Karakasas (Venesuela), 2020
Dviejų aukštų tributis, savo nedidelėse plotmėse talpinantis keturias šeimas, ir vėl skęsta tamsoje. Kaimynai jau spėjo pavakarieniauti – prieš gerą pusvalandį pro atvirą langą skverbęsis aliejuje keptų batatų kvapas jau išsivadėjęs. Praburzgia vienišas motociklas, vis rečiau ir rečiau ausis pasiekiantis garsas. Paskutinį kartą kuro buvo galima nusipirkti tik prieš savaitę, atstovėjus keturias valandas eilėje. Be to, prasidėjus Covid-19 pandemijai, visiems buvo patariama likti namuose. Nebent čia kas nors iš valdžios ar jos pakalikų motociklu važinėja, erzina paprastus miestiečius, koneveikia nekaltuosius, ieško aukų. Valentinos akys jau pripratusios prie tamsos. Nusprendusi, kad vištos petukas išviręs, nukelia sultinio puodą nuo ugnies, skubiu judesiu išjungia dujas, įberia žiupsnelį džiovintos paprikos, patrupina kriaukšlę arepos1 tiesiai į puodą , pateliuskavusi viralą samteliu supilsto į tris dubenis.
– Gediminai, vakarienė ant stalo! – šūkteli.
Iš galinio kambario, nešinas prožektoriumi ir keliais popieriaus lapais, atšlepsi vyresnysis Gediminas – jos vyras.
1 Kukurūzų miltų duonelė (itin populiari Venesueloje ir kitose P. Amerikos šalyse).
Karakasas (Venesuela), 2020
Atsisėdęs ant taburetės savo įprastoje vietoje prie stalo po langu, prožektorių įtaiso tarp rakandų ant palangės, kad galėtų skaityti.
– Ką čia turi?
– Šiandien mieste sutikau Chosę iš lietuvių bendruomenės, jis man padavė šitą , – kaulėtu pirštu vyras barbena į stalą , ant kurio padėjo lapus. – Kvietimas dalyvauti programoje. Visi, kas turi lietuvišką pasą , gali persikelti gyventi ten, dar šiais metais. Skrydžius ir visą išlaikymą apmoka Lietuva.
– Ką tu sakai? – Valentinos balsas šokteli keliomis natomis į viršų. – Net per karantiną?
– Ir man labai keistai pasirodė, bet Chosė nė nemirktelėjo. Jei tai tiesa, puikus šansas. Mūsų Gediminui.
– Reik išsiaiškint, ar ne kokia afera… – Visas pasaulis mato, kaip Venesuela gyvena. Yra gerų žmonių, turtingų šalių, kurios nori padėti, tai ir steigia visokias programas. Čia gi dar saviškiams, iš Lietuvos kažkada po karo pabėgusiems, jų vaikams ir anūkams. Ž iū, ir mes šį kartą privilegijuoti, – nusišypso Gediminas, lūpų krašteliu atidengdamas bedantę ertmę dešinėje. Kai praėjusiais metais dantis sugedo nepataisomai, teko išrauti, tik į jo vietą įstatyti implantą pinigų iki šiol nėra.
– Gediminai! – dar kartą šūkteli Valentina.
– Einu! – pasigirsta jaunesnis balsas iš antrame buto aukšte esančio kambario. Jų šeima šiame name turi didžiausią būstą , keturių kambarių butą per du aukštus. Nuo pat santuokos pradžios, prieš trisdešimt šešerius metus, butas priklauso Balčiūnas Reyes.
6 Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos
Dar po poros minučių laiptais guviai nusileidžia sūnus Gediminas. Tė vo kopija, nors dvigubai jaunesnis ir kiek tamsesnio gymio; rytų europiečių bruožai, nors ir susimaišę su čionykščiais, dar neišsitrynę iš genų paveldo. Atsisėda priešais tėvą ir neprataręs nė žodžio griebiasi šaukšto, godžiai siurbia pablukusį sultinį.
Prožektoriaus šviesa, sklindanti nuo palangės, apšviečia stalą ir skurdžią vakarienę ant jo. Trys veidai tai panyra į šviesą, lenkdamiesi prieš dubenis, tai vėl pasislepia tamsoje. Vyrams dar keli šaukštai ir sultinio kaip nebūta.
– Tėvas turi pasiūlymą dalyvaut programoje, – nebeištveria Valentina, – humanitarinės pagalbos kvietimas į Lietuvą, iš kurios tavo seneliai buvo kilę. Pasirodo, užtenka paso ir gali skristi, – išberia.
– Dar aprūpina tave pragyvenimu, sumoka už skrydžius, pradžiai pinigų duoda, tikriausiai, ir darbą suranda, ir kur gyventi, – antrina tėvas. Jo ir motinos balsai supanašėję tiek, kad neįdėmiai klausantis, apsipažintum, kuris kalba. Gediminas jaunesnysis nulai žo šauk štą ir padeda į tuščią dubenį. Tas ironiškai skambteli, lyg moneta, numesta į metalinę atsiskaitymo lėkštelę prabangiame restorane.
– Tai kada skrendate? – nusišypso jis.
– Kur jau mums, tokiame amžiuje? – Atsidūsta Valentina. – Apie tave, sūneli, eina kalba. Tau gelbėtis dar nevėlu, pradėti gyvenimą nuo nulio, naujoj šaly.
– Ką mes ten, pensininkai, veiksim? – Nusijuokia vyresnysis Gediminas. – Kažin, ar tokio amžiaus priima į programą , – prisiminęs prideda: – nors Chosė sakė, kad nėra amžiaus cenzo.
Karakasas (Venesuela), 2020
Vyras žvilgteli į žmoną, sužiba jo akys, kilsteli antakiai, bet ši kaipmat suraukia kaktą , mesteli žvilgsnį į sūnų.
– Per gerai, kad būtų tiesa.
Po sūnaus žod ž ių įsiviešpatauja tyla, visi trys susimąsto. Tėvas paremia galvą alkūne ir įninka į dokumentus, motina nukrausto stalą , sudeda indus į plastmasinį dubenį kriauklėje. Jei pasiseks ir pasirodys ryt vanduo iš čiaupo, galės numazgoti. Pro langą atskrieja piktų jaunuolių balsai: nešaukia, nesimuša, bet urzgia vienas ant kito kaip laukiniai šunys. Matyt, kažkas kažkuo nepasidalina, įprasta šių dienų situacija Venesueloje. Čia per metus nužudoma keliasdešimt tūkstančių žmonių. Visi pikti, be darbo, neturtingi ir nelaimingi. Ž monės ir šiaip pragyvenimui lėšų nebeturi, o dar prasidėjusi Covid pandemija ir kaip valdžia su ja „tvarkosi“, situaciją apsunkina. Balčiūnų Reyes rajonas, lyginant su kitais Karakase, saugus. Kas dedasi lūšnynuose, kur vien už mobilų telefoną gali perrėžti gerklę, geriau jau net negalvoti.
– Aš išsiaiškinau. Viskas su ta programa gerai, – kitą dieną vakarui dar neišbrėškus sako vyresnysis Gediminas sūnui. – Paskambinau šiandien tavo pusseserei Evai, ji pažįsta bendruomenės pirmininką , anas patvirtino. Pirma grupė su lietuviškais pasais išskrenda jau kitą savaitę. Į tą skrydį gal ir nespėsi, ten visokius testus reik atlikt, bet, sako, bus ne viena skrendančių grupė…
– Kokius dar testus? – suraukia vešlius juodus antakius jaunesnysis Gediminas.
– Na, dėl to viruso, koronos.
8 Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos
Jaunėlis linkteli, pasaulinė pandemija visus palietė, pasėjo baimę ir uždarė namuose. Nuo vakarykščio pokalbio daug mąstė apie išvykimą . Nelengva apsispręsti. Ar galėtų viską čia palikti ir pradėti naują gyvenimą už vandenyno, kitoj pasaulio pusėj? Ne kažką čia ir turi, ko reikėtų laikytis įsikibus. Apie Lietuvą buvo daug girdėjęs: kai močiutė dar buvo gyva, vis pasakojo apie keturis metų laikus: žiemą –apsnigtas kalvas, pavasarį – medumi kvepiančius laukus, vasaros maudynes ežeruose ir šalto rudens vėjo nuo medžių plėšomus spalvotus lapus. Bet gyventi Gediminas ten niekada nesvajojo, net apie tokią galimybę minties iki vakar neturėjo. Nors, kai geriau pagalvoji, dabar bet kur turėtų būt privilegijuočiau nei čia. Pastarieji metai Venesueloje beviltiškoje situacijoje paliko ne vieną, nors, tiksliau, vilties beturi nebent tik chavistai2, tie prie valdžios ir nusikaltėliai jų draugai.
Į nedidelę svetainę šluostydamasi rankas spalvą praradusiu rankšluosčiu įeina Valentina. Ž ili jos plaukai slepiasi po skarele. Kažkada buvusi juodaplauke gražuole neatsigindavo vyrų dėmesio. Valentina Reyes – pavarde, reiškiančia karališką didybę, – rinkosi ilgai, nė vienas iki Gedimino, egzotiško šviesaus gymio vaikino, jos nesudomino. Dabar Valentina nusišypso dviem savo vyrams ir raukšlėta ranka pasirėmusi į klubą , taria: – Jei jau Gediminas skrenda, galėtų gerą darbą padaryti – pasiimt kartu ir našlaitėlę Esperanzą . – Ką tokią? – Gediminas jaunesnysis atsisuka visu kūnu į motiną ir susiraukia.
2 Prezidento Hugo Chavez ir jo režimo Venesueloje šalininkai
Karakasas (Venesuela), 2020
Valentina nusišypso. Jis tikrai žino, apie kurią Esperanzą motina kalba. Jaunuoliai gal ir nebendrauja jau kelis metus, bet anksčiau buvo neišskiriami draugai. Jų giminės nuo seno, tarsi viena, bendravo, kol nieko iš anos giminės neliko, visi išmirė, išskyrus Esperanzą . Valentina ja rūpinasi, kiek gali, ne tik dėl malonaus merginos būdo, nepavydėtino likimo, bet ir laikydamasi savo anytai, Gedimino motinai, duoto pažado.
– Ar niekas tau nepasakojo, kiek jos seneliai tavo giminei per gyvenimą padėjo?
– Pasakojo, pasakojo, – varto akis Gediminas.
– Tai juo labiau, viską žinai, mes Romiresams skoloj. Turėtum vežtis kartu Esperanzą .
– Kokiu pagrindu?
– Na, tikriausiai, šeimos, – gūžteli pečiais Valentina, – jei kitaip neišeina.
– Bet ji jokia mums šeima.
– Na ne, ne šeima, – ramiai dėsto moteris, – bet reiks padaryt, kad taip atrodytų. Galėtumėt pasirašyti partnerystę.
– Tai dar ir vaidint porą turėtume? – mamos žodžius palaikęs tiesiog absurdiškais, Gediminas atsisuka į tėvą. Šis tik kraipo pečiais ir šypsosi.
Esperanza Romires – tikriausiai paskutinė i š visų merginų, kurią norėtųsi vežtis naujo gyvenimo pradėti. „Pilka, tyli ir tokia nuobodi“ – pagalvoja, bet žino – turės nusileisti, vardan tėvų ramybės, suprasdamas, kiek jiems reiškia pagalbos tai merginai suteikimas. Dar jos seneliui gyvam būnant pri ž iūrėjo, kad jiedviem nieko netr ūktų.
10 Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos
Motina dažnai ir dabar maisto jai nuneša, nors patys vos galą su galu suduria. Gediminas pabando prisiminti, kur Esperanza gyvena. Po senelio mirties praeitais metais lyg turėjo namą parduoti, kad galėtų nors laidotuves surengti. O kažkada senelis buvo cigarečių fabriko direktorium, turtingu ir įtakingu žmogum. Prakeikta valdžia, viską iš žmonių atėmė.
- 2 -
Puerto Cabello, Valensija (Venesuela), 1948
Dvi poros pavargusių akių susmigo į palengva artėjantį žemės lopinėlį. Pro uolėtas keteras kur ne kur žaliavo krūmai, į saulę stiebėsi neaiškių kontūrų medžiai. Gal tai palmės, apie kurias tiek girdėjo, bet nė viena akių pora nebuvo mačiusi? Dabar tai neturėjo reikšmės. Geriau jau pamatytų civilizaciją – tai, kas u žtikrintų jiems darbus, pinigų pragyvenimui ir, laikui atėjus, grįžimui namo. Motiejus garsiai atsiduso, bet drumsto vandens spalvos akių nenusuko, nemirksėdamas pasitiko vaizdą krante. Vyras per paskutinį dešimtmetį akivaizdžiai subrendo, nebebuvo savim pasitikintis jaunuolis, kviečiantis nusižiūrėtą merginą į pasimatymą. Ant liauno kūno, tarsi pakabos, karojo seniai nebenauji drabužiai, įdubę skruostai buvo įgavę pilkšvą atspalvį. Janinos akys – vaiskaus dangaus žydrumo, tik taip pat praradusios jaunatvišką blizgesį. Moteris pasižiūrėjo į vyrą ir mintyse ramino jį. Norėjosi tikėti, kad tai jų kančių pabaiga, kad štai prieš juos paž adėtoji žemė – turtinga, pilna maisto ir darbo, bet svarbiausia – laisva. Plaučiai prisipildė šilto oro, pagaliau užuodė kažką daugiau nei drus-
12 Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos kinga jūra. Nuo kranto atsklido žemės ir žalumos kvapas, jį uodė visi trys tūkstančiai laivo keleivių. Per visą kelionę ant denio nebuvo tokios tylos, tokio sulaikyto kvėpavimo, tykaus laukimo pasitinkant naują ateitį. Visi žmonės keliavę laivu – pabėgėliai iš karo nuniokotų šalių, iš žemėlapių nušluotų buvusių Europos valstybių, neturintys galimybės grįžti namo, bandysiantys įsitvirtinti visai kitame pasaulio kampelyje. Laivo korpusas palengva pasuko į kairę ir iš už kalvos pasirodė keli akmeniniai pastatai, menantys kažkada miestą nuo priešų saugojusią pilies gynybinę užtvarą . Motiejus pagaliau atsisuko į žmoną , apglėbęs ją per glež nus pe čius, nusiš ypsojo. Nors akys nepraskaidrė jo. Janina sulinksėjo galva, patvirtindama, kad taip pat mato ateities miest ą . Judviejų ir dar než inia kelių tūkstanč ių pabėgėlių prieglobstį. Vyro akys nejučia nuslinko žmonos pilvu, veidą iškreip ė skausmo mina. Janina paglostė jam petį tarsi sakydama: „Man viskas gerai. Jau atsigavau. Tai praeitis… “
Staiga laivas išleido garsinį signalą , nutraukdamas visų ateities svajones, sumišusias su než inomybe. Ž monės sukruto, nuvilnijo šurmulys ir kas kokią gaidą prisitaikęs ėmė rinktis daiktus. Motiejus su Janina juos jau buvo susikrovę, jų daiktų – vos du drobiniai maišeliai: kelios poros nežinia kiek adytų kojinių, apatiniai, šiltesni rūbai, dokumentai, kelios nuotraukos ir maldaknygė. Nors labai mėgo knygas, Janina ją vienintelę bėgdama iš Lietuvos pasiėmė. Mama daugelį kartų jiems su broliu prieš naktį iš tos maldaknygės skaitė. Kiek poterių iš jos kalb ėta, kiek melsta Dievo, kad jų neištremtų, kad apsaugotų nuo karo
Puerto Cabello, Valensija (Venesuela), 1948ir nelaisvės. Deja, tėvus ir broliuką išvežė, sugrūdo į gyvulių vagonus su kitais žemvaldžiais ir „nusikaltėliais“. Jų šeima net nebuvo tokie turtingi – keli hektarai dirbamos žemės, troba vienkiemy, pustuzinis kiaulių, dvi karvės ir kumelė. Bet užgrobikams tai buvo nė motais. Į kruvinus sąra šus surašyti buvo visi, iš kurių galėjo nors ką atimti, kas nors kiek priešiškumo parodė. Kai tė velis naktį praleido kažkieno svirne, kamantinėjamas ir liepiamas pasirašyti dykai žemę atiduoti, nepasidavė, tada, matyt, ir pakliuvo į sąrašus. Bet negali jo kaltinti, žemelė paveldėta, visą gyvenimą puoselėta ir mylėta. Negi taip paprastai atiduosi, pasirašysi, išduosi? Kai kaimynas parnešė žinią apie sąrašus ką ketina ištremti, tėvai neskubėjo pabėgti, norėjo iki paskutinės minutės namie likti, tėvas nesutiko pasiduoti, dar šakėmis sakė prieš užgrobiką ginkluosiąsis, bet gerai, kad mamulė užprotestavo, būtų jį vietoj nušovę. Taip bent jau liko kartu. Abu tėvai su broliuku, kuris buvo ką tik atšventęs savo vienuoliktąjį gimtadienį. Janina, neseniai tapusi jaunamarte, su vyru gyveno pas uošvius Balčiūnus. Sužinojusi apie sąrašus, tėvelių prašė pasislėpt, maldavo kur į miškus bėgti. Bet jos tėvas buvo neperkalbamas, išdidus iki pabaigos. O gal po išvežimo jos šeima buvo išskirta kur pakely? Dabar Janina nežinojo, kur jos šeima atsidūrė, ar ištvėrė kelionę vagone, ar pasiekė tremtį ir priverstinį lažą . Ar tėvo išdidumas neužkliuvo kokiam piktadariui užgrobikui?
Ašarų gniutulas užspaudė gerklę, reikėjo pakeist minčių tėkmę, kad nepravirktų. Janina prispaudė drobinę terbelę prie krūtinės. Šiltų rūbų, buvusių joje, gal ir nebeprireiks. Buvo girdėję, kad Pietų Amerikoje šilta apvalius metus, bet
14
Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos
šiluma lapkričio mėnesį vis tiek nustebino. Temperatūra kilti pradėjo prieš penketą dienų, praslinkus trims savaitėms nuo kelionės pradžios. Vokietija išlydėjo juos trimis laipsniais aukščiau nulio ir apsigaubusius viskuo, ką turėjo. Dabar Janina jau buvo nusivilkusi savo vilnonį megztinį ir prigludo prie vyro ne nuo šalčio, bet dėl akimirkos jautrumo. Kartu su minia abu pajudėjo link laivagalio. Krante pradėjo ryškėti pastatai – nauji ir dideli. Iš vieno jų kyšantis kaminas spjaudė pajuodusius dūmus ir iki jų atnešė smalkių kvapą. Palei uostą vingiavo gatvė, zujo nepažįstamų markių automobiliai. Beveik visi blizgantys naujumu. Laivas pasisuko ir pradėjo švartuotis plačioje kišenėje betoninėmis priekrantėmis. Ant šaligatvio, už aptvarų laivams, būriavosi keliasdešimt tamsiaodžių žmonių. Rudos visų akys ir baltų dantų šypsenos skleidė draugiškumą, kuris ne kuris mojavo. – Negi jie mūsų laukia? – nustebusį ž vilgsnį į porą atsuko laivo kaimynas Vacys. Janina g ūžtelė jo pe č iais, Motiejus nusišypsojo puse lūpų. Su Vaciu jie susipažino laive. Jaunas žemaitis Vokietijoje glaudėsi kitoje pabėgėlių stovykloje. Išvykimo dieną, kai visi norėjusieji buvo suginti į laivą , Vacys atrodė klaikiai. Jo veidas buvo subjaurotas, tarsi rytas po audros. „Už puskilogramį bulvių, kurias tik norėjau pasiskolinti, būčiau grąžinęs…“, dievagojosi jis tada sutikęs pirmuosius lietuvius laive. Negali teisti, kai pačiam iš alkio ne kartą niežtėjo nagai ką nors valgomo pavogti. Vacys kartu su žmona Lietuvoje augino du vaikus, ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, jis dirbo spaustuvėje ir kūrė eiles. Įsitaisęs ant šiaudinio čiužinio laive šalia Motiejaus ir Janinos daug apie save nepasakojo, bet jiedu greit susidarė
Puerto Cabello, Valensija (Venesuela), 1948
įspūdį, kad kaip poetas, jis tikriausiai savo sukurtomis eilėmis buvo priešiškas užgrobiko peršamai ideologijai. Už tai ir buvo persekiojamas. Lietuvą garbinančias eiles Vacys laive deklamavo iš atminties, kartais ir padainuodavo. „Kad tik jam, vargšeliui, netektų šioj svetimoj žemėj ilgai užsibūti“, pagalvojo Janina ir po minutėlės padrąsinančiai ištarė:
– Atrodo taikiai į mus nusiteikę.
– Ir kas dabar bus? – Vacio akys vos tilpo veide.
– Išlipsim ir paaiškės mūsų likimas.
– Manyčiau, bet kur bus geriau, nei buvo ten, – įsiterpė Motiejus, truktelėjęs galvą kryptin, iš kurios atplaukė. Nusileido laivo trapas ir kažkas šūktelėjo leidimą lipti iš laivo. Vieni jo keleiviai, po mėnesio siūbavimo, strimgalviais puolė kojomis pajusti žemę, kiti nedrąsiai išlipo, patikrino grindinio tvirtumą žvalgydamiesi aplink. Janina su Motiejum, atsidūrę prie laivo trapo, dabar buvo vieni pirmųjų eilėje. Vacys liko už jų nugarų. Prie migracijos punkto, kurį visiems reikėjo praeiti norint išeiti iš uosto teritorijos, laukė uniformuoti pareigūnai. Neilgas koridorius, apstatytas metaliniais tvoros segmentais, driekėsi nuo išlipimo vietos iki patikros punkto, kurį atstojo medinis rašomasis stalas po atviru dangum ir nuleista užkarda už jo. Tolėliau, už uosto ribų, matėsi kolonomis puošti namai ir kraštelis gelsvos gynybinės sienos.
Vorelė pirmųjų i šlipusių patraukė link patikros. Ūsuotas, jauno veido pareigūnas, saugantis užkardą , jau kurį laiką nenuleido akių nuo poros, šypsodamasis lyg drąsino prieiti. Motiejus iš drobinio maišo ištraukė judviejų dokumentus, lėtai ištiesė juos pareigūnui. Tas paėmė po-
16 Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos
pierius jam iš rankos, padėjo ant stalo ir kažką ispaniškai pasakė kolegai, sėdinčiam užstalėje. Sėdintysis pakėlė akis, plačiai nusišypsojo Motiejui, kilstelėjo savo kepurės kraštą Janinai ir pradėjo berti žodžius. Janinos ausis pasiekė dar negirdėti garsų junginiai su daug dusliųjų priebalsių. Lyg ir išgirdusi savo pavardę „Balčiūnas“, pažvelgė į vyrą ir abu gūžtelėjo pečiais. Pareigūnai toliau jiems kalbėdami šypsojosi, frazes pabaigdami klausiamaisiais kreipiniais. Pagaliau supratę, kad pora jų nesupranta ir ispaniško žodžio iš jų nepeš , įsistebeilijo į dokumentus, kažką nusirašė, užpildė informaciją savo blankuose.
– Firma, frma, – pasakė sėdintysis, rašiklio galu pabaksnojęs į blanką . – Man atrodo, mums reikia pasirašyti, – Janina žvilgtelėjo į vyrą
Motiejus permetė akimis pareigūno supildytą blanką – ten jų vardai, vokiškas pabėgėlių stovyklos pavadinimas ir dar kelios nesuprantamos frazės. Nenorėdamas užlaikyti eilės, skubiai išraitė savo para šą vietoje, nurodytoje pareigūno.
– Muy bien. Senjora y senjor Balčiūnas, bienvenidos, – pareigūnas kilstelėjo iš užstalės ir gražindamas jų dokumentus pamojo į užkardą .
Jaunesnysis tarnautojas, vis dar š ypsodamasis, j ą pakėlė, praleido porą ir pirštu parodė į nedidelį pastatą , baraką , prisišliejusį prie sandėlį primenančio gigantiško gargaro. Prie įėjimo būriavosi laive buvę bendrakeleiviai, viena jų – jauna žydaitė, visą mėnesį nepaleidusi skaitomos
Puerto
Cabello, Valensija (Venesuela), 1948
knygos iš rankų. Ji vokiškai kažką diskutavo su vyresniais vyriškiais, jau išėjusiais pro užeigos duris.
– Kas ten vyksta? – priėjęs vokiškai bendrakeleivių paklausė Motiejus.
– Dalina maistą ir pinigus atvykėliams, – pasidžiaugė žydaitė.
– Sako, gali suteikti ir nakvynę, jei neturėsim, kur apsistoti, – pridūrė vyriškis stovėjęs šalia.
Motiejus nepatikliai suraukė antakius, linktelėjęs galvą grupelei, sugniaužė Janinos delną ir nusivedė pro duris. Patalpa buvo apstatyta tarsi priimamajame – palei sienas medinės kėdės, kairiajame kampe dar vienos praviros durys, per vidurį būdelė su langeliu, už jo moteriškė raudonai padažytomis lūpomis jau šypsojosi jiems. „Dokumentos“, dar tiek suprantąs Motiejus ištiesė ką tik atgautus pasus ir kelialapius. Moteris pasižymėjo kažką savo užrašuose, prispaudė atspaudą ir iš dėželės šalia lengva ranka paėmė krūvelę kupiūrų. Paseilėjusi pirštus ėmė skleisti po vieną ir garsiai skaičiuoti. Baigusi ties jiems nežinomu skaičiumi, nes krūvelė susidarė piršto storumo, moteris, ispaniškai kreipdamasi į porą , pakiš o pinigus pro langelio apačią , atiduodama ir dokumentus. Supratusi, kad jie jos kalba ne šneka, parodė į duris kairė je, suglaudusi pirštus prie lūpų kryptingai pasukiojo, suprask, „ten yra valgyti“, tada suglaudė delnus, pasikišo po skruostu ir užmerkė akis –„miegoti”. Janina nusišypsojo, pritardama palinksėjo galva, Motiejus padėkojo lietuviškai ir apsisuko eiti, bet abu sutriko, nežinodami, kurias duris rinktis. Dar lyg ir diena, nemiegos, o maisto per badavimo mėnesius susitraukę
18 Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos
skrandžiai palaukti irgi galėjo. Sutarę išeiti apsižvlgyti po apylinkes ir grįžus pailsėti, išėjo pro tas pačias duris, pro kurias buvo atėję.
Nors tamsioj patalpoj užtruko tik minutėlę, atsidūrus lauke saulė juos apakino. Janina su palengvėjimu atsikvėpė, nors vis dar negalėjo patikėti tokiu svetingu priėmimu, kad gavo pinigų ir bus aprūpinti nakvyne. Širdyje tapo ramiau.
– Kokie čia visi laimingi, ko tai be reikalo išsišiepę, –pakomentavo prisigretinęs Vacys.
– Išsišiepę, nes karo nematę. Kas jiem – šilta, saulė šviečia, pinigų yra, visko parduotuvės turi, tai ko nesišypsot? – atsakė Motiejus.
– Štai ir namuose, – taip pat besišypsodama prie grupelės priėjo žydaitė iš laivo.
– Ne, ne, mūsų namai Lietuvoje, – suskubo paprieštarauti Janina. Šypsotis jai dar visai nesinorėjo, net būtų buvę skaudu ir tarsi išdavikiška tai daryti.
– Namai ten, kur širdis, – pasakė mergina ir švelniai palietė Janinai ranką . Toji nuėjo pagaugais. Ar taip ir bus? Ar čia jos naujieji namai? Ne, širdis priklauso Lietuvai. Ten liks visados. Mergina pamatė kažką atokiau, pamojavo ir atsiprašiusi skubiai nuėjo. Visi sužiuro į tą pusę, kur būreliu stovėjo penketas išsipuošusių žmonių. Vietiniai žydai, tikriausiai jau anksčiau atsikėlę čia gyventi. Visi normalaus kūno sudėjimo, nepaliegę, kokius žydus paskutiniu metu visiem teko matyti, tvarkingai, net puošniai apsirengę. Visi ramiai šnekučiavosi, merginai priėjus tiesė rankas ir glėbius sveikintis. Janinai, pamačius tuos žmones, pasidarė gėda dėl savo išvaizdos, dėl nežinia kiek laiko neskalbtų rūbų,
Puerto Cabello, Valensija (Venesuela), 1948
persismelkusių prakaitu, netrinktų plaukų. Nebesinorėjo žvalgytis po miestą , geriau liks barake, gal ir kokia maudynių vieta ten galės pasinaudoti. Prisiminimais trumpam sugrįžo į Lietuv ą , į tė v ų žemę, vienkiemį Kauno rajone, kur netoli trobos buvo įrengta pirtis. Šventas reikalas. Kai ji dar buvo netekėjusi, su motina ir artimiausiomis kaimynėmis šaltu oru, ypač žiemą , eidavo į pirtį. Būdavo, po dienos darbų, kai jau lauke būdavo sutemę, tė vas karštai įkurdavo ugnį, moterys priepirty nusivilkdavo rūbus, išsipindavo kasas ir nuogut nuogutėlės užsidarydavo pirtyje. Janina atsiguldavo ant viršutinio suolelio, išskleisdavo savo auksinius plaukus lyg aureolę ir laukdavo, kol šie įkaitę pakvips jav ų šiaudais, primenančiais vasarą . Kai kūnai jau būdavo įšilę, moterys viena po kitos šmurkšteldavo į šalto vandens sklidiną kubilą. Ramunėmis kvepiančiu šampūnu, kurį mama brangiai pirkdavo universalinėje parduotuvėje, Janina išsitrinkdavo plaukus, išlipusi nusimuilindavo kūną ir vėl lįsdavo vandenin. Reikėdavo tai daryti greitai, nes su kiekvienu įlindimu darydavosi vis šalčiau. Po maudynių procedūros mama Janinai kruopščiai iššukuodavo plaukus, dažnai niūniuodama linksmą melodiją . Be žodžių, tik su beribe, nuoseklia ir raminančia meile, kokią tik mama gali suteikti.
„Ech, kur tu, motule, dabar? Ar dar kada tave pamatysiu?“