dienos su savimi
Gyvenkime nesuvaidintą gyvenimą
Nuraminkime protą
Kurkime tikrus santykius
Renata Cikanaitė
dienos su savimi
Gyvenkime nesuvaidintą gyvenimą
Nuraminkime protą
Kurkime tikrus santykius
VILNIUS 2025
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
© Renata Cikanaitė, 2025
© „Tyto alba“, 2025
ISBN 978-609-466-866-1
Įvadas
Ši knyga apie gyvenimą, kurį gyvename kiekvieną dieną. Apie šeimą. Darbus. Santuoką. Svajones. Nesėkmes.
Ją pradėjau rašyti, vaikščiodama su Meilute, mūsų šuniuku. Mintis gimdavo besiklausant miško, o grįžusi namo ją išliedavau ant popieriaus lapo. Taip praėjo metai.
Knygą galima skaityti nuo pradžios iki galo. Bet galima atsiversti ir perskaityti tą puslapį, kurį susiranda pirštai. Galima skaityti ryte, prieš pradedant dieną, arba įsikvėpti prieš einant miegoti. Galima perskaityti viską vienu ypu, galima skaityti ilgai, dieną jaukintis kelias savaites arba pradėti nuo galo.
Kiekviena diena atveria po naują mintį, požiūrį ar pasvarstymą apie mūsų gyvenimą. Kartais pasvarstymai yra rimti, kartais eiliuoti, o kartais – labai praktiški, atsinešti iš asmeninių diskusijų, įkvėpti pokalbių mano vedamoje savęs pažinimo grupėje Augančios mes arba individualių konsultacijų.
Knygoje yra 365 mintys – tiek, kiek dienų metuose. Kviečiu perskaityti ir skirti dieną tai minčiai išbandyti, prisijaukinti ir pagyventi su ja.
Rašiau knygą norėdama padovanoti daugiau darnos ir ramybės.
Rašiau knygą norėdama pasiūlyti alternatyvų, ką galvoti.
Rašiau knygą norėdama užduoti klausimus, į kuriuos atsakymus nešiojamės viduje. Kartais reikia nueiti daug žingsnių, kad juos išgirstume.
Ši knyga jums duos tai, ko tuo metu reikės labiausiai. Naujų būdų pažvelgti į savo šeimą, drąsos paieškoti atsakymų, gairių renkantis naują kelią, bendrystės, emocinių būsenų patvirtinimo ir palaikymo einant, kai kelio dar nesimato.
Noriu paprašyti tik vieno – pasitikėti.
Iki galo.
Pasėti sėklą ir išlaukti derliaus.
Pradžia
Visi esame susidūrę su nepaliaujamu minčių srautu, kad nepavyks, neišeis, ne taip gyvename, ne mums skirta. Niekam neturiu laiko, darbas–namai–vaikai, ir rytoj vėl iš naujo. Nenoriu eiti į darbą. Jaučiuosi nuolat pavargęs, nesuprantu kodėl. Iš poros santykių perėjome į tėvų vaidmenį, išskyrus vaikus, apie nieką kita nebesikalbame, ir net dėl vaikų baramės. Kodėl negalime atostogauti tiek, kiek kiti? Kodėl kitų vaikai normalūs, išauklėti, gerai mokosi?
Kodėl taip svarbu, ką galvojame? Mūsų mintys ir įsitikinimai daro tiesioginę įtaką mūsų jausmams ir emocijoms. Jų pastūmėti kuriame gyvenimą.
Jeigu manau, kad esu bloga mama, jausiuosi nevykėlė ir tikriausiai kaltinsiu save bei pyksiu ant savęs ir vaikų. Tokie jausmai patvirtins mintį, kad esu bloga mama.
Jeigu galvoju, kad su vaikais klostosi gana geri santykiai, tuomet jaučiu džiaugsmą ir optimizmą. Tikriausiai to įkvėpta imsiu ir pakviesiu pasivaikščioti iki ledainės, kur visi atsipalaidavę laižysime ledus, o aš manysiu, kad viskas mūsų šeimoje yra gerai.
Minčių įtaka mūsų savijautai yra pati didžiausia. Ne pati gyvenimo situacija, bet tai, ką apie tai galvosime. Todėl labai svarbu visų pirma išsiaiškinti, ką galvoju. Ir tada pasvarstyti apie alternatyvą galvoti kitaip, jeigu tai, ką dabar galvoju, man visai nepadeda.
Visuose šios knygos puslapiuose kalbu apie alternatyvą galvoti kitaip. Esame taip sukurti, kad negalime negalvoti, tad bent pagalvokime, ką norime.
Ką norime galvoti apie savo vaikų charakterius?
Ką norime galvoti apie mudviejų su partneriu skirtumus?
Ką norime galvoti apie savo prigimtį?
Ką norime galvoti apie savo ateitį?
Ką norime galvoti apie sėkmę ir nesėkmę?
Kiekvienas puslapis yra naujos minties pradžia. Kiekvienas puslapis yra kvietimas savo dėmesį nukreipti nauja kryptimi. Kiekvienas puslapis yra galimybė pamatyti kitaip. Ne todėl, kad naujos mintys yra geresnės arba suteiks daugiau laimės. Juk geriausiai jaučiamės artėdami pusiausvyros link. Naujos mintys suteikia galimybę siekti pusiausvyros. Jos tarsi dar neišminti ir nenueiti keliai.
Dažniausiai supamės tų pačių minčių ir įsitikinimų sūpynėse.
Tikime savo tiesa, tarsi visa kita būtų melas. Nežinome, kas yra anapus. Niekada apie tai nepagalvojome.
Ar man patinka, ką galvoju apie save, artimuosius, gyvenimą?
Jeigu ne, kviečiu 365 dienas kartu pagalvoti ką nors naujo.
Jeigu taip, kviečiu 365 dienas kartu praturtinti tai, ką galvojate.
Klausimų, pastebėjimų, pamąstymų ir įspūdžių lauksiu el. paštu renata@tevairysyje.lt.
1 diena .......................................
Kodėl nelengva gyventi
Visi norime gyventi taip, kad būtų linksma, lengva ir patogu.
Kai skaitome knygas ar klausomės TED kalbos, ieškome to kaip – kaip gyventi, kad būtų lengva. Tų kaip yra tiek, kiek žmonių, kurie apie tai kalba. Tad turime surasti savąjį kaip. Tai varginantis ir rimtas darbas, nes toli gražu negyvename deficito laikais. Gyvename pasirinkimų gausoje.
Šiandien pakalbėkime ne kur ieškoti to kaip, o apie tai, kad mes jo ieškome. Nenorime tikėti, kad gyvenimas gali būti nelengvas. Nenorime tikėti, kad sutarti kuriant santykius nelengva.
Kad nerėkti nelengva. Suprasti nelengva. Klausytis nelengva. Ieškoti nelengva. Nesiklausyti nelengva. Neieškoti nelengva.
Rėkti nelengva. Kontroliuoti nelengva. Patarti nelengva. Būti teisiam nelengva.
Ką reiškia nelengva? Pirmame plane tai reiškia viską, kas nevyksta savaime. Tarkim, norime pasakyti, kaip jaučiamės nepuldami kito, bet tai nelengva. Antrame plane – pasilikti su padariniais to, kas vyksta savaime. Tarkim, savaime aprėkiame ir apkaltiname kitą žmogų, bet nelengva pasilikti su kaltės ir nusivylimo jausmu, kad neišėjo, kaip norėjome.
Pirmas planas yra valdomas instinktų. Tai seniausia ir greičiausia mūsų dalis. Tai, kas atsirado po Didžiojo Sprogimo ir kas
mus saugojo kaip mažą per stebuklą užsimezgusią ląstelę nuo visų galimų pavojų. Bet gana greitai atsirado ir kažkas kito. Pavadinkime tai sąmone. Tai, kas turėjo gebėjimą jausti aplinkos, kurioje esame, potencialą. Gebėjimą jausti, kur esame ir ką su tuo galime nuveikti. Gebėjimą keistis, prisitaikyti prie sąlygų ir augti.
Kažkur pakeliui tarp pirmosios ląstelės elgesio modelio stimulas–reakcija ir sudėtingo modernaus žmogaus interakcijų tinklo išsivystė gebėjimas išsaugoti informaciją, kitaip tariant, mokytis.
Net pati paprasčiausia gyvybės forma geba tai daryti išsaugodama informaciją savo DNR ir perduodama ateities kartoms.
Nuo pat pradžių pradžios instinktai ir sąmonė ėjo koja kojon. Tik sąmonė labiau viską aprėpia, mato ateities viziją ir ten mus veda, o instinktai nori iš pradžių įsitikinti, kad nežūsime ten keliaudami. Kam strateguoti, kaip prisitaikyti ir vystytis, jeigu nebus kam to daryti.
Žiūrint iš žmogiškos perspektyvos, instinktai liepia gintis, pulti, teisintis, įrodinėti, o sąmonė veda visai kitu keliu – taikos, darnos, savistabos. Sekti instinktais – lengva, nes jie neprašo jokių pastangų. Jie sako: palik viską, kaip yra, nes jeigu taip išgyvenai iki šiol, vadinasi, elgiesi gerai. Sekti sąmone – nelengva, nes ten nuolatinės treniruotės, išbandymai, naujovės, keitimasis.
Sąmonė sako: eik į nežinią, į nepatogumą. Tavo užduotis – ne išgyventi tame, kas yra, o sukurti naują žemę sau ir kitiems.
Neradau, kaip gyventi lengvai. Esu išbandžiusi daug kaip, bet visi jie buvo laikini. Nelengva jausmas grįžta reguliariai. Ir toliau ieškau kaip, iš smalsumo, iš vilties saldumo. Tik pasikeitė kodėl. Domina pati paieška, ne rezultatas. Palikau pirmūnės uniformą suole, nebeinu ieškoti dešimtuko, einu smalsauti.
2 diena ......................................
Kodėl tėvai buvo ne tokie, kokių norėjome
Ne vienas ir ne kartą esame pagalvoję ir paklausę savęs: kodėl atėjau į šitą šeimą, kodėl mano tėvai buvo tokie, kodėl negalėjo viskas būti kitaip? Kodėl mama negalėjo būti kantri, kodėl tėtis negalėjo nerėkti, kodėl man nesakė, kad aš protinga, kodėl vadino negražia, kai buvau murzina, kodėl akys nesužibdavo, kai įeidavau į kambarį...
Visiems mums ko nors trūko tėvų namuose. Dažniausiai iki skausmo žinome, ką ten pakeistume, kad būtų taip, kaip visą laiką įsivaizdavome. Esu skaičiusi sakmę, kad prieš atkeliaudami į šią žemę pasirenkame šeimą. Pasirenkame tokią, kuri mums primintų, su kokiais darbais čia ateiname. Net ne pasirenkame, o susitariame su jais, kad jie bus tie kertiniai žmonės mūsų gyvenime, kurie savo gyvenimo būdu mums kiekvieną dieną primins, su kokia misija čia atėjome.
Ši sakmė labai giliai įstrigo. Pamačiau kitokio santykio su savo pačios vaikyste galimybę. Tuo metu skaičiau The Tibetan Book of Living and Dying * ir knygos mintys paantrino sakmės prasmę. Gimstame, augame, tuokiamės su žmonėmis, kurie mums bando priminti tai, ką keliaudami iš vieno kūno į kitą pamirštame –kas esame ir ką čia veikiame. Kitaip tariant, kas mums rūpi ir kam reikia mūsų dėmesio bei rūpesčio. Tai, kad kiti mums turi priminti, rodo sujauktą mūsų sąmonę. Budizme tai vadinama samsara, nuolatiniu įsikūnijimo ratu, kol siela nepamatys ir neišmoks meilės. Jeigu esame čia, tai ir yra geriausias įrodymas, kad vis sugrįžtame, nes turime, ko išmokti.
* Išversta į lietuvių k.: Rinpoche, S. Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga. Kaunas: Mijalba, 2006.
Iš karto patikslinu, kad niekaip nebandau pateisinti smurto ar nuneigti ir sumažinti traumos ir skausmo. Kalbu apie tai, kaip susigrąžinti gyvenimo vairą į savo rankas, kad ir ką kiti mums būtų padarę. Nuspręsti, kuo norime būti šiandien, kad ir kokių išgyvenimų patyrėme vaikystėje.
Pirmas žingsnelis aprašytas Thomo Moore’o knygoje Soul Therapy. Thomas save vadina ne šiaip psichologu, o sielos psichologu. Ir kai į jį kreipiasi žmonės, nes jaučiasi nemylimi, nevertinami tėvų ar užaugę be vietos, jis, užuot ėmęs gydyti simptomus, įsiklauso į tai, ką tas simptomas sako. Thomo manymu, simptomas rodo kelią į sielą. Simptomas rodo tai, ko sielai tuo metu labiausiai reikia.
Kai jaučiamės nemylimi, be vietos, nereikalingi – ko mūsų sielai reikia? Ką ji mums nori pasakyti, atsiųsdama tokius simptomus? Atsakymą kiekvienas ras savitą ir savą. Galbūt jaučiame nuoskaudą tėvams, kad nesijautėme mylimi, o atidžiau pasižiūrėję pamatysime, kad ir mes patys nemokame mylėti nei savęs, nei kito. Čia ir yra mūsų užduotis – išmokti mylėti.
Gal užaugome be vietos, nereikalingi, išmokome užsitarnauti kitų meilę darbais. Galbūt, užuot ieškoję naujų žmonių, kuriems būtume reikalingi, turėtume sustoti ir pasižiūrėti, ko mūsų siela prašo. Gal suvokimo, kad ne kitiems spręsti, ar aš reikalinga? Gal pastebėjimo, kad tarnauju kitiems, ir laikas patikėti, jog teisės būti ir gyventi nereikia užsidirbti? Gal pavyktų atsipalaiduoti, net ir žinant, kad kartais galiu būti nereikalinga, nes santykius kuriame savo noru, o ne iš reikalo?
Visos šios mintys artimos man. Jos nebūtinai jūsų ir nebūtinai jums. Bet tokiame milžiniškame minčių rezervuare, kuriame visi verdame kiekvieną dieną, tikiu, galite surasti savo atsa-
kymus. Atsakymus, kurie ateis naujų, gal dar negirdėtų minčių
forma, kas esate ir ką čia veikiate.
3 diena
Kas mus padaro ekspertais
Internetas pakeitė visų mūsų gyvenimus. Vienas iš apčiuopiamiausių pasikeitimų, kad bet kada galiu perskaityti bet kuriame pasaulio kampelyje parašytą knygą arba pakalbinti ją parašiusį žmogų neišeidama iš namų. Aišku, tai turi šešėlinę pusę: visko staiga tampa tiek daug, ir atrodo, kad niekada nesugebėsiu visko perskaityti ir paklausyti.
Vis dažniau pasigirsta priekaištų, kad bet kas perskaitęs knygą ar dvi tampa ekspertu ir dalina patarimus savo nepriklausomame socialinės medijos kanale ar paskyroje. Ir kad reikia labai atsargiai rinktis, kuo pasitikėti ir ko klausyti. Anksčiau, norėdamas turėti balsą, turėjai pereiti televizijos arba radijo atrankas. Dabar balsą gali turėti bet kas.
Džiaugiamės, kad internetas atvėrė galimybes mokytis visą gyvenimą, kita vertus, nepasitikime tais naujais balsais, kurie ką nors sužinojo ir išmoko patys. Nepasitikėjimas tikriausiai kyla iš to, kad niekas nepatikrino tų žinių ir už jas nedavė tradicinio diplomo. Žavimės žmonėmis, kurie savo kieme ar garaže sukūrė tai, kas visiškai pakeitė pasaulio veikimą ir kuo dabar naudojamės visi. Regis, saugiau tai palikti prie išimčių, negu manyti, kad kiekvienas galime taip gyventi. Man ši tema gana artima, nes nė vieno darbo nedirbau pagal turimus diplomus.
Baigiau prancūzų filologiją ir išsikėliau gyventi į Prancūziją,
Strasbūrą, kur dviese pradėjome maisto papildų importo verslą.
Mano vizitinėje kortelėje buvo parašyta įmonės vadovė, bet buvau viskuo: užsakymų priėmėja, vadybininke, derybininke, taip pat ta, kuri papildus dėdavo į dėžutes ir veždavo į pašto skyrių.
Prancūzų kalbos (pagal diplomą) man reikėjo tik užsakymams perskaityti. Tiesa, būčiau išsivertusi ir nemokėdama kalbos, nes buvo svarbu papildo pavadinimas ir užsakytas kiekis.
Tada įstojau į žmogiškųjų išteklių vadybos magistrantūrą ir baigusi išvažiavau gyventi į Paryžių. Ten įsidarbinau vertimų agentūros finansų skyriuje. Per visus septynerius metus nesu išvertusi nė vieno teksto, tačiau išmokau, kaip tvarkyti buhalteriją, ėmiau išmanyti finansines vingrybes ir kažkuriuo metu tapau visos įmonių grupės vadove (turėjome tris filialus Europoje). Dar vėliau iškeliavau pusei metų apžiūrėti pasaulio, o grįžusi įsidarbinau finansų vadove fiskalines paslaugas teikiančioje įmonėje. Prisimenu akcininko pastebėjimą po pokalbio – you are a self made woman* – ir iki šiol nesu girdėjusi malonesnio komplimento.
O tada gimė vaikai. Gana greitai supratau, kad nebesuvokiu, kas vyksta manyje, nes kas iki tol taip gražiai suguldavo į matematinę formulę 2 + 2 = 4, staiga ėmė nebesusidėlioti. Pasidarė smalsu, kas vyksta mano galvoje ir mano vaikų galvelėse. Tad vėl ėjau mokytis, šį kartą – edukologijos. Tuomet dar nesupratau, kad iš tikrųjų noriu gilintis į psichologiją. Ir vėl mano diplomas nugulė ant lentynos, nes gana greitai pajutau, kad man smalsiau, kas vyksta, kai tampame tėvais, o ne ką pakeisti vaikuose. Tuomet sukūriau projektą Tėvai ryšyje, apimantį programas, konferencijas ir tinklalaides tėvams apie tėvus.
* Moteris, kuri viską pasiekė savo jėgomis.
Taigi, kurios srities ekspertė esu? Pagal diplomus ar pagal patirtį? Kažkada perskaičiau, kad tik už tai, ką darome iš aistros ir pašaukimo, turėtume gauti atlygį. Daugiausiai vertės sukuriame, kai dirbame iš širdies. Galime turėti diplomą, tačiau mums nebūtinai rūpės, ką dirbsime, ar žmonės, su kuriais dirbame. Galime neturėti diplomo, bet viską išmokti patys. Juk vidinis alkis stumia mokytis, suprasti, pagerinti, daryti ir kurti.
Atsakomybė atsirinkti, kuris būdas patikimas, o kuris ne, lieka vartotojui. Vieni rinksis pagal diplomus, kiti pagal patirties metus, treti – pagal nuojautą, rekomendacijas, treti išbandys visus ir susidarys savo nuomonę.
Šie pasvarstymai man taip pat svarbūs galvojant apie vaikus. Kiekvieną kartą, kai vaikai pasirenka ką nors netradiciško, sau primenu: Renata, kai jie užaugs, galbūt tradiciška bus visai kas kita. To rėmo, į kurį reikia įtilpti, galbūt jau nebebus.
ѣ Ar mes bent žinome, kokiam apskritai pasauliui ruošiamės?
4 diena
Netikime tuo, ko nematome
Šiandien vaikščiodama miške su Meilute slydau ant neseniai užsnigto ledo, kurio nemačiau. Sniegas pradėjęs tirpti, visur buvo tokia pliurzė. Toks sunkiausiai priimamas laikas – nebe žiema ir dar ne pavasaris. Pagalvojau, kad labiausiai mums ir nepatinka tarpsezonis. Kai tai, kas yra, keičiasi ir dingsta, o to, kas bus, dar nesimato. Aišku, apsiprasti su sezonais lengviau, nes galime įsivaizduoti ir prisiminti, kaip buvo.
Daug sunkiau įsivaizduoti, kas bus, kai kalbame apie žmones. Kai vaikas iš puikaus pietų miegotojo staiga tampa irzliu nemiegotoju. Kai iš sukalbamo vaiko staiga išlenda maištininkas. Kai neatpažįstame norinčio apsikabinti vaiko ir staiga turime reikalų su palaikančiu atstumą. Kai ant durų atsiranda užrašas neiti. Kai matome, kad vyksta virsmas, bet neturime nė mažiausio įsivaizdavimo, į ką tai pavirs.
Tada belieka tai, ką mokame mažiausiai, – tikėti. Tikėti, kad esame tokia pati gamtos dalis kaip ir metų laikai. Kad po žiemos visada ateis pavasaris. Kaip po nakties visada ateina rytas. Kad iš to, kas buvo, išeis tai, kas turi išeiti. Kiekvienas amžiaus tarpsnis yra savotiškas gimimas iš naujo, tik su augančia patirtimi vis labiau atsirenkame, perfiltruojame sukauptą informaciją ir pasiimame tai, kas išsikristalizuoja. Visa kita paliekame už durų.
Pereinamaisiais laikotarpiais ieškome palaikymo, pastiprinimo ar naujų įgūdžių sau ir vaikams, nes atrodo, kad jeigu tik pakeistume, kas vyksta, tai ir sukontroliuotume, kas iš viso to gims.
Bet čia panašiai kaip kūdikį išnešioti: nors iš išorės nesimato, kas vyksta pilve, nereiškia, kad ten nieko nevyksta. Ten vyksta augimas ir jokio išorinio paskatinimo ar pagalbinio įrankio nereikia.
Vidinis virsmas turi visus reikiamus atsakymus. Labiausiai virsmą jaučiu per žodžio galią. Perskaitytą, išgirstą, parašytą.
Negalime aklai kopijuoti kitų žmonių kelio ar įpročių, bet iš nugirstų žodžių galime susidėlioti savus takus. Tai bauginanti laisvė, nelengva išsilaikyti ant kojų. Prisimenu filosofo Ralpho Voldo Emersono mintį, kad kiekviena siela, keliaudama savo keliu, eina tvirtai.
5 diena ......................................
Nežinome, kaip nukeliauti, kol neatkeliaujame
Tikriausiai visi esame patyrę tą jausmą, kai po savaičių, mėnesių ar metų sunkumų staiga vieną dieną horizonte pateka saulė ir pagaliau nurimstame. Tai, ko ilgai laukėme, dėl ko stengėmės, pagaliau čia. Jeigu tada kas nors būtų paklausęs: o tai kaip tau pavyko, tikriausiai būtume papasakoję, kaip mėginome tam tikras praktikas, ėjome į mokymus, ugdėmės naujus įpročius, bandėme, bandėme, dar kartą bandėme ir vieną dieną pavyko.
O ką, jeigu būtų paklausę, kaip tau nesisekė kol pavyko? Ką tada pasakotume? Tikriausiai prisimintume, kaip dvejojome, verkėme, nebeturėjome jėgų tikėti, piktai kalbėjomės su aplinkiniais, jautėmės nevykėliai, apatiškai gulėdavome ant sofos ar pravalgydavome dieną. Man labai patinka posakis I failed my way to success*. Ši mintis daug geriau atspindi, kaip iš tikrųjų ko nors pasiekiame gyvenime. Nesėkmė, nusivylimas, bandymas, dvejonė, priekaištai, vėl bandymas, nulis susidomėjimo, skambutis, teigiamas atsiliepimas. Arba ginčai dėl namų darbų, priekaištai, nenoras, burbėjimas, pyktis, priminimas, pamiršimas, ginčas paskutinę minutę iki tol, kol vieną dieną vaikas pats padaro namų darbus be priminimo ir ginčo. Kai kas tuo metu pasikeičia ir vaikas tarsi prisiima atsakomybę. Jeigu kas paklaustų, kaip mums pavyko, sakytume, kad klausėmės paskaitų, skaitėme forumus, domėjomės ir, matyt, prigijo.
Tos dalies apie neviltį, sutrikimą, nežinojimą, nusivylimą nepasakotume kaip istorijos atėjome iki rezultato epizodo. Nepa-
* Man pavyko rasti kelią į sėkmę per klaidas.
sakotume ne iš piktos valios, paprasčiausiai intuityviai mums tai neatrodytų svarbu. Atrodytų, kad suveikė tik ta logiška, racionali mokymosi ir įgūdžių įgijimo dalis. Juk dar iš mokyklos prisimename, kad svarbu gauti gerą atsakymą, o skausmingas ieškojimas nesvarbus. Dėl to mums gėda, kai nežinome, tad tik suradę atsakymą pasakojame tą logišką lygties dalį. Tikriausiai būtent dėl to dažnai manome, kad dramas namie išgyvename tik mes, nes kiti taip logiškai ir racionaliai viską susitvarko. Prisimenu vieno filmo ištrauką. Klasės susitikimas po dvidešimties metų. Buvusi klasės pirmūnė, kurią visi bendraklasiai kviesdavo į pasimatymus, iš vakarėlio išeina pirma. Dviem bendraklasiams pasidaro smalsu, kur ir kodėl ji išeina, todėl ją paseka ir nulydi iki tėvų namų, bet triukšmaudami kieme pritraukia dėmesį. Mergina išeina iš tėvų namo su chalatu ir pamačiusi buvusius klasės draugus apsiverkia. Moteris prisipažįsta, kad taip ir neišsikraustė iš tėvų namų, viena augina dukrą, tėvai jai padeda, o iš tos mokyklos pirmūnės ir gražuolės šiandien likę tik prisiminimai. Gražiausia filmo dalis čia. Bendraklasiai minutei nutyla, o tada vienas jų sako: prisistačiau kaip Niujorke dirbantis žurnalistas, bet nepasakiau, kad nuomojuosi kampą viename bute, o už straipsnius man niekas nemoka. Tada kitas šypsodamasis prisipažįsta: ta mašina, su kuria visi prašėte pavažiuoti, – ne mano. Maža to, turime parduoti namą, nes nebeįstengiame mokėti paskolos. Po minutės tylos visi pradeda juoktis. Iš p a l e n g v ė j i m o, kuris ateina pasidalinus tikra, nepagražinta istorija. Įtraukus į racionalią gyvenimo formulę visus pribraukytus juodraščio lapus, be kurių nebūtų lygties.
6 diena
O kas, jeigu tai tiesa?
Į mano radijo pokalbius ateina įvairių skirtingų pažiūrų žmonių. Visi tikime, kad tai, kuo tikime, yra tiesa. Ką galvojame apie pasaulį, kaip auklėjame vaikus, kaip turėtų atrodyti santykiai, kad reikia už save pakovoti (arba ne). Kaip mokytojai turėtų mokyti mokyklose. Kokias pareigas vaikai turi turėti. Kaip tvarkyti rajoną, kuriame gyvename. Kaip ir kam leisti valstybės pinigus. Kokioje santvarkoje gyventi. Kada pusryčių metas ir ką per pusryčius valgome. Ar pirma dirbame ir tik tada ilsimės, ar atvirkščiai.
Visos šios mintys, nuolat besisukančios galvoje, tampa įsitikinimais ir veda mus per gyvenimą. Iki šiol prisimenu, kaip vieną dieną, skaitydama knygą, pajutau pagreitėjusį širdies plakimą, kai knygos autorė pasiūlė užsirašyti bet kurią savo mintį, bet kurį įsitikinimą ir pabandyti apginti jo priešingybę. Lyg būtume debatų klube ir atstovautume priešininkų komandai. Kas, jeigu priešingybė yra tiesa?
Pradėkime nuo įsitikinimo, kuris mums būtų naudingas. Tarkim, su kitais reikia bendrauti ramiu tonu, nerėkiant. Iš pradžių ima juokas, nes, atrodo, kas galėtų tvirtinti atvirkščiai, kad bendrauti rėkiant yra gerai. Bet tokia užduotis, o aš – buvusi pirmūnė, tad gerai atlikti užduotis man patinka. Imuosi patikėtos užduoties ir pradedu ieškoti argumentų, kodėl su kitais nereikia bendrauti ramiu tonu. Iš tikrųjų gana lengvai randu argumentų. Yra skubių ir pavojingų situacijų, kai garsus tonas atkreipia dėmesį. Yra situacijų, kai ramus tonas gali būti negirdimas, nes
aplinka triukšminga. Kartais garsiai ir energingai šnekantis žmogus nebūtinai yra piktas, greičiau susirūpinęs. Taip pat žmogiška pritrūkti kantrybės. Pakeltas tonas išmoko atsiprašyti ir pradėti iš naujo. Pakeltas tonas duoda leidimą ir kitiems klysti. Yra šalių, kur pakeltas tonas priskiriamas temperamentui. Yra žmonių, kurie natūraliai kalba garsiai ir veržliai, nes jų toks balsas.
Atlikdama šį pratimą, savo įsitikinimo nepakeičiau, bet pratimo tikslas ir nebuvo jį pakeisti. Pratimo tikslas buvo pajausti skirtingas aplinkybes ir situacijas, kai gali tekti pakelti toną, be to, jose atpažinti save bei kitus. Pajusti įvairovę ir joje atsipalaiduoti. Gyventi ir toliau, kaip noriu, bet geriau suprasti kitą, kuris gyvena kitaip. Atpažinti už pakelto tono slypinčią pasibaigusią kantrybę, nuovargį arba kultūrinius skirtumus ir neprisiimti to sau.
O kaip su įsitikinimais, kurie trukdo mums gyventi? Pavyzdžiui, aš esu nedrąsi. Kas, jeigu tiesa yra tai, kad esu drąsi? Dabar ieškoti argumentų dar smagiau, nes ką gali žinoti, gal aš iš tiesų esu drąsi, tik to niekada nežinojau. Aš šokau su vaikais nuo lieptelio į vandenį. Aš atsistojau tarp vaiko ir šuns. Aš dainavau lopšines, nors tik pusė natų buvo teisingos. Aš apgyniau sesę vaikystėje nuo didesnių vaikų, iš namų atsinešusi šluotą. Aš užlipau ant scenos, nes man rūpi žinia, kuria dalinuosi... Pradėjus rašyti, iš tikrųjų sunku sustoti. Tiek daug aplink mane įrodymų, kad aš drąsi. Drąsi ne todėl, kad nebijau, o todėl, kad bijau ir vis tiek darau, nes man rūpi. Šiuo atveju argumentų ieškojimas atvedė į vidinį susitaikymą, kad vienu metu galimi abu kraštutinumai. Manyje sugyvena drąsa ir nedrąsa. Visada esu daugiau negu jų suma.
Mes visada esame šviesa ir tamsa vienu metu. Tiesa ir netiesa. Įsitikinimas ir jo šešėlis.
Viskas prasidėjo nuo Meilutės. Šuns. Nuo jos begalinės aistros eiti. Miškas man irgi patinka, tad kartu eidavome kasdien. Medžių ošimas išvalydavo mintis, kvapai atpalaiduodavo, spalvos nuramindavo ir galvoje užgimdavo naujos mintys – grįžusi užrašydavau.
RENATA CIKANAITĖ
baigė prancūzų filologijos studijas
Vilniaus universitete ir išvyko į Paryžių, ten dešimt metų dirbo vertimo agentūros vadove. Vėliau persikėlė į Briuselį, čia tapo dviejų vaikų mama ir baigė edukologijos mokslus. 2020 m. su šeima grįžo gyventi į Lietuvą ir šiandien dirbdama gilinasi į tėvystės, santykių ir savęs pažinimo temas.
Ji tiki, kad geriausiai mokomės matydami pavyzdį, tad sukūrė ir koordinuoja konferencijų, seminarų bei mokymų tinklą „Tėvai ryšyje“ ir konsultacijų grupę „Augančios mes“, radijo laidą „Tėvystė praktiškai“.
Knygą sudaro 365 skyriai – tiek, kiek metuose yra dienų. Kiekvienos dienos mintys kviečia stabtelėti ir atidžiau pažvelgti į mūsų santykius ir darbus, svajones ir nesėkmes. Kaip neįsprausti savęs į kampą ir priimti tokį, koks esi? Kaip mylėti ir rūpintis vaikais, bet nepamiršti savęs? Ko ieškome poroje ir kaip palaikyti tvirtus santykius?
Nesvarbu, kaip skaitysite knygą – iš eilės po tekstą kiekvieną dieną ar atsiversite bet kurį puslapį, – pagyvenkite su perskaityta mintimi.
Apie tai, kas mums rūpi, autorė kviečia pagalvoti kitaip, nei esame įpratę. Juk mūsų mintys ir įsitikinimai tiesiogiai veikia jausmus ir emocijas, kurių pastūmėti kuriame gyvenimą. Tad leiskitės į kelionę su savo Meilute!
978-609-466-866-1