– Greičiau, judinkis, – paragino maskuojamaisiais tamsiai žaliais rūbais apsirengusi moteriškė, o tada nekantriai apsidairė aplink.
– Skubu, skubu gi, – įsižeidė vyriškis ir vėžliukus
į paruoštą iš anksto dėžę ėmė dėlioti greičiau.
– Tai gal padėk man, ką? – piktai atkirto vyrukas. – Greičiau, skubėk, ko taip lėtai... O pati tik stovi ir žiūri aplink.
– Aplinką gi turi kas nors stebėti... Nemanai? – klausimu į pamurmėjimą atsakė moteriškė.
Maskuojamaisiais drabužiais vilkinti
porelė tuoj sustingo, o tada iš lėėėto pasuko galvas.
Porelė susižvalgė.
– Mes čia kaip tik renkame nykstančius balinius
vėžlius, – tuoj paaiškino pasiklydusiam vaikinui moteris.
– Gamtos apsaugos inspekcija, malonu susipažinti, –linktelėjo vyrukas, o tada, įdėjęs paskutinį vėžlį, dėžę
uždarė ir keliose vietose sutvirtino dangtį užraktais.
Porelė pasuko akis į miško keliuką, kur stovėjo vaikino automobilis.
– Tai va ten eikit, – dūrė pirštu moteriškė į tolį.
– Ten? Tikrai? – pasitikslino paklydėlis, užmetęs akį į tamsų miško tankumyną.
– Taip, taip, dvidešimt metrų ir rasite, – patikino vyrukas. – Pasakysite, kad jūs į tą sodybą, ir paaiškins, kaip privažiuoti.
Vaikinas lengviau atsikvėpė ir suglumusiame veide pagaliau atsirado šypsena.
– Oi, kaip gerai, kad jus sutikau... Jau gerą valandą suku ratus aplink. Gerai, bėgu, pasakysiu, kad aš jau.
Vos žmogus dingo tarp eglių tankiomis šakomis, vyriškis sunkiai pakėlė dėžę.
– Ir mums gerai, kad susitikome, – nusijuokė moteris. – Nagi, greičiau.
– Tai gal... Tai gal padėk man? – dūsuodamas nuo vėžlių pilnos dėžės svorio sunkiai tarė vyrukas.
Porelė priėjo prie apgauto vaikino audi ir atsargiai pastatė dėžę šalia. Tada atidarė bagažinę, dėžę vėl kilstelėjo ir įdėję vidun apsidairė aplink.
– Gerai, o dabar paskubam, – paragino Džesika.
– Ne, žinok, – nepatenkintu balsu atsiliepė Džonas. –Va dabar tyčia neskubėsiu. Jau tu kai pasakai kartais, tai oi oi...
Įšokusi vidun, porelė spustelėjo parketinio visureigio greičio pedalą, ir mašina nudūmė miško keliuku.