TAMSI UŽMARŠTIS
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-609-2
Versta iš: Kristen Ciccarelli, A Dark Forgetting, New York City: Wednesday Books, 2025.
A Dark Forgetting. Copyright © 2025 by Kristen Ciccarelli. All rights reserved.
© Mantas Barcas, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© Kerri Resnick, Sasha Vinogradova, dizainas, 2025
© Leidykla „Sofoklis“, 2025
M iškai atsėlino pas Emeliną kaip visada: rangėsi šešėliuose, veržėsi pro kiek vieną plyšelį.
Emelina , – kuždėjo jie. – Sudainuok mums tikrą dainą.
Grieždama dantimis, Emelina nekreipė į juos jokio dėmesio. Įsitaisiusi ant medinės kėdės po lempomis, ji dainavo į mik rofoną, brazdino savo ukulelės stygas ir vis kartojo sau, kad jai nė kiek nerūpėtų, jei alus, bėgantis iš čiaupų bare, šį vakarą pavirstų šaltinio vandeniu. Nerūpėtų, jei žalias kempines primenantys gniutulai, dygstantys tarp grind lenčių, pasirodytų esą miško samanos.
Ji privalėjo susitelkti.
Privalėjo nesusimauti.
Emelina negalėjo leisti klausytojams įtarti, kad jai uždainavus ima dėtis kraupūs dalykai. Ne. Ji Emelina Lark, folkloro su šiek tiek popmu zikos atlikėja. Kylanti žvaigždė, jau pagarsėjusi melodijomis, nuo kurių kojos ima trypti, ir kimiu, virpančiu balsu.
Čia nėra nieko kraupaus.
„La Rêverie“ šviesos išjungtos, o židinyje, įrengtame akmeninėje užeigos sienoje, traškėjo ir svaidė žiežirbas ugnis. Visoje patalpoje ant stalų švietė žibalinės lempos. Visa tai smarkiai dvelkė hiuge. Jauku, šilta ir tamsu – tik ryškios šviesos virš Emelinos. Šios ją akino ir neleido įžiūrėti susirinkusiųjų. Ji sparčiai artėjo prie pasirodymo pabaigos.
Emelina…
Ore nemaloniai dvokė drėgnu dirvožemiu ir mulčiu. Mėgindama susitelkti į beveidžius klausytojus už šviesų sienos, Emelina suraukė nosį.
Aš tai ištversiu , – tvirtino sau.
Įprastai tik rai ištverdavo. Tačiau miškų haliucinacijos pasta ruoju metu darėsi vis įtaigesnės.
Kas bus, jeigu išvykus į koncertinį turą viskas dar pablogės?
Kas, jei vieną dieną ji nebeištvers?
Mataruodama koja, Emelina prisidengė dirbtine šypsena ir skambino toliau.
Kol dainavo paskutinę dainą, pa sklidęs aitrus žemių kvapas privertė žvilgtelėti žemyn. Jai po auliniais batais augo smaragdų žalumo samanos.
Keliskart mirktelėjo vildamasi, kad visa tai tėra jos vaizduotės vaisius: tiek samanos, tiek ir juodi, blizgūs vabzdžiai, ropojantys iš jų. Rėpliojantys jos batais. Kribždantys aukštyn džinsais.
Vabalai.
Pakraupusi spoksojo į juos: mažyčiai juodi jų kūnai žvilgėjo, mirguliavo melsvais ir žalsvais at spalviais, ropojo jai per kojas.
Bent vieną tikrą dainą, – švokštė miškai.
Emelina pro šviesas dirstelėjo į susirinkusiuosius. Bet nė vienas lyg ir nepastebėjo viso pulko vabalų.
Niekada nepastebėdavo.
Dėl to, kad matai dalykus, kurių iš tikrų jų nėra.
Kaip ir bet kuris kitas, pernelyg ilgai gyvenęs Pamiškyje.
Praleidusi paskutinį dainos posmą, Emelina iškart perėjo prie priedainio, kad greičiau užbaigtų savo pasirodymą.
Miškas nurimo, laukė.
Tačiau Emelina jokiu būdu neatliks dar vienos dainos. Juk vos tik melodija nutilo, miškas irgi nurimo, nebemėgino jos pasiekti. Ji tai išsiaiškino, kai prieš dvejus metus išsikraustė iš Pamiškio: miškas – tik ras ar įsivaizduojamas – atslenka jos pasiglemžti tik jai uždainavus.
Tik viena bėda: Emelina visada dainuoja.
Muzika jai – visas gyvenimas.
Pasigirdo susirinkusiųjų plojimai. Dėkodama jiems, padėjo savo ukulelę ant stovo šalia gitaros ir į džinsus nusišluostė suprakaitavusius delnus.
Suskambusi hauso muzika pranešė, kad Emelinos, kaip pagrindinės vakaro atlikėjos, vaid muo baigtas, o samanos su vabalais atsitraukė, kartu su jais pradingo ir miško kvapai.
Emelina su pa leng vėjimu iškvėpė. Jai pavyko. Sugebėjo atlikti visas tris pasirodymo dalis be jokių nesklandumų. Šį vakarą niekas taip ir nepastebėjo iš kažin kur atsiradusių samanų. Niekas, tik ji.
Tai privertė susimąstyti – jau nebe pirmą kartą, – ar jos protas darosi vis panašesnis į senelio.
Krūtinėje įsiplieskė skausmas prisiminus paskutinį kartą, kai jį matė. Sterilią palatą. Tai, koks sutrikęs atrodė – lyg ten jam būtų ne vieta.
Prisivertė įkvėpti.
Pasielgei teisingai. Juk būtent to jis iš tavęs ir norėjo.
Visada pati sau tai kartodavo, tačiau skausmo šie žodžiai vis tiek nenumalšindavo.
Nuo dainavimo išdžiūvo gerk lė, tad Emelina siektelėjo ryškiai rožinės „Hydro Flask“ gertuvės po kėde. Ją Džoelis padovanojo gimtadienio proga. Prieš paskutinę pasirodymo dalį buvo spėjusi prisipilti vandens.
Tačiau dabar pirštai nieko neužčiuopė.
Pasilenkusi nu žvelgė grindis. Bet gertuvė dingusi. Jos vietoje rado gėlę – baltą plukę, dailią it žvaigždutė.
Emelina prisimerkė. Kas per…
Pačiupusi plukę iš po kėdės, geriau ją apžiūrėjo. Beveik permatomuose baltuose žied lapiuose aplink juodą centrą atsispindėjo šviesa.
– Jei čia jūsų išdaiga, – sumurmėjo miškams, – tai nesat labai išradingi.
Emelina lyg medžiodama žvilgsniu perbėgo visą užeigą ir netrukus jos dėmesį prikaustė ryškiai rožinis daiktas.
Dingusi gertuvė.
Pakėlė akis į gertuvę laikantį ir ją stebintį jaunuolį. Matė tik jo si luetą, nes stovėjo kiek toliau, nei pasiekia blankios baro lempos. Šešėliai slėpė jo veidą ir drabužius, bet ne aukštą stotą. Jautė, kad kiaurai varsto ją žvilgsniu.
Per odą jai lyg elektros srovė perėjo.
Tarsi pa sisveikinda mas jis kilstelėjo Emelinos gertuvę, paskui užsivertė ir godžiai atsigėrė.
Emelinai atvipo burna.
Kaip jis šitaip nepastebėtas ją paėmė?
Nudelbė akis į plukę delne. Tik riau siai vogdamas gertuvę tyčia ją ten paliko.
Užplūdo pykčio banga. Emelinai jau buvo tekę susidurti su tokiais vyrais. Gerbėjais, negerbiančiais jos nubrėžtų ribų.
Nejaugi mano galįs ją persekioti be jokių padarinių?
Tuojau išmuš šias mintis jam iš galvos.
Atsistojusi nuo kėdės, Emelina nužengė iš ryškios lempų šviesos. Nenuleisdama akių nuo savo taikinio, nardė tarp staliukų ir vis mažino atstu mą, skiriantį ją nuo baro.
Nuo jo.
Jis pa statė „Hydro Flask“ gertuvę ant baro. Nors slėpėsi šešėliuose, Emelina juto, kaip jis nenustygsta vietoje. Kaip mėgaujasi, kad ji priėmė jo mestą iššūkį, ir kartu nerimauja, nes ji taip greitai artėja.
Teisingai supratai. – Sugniaužė kumščius. – Išsirinkai ne tą panelę, kad galėtum priekabiauti.
Emelina jau buvo pratusi, kad visi ją nuvertina. Ji buvo devy niolik metė plėšrioje muzikos industrijoje – tarytum tai suteiktų žmonėms leidimą ją menkinti.
Atmink, ančiuke, – galvoje nuaidėjo Diedulio balsas. – Jei žmonės tavęs tinkamai neįvertina, tau bus paprasčiau pakreipti situaciją savo naudai.
Nepažįstamasis nė nebandė atsitraukti. Tiesiog spoksojo iš tamsos. Ragino ją atskleisti jo tapatybę.
Besiartinant jai toptelėjo, kad jis kažkoks antgamtiškas. Visai nederantis prie pra šmatnios „La Rêverie“ aplinkos. Emelina pažvelgė į grindis, paieškojo jo šešėlio, kad patik rintų formą.
Tai buvo absurdiškas įprotis, kurį jai įdiegė Vargšelis Kvaišelis Tomas.
Permainikį visada pažinsi iš jo šešėlio.
Emelina tučtuojau nusipurtė šią mintį.
Vis tiek čia per tamsu, kad ką nors įžiūrėtų.
Ji jau buvo čia pat, bet staiga suvibravo telefonas. Sulėtinusi žingsnį išsitraukė jį iš užpakalinės kišenės. Manydama, kad skambina Džoelis, jos vadybininko sūnus, Emelina jau ruošėsi išjungti garsą.
Tačiau tai buvo visai ne Džoelis.
Ekrane švietė Diedulio kaimynės pavardė: Meisė Deker. Emelina buvo suteikusi Meisei notarinį įgaliojimą jai atstovauti, kad visiems pa leng vintų reikalus.
Gal tai susiję su Dieduliu?
Toliau piktai dėbsodama į šešėliuose skendintį nepažįstamąjį, atsiliepė.
– Mei?
– Labas, mažute.
Nuo šilto Meisės balso Emelinos sąmonėje įprastai tuojau pat kildavo bandelių su cinamonu vaizdas. Tokių minkštų, tąsių ir saldžių. Tačiau šįsyk tame balse išgirdo susirūpinimą.
Kažkas atsitiko.
Emelina pirštu užsikimšo kitą ausį, kad nustelbtų baro šurmulį.
Vos tik tai padarė, kažkas eidamas pro šalį trinktelėjo jai į petį. Rodėsi, kad visa užeiga aplink su žvilgėjo, o ore staiga padvelkė sutryptais pušų spyg liais.
Tai privertė ją pakelti akis į šešėlius, kuriuose slėpėsi nepažįstamasis.
Jo ten nebebuvo.
Emelina apsisuko, peržvelgė visą užeigą. Tačiau jo – nė ženk lo. Išnyko, kartu pasiėmęs ir jos gertuvę. Lyg būtų iš šio pa sau lio persikėlęs į kokį kitą.
Nebent aš ir jį įsivaizdavau…
– Evanas prašė tavęs netrukdyti, nebent nutiktų kas nors svarbaus. Bet jau praėjo beveik dvidešimt keturios valandos ir…
Emelinai ausyse ėmė garsiai tvinksėti pulsas.
– O kas nutiko prieš dvidešimt keturias valandas?
– Brangute, Evano nebėra.
Nebėra.
Emeliną užliejo stingdantis šaltis.
– Turi omeny…
– Oi, ne. Jis dingo, – pasitaisė Meisė. – Dingo jau nuo vakar vakaro.
Aplink viskas ėmė suktis.
– Po vidurnakčio man pa skambino slaugytoja. Sakė, kad lovoje jo nėra. Turbūt išslinko į lauką ir paklydo. Bent jie taip mano.
Jie – tai žmonės, dirbantys „Heto dvare“, globos namuose, kur gyvena Diedulis. Emelina jį ten apgyvendino praėju sį balandį, nes jis nugriuvęs susilaužė dubenkaulį ir nebegalėjo vienas likti senajame jų name. Ji atšaukė koncertus, septynias valandas važiavo į Pamiškį, sukrovė jo daiktus ir užregistravo jį artimiausiuose globos namuose.
Dvidešimt keturios valandos.
Be abejo, kas nors jau turėjo jį surasti.
Kodėl niekas jo nerado?
Galbūt apgyvendinti jį globos namuose taip arti Pamiškio buvo klaida? Galbūt jai derėjo paieškoti kokios nors geresnės vietos? Kartu su savimi išsivežti jį į did miestį…
– Tačiau durys rakinamos, – tęsė Meisė, iki šnabždesio pritildžiusi balsą. – Kiek viename koridoriuje prikabinta kamerų. Jis negalėjo taip paprastai išeiti. Tai neįma noma.
Užeiga aptemo, aštrus miško kvapas pasidarė dar tirštesnis.
Tu visa tai įsivaizduoji, – bandė įtikinti save Emelina. – Iš tiesų nieko čia nėra.
– Man labai gaila, vaikeli, – atsiduso Meisė. – Tavo seneliui teko sumokėti duoklę.
Duoklę.
Šis žodis iš vidaus suvirpino Emeliną, nusitempė ją atgal į prietarų kupiną vaikystę. Duoklė Girių karaliui tebuvo vienas iš daugybės absurdiškų ritua lų, vykdavusių jai augant Pamiškyje.
Viena iš priežasčių, kodėl Emelina, vos tik gavusi progą, iš ten išsikraustė.
Ir vis dėlto šis vakaras gali būti aiškus įrodymas, kad išsikraustė per ilgai ten užsibuvusi. Kad ir kokia beprotybė būtų apėmusi Diedulį ir jo kaimynus, akivaizdu, kad ji pradėjo daryti poveikį ir Emelinai.
Emelina papurtė galvą.
Niekas Diedulio nepagrobė. Jos senelio protas paveiktas demencijos. Jis tiesiog kažkur nuklydo. Tik tiek. Jį reikia rasti, ir viskas.
Jam jau septyniasdešimt penkeri. Negi sugebėtų toli nueiti?
Emelinos mintys sukosi apie balandį, apie paskutinį kartą, kai matė Evaną Larką. Prisiminė, koks sutrikęs jis atrodė vedamas į „Heto dvaro“ valgyk lą ir ten jos paliktas. Prisiminė ausį rėžiantį savo „Birkenstock“ sandalų šlepsėjimą į žydras grindų plyteles, kol ėjo koridoriais su nubalintomis sienomis. Ją pervėrusį skausmą, vos tik išėjus pro duris ir palikus artimiausią žmogų visame pa sau lyje, atidavus jį visiškai svetimiems žmonėms.
Emelina užsimerkė.
O kas jai beliko? Juk Diedulis pats jai liepė išeiti.
Tačiau ji girdėjo ilgesį jo balse. Jis troško būti savo name, apsuptas savo vynuogynų. Juk pasodino juos savo rankomis.
Jis troško pasilikti Pamiškyje.
– Eme? Ar girdi mane?
Stipriau suspaudė telefoną, vis dar laikė prie ausies.
Manęs laukia pasirodymai. Turiu ruoštis koncertiniam turui. Negaliu taip paprastai visko mesti.
Tačiau mintys apie senelį, paklydusį ir išsigandusį, nustelbė visas kitas.
– Greitai grįšiu, – tarė.