Issuu

Šioje humoro antologijoje surinktos žinutės iš 1900–1940 m. lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Jose rašoma apie įvairius kasdienio gyvenimo įvykius, netikėtus, linksmus, tragikomiškus nutikimus.

viC

9 789986 169130

ISBN 978-9986-16-913-0

lietu

Tikimės, kad šią knygą atversite susidomėję, o užversite pasimokę ir geros nuotaikos.

r ij

Knyga skirta humoro ir istorijos mėgėjams: humoro, kuris yra originalus, neįžeidžiantis, subtilus, be keiksmažodžių ir „antrųjų galų“; istorijos, kuri kalba ne apie legendinius didžiavyrius, bet apie paprastus žmones. Knygoje nėra politikos (nei vidaus, nei užsienio), čia nekovojama dėl Lietuvos nepriklausomybės su išorės priešais, nevyksta rinkimai į Seimą, neaprašomos politinių partijų programos, nepriiminėjami įstatymai, nenagrinėjami opūs makroekonomikos klausimai ir apskritai nesprendžiami valstybinės reikšmės uždaviniai. Tokie dalykai šios knygos veikėjų iš esmės nedomina. Jų mintys sukasi apie įprastą kasdienį gyvenimą.

Minimi veikėjai yra neišgalvoti anuomet gyvenę įvairaus amžiaus, profesijos, socialinės padėties, tautybės asmenys. Jų patirti nuotykiai – ne lakios fantazijos vaisius, o nepramanytos gyvenimiškos istorijos, nors šiandien nemaža jų dalis galėtų būti pasakojamos kaip anekdotai.

i ni

• kaip Rokų zakristijoną atpratino nuo dešrų, arba kokius šposus žmonės vieni kitiems krėtė; • kad kaunietis šaltkalvis išrado požeminį tanką ir kokių kitų originalių išradimų būta; • kad marijampolietis ketino išsėdėti užkaltas silkių statinėje tris dienas, arba ką beprotiško žmonės galėjo padaryti lažindamiesi dėl lito; • kad baravykai žvilgsnio nebijo, nors prietaringi žmonės tuo ir netikėjo; • kaip Tryškių piršliai bučiavo ožką, arba ką gali padaryti įsimylėjėliai dėl savo išrinktųjų; • kaip aleksotiškis grįžo namo „Adomo rūbuose“, arba kodėl neverta pyktis su žmona; • kaip ariogališkis iškėlė savo kaimynui bylą dėl nulaužtos krapo šakelės ir ar tiesa, kad lietuviai džiaugiasi dėl užsidegusios kaimyno daržinės; • kaip Susisiekimo ministerijoje buvo kovojama su „baliniu susirgimu“, arba kokius keistus sprendimus priimdavo valdininkai; • kuriame Lietuvos mieste buvo gaminami negrai ir kodėl Jurbarko–Šilinės–Raudonės ir Elenaravo kelio ruože automobiliai pamesdavo variklius; • kad Kauno ponios, norėdamos suliesėti, valgė šieną, taip pat kitų komiškų gydymo būdų; • kaip radviliškietis per kelias dienas apkeliavo aplink pasaulį, arba kokių kuriozų nutikdavo per sporto varžybas ir kokių pasaulinių rekordų buvo bandoma siekti; • kaip Medžionių kaime dūšia pavogė karvę ir už ką nubaudė lietuvišką Alkaponę; • kaip Vilkijoje iš degtinės brogos dukterims darė vonias „nuo vėjo užpūtimo“, arba kas nutikdavo, kai naminė muša į galvą; • kaip Ąžuolų Būdos kaime vienas uošvis degino muses, o sudegino namą, arba kodėl reikia būti atsargiam su ugnimi; • kaip Mosėdžio ūkininkai nulinčiavo girtus „magikus“, ir daugybę kitų juodojo humoro perlų.

Perskaitę šią knygą, sužinosite:

i ni

ij lietuviC

Aleksandras Ikamas (g. 1974 m.), žurnalų „Iliustruotasis mokslas“ ir „Iliustruotoji istorija“ redaktorius, yra baigęs Vilniaus universiteto istorijos bakalauro, tarptautinės komunikacijos magistrantūros ir profesinės žurnalistikos studijas, dirbęs viešųjų ryšių srityje, kaip autorius ir bendraautoris išleidęs kelias istorines knygas.

Kaip kilo sumanymas parašyti šią knygą? Mintis sudaryti tokią knygą šovė visai netikėtai. Prieš kelerius metus, vartant nepriklausomos Lietuvos spaudą ir skaitant rimtus jos straipsnius, į akis pateko viena tragikomiška žinutė apie moterį, kuri įstrigo pečiuje. Į jį įlindo todėl, kad esą norėjo pasikaitinti. Tačiau buvo tokia stora, kad įstrigo ir atgal išlįsti pati nebeįstengė. Ši juokinga žinutė giliai įstrigo mano galvoje. Taip giliai, kad iškrapštyti jos iš galvos ir pamiršti nebegalėjau. Ji paskatino atkreipti dėmesį į spaudoje minimus panašius nuotykius. Maniau, jei yra viena tokia linksma žinutė, tai gal jų gali būti daugiau? Ir iš tiesų, jų pasirodė esant kur kas daugiau ir ne mažiau juokingų, įdomių ir pašėlusių. Kilo mintis visas jas surinkti ir sudaryti lietuvių nepaprastų nuotykių rinkinį, kurį vienytų humoras. Taip pradėjau tikslingai jų ieškoti pačiuose įvairiausiuose tarpukario periodiniuose leidiniuose, vėliau peržiūrėjau XX amžiaus pradžios, ikikarinę spaudą. Per kelis mėnesius susikaupė ganėtinai didelis žinučių skaičius, ir taip atsirado ši linksma, nuotaikinga ir pamokoma humoro antologija. Aleksandras Ikamas

i ni

ij lietuviC

Nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900–1940 metais Humoro antologija Sudarė

Aleksandras Ikamas

VILNIUS 20 12

UDK 821.172-7(082) Ba378

Turinys Įžanga . .................................................................. 6 Šposininkai........................................................... 10 Išradėjai................................................................. 24 Lažybininkai......................................................... 32 Prietaringieji......................................................... 36 Vaikai ir paaugliai . .............................................. 42 Įsimylėjėliai, jaunikiai ir nuotakos . ................. 48 Sutuoktiniai.......................................................... 54 Kaimynai............................................................... 60 Valdininkai, tarnautojai ir darbininkai............ 68 Vairuotojai, lakūnai ir keleiviai ........................ 78 Pardavėjai ir pirkėjai . ......................................... 84 Gydytojai ir pacientai......................................... 94 Sportininkai ir keliautojai.................................. 100 Menininkai ir pramogautojai............................ 106 Policininkai ir nusikaltėliai................................ 112 Girtuokliai ir degtindariai.................................. 138 Ugniagesiai ir padegėjai . ................................... 148 Nuotykiai su gyvūnais........................................ 152 Iš teismo salės . .................................................... 154 Nelaimėliai (juodasis humoras)....................... 164 Svarbesni 1900–1940 m. įvykiai ..................... 204 Karikatūrų šaltiniai............................................. 207

Kartais smulkmenos, mažos detalės pasako apie žmogų daugiau nei ištisa logiškų veiksmų seka. Tam, kad suprastum žmogaus mąstymo būdą ir jo elgesio motyvus, pakanka įsiklausyti į tai, kaip jis kalba, ir įdėmiau pažiūrėti į patį žmogų ir jo veiksmus. Ši antologija būtent tokio tikslo ir siekia. Joje surinktos žinutės iš 1900–1940 m. lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Jose aprašyti lietuviai įvairiomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis, jų netikėti, linksmi, tragikomiški nutikimai. 1900–1940 m. apima tris Lietuvos istorijos raidos laikotarpius – Lietuvą carinės Rusijos sudėtyje (iki 1915 m.), Pirmąjį pasaulinį karą (1915–1918 m.) ir nepriklausomą Lietuvą (1918–1940 m.). Antologijos žinučių skaičius yra susijęs su šių laikotarpių spaudinių leidyba Lietuvoje. Iki 1904 m. gegužės 7 d. Lietuvoje galiojo draudimas spausdinti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis. Todėl pirmieji lietuviški periodiniai leidiniai buvo spausdinami užsienyje (Rytų Prūsijoje, JAV), juos į Lietuvą nelegaliai atveždavo ir platindavo knygnešiai. Šių spaudinių nebuvo daug, korespondentų taip pat, leidiniai paprastai išeidavo kartą per mėnesį.

Tikrą lietuviškų laikraščių bumą sukėlė spaudos draudimo panaikinimas. 1910 m. Lietuvoje ėjo per 30 periodinių leidinių – įvairios politinės pakraipos, specializacijos dienraščiai, savaitraščiai, žurnalai, jų priedai. Padaugėjo korespondentų, gana išsamiai buvo nušviečiami įvykiai iš įvairių Lietuvos vietų. Pirmasis pasaulinis karas pristabdė periodinės spaudos leidimą – carinės Rusijos valdžia daugumą jų uždarė, o 1915 m. rudenį į Lietuvą atėję kaizerinės Vokietijos okupantai iš viso paliko tik vieną lietuvišką laikraštį. Tokia padėtis išliko iki 1917 m. rudens, kai kartu su siekiu atkurti nepriklausomą Lietuvą atgimė ir spauda. Tarpukariu (1918–1940 m.) ji suklestėjo – ėjo daugiau kaip 2000 pačių įvairiausių periodinių leidinių. Iš šio laikotarpio į antologiją pateko daugiausia žinučių. 1940 m. viduryje prasidėjusi sovietinė okupacija ženklina visiškai kitokią periodiką – pasižyminčią ne tik griežta politinio pobūdžio informacijos cenzūra, bet ir apskritai iškreiptu valstybės ir žmonių gyvenimo sričių pristatymu. Todėl šioje antologijoje sovietmečio laikotarpis nėra pristatomas.

Kas yra šios antologijos žinučių autoriai? Tai leidinio žurnalistai. Jų dėka žinome, kas vyko dideliuose miestuose (Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje ir pan.). Informaciją apie įvykius iš miestelių ir kaimų teikė spaudos bendradarbiai, vietos korespondentai. Paprasti raštingi žmonės – moksleiviai, mokytojai, ūkininkai, gydytojai, kunigai, vietos inteligentai, laikantys pareiga parašyti į „savo“ leidinį apie tai, kas įdomaus ir svarbaus vyksta jų gyvenamojoje vietoje. Juos domino ne tik įvairūs „makro-“ įvykiai (politinių partijų, draugijų susirinkimai, kultūros renginiai, sporto varžybos), bet ir jų bendruomenės kasdienio gyvenimo smulkmenos. Ypač daug dėmesio sulaukdavo neįprasti įvykiai, kurie sujudindavo ar sukrėsdavo ramų bendruomenės gyvenimą. Tai galėjo būti nepaprasti gamtos reiškiniai, tragikomiški įsimylėjėlių ir sutuoktinių nuotykiai, keisti išradimai, lažybos, taip pat, žinoma, nelaimingi atsitikimai. Nenorėdami sulaukti žinutėse aprašomų veikėjų priekabių ar susidorojimo (pasitaikydavo, kad žinučių autorius sumušdavo), korespondentai savo vardų ir pavardžių paprastai neskelbdavo, pasirašydavo įvairiais mįslingais slapyvardžiais, akronimais ar pseudonimais, kaip antai: Bipštikas, Tikrą tiesą matęs, Egipto Juozapas, Sanitaras, Vietinis, Riterių Budėtojas, Anykščių Šilelis, Slapukas, Bobų Ponaitis, Banginis, Mokantis groti ant armonikos, Radiozas, Seimo Lepšys, Žemės Dulkė, Šešėlis, Svečias, Tenai buvęs, L. ir pan. Dėl šios priežasties daugelio žinučių autoriai nežinomi. Antologijoje minimi tikri žmonės įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Galbūt kai kur žurnalistai ir korespondentai aprašydami vieną ar kitą įvykį ir „pagražindavo“ pasakojimą, tačiau vis tiek veikėjai yra neišgalvo-

ti anuomet gyvenę įvairaus amžiaus, profesijos, socialinės padėties, tautybės asmenys. Jų patirti nuotykiai – ne lakios fantazijos vaisius, o nepramanytos gyvenimiškos istorijos. Nors šiandien nemaža jų dalis galėtų būti pasakojamos kaip anekdotai. Ši knyga tam tikru požiūriu nėra „logiška“, nes parinktos žinutės atspindi žmonių emocijas ir išgyvenimus. O jie yra stiprūs, nuoširdūs, spontaniški. To meto lietuviai buvo karšti žmonės, linkę priimti greitus sprendimus ir ryžtingai juos įgyvendinti. Net jeigu viskas neretai baigdavosi tragiškai. Santūrumas, kuklumas, drovumas ir nuolankumas nėra šios knygos veikėjams būdingos savybės. Jie paneigia teiginį, kad lietuviai yra niūri, humoro jausmo stokojanti tauta. Patekę į įvairias anekdotines situacijas (savo noru ar atsitiktinai), jie mokėjo pasijuokti iš kitų ir iš savęs. Neabejotina, kad lietuviai išradingi, kūrybingi ir originalūs. Tą iliustruoja įvairūs neįtikėtini išradimai (požeminis tankas, „paslaptingi spinduliai“ žemės sluoksniams fotografuoti, muilas, kuriuo pasimuilinus nukrintanti barzda), įdomios lažybos (žmogaus lenktynės su žirgu, rašalu nudažytų bulvių auginimas), originalios pramogos (varžybos, kas lėčiau važiuodamas motociklu pasieks finišą), unikalūs pinigų užsidirbimo būdai (žiūrovų vežiojimas autobusu į avariją patyrusio lėktuvo vietą, mašinų perkėlimas specialiu keltu per balą kelyje ir t. t.). Kur kitur rasime ūkininką, parduodantį karvę, kurios tešmenys pripūstos su dviračio pompa, arba dvigalvį gaidį, giedantį abiem galvomis iš karto? Tai buvo drąsūs, ambicingi ir atkaklūs žmonės, dėl garbės ir šlovės linkę rizikuoti netgi savo gyvybe. Neatsitiktinai tuo metu buvo populiaru keliauti po pasaulį (pėsčio-

mis, motociklais, žemaitukais), siekti pasaulio rekordų (plaukti valtele per Atlanto vandenyną, skristi oro balionu į stratosferą, nerti po vandeniu). Lietuviai nebuvo atsiriboję nuo išorinio pasaulio, nelinkę keistis, abejingi įvairioms naujovėms, idėjoms, pasaulinės mados vėjams. Noras gražiai rengtis ir atrodyti buvo stiprus, nors tekdavo susidurti su didžiosios dalies visuomenės spaudimu ir smerkimu. Taigi buvo perkamos prašmatnios suknelės su gilia iškirpte, kad nukristų svoris, valgomas šienas ir t. t. Akylesnis skaitytojas pastebės ir daugiau lietuvių nacionalinio charakterio ypatumų, ne tik teigiamų. Pavyzdžiui, to meto žmonės būriais apguldavo bažnyčią pažiopsoti į sutuoktuves, subėgdavo pasižiūrėti gaisro ar muštynių kaip kokios pramogos. Paprašyti padėti gaisrą gesinti, atsikirsdavo, kad yra pavargę, tą dieną jau dirbę. Mušeikų neišskirdavo, priešingai – juos skatindavo, dosniai dalydavo patarimus ir linksmai aptarinėdavo muštynių eigą. Naujiena apie dvigalvį paršiuką žaibiškai pasklisdavo ne tik kaime, bet ir plačiose jo apylinkėse. Žmonės būriais traukdavo pažiūrėti reto „gamtos stebuklo“, vėliau pripažindavo jį „velnio apsėstu“ ir nugalabydavo. Dar trys ryškesni neigiami charakterio bruožai – pavydas, kerštas ir potraukis bylinėtis. Pavydas, kad kitas žmogus (paprastai kaimynas) gyvena geriau, jam labiau sekasi ūkio reikalai ir asmeninis gyvenimas. Nepakęsdami tokios „neteisybės“ pavyduoliai griebdavosi keršto – padegdavo kaimyno ūkinius pastatus (tam net pasamdydavo pašalinių žmonių), užnuodydavo šulinius, lupdavo obelims žievę, užmušdavo gyvulius ir pan. Ypač buvo mėgstama bylinėtis, ieškoti

teisybės teisme. O tam priežasčių galėjo būti pačių įvairiausių. Pvz., dėl nulaužtos krapo šakelės darže, dėl nugaišusios vištos, kurią esą „nutrūčyjo“ nuodais kaimynas ir pan. Bylinėjimuisi negailėta nei laiko, nei energijos, nei pinigų. Pasitaikydavo, kad bylos būdavo nagrinėjamos ne vieną dešimtmetį. Per tą laiką atkaklus teisybės ieškotojas dėl kokių nors 25 litų apleisdavo ūkio darbus, nustekendavo ūkį, išleisdavo visas savo santaupas ir prasiskolindavo. Šeimos repetuodavo būsimo teismo posėdį, kiekvienas jos narys atlikdavo tam tikrą vaidmenį – teisėjo, kaltinamojo, liudytojo, advokato. Teismo posėdžio dienomis kaimas ištuštėdavo: kaimiečiai būdavo priversti eiti į teismą, nes atkaklus bylinėtojas juos kviesdavo liudyti. Kartais tokiu atveju kaime nebūdavo net kam velionio palydėti į kapus. Antra vertus, knyga yra pamokoma. Žinučių autoriai, it Ezopo sekėjai, aprašydami įvairias negeroves, pirmiausia siekė didaktinių tikslų – negirtuokliauk, nevok, nepavydėk, nekerštauk, nemeluok, nesvetimoteriauk, mylėk ir gerbk savo artimą ir pan. Šitai pravartu turėti galvoje skaitant žinutes. Kiekvienos mirtinos nuodėmės ir Dekalogo nepaisymas sulaukia atpildo jau žemiškame gyvenime – dažniausiai policijos protokolo išrašu arba teismo skirta bausme. Knyga supažindina su kai kuriais to laikotarpio lietuvių nacionalinio charakterio ypatumais, visuomenės aktualijomis (emigracija, ketvirtojo dešimtmečio pradžios ekonomikos krizė, gaisrai, girtuoklystė), netikėtomis kasdienio gyvenimo realijomis (spjaudymas viešoje ir privačioje erdvėje, įvairūs prietarai, burtai). Ji atspindi nepagražintą Lietuvą – tokią, kokią ją matė to meto žmonės.

Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad knygoje nėra politikos (nei vidaus, nei užsienio), čia nekovojama dėl Lietuvos nepriklausomybės su išorės priešais, nevyksta rinkimai į Seimą, neaprašomos politinių partijų programos, nepriiminėjami įstatymai, nenagrinėjami opūs makroekonomikos klausimai ir apskritai nesprendžiami valstybinės reikšmės uždaviniai. Tokie dalykai šios knygos veikėjų iš esmės nedomina. Jų mintys sukasi apie įprastą kasdienį gyvenimą: namus, pinigus, maistą, darbą, drabužius, poilsį, ligas, artimuosius ir pan. Jiems, kaip ir daugumai žmonių, pirmiausia rūpi asmeniniai reikalai, esminių poreikių patenkinimas. Ir galiausiai. Atkreiptinas dėmesys į to meto rašytinę lietuvių kalbą – ji dar nebuvo

susiformavusi, vartojama nemažai žargoninių skolinių ir nelietuviškos konstrukcijos sakinių. Todėl yra pateikti kai kurių svetimybių paaiškinimai. Kadangi knygoje pateikti originalūs, netaisyti žinučių tekstai, rašybos ir skyrybos klaidų taip pat aptiksite nemažai. Nors to meto rašytinė lietuvių kalba nėra tobula, ji turi tam tikro žavesio. Todėl žinutes reikėtų skaityti atidžiai ir iki galo, nes kartais žinutės esmę atskleidžia atskiri žodžiai ar sakinio formuluotė. Tekstą papildo to meto leidiniuose skelbti įdomesni aforizmai ir karikatūros. Žinutes galima skaityti bet kokia seka: nuo knygos pradžios, vidurio ar pabaigos. Knyga skirta humoro ir istorijos mėgėjams.

----------------------------------------------------------VILTIS 1909 m. rugsėjo 8 d., 4 p.

Magiko („štukoriaus“) „šposai“ Į Vilnių atvažiavo kažkoks magikas (kaip žmonės sako „štukorius“) Baltazaras ir rodo savo „išmislus“ miesto salėje. Kartą tasai magikas nuėjo į Lukiškių mugę ir, sutikęs valstietę pardavinėjant kiaušinius, nusipirko nuo jos tris. Neva tai mėgindamas, ar geri, jis, matant valstietei, tuos kiaušinius po kits-kito pradėjo kulti – ir iš kiaušinių pradėjo birti auksinės penkrublės. Tuokart jis pradėjo lygti visus kiaušinius, bet valstietė nebedavė. Paėjęs kiek į šalį, magikas pastebėjo, kad valstietė, ieškodama pinigų, sudaužė visus kiaušinius, bet pinigų nerado nei supelėjusio dvylekio. Valstietė pradėjo verkti. Sugrįžęs magikas pasakė jai, kad tiktai jis vienas tegalįs rasti kiaušiniuose auksinius pinigus, bet, kad nebūtų valstietei nuostolių, užmokėjo jai už visus kiaušinius. Štukorius – pokštininkas, išdaigininkas. Išmislas – pramanas, prasimanymas. Lygti – tartis, derėtis dėl kainos. Dvylekis – trijų skatikų moneta. Šposai – pokštai, išdaigos, juokai.

----------------------------------------------------------VILTIS 1910 m. sausio 6 d., 2 p.

Venclaviškių kaimo (Pan. apskr.) ūkininkai ir apylinkės vienasėdžiai, sudėję kelioliką rublių, pastatė ant savo kapų bendrą akmenio kryžių. Išmintingas ir nepeiktinas sumanymas. Tik gaila, kad ant to vienintėlio, bendrai statyto kryžiaus, negalėjo padėti žmoniško parašo, kad nejuokintų žmonių. Štai tasai parašas: „Pundacija Vinslawisskia“... Ir kas gi tą žodį – „pundacija“ – išgalvojo?–gi–amerikietis lietuvis, įpratęs saliūne „pundyt“... Gėda mums, lietuviams, nežinoti savo kalbos. Keistas Saliūnas – smuklė. Pundyt, kitaip „fundyti“ – vaišinti gėrimais.

----------------------------------------------------------VILTIS 1912 m. kovo 16 d., 3 p.

Miesto netikėliai Nuo Varėnos ėjo žmogus Kalvarijon. Eidamas nusinešė Vilniun krepšę kiaušinių parduoti. Vienoje Vilniaus gatvėje jis sutiko gražiai apsitaisiusį ponaitį. Ponaitis klausia: „Ką neši?“ „Kiaušinių parduoti“, atsakė sodietis. Ponaitis sako: „Gerai, aš pirksiu, tik reikia pirma suskaityti, kiek jų yra. Tu turėk rieškučias, aš dėsiu ir skaitysiu“. Tas turi ties

krūtine rankas, o ponaitis vis skaito ir deda; pridėjo iki barzdos, vos tik turisi. Paskui tas „ponaitis“ ėmė skvernus užkišo už juostos, visą atsegiojo ir nuėjo. Žmogus stovi ir nežino, ką daryti. Ilgai gal dar būtų stovėjęs, jei ne sargybinis, kur niūktelėjo kupron – kiaušiniai subirėjo, ir žmogus pasiliuosavo.

nalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. To meto spaudoje periodiškai pasirodydavo žinutės apie ilgaamžius, sulaukusius ne tik 100, bet ir 110, 120 ar 130 metų. 1923 m. gruodžio 20 d. Baltrakų kaime (Panevėžio vls.) mirė senolis, kuris, spaudos teigimu, turėjęs ne mažiau kaip 145 metus.

Pasiliuosuoti – išsilaisvinti.

----------------------------------------------------------VILTIS 1912 m. rugsėjo 14 d., 2 p.

Švenčionįs, Viln. apskr. Švenčionių vy resnybė buvo nusiuntusi į prancūzų karo jubiliejaus iškilmes Maskvon ir Borodinan Petrą Laptevą, kuris gyręsis turįs 118 metų ir pats dalyvavęs prancūzų kare, be to, daly vavęs dar Sevastopolės kare ir malšinęs len kus sukilimo metu. Dabar pasirodė, kad Laptevas turįs ne 118, bet tiktai 81 metus ir, tokiu būdu, negalėjęs dalyvauti prancūzų kare, nes tuomet jo dar pasaulyje nebuvo. Jei Laptevui tikėti, tai jis turėtų gimti pirmiau negu jo tėvas ir motyna. Be to, pasirodė, jog jis nedalyvavęs net ir Sevastopolės kare ir jog išviso nebuvęs net kareivis. Prancūzų karas – 1812 m. imperatoriaus Napoleono vadovaujamų prancūzų invazija į Rusijos imperiją. Borodinas – šioje Maskvos srities vietovėje 1812 m. rugsėjo 7 d. įvyko mūšis tarp Prancūzijos imperijos ir Rusijos imperijos pajėgų. Mūšį laimėjo prancūzai. Sevastopolės karas – Rusijos imperijos tvirtovės Sevastopolio apgultis, trukusi nuo 1854 m. rugsėjo iki 1855 m. rugsėjo mėn.; šis įvykis nulėmė Krymo karo (1853–1856 m.) baigtį. Malšinęs lenkus sukilimo metu – 1863–1864 m. buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacio-

AUŠRA

1914 m. liepos

24 d., 362 p. Kaišedariai Ir gi šposas Liepos 13 d. Ž iežmarių žmogu s pravažiuodamas ned ėlioj pavakary je pro Kiemelių kaimą p radėjo sakyti, ka d netoli Kaišedorių susi kulė traukiniai ir baisiai daug sužeidė žm onių, todel reik ia skubintis kas tik gy vas į pagelbą. Ž inoma išdumė ko ne visa s sodžius, o čia pa sirodo, kad traukiniai vi si sveiki ir jokių sužeistų nėra, tik reikia apkuopti geleži n ke lį nuo akmenų, kurie b uvo sudėti pakra štyje už miestelio, nes la ukiama buvo atva žiuojant daugelio kareivių . J. Nedėlia – sekmadienis.

Suaugęs žmogus – tai toks žmogus, ose kuris abiejuose guagluti, jau nustojo a urį. o auga tik per vid 11

Kolektyvo idėja pasireiškia ne otirkkestre, simfoniniame utėj. bet ir šprotų dėž ----------------------------------------------------------LIETUVOS ŽINIOS 1923 m. birželio 3 d., 3 p.

Rūroj ramu Streikai Rūros srity beveik užsibaigė; prasidėjo jau darbai. Kituose gi Vokietijos miestuose kyla nerimas dėl brangumo pragyvenimo. ----------------------------------------------------------RYTAS 1923 m. gruodžio 18 d., 4 p.

Teko girdėti, Kauno mieste esą tokių agentų, kurie geresniuosius mūsų vyrus kviečia Japonijon gerinti tenykštės gyventojų veislės. Esą mokama „rinktiniam“ vyrui net 5 doleriai į dieną. D-ras A. Spaknis Agentai... – pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvoje sparčiai daugėjo emigrantų. Esant nemažam gyventojų prieaugiui, neišplėtotai pramonei ir žemės ūkiui, Lietuvoje nebuvo galimybių sukurti daugiau darbo vietų, todėl žmonės, daugiausia jaunimas, vyko geresnių gyvenimo sąlygų ieškoti svetur. Užsienio laivininkystės bendrovės steigė Lietuvoje emigracijos biurus, o jų agentai zujo po Lietuvą ir įkalbinėjo žmones vykti į užsienį. 1920–1940 m. iš Lietuvos emigravo apie 102 tūkst. gyventojų.

DARBININKAS

1928 m. kovo 4 d., 3 p. Už silkės galvą tarnybos nustos Nesenai vienas Klaipėdos ruožo geležinkelininkas-konduktorius, sumanė padaryti mašinistui M. juoką. Konduktorius Darbėnų stotyje priėjęs prie mašinisto sako, kad važiuojant, tarp bėgių matęs „galvą“. Mašinistas sustabdo traukinį ir ieško visur matytos konduktoriaus „galvos“ pėdsakų, tačiau nieko nerasta, nieko nesužinota. Atvažiavus į Skuodą, mašinistas prašo geležinkelių policiją ištirti šį dalyką. Tada konduktorius matydamas, kad gali būti blogai, prieina prie mašinisto ir sako: „nesirūpink, nes pervažiuotoji „galva“ buvo ne žmogaus, o silkės.“ Ir už silkės galvą, tur būt, bus paliuosuotas iš tarnybos. N. Paliuosuoti – atleisti.

----------------------------------------------------------LIETUVOS ŽINIOS 1928 m. gegužės 25 d., 3 p.

Kaunas Kambarys „su panele“ Šio mėn. 21 d. netoli Daukanto g-vės, kur traukiniukas sustoja, prie stulpo buvo iškabintas raštelis su sekančiu užrašu „Išnuomuojamas kambarys su panele.“

----------------------------------------------------------POLICIJA 1928 m. lapkričio mėn., 21–22 p.

----------------------------------------------------------LIETUVOS ŽINIOS 1929 m. liepos 19 d., 3 p.

Tai bent puikiai išdresiruotas šuo! Šiomis dienomis į redakciją užklydo ne labai senai piliečių apsaugos departamentui atsiųstas tokio turinio raštas: Raportas. Pranešu Tamstai, Pone Direktoriau, žiniai, kad man pavestas pasienio policijos valdiškas šuo „Džimi“ š. m. rugpjūčio mėn. atrastas ant Šventosios upės tilto (Kretingos apskr.) p a s i k o r ę s (mūsų pabr. Red.) Byla vedama ir bus pristatyta vėliau“. Seka atatinkami parašai. Puikiai išdresiruotų šunų turi mūsų pasienio policija – net ir pasikarti moka. Įdomu tik, kodel šis vargšas „Džimi“ nusižudė. Nejau ir jam nusibodo gyventi?

Mariampolė Valgo... ir nepasiunta... Liepos 14 d. Bavarskio salėje įvyko namų savininkų draugijos susirinkimas. Buvo svarstomi ne tik namų savininkų, bet ir šiaip visoki miesto reikalai. Atsilankė miesto galva ir kiti nariai. Iškilo veterinarijos klausimas. P. Širvinskis sakė, kad, girdi, Mariampolei reikia dar kito veterinoriaus, nes daktaras Brundza kaip susergąs ar kur išvažiuojąs, tai Mariampolė liekanti be veterinoriaus. Prie to pil. M. dar pridėjo, kad dabar veterinoriui reikėtų peržiūrėti ir neskerstus skiriamus mėsai gyvulius, kaip tai daroma užsieniuose, nes dabar pas mus, tik papiauta mėsa žiūrima. Tad dabar mes valgydami mėsą, visai nežinome, ar ji sveika, – o gal ji pasiutusio gyvulio, gal jos pavalgius galima susirgti. Daktaras Pautienius nusistebėjo iš p. M. ir užklausė: – Tai labai indomu, kad tamsta iki šiol valgydamas minėtą mėsą nepasiutai? – O ką, kai nežinodamas, kokia mėsa – pasiutusio ar sveiko gyvulio – ją valgai, tai gal ir nekenkia. Visa salė suklego juoktis. Rimtas klausimas nuėjo juokais. Narys

„Policija“ – Lietuvos policijos dvisavaitinis žurnalas, leistas 1924–1940 m. Kaune. Piliečių apsaugos departamentas – Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas, vadovavęs Lietuvos policijai.

----------------------------------------------------------LIETUVOS ŽINIOS

1929 m. balandžio 25 d., 3 p. Doc. Ig. Česaitis prie madų teismo aprašymo 91 num. atitaiso korespondento netiksliai perduotus sakinius. Korespond. parašė: „Sacharos moters nuoga krūtinė duoda įkvėpimą, kauniškės – aistringumą“. Buvo pasakyta: „tas pat rūbas su dideliu dekolte pas Sacharos moterį įkvepia drovumą, gi pas kaunietę moterį – aistringumą“. Kiti netikslūs posakiai mažiau esą reikšmingi.

Entuziazmas priklauso nuo tem užilsimas – nuopelaramento, iptų.

visais, su s u g a d n a m k ū B senelės tik nevadink sagvuo mi. jaunu žmo ----------------------------------------------------------LIETUVOS ŽINIOS 1929 m. rugpjūčio 7 d., 3 p.

Karmėlava „Gudrus“ sumanymas Kauno g-joje, Eigulių ir Kleboniškių miške šiuo laiku yra uogų ir grybų, bet žinoma, yra ir daug rinkėjų. Todėl apsukresni rinkėjai, norėdami daugiau pasinaudoti miško turtais, sugalvojo „gudriai“ sumažinti rinkėjų skaičių. Vieną gražią dieną paskelbė visiems rinkėjams, kad vakar rinkdami uogas ir grybus Eigulių ir Kleboniškių miške, rado vieną nusišovusį, o kitą pasikorusį žmogų. Tokios žinios įbaugino daugelį žmonių, o ypač mergaites ir vaikus. Galop tokios žinios pasiekė ir vietos policiją, kuri padariusi miškuose ištyrimą, jokių pasikorėlių ir nusišovėlių nerado. Žaibas

kad apsvarstę jo sunkią ekonominę būklę, įvertinę gerus norus, nutarė jį atsiimti Argentinon. Kartu siunčią „šipkartę“ ir „100 pezų“ kelionpinigių. Vyrukas dokumentus kišenėn, tarbą su sūriu ir duona ant pečių ir basas dui į Kauną, nes neturėjo pinigų traukiniui, o „pezų“ nenorėjo leisti, sako, tegu bus išlaidoms, kai vyksiu Argentinon. Kaune, apskuręs vyrukas užėjo į vieną konsulatą ir išdidžiai patiekė savo dokumentus: laišką lietuvių draugijos, „šipkartę“ ir „100 pezų“. Konsulas žiūri ir juokiasi, vyrukas taip pat juokiasi, linksma Biržų berneliui, kad greitai išsipildys jo planai. Tačiau neilgai teko linksmintis. Konsulas pareiškė, kad „šipkartė – ne šipkartė, o vieno biūro reklaminis lakštelis“ ir pezai – ne pezai, o vienos muzikos instrumentų firmos reklaminis lakštelis – imitacija „100 pezų“. Vyrukas apsiverkė ir vėl basas išdrožė į Biržus.

----------------------------------------------------------DIENA 1929 m. lapkričio 24 d., 8 p.

100 „bučkių“ vietoj Argentinos Biržuose gyvena vienas jaunuolis gerokai draugų pajuokiamas. Vargšelis analfabetas, bet nenori bernauti, rengiasi vykti Argentinon, ten išmoksiąs skaityti ir rašyti, pralobsiąs ir tada parvyksiąs į Biržus, numatytą panaitę apsivesiąs. Prieš kelias dienas jis gavo iš Argentinos laišką, kuriame viena lietuvių draugija rašo,

– Pone redaktoriau, aš galiu pranešti jūsų skaitytojams labai linksmą žinią. Kometa žemę palies ne 9748 metais, bet tiktai 9749 m.!

Žiną šį dalyką pasakoja, kad jį pažįstą emigrantai, pajuokdami prisiuntė „šipkartę“ ir „pezus“, o dėl to vargšas berniukas turėjo daug vargo. Bl Šipkartė – laivakortė, laivo keleivio bilietas. Pezai – pesai, Argentinos valiuta. Dui – pirmyn, bėgte.

----------------------------------------------------------DIENA 1930 m. balandžio 6 d., 8 p.

Pamatė ne tik teismą, bet ir kalėjimą Traktieriuje už vieno stalo sėdėjo ūkininkų kompanijėlė. Kilus kalbai apie teismą, vienas dėdė pareiškė nebuvęs ir nematęs teismo, o norėtų pamatyti. – Gerai, – atsiliepė kaimynas, sėdėjęs kitam stalo gale, turėjęs kada tai su teismu reikalo. – Štai imk mano pirštines, o Raila paliudys, kad tu pavogei, tuojau nueisime policijon ir tau sustatys protokolą. O kai tave nuteis, mes pasakysime, kad tu nevogei, bet mes tik šposą norėjome padaryti. Tai po to visi gardžiai pasijuoksime, – kalbėjo jam kaimynas turėdamas galvoj dar ir magaryčias iš kaimyno už pramogos suteikimą. Sumanyta – padaryta. Teisėjas nuteisė kaimynėlį už pirštinių pavogimą 5 paromis arešto. Kai ieškovas ir liudininkas pareiškė, kad šposauja, o jokios vagystės nebuvo, teisėjas visiems trims davė po 5-kias paras arešto. Smailiškis Traktierius – smuklė. Magaryčios – vaišės, išgertuvės kokį nors reikalą atlikus (pardavus, nupirkus, sutartį sudarius ir pan.).

----------------------------------------------------------LIETUVOS ŽINIOS 1930 m. rugsėjo 30 d., 3 p.

Aukštoji Panemunė, Rokų kaimas Kaip zakristijoną atpratino nuo dešrų Neseniausiai įvyko nuostabus atsitikimas. Kas metai kalėdojant paskui kunigą važinėja vežimas javams ir kitiems kalėdiniams daiktams krauti. Su klebonu drauge kalėdodavo zakristijonas, kuriam javai nelabai rūpėjo. Jam daugiau tiko dešros, kabančios po lubom. Kalėdojant zakristijonas neva šposais nusikabindavo dešras ir susidėdavo į maišą. Vėliau su dešrom išeidavo. Vienas ūkininkas sumanė šitokį šposą. Pranešus „špitolninkui“, kad atkalėdos klebonas, pagamino dešrų prigrūsdamas jas pakulų ir raudonų burokų. Dešros išėjo dar gražesnės už mėsines. Bekalėdojant, jas pastebėjęs, zakristijonas susidėjo maišan. Išsinešė. Ką jis su jom darė nežinia, bet nuo to karto kalėdojant zakristijonas daugiau dešrų nebenukabindavo. Pranas Svajūnėlis Pakulos – nušukuotų linų ar kanapių liekanos.

----------------------------------------------------------MŪSŲ MOMENTAS 1930 m. gruodžio 31 d., 4 p.

Nuvažiavo pas Abraomą su svetimu pasu Gruodžio mėn. 23 d. Kuršėnuose mirė pil. Gužauskas. Jo sūnus per neapsižiūrėjimą vėlionį apvilko savo švarku, kurio kišenėje buvo jo vidaus pasas, ir palaidojo. Augila Vidaus pasas – asmens identifikavimo dokumentas, naudotas Lietuvoje (antras – užsienio pasas, skirtas vykstantiesiems į užsienį).

Dosnūs žmonės trūkumą – jiteurri vieną ai randami namiet e. ----------------------------------------------------------DIENA 1931 m. sausio 4 d., 5 p.

Čiobiškis Kaip žmogus tapo balionu Tai buvo dar prieš karą. Kunigas bažnyčioje pranešė kad nukritęs balionas, ir jį atradęs gaus 5 rublius. Balionas, žinoma, šioje apylinkėje nukritęs nebuvo, bet tai buvo priežastimi vieno šposo. Pūškonio kaimo vyrukas Antanas B. buvo pamėgęs gaudyti kurapkas. To paties kaimo bernai patarė jam kaip geriausiai galima gaudyti kurapkos: – reikia įlisti prievakaryje į maišą, pabarstyti prieš save šieno pabirų. Kurapkos eis pabirų lesti ir jas bus galima į maišą įsitraukti. Ant. B. taip ir padarė. O bernai prisėlinę iš užpakalio maišą užrišo ir nuėjo šaukti žmonių, kad jie radę balioną. Pribėgo žmonių iš visos apylinkės, nes jiems tada balionas buvo dideli „dyvai“. Jie ištikrųjų manė, kad tai balionas, nors „ba-

Patekti į vadovėlį ir įeiti į istoriją – du gana skirtingi dalykai.

lionas“ ir daužės ir rėkė, bet žmonės manė taip visi balionai daro. Tik po kelių valandų vargšą paleido. Nuo to laiko jį visi pradėjo vadinti „Balionu“, ir nors jau praslinko daugiau dvidešimties metų, žmonės prie tikrosios pavardės prideda – „tas balionas“. V. Idiotas Prieš karą – prieš Pirmąjį pasaulinį karą (1914– 1918 m.). Dyvai – stebuklai.

----------------------------------------------------------MŪSŲ RYTOJUS 1931 m. gegužės 8 d., 8 p.

Klausimai ir atsakymai Kl. Mano balsas labai blogas. Sako, kad reikia gerti žalių kiaušinių, tai balsas pasitaisys. Ar tas tiesa ir ar sveika būtų kasdien išgerti po 10 žalių kiaušinių? Ats. Mes netikime, kad žali kiaušiniai galėtų pataisyti prastą balsą. Antai šeškas geria kiekvieną sučiuptą žalią kiaušinį, o jo balsas vis dėlto ne koks. ----------------------------------------------------------LIETUVOS AIDAS 1932 m. sausio 9 d., 9 p.

Pasvalys, Biržų apskr. Retas „žiurkių specialistas“ Neseniai atvyko kaž koks akiniuotas žmogelis iš Klaipėdos krašto ir miestely vaikščiodamas visiems siūlosi žiurkes išnaikinsiąs. Pasisiūlė ir savivaldybei, pareikalavęs už savo darbą 1.500 litų. Paklaustas, kaip jis žiurkes naikinsiąs, atsako, kad tai jo paslaptis, kurią pavartojęs suvarysiąs visas miestelio žiurkes į žemę, net kilometro gilumon. Po tokio pa-

reiškimo visos kalbos dėl žiurkių naikinimo nutrūko. Neapsimoka taip giliai į žemę žiurkes varyti, ko gero dar gali atgal išlysti.

DŽENTELMENAS – Dovanokite, ponios ir panelės, ar jūs nepyksite, jei aš užsirūkysiu?

----------------------------------------------------------LIETUVOS AIDAS 1932 m. vasario 4 d., 5 p.

Liudvinavas, Marijampolės apskr. Sutarčių rašymo paprotys Šios apylinkės ūkininkai kasmet paskutinę metų dieną susirenka pas kurį nors ūkininką ir rašosi sutartis, kad nuo sekančių metų pirmos dienos mes rūkyti. Kad sutartis būtų tvirtesnė, numato ir pabaudą pinigais tam, kuris pamatys rūkant. Vos spėja išsiskirstyti, tuoj pradeda rūkyti. Kai kurie net namo eidami „užtraukia dūmą“. Ir traukia taip ištisus metus. Tarpukaryje norintieji mesti rūkyti ar gerti ne tik sudarydavo sutartis vienas su kitu, bet ir skelbdavo spaudoje viešus pasižadėjimus atsisakyti žalingų įpročių. Už sutarties sulaužymą būdavo įprasta įsipareigoti sumokėti baudą.

----------------------------------------------------------MŪSŲ MOMENTAS 1932 m. kovo 13 d., 1 p.

Kužių klebono šposas... III. 7. d. Kužių klebonas buvo iškviestas pas ligonį. Grįžęs, kelionės rūbais apsirengęs, klebonas rado neseniai nusamdytą tarnaitę, kuri klebono nepažino ir pamanė, kad tai svetimas pilietis. Tą pastebėjęs klebonas sugalvojo... kreipėsi į tarnaitę mandagiai, šitaip: – Kur klebonas? – Klebono nėra namie, išvykęs pas ligonį, – atsakė tarnaitė.

škas Jei užsimovei anangliyk, kelnes, nem i. anglo dar nepavija – Atiduok pinigus! Parodyk, kur klebono pinigai! Tarnaitė, pamaniusi, kad ją užpuolė plėšikai, rėkdama iškūrė į miestelį, kur apskelbė, kad kleboną užpuolė plėšikai ir reikia pagalbos. Apie „užpuolimą“ tuoj pranešta telefonu Gruzdžių policijai, kuri skubiai, taip pat telefonu, pranešė Šiaulių policijai ir kriminalei policijai... Policijos valdininkams ruošiantis automobiliu vykti į Kužius gaudyti plėšikų, gauta pranešimas, kad jokio užpuolimo nebūta, bet klebonas tik šposą iškrėtęs. Norėjęs pajuokauti. Tas vadinasi, šposu...

----------------------------------------------------------DIENA 1932 m. gegužės 29 d., 1 p.

Teisėjai šposų nesupranta. Už balandžio šposą 3 mėn. kalėjimo Pil. X girdėdamas, kad kiti pirmą balandžio mėgsta pašposauti, sumanė ir pats tokį šposą iškrėsti. Ilgai laužė galvą kas čia dabar padarius, na ir sugalvojo. Iš kažkokio piliečio gavo kažkokių spausdintų teismo įstaigos šaukimų blankų, kuriuos ilgai negalvojęs užpildė surašydamas į juos pavardes gyv. provincijoj žmonių, paskirdamas vieną kaltinamuoju, o kitus liudininkais. Šaukimus išsiuntinėjo užrašytiems asmenims, kurie neva pirmą balandžio privalą nuvykti į Kupiškio nuovados taikos teisėjo kamerą. Gavusieji šaukimus minėtą dieną nuvyko į raštinę, bet pasirodo jokio teismo tą dieną nesama ir pažymėtos šaukimuose bylos raštinėj visai nebūta. Kupiškio nuov. taikos teisėjas iš atvykusių šaukimus atėmė, sustatė protokolą ir už padirbimą taikos teisėjo parašo bei išniekinimą įstaigos ir bereikalingą suvadžiojimą gyventojų bylą atidavė ištirti Kupiškio policijai, kuri iškvietusi eilę liudininkų ir nustačiusi kaltininkus persiuntė prokurorui. Girdėti byla bus atiduota Panevėžio Apygardos teismui. Iš patikimų šaltinių teko patirti, kad šaukimų rašytojams ir platintojams gręsianti bausmė net iki trijų mėnesių papskr. kalėjimo. A. Kriauza

kas in n ti u ta s si y in eš d Ir i kar tais gali atsikelt kairia koja. 18

ŽEMAITIS

1932 m. rugsėjo

23 d., 2 p.

Gadunavas Netikusi „džiovy kla“ Pagudonės k. gy ventojas pil. D. užsikvietė mašiną javam s kulti, bet sausų malkų mašinai kurenti neturėjo. Jis tuo j sugalvojo naują išradim ą. Jis savo jaujoje pakūrė pečių ir pridžiov ė į jaują šlapiasiąs malkas. Pečių kūreno nes igailėdamas, bet malkos nedžiūvo, ti k prakaitavo. Ir mašinai kūrenti malkas ga vo skolintis iš ka imyno. Žmonės turėjo daug juoko iš tokio „naudingo“ išrad imo. V. Vziatkevičius

----------------------------------------------------------SUVALKIETIS 1932 m. lapkričio 20 d., 5 p.

Ne nusinuodijo, o ištekėjo Pereitame „Suv.“ nr. buvo rašyta, kad nusinuodijo buv. advokato M. privat. sekretorė p-lė Z. Guobaitytė. Pasirodo, kad ji tik šposą iškrėtė palikdama laiškutį, kad jos daugiau niekas nematysiąs, o pati dabar vėl Kybartuose pasirodė, tik jau ne panelė, o ponia. Pažymėtina, kad dabar Kybartuose įsigalėjo mada rašyti panašius dviprasmiškus laiškus. Neseniai vienas pas. policininkas atėjo į vieną viešbutį ir palikęs portfelį pasakė, kad jeigu iki 24 val. negrįš, tai daugiau jo nematysit ir portfelį neškit į nuovadą. Taip ir atsitiko. Nuovadoj iš portfelio buvo išimtas su pasauliu atsisveikinimo laiškas, tačiau rytui išaušus minėtas polic. atbėgo į nuovadą sveikas ir gyvas portfelio atsiimti.

----------------------------------------------------------DIENOS NAUJIENOS 1933 m. sausio 12 d., 3 p.

Naktį „gydė“ daktarą telefonu Paskutiniu laiku Kaune pradeda prigyti biaurus paprotys naktį juokais skambinti telefonu ir juo gasdinti žmones. Tai atsitikdavo ir kituose Europos miestuose, bet policija pradėdavo kaltininkus traukti atsakomybėn ir baigdavo tokią „epidemiją“. Šią savaitę naktinio „sveikinimo“ sulaukė populiarus žydų visuomenėj dr. G. turįs keistą papratimą kalbėdamas bent po dešimts kartų klausinėti: „Nagi kas girdėti?“ Jo pažįstamiems tas papratimas baisiai nepatikdavo. Keli iš jų susitarė „išgydyti“ daktarą nuo blogo papratimo ir padarė tai gana negražiu būdu. Naktį 3 val. gydytoją prikėlė iš miego skardus telefono skambutis. Jis labai išsigando, nes buvo susitaręs, kad jam iš ligoninės praneštų, jei ten prasidėtų vieno ligonio agonija. Koks gi buvo daktaro, suprantama, pyktis, kad jis pakėlęs triubelę išgirdo mėgdžiojant savo balsą: – „Nagi kas girdėti?“ Triubelė – telefono ragelis.

----------------------------------------------------------DIENA 1933 m. vasario 19 d., 3 p.

Vietoj avino šunį išmainė į samagonkę Gudelių v. viename kaime vakaruška. Du jauni 16–18 metų vyrukai eina pas gerai žinomą pilietį Z. to „samadriliaus“ ieškoti. Bet nė vienas vyrukų neturi pinigų. O Z. barguoti nesutinka. Vyrukai nieko nepešę jau ruošiasi išeiti, bet čia vienam iš jų toptelėja geniališka mintis ir jis sako į pilietį Z.:

– O jei taip aš nukniaukčiau ir atvilkčiau savo tėvo aviną, kiek už jį paskaitysi? Sulygstama, kad Z. už aviną duos 4 „samadriliaus“ butelius. Vyrukai tada išsiprašė iš Z. didelį maišą ir išeina atvilkti avino. Už pusvalandžio vyrukai grįžta. Atvilkę maiše aviną palieka lauke. Z. nuėjęs paspaudo užrištą maišą ir patyręs, kad maiše avinas tikrai yra, atneša pilnus „samadriliaus“ 4 butelius, kuriuos pasiėmę vyrukai linksmai šypsodami greit išeina. Tada Z. atsineša aviną į grįčią, norėdamas kuo greičiau jį sudoroti. Išsigalanda peilį, paskui jau atriša maišą, bet... „au, au, au“... Šaukdamas iš maišo iššoko didelis senas kaimyno šuo. Mat, vyrukai šunį sugavę įkišo į maišą, maišą užrišo ir atnešė vietoj avino. O Z. skubėdamas ir nesuprato prie jų atrišus maišą patikrinti. Vyrukai grįžę į vakarušką ištisą vakarą pilvus susiėmę kvatojo. Tuo tarpu Z. iš pykčio nieku nekaltam kaimyno šuniui ne tik šonus kočėlu išvanojo, bet ir vieną koją išlaužė. Už tai šunio savininkas, sako, žada Z. traukti į teismą. Kostas Samagonkė, samadrilius – namie gaminta degtinė. Vakaruška – vakaronė. Barguoti – duoti prekių į skolą.

----------------------------------------------------------DIENOS NAUJIENOS 1933 m. kovo 25 d., 5 p.

Vedybos su svetima fotografija Pernai viename savaitrašty pasiskelbė ūkininkaitė, kad ji nori ištekėti. Raudonu rašalu ji parašė redakcijai laišką, pažymėjo, kad esanti „nešpėtna“, jauna, turinti 28 margų ūkį ir pabrėžė, kad tas ūkis dar nepraskolin-

tas. Skelbimą perskaitę Bronius K. ir Jurgis M. sumanė iškirsti šposą. Pasiuntė tai ūkininkaitei vieno pažįstamo foto ir nurodė jo gyvenamąją vieną pasimatymui. Ūkininkaitei vyriškis krito į akį ir ji nieko nelaukusi atpyškėjo į Kauną ir nuėjo į nurodytą vietą. Foto savininkas buvo vedęs žmogus ir tuo tarpu nebuvo namie. Ūkininkaitė rado jo žmoną, bet nieko nežinodama ėmė žmonos klausinėti kur yra tas žmogus, kurio foto ji išėmė iš kišeniaus. Žmona griebėsi „politikos“ ir ėmė ją tardyti. Kai kaimietė pasipasakojo, žmona pasodino ją prie stalo, ėmė vaišinti pasisakė esanti ieškomo kavalieriaus sesuo ir liepė jo palaukti, įtikinusi, kaimietę, kad jis greit sugrįš. Ištikrųjų po pusvalandžio vyras grįžo. Sugrįžo... Sulaukė didžiausio skandalo ir greit sumetęs, kas jam iškrėtė tokį šposą – patraukė abu šposininkus teisman. – Mes turbūt girti buvome, – aiškinosi Bronius teismui. Blaivi tokios kiaulystės negalėjome padaryti. O foto savininko žmona bylos išklausius ir įsitikinus, kad jos vyras ištikrųjų nėra kaltas maloniai nusišypsojo ir prie visų jų pabučiavo. Šposininkams teisėjas priteisė po tris paras arešto. Nešpėtna – neprastos išvaizdos, graži. Margas – žemės ploto matavimo vienetas. Didžiojoje Lietuvos dalyje 1 margas buvo lygus 0,71 ha, Užnemunėje – 0,56 ha, Klaipėdos krašte – 0,25 ha.

Ir slaptu balsavimu galima parodyti savo kvailumą. 20

----------------------------------------------------------DIENOS NAUJIENOS 1933 m. balandžio 10 d., 2 p.

Taip kitų prima aprilis šposų, tilpusių „D. N.“, buvo įdėtas ir nebūtas nuotykis tariamo Panemunio pienininko Kirpiklio. Nors tokia pavardė pien. čia ir nėra, tačiau, nežinia dėl kokių priežasčių, ta žinute užsigavo tikrasis pienininkas p. Kirtiklis, ir gavęs nuo to širdies priepuolį, žada traukti „D. N.“ Redakciją ir korespondentą teisman. Kad be reikalo gerbiamas pienininkas nesikamuotų, patariu atydžiau perskaityti ten paminėtą pavardę. Jot. Prima aprilis – balandžio pirmoji. D. N., „Dienos naujienos“ – iliustruotas liberalios pakraipos dienraštis, ėjęs Kaune nuo 1931 m. balandžio 1 d. iki 1933 m. gruodžio 30 d.

----------------------------------------------------------DIENOS NAUJIENOS 1933 m. balandžio 1 d., 3 p.

Pienininkas pasukų kubile Kovo 30 d. pusiau dvyliktą val. nakties Panemunio pienininkas p. Kirpiklis grįžo pasisvečiavęs pas pažįstamas paneles. Berakinant buto prieangio duris prie jo staiga atsirado trys kaukėmis užsidengusios veidus moterys ir... Kada rytui išaušus į pieninę pribuvo pirmieji atvežę pieną ūkininkai, jie pamatė nepaprastą vaizdą. – Dideliam kubile sėdėjo visiškai nuogas, iki kaklo įmurdytas į pasukas, surištomis rankomis, beviltiškai žiūrįs, bežadis pienininkas. Ar tai buvo tik žiaurus šposas, ar tokiu nepaprastu būdu įvykdytas kerštas, tik toms, šį aktą įvykdžiusioms moterims, pačiam pienininkui ir dar kaikam teliks žinoma. Jot.

----------------------------------------------------------ŠALTINIS 1933 m. rugsėjo 2 d., 523 p.

Nauji kalbotyros laimėjimai Dešimtcentė spauda skelbia, kad Mussolini lietuvis, nes jo pavardė susidedanti iš „mūsų linai“ ir jo protėviai Ryme pirkliavę linais. Taip pat aiškinama, kad ir Stalinas lietuvis, nes jo pavardė taip pat rišasi su linais. Apie Leniną nesą nė kalbos, nes tai esąs tikriausias mūsų žodis „lininis“. Dešimtcentė – bulvarinė. Benito Mussolini (1883–1945) – Italijos diktatorius, fašistų partijos įkūrėjas. Rymas – Roma. Josifas Stalinas (1879–1953) – Sovietų Sąjungos politinis veikėjas, nuo 1927 m. iki mirties faktiškai buvo vienvaldis diktatorius. Vladimiras Leninas (1870–1924) – Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos vadas, Sovietų Sąjungos įkūrėjas.

----------------------------------------------------------DIENOS NAUJIENOS 1933 m. lapkričio 9 d., 4 p.

Marijampolietis rašo Tautų Sąjungai. Ekonomikos krizės kaltininkai... moterys Ekonomikos krizės priežastis pagaliau atrasta! Ir rasta pas mus, Lietuvoj! Bent taip tvirtina vienas Marijampolės dvarininkas, padaręs tą nepaprastą išradimą ir žadąs apie tai pranešti... Tautų Sąjungai. Marijampolės dvarininkas ilgai tą klausimą studijavęs ir priėjęs išvados, kad pasaulinę krizę sukėlė moterys. Mat, pasaulinė ūkio krizė atsiradusi iš žemės ūkio krizės, o žemės ūkio krizės pirmučiausia priežastis – javų vartojimo sumažėjimas.

Jeigu tu – pakviestas pietauti kalbą. laikyk žodį, bet ne Gi tas sumažėjimas atsiradęs todėl, kad mažiau pradėta valgyti duonos. Tai savo ruožtu kilo todėl, kad moterys duonos beveik nebevalgančios, saugodamos lieknumą. Marijampolietis apskaičiavęs, kad moteris suvalgo į metus vienu centneriu duonos mažiau negu anksčiau. Kadangi, anot jo, – pasauly esama apie milijardas moterų, tai miliardas centnerių javų lieka nesuvartota. Todėl žemės ūkis merdi, o su juo ir pasaulinė pramonė ir prekyba. Marijampolietis įrodęs lieknų moterų kaltę, žinoma, nori krizę pašalinti ir tam tikslui šauksis Tautų Sąjungos pagelbos – rašys Ženevon platų memorandumą ir siūlys pradėti pasaulinę propagandą prieš lieknumą. Tuo klausimu jis kreipsis į Lietuvos moterų organizacijas, kad jos išaiškintų moterims, jog nereikia būti lieknomis ir bijoti riebumo. Tautų Sąjunga – tarptautinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką. Įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, faktiškai veikė 1919–1939 m. Ekonominė krizė – 1929–1933 m. pasaulio ekonomikos krizė (Didžioji ekonomikos krizė).

viC

9 789986 169130

ISBN 978-9986-16-913-0

lietu

Tikimės, kad šią knygą atversite susidomėję, o užversite pasimokę ir geros nuotaikos.

r ij

i ni

Perskaitę šią knygą, sužinosite:

i ni

ij lietuviC