Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė by knygos.lt

iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis

ir kitos es ė

SUSAN SONTAG

Atsiž ad ė kime interpretavimo ir kitos es ė

I Š ANGLŲ KALBOS VERT Ė

Tomas Č iu č elis

DIZAINER Ė

Aurelija Slap š yt ė

PROJEKTO VADOV Ė

Jon ė Juchnevi č i ū t ė

PROJEKTĄ FINANSUOJA

VERSTA I Š

TURINIO REDAKTOR Ė

Virginija Kulvinskait ė

KOREKTOR Ė

Dovil ė Gimberien ė

MAKETAVO

Violeta Boskait ė

LEIDYKLOS REDAKTOR Ė Ū la Ambrasait ė

Susan Sontag, Against Interpretation and Other Essays, New York: The Library of America, 2013

AGAINST INTERPRETATION

Copyright © 1961, 1962, 1963, 1964, 1965, 1966, Susan Sontag All rights reserved “Resnais’ Muriel” © 1964 by the Regents of the University of California. Reprinted from Film Quarterly , Vol. XVII, No. 2, pp. 23–7, by permission of the Regents

Originalaus vir š elio iliustracija (p. 1)

Autor ė s portretas © Serge Hambourg/Opale.photo, 1975

VISOS TEIS ĖS SAUGOMOS

ISBN 978-609-8198-89-8

TIRA Ž AS 700

TURINYS

IX-XXII Suprasti viską Tomas Čiučelis ATSI Ž AD Ė KIME INTERPRETAVIMO

SONTAG 1 Pastaba ir keletas padėkų

PIRMA DALIS

7 Atsižadėkime interpretavimo

Apie stilių

ANTRA DALIS

53 Menininkas kaip pavyzdinis kankinys

Simone Weil

Camus Užrašų knygelės

Michelio Leiriso Vyriškumas

Antropologas kaip herojus

G. Lukácso literatūros kritika 116 Post scriptum 120 Sartre’o Šv. Genet 128 Nathalie Sarraute ir literatūrinis romanas

TRE Č IA DALIS

147 Ionesco

158 Pamąstymai apie Vietininką

168 Tragedijos mirtis

178 Teatro lankymas ir kt.

207 Maratas / Sade’as / Artaud

KETVIRTA DALIS

225 Dvasingasis Roberto Bressono ﬁlmų stilius

248 Godardo Gyventi savo gyvenimą

265 Katastrofos vaizdiniai

287 Jacko Smitho Liepsnojančios būtybės

294 Resnais Miurielė

306 Pastaba apie romanus ir ﬁlmus

PENKTA DALIS

315 Pamaldumas be turinio

323 Psichoanalizė ir Normano O. Browno Gyvenimas akistatoje su mirtimi

332 Hepeningai: radikaliojo sugretinimo menas

346 Pastabos apie kempą

368 Vieningoji kultūra ir naujasis jusliškumas

382 Redakcinė pastaba

384 Nuorodos

SUPRASTI VISK Ą

Interpretavimo smurtas

Susan Sontag (1933–2004) šiandien pripažinta kaip viena įtakingiausių savo kartos mąstytojų. Jos amplua apibūdinimui prireiktų ne vieno epiteto – kritikė, rašytoja, dramaturgė, režisierė, visuomenės veikėja. Iki šiol lietuviškai buvo pasirodžiusios tik dvi Sontag knygos: esė rinkinys Apie fotografiją* ir romanas Ugnikalnio mylėtojas. ** Tad šį sąrašą papildo Sontag debiutinis esė rinkinys, su kuriuo ji 1966 m. lyg kometa įskriejo į kultūros kritikos, o kartu ir į istorijos erdvę. Rinkinyje Atsižadėkime interpretavimo Sontag pribloškia savo erudicija, užmoju ir minties laisve. Jos akiratyje atsiduria

* Vert. Laurynas Katkus (Vilnius: Baltos lankos, 2000).

** Vert. Violeta Tauragienė (Vilnius: Baltos lankos, 1998).

menas, mokslas, technologija, religija, literatūra, kinas. Sontag gvildena teorines ir moralines anapus meno kūrinių, kritinio mąstymo ir laikmečio skonių glūdinčias prielaidas, tad rinkinį būtų galima apibūdinti bendru terminu „kultūros kritika“ ir dėti tašką. Tačiau įžanginiame žodyje autorė priduria, kad jos tekstai yra ir „metakritika“ – t. y. kritika, kuri apmąsto ir savo pačios sąlygas bei metodus. Tai poleminis atsakas ne tik kultūroje, bet ir jos kritikoje įsišaknijusiai tendencijai viską interpretuoti, aiškinti. Todėl sontagiškoji metakritika neišvengiamai filosofiška: filosofija yra vienintelė disciplina, tyrimo objektu galinti pasirinkti save pačią.

Filosofij ą , literat ū r ą ir sociologij ą Sontag studijavo Harvarde, Oksforde ir Sorbonoje. Tačiau savitas intelektualinio darbo braižas – jį būtų galima pavadinti poleminiu kultūros „arbitražu“ – formavosi laikantis atstu nuo akademinio pasaulio ir įvairių jo institucinių konsteliacijų. Nors Sontag dažnai vadinama filosofe, šio titulo ji kratėsi (kaip, beje, ir Hannah Arendt). Save ji laikė intelektuale, kultūros kritike plačiąja šio žodžio prasme.

Sontag kritika atitinkamai turi ir akademiškumo, ir antiakademiškumo bruožų. Joje supriešinama tai, kas matomiausia, populiariausia, su tuo, kas nepasteb ėta, visiškai neaptarta. Iš vienos pus ė s, ji akademiška savo intelektualumu, keliamų filosofinių, kultūrologinių, literatūrologinių ir menotyrinių problemų gyliu, o taip pat enciklopediniu informacijos tankiu ir nuorodų gausa (menininkas Paulis Thekas, kuriam dedikuotas šis rinkinys, yra prasitaręs, kad „nuo Sontag tvoskia duomenimis“*). Be to, Sontag kritika

* Paul Thek, notebook Nov. 30, 1978–12.11.78, Alexander & Bonin, New York.

akademiška ir savo išskirtiniu rimtumu: tai beatodairiškai, aistringai dirbamas intelektualinis darbas.

Iš kitos pusės, Sontag tekstai antiakademiški savo betarpiška, kone šnekamosios kalbos intonacija (nors terminologijos gausu, tačiau nė vienu iš terminų Sontag nesimėgauja tuščiai ir negražbyliauja). Šie tekstai antiakademiški ir tuo, kad juose beveik nėra bibliografinių išnašų. Tai, be abejo, sąmoningas pasirinkimas: tarp autorės ir skaitytojo neturi būti jokių dėmesį blaškančių dalykų. Atsisakydama akademiniame pasaulyje įprasto tekstologinio aparato Sontag eina tiesiai prie reikalo. Tikimasi, kad skaitytojas naudojamus šaltinius žinos arba atliks darbą pats. Tiesa, lietuviškame vertime tokio betarpiškumo vis tik nepavyksta išlaikyti – aiškinamųjų ir bibliografinių išnašų griebtis verčia tiek kultūrinė, tiek ir istorinė distancija.

Ra š ydama įvadin į ž od į („Po trisde š imties met ų“) pakartotiniam Atsižadėkime interpretavimo leidimui, Sontag prisipažįsta tuomet dar nepasteb ėjusi, kad rimtumas ima prarasti savo svorį kultūroje.* Šio rinkinio tekstai parašyti laikmečiu, kai dauguma – įskaitant Sontag – tikėjo, kad stovi ant pozityvios kultūrinės ir visuomeninės transformacijos slenksčio. Viltys, regis, pateisinamos: nacizmas ką tik nugalėtas, Amerikoje plinta žmogaus teisių judėjimai ir seksualinio išsilaisvinimo banga, prezidentu išrinktas kairuoliškasis Kennedy’is. Tačiau šis laikotarpis persmelktas ir nauju nerimu: vyksta Šaltasis karas ir Amerikos invazija į Vietnamą, o kultūroje prasideda intensyvėjančios komunikacijos era su beprecedentiniu visa ko (visų pirma atvaizdų) masiškumu.

* Susan Sontag, “Thirty Years Later,” Against Interpretation (New York: Picador, 2001).

Sontag ir jos kartai teko dalia stebėti, kaip tuo metu užgimusios ir vystytos progresyviosios ir transgresyviosios tendencijos per kelis būsimus de šimtme čius išvirto į pramoginę kultūrą ir vartotojiškumą, o rimtumas patyrė visišką fiasko, atsitraukė į specializuotus paribius. Šiandien, kai pramogą teikti turi ne tik kultūra, bet ir visa informacija, apeliavimas į rimtumą neišvengiamai gali pasirodyti, pačios Sontag žodžiais tariant, pasenęs, „nerealistiškas“. Tačiau kad ir kaip vertintume šią diagnozę, esė rinkinys Atsižaėkime interpretavimo ir toliau lieka savalaikiu XX a. 7 dešimtmečio spėriai sudėtingėjančios kultūros pjūviu, „arbitražu“, o pati Sontag –šį sudėtingumą atliepiančio, su pokyčių tempu suspėjančio kritinio mąstymo etalonu.

Sontag kritika kai kada primena intelektualinį afrontą ar netgi atvirą visa ko „dėjimą į šuns dienas“ su šiandieninė se socialinė se medijose raš ančių komentatorių energija (nors šio fenomeno liudininke ir dalyve Sontag tapti jau nesp ėjo). Savo kritikos objektų Sontag negaili – rašytojus, filosofus, menininkus, meno kritikus, aktorius, režisierius ir teatralus ji „skrodžia“ ir narsto po kaulelį (be to, yra tiesiog skrupulinga dienoraščių ir užrašų knygelių skaitytoja). Stanislavskio pavyzdžiu ji šaukia „netikiu!“ ir reikalauja maksimumo: būti įtikinta ne tik kaip kritikė, bet ir kaip išsilavinimo neslepianti Niujorko estetė. Sontag nepraleidžia progos bakstelėti pirštu į tai, kas kultūroje bend rąja prasme kelia nepatogumo, nejaukumo jausmą, ypač jei tai vyksta dėl emocinio, moralinio ar intelektualinio atvirumo trūkumo. Tokiu būdu ji nuolat pataiko tiesiai į esmingiausius ir, kaip rodo laikas, ilgaamžiškiausius kultūros sopulius.

Nors Sontag argumentuotai pasisako prieš tradicinį meno dalijimą į „aukštąjį“ ir „žemąjį“ (žr. „Pastabos apie kempą“,

„Vieningoji kultūra“), jos kritikoje vis tik galima aptikti tokio padalijimo atmainą. Jei stilius yra „būdas primygtinai ko nors laikytis“ („Apie stilių“), tuomet pati Sontag laikėsi padalijimo į išlavinto skonio vertą meną ir visa, kas lėkšta, banalu –

t. y. tai, ką ji buvo linkusi vadinti šiandien kiek atgyvenusiai skambančiu filisteriškumo terminu (vertime jis išlaikytas sąmoningai). Tačiau meno paveikumo gylis priklauso ne tik nuo menininkų talento, bet ir nuo vertinančiųjų įžvalgumo bei jusliškumo, nuo gebėjimo priimti kūrinį be interpretacijos, „nuogą“. Ne veltui savo programinį manifestą – es ė „Atsižadėkime interpretavimo“ – Sontag užbaigia teiginiu, jog „mums reikalinga meno erotika“.

Sontag kritikuoja interpretavimą kaip techninę kūrinių prasmė s ir patirčių iškraipymo praktiką. Interpretuojama tuomet, kai kažko trūksta – drąsos, sąžinės, atviramintiškumo, – kad priimtume kūrinius, o taip pat ir žmones, pasaulį tokius, kokie jie yra. Interpretuoti – represyvus instinktas, savininkiškas manevras. Tai ir spekuliavimas darant prielaidas anapus duotybės. Tokia praktika verčia nepasitikėti savo juslėmis, intuicija; būtent ši praktika ir palaiko susidvejinimą tarp proto ir kūno, medžiagos ir formos, turinio ir stiliaus.

Sontag apgailestaudama konstatuoja, kad interpretavimas yra tapęs šiuolaikiniu visa ko suvokimo būdu. Tikimasi, kad visa kult ū ros produkcija bus interpretuojama, kitaip nebus atskleista prasmė. Interpretuoti – tai suprasti. Sontag brėžiama kritinės minties trajektorija išlaiko savo kryptį bei aktualumą ir šiandien, kai, įsigalėjus skaitmenybei, senųjų hermeneutikos sistemų (froidistinė s, marksistinė s) vietą siekia užimti algoritmo metafizika. Prie š pus ę šimtmečio Sontag kritikuotos „interpretavimo“ paradigmos

tęsinys, jos radikalioji atmaina šiandien yra visuotinis „turinį“ atskleidžiančio algoritmo taikymas, kuomet jo pagalba (už-/de-)koduojama viskas – kultūros artefaktai, jausmai, gamta, visata. Sontag čia identifikuoja pagrindinę problemą: kai renkamasi ne patirti kūrinį ir būti šios patirties transformuotiems, o jį sprę sti lyg už duotį, iššifruoti lyg kodą, ant kortos pastatomas būtent jusliškumas. Sontagiškoji kova su interpretacija išties titaniška, nes tai kova su faktiškai visa moderni ą ja kritine i š rai š ka, su giliai į si š aknijusiu kult ūriniu refleksu.

Nusigręžti nuo turinio tam, kad priimtume meną (savastį, Kitą) tokį, koks jis yra, labai sunku, nes tenka dirbti visų pirma su savimi, tačiau Sontag mano, kad tik tokia pastanga ir verta rimto dėmesio. Savo ruož tu Sontag kiekvienoje knygoje dokumentuoja pačios patirtas akistatas – su meno kūriniu (Atsižadėkime interpretavimo), su medija (Apie fotografiją), su liga (Liga kaip metafora*), su karu (Kelionė į

Hanoj ų , ** Apie kit ų skausm ą *** ). Tokio pob ū d ž io akistata

autorei yra būdas priartėti prie pasaulio, kuriame intelektualas tradiciškai suvokiamas kaip nuo jo atitolusi figūra. Sontag gniuž do tokia atskirtis. Ji meta šiai atskirčiai iššūk į savo ra š ymo forma, savo temomis, savo nesulaikomu noru mąstymo darbą dirbti pačiame apmąstomo fenomeno epicentre.

Ankstyvuosiuose Sontag tekstuose politika figūruoja labiau kaip estetinis reiškinys, tad debiutinėje savo knygoje

* Illness as Metaphor (New York: Farrar, Strauss & Giroux, 1978).

** Trip to Hanoi: Journey to a City at War (New York: Farrar, Strauss & Giroux, 1969).

*** Regarding the Pain of Others (New York: Farrar, Strauss & Giroux, 2003).

Sontag yra visų pirma rašytoja estetė. Aktyvią politinę poziciją Sontag užima praėjus vos mėnesiui nuo rinkinio publikavimo – 1966 m. vasarį prisijungia prie Niujorko rašytojų protesto prieš Vietnamo karą. Tačiau vien tuo ji nesitenkina.

Sontag nepriimtinas bet koks kalbėjimas į mases orientuota plakatine kalba, svaidymasis šūkiais ir madingais terminais, kurie neva turi daryti mąstymo darbą už mus. Tad kairuolė Sontag eina savo keliu ir atsisako marksistinės retorikos. Negana to, 1968 m. savo lėšomis vyksta į Hanojų, kur leidžia savo susidarytam „Vietnamo“ vaizdiniui susidurti su Vietnamo realybe. Pasak Sontag, į Hanojų ji vyko be plano, tačiau su aiškiai nujaučiama misija – kaip „užsispyrusiai nespecializuota rašytoja, kuriai romanuose ir esė dar nepavyko išreikšti nei savo besiformuojančių radikalių politinių pažiūrų, nei tos moralinės dilemos, su kuria susiduria amerikietiškosios imperijos pilietis“.* Kelionės metu Sontag tenka iš naujo permąstyti savo amerikietiškąjį komunizmo supratimą, revoliucingumą, patriotiškumą, požiūrį į smurtą, kalbos galimybes. Grįžusi Sontag publikuoja monografiją Kelionė į Hanojų, nuo kurios jos darbuose prasideda ir JAV užsienio politikos bei politinio diskurso kritika.

Jei 1968 m. į Hanojų keliavusi Sontag buvo už Amerikos ribų nežinoma rašytoja, tai 1993 m. į apgultą Sarajevą Sontag vyksta jau kaip solidų moralinį autoritetą įgavusi ir visame pasaulyje i š gar ė jusi visuomen ė s veik ė ja. Apgulties metu Sontag su Sarajevo teatro trupe režisuoja Samuelio Becketto pjesę Belaukiant Godo. Jos prieštaringai vertinta solinė humanitarinė misija tampa gyvu priekaištu karo akivaizdoje

* Sontag, Hanoi. – Vert.