Šioje humoro antologijoje surinktos žinutės iš 1900–1940 m. lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Jose rašoma apie įvairius kasdienio gyvenimo įvykius, netikėtus, linksmus, tragikomiškus nutikimus.
viC
9 789986 169130
a
ISBN 978-9986-16-913-0
lietu
Tikimės, kad šią knygą atversite susidomėję, o užversite pasimokę ir geros nuotaikos.
r ij
Knyga skirta humoro ir istorijos mėgėjams: humoro, kuris yra originalus, neįžeidžiantis, subtilus, be keiksmažodžių ir „antrųjų galų“; istorijos, kuri kalba ne apie legendinius didžiavyrius, bet apie paprastus žmones. Knygoje nėra politikos (nei vidaus, nei užsienio), čia nekovojama dėl Lietuvos nepriklausomybės su išorės priešais, nevyksta rinkimai į Seimą, neaprašomos politinių partijų programos, nepriiminėjami įstatymai, nenagrinėjami opūs makroekonomikos klausimai ir apskritai nesprendžiami valstybinės reikšmės uždaviniai. Tokie dalykai šios knygos veikėjų iš esmės nedomina. Jų mintys sukasi apie įprastą kasdienį gyvenimą.
p
Minimi veikėjai yra neišgalvoti anuomet gyvenę įvairaus amžiaus, profesijos, socialinės padėties, tautybės asmenys. Jų patirti nuotykiai – ne lakios fantazijos vaisius, o nepramanytos gyvenimiškos istorijos, nors šiandien nemaža jų dalis galėtų būti pasakojamos kaip anekdotai.
i ni
• kaip Rokų zakristijoną atpratino nuo dešrų, arba kokius šposus žmonės vieni kitiems krėtė; • kad kaunietis šaltkalvis išrado požeminį tanką ir kokių kitų originalių išradimų būta; • kad marijampolietis ketino išsėdėti užkaltas silkių statinėje tris dienas, arba ką beprotiško žmonės galėjo padaryti lažindamiesi dėl lito; • kad baravykai žvilgsnio nebijo, nors prietaringi žmonės tuo ir netikėjo; • kaip Tryškių piršliai bučiavo ožką, arba ką gali padaryti įsimylėjėliai dėl savo išrinktųjų; • kaip aleksotiškis grįžo namo „Adomo rūbuose“, arba kodėl neverta pyktis su žmona; • kaip ariogališkis iškėlė savo kaimynui bylą dėl nulaužtos krapo šakelės ir ar tiesa, kad lietuviai džiaugiasi dėl užsidegusios kaimyno daržinės; • kaip Susisiekimo ministerijoje buvo kovojama su „baliniu susirgimu“, arba kokius keistus sprendimus priimdavo valdininkai; • kuriame Lietuvos mieste buvo gaminami negrai ir kodėl Jurbarko–Šilinės–Raudonės ir Elenaravo kelio ruože automobiliai pamesdavo variklius; • kad Kauno ponios, norėdamos suliesėti, valgė šieną, taip pat kitų komiškų gydymo būdų; • kaip radviliškietis per kelias dienas apkeliavo aplink pasaulį, arba kokių kuriozų nutikdavo per sporto varžybas ir kokių pasaulinių rekordų buvo bandoma siekti; • kaip Medžionių kaime dūšia pavogė karvę ir už ką nubaudė lietuvišką Alkaponę; • kaip Vilkijoje iš degtinės brogos dukterims darė vonias „nuo vėjo užpūtimo“, arba kas nutikdavo, kai naminė muša į galvą; • kaip Ąžuolų Būdos kaime vienas uošvis degino muses, o sudegino namą, arba kodėl reikia būti atsargiam su ugnimi; • kaip Mosėdžio ūkininkai nulinčiavo girtus „magikus“, ir daugybę kitų juodojo humoro perlų.
an
Perskaitę šią knygą, sužinosite:
an
i ni
ij lietuviC
p
ar
Aleksandras Ikamas (g. 1974 m.), žurnalų „Iliustruotasis mokslas“ ir „Iliustruotoji istorija“ redaktorius, yra baigęs Vilniaus universiteto istorijos bakalauro, tarptautinės komunikacijos magistrantūros ir profesinės žurnalistikos studijas, dirbęs viešųjų ryšių srityje, kaip autorius ir bendraautoris išleidęs kelias istorines knygas.
Kaip kilo sumanymas parašyti šią knygą? Mintis sudaryti tokią knygą šovė visai netikėtai. Prieš kelerius metus, vartant nepriklausomos Lietuvos spaudą ir skaitant rimtus jos straipsnius, į akis pateko viena tragikomiška žinutė apie moterį, kuri įstrigo pečiuje. Į jį įlindo todėl, kad esą norėjo pasikaitinti. Tačiau buvo tokia stora, kad įstrigo ir atgal išlįsti pati nebeįstengė. Ši juokinga žinutė giliai įstrigo mano galvoje. Taip giliai, kad iškrapštyti jos iš galvos ir pamiršti nebegalėjau. Ji paskatino atkreipti dėmesį į spaudoje minimus panašius nuotykius. Maniau, jei yra viena tokia linksma žinutė, tai gal jų gali būti daugiau? Ir iš tiesų, jų pasirodė esant kur kas daugiau ir ne mažiau juokingų, įdomių ir pašėlusių. Kilo mintis visas jas surinkti ir sudaryti lietuvių nepaprastų nuotykių rinkinį, kurį vienytų humoras. Taip pradėjau tikslingai jų ieškoti pačiuose įvairiausiuose tarpukario periodiniuose leidiniuose, vėliau peržiūrėjau XX amžiaus pradžios, ikikarinę spaudą. Per kelis mėnesius susikaupė ganėtinai didelis žinučių skaičius, ir taip atsirado ši linksma, nuotaikinga ir pamokoma humoro antologija. Aleksandras Ikamas