Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones

Kaunas

Pasakojimai apie miestą ir jo žmones

Kaunas

Pasakojimai apie miestą ir jo žmones

Autorė Giedrė Milerytė-Japertienė

Bendraautoriai

Laima Bucevičiūtė

Simonas Jazavita

Gediminas Kasparavičius

Lina Mikalkėnaitė

Inga Puidokienė Rokas Sinkevičius Sigita Žemaitytė-Strazdė

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

Leidėjas

Projektą finansuoja

Projekto vadovė Dr. Inga Puidokienė

Redaktorė Neringa Butkienė

Iliustratorė Gabrielė Gudaitytė

Dizainerė Inga Navickaitė-Drąsutė

© BĮ „Kauno miesto muziejus“

© Giedrė Milerytė-Japertienė

© Laima Bucevičiūtė, Simonas Jazavita, Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, Inga Puidokienė, Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė

Kodėl ir kaip skaityti šią knygą? 6 psl.

1361 m. Kaunas paminimas pirmą kartą 11 psl.

1408 m. Kaunas tampa miestu 19 psl. 1440 m. Kaune įsteigiama Hanzos pirklių kontora 25 psl. 1449 m. Turgaus aikštėje įrengiamos lydymo krosnys 31 psl.

1468 m. Į Kauną atsikelia bernardinai 37 psl.

1542 m. Pradėta statyti Kauno rotušė 47 psl.

1545 m. Kaune minimi pirmieji barzdaskučių cechai 53 psl. 1558 m. Įkurti Evangelikų liuteronų maldos namai 59 psl. 1624 m. Įsteigiamas Benediktinių vienuolynas 67 psl.

1624 m. Mieste veikia Aleksoto laivų statykla 73 psl. 1636 m. Kaune lankosi valdovas Vladislovas Vaza 77 psl.

1655 m.

Kauną užima Maskvos kariuomenė 83 psl.

1700 m. Pašventinta Dievo Kūno bažnyčia 91 psl.

1764 m. Mieste švenčiama Stanislovo Augusto karūnacija 97 psl.

1788 m. Įkuriamas Kauno žydų kahalas 101 psl.

1843 m. Kaunas tampa gubernijos centru 119 psl. 1864 m. Į Kauną perkeliamas Žemaičių vyskupijos centras 125 psl.

1880 m. Įkuriama Brolių Šmidtų metalinių dirbinių gamykla 131 psl.

1791 m. Kauną pasiekia miestų įstatymas 106 psl.

1915 m. Miestą užima Vokietijos kariuomenė 139 psl. 1919 m. Kaunas tampa Laikinąja sostine 143 psl.

1812 m. Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną 113 psl.

1924 m. Mieste vyksta pirmoji dainų šventė 147 psl.

1929 m.

Šančiuose atidaryta turgaus halė 153 psl.

1930 m. Mieste švenčiami Vytauto Didžiojo jubiliejiniai metai 163 psl.

1933 m. Kauniečiai laukia parskrendančios „Lituanicos“ 169 psl.

1939 m. Kaune vyksta Europos krepšinio čempionatas 175 psl.

1944 m. Likviduojamas Vilijampolės getas 181 psl.

1960 m. Pradedama eksploatuoti Kauno hidroelektrinė 187 psl.

1972 m. Mieste vyksta jaunimo demonstracijos 193 psl. 1983 m. Atidaryta universalinė parduotuvė „Merkurijus“ 199 psl. 1988 m. Virš Karo muziejaus bokšto iškeliama Trispalvė 204 psl.

2022 m. Kaunas tampa Europos kultūros sostine 209 psl. Apie autorius 214 psl.

Kodėl ir kaip skaityti šią knygą?

Sakoma, kad kiekviena karta turi parašyti savo miesto istoriją naujai, savaip įvertinti praeities įvykius: išryškinti herojus, vietas ir nutikimus. Mūsų visų kasdienybė turi didelę įtaką tam, ką renkamės pasakoti ateities kartoms, o ką paliekame dūlėti užmaršties patvoriuose. Šis Kauno istorijos pasakojimas yra aštuonių autorių kolektyvinio darbo rezultatas. Ilgų pokalbių, diskusijų ir susirašinėjimų metu mes kartu nubrėžėme savo miesto chronologinę juostą ir nusprendėme, kaip norime papasakoti Kauno istoriją. Taigi, rankose laikote knygą, kuri pirmiausia yra skirta norintiems pajausti, o kaipgi žmonės šiame mieste gyveno anksčiau. Tikrieji kaunistikos profesionalai knygoje vargu ar ras dar negirdėtų isto rijų, nepažįstamų asmenybių ir faktų. Kaipgi kitaip, juk visa šios knygos pasakojimo konstrukcija paremta jų atliktais moksliniais tyrimais, rastais šaltiniais, pateiktomis interpretacijomis. Tačiau mes ir neturėjome tikslo imtis naujų tyrinėjimų. Mūsų sumanymas – naujai papasakoti daugiau nei 700 metų miesto istoriją, leidžiant skaitytojui pajusti skirtingų epochų kau niečių kasdienybę. Norėjome parodyti, ką žmonės dirbo, kaip rengėsi, ką valgė, kokias vietas lankė, kokiomis kalbomis kalbėjo ir kokiais rūpesčiais gyveno. Labai tikimės, kad rasite atsakymus bent į dalį kylančių klausimų. Knygą sudaro 33 skyriai. Kiekviename jų bandėme atskleisti tam tikras temas: erdvė, teisė, religija, amatai, pramonė, prekyba, švietimas, valdžia, maistas, medicina, karas, nusikaltimai, kultūra, sportas, šventės. Tai tik dalis temų, kuriomis vadovaudamiesi konstravome pasakojimą. Siekėme, kad pateikta informacija būtų teisinga, todėl rašydami rėmėmės daugybės kolegų darbais. Ypač reikšmingi prof. Zigmanto Kiaupos, prof. Vaidos Kamuntavičienės, dr. Rasos Varsackytės, dr. Mindaugo Bertašiaus, dr. Liudo Glemžos, dr. Vytenio Almonaičio, dr. Virgilijaus Pugačiausko, dr. Mindaugo Balkaus ir dr. Kastyčio Antanaičio tyrimai. Jų tekstų mintys nugulė šiuose puslapiuose – esame jiems labai dėkingi. Kad būtume visiškai sąžiningi, į savo pasakojimą sudėjome mokslinei knygai būdingas nuorodas, taip bet kuriam skaitytojui sudarydami galimybę patikrinti informaciją. Tokiu būdu kiekvieną tarsi skatiname imtis gilesnių bet kurio įvykio studijų. Tačiau norėdami miesto istoriją pristatyti įtraukiau, pasirinkome ir keletą visiškai moksli niam tekstui nebūdingų priemonių. Kiekviename skyriuje rasite pagrindinį herojų. Jis turi tik vardą, pateikėme ir vos keletą biografinių detalių. Dažnu atveju tai yra tikrai aprašomo laikotarpio istorijoje veikusio asmens proto tipas, kurio pavardę, jei turėsite noro, paliekame galimybę išsiaiškinti jums

patiems. Visas pasakojimas, susijęs su pasirinkto herojaus veikla, mintimis ir jausenomis, neturi jokių nuorodų į šaltinius, nes yra autorių vaizduotės kūrinys. Taip tikrai galėjo nutikti, o galbūt ir ne. Tokį istorijos pasakojimo būdą pasirinkome norėdami priartinti skaitytoją prie skirtingų laikotarpių kauniečių kasdienybės. Mūsų tikslas – ne autoritetingai papasakoti istoriją, o leisti kartu su veikėjais pasivaikščioti miesto gatvėmis, patiems tapti kai kurių įvykių dalyviais.

Skyriai tarpusavyje yra jungiami erdvės, įvykių ar veikėjų jungtimi ir atsikartojančiais elementais. Juos išsiaiškinti paliekame jums patiems. Taip pat istorija kiekviename skyriuje pasakojama iš tam tikros laiko perspektyvos, taip leidžiant geriau suprasti įvykių reikšmę miesto gyvenime. Aprašo mos situacijos pateikiamos kiekvieno skyriaus pradžioje nurodyto laikotar pio kontekste. Kad būtų lengviau jį suprasti, komentaruose rasite retesnių sąvokų paaiškinimus. Linkime malonaus ir įtraukiančio skaitymo!

Kaunas paminimas pirmą kartą

1362 m. Išvargintas kelionės Verneris nušoko nuo žirgo. Trumpai apsidairęs rado patogesnę griovą su takeliu nusileisti žemyn ir kaipmat ėmė artintis prie Mėmelio upės, kurią vietiniai vadino Nemunu. Pasiekęs krantą, išsitraukė molinį bokalą, ant kurio buvo pavaizduoti prie pažinimo medžio stovintys Adomas ir Ieva. Ilgai kelionei nepritaikytas indas jau gerą dešimtmetį buvo imamas kartu kaip talismanas. Ir šį rytą jis priminė gimtosios Reino upės krantus.

Nemuno vanduo maloniai gaivino. Metas kilti į statesnę atkalnę šalimais, nuo kurios viršūnės turėjo atsiverti vaizdingos apylinkės. Po ilgo ir vargi nančio žygio į šitą Dievo užmirštą kraštą Jeruzalės Švenčiausiosios Mergelės Marijos vokiečių namų brolių ordino riterių siųstam žvalgui pagaliau pavyko pasiekti kelionės tikslą.

„Tai štai kaip atrodo tas Kaunas“, – pagalvojo tris paras keliavęs vyras. Nuo kalno tolumoje matėsi iš lauko riedulių ir plytų sumūrytos pilies sienos. Galima buvo įžiūrėti priešais jas iškastus pilnus vandens griovius, pylimą ir du bokštus1.

Jau kuris laikas Vokiečių ordino sostinėje Marienburge sklandė gandai, kad vykstant aukštyn Nemuno upe stūkso lietuvių visai naujai pastatyta pilis. 1361 Viešpaties metais Ordino didysis magistras Vinrichas iš Kniprodės įsakė išžvalgyti jos mūro storį, gylį ir aukštį. Taip pat buvo liepta pastatyti specialių sienų daužymo mašinų, kurios turėjo praversti ateinančią žiemą puolant pilį2. Marienburgo heroldas* Vygandas Marburgietis kiek suabejojo, kaip teisingai rašyti šios pilies pavadinimą. Kauno vardą ant popieriaus jis * Heroldas – viduramžių Europos karalių ir didikų rūmų šauklys. Pranešdavo gyventojams apie valdžios potvarkius, taiką, karą, organizavo riterių turnyrus ir šventes. XIII–XIV a. paplito ir Vidu rio Rytų Europos kraštuose. Heroldų buvo ir Vokiečių ordine.

vedžiojo pirmą kartą. Ir jam atrodė, kad iki tol šios vietovės iš viso dar nie kas niekada nebuvo minėjęs.

Tuo tarpu Ragainės komtūro* į šiuos kraštus siųstas žvalgas, jodamas jau kelintą dieną, pakeliui sutiko vos vieną kitą keistai atrodančią būtybę. Per gerą šimtą metų žemėse nuo Labguvos iki Veliuonos nuolat buvo kariaujama, todėl šių kraštų žmonės buvo išžudyti arba iškeliavo ieškodami saugesnio prieglobsčio. Dabar šiose sunkiai įžengiamose, gūdžiose giriose, ežeringuose ir pelkėtuose plotuose mažai kas gyveno. Jei ir pavykdavo tolumoje pamatyti kylant dūmus, tai didesnė tikimybė buvo, kad vietiniai kūrena šventąją ugnį apeigoms, nei ruošia viralą. Šiose dykrose augo šventosios giraitės, todėl, kaip buvo manoma Marienburge, viešai Švenčiausiąją Mergelę Mariją garbi nantis riteris galėjo būti kaipmat paaukotas vietiniams dievams. Pagaliau, žvelgdamas į Kauno pilį, žvalgas guldė atmintin svarbiausias žinias, reikalingas tvirtovei užimti. Ji turėjo saugoti Lietuvos valstybės branduolį iš vakarų pusės. Pirmiausia buvo svarbu apginti brastas ir perkė las ties Nemuno ir Neries upių santaka, kad priešas negalėtų pasiekti sosti nės Vilniaus3.

Net ir pro tankius storų ąžuolų lapus nuo kalno neblogai matėsi netoli pilies ir Nemuno upės pakrantėje susitelkusios sodybos. Daugiausia jų buvo savotiškame trikampyje, kurį iš visų trijų pusių supo vanduo. Apie didžiąsias Nemuno ir Neries upes žvalgas jau buvo girdėjęs, tačiau iki šiol neturėjo jokių žinių, kad rytinėje gyvenvietės pusėje, tolstant nuo santakos, taip pat yra kažkokia griova su rudenį vandeningu upeliu4.

Palei Nemuną geriau matomos negausios sodybos atrodė niūriai. Buvo suręstos iš grubių medinių rastų5, dengtos šiaudiniais stogais. Gerai įsižiūrė jęs galėjai stebėti, kaip triūsia pilies statytojai vilkdami ar nešdami medinius kuorus, lauko riedulius, skaldą ir plytas. Visai greta pilies matėsi laikina sta tytojų gyvenvietė, kurioje buvo ruošiamas kalkių skiedinys mūro darbams. Iš tolo sklido kapojimo, skaldymo, kalimo ir pjovimo garsai. Visi jie, pramaišiui su sunkiai suprantamos kalbos šūksniais, sklaidėsi ore leisdami suvokti, jog upių santakoje vyksta intensyvūs statybos darbai.

Kad greta pilies yra ir keletas nedidelių sodybų, liudijo kartkartėmis ataidintys naminių gyvulių skleidžiami garsai. Įtemptai klausantis buvo galima

* Komtūras – viduramžių katalikų vienuolių karinių ordinų brolis riteris, ordino Didžiojo magistro vardu valdęs ordino pilį su joje gyvenančiais ordino nariais ir tai piliai priklausančią sritį, vadinamą komtūrija. Buvo komtūrijos vyriausiasis pareigūnas ir teisėjas; per karą vadovavo jos kariuomenei.

išgirsti baubiančius jaučius ar karves, prunkščiančius arklius, giedančius gaidžius, kriuksinčias kiaules.

Kadangi ruduo jau buvo žvarbus, iš pavienių pastatų rūko dūmai. Atviruose židiniuose, matyt, buvo ruošiamas maistas. Nors šiuose kraštuose vyras lankėsi pirmą kartą, tačiau iš pasakojimų buvo girdėjęs, kad vietiniai gyventojai daugiausia dirba žemę6, augina gyvulius, žvejoja ir medžioja. Greičiausiai ir šiandien pietums bei vakarienei bus valgomos mėsos nuovire paruoštos ropės su ruginių miltų paplotėliais. Šį vėlyvą rudenį stalą dar galima papildyti gry bais, riešutais ir šiųmečiu medumi.

Nors gyvenant prie dviejų didelių upių buvo patogu vystyti prekybą, vis dėlto Nemuno žemupyje įsikūrusio Vokiečių ordino vadovybė griežtai draudė keistis prekėmis su nekrikštais7. Vienintelė proga tolimesnių Europos kraštų gyventojams susitikti su šiais pagonimis – eiti į karo žygį. Žvalgo kelionė kaip tik ir buvo tokio žygio planavimo dalis.

Nors ir atrodė pavojinga, vis dėlto Verneris leidosi į miestą susitikti su vietiniais gyventojais. Jis šiek tiek suprato jų kalbą, todėl manė esant pras minga tarp jų pasisukinėti ir pasidairyti po apylinkes. Reikėjo apžiūrėti geriausius priartėjimo prie pilies kelius, įvertinti jos sienų storį, aukštį ir ilgį, statybines medžiagas, gyventojų skaičių, aprūpinimą ir daugybę kitų dalykų. Atsargiai sukinėdamasis tarp vietinių gyventojų pastebėjo įvairiau sių kasdienio gyvenimo smulkmenų. Į akis krito vietiniai indai. Taip spe cifiškai ištisai nedideliais įspaudais dekoruotų puodų nebuvo tekę matyti anksčiau8.

Visai netoli Nemuno upės triūsė kalvis. Paaiškėjo, kad jis daugiausia gamina skirtingo dydžio vinis, pjautuvus ir peilius. Netoliese buvo apdir bamas kaulas9. Iš jo gaminamos drabužių ir apavo dalys, įrankiai. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad daugiausia čia verčiamasi įdirbant žemę arba žvejojama. Greta sodybų ganėsi arkliai, nedideli ir gauruoti, tačiau, rodos, ištvermingi. Kiek buvo galima numanyti – tiko ir darbui, ir karui10.

Dar šiek tiek dienų pasisukinėjęs kalvotose Kauno apylinkėse, pasidomė jęs netoliese esančių kitų medinių įtvirtinimų galimybėmis (dydžiu, įgulo mis, ginkluote ir kitais svarbiais dalykais), Vokiečių ordino žvalgas suprato, kad statoma Kauno pilis dar gali būti ginama dviejų smulkesnių medinių pilių žiedu, kurių pirmąjį sudarė tokių keistai skambančių pavadinimų, kaip Veršvų, Eigulių, Pajiesio, o antrąjį – Pyplių, Lentainių, Vieškūnų, Pakalniškių, Vainatrakio, Virbališkių pilių įtvirtinimai11.

Surinkęs žinias, Verneris grįžo į Ragainės pilį pas komtūrą, kuris nieko nelaukdamas visa, ką išgirdęs, perdavė Marienburgo pilies valdytojui, didžia-