Iš rusų kalbos vertė NIDA RUTKAUSKIENĖ, IRENA
ALEKSAITĖ
Pradžios žodis
Tūkstantis ir viena naktis“ – tai visos arabų tautos kūrinys. Šias pasakas į vieną visumą jungia pasakojimas apie žiaurų karalių Šachrijarą. Kiekvieną naktį jis reikalaudavo vis naujos nuotakos, o rytą ją nužudydavo. Vizirio duktė Šachrazada ryžosi pergudrauti karalių ir nutraukti beprasmiškų mir-
čių virtinę. Tą naktį, kai buvo atvesta Šachrijarui, ji pradėjo sekti pasaką, kurią, išaušus rytui, nutraukė pačioje įdomiausioje vietoje. Karalius, norėdamas išgirsti tęsinį, atidėjo nuosprendžio vykdymą iki kito ryto. Po to – vis toliau ir toliau. Baigusi vieną pasaką, Šachrazada pradėdavo kitą, bet niekada nebaigdavo jos rytą. Tai truko tūkstantį ir vieną naktį. Per tą laiką Šachrazada pagimdė Šachrijarui tris sūnus, ir šis nusprendė nebežudyti jos.
Pirmosios žinios apie arabų pasakų rinkinį, įrėmintą pasakojimu apie karalių Šachrijarą ir vizirio dukterį Šachrazadą, pasiekė mus iš X a. Arabų bibliografas ir istorikas al Masudijus ir bibliografas an Nadymas mini jį kaip seniai ir gerai žinomą kūrinį. Kaip jis atsirado, žinoma nedaug: buvo manoma, kad tai persų pasakų rinkinio „Tūkstantis pasakojimų“ (Hazār Afsān, atsiradusio Irane ir X a. pasiekusio Iraką) vertimas. Šis rinkinys iki mūsų dienų neišliko.
Manoma, kad literatūrinė rinkinio evoliucija vyko iki XIV–XV a.
Liaudies pasakotojai ir knygų pirkliai savaip perpasakodavo ir papildydavo rinkinį. Pasakos pateikiamos ne kaip rinkinio sudedamoji dalis, o kaip visiškai savarankiški kūriniai. Manoma, kad ir padalijimas į „naktis“ vykdavo tik paskutinėje kūrinio apdorojimo fazėje, o jei pasakų pritrūkdavo, būdavo pasitelkiama jų iš kitų rašytinių šaltinių.
Apie XII a. šių pasakų rinkinys pasirodė Egipte.
Ten pat XIV–XVI a. atsirado geriausiai literatūriškai parengtas „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų rinkinio variantas. Ši, egiptietiškoji redakcija, vienintelė išlikusi iki mūsų dienų, ir tapo pagrindu daugybei spausdintų leidimų ir beveik visiems žinomiems rankraščiams.
Visas šių pasakų rinkinys pirmiausia buvo išleistas 1835 m. Bulake –Kairo priemiestyje. Leidinio kalba buvo gerokai taisyta, stengiantis priderinti ją prie klasikinių literatūrinės kalbos normų.
Šiek tiek mažiau pakeitimų patyrė 1839–1842 m. Kalkutos leidimas.
Abu šie arabiškieji leidimai ir tapo pagrindu vertimams į kitas kalbas.
Ypatingas yra Antuano Galando (Antoine Galland ) vertimas į prancūzų kalbą. Dar XVIII a. pradžioje jis laisvai perpasakojo šias pasakas, naudodamasis pačiu egiptietiškosios redakcijos rankraščiu.
A. Galando vertimas daugiau kaip 100 metų Europoje buvo vienintelis pažinties su „Tūkstančio ir vienos nakties“ knyga šaltinis. Augant pasakų populiarumui, iš prancūzų kalbos jos buvo verčiamos į anglų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbas.
Į anglų kalbą egiptietiškosios redakcijos rankraštį vertė žymus viduramžių Egipto etnografijos ir kalbos mokovas Edvardas Leinas (Edward William Lane). Nepaisant to, kad šis vertimas nepilnas, jis laikomas geriausiu anglišku „Tūkstančio ir vienos nakties“ vertimu pagal tikslumą ir sąžiningumą.
XIX a. pabaigoje pasirodė anglų keliautojo ir etnografo sero Ričardo Bertono (Sir Richard Francis Burton) vertimas. Šiame vertime, parenkant taikliausią žodį, šiurkščiausią posakį, visaip pabrėžiamos
nepadoriausios teksto vietos. Siekimas paniekinti, apjuodinti arabų tautą buvo būdingas jo meto europiečių rezidentų arabų šalyse papročiams.
Noras pabrėžti visas bent kiek nešvankias knygos vietas pastebimas ir prancūziškame Ž. Š. Mardriuso ( J.-C. Mardrus) šešiolikatomyje, baigtame XX a. pradžioje.
Vienu iš geriausių vokiškų vertimų laikomas šešiatomis žinomo semitologo E. Lit mano (Enno Littmann) vertimas, išleistas XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje.
Į rusų kalbą vertimų iš arabų kalbos ilgą laiką nebuvo. O vertimai
iš A. Galando pasirodė dar septintąjį XVIII a. dešimtmetį, geriausias
iš jų – J. Dopelmejerio vertimas, išėjęs XIX a. pabaigoje. Kiek vėliau išleistas sutrumpintas L. Selgunovos vertimas pagal anglišką E. Leino vertimą, dar po kelerių metų – nežinomo autoriaus vertimas pagal Ž. Š.
Mardriusą – pats pilniausias tuo metu.
1929–1938 m. pasirodė M. Saljės vertimas į rusų kalbą iš arabiškojo
Kalkutos varianto. Šis vertimas buvo keletą kartų leidžiamas pakartotinai ir, visas ar kaip rinktinė, yra labiausiai šiuo metu paplitęs rusiškas vertimas. Šio leidinio vertimo į lietuvių kalbą pirmąjį tomą jūs ir laikote savo rankose.
Lietuvių kalba šių pasakų rinkinys buvo leistas 1893 (ir 1915) m. Mahanoi Sityje, 1907 m. – Bitėnuose, 1913–1914 m. – Rygoje ir jau tapo retenybe. Vaikams pritaikytą pasakų „Tūkstantis ir viena naktis“ rinkinį yra parengęs garsus mūsų kalbininkas ir įvairių tautų pasakų propaguotojas Juozas Balčikonis. 1988 m. išėjo Valdo Petrausko iš lenkų kalbos verstos „Šachrazados pasakos“, kur publikuojamos tik labiausiai paplitusios, būdingiausios vienai ar kitai pasakų grupei pasakos.
Kilo noras pateikti lietuvių skaitytojui kuo išsamesnį šio tikrai pasaulinio garso kūrinio vertimą.
M. Saljė pristatydamas savo vertimą pabrėžė, kad šios pasakos skiriamos tik suaugusiesiems, todėl, stengiantis kuo išsamiau perteikti originalą, nevengta ir nepadorių teksto vietų. Arabų pasakose, kaip ir
kitų tautų folklore, viskas naiviai vadinama tikraisiais vardais, ir daugeliui, mūsų požiūriu, nešvankių smulkmenų nesuteikiama pornografinė prasmė, visos šios detalės yra greičiau šiurkštoki pajuokavimai nei tyčinis nepadorumas. M. Saljė apgailestavo, jog verčiant eiles buvo neįmanoma išsaugoti tokio būtino arabų eilėraščiams rimo, kuris privalo būti išlaikytas visame eilėraštyje.
Nida Rutkauskienė
Pasaka apie pirklį ir džiną
PIRMOJI NAKTIS
achrazada pradėjo:
Pasakojama, o laimingasai karaliau, kad tarp daugelio pirklių gyveno vienas, labai turtingas, ir turėjo visokių reikalų įvairiose žemėse. Kartą leidosi jis į kažkurią šalį atsiimti skolų, bet karštis priveikė jį, ir jis atsisėdo po medžiu. Kyštelėjęs ranką į balno maišelį, išsitraukė gabalą duonos ir datulių ir ėmė valgyti.
Suvalgęs datules, metė kauliuką ir staiga mato: priešais jį – didžiulis ifritas, kurio rankose – nuogas kardas. Ifritas priėjo prie jo ir sako: – Kelkis, aš užmušiu tave, kaip tu užmušei mano sūnų!
– Kaipgi aš užmušiau tavo sūnų? – paklausė pirklys.
Ifritas atsakė:
– Kai tu suvalgęs datulę metei kauliuką, jis pataikė į krūtinę mano sūnui, kuris tą pat akimirką mirė.
– Iš tikrųjų mes esame Alacho vaikai ir pas jį grįžtame! – sušuko pirklys. – Nėra jėgos ir galybės, didesnės už visagalį Alachą! Jeigu aš užmušiau tavo sūnų, tai padariau tą netyčia ir noriu, kad tu man atleistum!
– Aš būtinai privalau tave užmušti, – pasakė džinas, griebė pirklį, parvertė jį ant žemės ir pakėlė kardą ruošdamasis kirsti.
Pirklys apsipylė ašaromis, sušuko: „Atsiduodu Alacho valiai!“ – ir ėmė sakyti:
Dvi dienos lemties: ramybė ir didis pavojus, Dvi dalys būties, giedra ir apniukęs rytojus.
Paaiškinki tam, kas bijo lemties nelaimingos: „Lemtis atšiauri tik tam, kas pasauliui naudingas.
Nejau nematai, kad viesulas krūmą palenkia Ir nulekia sau, o medį galingą partrenkia?
Nejau nematai: lavonas paviršiumi plaukia, O jūrų gelmėj – brangiausieji perlai išaugę?
Ir jeigu lemtis staiga nuo tavęs nusisuko, Virš tavo galvos didi jos rūstybė pratrūko,
Žinok: šviesulių daugybė danguj sužėruoja, Kai leidžiasi saulė, kai mėnuo šviesus neužstoja.
O kiek augalų, nudžiūvusių ir tuščiažiedžių, Bet akmenį mes, deja, tik į vaismedį sviedžiam.
Laimingas buvai, kol buvo tau gera gyventi, Beširdis buvai, kai kitas dejavo ir kentė.“
Kai pirklys baigė šias eiles, džinas pasakė:
– Kalbėk trumpiau! Prisiekiu Alachu, aš tave tikrai užmušiu!
Bet pirklys vėl ėmė kalbėti: – Žinok, o ifrite, kad aš turiu skolų, turiu daugybę pinigų, turiu vaikų ir žmoną, turiu paėmęs svetimų užstatų. Leisk man keliauti namo, atiduosiu visas skolas, kam jų turiu, ir metų pradžioje sugrįšiu pas tave. Aš
tau pažadu ir prisiekiu Alachu, kad grįšiu, ir tu pasielgsi su manim kaip norėsi. Alachas liudininkas, ką tau pasakiau.
Džinas, gavęs tokią priesaiką, paleido jį, ir pirklys grįžo į savo žemes, pabaigė visus darbus, atidavė kam reikėjo skolas. Jis viską papasakojo savo žmonai ir vaikams, surašė testamentą ir dar pagyveno su jais iki
metų galo. Po to atliko apsiplovimą, pasiėmė po pažastim savo kilimėlį ir atsisveikinęs su šeima, kaimynais, visais giminaičiais, išėjo, nors kojos nenešė, o pasilikusieji ėmė verkti raudoti. Pirklys ėjo, kol priėjo tą pačią giraitę (ta diena buvo pirma naujųjų metų diena). Jam ten besėdint ir beraudant dėl viso to, kas atsitiko, staiga prie jo priėjo senas atsiskyrėlis, vedinas gazele. Jis pasisveikino, palinkėjo jam ilgo gyvenimo ir pa klausė: – Ko čia sėdi vienui vienas tokioje vietoje, juk čia džinų buveinė?
Pirklys papasakojo jam savo nutikimą su ifritu, ir atsiskyrėlis, gazelės šeimininkas, nustebęs sušuko:
– Prisiekiu Alachu, broli mano, tavo padorumas didis, o tavo pasakojimas įstabus, ir net jei jis būtų surašytas adatomis akių kampučiuose, būtų pamokymas besimokantiems! – Tada atsiskyrėlis atsisėdo šalia pirklio ir tarė: – Prisiekiu Alachu, mano broli, aš nesitrauksiu nuo tavęs tol, kol nepamatysiu, kuo tau baigsis reikalai su tuo ifritu!
Jie abu sėdėjo kartu, šnekučiavosi, tik pirklį kaustė baimė, net siaubas, ir neapsakomas liūdesys. Jis ėmė grimzti į gilius apmąstymus, o gazelės šeimininkas visą laiką buvo greta. Ir staiga priėjo prie jų kitas atsiskyrėlis, su dviem šunimis (o šunys buvo juodi medžiokliniai). Pasisveikinęs jis pasiteiravo: – Ko jūs čia sėdite, juk šioji vieta – džinų buveinė?
Juodu viską papasakojo nuo pradžios iki galo; nespėjo jis kaip reikiant prisėsti, ir priėjo prie jų dar vienas atsiskyrėlis, vedinas keršu mulu. Ir šis pasisveikinęs paklausė, kodėl jie čia, ir jam buvo viskas papasakota nuo pradžios iki galo, – kartoti nėra prasmės, mano gerbiamieji, – ir jis prisėdo greta. Staiga iš dykumos atskriejo didžiulis sūkuriuojantis dulkių stulpas. Kai dulkės išsisklaidė, pasirodė, kad čia tas pats džinas. Rankoje
jis laikė nuogą kardą, o jo akys laidė kibirkštis. Priėjęs prie jų, džinas stvėrė pirklį už rankos ir suriko:
– Stok, aš užmušiu tave, kaip tu užmušei mano vaiką, paskutinį mano širdies atodūsį!
Pirklys ėmė verkti raudoti, o trys atsiskyrėliai taip pat pakilo lieti ašaras, aimanuoti, vaitoti.
Pirmasis atsiskyrėlis, gazelės šeimininkas, žengė artyn, pabučiavo džinui ranką ir pasakė:
– O džine, tu esi džinų karalių karalius! Jei papasakosiu tau, kokį nutikimą patyriau su šia gazele, ir jei šią istoriją pripažinsi nuostabia, ar padovanosi man trečdalį šio pirklio kraujo?
– Taip, seneliuk, – atsakė ifritas, – jei tu papasakosi man istoriją ir ji pasirodys man nuostabi, padovanosiu tau trečdalį jo kraujo.
Pirmojo atsiskyrėlio pasakojimas
(NAKTIS 1)
Žinok, o ifrite, tarė tada atsiskyrėlis, kad šioji gazelė – mano dėdės duktė, ji, galima sakyti, mano kūnas ir kraujas. Aš vedžiau ją, kai ji buvo dar visai jaunutė, ir pragyvenau su ja apie trisdešimt metų, bet nesulaukiau nuo jos vaikų. Tada aš pasiėmiau vergę už sugulovę, ir ši padovanojo man sūnų, panašų į mėnulio pilnatį, jo akys ir antakiai buvo tobuliausia grožybė! Jis užaugo didelis, jam sukako penkiolika metų, o man prireikė kartą išvykti į kažkokį miestą, ir aš pasiėmęs įvairių prekių iškeliavau. O mano dėdės duktė, ši gazelė, nuo jaunų dienų buvo išmokusi burti ir kerėti. Ji pavertė berniuką veršeliu, tą vergę, jo motiną, – karve ir atidavė piemeniui.
Prabėgo daug laiko, aš grįžau iš kelionės ir pasiteiravau apie savo sūnų ir jo motiną, ir mano dėdės duktė atsakė man:
– Tavo žmona mirė, o sūnus pabėgo, ir aš nežinau, kur jis dabar.
Metus aš praleidau liūdesio suspausta širdimi ir nedžiūstančiom ašarom. Kai atėjo didžioji Alacho šventė*, aš pasiunčiau pakviesti piemenį ir liepiau jam atvesti riebią karvę. Piemuo ir atvedė riebią karvę (o tai buvo mano vergė, užkerėta šios gazelės). Aš pasikaišiau skvernus, paėmiau į rankas peilį norėdamas ją nudobti, bet karvė ėmė baubti, dejuoti ir ašaras lieti; mane apėmė nuostaba ir gailestis. Nieko aš jai nedariau ir paliepiau piemeniui atvesti man kitą karvę. Bet mano dėdės duktė šūktelėjo: – Pjauk šitą! Aš neturiu geresnės ir riebesnės už ją!
Aš vėl priėjau pjauti karvės, o ji vėl užbaubė. Tada liepiau piemeniui ją papjauti ir nudirti kailį. Piemuo papjovė ir nudyrė karvę, bet nerado nei mėsos, nei riebalų – vien oda ir kaulai. Aš pasigailėjęs, kad papjoviau karvę, atidaviau ją piemeniui ir liepiau atvesti man riebų veršiuką. Ir piemuo atvedė man mano sūnų; pamatęs mane, veršiukas nutraukė virvę, pribėgo prie manęs ir ėmė glaustytis verkdamas ir vaitodamas. Mane apėmė gailestis, ir aš paliepiau piemeniui atvesti man karvę, o jį palikti.
Bet mano dėdės duktė, ši gazelė, suriko ant manęs ir pasakė:
– Šiandien būtinai reikia papjauti tą veršiuką, juk šioji diena – šventa ir palaiminta, kai pjaunami tik patys geriausi gyvuliai, o tarp mūsų veršiukų nėra riebesnio ir geresnio už šį!
– Pažiūrėk, kokia buvo ta karvė, kurią papjoviau tavo nurodymu, –tariau aš jai. – Matai, kad apsigavom ir neturėjom iš jos jokios naudos, ir aš gailiuosi, kad pjoviau ją, tad šį kartą nenoriu nė girdėti, kad pjautume šį veršiuką.
– Prisiekiu galinguoju Alachu, mielaširdingu ir gailestingu, šią šventą dieną tu būtinai jį papjausi, o jei ne, tai tu man ne vyras ir aš tau ne žmona! – sušuko mano dėdės duktė.
* Didžioji Alacho šventė, arba aukos šventė, būna šventųjų vietų lankymo mėnesį (12-asis musulmonų mėnulio kalendoriaus mėnuo). Tuo metu piligrimai, susirinkę į Meką, atlieka aukojimą.
Išgirdęs šiuos skaudžius žodžius ir nežinodamas jos ketinimų, aš priėjau prie veršiuko ir paėmiau į rankas peilį...
Tuo tarpu išaušo rytas, ir Šachrazada nutraukė pasakojimą.
Jos sesuo sušuko:
– O sesuo, koks puikus tavo pasakojimas, koks jis gražus, malonus ir saldus!
Bet Šachrazada atsakė:
– Neprilygs jam tai, ką aš papasakosiu ateinančią naktį, jei karalius pasigailės manęs ir liksiu gyva!
Karalius pamanė pats sau: „Prisiekiu Alachu, aš neužmušiu jos, kol neišgirsiu pasakojimo pabaigos!“
Likusį nakties laiką ligi ryto jie praleido apsikabinę, po to karalius išsiruošė tvarkyti šalies reikalų, o viziris atėjo pas jį su kilimėliu po pažastimi. Karalius vienus teisė, kitus skyrė į tarnybą, trečius atleidinėjo kiaurą dieną, o viziriui nedavė jokio įsakymo, dėl ko šis be galo stebėjosi. Baigęs pareigas, karalius Šachrijaras pasišalino į savo kambarius.
ANTROJI NAKTIS
Sutemus antrajai nakčiai, Dunjazada paprašė seserį Šachrazadą:
– O sesuo, baik savo pasakojimą apie pirklį ir dvasią.
Šachrazada atsakė:
– Mielai maloniai, jeigu tik man leis karalius!
Karalius prabilo:
– Pasakok!
Ir Šachrazada tęsė:
Pasakojama, o laimingasai karaliau ir teisingasai valdove, kad kai senukas norėjo papjauti veršelį, jo širdis sunerimo, ir jis liepė piemeniui paleisti tą veršelį tarp kitų gyvulių.
(Visa tai atsiskyrėlis pasakojo džinui, o džinas klausėsi ir stebėjosi puikiu pasakojimu.)
O buvo taip, o karalių ir džinų valdove, kalbėjo gazelės šeimininkas, kad mano dėdės duktė, štai ši gazelė, žiūrėjo ir kalbėjo man: „Papjauk šį veršelį, jis riebus!“ – bet man buvo nelengva tai padaryti, ir aš liepiau piemeniui vestis veršelį. Piemuo paėmė jį ir išsivedė.
Kitą dieną man besėdint staiga ateina piemuo ir sako:
– Mano pone, aš tau kai ką pasakysiu, ir tu labai apsidžiaugsi, bet man už malonią žinią priklauso dovana.
Aš sutikau, ir piemuo papasakojo:
– O pirkly, aš turiu dukterį, kuri nuo mažų dienų iš senutės, gyvenusios pas mus, yra išmokusi burtų. Ir štai vakar, kai tu davei man veršelį, aš atėjau pas dukterį, o ji žvilgtelėjo į veršelį, užsidengė rankomis veidą ir pravirko, o po to nusijuokė ir pasakė: „O tėveli, mažai aš tau reiškiu, jei vedžioji pas mane svetimus vyrus!“ – „Kurgi tie svetimi vyrai, – paklausiau aš, – ir ko tu verki ir juokiesi?“ – „Šis veršelis, kurį tu parsivedei, – mūsų pono sūnus, – atsakė mano duktė. – Jis užkerėtas, o užkerėjo jį kartu su jo motina jo tėvo žmona. Štai kodėl aš juokiausi; o verkiau aš gailėdama jo motinos, kurią papjovė jo tėvas.“ Aš buvau be galo nustebęs, ir kai tik patekėjo saulė, atėjau tau šitai pranešti, mano pone, – baigė piemuo.
Išgirdęs šiuos piemens žodžius, o džine, aš išėjau kartu su juo, buvau kaip apkvaitęs, nereikėjo nė vyno – toks apėmė džiaugsmas ir linksmumas. Atėjau į piemens namus, jo duktė pasveikino mane ir pabučiavo man ranką, o veršiukas priėjo prie manęs ir ėmė glaustytis. Aš paklausiau piemens dukrą:
– Ar tiesa tai, ką tu kalbėjai apie šį veršelį?
O ji atsakė:
– Taip, mano pone, tai tavo sūnus, geriausioji tavo širdies dalelė.
– O mergaite, – kreipiausi aš tada, – jei tu jį išvaduosi, atiduosiu tau visus savo galvijus ir turtą, ir viską, kas šiuo metu yra tavo tėvo rankose.
Bet mergaitė nusišypsojo ir tarė:
– O mano pone, aš negodi pinigų ir padarysiu tai tik su dviem sąlygom: pirma – išleisk mane už jo, o antra – leisk man užkerėti tą, kuri jį užkerėjo, ir įkalinti ją, antraip man gresia jos kerštas.
Išgirdęs šiuos piemens dukters žodžius, o džine, aš pasakiau:
– Be to, ko tu pageidauji, tau dar atiteks visi gyvuliai ir turtai, kuriuos valdo tavo tėvas. O mano dėdės dukters kraujas tau neužgintas.
Kai piemens duktė šitai išgirdo, paėmė puodelį ir pripylė jį vandens; pasilenkusi virš jo ištarė užkeikimą ir aptėškė tuo vandeniu veršelį sakydama: „Jei tu esi didžiojo Alacho sutvertas veršeliu, tai ir pasilik juo, o jei tu užkerėtas, tai, didžiajam Alachui leidus, atgauk savo pirmykštį pavidalą!“ Staiga veršelis pasipurtė ir virto žmogumi. Aš puoliau prie jo šaukdamas: „Alacho vardu prašau, papasakok man, ką tau ir tavo motinai padarė mano dėdės duktė!“ Ir jis papasakojo, kaip viskas atsitiko, o aš tariau: „Vaike mano, Alachas pasiuntė tau tą, kuri tave išvadavo ir grąžino tau tavo teises.“
Tada, o džine, aš išleidau už jo piemens dukterį, o ji užbūrė mano dėdės dukrą – pavertė ją šia gazele ir pasakė: „Tai puikus padaras, ne laukinis, ir jo vaizdas nėra nemalonus.“ Piemens dukra gyveno su mumis dienas ir naktis, naktis ir dienas, kol Alachas pasiėmė ją pas save. O po jos mirties mano sūnus iškeliavo į Indijos žemes, tai yra į šalį šio pirklio, su kuriuo tau atsitiko tai, kas atsitiko. O aš pasiėmęs gazelę, savo dėdės dukrą, keliavau su ja iš vienos šalies į kitą dairydamasis savo sūnaus.
Taip likimas atvedė mane į šią vietą, kur pamačiau pirklį – besėdintį ir beverkiantį. Štai toks mano pasakojimas.
– Nuostabus pasakojimas, – pasakė džinas, – aš tau dovanoju trečdalį pirklio kraujo.
Tada išėjo į priekį antrasis atsiskyrėlis – tas, kuris buvo su medžiokliniais šunimis, ir pasakė džinui:
– Jei aš tau papasakosiu, kas atsitiko mano dviem broliams, šiems šunims, ir tu sutiksi, kad tai dar nuostabesnis ir keistesnis pasakojimas, ar padovanosi man trečdalį šio pirklio kaltės?
