Issuu on Google+

C A R O L I N E B R É H AT


UDK 821.133.1-3 Br-158

BRÉHAT Caroline J’ai aimÉ un manipulateur Éditions des Arènes, 2010

ISBN 978-9986-16-873-7 © Editions des Arènes, 2010. Published by arrangement with Literary Agency „Agence de l’Est“. © Asta Dumšienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 © Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012


Šią knygą skiriu visoms ir visiems, kovojantiems nežinioje ir vienatvėje, norintiems suprasti, kodėl jų mylimas vyras ar moteris juos skaudina, grasina ir smurtauja, nors aplinkiniams, kad ir labai keista, atrodo žavus ir gundantis.

Dukrai


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

6


Meilės priešybė nėra neapykanta, tai – valdžia. Carl Jung

Vyras, kuriam svarbu kontroliuoti moterį, yra silpnas ir bejėgis. Patricia Evans


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

8


V iolaine Guéritault Ážanga  Aš tave myliu, o aš nebe...

Violaine Guéritault* Ážanga

Aš tave myliu, o aš nebe...

S

kaitysite tikrais įvykiais paremtą istoriją apie išgyvenimus, kurie man, psichoterapeutei, gerai žinomi. Tai nėra pasakojimas apie įprastus vyro ir moters konfliktus, nei apie aistringus santykius. Karolinos pasakojime, kaip ir daugelyje kitų, kalbama apie grobuonį ir auką – individą (vyrą arba moterį), manipuliuojantį kitais, kad patenkintų savo potroškius, ir nei nuolankų, nei kvailą asmenį, pakliuvusį į spąstus. Visa tai sumaniai apraizgyta įprastų meilės santykių gijomis, dėl to pastebėti manipuliaciją itin sunku. Ši istorija prasidėjo įprastai – kaip pasaka apie fėjas. * Psichologė ir psichoterapeutė, knygų La Fatique émotionnelle des mères („Motinų emocinis nuovargis“) ir Nouveaux Psys („Naujos kartos psichologai“) autorė. 9


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

Žodinė prievarta, psichologinis smurtas, moralinis priekabiavimas. Terminų į valias, keletą metų jie nedrąsiai šmėkštelėdavo tai šen, tai ten, kol galiausiai prasiskynė kelią į žiniasklaidą ir mūsų sąžines. Iki šiol daugiausia dėmesio sulaukė moralinis priekabiavimas darbe; apie jį taip plačiai kalbėjo žiniasklaida, kad 2002 metų sausio 17-ąją Prancūzijoje net buvo priimtas įstatymas. Dėl viešo aptarinėjimo ir jautrios visuomenės reakcijos į šią problemą buvo imtasi veiksmų, galinčių užkirsti kelią šiam lėtam, bet dramatiškam aukų kankinimui. Tačiau apie psichologinę prievartą šeimoje, kitaip tariant, privačiame gyvenime, žinoma labai nedaug, beveik nieko. Ir vis dėlto galima vienareikšmiškai teigti: ji taip pat veikia destruktyviai, ir net blogiau, atsižvelgiant į tai, kad kyla aplinkoje, kurioje pasekmės ir emociniai aspektai turi lemiamą reikšmę. Kad ir kaip būtų, ši nematomos formos prievarta tebėra tabu. 80 proc. smurtą šeimoje patiriančių aukų, skambinančių pagalbos telefonu, guodžiasi dėl žodinės prievartos. Kaip gali būti, kad tokio ryškaus tipo prievarta liko nepastebėta? Nejaugi vis dar manome, kad nemandagu kišti nosį į privatų žmonių gyvenimą, kai namų durys užsidaro? Ar aukos, patiriančios žodinę ir psichologinę prievartą savo namuose, nenusipelnė tiek pat dėmesio ir pagarbos, kiek aukos profesinėje srityje? Niekas nepasakytų, kad moterys (arba vyrai), kenčiantys prievartą šeimoje, yra labai laimingi. „Joms belieka gintis ir liepti jam liautis!“ – girdime sakant. „Kita vertus, nuo pat pradžių jos privalėjo matyti, kad jis turi problemų. Ir vis tiek pasiliko... gerai, kad joms to reikia!“ Tokios pastabos ir tokia dvasinė būsena, deja, rodo, kad žmogui stinga informacijos ir jis nesuvokia problemos: jei žmogus nesupranta psichologinių manipuliacijos aspektų ir siaubingo jos poveikio, jis negali suvokti, kokia tai rimta problema. Vis dėlto pavojus yra tikras, ir ekspertai vieningai perspėja: psichologinė prievarta – tai fizinės prievartos, keliančios grėsmę aukų gyvybei, pamatai. Neužmirškime nerimą 10


V iolaine Guéritault įžanga  Aš tave myliu, o aš nebe...

keliančios statistikos, teigiančios, kad Prancūzijoje kas trečią dieną nuo sutuoktinio smurto miršta viena moteris (Nacionalinio nusikalstamumo stebėjimų centro – NNSC – duomenimis). Ne ką labiau guodžia ir Europos Tarybos ataskaitos rodikliai: dėl smurtavimo šeimoje miršta arba suluošinama daugiau moterų (16–44 m.) nei vėžio, eismo įvykių ar karo atveju. Ataskaitoje taip pat minima, kad Europoje, priklauso nuo šalies, smurto šeimoje aukomis tampa nuo 20 iki 50 proc. moterų. Ir nemanykime, kad yra sudarytas smurtaujančio sutuoktinio „fotorobotas“, – smurtas galimas bet kurioje šeimoje. Olandų tyrimo duomenimis, beveik pusė smurtautojų prieš moteris turi aukštojo mokslo diplomą. „Bet kokio pobūdžio smurtas namuose [...] yra didžiausia žmonijos rykštė“, – pabrėžia Olga Keltosova. Argi tokia realybė neskatina peržiūrėti savo nuostatų, ypač kai kurių su šia problema susijusių įsitikinimų, kad geriau suprastume jos pasekmes, sugebėtume paviešinti smurto atvejus ir, be jokios abejonės, užkirstume jiems kelią? Jei smurtaujančio sutuoktinio „fotoroboto“ nėra, vadinasi, tokie asmenys – tiesiog eiliniai smurtautojai; moralinės prievartos atveju atvirkščiai – yra sudarytas gan tikslus ir nuolat tobulinamas psichologinis paveikslas. Šios srities psichologai vieningai teigia, kad psichologinė ir žodinė prievarta neišvengiamai susijusi su manipuliavimu. Dėl šios priežasties specialistai tokio pobūdžio smurtautojus dažnai vadina manipuliuotojais. Šis terminas pasirinktas neatsitiktinai. Svarbu žinoti, kad jis atspindi labai specifinę psichologinę charakteristiką. Pagal oficialią psichikos sutrikimų klasifikaciją, „manipuliuotojas“ atitinka sąvoką „narcisizmo sutrikimas“. Šį sutrikimą sudaro du pagrindiniai veiksniai: 1) Liguistam narcisizmui būdinga nuolatinis poreikis jaustis garbinamam, būti dėmesio centre, o ypač justi aplinkinių pataikavimą. Narciziškam žmogui svarbūs tik jo paties reikalai ir poreikiai. Jo elgesį apibrėžia sąvoka „teisėtumas“. Toks žmogus įsivaizduoja esąs visagalis, nuo kurio malonės priklauso visas pasaulis. Kiti žmonės, jų meilė, 11


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

dėmesys, energija, laikas, pinigai ir asmenybės tapsmas yra jam priklausančios gėrybės. Tai, kad kitas duoda, narcizui atrodo visiškai normalu, ir jis retai suvokia iš kitų reikalaujantis to, ko pats negali duoti. Jis ištroškęs dėmesio, žavėjimosi, pagarbos, švelnumo ir meilės, tačiau pats negali pasiūlyti to savo partneriui. Iš jo galima tikėtis nebent nepastovių jausmų, besireiškiančių čia idiliška meile, čia šaltumu, staigių pykčio proveržių, plūdimosi ir abejingumo. 2) Nenormalus elgesys pasireiškia žodine prievarta, pažeminimais, grasinimais, nuolatiniu priekabiavimu, užsidarymu ir atsiribojimu. Nenormaliai besielgiantis narcizas yra tikras „projekcijos“ meno meistras: jis perkelia aukoms savo ydas ir trūkumus. Jis meluoja, savaip interpretuoja tikrovę, kad ji atitiktų jo emocijas ir lūkesčius. Toks žmogus nuolat keičiasi ir gali kiekvieną situaciją nepaprastai lengvai apversti aukštyn kojomis. Bet labiau už viską jis sugeba kaltinti savo aukas, kol šių savigarba ir pasitikėjimas savimi pamažu sutirpsta ir aukos nebežino, kas jos yra iš tikrųjų. Tada atsiranda psichologinė priklausomybė, nuolatinis stresas ir baimė. Visa tai įsišaknija labai greitai, ir aukai išsigelbėti labai sunku. Tokią padėtį vadiname santykių spąstais. Svarbu paaiškinti, kad daugeliu atvejų moterys, kenčiančios tokio pobūdžio prievartą, nebėga nuo jos ne todėl, kad joms to reikia ar neužtenka valios pastangų, o todėl, kad siaubingai kaltinamos jos neberanda jėgų. Kartais nutinka ir taip, kad problemą apsunkina ir finansinė priklausomybė. Tai ką daryti su šia žmonijos rykšte, dažnai slepiama ir dėl to itin paplitusia? Už problemos sprendimą iš dalies atsakinga informacijos sklaida ir žiniasklaida, galinti nuplėšti tabu, tačiau patikimai sauganti nuo kokios nors bausmės. Reikia apie tai kalbėti, pasakoti, liudyti, surasti spąstų mechanizmą ir jį išardyti, kad geriau suprastume, kaip jis veikia. 12


V iolaine Guéritault įžanga  Aš tave myliu, o aš nebe...

Būtent tai Caroline Bréhat puikiai atskleidžia savo liūdname, jaudinančiame, tikrais išgyvenimais paremtame pasakojime. Šia istorija, veikiau tikru psichologiniu tyrimu, autorė atskleidžia mums pačią manipuliacijos esmę. Ji aprašo kiekvieną etapą: sugundymas, pasisavinimas, sužlugdymas. Autorė pasakoja, kaip, apraizgyta manipuliacijos gijomis, ji nesugebėjo pamatyti daugybės dalykų, jie įgavo prasmę tik tada, kai kažkas galvoje spragtelėjo ir ji pagaliau atsipeikėjo. Moteris aiškina, kodėl buvo taip sunku kitomis akimis pažvelgti į savo sutuoktinį, kuris iš pažiūros atrodė žmogus iš didžiosios raidės, aplinkinių vertinamas kaip sąžiningas ir pareigingas vyras. Taigi taip ji ištrynė iš atminties jo šlykščius užgauliojimus, tarsi jų nė nebūtų buvę. Iki tos dienos, kai nušvito šviesa, iki tos akimirkos, kai jinai demaskavo jį. Autorės patirtis ras atgarsį skaitytojų išgyvenimuose, šie, skaitydami jos istoriją, pajus bendrumo jausmą. Juk psichologinę prievartą patiriančios aukos labai dažnai linkusios dvejoti. Liudyti – vadinasi, teikti informaciją, žodžiais apsakyta patirtis padės tiek moterims, tiek vyrams, patiriantiems smurtą šeimoje. Liudyti, anot Caroline’os Bréhat, vadinasi, suteikti viltį: išgyvenusi prievartos pragarą, šiandien ji laisva ir sako: iš gilios krizės drebinamų santykių galima išsigelbėti. Tegul šis pasakojimas įkvepia visas aukas, patiriančias prievartą šeimoje; jis padės skaitytojams atsakyti į rūpimus klausimus ir išvengti dvejonių. Visa tai veikia kaip stipri terapija. Kova su nežinia ir abejingumu prasideda...

13


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

14


I skyrius  Pirmasis susitikimas

I skyrius

Pirmasis susitikimas

Esi didžiulė saulė Kylanti mano galvoje. Paul Eluard

N

iujorkas, 2002 metų spalio 6-oji. Giedrame danguje skaisčiai šviečia saulė. Pasiėmusi užrašų knygutę ir diktofoną skubiu žingsniu pereinu Penktąjį aveniu, įsmeigusi akis į Ist Medou. Susirinkę tūkstančiai protestuotojų prieš karą Irake. Netikiu savo akimis: nors žiniasklaida nieko viešai neskelbė, ryžtingai nusiteikusi minia stovi petys į petį. Vyrai ir moterys, apjuosti daugybės policininkų, lyg neaprėpiama jūra tyvuliuoja Centriniame parke. Jauni ir seni, baltieji ir juodaodžiai – susirinko galybė protestuotojų. Kiek tiksliai? Dvidešimt tūkstančių? Trisdešimt? Sunku pasakyti. 15


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

Žmonių minioje kyšo kelios dešimtys plakatų, kai kurie iš jų juokingi ir išradingi: „Bušas = teroristas“ „Žudykite 4/4, o ne iraniečius“ „Neleiskite jaunėliui* žaisti su karo žaisliukais“

Man artinantis prie pakylos, atstojančios tribūną, vis aiškiau girdėti aktoriaus ir režisieriaus Timo Robinso balsas. Parodau spaudos atstovo kortelę ir mikliai šmurkšteliu į žurnalistams skirtą vietą. Už nugaros išgirstu guvaus pašnekesio nuotrupas ir susidomėjusi atsisuku: aktyvistė mamulė ir senas žilstelėjęs kareivis, kuris stovi pasitempęs lyg raidė i, storos drobės karine uniforma, įsiaudrinę dalijasi patirtimi: „Aš koviausi Vietname. Atrodo, grįžom ten, kur buvom prieš trisdešimt metų, į tą patį amoralų karą. Jie nieko nesuprato, nieko neišmoko, bet tai visiškai nestebina žinant, kad Bušas Vietnamo karo išvengė. Jis mieliau skandino savo bailumą ir bejėgiškumą taurelėje. Negalima leisti jiems savivaliauti! Neleiskit viso to pakartoti!“ – šaukia Vietnamo karo veteranas. „Mes jiems neleisime! Karo užsienyje pasekmes kenčiame ir mes!“ – dar garsiau piktinasi mamulė, įnirtingai purtydama savo plakatą. Jų kovingumas kelia aplinkinių šypseną. Nusisuku į sceną, vildamasi išgirsti bent paskutinius Siuzanos Sarandon žodžius. Bet ji kaip tik baigia savo kalbą. Išspaudusi šypseną ir neryžtingai pamojavusi, nulipa nuo scenos. Nusivylusi atsisveikinu su įsismarkavusia porele – jų riksmai ima rėžti ausis. Pasigirdus plojimams po Siuzanos Sarandon kalbos, į sceną įžengia jaunas rudaplaukis tamsaus gymio dainininkas. Jis atrodo sutrikęs, ne* Junior (angl.). Turimas galvoje prezidentas Dž. Bušas (G. Bush). (Čia ir toliau vertėjos pastabos.). 16


I skyrius  Pirmasis susitikimas

drąsiai nusišypso ir jaudindamasis prisistato: „Esu Džulianas Džonsas, padainuosiu jums dainą The Child, kurią įrašiau su legendiniu Dženu Džindžeriu.“ Dėl jo pietietiškos tarties, nuskalbtų džinsų ir nukleiptų kaubojiškų batų akimirką pagalvoju apie kaubojų ir nusprendžiu, kol jis dainuos, užsirašyti protestuotojų liudijimus. Vis dėlto kažkas mane sulaiko. Saulės spinduliai krenta tiesiai ant Džuliano Džonso, ir aš stoviu lyg prikalta. Jis užtraukia baladę be jokio instrumento pritarimo, a cappella – nejaugi buvo pakviestas paskutinę minutę? Negi nerado laiko atsinešti gitarą? Koks jis gražus. Tarsi apgaubtas šviesos aureole. Platūs pečiai, kumpa nosis, masyvus žandikaulis – pagirtini vyriški bruožai, varantys iš proto ne vieną moterį. Tačiau mano dėmesį traukia ne tai. Pastebiu vieną dalyką, kuris mane sujaudina, – Džuliano rankos vos pastebimai dreba. Jos išduoda jį esant jautrų ir vaikiškai nuoširdų – to, pažvelgus į jį, nepasakytum. Ilgainiui dainininkas nustoja jaudintis ir atsiduoda publikai, jo balsas stiprėja, tampa gilus ir užburiantis. Galiausiai nematomomis spiralėmis ima suktis virš žmonių galvų, suvienija minią ir netrukus suvirpina širdis. Rodos, dainuoja pats Bobas Dilanas – jaučiuosi pakerėta. Po dviejų mėnesių, imdama interviu, įsimyliu. Įsimyliu Džulianą Džonsą. Ketinau imti interviu Džuliano bute, esančiame 168-ojoje gatvėje, Juodajame Harleme, tarp Brodvėjaus ir Amsterdamo. Tą dieną pliaupė kaip iš kibiro, o aš, žinoma, neturėjau skėčio. Taigi paskambinau prie brownstone durų; tai buvo vienas iš tų pilkai rusvų, dažnai renovuojamų daugiaaukščių, kuriuose šiandien kuriasi miesčionys. Buvau kiaurai permirkusi. Džulianas atvėrė duris šypsodamasis ir pasirodė labai draugiškas: „O, Karolina, apgailestauju, kad jus netikėtai užklupo lietus. Atnešiu jums karšto gėrimo, sušilsite ir nesusirgsite.“ Padėkojau nubraukdama ant nosies galo kabantį lašą. Prie sraigtinių laiptų jis praleido mane pirmą. 17


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

– Prašau į antrą aukštą. Žinokit, Niujorke retokai lyja. Todėl prapliupus sakom: tam turėjo būti svarbi priežastis... Atsigręžiau į Džulianą, įtardama jį mėginimu įsiteikti, tačiau jo angeliška šypsena ir nekaltas veidas mane nuramino. Jo butas plikomis sienomis gana kuklus – svetainė, virtuvė, vonia ir miegamasis, baldų nedaug: sofa, televizorius su kompaktinių diskų grotuvu ant viršaus, muzikos centras, knygomis nukrautos lentynos, du smuiko dėklai ir bandža. Prie stiprintuvo prijungta elektrinė gitara, ant grindų – dvi akustinės gitaros. Akivaizdu – Džuliano Džonso gyvenimas sukasi apie muziką. Vos spėjau įsitaisyti ant sofos ir pasiimti užrašų knygelę su rašikliu, pasirodė Džulianas, nešinas puodeliu arbatos. Jis padavė man gėrimą patenkintas, kad nustebau. – Išgirdęs skambutį užkaičiau vandenį. Tai Earl Grey arbata; tik tokios teturiu, šiek tiek pagardinau medumi. Tikiuosi, jums patinka; nenorėčiau, kad dėl mano kaltės susirgtumėte, – pasakė apdovanodamas mane jaunatviška šypsena, apnuoginančia tobulus dantis. Nė kiek neabejoju – garbanoti Džuliano Džonso plaukai, matinė oda ir holivudinė šypsena galėjo nuginkluoti bet kurią moterį. Ir jo akys, ne per daug nutolusios viena nuo kitos, ir skvarbus žvilgsnis pridėjo žavesio. Pasirėmęs ranka į grindis jis atsitūpė, paskui atsisėdo, plačiai, bet elegantiškai išskėsdamas ilgas atletiškas kojas. Žvilgtelėjusi į nuo kaubojiškų batų byrančius grumstus, atsiverčiau užrašų knygelę. – Geras, e-e, gerai, pradėsime, – pasakiau krenkštelėdama. – Kur yra maištingi amerikiečių dainininkai karo Irake išvakarėse? Nudelbęs akis Džulianas giliai atsiduso ir tarė: – Vis daugiau žmonių nepritaria karui, tačiau tokie mūsų laikų dainininkai pranašai, kaip Bobas Marlis ir Bobas Dilanas, turi ne tik dainuoti maištingas dainas. Mums reikia dainininkų ir poetų, kurie aktyviai stengtųsi kurti naują pasaulį. Nelieka nieko kita, tik suburti tokius kaip Bobas Dilanas iš įvairiausių šalių, jų dainos neleidžia užmiršti pirmųjų terorizmo išpuolių. Norint, kad muzika padėtų visuomenei keistis, reikia 18


I skyrius  Pirmasis susitikimas

sugalvoti naują būdą ją pateikti. Parduodu pastarąjį savo kompaktinį diską internete už juokingai mažą kainą. Mes, kitokie menininkai, galime sukurti naują pasaulį, tačiau privalome atsisakyti tikslo pasipelnyti. Turėdamas skambų balsą, gebėdamas sklandžiai kalbėti ir būdamas toks charizmatiškas, Džulianas Džonsas mokėjo prikaustyti klausytojų dėmesį. Verčiau nebūčiau susipažinus su tuo, kuris tąsyk Centriniame parke pasirodė toks kuklus ir uždaras. Buvo įdomu jo klausytis, tačiau vyruko ambicijos, kad ir kokios pagirtinos, man pasirodė pernelyg didelės. – Tai laikote save „dainininku pranašu“? – Taip, turint omeny, kad Bobas Marlis su Bobu Dilanu irgi tokie buvo, ir visų maištingai nusiteikusių dainininkų tikslas (senesnių poetų taip pat) – atverti akis tiems, kurie užsimerkę, telkti visuomenę, skatinti žmoniškumą. Tyčia kalbu apie praeitį ir miniu Bobą Dilaną, nes manau, kad jis pardavė savo sielą, – tvirtai pareiškė įsikarščiavęs Džulianas. Jis nutilo. Maniau, baigė kalbėti, ir uždaviau kitą klausimą kaip tik tą akimirką, kai jis žiojosi tęsti savo tiradą. – Papasakokite apie rugsėjo vienuoliktąją. – Rugsėjo vienuoliktoji tik sustiprino mano įsitikinimus. Jau daugiau nei dešimt metų mes su draugais manome, kad, jeigu mūsų valstybė nekeis užsienio politikos, tikrai sulauks dar vienos rugsėjo vienuoliktosios. Seniai rašau kovingas dainas, tik jos nedomina didžiausių leidybos kompanijų, jos vieningai sako: „Džiaukis, kad esi gražus ir gerai dainuoji, o kovingas dainas užmiršk.“ Nepasirašau didelių kontraktų, nes nemoku rašyti „tuščių“ dainų. Klestinčio materializmo laikais Džulianas Džonsas buvo vienas iš tų, žengiančių niekur nevedančiu keliu: idealistas ligi kaulų smegenų. Ketinantis avėti skylėtais kaubojiškais batais iki pat mirties, kad nenusižengtų humanizmo principams. Likau sužavėta. Tada jis atsistojo, pasikišo po smakru smuiką ir koja mušdamas taktą užgriežė jaudinančią melodiją iš Apalačų regiono old-time mu19


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

sic* repertuaro. Nenuleido nuo manęs akių. O aš susižavėjusi ir šiek tiek suglumusi žiūrėjau į jį. Džuliano žvilgsnis nieko nesakė, tačiau mane apsėdo nemalonus jausmas – atrodė, jis spokso į mane, kad nenukreipčiau nuo jo akių. Po keleto minučių melodija staiga nutrūko. – Augau Apalačų regione, ten laimėjau visuose smuiko konkursuose... Suprantat, smuikas ir aš – tai ilga meilės istorija... Jis reikšmingai paglostė smuiką, kuo nuoširdžiausiai man šypsodamasis. Nustebau supratusi, kad pavydžiu tam smuikui. Nejaugi įmanoma – aš įsimylėjau šį plepų gražuolį utopistą? Mikliai nuvijau kvailą mintį šalin. – Kodėl taip maištaujate? – Neturiu pasirinkimo. Privalau dirbti taikos vardan. Esu prieš bet kokį smurtą ir destrukciją, – maloniai atsakė, neatitraukdamas nuo manęs akių. Vaikiškai šypsodamasis Džulianas nuleido galvą, ir aš prisiminiau drovųjį jaunuolį iš Centrinio parko. Jo atsakymas pakurstė mano smalsumą, norėjau sužinoti daugiau, tačiau jo judesiai ir veido išraiška akimirką pasirodė gana dirbtini. Regis, Džulianas pastebėjo įtarumą mano akyse, taigi staiga čiupo prie sofos padėtą kūno losjoną. Gausiai tepėsi rankas ir dilbius. Žiūrėjau, kaip jis darbuojasi. Atrodė visiškai pasinėręs į grožio procedūrą, o aš negalėjau nenusišypsoti. – Gal norit? – staiga pasiūlė jis, duodamas man losjoną. – Ne, ačiū. Papasakokite man apie savo norus, ambicijas. – Noriu, kad mano dainos suvirpintų žmonių širdis. Noriu, kad jos padėtų statyti prieškarinį skydą. Be to, nusprendžiau grįžti į universitetą, nes žinau, kad kova su globalizacija yra mūsų kartos žmonių pareiga. Lankau konstitucinės teisės ir tarptautinių ryšių paskaitas. Galbūt tai padės susiremti su Džonu Aškroftu**? – tėškė gan piktai. Ir netrukus ėmė pasiutusiai kvatotis. * senosios muzikos (angl.). ** Džordžo V. Bušo vyriausybės teisingumo ministras ( John Ashcroft). 20


I skyrius  Pirmasis susitikimas

Man pasirodė, kad Džulianas kiek persistengė taip juokdamasis, o jo klausimas pretenzingas ir nebrandus. Nutariau kelti inkarą. Vilkdamasi permirkusį švarką permečiau akimis jo biblioteką. Džulianas Džonsas neskaitė Stiveno Kingo, nei Džono Grišamo. Lentynose puikavosi ištisi tomai prancūziškų Platono, Moljero ir Balzako veikalų bei vokiški Gėtės kūriniai. Įspūdinga. Ketinau paklausti, ar jis moka šias kalbas, tačiau Džulianas užbėgo man už akių. – Teko pabuvoti Prancūzijoje, grojau ten avangardinį džiazą, tačiau prancūzų kalbą išmokau čia, privačioje mokykloje. Turėjome nuostabų mokytoją M. Rošioj. Jis buvo itin juokingas. Visuomet sakydavo: „nuoširdžiai apgailestauju“, rašydamas blogą pažymį, bet šypsodavosi ir mes žinojom, kad jam nė kiek negaila, – paaiškino Džulianas, kiek per stipriai pabrėždamas raidę r. Jis linksmai ir skardžiai nusijuokė. – Vokiečių – mano mamos gimtoji kalba. Sie komt aus Deutschland*, – tęsė jis. – Matyti. Jūs nepanašus į ligšiol mano sutiktus amerikiečius. Džulianas abejingai gūžtelėjo pečiais. – Netikiu. Yra daug į mane panašių amerikiečių. Tik jūs dar jų nesutikote. Tai tiek. Imdama rankinę pajutau nestiprų dilgtelėjimą širdy. Akivaizdu, gan miglotas interviu su šiuo dainininku negalėjo ilgai tęstis, visa kalba sukosi tik apie maištingą amerikietišką dainą. Be to, visuomet galėčiau su juo susisiekti ir pasitikslinti kai kurias detales, jei prireiktų. – Gal galėtumėt atsiųsti man savo nuotrauką elektroniniu paštu? Nežinau, kurią atsirinks redaktorius, bet noriu jam pateikti visų šiame reportaže dalyvaujančių asmenų nuotraukas, – paprašiau, rašydama savo elektroninio pašto adresą ant susiglamžiusio popiergalio, kurį pavyko rasti rankinėje. – Žinoma, atsiųsiu keletą, – apmaudžiu žvilgsniu spoksodamas į suglamžytą popiergalį atsakė Džulianas. * Ji kilusi iš Vokietijos (vok.). 21


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

– Atleiskit. Neturiu vizitinės kortelės. Žinau, tai neprofesionalu... Žinot, žurnaliste dirbu ne nuolat. Tiesą sakant, esu tarptautinės įmonės humanitarinės pagalbos reikalų koordinatorė. Džulianas atrodė nusivylęs. Gal tikėjosi, kad šis interviu jį išgarsins? Važiuodama namo taksi negalėjau liautis apie jį galvojusi. Man patiko jo šypsena, idėjos, gyvenimo filosofija. Jau penkerius metus gyvenau Niujorke ir dar nebuvau sutikusi tokio įdomaus žmogaus. Niekaip negalėjau atsikratyti persekiojančio vaizdo: Džulianas Džonsas stovi priešais minią, toks pažeidžiamas ir visas nutviekstas saulės. Jokios abejonės, šis maištingas žavus dainininkas suvirpino mano širdį.

22


II skyrius  Džuliano pasakojimas

II skyrius

Džuliano pasakojimas

Aš atkuriu faktus, sugalvoju iliuzijas [...] ir sukuriu savo tikrovę. Sam Vaknin, „Nepalankus narcisizmas“

K

itą rytą gavau Džuliano elektroninį laišką. Nekantraudama atidariau. Radau prisegtas nuotraukas ir keletą žodžių: „Karolina, man tikrai labai patiko mūsų vakarykštis pokalbis. Jei norite pamatyti mane scenoje, ateikite šeštadienį 14 valandą prie Adamo Kleitono Pauelio pastato 125-ojoje gatvėje. Viliuosi, nuotraukos jums patiks...“ Tiesą sakant, jo nuotraukos man taip patiko, kad keletą kartų nutraukiau savo darbus ir spoksojau į jas. Tą šeštadienį po jogos treniruo23


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

tės, neva pasvarsčiusi, ar verta eiti, – ko sau meluoti? puikiai žinojau, kad burtai jau mesti, – sėdau į metro ir išvykau į Harlemą. Koncertas po atviru dangumi vyko 125-ojoje gatvėje, priešais Adamo Kleitono Pauelio, pirmojo juodaodžio Kongreso nario iš Niujorko, pastatą, kuriame buvo įsikūręs Bilo Klintono biuras. Tai, ką išvydau, visiškai neatitiko mano vizijos. Koks trisdešimt žmonių, daugiausia jaunų hiphopo gerbėjų, grūdosi prie mažytės scenos, ant kurios kaip tik draskėsi du abejotino talento reperiai. Buvo velniškai šalta, o aš neturėjau nei pirštinių, nei šaliko, nei kepurės. Džulianas mosikavo rankomis ir kažką tarėsi su organizatoriais; jis atrodė labai nepatenkintas, tik niekaip nesupratau, ko taip niršo dėl to apgailėtino koncerto. Jis buvo užsimetęs juodą odinę striukę, plačiai atlapotą ant vienų marškinėlių, mūvėjo džinsais, avėjo savo mėgstamais kaubojiškais batais ir atrodė kaip puskvailis, nes šaltis spaudė be gailesčio; nusprendžiau patyliukais dingti. Džulianas įžengė į sceną kaip tik tada, kai yriausi atgalios per kuklų susirinkusiųjų būrelį. Negalėjau atsispirti pagundai darsyk į jį pažvelgti. Būtent tą akimirką jo spindinčios akys nukrypo tiesiai į mane. Džuliano veido išraiška stebuklingai persimainė. Jis apdovanojo mane kerinčia, džiaugsminga šypsena: žinoma, apsidžiaugė, išvydęs mane tarp žiūrovų, bet ne tik – jo veide buvo dar kažkas, kažkas nepaprasta, kas mane pamalonino ir sujaudino ligi širdies gelmių. Nedrąsus mėginimas sprukti išsisklaidė kaip dūmas. Harlemo jaunimui, garbinančiam „gangsterišką“ repą, mažai rūpėjo irakiečių kančios ir globalizacijos daroma žala. Netrukus jie ėmė skirstytis, kol beliko vos vienas kitas žioplys, organizatoriai ir kažkoks klounas su Bušo kauke ant veido ir gaubliu dešinėje rankoje, nervingai besiblaškantis aplink likusius žmones. Visa tai buvo tiesiog juokinga; drebėjau nuo šalčio ir kalenau dantimis. O Džulianas nesidairė į šalis, ramiai traukė kitą dainą, nenuleisdamas nuo manęs akių nė sekundės. Vos baigęs nušoko nuo scenos, atsisveikino su organizatoriais, čiupo 24


II skyrius  Džuliano pasakojimas

mane už rankos ir nusivedė: „Netoliese yra nedidukas japonų restoranas. Užsisakysime miso* sriubos. Ji mus sušildys...“ Žingsniavome sparčiai, susikabinę už parankių. Džulianas rodė kelią. Tvirta ranka jis vedė mane užsidegus žaliai šviesai, sustabdydavo ar trukteldavo atgal užsidegus raudonai, vinguriavo tarp automobilių, tempdamas mane iš paskos. Netrukus visiškai pasiklioviau jo nuovoka, kuri man pasirodė neginčijama, jaučiausi rami ir laiminga, kad nebereikia vien klaidžioti Niujorko gatvių labirintais. Džuliano plepėjimui nebuvo galo: – Viskas pavyko ne taip ir blogai, bet, supranti, kai man siūlo padainuoti ir šiek tiek paauklėti kvartalų vaikigalius, niekaip negaliu atsisakyti... Jei mano žodžiai suranda kelią bent į vieno vaiko širdį, jaučiuosi beprotiškai laimingas. Ar galės kas nors vieną dieną įvertinti katastrofišką repo žalą? Per jį mūsų jaunimas ritasi į bedugnę, smurtauja, žudo, vagia, baigia sudaiktėti, pamindamas visas dvasines vertybes, jie nekenčia vieni kitų ir serga mizoginija**. Jis žaloja vaikus, skiepydamas klaidingą galios pojūtį. Šiuolaikinis repas – nusikaltėlių muzika. Eminem, 50 Cent – nusikaltėliai, tokie pat kaip Bušas ar Čeinis. Jokia save gerbianti visuomenė neturėtų leisti tokių dalykų... Man buvo per šalta diskutuoti apie žalingą repo įtaką. O Džulianas tarsi nė nejautė jo atlapotą striukę plaikstančio vėjo. To vyro sveikata turbūt geležinė. Pagaliau atsidūrėme prie japonų restorano Brodvėjuje, Džulianas mandagiai praleido mane pro duris. Po svilinančio šalčio staiga užplūdusi jauki šiluma vos per keletą minučių visai apsvaigino. O mano palydovo dvasinis pakilimas, akivaizdu, dar nebuvo praėjęs. Žavėjausi jo brandžiomis, toli siekiančiomis mintimis, spalvinga asmenybe ir charizma. Kurti naują lygiateisį pasaulį be smurto, regis, buvo jo viso gyvenimo prasmė. Nėra ko lyginti su jo bendraamžiais vaikinais, * Fermentuotų sojų pupelių ir kitų grūdinių kultūrų pasta, iš kurios su vakame jūržolėmis ir šitake grybais gaminama tradicinė japonų sriuba. ** Liguista neapykanta moterims. 25


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

kuriems rūpi tik jų banko sąskaitos ir kaip užkariauti moterų širdis! Džulianą laikiau unikaliu žmogumi, jo energija traukė kaip magnetas, žavėjausi jo gyvenimo samprata. Kaip jis atsidūrė Niujorke? Kur jo tėvai? Ką jis veikė? Apibėriau jį klausimais, atsakymai pliūptelėjo be raginimų. – Mano mama – psichologė, ji dievina operą. Po Antrojo pasaulinio karo, būdama dvylikos, su močiute iš Vokietijos emigravo į Ameriką, čia susipažino su mano tėvu, iraniečių kilmės Jeilio universiteto chemiku. Keletą metų juodu gyveno Irane, vėliau įsikūrė Pietų Karolinoje, ten susilaukė trijų vaikų: vyriausia duktė Luiza dirbo slaugytoja, bet dabar nebedirba, nes serga fibromialgija*; Naima studijuoja teologijos doktorantūroje. Tėvą apsėdo neurozinė depresija, ir jis mus paliko, kai man buvo dveji su puse... – Kodėl? Jis turėjo polinkį į depresiją? – gyvai paklausiau, o tuo metu jaunutė japonė padavėja kone nepastebimai padėjo ant stalo du dubenėlius sriubos. – Ne, manau, jis tiesiog neatlaikė kultūrinių pokyčių... Sutikau jį tik būdamas šešiolikos. Jis išskirtinis vyras, be galo išmintingas ir geras, – beveik graudžiai atsakė Džulianas, o jo akyse sužvilgo ašaros. Pasigailėjau paklaususi, bet man palengvėjo – ir sukėlė šiokią tokią nuostabą – pamačius, kad vos po kelių sekundžių jo balsas vėl tapo skambus, o išvaizda atgavo įprastą žavesį. – Būdama dvidešimt penkerių mama liko visiškai viena su trimis mažamečiais vaikais ir neturėjo jokio išsilavinimo. Tėvo draugas, kolega chemikas iš universiteto, be to, dar ir jėzuitų pastorius, sutiko ją vesti ir padėti užauginti vaikus. Jis žinojo, kaip brangiai teks už tai sumokėti, bet labai norėjo padėti tai nelaimėlei moteriai užauginti jos tris vaikučius. Vieną dieną toks kaimynas aptiko jų santuokos liudijimą prie galinio automobilio lango ir pasirūpino, kad jis būtų anuliuotas. Mamos vyrui teko atsisakyti bažnyčios ir tapti mano įtėviu. Štai tas * Reumatinė liga, kuriai būdingas išplitęs raumenų skausmas ir stiprus nuovargis. 26


II skyrius  Džuliano pasakojimas

išsilavinęs, tris doktorantūras baigęs vyras, kilęs iš paprastos darbininkų šeimos, visko mane išmokė: geraširdiškumo, atjautos, dvasingumo, supratimo, kad visi esame lygūs, o ką ir kalbėti apie chemiją, anglų, lotynų, prancūzų kalbas, biologiją ir daugybę kitų dalykų, – užtikrintu balsu pasakojo Džulianas. Šypsodamasis nužvelgė aplink sėdinčius žmones, mėgaudamasis smalsiais jų žvilgsniais. – Kokia nepaprasta istorija! – pasakiau susižavėjusi. – Tai tavo mama susikūrė naują gyvenimą su tuo buvusiu kunigu? – Taip... Ne... galiausiai jis... įklimpo į alkoholizmo liūną. Užauginti trejetą vaikų bažnyčios vyrui pasirodė per sunki užduotis... Mama sutiko kitą vyrą, tokį Diką, importo ir eksporto įmonės vadovą, už jo ištekėjo. Ji – nepaprasta moteris, jai teko daug ką paaukoti dėl savo vaikų ateities, – atsakė Džulianas, staiga nuleisdamas ir akis, ir balso toną. – Atrodo, jos gyvenimas tikrai buvo nenuobodus, – pasakiau stengdamasi po šypsena paslėpti suglumimą. – Taip, dėl to labai anksti supratau, kad gyvenime gali pasikliauti tik savimi. Mečiau mokslus WASP* licėjuje, į kurį buvo įgrūdusi mama, kad sekčiau įtakingų Pietų Karolinos tėvelių sūnų pėdomis, ir išvykau į gastroles su viena muzikos grupe. Pasivažinėjęs keletą metų, išvykau tobulinti prancūzų ir italų kalbų į Europą, ten dirbau biofermose. Buvau savotiškas trubadūras. Galiausiai grįžau gyventi į Niujorką, čia ir prasidėjo mano muzikinė karjera. Pasirašiau pirmąjį kontraktą su didele leidybos kompanija, o toliau viską žinote. – Ar tas kontraktas buvo sėkmingas? – Ne, nes jie manęs nesuprato. Priskyrė mano muziką prie folko, nes dainų žodžiai maištingi, bet ji pernelyg avangardinė, kad būtų folkas. Kai padainavau grupelei nusenusių hipių, jie apskritai nesuprato, ką aš veikiu scenoje. Patyriau visišką fiasko. Kurdamas muziką semiuosi įkvėpimo iš visų krypčių: roko, repo, bliuzo, soulo... Mano muzika įvai* WASP – baltaodžiai anglosaksai protestantai. 27


Caroline Bréhat  AŠ MYLĖJAU MANIPULIUOTOJĄ

riapusė, kaip ir aš pats, tiesą sakant. Vienu žingsniu lenkiu savo epochą. Galbūt po dešimties metų žmonės pagaliau supras mano dainas... O kol laukiu, atsisakau pasirašyti kontraktus su leidybos kompanijomis, kurioms terūpi mano fiziniai duomenys ir visiškai nerūpi tai, ką mėginu pasakyti. Nusišypsojau jam. Miso sriuba sušildė, jaučiausi maloniai Džuliano draugijoje. Nėra ko slėpti: jis vis labiau man patiko. – Sakai, esi įvairialypis kaip ir tavo muzika? – paklausiau kuo malonesniu balsu. Džulianas akimirką padvejojo, paskui nusišypsojo kerinčia, gundančia šypsena. – Būtent – noriu tave įspėti, kad saugotumeisi... Nusijuokiau žvelgdama tiesiai jam į akis. Tada Džulianas suėmė pirštais mano plaukų sruogą. – Tavo plaukai lyg iš gryno šilko, – švelniai pasakė. Žiūrėjau į jį ir tylėjau. Džulianas paleido mano sruogą ir atsitiesė kėdėje, tada išsiėmė iš kišenės rašiklį ir ėmė kažką rašyti ant popierinės servetėlės, beveik negirdimai niūniuodamas kažkokią melodiją, įbedęs akis į savo rašliavą. – Ką ten rašai? – paklausiau susidomėjusi. – Rašau m raides, – atsakė pakeldamas vaikiškumu spinduliuojantį veidą. Suraukiau antakius ir nieko nesuprasdama žiūrėjau į jo darbą. – Taip, kažkas panašaus į „mmmmmm“... Nes dabar kaip tik taip jaučiuosi, – paaiškino Džulianas, įsmeigęs į mane skvarbų žvilgsnį. Paskui paėmė mano ranką ir pridūrė: – Man gera su tavimi. Užmetė akį į laikrodį. – O, man jau metas grįžti. Šeštą valandą susitinku su savo vadybininku.

28


C A R O L I N E B R É H AT


Aš mylėjau manipuliuotoją