KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 LIEPA

Kolekcionieriai

2020 LIEPA Viršelio iliustracijos autorė Ugnė Vedeckytė

1

2020 07

Šiame numeryje kalbame apie laiką, skiriamą puoselėjant kolekcijas, taip pat apie kolekcininką, renkantį būtent laikrodžius. O šį gražuolį įsigyti galite (jei niekas to nepadarys iki jūsų) M. Jankaus gatvėje esančiame antikvariate. Pasakojimas apie jį – irgi žurnale. Arvydo Čiukšio nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Seniausias Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus eksponatas – stepinės vištelės iškamša, pagaminta 1859 m. Pats profesorius T. Ivanauskas dar nė gimęs nebuvo, bet aistrą gamtos pasauliui paveldėjo iš tėvo Leonardo, kuris dvare Lebiodkoje (dabartinė Baltarusija) pats ir įkūrė Paukščių kambarį.

Šimtai ir tūkstančiai stalčiuose ir lentynose Jei ne toks bajoro susidomėjimas ir nuolatinis žinių gilinimas, ką gali žinoti, ar šiandien turėtume žiedavimo stotį Ventėje, jau minėtą muziejų, zoologijos sodą, na, ir paties T. Ivanausko sodybą Obelynėje.

Visas lietuviškojo Indianos Džounso gyvenimas – tai kolekcija, vejanti kolekciją. Štai ir Obelynėje auga 220 obelų, kurias įskiepijo arba kurių veisles išvedė profesorius.

Kolekcionuoti visų pirmiausia yra įdomu. Nors, ištikus rimtesnei aistrai, tai gali būti ir brangu, bet paprastai apie materialinę kolekcijų išraišką kalbėti nesinori. Kaip yra sakęs kaunietis mokslininkas ir kolekcininkas Algimantas Miškinis (jo kolekcija, dovanota Kauno miestui, beje, vietos jame taip ir nesurado), kiekvienas gali suvokti, kokia jo sukauptos kolekcijos

vertė, bet kiek jai sukaupti išleido pinigų – tikrai nepasakys. Tad ir šiame žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje, kuriame aptariame ir visai neseniai pradėtas, ir jau iš kartos į kartą perleidžiamas kolekcijas, euro ženkliukų nebus.

Ir kas galiausiai pasakys, geriau sumedžiotas debesis ar antram gyvenimui prikeltas fortepijonas?

XX a. pabaigos tapybos stebuklas ar Kaune atspausta šelako plokštelė?

Kiekvienam savo. Be emocinio pasitenkinimo, kolekcionavimas nesąmoningai į gyvenimą įveda vienokį ar kitokį režimą, tvarką, papročius ir įpročius. Savaitgalius leisti turguose ar, kaip tik, užsidarius dirbtuvėse? Stebėti orų prognozes ar apskritai nepastebėti, koks metų laikas? O koks kolekcininkas esate jūs?

2020 LIEPA

3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Hobių esti įvairių: nuo alaus padėkliukų kolekcionavimo iki traukinių žymėjimo. Bet ar esate girdėję apie debesų vaikymąsi? Šia veikla užsiimti pradėta JAV XX a. viduryje, o ją ypač išpopuliarino 2007 m. pasirodžiusi dokumentika „Storm Chasers“ („Audrų medžiotojai“). Lietuvišką padangę šiuo metu akylai stebi ir fotografuoja grupė „Sky Chasers LT“, savo feisbuko paskyroje prisistatanti taip: „Nedidelė visiškai pamišusių bendraminčių grupelė, kuri susibūrė ne veltui. Daug metų, kiek save atsimenam, vaikėmės dangų. Ne tik debesis ar žvaigždes, bet ir pačius įdomiausius padangių reiškinius: pašvaistes, halus, ateiviškus ir niekam nežinomus švytėjimus. Žaibai ir įvairios stichijos mums niekad nebuvo baisūs, atvirkščiai – visad kaitino kraują ir traukė kaip magnetas.“

Bėgti viesulo link Julija Račiūnaitė

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Ši didesnės ūkų struktūros, vadinamos Šiaurės Amerikos ūku, dalis yra vadinama Gulbės siena, kadangi yra Gulbės žvaigždyne ir primena sieną skiriančią tamsią ir šviesią ūko dalis. Taip pat tai yra labiausiai koncentruota žvaigždėdaros vieta visame ūke. „Siena“ tęsiasi apie 20 šviesmečių ir yra nutolusi apie 1500 šviesmečių nuo mūsų. Šioje nuotraukoje užfiksuota šviesa buvo išspinduliuota vandenilio (alfa spektro dalies) ir dvigubai jonizuoto deguonies, o spalvotas vaizdas gautas pasinaudojant specialia nuotraukų apdorojimo technika leidžiančia sujungti dvi nespalvotas nuotraukas į vieną spalvotą. Tai yra pirma nuotrauka, pabaigta fotografuoti praeito sezono pradžioje, o didžioji dalis kadrų surinkti tuomet kai dar nebuvo astronominės nakties- t.y. pilnai nesutemdavo“, – pasakoja vienas straipsnio herojų ir šios fotografijos autorius Artūras Medvedevas.

22 00 22 00 LL II EE PP AA

5

Chaserių galima aptikti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet mes pašnekinome Algirdą Rakštį ir Artūrą Medvedevą - grupės narius, paprastai stebinčius kaunietišką dangų.

Kas yra skychasinimas?

A. M.: Pavadinimas kilo nuo stormchasinimo. JAV ypač populiaru vaikytis viesulus ir tornadus. O šiaip chaserių būna įvairių: pavyzdžiui, aš žvelgiu kiek toliau į dangų nei likę kolegos, t. y. vaikausi giliojo dangaus objektus – apie jų pasirodymą dažnai žinau iš anksto, o įamžinimas užtrunka ne vieną naktį.

T

E

M

A

A. R.: Mus, ko gera, galima laikyti mėgėjais entuziastais, o JAV, kaip sakė Artūras, yra labai rimtų veikėjų, dirbančių šiuo klausimu.

S

I

O

Kokie dangaus reiškiniai jums atrodo kasdieniški, o kurie vertingi, unikalūs, verti vaikymosi?

M

Ė

N

E

A. M.: Čia yra kasdienybė (pamoja į gražią vasaros dieną be jokio debesėlio).

A. R.: Kita vertus, tai, kas mums atrodo kasdienybė, socialinių tinklų sekėjui ar stebėtojui gali būti nuostabu - kad ir ta pati vaivorykštė. Žmogus retokai pakelia akis į dangų, bet skychaseriai galbūt paskatins tą daryti dažniau.

Liepa Be to, net ir dieną be jokio debesėlio gali rasti, ką pasivaikyti. Pavyzdžiui, pasiimti saulės teleskopą ir žiūrėti į saulę.

Kokių įgūdžių, žinių, savybių reikia užsiimant tokia veikla?

A. M.: Noro, kantrybės ir gebėjimo funkcionuoti nemiegojus dvi paras.

A. R.: Nepriklausomai nuo to, ar fiksuojame naktinį dangų, ar au6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

dras ir žaibus, viskas yra mažai prognozuojama, priklausoma nuo oro sąlygų, įvairiausių niuansų. Vieno ar kito reiškinio pasirodymą galima tik sąlygiškai prognozuoti.

A. M.: Taip, kad ir šiemet - buvo prognozuotas kometos P/2019 Y2 pasirodymas. Ji ryškėjo, ryškėjo, ryškėjo, bet galiausiai neatlaikė ir nusprogo!

O dvi savaitės nuo pirmosios kita kometa Pietų pusrutulyje išryškėjo taip stipriai, kad buvo matoma plika akimi, bet irgi pradėjo byrėti.

Kiekvienas turite savo praktikuojamą sritį dangaus reiškinių fotografijoje?

A. M.: Algirdo pagrindinis įrankis yra fotoaparatas ir plataus kampo objektyvas, o mano - teleskopas.

A. R.: Taip, visi dirbame skirtingai.

Artūras pasinešęs į gilųjį dangų, naktinę fotografiją, o aš į plataus kampo naktinius peizažus, taip pat labai mėgstu vaikytis audras, žaibus ir t. t.

Pastaroji birželio savaitė mums buvo tikrai išskirtinė. Lietuvoje praūžė tiek audrų, kad per tris paras miegojau gal tik keturias valandas, nes, vos stoja naktis, pradeda artėti audra.

Jautiesi pervargęs, bet yra tas cinkelis - žinai, kad kažkas tikrai bus, horizontas jau blyksi! Tiesiog neturi pasirinkimo! Čiumpi fotoaparatą ir varai, nujausdamas, kad rytoj jau bus visai riesta.

Kaip susidomėjote šia veikla, kiek laiko ja užsiimate?

A. R.: Gal prieš dešimtį metų į rankas pirmą kartą pakliuvo sesers fotoaparatas. Viską fotografuodavau autorežimu - tiesiog šaudžiau bet ką. Ilgainiui man tai pradėjo vis labiau patikti, daug ką išbandžiau, bet galiausiai likau prie peizažo. Fotografavau gamtovaizdžius, vėliau perėjau prie naktinio dangaus, susipažinau su time-lapse’ais

Dainiaus Ščiukos nuotr.

(fotofilmais – red. past.), įamžinau pirmas audras, pašvaistę. Smagus pats procesas: sugalvoji idėją, pradedi ją gvildenti, planuoti fotografavimą, stebėti prognozes, rinktis lokaciją, techniką, fotografavimo būdus.

Smulkus planavimas išsirutulioja į kelionę, o dar vėliau – į fotografijų apdorojimą. Galų gale „Skychasers LT“ grupės senbuviai (Marius Čepulis, Tadas Janušonis, Lukas Jonaitis, Mindaugas Gasparavičius) pakvie-

tė prisijungti prie šios pamišusių entuziastų grupelės, ką su malonumu ir padariau.

O kokia Artūro istorija?

A. M.: Dienine fotografija aš niekad kaip ir neužsiėmiau. 2013 m. gana spontaniškai įsigijau teleskopą, paskui pradėjau dalyvauti astronomijos mėgėjų forume, žiūrinėti, ką veikia kiti. Pastebėjau, kad daug kas 2020 LIEPA

7

E T O I

Ar būtina fotografuojant praleisti visą naktį?

A. M.: Tik daro atvirkščiai.

skychaseriai

Ar Lietuvos klimatas palankus jūsų veiklai?

A. R.: Tenka prisiimti riziką. Va, praėjusį pavasarį su kolega važiavome prie Elektrėnų fotografuoti žaibų. Stovėjome po elektros laidais, netoli Elektrėnų elektrinės, fotoaparato štatyvas metalinis, tad tam tikros rizikos buvo. Bet kartais fotografuodamas užsimiršti ir net

A. R.: Negaliu pasakyti, palankus ar ne - būna visko. Neseniai bendravau su kolegomis Luku, Mindaugu, Mariumi - jie daug anksčiau pradėjo fotografuoti ir tikrai stebėjosi pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje - pasirodė tikrai stiprios, didelės audros, bemaž Amerikos ly-

S E N Ė M

A. M.: Man vienas iš ekstremalesnių dalykų yra fotografavimas žiemą - ne kartą yra tekę dirbti 25-28 laipsnių šaltyje, praleidžiant po 14 val. mašinoje, kurios, aišku, negali laikyti užvedęs. Pačioje pradžioje važiuodavau apsikrovęs apklotais - sėdi į juos susisukęs, baisiausiai tirtėdamas, bet vis tiek fotografuoji. Vėliau apsirūpinau, įsigijau šildytuvą.

A. R.: Jei būtų nunešęs, matyt, čia nesėdėčiau! Kai su kolega važiavome į Šventąją fotografuoti naktinio dangaus pajūryje, užklimpome smėlyje.

Neslėpsiu, buvo streso, kad esame kažkur kopose, smėlyje, vidury nakties, bet galų gale pavyko išsikapanoti, dangus pasitaikė giedras ir iki soties prisifotografavome naktinio dangaus. Na, o kaip apsisaugoti nuo žaibų, visi mažiau ar daugiau suprantame: tiesiog nereikėtų prie jų artėti, reikėtų nuo jų bėgti.

Vaikantis audras išauga rizikos faktorius. Kaip saugotės nuo nelaimingų atsitikimų, kokių nuotykių esate patyrę? Gal žaibas yra nunešęs štatyvą?

8

neatkreipi dėmesio, kad situacija iš tiesų po truputį tampa pavojinga. Aišku, bandom saugotis, jei kas, pasislepiame mašinose.

A. M.: Na, jei giedra, tai būtina! Būtų labai gaila neišnaudoti giedros valandų. Ypač žiemą. Mano rekordas, matyt, buvo pasiektas užpraeitais metais, kai fotografavau 70 naktų per sezoną. Sezonas šioje srityje prasideda maždaug liepos antroje pusėje, o baigiasi gegužės antroje pusėje - ne sezono metu tiesiog pakankamai nesutemsta. O žiemą bent porą mėnesių būna labai debesuota. Yra buvę, kad žiemą patikrini prognozes - sako, bus giedra. Atvažiuoji į vietą - dangus užsitraukęs iki pat horizonto. Jautiesi apgautas, bet dažniausiai po kiek laiko prasigiedrija. Arba lyja ir tenka sėdėti mašinoje, užuot ruošusis, susistačius įrangą ir panašiai. Ją pagaliau susistatęs staiga pamatai, kad atslenka paskutinis lietaus debesiukas (juokiasi). Tada tais pačiais apklotais viską užkloji.

M

A

fotografuoja, ir susidomėjau. Po truputį rinkausi įrangą ir 2015 metų vasarį išbandžiau - iškart užkabino.

Pirmą kartą pamačiau tiek spalvų, tokį ryškų vaizdą. Tas mane veda ir dabar: žiūrėdamas į dangų gyvai, pro teleskopo okuliarą, spalvų nematai, o norėdamas pamatyti tam tikras detales turi investuoti labai daug laiko, be to, jos vis tiek išlieka blankios, galų gale labai daug objektų iš viso neįmanoma įžiūrėti plika akimi. Fotografuodamas užfiksuoji dalykus, kurių kitaip neišeitų pamatyti, taigi gali parodyti žmonėms, kas slepiasi danguje. Mano atveju visas darbo procesas gana techninis, net nežinau, ar laikau visa tai menu - juk ir mano nuotraukų apdorojimas yra paremtas matematika, algoritmais ir pan. Nieko nekuriu.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

gio! Juk Švenčionių rajone net tornadas prasisuko ir buvo įamžintas! Tik gaila, kad ne mūsų chaserių, o praeivių su telefonais. Labai liūdėjome, kad nei vieno iš mūsų ten nebuvo.

Mažai kas jūs liūdėjote.

liūdėtų,

bet

A. R.: Taip. Įdomu, kad, susiformavus grupelei, pasirodė, kad veiklos persidengia ir beveik visą laiką kažkas kažką fiksuoja, kažką veikia.

A. M.: Vieni kitus papildome. Štai neseniai buvo su audromis visai nesusijęs reiškinys - Merkurijaus tranzitas. Visi bandė jį pagauti, bet Lietuvoje sunkokai sekėsi. Kitas, deja, bus tik po šimto metų.

A. R.: Teks vaikams paveldėti šią veiklą.

Ar yra koks nors dangaus reiškinys, kurį laikote geriausiu savo laimikiu, o gal dar tik svajojate jį įamžinti?

A. M.: Turbūt kiekvienas turi tokių siekių. Aš pats labai norėčiau pafotografuoti Pietų pusrutulyje, nes Šiaurės dangus jau kaip ir pažįstamas, o ten yra visokių, mums gana egzotiškų objektų, pavyzdžiui, Magelano debesys.

A. R.: Mano viena svajonė buvo įgyvendinta. Gal prieš ketverius metus.

Lietuvoje (taip pat Ukrainoje ir Lenkijoje) net plika akimi buvo matoma be proto ryški pašvaistė. Aš labai žavėjausi tomis pašvaistėmis, bet kažkaip nepastebėjau jokio pranešimo, kad būtų padidėjęs saulės aktyvumas. Vis dėlto vienas bendradarbis žinojo apie mano pomėgį ir pasiūlė kartu važiuoti jų pafotografuoti. Priėmiau pasiūlymą nerimtai, su tam tikra ironija, mat jis buvo žmogus prie bajerio. Nuvažiavome Rumšiškių link, staiga atsisuku į galinį langą ir matau tokius balkšvai, žalsvus stul-

pus per visą dangų! Iš pradžių maniau, gal čia nuo Kauno kažkokios šviesos sklinda, bet Kaunas lyg labiau vakaruose... Kadangi pats gyvenime tokio dalyko nebuvau matęs, nelabai net galėjau įvertinti, ar tai jau tikra pašvaistė, ar ne. Pasistatėme automobilį šalia Rumšiškių liaudies buities muziejaus, išsitraukiau fotoaparatą, rankos dreba, čikšt pirmą nuotrauką - ekranėlyje viskas žalia, viskas raudona! Juk fotoaparato sensorius sugeria daug šviesos ir labai išryškina dangaus spalvas. O darant time-lapse’ą išryškėja, kokia pašvaistė dinamiška, atsiskleidžia jos judėjimas. Tai va, viena svajonė jau išsipildė, o dar būtų labai smagu tornadą įamžinti - nesvarbu, Lietuvoje ar kitur.

Gal sulauksim ir antro?

A. R.: Skychaseriai, žinoma, laukia, kita vertus...

A. M.: Tos praeitos savaitės audros Lenkijoje stogus plėšė, kėlė namus į orą, taigi, kita vertus, tai nieko gero.

Beje, kalbant apie keliones - praėjusį rudenį buvau nusivežęs įrangą į Turkiją ir pavyko nufotografuoti vieną objektą, kurio Lietuvoje įamžinti turbūt neišeitų - vadinamąją Dievo akį (Helix Nebula), t. y. planetiškąjį ūką, sprogusios žvaigždės liekanas, išsitaškiusias ir besiplečiančias į šonus.

Ar skychaseriai Lietuvoje glaudžiai bendradarbiauja?

A. M.: Savo kanalais dalinamės informacija, kai ką šiek tiek planuojame bendrai. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų praneša, kad satelitai rodo pietų Lietuvoje artėjant fronto liniją - tam, kad kas nors esantis netoliese galėtų ten nulėkti ir įamžinti įspūdingą reginį.

A. M.: Taip, tokiais atvejais ne tiek svarbu, kas konkrečiai pagaus dangaus reiškinį - svarbiau, kad mums pavyktų bendrai, kaip grupei.

2020 LIEPA

9

A M E T O I S E N Ė M

Savo tūriu ir amžiumi tarp aplinkinių medinukų Žaliakalnio gilumoje, kur kadaise telkšojo pelkė ir buvo laidojami Napoleono arkliai, išsiskiria XX a. paskutiniame dešimtmetyje iškilę Muzikos namai. Išsiskiria jie ir turiniu, ir vizija – namų šeimininkai, muzikantų ir fortepijonų meistrų Bazarų dinastija, čia viliasi įkurti klavišinių instrumentų muziejų, kuris veiktų ir kaip edukacijos centras.

Žaliakalnio filharmonija Kotryna ir Kęstutis Lingiai Luko Mykolaičio nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2 I0R LŽ IEELPI A 2 0 2 200 B S

1 1 1 1

A M E T M

Ė

N

E

S

I

O

Trys broliai – Motiejus, Mykolas ir Benediktas – skirtingi, bet ir panašūs: pirmasis paniręs į klavišinių pasaulį, vidurinis – į boso, trečiasis – į mušamųjų, bet visi „pirmiausiai“ pianistai, kaip ir jų mama Aušra bei a. a. tėvas Saulius Bazarai. Motiejus juokiasi, kad jo lopšys buvo dedamas tai ant fortepijono, tai po juo, tad nieko keista, kad ir jis, ir jaunesnieji broliai gyvena muzikoje ir dėl muzikos, prie ir tarp instrumentų.

Dar jis šypsodamasis savo šeimos namus, kuriuose telpa šimtas fortepijonų, trys dešimtys sintezatorių bei įvairuojantys kiekiai kitų instrumentų, plokštelių, kompaktinių diskų, knygų, natų rinkinių, oranžerija, klasikinė muzika, džiazas, elektronika, kūrybinis darbas ir pirmieji bandymai prieš einant į sceną, papūga ir šuo, vadina „Žaliakalnio filharmonija“.

1 2

Šimto (apytiksliai) fortepijonų ir pianinų kolekcija pradėta vyresniųjų Bazarų. Instrumentai vis atkeliauja ar iškeliauja, dalis jų išardyti dirbtuvėse, bet skaičius išlieka apytiksliai toks.

Sunkoka įsivaizduoti, kiek vietos prireiktų visiems jiems tinkamai eksponuoti, bet tokia yra bendra vizija. „Svajojame turėti dar daugiau vietos – dabar dauguma instrumentų sandėliuojami, sustumti vienas greta kito, negali jais groti ar kam nors greit parodyti“, – sako Mykolas.

Jo manymu, tokios kolekcijos prasmė – ne kaupimas, o instrumentų naudojimas.

Jis, pavyzdžiui, pats daug bosų nėra prikaupęs – turi tuos, kuriais groja. „Funkcija smagiausia: gera turėti 1950-aisiais sukurtą „Fender Precision Bass“ vienai situacijai, „Jazz Bass“ – kitai, turėti aktyvų šešiastygį bosą ir Utenoje gamintą lietuvišką kontrabosą.“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Grįžkime prie klavišinių. Bazarai didžiuojasi vienu iš dviejų tarpukariu sukurtų lietuviškų pianinų „Birutė“.

Antrąjį – Biržų krašto muziejaus „Sėla“ kolekcijoje – atrasti padėjo Evaldo Virkečio apie Bazarų „Birutę“ sukurtas trumpas dokumentinis filmas.

Netrukus „Birutės“ susitiks, nes biržietė į Žaliakalnį atkeliaus restauruotis. „Būna, žmonės paskambina ir sako, kad jiems seno instrumento nebereikia, nebemato jo prasmės, o mes matome – jie įdomūs iš inžinerinės, techninės pusės, turime tikrai unikalios konstrukcijos daiktų“, – sako Motiejus. Asmeninis jo pasaulis – elektromechaniniai instrumentai – šiuo metu pasaulyje išgyvenantys renesansą. Muzikantui rinkti tokius, šiuolaikinėmis akimis, griozdus, pavyzdžiui, „Mellotron“, kokiais grojo, tarkime, „Led Zeppelin“, malonu dėl to, kad jų gyvas tonas, turtinga raiška: „Gali pagroti mažiau natų, kurios skamba prasmingiau.“ Mykolas čia prisimena, kaip buvusiame „Ryšių kiemelyje“ Kauno senamiestyje prieš daugiau nei penketą metų broliai grojo kartu su Arvydu Joffe ir Tomu Botyriumi: „Motiejus buvo ką tik parsivežęs „Fender Rhodes Mark I 88 Suitcase“ – nusprendėme nusitempti į koncertą, ir ką, jautėm visai kitas vibracijas, įkvėpimas čia ir dabar keitė programos tėkmę.“ Bazarų kolekcija – tiksliau, kolekcijos – reikalauja ne tik ploto, bet ir laiko. „Kad priverstum instrumentą vėl groti taip, kaip turėtų, reikia įdėti daug laiko, reguliuoti pagal specifikacijas, taisyti, būti pasiruošus bet kada vėl taisyti – tai visai ne tas pats, kaip įsijungti skaitmeninį emuliatorių, kuris leidžia tik

2020 LIEPA

1 3

Mykolas, Motiejus ir Benediktas Bazarai

1 4

prisiliesti prie garso“, – mąsto Motiejus. Jo kambaryje mums viešint vyko pop-up sintezatorių ekspozicija – vyras Kauno technologijos universitete dėsto garso sintezę, tad karantino metu per „Zoom“ programą studentams galėjo pademonstruoti daug daugiau, nei įprastai auditorijoje.

sugrojo sveikinimą būtent „Argo“ sintezatoriumi. Norėtųsi, kad su šia lietuviškos muzikos istorijos dalimi galėtų artimiau susipažinti dabartinė didžėjų karta. Ir tai vėl veda prie pagrindinės Muzikos namų idėjos – atviros ne tik ekspozicijai, bet ir eksperimentams bei bandymams erdvės.

Tarp eksponatų kaunietiškumu ypač išsiskiria Giedriaus Kuprevičiaus Bazarams padovanoti sintezatoriai, inžinieriaus Orūno Urbono pagaminti specialiai kompozitoriaus grupei „Argo“, vienai lietuviškos elektroninės muzikos pradininkių. Tiksliau, muzikantai tuomet instrumentus kūrėsi patys, mat padorių vakarietiškų instrumentų įsigyti tuomet galimybių beveik nebuvo. Mūsų straipsnio herojai G. Kuprevičiui gimtadienio proga

Bet grįžkime prie fortepijono. Šio instrumento istorija skaičiuoja tris šimtmečius, taigi antikvarinių modelių detales dirbtuvėse tenka gaminti patiems. Šeimos konstruktorius Benediktas, kuris leidžiasi į giliausius dalių pritaikymo, atkūrimo eksperimentus, šiuo metu studijuoja fortepijoną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Magistro darbą jis nusprendė pakreipti savo domėjimosi srities link. Atkuria mechanizmų modelius, domisi instrumento evoliucija, gali

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kurti senovinių replikas: „Dabar priimta manyti, kad senuosius instrumentus galima geriau patirti atkūrus pagal tikslius brėžinius, bet naujomis medžiagomis.“ Čia kalba pasisuka apie madas – instrumentų apdailos tendencijos susijusios su vyraujančiomis meno sritimis.

XIX a. fortepijonų formas lėmė klasicizmas, romantizmas, istorizmas, ir tik XX a. pirmoje pusėje modernistai ėmė daugiau dėmesio skirti funkcionalumui.

Išties, to meto instrumentai primena modernistinius pastatus!

Dabartiniai gamintojai gali pasiūlyti įvairiausių formų ir spalvų – nuo Viktorijos laikų iki postmodernizmo.

Fortepijono dangčio – „sparno“ forma po daugelį metų trukusių eksperimentų nusistovėjo dar XIX amžiuje.

Apskritai instrumento išorę nulemia vidaus konstrukcija – svarbiausia atlaikyti stygų keliamą įtampą, kuri gali būti net iki 25 tonų.

Kol neišrastas metalinis rėmas, instrumentai tiesiog „sprogdavo“. Įtampos gali neatlaikyti ir pianino rėmas – toks „sprogimas“ derinant yra nutikęs Motiejui.

Pasitaiko, kad žmonės į fortepijonų meistrų šeimą kreipiasi su prašymu tiesiog nudažyti instrumentą norima spalva. „Tada aiškiname, kad čia – dirbtuvės, galime ir turime kalbėti apie išorę, bet mums svarbus vidus“, – sako Mykolas. O Benediktas turi sprendimą tiems, kurie patys nemoka skambinti, bet nori turėti fortepijoną namuose: „Montuoju sistemą, kurią galima integruoti į instrumentą, kad skambintų pats, parinkus kūrinį telefonu ar planšete.“ Anot Mykolo, tai panašu į amerikietišką pianolos tradiciją – galima kritikuoti, bet svarbu, kad skambanti

pakankamai tiksliai atkurta muzika, gerai atliktas darbas suteikia žmogui džiaugsmo.

O kaip muzikos klauso jos profesionalai?

Atsipalaidavimui, kritiškai, fonui? Sekmadieniais Bazarai turi tradiciją klausytis plokštelių – šių, o ir kitų muzikos laikmenų, kolekcija irgi išrikiuota lentynose.

Daug muzikos įrašų paveldėta iš giminių.

Bet ne formatas svarbiausia.

Motiejus sako besidžiaugiantis ir XXI a. priemonėmis klausytis muzikos – vien dėl pažinimo, atradimo, nors srautas ir kiekis dabar tikrai siaubingi. „Negaliu klausytis muzikos kaip fono dirbdamas intelektualinį darbą, nes tuomet pradedu pernelyg klausytis muzikos“, – sako jis. Dirbtuvėse, kita vertus, vyriausiasis brolis išnaudoja laiką susipažinimui su nauja muzika, o analizuodamas įrašą ar atlikimą taip pat... dirba.

Mykolas pastebi, kad iš pradžių muzika yra jausmas, o tik tada – tai, ką apie tai turi pasakyti klausytojas. Čia galima ieškoti panašumų su maistu: aiškinantis, iš ko pagamintas mėgstamas patiekalas, jis gali netekti tos pirmosios emocijos, sukeltos atradimo, netikėtumo. Dirbdamas su muzika, anot Mykolo, įsijauti į kūrinį taip, kad jis tampa tavo gyvenimu – tai gali būti rizikinga, kaip ir aktoriams, nemokantiems išeiti iš vaidmens: „Būna, kalbiesi su kolega ar dėstytoju: kaip nepameti galvos, atlikdamas vieną ar kitą kūrinį?

Atsakymas: aš tiesiog negalvoju.“ Išėjus iš „Žaliakalnio filharmonijos“ galva sukasi nuo vaizdų, įspūdžių ir pokalbio metu gimusių naujų idėjų, o pagrindinis klausimas – ar broliai Bazarai yra kolekcininkai – išsirango maloniai neatsakytas.

Jei ir kolekcininkai, tai instrumentų ar visgi jų keliamų emocijų?

2020 LIEPA

1 5

A M E T O I S E N Ė M

Kauno modernaus meno fondo kolekcija oficialiai įregistruota vos prieš keletą metų. Joje sukaupti lietuvių menininkų kūriniai pildo 9-10 dešimtmečių dėlionę, kai Lietuvos padangėje vyravo vėlyvasis modernizmas ir ekspresionizmas. Su fondo atstove Rugile Andziukevičiūte-Buze, šiuo metu dirbančia Vyriausybės kanceliarijoje, pasikalbėjome apie jos tėvų, Giedriaus ir Eglės Andziukevičių, įkurtą fondą, kolekcionavimo ypatybes ir vaikystę meniškoje aplinkoje. Turbūt nuo čia ir reikėtų pradėti.

Kolekcionavimas iš jausmo Monika Balčiauskaitė Artūro Morozovo nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Straipsnio herojė – prie Ričardo Nemeikšio paveikslo „Be pavadinimo“.

2020 LIEPA

1 7

Užaugote meniškoje aplinkoje.

Koks buvo pats pirmasis įkvepiantis susitikimas su menu?

Pirmasis ryškus atsiminimas – apsilankymas skulptoriaus dirbtuvėse, kuriose buvo atkuriamos skulptūros, šiuo metu puošiančios Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos stogą. Masyvios gipsinės žmonių figūros man, vaikui, padarė tikrai didžiulį įspūdį.

Tiesą sakant, ilgai nesupratau, kad namus puošiantys paveikslai ir vis naujos skulptūros yra kažkas ypatingo. Tik kiek vėliau pastebėjau, kad akys nejučia priprato prie vėlyvojo modernizmo, abstrakcijų, grubesnių paveikslų ir gana drąsaus, nepuošnaus meno.

Retkarčiais pastebiu, kad žmonės linkę neigiamai vertinti abstrakčius, minimalistinius darbus, nes neįžiūri jokio konkretaus siužeto, figūrų ar konteksto. Grubūs potėpiai asocijuojasi su meistrystės stoka ar atmestinu menininko darbu. Bet juk svarbiausia konteksto žinojimas, domėjimasis ir leidimas sau suvokti meną jausmais, o ne protu.

Kaip jūsų tėvai, Giedrius ir Eglė Andziukevičiai, įsitraukė į meno pasaulį?

Mano amžinąjį atilsį tėtis Giedrius Andziukevičius baigė keturmetę dailės mokyklą Kaune ir laisvalaikiu domėjosi piešimu, menais – pats šiuo keliu visgi nepasuko, nes pradėjo studijuoti mediciną. Matyt, pomėgis išliko ir pamažu transformavosi į paieškas, nes jam visuomet norėjosi priartinti meną prie namų.

Viskas prasidėjo nuo pažinties su menininku Vytautu Povilaičiu, apie kurį jis išleido albumą, o Kauno modernaus meno fondas dar pernai surengė tris parodas Vilniuje, Kaune ir Telšiuose. Dar atsimenu, kad jis labai gerai sutarė su Edmundu 1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Frėjumi, apie kurį fondas šiuo metu leidžia albumą. Laikui bėgant buvo supažindintas ir su daugiau grupės „Angis“ narių, kurie skatino jį vis labiau įsitraukti į meno kultūrą ir kaupti kitų menininkų kūrinius. Iš tiesų net nežinau, ar tėtis laikė save profesionaliu kolekcionieriumi – ko gero, ne. Kolekcionavo iš jausmo, noro bendrauti su menininkais ir ieškodamas būdų juos paremti.

Mano mama Eglė Andziukevičienė irgi labai įsitraukė į šią veiklą.

Prisimenu, kaip jiedu kartu atidžiai rinkdavosi kūrinius, kiekvieną aptarinėdavo ir įtikinėdavo vienas kitą – pirkti ar nepirkti. Džiaugiuosi, kad mama labai palaikė tėtį ir niekados nepriekaištavo, nes retkarčiais tikrai galėjai susimąstyti, kodėl visos santaupos atitenka menui.

Kauno modernaus meno fondas niekuomet nesiekė, jog veikla taptų finansine investicija – viskas dėl jausmo ir bendravimo.

1992 m. tapybos darbas „Šokis“ papuošė ką tik įkurtus jūsų šeimos namus. Gal prisimenate tą akimirką? Ar namuose buvo dar kokių nors kūrinių, kurie jūsų šeimai itin svarbūs?

Tiesą sakant, neatsimenu šios akimirkos. Neseniai vartydama albumus radau nuotrauką, kurioje tėtis kartu su V. Povilaičiu stovi šalia minėto paveikslo. Ši draugystė labai džiugino mūsų šeimą ir taip pamažu prasidėjo intensyvus V. Povilaičio darbų kolekcionavimas – šiandien jų turime net keliasdešimt. Turbūt vienas labiausiai mus džiuginančių jo darbų – „Baltų pavasaris“, kuris yra ir ant Kauno modernaus meno fondo išleisto albumo viršelio.

kiti pastebi, kad galbūt reikėtų jį išpakuoti iš popieriaus. Tokia ir yra šio ironiško autoriaus meno kryptis.

Dar man patinka Arūno Vaitkūno paveikslas „Interjeras apleistame sode“ – didžiulė drobė, į kurią žiūrint tinkamai apšvietus atrodo, kad pats klaidžioji po paveiksle pavaizduotą apleistą sodą, matai medines konstrukcijas, įvairias slėpiningas vietas. Jis kviečia nesustoti, žvalgytis ir ieškoti skirtingų rakursų, pažvelgti vis kitomis akimis.

Nelengva išskirti vieną darbą ar autorių. „Angies“ grupė sudaro didžiausią kolekcijos dalį, kurioje vyrauja vėlyvasis Kauno modernizmas.

9-10 dešimtmečiai buvo labai ypatingas laikotarpis Kauno dailės istorijai. Tada kūrė abstrakčiojo ekspresionizmo atstovai: Rimvidas Jankauskas-Kampas, Alfonsas Vilpišauskas, Arūnas Vaitekūnas ir kt. – jie visi jungėsi į grupę „Angis“. Mano tėvai tada buvo jauni, ką tik pradėję karjeras, bet kartu kryptingai ieškantys „Angies“ darbų, mokytojų ir mokinių, siekiantys su jais santykio. Kolekcija galbūt nenuėjo į labai dideles platumas autorių prasme, tačiau koncentravimasis į šį konkretų laikotarpį ir yra visus darbus siejanti gija. Gylis galbūt ir yra šios kolekcijos vertybė.

Prancūzų termino „collectionneur“ apibrėžimas apima skirtingas praktikas: vieni dėmesį kreipia į subjektyvią ją daikto vertę, kiti labiau susitelkia į kaupimo ir atrankos procesą.

Kuri praktika jums aktualiausia?

Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje turite sukaupę virš 100 tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių. Ar turite savo mėgstamiausią?

Mano namuose Vilniuje kabo Ričardo Nemeikšio paveikslas „Be pavadinimo“ – rožinė drobė su keliais baltais potėpiais. Man labai patinka, kaip jis prabyla į žmones ir juos provokuoja, nes iš svečių sulaukiame pačių įvairiausių reakcijų: vieni teiraujasi, ar paveikslas pabaigtas,

Pradėkime nuo to, kad aš savęs nelaikau kolekcioniere, labiau prisidedu prie fondo edukacinės veiklos. Nors, žinoma, tikrai malonu atsirinkti ir įsigyti bent porą kūrinių per metus, tačiau viskas daroma iš intuicijos, jausmo ir to, ką tuo metu kūrinys ar momentas tau reiškia.

Pernai įsigijome vieną Antano Sutkaus fotografiją, nes tuo metu tos nuotraukos pasirodė tokios stiprios ir nuoširdžios, kad norėjosi tapti geresniu žmogumi. Bet, vėlgi, labai dažnai reflektuojame, kad svarbu ne turėti kūrinį, o dalintis patirtimis ir paremti menininkus. Žinoma, labai gera įsigyti darbus žmonių, kurie gyvena ir kuria netoliese, nes gali stebėti jų kūrybos procesą ir paskatinti pasitikėti savo jėgomis.

Bet Kauno modernaus meno fondas niekuomet nesiekė, jog veikla taptų finansine investicija – viskas dėl jausmo ir bendravimo.

Kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ netrukus ketiname įgyvendinti projektą apie patirtis, kurio metu miesto gyventojai ir svečiai galės po Kauną keliauti

2020 LIEPA

1 9

A M E T O I S E N Ė M

V. Povilaičio parodoje buvo eksponuojamas ir vienas mėgstamiausių Andziukevičių šeimos paveikslų „Baltų pavasaris“

modernios dailės maršrutais.

Manome, kad apsilankęs parodoje ar palaikydamas ryšį su menininku žmogus gali gauti daug daugiau, negu tiesiog įsigijęs kūrinį.

Todėl pirmiausia į patirtis ir orientuosimės.

Ar prisimenate patį pirmą meno kūrinį, kurį nusipirkote už savo lėšas?

Vieną vasarą apsilankiau Prienuose, Šilavoto Davatkyne.

Istorinėse trobelėse ten vyksta Alfonso Vilpišausko įkvėpti plenerai, kuriuose kartą per vasarą renkasi menininkai iš visos Lietuvos. Ten pamačiau klaipėdiečio fotografo Remigijaus Treigio kūrybą, kuri spinduliavo rimtį ir susikaupimą.

Pamenu, kad paskui labai greitai susiradau kūrėją, aplankiau jį Klaipėdoje ir išsirinkau nuotrauką, kurią noriu įsigyti. Joje pavaizduota kėdė tamsiame interjere.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kokios vietinės galerijos muziejai jus įkvepia?

ir

Kaune man labai patinka galerija „Meno parkas“. Žaviuosi tuo, kad jie renkasi drąsius autorius ir įdomiai juos pristato. Vilniuje, mano akimis, labai gerai dirba Nacionalinė dailės galerija, kurioje parodos paruošiamos šiuolaikiškai, pagal vakarietiškus standartus. Sostinėje yra ir keletas įdomių privačių galerijų, pavyzdžiui, „Vartai“ arba „Rooster“. Prieš keletą dienų teko lankytis Auksės Miliukaitės parodoje – išties nustebino kūrybingas pateikimas per įvairius pojūčius (kvapą, skonį, lytėjimą) ir, žinoma, patys menininkės darbai.

Užsienyje man patinka Berlyne esanti Feuerle privačios kolekcijos ekspozicija, įrengta visiškoje tamsoje, kariniame bunkeryje su kokių 6 metrų storio betoninėmis sienomis. Ten galima patekti tik

iš anksto susitarus, nedidelėmis grupelėmis. Iš pirmo žvilgsnio, ten eksponuojami man neaktualūs dalykai, kuriais galbūt niekuomet nesidomėčiau, tačiau dėl sukurtos aplinkos, pateikimo ir pasakojimo visa tai įgauna kitokią spalvą. Tai mane įkvepia daugiau dėmesio skirti būtent meno pristatymui. Dabar ruošdamiesi parodoms dirbame su architektu Adomu Rimšeliu, nes daug galvojame apie kūrinių išdėstymą ir erdvių perplanavimą.

parodą, į procesą įtraukėme labai daug kauniečių. Įvairiais būdais kvietėme atsiliepti žmones, turinčius menininko darbų, nes jokie paveikslų pardavimai nebuvo dokumentuoti, o ir artimieji nelabai sekė menininko veiklą. Tiesiog kreipėmės į visuomenę ir labai džiaugėmės, kad atsiliepė tikrai daug žmonių – jie parodai paskolino darbus ir patys joje dalyvavo. Kažkas net sakė, kad atrodo, lyg Vytautas būtų atgijęs ir vėl vaikščiotų šalia.

Šiuo metu dirbate Vyriausybėje.

Ar nėra sudėtinga būti aktyviai abiejose veiklose?

Kokia, jūsų nuomone, yra meno rinkos ateitis?

Nathalie Moureau teigimu, šiuolaikinio meno kolekcionierius yra ne tik pirkėjas, bet ir asmuo, teigiamai veikiantis meninį gyvenimą. Kaip Kauno modernaus meno fondas prisideda prie meninės vertės kūrimo Kaune?

Manome, kad parodos ir edukacinė veikla palieka žymę.

Kai leidžiame kurio nors autoriaus albumą, pastebime, kaip pamažu nupučiamos nusistovėjusios dulkės.

Kai pernai rengėme V. Povilaičio

Retkarčiais, skaitydama užsienio žurnalus apie kolekcionavimą ar meno rinką, susidarau įspūdį, kad meno rinkos ateitis yra lyg smailėjanti piramidė, kurioje paklausą turi tik brangiausi darbai ir žinomiausi pasaulio menininkai. Nemažai daliai pirkėjų kolekcionavimas yra finansinė investicija į laiko patikrintą ir vertingą kūrinį. Bet manau, kad nemažai ir tokių, kurie mažiau mąsto apie kūrinių įsigijimą ir finansinę vertę – naujoji karta labiau linkusi galvoti į įsitraukimą, dalyvavimą mene, paramą menininkui ir jo kūrybai. Juo labiau kad šiuolaikiniai kūriniai sparčiai keičia formatą – kaip gali įsigyti šiuolaikinę operą?

Mažesnėms galerijoms, atstovaujančioms mažesniems kūrėjams, darosi vis sunkiau.

Manau, itin svarbu palaikyti jas ir šiuolaikinius kūrėjus, jeigu norime, kad pripažintų menininkų ratas plėstųsi. Suprantu, kad Lietuva maža ir menu besidominčių žmonių skaičius yra santykinai mažas, bet manau, kad kiekvienas turime edukuoti aplinkinius, skatinti juos investuoti į meną, dovanoti meną ir užmegzti ryšį.

artkaunas.com

Niekuomet nelaikiau savęs meno atstove. Sakyčiau, kad tai mano hobis ir savanoriška veikla, kuri reikalauja santykinai nedaug laiko. Man tai malonumas, niekuo nesusijęs su profesiniu darbu, todėl leidžiantis atsišviežinti mintis ir atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių.

Mano karjera visuomet buvo susijusi su viešuoju sektoriumi, politika, vykdomąja valdžia, tad ši sritis man taip pat labai įdomi.

Ypač pastaruoju metu, dirbant pandemijos akivaizdoje ir tiesiogiai prisiliečiant prie krizės valdymo. Tai labai daug reikalaujantis, bet dar daugiau išmokantis laikotarpis.

2020 LIEPA

2 1

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U K

A

U

N

A

S

–

E

„O nelaikote pačių seniausių žadintuvų, tai yra gaidžių?“ – lyg tarp kitko paklausėme buvusio girininko, dabar – laimingo senjoro Vyto Sinkevičiaus, vaikštinėdami tarp šešių šimtų jo kolekcijos eksponatų. „Va, tarpukarinis žadintuvas, Vokietijoje gamintas, bet ant jo lietuviškai parašyta „Pirmos rūšies gudrus gaidys“, – atšovė kolekcionierius, kurį suradome „Kaunas 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ ir Ežerėlio kultūros centro dėka. Kol kas menininkai iš Kauno ir Ežerėlio gyventojai tik pažindinasi – apie būsimus bendrus projektus tikimės papasakoti ateityje.

Šeši šimtai gudrių gaidžių Kotryna Lingienė Teodoro Biliūno nuotr.

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 LIEPA

2 3

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Viduryje – mūsų herojaus senelio laikrodis.

Taigi šeši šimtai (nors turbūt jau tikrai daugiau) laikrodžių, ir nėra dviejų vienodų (nors kai kada mechanizmai ir sutampa, išorė – vis kito meistro išdailinta). „Sakau lankytojams: jei rasite du vienodus, galite vieną pasiimti“, – romiai šypsosi V. Sinkevičius.

Jo kolekcija, kaupiama Kauno rajone, Ežerėlyje, miško pašonėje, vos telpa į porą namų. Vienas prieš keletą metų specialiai laikrodžiams suręstas – šeimininkas išties tikisi atidaryti čia laikrodžių muziejų, kuriame planuoja laikrodžius grupuoti pagal kilmės šalį. Jei tik vietos pakaks, nes eksponatų vis daugėja. Prie įėjimo stovi vokiškas fabriko laikrodis, kuriame darbininkai turėdavo atsižymėti atėję į darbą ir baigę pamainą. Galbūt jis taps muziejaus „bilietuotoju“?

Kolekcijai ne tiek daug metų, kaip galėtų pasirodyti – ji pradėta 2010-aisiais.

Visgi šeimininkas išsiduoda, kad jau vaikystėje

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

turėjo pomėgį kolekcionuoti – kad ir senovines monetas. Tuomet ragus, girnapuses… Ir dabar jos puošia sodybos kiemą. Viena net pagaminta Aleksote – taip vokiškai ant jos parašyta.

Pirmasis kolekcijos eksponatas saugomas darbo kambaryje, šalia būsimo muziejaus esančiame gyvenamajame name.

Tai V. Sinkevičiaus senelio tarpukariu Griškabūdyje pirktas vokiškas „Junghans“ firmos laikrodis.

Jo kaina tuomet buvo šimtas litų – beveik pusė vidutinės mėnesio algos. Senelis buvo stambokas ūkininkas, tad šeimos gyvenimo istorija brutaliai pakreipta Sibiro link. Visgi laikrodis išsaugotas ir, grįžus iš tremties, dešimtį kilometrų pėsčiomis parsineštas.

Nė karto neremontuotas, jis eina ir eina, ir yra ne tik pirmas, bet ir emociškai pats brangiausias.

Apskritai materialinės vertės šeimininkas šioje kolekcijoje ieškoti

Mes į „laikrodžių namą“ įėjome kaip tik lygiai vienuoliktą, ir, žinokite, jausmas tikrai įdomus. Nė vieno tokio pat skambesio. Kai kurie šiek tiek vėluoja (o gal skuba?), bet visus juos V. Sinkevičius periodiškai prisuka. O važinėdamasis po sendaikčių muges, kur ieško lobių (antikvariatuose, sako, brangoka), visuomet prigriebia

„visraktį“, kuriuo patikrina, ar laikrodžio spyruoklė nenutrūkusi.

Jei nutrūkusi, remontui reikėtų nemažai išleisti.

Yra keletą laikrodžių pirkęs internetu, bet jame „nedaug įdomaus yra“. Bet kuriuo atveju įsigytus ar pažįstamų iš užsienio pargabentus eksponatus kolekcijai ruošia, tepa, tvarko, prižadina pats, darbo kambaryje.

Ar netrukdo miegoti tokia gausybė „gudrių gaidžių“?

Pasirodo, V. Sinkevičius prie gausmo jau pripratęs, ir dabar, kaip naujai iškeptas senjoras, leidžia sau ilgiau pamiegoti – niekas jam netrukdo. Ir išduoda gudrybę: jei nori, kad senovinis laikrodis eitų, bet neskambėtų, reikia kairėje pusėje esančio mechanizmo nesukti – tik dešinį. O šiaip, jei nori būti laimingas, geriausia laiko neskaičiuoti, sako senolių išmintis.

Gal, kai turi tiek daug laikrodžių, tai pagaliau tampa įmanoma.

2020 LIEPA

kaunas2022.eu

nelinkęs – sako, čiagi ne rankiniai „roleksai“. Beveik visi prancūziški, vokiški, daniški, amerikietiški laikrodžiai, staliniai, židininiai, sieniniai ar tiesiog dviejų metrų aukščio savarankiški baldai, pagaminti prieš pusšimtį, šimtą, o vienas – net daugiau nei prieš du šimtus metų, veikia. Pastarąjį, 1773 m. gamybos, sūnėnas dovanų iš Danijos pargabeno. Įdomu, kad paprastai ant laikrodžių pagaminimo metai nerašomi, bet šis – išimtis. Dar jis išskirtinis tuo, kad neturi minučių rodyklės, tik valandinę: „Neaktualu tais laikais minutės buvo, matyt.“

2 5

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – K

A U

N

A

S

Šeštadienio popietę, klaidžiojant tarp skirtingų radijo dažnių, vienoje diapazono vietoje jau trečias mėnuo galima aptikti laidą intriguojančiu pavadinimu – „Kauno plokštelių fabrikas“. Nors išgirdus pavadinimą iš karto kyla minčių apie dabar vėl sparčiai populiarėjančias vinilines plokšteles ir apie kokio nors startuolio potencialų užmojį mūsų mieste užsiimti jų spauda, tačiau ši laida – nei apie vinilą, nei apie mūsų laikus.

Laidoje bandoma prikelti garsinį palikimą iš šiandien jau primiršto fabriko, kuris bene dešimtmetį – nuo 1954 iki 1964 m. – Kaune spaudė šelako plokšteles. Apie abi reiškinio puses – praėjusio amžiaus vidurio fabriką ir mūsų dienų projektą prikelti jo leistus garsus – mums maloniai sutiko papasakoti vienas iš šio reiškinio sumanytojų – kolekcininkas Linas Turauskas.

Plokštelės iš Kauno Paulius Tautvydas Laurinaitis Autoriaus nuotr.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 LIEPA

2 7

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šiandien pas mūsų pašnekovą guli šimtai kaunietiškų plokštelių.

Viskas prasidėjo prieš metus – mūsų skaitytojams turbūt jau gerai pažįstamo Kauno artefaktų guru, kolekcionieriaus Jono Palio žinute socialiniuose tinkluose. „Pamačiau Joną parašius, kad jis turi bene 500 Kaune leistų plokštelių ir ieško, kas jas galėtų sukataloguoti, tad nusprendžiau imtis šio darbo, – pasakojo Linas. – Vieni vaikystėje kolekcionavo pašto ženklus, aš iki šiol kolekcionuoju sidabrines monetas.

Vėliau, studijų laikais – rinkdavau ir alaus padėkliukus. Galbūt toks mano, kaip kolekcionieriaus, pašaukimas – apvalios formos objektai.“ Taip mūsų pašnekovas tapo šios kolekcijos, J. Palio surinktos iš bene pusšimčio žmonių, administratoriumi arba, kaip prisistato pats – cerberiu. Bet viskas nesibaigė vien katalogo sudarymu. „Šelako plokštelės dūžta ganėtinai... įspūdingai, tad paklausiau, kiek man leidžiama netyčia sudaužyti. Gavau atsakymą, kad galiu daryti, ką noriu, nes jos vis tiek negroja, – pasakojo pašnekovas. – Pamažu suradome techniką joms leisti – paaiškėjo, kad didžioji dalis visgi groja. Taip kartu su Jonu Oškiniu sumąstėm ir projektą tiems įrašams atgaivinti, restauruoti ir galiausiai pristatėme juos radijo laidoje.“ Prisiminkime paties fabriko istoriją. 1954 m. įkurtos gamyklos pavadinimų bei administracinės priklausomybės kaita atspindėjo ir besikeičiantį politinį klimatą bei įvairias vadinamojo atšilimo laikotarpio reformas. Įkurtas kaip vienai sovietinės respublikos ministerijai pavaldaus pramonės kombinato dalis, po 1957 m. reformų fabrikas tapo pavaldus

jau savivaldai – anuometei Kauno miesto liaudies ūkio tarybai. Per savo dešimtmetį plokštelių spaudykla buvo vadinama įvairių motininių įmonių vardais: ant vokų vieni kitus keitė gremėzdiški pavadinimai: Kauno miesto tekstilės-galanterijos kombinatas, Kauno plastmasės gaminių fabrikas „Saga“, Kauno buitinės chemijos gaminių gamykla.

Kaip pastebi mūsų pašnekovas, plokštelės buvo tik dar viena tokių įmonių produkcijos šaka, greta tokių prekių kaip šukos ar vėliau – batų tepalai bei skalbimo priemonės. Pats fabrikas savo vietą keitė tik kartą: iš Panemunės išsikėlė į Žaliakalnio turgaus apylinkes. Įdomu tai, kad netrukus po atidarymo fabriko pajėgumai tikriausiai buvo sustiprinti: „Pusiau juokais galima sakyti, kad jeigu 6 dešimtmečio Kauno gamybos plokštelės buvo prastokos kokybės, tai Vilniuje 1954–1955 m. veikusio panašaus fabriko produkcija turbūt buvo dar blogesnė. Apie 1956 m. pastarąjį uždarė ir įrengimus perdavė Kaunui.“ Vis dėlto Kaune muzika buvo tik tiražuojama, bet ne įrašinėjama. Iki 1958 m. atidarant įrašų studiją Vilniuje, didžioji dalis Kaune leistos lietuviškos muzikos atkeliaudavo iš kitų Sovietų Sąjungos vietų – dažniausiai Rygos. Su centrinės valdžios poslinkiais buvo susijęs ir fabriko galas: prasidėjus Brežnevo erai, decentralizacijos buvo atsisakyta ir iš beveik pusšimčio fabrikų visoje Sąjungoje buvo palikti tik septyni. 1964 m.

Kaune buvo pagaminta paskutinė plokštelė, bet, anot pašnekovo, sandėliuose vis dar buvo likę daugiau nei šimtas penkiasdešimt tūkstančių egzempliorių.

Negalėjome nepasidomėti, kiek ir kokios muzikos buvo leidžiama Kaune? „Per metus Kaune buvo

2020 LIEPA

2 9

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 0

išleidžiamos 33–38 skirtingos plokštelės, tačiau lietuvių autorių buvo labai mažai – jie daugiausiai buvo leidžiami Rygoje, – pasakojo Linas.

– Kadangi Lietuvoje estradinė muzika atsirado vėlai, lietuviški įrašai daugiausia buvo įvairios liaudies dainos, kurios nebuvo populiarios.

Kaune leistų plokštelių repertuaras buvo orientuotas į tuometę popmuziką, o lietuviški liaudies įrašai nebuvo patys tinkamiausi tūsui, tad nedažnai pasitaikydavo diskžokėjų lagaminėliuose.“ K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Į vakarietiškas tendencijas būdavo atsižvelgiama pakankamai operatyviai, kiek tai buvo įmanoma planinės ekonomikos sąlygomis: netrukus pasirodydavo koveriai, populiariausių hitų pavyzdžiui, vietinis „Mambo italiano“ koveris pasirodė praėjus metams nuo originalaus įrašo.

Be abejo, tai galiojo tik tiems žanrams, kurie buvo „priimtini“: „Apie rokenrolą ar tvistą anuomet net kalbos nebuvo, nors pastarojo vienas įrašas kažkaip praslydo.

Dominavo tango, valsas, fokstrotas,

kurie buvo populiarūs šokiuose. Į džiazą žiūrėta kreivokai, bet, jeigu ant plokštelės būdavo užrašoma, kad tai fokstrotas, tada jau tikdavo, – juokėsi Linas. – Netgi puikiai žinomas džiazo standartas „When the Saints Go Marching In“ buvo įvardytas kaip fokstrotas. Na, o jeigu reikėdavo rokenrolo, būdavo kitų išeičių. Mūsų neaplenkė ir ant rentgeno nuotraukų atspaustų namudinių įrašų reiškinys: mano dėdė yra pasakojęs, kad anuomečiam Panevėžio turguje iš rankovės buvo pardavinėjama Elvio Preslio „Viva las Vegas.“ Didelis lūžis įvyko po 1957 m. studentų jaunimo festivalio Maskvoje – pradėti leisti originalūs įrašai ne tik iš artimesnių socialistinio bloko valstybių, bet ir iš Jugoslavijos, Meksikos, Indijos ar Argentinos.

Afrikos valstybėms vienai po kitos deklaruojant nepriklausomybę, Sovietų Sąjungoje buvo leidžiami ir šių atlikėjų įrašai: dabartiniam rinkiniui Linas vis dar ieško Kaune išleistos Ganos ir Gvinėjos atlikėjų plokštelės. Nebuvo dažnos ir operečių uvertiūros – tokių kūrinių leidybą apribodavo ir pustrečios ar trijų minučių trukmė vienoje plokštelės pusėje, nors greičiausiai buvo atsižvelgta ir į nedidelį jų populiarumą. Pašnekovas išsitraukė vieną iš nedaugelio operinių plokštelių su „Karmen“ uvertiūra: „Šita plokštelė, prieš pasiekdama parduotuvių lentynas, turėjo išgulėti bent dvejus metus: čia nurodyta tiek senoji kaina, tiek ir naujoji, užspausta po kelerių metų įvykdžius rublio reformą – per tą laiką spėjo pasikeisti pinigai, bet plokštelės vis tiek niekas nepirko.“ Dar vienas aspektas, į kurį Linas atkreipė mūsų dėmesį, buvo kaunietiškų plokštelių vokų dizainas, kuris, nors ir paprastas, vis tiek sugebėjo kokybe pralenkti kitas leidyklas, arba, Lino žodžiais,

„dizainas buvo jeigu ne number one, tai one and a half visų tuometinės Sąjungos fabrikų kontekste“. Šio teiginio tikslumą iliustravo prieš mus išdėliota didelė krūva vokų iš įvairių Sąjungos vietų.

Visus įrašus restauruoja pats Linas: procesą ilgina ir fizinis plokštelės valymas, ir skaitmeninė restauracija – tokios „atliktos“ plokštelės tvarkingai įpakuojamos ir tampa jau tik eksponatu. „Valymo darbas buvo purvinas – pradarius voką kartais pabirdavo Kauno marių paplūdimių smėlis ar musių fosilijos, – apie procesą su šypsena pasakojo pašnekovas. – O šelako su bet kuo irgi nenuvalysi: jei nori Lietuvoje gauti trinatrio fosfato – pirk toną. Teko susirasti šelako plokštelėmis užsiimančių bendraminčių Anglijoje – jie jau ne kartą atseikėjo reikalingą dozę.“ Įrašų atkūrimui teko ieškoti ne tik geros kokybės aparatūros su tinkamu greičiu ir šelako plokštelėms tinkama adata, bet ir įsigyti atskirą patefoną, kuris buvo naudojamas valymui: šiandien bene visa kolekcija yra perėjusi fizinius valymo procesus. Išvalytų ir skaitmeniniu būdu restauruotų plokštelių įrašai skamba puikiai, nors, išvalius šnypštimą, anot Lino, kartais nukenčia aukšti dažniai ir tokie instrumentai kaip smuikas, klarnetas ar ksilofonas.

Kiek kitaip su traškesiu: „Jeigu yra įdubimas ar įskilimas, nieko nepadarysi, be to, galima sakyti, tai prideda autentiškumo.“ Palinkėję Linui sėkmės tolesniuose bandymuose saugant primirštus Kauno garsus, primename, kad laida „Kauno plokštelių fabrikas“ transliuojama per radiją „Tau“ kas antrą šeštadienį, 14 valandą, ir perduodame jums pašnekovo kvietimą įsijungti imtuvus liepos 18 dieną.

2020 LIEPA

3 1

A J I R O T S I O T O F

Praėjusiame numeryje – medelynai ir gėlynai, šįkart – vietos, kurių neaplenkia šio numerio įkvėpėjai. Visgi visų aplankytų antikvariatų šeimininkai turi ir savo asmenines kolekcijas. „Kai gimiau, čiulptukus ėmiau rinkti“, – juokiasi Kęstutis iš V. Putvinskio gatvės. Bukinistų rojaus įkūrėjas Vidmantas Staniulis pribloškia pareiškęs, kad jo asmeninė knygų kolekcija gerokai didesnė už tą, kuri eksponuojama pirkėjams. Žaliakalnyje įsikūrusi šeima irgi sako, kad art deco dalykus mėgsta pasilaikyti sau. O štai Gerardas iš Laisvės alėjos, beje, ištaręs antraštėje atsidūrusią frazę, aiškina, kad verslą su aistra derinti būtina, kitaip paprasčiausiai bankrutuosi.

Reikia išmokti pasidžiaugti ir paleisti. Dar viena antikvarus vienijanti įžvalga – jaunimas kolekcionuoja vis rečiau. Ne taip prisiriša, nenori apsikrauti daiktais, viską pasiekia virtualiai. Bet, kaip sako Kęstutis, „šiandien nesidomi – rytoj susidomės“. Kad tik nebūtų per vėlu – o kodėl taip sakome, sužinosite svečiuose pas Gerardą.

„Visi mes iš dalies kolekcininkai“ Kęstutis Lingys Arvydo Čiukšio nuotr.

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 LIEPA

3 3

A J I R O T S F

O

T

O

I

Antikvariatas „Antikos spektras“ Laisvės al. 26

3 4

Istoriniame pastate, besislepiančiame už Soboro, yra viena iš trijų Laisvės alėjoje išlikusių caro laikų krosnių. Bet ne tai šios vietos akcentas, ir net ne skulptoriaus R. Antinio skulptūros – tokios kaip mieste, tik daug mažesnės. Akcentas ir antikvariato įkūrėjo Gerardo misija – lituanistika, viskas, kas į šį žodį telpa, ir lituanistikos, kuri per laiką ir istorijos vingius buvo išbarstyta po pasaulį, paieškos. Daug ko jis ieško pats – pavyzdžiui, aukcionuose, kur itin sunku konkuruoti su daug lėšų ir noro Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų paveldą parsigabenti sau turinčiais lenkais, ukrainiečiais, baltarusiais.

Ir ne tik asmeniškai – valstybiniu lygmeniu. Pas mus to nėra – muziejai turi maldauti lėšų naujiems eksponatams įsigyti. Politikai, anot Gerardo, matyt, nesupranta, kad, investuodama į istoriją, valstybė

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ne tik išsaugo artefaktą, bet ir pildo savo finansinį bei kultūrinį iždą. „Taip pinigai nepradainuojami, nepravalgomi, nepraasfaltuojami“, – pastebi Gerardas. Jis teigia, kad šiandien mūsų istoriją jau akivaizdžiai bando perrašyti kiti – kaip jiems atrodo teisinga.

Antikvariato įkūrėjas primena, kad muziejai pasaulyje jau pabandė atsisakyti originalių eksponatų ir viską perkelti į virtualybę, bet suprato, kad tai neefektyvu. Žmogui virtuali patirtis sukelia tik laikiną žavesį, bet neskatina domėjimosi, gilinimosi bei socializacijos. Institucijos, paragavusios kompiuterijos pliusų ir minusų, grįžta prie „natūraliosios“ muziejininkystės, kai tikrus eksponatus gali apžiūrėti, o kartais ir paturėti rankose. Tai turbūt ir yra svarbiausia ugdant, auginant asmenybę. Taigi būtent muziejams skirta didžioji dalis šiame antikvariate sukauptų eksponatų.

2020 LIEPA

3 5

A J I R O T S I O T O F

Antikvaras Kaune M. Jankaus g. 9 Tyliame skersgatvyje esančiame sklype šio antikvariato šeimininkams Aidui ir Jurgitai Arbačiauskams prieš penketą metų teko statyti antrą namą, kad tilptų tie kokie penki tūkstančiai įvairybių! O čia tikrai visko yra: nuo kavos puodelių, kurie įperkami daugeliui, iki lobio, aktualaus tikriems kaunistams. Tradicinių, liaudiškų dalykų ieškantys čia rastų, ką veikti.

Randa ir muziejininkai – kaip tik dabar A. ir P. Galaunių namuose veikiančioje parodoje „Rėdymosi menas tarpukariu“ eksponuojama pusšimtis iš šio antikvariato pasiskolintų suknelių, skrybėlių, kitų madingų dalykėlių.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Skirtingai nei kituose lankytuose, čia, sako, užsuka ir visai jaunas jaunimas. Štai viena dvylikametė įsigijo laikrodį ir po kiek laiko grįžo pasigirti: „Žinote, jam 106 metai!“ Kitus sužavi gal ir masinės gamybos, bet sentimentus keliantys daiktai: „O, ir mano močiutė tokį turėjo.“ Tik žiūrėti čia reikia akylai.

Ir įmatyti, ar tavo namuose daiktas sužibės. Taip būna – šeimininkė juokiasi, kad kartais vos po poros valandų sulaukia nuotraukų iš daikto pirkėjų, ir jis jau visai kitaip atrodo.

2020 LIEPA

3 7

A J I R O T S I O T O F

Vidmanto Staniulio knygynas-antikvariatas Vytauto pr. 58 Taip, šis didžiausio Lietuvos bibliofilo ir bukinisto, knygas renkančio nuo paauglystės, su žmona puoselėjamas bukinistų rojus yra TAME neseniai pagražintame Jokūbo Pero projektuotame tarpukario name.

Ir, taip, apie jį jau šiek tiek rašėme sausio numeryje „Klubinėtojai“, kai pasakojome XXVII knygos mėgėjų draugijos istoriją. Nuo 1993-iųjų Staniuliai veikė dabartiniame Kauno kultūros centre, o per gatvę persikėlė prieš porą dešimtmečių.

Knygų čia – apie 10 tūkstančių.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Seniausia – 1677-ųjų, lotynų kalba.

Daug knygų apie Lietuvą, žinoma.

Ir miniatiūrinių yra! Ir „papildomų“ dalykų: paveikslų, monetų, ženkliukų, modeliukų, atvirukų. „Ateis laikas – viską parduosim“, – juokiasi ponas Vidmantas. Nors pastebi, kad jaunimas skaito vis mažiau, taigi ir perka mažiau. Bet nuo to Staniulių meilė knygoms nemažėja.

O įsivaizduokit – nusiperkat pas juos knygą ir pradedat skaityti čia pat, ant vieno gražiausių Kauno namų laiptų.

2020 LIEPA

3 9

A A J J II R R O O TT SS II O O TT O O FF

Antikvariatas-galerija „GK Galerija“ V. Putvinskio g. 42 Kęstutį Šafranavičių mūsų žurnalo skaitytojai irgi turėtų atsiminti – apie jį, tiesa, daugiau apie totorišką jo kilmę ir su tuo susijusią veiklą, pasakojome 2018 m. gegužės numeryje.

O dabar įdomu, ką šiame antikvariate gali rasti kolekcininkai. Visų pirma, jie gali įsigyti priemonių kolekcionavimui – albumų, lapų, viso kito, į ką galima įmauti, įdėti, apsaugoti. Taip pat jie čia gali pasisemti žinių, mat pats ponas Kęstutis domisi daugeliu sričių (didžiausia aistra – bonistika, tai yra, banknotai,

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

na, ir apie sportą gali ilgai šnekėti!) ir turi sukaupęs daugybę medžiagos, taigi patars, paaiškins, pakreips.

Jis nėra užtikrintas dėl antikvariatų ateities – pripažįsta, kad jaunimas į tai mažiau įsitraukia. Bet pastebi, kad kolekcijos būna dvejopos: vieni renka materialiai gal ir pigius dalykus, bet vertingas pats jų darbas ir įdėta sveikata. Dažnai tai susiję su specialybe ar pomėgiu keliauti. O kiti į kolekciją žiūri kaip į investiciją, ir tai visai kitas lygmuo, kuris niekur nedings. Bus paveldėtas ar padovanotas valstybei.

2020 LIEPA

4 1

Kalendorius SCENA Sekmadienis, 07 05, 20:00

„Operetė Kauno pilyje“: „Traviata“

Pirmadienis, 07 06, 20:00

„Operetė Kauno pilyje“: Koncertas „Operų perlai“ Kauno pilies amfiteatras

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno pilies amfiteatras

Organizatorių nuotr.

Aštuonioliktajai Giuseppe Verdi operai buvo lemta suvaidinti ypatingą vaidmenį Lietuvos operos meno istorijoje – 1920 m. gruodžio 31 d. būtent „Traviatos“ premjera savo kelią pradėjo profesionalusis lietuvių operos teatras. Violetos vaidmenį atliko Adelė Galaunienė, Alfredo – Kipras Petrauskas. Taigi Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklis po atviru dangumi ir skiriamas Lietuvos operos 100-mečiui

Organizatorių nuotr.

Ir šis pirmosios tradicinio festivalio dalies koncertas skirtas Lietuvos operos 100-mečiui. Koncerto programoje – operų arijos ir duetai, kuriuos atliks žymiausių pasaulio teatrų scenose dainuojantys lietuvių solistai.

Trečiadienis, 07 08, 18:00

Spektaklis „Zuikio kaprizai“ Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

Teatro archyvo nuotr.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Algimanto Stankevičiaus spektaklyje aktoriai kviečia ir mažus, ir didelius tiesiog pažaisti. Žiūrovai susipažins su užsispyrusiu zuikučiu, kuris visai nenori linksmintis (gal ir jūs pažįstate tokių „ožiukų“)? Tačiau išeitį visada galima rasti. Senelis Pažaiskis žino, ir kaip smagiai praleisti laiką, ir kaip su tokiais išdykėliais „kapriziukais“ susitarti. Šeštadienis, 07 18, 19:00 Sekmadienis, 07 19, 19:00

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vasaros programa: „PLI“

Raudondvario dvaro kiemas, Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno raj.

Garliavos Kaimynystės parkas.

Vytauto g. 132, Garliava, Kauno raj.

Liepa

ir žaismingas monospektaklis, fizinė begalinės žmogiškosios dinamikos, kantrybės ir siekių metafora, net ir įprasčiausius objektus paverčianti neįtikimais architektūros kūriniais. „PLI“ buvo įvertintas „Čekijos šokio platformos 2019“ auditorijos ir pagrindiniu prizais. „Theatre News Award 2019“ V. Černický buvo nominuotas „Šokio ir judesio kategorijoje“ už koncepciją ir choreografiją.

Raudondvaryje performansas vyks šeštadienį, Garliavoje – sekmadienį.

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ Kauno rajono gyvenvietes žada aplankyti ir rugpjūtį.

MUZIKA Sekmadienis, 07 05, 10:00

Sutartinių koncertas „Tūto tūto, valijo“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

„PLI“ archyvo nuotr.

Viktoro Černický (Čekija) atliekamas „PLI“ – nenuspėjamas ir žaismingas performansas, kuriame barokiškasis dekoratyvumas keičiamas erdviniu kuklumu ir materialiu minimalizmu.

Pasirodymą sudaro 22 konferencijų kėdės, įkyrus ritmas ir vienas viskam pasiryžęs žmogus. Ant mažos platformos atlikėjas drąsiai pasineria į sunkiai nusakomas Visatos kūrimo, perkūrimo ir dekonstrukcijos pastangas. Rezultatas – sąmojingas

Atlikėjų archyvo nuotr.

Koncertas skirtas Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai. Dalyvaus Sutartinių giedotojų grupė „Trys keturiose“ (vad. prof. dr. D. Vyčinienė).

2020 LIEPA

4 3

Kalendorius Pirmadienis, 07 06, 16:00

Penktadienis, 07 10, 21:00

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Nemuno sala

Kariliono muzikos koncertas

„Pakrantė LIVE“ pristato: Jurga

Į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį sugrįžo kariliono muzikos koncertai! Koncertai vyksta tradiciškai sekmadieniais ir šventinėmis dienomis.

Valstybės dienos proga karilionu skambins Julius Vilnonis.

Ketvirtadienis, 07 09, 20:00

VDU Botanikos sodas Kaune, Ž. E. Žilibero g. 6

O

Ką tik išleidusi savo aštuntąjį studijinį albumą „Jurga“ – ilgai brandintą ir vieną atviriausių karjeroje – vieną pirmųjų albumo pristatymo koncertų Jurga surengs „Pakrantėje“. Pasirodyme gyvai nuskambės vaizdo klipais jau pristatytos dainos „Kelionė laiku“, „Švyturiai“, „Try Me“, „1:0 šviesa laimi“ ir daug dar negirdėtų kompozicijų iš naujo dvylikos dainų albumo „Jurga“. Albumo pristatymo koncerte taip pat nuskambės gražiausios Jurgos baladės ir žymiausi hitai iš visos karjeros.

E

N

Kipro Štreimikio nuotr.

D

R

I

U

S

Gyvai: Free Finga

K

A

L

Atlikėjo archyvo nuotr.

Praėjusiame numeryje kvietėme į ekskursiją botanikos sodo vingiais, o dabar galime pakviesti ir į koncertą!

Aną vasarą skanduotų eilučių „Atsidaro durys, negaliu įeit“ autorius atvyksta su grupe ir kviečia prisijaukinti naujas savo dainas bei šiuolaikinį urban skambesį.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Sekmadienis, 07 12 / 07 19, 17:00

Koncertų ciklas „Parko muzika“

Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ praneša, kas kauniečių pamėgti nemokami koncertai – sekmadienio piknikai žaliosiose miesto erdvėse grįžta. Juose išvysite ne tik Kauno orkestrą „Ąžuolynas“ (liepos 19 d., Kalniečių parkas), bet ir virtuoziškąjį Kauno bigbendą (liepos 12 d., Kauko laiptų fontanas) ir lyriškuosius „Ainius“ (rugpjūčio 16 d., Dainavos parkas).

Ketvirtadienis, 07 16, 19:00

Projekto „Muzikiniai maršrutai: istorinės žydų trajektorijos“ koncertas J. Naujalio muzikos gimnazija, Kęstučio g. 85 (susitikimo vieta)

„Kauno santaka“ pristato tarpdisciplininį projektą, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų paminėjimui.

Jis adresuotas įsimintinoms Kauno miesto vietoms, kuriose telkėsi žydų bendruomenės.

Muzikiniai pasivaikščiojimai apims Kauno naujamiestį ir Senamiestį ir įvairius objektus, kaip antai – L. Zamenhofo namas, Žydų realinė gimnazija, maldos namai, Žydų teatras, „Kiemo galerija“, Kauno konservatorijos rūmai, Arbitblatų muzikos instrumentų parduotuvės vieta, E. Levino namas, Vainšteinų namai, „Knygų ministerija“, buvusių restoranų Laisvės al. „Versalis“, „Metropolis“ vietas ir kt. Ketvirtadienį pasivaikščioti su muzika ir gidu

Liepa

kviečia pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“. Pabaigai – specialiai jam aranžuotų D. Dolskio šlagerių koncertas.

Ketvirtadienis, 07 16, 19:00

„Pažaislio liepų alėjos vakarai“: A.Bialobžeskio ir G. Arbačiausko muzikos ir poezijos vakaras Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Pavakaroti kviečia Valstybinio Jaunimo teatro aktoriai, puikiai pažįstami publikai iš savo vaidmenų teatre, kine, televizijos serialuose – Andrius Bialobžeskis ir Giedrius Arbačiauskas, kurie pristatys naują bendrą programą, pavadinimu „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu” pagal Henriko Radausko kūrybą.

Sekmadienis, 07 19, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis: Pradedamasis koncertas Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Atlikėjų archyvo nuotr.

XXV Pažaislio muzikos festivalis, nepaisydamas pasaulį sukrėtusių negandų, startuoja aukštai pakelta galva. Pradedamajame jubiliejinio festivalio koncerte bendrai muzikos fiestai susiburs žinomiausi atlikėjai:

2020 LIEPA

4 5

pasaulinį populiarumą pelnęs tenoras Edgaras Montvidas, visuose žemynuose Lietuvą garsinantis pianistas Lukas Geniušas, skambusis Kauno valstybinis choras ir iššūkių nebijantis Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Jubiliejiniais akordais paženklinto koncerto metu skambės muzikiniu legendinės IX simfonijos pranašu tapusi Ludwigo van Beethoveno fantazija fortepijonui, chorui ir orkestrui, spalvingosios orkestrinės Richardo Strausso dainos, arijos iš Kazimiero Viktoro Banaičio bei Giacomo Puccini operų. Publikos lauks susitikimas su Leonardo Bernsteino miuziklų melodijomis ir kitais simfoninės muzikos kūriniais. Nuostabia akustika garsėjančiame Pažaislio vienuolyno kiemelyje į XXV Pažaislio muzikos festivalio atidarymą suburtiems atlikėjams diriguos energingasis maestro Gintaras Rinkevičius.

Ketvirtadienis, 07 23, 20:00

Grupės „BA.“ koncertas Terasa „Laukas“, Nepriklausomybės a. 12

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius

DJ YUNG ŽIŽEK nuotr.

Prieš metus pastarąjį albumą „H8“ išleidusios vienos populiariausių jaunosios kartos Lietuvos roko

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

grupių koncertas Kaune reiškia viena – ilgas eiles, mišką rankų ir žliaugiantį prakaitą.

Sekmadienis, 07 26, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis: „Pradžioje buvo“

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Atlikėjų archyvo nuotr.

Anna ir Lukas Geniušai kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir dirigente Adrija Čepaite klausytojams dovanos unikalius opusus: Wolfgango Amadeuso Mozarto ir Johanno Sebastiano Bacho koncertus, skirtus dviem fortepijonams ir orkestrui. Šiemet kompozitoriui Ludwigui van Beethovenui sukanka 250 metų. Koncerto atlikėjai suteiks ypatingą progą publikai išgirsti pirmąją klasicizmo epochos genijaus simfoniją, kurią premjeros amžininkai vadino „pavyzdiniu meno kūriniu, kupinu naujovių ir taurių idėjų“.

Liepa

Ketvirtadienis, 07 30, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis: „Music for a while“ Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 3

Ketvirtadienis, 07 30, 20:00

Grupės „Solo ansamblis“ koncertas Terasa „Laukas“, Nepriklausomybės a. 1

Grupės archyvo nuotr

Atlikėjo archyvo nuotr.

Laisvo ir veržlaus muzikavimo pasiilgusius klausytojus festivalis kviečia pasimėgauti akordeonininko Martyno Levickio ir jo suburto kamerinio ansamblio „Mikroorkéstra“ programa „Music for a while“ (liet. Muzika akimirkai). Koncerte skambės originaliai interpretuojami, melodingi George Gershwino, Henry Purcello, Karlo Jenkinso, Yanno Tierseno, Jeano-Philippe Rameau ir kitų kompozitorių kūriniai.

Soboro apylinkes šiurpins ketvertas juodai apsirengusių vyrų, atliekančių energingą, tačiau melancholišką elektroninę muziką, kurią užpildo vidinės patirties kupini tekstai. Ši muzika dvelkia naktimi, ji skirta klausymui, šokiui, muzika protui ir sielai. Kiekvienas koncertas yra kaip naujas kruopščiai kuriamas spektaklis – pasirodymus lydi tiršti dūmų kamuoliai, vizualizacijos ar nerimą keliančios dekoracijos.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

2020 LIEPA

4 7

Kalendorius KINAS Nuo 06 26

Premjera: „Nova Lituania“

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Nuo 07 03

Premjera: „Westwood: pankė, ikona, aktyvistė“ (Westwood: Punk, Icon, Activist)

Debiutinis Karolio Kaupinio ilgo metro filmas kelia mus į tikrovės įkvėptą fikcinį tarpukario Kauną. Čia gyvenantis geografijos profesorius Feliksas Gruodis (Aleksandras Kazanavičius) pateikia Vyriausybei beprotišką idėją – išgelbėti šalį nuo pražūties sukuriant atsarginę valstybę užjūryje. Profesoriumi patiki tik politika nusivylęs šalies premjeras (Vaidotas Martinaitis). Kol abu vyrai sprendžia, gelbėti kitus ar save, griūva vieno iš jų santuoka. Filmas pripažintas geriausiu Atėnų ir Rygos kino festivaliuose.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kadras iš filmo

Vivian Westwood – maištaujanti pankė, pripažinta kūrėja, aktyvi kovotoja ir iškili mados ikona. Kadaise pradėjusi pankų judėjimą ir savo išskirtiniu stiliumi sudrebinusi mados pasaulį, šiandien ji vadinama viena įtakingiausių pastarojo meto kūrėjų.

Lornos Tucker režisuotas filmas leis pamatyti Vivian gyvenimą iš labai arti. Ji prisimena ryškiausius savo gyvenimo momentua, atvirai apie Vivian pasakoja ir patys artimiausi jos žmonės, o jų istorijas papildo unikali archyvinė medžiaga.

Liepa

Nuo 07 17

Premjera: „Įtūžęs“ (Unhinged) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Charizmatiško muzikanto širdį bando užkariauti nuostabiausios Paryžiaus moterys, tačiau šioji pasirodo esanti nepasiekiama. Situacija ima keistis, kai vaikštinėdamas Senos krantinėmis vyras aptinka tikrų tikriausią undinėlę (akt. Marilyn Lima)!

Nuo 07 17

Premjera: „Olegas“ (Oleg) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62 Kadras iš filmo / „Solstice Studios“

Trileris pasakoja apie įpykusią vairuotoją, papypsėjusią vyriškiui, kai to verčiau daryti nereikėjo. Naujajame filme Russel Crowe vaidina vyriškį, paverčiantį šios moters (akt. Caren Pistorius) gyvenimą pragaru. Filmo režisierius – Derrick Borte.

Nuo 07 10

Premjera: „Paryžiaus undinėlė“ (Une sirène à Paris) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Kadras iš filmo

Pagal tikrą istoriją sukurtame Jurijaus Kursiečio režisuotame filme emigrantas iš Latvijos Olegas (Valentinas Novopolskis) Briuselio priemiestyje nelegaliai dirba mėsininku. Jis puikiai išmano savo amatą, tačiau po vieno nelaimingo atsitikimo yra atleidžiamas. Darbą ir stogą virš galvos Olegui pasiūlo geranoriškai nusiteikęs lenkas Andžejus (Dawid Ogrodnik). Apsigyvenęs su panašaus likimo žmonėmis, Olegas supranta, kad pagalba buvo tik masalas. Vyras tampa kriminalinio pasaulio ir savo praeities įkaitu. Filmas pristatytas Kanų festivalio „Dviejose režisierių savaitėse“.

Fantastinė romantinė komedija – pirmas vaidybinis Mathias Malzieu filmas. Gasparas (akt. Nicolas Duvauchelle) apdovanotas aibe talentų ir nepriekaištingu humoro jausmu.

2020 LIEPA

4 9

Kalendorius PARODOS 06 06 – 09 13

Samuelio Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“

06 10 – 08 16

Paroda „Tekstilė ir mes“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

O

R

I

U

S

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

A

L

E

N

D

Ernestos Dikinytės kūrinys

K

Samuelis Bakas. „Melancholijos garsai“

Ekspozicijoje – 75 Samuelio Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai. Paroda skiriama 2020-aisiais minimiems Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams. Tokio masto Samuelio Bako kūrinių paroda Kaune pristatoma pirmą kartą. Parodoje žvelgiame į S. Bako atsiminimų miestą –nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Norėtųsi priminti, kad Kaunas – lietuvių tekstilės meno lopšys ir senas tekstilės pramonės miestas. Ši paroda yra skirta tekstilės studijų Kauno meno mokykloje 80-mečiui. Joje eksponuojama garsių menininkių ir dėstytojų Laimos Oržekauskienės-Ore, Linos Jonikės, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Jūratės Petruškevičienės, Loretos Švaikauskienės ir Giedrės Kriaučionytės kūryba.

Jaunajai tekstilininkių kartai atstovauja Ernesta Dikinytė, Asta Puidokaitė, Edita Tamulaitytė, Giedrė Antanavičienė, Viktorija Berezniova, Meda Vitartaitė, Vaiva Strimaitytė, Donata Jutkienė, Odeta Liutvinaitė, Karolina Veissenborn.

06 18 – 07 26

Vytauto Dubausko paroda „Dozė“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

06 18 – 09 20

Liepa

Vaclovo Miknevičiaus jubiliejinė retrospektyvinė paroda

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64

Galerijos nuotr.

Vytautas Dubauskas (g. 1958 m) eksponuoja dar niekur nerodytus paskutinių ketverių metų darbus – tapybą ant drobės ir popieriaus. „Labai myliu Kauną.

Niekada nerengiau Kaune savo darbų parodos. Todėl nutariau, kad šią parodą skirsiu savo draugams, kursiokams, dėstytojams, A. Samuoliui, Kampui, Alfai, buvusiam Stepo Žuko technikumui. Kartu noriu susitikti su Kauno jaunosios tapytojų kartos atstovais…“ – prisipažįsta autorius. Ši paroda provokuoja diskutuoti apie tapybos aktualumą ir šiuolaikiškumą, apskritai apie skirtingų kartų tapytojų kūrybos patirtį ir prioritetus.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

Muziejaus nuotr.

Dailininko keramiko Vaclovo Miknevičiaus (1910–1989) jubiliejinė retrospektyvinė paroda skirta jo 110-osioms gimimo metinėms. Kūrėjas žinomas kaip vienas svarbiausių Lietuvos profesionaliosios keramikos pradininkų. Dailininkas visą gyvenimą buvo itin produktyvus, įgyvendino daugybę serijinės gamybos etalonų, unikalių parodinių kūrinių, stambių monumentaliosios keramikos objektų.

Menininkas pasižymėjo kaip Lietuvos keramikos pramonės organizatorius, nenuilstantis išradėjas, technologas, nuolat tobulinęs keramikos gamybos procesus. Nemažą savo laiko dalį jis paskyrė ir edukacinei bei visuomeninei veiklai.

2020 LIEPA

5 1

Kalendorius 06 18 – 07 19

06 20 – 11 14

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“

Andrius Repšys. Iš serijos „4 m² laisvės“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Andriaus Repšio paroda „4 m² laisvės“

Lietuvos spaudos fotografijos apdovanojimuose šiemet įvertintame projekte autorius atveria mažus, izoliuotus po Lietuvą išsibarsčiusius pasaulius – kalėjimus – jų kartografiją, kalinių aplinką ir kasdienybę. Visgi šių pasaulių gyventojai iš dalies yra sukurti paties fotografo – siekiant anonimiškumo pakeista tai, kas leidžia juos atpažinti – veidai, tatuiruotės ir kiti bruožai. Fotografas teigia, kad tai – socialinis projektas, skatinantis visuomenės narius, ypač jaunimą, atkreipti dėmesį, kad nusikaltimai galų gale sulaukia atpildo.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Petras Kalpokas. XX a. 3 deš. Kauno Rotušės aikštė. Pranciškaus Ksavero bažnyčia.

Petras Kalpokas – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. Tai antroji Petro Kalpoko tapybos paroda, surengta po dailininko mirties. Pirmoji įvyko 1980 m. Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje. Šioje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai.

Liepa 06 29 – 08 19

07 02 – 07 26

Baras „Godo“, Laisvės al. 89-1D

Galerija „Balta“ , M. Valančiaus g. 21

Egidijaus Godliausko paroda „Ištrintos ribos“

Margaritos Ado paroda „Buitiniai pokalbiai“

Parodoje pristatomi 2019-2020 metais kurti darbai – tapyba ir mažoji metalo skulptūra. „Buitiniai pokalbiai“ apie mus visus – ironiška ir provokuojanti tapyba iš tiesų verčia kalbėtis ir diskutuoti“, – rašoma anotacijoje.

Iki 07 31

Remigijaus Čižausko fotografijų paroda.

Egidijus Godliauskas

„Paroda „Ištrintos ribos“ susideda iš kelių skirtingų žanrų tapybos. Čia eksponuojami naujausi kūriniai sukurti 2019 – 2020 m. Peizažai, abstrakcijos ir portretai. Visi paveikslai tarsi tarpusavyje nesusiję kūriniai.

Nesieja nei laikas, nei tema, nei erdvė.

Vienintelis juos siejantis objektas yra autorius. Autorius intuityviai perfiltruodamas kasdienybės vaizdus per savo suvokimą juos pavaizduoja drobėse, ištrindamas ribas tarp egzistuojančių ar jau nebeegzistuojančių vietų. Tarp tikros ir įsivaizduojamos realybės. Pirmenybę teikdamas tapybai, spalvai ir formai tapytojas kuria savitą suvokimą ir požiūrį į aktualijas, kasdienybę ir aplinką, bei save patį.

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24

Pasaulinio lygio tatuiruočių meistras Remigijus Čižauskas po 17 metų gyvenimo užsienyje grįžo gyventi į Lietuvą, parsiveždamas gausybę užfiksuotų akimirkų – žmonių, miestų, gamtos vaizdų juodai baltose fotografijose. „Jei ne tatuiruotės, būčiau fotografas“, – teigia menininkas. Savo studijoje jis pats rengia Lietuvos menininkų parodas, prisideda prie Lietuvoje organizuojamų tatuiruočių konvencijų.

2020 LIEPA

5 3

Kalendorius LITERATŪRA Šeštadienis, 07 04, 12:00

Vytauto Petkevičiaus skaitymai

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Vaikų literatūros muziejus, K. Donelaičio g. 13

Kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį Vaikų literatūros muziejus kviečia skaityti vienas kitam – balsu. Šįkart Prisiminsite V. Petkevičiaus (1930–2008) kūrinius vaikams, skaitysite apysakos „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ ištraukas. Nepraleiskite išskirtinės progos sužadinti skaitymo poreikį, vystyti intelektą, kalbos įgūdžius, lavinti atmintį ir vaizduotę, mažinti agresyvumą, skatinti bendravimą. Tai gali tapti šeimos tradicija!

„Jie glūdėjo kažkur giliai ir kvepėjo žydinčiomis mėlynėmis. Vieną dieną, apsiavus spaudžiančiais sandaliukais ir atsisėdus į sūpynes po sena augalota liepa, jie pasirodė, nešini sauja negliaudytų riešutų. Nusimečiau sandaliukus, įsisiūbavau iki dangaus.

Nors žinojau, kad gliaudyti dantimis riešutus nesveika, mečiau iki šiol visus susikurtus „negalima“ į šalį. Net ir tai, kad negalima valytis mėlyniuotų rankų į mėlyną „kliošinį“ sijoną, o juo labiau mėlynių uogomis dažyti lūpų ir žodžių“, – sako N. Daniulaitienė. Į renginį galite registruotis el. paštu jaunimas@kaunas.mvb.lt.

Ketvirtadienis, 07 16, 20:30

„Ribos“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Ketvirtadienis, 07 09, 18:00

Neringos Daniulaitienės poezijos knygos „Mėlynių uogom dažyti“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18 „Ribos“ – tai KMN programos „Trenksmas“ dalis – performatyvūs poezijos skaitymai, sujungiantys muziką, poeziją bei eksperimentinį kiną.

Tamsumas, juodasis humoras, absurdas: šie žodžiai padėtų apibūdinti renginio metu skaitomą poeziją. nuo dramatiško tragizmo iki Daniilo Charmso miniatiūrų, žiūrovai galės nagrinėti poezijos paribius, susilieti su skaitomais tekstais, ambient žanro muzika ir kinu. Autoriai skaitys tiek savo, tiek pasirinktus tekstus.

Bibliotekos nuotr.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Liepa 07 26 – 08 09

LVI Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ Įvairios vietos

Kauno menininkų namai drauge su Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriumi jungiasi prie „Poezijos pavasario“ ir kviečia į slemą. Slemas išliks slemu, bet simboliškai draugystei pažymėti parinktas renginio vedėjas – poetas ir slemeris Povilas Venta Kuprys. Renginys yra KMN programos „Trenksmas“ dalis, finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

DAUGIAU Ketvirtadienis, 07 30, 16:00

LRT KLASIKA: „Pakeliui su vasara“ tiesiogiai iš Kauno Mildos Kiaušaitės nuotr.

„Poezijos pavasaris“, rengiamas nuo 1965 m., yra iškiliausias kasmetinis literatūrinis renginys Lietuvoje, organizuojamas Lietuvos rašytojų sąjungos ir Rašytojų klubo. Jame savo kūrybą skaito Lietuvos ir užsienio poetai, dalyvauja kritikai, literatūrologai, vertėjai, aktoriai, muzikai, fotografai, dailininkai.

Poezijos ir meno mylėtojams per dvi savaites pristatoma išsami šiuolaikinės lietuvių ir pasaulio poezijos panorama. „Poezijos pavasaris“ tampa vis ryškesniu Europos literatūrinių renginių žemėlapyje. Dėl pandemijos ir karantino renginiai nukelti į vasarą, bet tradicijos nesikeičia – jau paskelbta, kad šiemet festivalio laureatu tapo poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius už eilėraščių knygą „Ekvilibriumas“, poetui paskirta Maironio premija, o ąžuolų vainikas bus užkabintas įsibėgėjus vasarai.

Trečiadienis, 07 28, 19:00

Slemas #PoezijosPavasaris Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vytauto Paplausko nuotr.

Kultūros radijo stoties LRT KLASIKA šiltojo sezono laida „Pakeliui su vasara“ kas antrą savaitę transliuojama iš Kauno menininkų namų. „Pakeliui su vasara“ sudaryta iš dviejų dalių – pirmoje laidos valandoje skamba reportažai iš „skambančių“ Lietuvos vietų ir kūrėjų studijų, naujienos iš „Kaunas 2022“ virtuvės, antroje dalyje – pokalbis su studijoje viešinčiu pašnekovu – šįkart Kauno menininkų namuose viešės paveldosaugos ekspertė Andrijana Filinaitė.

Užsukti į Kauno menininkų namų svetainę ar terasą ir laidos klausytis gyvai kviečiami visi norintys.

2020 LIEPA

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Aš pakeliu tai, kas mėtosi.

Būtinai pakeldavau, parsinešdavau namo, valydavau, lygindavau, lopydavau. <...> Nesigėdijau raustis dulkėse ar šiukšlynuose, nes žmonės neretai išmeta vertingą daiktą patys to nežinodami“

5 6

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Redakcijos adresas

Ričardas Venckus (1941–2015) Spaudos, knygų, atvirukų kolekcininkas, buvęs spaustuvininkas ir muziejininkas, pirmojo Lietuvoje poligrafijos muziejaus įkūrėjas (Kauno kolegijoje) Lietuvos žurnalistų są jungos ir XXVII knygų mėgėjų draugijos narys

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Dainius Ščiuka, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Lukas Mykolaitis, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė, Ugnė Vedeckytė

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 5000 EGZ. 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017 Nr. 72 (59) (18)