16.
Dučės paieškos Abstinentas Wargeris apsimeta girtuokliu / Heinkel nukrinta – susilaužau tris šonkaulius / Mussolinis Madalenos saloje / OKW įsako „ieškoti nedidelėje saloje netoli Elbos salos“ / Man pavyksta įtikinti Hitlerį / „Jei operacija žlugtų, Skorzeny, būsiu priverstas oficialiai pareikšti nepritariąs jūsų veiksmams“ / Tuščiai sugaišome keturias dienas: dučės Madalenos saloje nebėra / Patikima informacija: dučė Gran Sase / Apsisprendžiama dėl operacijos taktikos: generolas Studentas spėja būsiant 80 procentų nuostolių / Italijos ginkluotųjų pajėgų pakrikimas / Rooseveltas ir Churchillis ragina pasipriešinti, feldmaršalas Kesselringas pasistengia, kad tai neįvyktų / Generolui Studentui paliepus, išdėstau majorui Morsui planą ir nusakau operacijos tikslą / Kapitonas Mandelis išveža doną Rachelę, Anną Marią ir Romaną Mussolinius į Miuncheną / Planas / Studentas: „...Esu įsitikinęs, kad jūs atliksite savo pareigą“ / Bombardavimas, X valandą mes išskrendame
R
ugpjūčio 10 ar 11 d. sužinojome, kad Mussolinis karo laivu buvo atplukdytas į Poncą – kalinių salą. Generolas Studentas perdavė man OKW telegramą, kurioje teigiama, kad Mussolinis kalinamas Specijos uoste esančiame kreiseryje Italia. Himmlerio telegramoje mums liepiama kuo greičiau išlaisvinti Mussolinį. Pulti kreiserį, kuriame nėra nė vieno tikro sąjungininko, man atrodė visiška kvailystė. Bet, gavus tikslesnių pranešimų, paaiškėjo, kad OKW informacija buvo neteisinga. Radlis rašė: „Maždaug rugsėjo 15 d. gavome kelis pranešimus apie keistą sujudimą Sardinijos salos šiaurėje. Mus pasiekė gandai, kad Isola di porco kalinami keli fašizmo šalininkai, o gretimoje Kaprio saloje įrengiama koncentracijos stovykla. Galiausiai iš patikimų šaltinių sužinojome, kad ties Sardinijos
16. Dučės paieškos
šiaurės rytų kyšuliu esančioje Madalenos saloje dislokuotam italų daliniui skubiai atsiųstas pastiprinimas. Mus informavo fregatos kapitonas Hunäusas – vokiečių ryšininkas italų Madalenos uoste. Pasikalbėjome apie tai su generolu Studentu ir nusprendėme, kad hauptšturmfiureris Skorzeny su vienu iš mūsų karininkų, puikiai kalbančiu itališkai, su unteršturmfiureriu Wargeriu turėtų pats pasikalbėti su šiuo ryšininku. Ottas Skorzeny turėtų pasiųsti Wargerį, apsimetusį kiek apgirtusiu, pasibastyti po Madalenos smukles. Tik bėda, unteršturmfiureris Wargeris – likimo pokštas – yra vienintelis abstinentas tarp Friedenthalio savanorių. Mudu su Skorzeny ėmėmės mokyti jį gerti. Asti vynas, grapa, kjanti vynas – dideliais kiekiais. Mes ir patys padėdavome jam truputį, kad būtų drąsiau. Iš pradžių alkoholis jį veikė blogai. Bet pareiga yra pareiga – Wargeris puikiai suvaidins įkaušusį jūreivį!“ Rugpjūčio 18 d. iš Čampino prie Romos mudu su Wargeriu Heinkel 111 išskridome į Vieno Fiorita aerodromą Sardinijoje. Hunäusas atsiuntė mums savo automobilį, tad netrukus, kalnų keliu įveikę 80 kilometrų, pasiekėme šiaurėje esantį Palau. Dviejų ten dislokuotų vokiečių zenitinės artilerijos skyrių vadas pasakė, kad Mussolinis susirgo – dabar jis Santa Marijos, nedidelio kaimelio, pro kurį pravažiavome, vienuolyno ligoninėje. Keista, bet per visą kelionę Vokiečių vidutinis bombonešis Heinkel 111.
201
202
Otto Skorzeny. Aš – Hitlerio komandosas
nemačiau nė vieno karabinieriaus. Hunäusas buvo girdėjęs apie vadinamąją Weberio ar Webberio vilą Madalenos salos pakraštyje. Prieš kelias dienas nedidelėje įlankoje prie vilos buvo nusileidęs baltas Raudonojo Kryžiaus hidroplanas. Hunäusas, kuriam nepasakojau apie savo misiją, priėmė Wargerį padirbėti paprastu jūreiviu, pasakė, kad jis – jo vertėjas. Grįžtant į Vieno Fiorita, paprašiau piloto praskristi virš Madalenos. Norėjau apžvelgti salą, jos pakrantes iš 4 000 metrų aukščio ir pafotografuoti. Gulėjau prie pabūklo ir žvelgiau pro langą, jau ketinau baigti savo stebėjimus, kai staiga išgirdau radijo ryšiu pranešant: – Dėmesio! Už jūsų du anglų naikintuvai! Pridėjau ranką prie pabūklo, pasirengiau šauti, nes laukiau antpuolio. Bet lėktuvas ėmė kristi. Kairysis variklis nutilo. Žnegtelėjome į vandenį. Kelias akimirkas gulėjau praradęs sąmonę, paskui pilotas, antrasis pilotas ir aš išsiropštėme pro atsarginę angą viršuje. Bet man teko sugrįžti pasiimti fotoaparato ir aplanko. Pilotas ir jo draugas nuleido pripučiamą gelbėjimo valtį. Pavyko išgelbėti ir dar du įgulos narius, tada Heinkel nugrimzdo. Mes nusiyrėme iki nedidelio uolos kyšulio – po kelių valandų mus iš ten paėmė italų priešlėktuvinės gynybos kreiseris. Aš susižeidžiau dešinę ranką, lūžo trys šonkauliai. Kreiserio vadas paliepė kuo geriau mumis pasirūpinti. Tačiau Bonifacijaus sąsiaurį prie Korsikos, kurioje tuo metu stovėjo italų daliniai, pašto laivu pasiekiau tik 23 valandą. Sugaišau daug laiko, kol pasiekiau Bastiją salos šiaurėje. Ten pasikalbėjau su saloje dislokuotos Waffen-SS brigados vadu. Heinkel vis dėlto ne anglai numušė – tai dėl itališko benzino, kurio pilotas, nepaisydamas mano perspėjimų, įsipylė Vieno Fiorita. Ištyrus paaiškėjo, kad trisdešimt procentų šio benzino sudaro vanduo. Radlis laukė manęs Fraskatyje. Jis tik rugpjūčio 20 d. sužinojo, kad mums pavyko išsigelbėti. Kitą dieną nuvykau į Fraskatį. Ten Kappleris man pranešė, kad Edda Ciano grįžta iš Vokietijos, kad ji parašė laišką Madalenos saloje kalinamam tėvui. Operacija jau buvo parengta, suderinta su generolu Studentu ir karo laivynu, jūrų kapitonu von Kamptzu, apdovanotu Riterio kryžiumi su ąžuolo lapais, ir korvetės kapitonu Maxu Schulzu, Viduržemio jūros torpedinių laivų vadu. Rugpjūčio 27 d. aš ir Radlis dviem torpediniais laivais turėjome išplaukti į Madalenos salą. O tada atėjo žinia iš Wargerio, kuris liko poste ir nuolatos stebėjo Weberio vilą, – jis matęs patį Mussolinį! Rugpjūčio 23 d. mudu su Radliu iš Pratika di Mare išskridome He 111 į Vieno Fiorito, iš ten nuvykome į Madalenos salą. Wargeris buvo susilažinęs su vaisių pardavėju, kad Mussolinis jau negyvas. Laimėjo vaisių pardavėjas – nuvedė prie vilos ir parodė, žinoma, iš tolo, terasoje sėdintį dučę. Prisiimdami atsakomybę, atskleidėme Hunäusui mūsų planą, tada grįžome į Fraskatį ruoštis
16. Dučės paieškos
O. Skorzeny ir A. Hitlerio susitikimas.
operacijai – pritariant generolui Studentui, dalyvaujant karo laivams. Tada gavome OKW pranešimą: „Fiurerio vyriausioji būstinė gavo Abvero pranešimą, kad Mussolinis kalinamas nedidelėje saloje netoli Elbos. Hauptšturmfiureris Skorzeny nedelsdamas turi parengti oro desanto operaciją šioje saloje ir pranešti laiką, kada anksčiausiai galėtų būti pasirengęs ją atlikti. Tikslų operacijos laiką nurodys OKW.“ Perskaitęs tokią keistą telegramą, paprašiau generolo Studento leisti man kartu su juo 1944 m. rugpjūčio 29 d. vykti į fiurerio vyriausiąją būstinę, kad, jei įmanoma, galėčiau fiureriui pats pasakyti, kad dučė yra ne kur kitur, o Madalenos saloje. Tad vėl buvau „Vilko irštvoje“, toje pačioje patalpoje, kurioje prieš kelias savaites Hitleris mane įpareigojo surasti ir išlaisvinti jo draugą. Prie didelio stalo sėdėjo visi Reicho vadovai: Hitleriui iš dešinės – feldmaršalas Keitelis ir generolas pulkininkas Jodlis, iš kairės – užsienio reikalų ministras von Ribbentropas, Himmleris, generolas Studentas, tada grosadmirolas Dönitzas ir reichsmaršalas Göringas. Man buvo skirta vieta tarp Göringo ir Jodlio. Netrukus generolas Studentas paprašė manęs pasisakyti.
203
204
Otto Skorzeny. Aš – Hitlerio komandosas
Turiu pripažinti, pirmiausia man teko įveikti drovumą. Bet kadangi gerai žinojau padėtį, paprastai ir aiškiai išdėsčiau, kaip mums pavyko sužinoti, kad Mussolinis iki rugpjūčio 27 d. tikrai buvo laikomas Madalenos saloje, Weberio viloje. Papasakojau ir apie baisius mūsų abstinento Wargerio nuotykius. Göringas ir Dönitzas juokėsi. Himmleris buvo abejingas. Hitleris žvelgė kiek pašaipiai, paskui pakilo ir paspaudė man ranką: – Gerai! Pasitikiu jumis, Skorzeny. Operacija nedidelėje saloje prie Elbos atšaukiama. Vykdykite savo planą Madalenoje. Žvilgtelėjau į laikrodį – kalbėjau pusvalandį. Tada išdėsčiau operacijos planą, kad būtų aiškiau, nupiešiau eskizų. Hitleris, Göringas ir Jodlis kaskart pertraukdavo mano pasakojimą klausimais. Aš supratau, kad man pavyks tai padaryti. Pagal planą, sudarytą su jūrų laivyno vadais ir Radliu, operacija turėjo prasidėti ankstų rytą – užklupus netikėtai, būtų galima viltis operacijos sėkmės. Operacijos išvakarėse torpedinių laivų flotilė – kiekviename laive po dvi torpedas ir po du 20 mm pabūklus, neva atvykusi mandagumo vizito, nuleido inkarus Madalenos uoste. Kitą rytą ji vis dar čia stovėjo, prie jos prisidėjo ir naktį į uostą įplaukę mūsų minų traleriai. Šiuose laivuose buvo mano komanda iš Friedenthalio ir man pavaldi Waffen-SS brigados Korsika kuopa. Mes turėjome išsilaipinti glaudžiomis gretomis, o mūsų torpediniai laivai turėjo mus saugoti. Privalėjome dėtis atostogų atvykusiu taikiu vokiečių daliniu ir pasistengti kuo greičiau prisiartinti prie Weberio vilos nesukeldami kovos veiksmų. Paskui turėtume elgtis pagal aplinkybes, nes vila buvo labai saugoma. Korsikoje ir Sardinijoje dislokuoti zenitininkai turėjo ateiti mums į pagalbą. Tai buvo daroma baiminantis italų zenitinės artilerijos reakcijos, galbūt ir vėlyvos. Telefono ryšys tarp vilos ir kareivinių, kuriose buvo 200 Regia Marina kandidatų į karininkus, be abejo, turėjo būti nutrauktas, o komanda privalėjo išvesti iš rikiuotės du italų naikintuvus, per skrydį lydinčius Raudonojo Kryžiaus hidroplaną. Hitleris pritarė tokiam planui. Grosadmirolas Dönitzas jūrų laivyno daliniams turėjo duoti būtinus nurodymus, per visą operaciją privalėjo būti pavaldus man. Hitleris pasivedė mane į šalį. – Dar šis tas, hauptšturmfiureri Skorzeny. Gali būti ir taip, kad tuo laiku, kai įvykdysite operaciją, naujoji Italijos vyriausybė vis dar, bent jau oficialiai, bus mūsų sąjungininkė. Jei antpuolis nepavyktų arba jei Mussolinio jau nebūtų Madalenos saloje, aš būsiu priverstas oficialiai pareikšti nepritariąs jūsų veiksmams. Tada turėsite veikti savo nuožiūra, nesusisiekdami su savo viršininkais. Tada jums pačiam tektų atsakyti už savo neklusnumą ar klaidas. Tikiuosi, jūs suprantate: jeigu nepasisektų, man tektų prieš savo valią jus bausti.
16. Dučės paieškos
Puikiai supratau – pasakiau jam tai. Tada atsakiau į grosadmirolo klausimus, patikinau Göringą, kad „Heinkel 111 gali būti naudojamas ir kaip povandeninis laivas“. Tai jį pralinksmino. Jau norėjau atsisveikinti, bet tada prie manęs priėjo Hitleris. – Jūs tai padarysite, Skorzeny, – pasakė jis. – Esu tuo įsitikinęs. Bet rugpjūčio pabaigoje Madalenos saloje aš to nepadariau – operacija taip ir neprasidėjo, nes laiku – išvakarėse – sužinojome, kad ankstų rytą dučė buvo išskraidintas Raudonojo Kryžiaus hidroplanu. Kitą dieną turėjau lydėti generolą Studentą į Vigna di Valle, prie Bračiano ežero į šiaurę nuo Romos. Ten atsitiktinai sužinojome, kad Raudonojo Kryžiaus hidroplanas rugpjūčio 27 d. iš Madalenos salos išskraidino dučę. Visi keliai per paieškas vedė į ligonines – į Perudžą, prie Trazimeno ežero. Bet išsiklausinėję suvokėme, kad dučė hidroplanu buvo nuskraidintas į Vigna di Valle, o iš ten išvežtas greitosios medicinos pagalbos automobiliu. Kapplerio tarnyba perėmė generolui Cueli skirtą radiogramą, iš kurios galutinai paaiškėjo, kad nuo Bračiano ežero kelias vedė į Gran Sasą. Cueli buvo karo policijos vyriausiasis inspektorius, jis savo viršininkui pranešė: „Parengiamieji darbai užtikrinant saugumą Gran Sase baigti.“ Argi kalnuose, 2 212 metrų aukštyje esantis viešbutis L’Albergo Campo Imperatore nėra pats saugiausias kalėjimas pasaulyje? Į šį viešbutį nusigauti galima tik keltuvu. Mums reikėjo iš lėktuvo fotografuotų nuotraukų. Generolas Studentas žvalgybos karininkui kapitonui Langguthui paliepė lėktuvo sparnuose įtaisyti automatinius fotoaparatus ir atlikti žvalgomąjį skrydį. Bet žvalgybinis He 111 buvo Nansyje, į Romą jis turėjo grįžti tik rugsėjo 8 d. Pilotas žinojo tik tiek, kad per Riminį, Ankoną ir Peskarą norime nuskristi iki Ravenos ir tuo pačiu keliu, vedančiu per Abrucus ir Gran Sasą (2 900 metrų), grįžti. Langguthui reikėjo padaryti nuotraukų. Bet vos tik įlipome į lėktuvą, jis pasakė, kad automatiniai fotoaparatai neveikia, o laiko juos taisyti nėra. Mudu su Radliu sutrikę pažvelgėme vienas į kitą. Lagguthas atsainiai parodė mums, kaip naudotis paprastu fotoaparatu, kaip pasukti juostą. Jis pats neketino fotografuoti. Tad teko man – pavyks ar nepavyks – fotografuoti. Lėktuvas skrido 5 000 metrų aukštyje, 370 km/h greičiu, oro temperatūra už borto -8 oC. Aš buvau vienmarškinis, persisvėręs per kabinos dureles, iki pusės išlindau laukan. Radlis, kad neiškrisčiau, sėdėjo prispaudęs mano kojas. Atgal į kabiną mane įtraukti Radliui padėdavo antrasis pilotas. Baigiantis skrydžiui, buvome sušalę į ledą. Bet iš tų nuotraukų negalėjome perprasti, koks yra nuolydis to kalnų slėnio, kuriame mums teks išsilaipinti.
205