Issuu on Google+


lev tolstoj

R omana s IĹĄ rusĹł kalbos vertÄ— pranas povilaitis


Penktoji dalis


I unigaikštienei Ščerbackajai atrodė, kad iškelti vestuvių iki gavėnios neįmanoma, nes liko tik penkios savaitės, o per tą laiką nebuvo galima suruošti pusės kraičio; bet ji negalėjo nesutikti su Levinu, kad po gavėnios jau būtų ir per vėlu, nes senoji tikra kunigaikščio Sčerbackio teta labai sirgo ir galėjo greitai mirti, o tuo­ met gedulas dar uždelstų vestuves. Taigi kunigaikštienė, nutarusi kraitį padalyti į dvi dalis, didįjį ir mažąjį, sutiko kelti vestuves prieš gavėnią. Moteris nutarė mažąją kraičio dalį paruošti dabar visą, o didžiąją išsiųs­ ti vėliau, ir labai pyko ant Levino, kad šis negalėjo rimtai atsakyti, ar sutinka su tuo, ar ne. Buvo patogiau, kad jaunieji tučtuojau po vestuvių važiuotų į sodžių, kur didžiojo kraičio daiktų nereikės. Levinas vis dar tebesijuto lyg pakvaišęs, ir jam atrodė, kad jis ir jo lai­ mė sudaro svarbiausią ir vienintelį viso gyvenimo tikslą ir kad dabar ne­ reikia apie nieką galvoti ir kuo nors rūpintis, nes viską daro ir padarys kiti. Vyras neturėjo net jokių būsimojo gyvenimo planų ir tikslų, pali­ ko tai spręsti kitiems, žinodamas, kad viskas bus puiku. Brolis Sergejus Ivanovičius, Stepanas Arkadjičius ir kunigaikštienė jam nurodinėda­ vo, ką turi daryti. Levinas su viskuo sutikdavo, ką tik kas pasiūlydavo. Brolis parūpino paskolą, kunigaikštienė patarė išvažiuoti po vestuvių 7


lev tolstoj

iš Maskvo­s. Stepanas Arkadjičius patarė važiuoti į užsienį. Jis su viskuo sutiko. „Darykite, ką norite, jeigu jums malonu. Aš laimingas, ir mano laimė negali nei padidėti, nei sumažėti, ar vienaip darysite, ar kitaip“, – galvojo Levinas. Kai jis pasakė Kiti, jog Stepanas Arkadjičius pataria važiuoti į už­ sienį, ši labai nustebo, kad nesutiko su tuo, bet dėl būsimo jųdviejų gyvenimo turėjo kažkokių aiškių reikalavimų. Ji žinojo, kad Levinas sodžiuje turi darbą, kurį labai mėgsta. Kiti, kaip jis matė, ne tik to darbo nesuprato, bet ir nenorėjo suprasti. Vis dėlto tai nekliudė jai tą darbą labai vertinti. Kiti žinojo, kad jų namai bus sodžiuje, ir norėjo važiuoti ne į užsienį, kur ji negyvens, o ten, kur bus poros namai. Šis aiškiai išreikštas nusistatymas nustebino Leviną. Jam buvo vis tiek, todėl tuojau paprašė Stepaną Arkadjičių, lyg tai būtų šio pareiga, nuvykti į sodžių ir ten viską sutvarkyti taip, kaip žinąs, pagal skonį, kurio turįs. – Bet klausyk, – tarė kartą Stepanas Arkadjičius Levinui, grįžęs iš sodžiaus, kur viską paruošė jauniesiems priimti, – ar turi liudijimą, kad buvai išpažinties? – Ne. O ką? – Be šito negalima susituokti. – Ai, ai, ai! – sušuko Levinas. –Atrodo, kokius devynerius metus nesu ėjęs išpažinties. Nė nepagalvojau. – Nieko sau! – juokdamasis kalbėjo Stepanas Arkadjičius. – O mane vadini nihilistu! Taip juk negalima. Tau reikės ruoštis išpažinčiai. – Kada? Keturios dienos liko. Stepanas Arkadjičius sutvarkė ir šitą reikalą. Levinas ėmė ruoštis išpažinčiai. Jam, netikinčiam, bet gerbiančiam kitų žmonių įsitikini­ mus, būti ir dalyvauti bet kuriose bažnytinėse apeigose buvo labai sun­ ku. Dabar, kai tapo labai jautrus viskam, toks gailiaširdis, apsimetinėti buvo ne tik sunku, bet atrodė visiškai neįmanoma. Dabar, savo šlovės, savo žydėjimo metu, turės arba meluoti, arba šventvagiauti. Jis jautė­ si negalįs daryti nei viena, nei kita. Kad ir kaip kamantinėjo Stepaną 8


ana karenina

Arkadjiči­ų, ar negalima būtų gauti pažymėjimo neatlikus išpažinties, tas pareiškė, kad neįmanoma. – Bet ką tau reiškia dvi dienos? Jis labai mielas, protingas seniokas. Tau ištrauks tą dantį taip, jog nė nepajusi. Klausydamas pirmųjų mišių, Levinas mėgino atgaivinti širdyje jau­ nystės atsiminimus, sužadinti tą stiprų religinį jausmą, kurį išgyveno būdamas šešiolikos ar septyniolikos metų. Tuojau įsitikino, kad tai vi­ siškai neįmanoma. Jis bandė į visa tai žiūrėti kaip į nesvarbų, tuščią pa­ protį, tokį kaip paprotys kažką lankyti, tačiau pajuto, kad nė to negali padaryti. Levino pažiūra į religiją, kaip ir daugelio jo amžininkų, buvo labai neaiški. Tikėti negalėjo, bet ir nebuvo tvirtai įsitikinęs, kad visa yra netiesa. Negalėdamas tikėti, kad visa, ką daro, yra prasminga, nei žiūrėti abejingai, kaip į tuščią formalumą, per visą šį pasiruošimo laiką daryda­ mas tai, ko pats nesuprato, Levinas jautėsi nesmagiai, jam buvo gėda, o vidinis balsas sakyte sakė, kad elgiasi nederamai, veidmainiškai. Per pamaldas stengdavosi įsigilinti į maldų žodžius ir suteikti joms tą prasmę, kuri neprieštarautų paties pažiūroms, tačiau jausdamas, kad ne­ gali suprasti jų ir turi smerkti, stengdavosi visai nesiklausyti ir gilindavosi į savo mintis, įspūdžius bei atsiminimus, kurie nepaprastai aiškiai iškil­ davo sąmonėje tuo metu, kai nieko neveikdamas stovėdavo cerkvėje. Levinas išklausė mišias, naktines pamaldas bei vakarinius mokymus ir rytojaus dieną, atsikėlęs anksčiau negu paprastai, negėręs arbatos, atėjo aštuntą ryto į cerkvę išklausyti rytinių mokymų ir atlikti išpažin­ ties. Cerkvėje nieko nebuvo, tik elgeta kareivis, dvi senutės ir cerkvės tar­ nai. Jaunas diakonas, kuriam per ploną sutanėlę aiškiai matėsi ilga nu­ gara, pasitiko jį ir tuojau, priėjęs prie staliuko pasienyje, ėmė skaityti mokymus. Diakonui skaitant, ypač dažnai ir greitai kartojant tuos pa­ čius žodžius: „Viešpatie pasigailėk“, kurie skambėjo kaip „viešpasgailė“, Levinas juto, kad jo mintys užrakintos ir užantspauduotos ir kad lies­ ti ir judinti jų dabar nedera, nes pasidarys painiava, todėl stovėdamas 9


lev tolstoj

užpakalyje diakono, nesiklausydamas ir nesigilindamas, toliau galvojo, kas jam labiau rūpėjo. „Nuostabiai išraiški jos ranka“, – galvojo Levinas, atsimindamas, kaip vakar jie sėdėjo prie kampinio stalo. Kalbėti netu­ rėjo apie ką, kaip visuomet beveik šiuo metu, ir Kiti, padėjusi ant stalo ranką, kelis kartus atgniaužė bei sugniaužė ir pati susijuokė, žiūrėdama, kaip ranka juda. Jis atsiminė, kaip pabučiavo tą ranką ir kaip paskui žiū­ rinėjo susikertančias linijas rausvame delne. „Vėl viešpasgailė“, – pagal­ vojo Levinas, žegnodamasis, lenkdamasis ir žiūrėdamas, kaip lanksčiai juda linkčiojančio diakono nugara. „Ji paskui paėmė mano ranką ir žiū­ rinėjo linijas: – Tavo puiki ranka, – pasakė ji.“ Levinas pažvelgė į savo ir į trumpą diakono ranką. „Taip, dabar netrukus baigsis, – galvojo. – Ne, rodosi, vėl iš pradžių, – pamąstė, klausydamas maldų. – Ne, baigiasi, štai jau jis lenkiasi iki žemės. Taip visada prieš pabaigą.“ Nejučiomis paėmęs į ranką su pliušiniu rankogaliu popierinę triru­ blę, diakonas pasakė, kad užrašys, ir, guviai bildėdamas naujais batais į tuščios cerkvės grindų plokštes, užėjo už altoriaus. Po valandėlės iškišo galvą ir pamojo Levinui. Iki šiol užrakintos mintys sukrutėjo Levino galvoje, bet šis skubiai jas nuginė šalin. „Kaip nors viskas susitvarkys“, – pagalvojo ir nuėjo sakyklos link. Užlipo pakopomis ir, pasisukęs į de­ šinę, pamatė dvasininką. Senukas dvasininkas reta, beveik žila barzda, pavargusiomis geromis akimis stovėjo prie analojaus ir sklaidė maldų knygą. Truputį linktelėjęs Levinui, tuojau ėmė skaityti maldas įprastu balsu. Baigęs nusilenkė iki žemės ir atsigręžė į atėjusįjį. – Čia yra neregimas Kristus, kuris išklausys jūsų išpažintį, – tarė jis, rodydamas į kryžių. – Ar tikite visu tuo, ko moko mus Šventoji apašta­ liškoji bažnyčia? – kalbėjo toliau dvasininkas, nukreipdamas akis nuo Levino ir susidėdamas rankas po stula. – Aš abejoju, abejoju viskuo, – ištarė vyras pačiam nemaloniu balsu ir nutilo. Dvasininkas luktelėjo keletą sekundžių, ar Levinas nepasakys dar ko nors, ir užsimerkęs greita vladimiriečių šnekta, aiškiai pabrėždamas „o“, prakalbo: 10


ana karenina

– Abejoti būdinga žmogui dėl jo silpnybės, visgi turime melstis, idant gailestingasis Viešpats sutvirtintų mus. Kokių ypatingų nuodėmių turi­ te? – pridūrė be mažiausios pertraukos, tarytum nenorėdamas gaišti laiko. – Mano didžiausia nuodėmė yra abejonė. Aš viskuo abejoju, ir beveik nuolat mane kankina abejonės. – Abejoti būdinga žmogui dėl jo silpnybės,  – pakartojo tuos pačius žodžius šventikas. – Kuo daugiausia abejojate? – Aš viskuo abejoju. Kartais net abejoju Dievo buvimu, – nejučiomis pasakė Levinas ir pasibaisėjo savo žodžių nepadorumu. Vis dėlto dvasi­ ninkui vyro žodžiai, matyt, nepadarė įspūdžio. – Kaip galima abejoti Dievo buvimu? – skubiai tarė šis, vos pastebimai šypsodamasis. Levinas tylėjo. – Kaip galite abejoti Kūrėju, regėdamas jo kūrinius? – aiškino šventi­ kas, vis taip pat greitai berdamas žodžius. – Kas žvaigždynais išpuošė dan­ gaus skliautus? Kas suteikė žemei visą jos grožį? Kaipgi galėjo pasidaryti be Kūrėjo? – tarė, klausiamai pažvelgęs į Leviną. Tas jautė, kad nepadoru būtų leistis į filosofinius ginčus su dvasininku, todėl tepasakė tai, kas susiję su klausimu. – Nežinau, – patvirtino. – Nežinote? Tai kaipgi abejojate, kad Dievas viską sutvėrė? – linksmai stebėdamasis tarė šventikas. – Aš nieko nesuprantu, – paaiškino Levinas, nukaitęs ir jusdamas, kad jo žodžiai kvaili ir negali būti nekvaili. – Melskitės ir prašykite Dievą. Net šventieji tėvai turėdavo abejonių ir prašydavo Dievą sutvirtinti jų tikėjimą. Šėtonas didžiai galingas, ir ne­ turime pasiduoti jam. Melskitės, prašykite Dievą. Melskitės, – pakartojo skubiai. Šventikas kiek patylėjo, tarytum susimąstęs. – Jūs, kaip girdėjau, ruošiatės vesti mano parapijiečio ir dvasiško sū­ naus kunigaikščio Ščerbackio dukterį?  – pridūrė šypsodamasis.  – Puiki mergina! 11


lev tolstoj

– Taip, – rausdamas už dvasininką, atsakė Levinas. „Kam jam reikia to klausinėti per išpažintį?“ – pagalvojo. Tarytum atsakydamas į mintį, šventikas prakalbo: – Jūs ruošiatės vesti, ir Dievas galbūt suteiks jums palikuonių, ar netiesa? Tai kaipgi galėsite auklėti savo mažutėlius, jeigu nenugalėsite savyje Šėtono gundymų, kurie traukia jus į netikėjimą? – tarė romiai priekaištaudamas. – Jeigu mylite savo kūdikį, tai būdamas geras tėvas ne tik turto, prabangos, garbės trokšite vaikui, trokšite, kad jis būtų išganytas, kad jo dvasią apšviestų tiesos šviesa. Ar ne taip? Ką atsaky­ site jam, kai nekaltas kūdikis paklaus: „Tėveli, kas sukūrė visa tai, kas žavi mane šiame pasaulyje: žemę, vandenį, saulę, gėles, žolę?“ Nejaugi pasakysite jam: „Aš nežinau?“ Negalite nežinoti, jeigu Viešpats Dievas iš didelės malonės atskleidė jums tai. Arba jūsų kūdikis paklaus: „Kas manęs laukia pomirtiniame gyvenime?“ Ką atsakysite jam, jeigu nieko nežinote? Ką atsakysite? Paliksite jį pasaulio ir Šėtono pagundoms? Taip negerai! – tarė šventikas ir sustojo, palenkęs į šalį galvą ir žiūrėda­ mas į Leviną geromis, romiomis akimis. Levinas nieko neatsakė – ne dėl to, kad nenorėjo ginčytis su dvasi­ ninku, bet todėl, kad niekas jo to neklausinėdavo, o kol jo mažyčiai šito klausinės, dar bus laiko pagalvoti, ką atsakyti. – Jūs įžengiate į tą gyvenimo laikotarpį,  – kalbėjo toliau šventi­ kas, – kai reikia pasirinkti kelią ir jo laikytis. Melskitės ir prašykite Die­ vą, idant šis dėl savo gerumo padėtų jums ir pasigailėtų, – baigė jis. – „Viešpats Dievas ir mūsų Jėzus Kristus iš didelės savo meilės žmonėms ir gailestingumo teatleidžia tau, sūnau...“ – baigęs nuodėmių atleidžia­ mąją maldą, dvasininkas jį palaimino ir leido eiti. Grįžęs tą dieną namo, Levinas patyrė malonų jausmą, kad nesmagi pa­ dėtis baigėsi ir baigėsi taip, kad jam nereikėjo meluoti. Antra vertus, liko neaiškus įspūdis, kad tas geras ir malonus senukas kalbėjo visai ne taip jau kvailai, kaip atrodė iš pradžių, ir kad dar kažką reikia išsiaiškinti. „Suprantama, ne dabar, – galvojo vyras, – bet kada nors vėliau.“ Le­ vinas labiau negu pirma jautė, kad sieloje kažkas neaišku ir nešvaru ir 12


ana karenina

kad jo pažiūros į religiją yra tokios pat kaip kitų žmonių, – o panašias kitų pažiūras labai aiškiai matė, nemėgo ir už jas prikaišiodavo savo bi­ čiuliui Svijažskiui. Levinas tą vakarą su sužadėtine svečiavosi pas Doli, buvo labai linksmas ir, aiškindamas Stepanui Arkadjičiui, kodėl jo tokia pakili nuotaika, išsitarė, kad yra linksmas kaip ilgai pro lanką mokytas šokti šuo, kuris, pagaliau supratęs ir atlikęs tai, ko iš jo buvo reikalaujama, iš džiaugsmo unkščia ir, vizgindamas uodegą, šokinėja ant stalų ir langų.

II estuvių dieną jaunikis pagal paprotį (laikytis visų papročių griežtai reikalavo kunigaikštienė ir Darja Aleksandrovna) nesimatė su nuotaka ir pietavo savo viešbutyje su trimis atsitiktinai susirinkusiais viengungiais: Sergejumi Ivanovičiumi, Kata­ vasovu, universiteto laikų draugu, dabar gamtos mokslų profesoriumi, kurį sutikęs gatvėje atsitempė, ir Čirikovu, pajauniu, Maskvos taikos teisėju, su kuriuo drauge medžiodavo lokius. Pietūs buvo labai linksmi. Sergejus Ivanovičius buvo puikiausiai nusiteikęs ir gėrėjosi Katavasovo originalumu. Tas, jusdamas, kad jo originalumas įvertintas ir suprastas, dar labiau įsismagino. Čirikovas linksmai ir geraširdiškai palaikė kie­ kvieną kalbą. – Juk štai, – kalbėjo Katavasovas, pagal įprotį, įgytą universiteto ka­ tedroje, nutęsdamas žodžius, – koks buvo gabus vyrukas mūsų bičiulis Konstantinas Dmitričius. Kalbu apie čia nesančiuosius, nes jo jau ne­ bėra. Mokslą mėgo tuomet, išėjęs iš universiteto, ir domėjosi viskuo, kuo domisi žmonės, o dabar viena jo gabumų pusė skirta sau pačiam apgaudinėti, o antra – tai apgaulei pateisinti. 13


lev tolstoj

– Griežtesnio vedybų priešo kaip jūs nesu matęs,  – tarė Sergejus Ivanovičius. – Ne, aš nesu priešas. Aš – darbo pasidalijimo šalininkas. Žmonės, kurie nieko negali daryti, turi daryti žmones, o visi kiti – padėti juos šviesti ir siekti jiems laimės. Štai kaip suprantu. Yra daugybė mėgėjų painioti tuodu amatus, aš ne iš tokių. – Koks būsiu laimingas, kai sužinosiu, kad įsimylėjote, – patikino Levinas. – Pakvieskite mane į vestuves. – Aš jau įsimylėjęs. – Taip, sepiją. Tu žinai, – kreipėsi Levinas į brolį, – Michailas Se­ mionyčius rašo veikalą apie mitybą ir... – Na, tik jau nepainiokite! Juk nesvarbu apie ką. Svarbu, kad aš ti­ krai myliu sepiją. – Bet ji netrukdys mylėti žmonos. – Ji tai netrukdys, bet žmona trukdys. – Kodėl? – Pamatysite. Jums štai ūkis patinka, medžioklė – na, pamatysite! – O šiandien Archipas buvo atėjęs, pasakojo, kad Prudne briedžių aibė ir du lokiai, – tarė Čirikovas. – Na, ir be manęs su jais susidorosite. – Tikra teisybė, – patikino Sergejus Ivanovičius. – Jau dabar galuti­ nai atsisveikink su lokių medžiokle: žmona neleis! Levinas nusišypsojo. Įsivaizduoti, kad žmona neleis, buvo taip malo­ nu, jog jis buvo pasiruošęs galutinai atsisakyti malonumo matyti lokius. – Juk vis dėlto gaila, kad tuodu lokius kiti medžios. Atsimenate, kaip buvo Chapilove pastarąjį kartą? Nuostabi būtų medžioklė, – tarė Čirikovas. Levinas nenorėjo nuvilti jo ir pasakyti, ar gali kur nors būti kas nors gero be jos, todėl nieko neatsakė. – Juk ne be reikalo tas paprotys atsisveikinti su viengungio gyveni­ mu, – kalbėjo Sergejus Ivanovičius. – Kad ir koks būsi laimingas, lais­ vės vis dėlto gaila. 14


ana karenina

– Prisipažinkite, juk jaučiatės truputį taip, kaip tas Gogolio jauni­ kis, kad pro langą norėtumėte iššokti? – Tikriausiai taip yra, bet neprisipažins! – prabilo Katavasovas ir garsiai nusikvatojo. – Ką gi, langas atviras... Važiuokime tuojau į Tverę! Viena lokė, irš­ tvą galima pulti. Tikrai, važiuokime penktos valandos traukiniu! O čia tesižinai, – šypsodamasis tarė Čirikovas. – Na, dievaži, – atsakė džiaugdamasis Levinas, – negaila širdžiai tos prarastos laisvės, ir tiek! – Bet jūsų širdyje toks chaosas dabar, kad nežinote pats, ką jaučia­ te, – kalbėjo Katavasovas. – Palaukite, kai truputį pradėsite susivokti, tada pajusite! – Ne, aš bent truputį jausčiau, kad, nepaisydamas jausmo (jam gir­ dint nenorėjo pasakyti „meilės“)... ir laimės, negaliu užmiršti, kad vis dėlto gaila netekti tos laisvės... Priešingai, net džiaugiuosi, kad tos lais­ vės netenku. – Blogai! Žuvęs subjektas! – patikino Katavasovas. – Na, išgerkime, kad jis pagytų, arba tiktai palinkėkime šiam, kad nors viena šimtoji jo svajonių išsipildytų. Tai būtų tokia laimė, kokios nėra buvę žemėje! Po pietų netrukus svečiai išsiskirstė, dar turėdami persirengti ves­ tuvėms. Likęs vienas ir prisimindamas tų viengungių kalbas, Levinas dar kartą paklausė savęs: ar sielos gilumoje gailisi laisvės, apie kurią jie kalbėjo? Paklausęs nusišypsojo. „Laisvė? Kam laisvė? Laimė – tik my­ lėti ir trokšti, galvoti jos troškimais, mintimis, tai yra neturėti jokios laisvės. Štai kas yra laimė. Ar žinau jos mintis, troškimus, jausmus?“ – staiga ėmė kuždėti kažkoks balsas. Šypsena išnyko veide, ir Levinas susimąstė. Staiga vyrą apėmė keistas jausmas – baimė, ir jis ėmė abe­ joti viskuo. „Kas, jeigu ji nemyli manęs? Kas, jeigu už manęs teka tik dėl to, kad reikia ištekėti? Kas, jeigu pati nežino, ką daro? – klausinėjo save. – Ji gali atsigosti ir tik ištekėjusi supras, kad nemyli ir negalėjo mylėti manęs.“ 15


lev tolstoj

Keistos, pačios blogiausios mintys apie sužadėtinę ėmė jam skverbtis į galvą. Levinas pavydėjo jos Vronskiui kaip prieš metus, tarytum tasai vakaras, kai matė Kiti su Vronskiu, būtų buvęs vakar. Jaunikis įtarė, kad ši ne viską pasakė jam. Levinas greitai pašoko. „Ne, taip negalima! – tarė sau nevilties pa­ gautas. – Eisiu pas ją, paklausiu, pasakysiu paskutinį kartą: mes laisvi, ir ar ne geriau būtų apsigalvojus? Vis geriau negu amžina nelaimė, gėda, neištikimybė!“ Jausdamas širdyje neviltį ir apmaudą visiems žmonėms, sau, Kiti, išėjo iš viešbučio ir nuvažiavo pas ją. Levinas rado sužadėtinę užpakaliniuose kambariuose. Kiti sėdėjo ant skrynios ir su tarnaite kažką tvarkė – skirstė krūvas įvairiaspalvių suknelių, išdėstytų ant kėdžių atlošų ir grindų. – Ak! – sušuko Kiti, pamačiusi jį, ir visa nušvito iš džiaugsmo. – Kaip tu, kaipgi jūs (iki šios dienos ji sakydavo jam tai „tu“, tai „jūs“)? Nelaukiau! Skirstausi mergautines sukneles, kam kurią... – A! Tai labai gerai! – tarė jis, niūriai žiūrėdamas į tarnaitę. – Išeik, Duniaša, paskui tave pašauksiu, – pasakė Kiti. – Kas tau? – paklausė ji, ryžtingai sakydama „tu“, kai tik mergina išėjo. Sužadėtinė pa­ stebėjo keistą jaunikio veidą, susijaudinusį ir niūrų, ir ją suėmė baimė. – Kiti! Aš kankinuosi. Negaliu vienas kankintis, – prisipažino jis su neviltimi balse, atsistojęs priešais ir maldaujamai žiūrėdamas į akis. Iš jos mylinčio atviro veido Levinas jau matė, kad nieko negali išeiti iš to, ką buvo ketinęs pasakyti, bet jam vis dėlto reikėjo, kad mergina pati išblaškytų abejones. – Atėjau pasakyti, kad dar yra laiko. Viską galima panaikinti ir atitaisyti. – Ką? Nieko nesuprantu. Kas tau? – Tai, ką tūkstantį kartų sakiau ir negaliu negalvoti... kad aš tavęs nevertas. Negalėjai sutikti už manęs tekėti. Tu pagalvok. Tu apsirikai. Pagalvok kaip reikiant. Negali mylėti manęs... Jeigu... geriau pasakyk, – kalbėjo nežiūrėdamas į Kiti. – Aš būsiu nelaimingas. Tegu visi kalba, ką nori, vis geriau nei nelaimė. Vis dėlto geriau dabar, kol dar nevėlu... 16


ana karenina

– Nesuprantu, – nusigandusi atsakė ji, – tu nori pasakyti... kad ne­ reikia? – Taip, jeigu nemyli manęs. – Tau galvoj negera! – sušuko Kiti, paraudusi iš apmaudo. Jaunikio veidas buvo toks pasigailėtinas, kad ši suvaldė apmaudą ir, numetusi nuo krėslo sukneles, atsisėdo arčiau. – Ką manai? Pasakyk viską. – Manau, kad negali mylėti manęs. Už ką gali mane mylėti? – Dieve mano! Ką aš galiu?.. – sušuko mergina ir pravirko. – Ak, ką aš padariau! – šūktelėjo Levinas, ir atsiklaupęs prieš Kiti ėmė bučiuoti jai rankas. Kunigaikštienė, po penkių minučių įėjusi į kambarį, juos rado jau visiškai susitaikiusius. Kiti ne tiktai įtikino Leviną, kad myli jį, bet šio paklausta, už ką myli jį, net paaiškino. Mergina atsakė, jog dėl to myli, kad supranta jį visiškai, dėl to, kad žino, ką šis turi mylėti, ir kad visa tai, ką jis myli, yra gerai. Tai pasirodė Levinui visai aišku. Kai kuni­ gaikštienė įėjo į kambarį, jie sėdėjo greta ant skrynios, skirstė sukneles ir ginčijosi: Kiti norėjo atiduoti Duniašai tą rudą suknelę, kurią vilkėjo tada, kai Levinas jai pasipiršo, o šis prisispyręs prašė tos suknelės nie­ kam neduoti, o Duniašai dovanoti žydrąją. – Kaip tu nesupranti? Ji tamsiaplaukė, ir jai netiks... Aš visa tai ap­ galvojau. Sužinojusi, ko Levinas atvyko, kunigaikštienė pusiau juokais, pu­ siau rimtai supyko ir išsiuntė jį namo persirengti bei prašė nekliudyti Kiti šukuotis, nes tuojau atvyks Šarlis. – Ji ir taip nieko nevalgo visas šias dienas ir pasidarė negraži, o tu čia dar ją erzini savo paikystėmis, – kalbėjo kunigaikštienė. – Nešdinkis, nešdinkis, mielasis. Levinas, sugėdintas ir jausdamasis kaltas, bet nurimęs, grįžo į vieš­ butį. Jo brolis, Darja Aleksandrovna ir Stepanas Arkadjičius – visi šven­ tiniais apdarais pasipuošę, jau laukė jo, pasiruošę palaiminti šventuoj­u 17


lev tolstoj

paveikslu. Gaišti nebuvo galima. Darja Aleksandrovna turėjo dar už­ sukti namo bei pasiimti iškvepintą ir sugarbanotą sūnų, kuris turėjo vežti nuotakos paveikslą. Paskui vieną karietą reikėjo nusiųsti pajaunio, o kitą, kuri nuveš Sergejų Ivanovičių, – grąžinti atgal... Apskritai viso­ kių itin sudėtingų reikalų buvo labai daug. Neabejotina, kad nebuvo galima gaišti, nes jau buvo pusė septynių. Iš laiminimo šventuoju paveikslu nieko neišėjo. Stepanas Arkadji­ čius atsistojo greta žmonos komiškai iškilminga poza, paėmė paveiks­ lą ir, liepęs Levinui nusilenkti iki žemės, palaimino šį, geraširdiškai ir pašaipiai šypsodamasis, ir tris kartus pabučiavo. Tą patį padarė ir Darja Aleksandrovna, paskui suskato važiuoti ir supainiojo karietų maršrutus. – Na tai štai ką padarysime: tu važiuok mūsų karieta parvežti jo, o Sergejus Ivanovičius, jeigu jau būtų toks geras, tegu užvažiuoja, o pas­ kui tegu pasiunčia. – Ką gi, aš labai džiaugiuosi. – O mes tuojau su juo atvažiuosime. Ar daiktai išsiųsti? – paklausė Stepanas Arkadjičius. – Išsiųsti, – atsakė Levinas ir liepė Kuzmai paruošti jam drabužius persirengti.

III inia žmonių, daugiausia moterų, supo vestuvėms apšviestą cerkvę. Tie, kurie nesuspėjo patekti į vidų, grūdosi prie lan­ gų, stumdėsi, ginčijosi ir žvilgčiojo pro grotų virbus. Daugiau kaip dvidešimt karietų žandarai jau buvo sustatę išilgai gat­ vės. Policijos karininkas, nepaisydamas šalčio, su spindinčiu munduru 18


ana karenina

stovėjo prie įėjimo. Be perstojo važiavo karietos, ir damos su gėlėmis, pasikėlusios šleifus, vyrai, nusiėmę uniformines kepures arba juodas skrybėles, ėjo į cerkvę. Pačioje cerkvėje jau degė abu sietynai ir visos žvakės prie nekilnojamųjų paveikslų. Auksinis spindėjimas raudoname ikonostaso fone ir paauksuotos drožtinės ikonos, ir šviestuvų bei žvaki­ džių sidabras, ir grindų plokštės, ir kilimėliai, ir vėliavos viršuje, ir saky­ klos pakopos, ir senos pajuodusios knygos, ir sutanėlės, ir kamžos – visa skendėjo šviesoje. Dešinėje šiltos cerkvės pusėje, iš frakų ir baltų kakla­ raiščių, mundurų ir štofų, aksomo, atlaso, plaukų, gėlių, nuogų pečių bei rankų ir ilgų pirštinių minios sklido santūrus, bet gyvas šnekesys, kuris keistai atsiliepė aukštame kupole. Kiekvieną kartą, kai sucypda­ vo atidaromos durys, šnekesys minioje nuščiūdavo, ir visi atsigręždavo, tikėdamiesi pamatyti įeinančius jaunikį ir nuotaką. Durys jau buvo at­ sivėrusios daugiau kaip dešimtį kartų, bet kiekvieną kartą įeidavo arba pavėlavęs svečias ar viešnia, kurie prisijungdavo prie kviestųjų ratelio dešinėje, arba žiūrovė, kuri, apgavusi arba permaldavusi policijos pa­ reigūną, atsistodavo pašalinių žmonių minioje iš kairės. Ir giminės, ir prašalaičiai jau buvo perėję visas laukimo fazes. Iš pradžių visi manė, kad jaunikis su nuotaka tuojau atvažiuos, ir dėl to vėlavimo nesirūpino. Paskui ėmė vis dažniau žvilgčioti į duris, kalbė­ dami, ar kas nors neatsitiko. Vėliau dėl to vėlavimo pasidarė nejauku, ir giminės bei svečiai stengėsi atrodyti, kad įdomiai tarp savęs kalbasi, o apie jaunikį visai negalvoja. Protodiakonas, lyg primindamas, kad jam brangus laikas, nekan­ triai kosčiojo, drebindamas langų stiklus. Buvo girdėti, kaip prie vargo­ nų bandomi balsai ar šnypščiasi nosį nuobodžiaują choristai. Šventikas be paliovos siuntė tai zakristijoną, tai diakoną sužinoti, ar neatvažia­ vo jaunikis, ir pats violetine sutana su išsiuvinėta juosta vis dažniau ir dažniau prieidavo prie šoninių durų laukdamas. Pagaliau viena dama, žvilgtelėjusi į laikrodį, tarė: „Vis dėlto keista!“, ir visi svečiai sunerimo, ėmė garsiai reikšti savo nustebimą ir nepasitenkinimą. Vienas pabro­ lių nuvažiavo sužinoti, kas atsitiko. Tuo metu Kiti, jau seniai visiškai 19



Ana Karenina 2 knyga