Žurnalas knygos.lt Nr. 4. 2025 m.

Kaip parašyti bestselerį

Laima Baršauskienė Kotryna Zylė ir Mantas Adomėnas

ir Virginija Rimkuvienė

ŽURNALAS APIE KNYGAS, KURIAS SKAITO IR MĖGSTA VISI

Kai sėdo prie kompiuterio ir parašė pirmą sakinį, nė vienas iš jų negalvojo, kad tai – bestselerio pradžia. Kai kurie net nesitikėjo išleisti knygos, tad sėkmę vadina netikėta dovana.

Politikas Mantas Adomėnas net dešimt metų laisvalaikiu prisėsdavo rašyti pasakojimo apie šnipus, bet nė nebūtų drįsęs pasvajoti, kad jo debiutinio romano pirmoji dalis bus išrinkta Metų knyga. Žurnalistei Virginijai Rimkuvienei taip pat prireikė dešimtmečio, kad rankraštis virstų knyga, – kai pradėjo rašyti, jis dar vadinosi „Man 40. Ir aš dar gyva“! Laima Baršauskienė jautriomis istorijomis iš slaugytojos kasdienybės pradėjo dalytis feisbuke, Deimantė Rudžinskaitė taip pat socialiniuose tinkluose ėmė atvirai pasakoti, ką reiškia augti Jehovos liudytojų šeimoje. Abi jos nustebo, kai iš leidyklų sulaukė pasiūlymų parašyti knygas, tačiau neišsigando ir pasakė „taip“. Abejojo ne tik debiutantai! Drąsos reikėjo ir Kotrynai Zylei, po kelių sėkmingų vaikiškų knygų nutarusiai parašyti romaną suaugusiesiems. Beata Nicholson, išleidusi dešimt kultinių kulinarinių knygų, nusprendė išpildyti savo svajonę ir pasidalyti ne virtuvės, o gyvenimo receptais.

Mūsų žurnalo viršelyje atsidūrusių ir jo puslapiuose savo patirtis pasakojančių autorių rizika pasiteisino – jų knygos praėjusiais metais pateko tarp perkamiausiųjų. Tad jei galvoje spurda originali istorija, o širdyje kirba noras čiupti popieriaus lapą ir rašiklį (be abejo, šiuolaikiniame pasaulyje – sėsti prie kompiuterio), taip ir padarykite, neatidėliokite. Gali būti, kad jūs – kito bestselerio autorius.

6 iš 9. Į viršelio fotosesiją pakvietėme autorius, kurių knygos pateko į 2024 metų knygos.lt TOP10. Dėl įtemptų dienotvarkių keli jų negalėjo prisijungti

Nėra nieko geriau už tikrą gaminį – natūralų savo kilme, priklausantį žiedinei ekonomikai ir atsinaujinantį, darnų nuo miško iki galutinio produkto. Esame įsipareigoję stiprinti popieriaus kaip tvarios pasitikėjimo, poveikio, mokymosi ir įkvėpimo priemonės vertę.

2025 m.

TURINYS

Geriausias būdas lavinti vaizduotę

Viršelio

Kaip kvepia ir girdisi popierius

Sveiki atvykę

yra neatskiriama

Kad gėris nugalėtų blogį

Knygas skaitau ne kaip skaitytoja, o kaip leidėja

ir laimingai?

Meilės romanų pamokos ILONA MADELAINE

Prieš 100 metų: knygininkų vargai ir skaitytojų džiaugsmai

Dar vienas Kukutis

Kodėl gera(i) skaityti knygą ne vienam

Atrasti sisu

šeimos kronika

Ką skaito tie, kurie rašo? LINA EVER, JOLITA HERLYN, PATRICIJA TILVIKAITĖ

Leidėjas BALTO leidybos namai leidykla@balto.lt, www.balto.lt

Vilniaus g. 9, LT-01102 Vilnius

Tiražas – 20 000 egz.

Spausdino

UAB BALTO print

Utenos g. 41B, LT-08217 Vilnius

REDAKTORĖS: Irma Laužikaitė ir Ana Treščina

DIZAINERIS Tadas Šaučiulis

KALBOS REDAKTORĖS: Sigita Bertulienė ir Gabija Vaičiulė

Viršelyje – Laima Baršauskienė, Kotryna Zylė, Mantas Adomėnas, Beata Nicholson, Deimantė Rudžinskaitė ir Virginija Rimkuvienė. Monikos Požerskytės nuotraukos

Sušildyti širdį

Rasa PINELYTĖ

– tikrai gausus.

NNarine Abgaryan dabar gyvena Vokietijoje, Liudvigsburge netoli Štutgarto. Dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje ji iš Maskvos išvyko į gimtąją Armėniją. Netrukus ištekėjo už italo Simone ir persikėlė į Vokietiją. „Susipažinome, kai ką tik buvo pasirodęs mano romanas „Simonas“. Būna, skaitytojai per susitikimus klausia: „Ar knyga apie jūsų vyrą?“ Ne, sakau, tai knyga prišaukė vyrą. Todėl pradedančiuosius pamokau: „Jei pagrindiniam herojui renkate vardą ar juo labiau knygą pavadinate jo garbei, nenustebkite, jei vėliau likimas jus su tokiu žmogumi suves...“ – juokiasi Narine. Dienraščio „The Guardian“ viena geriausių šiuolaikinių Europos autorių pavadintos rašytojos gyvenimas – nesibaigiantis romanas.

Kiek laiko jūs jau Vokietijoje? Atvažiavau čia 2022 metų lapkritį. Vokietija man – visiškai nepažįstama šalis, prieš tai nebuvau po ją net keliavusi. Kaip kiekvienas žmogus, aišku, turėjau savo lūkesčių ir išankstinių nusistatymų, juos teko peržengti, nes Vokietija atsivėrė ir ėmė rodytis visai kitokia, nei įsivaizdavau. Manau, mano persikėlimas čia yra tikra sėkmė.

Nors, tiesą sakant, aš visai nesiruošiau emigruoti į Vokietiją. Kai Rusija užpuolė Ukrainą ir pradėjo karą, grįžau į savo gimtąją Armėniją – į Jerevaną. Bet tuo metu mano gyvenime buvęs žmogus labai ryžtingai buvo nusiteikęs mane vesti ir atsivežti į Vokietiją. Taip galiausiai ir įvyko. Prisipažinsiu, man tai buvo kiek šokiruojanti patirtis.

Jūsų gyvenime pasirodė princas ant balto žirgo? Na, jei taip galima pavadinti italą žurnalistą, gyvenantį Vokietijoje. Simone dėsto italų kalbą Italų kultūros institute Štutgarte. Jis – labai įdomus, protingas žmogus. Dabar suvokiu, kad jis gal net išgelbėjo mane iš situacijos ir būsenos, kurioje jaučiausi įstrigusi dar nuo 2020 metų.

Toks jau tas likimas – kartais nusprendžia geriau, nei patys sugalvotume.

Taip, toks jausmas, kad kažkas paėmė mane už rankos ir suvedė su Simone. „Matau, nesusitvarkysi... Leisk padėsiu“, – rodos, pasąmonėje girdėjau vedimą...

Tiesą sakant, išvažiuoti iš Rusijos planavau gerokai anksčiau – apsisprendžiau dar 2020­ųjų rudenį, iškart po Armėnijos pralaimėjimo dėl Arcacho, kaip mes vadiname Kalnų Karabachą. Tačiau nutarėme palaukti, kol sūnus Emilis baigs magistro studijas, tik tada parduoti butą ir išvažiuoti gyventi į Armėniją. Bet 2022­ųjų vasario 24 dieną prasidėjo karas Ukrainoje, ir laukti tapo nebeįmanoma. Viską metėme, palikome, kaip yra, ir išvažiavome. Tai buvo paskutinis ir siaubingiausias lašas apsisprendimo taurėje.

Kaip tėvynė jus priėmė? Turbūt, jei ir grįždavote į Armėniją, tai nebent atostogų?

Svetur gyvenau dvidešimt penkerius metus –ketvirtį amžiaus. Ten gimė mano sūnus. Bet vis tiek jaučiausi tarp tų, apie kuriuos paniekinamai sako: „Privažiavo čia...“ Jaučiausi lyg amžina viešnia. Ir Vokietijoje lygiai taip pat. Vienintelė vieta, kur galiu jaustis sava, kur mano siela ilsisi, – mano gimtasis Berdas. Dažnai skraidžiau į Armėniją, po tris keturis mėnesius per metus praleisdavau Berde ir Jerevane. Niekad nenutraukiau ryšių su savo tėvyne – ta virkštelė labai stipri. Taigi, jei klausiate, kaip jaučiausi į Armėniją grįžusi (kaip man tada atrodė) visam laikui, tai diskomforto tikrai nebuvo. Tik siaubingas šokas dėl to, kokią po to pralaimėto karo pamačiau savo mylimą tėvynę, baisų stresą išgyvenusią savo tautą... Ji buvo tiesiog šizofreniškos būklės, tarsi staiga būtų dingusios visos atramos, ant kurių tiek dešimtmečių laikeisi, tarsi staiga būtų atsivėrusios akys – kiek daug klaidų padarei, kokiame mele gyvenai, kiek daug netekai! O tau dar reikia toliau gyventi... Tarsi diagnozuotų baisią ligą ir paliktų likimo valiai, o tavyje mainytųsi neigimas, liūdesys, neviltis, susitaikymas... Tie mėnesiai Jerevane buvo baisūs morališkai, nes vieną sielvartą klojo kitas, baimę augino naujas nerimas... Stebėjau tai, kas turbūt būdinga visoms nedidelėms kadaise į didelę sąjungą sujungtoms šalims, – žvėrišką baimę. Armėnija, Gruzija, Lietuva, Estija, Latvija... „Dieve, jeigu su tokia didele, stipria šalimi kaip Ukraina jie taip elgiasi, tai kas bus su mumis?..“ – smelkėsi suvokimas. Man tada suprantama tapo Baltijos šalių

„Kai keletą romanų, išleistų įvairiose šalyse, viršelių įkėliau į savo feisbuką, lietuviškas „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ surinko daugiausia balsų, žmonės vis rašė, kad yra fantastiškas“, – gyrė Narine Abgaryan. Visus tris jos romanus į lietuvių kalbą vertė Alma Lapinskienė, viršelius kūrė BALTO leidybos namų dizaineris Tadas Šaučiulis.

baimė būti užpultoms. Anksčiau stebėjausi: juk jūs – NATO narės, kas jums gali grėsti?! O dabar suprantu – niekas neturi garantijų, kad bus laisvas. Labai tikiuosi, jog bus padaryta viskas, kad Ukrainos tragedija nepasikartotų kitose šalyse, neišplistų ir nevirstų pasauline katastrofa.

Kaip jūsų gyvenime atsirado italas žurnalistas Simone?

Susipažinome 2020­ųjų gruodį. Jis su kolega atvyko į Armėniją kurti dokumentinio filmo apie Arcacho konfliktą. Mano knygų į italų kalbą vertėja patarė Simone parengti interviu su manimi. Jai pasirodė, kad filmui reikia armėnų liudijimų. Jis padarė interviu ir faktiškai nuo tos akimirkos nebepaliko manęs ramybėje (juokiasi). Tai kokią žinutę parašydavo, tai laišką ar nuotraukų atsiųsdavo... Tiesą sakant, sutikau su juo bendrauti iš esmės tik dėl to, kad buvo ypač atkaklus. Anksčiau nebuvau su tokiu vyru susidūrusi. Mūsų susitikimai vyko toje pokarinėje, sužeistoje Armėnijoje. Simone iš pat pradžių sakė: „Jūs praradote Arcachą.“ Užaugęs Europoje ir daug geriau nei aš suprasdamas politinius procesus, iškart įspėjo: „Turite iš ten pasiimti savo žmones, nes geruoju nesibaigs. Jūs pralaimėjote, jūs netekote Arcacho.“ Aš su juo dar ginčijausi, įrodinėjau, kad atimti Armėnijos teritorijos neįmanoma... O Simone tik karčiai tylėjo. Galų gale pasirodė, kad jis buvo visiškai teisus...

Kai 2022­ųjų vasarį pagaliau su keliais lagaminais atvykau į Armėniją, Simone nusprendė veikti. Aš juk niekada oficialiai nebuvau ištekė­

jusi. Matyt, esu keista armėnė moteris (gal net vienintelė tokia?), nes niekada nesiveržiau tekėti. Simone ilgokai teko mane įtikinėti, kol pagaliau pasiekė savo, ir mudu oficialiai užregistravome santuoką. Tada jis atsivežė mane į Vokietiją.

Kaip likimas sudėliojo, kad italas žurnalistas gyveno Vokietijoje?

Pagal temperamentą Simone gal net panašesnis į Šiaurės šalių tautas. To sprogstamojo itališko užtaiso su šūksniais „Mamma Mia!“ dar nesu mačiusi. Simone yra gyvenęs Irane, dirbęs Sirijoje, parašęs knygą apie jazidų (kurdų etnoreliginės grupės) genocidą Irake. Pastaruosius trejus metus domėjosi Armėnijos įvykiais. Todėl Rytų regioną jis labai gerai žinojo. Ir jeigu mums buvo lemta susitikti, tai neatsitiktinai įvyko Armėnijoje.

Pernai Simone su didele grupe žurnalistų, kūrybininkų važiavo į Ukrainą, į Kijevą, parengė ne vieną interviu. Jis politiškai aktyvus ir nuolat važiuoja į karo konfliktų regionus. Tai visiškai jo asmeninė iniciatyva, Simone mano, kad jo pareiga būti ten, kur žmonėms reikia paramos, pagalbos.

Nebandote vyro sustabdyti nuo tokių misijų pavojinguose regionuose?

Baisu, prisipažinsiu... Bet gerbiu jo pasirinkimus ir teises. Tiesa, šių metų sausį su grupe žmonių jis vėl ruošėsi vykti į Kijevą. Pabandžiau atkalbėti: „Supraskite, dabar ten nuolat išjungiama elektra, dažnai nebūna šildymo – vietiniai žmonės patiria daugybę kasdienių buitinių problemų, o jiems dar reikės rūpintis jumis: jūsų saugumu, maitinimu, tiekti elektrą, kurios ir savo reikmėms trūksta. Kad jūs dabar nuvažiuosite į Ukrainą, prasmės bus mažai. Geriau tuos pinigus, kuriuos planuojate išleisti šiai kelionei, nusiųskite ukrainiečiams paremti.“ Simone nesutiko su manimi. Daugiau nesiginčijau – negaliu sustabdyti, uždrausti. Bet paskui jie tarpusavyje pasikalbėjo ir nusprendė, kad iš tiesų protingiau dabar materialiai padėti ukrainiečiams, nei važiuoti patiems. Simone bėgioja maratonus. Man turbūt dar primokėti turėtų, kad nubėgčiau bent šimtą metrų, o jis, galima sakyti, kasdien treniruojasi, kad užtektų ištvermės ilgiems nuotoliams. Aš jam sakau: „Prie finišo galėčiau nebent gulėti.“ – „Nieko tokio, – atsako. – Tu gulėk, o aš bėgsiu.“ Kaip vis dėlto skirtingai į daug ką žvelgia laisvai užaugę europiečiai ir žmonės, gimę Sovietų Sąjungoje, persmelkti posovietinio sindromo nuo visko gūžtis ir krūpčioti...

Tuomet ką bendro radote vienas kitame?

Visų pirma, didžiulė laimė, kai su vyru sutampa politiniai požiūriai. Kai patinka tie patys kino filmai. Esminiais dalykais mes panašūs, o visa kita – smulkmenos. Tarkime, jis mėgsta makaronų patiekalus, aš – nelabai. Bet su tuo tikrai galima gyventi.

Kaip jums dabar rašosi Vokietijoje?

Ačiū Dievui, jau rašosi... Maždaug dvejus metus buvo visiška tyla mano sieloje. Tiksliau, ne tyla, o lyg koks stuporas – nebemačiau to, ką dariau, prasmės. Manęs dažnai klausia, ar gali knygos gyvenimą pakeisti į geresnę pusę? Manau, jei jos galėtų, jau būtų pakeitusios. Parašyta daugybė puikių knygų, bet... Jos – lyg ratilai ant vandens, mes juos piešiame, o lietus nuplauna. Kol galvojau apie lietų, kuris nuplauna ratilus, nemačiau prasmės kurti. Bet atėjo laikas, kai atsirado jėgų galvoti ne apie lietų, o apie tuos, kurie piešia ratilus. Po kiekvieno lietaus nuplauto reikia piešti naują – žmogaus gyvenimas susideda būtent iš tų ratilų, iš paties piešimo proceso. Nėra skirtumo – kepi duoną, vairuoji mašiną, rašai knygas, imi interviu ar filmuoji kiną, – tai yra tavo ratilai vandenyje. Kol turi galimybę, privalai juos piešti. Nes Dievas suteikė tokią prasmę tavo gyvenimui. Tai supratusi pamažu grįžau prie darbo. Dabar jis man vėl teikia tokį pat džiaugsmą kaip anksčiau. Be to, man gerai dirbasi būtent Vokietijoje, nuvažiavusi į Armėniją negaliu rašyti: didelė šeima, su visais reikia susitikti, pasikalbėti, daug suvalgyti... O čia, Vokietijoje, sėdžiu bute, žiūriu pro langą ir dirbu. Ideali šalis kurti.

Jums reikia tylos? Kad namuose būtų tuščia? Tiesą sakant, man mažai ko reikia tam, kad galėčiau dirbti. Tik muzikos – visada rašau skambant džiazui. Jis gali būti hiphopo stiliaus, urbanistinis ar visiška klasika. Manau, tai susiję su mano vaikyste ir seneliu, mamos tėčiu, kurio niekada nemačiau. Turbūt mentaliai mus riša tai, kad jis mirė sausio 14 dieną, o aš gimiau sausio 14­ąją. Atsidūręs Solovkuose – Stalino lageriuose šalies šiaurėje – senelis subūrė džiazo grupę. Kadangi pusė šalies inteligentijos tada kalėjo lageriuose, rasti gerą smuikininką, akordeonistą ar pianistą nebuvo sudėtinga. Iš artimųjų pasakojimų žinau, jog senelis meistriškai grojo bandža ir jo suburta grupė buvo tokia profesionali, tokio aukšto lygio, kad juos vežiodavo gastrolių... po kitus lagerius. Šeimos archyve net buvo nuotrauka, kurioje nufotografuota afiša su užrašu: „Ansamblis atlieka

Nėra skirtumo –kepi duoną, vairuoji mašiną, rašai knygas, imi interviu ar filmuoji kiną, – tai yra tavo ratilai vandenyje. Kol turi galimybę, privalai juos piešti.

liūdnas priespaudą patiriančių Pietų Luizianos vergų dainas.“ O dabar aš rašau knygas, klausydama džiazo. Iš kur manyje ta meilė džiazui? Matyt, toks senelio genas ar nebyli žinutė, kad jis visada su manimi.

Kaip manote, kiek svarbūs žmogui ryšiai: su tėvais, seneliais, su savo vaikyste, praeitimi? Ypač šiuolaikiniam žmogui, kuris gali gyventi bet kuriame pasaulio kampelyje, per kompiuterį susisiekti su kitu pasaulio kraštu...

Visuotinės globalizacijos fone žmogaus ryšiai stipriai pažeisti. Tiesą sakant, tai mane liūdina. Man atrodo, kad ryšiai – ne šiaip svarbu, jie padeda mums gyventi. Be savo šaknų žmogus iš esmės yra nevisavertis. Kad suprastum save, savo poelgio motyvus, turi pažinti save ir savo giminę, turi žinoti, koks maistas buvo ruošiamas jūsų namuose, į kokią bažnyčią eidavote, kokiems dievams meldėtės, kokios muzikos klausė vyresnioji tavo šeimos karta ir kokia patinka tau... Tai įvairovė, be kurios pasaulis, manau, tiesiog nustos egzistuoti. Todėl negali išsižadėti savo šaknų. Juk iš esmės visas mūsų gyvenimas – tai ilga kelionė nuo vaikystės iki senatvės. Mūsų misija – sujungti šiuos du taškus. Mes – tik tiltas tarp jų. Man gimtasis Berdas – vieta, kur amžinai liksiu vaikas. Jo gyventojai jaučia pareigą mane užkalbinti, paklausti, kaip sekasi. Vyresnės kartos moterys labai aktyviai domisi, kaip elgiuosi Europoje, ar nedarau gėdos savo kraštiečiams... Kartą gatvėje mane sustabdė senutė – tokia šimtametė, su lazdele, beveik akla: „Narine, prieš visą pasaulį padarei mums gėdą.“ Taip išsigandau, sutrikau – ką gi aš tokio padariau? „Tu savo knygoje „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ parašei, kad vištos dėjo kiaušinius sniegui sningant. O vištos, kai sninga, kiaušinių nededa! Joms šalta“, – pareiškė. „Man taip gėda – nežinojau! – puoliau atsiprašinėti. – Bet man taip malonu, kad būdama tokio garbaus amžiaus jūs perskaitėte mano knygą.“ – „Dar to betrūko, man tavo knygas skaityti. Giminaitė perskaitė. Tai nusprendžiau tave įspėti, kad kitą kartą nedarytum gėdos“, – pamokė.

Gimtinėje niekas ant pjedestalo jūsų nekelia?

Kaip tik labai rimtai vertina. Ir, neduokdie, užriesi nosį, pasijusi žvaigžde – tokių pas mus labai nemėgsta. O man netgi patinka – toks tas miestelio koloritas. Kaskart, kai atvažiuoju, mane apima jausmas, kad niekur iš ten ir nebuvau išvykusi.

Berde tebejuntamas Arcacho praradimas, juk tai – pasienio miestas. Jis patyrė karą, blokadą, daug kartų buvo bombarduojamas. Iki šiol Berdo vyrai penkiolika dienų gina ir saugo pasienį, paskui penkiolika dienų pasikeisdami ilsisi namuose. Ten net ir nurimęs karas juntamas labai aštriai.

Ar, metams bėgant, pasauliniams įvykiams keičiantis, jūsų knygų pasaulis irgi keičiasi? Pastebėjau, kad su amžiumi pradedu geriau suprasti moteris, labiau jas užjausti. Ir vis daugiau noriu apie jas rašyti. Kai pradedi gilintis į kokią nors moters gyvenimo sritį, atsiveria tokios bedugnės... Pavyzdžiui, herojė, apie kurią dabar rašau, gyveno praėjusio amžiaus pradžioje – 1916–1918 metais. Bandau suprasti, kokias asmeninės higienos priemones moterys tais laikais naudojo per menstruacijas. Neįsivaizduojate, kaip sunku rasti bent kokios informacijos šia tema. Tai buvo amžių amžius nutylima, kažkodėl gėdinga tema. Tik iš šių dienų pozicijos suvoki, ką turėjo pereiti tos moterys, gyvenusios prieš šimtą, du šimtus ar dar daugiau metų. Sielą skauda dėl to, koks sunkus buvo jų kelias. Ir tik jų tvirtybė suteikė mums galimybę dabar būti laisvesnėms, atviriau kalbėti. Aš net nevadinčiau to feminizmu – greičiau asmenybės augimu, virtimu į visapusišką, savarankišką, save mylinčią asmenybę. Tikiuosi knygą užbaigti dar iki šių metų pabaigos. Norisi parašyti gerą romaną – tai ir svajonė, ir prasmė, ką po savęs galėtum palikti.

Lietuviai jau pamėgo jūsų romanus „Simonas“ ir „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, neseniai pasirodė ir viena pirmųjų jūsų knygų – „Žmonės, kurie visada su manimi“. Ką ji jums primena, kokias emocijas tebekelia?

Tai – šeimos saga. Ją rašydama naudojau dalį savo šeimos istorijos – tai, ką man pasakojo mama, seneliai... Bandžiau per vienos šeimos istoriją parodyti mūsų tautos kelią. Gal skamba labai patosiškai, bet kiekvienas savyje nešamės savo šalies, tautos kodą. Pamenu, ją perskaičiusi mama pasakė stebuklingus žodžius: „Narine, tai tavo fantazija apie savo šeimą.“ – „Kodėl fantazija?“ – paklausiau. „Kiekvienas netgi į savo šeimos istoriją žiūri skirtingai. Jūsų penki vaikai – keturios mergaitės ir berniukas, – jeigu visi parašytumėte po knygą, jos būtų labai skirtingos. Nes tą pačią istoriją papasakotumėte visiškai skirtingais balsais, kiekvienas iš savo pozicijos. Ir situacijas, kurias tu pateisini, tavo sesuo galbūt pasmerktų...“ – atsakė mama.

Vėliau daug galvojau apie šią mamos mintį. Iš tiesų, viskas priklauso nuo to, pas kokį rašytoją istorijai pasiseks patekti – vienas matys joje grožį, kitas – siaubą. Ir priklausomai nuo to, kaip susiformavęs rašytojo vidinis pasaulis, taip jis istoriją ir papasakos.

Turbūt iš prigimties esu kiek infantili asmenybė, nes į praeitį žiūriu su savotiška nostalgija, virpuliu, jautriai. Gal todėl man nelabai pavyksta nupiešti neigiamų personažų: vos tik sugalvoju aprašyti ką nors blogo, netrukus imu tą žmogų ar situaciją teisinti, ieškoti priežasčių... Tiesą sakant, labai to savyje nemėgstu. Išeina toks bejėgis žvilgsnis. Gimiau kaime, kasryt matydavau, kaip iš kiekvieno kiemo išgenamos karvės, surenkamos į bandą ir leidžiasi į tarpeklį, kur jų laukia piemuo... Turbūt tai, ką mačiau nuo mažens – žmogaus gyvenimo paprastumas, – tebėra manyje ir mano knygose. Bet nėra folkneriško gylio, kurio norėčiau. Nesiskundžiu, tik kartoju: „Viešpatie, dėkoju Tau už tai, kad turiu galimybę rašyti...“ Apskritai mano net svajonės labai žemiškos: kad artimieji nesirgtų, kad man gerai rašytųsi, kad taika būtų mano šalyje ir pasaulyje... Dievo niekada neprašau nieko duoti: jei meldžiu, tai tik jėgų dirbti. Esu tikra, kad žmogui duota galimybė viską pasiekti pačiam – jis tik turi siekti ir nelaukti, kol iš dangaus nukris dovanų.

Kiek jūsų knygos autobiografiškos?

Turbūt manęs daugiausia 2011­aisiais išleistoje knygoje „Privažiavo čia“ („Panajexavshaja“). Tai iš tiesų reali istorija apie mane – drąsią armėnę imigrantę, atvykusią užkariauti Maskvos. Bet realybė nebuvo panaši į svajonę. Dirbau nemėgstamą buhalterės darbą, auginau sūnų ir, būdama vos 34­erių, išgirdau diagnozę – išsėtinė sklerozė. Panirau į depresiją, nežinojau, kaip gyventi toliau. Ir iš to beviltiškumo kažkodėl ėmiau užrašinėti linksmus prisiminimus iš savo vaikystės. Taip gimė pirmoji knyga „Maniunia“. O diagnozę gydytojai galiausiai atšaukė.

Skaičiau komentarus jūsų socialinių tinklų paskyroje: viena ukrainiečių šeima, nuo raketų antskrydžio bėgdama slėptis į Kyjivo metro, kartu su keliais reikalingiausiais daiktais pasiėmė ir knygą „Maniunia“. Vėliau rašė jums, kad ši knyga lyg vilties spindulys sklaido slogius karo išgyvenimus.

Taip, man rašo, dėkoja už knygą. Viena mergaitė pasakojo, kad su mama bėgdamos į Vokietiją irgi pasiėmė knygą „Maniunia“. Net nežinau, kaip į

tai reaguoti, tiesą sakant. Man toks jausmas, kad aš nenusipelniau tokių žodžių ir padėkų... Kita vertus, gal būtent dėl to ši knyga ir atsirado – ji tapo stebuklingu išsigelbėjimu man ir paguoda bei viltimi kitiems. Jei bent sekundei ji suteiks viltį, paguos, palaikys ir privers nusišypsoti, tai jau bus jos didžiausia vertė. Gal tokia ir šitos knygos prasmė?

Jūs išvažiavote iš Rusijos, bet rašote rusų kalba. Neketinate jos atsisakyti?

Bijau, kad kita kalba nebesugebėsiu rašyti. Reikėtų mažiausiai dešimtmečio, kad angliškai išmokčiau kalbėti taip, kaip kalbu ir mąstau rusiškai.

Žinoma, gyvendama Vokietijoje mokysiuosi vokiečių kalbos – turi gerbti šalį, kurioje gyveni.

Seserys man vis siunčia linksmas karikatūras su žodžiais: „Gyvenimas ne toks ilgas, kad mokytumeisi vokiečių kalbos.“ Kol kas temoku pasakyti „laba diena“, „ačiū“ ar kelias buitines frazes parduotuvėje. Bet aš nusiteikusi ryžtingai.

Gimtojoje Armėnijoje jūsų vardas žinomas turbūt visiems. O Vokietijoje? Koks jausmas būti nežinomai, nematomai?

Tiesą sakant, labai komfortiškas. Kita vertus, šiemet bus išleista mano knyga vokiečių kalba ir, jeigu ji patiks skaitytojams, galbūt ir jie mane pradės pažinti. Tai irgi yra laimė, nes rašydama knygą tu plonais siūleliais sujungi žmones, kuriems jos patinka. Tai šildo širdį.

Iš esmės visas mūsų gyvenimas –tai ilga kelionė nuo vaikystės iki senatvės. Mūsų misija –sujungti šiuos du taškus. Mes – tik tiltas tarp jų.

Anos Danilovos nuotrauka

Geriausias būdas lavinti vaizduotę

Dalia MUSTEIKYTĖ

Muzikantas,

dainų

autorius ir šiaip ryški Lietuvos asmenybė

Andrius

MAMONTOVAS yra priekabus skaitytojas, neliaupsinantis

autorių pavardžių tik todėl, kad jie populiarūs.

AAndriaus gyvenimo knygos – „Meistras ir Margarita“ ir „Rugiuose prie bedugnės“, svarbių jų suranda ir dabar, tik laiko skaityti skubančiame gyvenime mažiau nei paauglystėje, kai buvo numynęs mokyklos bibliotekos slenkstį.

Skaityti Andrius pradėjo maždaug šešerių –kaip dauguma jo kartos vaikų. Mokytoją turėjo ypatingą: senelis Adomas Čiplys, lietuviško elementoriaus „Saulutė“ bendraautoris, pats įdavė į rankas knygą ir pradėjo mokyti anūką. Nedaug trūko, kad pirmoje klasėje Andrius būtų mokęsis iš senelio vadovėlio – tada, kai jis pradėjo lankyti mokyklą, „Saulutę“ pakeitė elementorius „Vyturėlis“. Keli pirmosios knygos egzemplioriai kaip šeimos relikvija dar saugomi namuose. Skaityti sūnų nuolat skatino tėtis šviesaus atminimo žinomas gydytojas Viktoras Mamontovas, tačiau spausti pernelyg nereikėjo – apėmusi knygų liga neleido sustoti. Jules’is Verne’as, Ray’us Bradbury’is, Antoine’as de Saint­Exupery, Edgaras Allanas Poe –vaikystės autoriai, vėliau prasidėjo „Drąsiųjų kelių“, mokslinės fantastinės literatūros „Zenito“ serijos. Tarnaujant sovietinėje kariuomenėje bendraklasės atsiųsta nedidelė stoikų filosofo Epikteto knygelė gerokai palengvino gyvenimą, nes joje perskaitė seną kaip pasaulis tiesą: reikia rūpintis tik tuo, kas priklauso nuo mūsų, ir visiškai nesukti sau galvos dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso, nes vis tiek nieko negalime pakeisti.

Andriau, šeimai buvo paprasta įdiegti tau skaitymo įgūdį?

Skaityti prieš pat mokyklą mane išmokė senelis, o tėvas visą gyvenimą stengėsi, kad tą daryčiau. Už tai esu labai dėkingas. Kai ėjau į antrą klasę, buvau aštuonerių, tėvas griežtai pasakė, kad privalau užsirašyti į biblioteką ir nuolat skaityti. Jis rekomenduodavo mano amžiui skirtų gerų knygų. Tėčio dėka tapau tikrai aktyviu skaitytoju. Būdavo, perskaitau ir po knygą per dieną. Einu į biblioteką, pasiimu šešias

septynias, o po kelių dienų jau grąžinu. Skaitymas yra vienas efektyviausių proto, suvokimo ir emocinio intelekto lavinimo būdų. Žinoma, tais laikais nereikėjo konkuruoti su internetu, televizija irgi nesiūlė didelio užimtumo – žiūrėdavom „Labanakt, vaikučiai“ ir kokį filmą, daugiau nieko. Man labiausiai įsiminė lietuviškas „Seklio Kalio nuotykiai“.

Šiuolaikiniai tėvai net papirkinėja vaikus – gausi papildomų minučių prie kompiuterio ar geidžiamą daiktą, jei perskaitysi knygą. Tu neprotestavai prieš tėčio pratinimą skaityti?

Ne. Aš visada jo klausiau. Tėvas buvo autoritetas. Kartais ir griežtokai mane auklėdavo, bet už tai esu jam dėkingas. Per jį, jo pratinimą skaityti pažinau visai kitokį pasaulį – knygos labai lavina vaizduotę. Skaitydamas galvoje matai filmą, įsivaizduoji, kaip atrodo istorija, kurią skaitai, o tai – tiesioginis fantazijos lavinimas. Šiais laikais tai šiek tiek prarandama, nes su vaikais jau reikia derėtis, kad jie skaitytų.

Ar tavo dabar jau suaugę vaikai Viktorija ir Andrius noriai skaitė?

Kai buvo mažiukai, prieš miegą skaitydavau pasakas. Tą patį darydavo ir žmona Inga. Džiaugiuosi, kad vėliau jie patys skaitė knygas. Būdavo, susitariam ar sudominu pasakojama istorija, o tada: „Kuo viskas baigėsi, sužinosi perskaitęs pats.“ Jei suintriguoji, norimą literatūrą įperši. Kartais vaikams suveikia rekomendacijos internete – pamato, kad kažkas kalba apie vieną ar kitą knygą, ir užsinori ją perskaityti.

Ir dukra, ir sūnus gyvena Vokietijoje. Kai vyksti lankyti, neprašo atvežti lietuviškų knygų?

Šiais laikais knygos juk elektroniniu pavidalu – jas skaito planšetėse arba jų klauso. Aš pats kur nors ilgiau vairuodamas įsijungiu audioknygą. Tai irgi puikus formatas. Žinoma, labai svarbu, kas ir kaip tą knygą skaito. Dažnai

Skaitydamas galvoje matai filmą, įsivaizduoji, kaip atrodo istorija, kurią skaitai, o tai –tiesioginis fantazijos lavinimas.

Knyga –kūrinys, kad jį galėtum įvertinti, turi perskaityti iki galo.

važiuoju automobiliu į Berlyną ir atgal, tai nemažas kelias, juo riedėdamas išklausau dvi ar tris knygas. Sakyčiau, visai neblogai.

Nesi sentimentalus, nesaugai mėgstamiausių vaikystės knygų?

Turiu jų kažkur palėpėje padėjęs. Labai gražu ir dvasinga, kai ateini pas žmogų, o jo namuose – didžiulė spinta, pilna knygų. Pas mano tėvus buvo tas pats – jų turėjome mažiausiai tūkstantį, po kelias dideles knygų lentynas skirtinguose kambariuose. Bet aš esu už tai, kad perskaitytų knygų nereikia laikyti, jas dažniausiai nešu į gatvės bibliotekėles. Juk knyga turi būti skaitoma, jos nelabai suprantu kaip interjero dalies. Dėl to nekaupiu. Perskaitęs stengiuosi perduoti ją kitam – parekomenduoti ir atiduoti. Aišku, tokiu būdu neskatinu didesnių pardavimų (šypsosi).

Esi sakęs, kad vaikystėje ir paauglystėje buvai susižavėjęs Jules’io Verne’o, Antoine’o de Saint-Exupery, Edgaro Allano Poe knygomis. Kuo jos geresnės nei daugybę to laiko berniukų užvaldžiusios istorijos apie indėnus ar „Trys muškietininkai“?

Skaičiau ir jas. Alexandre’o Dumas „Trys muškietininkai“ ir istorijos tęsinys „Po dvidešimties metų“ labai patiko. Skaičiau jas su didžiausiu malonumu. Aš visada mėgau svajoklišką nuotykinę literatūrą, mokslinę fantastiką – Arthurą Clarke’ą, Herbertą Wellsą, Edgarą Allaną Poe. Iki šiol patinka Ray’us Bradbury’is. Čia tie rašytojai, kurie turėtų būti privalomi, kiekvienam reikia nors kokį jų kūrinį perskaityti. Tai daugiau berniukiška nuotykinė literatūra, bet tos istorijos geros, įtraukiančios, o rašytojai – geri pasakotojai. Po daugelio metų paėmiau skaityti Bradbury’į originalo kalba (vaikystėje angliškai nemokėjau), dar kažkoks sluoksnis atsivėrė. Po vertimo skaitant originalą atrodė, lyg tas istorijas iš naujo skaityčiau. Smagus atradimas.

Yra daugiau knygų, kurias skaitai po kelis kartus?

Turbūt du ar tris kartus paauglystėje skaičiau Hugho Loftingo „Daktarą Dolitlį“ – labai patiko istorija apie gydytoją, kuris kalbasi su gyvūnais. Nuostabi Jerome’o D. Salingerio knyga „Rugiuose prie bedugnės“. Planuoju antrą kartą perskaityti man neįtikėtiną įspūdį padariusį Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Tik kol

vyksta karas Ukrainoje, sunku turėti kokį nors santykį su rusų kalba, bet ateityje, jaučiu, tą padarysiu. Jos abi – superknygos, kurios peržengė ir laikmetį, valstybių sienas, žmonių susiskirstymus. Skaitydamas jas tarsi atpažįsti save – tau kažkas pasakoja apie tave patį. Pakalbi su kitu žmogumi, ir jis sako tą patį – knyga apie jį.

Pažįstu daug „Meistro ir Margaritos“ gerbėjų. Kur šios knygos magija?

Kartais labai sunku paaiškinti, kas veikia tavo pasąmonę, traukia, atliepia tai, ką skaitai. Juk labiausiai vertinam tuos meno kūrinius, kurie paliečia, kažką išjudina. Ši knyga nepaprastai įtraukianti. Istorija puikiai parašyta, sukurti stiprūs personažai. Skaičiau rusiškai ir nelabai įsivaizduoju, kaip galima ją gerai išversti – Bulgakovo kalba labai turtinga. Pagal knygą sukurti filmai arti originalo, bet taip neužkabina.

Lietuvių klasikai netraukė?

Gal tik Balio Sruogos „Dievų mišką“ skaičiau su didžiausiu malonumu, o kitkas – visi altorių šešėliai – man per niūrūs.

Esi iš tų, kurie paėmę knygą jaučia pareigą ją perskaityti? Ar turi daug pradėtų, bet nebaigtų?

Jei knyga užkabina, neatsitraukiu. Mokausi išjungti filmus, jei jie nepatinka, bet dažniausiai sužiūriu iki galo. Tas pats ir su knygomis. Kai kurios įtraukia po truputį, o paskui jau plauki su visa srove, kur link tave knyga neša. Knyga – kūrinys, kad jį galėtum įvertinti, turi perskaityti iki galo. Bet būna, kad tiesiog neįdomu, tad kiekvienas turime teisę užversti, jei ji nepatinka.

Kažkuriame interviu skaičiau, kad niekaip nepavyko įveikti Biblijos. Kodėl?

Bandžiau keliskart skaityti, bet niekaip nepasirodė gera literatūra. (Šypteli.)

Tu ne tik skaitytojas, bet ir tekstų kūrėjas. Kaip jie, skirti tavo dainoms, gimsta?

Gyveni gyvenimą, patiri kažkokių dalykų, išgyvenimų, ateina impulsas, kuris atidaro tai, kas tavyje jau susikaupę. Tie momentai gražiausi: kažkas atsidaro, ir parašai dainą per penkiolika minučių. Atrodo, tik spėk užrašinėti – tiek pasąmonėje visko prisirinkę. Tą lemia stiprus įspūdis, o gal net lengvas sukrėtimas. Bet būna, kad pradedi rašyti dainą, ir ji ne iškart pasiduoda, praeina dienos, kartais savaitės ar

net mėnesiai, kol randi tinkamą žodį ar eilutę. Į savo tekstus žiūriu gana priekabiai, kartais raidė, priežodis ar jungtukas, kuris, atrodytų, nieko nekeičia, man būna svarbus. Esu smulkmeniškas, tad didžioji dalis dainų parašytos per kažkiek laiko, bet yra tokių, kurios tiesiog iššovė iš manęs. Jas labiausiai vertinu, nes tai – gaivališkas pasireiškimas, kai iki galo negali suvokti, kaip veikia tavo smegenys, tas mechanizmas, kai skaitydamas knygą ar klausydamas dainos jauti, su kokiu įkvėpimu autorius ją rašė, kad negalėjo sustabdyti besiliejančių eilučių.

Ką lengviau rašai – muziką ar tekstą?

Tekstas atsiranda sunkiau nei muzika.

Esi priekabus tik saviems ar ir kitų tekstams?

Arba kabina, arba – ne. Į visus tekstus žiūriu, ar jie atliepia, ar ne. Vertinu kiekvieną meno kūrinį. Galima prieiti prie abstraktaus paveikslo, žiūrėti ir bandyti suprasti, kokį jausmą jis nori tau padovanoti. Bet vos priėjęs prie kito kūrinio supranti, kad jis tave veikia, traukia, norisi jį tyrinėti. Lygiai tas pats su dainų tekstais. Nesu teisėjas. Jei žmonės dievina, bet manęs nekabina, neklausau.

Domiesi naujosiomis technologijomis. Skaityklę įsigijai anksti?

Tiesą sakant, iki šiol jos neturiu, nes yra kompiuteris, planšetės.

Skaitai kelionėse?

Kaip kada. Daug priklauso nuo to, kokia kelionė. Ne visose būna daug laiko. Kaip jau sakiau, jei vairuoju pats, audioknyga būna gera pakeleivė. Kai važiavau traukiniu iš Pekino į Lasą, Tibetą, dvi paras gulėjau ir skaičiau biografinę „Depeche Mode“ knygą. Traukinys ar laivas –geriausia vieta skaityti.

Daugelis prieš keliaudami į konkretų miestą paskaito grožinę knygą, kurios veiksmas vyksta būtent tame mieste. To nepraktikuoji?

Ne. Dažniausiai išeina priešingai. Būdavo, skaitai knygą, kurios veiksmas vyksta konkrečioje vietoje, bet, jei nesi ten buvęs, susikuri visai kitą miesto vaizdą. Paskui atvažiuoji ir supranti, kad viskas kitaip atrodo... Man labiau patinka, kai skaitau knygą, tarkim, apie Berlyną, joje minimos konkrečios gatvės, epizodai, o aš aiškiai įsivaizduoju, kaip viskas atrodo.

Andriaus Mamontovo

TOP knygos

• Michail Bulgakov MEISTRAS IR MARGARITA

Jai būtų galima skirti visą topą.

• Jerome D. Salinger RUGIUOSE PRIE BEDUGNĖS

Superknyga, kaip ir „Meistras ir Margarita“. Jos peržengė laikmetį, valstybių sienas, žmonių susiskirstymus. Skaitydamas jas tarsi atpažįsti save – tau kažkas pasakoja apie tave patį.

• Ray Bradbury PRADŽIOS PABAIGA

Po daugelio metų paėmiau skaityti originalo kalba, dar kažkoks sluoksnis atsivėrė. Atrodė, lyg tas istorijas iš naujo skaityčiau. Smagus atradimas.

• Kobo Abe SVETIMAS VEIDAS ir ŽMOGUS-DĖŽĖ

• Ričardas Gavelis VILNIAUS POKERIS

• Jurga Ivanauskaitė PLACEBAS

Kad ir žiūrint filmą smagu atpažinti: „Čia juk kavą gėriau!“ Pavyzdžiui, skaitai Dano Browno „Da Vinčio kodą“ ir, jei esi buvęs Romoje ar Paryžiuje, labai tiksliai tas vietas įsivaizduoji. Paskui darsyk ten pat grįžęs turi išsamesnį vaizdą.

Esi sistemingas skaitytojas ar knygos imiesi pri puolamai, šuorais?

Šuorais. Skaitau mažiau nei kažkada. Gal da bar labiau domina konkretesni dalykai, pavyz džiui, naujosios muzikos technologijos, tad atitinkamai renkuosi ir literatūrą. Nebesu toks kaip mokyklos laikais, kai prieš miegą skai tydavau kelias valandas, nors ir dabar sten giuosi ilgam knygos nepaleisti iš rankų. Šiuo laikinis pasaulis mus stipriai išblaško, pasiūlo daug kur dėti savo dėmesį. Turiu galvoje visus videoskrolinimus – jie trumpam įtraukia, ir po to nebesutelki dėmesio ilgesnei susikaupimo atkarpai. Tai, galėtum sakyti, ir problema, ir, kita vertus, – pasaulis, kuriame dabar gyvena me. Jis transformuosis į dar ką nors kita, taip nebus visą laiką – juk ir dabar gyvename tru putėlį kitaip nei prieš keturiasdešimt metų.

Ką šiame gyvenimo etape norisi skaityti? Toliau pirmenybė filosofijai?

Dabar daug filosofijos neskaitau. Yra kelios es minės knygos – man visada imponavo stoikai, pavyzdžiui, Markas Aurelijus. Kartą perskaitai jų darbus, paskui jie nebyliai lydi tave visą gy venimą – tam tikrose situacijose prisimeni juos. Pastaroji skaityta knyga – garsaus amerikiečių prodiuserio Ricko Rubino „The Creative Act: A Way of Being“ (lietuviškai skambėtų „Kūrybi nis aktas: kelias būti“ – aut. past. muzikantų ir gal dar šiek tiek dailininkų proce sus. Ten jis sudėjo įdomią savo patirtį – išgyven tas geras įžvalgas. Muzikantams ir dailininkams ji tikrai naudinga. Taip pat neseniai skaityta –kito amerikiečio Christopherio Hitchenso „God is not Great“ („Dievas nėra didis“), kuri duoda į kaulus religijai. Kiekvienas renkamės, kas kon krečiu etapu įdomu, kuo gyveni, kas pats esi.

Grožinė literatūra padėta į šoną?

Kaip tik perskaičiau George’o Orwello „Gyvu lių ūkį“ ir „1984­uosius“ – seniai girdėjau apie šias knygas, bet vis niekaip neprieidavo rankos. Pastaroji – puiki, o „Gyvulių ūkis“ nuobodokas. Tuo metu, kai buvo parašyta, ji greičiausiai nu skambėjo kitaip. Dabar apie tokius visuomenės modelius visko prikalbėta, prirašyta arba prifil muota, todėl knyga nebėra tokia aktuali. Užtat „1984­ieji“, galima sakyti, apie Rusiją ir tai, kas vyksta šalyse, kur tebėra gyvi diktatoriai...

TOP 10

Kaip parašyti bestselerį?

Nežinia, ar į šį klausimą atsakytų ir tie, kurių pavardės puikuojasi ant perkamiausių 2024 metų knygų viršelių. Vienos formulės nėra, kiekvienam autoriui reikia pačiam rasti raktą į skaitytojų širdis. Ir kaskart – vis kitą.

Irma LAUŽIKAITĖ

Monikos Požerskytės nuotraukos, Godos Žalgevičienės makiažas

TOP 10

2024 metais perkamiausios lietuvių autorių knygos suaugusiesiems

Perkamiausių praėjusių metų lietuvių autorių knygų dešimtuke – devyni asmenys, nes dvi vietas užima Manto Adomėno dilogija „Moneta & labirintas“. Pirmauja moterys – šešios prieš tris. Bestselerių autorių profesijos – pačios įvairiausios: dvi žurnalistės, tinklaraštininkas, antropologė, filosofijos mokslų daktaras ir politikas, gydytojas psichiatras, grafikos dizainerė, fotografė, slaugytoja. Vieniems tai sėkmingas debiutas, kitiems jau ne pirma ir netgi ne antra knyga. Grožinių ir negrožinių knygų šiame dešimtuke po lygiai, bet vėlgi – jei minėtą šnipų romaną skaičiuotume kaip vieną knygą, į priekį išsiveržtų negrožinės knygos.

1

2

6

3 4 7 8 9 10 5

Literatūrai reikia šventės

Nenuostabu, kad Gabijos GRUŠAITĖS romanas „Grybo sapnas“ tvirtai įsitaisė šio dešimtuko pirmoje vietoje, – atrodo, jog praėjusiais metais apie jokią kitą knygą nebuvo tiek daug kalbama. Ir ne tik apie patį romaną.

G„Grybo sapnas“ pristatytas skambiai. Į kritikos ietis, ar reikia tokių prabanga tviskančių renginių, autorė viename interviu atsakė paprastai: „Literatūrai reikia šventės.“ Juk iš tiesų jų trūksta ir skaitytojams, ir rašytojams? „Ritualas šiuolaikiniame pasaulyje yra netekęs savo tradicinio pavidalo, daugelis itin svarbių etapų žmogaus gyvenime nusikėlė į gerokai vėlesnį amžių, pavyzdžiui, tuokiasi vyresni ir dažnai vestuvių švęsti nenori – juk tik šventė. Daug apie tai galvojau pandemijos metu, kai netekome galimybės matytis su artimaisiais, draugais, ir supratau, kokią svarbią reikšmę gyvenime turi kad ir trumpi, bet įsimintini ritualiniai pabuvimai kartu“, – neabejoja Gabija. Diskusijas kėlė ir romano kalba, tiksliau, tam tikrų nusistovėjusių taisyklių nepaisymas. „Ši tema vis dar labai skaudi, ją analizuojant giliau atsiremiama į fundamentalius klausimus, kas yra kalba, kas turi teisę ją formuoti –institucija ar kalbėtojai, – pabrėžia autorė. – Egzistuoja stiprus pasidalijimas tarp tų, kurie gina status quo, tai yra griežtą standartinės kalbos centralizuotą valdymą, redaktorių kietą ranką, ir tų, kurie norėtų matyti lietuvių kalbą klestint. Manau, laikai pasikeitė, visuomenė subrendo ir yra pasiruošusi daug aktyvesniam santykiui su savo kalba.“

„Grybo sapnui“ parašyti prireikė septynerių metų, tiek reikės laukti ir kito romano? „Dabartiniame gyvenimo etape nesieju savo išraiškos tik su literatūra, o žvelgiu į save kaip į pasakotoją platesne prasme, – sako Gabija, šiuo metu studijuojanti vizualiuosius menus Londono karališkajame menų koledže. – Man buvo įdomu išplėsti savo meninę praktiką, išmokti kalbėti ne tik žodžiais, bet ir objektais. Eksperimentuoju su skulptūra ir ieškau naujų pasakojimo būdų. Neketinu palikti literatūros, bet noriu išplėsti savo meninę praktiką, nes į romaną sutalpinu tik labai nedaug ilgamečių tyrimų medžiagos, norėčiau daugiau jos panaudoti.“

Staigmena

„Tikra dovana“, – šypteli Mantas

ADOMĖNAS , prisimindamas, kaip šiltai buvo sutiktas jo debiutinis romanas

„Moneta & labirintas“, kuriame neriama

į šnipinėjimo, žvalgybos pasaulį ir geopolitinius žaidimus.

PPrieš knygai išvystant pasaulį abejonių buvo daug, tačiau nerimas išsisklaidė, vos tik pirmoji romano dalis pasiekė skaitytojus – knygos tirpo lyg karštos bandelės, Metų knygos rinkimuose „Moneta & labirintas“ pripažinta geriausia 2023­iųjų prozos knyga. Pirmus romano sakinius Mantas parašė vieną 2011­ųjų vasaros dieną Sienoje, Italijoje. Jis išleido žmoną su dukra į italų kalbos pamoką, atsisėdo prie kompiuterio ir pradėjo rašyti, kaip lietuvis žvalgas nubunda tolimame Rusijos provincijos mieste ir supranta, kad jį susekė. „Minčių apie romaną turėjau jau seniai, dar studijuodamas Kembridže, –prisimena. – Man yra tekę susidurti su žvalgybine tikrove, tokia svarbia, o kartu ir tokia romantiška. Sumaniau suteikti istorijai balsą ir ją įamžinti. Gal per skambus žodis, bet norėjau, kad daugiau žmonių sužinotų, kokie kvapą gniaužiantys įvykiai kadaise vyko Vilniuje. Mieste, kur kryžiuojasi skirtingų valstybių geopolitinės vizijos ir skirtingų žvalgybų interesai.“

Ilgai tik šeima žinojo, ką Mantas veikia prisėdęs prie kompiuterio. Septynerius metus rašė labai iš lėto, paskui prie knygos prisėsdavo vis rimčiau, rankraštį pabaigė karo Ukrainoje išvakarėse. Dar metus jį tvarkė, braukė, pildė. Kai kelių bičiulių pasiteiravo, ar nesutiktų paskaityti ir pasakyti savo nuomonės, jie net nebandė slėpti nuostabos. Romanas? „Mačiau tai jų akyse“, – šypteli. O „Baltų lankų“ leidykloje debiutuojančio autoriaus laukė staigmena: pasirodo, jis parašė per daug... „Kai man pasakė, kad rankraščio niekaip neįmanoma sutalpinti į vieną knygą, sunerimau, – prisipažįsta autorius. – Nejaugi reikės kažką išmesti? Norėjau, kad romano pasaulis atrodytų kaip tikras, reikėjo jį sukurti. Rašydamas nesusimąsčiau, kokio storio turi būti knyga. Dėkingas, kad leidykla ėmė galvoti ne apie tai, ką galima trumpinti, bet kaip istoriją perskelti į dvi dalis ir išleisti ją visą.“

Dėmesio tiems, kurie tiesiog prarijo abi „Monetos & labirinto“ dalis, – Mantas rašo naują romaną, jame veikia jau pažįstami herojai, tik šalutiniai su pagrindiniais apsikeitė vietomis. Vėl reikia laukti dviejų knygų? „Turėtų tilpti į vieną, aišku, ne šimto puslapių.“

Atvirai

Penkeri metai. Tiek laiko fotografei, stilistei

Deimantei RUDŽINSKAITEI prireikė parašyti knygą

„Pasaulietė“, į kurią sudėjo tai, ką patyrė augdama

Jehovos liudytojų šeimoje.

V„Vargau ne be reikalo – žmonės sako, kad knyga tiesiog susivalgo, – džiaugiasi Deimantė. – Tai turbūt geriausias įmanomas atlygis už tuos metus, praleistus taisant, šlifuojant ir stengiantis neišprotėti nuo savo pačios istorijų. Perrašiau viską tiek kartų, kad, jei visus tuos puslapius išspausdinčiau ir sudėčiau į krūvą, išeitų užtektinai prakurų visai žiemai.“

Nuo ko prasidėjo knyga? Kai Deimantei buvo dvidešimt vieni, kaip ji sako, „nubudo sąmonė“: „Įsivaizduokit, kad televizorius, komunistinėje šalyje transliavęs tik vieną propagandinį kanalą, vieną dieną ima rodyti „Netflix“. Man taip nutiko – pradėjo lįsti ryškūs, kinematografiški prisiminimai, kuriuos metai iš metų slėpiau nuo savęs. Pradėjau dalytis tų nuotykių fragmentais su aplinkiniais, ir, mano nuostabai, jie klausėsi išplėstomis akimis, lyg pirmą kartą girdėtų, kad pasaulyje egzistuoja sektos, smurtas šeimoje, kiti nepatogūs dalykai. Tada man dingtelėjo: nejaugi aš viena augau tarp nelogiškų draudimų, psichologinio teroro, grasinimų armagedonu ir fizinių bausmių? Ėmiau piktintis: kodėl niekas apie tai nekalba? Tad vieną dieną tiesiog nusprendžiau: viskas, šitą istoriją reikia paviešinti ir pajudinti socialines problemas, kurių iki šiol niekas nelietė. Atvirumas skatina atvirumą, o niekas taip nesukrutina visuomenės kaip tikros, neišcenzūruotos istorijos. Savo patirtimis pradėjau dalytis socialiniuose tinkluose, dalyvavau keliose laidose, ir tada įvyko tai, ko pati nebūčiau sugalvojusi, – mano kalbos pasiekė leidyklos „Baltos lankos“ ausis, prasidėjo knygos rašymo kelionė.“ Nors Deimantė nuo pat pradžių jautė milžinišką palaikymą, pasirodžius „Pasaulietei“ pirmieji du mėnesiai buvo emociškai sunkūs: „Juk pagrindinė veikėja, kurią analizavo skaitytojai, nėra išgalvota – tai aš. Senoji aš: mergaitė, paauglė, mergina, kuri kadaise tyliai kovojo už savo vietą pasaulyje, o dabar tapo viešai nagrinėjamu personažu... Bet supratusi, kad ne mano darbas perauklėti kiekvieną moralinį akmenį, pradėjau viskuo džiaugtis: knyga kopė į topų viršūnes – pasirodė jau keturi leidimai, gavau eterio pasisakyti ir, svarbiausia, išmokau atsiriboti nuo kritikos. Dabar beliko mėgautis vaisiais – žmonės baruose aptarinėja mano išprovokuotas temas, vadinasi, pavyko sužadinti ne vien smalsumą, bet ir sąmoningumą. O tai didžiausia įmanoma pergalė.“

Mokytis plaukti reikia vandenyje

B„Bendravimas – tai įgūdis, be kurio negalime gyventi“, – įsitikinęs gydytojas psichiatras, psichoterapeutas prof. dr. Eugenijus LAURINAITIS, svarstydamas, kodėl taip palankiai sutikta jo knyga „Žuvis vandenyje“, kurioje išdėstė bendravimo abėcėlę.

„Mano darbas – psichoterapeuto – pirmiausia yra bendravimas, – pabrėžia profesorius. – Ir dažniausiai mano darbo objektas – sutrikęs, nevykęs, nesusigulėjęs pas mane ateinančių žmonių bendravimas. Aš kasdien dirbu su tuo. Dar iš vaikystės atsineštas nemokėjimas bendrauti sukelia kančių visam gyvenimui. Knygoje ir norėjau parodyti, kur jis prasideda ir ką tai reiškia. Mokėti bendrauti – tai surasti kitą, mokėti su juo sugyventi, ką nors drauge nuveikti. Tai svarbus dalykas visam gyvenimui.“

Ar knyga gali atstoti pokalbį su specialistu? „Tikrai ne, – purto galvą psichoterapeutas. – Mokytis plaukti reikia vandenyje. Knyga paaiškina, į ką reikia atkreipti dėmesį, kokių įgūdžių reikia įgyti, tačiau tai nėra vadovėlis, jame nėra instrukcijų: eik į kairę, pasuk į dešinę ir prieisi tikslą. Ji tik verčia pamąstyti, ką reikėtų daryti. Esu įsitikinęs, kad knygos žmonių nekeičia, nors kartkartėmis kas nors skambiai pasako, kad viena ar kita knyga pakeitė gyvenimą. Negrožinė literatūra – puikus įsijaudrinimo objektas, skaitytojas išgyvena drauge su herojais, susimąsto ar nustemba, tačiau romaną perskaitęs žmogus retai būna linkęs ką nors keisti savo gyvenime. Negrožinės, mokslo populiarinimo knygos suteikia žinių, tačiau elgesys keičiasi tik kažką darant arba nedarant.“

Tiems, kurie vis dėlto skaito

TTikriausiai daugiausia kritikos iečių sulaužyta ginčijantis dėl tinklaraštininko Beno LASTAUSKO knygos „Tiems, kurie neskaito“. Ypač kai ji įtraukta į 15min metų grožinės knygos rinkimų penkioliktuką ir net daugiau nei pusė balsavusių skaitytojų už ją atidavė savo balsą! „Laisvės knygos“ išleido tris šios knygos tiražus, knygynuose jos nebeliko, o leidykla laukia, kada autorių vėl aplankys mūzos. O jos, reikia tikėtis, nedels. „Aš su savo vidiniais demonais kovojau būtent per rašymą, jį daug metų naudojau kaip terapiją, net neturėdamas jokios auditorijos. Tiesiog rašydamas. Manau, tai yra mano dalis, kuri man padeda išgyventi šiame pasaulyje, ir turiu įtarimą, kad vienokia ar kitokia forma rašysiu visą gyvenimą“, – viename interviu kalbėjo Benas.

Mindaugo Žiūros nuotrauka

Pasaka suaugusiesiems

Moters, namuose saugančios trijų mylimų vyrų kaulus, gyvenimo istorija pakerėjo ne vieną –

Kotrynos ZYLĖS romanas „Mylimi kaulai“

15min rinkimuose tituluotas geriausia 2024-ųjų grožine knyga suaugusiesiems. Apie tokią sėkmę

šešių knygų vaikams autorė nedrįso net svajoti!

N„Negalėčiau pasakyti, kad rašydama vaikams subrendau rašyti jų tėvams, – pastebi Kotryna. – Be abejo, šis romanas – jau aiškus žingsnis į nevaikišką pasaulį. Nors „Kauleliai“ (kaip juos pati vadinu) – pasaka suaugusiesiems. Nuo kitų mano knygų ji skiriasi tik tuo, kad kalbuosi su daugiau patirties turinčiu skaitytoju. Vaikams ir paaugliams kuriu kontrastingesnį pasaulį, o štai suaugusiųjų gyvenimuose, sprendimuose ir veiksmuose skirtis tarp juoda ir balta aptirpsta.“

Kai sumanymu parašyti knygą suaugusiesiems Kotryna pasidalijo su savo leidykla „Aukso žuvys“, sulaukė ir nuostabos, ir susidomėjimo, o vėliau, kai kaip reikiant įklimpo kūrybiniame procese, ir palaikymo. „Deja, išplaukti turėjau pati – tai vienintelis įmanomas būdas, bet leidyklos užnugaris buvo vienas svarbiausių mano stiprybės šaltinių! Prisipažinsiu, rašydama knygą nerimavau, kad ji bus itin nišinė. Be to, buvau įsitikinusi, kad visi mane sieja su vaikų literatūra ir šis romanas sunkiai ras vietą skaitytojų lentynose. Bet sykiu kirbėjo didžiulis noras rašyti būtent taip! Raminau save, kad neįmanoma nuspėti, kam ir kuo galėčiau įtikti, tad svarbu, jog patiktų man pačiai, – vis tiek atsiras saujelė bendraminčių. Saujelė! Pirmieji geri ženklai buvo rankraštį skaičiusių žmonių reakcijos, jos mane padrąsino. Už kritikų ir skaitytojų dėmesį, jau nutikusius apdovanojimus esu be galo dėkinga! Tai atperka tikrai labai iškankinusį pustrečių metų rašymo procesą. Net truputį juokinga, kad, knygai taip išpopuliarėjus, kai kurie skaitytojai ima jos vengti dėl tariamai lengvo turinio, o juk „Mylimi kaulai“ – vis dar ta pati keista ir „sau“ parašyta pasaka suaugusiesiems, be jokios minties kam nors įtikti.“

Ir aš dar gyva!

Virginijos RIMKUVIENĖS knygai „Man 50. Ir aš dar gyva“ rudenį sukaks penkeri metai, tačiau iki šiol ji vis dar išlieka tarp populiariausiųjų: šiuo metu knygynų lentynose – šeštasis leidimas.

M„Mane pačią stebina ir, žinoma, džiugina tai, kad ši knyga vis nesitraukia iš perkamiausiųjų sąrašų, – neslepia autorė. – Gal dėl provokuojančio pavadinimo, kuriame drąsiai įvardijamas šis nepatogus skaičius ir tarsi ironiškai klausiama, ar penkiasdešimtmetė vis dar turi teisę jaustis gyva? Dėl jubiliejinį atviruką primenančio viršelio daug kas šią knygą perka dovanų. Knygoje pateikta daug naudingos informacijos, pakalbinta nemažai savo srities ekspertų: psichologų, gydytojų, trenerių, karjeros konsultantų. Girdėjau, kad skaitytojoms taip pat patinka pasakojimo atvirumas, nuoširdumas, ironija ir, žinoma, keturių aštrialiežuvių draugių nuotykiai bei šmaikštūs dialogai.“ Neseniai pasirodžiusiame Virginijos novelių romane „Pakeliui į rojų“ tęsiasi ketvertuko iš „Man 50. Ir aš dar gyva“ nuotykiai: „Skaitytojos vis klausinėjo, ar bus tęsinys, smalsavo, kaip sekasi mano pašėlusioms draugėms. Gyvenimas klojo po kojomis vis naujus siužetus, kurie mane ir juokino, ir vertė susimąstyti, tad nusprendžiau visa tai suguldyti į dar vieną knygą. Rašymas man yra vienas didžiausių malonumų. Smagu kurti savo pasaulį, jausti, kaip padrikos mintys ar vizijos įgyja kūną, kaip herojai pradeda gyventi savo gyvenimą ir tęsia jį kiekvieno skaitytojo dėka. Man patinka dalytis savo mintimis, jausmais, žiniomis ir būna labai gera išgirsti, kad mano parašyta knyga kam nors padėjo priimti svarbų sprendimą, privertė susimąstyti ar tiesiog leido iki ašarų išsijuokti ir puikiai praleisti laiką. Mano kompiuteryje beveik visuomet yra bent keturios pradėtos rašyti knygos, ir aš vis dar nežinau, kuri iš jų iššaus pirmoji.“

Gyvenimo receptai

Beata NICHOLSON – dešimties kulinarinių knygų autorė. Pernai pasirodė pirmoji knyga, kurioje televizijos laidų vedėja dalijasi ne virtuvės, o gyvenimo receptais. „21 taisyklė geram gyvenimui“, vos pasirodžiusi, atsidūrė įvairiuose topuose, baigia ištirpti jau antrasis leidimas.

K„Kai gyvenau Anglijoje, vieną po kitos rijau knygas, kuriose žmonės, nebūtinai žvaigždės, aprašydavo tai, ką teko patirti, – sako Beata. – Ir dabar skaitau daug saviugdos knygų. Jau seniai kirbėjo mintis išleisti knygą ne apie virtuvę. Pirmiausia pradėjau rašyti apie vaikų auginimą. Bet prieš dvejus metus pavasarį, kai bunda gamta, kilo mintis pasidalyti savo gyvenimo receptais. Tokiais, kurie man padeda įveikti rutiną ir išsaugoti džiaugsmą. Apie tai, kaip auginu ne vaikus, o save. Šia tema daug kalbu socialiniuose tinkluose, bet juose įrašai fragmentiški, nepriverčia susimąstyti ir nesiūlo bent kuriam laikui sulėtinti tempo. Tai tik trumpas impulsas, greito vartojimo prekė.“

Beata priprato gauti žinučių, kuriose žmonės džiaugiasi pagal jos receptus iškeptu gardžiu pyragu ar pagaminta mišraine. O ar skaitytojai rašo, kai ji pasidalijo ne skonio atradimais? „Nesu dar sulaukusi tiek širdį veriančių komplimentų – jų gaunu kasdien! Viena skaitytoja parašė: šiai knygai nuolat turi būti akcija, nes kuo daugiau žmonių turi ją perskaityti. Esu pamaloninta, nes ryždamasi tokiai knygai buvau nusiteikusi sulaukti ir neigiamų emocijų, juk negali patikti visiems.“

Keturių vaikų mama jau rašo naują knygą – apie motinystę. „Išgyvenimo gidą, –kvatodama patikslina. – Rašymas nėra itin pelninga veikla. Tačiau jei skaitymas vadinamas terapija, rašymas veikia taip pat. Kai su kitais kuo nors pasidaliji, daug gauni ir iš jų.“

Knyga

nuo širdies

„Kokia mano knygos sėkmės paslaptis? Gal tai, kad ją rašiau labai nuo širdies, kūne gaudžiant emocijoms, ant peties tupint intuicijai, o protui garsiai knarkiant. Šiaip jis šaunuolis, rašant niekad nesikiša. Maždaug, ai, bovykis, kad nori, man netrukdai“, – kvatoja Laima BARŠAUSKIENĖ, į perkamiausiųjų dešimtuką įsiveržusi su knyga „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“.

ŠŠioje knygoje slaugytoja užfiksavo jautrias, graudžias ir skaudžias savo darbinės kasdienybės akimirkas, jos virto istorijomis, priverčiančiomis susimąstyti, pasverti ar net perkainoti vertybes. Taip pat atvirai pasakoja apie pasiaukojamą medikų darbą ir sudėtingus jo užkulisius. Ar ji nėra susimąsčiusi, kodėl žmones taip traukia medikų knygos? „Medikų knygas dėčiau į gretimą lentyną prie siaubo ir fantastikos, – sako Laima. – Nes, pavyzdžiui, širdies persodinimas man gryna fantastika, sąnario pakeitimas dirbtiniu – taip pat, per kraujagyslę nukeliavimas į širdį ir jos veikimo trukdžių pašalinimas neatvėrus krūtinės ląstos – irgi mistika. O dėl siaubo, tai, savaime suprantama, jo ten į valias. Ne viename atsiliepime girdėjau, kad mano knygą žmonės skaito per kelis prisėdimus, su pailsėjimais, skaitymo pertraukai deda net kai kuriuos pasakojimus vos įpusėję, suprask, per macnūs ne medikui. Be to, tikras siaubas ir reali fantastika, matyt, kur kas geriau kabina nei išgalvoti. Žmonėms juk reikia aštrių pojūčių, adrenalino pliūpsnių, o ir smalsumą patenkinti maga.“

Laima prisipažįsta: jai iki šiol truputuką keista rankose laikyti savo knygą. Širdį glosto daugybė jaudinančių atsiliepimų, tačiau labiausiai išplėsti akis privertė ką tik gauta vienos skaitytojos dovana: „Mano knygoje ji perskaitė, kad šviesaus atminimo Gendručio Morkūno knygelę, gautą iš buvusios pacientės, paleidau į žmones ir ji negrįžo. Tad surado ir nupirko dvi – sau ir man. Iš paštomato parsinešusi ir atidariusi siuntinio dėželę, joje radau ne tik šią knygą, bet ir daug įvairių moteriškų gėrybių. Tai buvo tiesiog puiki dovana.“

ESATE SPAUSTUVININKAS, LEIDĖJAS, DIZAINO KŪRĖJAS

AR PREKĖS ŽENKLO SAVININKAS?

MultiDesign® popierius gali tapti Jūsų atpažinimo instrumentu, būdu pažinti, tyrinėti ir kurti nepaprastai įdomaus pasaulio atspindžius.

RREBUSAS. Akvilės darbo kambaryje ant sienos kabo Jolitos darbas – skandalingojo Charleso Bukowskio portretas: „Susipažinome, kai jį pirkau, pasikalbėjome, pasijuokėme, ir iškart Jolitos paklausiau, gal norėtų mano novelių knygai „Kūnai“ sukurti viršelį. Ji labai užsiėmusi, visada ką nors didelio kuria, o čia – mažytis viršelis, net netikėjau, kad bus įdomu. Bet sutiko, ir netgi su džiaugsmu. Viršelis išėjo toks, kad ir dabar, praėjus penkeriems metams, negaliu atsižiūrėti. Taigi, su „Jausmais“ nekilo klausimų – vėl kreipiausi į Jolitą.“

Pirmasis knygos – „Kūnų“ – viršelis Jolitai tapo atradimu: ji suprato, kad tai patinka daryti. Netgi labai! Tapo ir puikia treniruote, kaip toks procesas vyksta. „Kaprizingas žanras su

Mikos

Reikia taiklaus šūvio, kuris sukeltų daug minčių, bet būtų lakoniška ir paprasta.

Kaip gimė „Jausmų“ viršelis: Jolita Vaitkutė nupiešė gyvį, primenantį ir banginį, ir lėktuvą, jį įdėjo į rentgeno spindulių įrenginį. Galutiniame variante liko tik rentgeno bangos, perskrodžiančios gyvį, jo išklotinę galima išvysti knygos priešlapiuose. Per romano pristatymą Akvilei Kavaliauskaitei įteiktas įrėmintas Jolitos iš kartono sukurtas banginis-lėktuvas, kuris ir nutūpė ant viršelio. Ypač smalsiems skaitytojams išduodame paslaptį, koks viršelis galėjo būti, jei paskutinę akimirką nebūtų nuspręsta koreguoti spalvinės gamos!

Vienam gyvis viršelyje primins kylantį lėktuvą, kitam – iš vandens iššokantį banginį. Tokį kaip herojų jausmai –dideli ir sunkūs, bet gebantys manevruoti.

savo taisyklėmis, lyg rebusas. Viršelis – tai istorijos įpakavimas“, – sako menininkė. Abiejų šių knygų – „Kūnų“ ir „Jausmų“ – atveju tai nėra tik iliustracijos, kai sukuriamas personažas (Roberto Petrausko knygai „Poltava“ Jolita iš šovinių sudėjo Petro I portretą) ar atkartojamas siužetas. „Tai mano žvilgsnis į kūrinį: Akvilė jį parašė raidėmis, o aš turėjau perteikti vaizdu. Man patiko romanas, geras tekstas palieka tam tikrą sluoksnį. Norėjau tinkamai jį pratęsti.“ Kurdama viršelį muzikos albumui, Jolita jo klausosi, regi garsus ir bando pojūčius išreikšti spalvomis: „O knygą skaičiau ir bandžiau išgaudyti tas mintis, kurios gali įkvėpti vaizdą. „Jausmams“ sukūriau naują personažą, kurio knygoje nėra. Tačiau tekste yra dalykų, įkvėpusių tokią asociaciją. Rašydama tekstą autorė palieka gaires, kaip jį galima suprasti, pajusti. Taip ir žvelgiant į viršelį svarbu, kad apimtų jausmas, o po to galbūt ateitų momentas – „a“. Reikia taiklaus šūvio, kuris sukeltų daug minčių, bet būtų lakoniška ir paprasta.“

ESKIZAS. Rankraštis į Jolitos rankas pateko labai įtemptu metu – didžiąją jo dalį perskaitė skrisdama lėktuvu. Skaitydama pasibraukė kai kurias vietas, užsirašė idėjas, pasižymėjo personažus, elementus, objektus ir vaizduotėje išnyrančias spalvas. Pirmiausia jos ir atsirado: mėlyna – tamsaus gilaus vandens ir oranžinė –lyg plūdė, ženklas. Lisabonoje sirgdama kovidu Jolita nupiešė gyvį, primenantį ir banginį, ir lėktuvą, jį dar įdėjo į rentgeno spindulių įrenginį, kuris oro uoste šviečia bagažą. „Paskui liko tik gyvis. Piešiau daug eskizų, nes norėjau suprasti, kas boingą daro boingu, o banginį – banginiu. Viršelyje – šeštas ar septintas variantas: paprastas, rankdarbiškas, panašus ir į gyvūną, ir į mechanizmą. Vienam primins kylantį lėktuvą, kitam – iš vandens iššokantį banginį. Tokį kaip herojų jausmai – dideli ir sunkūs, bet gebantys manevruoti. Gyvį nutariau pagaminti iš kartono, darydama vėl galvojau apie jausmus – kaip ir šie, jis turėjo būti kiek rankdarbiškas. Tarsi vaikas būtų paėmęs žirkles. Norėjau, kad būtų matyti, kad tas, kuris jį darė, dar tik mokosi.“

ŽAIDIMAS. Kartoninis gyvis dar turėjo virsti viršeliu. „Dažniausiai dirbu viena, procesą mato nebent tie, kuriuos pasitelkiu į pagalbą, kai trūksta rankų. O knygos viršelis – kolektyvinis darbas, kuriame dalyvauja autorė ir di­

zaineris. Jie mato idėjos gemalą ir jį minko“, –pasakoja menininkė. „Jolita yra vunderkindė, ir aš nė kiek neperdedu, – tvirtina Akvilė. – Ji gali kurti iš molekulių, gali iš lėktuvų, autentiškai jaučia medžiagas, aplinką, netgi tekstą. Tokio padaro nesusapnuočiau, o ji savo rankomis sukonstravo. Ir vėl – vienas gražiausių viršelių, kokius tik teko matyti, bet jis ne užgožia tekstą, o tik atskleidžia. Dizaineris Tadas Šaučiulis išjautė kiekvieną viršelio milimetrą. Vis užeidavau į leidyklą pažiūrėti, kaip jiems sekasi dirbti, o galiausiai paėmusi į rankas išspausdintą knygą negalėjau patikėti, kad ji tikrai mano.“

Knyga galėjo atrodyti kiek kitaip – pirmajame variante lėktuvas­banginis buvo mėlynas, o fonas kur kas ryškesnis ir oranžinis. „Kai į rankas paėmiau viršelio maketą, kurį leidykla patvirtino, pasijutau sutrikusi – nejaugi čia jau viskas? –juokiasi Jolita. – Toks pat jausmas apėmė, kai Akvilė pasakė, jog nusifotografavo su šiuo viršeliu (tiksliau, dar jo maketu). Tad kai pranešė, kad nutarta jį keisti, viduje sau ištariau: yes.“ Ar nebuvo gaila, kad reikia nubraukti, kas padaryta? „Daugybė mano darbų nubraukiami vienu rankos judesiu, suvalgomi ar kaip nors kitaip sunaikinami. Neprisirišu prie savo kūrinių ir lengvai juos paleidžiu. Kartais dirbu aštuoniolika valandų, kol suprantu, kad nepatinka tai, ką matau, ir akimirksniu sunaikinu. Nesigraužiu, nes suprantu, kad to laiko, tiek valandų, reikėjo ieškant geriausio sprendimo.“ Į spaustuvę iškeliavo kitas viršelio variantas – lėktuvas­banginis pakeitė spalvą. Ir dėmesio: knygos priešlapiuose skaitytojas randa techninę gyvio išklotinę – vingiuojančios sidabrinės linijos viršelyje nėra atsitiktinės, tai rentgeno spindulių bangos. Žaidimas su skaitytoju tik prasideda!

IŠ TIESŲ TAI TAIP SVARBU? „Idealiu atveju viršelis turėtų tapti neatsiejama kūrinio dalimi, sufleruoti knygos nuotaiką, atspindėti vyraujančias temas ir žanrą, – įsitikinusi Akvilė. – Jeigu tai nepavyksta, skaitytojas yra klaidinamas. Neseniai skaičiau jaudinančią dramą fizikos vadovėlį primenančiu viršeliu. Kadangi domiuosi knygų naujienomis, išsirinkau pagal aprašymą, bet jeigu pirkčiau spontaniškai, vargu ar tą knygą būčiau paėmusi į rankas. Taigi, taip, viršelis labai svarbu. Aišku, jeigu tekstas prastas, pakuok jį kad ir tarp auksinių viršelių –skaitytoją tai tik suerzins. Tikiuosi, su „Jausmais“ taip nenutiks.“

Kaip kvepia ir girdisi popierius

Popieriaus namų „Papyrus“ spaustuvinio popieriaus žinovė Vilija LIUTKEVIČIENĖ

į knygynus užsuka dažnokai. Kai knyga patraukia dėmesį, ima patyrinėti, ar dizaineris ir leidėjas rado bendrą kalbą, kiek skirta vietos knygos kultūros elementams. Užtenka kelių akimirkų, kad akys ir pirštai nustatytų, kokios medžiagos naudotos, kaip spaustuvininkui pavyko pagaminti knygą.

AInterviu parengtas bendradarbiaujant su Jurga

TUMASONYTE ir LLA

Ar nesukeliate įtarimo knygynų darbuotojams, kai smalsiai nagrinėjate, iš ko ir kaip knyga padaryta?

Sykį buvo juokinga situacija. Pasitaiko, kad leidėjai pirmajam knygos tiražui pasirenka itin kokybiškas medžiagas, o vėliau – paprastesnes, kartais pakeičia ir įrišimo būdą. Tokiais atvejais noriu turėti ir vieną, ir kitą knygą – tai yra puikus palyginamasis pavyzdys. Kartą atėjau į knygyną įsigyti antrojo leidimo knygos, kad galėčiau sukomplektuoti su pirmuoju, kurį jau turiu. Iš karto neradau, tad paprašiau pagalbos. Maloni pardavėja ėmė pasakoti apie ieškomą knygą, taip pat ir apie gausybę kitų knygyno naujienų. O aš sakau: ne dėl to pas jus atėjau. Tas nustebusias akis atsimenu ir dabar.

Kas pastaruoju metu labiausiai lemia, kokiu drabužiu bus aprengtos Lietuvoje spausdinamos knygos?

Popieriaus pasirinkimo, kaip ir kitos gausos mūsų gyvenime, šiais laikais netrūksta. Pastebiu, kad leidėjai vis rečiau priima universalius sprendimus, daugiau naudojama kiekvienai knygos daliai skirto popieriaus. Džiaugiuosi, kad dažniau knygos metrikoje surašomi ir popieriaus duomenys. Akivaizdu, kad ir spaustuvininkai siekia geriausios spaudos bei įrišimo kokybės, stipriausio knygos atsparumo mechaniniam poveikiui. Tačiau žinome, kad kartais norėtum ko nors ypatingesnio, bet turi ieškoti neišlaidaus sprendimo. Tokiais atvejais gelbsti sumanumas, žinios ir susikalbėjimas. Esu ne kartą patyrusi, kaip turint kuklų biudžetą galima rasti kviečiantį paimti knygą į rankas sprendimą. 2017 metais išleistą Daivos Čepauskaitės knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“ labai dažnai rodau leidėjams kaip pavyzdį (tokias knygas vadinu „rankinukinėmis“). Nemažai metų praėjo, o ji man vis dar baisiai daili. Dailininkė Ieva Babilaitė kutenančias ropojančias auksines skruzdėles įkurdino viršelio popieriuje, kurio tekstūra sukūrė joms keliukus, parinkome knygos iliustracijoms giminingus priešlapius, o lankams – įprastą nekreidinį popierių.

Ar dažnai jums tenka bendrauti su knygų dizaineriais?

Tikrai dažnai, jie – ir skirtingi, ir panašūs, su vienais įvyksta vienas susitikimas, su kitais –gerokai daugiau. Pirmasis knygų dizaineris, su kuriuo teko susipažinti darbe, buvo Tomas Mrazauskas. Pažintis su juo padovanojo supratimą, kad būdas pakliūti į knygos gimimo šerdį yra sąlytis su visų jos etapų kūrėjais – leidėju, dizaineriu, spaustuvininku, kartais ir autoriumi. Popierius tapo tokio ryšio jungtimi – knygos kūnu, reikalaujančiu pagarbumo ir jam, ir tą kūną konstruojantiems. Susitikome, kai 2007 metais „Papyrus“ man patikėjo spaustuvę „Logotipas“ (dabar – „BALTO Print“). Tai buvo mano pažinimų pradžia.

Grįžtant prie knygas apipavidalinančių žmonių, dažniausiai į kūrimo procesą neriama plačiu žvilgsniu, jo pradžia gali būti informacijos rinkimas, pažintis su kūriniu, autoriumi, teksto kalbos pajautimas, atspirties taškų ieškojimas

ar savojo santykio išgirdimas. Būtent šiame etape dažnai įvyksta pirmasis susitikimas su popierininku – kai jausmui ieškoma elementų bei rakto, iš ko tai, kas nematoma, padaryti matoma. Tačiau būna, kad knygos dizaineris iškart žino, kas tinka konkrečiam sumanymui, belieka susišnekėti su visa knygos kūrimo komanda ir pačios knygos detalėmis – atrasti joms vietą, formą, funkciją, suderinti su estetika ir visa erdve. Jau ne kartą vieni kitiems sakėme – tai meistrystė, nes kartu su kūnu sukuriamas knygos likimas, o dizainerio vardas įsirašo jame su visam.

Kokios pastaraisiais metais išėjusios knygos jums maloniausios akiai būtent dėl jų dizaino sprendimų ir pasirinkto popieriaus?

Tokių knygų yra ne viena, jas kaupiame „Papyrus“ bibliotekoje, rodome popieriaus gamintojams, kai šie svečiuojasi pas mus. Kasmet vykstu į Frankfurto knygų mugę, nemažai laiko praleidžiu „Stiftung Buchkunst“ stende, kuriame eksponuojamos gražiausios knygos iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos.

O jei paprašyčiau išskirti kurią nors vieną?

Tuomet paminėčiau Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus leidinį „Vilniečių albumas“. Susitikimas su knygos dizainere Jone Miškinyte buvo ne vienas, sprendimai rasdavosi iš kalbėjimosi – kai iš vienos minties gimdavo kita, kai vieno popieriaus vizija pakviesdavo kitas. Vienu ryškiausių motyvų tapo daugiasluoksniškumas, būdingas leidi­

nio turiniui ir Vilniaus miestui – istorijų ir jų veikėjų, miesto gyventojų daugiakalbystė, tapatybė ir tradicijos. Ši mintis skaitytojui perduodama keliais vizualiniais sprendimais. Vienas jų – taktiliškas „Twist Silver“ popierius iš balto neausto pluošto, kuris kaip gija apsivijo ir įsuko visą albumą. Balti pluošteliai tapo susijungiančiais pasakojimų siūlais, voratinkliais, kuriems nėra pradžios ir pabaigos, kuriuose kaip mieste galima leisti sau pasiklysti. Priglaudus pirštus gimsta įspūdis tarsi liečiant kailį – tarsi Vilniaus miesto kailį, jo tapatybes. Kur ne kur sublyksintis sidabrinis metalas leidžia tarsi pro rūką pamatyti savo atspindį. Leidinio, kuriame gausu Lietuvos muziejų ir žinomų šalies bei užsienio menininkų kūrinių, dominuojančia spalva pasirinkta balta – tarsi renkantis naują

Martyno

Zarembos nuotrauka

švarų lapą ir pildant jį savomis miesto istorijomis. Išskirtinį formatą įkvėpė vienas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas – albumas originalaus laiško dydžio. Tai tapo ir architektūrine detale, lyg iš pastato išimta plyta. Šiam akcentui sustiprinti pasirinktas kietas įrišimo būdas, atskleidžiantis viduje, po „Twist Silver“ popieriumi pasislėpusį 2 mm storio įrišimo kartoną, matomą viršelio briaunose. Jis kaip namo pjūvis – pasimato asmeninius pasakojimus slepiančios sienos. Mėlyna spalva kalba apie miesto dangų.  Šis albumas turi du leidimus – lietuviškąjį ir angliškąjį. Jiems naudotas skirtingas popierius – taip radosi dar viena galimybė pamatyti, kokia įvairi gali būti jo kalba.

Kaip jūsų kasdienių darbų paraštėse gimė sumanymas prisidėti prie įvairių knygų kūrėjų iniciatyvų?

Laikui bėgant supratome, kad svarbu prisidėti prie literatūrinės erdvės išplėtojimo knygos forma, skatinti žmones, atveriančius knygos meno subtilybes, lavinti skaitytojo jautrumą knygai. Nuoširdų dėmesį knygos išvaizdai skiriame iki šiol. Turiu visapusį įmonės vadovų palaikymą, drauge kuriame įvairias iniciatyvas, skirtas knygos kūrėjų bendruomenei, arba prie jų prisijungiame. Esame nuolatiniai „Knygos apdovanojimų“ rėmėjai, o vienas ryškiausių įvykių – šešerius metus vykęs „Papyrus“ konkursas „Knyga, prakalbinusi popierių“, kai knygos nugalėtojos kūrėjams (leidėjui, dizaineriui ir spaustuvininkui) teikdavome pinigines premijas.

Su dailininke Sigute Chlebinskaite buvote sukūrę kalendorių, pasakojantį apie popieriaus istoriją. Kas įdomaus joje slepiasi?

Pasaulio muziejuose surinktos turtingos ekspozicijos, skirtos popieriaus istorijai, joje – ir „Papyrus“ pavadinimo ištakos. Papirusas – popieriaus sentėvis, šiltųjų kraštų pelkėtų vietų aukštas viksvinių šeimos augalas (lot.  Cyperus papyrus, liet. papirusinė viksvuolė), iš kurio senovės Egipte III tūkst. pr. Kr. pradėta gaminti rašomoji medžiaga. Įdomus

faktas yra ir tai, kad XVIII a. pirmasis popierių gaminti iš medžio pasiūlė prancūzas Réne Antoine’as de Réaumuras, pastebėjęs, jog vapsvos lizdus darosi iš medžiagos, panašios į popierių. O ar žinojote, kad Lietuvoje XVII a. pr. popieriaus pavadinimai buvo Vilniaus geriausias, geresnis, blogiausias, Vilniaus popierius su karpiu, Kauno popierius su didžiuoju ir mažuoju aru, Dubingių, Smurgainių popierius?

Ką apie popieriaus istoriją gali papasakoti senos mūsų knygos?

Mąstant apie tai, iškyla prisiminimai iš laikotarpio, kai knygynas Lietuvoje buvo šventovė, o knygos – brangenybės. Pamenu, kaip mama rūpinosi Pasaulinės literatūros bibliotekos prenumerata – lietuviškų knygų serija, kurią nuo 1986 metų leido „Vaga“. Tai ištisos leidybinės epochos simbolis, kurtas ne vienam dešimtmečiui. Dabar, vertindama šią kolekciją popierininkės žvilgsniu, matau kuklų popierių ir įrišimą, skirtingo atspalvio viršelius. Užtat pabaigoje – detali metrika su popieriaus pavadinimais ir spauda (abu ofsetiniai) ir svajonių tiražas – 90 000 egzempliorių. Knygos kelias tais laikais buvo ilgas ir komplikuotas. Kažkur skaičiau, kad leidėjai patys vykdavo į popieriaus fabrikus ieškoti galimybių, buvo naudojami pasenę spaudos ir įrišimo įrenginiai, daug darbo reikėdavo atlikti rankomis. Šiandien tokiai knygų serijai galėtume pasiūlyti mažiausiai po 4–5 popieriaus rūšis vidiniam blokui, priešlapiams ir viršeliui, o spaustuvininkai pasiūlytų naujausių technologijų teikiamas galimybes.

Ar galima pagauti kokią nors knygoms naudojamo popieriaus tendencijų giją?

Galima, tačiau rengiant knygos drabužį man, kaip popieriaus pasaulio atstovei, bendras vardiklis yra suvokimas, apie ką yra knyga, kiek joje vaizdo, kiek – teksto, kokie yra kiti knygos elementai, ar girdisi visuma, kokia yra leidinio dizainerio vizija, ką jis jaučia, kas jam svarbu ir kas svarbu leidėjui. Popierininko misija šioje vietoje – padėti pamatyti daugiau, o kartais – ir mažiau.

Kaip vertinate dabartinės popieriaus pramonės vystymąsi žvelgiant iš knygų leidybos perspektyvos?

Man visada būna dilema apsispręsti, kas yra tas lemiamas raidos elementas: laikmetis, technologijos, poveikis aplinkai, tvarumas, CO2 paliekamas pėdsakas, pasiūla, mada, požiūris į knygą kaip reiškinį, kaip materialų daiktą, kaip kultūros paveldą, kaip apipavidalintojo saviraiškos erdvę, kaip...? Regis, tendencijas galėtume analizuoti kiekvienu išvardytu aspektu.

Šiuo metu, kai visame pasaulyje kalbama apie tvarumą, galima didžiuotis daugeliu dalykų – Europos miškai tvarkomi tvariai, o popierius yra puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys, nes gaminamas iš atsinaujinančių išteklių ir yra vienas iš daugiausiai perdirbamų produktų pasaulyje.

Remiantis pastarųjų metų tyrimais, popieriaus perdirbimo lygis Europoje viršijo 71 procentą. Spaudos ir popieriaus pramonės įmonės stengiasi nuolat gerinti šiuos rodiklius. Ateities tikslas – pasiekti, kad visiškai nesusidarytų atliekų, jos būtų perdirbamos arba panaudojamos kaip energija.

Šiemet įsigaliosiantys EUDR reglamento reikalavimai sieks dar labiau apriboti neigiamą ES rinkos poveikį visuotiniam miškų kirtimui ir nykimui pasauliniu mastu. Šie reikalavimai turėjo įsigalioti nuo 2024 metų, tačiau dėl gausybės kilusių klausimų ir neaiškumų buvo atidėti. Esame šių reikalavimų grandinės dalis, visa „Papyrus“ šalių grupė jiems ruošiasi. Svarbu paminėti, kad dirbame su atsakingais ir patikimais Europos popieriaus gamintojais.

Kas nugalės – tradicinė spauda ar skaitmeninės knygos?

Popierinės knygos išgyveno skaitmeninę revoliuciją, šie du pasauliai ir jų formos jungiasi. Lyg ir nebesvarbu, ką skaitytojai renkasi – popierines, audio, ekrane skaitomas knygas ar tinklalaides, tačiau negalime pamiršti galbūt ne taip pastebimos, bet ne mažiau reikšmingos pandemijos mums suteiktos dar vienos svarbios pamokos: spausdintų knygų

vertė neįkainojama perduodant žinias, suteikiant lygias galimybes gauti informacijos. Be to, jos yra ir bus sveika alternatyva laikui prie ekrano, ypač popandeminiu laikotarpiu, kuriame įsitvirtino nauji reiškiniai – nuo nuotolinio darbo iki nuotolinio mokymosi ir internetinių susitikimų, įvairių transliacijų gausos.

Lyginant popierių ir skaitmeninius dalykus tvarumo atžvilgiu, sunku pasakyti, ar „popieriaus atsisakymas“ yra tvarus veiksmas, ar ne, nes tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Interneto veikla kasmet išskiria 1,6 mlrd. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kuo daugiau laiko praleidžiama su skaitmenine medija, tuo didesnis pėdsakas paliekamas įkeliant duomenis ir vartojant energiją. Kitaip yra su spausdinta medija, kurią dažnai vartoja ne vienas žmogus, taigi popieriaus tvarumas glūdi jo prigimtyje, palyginti su planšetiniais kompiuteriais ar mobiliaisiais telefonais, iš kurių ilgainiui susidaro krūvos neperdirbamų atliekų. Be to, popieriaus pramonė daug dėmesio skiria tam, kad būtų pereita prie elektros energijos be anglies dioksido, kad CO2 paliekamas pėdsakas būtų kompensuojamas.

Stabtelkime prie vadovėlių. Seimo rinkimų aiduose girdėjome diskusijų apie juos – ne tik kad nėra ar nepakanka, bet ir kas tai turėtų būti –elektroninės knygos ar tradiciniai popieriniai vadovėliai.

Spausdinti mokykliniai vadovėliai gali būti gyvybiškai svarbūs Europos švietimo ateičiai –įvairūs tyrimai parodė, kad popieriui tebeteikiama pirmenybė skaitant ilgesnius pavienius tekstus, ypač kai norima geriau suprasti ir įsiminti. Popierius padeda skaityti ilgus informacinius tekstus, sukoncentruoti dėmesį, kaupti žodyną, mažiau atidėlioti. Tai galioja ir jaunajai, vadinamajai skaitmeninei kartai. Anot istoriko Rimvydo Laužiko, lieka vis mažiau priešpriešos tarp knygos ir kompiuterio, nes tai dvi skirtingos medijos, arba du skirtingi langai, pro kuriuos galime žiūrėti į pasaulį. Ar, supami skaitmeninės aplinkos, ką nors prarasime, liovęsi skaityti popierines knygas? Taip, nes atsisakydami popierinių knygų užvertume vieną langą į pasaulį.

Koks popierius jūsų mėgstamiausias ir koks labiausiai nepatinka?

Vasaros pabaigoje į akiratį pakliuvo LRT radijo laida „Bukinistai“ – Liudo Dapkaus ir Linos Mieliauskienės pokalbis apie saviugdos knygas. Laidos pabaigoje pašnekovai buvo paprašyti paskaityti jiems brangius tekstus, ir darė tai nesu­

laikydami ašarų. Taip vis iš naujo supranti, kad gražiausia knygos drabužio dalis vis dėlto yra žodis. Neturiu patinkančio ir nepatinkančio popieriaus, labiau įvardyčiau santykį su juo, gimstantį kūrybiniame procese, kurio esmė – klausytis bei girdėti ir žmogų, ir popierių, ir tekstą, ir vaizdą. Kai svarbu ne įtikinti, o atliepti, atverti. Atsitraukti ir lydėti. Man įsiminė pirmoje teksto redagavimo konferencijoje REDA Danutės Kalinauskaitės apibrėžtas redaktoriaus darbo suvokimas, jis taikliai atliepia popierininko vaidmenį rengiant knygos dizainą: „Geras redaktorius tekste savo pėdsakų nepalieka. Jis susigeria į svetimą tekstą kaip į smėlį. Yra nematomasis. Perregimasis.“ Grįžtant prie knygos drabužio, būtent tokio proceso kaskart laukiu ir visada nuoširdžiai įsitraukiu, jis nuolat perkuria ir keičia tai, kas atrodo įprasta. Tada žinau, kad esu knygos dalis. Ir to užtenka.

Vis dėlto gražiausia knygos drabužio dalis yra žodis.

Martyno Zarembos nuotraukos

Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ gerbėjų būrys gausėja –knygos herojai persikėlė ir į kino filmą.

Sveiki atvykę

Šiaulius!

Irma LAUŽIKAITĖ

RRomano „Pietinia kronikas“ rašymą Rimantas Kmita yra pavadinęs nuotykiu. Nuotykiu, po kurio prasidėjo dar didesnis. Paauglio brendimo istorija pirmųjų Nepriklausomybės metų fone, parašyta šiaulietiška šnekta, sulaukė didžiulės sėkmės. Anuomet Marijus Mikutavičius viešai apgailestavo, kad ne jis parašė šį romaną, o Andrius Mamontovas socialiniuose tinkluose prisipažino, kad knyga iš pradžių atrodė netgi kiek paika, tačiau skaitant neapleido jausmas, kad ji kažkur nuves: „Pabaigoje atradau kažką, ko buvau netekęs.“ Romanas išrinktas geriausia 2017 metų grožine knyga suaugusiesiems.

Knyga įkvėpė judėjimą „Pietinis yra visur“, kurio tikslas – skatinti žmones domėtis savo gimtąja, gyvenamąja vietomis. Šiauliuose atsirado ekskursijos po Pietinį, sukurtas muzikinis spektaklis, deja, gyvavęs labai trumpai. Ir pagaliau – į kino teatrus pakvietė režisieriaus Igno Miškinio filmas „Pietinia kronikas“.

„Kiek susidūriau su filma kūrimu, mačiau, ka visi dirba kai dėl saves. Jaučiu, aš tiek nesistengiau rašydams, kiek jie darydami tą filmą. Tai knyga gava garsą i vaizdų, personažai gava daugiau gyvenima i visokių santykių, regbis gava poezijas, o mes visi gavom tikrą Helovyną:)“, – į sekėjus po premjeros kreipėsi Rimantas Kmita. Kokį kelią teko nueiti, kol „Pietinia kronikas“ tapo filmu?

Paminklas regbiui

„Dar viena mano pergalė aikštelėje“, – juokiasi Rimantas Kmita. Kai pasaulį išvydo romanas „Pietinia kronikas“, ne viename interviu jis minėjo, kad pagaliau Lietuvoje sulaukta knygos, kurios pagrindinis herojus – sportininkas. Ir ne krepšininkas, o regbininkas. Dabar priežasčių didžiuotis autorius turi dar daugiau: „Krepšinis – antroji Lietuvos religija – neturi filmo, kur pagrindinis personažas būtų krepšininkas. O regbis turi.“

Sutartį, kad knyga persikeltų į didįjį ekraną, Rimantas pasirašė po šios pasirodymo praėjus vos pusmečiui: „Tuo metu net nesupratau, į ką veliuosi. Savaime suprantama, buvo džiugu, kad tavo idėja kažkam pasirodo verta vargo ir milijonų, kuriuos iš kažkur dar reikės surinkti. Kiekvienam menininkui smagu, kai jo sukurti darbai rezonuoja kitiems. Filmas – didžiulė investicija, nežinia, ar gali būti didesnė. Nebent

Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ išrinktas geriausia 2017-ųjų knyga suaugusiesiems. Knygynuose ištirpo 10 šio romano leidimų. Knyga vėl šovė į topus, kai pasirodė nauju viršeliu su kino filmo herojais – dabar lentynose jau antrasis jos leidimas.

būtų sumanyta įsteigti Pietinio muziejų, tuomet brangiau atsieitų. Džiugu, kai į mūsų kino istoriją įsipina toks filmas, su tokia spalva, tokia kalba ir tokiu miestu.“

Rašytojas filmo kūrybinei komandai suteikė visišką laisvę: „Juk negalima į ekraną perkelti pastraipos po pastraipos. Filmas ir knyga – du atskiri kūriniai, režisierius sudeda kitus akcentus ir savaip papasakoja tą istoriją. Svarbiausia – ar kūrinys bus paveikus.“

Darykit, ką norit

Sukurti filmą – ne taip jau paprasta. Netgi jei jo pagrindas – bestseleriu tapęs romanas. „Man juokinga, kai išgirstu: „Kokia gera knyga, imi ir filmuoji.“ Esu jau atsisakęs pasiūlymo kurti filmą pagal knygą“, – tik šypteli kino režisierius Ignas Miškinis. Imtis šio filmo Ignas taip pat sutiko ne iškart. Iš pradžių perskaitė Eglės Vertelytės pagal romaną parašytą scenarijų, tada – knygą. Ir pasakė „ne“. „Aš tą laikmetį prisimenu kitaip, man jis visiškai kitoks. Todėl ir kilo atmetimo reak­

Jaučiu, aš tiek nesistengiau rašydams, kiek jie darydami tą filmą.

cija – ne tai norėčiau papasakoti. Tačiau susėdę su Kmita kalbėtis radome daug bendro. Tada ir supratau, kad galiu pagal šį romaną kurti filmą. Kmita pasakė: „Darykit, ką norit.“ Jis irgi suprato, į ką mes lendame.“ „Pietinia kronikų“ scenarijus buvo perrašomas ne kartą – filmuota pagal šeštąjį variantą. Koks nelengvas tai darbas, įrodo ir du režisieriaus suskaityti (tiesiogine žodžio prasme) romano egzemplioriai. „Kai pirmosios knygos popierius

Pagrindinis filmo duetas –aktoriai Džiugas Grinys ir Robertas Petraitis

neatlaikė vartymo ir žymėjimosi, teko į rankas paimti kitą. „Pietinia kronikas“ išmokau atmintinai, jokios kitos knygos nesu tiek kartų skaitęs. Gadinau sveikatą Eglei – vis turėjau idėjų, ką reikėtų įtraukti ar išbraukti. Ji, tikra profesionalė ir superdarbšti, mane atlaikė. Naują scenarijaus variantą nusiųsdavome rašytojui paskaityti, tačiau ne todėl, kad būtume norėję atsiskaityti už tai, ką padarėme, – mes tikrai turėjome visišką laisvę.“ Rimantas rašė apie tai, ką gerai žinojo, – jis užaugo Šiauliuose, Pietiniame. Scenarijaus autorė Eglė taip pat iš ten. Ar neturėjo ir režisierius būti jei ne iš Pietinio, tai bent šiaulietis – jau vien dėl to, kad pavyktų perteikti šnektos niuansus?

„Visiškai ne, – purto galvą Ignas, gimęs, augęs ir iki šiol gyvenantis Vilniuje. – Tačiau ne tik iš romano žinojau, kas yra Pietinis. Čia gyveno mano seneliai, pas juos vaikystėje nemažai praleidau laiko. Paauglystėje į Šiaulius atvažiuodavau tik per šventes, tad tuo metu, apie kurį pasakojama filme, nežinau, koks buvo miestas. Juolab jei tuo metu būčiau po Pietinį trynęsis, tikrai būčiau gavęs į galvą, nes buvau toks prie ilgesnio plauko. Pietinis – ne mano rajonas, sakykim.“

Kaip kalba šiauliečiai?

Jei režisierius iki skutelių suskaitė dvi knygas, tai kiek laiko jis rinkosi aktorius, turėjusius įkūnyti herojus? Iš tiesų, kai kurių aktorių Ignas

Rimantas Kmita nesuglumo sulaukęs pasiūlymo įkūnyti policininką

Aktoriai Digna Kulionytė ir Džiugas Grinys

nori atsiprašyti: juos ne kartą ir ne du kvietėsi bandymams: „Jie mokėsi tekstą, filmavau ir pasakydavau „ne“. Buvo baisu, kad man dantų neišmuštų. Ieškojau veidų, žvilgsnių... Esu įsitikinęs, kad aktorystė – viena sudėtingiausių ir ekstremaliausių profesijų. Kaip kokių astronautų. Tad ieškojau, nes žinojau, kad pirma turiu atrasti pagrindinį herojų, prie jo turi derėti kiti.“ Tai, kad pavyko, įrodo faktas, jog Rimantą filme įkūnijęs Džiugas Grinys jau pelnė kylančioms Europos kino žvaigždėms skirtą „European Shooting Stars“ apdovanojimą. Aktoriaus biografijos faktai turi daug paralelių su jo ekrane įkūnyto herojaus: abu jie sportininkai (tik Džiugas žaidė rankinį), abu juos pirmoji meilė privertė susidomėti menu ir ten save atrasti. „O dar labai įdomu, kad merginą, kurią personažas įsimyli, vaidina ta pati mergina, kurią aš įsimylėjau mokykloje ir dėl kurios atėjau į vaidybą –aktorė Digna Kulionytė“, – viename interviu atskleidė Džiugas. Ar režisierius žinojo šį faktą, kai parinko jam partnerę Monikos vaidmeniui?

„Jie man pasakė tik tada, kai juos sustačiau į porą, norėjau keisti aktorę, – prisimena Ignas  –Juk tai ne dokumentinis filmas, tačiau jie įtikino pabandyti, ir jiems pavyko.“

Be abejo, repeticijose itin daug laiko buvo skirta... šiaulietiškai tarmei tobulinti. Tam netgi buvo pasamdyta specialistė – kalbos konsultantė Monika Geštautaitė. „Filmavimuose dalyvavo ir Kmita, jis taip pat įsitraukdavo, kai kildavo ginčas, kaip šiauliečiai taria vieną ar kitą žodį. O juk filme pasakojama ne apie dabartį, šiaulietė aktorė Vaidilė kalba jau kitaip. Kiek įvairių niuansų: balsių tarimas, sakinio melodija... Man perprasti lengviau, nes ir mano tėtis šiaulietis, ir nuo vaikystės girdėjau, bet Džiugui turėjo būti labai sudėtinga – tas pats, kas išmokti kitos planetos gyventojų kalbą. Jis puikiausiai susitvarkė, greitai jau galėjo ir kitiems pagelbėti.“

Kaip prieš kameras atsidūrė pats rašytojas?

„Ir aš, ir Ignas po Vilnių važinėjame dviračiu, kartą susitikome ant Mindaugo tilto. Jis tada ir paklausė, ar nenoriu vaidinti policininko. Neleido man pasirinkti. Tik pagalvojau, kad labai juokinga. Juk romano idėja kilo, kai į šiauliečių tarmę išverčiau Šiauliuose gyvenusio šveicaro

Marko Rodunerio romaną „Čia aš varatarius“, kuris buvo parašytas vokiškai, Berno tarme. Jis taip pat yra įkūnijęs vieną herojų – narkotikų dylerį. Tai mes tarsi priešingose stovyklose.

O Klaipėdoje studijavau ne tik filologiją, bet ir teatrą, vaidybos paskaitų esu gavęs, todėl labai nepasimečiau.“

Laiko mašina

„Filmo dailininkai sukūrė stebuklą“, – įsitikinęs režisierius. Iš tiesų, filmas lyg laiko mašina nukelia į devyniasdešimtųjų Šiaulius. „Atkurti aplinką nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Nepakanka tik apsirengti treningais. Dailininkai darė kur kas daugiau, nei matyti kadre. Jie žinojo: jei nesukurs anų laikų aplinkos, nepavyks sukurti atmosferos. Statantiems dekoracijas psichologiškai gali būti labai sudėtinga:

„Tiek dirbau, o filme tik švysteli akimirka.“ Jie sutiko su tomis žaidimo taisyklėmis – padarome taip, kad atrodytų tikra.“

„Pietinia kronikas“ filmuotos to meto kino technika, todėl kai kurie kadrai nėra tokie kokybiški, prie kokių pripratę šiuolaikinių technologijų išlepinti žiūrovai. Tačiau toks vaizdas, dailininkų atkurti interjerai ir to laikmečio muzika – lyg laiko mašina, kuri nukelia į praeitį. „Norėjau, kad nebūtų jokios distancijos, perspektyvos, kad filmas atrodytų taip, lyg tada nufilmuotas, – pasakoja Ignas. – Mes kūrėme laikmetį, daug vaikščiojimo ant atbrailos. Man buvo itin svarbu, kad skambėtų to meto muzika, – sąskaita už tai tikrai didžiulė. Taip pat į filmą įsiterpė ir archyviniai kadrai – jų montavimas su dabar nufilmuotais kainavo ir daug laiko, ir pinigų. Kino teatre žmonės per anksti pakyla iš savo vietų, reikia skaityti ir titrus, tik tada galima bent pabandyti suprasti, kiek žmonių prisideda prie to, kad filmas išvystų pasaulį.“

„Kai mane pakvietė į filmo peržiūrą, maniau –atsisėsiu, pažiūrėsiu ir pakomentuosiu, – pamena Rimantas. – Kaip stebėčiau spektaklį, kai jauti atstumą ir tik seki, kaip viskas padaryta. Tačiau žiūrėdamas filmą negalėjau atsiriboti – taip paveikė sukurtas pasaulis. Užplūsdavo emocijos ir mintys – čia tas kiemas... Iškart persikėliau į tą laiką. Vėl priverti save sugrįžti į filmą, vėl pamiršti, kad reikia iš šalies žiūrėti, neįsitraukti. Kažką užgriebia, juk tame peizaže augai, praėjo visa tavo paauglystė. Tai negali tavęs nesujudinti. Dailininkai dirbo labai kruopščiai, atkurti drabužiai, įvairios detalės.“

Kai pirmosios knygos popierius neatlaikė vartymo ir žymėjimosi, teko į rankas paimti kitą. „Pietinia kronikas“ išmokau atmintinai.

„Didžiausio komplimento sulaukiau iš romano autoriaus ir filmo scenaristės Eglės Vertelytės, kai jie, pažiūrėję dar grubų pirmą montažą, Režisieriui Ignui Miškiniui rašytojas suteikė visą laisvę

Romano ir filmo apie krepšinį vis dar nėra, o regbis – jau įamžintas

pasakė, kad filmas vėl grįžo arčiau knygos, kur kas labiau, nei atrodė pagal scenarijų. Nors išplėsti personažai, kai kas keista. Tada man pasidarė ramu, – prisipažįsta Ignas. – Prieš filmo premjerą sutikau vieną operatorių, jis pasakė pačiupęs knygą, kad spėtų perskaityti iki filmo. Kodėl? „Nueisiu į filmą ir pamatysiu tavo sukurtą pasaulį, skaitydamas knygą nebegalėsiu susikurti savojo.“

Laukite tęsinio

„Tai nėra mano autobiografija, – pasirodžius ir romanui, ir dabar jau filmui, tenka kartoti rašytojui. – Nesitapatinu su personažu, bet jei kažkas to nori, nieko negaliu padaryti. Mama, pažiūrėjusi tik anonsą, pasakė: viskas pas mus taip ir buvo, tokios pat durys, ir kambarys labai panašus. Jai atrodo, kad visi stengėsi atkurti mano gyvenimą. Nors manęs niekas net neklausė, kaip ten buvo. Tad galima manyti, jog viskas taip ir buvo. Rašydamas romaną norėjau

sukurti tipinį to meto paveikslą, knygai pasirodžius, gavau labai daug žinučių: „Čia viskas apie mane, aš irgi žaidžiau regbį, važiavau į Rygos turgų.“ Jei mama ir nepažįstami žmonės save atpažįsta, tai...“

Vos pasirodžius romanui, Rimanto ėmė klausinėti, kada tęsinys. Po „Pietinia kronikų“ jis išleido romaną „Remyga“ (taip pat apie Šiaulius ir laukinius devyniasdešimtuosius), Šiaulių dramos teatre pastatyta pjesė tuo pačiu pavadinimu. Jis – ir monografijos „Ugnies giesmės: tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autorius. O kaip „Pietinia kronikų“ tęsinys? „Seniai apie tai galvojau, kažką rašiau, vėl mečiau. Filmavimas mane įkrovė energijos, tarytum čakros atsivėrė ir pradėjau intensyviau kurti tęsinį. Pirmas rankraštis jau yra, tad ir knyga bus.“ Viename iš interviu aktorė Vaidilė Juozaitytė užsiminė, kad ji kaip Edita iš „Pietinia kronikų“ turėtų lipti ir į Šiaulių dramos teatro sceną: pjesę apie šią ryškią heroję kuria, aišku, Rimantas Kmita, o režisuoja Eglė Vertelytė, filmo scenarijaus autorė.

Tamsa yra neatskiriama gyvenimo dalis

Vieni garsiausių Švedijos rašytojų, sutuoktiniai

Alexandra COELHO AHNDORIL ir Alexanderis AHNDORILAS pasauliui iki šiol buvo geriausiai

pažįstami Larso Keplerio slapyvardžiu.

Bet dėmesio: Larsas Kepleris trumpam išėjo pailsėti, o dabar pora rašo klasikinio detektyvo žanro romanus Alexo Ahndorilo vardu.

Gerda PELECKYTĖ

LLarsas Kepleris kadaise buvo įnešęs nemažai sumaišties į ramų švedų gyvenimą. Rinkoje pasirodžiusi knyga „Hipnotizuotojas“, pasirašyta nekaltu pseudonimu, kone iškart užkariavo pusę pasaulio, tačiau niekas nežinojo, kas po juo slepiasi. Toks buvo sutuoktinių Ahndorilų sumanymas: sėdę drauge rašyti savo pirmos bendros knygos, jiedu sugalvojo slapyvardį ir kurį laiką naiviai tikėjosi tikrąsias tapatybes išlaikyti paslaptyje. Šalyje užvirė detektyvas, ne prastesnis už nugulusį į knygos puslapius: žurnalistai tardė žinomus rašytojus, ragindami prisipažinti, netgi buvo įsteigta karštoji linija, į kurią galėjo skambinti kiekvienas turintis bent kokių žinių apie mistiškąjį Larsą... Yla iš maišo išlindo vieną vasaros vakarą: sutuoktiniai leido laiką vasarnamyje prie jūros, kai už lango išvydo blykčiojančius prožektorius ir išgirdo stiprų beldimą į duris. Jas atidariusiai Alexandrai reporteris kyštelėjo po nosimi „Hipnotizuotoją“ ir išrėkė: „Prisipažinkite, kad tai jūsų darbas!“ Pora apstulbo, bet prisipažino.

Po dešimties metų ir dešimties išleistų trilerių, užkėlusių juos į visas įmanomas viršūnes, Ahndorilai skaitytojams vėl paruošė staigmeną. Dienos šviesą išvydo klasikinis detektyvas „Aš rasiu raktą“, kurį pasirašė visai ne Kepleris, o kažkoks Alexas Ahndorilas. Pavardė visiems pasirodė kažkur girdėta, o garsioji švedų pora gūžtelėjo pečiais: ką jie nori, tą ir daro. Žiauriuose trileriuose tesimaudo Kepleris, o elegantiškus à la Agathos Christie detektyvus nuo šiol rašys Ahndorilas.

Prieš daugelį metų pradėję dirbti kartu, nusprendėte rašyti slapyvardžiu – manėte, kad tik taip galite patirti kūrybinę laisvę. Kaip manote, jei būtų pavykę išlaikyti paslaptį ilgiau, kaip tai būtų paveikę jūsų kūrybą?

Drauge pradėję rašyti „Hipnotizuotoją“, neturėjome žalio supratimo, kas mūsų laukia. Tik vylėmės, kad sumanytas slapyvardis apsaugos mudviejų atrastą nuostabų kūrybinį tandemą, ir troškome, kad mūsų knygą žmonės skaitytų be jokių išankstinių nuostatų. Bet kadangi ji sulaukė didžiulės sėkmės, o mūsų tandemas ir toliau liko gyvuoti, manome, kad paslapties atskleidimas visgi išėjo į naudą. Pseudonimo ir slaptumo mums reikėjo tik tam, kad galėtume sėkmingai

pradėti rašyti. Tačiau dabar visai smagu rodyti tikruosius savo veidus: galime nesislėpdami atlikti tyrimus, bendrauti su leidėjais, o svarbiausia – susitikti su savo skaitytojais visame pasaulyje.

Daugybę metų praleidote rašydami šiurpius trilerius. Ar tai kaip nors paveikė jūsų asmenybes?

Nesunku įsivaizduoti, kad toks rašytojas kaip Larsas Kepleris metams bėgant turėtų tapti vis paranojiškesnis ar virsti mizantropu. Tačiau kriminalinėse istorijose veikia ne vien siaubūnai. Įsigilinę į žmogžudystės siaubą, ten išvysite ir kitus žmones, kurie bando padėti, išgelbėti, yra empatiški, mylintys ir net herojiški. Dauguma mūsų realybėje nesame nei herojai, nei piktadariai. Kiekvienas savyje turime ir gėrio, ir šiek tiek blogio – tik gėrį labiau vertiname, mums labiau patinka meilė ir ramybė.

„Rakto“ serija sudomino kino pasaulį – rašytojai dar neatskleidžia, ar tikrai serialą kuria „Netflix“, tačiau patvirtina, jog istorija jau filmuojama

Kriminalinė literatūra išlieka populiari, o Švedija apskritai tampa jos tėvyne.

Švedija iš tiesų turi labai senas kriminalinės literatūros rašymo ir skaitymo tradicijas. Jaučiame, kad kriminalinė literatūra – tai žanras, su kuriuo daugelis žmonių gali susieti save, pajusti ryšį. Nusikaltimų istorijos nesirinkdamos keliauja per visus visuomenės sluoksnius, todėl ir yra visų skaitomos. Tai labai demokratiškas žanras. Istorijos apie smurtą ir mirtį visada buvo artimos žmonijai, nes tamsa yra gyvenimo dalis. Tačiau mudviem kriminalinė literatūra labiausiai siejasi su... empatija. Mūsų supratimu, tai kelionė nuo chaoso iki tvarkos, nuo neteisybės iki teisingumo, nuo klausimų iki atsakymų.

Larsas Kepleris parašė dešimt knygų ir staiga prapuolė. Kas jam nutiko?

O ne, mes neišsižadėjome Larso Keplerio! Šiuo metu kaip tik rašome vienuoliktąją Jono Linos ir Sagos Bauer serijos knygą. Patikėkite, ji bus tikri atrakcionų kalneliai. Bet Alexas Ahndorilas – tai irgi mes. Šiuo vardu rašome kitą seriją. Toks pasirinkimas mums pasirodė teisingas skaitytojų atžvilgiu: autoriaus vardas kitas, nes tam tikra

Parašius „Hipnotizuotoją“ teko išsikraustyti iš savo mylimo buto, nes jį labai įtikinamai aprašėme knygoje kaip pagrindinių herojų namus, po to tapo per sunku ten gyventi.

prasme tai visai kita visata. „Rakto“ serija, kaip ją vadiname, koncentruojasi į vieną paslaptį, vieną nusikaltimą ir mažą įtariamųjų grupę.

Bet kas nutiko, kad po tiek metų nusprendėte pereiti prie klasikinio detektyvų žanro?

Alexo Ahndorilo knygos yra tik dar vienas serialas. Mudu visada mėgome whodunnit detektyvus, mielai skaitėme Agathą Christie ir Arthurą Conaną Doyle’į. Ilgai ieškojome tako, kuris nuvestų į šį paslaptingą pasaulį. Tik tada, kai į mūsų gyvenimą atėjo pagrindinė knygos herojė privati detektyvė Julija Stark, pajutome, kad radome raktą durims atrakinti. Mums pavyko klasikinį whodunnit žanrą padaryti aktualų ir šiandien: pagyvinome jį šiuolaikine aplinka, modernia psichologija ir sudėtingais personažais.

Jūsiškė herojė Julija – jauna, graži, negalią turinti, išsiskyrusi moteris, praeityje patyrusi daug traumų. Pasirinkti tinkamą heroję knygų serijai tikriausiai yra be galo atsakingas darbas?

Mums atrodo, kad Julija Stark pati mūsų ieškojo. Ji tarsi ėjo link mūsų dulkėtu keliu: pirmiausia pastebėjome jos lazdelę, tada pamatėme, kokia ji graži, o galiausiai įžiūrėjome gilų randą jos veide. Ji atėjo pas mus, nes norėjo, kad parašytume jos istoriją. Beje, mums taip dažnai nutinka: stiprus personažas ateina pas mus.

Juliją Stark jaunystėje sužalojo baisi nelaimė – ji vienintelė išgyveno lėktuvo katastrofą, per kurią žuvo visa jos šeima. Ji – komplikuota asmenybė, jos negali paliesti niekas, išskyrus buvusį vyrą, kurį ji vis dar stipriai įsimylėjusi. Begalinis jautrumas ne tik apsunkina jos gyvenimą, bet ir daro ją itin pastabią. Ji skaito kitus žmones lyg atverstas knygas, tačiau savęs skaityti visiškai nemoka.

Ar tiesa, kad „Rakto“ serija jau netrukus pasirodys „Netflix“?

Serialas šiuo metu iš tiesų kuriamas, tačiau dar negalime įvardyti kompanijos.

Geram rašytojui būtina turtinga vaizduotė, bet esate užsiminę, kad kartais ji gali atnešti ir žalos. Galite pateikti pavyzdžių iš savo patirties?

Mes rašome knygas, nes stengiamės suprasti tamsiąją ir piktąją žmonijos prigimties pusę. Ieškome atsakymų į kylančius klausimus ir trokštame, kad mūsų knygos baigtųsi daugiau ar mažiau laimingai. Tačiau retkarčiais tikrai išgąsdiname

vienas kitą. Košmarai, kuriuos sapnuojame pasinėrę į rašymo procesą, dar būtų niekis – kartais pasekmės būna liūdnesnės. Pavyzdžiui, parašius „Hipnotizuotoją“ teko išsikraustyti iš savo mylimo buto, nes jį labai įtikinamai aprašėme knygoje kaip pagrindinių herojų namus, po to tapo per sunku ten gyventi. O parašę „Persekiotoją“ privalėjome nusipirkti užuolaidas.

Ar kada svajojote mažiau rašyti, o daugiau ilsėtis?

Gal nuskambės beprotiškai, bet ne! Mes dieviname rašyti, tik rašydami jaučiamės gerai. Mums nėra didesnės laimės už momentą, kai pajuntame kūrybinį įkvėpimą, darbo kambarys tiesiog įsielektrina nuo minčių ir jame nesigirdi nieko kito, tik mūsų klaviatūrų barškėjimas.

Vaikai neretai būna didžiausi mūsų teisėjai. Ar dukros skaito jūsų knygas?

Mūsų vidurinioji dukra Julia visuomet yra pirmoji skaitytoja, kuriai duodame perskaityti rankraštį prieš išsiųsdami leidyklai. Ji tikrai kieta ir reikli, be to, labai svarbu, kad tekstas būtų įvertintas jauno žmogaus akimis. Visos mūsų dukros labai kūrybingos: vyriausioji Saga Kopenhagoje studijuoja kino režisūrą, Julia neseniai baigė dramaturgijos studijas, o jaunėlė Nora universitete studijuoja kūrybinį rašymą.

Kokie jūs tėvai?

Labai artimi savo vaikams. Dukros jau suaugusios, bet su jomis praleidžiame daug laiko ir tuo mėgaujamės. O jos mėgsta leisti laiką su mumis, kas šiek tiek neįprasta. Rengiame dideles vakarienes su mergaitėmis ir jų vaikinais, plepame ir vakarojame iki išnaktų. Jei paklaustumėte dukterų, jos tikriausiai pasakytų, kad esame pernelyg rūpestingi tėvai ir per daug dėl visko nerimaujame (matyt, tik dėl to, jog turime lakią vaizduotę). Bet jos žino, kad yra be galo mylimos.

Ką veikiate, kai nerašote?

Rašymas yra mūsų gyvenimas. Mums tai ne darbas, o egzistencijos dalis – tai būdas bendrauti su pasauliu ir visur bandyti įžvelgti užslėptas istorijas. Artimiausias šiam pomėgiui tikriausiai būtų skaitymas. Turime savo mažytį knygų klubą, kurio nariai – tik mudu, ir kiekvieną dieną skaitome šiuolaikinę literatūrą, klasiką, detektyvus, poeziją – viską. Pasinerti į gerą knygą mums yra absoliuti ir esminė prabanga.

trilerių naujienos knygų mugėje

Sally Hepworth JAUNESNIOJI ŽMONA

Bestselerio „Anyta“ autorės knyga apie grėsmingiausius šeimos narių polinkius pažadinančią meilę.

Freida McFadden UŽRAKINTOS DURYS

Bestselerio „Tarnaitė“ autorės kūrinys apie kraupias paslaptis už rūsio durų.

Freida McFadden KALINYS

Griežtojo režimo kalėjimo slaugytoja turi laikytis trijų svarbių taisyklių, bet visas jas pažeidžia iš meilės kaliniui.

Alice Feeney DEIZĖ DARKER

Griūvančiame gotikinio stiliaus name vienas po kito žudomi Darkerių šeimos nariai ir knibžda praeities paslaptys.

Alice Feeney GERA BLOGA MERGAITĖ

Pagrobtas kūdikis ir žmogžudystė senelių namuose – kaip tai gali būti susiję?

Detektyvai –kaip žaislai

Tiesa, laukė ilgos atostogos – beveik keturių savaičių, ir Rasa nutarė per jas grąžinti skolą radijo laidos „Nenušaunami siužetai“ gerbėjams: drauge su kolega Ernestu Parulskiu rudenį anonsavo tiek daug naujų detektyvų, tačiau vis nespėdavo jų atsiversti. Visų jų, aišku, ir neperskaitė, nes miestelyje, kuriame prabėgo „detektyvinės“ atostogos, buvo naudotų daiktų parduotuvė, o joje – skaitytų knygų kampas. Skaitinių atsargos papildytos dar kokiomis aštuoniomis. „Detektyvai – kaip žaislai, kurie padeda pailsėti“, – įsitikinusi Rasa. Rezultatas? Devynios perskaitytos knygos, aštuonios parsivežtos!

Meilė detektyvams trenkė kaip žaibas?

Aš augau šalyje, kurioje nebuvo detektyvų. Galima greitai išvardyti, kokias šio žanro knygas sovietiniais metais galėjome skaityti. Jaučiau, kad man patinka, bet reikėjo lūžio, kad ištiktų meilė. Nepriklausomybės pradžioje Vilniaus senamiestyje veikė skaitytų knygų knygynas. Jį atidarė Amerikos lietuvė Rūta Kulikauskienė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekoje, o sulaukusi pensijos drauge su vyru grįžusi gyventi į Lietuvą. Knygynas ir vadinosi jos vardu – „Rūtos knygos“. Rūta atsigabeno kelis konteinerius iš kažkokios bibliotekos nurašytų knygų, tarp jų – ir detektyvų. Knyga minkštais viršeliais kainavo kelis litus. Nuostabiausia, kad galėjai namo parsinešti kalną jų, perskaityti ir grąžinti į tą patį knygyną už pusę kainos. Ir dar svarbu paminėti: kadangi knygos buvo nurašytos iš bibliotekos, galėjai prigriebti visą to paties autoriaus detektyvų seriją. Tarkim, ten atradau Sue Grafton – koks malonumas, kai vienu ypu gali pasinerti į ne vieną herojų nuotykį. Kai „Rūtos knygos“ vos po kelerių metų užsidarė, jo savininkė man paliko kelias dėžes taip ir nenupirktų detektyvų. Šio knygyno įkūrėjos dėka gavau klasikinį išsilavinimą detektyvų srityje. Perskaičiau viską, ką reikia. Kai praėjusių metų pabaigoje

Ar turite sistemą, kaip skirstote detektyvus?

Pirmoji grupė – tai detektyvai, kurie ne tik įtraukia intriga, bet ir yra puikūs romanai. Mano mylima Kate Atkinson – pripažinta romanistė, rašanti ir detektyvus apie tyrėją Džeksoną Brodį. Kitas favoritas – Anthony Horowitzas. Antroji grupė – detektyvai, kuriuos smagu skaityti: jie gali būti juokingi ar su gerai susukta intriga. Trečioji – vis atrandami nauji: tarkim, neseniai įkritau į japonų detektyvus. Su malonumu per atostogas perskaičiau Satu Rämö knygą „Įkalčiai fjorde“, kur veiksmas vyksta Islandijoje: rašo ten gyvenanti suomė, kadangi šalis nėra gimtoji, ji pasakoja ir apie papročius, kurie nėra savaime suprantami.

Skaitydama jūs spėliojate, kas yra kas?

Niekada. Jei greitai pradedu nujausti, kas nusikaltėlis, tai man nėra blogo detektyvo ženklas. Nebent prastai papasakota. Rašytojas pasistengia sukurti patrauklią atmosferą, intrigą, o aš pasiduodu įtikinama. Priimu visus klaidinimus. Einu ten, kur veda. Blogo detektyvo ženklas – jei matau schemą, ant kurios rašytojas suvėrė pasakojimą. Metodų, kaip sukurti detektyvo intrigą, nėra tiek daug, retai kas nors išgalvoja ką nors naujo. Autorius įvairius žinomus elementus turi sumiksuoti pagal save. Kas kita, jei nueina žmogus į kūrybinio rašymo kursus, gauna detektyvo rašymo schemą, sėda prie kompiuterio ir tvarkingai pagal ją surašo savo istoriją: pirmo skyriaus pabaigoje pasirodo veikėjas, kuris pasakys „o, aš kažką žinau“ ir išeis pro duris. Antrame skyriuje paaiškės, kad jis buvo ką tik nužudytas... Manęs neįtikina.

Britų gyvenimo stilių ne vienas pažino per Mis Marpl ar kitą Agathos Christie herojų, visi britų tipažai išnaudoti iki skylių: iš kolonijų grįžę pulkininkai, vienišos senos ponios.

Bet Kate Atkinson sugeba dar nustebinti: naujausią detektyvą „Death at the Sign of the Rook“ (lietuviškai apytikriai būtų „Mirtis „Kuosų užeigoje“) ji parašė Agathos Christie stiliumi. Senas giminės dvaras, vienoje šio pastato dalyje įsikūręs viešbutis. Kompanija į jį sukviečiama žmogžudystės žaidimui, pasamdyti aktoriai... Aišku, juos ten užsninga.

Atrodo, toks banalus siužetas, bet Atkinson taip gerai papasakoja šią istoriją.

Jūs, kaip detektyvų ekspertė, galite paaiškinti, kuo šie skiriasi nuo trilerių?

Ne kartą girdėjau tokį klausimą. Kai manęs klausia, kodėl nemėgstu trilerių, juk neva tai tie patys detektyvai, visada ginčijuosi. Detektyvas yra mįslė: nusikaltimas jau įvyko ir stengiamasi jį atpainioti. Įprasta, kad detektyvuose nežinai, kas žudikas. Dabar pasirodė romanų, kur iki pat pabaigos nežinai, kas nužudytas! Trilerio veiksmas vyksta tuo metu, kai skaitai. Galima sakyti, dalyvauji įvykiuose, seki veikėjus ir nežinai, kaip kokios aplinkybės susipainios. Detektyvo veiksmas nukreiptas į praeitį: mes žinome, kas įvyko, bet nežinome, kas tai padarė. Trileryje žinome veikėjus, bet nežinome, ką jie padarys, ir veiksmas nukreiptas į ateitį. Detektyvas yra daugiau proto žaidimas, trileris – emocijų kutenimas.

Ar kartais suvilioja ir koks trileris?

Esu amerikiečio rašytojo Chriso Pavone’o gerbėja. Juokinga istorija. Aš gyvenu Liuksemburge, o jis į šį miestą kaip sutuoktinis atlydėjo čia darbą gavusią žmoną. Tai gana įprasta situacija – dažnai šeima atvyksta su nariu, kuris gauna darbą, nes kitam susirasti jį labai sudėtinga. Pavone’as nutarė laisvą laiką išnaudoti ir parašė trilerį, kuris taip ir vadinosi – „Expats“ („Emigrantai“). Kadangi rašė apie Liuksemburgą, o tikrai nėra daug apie jį rašančių, suprantama, kad knyga susiviliojau. Dabar išleistas jau ne vienas jo trileris, jų siužetai įtempti, herojai laksto po visą pasaulį – puikiai skaitosi.

Nejaugi nuošalyje lieka Jo Nesbø? Nesbø man labai patinka, priskirčiau jo romanus detektyvams, kiek pamenu, netgi jis pats yra apie tai kalbėjęs. Man nepatinka trileriai, kuriuose daug žiaurumų. Jaučiuosi kaip kokia Viktorijos laikų dama – nerodykite man viso šito. Nenoriu skaityti apie pagrobimus, benamius vaikus... Žinau, kad tokios blogybės pasaulyje egzistuoja, bet nenoriu apie tai skaityti.

ATOSTOGŲ ATRADIMAI

Claire Coughlan „WHERE THEY LIE“ („KUR JIE GULI“): „Ne stebuklas, bet visai padorus.“

Anthony Reed „THE CASE OF THE HAUNTED HORROR“ („ŠIURPAUS VAIDUOKLIO BYLA“): linksma paaugliams skirta knyga iš serijos apie vaikus, Šerloko Holmso pagalbininkus.

Satu Rämö „THE CLUES IN THE FJORD“ („ĮKALČIAI FJORDE“): suomės detektyvas apie Islandiją.

DETEKTYVINĖ

KLASIKA: TIESIOG BŪTINA PERSKAITYTI

Ką nors iš britų aukso amžiaus: mano rekomendacija – Dorothy L. Sayers, ypač romanas „Nine Taylors“ („Devyni siuvėjai“).

Ką nors iš klasikinio amerikietiško noir – Raymondo Chandlerio ar Dashiello Hammeto, ypač patariu pastarojo „The Thin Man“ („Liesas vyriškis“); arba pažiūrėti filmą „Maltos sakalas“ su Humphrey Bogartu

Ką nors iš socialiai angažuotų skandinavų – pavyzdžiui, Maj Sjöwall ir Pero Wahlöö detektyvus apie komisarą Beką.

Paprasčiausiai pasiimti kokią nors klasikinę detektyvo žanro istoriją (pavyzdžiui, Juliano Symonso „Bloody Murder“) ir skaityti tai, kas ten siūloma.

Kartais atsivertus naują skandinavų trilerį atrodo, kad rašytojai tarpusavyje paskelbė varžytuves, kuris sugalvos žiauresnį ir neįtikimesnį būdą, kaip nužudyti žmogų...

Man atrodo, kad kažkas su skandinavų rašytojais nutiko – iš pradžių jų romanai išsiskyrė tuo, jog jie ėmė aprašyti socialinius dalykus. Matyt, ilgainiui jiems tai taip patiko, kad ėmė tarpusavyje grumtis, kas labiau šokiruos ir atvaizduos itin sukrečiančią socialinę situaciją, ras paribiuose gyvenančius ir sukurs kuo labiau atstumiančius herojus. Skandinaviškuose romanuose herojai nepažįsta ne tik savęs – negali suprasti ir kitų žmonių. Iš išorės – patikimas žmogus, bet iš tiesų jo viduje slypi tiek paslapčių, ir neaišku, ką jis išdarinėja. Ir viskas dėl to, kad jis atsirado nežinia iš kur, praeitis slepia daugybę paslapčių.

Daugybė žmonių, kurie ryja vieną romaną po kito, dievagojasi, kad ko jau ko, bet detektyvo į rankas nepaims... Ir aš, ir Ernestas ne kartą esame girdėję atsiliepimų, jog mūsų laidos mielai pasiklauso, tačiau tokių knygų neskaito. Matyt, jie nejaučia tokio poreikio. O aš jaučiu jų trauką, nes viena iš mano versijų – noriu, kad pasaulyje būtų tvarka. Jei nutiko kažkas blogo, būtų rastas kaltininkas. Kažkas suardoma, tačiau ir sutvarkoma. Suprantu, kad tikrovėje nebūtinai taip visada nutinka, bet noriu, jog taip būtų. Juk ir detektyvuose nebūtinai viskas baigiasi teisingai. Jaučiu psichologinį poreikį skaityti knygas apie tai, kad galų gale kažkokiu būdu viskas gali būti ne tai kad sudėliota į lentynas, bet bent jau situacija išspręsta ir palengvinta.

Pajusti, kad teisingumas egzistuoja? Netgi ne teisingumas, o kilniaširdiškumas ir gerumas.

Detektyvai retai skaitomi antrąsyk – juk svarbiausia įminti mįslę. Ar jūs perskaičiusi paleidžiate knygą į gyvenimą, ar dedate į lentyną? Bet juk jos nėra guminės...

Yra mylimų rašytojų, kurių knygas noriu turėti. Tarkim, Agathos Christie. Ne aš viena, esu girdėjusi ir iš kitų jos gerbėjų: galiu Christie romaną skaityti dar kartą po kelerių metų, nors teoriškai pamenu, kuo viskas baigiasi, bet kaskart randu kažką netikėto. Kartais supranti, ką svarbaus praleidai, o gal išryškėja kita mintis.

AUTORIAI, KURIŲ KNYGOS SKAITYTOS NE KARTĄ

Be abejo, Agatha Christie: „Kaip tik iš mažiau žinomų, pavyzdžiui, man kažkuo keistai patraukli „The Hollow“ („Dauba“).“

Beveik bet kuris iš Kate Atkinson šešių detektyvų apie Džeksoną Broudį: „Ypač trečias, nes jame šalia Broudžio pasirodo antra mėgstamiausia mano herojė Redži Čeiz.“

PD James: „Kaip tik neseniai pasirodė trečias serialo „Dalglišas“ sezonas pagal jos knygas, ir aš visai panorau perskaityti iš naujo.“

Tad ir detektyvus galima skaityti keletą kartų. Ir nebūtinai tik gerus detektyvus. Aš šio žanro knygas skirstau į dar dvi stambias grupes: vienuose svarbu veiksmas, konstrukcija ir mįslė, kituose – žmonės, jų charakterio ypatumai yra intrigų ir siužeto pagrindas. Pastaruosius įdomu skaityti pakartotinai. Prisipažinsiu, kad taip, esu daugiau perskaičiusi detektyvų nei vidutinis žmogus. Ir vėl grįšiu prie to, kad turiu gerą klasikinių detektyvų pamatą, kiekviena perskaityta nauja knyga labai gerai ant jo gula. Tuomet lengva vertinti pagal tam tikrus kriterijus.

Užsiminėte, kad kartais renkatės detektyvą ne skaityti, o klausyti audioįrašo. Ar tuomet detektyvas sužėri kitomis spalvomis?

Be abejo, audioknygoje prisideda spalvų. Labai ryškus patyrimas su ta pačia Kate Atkinson: klausiau vieną jos knygą, ne detektyvą, aktorės Fe nellos Woolgar skaitymo maniera, balsas atitiko pačios autorės. Klausiau si ir atrodė, kad klausau rašytojos. Kaip papildomas matmuo. O Atkinson detektyvus įskaitė aktorius, kuris įkūnija pagrindinį herojų pagal knygas sukurtuose serialuose. Bandžiau klausyti ir nepatiko – man atrodo, kad ne Brodis turėtų būti pasakotojas.

Kad gėris nugalėtų blogį

Būna ir taip, kad per porą mėnesių parašyta knyga tampa pasauliniu bestseleriu. Tiesa, retai. Turbūt dėl to švedų rašytojas Pascalis ENGMANAS dažnai tituluojamas naujosios kartos kriminalinių romanų meistru.

Ana TREŠČINA

KKur jus aptikau?

Stokholme, mano namų biure. Man labiau patinka su žmonėmis bendrauti gyvai, bet ką padarysi.

Rodos, kasmet žiemą išvykdavote į Čilę?

Šiemet su žmona nusprendėme likti namie, nes laukiamės dukros.

Kiek metukų jūsų vyresnėliui?

Treji.

Netrukdo jums darbuotis namų biure?

Jis lanko darželį. Antraip turbūt net šitas pokalbis būtų neįmanomas.

Ką gi, man labai pasisekė! Beje, kas tas vyras portrete jums už nugaros? Koks nors rašytojų globėjas?

O ne! Mano kabinete tik futbolininkai. Tai seras Alexas Fergusonas, Škotijos futbolininkas ir treneris. Esu didelis jo gerbėjas.

Ir futbolo žaidėjas?

Dabar labiau stebėtojas, o vaikystėje kiekvieną dieną spardžiau kamuolį. Jei nebūčiau tapęs rašytoju, turbūt būčiau buvęs futbolininku. Man patiko rašyti, bet žaisti futbolą patiko gal net labiau.

Dėl to, kad turite čilietiško kraujo?

Na, gal... Bet Švedijoje futbolas – irgi labai mėgstama sporto šaka.

Na, išties nelengva rinktis iš dviejų stiprių aistrų, bet vis tik priėmėte puikų sprendimą. Ypač smagu tai tvirtinti po neseniai paskelbtos džiugios žinios, kad jūsų knygos atsidūrė 2024 metų Norvegijos bestselerių sąrašo aukščiausiose pozicijose. O taip, tai tiesiog neįtikėtina. Žinojau, kad norvegai mėgsta švedų rašytojus, bet tokio masto populiarumo nesitikėjau. „Ugnies žemė“ – pačiame sąrašo viršuje, paskui „Našlės“, „Žiurkių karalius“ ir „Kokainas“. Net keturios iš šešių knygų, kuriose pagrindinė veikėja yra inspektorė Vanesa Frank. Man tai išties maloni staigmena.

Ar esate suskaičiavęs, kiek jūsų knygų parduota visame pasaulyje?

Manau, susidarys apie du milijonai egzempliorių.

Tiesiog neįsivaizduojamas skaičius! O pradėjote kaip žurnalistas.

Žurnalistu tapau būdamas dvidešimt ketverių. Bet ne, tai įvyko ne po studijų. Ir tai net nebuvo kažkoks tikslas, kurį buvau užsibrėžęs pasiekti. Tiesiog parašiau tekstą ir išsiuntinėjau po redakcijas. Vieno pietinės Švedijos dalies laikraščio leidėjams patiko, kaip rašau, ir jie pasiūlė man darbą. Paskui mane pastebėjo „galvų medžiotojai“ ir perviliojo į kitą laikraštį. Tad galiu sakyti, kad visa tai buvo tik laimingi sutapimai. Iš pradžių buvau pramogų žurnalistas, paskui ėmiausi socialinių temų. Nors, tiesą sakant, galėjau rašyti, ką tik panorėjęs. Tiesiog nuostabu, kad būdamas tokio žalio amžiaus galėjau daryti tokius dalykus. Bet tuo laikotarpiu būdavo ir taip, kad sekmadieniais tekdavo imti ilgus interviu ir rašyti straipsnius.

Vieną dieną nusprendėte viską mesti?

Taip pasisuko gyvenimas. Pasiėmiau tris mėnesius atostogų ir išskridau į Čilę, turėdamas aiškų tikslą parašyti knygą. Labai mėgau skaityti knygas, bet rašyti nebuvau bandęs, net nežinojau, iš kurio galo prie to prieiti. Buvau jaunas ir visai nepatyręs, kita vertus, jau turėjau ką pasakyti. Norėjau papasakoti istoriją apie tris neonacius, kurie įsitikinę, kad tam tikri žurnalistai išdavė Švediją, todėl privalo būti įtraukti į mirties sąrašą. Žvelgdamas atgal galėčiau pasakyti, kad ėmiausi tikrai labai sunkios užduoties. Bet buvau kaip apsėstas –sėdėjau mažame gražiame žvejų kaimelyje ant Ramiojo vandenyno kranto, kur iš draugo išsinuomojau namelį, ir rašiau, rašiau, rašiau. Pažaidžiu futbolą su statybininkais, išgeriu vyno, suvalgau žuvį ir vėl rašau. Ir štai – lyg iš niekur nieko ėmėsi knyga. Baigiau ją, tiesą sakant, per du mėnesius.

Visai kaip rojuje.

Na, tikrai, tai buvo rojus. Kai reikia sėsti prie naujos knygos, skrendu į Čilę, nes ten išmokau, kaip reikia rašyti. Be to, tai tarsi mano sėkmės talismanas. Knyga „Patriotai“, kurią tada parašiau, buvo parduota aštuoniose šalyse prieš išleidžiant ją Švedijoje 2017­aisiais. Debiutas buvo toks sėkmingas, kad nusprendžiau išeiti iš darbo laikraštyje „Expressen“ ir užsiimti tik knygų rašymu.

Visi skandinaviški detektyvai paliečia socialinius aspektus. Tai mūsų rašytojų tradicija.

NUSIKALTIMUS TIRIA DETEKTYVĖ VANESA FRANK

Įtampos ir žiaurumo kupinoje Stokholmo turtuolių žudymo byloje aptinkamas prekybos organais tinklas. Nuo pareigų nušalinta Vanesa nepasiduoda ir atsiduria įvykių sūkuryje.

Vanesai tenka ne tik narplioti jaunos moters nužudymo bylą, bet ir demaskuoti puikiai organizuotą moterų nekentėjų tinklą. Kodėl jie taip niekina moteris ir nori jas nubausti?

Viename iš Stokholmo parkų randami du kūnai: policininko ir neatpažintos jaunos moters. Vanesa turi būti labai atsargi, nes už nusikaltimo slepiasi pavojinga teroristų grupė.

pramogos, nejučia sužino, kad taip vadinosi izoliuota kolonija, nacių įkurta Pietų Amerikoje po Antrojo pasaulinio karo. Arba štai tokia istorija: Švedijoje prieš dešimt metų vagys įsilaužė į brangių laikrodžių parduotuvę, bet nepaėmė nė vieno laikrodžio. Jiems rūpėjo nugvelbti klientų sąrašus. Jei pirkai laikrodį tokioje parduotuvėje, vadinasi, esi turtingas. Taigi, nusikaltėliai ėmė terorizuoti tuos žmones jų namuose. Gali būti, kaip jūs sakote, kad skaitydami kriminalinį romaną žmonės nesutelkia dėmesio į konkrečias socialines problemas, bet, šiaip ar taip, jie apie jas sužino. Bent jau man visada patiko sužinoti ką nors naujo iš skaitomos knygos – apie savo ar kitas šalis. Nesiekiu žmonių edukuoti, mano tikslas – papasakoti gerą istoriją ir kad joje būtų aprašoma tai, kas išties svarbu pasauliui, visuomenei. Noriu rašyti tokias knygas. Tokias noriu ir skaityti. Knygų apie serijinius žudikus arba kokių nors kitokių istorijų, kurios parašytos tik tam, kad būtų pasitaškyta krauju, neimu į rankas.

Į tam tikras problemas būtų galima atkreipti skaitytojų dėmesį ir meilės romane.

Jei vaikai neskaito knygų, prastėja ir jų matematikos pažymiai.

Prisipažinsiu, nesu gera kriminalinių trilerių žanro žinovė, bet tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad esate klasikinis „nordic noir“ atstovas –jums svarbu atskleisti visuomenės problemas?

Man atrodo, visi skandinaviški detektyvai paliečia socialinius aspektus. Tai mūsų tradicija, kurią perteikia daug rašytojų, paminėčiau žymią

švedų rašytojų porą Maj Sjöwall ir Perą Wahlöö, taip pat Camillą Läckberg, Stiegą Larssoną.

Skaičiau, kad „nordic noir“ tėvas Henningas Mankellis įžvelgė kriminalinių romanų, kuriuose būtų socialinės kritikos, nišą. Tai atsitiko daugmaž prieš du dešimtmečius. Kas nutiko, kad žmonėms parūpo pažvelgti į visuomenės problemas per nusikaltimų prizmę?

Nežinau, mums tiesiog patinka išryškinti kokius nors visuomenės defektus, tarsi įskilimus sienoje. Aš pats nemėgstu rašyti apie išgalvotus dalykus, remiuosi tikrais įvykiais ir įvykdytais nusikaltimais, transformuoju juos ir įpinu į savo istorijas. Man patinka terminas „infotainment“, kuris reiškia informacines pramogas. Noriu, kad mano skaitytojai ne tik smagiai leistų laiką su knyga, bet ir šį tą sužinotų apie Švediją, apie pasaulį, praplėstų akiratį. Jie galbūt niekada nesidomėtų, kas yra „Colonia Dignidad“, bet, skaitydami kažką tik dėl

Žinoma, kad galima. Nelabai suku galvą dėl žanro. Galėčiau parašyti ir romaną, bet pradėjau nuo kriminalinių trilerių, į juos ir koncentruosiuosi dar bent keletą metų. Kas bus toliau, nežinau. Bet tikrai žinau, kad ką nors vis tiek rašysiu.

Taip, niekas nežino, kas laukia ateityje... Ar galėjome tikėtis, kad populiarusis Lars Kepler pakeis vardą į Alex Ahndoril ir ims rašyti kur kas švelniau? Šis rašytojų duetas naujausioje savo knygoje lieja tikrai kur kas mažiau kraujo. O ir visuomenė turbūt keičiasi.

Sunku pasakyti. Kol kas Švedijoje kriminaliniai romanai itin populiarūs, bet nežinome, kaip bus vėliau. Net jeigu tai būtų ne skandinavų trileriai, kurie fokusuojasi į visuomenės problemas, o anglų detektyvai, vis tiek beveik visada atsitinka taip, kad teigiami herojai nugali bloguosius. Ir tai yra dalis žmogaus prigimties –norėti, kad gėris nugalėtų blogį. Mums patinka laimingos pabaigos, kai niekadėjai nubaudžiami už jų padarytus nusikaltimus. Nors tikrovėje taip ne visada būna, bent jau knygose tikrai galime tai rasti.

Štai ir atsakymas, kodėl kriminalinės istorijos mėgstamos visame pasaulyje, ne tik šiaurėje, kur daug tamsos. Beje, o kaip Čilėje? Esate ten populiarus?

Čilėje žmonės tiek daug neskaito kaip Švedijoje, todėl ten nebūtinai būčiau atpažintas. Net nežinau, kiek ten parduota mano knygų, bet nemanau, kad daug.

Na, ir nieko tokio, bent kur nors galite laisviau atsikvėpti.

Tikrai taip. Gyvenimas, kai tave mažai kas atpažįsta, kur kas lengvesnis. Galima pabėgti į Čilę ir žaisti futbolą.

Žinote, man netikėtai į galvą šovė mintis, kad galbūt tokios pagaulios istorijos, kokias mėgstate pasakoti, gali padėti žmonėms įveikti dėmesio sutrikimus.

Na, nežinau, ar su tokia užduotimi susidoročiau, bet žinau atvejų, kai jauni žmonės, kurie nemėgo skaityti, tapo knygų mėgėjais, nes kažkas jiems davė paskaityti mano knygą. Galiu paaiškinti, kodėl taip atsitinka. Aš stengiuosi išlaikyti veiksmo dinamiką – tai galite matyti, tarkime, „Ugnies žemėje“. Primėtau daug kablių, kurie pamėtėja vis aukščiau, o siužetą konstruoju taip, kad būtų panašus į „Netflix“ serialus. Tai darau tikslingai, nes mano tikslas – išlaikyti skaitytojo dėmesį prikaustytą. Nesuteikiu nė mažiausios galimybės pradėti nuobodžiauti ir užversti knygą nebaigus jos skaityti. Mano įsitikinimu, mobilieji telefonai stipriai pakenkė jaunų žmonių, galima sakyti, kad net visų mūsų, gebėjimui sutelkti dėmesį. Manau, šių laikų rašytojas turi turėti omenyje, kad visuomenėje yra įvykęs šis pokytis, todėl mūsų pareiga kurti labai įtraukiantį pasakojimą ir, žinoma, rašyti apie tai, kas aktualu jaunam žmogui.

Ar todėl buvo įsteigtas Pascalio Engmano fondas?

Taip, fondas pradėjo veikti 2021­aisiais, ir jo tikslas – remti žmones, kurie padeda vaikams skaityti. Tai gali būti pedagogas, bibliotekininkas ar knygyno darbuotojas, nes, mano įsitikinimu, labai svarbu, kad vaikai, ypač berniukai, skaitytų. Švedijoje turime didžiulę analfabetų problemą.

Norite pasakyti, kad Švedijoje yra vaikų, kurie iš viso nemoka skaityti?!

Kai kurie iš viso nemoka, o kiti, būdami penkiolikos, skaito tarsi septynmečiai. Taip yra todėl, kad mokyklose skaitymui nėra teikiama pirmenybė. Pasitaiko ir taip, kad vai­

kai namuose neturi knygų. Tokia turtinga visuomenė kaip švedų to tikrai nenusipelnė. Mes turėjome stiprias knygų skaitymo tradicijas, vertinome knygas, bet laikai pasikeitė. Esu įsitikinęs, ne tik Švedijoje, kuri yra labai technokratinė, bet ir visame pasaulyje mažėja skaitančiųjų. Jaunoji karta visai kitokia, jie sulindę į mobiliuosius ir videožaidimus. Jei nieko nesiimsime, padėtis tik blogės. Kažkuris iš mokytojų man pasakė, kad labai prastėja matematikos pažymiai. O kodėl? Nes vaikai prastai skaito, todėl jie nebėra pajėgūs suprasti matematikos uždavinių.

Ar pats asmeniškai vykstate į susitikimus su vaikais?

Ne visada galiu, bet tariamės su nacionaline futbolo komanda, kad žaidėjai pamėgintų sudominti vaikus knygomis per socialinius tink lus. Manau, paaugliai, kurie nemėgsta klausyti mokytojų, tikrai paklausys savo futbolo dievukų.

Galbūt technologijų amžiuje išeitis būtų audioknygos?

Ne, tik ne penkiolikmečiams. Švedijoje audioknygos sparčiai populiarėja tarp suaugusiųjų, ir tai puiku. Anksčiau mažai skaitę žmonės įsitraukia, pradeda vartoti daugiau istorijų. Tai pažanga, bet man norėtųsi, kad jie rinktųsi tradicinį skaitymą. Klausydamasis knygos tiek daug neįsimeni, kiek skaitydamas. Aš pats audioknygų neklausau.

Matau jums už nugaros kyšant gitaros galvą. Pagrojate?

Taip, kai noriu atsipalaiduoti, pailsėti nuo rašymo. Bet turėdamas vaikų tokiems dalykams negali skirti tiek laiko, kiek norėtum.

Ar daug laiko atima susitikimai su skaitytojais?

O taip, reikia duoti autografus, lankytis knygynuose, bendrauti feisbuke ir instagrame, daug kas rašo man asmeniškai. Labai įsiminė neseniai sutikta pora, kurios pirmas pasimatymas įvyko Monicos Zetterlund parke, kuris minimas mano knygoje, nes šalia jo gyvena Vanesa Frank. Man atrodo, jiedu ten ir susižadėjo. Graži vieta, bet įdomiausia tai, kad jie tame parke niekada nesilankė, kol neperskaitė knygos. Na, ir tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kai kas nors pasako gerą žodį apie mano knygas, nes po pusę metų praleidžiu jas rašydamas.

Noriu, kad mano skaitytojai ne tik smagiai leistų laiką su knyga, bet ir šį tą sužinotų apie Švediją, apie pasaulį, praplėstų akiratį.

Knygas skaitau ir klausau ne kaip leidėja, o kaip skaitytoja

„Audiotekos“ leidybos vadovės ir Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos narės Ingos VILIMĖS kasdienybėje telpa ne tik knygos. Apie literatūrą, laisvalaikį bei audioknygų pasaulį kalbėjosi kultūrinio tinklaraščio ANE kūrėja Kornelija Anelauskaitė.

KKokie buvo jūsų pirmieji žingsniai audioknygų pasaulyje?

Dvidešimt metų darbavausi informacinių technologijų, projektų valdymo, žmogiškųjų išteklių srityse. O leidybos srityje – visiškas nulis patirties, išskyrus nuolatinį ir nepertraukiamą knygų skaitymą. Iš karto supratau, kad noriu dirbti „Audiotekos“ įkūrėjo Aurimo Mikalausko komandoje, ir labai džiaugiausi gavusi tokią galimybę ir visišką veiksmų laisvę. Atsargiai apsidairiau, kaip čia viskas vyksta, ir nėriau.

Jutote aistrą knygoms?

Knygos nuo ankstyvos vaikystės man yra natūrali ir būtina gyvenimo dalis. Mačiau skaitančius savo tėvus, todėl skaičiau beveik viską iš eilės, kas buvo namuose (o buvo daug) ir ką rasdavau pas kaimynus ar miestelio bibliotekoje. Spėju, kad per gyvenimą skaitymui skyriau daugiau valandų nei valgymui, nors valgyti tikrai mėgstu.

Gal pamenate pirmąją skaitytą knygą arba tą, kuri jums be galo patiko?

Aš greita ir užmarši skaitytoja. Buvo ir pasakų, ir indėnų, ir klasikos kūrinių stadijos. Beveik visko, ką buvo galima tuo metu gauti. Tarp mano paauglystės favoričių buvo romanai „Vėjo nublokšti“ ir „Erškėčių paukščiai“ bei Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“. Gerų ir įsimintinų knygų buvo daug, bet naujai perskaitytos vis užima senųjų vietą.

Sakoma, jei filmą žiūri antrąkart, vadinasi, jis tikrai geras. O ar jūsų bibliotekoje yra knygų, kurias skaitėte ar klausėte ne vienąkart?

Yra. „Džeinę Eir“ skaičiau daugiau nei 20 kartų. Negaliu paaiškinti kodėl, bet ją skaičiau dar mokykliniame amžiuje, kai sirgdavau ar kai būdavo negera. Man ši knyga turi ramybės galią. Kitos knygos tokių rekordinių aukštumų nesiekia, bet būna, kad išsitraukiu knygą iš lentynos gilumos ir perskaitau dar kartą. Įsimintiniausia iš audioknygų – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Nors skaityta buvo du kartus, bet pradėjusi klausyti neatsispyriau aktoriaus Giedriaus Arbačiausko balso magijai ir negailėdama skyriau jai 32 savo gyvenimo valandas. Ši knyga vis dar yra viena klausomiausių „Audiotekoje“. Knygos vaikams – atskiras atvejis. Ne viena buvo skaityta sau, paskui vyresniam, po to jaunesniam sūnui, o ir vaikų pomėgis kartoti mėgstamus skaitinius priversdavo pusmetį gyventi su Petsono ir Finduso istorijomis ar Kakės Makės Netvarkos nykštuku.

Kuo audioknygos, jūsų nuomone, pranašesnės už popierines knygas?

Nemanau, kad jos pranašesnės. Kiekvienas renkasi tą formatą, kuris jam tuo metu labiausiai tinka ir patinka. Aš de-

rinu garsines, popierines ir elektronines knygas. Ausinukus įsikišu, kai paimti į rankas popierinės knygos ar skaityklės negaliu. Juk tvarkydamasi namuose ar vairuodama negaliu laikyti rankose tradicinės knygos, o klausytis teksto tokiose gyvenimiškose situacijose puikiai tinka. Daug žmonių pamini, kad didelės apimties knygų niekaip nebūtų perskaitę, o audioknygas išklauso su dėkingumu, kad įgarsinome ir išleidome.

Galbūt kartais pamąstote pati rašyti knygą?

Jau esu parašiusi, pradinėje mokykloje! Lietuvių kalbos vadovėlį savo jaunesniam broliui, taip jį išmokiau skaityti dar prieš pirmąją klasę. Esu buvusi vienoje leidykloje su knygos vaikams apie istorinę asmenybę idėja, tačiau ją siūliau rašyti kitam autoriui. Neturiu ambicijų būtinai parašyti knygą. Man pakanka savo indėlio į gerų knygų garsinimą.

Kokių pokyčių įvyko nuo jūsų darbo pradžios audioknygų pasaulyje?

Kai pradėjau dirbti, buvo tik viena knygų garsinimo studijai skirta patalpa, o man fiziškai net nebuvo kur įsitaisyti... Reikėjo didinti knygų leidybos apimtis ir sukurti procesus nustatytose biudžeto ribose. Teko paplušėti pasiraitojus rankoves, kad visa tai taptų įmanoma. Kolektyvas nuo penkių žmonių išaugo į didelę dvidešimties nuostabių kolegų komandą. Esu dėkinga galėdama būti šios komandos dalimi ir nors nelabai mėgstu, kai taip pavadina, bet esu savotiška šios komandos mama. Daug nuveikėme visi kartu. 2019 metais buvome įgarsinę 23 knygas, dabar vien per 2024 metus įgarsinta 91 knyga ir dar 155 knygos buvo gautos platinti iš kitų leidėjų. Prieš dvejus metus pradėjome knygas ne tik pardavinėti, bet ir pasiūlėme prenumeratą. Dabar turime jau daugiau nei 14 500 prenumeratorių, kurie kasdien klauso daugybę valandų.

Kas jums svarbu knygoje: turinys, istorija, siužeto netikėtumai, autorius, stilius?

Knyga arba įtraukia, būna įdomi, aktuali, arba ne. Aš labiausiai mėgstu grožinę literatūrą arba istorinės tematikos knygas. Man atrodo, kad vis dar skaitau ir klausau knygas ne kaip leidėja, o kaip skaitytoja. Tačiau nuo asmeninių pasirinkimų renkantis knygas garsinti pavyksta atsiriboti, kadangi knygas pasirenkame kartu su leidėjais-partneriais bei svarstome su kolegomis. Išimtis – kai besąlygiškai kažkuris vienas iš mūsų tiki knygos verte ar grožiu – „mylimukėms“ vietos atrandame.

Kokios knygos patraukia jūsų akis įgarsinimui, „kūno“ sukūrimui?

Atkreipiu dėmesį į vertimo kokybę, teksto sklandumą. Kas, būna, puikiai skamba mintyse, ne visada lengvai įgarsinama.

Daugelis pamini, kad didelės apimties knygų nebūtų perskaitę, o audioknygas išklauso su dėkingumu, kad įgarsinome.

Labiausiai garsinti traukia pirmuoju asmeniu pasakojamos istorijos. Taip pat džiugina lietuvių autorių kūriniai, kuriuos skaitai ir supranti – taip gerai skambėti gali tik gimtąja kalba parašytas tekstas.

Esate įgarsinusi kelias knygas – „Viena Indijoje“, „Mėlynas namas Havajuose“, „Trisdešimt“. Kaip jaučiatės prie mikrofono?

Galimybė įgarsinti knygas man leidžia ne tik pasimėgauti procesu, kuris man labai patinka, bet ir „pasimatuoti atlikėjo kėdę“ – labai sveika pajusti, kuo gyvena kasdien pas mus ateinantys audioknygų balsai. Ar patogu, ar netrūksta oro, kaip dirbama komandoje su garso režisieriumi, kaip jaučiuosi, kai mane pataiso ar paprašo mažiau judėti, nes čeža drabužiai. Kažkada esu savanoriavusi Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje ir pati įgarsinau gal septynias skirtingų žanrų knygas, bet tai skyrėsi nuo profesionalaus įgarsinimo. Ne tiek tuo, kaip skaitomas tekstas, kiek visu nematomu darbu, kurį atlieka garsistai studijoje ir po to iš įrašo paruošdami audioknygą.

Praėjusiais metais tapote Leidėjų asociacijos valdybos nare. Kaip sekasi eiti šias pareigas, kokios naujos mintys ar požiūris atsiskleidė?

Dar tik apšylu kojas ir dažniau norisi išgirsti, ką mano ar siūlo daugiau patirties turintys kolegos. Supratau, kokį didžiulį darbą daro valdyba, o labiausiai –jos direktorė Rūta ir valdybos prezidentė Lolita: kiek daug jos nuveikia, kad įvyktų Vilniaus knygų mugė. Jaučiu, kad šios pareigos man leidžia išmokti daug leidybos niuansų, su kuriais nesusiduria audioknygų leidėjai. Šiuo metu turiu tikslą Europos leidybos statistikos žemėlapyje mažinti pilkų dėmių ten, kur turėtume matyti Lietuvos duomenis.

Ar būna, kad užbėgusi į knygyną įsigyjate pirmą pasitaikusią ar akį patraukusią knygą, kitaip tariant, emociškai nusiperkate, ar, priešingai, esate atidi ir apgalvojate, ką pirksite?

Knygyne, ypač keliaudama, dažniau vadovaujuosi emocija. Kartais užeinu vienos, o išeinu su trimis, tarp kurių net tos norėtos knygos nėra. Apgalvojusi knygas perku iš leidėjų arba elektroninės prekybos svetainėse.

Kaip įveikiate nelengvus gyvenimo etapus?

Po neilgos nusivylimo ar liūdesio fazės judu pirmyn. Nepataisoma tik artimo žmogaus mirtis. Visa kita praeina ir lieka pamoka arba tiesiog laikinu etapu,

kuris leidžia labiau vertinti geriau pavykusius etapus. Jei galiu, ištaisau klaidas.

Kokiomis vertybėmis remiatės tiek darbiniame, tiek asmeniniame gyvenime?

Nors turime išleidę nemažai audioknygų, kuriose kalbama apie vertybių nustatymo svarbą ir kaip tą padaryti, nesu apie tai ilgiau galvojusi. Vertingiausia, ką turiu, – artimi, mylimi, mylintys žmonės, sveikata ir galimybė gyventi laisvoje Lietuvoje. Kitame lygmenyje būtų judėjimas. Tiek fizinis – pasivaikščiojimai, kelionės, šokiai, tiek bendrai – judėjimas į visas įdomiąsias pasaulio puses: pamatyti spektaklį, pajudėti mažo tikslo link, neužsibūti rutinos klampume. Judėjimui turiu gerų pakeleivių, todėl tai vertinu dar labiau.

Mėgstate keliauti, šokate rytietiškus (pilvo) šokius. Kaip atsirado šie jūsų pomėgiai?

Man patinka kelionės, kurių metu galiu daug pamatyti vaikščiodama. Įspūdingiausi pirmieji kartai –kai išvydau kalnus ir fjordus Norvegijoje, geizerius Kamčiatkoje, drakono medžius Sokotros saloje, lavą Havajuose. Tik kuo daugiau keliauju, tuo labiau man patinka Lietuva. Mes taip švariai gyvename, turime dar tiek žalumos. Gyvenu šalies sostinėje, o galiu per 10 minučių nuvažiuoti dviračiu ryte prie ežero. Mes turtuoliai!

Na, o šokius atradau ieškodama sau patinkančio judėjimo. Tačiau rytietiški šokiai yra kur kas daugiau nei puiki viso kūno mankšta. Šokiai man suteikia galimybę visiškai „atsijungti“ nuo darbinių ar naminių minčių ir suteikia daug džiaugsmo. Per šokį susipažinau su nuostabių moterų kolektyvu ir jo vadove, kuri į mano gyvenimą atnešė ir neapsakomo gerumo pirties patirtį.

Kiek jūsų kasdienybės laiko skirta knygų klausymo malonumui?

Labai sunku atskirti laisvalaikį nuo darbo. Bendrai –skirta daug. Kelionės į darbą, dalis pasivaikščiojimų ar grindų plovimas – audioknyga man dera su visokeriopu judėjimu. Jei galiu atsisėsti, prigulti ir skirti laiko knygai, pasiimu popierinę. Daugiausia klausau knygas anglų kalba, nes lietuviškas jau būnu ar perskaičiusi, ar studijoje išgirdusi. Dabar klausau Alison Espach „The Wedding People“, po jos laukia Elisabeth Strout „Tell Me Everything“. Neseniai išklausyta – Steveno Bartletto „The Diary of a CEO“, ją metų pradžioje išleidome lietuviškai.

Ilgai ir laimingai?

Laimingos pabaigos knygose – jokia naujiena. Tačiau viena visuomenės grupė pirmos literatūrinės laimingos pabaigos sulaukė ne taip ir seniai.

Patricija TILVIKAITĖ

„Rašydama romaną „Nepriklausomybė“, LGBTQ+ kūrinį, pati neišvengiau nei tragizmo, nei skausmo“, – sako Patricija Tilvikaitė

Popierius padeda jausti spalvamainio pasaulio pulsą

PPatricios Highsmith romanas „Kerol“ („Price of Salt“), išleistas 1952­aisiais, – anaiptol ne pirmasis LGBTQ+ literatūros kūrinys, tačiau laikomas pirmuoju, kai dvi įsimylėjusios moterys nei mirė, nei nusižudė, nei kokiu kitu būdu sulaukė per ankstyvos pabaigos. Tiesa, ar knyga (ir jos pabaiga) laiminga, būtų galima ginčytis, tačiau kalbai pasisukus apie LGBTQ+ temą kūryboje (o vertinant statistiką ir turimas teises – ir gyvenime), laimė – labai santykinis reikalas. Lietuviškai „Kerol“ buvo išleista tik 2021­aisiais.

Kaip toli nuėjome per tuos daugiau nei septyniasdešimt metų? Ar jau užsitarnavome savo laimingą pabaigą? O gal tragedija ir LGBTQ+ likimai visada eis koja kojon?

1956­aisiais pasirodęs Jameso Baldwino „Džovanio kambarys“ („Giovanni’s Room“), į lietuvių kalbą išverstas tik (net?) 2024­aisiais (pagaliau!), – skausmingas, apmaudo ir internalizuotos homofobijos kupinas romanas. Pagrindinis veikėjas Prancūzijoje slepiasi nuo savęs ir savo veiksmų pasekmių, nes tai, ką daro Paryžiuje, tarsi neegzistuoja namuose Amerikoje. Panašiu metu, kai buvo parašytas „Džovanio kambarys“, Amerikoje gimsta, o vėliau ir ima kurti Vytautas Pliura – lietuvių išeivio ir amerikietės sūnus. Jo LGBTQ+ eilėraščių rinktinė „Švelnumas pragare“ (lietuviškai –2021­aisiais) kalba apie buvimą už gero tono ribų. Slepiantis ne kur nors kitoje šalyje, o savo paties mieste, ieškant saugesnio rajono, buto ar lovos, kur nors trumpai gali būti savimi. Lietuvoje tik taip vėlai atrastas LGBTQ+ poetas apie save kalba taip, kaip to meto homoseksualių kūrėjų tekstuose ir įprasta – apie gerą pabaigą net nesvajojant, jos nei tikintis, nei laukiant. Prilygindamas save visiškoms atmatoms, pavyzdžiui, serijiniams žudikams, Pliura kuria paralelę tarp savo patirties šalia sergančiųjų ir mirštančiųjų nuo AIDS ir Lietuvos bei lietuvių istorijos skaudulio – koncentracijos stovyklų. Tiek Džovanis, tiek Pliura slepiasi, bet ar dabar jau jaustųsi saugūs?

Po beveik pusės amžiaus JAV studijavęs ir įvairiais amerikietiškais simboliais savo kūryboje su Pliura puikiai susikalbėti galintis Artūras Tereškinas 2017­aisiais parašė pirmą lietuvišką romaną „Nesibaigianti vasara“ apie vyrų meilę ir seksą. Ir susikalba abu autoriai ne tik per simbolius, bet ir per skausmą – vienas vienu metu norėjo ir slėptis, ir net laikraščiuose publikuoti savo meilužių vardus. Kitas moderniame XX amžiuje tarsi galėtų jaustis saugus, Tereškino veikėjas gali net dokumentuoti savo seksualines patirtis. Žinoma, pagal dabartinius įstatymus Tereškino ar jo veikėjų už buvimą gėjumi niekas nepasodintų į kalėjimą, bet kiek toli „Nesibaigianti vasara“ yra nuo Oscaro Wilde’o „De profundis“ (pasirodė 1897­aisiais)? Tereškino kuriamas pagrindinis veikėjas nesvarsto apie savo padėtį visuomenėje, (ne)toleranciją, neapykantą. Neįkalina savęs įsitikinime mėgti tik tai, kas stereotipiškai priklausytų gėjų kultūrai ar jo, kaip homoseksualo, tapatybei. Jis siekia išsilaisvinti, bet ne todėl, kad visuomenė būtų jį kaip nors įkalinusi, – griežčiausias kalėjimas vis tiek yra tas, kurį susikuri pats. Net jei manai sau leidžiantis bene viską. Net jei taip mano ir visi kiti.

Po 2000­ųjų leidžiamose LGBTQ+ šiuolaikinėse istorijose atsiranda patys plačiausi kontekstai ir kur kas platesnė emocijų ir galimų pabaigų amplitudė. Pagaliau daugėja įvairiausių pasakojimų, pavyzdžiui, meilės romanų, kuriuose LGBTQ+ bendruomenė gauna tokią pat saldžiai laimingą pabaigą kaip ir skirtingos lyties poros. LGBTQ+ literatūra vis dažniau laimi ir prestižinius apdovanojimus.

2017­aisiais Andrew Seano Greero „Arturas Vargas“ („Less“) laimėjo Pulitzerį, o Hanyos Yanagiharos 2015­ųjų bestseleris „Mažas gyvenimas“ („Litle Life“) pelnė krūvą apdovanojimų ir skaitytojų palankumą tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje. „Mažas gyvenimas“ jokiu būdu nedžiugina, o pagrindiniam veikėjui ir aplink jį besisukantiems tenka tiek iššūkių, kad dalis skaitytojų tokio tipo literatūrą vadina misery Kalbai pasisukus apie LGBTQ+ temą kūryboje, laimė – labai santykinis reikalas.

Susidūriau su pasipiktinimu –kaip taip gali

būti, kad vyras, kuriam jau keturiasdešimt, pradeda

tyrinėti

savo paties seksualumą?

porn (liet. „kančios pornografija“). Visgi knyga džiugiai priimta ir gausiai skaityta net Lietuvoje, bet kyla klausimas – ar būtų taip pat mėgstama, jei pagrindinis LGBTQ+ veikėjas šitiek nesikankintų?

O štai žavusis Arturas Vargas, kurio iššūkiai, nepaisant ironiškos pavardės, labai kasdieniški, bet nebūtinai vykstantys kasdien (kai „Mažo gyvenimo“ veikėjas, rodos, susiduria su visomis įmanomomis problemomis nuo pat gimimo iki pat pabaigos), niekaip nešokiruojantis ir neišsišokantis, pasakoja istoriją, kurią dar nebūtinai visi pasiruošę skaityti, – apie LGBTQ+ gyvenimą be didelių vargų. O gal vargų LGBTQ+ literatūroje vis dar reikia? Gal tai kelias į empatiją, todėl ir priėmimą?

Džiugu, kad lietuviškų LGBTQ+ literatūros žanrų amplitudė plečiasi – 2024­aisiais Ignės Ale parašyti „Migruojantys paukščiai“, rodos, yra pirmasis apie dviejų moterų meilę pasakojantis lietuviškas romanas. Ir pagrindinės veikėjos išties gali neblogai susikalbėti su jau minėtu Arturu Vargu – jos gyvena sau ir savaip, atranda meilę be nereikalingų ir erzinančių nesusikalbėjimų, brandžiai ir sukurdamos santykį, kurio tikriausiai daugelis sau linkėtume. Jos gauna tikrą, vadovėlinę, literatūrinę laimingą pabaigą – ne atėjusią iš ultimatumų ir atsiskyrimo nuo viso kito, kas brangu, kaip „Kerol“, o tą, kuri nekelia kartėlio.

Rašydama antrąjį romaną „Nepriklausomybė“, LGBTQ+ kūrinį, pati neišvengiau nei tragizmo, nei skausmo. Susidūriau su skaitytojų pasipiktinimu ar susinepatoginimu – kaip taip gali būti, kad vyras, kuriam jau (net? Tik!) keturiasdešimt, pradeda tyrinėti savo paties seksualumą? Po ilgametės santuokos su moterimi vis dažniau prabunda šalimais vyro, o dar ir jaunesnio? Ar taip gali nutikti ir man? Ir kodėl didžioji veikėjų gyvenimo tragedija visai nesusijusi su jų seksualumu ar orientacija? Argi gali šitaip būti? Ir ar netobuli ir klystantys verti „ilgai ir laimingai“? Jei ne, ar lieka to vertų literatūroje ar gyvenime?

Turbūt jau jaučiamės beveik nusipelnę laimingos pabaigos. Ir turbūt skaitytojai beveik pasiruošę apie tokią skaityti. Bet link jos vis dar žingsniuojame labai atsargiai, net jei nuo pirmųjų bandymų ir praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų.

Debiutinis

Šveicarijoje

gyvenančios Ilonos

Madelaine romanas

„Nuodas“ užkariavo

ne vieną širdį

Meilės romanų pamokos

„Kad ir ką patirsite versdami knygos puslapius, nesijaudinkite, viskas bus gerai. Meilės romanas yra saugus literatūros žanras“, – skaitytojus įspėja naują karštą romaną „Viesulas“ pristatanti Ilona MADELAINE .

Irma LAUŽIKAITĖ

AAr tai, kad „Viesulas“ saugus, ir reiškia ant viršelio šviečianti raidė „S“?

Šiuo atveju „S“ žymi, kad knyga suaugusiesiems (juokiasi). Tai įspėjimas skaitytojui. Rašau pasiutusiai ir atvirai moteriai, todėl jautresnės ir įspėjamos, kad bus karšta. Aš labai jauna pradėjau skaityti meilės romanus, gal netgi per anksti, bet visiškai nesigailiu. Tuomet lytinis švietimas buvo labai kuklus, viską, ką reikėtų žinoti bręstančiai merginai, pasiėmiau iš knygų. Tikiuosi, ir mano knygose aprašytos situacijos ar detalės taip pat ką nors įkvėps, privers susimąstyti ar suteiks žinių.

Kodėl meilės romanus vadinate saugiu žanru? Meilės romanas žada emocionaliai pakilią pabaigą. Todėl ir įprasta įspėti, jei knygos puslapiuose bus kažkas, kas išeina iš žanro rėmų ir gali sukel­

ti nepasitenkinimą, – nežinau kito literatūros žanro, kur autoriai taip saugotų savo skaitytoją. Tiesa, naujos kartos autoriai linkę ginčytis, ar visuomet pabaiga turi būti laiminga. Aš esu įsitikinusi, kad tuomet irgi turėtų būti įspėjimas.

Bet noriu pabrėžti, kad ir po saldžiu viršeliu gali slėptis susimąstyti verčianti istorija. Meilės romano žanras plečiasi ir laužomi stereotipai. Šiose knygose sprendžiama daug aktualių klausimų, tarkim, nevaisingumo, depresijos, šeimos krizių, artimo žmogaus netekties. Įsitrauki į herojų išgyvenimus, tave tiesiog permala, bet paskutinį puslapį užverti žinodamas, kad viskas gerai. Patiki, kad ir tavo gyvenime viskas bus gerai. Kai pati skaitau knygą, noriu, kad būtų juokinga ir skaudėtų. Noriu, kad ją užvertusi atsikvėpčiau su palengvėjimu: ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai.

O jei aistringa meilės romanų skaitytoja nutars ne spręsti problemas, bet apsiginkluoti kantrybe ir sulaukti princo ant balto žirgo...

Trilerių gerbėjai užvertę romaną nepuola žudyti! Tiesiog laukiant išvis gyvenime nieko neįvyksta. Jei nori rasti partnerį ar pataisyti santykius su mylimuoju, turi pradėti daryti kažką, ko niekada nedarei. Išeiti iš komforto zonos, kalbėtis net ir intymiausiomis temomis ir, svarbiausia, labiau pasitikėti savimi! Knygų personažai įsivelia į nuotykius ne todėl, kad sėdi namuose ir kažko laukia.

Ko jūs išmokote iš meilės romanų?

Išmokau įsiklausyti, nepulti ginčytis ir įrodinėti savo tiesų.

Taip pat manau, kad meilės romanai man suteikia pasitikėjimo savimi. Skaitau ir suprantu, jog aš ne viena tokia. Herojės taip pat dvejoja, bijo, palūžta, bet susiima ir griebiasi veiksmų: ryžtasi įgyvendinti pamirštas svajones, pamina išdidumą ir sprendžia santykių problemas, susikauna su drakonais!

Juk pati, įkvėpta drąsių knygų herojų, ir ėmiausi įgyvendinti savo seną svajonę – parašyti knygą. Rašydama „Nuodą“ įsivaizdavau, kaip per pristatymą kalbėsiu apie depresiją ir drąsinsiu moteris kreiptis pagalbos. O pristatymo metu paaiškėjo, kad dar nebuvau tam pasirengusi. Gerklėje strigo gumulas, akis degino ašaros... Meilės romanai sukelia tokį pat efektą kaip ir motyvacinės knygos – jie įkvepia, pozityviai nuteikia. Todėl šio žanro knygos ir privalo tu­

Į Vilniaus knygų mugę tiesiai iš spaustuvės atkeliausiančio „Viesulo“ skaitytojų laukia staigmena – romano istoriją papildys piešiniai ir atvirukai. Visų šių iliustracijų autorė – Ilona Madelaine

rėti laimingą pabaigą. Pažįstu ne vieną moterį, kuri meilės romanus atrado sunkiu gyvenimo metu – po skyrybų ar išgyvendama santykių krizę, po gimdymo. Ir pati esu susimąsčiusi: o jei tuo metu, kai man buvo blogai, būčiau prisiminusi knygas, gal būčiau išvengusi depresijos?

Kaip meilės romanai – patikslinsiu, knygos, o ne nuotykiai – jums padėjo susidoroti su sunkumais?

Atėjau pas gydytoją įsitikinusi, jog netrukus mirsiu, o išėjau iš kabineto sužinojusi, kad fiziškai esu sveika, bet mane kamuoja depresija. Buvau priblokšta. Gydytojas liepė viską – darbą, studijas, netgi draugus – kurį laiką palikti nuošalyje ir pasirūpinti savimi. Jis paklausė, ką man patikdavo daryti vaikystėje. „Piešti“, – atsakiau. Taip vėl prisiminiau dailės aistrą, esu ją ir studijavusi. Vėl pradėjau tapyti, o sėdėdama prie molberto atradau audioknygas – kritau į meilės romanus. Kaip kadaise paauglystėje. Paskui kilo noras rašyti – taip ir padariau: pradėjau aprašinėti nuotykius su draugėmis, o mums visko yra nutikę. Sėsdavau prie kompiuterio apimta didžiulio liūdesio, rašydavau apie linksmus dalykus, ir nuotaika palengva skraidrėdavo. Ypač buvo smagu rašyti apie įsivaizduojamus vakarėlius – galbūt todėl, kad tuo metu negalėjau pakelti taurės šampano, nes vartojau vaistus? Atsitraukdavau nuo kompiuterio, o širdyje taip lengva ir gera... Taip atsirado pirmasis mano romanas „Nuodas“.

Meilės romanai sukelia tokį pat efektą kaip ir motyvacinės knygos – jie įkvepia.

Pasižvalgykime: knygų bendrovės „Dirva“ knygynas Marijampolėje, apie 1924-uosius. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus nuotrauka

Vilniaus knygų mugėje skaičiuojame praėjusių metų derlių, o kuo gyveno rašytojai, leidėjai ir skaitytojai prieš šimtmetį?

Gediminas KULIKAUSKAS

Ėmė grėsti katastrofa

Atrodo, kad 1924­aisiais šeštus Nepriklausomybės metus skaičiavusi Lietuva leidybos ir literatūros gyvenime „sirgo“ daugeliu „vaikystės ligų“. Bendru simpatišku žodžiu „knygininkai“ vadintiems tarpukario knygų prekeiviams ir leidėjams jie tapo išbandymų metais, kai esą „lietuviškai knygai ėmė grėsti katastrofa“.

Ir nors būtent tada įsikūrė bene didžiausia tarpukario „Sakalo“ leidykla, kartu tai buvo laikas, kai lietuviškų knygų leidyba po kelerių metų augimo ėmė slopti. Iki tol ji tik augo – apie dešimt šalyje veikusių lietuviškų leidyklų skaitytojams kasmet pateikdavo vis daugiau naujų knygų. 1919­aisiais krašte išleistos 32 naujos lietuviškos knygos, o 1923­iaisiais šis skaičius jau buvo pasiekęs 188 leidinius.

Bet 1924­aisiais leidėjų sparnus kažkas pakirpo: naujų knygų skaičius smuktelėjo iki 132... Dar blogiau nutiko po metų, kai pasirodė vos 80 leidinių (ir 40 keliolikos puslapių apimties brošiūrų, kurias visas, anot leidėjų, buvo galima prilyginti kokioms keturioms rimtoms knygoms). Bendrai leidyba, įvairiais skaičiavimais, vos per porą metų (nuo 1923­iųjų) sumažėjo net 55 procentais.

Priežastis? Pirmąsias leidyklas „pasivijo“ anksčiau lengva ranka imtų paskolų pasekmės. Knygotyrininko Vlado Žuko publikuotame „Knygų leidėjų ir pirklių Memorandume“ (surašytas 1926 metų kovą ir įteiktas šalies vyriausybei) dėl situacijos kaltintas pirmųjų leidėjų idealizmas. Esą pastarieji „liūdnų praktikos patyrimų nepamokyti <...> naudojosi nepaprastai brangiu bankų kreditu (36 %) knygoms leisti“. Bet leidyba pasirodė nesanti tokia pelninga veikla, kaip Nepriklausomybės pradžioje optimistiškai tikėjosi knygininkai. Tad netrukus daugeliui jau vos užtekdavo lėšų ankstesnių kreditų nuošimčiams susimokėti. Ir visi kaip vienas kratėsi bet kokių reikalų su bankais: „Šiandien jau niekas iš knygininkų nesinaudoja bankų kreditu naujoms knygoms leisti <...> Turimieji šiandien knygininkų reikalai su bankais tai tik senųjų skolų likvidavimas.“

Drakoniški muitai

Knygininkai skundėsi, kad jų padėtį sukomplikavo ir 1922­aisiais įvestas litas: „Įvedus gi savo valiutą ir perkainojus tuo būdu išleistas

markių laikais knygas, jų gamyba jau 1924 metais nukrito 30 %.“

Kaip viena smulkių, bet iškalbingų detalių, sunkinusių to meto leidėjų gyvenimą, paminėtas ir kalbos taisyklių nepastovumas: „Nuolatinis kalbos kaitaliojimas neleidžia nė vieno leidinio matricuoti, kad tuo keliu galima būtų ar knyga papiginti, ar leidėjas gautų atsigriebti, prakišęs ant kitų leidinių.“

Bendrai lietuviškos ateities leidybos paveikslas minėtame memorandume pieštas niūriomis spalvomis. Esą privatiems leidėjams „gresia nepataisomas pavojus iš visų pusių. Susmukti jiems bus lengva, bet nė vienas iš jų jau nebeatsikels susmukęs.“ Tai neišvengiamai smogs visam švietimui, nes: „Ilgainiui gali susidaryti padėtis, kad net mokyklos paliks be vadovėlių, vieton sulaukusios geresnių bei tobulesnių.“

Negalima sakyti, kad valstybė nieko nedarė, mėgindama pagelbėti saviems leidėjams. 1924­ieji tapo ir metais, kai baigėsi užsienio spaustuvių aukso amžius Lietuvoje, nes patvirtintas naujas Lietuvos muitų tarifas (iki tol galiojo 1919­aisiais priimti laikinieji Lietuvos muitinių tarifai).

Šiandien gali atrodyti keista, bet pirmaisiais Nepriklausomybės metais dėl specialistų, lėšų, svarbiausia – spaustuvių trūkumo (Lenkija buvo okupavusi didžiausią spaustuvių centrą Vilnių) didžioji dalis leidinių lietuvių kalba spausdinta užsienyje, daugiausia Vokietijoje. Kaip mini bibliografė Audronė Glosienė, 1922­aisiais rašyta, kad iš 750 „Švyturio“ bendrovės katalogo knygų tik 35­ios buvo išspausdintos Kaune, likusios – Vilniaus, Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus, Berlyno, Miuncheno, Leipcigo, Čikagos spaustuvėse. 1924­aisiais šį eksportą paralyžiavo įsigalėję naujieji muitų tarifai, kuriais iš užsienio įvežamiems leidiniams lietuvių kalba nustatytas 2 litų muito mokestis už kiekvieną kilogramą. Leidinius kitomis kalbomis buvo galima įvežti be muito. Reikia pasakyti, šiuo muitu daugelis Lietuvos leidėjų visai neapsidžiaugė, nes ir patys taupydami neretai spausdino leidinius užsienyje, užuot naudojęsi brangių Kauno spaustuvių paslaugomis. Juolab kad kartu muitai įvesti ir spausdinimo popieriui (po 20 centų už kilogramą).

Tad 1924­ųjų spaudoje net emocingai šauktasi knygnešių gadynės kontrabandininkų, kad padėtų per sieną pernešti „Muravjovo ainių

Kaip viena iškalbingų detalių, sunkinusių leidėjų gyvenimą, paminėtas ir kalbos taisyklių nepastovumas: „Nuolatinis kalbos kaitaliojimas neleidžia nė vieno leidinio matricuoti, kad tuo keliu galima būtų ar knyga papiginti, ar leidėjas gautų atsigriebti, prakišęs ant kitų leidinių.“

pusiau uždraustas“ knygas. Tokių esą netrūksta, nes pasienyje su Vokietija, Eitkūnuose, „stovi keli transportai lietuviškų knygų ir žurnalų, atspausdintų užsienyje ir valdžios neįleidžiamų Lietuvon, nes leidėjai nepajėgia drakoniško muito sumokėti“.

Vietoj bibliotekos

Kaip ir leidėjai, panašų vargą deklaravo knygų prekeiviai, vis pabrėždavę, kad „verstis vienomis knygomis neišsimoka“. Ir pavydžiai šnairavo į kitus pardavėjus, skelbusius išpardavimus, pigias savaites – su knygomis (išskyrus antikvarines) taip daryti drausta.

Konstatavę, kad „knyga prekė yra labai standus dalykas ir ji neleidžia daryti jokių prekybinių manipuliacijų“, tiek Kauno, tiek provincijos knygynai rinkosi: arba bankrotas, arba prekyba kitokiomis (pirmiausia kanceliarinėmis) prekėmis. Bankrutuojantys knygynai savo skolas stengdavosi padengti „ne pinigais, bet užsigulėjusiomis knygomis“.

O likę tapdavo universalių prekių parduotuvėmis. „Visai mažutis provincijos knygynų skaičius tesiverčia vien knygomis bei rašomąja medžiaga, dauguma jų knygų prekybą laiko antraeiliu dalyku greta manufaktūros ar kitų prekybos branžų“, – skundėsi knygynų savininkai. Priekaištavo, ir kad valstybė ima tokio pat dy­

„Šventraščio paslapčių“ teismo procesas įkvėpė ir karikatūristus.

„Šiaulių naujienos“, 1925-ieji, e-paveldas.lt

džio patentinį mokestį (600 litų) iš visų Kauno knygynų, nors jų būta didesnių ir smulkesnių. Knygynas turėjo ir trečią išeitį pasigerinti sudėtingą finansinę situaciją: daugelis (gal net dauguma jų) tapdavo ir biblioteka, už nedidelį mokestį leidžiančia savo patalpose skaityti spaudą ir knygas ar pasiimti leidinių namo. Štai vieno tokio tipinio knygyno­bibliotekos Šiauliuose taisyklės, išleistos 1924­aisiais. Pirmiausia skelbta, kad „svarbiausiuoju šviesos įrankiu – knyga“ skaitytojai bus aprūpinami dvejopu būdu – pardavimui ir pasiskaitymui. Norintieji knygynu naudotis kaip biblioteka turėdavo palikti 10 litų užstatą, o skaitytojo mokestis sudaro 10 procentų knygos vertės. Knygos išduodamos 30 dienų, „negrąžinus laiku imama pabauda“. Užlaikius knygą ilgiau nei mėnesį, knygynas laiko, kad skaitytojas ją nusipirko ir tiesiog nusiskaičiuoja iš užstato knygos kainą.

Per brangu...

Nuo leidėjų bėdų, kurios, kaip dabar žinome, gal nebuvo tokios dramatiškos, kaip atrodė 1924­aisiais, pereikime prie pačių knygų ir skaitytojų kasdienybės prieš šimtmetį. Kaip ir šiandien, tuomet irgi visi dejavo, kad lietuviškos knygos brangios. To, tiesą sakant, neneigė ir patys leidėjai, pirštais rodydami į plėšriuosius bankus: „Paskolos nuošimčiai padidina knygos kainą ir padaro ją ytin brangią neturtingam mūsų krašto gyventojui ar tai inteligentui, ar tai sodiečiui.“

Šnairuota ir į knygynus, kurie (ypač provincijose) mėgdavo užsiplėšti gerokai aukštesnes kainas, nei rekomenduodavo leidėjai. Leidyklos mėgino su tuo kovoti spaudoje viešai skelbdamos savo leidinių sąrašus su kainomis ir ragindamos skaitytojus nepermokėti.

Knygynai nenusileisdavo, spaudoje viešai įrodinėdami, kad tikrieji plėšikai – leidėjai, teduodantys „penkiolika nuošimčių“ nuolaidos. O juk knygų pargabenimas, mokesčiai, amortizacija („pasitaiko, kad viena kita knyga sugenda“) jau sudaro iki 6 procentų kainos.

Tuo tarpu knygynuose nuolatiniams skaitytojams priimta daryti 10 procentų nuolaidas. Dar reikia „pridėti nekurią sumą tarnautojams algoms, butui, kūrui, šviesai“. Taigi, nieko nuostabaus, kad siekdami išvengti nuostolio

provincijos knygynai „pakelia kainą – sauvaliai, kartais labai žymiai“.

Gana netikėtų priekaištų Lietuvos leidėjai 1924­ųjų vasarą sulaukė iš Amerikos lietuvių, labai laukusių leidinių iš tėvynės. Tautiečiai jautėsi visai apsišvietę, nes kone „kiekvienas prasilavinęs darbininkas Amerikoj vis tik turi po kiek knygų savo kuparėlyje“. Daugiausia turėta angliškų, bet labai norėjosi ir lietuviškų –„ypač gražiai išleistų, papuoštų, papuliarių, sklandžiai skaitomų“.

Bet gavę siuntas, „amerikonai“ dažnai nusivildavo – iš Lietuvos atkeliavę leidiniai, kad ir buvo įdomūs, bet labai jau rėžė akį pačiais įvairiausiais formatais. „Ir tu žmogau sudėk jas tinkamai spinton <...> Ypatingai metasi į akis tai, kad net vienas leidėjas leidžia įvairiausių formatų knygeles, kad jas nė sustatyti gali greta, nė susiūti kartu“, – skundėsi vienas iš „Sandaros“ laikraščio leidėjų Kazys J. Paulauskas. Esą viena knyga gali būti maža, bet labai stora, o kita – plona, vos kokių 50 puslapių, bet tokio didžiulio formato, kad vos telpa į lentyną. Anot K. J. Paulausko, dar blogiau nutikdavo mėginant tokius leidinius bibliotekoje sugrupuoti pagal turinį: „Tuomet tai tikrai biauriai išrodo, gaunasi į viršų kažkokia nesimetringa kriputė.“

Amerikiečiams knygų estetinė pusė labai svarbi – jiems reikia, kad knyga būtų gera ne tik turiniu. Svarbu ir „kad ji spintoj gražiai išrodytų, sudarytų lyg papuošalą namams. Lietuvos knygos ne tik tam netarnauja, bet bendrai jas sunku kiek gražiau sudėti spintoje.“

Tad K. J. Paulauskas kvietė Lietuvos leidėjus pagaliau susitarti tarpusavyje ir nusistatyti maždaug vienodus vadovėlių, grožinės literatūros ir pan. formatus.

Alpis, girda, patraukis

Žvelgiant į tais metais pasirodžiusias knygas, sunku atsikratyti įspūdžio, kad gera dalis lietuviškos literatūros pasaulio dar tik budo, išgyvendama savo paauglystę su mėgėjiškais autorių gabumais, keistoka kalba ir siužetais. Tarkim, 1924­aisiais Raseiniuose išleista 44 puslapių Justino Tumėno knygelė „Nuomonius ir Lilia“ apie jaunuolio ir merginos meilę, brandą, vedančią idealios šeimos link, net tais laikais pripažinta kaip nuobodi, praskydusi ir ištęsta. Nes personažai tik „kalba, kalba, samprotauja, bet permažai veikia“.

„Ryto“ leidyklos knygynas Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotrauka

Knyga prekė yra labai standus

dalykas ir ji neleidžia daryti jokių prekybinių manipuliacijų.

Šių dienų skaitytojui tekstas būtų sunkiai įveikiamas, nes net geriausiomis romano vietomis pripažinti gamtos aprašymai skamba taip: „Giedrus oras kitėjo vakarop, ir bailino, kad gražus nebebus. Labai trošku liko. Žibėdama saulė keitė neramiai savo šviesą, ant jūros paviršiaus ir miško žaliuma apsitraukė liūdnesne spalva. Reginiai temo. Pastovi vandens mėlynė susierzino, pablogo.“

Didžiausia potencialia romano verte pripažinti autoriaus išgalvoti „nauji ar panaujinti“ žodžiai, tokie kaip „alpis“, „alsis“, „mylis“, „patraukis“, „girda“, „rūpė“, „skaistint“, „spindulint“, „laimėja“ (t. y. darosi laimingesni), „įsiviesulinti“, „prasminti“, „vyras gerai krypęs“ ir kt. Ten pat Raseiniuose ir tais pat metais išleista dar keistesnė knyga – sunkiai suprantamas „profesoriaus“ A. F. Kapturausko „Praktikos Psichologijos Mokslas“. Spaudoje naujasis leidinys pasitiktas aštriai: „<...> nežinia, ką manyt – ar tai psichopatas, ar turtingas grafomanas, kuris mėto pinigus tokiems leidiniams. Visa jo knyga rodo, kad tas profesorius apie psichologijos mokslą turi labai keistą supratimą <...> tai miglotas nesuvedančio galų su galais žmogaus plepėjimas.“

Spėliota, kad tai gali būti JAV armijoje puskarininkiu tarnavusio, angliškų knygų prisiskaičiusio ir tėvynėn sugrįžusio emigranto tekstų

Išskirtinė pasakų knyga –„Eglė žalčių karalienė“. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotrauka

Ryškus 1924-ųjų literatūros įvykis – pirmas žurnalo „Keturi vėjai“ numeris. Venclovų namų-muziejaus nuotrauka

kratinys. Kuriame „gramatikos nei kokios nesilaikyta, skirsnelių nepripažįstama, logikos maža“. Užtat netrūko įdomiausių žodžių: „insparacija“, „instiktacije“, „sobkančius“, „aksagentas“, „kemėstra“, „junėcai“, „meskuliar“ arba „femenent“, „kencitracija“, „akiut“, „kriaunik“, „skevengers“, „korpuskals“, „gmoziškas telefonas“. Kaip pastebėjo „Lietuvos žinių“ recenzentas, vienintelis geras dalykas buvo tai, kad autorius griežtai uždraudė knygą ne tik perspausdinti ir versti, bet ir net „skolyti savo giminei arba kaimynui“ – tad šioji neturėjo labai paplisti.

Iš pirmų lūpų

Kur kas palankesnių vertinimų sulaukė Kaune pasirodžiusi kukli vyresniojo puskarininkio Broniaus Zarankos knygelė „Mano atsiminimai iš Lietuvos karų“. Tai, kas buvo kitų knygų trūkumas, tapo šios privalumu – skaitytojus atsiminimai patraukė labai lengva ir paprasta kalba, kasdieniais, bet tikrais nutikimais Nepriklausomybės kovų su bolševikais, lenkais ir bermontininkais metu.

„Šių užrašų autorius nefilosofuoja dėl karo bendrai ir Lietuvos atskirai ir neklausia, ar galima apseiti be užmušimų; jis <...> viską tik perduoda nuoširdžiai ir paprastai“, – gyrė leidinį anoniminis „Lietuvos žinių“ recenzentas. Neabejojęs, kad užrašai turi ir „istorinės reikšmės“.

Vykusiai pateiktus atsiminimus pastebėjo ir „Kario“ žurnalas, kurio apžvalgininkas rašė, kad, nors tepraėję vos keletas metų po Nepriklausomybės mūšių, jų „dalyviai, užimti savo kasdieniniais darbais, pradeda užmiršti tas dienas“. Tad kyla grėsmė, kad jos arba taps „pasakingos <...> gal ir gana toli nukrypusios nuo tikrenybės“. Arba liks tik sausa chronologine istorija, be smulkmenų, tų dienų ūpo, kasdienybės. Vaizdingi B. Zarankos atsiminimai bent iš dalies užpildė šią spragą ir parodė kovas eilinio kareivio žvilgsniu.

Puskarininkio pasakojimas išties atlapaširdiškas iki pačių naivumo gelmių, maksimaliai buitiškai (tegul ir primityvokai) aprašantis mūšius. Su visomis karo nesąmonėmis ir absurdais, nesusipratimais. Pavyzdžiui, mūšio su bolševikais ties Radžiūnų kaimu epizodas: „Tuo tarpu pamatėm atbėgantį iš 1–mo būrio Dragunevičių, kuris buvo sužeistas į dešinę ranką ir rėkė duoti jam bintą. Vadas jam suri­

ko: „eikš čionai, aš duosiu.“ Bet Dragunevičius, rėkdamas „negaliu“, perkrito netoli mūs. Vadas davė vienam kareiviui bintą jam nunešti, bet bolševikų artilerijos šovinys, nukritęs visai netoli nuo gulinčio Dragunevičiaus, sprogo, pakeldamas ir į šalis išbarstydamas daugybę žemių. Dragunevičius kad gi šoks! Nebereikia jam nei binto, nei nieko ir tik pasileido bėgti į netolimą vienkiemį, kuris buvo mūsų užpakalyj, vis rėkdamas vadui, kad duotų 1­mam būriui paspirties...“ 2023­iaisiais šiuos atsiminimus papildžiusi (pirmame leidime dalis teksto neišvengė cenzūros) išleido leidykla „Bonus Animus“.

Apie ką kalbėta?

Vis dėlto tie metai nebuvo tik literatūros mėgėjų bruzdesys – bene ryškiausiu įvykiu tapo būtent tuomet Lietuvoje įkurtas avangardistinis literatūros žurnalas „Keturi vėjai“. Jame spausdinta futuristinė, tradicinės literatūros taisykles ignoruojanti ir laužanti kūryba, spausdinosi rašytojai Kazys Binkis, Augustinas Gricius, poetai Salys Šemerys, Juozas Tysliava ir kt.

Kitas žymesnis 1924­ųjų įvykis – tais metais Lietuvoje pasirodžiusi „Eglė žalčių karalienė“, spausdinta Vokietijoje, Leipcigo bibliografijos instituto spaustuvėje. Tai buvo pirmoji spalvotai išleista lietuvių liaudies pasaka, iliustruota bene garsiausio to meto vaikiškų leidinių dailininko Kazio Šimonio. Leidinys popieriaus, poligrafijos kokybe pretendavo į elitinį, be to, ir turinys buvo tautinio paveldo, todėl knyga greitai tapo tradicine dovana (ypač švietimo sistemoje) įvairiomis progomis.

Nors netrūko ir tikrų skandalų. 1924­aisiais vis dar tęsėsi prieš porą metų išleistų „Šventraščio paslapčių“ teismai. Kauno apygardos teismas nagrinėjo knygos autoriaus Liudo Adomausko bylą. Autorius – buvęs kunigas (vėliau tapęs komunistu), kaltintas „nepadoriu tikybos dalykų pašiepimu“, už tai jam grėsė dešimt parų arešto. Rašytoją gynė pats valstiečių liaudininkų vadas, buvęs ministras pirmininkas, advokatas Mykolas Sleževičius, aiškinęs, kad tai ne pašiepimai, o kritika. Išsiaiškinti – ar knygoje skleista patyčia, ar tik kritika – teisman buvo iškviesti ekspertai: lingvistas ir vertėjas Jurgis Šlapelis ir kunigas (Aleksandras?) Grigaitis. Apygardos teismas galiausiai nusprendė, kad patyčios būta.

Ana TREŠČINA

Dar vienas Kukutis

Ar žinote, kad Kukutis yra ne tik

Marcelijaus Martinaičio herojus? Jis

atgyja ir viename Ukrainos rašytojo

Andrejaus KURKOVO romane.

AAndrejui Kurkovui nelengva savo dienotvarkėje rasti laiko interviu, todėl kalbėjomės ankstų rytą, kai atskridęs iš Kyjivo į Hagą jis dar nebuvo išlėkęs į 30­ojo tarptautinio literatūros festivalio „Writers Unlimited“ renginius. Šių metų temą festivalio rengėjai nusprendė dedikuoti ugniai –griaunančių jėgų, tokių kaip karas ir visuotinis atšilimas, simboliui. Kita vertus, ugnis gali simbolizuoti ir meilę bei laisvę. Turbūt niekas kitas nepadėtų įžiebti daugiau ugnies nei su juodu humoru į negandas ir realybės absurdus žvelgiantis Ukrainos rašytojas, todėl jam buvo patikėta sakyti kalbą festivalio atidarymo vakare. Andrejaus Kurkovo knygos verčiamos į daugybę kalbų, dažniausiai – į anglų, ispanų, japonų, prancūzų, vokiečių, italų, kinų, švedų, persų ir hebrajų, jos pasiekė net 65 šalių skaitytojus. Karščiausia naujiena šio rašytojo kūrybos gerbėjams Lietuvoje – romanas „Pilkosios bitės“.

Pradėkime ne nuo karo, o nuo linksmesnių dalykų. Prisipažinkite, kas sieja jus su Kukučiu, kuris šiemet „eina į mugę“ – tokį šūkį pasirinko Vilniaus knygų mugės rengėjai?

Tikrai?! Kaip šaunu, kad Kukutis tapo jubiliejinės Vilniaus knygų mugės tema. Jis mano romano „Šengeno istorija“ veikėjas! O buvo taip: aš, būdamas septyniolikos, kūriau poeziją ir grojau pianinu. Aišku, mėgau ir skaityti poeziją. Kartą man į rankas pateko Marcelijaus Martinaičio „Baladžių apie Kukutį“ vertimas. Taip susižavėjau, kad sukūriau tiems eilėraščiams melodijas – dar ir dabar padainuoju tas dainas. Tik kažkodėl man atrodė, kad Martinaitis yra Asmeninio albumo nuotrauka

seniai miręs lietuvių poetas. Labai gaila, pagalvojau, kad ir tokie talentai iškeliauja anapus.

O paskui vieną dieną tuometis Lietuvos ambasadorius Ukrainoje ir geras mano bičiulis

Algirdas Kumža pirko ambasadai pianiną. Paprašė pagroti, o aš jam sakau, kad kaip tik turiu parašęs keletą dainų pagal didžio lietuvių poeto, jau mirusio, žodžius. Algirdas sako: „Ką tu, nieko jis nemiręs, tuoj mes jam paskambinsime, o tu dainuok.“ Įjungė telefono garsiakalbį, o Marcelijus kitame gale kartu su žmona Gražina klausosi, kaip dainuoju. Jie tuo metu buvo savo sodyboje netoli Vilniaus. Gražina sakė, kad jai nelabai, o Marcelijui patiko. Paskui mes pabendraudavome, tik niekaip nepavyko susitikti: kai aš būdavau Vilniuje, Martinaitis tuo metu jau sunkiai sirgo, gulėdavo ligoninėse. Ir tik po jo mirties susitikome su Gražina tame jų namelyje, kur tada jie klausėsi mano dainų. Lova, kurioje jis gulėjo prieš išvežamas į ligoninę, dar nepaklota, šalia padėtos jo šlepetės. Gražina sako: „Gal nori pernakvoti čia?“ Ne, sakau, kol kas nelabai...

O kai rašiau „Šengeno istoriją“, paprašiau Martinaičio leisti Kukučiu pavadinti vieną iš knygos veikėjų, ir jis mielai sutiko. Patį Martinaitį knygoje padariau Kukučio tėvu. Smagu prisiminti tuos laikus nuo 2005­ųjų iki 2018­ųjų, kai dažnai būdavau Lietuvoje, apvažiavau mažus miestelius ir kaimus, labai patiko Anykščiuose. Mano Kukutis per Pirmąjį pasaulinį karą neteko kojos, bet jis Europą pažįsta tarsi savo penkis pirštus, nes yra per ją žygiavęs abiejų pasaulinių karų metais. Atšlubčiojęs mediniu kojos protezu iki Lietuvos ir Lenkijos sienos, jis tik ir laukia žalios šviesos. Paskui pakeleivingomis mašinomis nukeliauja nuo Lenkijos iki Anglijos, padeda į bėdą patekusiems lietuviams. Tas neužmušamas senukas yra tarsi tiltas tarp tautos praeities, dabarties ir ateities.

Kaip susiformavo jūsų žymusis rašymo stilius, kuriame humoras ir satyra jungiasi su magiškuoju realizmu?

Aš taip rašau nuo paauglystės, kai mėgindavau kurti anekdotus. Mano brolis buvo disidentas, ir mums labai reikėjo kuo daugiau pasišaipymų iš rusų. Kadangi išaugau sovietiniais laikais, pastebėdavau, kad deklaracijos ir realy­

Andrejų Kurkovą parašyti knygą

„Pilkosios bitės“ apie bitininką, kuris nepaiso aplink siaučiančio karo ir gyvena kaip įpratęs, įkvėpė tikra istorija. Rašytojo draugas, nuolat važinėjęs į

Donbasą – pilkąją zoną tarp dviejų frontų, rado kaimą, kur buvo likę vos keli gyventojai, ir padėjo jiems išgyventi.

bė gana dažnai prasilenkia ir tas nesutapimas gali pasiekti absurdo lygį. Ir man labai norėjosi tai parodyti. Taip ir liko.

Esate vienas iš dažniausiai į užsienio kalbas verčiamų Ukrainos autorių – vienur minima, kad jūsų knygos išverstos į 37, kitur – kad net į 43 kalbas. Kaip vertėjams sekasi perteikti subtilumus?

Humorą sunku išversti. Ypač nukenčia ukrainietiški vertimai, nes rusų ir ukrainiečių kalbos laikomos labai artimomis. Vertėjai dažnai net nesistengia, įmeta tekstą į automatinio vertimo programą, o tada redaguoja. Prancūziškai mano juokai persiduoda neblogai, vokiškai jau nelabai, o anglai nemėgsta ilgų paaiškinimų, jie viską sutrumpina, ir tada ne visai gerai perduodama esmė.

Ar nekilo noras supaprastinti humoro, kad verčiant mažiau išsikraipytų?

Matote, rašymo procesas pats diktuoja, kaip plėtoti pasakojimą. Sėdu rašyti žinodamas, kokią istoriją noriu papasakoti, bet, pradėjęs rašyti detaliau, pradedu matyti, kad kažkuri siužeto linija ima vystytis ir veda dar kur nors, kur net nemaniau pasukti. Dėl to rašyti man visada labai įdomu – nekantrauju sužinoti, kuo viskas baigsis.

Rašyti knygą man visada labai įdomu –nekantrauju sužinoti, kuo viskas baigsis.

Jūs priklausote ukrainiečių rašytojams, kuriantiems grožinę literatūrą rusų kalba. Minėjote, kad ne kartą teko dėl to emociškai išgyventi, yra kilęs net noras kažkaip tai pateisinti. Kokia padėtis dabar? Tiek jūsų paties, tiek kitų plunksnos brolių?

Ukrainoje prekyba rusų kalba išleistomis knygomis uždrausta, todėl ir leidyba rusų kalba nevyksta. Net jei knygynas ir paimtų tokią knygą, tuoj pat kiltų masinis pasipiktinimas. Vyraujant tokioms nuotaikoms, visada atsiras, kas išsakys nepasitenkinimą manimi ar kitais rašytojais, kuriančiais rusų kalba. Aš jau susitaikiau su tokia padėtimi. Esu rusų kilmės ukrainietis. Grožinę literatūrą rašau rusų, visa kita – rusų, ukrainiečių ir anglų kalbomis. Kai parašau grožinę knygą, ji iškart verčiama į kitas kalbas. Kiti mano kolegos atsidūrė visuomenės užribyje – dirba, susitinka pasikalbėti vienas su kitu, bet oficialiai tarsi neegzistuoja.

Jūsų knygos dvejus metus iš eilės patenka į vienos reikšmingiausių pasaulyje Bookerio premijos ilgąjį sąrašą: 2023-iaisiais tai buvo „Jimi Hendrix live in Lviv“, 2024-aisiais – „The Silver Bone“. Ar jums tai džiugus įvykis?

Aš džiaugiuosi, bet labiau dėl leidėjų – tai pakelia jų prestižą ir padeda parduoti daugiau knygų. Taigi tam tikra prasme galima pasakyti, kad mano džiaugsmas yra pragmatiškas.

Teko girdėti, kad vienai savo knygai kūrėte autorinį kiniškų barščių receptą. Tokie barščiai tikrai buvo gaminami Kyjive, apie tai rašau vienoje iš istorinės kriminalinės fantastikos serijos „Kyjivo paslaptys“ knygų. Šioje serijoje daug ukrainietiškų laikmečio detalių iš XX amžiaus pirmosios pusės, kai Kyjivas buvo okupuotas bolševikų. Pirmoji šios serijos knyga – „The Silver Bone“ („Sidabrinis kaulas“), kuri 2024­ųjų pavasarį vienu metu buvo išleista JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Antroji – „Stolen Heart“ („Pavogta širdis“) bus išleista šiemet. Jau rašau trečiąją darbiniu pavadinimu „Pirties reikalai“.

Prasidėjus Rusijos invazijai, fiksavote įvykius dienoraščio forma, juos sudėjote į knygą „Agresijos dienoraštis“. Ar tęsiate karo metraštininko darbą?

Ukrainos rašytojai nesirenka, ar rašyti apie karą, jie tai daro jausdami pareigą fiksuoti tai, kas vyksta. Tuo jie prisideda prie kovotojų už laisvę. Dabar rašau esė, remdamasis istorijomis, kurias randu socialinėje erdvėje ar išgirstu pasakojant, prisigaudau bendraudamas su pažįstamais.

O ką skaito ukrainiečiai?

Romanus. Karo tematika Ukrainos skaitytojų nebedomina – tai pernelyg psichologiškai slegiantis dalykas. Tačiau, mano nuomone, tas knygas vėliau skaitys mūsų palikuonys, kuriems tikrai bus įdomu sužinoti kuo daugiau apie savo šalies praeitį.

Algirdo Kumžos nuotrauka

MAISTO PAPILDAI KIEKVIENAM GYVENIMO BŪDUI

APSILANKYKITE „EUROVAISTINĖJE“ IR MŪSŲ VAISTININKAS PADĖS IŠSIRINKTI TINKAMIAUSIUS MAISTO PAPILDUS.

Maisto papildas neturėtų būti vartojamas kaip maisto pakaitalas. Svarbu įvairi ir subalansuota mityba bei sveikas gyvenimo būdas.

TOP 3: SKAITYTOJŲ KLUBUOSE SUKĖLĖ DAUG DISKUSIJŲ

Aldona Tüür KILTŲ NUOMA

Debiutiniame

autorės romane pasakojama

trijų moterų, gyvenančių

Dandi mieste

Škotijoje, istorija. Autobiografiniais faktais paremtame pasakojime kalbama apie savo vietos gyvenime ir kitoje kultūroje paieškas, egzistencinį netikrumą ir būdus ištverti kasdienybę. Emigracijos tema palietė daugelį.

Ayn Rand

Ar esate patyrę jausmą, kai perskaičius knygą, kuri labai palietė ir sujaudino, išsyk kyla noras su kuo nors apie tai pasikalbėti?

Rasa DERENČIENĖ

ŠALTINIS. Knyga apie menininko ir visuomenės santykį, laisvę ir nelaisvę kurti, laikytis savo principų, apie žiniasklaidos galią išaukštinti arba sunaikinti. 1948 metais parašyta knyga, regis, ir šiandien nepraradusi aktualumo. Vienoms imponavo herojaus kraštutinis individualizmas, kitoms jis pasirodė atgrasus, arogantiškas arba netikras.

Alba de Céspedes UŽDRAUSTASIS

SĄSIUVINIS. 1952 metais išleistame italų autorės romane atskleidžiama brandžios moters gyvenimo drama, prieštara tarp vidinio ir išorinio pasaulių jai rašant dienoraštį. Parodomas herojės sąmonėjimo kelias ir lemtingi pasirinkimai. Temos tikrai visoms rūpimos ir savaip spręstos, todėl tekstas sujaudino daugelį.

BBeveik neabejoju, kad esate. Šis iš teksto patyrimo gimstantis impulsas neretai būna toks stiprus, kad ilgai negalvodami skambiname draugui klausti: „Ar skaitei?“

Iš noro dalytis teksto poveikiu ir gimsta skaitytojų klubai – trijų, penkių ar daugiau žmonių kuopelės, periodiškai susitinkančios pasidalyti įžiūrėta knygos teksto prasme ir kilusiais jausmais. Kaip tik knygų klubuose matau didžiausią biblioterapijos, kurią praktikuoju daugelį metų, vertę – pagalbą sau pasitelkiant tekstą ir impulsą asmeniniam augimui. Ir nors tekstu visada keliaujama vienumoje, anot literatūrologės dr. Dovilės Kuzminskaitės, „ne mažiau svarbus ir teksto aptarimo veiksmas – akimirka, kai išžengę iš savo dieviškosios vienatvės sunešame kelias teksto interpretacijas ir bandome iš jų sulipdyti bendrą dėlionę“.

Gal po knygą?

Esu trijų skaitytojų klubų narė. Du iš jų „darbiniai“ – veikia Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurioje dirbu, jiems vadovaujame drauge su kolege Daiva Janavičiene. Vienas jų gyvuoja jau septynerius metus, kitas skaičiuoja ketvirtąjį skaitymo sezoną. Renkamės skaityti tik romanus, autobiografijas ar eseistiką, neaptarinėjame negrožinės literatūros. Gegužę arba birželį išsirenkame storą knygą vasarai ir išeiname atostogų iki rugsėjo.

Trečiasis mano skaitytojų klubas yra draugių ir bičiulių. Jis turi net vardą „Gal po knygą?:)“ ir skaičiuoja penktuosius gyvavimo metus. Šiame esu tik dalyvė, jam vadovauja mano draugė Kristina. Draugių klubas susitinka kartą per mėnesį. Kadangi šiame klube dvylika narių, per metus kiekviena išrenka skaitomą knygą ir numato susitikimo vietą. Draugių klubas turi net savo „kasą“, bendru sutarimu į ją laisvanoriškai sumokame „baudas“ – po penkis eurus – už neperskaitytą knygą. Šiuos pinigus sutarėme leisti bendriems klubo reikalams, skanėstams ar malonumams.

Darbiniai ir draugių klubai labiausiai skiriasi disciplinuotumu. Bibliotekoje vykstantis knygų klubo susitikimas turi tilpti į dvi valandas. Draugių klubas – laisvesnis, su ilgais nukrypimais nuo temos, kava, arbata ar taure vyno, sausainiais, pyragais, kugeliu ir beveik neribojamu laiku.

Tarsi feniksas

Trys skaitytojų klubai reiškia, kad per mėnesį turiu perskaityti tris romanus, ir tai ne taip jau mažai. Per metus susidaro virš trisdešimt knygų. Kartais pagaunu save apie klubų skaitinius mąstant kaip apie privalomą literatūrą, kurios vien dėl to kažkaip ir netraukia skaityti. Kaip senais laikais mokykloje. Bet veju tokias mintis šalin. Lankydama skaitytojų klubus patiri nepalyginamai daugiau – jausmą, kad esi bendraminčių būrio dalis, galimybę išsisakyti ir būti išklausytai, bendrą knygos patyrimą, juoką, džiaugsmą, čia ir dabar besirandančias įžvalgas ir – gal svarbiausia – skaitymo draugystę.

Apie perskaitytos ir aptariamos knygos patyrimą grupėje turbūt nepasakysiu geriau ir gražiau už dr. Dovilę Kuzminskaitę, kuri, beje, irgi yra

TOP 3: SKAITYTOJŲ KLUBŲ NUMYLĖTINĖS

Narine Abgaryan IŠ DANGAUS NUKRITO

TRYS OBUOLIAI. Kaukazietiško kolorito armėnų autorės romanas savo gėrio žinia pakerėjo beveik visas. Magiškas biblioterapinis romanas, bylojantis, kad gerumas yra didesnis ginklas už kerštą ir apmaudą, kad ir senatvėje gali aplankyti meilės stebuklas ir kad pasaka nutinka tiems, kas ja tiki.

Eshkol Nevo TRYS

AUKŠTAI. Šiuolaikinio Izraelio autoriaus romanas palietė tai, kas daugeliui pažįstama ir atpažįstama, – vidinį nerimą ir graužatį, dėl kurių pasaulis matomas „pagal save“, o ne toks, koks yra iš tikrųjų. Ir kur galų gale tai gali nuvesti.

Tove Jansson

VASAROS KNYGA

Trolių Mumių autorės knyga suaugusiesiems, kupina vaikystės atradimų džiaugsmo ir nuostabos, noro pažinti pasaulį, savaip jį matyti ir aiškinti. Ir gražaus močiutės bei anūkės ryšio.

Aptarėme ją išvažiuojamajame draugių klubo susitikime Saremos saloje, knygos nuotaika labai atitiko mūsų skaitymo iškylą ir draugystės šventę.

knygų klubo vadovė. Prieš pusantrų metų Nacionalinėje bibliotekoje organizuotame skaitymo

klubų sąskrydyje skaitydama pranešimą „Odė skaitymui“ ji teigė: „Kalbėdami apie knygas tarsi pasidalijame į daugybę paralelinių egzistencijų –štai jums ir literatūrinė kvantinė fizika. Pasauliai dauginasi iki begalybės, o knyga vis atgimsta iš pelenų tarsi feniksas. Būtų galima sakyti, kad skaitytojų klubuose atsiveria dar vienas erdvėlaikis – teksto atgimimo, kai jis interpretacijos akimirką sužimba autentišku atspalviu, kurį suteikia skaitytojų interpretacijos ir išsakytos mintys. Taigi, skaitytojų klubai yra tarsi kokia magiška vieta, kur vienu metu iš pelenų atgimsta daugybė feniksų, galiausiai susijungiančių į vieną naują, neregėtą, efemerišką mitinę būtybę.“ Taip, labai panašiai ir yra. Tai bendro knygos patyrimo magija, praplečianti iki tol tik asmeniškai suvokto turinio ribas.

TOP 3: APTARIANT LABAI IŠSISKYRĖ NUOMONĖS

Akvilina Cicėnaitė ANGLŲ KALBOS ŽODYNAS.

Kelio ir apmąstymų romanas apie lemtingus pasirinkimus, emigraciją ir susikalbėjimo neįmanomybę. Melancholiškas ir jautrus. Kai kurioms buvo savęs atradimo knyga, kitos pasigedo aiškaus siužeto.

Jaroslavas Hašekas

Andrus Kivirähk

ŽMOGUS, MOKĖJĘS

GYVAČIŲ KALBĄ.

Nežabotos fantazijos estų autoriaus romanas, iš esmės pasakojantis apie krikščionybės įsigalėjimą viduramžių

Estijoje, užburia netikėtais etnografiniais viražais ir interpretacijomis. Daugelį pakerėjo ir privertė balsu juoktis knygos pasakojimo stilius, kitoms tas humoras liko nesuprantamas ar nepriimtinas.

ŠAUNIOJO KAREIVIO ŠVEIKO NUOTYKIAI.

Klasikinė satyra, kur daugeliui pažįstamas personažas kareivis Šveikas, apsimesdamas kvaileliu, išsisuka iš kebliausių situacijų arba sausutėlis išbrenda iš balos, juokinga buvo ne visoms. Čekiškas humoras vienas vertė krizenti, o štai kitoms knygoje buvo „per daug karo“, gaila kvailelio Šveiko, netraukė pernelyg vyriška tema. Iš to kilo diskusija apie karo „vyriškumą“, kuri būtų galėjusi tęstis kone pernakt.

Katarsis

Galėčiau tik pridurti, kad skaitytojų klubuose daugiausia kalbame apie emocinį literatūros kūrinio poveikį: kas mus jame labiausiai sujaudino, palietė, kuris epizodas sugraudino ar, atvirkščiai – privertė kvatotis? Mano galva, juk dėl to knygas ir skaitome. Mažiau dėmesio kreipiame į kūrinio analizę ar interpretacijas, nors jų irgi nesikratome. Interpretacija gali sužadinti įžvalgas ir blykstelėti asmenine išmintimi. Bet biblioterapinis knygos efektas man panašiausias į Aristotelio aprašytą katarsį, kai kalbėdamas apie sujaudinusį tekstą išsigrynini sau svarbiausius dalykus, geriau supranti save, pajunti akimirkos žavesį ir savo unikalumą. Būni priimtas ir priimi kitus.

Knygų klubai dabar veikia ne tik bibliotekose, bet ir įvairiose darbovietėse, kaimo bendruomenėse, universitetuose, daugiabučių laiptinėse ir sodų bendrijose. Visuomenėje žinomi žmonės suburia savo klubus. Atsiranda ir profiliuotų: detektyvų, fantastikos mėgėjų, gamtos, psichologinių, poezijos knygų skaitytojų ir kitokių. Kodėl jie tokie populiarūs? Todėl, kad suburia žmones per pomėgį ir įgalina kiekvieną dalyvaujantį susitikime pasidalyti asmeninėmis įžvalgomis. Kuo atviresni dalyviai, tuo daugiau tikimybės, kad vieno išgyvenimai atlieps kito patirtus jausmus. Būna, kad vienos iškeltas klausimas kitai tampa atsakymu. Kartais dalyvės sako, kad klubas yra vienintelė vieta, kur gali kalbėti apie knygas, o skaityti taip mėgsta. Vienatvė, tylioji šių dienų rykštė, pokalbių apie knygas valandomis irgi būna nuvyta šalin.

Kaip atrasti savo klubą? Įkurkite jį patys!

Skaitytojų klubai būna atviri ir uždari, vieši ir privatūs. Uždarų klubų neabejotinas privalumas – narių susibičiuliavimas, jau minėta skaitymo draugystė. Nariams suartėjus, atsiranda daugiau pasitikėjimo, atvirumo ir ypač asmeniškų įžvalgų. Ir tikrumo, kurio visi taip siekiame bendraudami. Atviruose klubuose bendrystė nėra tikslas, būtent jie labiau linkę į perskaityto teksto analizę ir interpretacijas.

Jei norite tapti skaitytojų klubo nariu, o vis nerandate, prie ko prisijungti, ar sau tinkamo, visada siūlau – įkurkite savo! Iš pradžių pakanka vos trijų norinčių tai daryti žmonių, numatyti susitikimo laiką ir vietą, sutarti, ką skaitote, –ir pirmyn. Pažįstu ne vieną klubo vadovą, kuris subūrė knygų klubą ir vadina tai vienu geriausių savo darbų.

Visos tavo skaitytos knygos –vienoje vietoje

Pasižymėk,  Užsirašyk, ką perskaitei kam paskolinai Rink citatas

Atrasti sisu

Danai visą pasaulį moko gyventi pagal hygge , švedai – lagom . Vilniaus knygų mugės viešnia

Katja PANTZAR apie suomių laimės paslaptį –sisu rašo jau trečią knygą!

Ana TREŠČINA

Katja Pantzar kasdien mėgaujasi šiaurietiška prabanga -- maudynėmis šaltame vandenyje

Katjos Tähjä nuotraukos

PPamačiusi, kad knygos „Gyvenk kaip suomis. SISU: jų laimės paslaptis“ autorė Katja Pantzar perskaitė mano laišką ketvirtą valandą ryto, pirmiausia pagalvojau apie sisu – tą šiaurietišką tvirtybę, kuri gali pakelti iš patalo kad ir vidury nakties. „Na, panašiai... Jei reikėtų keltis tokiu metu, sisu tikrai padėtų“, – nusijuokė ji ir paaiškino, kad ankstyvo ryto priežastis buvo laiko juostų skirtumo poveikis – rašytoja su sūnumi buvo ką tik grįžusi į Helsinkį po viešnagės pas artimuosius gimtajame Vankuveryje.

Dar nepavargote būti klausinėjama apie sisu?

Tikrai nepavargau. Kuo labiau gilinuosi į šią temą, tuo daugiau randu įvairių tyrimų ir kyla naujų idėjų. Ką tik gavau gerą dotaciją trečiai knygai apie sisu. Tai labai džiugina mano agentą.

Prieš tapdama rašytoja buvote žurnalistė. Ar būtent suomių gyvenimo būdas atvėrė jums duris į knygų pasaulį?

Knyga „Gyvenk kaip suomis. SISU: jų laimės paslaptis“ tikrai buvo pirmoji mano negrožinės literatūros knyga. Turbūt galėčiau teigti, kad tai pirma tokia išsami knyga apie sisu, kuri išversta net į 24 kalbas, įskaitant ir lietuvių. Aš daug metų dirbau kelionių žurnaliste, todėl pradėjau nuo kelionių vadovų po Helsinkį, kuriuos išleidome anglų kalba. Tačiau pasakoti tarptautinei auditorijai apie sisu buvo visai kitokia patirtis –nieko panašaus anksčiau nebuvau patyrusi.

Kiek sisu jums reikėjo, kad įveiktumėte tokią sunkią užduotį?

O taip! Retrospektyviai žvelgdama sakyčiau, kad labai daug. Priežastis buvo ta, kad agentas pardavė knygą leidėjams, kai jos dar nebuvau baigusi rašyti. Tiesą sakant, tuo metu turėjau tik planą ir kelis pavyzdinius skyrius... Kaip žurnalistė, turinti šiek tiek patirties knygų leidyboje, žinojau, kaip sukurti gerą pasiūlymą, be to, ir metas tokiai knygai buvo palankus, nes tarptautiniu mastu augo susidomėjimas Suomija ir šiaurietišku gyvenimo būdu. Pirmoji angliška knygos versija buvo parduota aukcione Londono knygų mugėje, atsirado dar daugiau susidomėjusių leidėjų. Autoriui tokia sėkmė – svajonės išsipildymas. Bet dirbti su tokios didelės apimties ir išsamiu tekstu – tai kur

kas sunkiau, nei rašyti straipsnius. Juolab kad daugybė knygų laukė leidėjų visame pasaulyje. Jutau didelį spaudimą ir atsakomybę. Užtat įgijau patirties, kur kas geriau suprantu, kas domina tarptautinę auditoriją, kas veikia, o kas ne, todėl trečioji knyga bus dar geresnė.

Rašote suomių kalba?

Mano gimtoji kalba yra anglų. Užaugau ir gyvenau Kanadoje. Galiu susikalbėti suomiškai, parašyti elektroninį laišką, bet knygą apie sisu rašiau angliškai, o paskui ji buvo išversta į suomių kalbą.

Suprantu, kodėl pasaulyje kilo susidomėjimas sisu, bet suomiai?! Negi jiems įdomu skaityti apie tai, kas tiesiog cirkuliuoja jų kraujyje?

Įtariu, kad iš pradžių dauguma suomių būtent taip ir manė! Kam skaityti apie tai, ką jau ir taip žinai? Net ir man taip atrodė, nes visą gyvenimą rašiau tarptautinei auditorijai apie suomius, o ne suomiams apie juos pačius. Nustebau supratusi, kad mano knygą pamėgo ir vietinė auditorija, ne vienas man sakė į sisu pažvelgęs kitomis akimis, supratęs, jog ši tema yra tokia plati ir gili. Mano didysis pranašumas, kad esu tarsi prašalaitė Suomijoje – atrodau kaip suomė, kalbu suomiškai, bet užaugau ne suomiškoje aplinkoje, todėl į tai, kas visiems įprasta, galiu pažvelgti iš šono ir pastebėti, ko žmonės nemato vien dėl to, kad tai jiems yra kasdienybė. Aišku, kai 2018 metais Suomija atsidūrė pirmoje vietoje Pasaulio laimės ataskaitoje ir jau septinti metai jos niekas neaplenkia, žmonės pradėjo suprasti, kad jie turi kažką unikalaus. Jie mato, kad ir daugelis kitų gyvenimo kokybės tyrimų tai patvirtina. Žinote, žmonėms atrodo, kad joks išskirtinumas turėti gerai apšviestus pasivaikščiojimo takus, ką jau kalbėti apie šaligatvius. Atrodo, tai patys paprasčiausi dalykai, kurių yra visur, bet patikėkite – daug kur žmonėms tai neprieinama prabanga. Tarkime, Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje, kur užaugau, žmonės visur važinėja automobiliais, todėl daug kur net nėra šaligatvių. Daug kas pasaulyje tikrai neturi ranka pasiekiamo miško ar jūros, o suomiams tai atrodo taip natūralu. Geras viešasis transportas, sveikatos apsauga, švietimas – tai irgi ne visur sutvarkyta taip gerai kaip Suomijoje.

SISU

• Paprastas ir praktiškas suomių gyvenimo būdas.

• Unikalus, bet išugdomas ir pritaikomas bet kurioje šalyje.

• Valia ir ryžtas nepasiduoti ir nesirinkti lengvesnio kelio.

• Sveika ištvermės dozė: dviratis vietoj automobilio visais metų laikais ir žiemos maudynės bei sauna.

• Sveikatai naudingas maistas.

Sisu gali išsiugdyti kiekvienas ir tai nėra sudėtinga.

Sisu vertinamas įvairiai. Kai kurie sako, kad tai nacionalinio suomių charakterio dalis, kiti mini genų įtaką.

Žinote, tai nėra vienareikšmiška. Lyg ir būtų galima pasakyti, kad šiaurės europiečiai ir turbūt Baltijos šalių gyventojai tiesiog turėtų išmokti džiaugtis gyvenimu. Tačiau laimė gali būti ne visai teisingai suprantama. Neva laimė yra tokia būsena, kai tu šypsaisi, nes viskas tavo gyvenime klostosi puikiai. Suomių nacionalinis mąstymas pasižymi tuo, kad jie labai vertina gebėjimą susidoroti su sunkumais, ar tai būtų liga, ar psichologiniai iššūkiai, ar bet kokie kiti rūpesčiai, kurių nuolat kyla darbe ir santykiuose. Visuotinė nuostata yra tokia: jeigu matome, kad turime problemą, ieškokime sprendimo. Kad ir kaip būtų sunku, suomis ką nors darys, bet neatsiguls ir nepasiduos. Geras pavyzdys, kai neseniai buvo nukirstas elektros kabelis tarp Suomijos ir Estijos. Suomiai prakalbo apie būtinybę kovoti su Rusijos šešėlinio laivyno keliamu pavojumi ir ėmėsi veiksmų: pradėjo tyrimą ir surinko pakankamai įrodymų, jog naftos tanklaivis tyčia vilko inkarą, kad sugadintų kabelį. Visa tai buvo padaryta drąsiai, bet diplomatiškai, parodant tvirtą poziciją, bet neprarandant žmogiškumo, nes laivo įgula gavo ir maisto, ir šiltų drabužių. Lygiai taip pat galima elgtis ne tik šalies mastu ar politiniu lygmeniu, bet ir tvarkant kasdienius reikalus.

Kaip suomiai tai įgyja?

Daug ką apie kultūros ir visuomenės įtaką suprantu stebėdama, kaip keičiasi mano keturiolikmetis sūnus. Kai viešėjome Vankuveryje, mano tėvas pasišovė nupirkti jam naują „iPhone“. Atsakymas buvo: „Ne, aš noriu mamos senojo.“ Nė vienas Šiaurės Amerikos keturiolikmetis nebūtų pasakęs „ne“ naujam telefonui. Man tai buvo tikrai geras pavyzdys, ko jis išmoko gyvendamas Suomijoje. Grįžęs po pamokų sūnus man aiškina, kad mums reikia kažko valgyti daugiau, kažko atsisakyti arba imtis, nes mokykloje labai daug dėmesio skiriama psichinei ir fizinei gerovei, sveikai mitybai, mankštai, rūpinimuisi savimi. Na taip, jaunesnė karta visuomet už mus protingesnė, bet tuose pamokymuose aš matau daug vietinės kultūros atspindžių. Tai pavadinčiau tvarumo sisu, nes priimamas sprendimas nėra lengviausias ar patogiausias, bet žmogus renkasi daryti tai, kas geriau visiems žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos.

Jūsų požiūriu, sisu gali išsiugdyti kiekvienas ir tai nėra sudėtinga.

Tam tikrai nereikia jokių specialių programų. Tai gali būti tik viena minutė – įlendi į šaltą vandenį ir lipi lauk, bet kiekvienas toks veiksmas užfiksuoja suvokimą, kad jeigu gali įveikti šį diskomfortą, tai gali įveikti ir visa kita. Jei įstengiau niurktelėti į ledinį vandenį, vadinasi, galiu padaryti viską, ką turiu padaryti. Žinoma, tam reikia pastangų. Visada galima sakyti, kad dabar netinkamas oras, geriau palauksiu vasaros, o kol kas šešis mėnesius nieko nedarysiu. Tačiau, mano nuomone, mes stiprėjame rūpindamiesi savimi, o visus atsakymus, kurių ieškome gyvendami skaitmeniniame pasaulyje, mums suteikia gamta. Per tą vieną pastangų minutę įvyksta daugybė svarbių dalykų: pajunti ryšį su gamta, pabūni atsijungęs nuo interneto ir pabendrauji su bendraminčiais – Suomijoje yra daugybė žiemos maudynių klubų, todėl būtinai ką nors sutiksi.

Ar jūs pati gyvenate arti vandens?

Gyvenu vos penkios minutės nuo maudynių vietos. Galiu maudytis kad ir dukart per dieną. Šįryt lindau į šaltą vandenį, kad susidoročiau su laiko juostų skirtumu. Tiesą sakant, Suomijoje kiekvienas gyvena vos poros šimtų metrų atstumu nuo artimiausios žaliosios erdvės – ar parko, ar miško ploto, ar vandens. Net eidama į senamiestį vis tiek atsiduriu gamtoje, nes turiu pereiti parką. Helsinkis turi daugiau nei 100 kilometrų pakrantės, visoje šalyje daugybė ežerų. Tai yra šiaurietiška prabanga. Todėl niekaip negalime nuneigti fakto, kad infrastruktūros įtaka gyvenimo būdui yra itin svarbi. Jeigu gyvenčiau Vankuveryje, taip dažnai į gamtą neišsiruoščiau, nes kelyje tektų praleisti kelias valandas arba turėčiau būti labai turtinga, kad įsikurčiau arti vandens. O ir kur kas lengviau būti fiziškai aktyviam, kai visi aplink panašiai gyvena. Žinoma, tarp vietinių yra ir tokių, kurie dažniau renkasi automobilį, bet dauguma tikrai labai daug vaikšto, visus metus važinėjasi dviračiais ir apskritai itin vertina buvimą gamtoje bet kokiu oru. Man patinka pasimankštinti lauko treniruoklių aikštelėje, ir tai prieinama bet kokiu oru, visiems ir nemokamai. Yra daugybė saunų už labai nedidelį mokestį. Puikiausi dviračių ir pasivaikščiojimo takai bei parkai Suomijoje apšviesti kiaurą parą, todėl gali išeiti pasivaikščioti kad ir vidury nakties. Šiaurės Amerikoje tikrai tokių dalykų nerastum ir būtų tiesiog nesaugu vaikštinėti patamsiais.

O jeigu oda šiurpsta vien pagalvojus apie žiemos maudynes?

Suprantu, kad žiemos maudynės ne visiems, bet tai puikus pavyzdys, kaip metus sau iššūkį galima gerokai sustiprinti sveikatą. Visus rūpesčius paliekame vandenyje, o derinant ledinį vandenį su saunos karščiu pasiekiama dar geresnių rezultatų, nes šaltis puikiai stimuliuoja, o karštis atpalaiduoja. Į pirtį, kaip ir į eketę, žmogus nelenda su telefonu. Gauname progą pailsėti nuo informacijos srauto ir pabendrauti. Tai išties geras būdas rūpintis kūnu, protu ir siela. Tačiau visuomet galima rasti tai, kas tinka asmeniškai jums. Kai kuriems sisu galbūt pirmiausia reiškia pasivaikščiojimus, bėgiojimą, važiavimą dviračiu, ėjimą pėsčiomis į darbą ar jogą – tai, kas labiausiai prie širdies, bet vis tiek reikalauja pastangų, papildomos drąsos ir ištvermės.

Sisu – lyg koks užburtas ratas: kad sutvirtėtum, turi įlįsti į ledinį vandenį, bet neįstengsi to padaryti, jei neturi tvirto charakterio. Kaip iš jo ištrūkti?

Manau, svarbiausia nespausti savęs per stipriai. Būna dienų, kai esate labai pavargę ar paty­

rėte stiprų stresą, tuomet tikrai nereikia versti savęs vaikščioti lauke visą valandą – užteks ir dešimties ar penkiolikos minučių. Tačiau kasdien reikia padaryti bent vieną mažytį žingsnelį, tarkime, panirti į vandenį bent 30 sekundžių.

Danų hygge – jaukus, švedų lagom – minimalistinis, o suomių sisu – atšiaurus. Ar šiaurietiški gyvenimo būdai kovoja tarpusavyje, kuris geresnis?

Istoriškai esama šiokios tokios konfrontacijos, ypač tarp švedų ir suomių, bet aš tai vertinu kaip teigiamą varžybų elementą. Jeigu bandytume derinti hygge ir sisu, tai būtų tarsi šiltos vilnonės kojinės, bet ne minkštutėlės, o iš šiurkščios vilnos, skirtos žygiams. Bet kas nemėgsta jaukumo ir gražių žvakių?

Girdėjau, kad sisu gali būti skirstomas į gerąjį ir blogąjį.

Žinote, kai sūnaus paprašau ką nors padaryti, kartais jis atsako: „Tu juk stipri, turi sisu, gali tai pasidaryti ir pati.“ Tačiau tai tik juokai. Tiesa, kad akademinis pasaulis pradėjo labiau domėtis sisu, todėl atsiranda vis daugiau

„Jei įstengiau niurktelėti į ledinį vandenį, vadinasi, galiu padaryti viską, ką turiu padaryti“, – tvirtina knygos „Gyvenk kaip suomis. SISU: jų laimės paslaptis“ autorė Katja Pantzar

Danų mokslininkės Susannos Søberg knyga padės psichologiškai pasiruošti svarbiam žingsniui, nuo kurio prasidės tikrasis jūsų gyvenimo perversmas. Lengvai skaitomos ir moksliniais tyrimais paremtos knygos lietuviškas leidimas papildytas Agnės Grigaliūnienės, Leono Somovo, Sauliaus Urbonavičiaus-Samo, Reditos Dominaitytės, Mariaus

Jovaišos ir kitų žinomų Lietuvos žmonių asmenine žiemos maudynių patirtimi.

Vis dėlto kai kurie sprendimai nėra paprasti. Tarkime, santuoka. Sisu reikalauja išlikti atkakliam siekiant tikslo, tai yra jei jau santuoka sudaryta, reikia stengtis ją išsaugoti. Bet kartais tai būna per sunki užduotis.

Visiems vieno atsakymo nėra. Kai žaizdoje įstringa stiklo šukė, reikia ją iš ten iškrapštyti. Tai nemaloni operacija, bet ji būtina. Mano nuomone, kad ir kas tai būtų – santuoka ar kokia kita sąjunga, – jei reikalai nesiklosto, nepaisant kiekvieno įdėtų pastangų, tenka tai pripažinti. Šis klausimas labai sunkus, man irgi teko jį spręsti. Su vyru priėmėme sunkų sprendimą eiti skirtingais keliais.

Jeigu bandytume

derinti hygge ir sisu , tai būtų tarsi šiltos vilnonės kojinės, bet ne minkštutėlės, o iš šiurkščios vilnos, skirtos žygiams.

mokslinių tyrimų. Neseniai Haaga-Helia universiteto mokslininkai skelbė išvadas apie gerąjį ir blogąjį sisu. Blogas jis tampa tada, kai perspaudžiame, kai nepasiduodame, kol nukraujuojame, kai stengiamės įveikti kelią, nors fizinės ir psichikos jėgos jau išseko, kai dirbame iki perdegimo. Visiems suprantama, kad tai nesveika. Gerasis sisu reiškia, kad turime rasti tam tikrą vidurį.

Ką iš visiems žinomų žmonių galėtumėte įvardyti kaip gerojo sisu atstovą?

Galėčiau vardyti šimtus, ypač moterų, bet labiausiai išskirčiau buvusią Suomijos premjerę Sanną Marin – ji pademonstravo tobulą sisu, nes garbingai atlaikė ir pandemiją, ir Ukrainos karo pradžią. Ji sugeba būti tvirta, bet nežemina kitų, gali ir atsiprašyti. Jai teko vadovauti tikrai neįprastos sudėties vyriausybei, kurioje buvo neįprastai daug moterų – net penkios. Be to, į šį aukštą postą ji išrinkta vos trisdešimt ketverių, ji labai graži, o politikoje tie dalykai reiškia, kad gali pelnyti daugiau kritikos nei susižavėjimo.

Ruošdamasi interviu aptikau įdomų dalyką –pasirodo, sisu galima išsimatuoti! Atlikau testą, kurį sudarė daugybė psichologinių klausimų, susijusių su atsparumu stresui.

Taip, sisu reiškia ir tai, kad privalome rasti savyje jėgų iškelti nemalonią temą darbe ar susėsti sunkaus pokalbio namie, kai vienintelė mintis: „O siaube, aš to taip nenoriu...“ Bet žinome, kad būtina stoti į akistatą su problema, kad ją išspręstume.

Na, ką gali žinoti, kokių netikėtumų jums gali pateikti likimas, gal sutiksite savo gyvenimo vyrą, kurio vardas bus Sisu? Labai nustebau, kad Suomijoje egzistuoja toks vardas, ir jis gana populiarus. Gal žinote, kas įvyko Suomijoje 2010-aisiais, kad tėvai sugalvojo taip pradėti vadinti savo sūnus?

Vyresnės kartos, tarkime, pokario, suomiams teko iškęsti daug sunkumų, o pagal sisu, tu negali būti silpnas, negali verkti. Todėl jiems toks vaiko vardas tikrai dar nebūtų buvęs gražus. Visuomenės nuomonė pradėjo keistis, kai Elisabet Lahti ėmė skelbti savo mokslinius tyrinėjimus. Ji, taip pat ir kiti mokslininkai atvedė sisu į pozityviosios psichologijos sritį. Daugelis pradėjo suprasti, jog sisu reiškia ne tai, kad privalai žygiuoti į priekį per visus sunkumus, kol krisi negyvas, o kad reikia jungti atkaklumą su mąstymu, nes kartais didžiausia stiprybė yra pasakyti: „Ne, aš šito negaliu.“

Arba: „Aš tai padarysiu vėliau.“ Manau, tai ir buvo esminis pokytis. Dabar daug jaunosios kartos žmonių ir nuomonės formuotojų žodį „sisu“ vartoja teigiama prasme, ir taip sakoma nebūtinai tais atvejais, kai padaryta kas nors neįtikėtinai didelio, tarkime, nubėgtas maratonas. Lahti sako, kad naujos kartos sisu – tai švelnioji supergalia.

Vadinasi, gana greitai galime sutikti ir moterį vardu Sisu?

Daugelis istorinių sisu pavyzdžių yra susiję su vyrais. Žinote, įspūdingos pergalės kare, olimpinėse žaidynėse ir panašūs dalykai. Vis dėlto, mano nuomone, rastume ir daugybę moterų istorijų, bet jos paprasčiausiai nebuvo papasakotos. Savo trečioje knygoje apie sisu nusprendžiau plačiau išnagrinėti būtent šią temą.

Gucci šeimos kronika

įkūnijo

Holivudo sukurtame filme „Gucci mados namai“ pagrindinius dramos herojus

Lady Gaga ir Adamas Driveris

1995­ųjų kovo 27­osios rytą policijos tyrėjai konstatuoja keturiasdešimt šešerių Maurizio

Gucci mirtį ir net neabejoja, kad tai – užsakyta žmogžudystė. Mados pramonės leidinio WWD žurnalistė Sara Gay Forden, kurios biuras įsikūręs šalia nusikaltimo vietos, pakeliui į darbą mato kvartalą apsupusius pareigūnus ir nerimauja – kas, jei prie nusikaltimo prisidėjo mafija ir miestas vėl paplūs krauju, – tačiau kaip tikra profesionalė įdėmiai stebi aplinką.

Kaip ir daugelis žurnalistų, jauna amerikietė svajoja parašyti knygą ir nė neįtaria, kad ką tik įvykusi tragedija taps svarbiausia jos siužeto gija. O vėliau aistros ir godumo nusikaltimas sudomins Holivudą. Režisierius Ridley Scottas perkels į ekraną vaizdingiausius ir pikantiškiausius istorijos puslapius – „Gucci“ mados imperijos paveldėtojo ir jo žmonos Patrizios Reggiani dramą.

Kas netilpo į filmą?

Pagrindinė knygos ir filmo fabula ta pati: 1995 metų kovo 27­osios rytą keturiais šūviais prie savo biuro buvo nužudytas Maurizio Gucci, legendinės mados dinastijos įpėdinis. Dar po dvejų metų suimta buvusi jo žmona Patrizia Reggiani, apkaltinta žmogžudyste. Procesą stebėjo visa Italija. Praleidusi už grotų aštuoniolika metų, 2016­aisiais moteris išėjo į laisvę. Nuodugnus, net smulkmeniškas žurnalistės tyrimas atskleidžia kur kas daugiau, nei sudėta į ekranizaciją. Knygoje smulkiai pasakojama, kaip mergina iš paprastos šeimos nutekėjo į vieną įtakingiausių Italijos šeimų ir tapo tikresne Gucci nei kiti jos nariai, kodėl atsidūrė už verslo ribų ir galiausiai ryžosi užsakyti žmogžudystę. Nusikaltimas tirtas net dvejus metus – policininkai narpliojo galybę versijų, kol netikėtai suprato, kad viskas kur kas paprasčiau ir užsakovo reikia ieškoti tarp artimiausių žmonių, o nusikaltimo vykdytojai buvo godūs ir plepūs. Į filmą netilpo ir mados namų istorija: pasakojimas apie darbščiojo toskaniečio Guccio Gucci pradėtą verslą, įpėdinių auklėjimo ir giminystės bėdas, intrigas ir asmenines tragedijas – me­

Žurnalistė Sara Gay

Forden pabandė išnarplioti Gucci šeimos paslaptis ir atskleisti žmogžudystės subtilybes.

džiagos pakaktų serialui. Pagrįsdama kiekvieną teiginį, atskleisdama istorinius niuansus, skaičiuodama pinigus ir akcijas, supažindindama su veikėjų asmeninio gyvenimo, odos rauginimo ir Amerikos užkariavimo subtilybėmis knygos autorė tapo didingą laiko ir žmonių portretą. Tai ne vien aukštuomenės ir mados kronika (nors būtent kronika, tai yra įvykių apžvalga), bet ir verslo istorija, net ekonomikos vadovėlis.

Dešimt „ne“, vienuoliktas „taip“

1993 metais į Milaną atvykusi amerikietė verslo žurnalistė Sara Gay Forden ketino rašyti apie tarpvalstybinius Europos Sąjungos sandorius ir didžiąsias pramonės įmones. Tačiau greitai pastebėjo, kad tikrosios permainos vyksta ne tiek verslo, kiek mados pasaulyje. „Supratau, kad po dešimties metų žmonės galbūt pamirš „Pirelli“, bet domėsis „Armani“ ir „Versace“, – sakė ji Dubajuje leidžiamam mados, grožio ir kultūros žurnalui „Savoir Flair“.

Daugiau kaip per penkiolika metų Italijos mados pramonę iš vidaus pažinusi Forden savo akimis matė, kaip „Gucci“, „Giorgio Armani“, „Versace“, „Prada“, „Salvatore Ferragamo“, kitos amatininkų ateljė virto galingomis mados bendrovėmis. Ir puikiai atsimena dar jaunus didžiuosius mados vyrus ir moteris. Giorgio Armani – minimalistinės elegancijos karalių, mokiusį jaunas manekenes avėti aukštakulnius. Gianni Versace – seksualumo ir spalvų virtuozą, kurio

Nancy Finos nuotrauka

Kai atrodė, kad pasaulis po jų kojomis: turtingi, gražūs ir įsimylėję –Patrizia Regianni ir Maurizio Gucci

podiumu žingsniavo jaunutės Naomi Campbell ir Christy Turlington. Ottavio ir Rositą Missoni, įtikinusius modelius nusisegti liemenėles, kurios pernelyg švietė pro sukneles. „Iš pradžių mados bendruomenė buvo labai vieninga. Geriausiuose Milano restoranuose galėjai prie vieno stalo sėdėti su Versace, prie kito – su Armani. Tačiau netrukus nesutarimai atskyrė kūrėjus“, –auksinius asmeninės, žmogiškos, aistringos mados laikus prisimena Forden.

Iš arti nužudymo dramą Milane stebėjusi Forden prie rašomojo stalo sėdo 1998­aisiais. Ir iki šiol prisimena, kiek daug dalykų tada nutiko: verslininkai, prabangos koncernų savininkai Bernard’as Arnault ir François Pinault grūmėsi dėl mados namų perėmimo (laimėjo pastarasis, „Gucci“ priklauso „Kering“), o gegužę prasidėjo Patrizios procesas. Posėdžiai vykdavo tris dienas per savaitę, ir autorė penkis mėnesius kasdien sėdėdavo teisme, nes bijojo praleisti kokį svarbų žvilgsnį ar komentarą.

Per dvejus metus rašydama knygą rašytoja susidraugavo su Maurizio sekretore Liliana Co­

lombo, dirbusia dar jo tėvui. Daug smulkmenų jai atskleidė ištikimasis Gucci vairuotojas Luigi Pirovano, išėjęs į pensiją ir anksti tapęs našliu. Knygos šaltinių sąrašas vertas atskiros knygos, o mados gerbėjoms ir gerbėjams privalu aplankyti tekste minimas šventas vietas ir į suknelių, kultinių rankinių bei kvepalų pasaulį pažvelgti kitu žvilgsniu.

J. K. Rowling „Hario Poterio“ rankraštį leidėjai atmetė dvylika kartų. Forden ne ką atsiliko –dešimt kartų išgirdo „ne“. Vienuoliktas kartas nemelavo: „Fairchild Publications“ išleido „gamybinį romaną“ 50 tūkstančių egzempliorių tiražu – toks rezultatas sėkmingas. O autorė atsisveikino su Italija ir grįžo į Vašingtoną vadovauti „Bloomberg News“ žurnalistų grupei, tiriančiai lobizmą ir iššūkius, su kuriais susiduria tokios didžiosios technologijų bendrovės kaip „Amazon“, „Apple“, „Facebook“ ir „Google“.

Patrizios mįslė

Gucci ir „Gucci“ metraštį iškart įvertino profesionalai, mados istorikai ir režisierius Martinas Scorsese, nusprendęs perkelti šeimos dramą į ekraną. Tačiau jis galiausiai užmetė pasiūlymą, ilgam užkirsdamas kelią tolesnėms ekranizacijoms. Kol sumanymo ėmėsi Ridley Scottas, 2021­aisiais pristatęs filmą su tokiomis žvaigždėmis kaip Lady Gaga (autorės nuomone, smulki, gundanti ir žavi dainininkė – iš akies traukta Patrizia), Adamas Driveris, Alas Pacino, Jaredas Leto, ir Forden knyga akimirksniu iškilo į bestselerių sąrašo viršūnes.

Forden prisidėjo prie scenarijaus, atsiliepia apie filmą tik gerai ir laiko jį vientisu meno kūriniu: „Skirtumai tarp knygos ir filmo netrukdo pasakojimui. Visi talentai įdėjo į juostą tiek pastangų – reikia gerbti jų interpretaciją. Aš, kaip žurnalistė, stengiausi atskleisti tiesą. Bet filmo kūrėjai irgi siekė to paties, tik galbūt pasakojo ją kitaip.“

Imtis knygos Forden ypač skatino nepelnytai pamirštas Maurizio Gucci, pasiryžęs šeimos įmonei sugrąžinti buvusį spindesį. Nors pasirodė prastas verslininkas, švaistūnas, lengva ranka beveik sužlugdęs bendrovę, patys sumanymai buvo geri. Be Maurizio pastangų mados namai nebūtų tapę tokie, kokie yra.

Autorė neslepia, kad ją viliojo ir Patrizios mįslė: kol ši buvo kalėjime, administracijos sprendimu jiedvi galėjo tik susirašinėti laiškais. „Rašydama turėjau perprasti Patrizios istoriją. Kaip vertinti šią sudėtingą asmenybę? Ji geras ar blogas žmo­

SCANPIX (2) nuotraukos

gus, kaip tvirtino žiniasklaida? Kiek čia kalta motinos įtaka ir aplinka? Kokia atsakomybė tenka jai pačiai? Aplinkinių nuomonės labai skyrėsi: kai kas teigė, kad ji – blogio įsikūnijimas, kiti ją gynė. Ko gero, iš pradžių ji tikrai mylėjo Maurizio ir labai kentėjo dėl žlugusios santuokos. O jo elgesys dar labiau kurstė jos pyktį ir apsėdimą. Buvęs vyras neaplankė jos ligoninėje po smegenų auglio operacijos. Tiesiog nesiteikė pasidomėti, kaip jaučiasi jo vaikų motina. Tokie smūgiai gilino jos skausmą“, – mano Forden. Psichologinė ekspertizė nustatė, kad Patrizia turi narcisistinį asmenybės sutrikimą, dėl jo nesėkmės tapdavo asmeninėmis tragedijomis ir net buvusiojo sprendimai atrodė kaip asmeninė išdavystė. Todėl teisėjas ir skyrė jai mažesnę bausmę. Ko gero, dar ir dėl to Patrizia, nusikaltimo užsakovė, ir išėjo iš kalėjimo anksčiau (vykdytojas Benedetto Ceraulo kalės iki 2028­ųjų).

Išgirdęs nuosprendį užsakovei – kalėti 29 metus, metais trumpiau nei Ceraulo, bylą tyręs Milano kriminalinės policijos viršininkas Filippo Ninni, tikėjęsis griežtesnės bausmės, išlėkė iš teismo salės.

Ar netekties kartėlis praeis?

„Gucci“ bitės uoliai neša medų „Kering“ koncernui. Vien 2023 metais mados namai, kuriuose seniai nebėra nė vieno šeimos atstovo, uždirbo 9,9 milijardo dolerių. „Gucci“ mados namų spindesį atgaivinusį charizmatiškąjį Alessandro Michele 2023­iaisiais pakeitė praktiškesnis Sabato De Sarno. Savame rate apkalbėta permaina neprilygsta „paskutinio Gucci“ nužudymui, o ir Michele išėjo ne taip ir toli – vadovauti „Valentino“. Auksiniame Milano mados kvartale retai liejasi tikras kraujas, o didžiausios dramos vyksta biržoje, įsikūrusioje piazza degli Affari. Istorijos patriarchai vienas po kito iškeliavo anapus. Jaunesnė karta gyvena kur kas ramiau už karštus protėvius. Tiek Milane, tiek Romoje įsikūrę Gucci giminės atstovai su ilgesiu mena šeimos legendas. („Ar netekties kartėlis kada nors praeis?“ – vieno šeimos nario žodžius cituoja autorė.) Vieno iš jų įsteigta bendrovė „House of Florence“ gamina žavias, tačiau anaiptol ne legendines rankines. Nei šeimos vardas, nei dviejų G emblema čia taip pat nenaudojama –„Kering“ rūpestingai gina savo nuosavybę. Nusikaltimo užsakovė juodoji našlė Patrizia Reggiani praėjusių metų gruodį atšventė 76­ąjį gimtadienį. Ši moteris, kuri kadaise mėgavosi besaike prabanga, knygos autorei ne kartą minė­

jo pasiilgusi kalėjime praleistų dienų. „Manau, rinktinėje aplinkoje ji jautėsi svetima ir nepageidaujama. O kalėjime susidūrė su anksčiau nepatirtu žmoniškumu. Šiandien ji gyvena Milane, velionės motinos namuose, tiesiai už teismo rūmų“, – interviu sakė Forden.

Patrizios ir Maurizio dukros Alessandra ir Allegra Gucci, paveldėjusios 400 milijonų eurų vertės tėvo turtą, taip pat laikosi puikiai, tačiau vengia viešumos. Kadaise gynusios mamą, šiandien atžalos moka jai teismo paskirtą pensiją ir netesybas, kurias po skyrybų liko skolingas buvęs vyras, – beveik milijoną eurų per metus ir atitinkamai per ilgus metus susikaupusią skolą. Toks 2020­aisiais priimtas nuosprendis nepagerino moterų santykių.

Rašytojos dažnai klausia, kodėl Gucci šeimos nariai buvo tokie žiaurūs vienas kitam. Jos žodžiais tariant, kraujas pasirodė skystesnis už vandenį, o ir kovoti buvo dėl ko. Galiausiai ambicijos ir godumas galutinai išskyrė artimuosius, o nuolatinės išdavystės pakirto bet kokį pasitikėjimą ir gebėjimą dirbti kartu. Ši tragiška istorija moko paprasto dalyko – būti geresniems. Nesileisti užvaldomiems godumo. Primena, kad permainingais laikais svarbu sulėtinti tempą ir įvertinti visus gerus dalykus, kuriuos turime. Ir pasakoja apie itališką madą, meistriškumą, norą sukurti kažką ypatingo.

Rašydama turėjau perprasti Patrizios istoriją. Ji geras ar blogas

žmogus?

Aplinkinių nuomonės

labai skyrėsi: kai kas teigė, kad ji – blogio įsikūnijimas, kiti ją gynė.

Lady Gaga taip įsijautė į savo herojės Patrizios vaidmenį, jog baigiantis „Gucci mados namų“ filmavimui netgi kreipėsi pagalbos į psichiatrus

Pašauk mane vardu

Personalizavimas nėra tik madinga tendencija. Informacijos pertekliaus ir daiktų gausos laikais tai, kas skirta išimtinai tik mums, įgauna dar didesnę vertę. Tai, kas kažkada tiko visiems, dabar turi būti pritaikyta kiekvienam individualiai.

Personalizuotos spaudos gamintojo „Zoombook“ patirtis rodo, kad asmeninio dėmesio poreikis auga kiekvienais metais. Veiklos pradžioje, 2009 metais, žmonėms dažniausiai norėdavosi ištraukti gražiausias nuotraukas iš savo telefonų ir išsaugoti brangius atsiminimus ir gražiausias gyvenimo akimirkas fotoknygose, nes džiaugsmas vartant lapus kur kas didesnis, nei mėginant kažką įžiūrėti telefono ekrane. Dar daugiau pasitenkinimo, kai asmeninę fotoknygą gauni dovanų – tokį įvykį žmonės ilgai prisimena vien dėl

to, kad kitas žmogus stengėsi padaryti staigmeną ir galbūt net nemažai vargo, kol surinko visus gražiausius kadrus. Kai išgirstame savo vardą, smegenyse įvyksta specifinė reakcija. Ypatingas aplinkinių dėmesys ir tai, kad kiti atsižvelgia į mūsų poreikius ir pomėgius, patinka visiems, bet suasmeninimą labiausiai vertina Z kartos atstovai. Jiems tai būtina, nes žmonės, gimę po 1996 metų, užaugo į technologijas orientuotame pasaulyje, kuris tenkina jų skonį. Jie pripratę prie suasmeninto turinio

ir rekomendacijų, pradedant muzika ir filmais, baigiant reklaminiais skelbimais.

Šiuo metu „Zoombook“ galima užsisakyti ne tik fotoknygą, bet ir daugybę kitų personalizuotų produktų – fotodrobių, užrašinių, žaidimų šeimai, atvirukų. Išties ypatingas jausmas atsiversti užrašinę ar darbo kalendorių, kurio viršelyje – tavo paties portretas. Ant stalo, biuro sienos ir namuose miela turėti fotokalendorius, kuriuos puošia gražiausi matyti vaizdai ir brangiausios širdžiai akimirkos. Elegantiški kvietimai į šventę, skrajutės ir atvirukai – viskas pritaikoma kiekvienam individualiai ir išties padeda pasijusti išskirtiniam. Valentino dienos ar sukakties proga įsimylėjėliai įsigyja knygas, kuriose pasakojama jų meilės istorija.

Didžiausia „Zoombook“ naujiena, kuri maloniai nustebina absoliučiai visus, – tai personalizuotos kortos. „Ar šiais laikais dar žaidžiame kortomis? Su kolegomis kėlėme tokį klausimą užgimus idėjai kurti personalizuotas kortas ir jas spausdinti. Net atmetus kolegas, kurie mėgsta pokerį, pusės jų atsakymas buvo „taip“. Supratome, kortų žaidimas populiarus laisvalaikio praleidimo būdas“, – sako „Zoombook“ projekto vadovė Filomena Šuliauskienė.

Klasikinės kortos su asmeninėmis nuotraukomis – išskirtinė dovana draugams ar šeimos nariams. Nereikia būti dizaineriu, kad tokias galėtumei susikurti, nes galima pasinaudoti patogia redagavimo programa. „Zoombook“ kortos – tai ne pigus žaisliukas, kuris daro įspūdį tik tol, kol įteikiamas. Jomis galima sužaisti rimtą žaidimą kaip ir kitomis kokybiškomis kortomis. Personalizuotos kortos spausdinamos ant specialaus „Casino Classic“ popieriaus, kuris yra suklijuojamas specialiais klijais iš 2 ar 3 sluoksnių, užtikrinant, kad kortos nebūtų permatomos laikant prieš šviesą ar kitaip identifikuojamos siekiant sukčiauti.

PERSONALIZUOTOS DOVANOS BET KOKIAI PROGAI

Skaitytojų akiratyje –marga temų karuselė

Kova su mirties demonais, pribloškiantis branduolinio karo scenarijus, meilė ir šachmatų lentoje atsispindintys jausmai, naujienos istorijos mėgėjams – didžiausia šalies leidykla „Alma littera“ Vilniaus knygų mugėje pristato ypatingo skaitytojų dėmesio sulaukiančias temas.

PASAULINIŲ BESTSELERIŲ LENTYNOJE

Sally Rooney „Intermezzo“

2024 metų rudenį pasaulį išvydo ir akimirksniu sužavėjo romanas „Intermezzo“, jo autorė Sally Rooney pelnė daugybę pagyrų. Airių rašytoja, atvykstanti į Vilniaus knygų mugę, į pasaulį ir žmonių jausmus šiame jaudinančiame pasakojime žvelgia per… šachmatus. Du broliai – sėkmingas teisininkas ir profesionalus šachmatų žaidėjas – po tėvo mirties patiria skirtingų išgyvenimų. Teisininkas griebiasi raminamųjų ir niekaip nesusivokia santykiuose su dviem itin skirtingomis moterimis, o šachmatininkas susipažįsta su vyresne moterimi, kuri mėgina išsivaduoti iš slogios praeities. Knygos herojai tarsi šachmatų žaidėjai dėlioja savo ėjimus. Vertė Viktorija Uzėlaitė.

Stephen King „Vėliau“

Šis romanas įvardijamas kaip neabejotinai vienas geriausių siaubo literatūros karaliaus Stepheno Kingo kūrinių, parašytų šiame amžiuje. Šiurpų jaudulį kelianti pusiau siaubo, pusiau detektyvinė istorija, kurioje ypatingų galių turintis berniukas Džeimis susiduria su mirties demonu, atskleidžia labai svarbią temą – ką kiekvienas iš mūsų turime patirti, kad pasiryžtume susigrumti su blogio įsikūnijimu. Vertė Bronislovas Bružas.

Rebecca Yarros „Labai tikėtina“

Šią jaudinančią meilės ir išgyvenimo istoriją „Goodreads“ skaitytojai išrinko geriausiu 2023 metų romanu, o jos autorės Rebeccos Yarros vardas Lietuvos skaitytojams puikiai žinomas dėl pasaulinę šlovę pelniusio „fantasy“ žanro bestselerio „Ketvirtasis sparnas“. Romane „Labai tikėtina“ pasakojama apie lėktuve užsimezgusią sėkmingo karininko ir politikės pažintį. Tačiau vos po kelių valandų skrydžio lėktuvas rėžiasi į Misūrio upę. Ką tik likimo suvestų dviejų žmonių keliai ilgam išsiskiria ir vėl susikerta po dešimties metų Afganistane. Vertė Sondra Vekvert.

Annie Jacobsen „Atominis karas“

Tik septyniasdešimt dvi, bet pačios baisiausios pasauliui minutės. Jos būtų nepakeliamai ilgos ir šiurpios, jei į dangų būtų paleistos branduolinės raketos.

Tokį scenarijų sukūrė Pulitzerio premijos finalininkė ir „The New York Times“ bestselerių autorė Annie Jacobsen, išnagrinėjusi daugybę informacijos, išskirtinių pokalbių, neskelbtų interviu su karo bei civiliais ekspertais, kurie yra tiesiogiai prisidėję kuriant ir tobulinant atominius ginklus bei atsakomųjų smūgių planus.

Tai – dar vienas tarptautinis bestseleris, kurį „Amazon“ paskelbė tarp geriausių 2024-ųjų knygų. Vertė Andrius Navickas ir Dominyka Marija Navickaitė.

Valdas Rakutis, Žilvinė Petrauskaitė „Nenugalimos karūnos“

Po pernai pasirodžiusios knygos „Karai ir taikos“ bendraautoriai ėmėsi pasakojimo apie absoliutinę monarchiją, klestėjusią XVIII amžiuje už Abiejų Tautų Respublikos sienų, ir Lietuvoje akylai saugotą bajoriškąją demokratiją.

ISTORINIŲ KNYGŲ LENTYNOJE

Eimantas Gudas, Žilvinė Petrauskaitė „Ambicingos ir įtakingos“

Kelionė po LDK laikų kilmingųjų pasaulį, kuriame išryškinami 35 istorinių

Lietuvos moterų – didikių ir vėlesnių laikų Lietuvos aristokračių likimai. Gabios dvarų valdytojos, menininkės ir politikės – tai pačios ambicingiausios aukštuomenės damos, įstengusios išsiveržti iš griežtai nustatytų ano meto rėmų. Pernai šie bendraautoriai aprašė Gediminaičius – „Gedimino kraujo“ Lietuvos valdovų dinastiją, kurios stiprybę gerbė visa Europa.

Kristina Petrauskė „Slanimo raganos“

Vytauto Didžiojo karo muziejuje dirbanti istorikė, socialiniuose tinkluose gerai žinoma Chistorikės pseudonimu, jau kurį laiką tyrinėja paribių žmones. Tarp jų – ir raganas, gyvenusias XVII amžiuje Sapiegų giminės valdose. Viena iš raganų – Vilniaus vaivados Leono Sapiegos valdinė Ona pravarde Korotka, kita – popo žmona, kaime gerbiama pribuvėja Raina. Šio sodraus istorinio romano siužetą autorei diktavo XVII amžiaus dienoraščiai, laiškai ir kelionių aprašymai.

Ingrida Jakubavičienė „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“

Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, humanitarinių mokslų daktarė tęsia pasakojimus apie Smetonos vardu vadinamą epochą. Vidaus politikos dilemos,

asmeninio gyvenimo vingiai, duobės ir pakilimai, nuolatinės kompromisų paieškos ir sunkiausi sprendimai padės pažvelgti į iškilią asmenybę įvairiais kampais.

Sally Bedell Smith „Jurgis VI ir Elžbieta“

Karalienės Elžbietos II tėvų santuoka ne tik buvo kupina meilės – ji išgelbėjo monarchiją Antrojo pasaulinio karo metais. Karališkaisiais laiškais ir dienoraščiais bei istoriniais tyrimais paremtą knygą parašė „The New York Times“ bestselerių autorė Sally Bedell Smith. Vertė Asta Tobulevičienė.

Santiago Posteguillo „Aš esu Roma“

Geriausio Ispanijos istorinių romanų autoriaus Santiago Posteguillo pasakojimas apie pirmąsias Julijaus Cezario kovas ir įvykius, pakeitusius Europos istorijos eigą, – tikras istorinės literatūros šedevras. Vertė Pranas Bieliauskas ir Alma Naujokaitienė.

Marcel Dirsus „Kaip žlunga tironai“

Kaip nuversti tironus ir suteikti žmonėms vilties autoritarizmo augimo laikais? Politologas, Kylio universiteto Saugumo politikos instituto mokslinis bendradarbis Marcelis Dirsus pateikia planą, paremtą išsamiais tyrinėjimais. Knygoje gausu istorijų nuo Napoleono laikų Prancūzijos iki Saddamo Husseino Irako. Pagal „The Economist“, tai – geriausia 2024 metų knyga. Vertė Dominyka Marija Navickaitė.

Aromatas turi sužadinti laimę ir vilioti

paslaptimi

„Knygos.lt“ knygynuose jau kvepia ne vien knygomis, bet ir nuostabiais prancūzų parfumerės Mylene THIOUX sukurtais kvepalais.

P

Parfumerijos srityje Mylene Thioux darbuojasi jau daugiau nei 22 metus. Aistra kvapams paskatino prancūzę įgyti išsilavinimą ISIPCA (Institut Supérieur International du Parfum, de la Cosmétique et de l’Arômatique Alimentaire) Versalyje, kur ji studijavo 1994–1998 metais. Po studijų pusantrų metų dirbo parfumerijos industrijoje Vokietijoje, vėliau Paryžiuje ir Grase, o tuomet tapo „Equivalenza“ parfumerijos direktore, atsakinga už daugiau nei 150 kvepalų kūrimą užtikrinant kokybę ir inovacijas kvapų dizaino srityje.

Turbūt visiems malonu mokėti mažiau ir gauti daugiau, geriau. Kaip išgaunamas kokybės ir draugiškos kainos santykis?

Akivaizdu, kad parfumeriams tai yra didelis iššūkis. Kuriant „Equivalenza“ prekių ženklą, sutelkiamas dėmesys į kvapą – mes siūlome įperkamas aukštos kokybės dizainerių kvepalų alternatyvas, naudodami panašias kvapų kompozicijas, pasirinkdami protingas strategijas nuo gamybos iki rinkodaros. Mūsų klientai moka už ingredientų kokybę, o ne už prekių ženklo prestižą. Renkamės paprastą, bet elegantišką buteliukų ir pakuočių dizainą, todėl galime sumažinti kaštus nepakenkdami kvapui. Be to, klientai gali pamėginti mūsų kvepalus ir gauti rekomendacijų, lygiai kaip ir pirkdami prabangią parfumeriją.

Ką pabrėžtumėte, lygindama savo kūrinius su tradicine parfumerija?

Požiūrį į ekologiją, nes tai kuria didesnę vertę. Mes skatiname tvarumą – naudojame pakartotinai užpildomus buteliukus, kuriuos galima perdirbti taip pat, kaip ir pakuotes, o tai sumažina atliekų kiekį. „Equivalenza“ yra ekonomiškai efektyvi ir tvari alternatyva tradicinei parfumerijai.

Kaip gimė „Les Secrets by Equivalenza“ kvepalų linija?

Tai buvo labai drąsus žingsnis. Norėjome pasiūlyti žmonėms prabangesnę ir įmantresnę olfaktorinę patirtį. Neatsitiktinai pasirinkome prancūzišką pavadinimą „Les Secrets“ – tai mūsų duoklė kultūrai, kvepalų tradicijoms ir prancūziškajai elegancijai.

Ar drąsi kūrybinė idėja pasiteisino?

O taip! Išskirtinė mūsų kvepalų linija buvo sukurta 2015 metais. Pradėjome nuo keturių kvapų: „Oud“, „Cuir“, „Iris“, „Rhubarbe“. 2018 metais tapo labai populiarūs mūsų kvepalai „Caramel Sublime“, „Fumée Noire“. Šiuo metu yra sukurta daugiau nei 30, o metų pabaigoje turėsime apie 60 kvepalų.

„Equivalenza“ kvepalai mėgstami keliasdešimtyje šalių. Ar skiriasi skoniai, požiūris į parfumeriją?

Kvepalų pasirinkimui įtakos turi keli veiksniai, tokie kaip klimatas, tradicijos, gyvenimo būdas, išsilavinimas, kultūra ir asmeninės higienos įpročiai. Matome, kad europiečiai mėgsta nišinę parfumeriją. Kvepalus jie laiko savo tapatybės dalimi, tačiau kvepinasi diskretiškai, pirmenybę teikdami elegantiškiems, o ne rėksmingiems ar aplinkinius trikdantiems aromatams. Viduriniuose Rytuose daugelis žmonių maišo kelis kvapus, kad sukurtų savo unikalų išskirtinį aromatą, – tai vadinama aromatų sluoksniavimu. Azijoje visi sunkūs kvepalai dažnai laikomi per stipriais, todėl daugelis žmonių renkasi subtilius, pudrinius, gaivius ar vandeningus gėlių aromatus. Pietų Amerikoje kvepalai naudojami gausiai, mėgstamos vandens, atogrąžų ir šiltos natos, parfumerija turi pasižymėti stipria projekcija, o tai reiškia, kad pasikvepinusį žmogų jaučiate net iš tolo.

Kokia naujausia kvepalų tendencija, jūsų nuomone, yra labiausiai vykusi?

2025 metais kvepalų pramonė apima keletą pastebimų tendencijų. Pirmoji – tradiciniai, tarkime, rožių, vilkdalgių ar jazminų, aromatai transformuojami į sudėtingesnes ir įvairiapuses kompozicijas. Antroji tendencija – kuriami kvepalai, teigiamai veikiantys mūsų savijautą, pavyzdžiui, mažinantys stresą, gerinantys nuotaiką ir padedantys gerai išsimiegoti. Pastebėjome, kad tokius komponentus kaip levandos, ramunėlės ir santalai sumaišius su inovatyviais komponentais, kurie veikia pagal aromaterapijos principus, išgaunami kvepalai, kurie ne tik džiugina nosį, bet ir yra naudingi, nes jų veikimo spektras kur kas platesnis.

Ką patartumėte žmonėms, užsibrėžusiems lavinti parfumerinį skonį? Lavinti uoslę ir jautrumą aromatams tikrai įmanoma, tik reikia daug praktikuotis uostant įvairius aromatus ir stengiantis juos atpažinti, įsiminti. Reikia aistros parfumerijai ir smalsumo, noro pažinti, ištyrinėti didžiulę aromatų gamą. Patarčiau pritaikyti štai tokią gudrybę: imate vieną kurį aromatą ir pamėginate įsivaizduoti, su kokia spalva, muzikos kūriniu, žmogumi, knyga, šalimi, paveikslu jis gali sietis. Tai gali būti bet kokia, bet labai stipri asociacija. Tuomet tikrai lengviau prisiminsite kvapus.

Neretai kyla dvejonių, ar galima dovanoti kvepalus – o jei netiks ar nepatiks? Ką patartumėte?

Pirmiausia tai turi būti gerai apgalvotas ir prasmingas gestas, kadangi parfumerija yra labai asmeniška dovana. Tačiau dėl to tikrai neverta atsisakyti malonumo dovanoti ir gauti dovanų kvepalus. Užduotį palengvina gerai pasirinkta strategija. Prieš pasirinkdami dovaną turėtumėte atsižvelgti į asmenybę ir to žmogaus mėgstamus aromatus. Tai gali tapti malonia dovanojimo proceso dalimi – mėginti geriau pažinti tą žmogų, išsiklausinėti, kas jam patinka. O jei tokiems dalykams laiko nėra, tuomet labai pravartu rinktis kvepalų miniatiūras ir atradimų rinkinius – tai ir graži dovana, ir galimybė nuspręsti pačiam, kokio kvapo labiausiai trokšta širdis.

Mūsų klientai moka už kvepalų kokybę, o ne už prekių ženklą.

Iš meilės maistui

Žinomas komunikacijos specialistas, renginių organizatorius bei kvapų kūrėjas Saugirdas VAITULIONIS juokauja: pradėjęs rašyti knygą bijojo, kad ją įsigis tik draugai ir mama. Tačiau pirmasis kulinarinės knygos „Skaniai gaminti gali visi“ tiražas buvo iššluotas vos per porą savaičių. Tai tik patvirtino, kad žmonės ieško paprastumo ir įkvėpimo virtuvėje.

Į pirmąją Saugirdo Vaitulionio knygą sugulė ne tik jo paties, bet ir mamos, draugų bei garsių jo bičiulių receptai. „Maistas padeda suburti draugus, šeimą, sukurti skanų jaukumą. Kiekvienas receptas turi savo šaknis – ar tai būtų mamos vaikystėje virta sriuba, ar triukas, kurio pamokė draugas, gerai gaminantis kokį nors desertą. Man buvo svarbu parodyti, kad skoniai turi skirtingas istorijas, bet gali sukurti nuostabią bendrą patirtį, todėl atrodė natūralu ir tai, kad knygoje atsiras ne tik mano paties, bet ir artimų žmonių receptų“, – sakė autorius.

Knygos skaitytojai išmoks pasigaminti Natalijos Bunkės kosminius barščius, Kristinos Kaikarienės dievišką citrininį tiramisu, bet autoriui brangiausios – jo mamos kulinarinės paslaptys, ji – pats didžiausias virtuvės autoritetas. „Mama man visada buvo didžiausias virtuvės autoritetas, jos receptai kvepia namais ir vaikyste.“

Mėgstančio gaminti Saugirdo aplinkiniai dažnai klausinėdavo, kaip ir ką gaminti, kaip išvengti sudėtingų procesų virtuvėje. Tai ir padėjo subrandinti kulinarinės knygos idėją. Norėjosi įrodyti, kad gaminti gali visi – net tie, kurie niekada nesijautė stiprūs virtuvėje. Iš šimtų sukauptų receptų autoriui teko nemenkas iššūkis atrinkti tai, kas paruošiama lengvai, bet labai skaniai.

„Visada sakiau, kad geriausi dalykai gyvenime gimsta iš natūralios meilės tam, ką darai. Tačiau rašyti knygą – tai labai asmeniškas ir ilgas procesas, reikalaujantis ne tik kūrybiškumo, bet ir savidisciplinos. Esu perfekcionistas, man viskas turi atrodyti nepriekaištingai – nuo ingredientų sąrašo iki patiekalo nuotraukos. Reikėjo daug testuoti, derinti ir eksperimentuoti. Norėjau, kad knyga būtų ne tik apie receptus, bet ir apie emocijas, apie meilę maistui. Virtuvėje nėra jokios paslapties ar mistikos – tik produktai, geri receptai ir didelis šaukštas meilės. Viskas labai paprasta – tiesiog pabandykite! Net jei manote, kad nemokate gaminti, ši knyga yra būtent tam, kad įsitikintumėte priešingai.“

Sudėtingai paruošiami Saugirdo patiekalai į knygą nepateko, tačiau jis turi ne vieną paprastą receptą, kurį galėtų pavadinti savo slaptuoju ginklu – praverčia, kai norisi nustebinti svečius ar šeimą, tačiau nėra daug laiko sukiotis virtuvėje. Jei reikėtų pasirinkti tik vieną, tai būtų salotos su grūdėtąja varške ir kumpiu. „Atrodytų, šie produktai nesuderinami, bet jie fantastiškai suskamba vienoje lėkštėje. Drąsiai sakau – kartą paragavę, visi gaminasi dar ir dar. Juokiuosi, kad šios salotos yra mano knygos hitų hitas“, – tvirtino autorius.

Salotos

Reikės:

salotų lapų, 150 g vyšninių pomidoriukų (galite dėti bet kokius ar kelių rūšių), 250 g grūdėtosios varškės, 100 g kalakutienos kumpio, 1 šaukšto majonezo, ½ šaukštelio persilado prieskonių, pipirų.

Gaminimas:

salotų lapus suplėšyti, pomidoriukus ir kumpį smulkiai supjaustyti. Įdėjus grūdėtosios varškės, majonezo ir prieskonių išmaišyti. Persilado prieskonių mišinys sūrokas, todėl nepersistenkite su druska!

Agne Mejer Photography nuotraukos

Knyga – geresnė patarėja už internetą

Visagalis internetas tapo geriausiu mūsų patarėju visais gyvenimo klausimais. Kai namuose ima krykštauti kūdikis, tų klausimų kyla dar daugiau. „Ar aš viską darau teisingai?“ – turbūt pagrindinis, o be jo, kyla virtinė kitų, kartais net labai kasdieniškų –kaip sugirdyti vaistus ir kuo aprengti, ką jau kalbėti apie įvairias ligas, miegą, mitybą ir socialinius įgūdžius.

KKnygoje „Ko reikia mano vaikui?“ net 37 puslapius užima mokslinių šaltinių sąrašas, bet autorių žinios apie tai, ko reikia 2–6 metų vaikus auginantiems tėvams, juo tikrai neapsiriboja. Trys mokslininkės – dr. Agnė Liubertaitė­Amšiejė, doc. dr. Vaida Jurgilė ir prof. habil. dr. Vilma Žydžiūnaitė – yra sukaupusios didžiulę patirtį ir dosniai ja pasidalijo, palengvindamos tėvų kasdienybę.

„Kai išpakavau ką tik iš spaustuvės atvežtą ir nekantriai lauktą mūsų kūrinį, širdis plakė greičiau nei įprastai – tarsi laikyčiau rankose naujagimį, – sakė Agnė Liubertaitė­Amšiejė. – Į Kauną pas dvi brangias koleges ir bendraautores lėkiau tarsi ant sparnų, jausdama ne tik džiaugsmą, bet ir didžiulį dėkingumą. Labai norėjosi tą ypatingą momentą išgyventi kartu su jomis. Mūsų knyga – tai daugiau nei žodžiai popieriuje. Tai yra mažas žibintas, padėsiantis orientuotis šiuolaikinės informacijos labirintuose.“

Dr. Agnė Liubertaitė-Amšiejė, prof. habil. dr. Vilma Žydžiūnaitė ir doc. dr. Vaida Jurgilė į knygą tėvams sudėjo mokslu grįstas žinias

Agnė Liubertaitė­Amšiejė pirmą kartą ėmėsi knygos rašymo, tačiau į atsakymus galėjo sudėti ne tik savo pačios žinias ir patirtį, bet ir savo mamos – valstybiniu ordinu už nuopelnus Lietuvai apdovanotos švietimo lyderės Tatjanos Liubertienės bei jos įkurtos Vilniaus privačios gimnazijos pedagoginę patirtį, kauptą daugiau nei 30 metų.

„Pati esu ta mama, kuriai teko ieškoti patikimų patarimų, kurių nebereikėtų dar kartą tikrinti. Kai susilaukiau dukros, būčiau labai apsidžiaugusi, jei man kas nors būtų padovanojęs knygą su jau atsijota informacija, kuria galima pasitikėti. Mūsų knygoje visa tai yra, todėl galiu drąsiai rekomenduoti kaip tobuliausią dovaną, kurią galima įteikti šeimai, laukiant kūdikio ar auginantiems mažylius nuo dvejų iki šešerių metų“, – sakė knygos bendraautorė Agnė LiubertaitėAmšiejė.

Asmeninio albumo nuotrauka

SALDAUS MIEGO PAIEŠKOS

Kaip žinoma, idėjos kartais sklando ore. Lieka tik aukštai pasistiebti ir jas sugaudyti. Vaikų rašytojai

Lina ŽUTAUTĖ ir Benas BĖRANTAS taip ir

padarė – pasigavę mintį apie miegą, parašė knygas, kurios tėvams ir vaikams bus pristatytos Vilniaus knygų mugėje. Išties, juk niekas vaikams nepadeda taip gerai užmigti kaip knygos ir artimiausių žmonių pasakojimai.

„Geriausia į Miego karalystę keliauti linksmai pasikikenant, tada aplanko patys geriausi sapnai“, – įsitikinusi knygų vaikams iliustruotoja ir rašytoja Lina Žutautė. Jos nauja trumpų pasakaičių knyga „Kakė Makė ir Sapnų pagalvėlė“ kviečia mažuosius ir jų tėvus pasikalbėti apie sapnus. Knygoje Kakė Makė taip ir padarė – ji netruko išsiaiškinti, koks buvo geriausias senelės sapnas, ką gražiausio yra sapnavę mama, tėtis, Nanaisa su Mamaisa, Dantukų Fėja ir kiti bičiuliai. „Ir aš turiu keletą sapnų, kuriuos mėgstu prisiminti, apie juos galvoti, kai kamuoja nemiga. Šie sapnai man padeda atsikratyti įkyrių minčių ar pervargimo“, – prisipažįsta autorė.

Negalinčiai užmigti Kakei Makei padėjo senelės atnešta sapnų pagalvėlė, o daugiau gero miego patarimų tėvams ir vaikams knygoje pažėrė psichologė Asta Blandė. Anot jos, malonūs ritualai prieš miegą padeda miegą prisišaukti. Knyga skirta vaikams nuo 4 metų.

Vaikų rašytojas, paveikslėlių knygų serijos „Čiūčia ir Piratas“ autorius Benas Bėrantas katiną Piratą ir šunį Čiūčią siunčia į naktinį nuotykį naujoje savo knygoje „Čiūčia ir Piratas. Dingęs miegas“. Nieko kito ir nelieka, kai visi iki vieno sumigę, o jiems niekaip nesiseka užsnūsti. „Bet juk ir mums, suaugusiesiems, ne visada pavyksta užmigti tada, kai reikia, ypač jei diena buvo pilna įspūdžių, o ką jau kalbėti apie vaikus. Kai buvau mažas, sutemus norėdavosi pabūti truputį ilgiau lauke, nes naktis yra paslaptingas metas, kai viskas atrodo kitaip nei dieną. Mažiesiems knyga turbūt ir yra geriausia priemonė užmigti. Netyčia ji gali užliūliuoti ir jų tėvelius. Kita vertus, mano naujasis pasakojimas – tai ne tik miego knyga, nes naktinis nuotykis nuves vaikus į netikėčiausias vietas, kuriose slepiasi miegas“, – sako autorius, pats sutemose dažniausiai ieškantis ne miego, o kūrybinio įkvėpimo. Jį, rašantį naktį, atidūs skaitytojai galės rasti knygos puslapiuose, išmargintuose įspūdingais ukrainiečių dailininkės Olgos Degtiarovos piešiniais. Knyga skirta 2–6 metų vaikams.

Iš knygų –

ant žaidimo

lentos

Stalo žaidimai visuomet prikviečia gerą nuotaiką ir varžybų dvasią. Bet kai susijungia knygos, jų veikėjais tapę šeimos nariai ir žaidimų lenta, namuose prasideda tikrosios linksmybės.

Stalo žaidimų nauda vaikams

• Moko komandinio darbo įgūdžių ir sveikos konkurencijos

• Lavina gebėjimą pasiekti tikslą

• Ugdo susikaupimą, kantrybę ir atkaklumą

• Puiki alternatyva laikui prie ekrano

Personalizuotų stalo žaidimų rinkinyje „Linksmybių knyga“ apsigyveno nuotykius mėgstantys veikėjai iš „Namee“ personalizuotų knygų puslapių. Telieka spėlioti, ką apie darbo metu krykštaujančius ir pasitarimų patalpoje stalo žaidimus su įkarščiu pliekiančius kolegas galvojo kiti bendradarbiai, bet po pusmečio visi su malonumu vartė spalvingą, didžiulę (41x33 cm) knygą, kurios puslapiai – tai įvairių stalo žaidimų lentos.

„Knygą išskleidus žaisti tampa labai patogu – netenka baksnoti alkūne mažajam broliukui ar močiutei į pilvą, bet sykiu be jokio vargo galima pasiekti kitą žaidimo kraštą, – sako „Namee“ meninis redaktorius Andrius ČIUKŠYS . – Tikrai žinau, kad kiekvienas žaidėjas patirs tokį pat smagumą, kokį patyriau aš kūrybos procese.“ Jam teko atlikti didžiulį darbą – adaptuoti personalizuotų knygelių veikėjų piešinius ir sukurti linksmus bei maksimaliai aiškius žaidimų dizainus.

Didžiausias „Linksmybių knygos“ išskirtinumas tas, kad galima personalizuoti visus žaidėjus – vaikus, tėvelius, senelius – ir suteikti jiems ne tik vardus, bet ir tokią išvaizdą, kad taptų kuo labiau atpažįstami. Tad programuotojui teko nelengva užduotis susisteminti daugybę informacijos bei ją paversti internetinėje parduotuvėje susikuriamu produktu.

Į „Linksmybių knygą“ buvo įtraukti klasikiniai ir laiko patikrinti žaidimai, tokie kaip „Ludo“, „Gyvatėlės“, o žaidimą „Ar išdrįsi?“ inspiravo Tomo Dirgėlos kūryba.

„Žaidžiant bus ne tik smagiai leidžiamas laikas, bet ir susipažįstama su veikėjais, kuriančiais linksmas ir prasmingas istorijas mūsų knygose“, – teigia iliustratorė Kotryna ABROMAITYTĖ

„Namee“ leidyklos išskirtinumas – galimybė personalizuoti knygų veikėjus, kad mažiesiems skaitytojams būtų įdomiau. Drauge su talentingais menininkais iš viso pasaulio yra sukurta ir išleista daugybė iliustruotų pasakojimų. Vaikams ypač patinka mintimis nusikelti į įsivaizduojamą istoriją, kurioje visa šeima imasi bendros veiklos – leidžiasi į žygį, gamina valgyti ar patiria nuotykių.

... pajus tvirtą ryšį su visa šeima

„Amžinai kartu“ –tai knyga apie sesių ir brolių ryšį.

... mokysis su šypsena

„Pažink jausmus“ –emocinį intelektą lavinanti personalizuota knyga.

... dar labiau lauks

švenčių

„Stebuklingas gimtadienis“ –smagi istorija, tortas ir žvakutės!

... lavins vaizduotę

„Pašėlę dinozaurai“ – magiški nuotykiai su draugiškais dinozaurais.

... greičiau užmigs

„Sapnų karalystė“ –kelionė į miego šalį kartu su pūkuotais draugais. Populiariausia!

... tobulins susikaupimo įgūdžius

„Eime ieškoti“ – išskirtinė dingusių daiktų knyga, kurioje reikia surasti paslėptus objektus.

30% nuolaida personalizuotoms knygoms ir žaidimui. Su kodu

Išskirtinės personalizuotos knygos

KODĖL MADA?

Esame tėvai vaikų, kurie auga kur kas platesnių galimybių pasaulyje, nei augome mes. Visai mažučius juos tempiame per pusę Žemės parodyti Tailando, Zanzibaro ar Turkijos. Jie imliai naudojasi technologijomis, gauna daug skirtingos informacijos, diskutuoja įvairiomis temomis. Ir kad ir koks greitas bei kintantis pasaulis, mūsų akimis, būtų, sugeba neįtikėtinai greitai prisitaikyti.

Natūralu, kad kartu su vaikais keičiasi ir jiems skirti leidiniai. Kurdami žurnalą „Miau mados namai“ nuolat galvojame apie vaikų pomėgius, jiems svarbias temas, sekame tarp bendraamžių vyraujančias madas. Apie ką vaikai šneka? Prie kokių lentynų bėga įėję į parduotuvę?

Kokius filmukus žiūri? Kokius žaislus renkasi?

Nesunku pastebėti, jog dabartiniams vaikams ypač svarbu neatsilikti nuo draugų, būti tame pačiame aplinkos suvokimo burbule, domėtis panašiais dalykais, išbandyti tuos pačius daiktus. Žurnalo „Miau mados namai“ tema – mada – šių dienų augančiam žmogui yra tarsi bilietas į savęs ir pasaulio pažinimą. Mada lygu saviraiška, bendravimo su draugais išraiška. Būti madingam reiškia būti aktualiam. Nors mados sąvoka gerokai išsiplėtė. Madingi nebe tik drabužiai ar aksesuarai, bet ir pomėgiai, veiklos, serialai, maistas, žodžiai, gestai, veiksmai ir t. t. Apie tai kalba ir žurnalo „Miau mados namai“ herojės, geriausios draugės – Ema, Ana ir Lėja.

„Mada gimsta įvairiomis formomis, drąsiai kuriantys vaikai ją kitiems.“diktuoja

„Būtireiškiamadingam būti aktualiam.“

Vaikų pamiltų žurnalo „Miau mados namai“ herojų užduotis – įkvėpti skaitytojus domėtis mus supančiu pasauliu, kurti draugystes, kartu mėgautis įdomiomis veiklomis, atrasti naujus madingus pomėgius. Ir niekada nepamiršti savęs. Pateikdami daug skirtingo turinio, vaikus nuolat skatiname galvoti ir vertinti, o kas išties patinka man, koks tiek daug pasiūlos turinčiame pasaulyje esu aš. Atsirinkti, pasitikint savimi ir savo sprendimais, kurti, išreiškiant savo mintis ir fantazijas, mėgautis procesu – svarbiausia. Dėl šios priežasties kiekviename žurnale organizuojame ypatingą konkursą. Vaikai piešia save ar žurnalo herojes skirtingose aplinkose, situacijose. Vienas iš piešinių tampa nauju žurnalo „Miau mados namai“ viršeliu. Piešinio autorius, laimėtojas, žurnalo skaitytojams kuria naują madą, ir ši sparčiai plinta. Tuo kaskart įsitikiname, gaudami konkursams skirtus piešinius, – juose vis randame ankstesnių laimėtojų piešiniuose jau matytų, naudotų elementų.

Taigi mada gimsta įvairiomis formomis, drąsiai kuriantys vaikai ją diktuoja kitiems.

PASAULIO VAIKUS JUNGIA LAIMĖS GENAS

Ir mes jį perpratome

Kol kukutis eina į Knygų mugę, mūsų Kutis keliauja į pasaulį ir vaikų širdis. Atrasti laimės formulę, būdingą visiems vaikams bendrai, nepaisant skirtingų šalių, leidyklos „Flintas“ komandai buvo malonus iššūkis ir augti įkvepiantis tikslas.

Nuo 2009 metų Lietuvoje leidžiamą žurnalą „Kutis“ šiuo metu pasaulyje sprendžia 20-ies šalių vaikai. Pasirodo, vaikų laimė ir atradimo džiaugsmas kalba ta pačia kalba, jie turi tą patį laimės geną.

Kūrybos procesu dalijasi žurnalo „Kutis“ redaktorė Jurgita JUŠKAITĖ–JAKAITIENĖ .

Ar tiesa, kad vaikams skirti leidiniai be įdėtos meilės į puslapius nėra įdomūs?

„Kutis“ man tarsi trečias vaikas, su juo gyvenu jau 16 metų. Pirmieji darbo metai su mažyliams skirtomis užduotėlėmis gražiai susipynė su mano dukryčių augimu. Smalsiai ir atidžiai namuose stebėjau dukrytes, praktinius potyrius pritaikydavau darbe. Jau tada supratau, kad į kiekvieną spalvą, liniją, išraišką, užduotį privalau žiūrėti ne savo, o vaiko akimis. Įdėti meilės į puslapius būtina. Vaikai tai jaučia. Sklando klaidingas mitas, kad patiems mažiausiems kurti lengviausia. Nėra paprasta, mat mažyliai dėmesį skiria tik tam, kas jiems įdomu. Be to, dvimečiai nemoka meluoti, jiems neišeina pasistengti susidomėti, kai neįdomu.

Kaip elgiasi pasaulio vaikų laimės geno ieškantys kūrėjai?

Kaskart, kai imuosi kurti, mintimis nuklystu pas tėvelius ir jų mažylius. Įsivaizduoju, ko jie ieško žurnale, ko iš jo tikisi, kaip verčia puslapius, ką rodo pirštu, ką pasakoja. Man svarbu, kad žurnalas būtų aiškus vaikams, bet dar svarbiau, kad jį lydėtų gera emocija. Kokybiškas paprastumas yra dalis „Kučio“ sėkmės formulės. Mano darbas jį sukurti taip, kad dvimečiai gebėtų užduotis atlikti savarankiškai, o tėvai tuo metu ramiai pasimėgautų karšta kava.

„Daugybę „Kučio“ užduočių, patys to nežinodami, sukūrė

mano sutikti vaikai.“

Kuriantys vaikams turi ne tik juos suprasti, bet ir amžinai virti idėjose. Kur jų semtis?

„Kokybiškas paprastumas yra dalis

„Kučio“ sėkmės formulės.“

Mėgstu gamtą, žiūrėdama į dangų sukūriau debesėlių lipdukus. Vinguriuojantis upelis mano mintyse tapo taškelių jungimo užduotimi. Daugybę „Kučio“ užduočių, patys to nežinodami, sukūrė mano sutikti vaikai. Stebiu, kaip jie elgiasi parduotuvėse, parkuose, miesto gatvėse, edukacijų metu darželiuose. Žinoma, idėjų ieškau ir interneto platybėse, bet ne užduočių, o įdomesnių situacijų.

Už vaikųŠypsenosšypsenas –ordinas

Neseniai pasirodė šeštoji „Skruzdėliuko Nežiniuko“

serijos knyga ir iš karto pateko į knygynų pardavimo topus. Šios knygos sėkmės paslaptis, pasak autorės Rasos DMUCHOVSKIENĖS, ta, kad ji pati kartu su Skruzdėliuku keliavo į Madagaskaro salą, o kelionės įspūdžiai leido perteikti tikrąją atmosferą, kurią vaikai jaučia skaitydami knygą.

Kaip kilo mintis nuskraidinti Skruzdėliuką Nežiniuką į Afriką?

Skruzdėliukas yra labai smalsus, trokšta visko išmokti, patirti. Penktojoje knygoje pasakojau apie jo nuotykius žiemą. Sužinojęs iš paukščių, kad jie migruoja į

šiltuosius kraštus, jis ir pats užsimanė praleisti žiemą šiltai.

Be to, norėjau vaikams papasakoti apie egzotiškus gyvūnus. Dirbdama darželyje pastebėjau, kad ne visi vaikai turi galimybę keliauti į tolimas šalis, todėl sukūriau nuotykių istoriją, kurioje jie gali keliauti kartu su Skruzdėliuku.

Esate aktyvi autorė, dažnai susitinkate su skaitytojais. Papasakokite, kaip vyksta šie susitikimai ir kuris įsimintiniausias?

Įsimintinų akimirkų buvo labai daug! Vaikai dovanoja savo sukurtas knygeles, piešinius ir kitus darbelius. Kartą, per vieną edukaciją, atsisveikindami visi vaikai pribėgo manęs apkabinti. Aš neišsilaikiau ant kojų – parkritau, ir visi 80 vaikų sukrito ant manęs! Visi juokėmės. Gerai, kad šalia buvo iliustratorius Gintaras, jis mane išgelbėjo.

Žinome, kad tapote svarbiausio tarptautinio vaikų apdovanojimo – Šypsenos ordino kavaliere. Kaip pavyko gauti tokį reikšmingą įvertinimą?

Reikia visada šypsotis! Juokauju. Šypsenos ordinas – vienintelis pasaulyje tarptautinis apdovanojimas, kuris skiriamas suaugusiesiems tik vaikų rašytiniu prašy-

mu. Jį skiria už vaikų teisių gynimą, nuoširdumą, draugystę ir gerumą. Manau, kad vaikai tai pastebėjo, nes bendraudama su jais stengiuosi būti tikra ir nuoširdi. Su vaikais dirbu jau daugiau nei 30 metų – visada siekiu būti jų draugė. Tai, kad vienos mokyklos mokiniai parašė laišką į Šypsenos ordino kapitulą, siūlydami mano kandidatūrą, ir man pačiai buvo malonus siurprizas.

Šiuo Šypsenos ordinu apdovanotos tokios pasaulio garsenybės kaip popiežius Jonas Paulius II, Dalai Lama XIV, Motina Teresė, Nelsonas Mandela, Astrid Lindgren, Tove Jansson, Stevenas Spielbergas ir net Švedijos karalienė Silvija. Kaip jaučiatės būdama tarp tokių iškilių asmenybių?

Oi, tikrai nesilyginu su jais. Šiuo įvertinimu ne tik džiaugiuosi, bet ir jaučiu didelę atsakomybę. Vaikų pasitikėjimas įpareigoja, todėl stengiuosi pateisinti jų lūkesčius ir jau turiu planų, kaip padovanoti vaikams dar daugiau šypsenų.

Ar su Skruzdėliuku Nežiniuku vaikai gali susitikti tik knygose?

Vaikai labai pamilo Skruzdėliuką Nežiniuką, todėl jis tapo tikru mokytoju vaikams skirtame žurnale. Ten jis moko piešti, lavina smegenis, moko rūšiuoti atliekas ir dar daugiau. Be to, turime sukūrę stogą raunantį kortų žaidimą, kuris įtraukia ne tik vaikus, bet ir tėvus. Tačiau tai dar ne viskas! Šiuo metu Skruzdėliuko „skruzdėlyne“ intensyviai dirbama, kad vaikams būtų pasiūlyta dar daugiau įvairių produktų ir veiklų.

Pitonas be maisto gali ištverti

Chameleono liežuvis gali išsitempti daugiau nei visas jo kūnas .

Keliauk su skruzdėliuku Nežiniuku

Afriką ir sužinok: kodėl kukutis smirda kakučiais? Kaip vadinama mažiausia lapė pasaulyje? Kodėl verkia krokodilas? O kaip atrodo didžiausias vabalas pasaulyje?

IESKOKITE IR INTERNETINIUOSE KNYGYNUOSE!

spalvų.

Patricija TILVIKAITĖ,

Ką skaito tie, kurie rašo?

naujas jos romanas „Nepriklausomybė“ tiesiog karaliauja bookstagrame

Kai kurios knygos guli lentynoje ir vis iki jų neišsitiesia ranka. Taip man nutiko su Bartoszo Połońskio romanu „Robčikas“. Draugas perskaitė, daug kitų protingų žmonių jį gyrė, o aš taip ir neatsiverčiau! Kai pamačiau, kad atsirado audioversija, apsidžiaugiau: čia viena tų knygų, kurios klausant atsiskleidžia dar geriau. Aktorius Laurynas Jurgelis puikiai perteikė šią jautrią, juokingą, skaudžią istoriją. Žargonas, jausmai, humoras – viskas labai ryšku! Šiek tiek panašu į kultines „Pietinia kronikas“. Dabar skaitau Oliverio Lovrenski’io „Kai mes buvome jaunesni“. Dar vienas skaudus, bet ir šmaikštus romanas. Vėl žargonas, bazaras ir problemos. Puikus Tito Satkūno vertimas. Šių laikų „Heroinas“, tik literatūriškesnis, be jokios didaktikos ir labai tikras.

daugelio pamėgtų knygų „Kava su apelsinais“ ir „Pakeleiviai“ autorė

Visada išeidama iš namų į kuprinę įsidedu knygą. Prieš kelerius metus daviau sau pažadą, kad viešajame transporte – gyvenu Berlyne ir daug važinėju traukiniu – į rankas neimsiu telefono, o skaitysiu popierines knygas ir taip rodysiu jaunai kartai senus gerus įpročius! Kelionėms ypač tinka kišeninio formato knygos – apsidžiaugiu, kai tokių randu. Ką tik kaip semkes sugraužiau du tokius detektyvus – M. C.  Beaton „Mirties kąsnį“ ir „Klastingą veterinarą“. O namuose po vieną naikinu iš Lietuvos atsivežtą lobį – viename knygyne nusiaubiau išparduodamų knygų skyrelį! Iš tos krūvos jau perskaičiau Rachel Cusk „Tranzitą“ ir „Kontūrus“, dabar įkritau į Johno Fowleso romaną „Danielius Martinas“. Ilgą laiką šio autoriaus „Magas“ buvo viena mano mylimiausių knygų. Ir žinau, ką skaitysiu po to, – laukia José Saramago „Vienuolyno kronika“.

Jolita HERLYN,

mugėje pristato jau keturioliktą savo romaną „Nepažįstamoji“

Akimirksniu be jokių dvejonių galiu išvardyti tris geriausias pastaruoju metu skaitytas knygas. Tai – Aynos Rand „Šaltinis“, Hanyos Yanagiharos „Mažas gyvenimas“ ir Hernano Diazo „Pasitikėjimas“. Visos ne tik labai gerai parašytos, bet ir puikiai išverstos. Gal todėl, kad vertė žodžio virtuozai: pirmas dvi – Marius Burokas, trečią –Akvilina Cicėnaitė. Manau, kad nuo šiol rinksiuosi knygas ir pagal vertėjus. Šiuo metu skaitau Thomo Schlesserio „Monos akis“ – šiame romane senelis anūkei atskleidžia Paryžiaus muziejų šedevrus ir slėpiningas meno kūrinių reikšmes. Kiek panaši į Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulį“, kur mergaitei glaustai pristatoma filosofijos istorija. Mugėje noriu įsigyti lietuvių autorių knygų. Mano favoritas yra Jaroslavas Melnikas, skaičiau beveik visas jo parašytas knygas, tad „Užgesusi saulė“ tikrai keliaus su manimi į Hamburgą.

Lina EVER,