PROLOGAS
Įžengusi į kapinaites Sandra Dikin leido sau tyliai sudejuoti. Dažniausiai paskutiniai bažnyčioje pasirodydavę vyrai
šįvakar vėlavo ir mažiausiai du pažvelgė jos pusėn. Paprastai Sandra taikydavo ateiti taip, kad jų nesutiktų.
Ją perliejo tėvo Džordžo žvilgsnis. Nužvelgė paskubomis, pasibjaurėjęs. Nors moters pulsas ir pagreitėjo prisiminus jo rankas ant kūno, ji oriai atkišo smakrą. Iš kunigo elgesio aišku, ką apie ją galvoja, bet jis negali uždrausti vaikščioti po kapines ir vedžioti šuns. Ranka nevalingai tvirčiau suėmė pavadėlį. Piklis — tipiškas labradoras, išduosiantis ją už saujelę skanėstų, bet jie neturi to žinoti.
Terensas Birčas įėjo į bažnyčią paskutinis. Jis spoksojo į Sandrą gerą minutę, kai kiti dingo iš akių. Moteris atlaikė jo žvilgsnį ir neslėpė, ką mano apie šitą išgamą. Sandra puikiai žinojo apie bjaurius jo išpuolius.
Nors ir vaidino drąsią, lengviau atsikvėpė, kai abu vyrai įėjo į bažnyčią. Gal ir keista, bet čia, kapinėse, ji atsigaudavo, prasiblaškydavo; po pastarųjų dienų jai reikėjo atokvėpio.
Prieš kelias valandas atėjo dar vienas pagiežingas elektroninis laiškas. Perskaitė jį ir išsisaugojo, pasakiusi sau, kad dar vienam bepročiui nepatinka jos darbas. Daug tokių. Nesuko galvos, kad šis konkretus mulkis rašinėja daug metų. Atvirkščiai, remdamasi šiuo faktu įtikinėjo save, kad jis niekada nebandė įgyvendinti savo grasinimų, nors taip pat turėjo pripažinti, jog žinutės darėsi vis agresyvesnės ir piktesnės. Pastaruoju metu Sandra jau svarstė papasakoti vyrui, bet žinojo, kad jis pakels triukšmą ir spirs pranešti policijai.
Sandra lėtai žengė tarp antkapių apmąstydama savaitę. Ji nebuvo gera. Klaiki kviestinė vakarienė ir du nevaisingi susitikimai.
Sandra vis dar gūžėsi, prisiminusi pragarišką vakarienę prieš kelias dienas. Smagi ir nerūpestinga pramoga, žadėjo jos. Sulaukė ko kita. Teko susidurti su grupe moterų, kurios iš to vakaro tikėjosi kur kas daugiau, nei išsidavė. Nė viena tų ponių neapsidžiaugė tuo, ką išgirdo iš jos lūpų. Pridurkime dar incidentą su priešišku ir agresyviu vienos vyru, ir gausime bjaurų, nerimą keliantį vakarą.
Vėliau tie susitikimai. Dėl pirmojo ji tapo lengvabūdžių moterų, kurios nesugeba priimti tiesos, pramoga po vakarienės. Jeigu tik būtų atsižvelgęs į jos situaciją ir sutikęs atidėti savo planą, dabar jai nereikėtų medžioti klientų ir sutikti su kiekvienu pasiūlymu, kad tik turėtų už ką apmokėti sąskaitas. Nors jie net nedirba toje pačioje aplinkoje, vis vien siekė ją nutildyti. Nėra jokios prasmės stumti ją iš verslo. Sandra įsivaizdavo, kad kaltas profesinis pavydas. Prisiminusi paskutinius jai pasakytus žodžius suvirpėjo visu kūnu. Pavydą narcizo rankose visada reikia vertinti rimtai.
Ji stabtelėjo vidury kapinių prie kriptos ir uždėjo delną ant akmens. Jos problemų su tuo nepakenčiamu vyru vienas vakarinis pasivaikščiojimas su šunimi neišspręs. Galbūt ir apie tai reikėtų pasikalbėti su savo vyru Vilu.
Sandra nuėjo toliau, o Piklas užuodė kažką priekyje. Antrasis susitikimas, tai...
Už nugaros trakštelėjo šakelė ir nutraukė mintį. Ji atsisuko.
Akimirksniu užliejo karštis, o veide atsispindėjo sutrikimas. Seilės burnoje išdžiūvo, bandant suvokti šiurpų vaizdą priešais save.
— Jūs, — sušnibždėjo, paleisdama šuns pavadėlį iš rankos.
1
Kitaip nei daugybė žmonių, Kima nejautė neapykantos paskutinėms kelioms sekmadienio valandoms. Dauguma būna priversti pripažinti, kad pralėkė dar vienas savaitgalis ir neišvengiamai artėja nauja darbo savaitė, o Kimai tai buvo laikas persikrauti, atsigauti ir pasiruošti laukiantiems iššūkiams.
Bent kartą ji maloniai, be incidentų praleido visą savaitgalį. Su visa komanda penktadienį išėjo iš darbo, ir nors liko pasiekiama telefonu, jei nutiktų koks svarbus įvykis, kriminalinė Juodojo Krašto brolija suteikė galimybę dvi dienas paskirti sau.
Namų ruošai Kima skyrė tiek laiko, kiek buvo suplanavusi, o Barnis prieš vakarinį pasivaikščiojimą išsidūko sode, todėl kelias paskutines savaitgalio valandas ji buvo numačiusi skirti antrai didžiai savo gyvenimo meilei — „Vincent Black Shadow“ motociklui.
Šis konkretus motociklas visada buvo jos svajonių projektas. Kimos globėjas Keitas rodė jai, dvylikametei, to seno motociklo, kurį nuo 1948 iki 1955 metų gamino „Vincent HRD“ įmonė Hartfordšyre, nuotraukas. Kima daug mėnesių laukė, kol atrado parduodamą autentišką rėmą, ir jau daugiau kaip metus vienas vincentas priklauso jai. Nuo tada skausmingai naršė internetą, rankiodama originalias motociklo detales. Kai kurias teks gaminti pagal specialų užsakymą, tačiau Kima jau turėjo pakankamai dalių, kad galėtų imtis darbo.
Kiekvieną kartą, kai tik susiplanuodavo projektą pradėti, kas nors nukreipdavo jos dėmesį: nauja byla, darbas iki išnaktų, vos mirtimi nesibaigęs susitikimas su psichopatu iš praeities. Tačiau šįkart bus kitaip. Kavinukas pilnas, „iPod“ įkrautas, o lauke nusileido sekmadienio vakaro ramybė.
— Gerai, vaikine, eime... žinai kur, — pasakė ji Barniui, griebdama „Colombian Gold“ puodelį ir atidarydama garažo duris.
Nuotaiką išsyk pakėlė ją pasitikęs vaizdas.
Praėjo pora savaičių nuo tada, kai laikiną sporto salę, kurioje atstatinėjo jėgas po to, kai buvo kone mirtinai sumušta, Brajentas padėjo vėl paversti dirbtuve. Taip, treniruokliams
Kima galėjo paskirti laisvąjį kambarį. Motociklo restauravimo vietą galėjo palikti neliestą, tačiau dabar ji suprato, kad išnešusi visus daiktus prisipažino kol kas neturinti psichinių jėgų būti savimi. Teko nuspausti pauzės mygtuką, sustabdyti save ir pasistengti atgauti jėgas.
Tačiau dabar ji pasiruošusi, pagalvojo Kima, statydama puodelį šalia „iPodo“. Įjungė garsą ir garažą užpildė Mocarto „Requiem“ .
Užplūdo pasitenkinimas. Čia vieta, kur ji laimingiausia. Tarp įrankių, apsupta gardžios kavos, tepalų ir alyvos kvapų, su Barniu pašonėje, o iki naujos pamainos — visos dvylika valandų. Jautė, kad netrukus galės visiškai pasinerti į darbą.
Kima paglostė Barnio, laukiančio, kol bus nurodyta kryptis, galvą.
Ji įsitaisė ant paklodės, ant kurios buvo sudėjusi visas surankiotas „Vincent Black Shadow“ dalis. Barnis dvejojo, ar prisijungti prie šeimininkės, todėl liko stovėti tarpduryje.
— Žinau, seniai čia buvome, bičiuli, bet laukia visas vakaras...
Ji nutilo, nes staiga žodžius nutraukė telefono skambutis.
— Po galais, tu tikriausiai žiauriai juokauji, — sumurmėjo pamačiusi skambinančio vardą.
Paspaudė mygtuką ir atsiliepė:
— Atsiprašome, asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu...
— Piktas kaip velnias, — vietoj jos pabaigė Kitsas.
— Labai tikiuosi, kad skambini pasveikinti su savaitgaliu be įvykių, — įspėjo ji.
— Žinoma, bet mieliau padarysiu tai gyvai. Gal susitinkame prie Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčios, tarkim... dabar. Ir nesivaržyk, atsivesk draugą.
Ryšys prie ausies nutrūko, o skrandį suspaudė. Arba čia koks nevykęs Kitso bandymas pakviesti į pasimatymą, arba jis turi kažką, ką ji privalo pamatyti.
— Prakeikimas, — suniurzgė.
Kima beveik turėjo eilinį savaitgalį kaip visi normalūs žmonės.
Ji greitai šoko į batus, apsivilko juodą odinę striukę, pagriebė šalmą ir raktus.
Prieš dvi minutes ji buvo nusiteikusi kelioms Mocarto ir atsipalaidavimo valandoms, dabar, sekmadienį, aštuntą vakaro, aplankys mėgstamiausią patologą prie bažnyčios Heilsoveno miesto centre.
Kažkas įspėjo ją, kad „Vincent Black Shadow“ kurį laiką turės palaukti. 2
Kima įsuko į Heilsoveno Pagrindinę gatvę ir sustojo prie išorinio užtvaro, prie virtinės automobilių su mirksinčiais švyturėliais, kur jau ėmė būriuotis žiopliai.
Pažinęs „Kawasaki Ninja“ motociklą vienas pareigūnas patraukė kraštinį stovą, kad detektyvė galėtų įvažiuoti. Kima linktelėjo dėkodama ir pasistatė motociklą tarp dviejų patrulių mašinų, greitosios pagalbos furgonui iš dešinės.
Inspektorė sudėjo pirštines į šalmą ir pakabino šį ant ran-
kenų, tada priėjo prie antrojo užtvaro priešais juodo metalo vartus, vedančius į Šv. Jono bažnyčios prieigas. Parodė savo pažymėjimą.
— Kur man eiti?
— Iš kitos pusės. Į kapines, ponia.
Puiku. Su kiekviena minute vis geryn, o Kitsas išties sugalvoja šūdinų pasimatymų.
Buvo žinoma, kad Šv. Jono bažnyčia yra pagrindinė, tūkstančio metų istoriją menanti miestelio šventovė. Ne vieną vėlų vakarą dirbdama nuovadoje kitame miesto gale Kima girdėdavo, kaip skambina bažnyčios varpai. Bažnyčios ilgasis šonas ėjo palei pagrindinį kelią ir buvo aptvertas kalto metalo tvora, o kapinės pastatą supo iš rytų ir galo.
Kima nuskubėjo taku, kuriuo ne kartą ėjo, kai dirbo konsteble, ir ne kartą tikrino kapinių krūmus, nes vietos nusikaltėliai mėgo slapstyti juose pavogtas gėrybes, narkotikus ar ginklus.
Prieš porą metų kaimynai ir įkalinimo bausmę atlikę žmonės ėmėsi kapinių tvarkymo projekto. Nors Kima buvo nusiteikusi skeptiškai, projektas pavyko, ir nuo to laiko kapinaitės buvo prižiūrimos.
Prižiūrėtos ar ne, vis tiek keista eiti į kapines naktį, nors šiauriniame jų pakraštyje matyti daug švytinčių liemenių ir prožektorių.
Du konstebliai ir grupelė vyrų būriavosi šalia bažnyčios. Tarp jų buvo matyti ir šviesiais džinsais bei pilku treninginiu švarkeliu vilkintis vyras.
— Niekam neleiskite išeiti, — nurodė Kima pirmam sutiktam konstebliui.
Ji iškart pasigailėjo, nepakvietusi kartu ir Brajento, bet pagalvojo, kad bent vienas iš jų nusipelnė turėti normalų savaitgalį. Paprastai kolega būtų surinkęs visas detales, kol ji apžiūrinėtų auką.
— A, inspektore, atsiprašau, kad paskambinau savaitgalį, — atsiplėšęs nuo grupelės prakalbo Kitsas.
— Melagis. Nė kiek nesigaili, bet mane ramina tai, jog ir paties savaitgalis sugadintas.
— Jau buvo sugadintas, — pataisė Kitsas. — Morge nuo pat ryto palaikiau draugiją benamiui Džonui Dou*.
— Mirtis įtartina? — paklausė ji.
Patologas papurtė galvą.
— Tik tapatybė nežinoma.
Kima sudrebėjo. Negalėjo pakęsti neatpažintų lavonų. Prieš tapdamas valkata žmogus juk turėjo vardą, gyvenimą, gal netgi šeimą. Ji nuvijo mintis šalin. Ta savotiška neapykanta lydėjo ją nuo vaikystės, anonimiškai praleistos globos sistemoje.
— Gerai, traukis man iš kelio, — paliepė žvelgdama už patologo.
— Klausyk, tik noriu tave įspėti...
— Kitsai, aš didelė mergaitė... susitvarkysiu.
Patologas pasitraukė į šoną ir užleido jai savo vietą žmonių būryje.
— Jėzau Kristau! — šūktelėjo Kima.
— E... Stoun, — Kitsas priminė, kad yra ne viena.
— Patikėk manim, esu mačiusi ir blogiau, — pasakė ji, žengdama žingsnį arčiau. — Velnias, Kitsai, galėjai ir perspėti.
Iš pirmo žvilgsnio pamanius, kad ant žemės gulinti auka vilki raudoną treningo bliuzoną, jai būtų atleista, bet baltos dėmės ant rankogalių ir apykaklės kalbėjo ką kita. Auka buvo smarkiai subadyta, visgi Kimos žvilgsnis akimirksniu nuklydo prie žaizdos aukščiau kaklo. Pjūvis skersai moters burną. Išvydus tą klouno šypsnį Kimai apsivertė viduriai. Audiniai žiojėjo žiauriai perskrosti. Apatinė lūpa karojo atvipusi, atidengusi apatinius dantis.
* Vardas, kuriuo pavadinamas nežinomas asmuo. (Redaktorės pastaba.)
Kažkodėl Kima pirmiausia pagalvojo apie šeimos narį, kuriam teks formaliai atpažinti auką. Lyg šis procesas ir taip nebūtų pakankamai skaudus. Negi jo galvoje liks toks paskutinis moters vaizdas? Kima žinojo, jog Kitsas padarys viską, kad kuo mažiau traumuotų artimąjį. Parodys pro stiklą, kad papildomai neužterštų, paguldys taip, kad labiau sužalota pusė būtų toliau nuo akių. Ji matė lavonų, kur žiauriausi sužalojimai būdavo pridengti paklode ar tvarsčiais.
— Po mirties, — tarė Kitsas, pastebėjęs į žaizdą skersai burnos įsmeigtą jos žvilgsnį.
Kima greitai suskaičiavo skyles audinyje.
— Dešimt?
— Vienuolika, — patikslino patologas. — Viena liko megztinio šoninėje siūlėje.
Vadinasi, vienuolikos durtinių žaizdų ir mirties buvo negana? Žudikas vis tiek norėjo aiškiai parodyti savo jausmus ar pasiųsti kažkokią žinią, kai gyvybė apleido šį kūną.
Kima apėjo auką, ir į jos sąmonę bei atmintį įkrito tos scenos siaubas.
Ji spėjo, kad moteris buvo bebaigianti ketvirtą dešimtį ar tik įžengusi į penktąją. Šiaudų atspalvio šviesūs plaukai krito ant pečių. Kelios sruogos prilipusios prie veido ant sudžiūvusio kraujo. Abipus aukos telkšojo kraujo klanai. Moters delnai kruvini, ji aiškiai bandė stabdyti kraujavimą, bet užpuolimas buvo žiaurus ir negailestingas. Lūžę du dešinės ir vienas kairės rankos nagas. Auka nuolankiai nepasidavė.
Ant šviesių džinsų ir sportbačių buvo matyti raudonų lašų ir nutekėjimų. Tai rodo, kad gilesnės žaizdos padarytos vėliau ir kad dalis smūgių teko moteriai stovint.
Keliose vietose ant žemės matėsi kraujo, moteris tikriausiai sverdėjo, lenkėsi. Mirė ne iš karto.
Kima dar kartą apėjo kūną, įsimindama smulkesnes detales, o Kitsas davė ženklą fotografui pradėti.
Per užpuolimą buvo nupjauta moters kuprinė ir dabar ji gulėjo prie jos kojų. Atrodo, kad magnetiniai spaustukai neliesti, bet kažkas žalia kyšo viršuje.
Kima apsidairė.
— Kur šuo?
Kitsas papurtė galvą.
— Šuns nebuvo. — Jis apsidairė. — Pavadėlio irgi.
— Pavadėlis bus prisegtas prie antkaklio. Moteris paleido jį, kad šuo galėtų pabėgti.
Kitsas dvejodamas žiūrėjo į ją.
— Čia suyrantys išmatų maišeliai. Pati tokių turiu. Akivaizdu, kad nesinešioja šiaip sau, tik rankinei pripildyti.
Ji atsisuko į konsteblį.
— Perduokite kitiems pareigūnams ir suraskite šunį.
Vargšelis tikriausiai persigandęs.
— Niekas dar neatsegė rankinės paieškoti dokumento? — paklausė vėl atsigręžusi į auką.
— Mes laukėme...
— Atsiprašau, kad vėluoju, — tarė artindamasis Mičas. Jis buvo apsiavęs balto apsauginio kombinezono kelnes ir kišo rankas į rankoves. — Žaidėme išvykoje Vusteryje.
— Ką taip? — paklausė Kima, kai jis priėjo iki jos.
— Domino.
— Rimtai? — paklausė ji.
— Ei, mes lygos viršūnėje.
— Yra domino lyga?
— Kai judu baigsite, yra lavonas, — kandžiai prikišo Kitsas.
— Antras iškvietimas. Suirzęs, — paaiškino Kima teismo medicinos ekspertui.
— Aišku, — atsiliepė tas atidžiai įsižiūrėdamas į kūną. —
O dangau, čia nebuvo nelaimingas atsitikimas?
Kima tylėjo, kol jis apžiūrinėjo kūną.
— Kas nors paliesta? — pasiteiravo Mičas.
Kitsas papurtė galvą.
— Ją radęs vaikinas nieko nelietė, kol kas padarėme tik nuotraukų.
Mičas patenkintas linktelėjo.
— Gerai, spėju, kad pirmiausia norėsime rankinės.
Kima linktelėjo, nes tikėjosi ten rasti kokį nors asmens dokumentą.
Mičas užsitraukė apsaugines pirštines ir paėmė įkalčių maišelį. Atsegė rankinę, ištraukė maišelius išmatoms ir įkišo juos į įkalčių maišelį. Antras daiktas buvo vertinga iškasena, piniginė. Jis atsargiai atsegė ją, o Kima išsitraukė telefoną.
Mičas praskleidė kortelių skyrelį ir ištraukė vairuotojo pažymėjimą. Kima skaitė darydama nuotraukas. Sandra Dikin, keturiasdešimt vienų, gyvena Hone, Heilsoveno rajone, kurį iš bažnyčios galima pasiekti pėsčiomis. Turimą aukos vaizdą detektyvė stengėsi užkloti moters dokumento nuotrauka, bet žinojo, kad pirmasis įspūdis apie Sandrą Dikin liks amžiams.
— Ačiū, Mičai, — pasakė, kai ekspertas padėjo rankinę ant žemės ir ėmė mauti maišelius ant aukos plaštakų.
Kima įsikišo telefoną ir apsidairė, ieškodama pažįstamų veidų. Prie jos artėjo gerokai įdegęs žilaplaukis.
— Geriau vėliau nei niekada, Planti, — pasakė ji policijos inspektoriui, kurį puikiausiai pažinojo.
— Jūsų paslaugoms, inspektore.
— Ar galiu paprašyti, kad praneštum artimiesiems?
Jis iškilmingai linktelėjo, kai ji pakėlė savo mobilųjį ir parodė ekrane adresą.
— Tuojau pat einu...
— Luktelk truputėlį. Viliuosi, kad kartu galėsi parvesti ir šeimos šunį.
Jis apsidairė, bet Kima neturėjo laiko aiškinti.
— Kitsai, baigei su manimi? — paklausė ji.
— Galimų atsakymų daug, tad neatsakysiu.
— Na ir puiku, — pareiškė inspektorė, eidama prie grupelės, kurios buvo paprašyta pasilikti.
Ji įžengė į rato vidurį.
— Ar auką rado kuris nors iš jūsų? — paklausė, kai abu konstebliai atsitraukė.
Į priekį išėjo vyras retėjančiais rausvais plaukais.
— Tėvas Džordžas Markinsonas, — prisistatė tiesdamas
ranką. — Trumpai, tėvas Džordžas.
Kima nekreipė dėmesio į ranką.
— Jūs ją radote?
Jis nuleido ranką ir galva parodė į vaikiną pynėmis megztu nertiniu.
— Ne, rado Terensas Birčas.
Kima nužvelgė kitus penkis vyrus.
— Kas nors ką nors matė?
Visi papurtė galvas.
— Nė vienas nepriėjote prie kūno, nenufotografavote?
Visi atrodė pakraupę ir vėl papurtė galvas.
Deja, šiais laikais jai tenka to klausti.
— Ar turime visų jų kontaktinius duomenis? — paklausė Kima konsteblių.
— Taip, ponia, — atsakė vienu balsu.
— Gerai, kol kas galite eiti, bet prašau tuo, ką čia matėte, nesidalyti su žiniasklaida. Pareigūnai aplankys jus namuose ir užrašys parodymus.
Vyrai linktelėjo, kad supranta, ir nusliūkino.
— Gerai, pone...
— Terensas yra vienas mūsų varpininkų, — pasakė tėvas
Džordžas. — Jis ėjo...
— Ačiū, tėve. Ar Terensas nesugeba pats kalbėti?
Dvasininko išraiška liudijo, kad jam nepatinka prieštaraujantys. Inspektorė dar sekundę sulaikė jo žvilgsnį, tada pasisuko į Terensą.
— Terensai, gal galite man papasakoti, kas nutiko? — paklausė ji, lengvai paliesdama vyro ranką. Jis nė karto nepakėlė į ją akių.
— Tiek daug kraujo, — ištarė vis dar žiūrėdamas į žemę, lyg ten gulėtų lavonas.
— Paskambinęs varpais jūs išėjote iš bažnyčios? — pasitikslino detektyvė, žvilgsniu ieškodama, iš kur jis turėjo ateiti. Durys buvo už gerų septyniasdešimties metrų. — Kodėl nėjote tiesiai prie vartų?
Kad rastų Sandros kūną, bažnyčią jam teko apeiti iš kito šono.
— Tikrinau.
— Ką?
— Sendę. Mačiau ją įeidamas.
— Jūs ją pažįstate? — paklausė Kima, girdėdama tolimą pavojaus varpų skambėjimą.
Terensas pakėlė galvą ir linktelėjo.
— Ji vietinė. Mes visi ją pažįstame. Ji dažnai čia ateina.
— Taip, ateina, — šiek tiek suirzęs patvirtino tėvas Džordžas.
Heilsovenas — nedidelis miestelis. Neturėtų stebėtis, kad auka pažįstama.
— Ar ji lankėsi pamaldose? — paklausė ji tėvo Džordžo.
— Viešpatie, ne, — atsakė tas. — Vedžiodama šunį kartą ar du užsukdavo į kapines.
Kima nesuprato, kodėl kunigas kalbėjo taip, tarsi būtų lei-
dęs jai tai daryti. Jeigu vieta vieša, kas čia bloga?
— Ir pastebėjote ją, eidamas skambinti varpais? — pasitikslino Terenso.
Tas linktelėjo.
— Taip, ji čia darė ką visada.
— Ką darė visada? — pasidomėjo Kima.
— Ji vaikšto po kapines ir liečia antkapius. Stovi užsimerkusi, liesdama akmenis.
Tėvo Džordžo veide šmėstelėjo nepasitenkinimas, bet jis nieko nepasakė.
— Vadinasi, kai baigėte skambinti, nuėjote jos patikrinti?
— Taip, man jau anksčiau porą kartų teko ją išvesti. Turiu raktą. Užrakinu vartus. Net nežinau, kodėl taip toli nuėjau.
Apėmė nuojauta, todėl ir ėjau, kol radau... — Vyras nutilo, kai prieš akis iškilo matytas vaizdas, ir vėl nudelbė akis į žemę.
— Gal ką nors matėte ar girdėjote? — paklausė Kima.
— Nieko. Tik riktelėjau ir iškart iškviečiau skubiosios pagalbos tarnybas. Aš jos neliečiau. Supratau, kad negyva. Likau prie jos visą laiką, kol atvyko gelbėtojai. — Jis vėl pakėlė akis, sudrėkusias nuo ašarų. — Ar gerai padariau?
— Viską padarėte teisingai, Terensai, — patikino detektyvė inspektorė. — Niekaip negalėjote jai padėti.
Vyras sukūkčiojo. Vienam vakarui jau gana.
— Keliaukite namo, — švelniai patarė Kima. — Kas nors atvyks užrašyti jūsų parodymų, bet dėkui, kad nuėjote jos ieškoti. Aptikę ją taip anksti, turime daugiausia galimybių surasti, kas tai padarė.
— Palydėsiu jį iki mašinos, — pasisiūlė tėvas Džordžas, vesdamasis Terensą.
Lydėdama juodu akimis, Kima matė, kaip inspektorius
Plantas sėdasi į patrulių automobilį. Ji apsidžiaugė, nes parei-
gūnas laikė už pavadėlio nerimstantį labradorą.
Kima dar kartą atsigręžė ir pasuko prie savo motociklo.
Pakėlė akis į varpinę ir suprato, kad tie varpai skambėjo, kai
Sandra Dikin grūmėsi už savo gyvybę. 3
— Tikiuosi, kad visi smagiai praleidote savaitgalį, — kreipėsi į susirinkusią komandą Kima.
Grupei skirtoje žinutėje buvo nurodyta į pasitarimą atvykti septintą ryto. Daugiau aiškinti nereikėjo. Visi žinojo, ką tai reiškia.
— Lyg mini atostogos, — pasakė Steisė.
Kima ją suprato. Jie retai turėdavo laisvą savaitgalį, kai nereikėdavo neštis namo sutvarkyti dokumentų.
— Jei atvirai, pasidarė šiek tiek nuobodu, — tarė Brajentas. — Dženė išsiuntė į smuklę ir liepė namo neskubėti.
— Aha, ir viskas dėl to, kad nelabai tave mėgsta, — pasakė Kima.
— Gerai pastebėta, — ramiai sutiko kolega, žinodamas, kad jo santuoka viena iš stipriausių, kokią jai teko matyti.
Visi sužiuro į Peną.
— Lina dirbo, tai ruošiausi namie.
Stojo tylos akimirka, ir visi pratrūko juoktis.
Jis gūžtelėjo, lyg nebūtų sugalvojęs, kuo geriau užsiimti.
— Penai, prisiekiu, jei nebūčiau ištekėjusi lesbietė, rytoj pat tave pasigriebčiau, — pareiškė Steisė.
— Aha, aš tikriausiai irgi pasvarstyčiau, — pridūrė Brajentas.
— Gerai, užteks blevyzgoti, — įsiterpė Kima. — Manau, supratote, kad turime auką.
Visi sužiuro į baltą lentą, kur Kima jau buvo surašiusi detales.
— Auka — moteris, vardu Sandra Dikin, keturiasdešimt vienų metų, vedžiodama šunį buvo subadyta vienuolika kartų.
Be to, nužudęs užpuolikas dar perrėžė jai burną. Akivaizdu, kad spaudos pranešimuose šios detalės neminėsime. Nuotraukas gausime apie devintą, kai Kitsas įsikiš. Jam sunki diena.
Kol kas žinome, kad Sandra yra penkių pėdų penkių colių ūgio, liekno sudėjimo, šviesiais plaukais.
— Atsiprašau, viršininke, negaliu pamiršti dūrių skaičiaus ir burnos. Atrodo labai asmeniška, — pasakė Penas.
— Sutinku. Nieko nepaimta. Nėra seksualinio užpuolimo požymių, tačiau kažkam ji vis dėlto užkliuvo.
— Arba turim išprotėjusį žudiką, — pasakė Brajentas.
— Puiki teorija, bet ar per visą darbo praktiką laisvėje sutikome išprotėjusių žudikų?
Brajentas gūžtelėjo.
— Gali pasitaikyti.
— Gali, bet kol kas susitelksime į tai, kad ten buvo koks nors moters pažįstamas. Sandra nužudyta tarp septintos ir aštuntos valandos vakaro prie Šv. Jono bažnyčios. Pakeliui į bažnyčią varpininkai matė moterį, vienas iš jų rado ją išėjęs. Atrodo, moteris mėgo vedžioti šunį po kapines, sustodama ir liesdama akmenis.
— Kas čia dabar? — kilstelėjo antakį Penas. Kima truktelėjo pečiais. Negalėjo paaiškinti.
— Inspektorius Plantas užrašys varpininkų ir tėvo Džordžo Markinsono parodymus, o tu, Steise, pasiknaisiok informacijos apie gerąjį ganytoją ir vaikiną, radusį auką, Terensą Birčą.
Steisė užsirašė pavardes.
— Taip pat noriu, kad surinktum viską, ką gali, apie Sandrą Dikin.
— Aišku, viršininke.
— Penai, skrodimo rezultatus gausime devintą ir...
— Varau, bose, — linksmai atsiliepė jis.
— Ar aš pabaigiau?
— Atsiprašau, viršininke.
— Vakar Kitsas turėjo antrą klientą. Benamį, be vardo.
Iškvosk apie jį viską.
Penas laukė.
— Jau baigiau.
— Gerai, viršininke.
— Brajentai, mes kaip visada dieną pradėsime nuo pokalbio su liūdinčia šeima.
Jis čiupo švarką nuo kėdės atlošo.
— Žinai, nors kartą norėčiau susikeisti su Penu. Jis gauna...
— E... viršininke, sekundę, — einančius durų link juos sulaikė Steisė. Konsteblė atsuko monitorių. — Ar čia mūsų auka?
— Prakeikimas, Steise, na ir greitai, — pasakė Kima, apžiūrinėdama profesionaliai darytą nuotrauką.
— Norėčiau prisiimti nuopelnus, bet ją rasti nebuvo labai sunku.
— Kodėl? — sugrįždama paklausė Kima.
— Sandra Dikin yra vietos mediumė, dar žinoma kaip Aiškiaregė Sendė.
Kima išgirdo garsą ir suvokė, kad dejonė galvoje ištrūko pro burną.
— Tai netiki aiškiaregiais, ką? — paklausė Brajentas, kai abu ėmė leistis laiptais.
— Tu ką, manęs nepažįsti? — atkirto ji, užversdama akis. Brajentas nieko neatsakė, kai abu spruko iš pastato.
Nors diena buvo giedra, jautėsi šaltukas, o kovo vidurio temperatūra niekaip nepakilo iki dviženklio skaičiaus.
— Tik nesakyk, kad manai, jog kažkas visgi yra? — prabilo Kima, kai jiedu pasiekė automobilį.
Kolega patraukė pečiais.
— Esu tiek visko matęs, kad nepuolu iškart neigti. Mačiau televizijos laidų: pasitaiko dalykų, kurių skeptikai negali paaiškinti.
— Pigūs salonų triukai, — atšovė Kima, segdamasi saugos diržą.
Brajentas žiojosi atsakyti, bet apsigalvojo, tylėdamas išsuko iš aikštelės ir nuvažiavo Sandros Dikin namų pusėn. Honas buvo rajonas už kokios mylios nuo miesto centro.
Buvo pusė aštuonių ryto, pravažiavus Heilsoveno koledžą formavosi automobilių spūstys. Brajentas pasuko kairėn ir vėl staigiai į dešinę, prariedėjo pro dailius kalto metalo vartus su pašto dėžute dešinėje pusėje. Tada aplenkė tris šiukšlių konteinerius palei sieną ir užėmė paskutinę laisvą vietą šalia kitų dviejų automobilių: seno „Jaguar E“ kabrioleto ir „Nissan Micra“.
— Gražu, — tarstelėjo Brajentas, kai jie išlipo iš mašinos. Jis buvo teisus. Gražu, bet neįspūdinga, ir Kima jautėsi apgauta prašmatnių vartų pažado. Jie pakilo laiptais, vedančiais nuo įvažos iki plytinio vieno aukšto namo su veranda ir ąžuoliniais langų rėmais. Pasibeldusi apsižvalgė — namas stovėjo maždaug pusės hektaro sklype, kuris vėrėsi iš kairės ir iš galo.
Duris atidarė penktą dešimtį įpusėjęs vyras su džinsais ir „Weird Fish“ megztiniu. Jo akys buvo paraudusios ir pastėrusios.
— Ponas Dikinas?
Vyras linktelėjo ir pasitraukė juos praleisdamas, nė nežvilgtelėjęs į atkištus pažymėjimus.
Kima įėjo į namą.
— Aš esu detektyvė inspektorė Stoun, o čia mano kolega detektyvas seržantas Brajentas.
Jiems įėjus vyras uždarė duris ir parodė į kitas kairėje.
Kima įsitaisė ant sofos, Brajentas atsisėdo ant kėdės.
— Pone Dikinai, labai užjaučiame dėl netekties, — prabilo Brajentas, kai gedintis vyras atsisėdo ant kitos kėdės.
Ponas Dikinas pasitrynė delnais veidą ir persibraukė pražilusius juodus plaukus, pirštais praskyręs sruogas. Jo smakras buvo apžėlęs šiurkščiais šeriais.
— Meldžiausi, jog pasakytumėte man, kad įvyko klaida, kad supainiojote asmenis, nors ji ir negrįžo namo. Norėčiau išgirsti, kad iš tiesų ji nemirė, tik mane aplankęs pareigūnas to dar nežinojo.
Vyras pakėlė akis ir laukė.
Kima tylėjo.
— Suprantate, nežinojau, kokia žiauri gali būti viltis. Pakartotinai spiria į pilvą, — pasakė supratęs, kad jo viltims nelemta išsipildyti.
Kima linktelėjo, kad jį supranta.
— Mes išsiaiškinsime, kas tai padarė, pone Dikinai.
— Prašau, vadinkite Vilu, aš ne mokykloje. — Matydamas, kad ji nesuprato, pridūrė: — Aš mokytojas.
— Aišku, — atsakė Kima. Visą dieną vaikai vadina jį pavarde. — Gerai, Vilai. Labai apgailestauju, kad trukdome jums gedėti, bet turime užduoti kelis klausimus...
— Viskas gerai, klauskite, — paragino jis ir veidas įsitempė. — Kuo anksčiau paklausite, tuo greičiau sugausite niekšą, kuris tai padarė.
— Gerai, pirma, ar galiu...
— Kur Piklo antkaklis? Noriu... A, atsiprašau, — tarė balsas nuo durų.
— Nika, čia detektyvai, — pristatė Vilas.
Kima padrąsinamai linktelėjo paauglei su šuns pavadėliu. Mergina padėjo jį ant stalo ir atsisėdo ant fotelio ranktūrio šalia tėvo.
Surado jo ranką.
— Ar viskas gerai, tėti?
— Tik turiu atsakyti į kelis klausimus, — tarė jis. — Atsiprašau, čia mano duktė, Nikola.
Kai abu susėdo šalia, Kima pastebėjo, kokie jie stebėtinai panašūs. Vilas Dikinas padovanojo dukrai juodus plaukus, žalias akis ir tvirtą smakrą. Motinos bruožų nebuvo matyti.
— Užjaučiame dėl tavo...
— Ji nebuvo mano motina, — nutraukė Nikola.
Kima laukė.
— Atsiprašau, kad nuskambėjo šiurkščiai, — pridūrė, kai jos tėvas suakmenėjo. — Norėjau pasakyti, kad Sendė nebuvo mano biologinė mama.
— Aišku, — tarė Kima, dabar suprasdama, kodėl mergaitė nesėdi sugniuždyta kampe ir nerauda.
— Išvesk šunį, mieloji, — pasiūlė Vilas, paglostydamas ir paleisdamas dukters ranką.
Atsistojusi Nikola stabtelėjo.
— Senasis jo antkaklis sandėliuke! — šūktelėjo jai Vilas. — Naująjį pasiliko teismo medicinos darbuotojai. Ten liko kelios dėmės... — Sakinio vyras nebaigė.
— Viskas gerai, Vilai, — tarė Kima, kai Nikola uždarė paskui save lauko duris.
Kima nežinojo, kiek informuota šeima. Šiuo metu apie nužudymo žiaurumą aiškinti nėra prasmės, o apie perpjautą burną niekam nebus pasakojama.
— Vilai, turime priežasčių manyti, kad užpuolimas asmeniškas. Tai yra įtariame, kad Sandra auka buvo pasirinkta neatsitiktinai.
Vyras suraukė kaktą.
— Vakare apsilankęs policininkas minėjo, kad ji nudurta. Pamaniau, įvykdytas apiplėšimas ar... — jis nurijo seiles, — išprievartavimas, — sušnibždėjo, nepajėgdamas ištarti garsiai.
Viena ranka duodi, kita — atimi. Kima galės nuraminti, kad tai nebuvo seksualinis užpuolimas, bet turės paaiškinti, jog kažkas konkrečiai troško jo žmonos mirties.
— Sandra nebuvo apiplėšta ir nėra įrodymų, kad patyrė seksualinę prievartą, — pasakė Kima.
Inspektorius Plantas pasielgė teisingai. Jis nepamelavo, bet ir visos tiesos nepasakė. Inspektorės darbas — sujungti taškus ir paaiškinti išsamiau.
— Jūsų žmona buvo nudurta. Įspėju, bus sunku girdėti, bet ji buvo subadyta daug kartų.
— Kiek kartų? — paklausė, lyg skaičius būtų svarbus.
— Vienuolika.
— Viešpatie. Kodėl? Tai yra, ar ji kankinosi?
Kima prisiminė kraują ant motes rankų, veido, plaukų.
— Ji įnirtingai priešinosi užpuolikui. Lengvai nepasidavė.
Laikui bėgant Kima išmoko kalbėti su aukų giminėmis taip, kad nemeluotų ir nenupieštų jiems vaizdų, kurie persekios iki gyvenimo pabaigos.
Vyras papurtė galvą, lyg vydamas tuos vaizdus iš galvos.
— B-bet kodėl? Ji niekada nė vieno nenuskriaudė.
— Ar pastaruoju metu Sandra nieko neminėjo? Kokių nors grasinimų? Keistų incidentų, bet ko, kas ją sunervino? Jis lėtai papurtė galvą.
— Nieko konkretaus. Jos veikla retsykiais patraukdavo kokio bepročio dėmesį, bet ji buvo prie to pripratusi, klaviatūros kariai ir panašiai. Užblokuodavo ir pamiršdavo.
— Nebuvo ko nors labiau bauginančio nei paprastai? — spaudė Kima.
— Bent jau neminėjo. Esu įsitikinęs, kad būtų man papasakojusi.
— Gal buvo kokių nepatenkintų klientų?
— Visiškai ne. Paskaitykite atsiliepimus jos svetainėje. Ji padeda šimtams žmonių.
Kima nepasitikėjo nuomonėmis, kurias į svetainę kelia pats žmogus. Steisė jau kapstosi giliau.
— Kaip Sandra vykdė savo verslą? Rengė pasirodymus ar...
— Ne. Didelių renginių ji nemėgo. Per daug balsų, sakydavo. Ji priimdavo individualiai arba rengdavo nedidelius seansus per kviestines vakarienes ar šiaip. Tačiau jų itin nemėgo, o po paskutinės atrodė šiek tiek susinervinusi. Be to, turi porą nuolatinių klientų.
Vyras nuleido galvą ir sukūkčiojo. Kol kalbėjo apie žmonos darbą, o ne apie jos nužudymą, smegenys gavo porą sekundžių poilsio, vėliau vėl prisiminė, kad Sandros nebėra.
— Viskas gerai, Vilai... neskubėkite, — nuramino Brajentas. Vilas įkvėpė, nusišluostė akis ir pakėlė galvą.
— Susinervinusi? — perklausė Kima. Verta buvo panarstyti viską, kas atrodė neįprasta.
— Dėl kažkokio išpilto vyno ar panašiai. Grįžusi namo ji retai kalbėdavo apie darbą.
— Sandra turėjo ir nuolatinių klientų? — pasidomėjo Kima. — Tai kelių vizitų pas aiškiaregę paprastai reikia?
Vilas linktelėjo.
— Kai kuriems žmonėms patinka nuolatinė parama ir vadovavimas. Man tai panašu į apsilankymą pas gyvenimo būdo trenerį ar kažką tokio. Kartais Sandra grįždavo kupina energijos, kitais kartais atrodydavo, kad nori viską mesti.
— Vilai, ar galėtume iš kur nors gauti Sandros klientų sąrašą, galbūt ir jos kompiuterį?
— Žinoma, jeigu manote, kad tai padės, — atsakė jis stodamasis ir eidamas iš kambario.
— Podukra žinią sutiko stebėtinai ramiai, — tarė Brajentas, kai vyras nebegalėjo nugirsti.
— Švelniai tariant, — sutiko Kima, kai atsivėrė lauko durys. Labradoras, kurį matė iš vakaro, įbėgo į kambarį. Trumpas ratukas aplink kvartalą jo energijos neišdegino.
— Puikus šuo, — glostydama galvą pasakė Kima.
— Jis mano, — tarė Nikola, nusegdama pavadėlį nuo antkaklio. — Tėtis nupirko, kai buvau keturiolikos.
Tačiau, pasak Terenso Birčo, šunį nuolat vedžiodavo pamotė.
— Dar jo nesugavote? — paklausė mergina, kai Piklas apuostė Brajento batus. — Žmogaus, kuris tai padarė, turiu galvoje.
Kima pasigėrėjo jaunatvišku optimizmu, kad žudiką galima sugauti per dvylika valandų. Paaugliškai naivi arba prisižiūrėjo serialų apie policiją.
— Dar ne, bet sugausime, — patikino Kima, kai Vilas sugrįžo į kambarį.
— Užkaisiu virdulį, — pasisiūlė Nikola, prasilenkdama su tėčiu. Piklas neatsiliko nuo jos.
— Štai, jos nešiojamasis kompiuteris ir darbo knyga, bet... — Jis nutilo perduodamas daiktus.
— Bet? — paklausė Brajentas.
— Vos nepasakiau, kad norės juos susigrąžinti iki vakaro.
— Tai užtruks kurį laiką, — tarė Kima, perduodama daiktus Brajentui. Tada pasisuko į Vilą. — Atsiprašau, ar prieš išeidama galėčiau pasinaudoti tualetu?
— Žinoma, tolėliau koridoriuje.
Kima nudrožė tiesiai į virtuvę.
— Oi, atsiprašau, ieškojau tualeto, — pasakė ji Nikolos nugarai.
— Ne, neieškojote, nes praėjote pro jį.
Piklas čiaumojo ėdalą, sukišęs snukį į dubenį, o mergina maišė vaflių tešlą. Ant stalviršio buvo pasidėjusi įvairių uogų ir sirupų. Kai kas vis dar turi gerą apetitą.
— Taigi, tėtis padovanojo tau Piklą per gimtadienį? — neutraliai paklausė Kima.
— Ne, jis nupirko kaip susitaikymo dovaną, kai pakeitusi mokyklą ir persikrausčiusi čia praradau visus savo draugus.
— O, aišku.
— Tikrai? — paklausė Nikola, atsisukdama į ją. — Vadinasi, jau žinote, jog neįmanoma susirasti draugų, kai paaiškėja, kas yra mano pamotė? Ar žinote, kaip jaučiausi, kai visą dieną mane gąsdina vaiduoklių dejonėmis? Ir klausinėja, ar ir aš matau mirusiuosius?
Kima stebėjo, kaip merginos veidu slenka įvairiausios emocijos.
— Spėju, kad per tuos metus judvi nesuartėjote?
— Pakentėme viena kitą, būtų teisingiausia sakyti. Sendę domino tik mano tėtis. Aš buvau apgailėtinas bagažas, kuris atkeliavo su juo. Ji nebuvo motiniška iš prigimties, o ir aš būčiau atstūmusi jos bandymus atstoti mamą. Aš turėjau mamą. Ji mirė.
— Užjaučiu, — tarė Kima, išgirdusi skausmą tuose dviejuose žodžiuose.
— Dėkui, bet jūs jos nepažinojote. Viskas buvo gerai, mums su tėčiu... atsigavome. Jis vėl pradėjo šypsotis. O tada susipažino su Sende, ir viskas pasikeitė.
Kima negalėjo nepagalvoti, kad tai, ko gero, rekordiškai ilgiausias vaikiško pykčio priepuolis, koks kada nors buvo užfiksuotas. Daug žmonių po mylimųjų mirties užmezga naujus santykius. Atrodo, kad didelės permainos Nikolą užgriuvo brendimo laikotarpiu. Be abejo, buvo sunku, tik keista, kad priešiškumas per tuos metus nedingo.
— Atrodo, tavo tėtis Sendę labai mylėjo, — tyliai pasakė Kima. — Juk nepavydi jam antros galimybės būti laimingam?
— Aišku, ne, — atkirto mergina, pildama tešlos į vaflinę.
Tačiau kai ko Nikola negalėjo atleisti. Todėl Kima laukė, kol mergina pratęs.
— Niekada nenorėjau, kad tėtis amžinai liktų vienas. Nepykstu dėl to, kad jie susitiko. Tik nekenčiu dėl to, kaip jie susitiko. Mane pykina, niekada jai to neatleisiu.
5
— Jie susipažino per seansą? — negalėdamas patikėti paklausė Brajentas, kai abu sėdo į mašiną.
— O taip, jis ieškojo būdo pabendrauti su pernelyg anksti mirusia žmona, kuri buvo partrenkta automobilio ir palikta mirti.
— Ar seniai ji buvo mirusi? — paklausė Brajentas, Kimai rašant kažkam žinutę.
— Prieš du mėnesius.
— Gal juokauji?
— Prasuk pro nuovadą, — nurodė inspektorė. — Ir ne,
nejuokauju. Nikola vis dar pyksta. Jai atrodo, kad Sandra nusitaikė į tėtį ir sumedžiojo jį silpnumo akimirką.
— Po dviejų mėnesių, prakeikimas. Įdomu, ar per seansą velionė jam neperdavė, kad susipažins su nauja moterimi?
— Nežinau, bet kažkas čia labai neskanu, — pritarė Kima. Du mėnesiai, aštuonios savaitės, maždaug šešiasdešimt dienų. Tikrai per maža laiko gedėti.
— Gal pirmoji žmona pasiuntė žinutę per antrąją, kad nieko tokio judėti į priekį, — spėjo Brajentas.
— Jeigu judės su ja, — pridūrė Kima.
— Och, kaip ciniška, viršininke. Akivaizdu, Sandrą jis mylėjo, todėl nereikia šitaip teisti, gerai?
Teisia ar ne, vis tiek kažkaip neskanu, ir Nikolos priešiškumas atrodo suprantamas.
Kima nieko nesakė, kol Brajentas sustojo prie nuovados. Ten rado prie durų laukiančią Steisę.
Kima nuleido langą ir perdavė nešiojamąjį kompiuterį.
— Atkreipk dėmesį į elektroninius laiškus. Atrodo, retsykiais ji sulaukdavo bepročių grasinimų.
— Kol kas nieko inkriminuojamo apie ją neradau, — imdama kompiuterį pasakė Steisė. — Prieš porą metų buvo paminėta kito aiškiaregio demaskuojančiame straipsnyje „Daily Mail“.
— Aišku, ieškok toliau, — nurodė Kima. — Negaliu užsukti — Brajentas vaišina mane kava pas Luidžį.
Brajentas, išgirdęs šią informaciją, staiga atsisuko.
Steisė nutaisė grimasą.
— Ooo, suvalgykite už mane vieną tų nerealių vanilinių kanolių.
Kima nusišypsojo uždarydama langą.
„Luidžis“ buvo autentiškas italų restoranas, atsidaręs priemiestyje. Aukščiausios kokybės produktai, puiki kava ir nuostabus aptarnavimas iš karto paneigė pranašystes, kad jam niekada nepavyks. Jų komanda mėgo nuvažiuoti ten kokio skanėsto, juo labiau kad restoranėlis buvo vos pora mylių nuo nuovados.
— Mmm... jau dabar jaučiu jo skonį, — pasakė Kima, kai Brajentas įsuko į automobilių aikštelę.
— Beveik keturi svarai už kavos puodelį, — sudejavo kolega, kai jie išlipo iš mašinos.
— Verta kiekvieno penso, — patikino Kima. — Man paprastos juodos, — pridūrė atsisėsdama lauke. Luidžio kavai nieko netrūko.
Nuo staliuko lauke buvo puikiai matyti dviejų važiuojamųjų dalių kelias į Maklou Hilį, bet ji atvažiavo ne miesto panorama gėrėtis. Kima atsivertė Sandros darbo knygą. Iš karto pastebėjo, kad moteris išnaudodavo kiekvieną nedidelį dienos langelį surašyti viskam: apsilankymams pas odontologą, vizitams pas gydytojus, veterinarą, pirkinių sąrašams ir socializacijai. Puslapiai išmarginti juodu ir raudonu rašalu. Asmeniniai įrašai buvo raudoni, darbo įrašai — juodi.
— Ačiū, Brajentai, — padėkojo Kima, kai kolega padėjo ant stalo padėklą.
Jos akys nukrypo į lėkštę tarp dviejų kavos puodelių.
— E... nereikėjo klausytis jos pažodžiui, — pasakė prisiminusi Steisės palinkėjimą suvalgyti kanolį. — O kas čia? — paklausė ji, žiūrėdama į mažą rudą užlankstytą ir užklijuotą maišelį.
Brajentas patraukė pečiais.
— Kavos maišelis nuo Luidžio Steisei. Jis konkrečiai paprašė perduoti jį tai „mielai“ policininkei.
— Visai nejuokinga, — atsakė Kima, paimdama maišelį
nuo padėklo ir prisitraukdama arčiau savęs. — Gerai, iš to, ką matau, visas Sandros gyvenimas yra šioje knygoje. Kai kurie įrašai labai šykštūs; ko gero, pravartu eiti atbuline tvarka nuo paskutiniojo, ketvirtadienio vakarą.
— Tu tikrai manai, kad ji buvo nužudyta dėl savo darbo? — paklausė Brajentas, atsikandęs didelį kanolio kąsnį.
Sluoksniuotos tešlos trupinių prilipo ant jo lūpų.
— Viešpatie, kartais spėlioju, kaip Dženė gali tau atsispirti.
Jis gūžtelėjo ir atsikando dar.
— Juk aiškiaregystės normalia profesija nepavadintum? — svarstė Kima. — Iš karto aišku, kad tokia traukia bepročius ir nekentėjus, todėl atrodo, kad geriausia pradėti nuo jos.
— Tai ką mes turime ketvirtadienio vakarą? — paklausė Brajentas, padėjęs pyragėlį.
— Turime vardą Katerina, namo numerį ir pašto kodą. Ne kažin kas, betgi reikia nuo ko nors pradėti, — atsakė Kima ir ėmė spėlioti, ką jiems duos tas vizitas.
6
Nors viršininkė pasakė, kad Sandros Dikin skrodimas prasidės devintą, Kitsas, regis, jau buvo gerokai pasidarbavęs, kai Penas atvyko minutė po devintos.
— Atsiprašau, kad vėluoju, — pasakė nenorėdamas iškart nuvilti Kitso.
— Nevėluoji. Nutariau nevažiuoti namo ir pradėti anksti.
Peno dėmesį iškart patraukė moters veidas. Jis buvo matęs Sandros nuotrauką iki nužudymo, pjūvis per burną atrodė makabriškai. Galiausiai jis atplėšė žvilgsnį ir susikaupė ties
viršininkės nurodymais. O ji nurodė smulkiai išsiaiškinti apie tą nenustatytos tapatybės benamį.
— Bosė minėjo, kad savaitgalis buvo užimtas, — prakalbo jis, kai Kitsas užsirašė Sandros kepenų svorį.
— Jeigu tik žmonės nustotų mirti nedarbo metu, — atsiliepė Kitsas, rūpestingai dėdamas kepenis į vietą.
Penui staiga toptelėjo, kad nėra reikalo šitaip atsargiai ir dėmesingai elgtis per skrodimą. Prieš užsiuvant lavoną organai gali būti sudėti bet kur. Kas sužinos? Būtent tokiomis akimirkomis jis aiškiai suprasdavo, kodėl žmonės vadina Kitsą keistuoliu, o jie juk nežinojo ir pusės to mėšlo, kas ateina jam į galvą.
— Apibendrinkime, ką žinome, — tarė Kitsas. — Mūsų auka buvo sveiko svorio tokiam ūgiui. Atrodo, niekada nerūkė, ir nėra požymių, kad būtų smarkiai gėrusi. Paskutinį kartą, likus valandai iki mirties, valgė kažkokį vištienos ir makaronų patiekalą.
Penas linktelėjo, prisitaikęs prie šokio, kurį jie kaskart atlikdavo. Iš pradžių Kitsas pateikdavo informaciją, iš kurios tyrimui nebūdavo jokios naudos. Toliau išklodavo viską apie sužeidimo pobūdį. Ir galiausiai kyštelėdavo tą riešutėlį, kurį aptikdavo skrosdamas.
— Vakar žaizdas suskaičiavome teisingai. Iš viso vienuolika, trys iš jų faktiškai paviršinės, keturios gilesnės, bet gyvybiškai svarbių organų nepasiekė, trys kitos atskirai padarytos nebūtų mirtinos. Paskutinė — tiesiai į širdį, jos nebūtų išgelbėjusi jokia medicininė intervencija. Dvylikta žaizda burnos srityje padaryta po mirties, kaip ir spėjome.
— Maitojimas, — automatiškai leptelėjo Penas.
— Čia koks nors Kriminalinių tyrimų skyriaus techninis terminas? — paklausė Penas.
— Atsiprašau, pagalvojau garsiai. Lyg prieš nužudydamas grobuonis silpnintų auką. Akivaizdu, žudikas žinojo, kaip smogti mirtiną smūgį, bet nutarė nedaryti to, kol nebus pasiruošęs.
Kitsas nieko neatsakė, bet ir neprieštaravo.
— Radote ko nors panagėse? — pasidomėjo Penas.
Kitsas patraukė pečiais.
— Paėmiau mėginius ir išsiunčiau Mičui, bet sunku pasakyti, ką rasime, turint galvoje, kiek panagėse liko jos pačios kraujo spaudžiant žaizdas.
Nors užpuolimas buvo itin žiaurus, atrodo, teismo medicina nelabai turi už ko užsikabinti.
Kitsas tarsi laukė, ar neturės daugiau klausimų. Penas mindžikavo nuo kojos ant kojos ir nieko nesakė. Jeigu ir bus koks riešutėlis, sulauks jo netrukus.
— Beje, vienas dalykas pasirodė įdomus.
— O, jėga.
— Bet tai niekaip nepadės jūsų tyrimui.
— O.
Įdomus kam, nusistebėjo Penas, jeigu jiems visiems jokios naudos?
— Aptikau plaukų linijos pažeidimą pakauškaulyje, — pasakė Kitsas, rodydamas į savo pakaušį.
— Taip.
— Jis senas, greičiausiai patyrė traumą dar nesulaukusi nė dešimties.
— Nesuprantu, kodėl man tai pasakojate? — prisipažino Penas.
— Nemanai, kad po to incidento ji gavo aiškiaregės dovaną?
Penas apsimetė susimąstęs.
— Na, juk daug aiškiaregių, mediumų, spiritistų tvirtina, esą pradėjo regėti ar girdėti įvairius dalykus po traumos vaikystėje.
Matydamas buką seržanto veidą Kitsas tęsė:
— Tau nė kiek neįdomus Sendės talentas ir ar ji išties turėjo aiškiaregės gebėjimų?
Nuo tada, kai sužinojo, kuo moteris užsiėmė, Penas apie tai nė karto nesusimąstė. Jam išties buvo vis vien.
— Ko gero, rimtai pamąstęs nusistebėčiau, ar ji tikrai buvo apdovanota gebėjimu regėti ateitį, nes neįžvelgė, kas laukia jos pačios, — nuoširdžiai prisipažino.
— Oi, Penai, nesu įsitikinęs, kad viskas veikia taip tiesmukai, bet matau, kad gaištu laiką, bandydamas įtraukti tave į filosofinį ginčą.
— Galbūt prie alaus bokalo ir maišelio mėsos traškučių, o šiam kartui viršininkė kažką minėjo apie benamį, — atsakė Penas, supratęs, kad daugiau apie Sandrą Dikin nieko neišpeš.
— Ar tavo viršininkė nurodė paspirginti mane dėl to benamio? — pasitikslino Kitsas ir reikšmingai išrietė lūpą.
Jeigu kada abejoji dėl atsakymo, klok tiesą — toks buvo Peno šūkis.
— Taip.
— Leisk pabaigti ir galėsi susipažinti, jei nori.
Peną glumino pasitenkinimo šypsnys patologo veide. Jis jau seniai prisiekė sau nesikišti į keistą viršininkės ir Kitso bendravimą. Kodėl jie toliau taip piktai špaguojasi, nors per daugelį metų pamėgo ir ėmė gerbti vienas kitą, jam buvo mįslė.
— Ar tyčia pasakėte jai, kad ten Džonas Dou? — paklausė Penas, staiga įtaręs klastą.
— Gal išsprūdo. Bet, aišku, tavo viršininkė, pradėjusi rimtą tyrimą, jo imtis negali. Būtų klaida net prašyti.
Aišku, todėl Kitsas ir nesivargino prašyti, tik numetė kriaukšlę, kuriai inspektorė negalėjo atsispirti: nenustatyta tapatybė. Kitsas, kaip ir visi, žinojo, kad Kima turi silpnybę bevardžiams žmonėms. Kiekvienas nusipelnė būti įvardytas.
— Jis juk nebuvo nužudytas? — paklausė Penas. — Jam tyrimo nereikia?
Kitsas papurtė galvą.
— Jam tik reikia žmogaus, kuriam rūpėtų.
Na, štai. Štai tas pasitikėjimas ir pagarba, kurią šis vyras jaučia jo viršininkei, nors niekada neprisipažintų, net jei nuo to priklausytų jo gyvybė.
Vieną dalyką Penas žinojo garantuotai: jis nepraneš viršininkei, kad ji buvo apgauta. 7
Katerina Teilor gyveno kotedže Kingsvinfordo pakraštyje. Remiantis Steisės atlikta atvirkštine rinkėjų sąrašo paieška, jai buvo trisdešimt devyneri, gyveno su keturiasdešimt vienų metų vyru ir dvyniais penkiolikmečiais berniukais. Priešais namą stovėjo „Fiat Punto“.
Kima pasibeldė ir duris iškart atidarė aiškiai išeiti ketinusi moteris. Vienoje rankoje laikė mašinos raktelius, kitoje — skrebutį.
— Atsiprašau, bet aš vėluoju į...
Moteris nutilo, kai Kima ištraukė pažymėjimą ir abu pristatė.
— Gal galėtume užeiti minutei?
— O Dieve, ar viskas gerai?
— Viskas gerai, — atsakė Kima, kai moteris pasitraukė juos įleisdama.
Kima iškart pastebėjo, kad kambariai maži, žemomis lubomis su sijomis, baldų nedaug.
Bet jų visai nemažai, suprato, kai moteris nulydėjo juos į
kotedžo galą, kur priestate buvo įrengta erdvi ir šviesi virtuvė, tarsi priklausanti visai kitam namui.
Moteris išmetė skrebutį į šiukšlių dėžę, bet atsisėsti nepakvietė.
— Tai ko jūs?..
— Mes čia dėl Sandros Dikin.
Katerina ėmė purtyti galvą.
— Nepažįstu jokios...
— Aiškiaregė Sendė, — patikslino Kima. — Ji buvo čia ketvirtadienio vakarą.
— Teisingai, — patvirtino Katerina susiraukdama. — Bet mes nedarėme nieko neteisėta.
— Žinoma, ne. Man labai gaila, bet turiu pasakyti, kad Sendė nužudyta.
— K...k... ką? — išbaldama paklausė Katerina.
Ji pažvelgė į didžiulio valgomojo stalo galą, kur tikriausiai sėdėjo aiškiaregė, tada priėjo prie kėdės ir pasiūlė jiems atsisėsti.
— Kaip... tai yra... kur... prakeikimas.
— Nebus lengviau, jei pasakysiu, — įspėjo Kima. — Ji buvo nužudyta vakar vakare, kai vedžiojo savo šunį.
Katerina išsižiojo. Žinia moterį akivaizdžiai sukrėtė, visgi Kima nutarė spausti toliau. Sandra nebuvo šeimos narė ar draugė. Ji buvo klientė, paskutinė klientė, kuri matė Sandrą gyvą.
— Paskutinis Sendės darbo susitikimas buvo su jumis, ir mes bandome išsiaiškinti, ar jos elgesys nepasirodė keistas.
— Mačiau ją pirmą kartą, todėl negaliu pasakyti, ar elgėsi neįprastai, bet nieko keista nepastebėjau.
— Ji neatrodė nervinga ar išsiblaškiusi?
Katerina papurtė galvą.
— Nepastebėjote kokių nors keistų automobilių prieš jai atvažiuojant ar išvykus?
— Nebūčiau galėjusi pastebėti. Visą vakarą kiemas buvo tarsi automobilių stovėjimo aikštelė.
— Kodėl? — susidomėjo Kima. — Vyko dar kas nors?
— Ne tik atvyko ir išvyko viešnios, dar ta painiava su Betsės vyru.
— Ar čia buvo ir kitų moterų?
— O, taip. Sendė apsilankė pas mane ne viena. Buvo kelios moterys iš jogos užsiėmimų. Pagalvojome, kad gera pramoga. Nepamenu, kuri pasiūlė, bet Betsė nuolat pas ją lankosi.
— Betsė?
— Betina. Ji dažnai lankosi pas Sendę. Ji suorganizavo seansą, o aš pasiūliau surengti jį čia, — išdidžiai paaiškino Katerina.
— Vadinasi, susirinko draugių grupė?
Katerina kreivai šyptelėjo.
— Na, tikromis draugėmis jų nepavadinčiau. Tai yra nė vienos nepažįstu seniai, bet visos paplepam prieš ir po treniruotės. Iškilo ta idėja, pasiūliau surengti vakarienę pas mane. Jau buvau pasakojusi apie savo naująją virtuvę. — Ji kilstelėjo antakius. — Ir apie ginčus su Marku dėl biudžeto. Todėl atrodė puiki galimybė parodyti joms, dėl ko kilo visas tas šaršalas.
Norėjai pasipuikuoti, suprato Kima, pagavusi moters mintis. Kol kas virtuvę ji paminėjo daugiau kartų nei mirusiąją.
— Ar galite išvardyti, kokios dar moterys dalyvavo? Duoti jų adresus ir telefonų numerius?
— Oi, velnias, jų adresų neturiu, tik numerius „WhatsApp“ programėlėje, — paaiškino Katerina, siekdama telefono.
Brajentas išsitraukė užrašinę.
— Gerai, taigi Betina yra namų šeimininkė, turi tris mažus vaikus, kelias valandas per savaitę Dadlyje savanoriauja gyvūnų ambulatorijoje, — pasakė Katerina ir padiktavo jos telefono numerį.
— Užsirašiau, — tarstelėjo Brajentas.
— Liza Braun yra nekilnojamojo turto vystytoja ar kažkas panašaus. Galite rasti spardančią kam nors kiaušus statybų aikštelėje Netertone.
— Daugiabučio? — pasitikslino Kima.
Katerina linktelėjo.
Kima žinojo tą vietą. Tai buvo nedidelis mažmeninės prekybos miestelis už Sinder Benko salos*, kuriame buvo išduotas leidimas statyti trisdešimt naujų butų.
— Dar buvo Emilė, ištvėrusi vėžio operaciją, — tarė Katerina, rodydama sau į krūtinę. — Žinau tik tiek.
Brajentas užsirašė numerį.
— Ir galiausiai Rouzė, kuri nepadarytų šuns pozos, net jeigu grėstų pavojus gyvybei, nors ji stengiasi, dievaži. Galbūt be tų papildomų kilogramų pavyktų, bet ar man teisti?
Ir vis dėlto teisi, pagalvojo Kima, nutylėjusi komentarą, kol Katerina diktavo Rouzės numerį.
— Kur galėtume rasti Rouzę?
— Geras klausimas. Iš tiesų nieko apie ją nežinau, tik kad dirba ligoninėje.
— Gerai, ar čia visi, kas dalyvavo ketvirtadienio vakarą?
— Taip, nebent priskaičiuosite du paauglius, kurie iškirpo skyles mano egiptietiškos medvilnės paklodėse ir įsiveržė leisdami baisius garsus.
— O jūsų vyras?
— Dirbo iki vėlumos. Jis grįžo praėjus valandai, kai visos išvažiavo, ir surijo visus likusius sušius.
Brajentas įsidėjo užrašų knygelę. Turėjo viską, ko reikėjo, bet Kima norėjo sužinoti daugiau.
— Ar vakaras praėjo gerai? Kuri nors ką nors sužinojo? — paklausė.
* Cinder Bank Island — žiedinė sankryža į pietus nuo Dadlio miesto centro. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)
— Na, jokia teta Meibelė nepasirodė ir nepranešė, kur paslėpta neįkainojama segė, jeigu tai turite galvoje. Ji ne tai turėjo galvoje.
— Jeigu atvirai, visa atmosfera pasikeitė, kai pasirodė
Betsės vyras. Tiksliau, Liza jau niršo po savo seanso. Atrodo, jos praeityje būta kažko, ko ji nenorėjo ištransliuoti, todėl apsidžiaugė, kad dėmesys nukrypo kitur.
— Pasirodžius vyrui? — pasitikslino Kima.
— Taip, tačiau Betsė nusivedė jį į poilsio kambarį. Jie pasikalbėjo, bet mes žinojome, kad jis sėdi kieme ir jos laukia. Taigi visos pasijutom taip, lyg vakarėlis būtų pasibaigęs.
— O be šito, kaip manote, ar iš seanso visos gavo, ko norėjo?
Katerinos žandikaulis šiek tiek įsitempė.
— Oi, niekas iš jo nieko rimto nesitikėjo. Lengva pramoga, proga pasijuokti.
Žodžiai ir nuotaika atrodė įtikinamai.
Tik moters išraiška kalbėjo visiškai priešingai.
Ir tos išraiškos Kima dar ilgai negalėjo pamiršti, kai žiūrėjo, kaip Katerina įsėda į mašiną ir išvažiuoja į darbą.
8
Steisė nusprendė atidėti kompiuterį į šalį, kol aiškinosi apie dvi viršininkės jai nurodytas pavardes: tėvo Džordžo
Markinsono ir Terenso Birčo. Nutarė pirma imtis vyro, suradusio kūną.
Kaip paprastai, suvedė jo pavardę į Nacionalinę duomenų bazę, kuria naudojasi policija ir kitos tarnybos.
— O, — tarstelėjo, kai ekrane pasirodė nuotrauka pagal nurodytą apibūdinimą. Apvalaino veido, įpusėjęs ketvirtą dešimtį,
rudų plaukų, su apgamėliu ant dešinio skruosto. Nuotrauka daryta trečiojo dešimtmečio viduryje, bet niekas nepasikeitė.
Į policijos akiratį Terensas Birčas pateko dvidešimt ketverių. Kaimynė, dvidešimt šešerių Šarlotė Danks, pranešė, kad jis nuolat stovi prie jos namo.
Pirmas apsilankymas: Birčui patarta atstoti nuo pareiškėjos.
Antras pareiškimas dėl tokio paties elgesio.
Antras apsilankymas: Birčas tvirtina nesiliausiąs, nes jam patinka į ją žiūrėti. Pareigūnai informavo jį apie įstatymų pakeitimus, susijusius su persekiojimu, įspėjo, kad užsitrauks baudžiamąją atsakomybę ir bus suimtas, jeigu ir toliau taip elgsis.
Steisė žinojo, kad persekiotojų būna visokių: buvę artimieji, pažįstami ar nepažįstamieji.
Birčas tvirtino, kad jie pažįstami, bet Danks teigė niekada gyvenime su juo nekalbėjusi.
Katės ir pelės žaidimas tęsėsi porą metų. Vis dėlto Danks surinko pakankamai įrodymų ir policija teikėsi jį suimti, po poros mėnesių Terensas buvo paleistas. Galiausiai jis ėmė lankytis Danks darbo vietoje. Vyrų kolegų perspėjimai Terenso neveikė, jis pasistengdavo visada likti viešoje vietoje.
Praėjo ketveri metai, ir pagaliau jis stojo prieš teisėją. Jam buvo skirta simbolinė bausmė ir griežtas įspėjimas.
Iš to, ką matė Steisė, Šarlotė Danks viską padarė teisingai. Vedė dienoraštį, fotografavo ir rašė prašymus, kad vyras negalėtų prisiartinti. Draudimus Terensas vis tiek sulaužė ir galiausiai pusei metų sėdo į kalėjimą.
Iš to namo Danks išsikraustė, bet darbo nepakeitė. Tą pačią dieną, kai buvo paleistas, Terensas atėjo į jos darbovietę. Po metų ir dar vienos bausmės Danks išsikėlė į Somersetą. Po savaitės Birčas ją susirado ir vėl viskas pasikartojo. Praėjusiais metais jis vėl atliko bausmę kalėjime, o kai išėjo į laisvę, Danks buvo dingusi.