LUTZ SEILER
Stern 111
ROMANAS
Išvokiečiųkalbosvertė
ZitaBaranauskaitė-Danielienė
Knygosleidimąišdaliesfinansavo
KnygosvertimąrėmėGoethe’sinstitutas
LutzSeiler
Stern111
RedaktorėAudraKairienė
KorektorėRasaMilerytė
MaketavoMarkusRoduner
ViršeliodailininkasJokūbasJacovskis
Leidykla„Hieronymus“,hieronymus.lt
Spausdino„BookPress“,Olštynas,Lenkija
Tiražas500egz.
Verstaiš:
LutzSeiler,Stern111
©SuhrkampVerlagBerlin2020
©ZitaBaranauskaitė-Danielienė(vertimas),2024
©JokūbasJacovskis(viršelis),2024
©Leidykla„Hieronymus“,2024
Visosteisėssaugomos
ISBN:978-609-8338-03-4
Skiriutėvams
„Mandvidešimtaštuoneri,odarbeveikniekoneįvyko.“
RainerMariaRilke, MaltėsLauridsoBrigėsužrašai
Telegramos kodas
Tolokainuostoties,džergždamasirtrūkčiodamas,tarsivažiuoklėsširdis, konepasiekusitikslą,staigabūtųliovusisplakti,traukinys,kuriuovažiavo Karlas,sustojo.Užlangobesikryžiuojančiųbėgiųjūra,greta–Raudųsiena. Raudųsiena–taiLeipcigogeležinkelioteritorijąnuomiestoatitveriantis plytų mūras, išvarpytas keistų, bičių korio akis primenančių kiaurymių, prokuriasvispamataišmėkštelintgatvę,namus,kartaisiržmones.Nežinia, kodėl traukiniai neretai kaip tik čia, kai dar mirksnis– ir tu jau atvykęs, sustoja,keliomsminutėms,kartaisvalandoms,–senabėda,visiemsgerai pažįstamakankynė.Tadakeleiviųakyssavaimenukrypstaįsieną–taipji iružsipelnėtokįvardą.
Ryte,jaugavęstątelegramą,KarlasišvykoįGėrą.Mūvėjotvarkingus džinsus,vilkėjosenąjuodąmotociklininkostriukęsuįkypaisužtrauktukais antkrūtinės,poja–neseniaiišskalbtusmarškinius.Turėjotrejusdarbinius marškinius be apykaklės, visiškai vienodus, siaurais melsvokais dryžiais, užsilikusius nuo studijų laikų, kai mokėsi statybininko amato. Jis net ir plaukuspasitrumpino,vargaisnegalais,atšipusiomisnagųžirklutėmis,–ikipečių,tiekpakaks.Dabarlygkokspražuvėlisnebuvėlissugrįžtanamo, taiptąmirksnįjamatrodė.Daugelissudužėliųnusigaluojavosgrįžęnamo–tose istorijose šitai ir yra liūdniausia. Sausumoje sugrįžėliai nebeįstengia gyvent. Rifai, audros, tie jų metai– visiškos vienatvės; kaip galiausiai paaiškėja, tai ir būta geriausia. Dažnas nebetoleruoja sausumos maisto, dažnasmirštaužsismaugęspernelygilgaisplaukais–kadužsidirbtųpinigų, parodai plaikstydavo juos metinėse mugėse, o paskui, kokią naktį, per miegusjielygkilpaapvejagerklę...
Traukinioviršininkaseinapaleivagonusirkeikdamasisbilsnojalazda įlangus:
–Lipt,visiemsišlipt!
Senibėgiaigeležinkeliopakraštytįsta,šalia–laikinasmedinisperonas. Netneperonas,orampa,projosplyšiusprasikalusižolėirkelijauniberželiai, tepalaiirekskrementaijiems,regis,nėmotais.Lapaišvytigeltoniu.Karlas
žvelgiaįtąšvytėjimą,girdisavopadustaukšintramposlentom,siaurutakeliu
tarpbėgiųvora,lygareštantai,jiežygiuojastotieslink.
Apytamsėsalėsausakimša,liūliuojažmonėmis,šauksmai,riksmai.Iš garsiakalbių,švagždinančių,slopinančių,iškreipiančiųžodžius,atsklinda
nesuprantamitraškesiai,taspatspertąpatį,beperstojo:„A-rhal!“
GreitojotraukinioįBerlyną–virtinėsaštuoniųardevyniųpurvais
apkrekėjusiųvežėčiųnikotinogelsviolangais–apgultis.Vakarperžinias
skelbė apie specialiuosius traukinius ir steigiamus naujus laikinus sienos perėjimopunktus,kiekvienąpranešimąlydėjoparaginimasbūtiapdairiems.
VienamkitamkeleiviuiįBerlynąpavykstaproviršutiniuslangusįsikartį purviną vagoną, per galvas lipant įsisprausti į sausakimšą vagoną. Lyg
Bombėjuje ar Kalkutoj– Leipcigo stoty neregėtas vaizdas, sakytum, primestinėschoreografijos,netikusios,betlabaipagaulios.
Karlaspamažustumiasikamšaty.Krepšysvisstringa.Diržasįsirėžiaį petį, dar kiek– nutrūks. Dabar jis jau apgailestauja susikrovęs visus savo popierius ir knygas– tai kvaiša, tai begalvis. Pliūpteli keiksmai, jo veidas įsiremiaįšiurkštųstriukėsfetrą,išjoskaipmatatsklindagyvuliškasšvagždesys–kažkasatsitrenkiajamįkrūtinę.Tempiamas,verčiamasįstrigusio krepšio, pargriūna. Kažkieno, kas jį tik bandė sulaikyti, delnas trenkia į veidą;Karlassuuodžiaprakaitą,prarandapusiausvyrą.
–A-rhal!A-rhal!
Dabar atsklinda iš aukštai. Girto milžino balsas leidžiasi iš suodžių nujuodintosstotieskatedros,betnykštukaijamnebepaklūsta.
–Manokrepšys!–atsitokėjęssušunkaKarlas.
–Kokskrepšys,jaunuoli?Aršitas?
Krepšys čia pat, tikriau tariant, Karlas jį užgulęs. Akimirką Karlas nieko kita ir nemato– tik veidus, palinkusius virš jo, susijaudinusius, besiramdančius.Taidžiaugsmas,pagalvojaKarlas,tikrasdžiaugsmas.Nors ištiesjauneįstengiaperprasti,kągijieramdo–dardžiaugsmąarjaunepakantą.
–Jumspadėt?
Mergina,daugiųdaugiausiašešiolikos,tiesianosinę.Karlą,visadtaip,
gluminatasaitrusraudonis,tagyvalipnokasubstancija,kurinegalėjojuk išvarvėtiišjo,–kraujas.
–Argaliueiti?
MerginapaliečiaKarloranką,jismato:apvalusveidas,labaišviesios pavandenijusios,lygneregės,akys.
‚Ne,turiliktpriemanęs,amžiams.‘
–Ačiū,viskasgerai.
Jiseinaįtuščiąperoną.Stengiasiperdaugnekreiptidėmesioįneregę (ji nebuvo neregė), o toji eina greta, įsikibusi į ranką, juodu– pora, iki
Karlasklesteliantsuolo.
–IrjūsįBerlyną?
Karlas atkragina galvą, junta, kaip šiltos gijos apveja gomurį, lyg degintų– reikia nuryti, kaskart vis nuryti, bet jam nesiseka. Nosis nuo mažumėsviskraujuoja.Ošitaipnutikusjisstebindavodraugus:voškumščiu įkaktąirnustoskraujuot.Taiboksininkųtriukas.Kumščiustipriaivožiį kaktą,tikriautariant,nuslysti.Smūgisturibūtstiprus;galvaklekteliatgal, smūgisviskąirlemia.Uždelsi–nesuveiks.
–Ne,aš...
Jislėtaipasukiojagalvą–galnustospriešakisviskassuktis.Mergina darkiekpamindžikuoja.Karlassvarsto,kogalėtųjospaklausti,betjinueina, ojisburbteli:
–Namo.Važiuojunamo.
Greitasis Berlyno traukinys lėtai sliuogia palei peroną, sausakimši vagonaislystaprošal.
Kažkas sušunka: „Arrivederci, snaudaliau“,– ir mirksniu susibūręs chorasužtraukiatądainą,kuriąKarlaspamenamočiutęliūdnaidainavus: „Okaipnorėčiaušičiadarpabūti...“Karlasžvelgiaįišvykstančiusvagonus. Tolstantischoraspravažiuojaprorampąsušvytinčiaisberžais,virpuliuodami jiebaugiailinkčioja.
Snaudalius–tasžodisviszurkiasmegeninėj.Snaudalius–taskraujuota nosimtameperone,iškurionevažiuojajokstraukinys.Tas,kurisnežino, kurlinkviskaskrypsta,dingtelėjoKarlui.
Išsitraukėiškrepšiotelegramą.Lapelissuįrašuranka,pojuospaudas,
kairiamapatiniamkampe–siuntimodatairlaikas:lapkričio10d.,9.20, „mums reikia pagalbos atvažiuok gi tuoj tavo tėvai“. Jokio priekaišto, nė
žodžio apie mėnesius trukusią tylą– tik pagalbos šauksmas. Tas taupus
žodelytis gi, Karlas girdi motiną tyliai sakant: „atvažiuok gi“. Mato ją leidžiantisnuokalno–minatvirtaisžingsneliais,regi,kaipdiktuojaadresą, pildotelegramosblanką,kruopščiai,įsitempusi,nervingai,tadnegirdi,ką
jaisako,mato,kaipponiaBetman,poniaprieaptarnavimolangelio,skaičiuojaskiemenis.Netiršiomisdienomis,kaivykstakažkasnesuvokiama, būtinas,kaippaštoatitvaruosesakoma,„telegramoskodas“.
Karluitenkapripažinti:ligšioldideliųrūpesčiųnėneturėjo–tėvai buvotvirtaspamatas,nesunaikinamas,amžinaigyvuojantiteritorija,įkurią, jeibėda,galigrįžti.Pasigedo,taip,keista,jispasigedotėvų,netikpernai,kai matėvienąvienintelįkartą,ne,anksčiau,ištiesvisad,visadpasigesdavo.
Susiradoperoną,iškuriotraukiniaivykstaįpietus,įtąTiuringijosir Saksonijosparibį,iškurkilęjotėvai–„įpasauliokraštą,kurlapėirkiškis kitskitamlabanaktlinki“,kaiptėvassakydavo.Vaikystėjevakaregulteidamas Karlas regėdavo lapes, kiškius– pamiške lėtai žingsniuodavo kits kitam labanakt palinkėti. Kartais būdavo ir kitokių gyvūnų, visokių gyvūnų, kartaisirkoksgyvūnamsdraugingasžmogus.Taibuvopažįstamamėnesienos užlietavietovė,dienaibaigiantisįjąsueidavotosšvelnios,protingosbūtybės–užverstų snukių, užverstų galvų šešėliai ir vienintelė giesmė: „Labanakt, Gėroskiškiai,Altenburgolapės,Moizelvicovarnos,labanakt!“
Nuostaba
Karlas nė neprisimena, kuris jų, tėvas ar motina, pasiūlė pradžioje „kiek paėjėti“,tainebuvoneįprasta.Jissekėišpaskos,tėvaipriekyje,kaipvisad. Tėvuisukakopenkiasdešimt,motinaiketuriasdešimtdevyneri.Tėvasnulysęs, ruda odinė striukė karo ant pečių, pakaušį juosia reti žili plaukai, Karlas tokiojonėramatęs.ĖjoElsteriokrantine,nuoLangenbergoikiPrancūzų tilto,nuosenomintaspasivaikščiojimųtakaspaupiu.Galybėnuotraukų šeimosalbume,motinostvarkingaisuklijuotų,rūpestingaiužrašytų:šešiametissušvarkuirpeteliške,pozuojančiojošypsena,didelipasirengusiojo dantys– Karlo pirma diena mokykloje. Paskui keturiolikmetis, pažo šukuosena, žvelgia, pirmąkart taip, nepritariamai. Greta mama į mazgą susuktaisplaukais,glamžytoslakuotosodosapsiaustu,1977-ųjųruduo.Ir taiptoliau,visųtųmetųirmetųlaikųpjūvisligipatšiosdienos,kainiekas nebefotografuoja. Dešinėje lėtai srūva Elsteris, papelkėjęs krantas ir Langenbergopievos.Tėvassustoja,atsigręžia:
–Karlai.
Smagubūtųpasakoti,kaipElsterioslėniustaigaplūstelivėjas,palei upę, arba atsklinda keistas šiugždesys, kone švilpiniavimas, lengvastykuspievųšvilpiniavimas,kartąperpenkiasdešimtaršimtąmetųtokį išgirsi:
–Karlai...
Tėvaiketinaišvykti.Paliktišalį,trumpaitariant. Tykusšvilpiniavimas,tarkim.Karlasapsižvalgo,tas(jų)pasaulis,upė ir takas, regis, buvo įrengtas tik tam kartui (ne amžiams)– dabar teks jį (kaipirvisakita)(savaimesuprantama)išardytiirsudėtikurnuošaly,tarsi jis(mirksnispomirksnio)taptųnebereikalingas,bevertis.‚Mestaipnemanom‘,–būtųpasakiusiKarlomotina,jeitikbūtųgalėjusiįsiterpti,bettame vyksmenebuvojokiotarpo,viennuostaba.Karlovienasvienintelissakinys, negelbstintis, mikčiojant, lyg bejėgio įbauginto vaiko, kurio tėvai staiga nustojobūtsuaugę:
–Manyčiau,jūsnuvertinatetai,tai–kasdėltėvynės,turiuomeny.
Keista sakyti, neįprasta su tėvais taip kalbėt, kažkas apsivertė. Jie–motina,tėvas,vaikas–ėjotylomispriešsrovę,proatbūto,iššvilpiniuoto savogyvenimomuliažus.
Šnekanesimezgėnėpervakarienę.Tvyrojoįtampa,Karlaspamanė, kadtaidėlkažkokiosnetikusioshipnozės,nenorėjodarlabiaujaipasiduoti. Pirmiausiajiepavalgė,nurinktiindaibuvosukrautiantserviravimostalelio, dviejųlentynųvežimaičiochromuotukarkasu,irnuridentiįvirtuvę.Slopus ratukų šiušenimas kilimu, pažįstamas garsas, indų tarkščiojimas, kaip įprastai,tarsinėnegalėtųkitaipbūti,peramžiusšitaip–jukšitaipčiaviskas buvo įrengta. Per slenkstį vežimaitį reikia perkelt į koridorių, tėvas tai darydavo, bet dabar pašoko Karlas ir pagelbėjo, apdairiai, kad niekas nenuslystų.‚Tastaižiūridarbo‘,–taididžiausiatėvopagyra.
Lygduvaikaijuodunustūmėvežimaitįkoridoriumikivirtuvės.Karlas jautėsinepajėguspadėti,betpadėjoirtadajįužplūdonamųilgesys,noras būti čia, ramybės, miego, sūnaus palaidūno sugrįžimo ilgesys, kažkas panašaus.Išsiilgimastokiopriežemėslenkiančionuovargio,koksapimdavo tikčia,namie,antvaikystėssofos:‚Ak,Karlai,nagiišsitieskbentkiek.Štai, imk pagalvę. Ar užkloti? Imk gi užklotą...‘ Iš pradžių pagalvė, paskui ir užklotas, taigi: užgniaužti bet kokį priešinimąsi, panaikinti visus sunkumus.
Kai Karlas su tėvu grįžo iš virtuvės, motina sėdėjo ant sofos. Buvo sudirgusi,užsimetėkojąantkojos.Plaukaitrumpiirglotnūs,lygjaunuolio, šitaipatrodėdarsmulkesnė.Betnegalėjainematyt,kiekjojeglūdistiprybės, ryžtosiektitikslo;tėvaspaėmėjąužrankos.
Akimirkąatrodė,tarsijievaidintų:netikėtasišvykimas,atsisveikinimas, bėgimas–irdokumentaiantšonasšonanprierašomojostalopristumto sekretero plokštės. Jie atspindėjo nedidelės vamzdinės neono lempos su gaubtu šviesą, Karlui net teko trumpam užsimerkt– kadastro išrašas, perrašymai,dovanojimoaktas,patvirtinantys,kadvisataidabarpriklauso jam.KarluiBišofui,vieninteliamIngėsirValterioBišofųsūnui,gimusiam 1963 metais Gėroje, Tiuringijoje, „šiuo metu studentui“; „studentui“ įrašytaplonaipieštuku.
„Būtųpuiku,jeigalėtumtuopasirūpinti,taiyramesprašometavęs.“
Arba:„Argalėtumtuopasirūpinti,taiyranorėtumetavęstopaprašyti.“
Kaipsakėištikrųjų,Karlaspaskuijaunebeprisiminė,tik„prašom“ ir „pasirūpinti“, ir tai, kad perdavimui, tą akimirką kiek iškilmingam, jis paklusonesipriešindamas,kadirkaip,neminėdamassavoplanų.Nesuvokimas slėgė,liežuvisneapsivertė,visaskendėjorūke.
Vis smelkėsi žodelytis ‚kodėl?‘, bet jo negalėjo būti, net priešingai: ‚kodėl?‘irbetkoksatsakymas,kaipnuvokėKarlas,darlabiausustiprintų netikroviškumo jauseną, kuri jį apėmė, kai paaiškėjo, kad tėvai bandys vykdyti savo išvykimą (jie taip tai vadino) nuo Gyseno skyrium. Pasiekę Centrinętranzitinępabėgėliųstovykląkiekvienasjųturėtųpatsišsimėginti, kad„šansųpadvigubėtų“.Taipmotinasakė,taibuvopavadinimas:„Centrinė tranzitinė pabėgėlių stovykla“. Bandė tvirtai sakyti, bet Karlas juto: nuo Gysenoskyrium–nejossumanymas.
–Mesviskąrimtaiapmąstėm.
Otada:
–Tavomamaseniainorėjoišvykti.
Jamnėabejoniųnebuvo,kadIngėsirValterio(nuomažumėsbuvo pratęstėvusvadintivardais)namaiyračia,čia,nekurkitur,jiegyvena,tad Karlas prakalbo apie grėsmes, pavojus, nors apie tai ne kažin ką nuvokė. Motinapažvelgėįjį.
–Otu,Karlai?Kurbuvaivisątąlaiką–jokiosžinios?Aržinai,kaip nerimavom...
Tadaperdavimas.
Apėjovisuskambarius,naujoskrosniesypatumai,elektrotechnikair apsauga,atsisveikinimassuvisutuo.Antsekreterovokas.
–Penkišimtaimarkių,–pasakėtėvas.
–Arturiklausimų?
Vėlų vakarą juodu nuvyko į garažą– lomoje prie geležinkelio sankasos. Kurįlaikąstovėjogreta,rankosdarbastaliolemposšviesospluošte–Valteris rodo,kurkokieįrankiai.Vasarąįsigijokelissvarbiusretusdaiktus,tarpjų
uždegimoindikatoriųirslankmatį,dvidešimtiespadalų(nuo0,01iki0,1 milimetro), neįkainojami daiktai. Metalinėse lentynose yra ir didesnių, stambesniųįrankių,betvertingiausikaboantsienosviršdarbastalio,parišti virvelėmis,įnertiįstiklainiųgumasarsudėtiįplonų,alyvanuteptųlentučių savadarbes lentynėles: įvairaus dydžio įrankiai, išdėstyti kylančiomis, krintančiomis linijomis, iš toliau žvelgiant– kraštovaizdžio (tėvynės) linijomis,žvilgančiomisiršaltomis.
Tėvas nevilkėjo garaže įprasto Blaumanno kombinezono, buvo su chalatu,pilku,keliussiekiančiuchalatu,skirtuūkiodarbams.Paėmėvieną naujų veržliarakčių ir rodė, kaip naudoti. Balsas kyla, pauzė, „taigi“, o „tada“–išsamiųaiškinimųirperteikiamosžiniosintonacijosnuovaikystės nėmažnepakito:pasaulisreikalaujakoncentracijos–irpakantos.Iškleręs, pasiligojęs,abejotinoskokybėspasaulis–betpataisomas.
–Žinai,kiektrukovisataisurinkti?
–Keletąmetų,–sakoKarlas.
–Visągyvenimą,–atitariatėvas.
Patvirtindamas,kadsuprato,Karlasliečianaujojoslankmačiopadalas. Plonasmetalaslankstus,kiektepaluotas,salsvastepalokvapas,lygmaisto...
Garažo blausoje suėmęs įrankį, Karlas galėtų prabilti, savim patikėti, tą akimirką tai atrodė įmanoma,– buvo kaip tik tam skirtų tarpų. Galėtų papasakoti,kasjampernainutiko(buvonučiuožęs–tassenas,tikrasžodis).
Apie išsiskyrimą su H. ir kodėl nebetęsė studijų, dėl ko užsisklendė nuo pasaulio.
Visko,beabejo,nepasakotų.Tasbandymas,tabletės.Kriolvicoklinika. Tuščiosdienos.
Įsivaizdavorūpesčiosmelkiamątėvoveidą,jokiopriekaišto;linkteli, pauzė: –Irdaršistasapieautomobilį.
Karlas padėjo įrankį. Tėvas paragino sėsti prie žigulių vairo. Įjungė variklįirparodėįlempelępospidometru:taidega,taine–čiadėlvariklio alyvos,betKarlasjaunebegirdėjo,kąjissako.
Kurį laiką sėdėjo greta tylomis prietemoj, siaurame išbetonuotame
garaže,bekurioKarlasnėneįsivaizdavotėvogyvenimo.Valterioplaštaka antjuodoodosimitacijosprietaisųskydelio,Karluitiesiaipriešakis.Lyg norėtųjamirrankądarkartąparodyti,atsisveikindamas.Kokiajikoneligi plaukopanašiįsūnausranką,netikforma–netirlinijosdelnetokiospat, jųrankoseįrašytatapatiistorija.
–Nuosavuautomobiliuikipabėgėliųstovyklosvartųjuknevažiuosi, manau,–pasakėtėvasirnutilo.
Galiniovaizdoveidrodėlyjemirguliavoįrankiųkraštovaizdis.Karlas suvokė,kadįprastinisjuoduskiriantisatstumasdarlabiaupadidėjo.
–Ne,aš...Ašžinau,–sulemenoKarlas,tiktiek.
Tėvas,regis,visdarmąstė,betišlipo,Karlasuždėjoplaštakasantvairo.
Vaikystėjevalandųvalandasišsėdėdavopriežiguliųvairovisburbčiodamas: sankaba,įjungti,akceleratorius.Priešpriešiais,blokiniamename,užsidegė šviesa.TengyvenoEfė–EfėKalaš,nuoaštuntosklasėsbuvoįsimylėjęs,bet taipirneprisipažino.
Istorija
Karlasmiegojovaikokambaryje,antjaunuoliogulto,ištraukiamoskušetės oranžiniaisiržaliaisdryžiais.Anuomet,priešpatketurioliktąjįgimtadienį, tėvaiįrengėjokambarįnaujai.Staiga,niekonėnesakiuspradingoatlenkiama lova– dienomis ta lova keliais rankų judesiais virsdavo spinta, mama vis nepraleisdavo progos tarstelėti, kad tai „labai praktiška, o svarbiausia–vietos sutaupai“. Tarp baldų likdavo tik siauras praėjimas nuo durų iki lango,tenstovėjoKarlorašomasisstalas.Tai,kaddingoatlenkiamalovair atsiradojaunuoliogultas,liudijo(visdar)vaikystėspabaigą.
Karlasapsižvalgė.Visostėvųsukauptosknygos(išskyrustėvoprofesinę literatūrąapieskaičiavimomašinas,programavimokalbas)dabarsustatytos lentynojeviršjaunuoliogulto:devyniMeyeriožodynotomaiirdarpapildymų tomas, Dudenas, tarptautinių žodžių žodynas ir dvi trumpos enciklopedijos(gamtosiristorijos).Visakita–kaipbuvę.Šviesosiršešėlių