__MAIN_TEXT__

Page 1

Alternatyva

2020 BALANDIS Viršelio iliustracijos autorė Domantė Nalivaikaitė

1

2020 04


Darius Čiuta – architektas, garso menininkas, kartą sugrojęs Laisvės alėjos skerspjūvį. Apie tai su juo žurnale esame kalbėję. O dabar jis temos „Alternatyva“ įvadui dovanoja savo kūrybinio proceso fotofiksaciją. Apverstose stiklinėse – mikrofonai, gaudantys jūros ošimą. Daugiau Dariaus kūrybos ieškokite rubrikoje „Merkurijus“.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Jau tradiciškai (visgi žurnalui netrukus penkeri) balandžio numerį skiriame muzikai ir jos epochoms. Jau pirmajame, tuomet dar plonyčiame leidinuke kalbėjome apie džiazą tarpukariu, Hofmeklerius ir Pomerancą. Kitąmet prisiminėme bigbitą ir kalbinome vienos iš tuometinių merginų grupių narę, šiandien – džiazo ir senosios muzikos leidėją.

Iki, per ir po karantino 2018-aisiais prisiminėme priešsąjūdinį laikmetį, kai skiauterėms jau nebuvo gaila lako, o polėkio užtekdavo savaitėms. Net į roko vietų ekskursiją buvome išsirengę – vis dar ačiū kaunastiškajam gidui, nuoširdžiam rokeriui Jonui Oškiniui už tai. Pernai gi buvo reivo metas, greičio akiniai, legendinė „Pakalnė“, dar legendiškesnis „Trestas“ ir ne visuomet sutampantys pirmojo XXI a. dešimtmečio liudininkų parodymai. Visada buvo smagu. Visi šie numeriai randami ISSUU platformoje, jeigu ką. Ištikus 2020-iesiems supratome, kad istorijos rašyti kol kas negalima – tiksliau, sunku susisteminti jau vien tai, kas vyksta dabar, nors viskas iš esmės telpa po negrabaus priešdėlio post skėčiu. Esame ankstesnių srovių, madų, skambesių, įvaizdžių vaikai, ieškantys savosios epochos įvardžio. Norime groti ateities muziką, bet to nepadarysime dešimt tūkstančių valandų neatbrūžinę gitarų. Ar dar po kurio laiko epochą skelsime į prekoroninę ir postkoroninę?

Neišvengiamai. Situacija sveikatos, verslo, politikos, meno, kultūros pasauliuose keičiasi kas valandą, ir mes vis dar sprendžiame, kaipgi saugiausia ir protingiausia žurnalą perduoti į jūsų rankas, jei tik jį atspausdinsime. Be fizinio kontakto. Knygų nameliuose ar iš mėgstamų restoranų tiesiai į namus. Neabejojame, kad laiko skaityti dabar turite. Beje, empirinis pastebėjimas – pasikeitus aplinkybėms labai įdomu grįžti prie jau matytų filmų, skaitytų knygų ar straipsnių. Viskas regisi šiek tiek kitaip, kaip toje „Foje“ dainoje. O muzikinis balandis šįkart apie alternatyvą, kuri šiek tiek post, šiek tiek avant. Karantino metas įdomus – dalį pašnekovų dar kalbinome akis į akį, kiti siuntė atsakymus iš Varėnos miškų. Kai ką fotografavome, kai ką piešėme. Bet turinio – per akis. Net renginių kalendorių radome kuo užpildyti. Jurgiui Mačiūnui patiktų. Visuomet jūsų – pilnas miestas. Būkite sveiki.

kultūros

2020 BALANDIS

3


S

I

O

T

E

M

A

Jaras Ramūnas – menininkas, apimąs didžiulį kūrybinių iniciatyvų spektrą: internetinėje erdvėje jis aprašomas kaip šiuolaikinio meno propaguotojas, kuratorius, kompozitorius, rašytojas ir poetas, performanso meno ir konkrečiosios muzikos Lietuvoje pradininkas, nuo sovietų okupacijos laikų avangardą ir kitokią kūrybą plėtojantis atlikėjas1, taip pat itin įdomaus internetinio puslapio autorius (jaras.lt rasite ir nemažai autorinių, Jaro sukurtų memų), o plačiajai auditorijai geriausiai žinomas kaip „Echidna aukštyn“ projekto kūrėjas ir poetas, 2010 m. po vandeniu deklamavęs eiles „Megos“ prekybos centro akvariumo rykliams. Gausi autoriaus kūryba paženklinta anonimiškumo, kurio sudedamoji dalis - viešojoje erdvėje visad dėvima kaukė.

M

Ė

N

E

Po Atgimimo atėjęs „Sumirimas“ Julija Račiūnaitė Iliustracijos ir nuotraukos iš R. Jaro archyvo

1

4

https://www.mic.lt/lt/baze/elektronine/kompozitoriai-atlikejai/jaras/#bio; http://www.jaras.lt/

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 BALANDIS

5


A M E T O S

I

Grupė „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“

M

Ė

N

E

Nepaisant visų išvardytų veiklos sričių (taigi ir pokalbio temų) kalbėjomės apie reikšmingą eksperimentinės muzikos apraišką Kaune ir Lietuvoje - 9 dešimtmetyje Jaro Ramūno sukurtą ir iki 2014 m. organizuotą festivalį „Sumirimas“ („Didelis Pasaulis!“). Papasakokite apie pirmą jį avangardinės muzikos festivalį „Sumirimas“ („Didelis Pasaulis!“). 1996 m. nusprendžiau surengti pirmąjį festivalį „Sumirimas“ (pavadinimas „Didelis pasaulis!“ atsirado vėliau), skirtą paranormaliai muzikai. Panašu, kad pradžioje festivalio pavadinimas gąsdino tam tikrus žmones, nors vėliau pastebėjau, kad pavadinimo originalumas (konkrečiai jo priešdėlis) buvo sėkmingai pradėtas kopijuoti kitų iniciatyvų. „Sumirimo“

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pavadinimas į galvą atėjo savaime, o jį užrašęs nustebau - skaitant iš kitos pusės skamba beveik taip pat. Gal šešerius metus iš eilės festivalis vyko be jokių pauzių - kai kas jį vadino „Jarinėmis“. Pačioje pradžioje su Linu Vyliautu (muzikos leidinių redaktoriumi, kolekcininku, – red. past.) apmąstinėjome, kaip galėtų būti pavadinta muzika, kurią ruošiausi rodyti festivalyje. Buvo nuspręsta, kad žodis „paranormalus“ būtų tinkamiausias ir kad jis reiškia tą patį ką „avangardinis“. Taigi, tai nebuvo muzika apie skraidančias lėkštes. Festivalį organizavau ir finansavau vienas. Tuo metu Lietuvoje tokių renginių vyko itin mažai (buvau įsitikinęs, kad daugiau jų vyko Vilniuje), tad grupės labai maloniai sutikdavo groti už „ačiū“ ar už


1998 m. festivalio užkulisiai

simbolinį honorarą. Tereikėjo įdėti darbo. Pirmasis festivalis truko dvi dienas, o jo programa buvo prigrūsta. Iš viso pasirodė po dešimt grupių per dieną, sutarėme, kad kiekviena atliks apie 45 min. trukmės programą. Festivalis prasidėdavo vakare ir vykdavo iki paryčių. Tuo metu egzistavęs Kauno mažasis teatras (2017 m. prijungtas prie Kauno miesto kamerinio teatro, – red. past.) turėjo fantastiškas, avangardiškai išplanuotas ir renginiui idealiai tinkamas juodos spalvos patalpas. Gaila, kad Mažasis teatras užsidarė visuomet sakiau, kad jis galėtų veikti toliau, jei būtų pasukęs šiuolaikinio meno pusėn. Kokie buvo festivalio siekiai, kaip sekėsi juos įgyvendinti? „Sumirimą“ sugalvojau rengti dėl to, kad tokia muzika Kaune buvo

gausiai kuriama, bet į ją kreipiama mažai dėmesio - subūrus atlikėjus lengviau patraukti publikos dėmesį. Būtent tada gimė mano šūkis „Kaunas - avangardiškiausias Lietuvos miestas“. Pradžioje festivalis buvo skirtas tik avangardinei muzikai, tačiau pamažu atsirado laiko poezijai, performansui, šiuolaikinei klasikinei muzikai. Kaip sekėsi viską įgyvendinti? Salėje stigo normalios ventiliacijos, bet patalpa prisigrūdo pilnut pilnutėliausia. Bilietai buvo pardavinėjami, nors finansinio pliuso nepajutau. Paramos festivaliui pradėjau prašyti tik nuo 1997 m. Savivaldybė visiems darbams ir honorarams išskirdavo 1000 litų. Vienas, deja, trumpai dirbęs, kultūros skyriaus vadovas pridūrė papildomus 500 litų. Na, o vėliau įvyko ir kitų finansinių istorijų, nes tais

2020 BALANDIS

7

7


8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kas buvo sumanymo bendražygiai, pagrindiniai dalyviai? Sumanymo bendražygių nebuvo, bet turėjau du pagalbininkus ir teatro buhalterę. Pagalbininkas Nr. 1 - operatorius, kuris tiesiog pastatė savo kamerą ir nufilmavo fragmentus atitinkama ano meto vaizdo kokybe; pagalbininkas Nr. 2 - apšvietėjas, kuris norėjo festivalį apšviesti. Na, o tokio dalyko kaip pagrindiniai dalyviai nebuvo - šiame renginyje kiekvienas dalyvis buvo totaliai svarbus. Su kokiais iššūkiais, problemomis susidūrėte ruošdamiesi renginiui, kaip sekėsi jas išspręsti? Žiūrėjau į „Sumirimo“ organizavimą kaip į iššūkį ar dvasinį pratimą. Anuomet visi, kuriantys tokią muziką, buvome entuziastai - dabar gi svarstoma, kaip finansiškai realizuoti kiekvieną pyptelėjimą ant scenos. Jeigu tu savo vidumi esi menininkas, tai kokios problemos iš viso gali kilti kuriant? Kokius šio festivalio renginius laikote reikšmingiausiais, įsimintiniausiais? Kodėl? Visi šio festivalio renginiai, dalyvavusios grupės ir kūrėjai yra įsimintinos asmenybės, kalbėję savo kalba. Atsimenu visus juos tik pozityviai. Ypač džiugina, kad kai kurias grupes ir atlikėjus pavyko ištraukti iš nežinios ir parodyti publikai. Tik gaila, kad dalis jų į tą pačią nežinią vėliau sugrįždavo.

Ar publika 10 dešimtmetyje noriai sutiko avangardą? Kokių atsiliepimų, reakcijų žiniasklaidoje sulaukėte? Ar publika eksperimentiniam menui buvo dėmesingesnė tada ar dabar? 10 dešimtmetyje publika avangardo norėjo ir ieškojo. Pirmaisiais metais festivalis turėjo paantraštę: „Reta proga išgirsti retos muzikos.“ Tuo metu tokia muzika išties buvo reta, tačiau egzistavo tam tikras jos ieškojęs, ją gaudęs publikos sluoksnis. Trūko tokių elementarių dalykų kaip garso aparatūra, apšvietimas (jam, beje, ir poreikio nebuvo), tad kažką parodyti viešai buvo kiek sudėtinga. Atsiliepimai ir reakcijos žiniasklaidoje daugiausia buvo teigiamos, kai kurių žurnalistų dėmesys netgi stebino. Manau, kad eksperimentiniam menui publika anuomet buvo tokia pati dėmesinga kaip ir dabar. Iš esmės esu šalininkas minties, kad abstrakčiąją muziką žmogus geba suprasti savo nuosava, niekuo „nepagerinta“ galva (todėl alkoholio baro publikai niekada neįrengdavau ir dabar neįrengiu). Kartą tiesiog pritrenkė spengianti publikos tyla, minimalistiškai grojant Nilsui Ilei ir Ivetai Lagzdinei iš Latvijos. Kai kurias savo kūrinio dalis jie grojo labai tyliai ir buvo aišku, kad publikai svarbus kiekvienas garsas. Na, lietuviai visada padidinta tvarka gerbė užsieniečius. Paskutinis, devintasis „Sumirimo“ festivalis įvyko 2014 m. Ar galime tikėtis tęsinio?

jaras.lt

laikais „Sumirime“ grojusi muzika greičiausiai nebuvo suvokiama kaip muzika, tuo labiau kaip vertybė. Baiminausi, kad publika netyčia renginio metu neišdaužytų langų. Jų, beje, niekas ir neišdaužė, išskyrus vieną kartą, kažkam atsisėdus ant palangės ir nugara atsirėmus į stiklą.

Manyčiau, kad dabar neatsakysiu į šį klausimą.

2020 BALANDIS

9


A M E T O I S E N Ė M

Trečiadienio popietę pravėrusi Miško gatvėje įsikūrusio mini restorano „Turkiški skanėstai“ duris, išvydau arbatą geriančius ir besišnekučiuojančius kūrėjus – Patrį Židelevičių ir Arūną Perioką. Pokalbiui įsibėgėjus, pašnekovai pradėjo dalintis japoniškais 7–8 dešimtmečių funk ir punk radiniais, kurių, lyg tyčia, abudu klausėsi pastarąjį mėnesį. Keletą iš jų, randamų „YouTube“ platformoje, Patris rekomenduoja prieš pokalbį įsijungti ir jums: „Japanese Funk and Soul on Vinyl (late 70’s, early 80’s)“ ar „Love Trip – Takako Mamiya 1982“.

Eksperimentinės estrados atstovai Monika Balčiauskaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kaip užsimezgė su muzika?

jūsų

pažintis

Kaip atrodė mokymosi procesas? Ar jis buvo sudėtingas?

Arūnas: Turbūt tada, kai radau savo dėdės būgnus. Pamenu, tuomet dar grojau gitara, tačiau pagaudavau save vis labiau domintis kampe gulinčiais būgnais. Grojau grupėje, mūsų būgnininkas vis dingdavo, tai taip ir išėjo, kad tądien perėmiau jo darbą ir šiuo instrumentu groju iki šiol.

A.: Nepasakyčiau, kad procesas buvo itin sudėtingas, labiau ilgas. Daug ką teko išmokti pačiam – ieškant, bendraujant, grojant su įvairiais muzikantais. Aplinkoje vis atsirasdavo žmonių, išbandžiusių konkrečias programas ir duodančių užuominų ar patarimų, raginančių judėti toliau.

Patris: Vaikystėje. Kai išmokęs užsidėti patefono plokšteles klausydavausi J. S. Bacho siuitų violončelei. Iki šiol labai gerai pamenu, jog savo mamai, muzikantei, vis sakydavau: „Mama, noriu groti šiuo instrumentu.“

P.: Tiesą sakant, man labai panašiai kaip Arūnui. Daug eksperimentavimo. Kai pradėjau groti, dar nebuvo jokių „YouTube“ tutorialų, pagal kurių rekomendacijas šiandien galima ir namą pasistatyti, – viską darydavai pats. Teorinių ar „Digital audio workstation“ žinių nebuvo, o ir draugų, kurie galėtų pamokyti, neturėjau. Bandžiau, klydau ir iš viso to mėginau išgauti įdomiausių garsų. Pirmąjį savo ambiento kūrinį sukūriau su „Fruity loops“ („FL studio“) – paėmiau garso įrašą, jį transponavau labai žemomis oktavomis ir ant viršaus uždėjau violončelės garsų. Viskas per bandymus, eksperimentavimus, kol pagaliau išgirsti skambesį, kuris tau pačiam patinka.

O kaip jūsų gyvenimuose atsirado dar ir elektronika? Iš šono žvelgiant, gali pasirodyti, jog violončelė ir būgnai nuo jos toli. A.: Populiarėjant elektroninei muzikai ir atsiradus įvairioms kompiuterinėms sistemoms, natūraliai norėjosi pabandyti elektroniką. Nemažai draugų grojo, lankydavausi jų renginiuose ir retkarčiais vis ką nors pasukinėdavau, paspaudinėdavau. Ilgainiui supratau, kad man kur kas artimesnė kūrybinė išraiška – instrumentai, o ne programos, tad pamėginau susidraugauti ir išreikšti emociją kitais būdais, greičiau. P.: Ankstyvaisiais 2000-taisiais. Vis dar grojau violončele, mokiausi akademinės muzikos ir po truputį pradėjau klausytis elektronikos. Norėjau eksperimentuoti su pačiu akustiniu instrumentu – bandyti jį loopinti, efektuoti kilpą ant kilpos. Dar atsirado prodiusavimo programa „Ableton Live“, galėdavai loopinti sluoksnį ant sluoksnio – iš to gimdavo atmosferinės, melodinės gijos, kurios galiausiai išsivystė į gyvą pasirodymą.

Kas mokymosi procese padėjo pasitikėti savo galimybėmis? P.: Turbūt aplinkybės. Tuo metu nelabai kas tai darė. Jeigu ką nors darai, vis tiek turi savo autoritetus, idealus, kurių sieki – atlikėjus, kompoziciją ar konkretų garsą, kurį nori išgauti, kita vertus, nelabai yra žmonių, prieš kuriuos reikėtų kažką įrodinėti. Aš vis dar nepasitikiu ir nesu užtikrintas savo kūryba, bet nebijau jos parodyti, nes man atrodo, kad nelabai yra ką prarasti. Egzistuoja terpė, kurioje gali kurti tai, ką nori, o eksperimentinė muzika – pats žodis „eksperimentas“ – išlaisvina ir tu gauni laisvę, kurioje nėra jokių rėmų. Kai atlieki klasikinės muzikos 2020 BALANDIS

1 1


A.: Nemesti to, ką pradėjau, man padėjo domėjimasis, tobulėjimas bei kūrybinis laikas, leidžiamas kartu su muzikuojančiais draugais. Reguliariai vis dalindavomės patirtimis, kas kur apsilankė ar kokį naują gabalą rado. Ir, žinoma, kaip Patris sako, – eksperimentinė muzika davė laisvę garsiai dalintis tuo, ką darau. Ilgainiui atsirado ir palaikymas iš aplinkos. Tuos dalykus, kuriuos mes patys vertiname kaip klaidas, kiti priima kaip staigmeną ir užmezga tiesioginį ryšį, skatinantį kūrybą. Patris paminėjo laisvę. Ar šiandien kūrybos procese yra daugiau laisvės negu seniau? Ar visgi niekas smarkiai ir nepasikeitė?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

kūrinį, kurį visi žino – vertina atlikimą, techniką, interpretaciją bei kūrinio išjautimą, kuris yra institucionalizuotas. O kai eksperimentuoji, ieškai savo muzikos garsų – turi terpę saviraiškai.

P.: Turbūt priklauso nuo paties kūrėjo. Šiais laikais gali kurti ką nori, tačiau kyla keletas klausimų: kam tu kuri, kas yra tavo kūrybos adresatas ir ko tu iš kūrybos tikiesi – ar nori, kad žmonės tave išgirstų, jiems tai rezonuotų ir tu gautum kažkokį grįžtamąjį ryšį. Man atrodo, kad laisvė liko tokia, kokia buvo visada. Tiesiog šiais laikais žmonės daug daugiau matę ir girdėję, kas leidžia daryti prielaidą, kad jie gali būti daug mažiau smalsūs ar nustebę. Kartais pagalvoju, kad tie kūrėjai, kurie laisve mėgavosi anksčiau, turėjo didesnį ratą klausytojų – dabar atrodo, kad ta laisvė išlaisvino visus ir ta didelė auditorija perėjo prie lengviau suprantamų dalykų. A.: Panašių įžvalgų turiu ir aš. Man atrodo, kad dėl tos laisvės daugelis yra kiek išsibarstę, o ir pasiekia-

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

mumas per tokius didelius šaltinių kiekius yra kitoks negu seniau. Labai įdomu, kaip tai formuoja dabartinę kartą ir kiek jie iš to pasiima – galima gauti visko, tačiau kartais pastebiu, kad gaunama tik tai, kas lengviausiai pasiekiama. O kokių minčių turite apie tai, kad pastaraisiais metais atsirado tiek daug grojančių žmonių? P.: Labai džiaugiuosi ir manau, kad tai puiku. Tai veiksminga priemonė žmogui jaustis gerai – man, pavyzdžiui, tai yra meditacija. Muzika yra labai sveika. Man ir pačiam labai įdomu, kur visa tai nueis ir kiek tų žmonių, kurie dabar pradėjo groti, po dešimties metų vis dar tuo užsiims. A.: Gerai, kad tik nesustotų.

groja.

Kad

Klausimas Patriui. Jeigu neklystu, 2013 m. sukūrei savo pirmą jį miksą – „∆tmn“. Ar garsų, kurie tuo metu vyravo tavo kūryboje, vis dar galima rasti šiandien kuriamoje muzikoje? Jeigu ne – ar iš gyvenimo Pietų Korėjoje liko atgarsių iki dabar? P.: O, geras. Net buvau jį pamiršęs. Taip, kažkada buvau padaręs porą miksų. Mano akimis, tai du labai skirtingi dalykai – miksai ir kuriama muzika. „∆tmn“ – mano pirmas miksas, kurį įrašiau sau, kai gyvenau Pietų Korėjoje, su muzika, kuri tuomet man puikiai tiko rudenėjančiam Seule. Dabar ruošiau dar vieną, bet vis dar guli stalčiuje. Toks visiškai eksperimentinės muzikos dalykas. O nuo 2013 m., manau, vis dar yra šis bei tas likę. Tuomet daugiau dėmesio skyriau ambientui, eksperimentinei elektronikai, o dabar viskas tarsi skilo į dvi kryptis ir atsirado visiškai atskiras acid techno


2020 BALANDIS

1 3


1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


motyvas. Toks experimental acid techno. Panorau į klubą atsinešti ko nors gimusio iš ambiento ir ne iki galo patogaus. Pokytis buvo ir vyksta iki šiandienos. Arūnai, antrasis tavo albumas „ORGANIHUM“ išleistas 2018 m. Ar albumu mėginai transliuoti kokią nors žinutę klausytojams? A.: Antrasis leidinys – tarsi eksperimentų rinkinys, garso pasakojimas, kelionė per skirtingus žanrus ir asmenines jų interpretacijas. Kreiva polka, melodingas bei kompleksiškas techno, levituojantys, lunatiški balsai, sunkios sintezatorių melodijos, žaismingas džiazinis kvikstepas ar medityvi, eksperimentinė gentinė muzika. Leidinys savaime įgavo kontrastų, spalvų, formų bei dinamikos. Ir atėjo proga šia kelione pasidalinti su visais. Kaip atrodo procesas?

jūsų

kūrybinis

A.: Grojimas būgnais ir viso to įjungimas į elektroniką. Gali būti taip, ir atvirkščiai. Gali būti ir ritmas, kuris skamba galvoje ir diktuoja melodiją. Čia ir yra įdomioji dalis – kaip žmogaus smegenys veikia, interpretuoja garsus, kurie, atrodo, net neturi natos, tačiau muzikinis tinklas vis tiek susidėlioja. Stengiuosi pradėti grodamas iš įvairiausių pusių ir šiuo metu dažnai renkuosi sintezatorių – taip melodija ir ritmas užgimsta kartu. P.: Truputį nukrypsiu nuo klausimo, bet dabar kaip tik prisiminiau, kada pradėjau groti ambientą su violončele – tai buvo prieš dešimt metų, jeigu ne daugiau. Ir suvokiau, kad mano pirmasis autorinės kūrybos įrašas – kasetė „VJV Live EP“ – išėjo tik 2018 m.

Aš neturiu savo kūrinių. Galima sakyti, kad net nelabai esu jų įrašęs ar išleidęs. O mano kūrybos procesas yra gerai surepetuota, jau paruošta improvizacija. Viskas prasideda nuo vieno garso ir ilgainiui aplink jį dėliojasi vis kitoks to garso pasaulis su ideologijomis, ritmais. Galiausiai tai evoliucionuoja į kažkokį kūrinį, kuris gimsta improvizacijos forma. Dabar pradedu dirbti su tikslu sukurti struktūrą, aiškią formą garsams, kurie dažniausiai yra tam tikrų išgyvenimų, patirčių ar emocijų refleksija. Dar pastaruoju metu mane labai domina klasikinių kūrinių struktūros – sonata, koncertas ir kiti. Tai tą improvizaciją, kurią išvystau į visas įmanomas linijas, ilgainiui pakeičia redagavimas į klasikinių kūrinių struktūras. Pseudonimai. Arūnai, kodėl „Kojos sopa“? Patri, kodėl kartais Patris, kartais Patris Židelevičius? Ir ar nėra sudėtinga įkūnyti du skirtingos muzikos kūrėjus? A.: Labai norėjau lietuviško pavadinimo – archajiško, iš senos lietuvių kalbos paimto žodžio. Iš pradžių kūryba buvo rami, net atrodė, kad klausantis sunku tas kojas kilnoti, o dabartiniais kūrybos momentais einu į kiek intensyvesnę muziką ir norėčiau, kad kojos pačios kilnotųsi. P.: Esu Patris Židelevičius, kai groju ambientą, eksperimentinę elektroniką ar kažką akademiškesnio ir rimtesnio. O grodamas techno – esu Patris. Tiesą sakant, vis dar neturiu tam atsakymo. Suprantu, kad du skirtingus dalykus vadindamas tuo pačiu vardu ir tiesiog gale pridėdamas pavardę darau blogai, bet vis pagalvoju, kad iš tikrųjų muzikos darau gana mažai ir gal nėra taip sunku atsirinkti.

2020 BALANDIS

1 5


Kas jums yra muzika? Grodami būnate savimi ar jaučiatės kažkuo kitu? P.: Jaučiu, kad nesu savimi. Iš gerosios pusės. Nuo to momento, kai į rankas pasiimu instrumentą ir pradedu groti, kurti ar repetuoti – viskas aplink mane dingsta. Pasineriu į muziką ir būnu ten, lyg gyvenčiau atskirą gyvenimą muzikoje.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Grojant gyvai man labai trūksta ryšio su žmonėmis, kurie manęs klauso ar šoka, tačiau negaliu nieko padaryti, nes pernelyg susitelkiu į muziką. A.: Stiprūs momentai, stiprus ryšys. Kai grodamas kolektyviškai, kartu su kitais muzikantais, pajunti, kad nebesi vienas – o visi viename. Pastaruoju metu prieš auditoriją dažnai tenka groti vienam, tai kiekvieną kartą susiduriu su įtampa – ji ilgainiui transformuojasi į energiją, kuri paima, įtraukia ir neša. Jausmas toks, lyg pats tapai garsu. Retkarčiais balsu iliustruoju ar personifikuoju pasirodymą ir savo kuriama kalba, intonacija, vaizduote persikeliu į išgalvotą kasdieninę sceną. Patri, 2017 m. organizuoto renginio „Dėžė dėžutėj“ aprašyme tave pavadino „lo-fi kampuotos diskotekos virtuozu“. Ar sutinki su tokiu apibūdinimu? P.: Nesutinku, nes nepavadinčiau savęs diskotekos virtuozu. Ne dėl to, kad diskotekų, o virtuozu apskritai. Manau, kad šioje eksperimentinėje techno scenoje man vis dar reikėtų padirbėti, kad kada nors galėčiau pasivadinti virtuozu. Bet labai malonus apibūdinimas, gal kada teks panaudoti. Arūnai, iš ko susideda tavo muzikiniai koliažai?

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

A.: Reikia pagalvoti. P.: Galiu padėti. Visi tavo pasirodymai skirtingi, tačiau, kai paskutinį kartą klausiau tavo pasirodymo, man netgi pasirodė kažkas panašaus į Shangaan electro, šokių muziką iš Pietų Afrikos. Galbūt ne visai, bet. A.: O, geras. Šito girdėti neteko, bet, manau, labai taiklu. Pastaruoju metu koliažuose pinasi lengvesnės, naivesnės ir intensyvesnės melodijos, žaismingi ritmai ir vis dažniau vietos randa balso fragmentai. Dar Pietų Amerikos, afrikiečių muzikos elementai. Norisi lengvumo, komedijos, klounados, satyros elementų bei pojūčio. Apskritai mane įkvepia pasaulio liaudies bei eksperimentinė, estradinė muzika. P.: Man dar pasirodė, kad tavo kūryboje yra labai geras santykis tarp stilių ir skambesių, dėl to ir gali būti sudėtinga įvardyti kažkaip konkrečiai. Gali būti african tribal ritmas, o melodija ir garsai visiškai eksperimentiniai – atrodo, kad tarpusavyje konkuruoja. Šiaip tai esu didžiulis Arūno kūrybos gerbėjas ir man labai gera bei malonu čia kartu sėdėti. Kuo jus patraukia kūriniai? A.: Charakteriu. linijomis, savitumu.

Melodinėmis

P.: Mane labiausiai patraukia emocija. O emocija ateina iš skambesio. Iš tikrųjų tai Arūnas labai tiksliai atsakė, net nežinau kaip papildyti. Turbūt dar įdomus skambesys, netikėta harmonija, įdomus vystymas – žodžiu, kažkas negirdėto, unikalaus. Tokie malonūs netikėtumai. A.: Ei, gi labai gražiai pasakei apie emociją. Būna, susitinku su draugais, dalinamės mintimis apie muziką ir


kuriose

P.: Ne. Esu sau tai pasakęs. Žinoma, priklauso nuo konteksto, tačiau neturiu nusistatymo nei prieš vieną vietą. Net jeigu Radistai pakviestų mane į „Radistai Village“ – pagročiau. Suvokiu tai kaip savotišką misiją. A.: Aš irgi nesugalvoju nieko. Galbūt ir yra, bet turbūt dar nežinau tokios vietos. Nebent dėl kokio politinio konteksto. Nors galbūt vis tiek gročiau ir neščiau savo žinutę. Galbūt buvo koks nors vakarėlis, kuris iki šiandienos vis dar yra įstrigęs jums galvoje? A.: „Mažasis Paryžius“ prieš kokius ketverius metus. Labai nedidelė kavinė, kurioje labai daug žmonių bei negirdėtos, akiratį praplėtusios muzikos. Apie antrą valandą nakties kilo lengvas sąmyšis: baro šeimininkė garsiai pranešė, kad vakaras baigtas, užrakino duris – dalis žmonių stovėjo lauke, dalis vis dar sukosi šokių sūkuryje. Nei įeisi, nei išeisi. O smagiausi prisiminimai iš grojimų, naujų atradimų, įvairiausios muzikos bei atlikėjų – festivalyje „Braille Satellite“. P.: Man įstabiausias turbūt elektroninės muzikos festivalis „Sūpynės“. Grojau ten savo ritminę, techno pusę. Buvo didžiausia auditorija, kuriai teko groti, ir klausytojai labai gerai mane priėmė. Kalbant apie ambientinę pusę, įsimintiniausias grojimas buvo Viljandi, Estijoje. Renginys vyko te-

Ar Lietuvos muzikos padangėse turite savo guilty pleasure? P.: Turbūt Free Finga. Mano kontekste, manau, kad tai yra pakankamai guilty reikalai. A.: Kalbant apie lietuvišką muziką, ankstyvojoje paauglystėje ne kartą buvo perklausyta SEL kasetė „Guma“. Vakarietiškose padangėse – grupės „No mercy“ albumas „My Promise“. Net neatsimenu, kuo tuomet mane patraukė tokios saldžios melodijos. Kokia muzika dabar vyrauja jūsų kasdienybėje? A.: Dažnai klausausi „Aporee“ radijo, kuris transliuoja įvairiausius aplinkos įrašus. Dar yra labai įdomi radijo stotis „Shirley and Spinoza“, kurios klausydamasis niekuomet nežinai, koks bus kitas garsas – elektronika, country baladė ar tiesiog ištrauka iš filmo. P.: Pastarąją savaitę klausiau Kai Whistono naujausio albumo. Bet šiaip labai priklauso nuo situacijos. Iki šiol klausausi Timo Heckerio kaip ambiento etalono, vis dar įsijungiu „The National“, kai noriu lengvo roko, ar „Radiohead“, kai norisi ko nors paprastesnio. Klausausi visko ir negalėčiau įvardyti konkrečios radijo stoties ar vieno žanro.

2020 BALANDIS

soundcloud.com/patris

Ar yra vietų, negrotumėte?

atro sandėlyje, kurio aukštis dėl dekoracijų buvo apie 10–15 metrų, o pati erdvė – nedidelė. Lyg grotum kamine. Man tai buvo vienas gražiausių pasirodymų, kuriuose esu grojęs. Įvyko ten vienas labai netikėtas dalykas – violončelė pradėjo šiek tiek rezonuoti, bet aš neišsigandau ir suvaldžiau tą feedbacką keisdamas ekvalaizerio nustatymus, dažnį ir ritmą. Buvo apie 15 klausytojų, tačiau viskas labai giliai suskambėjo.

soundcloud.com/kojosopa

pastebiu, kad kitas žmogus muziką mato kažkaip kitaip. Jis leidžia kūrinį, kurio aš nejaučiu, tačiau negaliu nustoti galvoti apie tai, ką jis mąsto.

1 7


A M E T O I S E N Ė M

Anglų kalboje yra frazė, apibūdinanti kūrybišką, netikėtą, originalų mąstymą. Deja, į lietuvių kalbą ji verčiama kiek nerangiai: „mąstyti už dėžės ribų“ (angl. thinking outside the box). Vis dėlto, galvojant apie Kaune gimusios, bet nei miestu, nei šalimi savęs neribojančios kompozitorės, atlikėjos ir garso menininkės Gailės Griciūtės asmenybę bei požiūrį į kūrybą, šis apibūdinimas atrodo pats teisingiausias.

Tarp savęs, instrumento ir aplinkos Justė Vyšniauskaitė Arturo Bumšteino nuotr.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 BALANDIS

1 9


Beje, planuotą fotosesiją Vilniuje teko atšaukti įvedus karantiną, bet po kelių dienų gavome vaizdingų linkėjimų kupiną laišką: „Labas, susiklosčius dabartinei karantino situacijai su šeima apsigyvenome Marcinkonių kaime, pas draugę ir kolegę Viktoriją Damerell. Kartu kuriame meno projektą EYE GYMNASTICS. Šiuo metu kuriame vaizdo klipą. Prisegtos nuotraukos iš filmavimų.“

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Gailė jau kelis dešimtmečius trunkantį savo santykį su muzika užmezgė pačioje vaikystėje ir spaudyti pianino klavišus pradėjo būdama vos trejų. Laikui bėgant ne tik tobulėjo atlikimo technika, bet ir augo apetitas naujiems garsams bei jų junginiams. Pokalbio metu garso menininkė papasakojo, kas jai padėjo išsilaisvinti iš muzikinių rėmų, kokia jos kūrybos filosofija ir kodėl ji renkasi kurti drauge su kitais menininkais.

Kada supratai, kad tiesiog techniškai puikiai atlikti kitų kompozitorių muziką tau nėra gana? Kaip vyko tavo persiorientavimas iš atlikėjos į kompozitorę bei garso menininkę, iš klasikinės muzikos į šiuolaikinę, pilną įvairių netikėtumų bei eksperimentų? Studijuodama kompoziciją Sibelijaus muzikos akademijoje Suomijoje, įsitraukiau į improvizacinę „laboratoriją“, kurioje rinkosi akustinės bei elektroninės muzikos atlikėjai ir kūrėjai, taip pat šokėjai ir videomenininkai. Jos metu daug eksperimentavome ir tyrinėjome įvairius su improvizacijos bei kompozicijos procesais susijusius klausimus. Ši veikla tarsi atrišo man rankas.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Situacija, kai neturėdama natų ir jokio konkretaus atspirties taško turi suvaldyti garsų tėkmę laike, įgalino naujai pažvelgti į muzikines užduotis. Atmetus visus techninius aspektus, pasitelkus tik garsą laike ir labai asmenišką santykį su šiais elementais, atsirado sąmoningas klausymasis ir tam tikras pasitikėjimas savo meniniais pasirinkimais, nes nebevaržė įvairios natografinės bei stilistinės taisyklės. Po to pasikeitė ir mano klasikinės muzikos atlikimas, santykis pasidarė betarpiškas. Dabar retrospektyviai atrodo,

Bendradarbiavimas su kitais menininkais man yra būtinas – tai viena iš mano proceso-progreso sąlygų. kad aš ir atlikdama klasikinę muziką nuolat ėjau sąmoningo klausymosi ir pasitikėjimo savo girdėjimu link. Manau, tokiomis sąlygomis muzikinis stilius tampa nelabai reikšmingas. Mano atveju atsirado poreikis tyrinėti bei plėsti muzikinį akiratį, atrasti būdą reikšti muzikines idėjas ir kurti tai, kas konceptualiai ir estetiškai motyvuoja, atveria naujų garsinių ir intelektinių patirčių galimybes.


Dažniausiai pasirodymams pasitelki preparuotą pianiną. Kodėl būtent jį? Pianinu groju nuo trejų metų, klasikinį fortepijoną studijavau ir Lietuvoje, ir Suomijoje, todėl šis instrumentas man neblogai pažįstamas. Didžiąją dalį savo laiko paskyriau tyrinėti instrumento galimybėms bei lavinti atlikimo technikai. Tačiau tam tikru momentu pasidarė įdomu prasibrauti tarp 12 tonų, kuriais pagrįsta visa vakarietiškos muzikos istorija, kvestionuoti garso ir muzikos takoskyras bei apibrėžimus. Taip pat norėjosi iki tobulybės nebegludinti technikos, o įsileisti paklaidas, atsitiktinumus, kurti esamuoju momentu, leisti aplinkai dalyvauti ir paveikti garsų tėkmę. Man įdomu stebėti mąstymo apie garsą procesus ir tai, kaip jie nulemia kūrimo bei atlikimo etapus. Vienas iš pavyzdžių: pradėjau nuo garso kūrinio kaip skulptūros idėjos – be harmonijos ir melodijos, bet girdėdama tekstūras ir masę. Pianinas kaip instrumentas visiems garsiniams eksperimentams buvo labai organiškas pasirinkimas – galima sakyti, kad pasirinkimo net nebuvo. Kokias prasmes tavo muzikoje įgauna muzikiniai kontrastai – harmonija ir disonansas? Man atrodo, kad harmonija gali tapti disonansu, o disonansas – harmonija. Viskas reliatyvu, priklauso nuo požiūrio taško. Gal šlamantys lapai nėra suderinti vakarietiška konvencionalia harmonija,

bet mano ausims labai harmoningai.

skamba

Kaip tavo kūrybines paieškas papildo aplinkos garso įrašai (angl. field recordings)? Man įdomūs įvairūs garsai, jų savybės bei galimybė juos dekontekstualizuoti, įskaitant ir tuos garsus, kurie išgaunami muzikiniu instrumentu. Mane žavi įvairių šaltinių, skirtingais būdais išgautų garsų kombinacijos bei deriniai, empirinės ir sinestetinės patirtys, garsas kaip instrumento lietimo rezultatas arba garso kaip labai aiškaus medžiagiškumo, pavyzdžiui, grublėtos gumos ar kristalo, kūrimas. Taip pat, iš kompozicinės formos paieškos perspektyvos, aplinkos įrašai mane domina savo garsine forma, pavyzdžiui: kavos puodelis, išsipylęs ant sniego, nuo pirmo iki paskutinio garso. Koks yra tavo kūrybinis procesas? Kaip jis skiriasi improvizacijų, garso pasirodymų ir įrašų sesijų metu? Mano kūrybinis procesas visada prasideda nuo idėjos – tai gali būti formos arba garso estetikos idėja. Kai kuriu klasikinę-šiuolaikinę muziką, mane gali inspiruoti specifinis tembras, garso užgavimo technika, eilėraščio ritmika arba tam tikra grafinė išraiška, kuri mano vaizduotėje turi garsinį potencialą. Toks kūrybinis procesas yra labiau sukontroliuotas, vyksta vaizduotėje, o improvizuojant viskas vyksta realiu laiku. Tai tikrai nepaprasta būsena, kai grodama susikoncentruoji į garsą, jo užgavimo būdą, pakitusį laiko pojūtį, visumą ir viską girdi

2020 BALANDIS

2 1


A M E T O I S E N Ė M 2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Ar esi savo kūryboje užsibrėžusi konkrečius tikslus bei temas? Ir kokiam klausytojui kuri muziką? Tai formuojasi gan natūraliai, nes mano kūryba tiesiogiai atspindi mano interesus ir procesus. Sunku apibrėžti žodžiais, nes mane domina tarpinės būsenos, apibrėžimų ribos, paklaidos, organiški procesai, sąmoningas klausymasis ir betarpiškas kūrybinis procesas. Kuriu klausytojui, kuris domisi garsais, kuris neriboja savęs kategorijomis ir apibrėžimais, kuriam nereikia naratyvo bei palyginimų, bet užtenka garso paties savaime, kaip pojūčio ir tam tikro išsipildymo. Esi įgijusi tiek muzikinį, tiek vizualių jų menų išsilavinimą. Kodėl tau kaip kūrėjai svarbus tarpdiscipliniškumas? Man įdomūs mąstymo procesai, perspektyvos arba požiūrių kampai. Tarpdiscipliniškumas svarbus, nes jis įgalina naujas perspektyvas ir tokiu būdu praplečia matymą ir girdėjimą, pojūčių suvokimą ir analizę.

Tavo kūrybiniame kelyje gausu tiek solo, tiek grupinių kūrinių bei pasirodymų. Kaip dirbti bei kurti labiau patinka tau pačiai? Kuo naudingas bendradarbiavimas su kitais menininkais? Bendradarbiavimas su kitais menininkais man yra būtinas – tai viena iš mano proceso - progreso sąlygų, įgalinimas sukurti kažką, kas peržengia mano galimybių ribas. Be to, kūrybinis bendradarbiavimas man yra viena gražiausių draugystės formų. Kurti vienai man yra iššūkis išprovokuoti potencialą savyje, jį ištraukti iš tuštumos, rutinos, disciplinos ir polėkio. Abu būdai man labai svarbūs. Kaip vertini šiuolaikinės, eksperimentinės muzikos padėtį Lietuvoje? Ar Lietuvos garso kūrėjai turi specifišką charakterį? Lietuvoje labai daug kūrybinio potencialo, įdomių menininkų ir ne tik menininkų, o ir tiesiog įdomių žmonių. Vengiu apibendrinti, nes man visada pasiteisina asmeninis ryšys su individualiais žmonėmis, nebandant kategorizuoti. Manau, visur yra įdomių kūrėjų, ir būtent tas išsilaisvinimas iš kategorijų, tautybių padeda atrasti neįtikėtinų kūrinių.

2020 BALANDIS

gailegriciute.com

tarytum truputį į priekį, taip modeliuodama galutinį rezultatą. Esi tarp savęs, instrumento ir aplinkos. Po tokio pasirodymo jautiesi kaip sugrįžęs iš kitos realybės, tam tikra prasme jame pradingsti. Ne visada pavyksta, tačiau ta tėkmė yra labai daug.

2 3


A M E T O I S E N Ė M

Pažintis su susivienijimo „Ghia“ nariais – įrodymas, kad gyvename post - subkultūrų laikais. Tiksliau būtų sakyti, kad subkultūrų daugiau nei bet kada, bet jos reiškiasi principais ir pažiūromis, kaip ir anksčiau, o štai įvaizdis ir kitos išraiškos priemonės tapo laisvai pasirenkami.

Nostalgija ateičiai Daina Dubauskaitė „Ghia“ archyvo nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


22 00 22 00 BB AA LL AA N ND D II SS

22 55


A M E T O M

Ė

N

E

S

I

Algirdas Šapoka. „Ghia“ archyvo nuotr.

Kavinėje „Vytautas / Kęstutis“ vienas po kito su manimi sveikinasi marga kompanija – kas nuo galvos iki kojų juodas ir dar tatuiruotas, kas spalvotas ir nešinas dredais. Visa ko ašis, nors pats šio vaidmens kuklinasi, Algirdas nešioja solidžią Šapokos pavardę ir žmogiškumo prasme yra subrendęs ne pagal metus. Jo nuotaika, melancholiškas vaiskios ateities vylimasis, gręžiantis į industrinius reliktus, tarytum diktuoja visą 2016 m. įkurto reikalo tempą. Vytautas „tikrame gyvenime“ ruošia maistą šioje pat kavinėje, o susivienijimo rėmuose kuruoja renginių serijas, kviečia atlikėjus. Rokas yra iš grupės „Wifebeater“, kurios kūrybą trumpai pristatome rubrikoje „Merkurijus“, taip pat jis yra scenos inžinerijos ekspertas. Jokūbas dar tik neseniai iš Klaipėdos atsikraustė studijuoti į Kauną, ir jam įdomu viskas.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gintarė gi prisimena prieš porą metų iš Algirdo gautą trumpąją žinutę – jis grasinosi išsikraustyti į užsienį ir prašė jos perimti leidybinį susivienijimo padalinį. Karolina, valio, į Kauną atsikraustė iš Vilniaus ir tvarko susivienijimo mediją. Jos netrūksta, nes renginius keičia radijo laidos alternatyviausioje šalies radijo stotyje „Start FM“, šias – kasetės, o kur dar kasdienis kokių 25 asmenų – vadinamosios šaikos – susirašinėjimas viename feisbuko čate, kur ne tik sprendžiami reikalai, bet ir dalinamasi tiesiog gerais gabalais. Beveik kaip legendiniais mirko laikais, kuriuos patyrę yra tikrai ne visi „Ghia“ nariai. Beje, „tikros“ susitikimų vietos, studijos nėra, bet dažniausiai visi susirenka „Godo“. Šio kultūros baro įkūrėjai – komandos nariai, čia vyksta radijo laidų transliacijos, renginių serija „Urbex“.


Sakytum, vienija muzika, bet leidybinio „Ghia“ padalinio spektras apima ir gitaras, ir kompiuterius – tai yra, vienija visgi meilė atradimams ir noras girdėti tai, ko negroja kiti. Ir daryti tai visiems kartu įdomiose, nenumindytose vietose. Iš esmės tai klasikinis pogrindinių muzikos renginių atvejis – bėgi nuo į tave kreivai žiūrinčių, tavo muzikos nevertinančių, bėgi nuo blizgučių ir tuštybės. Bėgi ir susitinki tokį pat, bet kitokį. Visų pirma buvo renginiai – balandį sukanka ketveri nuo pirmojo, vykusio nebeegzistuojančiame klube „Largo“ Žaliakalnyje. Padiktavo viską vakuumas: industrinių renginių pionieriai „Autarkeia“ buvo aprimę, žmogusorkestras Armantas Gečiauskas, su kuriuo Algirdas rengė festivalius „Speigas“, nukrypo į garso meną. O jaunajai kartai norėjosi veiksmo. Beje, dabartinė karta, kitaip nei ankstesnioji, industrinį skambesį atranda ne per metalo sceną, o atkulniuoja iš elektronikos, ieškodami drąsesnių eksperimentų. Tai, kas daro „Ghia“ išties kaunietišku susivienijimu (be jo narių kilmės), yra aistra architektūrai ir urbanistiniam miesto kilimui. Platesniuose, nei alternatyvios muzikos entuziastai, sluoksniuose savo vardą kompanija paskleidė praėjusį rudenį, kai prisidėjo organizuojant muzikinę (su šviesos efektais) Kauno architektūros festivalio KAFe atidarymo dalį. Labai mažai laiko buvo, bet šimtai žmonių įvertino. Atidarymas juk vyko ant tebestovinčio viešbučiovaiduoklio „Britanika“ – tai buvo

vienintelė legali proga palypėti keliolika aukštų iki pat stogo, nuo kurio atsiveria pavydėtina panorama 360 laipsnių kampu. Muzikinė-didžėjinė programa tąkart truko visą vėjuotą dieną, ir bet kuris, gyvenime prisilietęs prie grotuvų, paliudys, kad paprasta negalėjo būti. Visgi patiems „gijiečiams“ už paskirus renginius svarbesnė serija „Buitis“, kurios iki šiol įvyko du epizodai. Pirmasis buvo toks audringas, turėjęs vykti buvusiose psichiatrinės ligoninės patalpose, galiausiai priglobtas Kauno tvirtovės objekto Šančiuose – „Parako“, kad po jo paaiškėjo, jog „Ghia“ kolektyvas gerokai išaugo. lšsimurzinti, nusikalti, nemiegoti nepabūgo niekas. Sunkumai suartina, jei juos atlaikai. „Buitis yra baisus dalykas“, – yra sakęs poetas Gintaras Patackas. Antroji visgi nebuvo baisi. Anaiptol – ta išaugusi, susivienijusi komanda vėl raitojosi rankoves, plėšėsi maikes, valė šiukšles, tampė laidus, kabino lempas. Tam, kad naujam, vos vieną naktį trukusiam gyvenimui prikeltų Kauno marių pakrantėje esančią senokai neveikiančią kavinę, liaudyje vadinamą „Paplavoku“. Buvo šiltas rugsėjis, ir renginys tapo puikiu įrodymu, jog ir industrija turi jausmus. Svajonių yra. Algirdas jau keletą metų įnirtingai skenuoja skelbimus ir kitus šaltinius bei ieško TO dvaro, kuriame būtų galima surengti festivalį. Pirmasis toks industrinis „Area“ jau yra vykęs Kazlų Rūdos miškuose, bet norisi ko nors didingiau. Muzikos, artistų ir paruoštų raumenų – per akis. Kas ieško, tas tikrai ras. O kol kas klausykite, žiūrėkite, sekite „Ghia“ žodines ir garsines naujienas.

facebook.com/ghia.org

Minėtasis užsienis taip ir neįvyko, bet Algirdas išties visas muzikos reikalų dėžes suvežė Gintarei, o pats kurį laiką gyveno sostinėje. Grįžęs į Kauną susivokė, kad aplink buriasi asmenybės, norinčios veikti.

2020 BALANDIS

2 7


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

Visos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos siekia vienyti, pažindinti, bendradarbiauti ir mainytis. Idėjomis, emocijomis, net ir fiziniais objektais. Karantino metu viskas sudėtingiau. Žinoma, šiuo atveju projektą gelbsti tai, kad oficialiai jis prasidės tik 2022 m. sausį. Na, bet programos vyksta – kai kurios net labai aktyviai! Nekalbame apie tuos darbus, kurie reikalauja ilgų valandų prie kompiuterio. Tokiems raginimas neiti iš namų – tik į naudą.

Kas alternatyvaus „Kaunas 2022“ bendruomenėse? Gunars Bakšejevs

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Magiškai nusiteikęs jaunuolis „pričiuptas“ Kęstučio gatvėje. Plačiau apie projektą „Karantino langai“ – kitame puslapyje. Gabijos Vainiutės nuotr. 2020 BALANDIS 2020 BALANDIS

2 9 2 9


„Laimės daržo“ iniciatorių nuotr.

Ne, atsigręžkime į bendruomenes. Viena iš „Kaunas 2022“ programų – „Visi kaip vienas“. Jos tikslas – įgalinti skirtingas Kauno ir Kauno rajono bendruomenes, kiemus, kvartalus puoselėti savo kultūrą ir tapti svetingais savo vietos šeimininkais, dalytis kultūra su kauniečiais, lietuviais ir europiečiais. Kaip tik iki balandžio 20 d. vyksta „Visi kaip vienas“ projekto „Fluxus Labas! Kiemas“ atviras kvietimas – ieškoma įvairių sričių menininkų pasinerti į bendros

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kūrybos procesą Kauno miesto ir rajono kiemuose. Objektų, spektaklių ir kitų vyksmų pasiūlymų laukia kiemai Žaliakalnyje, Gričiupyje, Eiguliuose, Šilainiuose, Akademijoje. Planuojama, kad jau gegužę menininkai pradės darbus, o mes kiemus lankysime spalį. Turite alternatyvią kūrybišką idėją, kaip atrasti savo vietos savastį, bendruomeninėmis iniciatyvomis siekiate sujungti kuo skirtingesnes auditorijas, o gal norite „išjudėti“ iš kasdienybės? „Fluxus Labas! Bendruomeninės


iniciatyvos“ – tai erdvė, kurioje bendruomeniniai sumanymai įgyvendinami kūrybiškomis ir šiuolaikinėmis priemonėmis, o atrankos ir įgyvendinimo procesuose dalyvauja pačios bendruomenės. Kvietimas atviras iki balandžio 20 d. Visa informacija ir paraiška – www.visikaipvienas.eu, patars ir į klausimus atsakys goda@kaunas2022.eu.

Daržo nepakanka? Tai gal įkurkite namuose parką? Kaunietei Rasai Staskonytei jau pavyko. Jos paruošta instrukcija – vaizdo klipe, kurį peržiūrėsite nuskenavę QR kodą. Ir parko rezultatais galite dalintis aukščiau nurodytais kontaktais.

Daugiau alternatyvų įprastoms veikloms „Kaunas 2022“ siūlo savo feisbuko sienoje – čia beveik kasdien publikuojamas naujas vaizdo klipas, kuriame savo patirtimis ir rekomendacijomis dalinasi Kauno kultūros vei, ėjai. Saugi ir interaktyvi iniciatyva „Kultūra į namus“ pakeitė suplanuotus Tarptautinės laimės dienos (kovo 20 d.) renginius ir neapsiribojo viena diena. Neabejojame, kad daugelis feisbuke sulinkėtų patarimų pravers ar įkvėps ir ateityje. Taigi pagrindinė šiųmetinės Laimės dienos tema – tvarumas – išpildyta. O „Kauno pilno kultūros“ alternatyvus balandžio renginių kalendorius – žurnalo pabaigoje.

2020 BALANDIS

visikaipvienas.eu

„Laimės daržas“ – „Moterų erdvių“, „Pūkuoto vėjo“ ir „Santakos bendruomenės“ iniciatyva, kurios metu ketinta drauge sodinti bendruomeninį daržą. Ir, nors dėl karantino situacija netikėtai pasikeitė, daigeliai sudygo ir prašosi rūpesčio. Tad Senamiestis dalinasi laime su visais ir kviečia tapti rūpestingais augalėlių globėjais. Netikėtumai laukia kiemuose Šančiuose, Vilijampolėje, Eiguliuose, Petrašiūnuose, Žaliakalnyje, Dainavoje ir Gričiupyje. Daigeliai išvežioti saugiai ir atsižvelgiant į visas šių dienų rekomendacijas. Pasipasakokite, kokią vietą Jūsų namuose atrado nauji gyventojai ir kaip jiems sekasi stiebtis saulės link – nuotraukas, aprašymus ar vaizdo įrašus siųskite el. paštu goda@kaunas2022.eu.

Taip pat „Fluxus Labas!“ savo feisbuke dalinasi fotoprojekto „Karantino langai“ rezultatais. Fotografė Gabija Vainiutė („Silk & Kisses Fotografija“) be jokio fizinio kontakto užfiksavo, kaip atrodo įvairių žmonių (šeimų, senjorų, vaikų, vienišų žmonių) dienos namuose. O jos nuoširdžios – akivaizdu net per keletą stiklų.

kaunas2022.eu

Bet tai ne viskas, ką šiuo metu galima papasakoti apie „Visi kaip vienas“. Šalyje paskelbus karantiną, jis neturėjo nė menkiausios įtakos kaimynų fantazijai. Štai net keturi karantino metu gimę kvietimai būti visiems kaip vienas, bet saugiai savo namuose.

3 1


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – K

A U

N

A

S

Titulas „UNESCO Dizaino miestas“ Kaunui reiškia ne tik tai, kad turime įspūdingą modernizmo tinklą. Tai kvietimas ir raginimas kūrybiškai žiūrėti į įvairių epochų palikimą – ne tik gėrėtis kultūros paveldu, bet ir įžvelgti industrinių miesto zonų potencialą. Šįkart įsikvėpti ir pasižvalgyti keliaujame į Aleksoto seniūniją. Ši teritorija vadinama… Birute.

Mėsa, menas ir kiti maisto produktai Gunars Bakšejevs

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


„Maisto“ pastatų kompleksas Kaune. Komplekso teritorijoje išlikęs vandens bokštas 2012 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Nuotraukos autorius nežinomas.

80 metų. Tiek truko oficiali, kartais šlovinga, kartais kiek blankesnė, bet visuomet, prisimenant Maslow poreikių piramidę, labai reikalinga bendrovės „Maistas“, vėliau virtusios Kauno mėsos kombinatu, „Kauno maistu“, istorija. Statant Pirmąją Respubliką Kazliškėse (dabar tai tiesiog Europos prospektas) įkurta

akcinė bendrovė, kurią Vyriausybė dalijosi su ūkininkais, likviduota prieš 17 metų. Bet britų ir vokiečių pagalba sukonstruotas, sovietų perorganizuotas urbanistinis reliktas tebestovi kitapus gatvės nuo dar ikoniškesnio Kauno objekto – vieno seniausių Europoje S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo.

2020 BALANDIS

3 3


2018 m. spalis „Potiomkine“ – „Digital Tsunami“ vakarėlis. Manto Bankok nuotr.

O neoficialiai kūrybiška jo istorija prasidėjo prieš dvidešimtmetį. Enciklopedija informaciją pateikia sausai, bet skaičiai sultingi, it valandų valandas tušinta lietuviška kiauliena. Tiesa, prasidėjo „Maisto“ istorija nuo pieno produktų ir kiaušinių, o mėsa užsiimta kiek vėliau. Įmonė plėtėsi, statė fabrikus kituose miestuose, o prieš pat Antrąjį pasaulinį karą turėjo net 69 firmines mėsos parduotuves. Sovietai „Maistą“ nacionalizavo ir Aleksote veiklą

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

vykdžiusį fabriką pervadino į Kauno mėsos kombinatą. 13 hektarų jo teritorija užėmė! Apie trys dešimtys pastatų joje. Įmonėje net buvo futbolo klubas „FK Maistas Kaunas“. 1977 m. 2000 kombinato darbuotojų jūsų ir mūsų tėvų bei senelių stalams paruošė 46 500 tonų mėsos. Ir savo stalams, aišku – iki šiol sklinda legendos apie „dešrų diržus“, slėptus po lietpalčiais. Įdomu, gal išlikę futbolo marškinėliai su klubo logotipu?


Žinoma, sporto klubas įmonės viduje – joks fenomenas, sovietų okupacijos metais savo komandas juk turėjo ir staklių, gumos, radijo aparatų gamintojai. Judėjo žmonės. Vertėtų sugrįžti atgal – judėjo ir tarpukariu, juk dar 1931 m. bendrovėje įkurta sporto sekcija, o tarp futbolo klubo „Maisto sporto klubas“ pasiekimų – 1934 m. Lietuvos auksas. Komandą itin vertino ir rėmė „Maisto“ direktorius Jonas Lapėnas – tas pats „tarpukario dangoraižio“ Kęstučio gatvėje savininkas. Nuo dešrų ir sporto eikim prie meno ir kultūros. „Potiomkinas“ – taip porą dešimtmečių įvairių amžiaus grupių bohemos ir alternatyvos grupės vadina erdves „Maisto“ pastatų komplekse (jame po kombinato bankroto prisiveisė pačių įvairiausių verslų versliukų). Norint patekti į „Potiomkiną“ neišvengiamai reikia eiti pro vartus, kuriuos puošia okupacinis reliktas – metalinis užrašas „Kauno mėsos kombinatas“. Kultūros fabriko pavadinimo šaltinis senesnis ir už kombinatą, ir už tarpukarinį „Maistą“. Kaip „Kauno dienai“ yra pasakojęs „Potiomkino“ įkūrėjas Arūnas Matulis, pakrikštijo šią iniciatyvą buhalterė, įėjusi į „buržuikės“ pridūmintą patalpą. O tas „Potiomkinas“ buvo Rusijos laivyno šarvuotis, kuriame dar 1905 m. sukilo įgula. 1925 m. Sergėjus Eizenšteinas apie tai sukūrė nebylųjį vaidybinį filmą. Papildomų semantinių prasmių galima ieškoti ir daugiau, nes tuo A. Matulis iš esmės visą laiką ir užsiėmė – židiniais. Ne visi šildo užsakovų namus – „Potiomkino“ interjero koncepcija laikosi ant pačių netikėčiausių metalo ir akmens darinių. Steam punk vaizdo klipas pavyktų puikus.

„Potiomkine“ yra ir įkūrėjo sukonstruotas baras, taigi ir renginių po oficialaus „Kauno maisto“ bankroto čia būta ne vieno. Žmonės čia gyvi jei ne mėsa, tai muzika, kultūra ir pokalbiais. Vienu metu šią nuošalią vietą buvo pamėgę baikeriai – akivaizdu, unikalus metalu kaustytas interjeras negalėjo nežavėti. Bet ir reiveriams čia patinka. Vienas ryškesnių techno sprogimų čia vyko 2018 m. spalį, kai kauniečiams grojo didžėjus iš Kolumbijos. Teritorijos sienas palietė ir viena aktyviausių Kauno kultūros srovių – gatvės menas. Aleksotas, kaip koks amžinas kūdikis, vis vystomas ir vystomas – šalia kombinato teritorijos ne vienus metus veikė Kauno verslo plėtros centras. Daug kalbama apie medtech srities įmonių kraustytuves į šias vietas. Išties daug galima pasiekti istoriniame mikrorajone, juosiamame jau Kauno rajono gyvenviečių ir Kauno tvirtovės objektų. Gentrifikacija tokiu atveju neišvengiama. Nors „Potiomkinas“ veikia sporadiškai ir yra įdomus daugiau kultūros antropologijos bei urbanistikos požiūriais, nei kaip aktyvus kultūrinis vienetas, bet tokie dariniai šiuolaikiniam miestui visgi būtini. Ar yra kur trauktis, kurstyti naujus židinius iš akmens, metalo ir techno? Yra. Tikrai ne į miesto centrą, kad ir kaip romantiškai skambėtų pogrindinis art deco industrial klubas. Per brangu ne tik finansine, bet ir kultūros paveldo prasme. Bet fabrikų, subankrutavusių ir subankrotintų, likviduotų ir iškraustytų, juk yra. Nemažai apie tai galėtų papasakoti naktinio klubo „Lizdas“ komanda, po reivą ar du užkūrusi jau ne vienoje dėl savo apleistumo nematomoje, bet iš tiesų gigantiškoje Kauno vietoje. Laukite tęsinio?

2020 BALANDIS

3 5


S U J I R U K R E M

Kaip ir daug reikalų bei planų šiomis savaitėmis, „Merkurijus“ turėjo būti kitoks! Kol kas neišduosim, kokią apynauję Kauno vietą, kurioje knibždėte knibžda tokios ir kitokios lietuviškos muzikos, buvome nusprendę aplankyti. Dar spėsim. O dabar metas prisiminti laikus, kai kasetes, o gal kompaktus rinkdavomės pažertus ant pusiau legalaus prekystalio greta to paties „Merkurijaus“. Šįkart ant skaitmeninio prekystalio sudėliota kauniečių muzika, atspindinti šiandieną, kurią kataloguosime jau kažkada ateityje. Didžioji šios muzikos dalis randama „Bandcamp“ – tai kylančių, nepriklausomų, nenuspėjamų atlikėjų kupina skaitmeninė muzikos platforma. Kartais, jei kūrėjas tam neprieštarauja, patikusių kūrinių iš čia galima tiesiog atsisiųsti nemokamai, bet dažniausiai kviečiama pervesti bent minimalią sumą. Galima net padovanoti patikusį albumą draugui! Nors apsukos čia nepalyginti mažesnės nei pas didžiuosius žaidėjus, atlygio dalis muzikantui – didesnė, o ir turinys, sakykim taip, jau praretintas.

Merkurijus Daina Dubauskaitė Iliustracija: Gie Vilkė

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 BALANDIS

3 7


1

Leidykla „Hedphon“ hedphon.bandcamp.com Danijoje oficialiai įsikūrusi „vieno žmogaus leidykla“ labai lietuviška ir net kaunietiška. Čia šeimininkauja Channel37, arba Dainius, – kūrėjas, virinantis analoginį XXI a. grūvą. Rūgščios muzikos loterija – visi bilietai laimingi. „Bandcamp“ rasite net 18 leidyklos įrašų, skaitmeninių ir fizinių. Pastarieji dažniausiai išpirkti.

Akademijos „Jazz Academy“ leidykla jazzacademy.bandcamp.com

U

S

2

M

E

R

K

U

R

I

J

Interviu su šios unikalios akademijos, veikiančios Šilainiuose, atstovais ieškokite 2018 m. lapkričio žurnalo numeryje skirtame mokslams. O skaitmeninėje parduotuvėje – dešimt nerimastingo džiazo, jei visa tai dar telpa į šį terminą, įrašų. Visuose jų tam tikrą vaidmenį atlieka vienas iš akademijos įkūrėjų Arnas Mikalkėnas. O ir šio numerio heroję Gailę Griciūtę rasite.

3

Leidykla „Ghia“ ghiaorg.bandcamp.com Jei žurnalą skaitote nuo pabaigos, verskite toliau ir netrukus sužinosite viską apie šį partijos dydžio susivienijimą. Riboto tiražo, kertinių artistų kasečių leidyba – tik viena iš jo veiklos sričių. Apie ją ir visas kitas – specialus straipsnis.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


4 Leidykla „Partyzanai“ partyzanai.bandcamp.com partyzanai-plius.bandcamp.com Kadaise jie buvo manieringi moksleiviai, tada išbandė electroclash įtampos jėgą Britų salyne, tada tą jėgą importavo į klaikiai mažus sostinės barus, bet niekada nepamiršo gimtojo Kauno, net ir gyvendami kas Vokietijoje, kas bala žino kur. A, vėl Kaune! Vienas pastoviausių didžėjų susivienijimų Lietuvoje yra ir sparčiausiai besisukantis aplink muzikos ašį, o leidybinį darbą skiria talentingiems tautiečiams ištraukti į lazerių šviesą.

5 Teatre teatre.bandcamp.com Viktoras Urbaitis, pasirašinėjantis teatrališku pseudonimu, debiutavo pas jau ne kartą minėtus „Ghia“, o prieš pat Kovo 11-ąją įšovė ir dar labiau nepriklausomą trumpametražį albumą. Paskutinis jo kūrinys pavadintas „Unresolved Case“, ir visiems reiveriams primena, kad šokių aikštelėse dar tikrai pasimatysime. Ypač tiktų tokiose, kurių neriboja nei lubos, nei kaimynai.

6 Grupė „Wifebeater“ wifebeaterblues.bandcamp.com Dėmesio: grupės pavadinimas reiškia ne smurto artimoje aplinkoje skatinimą, o gatvės žodyne populiarią žodžio „berankoviai marškinėliai“ versiją. Na, lietuviškai – „vandamkė“. Pinigų rimtam įrašui šis dirt-heavy bong sludge kolektyvas dar nesurinko, bet jei įsigysit demo įrašą, visko gali būti.

2020 BALANDIS

3 9


7

Grupė „Luctus“ luctus.bandcamp.com Nihilistiškai juodą metalą daužantis kolektyvas turi įdomių šeiminių ryšių su Roma, bet jei kalbėtume apie darbštumą, tai „Luctus“ kaip tik balandį išleidžia naują, jau gal šeštą, albumą „Užribis“. Jo viršelį čia ir reklamuoju.

8

Grupė „Extravaganza“ xtrvgnz.bandcamp.com

9

U

R

I

J

U

S

Jokios vilties, geidulinga kančia ir depresyvus postmetalis. Nenusigandote? Rekomenduoju naujausią albumą „Priepuoliai“.

Daina Dieva dainadieva.bandcamp.com

M

E

R

K

Kultūros antropologė, tinklaraščio apie paskutinį skambutį žemei autorė, viena performanso meno lyderių Lietuvoje, garso menininkė. Epitetų Dainai Dievai galima rasti ir daugiau. Bet gal tiesiog verčiau įminti į jos postindustrines pinkles? Nepraleisti pro akis siūlau jos ir kito drone ambient projekto „Skeldos“ bendro albumo.

10

Entropija entropija.bandcamp.com Tai – vieno žmogaus, Mariaus Pauliko, elektroakustinės ir elektroninės improvizacijos. Jų ant skaitmeninio prekystalio rasite ne vieną, bet man artimiausia „Zylė“, improvizacija lizdo netekusio paukštelio garbei, naudojant pačios zylės skleidžiamus garsus. Atlikta jau nebeegzistuojančioje alternatyvos buveinėje „Raudona ZOOna“ pernai vasarą.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


11 Kojosopa kojosopa.bandcamp.com Su vieno geresnių pseudonimų savininku Arūnu Perioku mano kolegė Monika Balčiauskaitė šiame numeryje pažindina plačiau. Aš tepalinkėsiu pasiklausyti ir leisti kojoms šokti iki pūslių.

12 Kaseta iamkaseta.bandcamp.com Dar apie pseudonimus. Kam galvoti kokį prašmatniai keistą, jei nuo pavardės nuėmus lietuviškus tašką bei varnelę, išeina beveik tikra kasetė? Irmantas yra garso dizaineris ir turi polinkį į įvairius maigomuosius analoginius aparatus. Jei tau ką nors sako skaičiai 303 ar sutrumpinimas MPC, pataikei čia.

13 Darius Čiuta archive.org/details/@darius_ciuta „Merkurijaus“ įžangoje sakiau, kad beveik visi čia pristatomi atlikėjai randami „Bandcamp“. Randamas ir Darius Čiuta, kurio fotografija pradėjo šį numerį. Tereikia paieškoje įvesti jo vardą ir pavardę. Man ypač imponuoja jo darbai su Juozu Milašiumi, bet nieko neperšu. Visgi archive.org siūlo per 600 Dariaus eksperimentų. Taip niekas kitas nevaro ir nedaro.

14 Zan Hoffman bodycocktail.bandcamp.com Apie šį tūkstančio kaklaraiščių savininką, iš Kentukio per Galisiją atsidūrusį Kaune ir net užkūrusį sunkiai apčiuopiamą projektą „Kaunas 3022“, „Kaunas pilnas kultūros“ jau yra pasakojęs. Nuo to laiko Zanas spėjo įsikūnyti į Salvadorą Dali ir artimai susibendrauti su šokio teatru „Aura“. Jo disko-estradinis projektas „Bodycocktail“ kviečia šokti, šokti, šokti. Jei ką, Zanas groja jau beveik 30 metų, o kasečių prileidęs gal net daugiau, nei turi šlipsų. 2020 BALANDIS

4 1


Kalendorius Trečiadienis, 04 01

Ketvirtadienis, 04 02

Vėliavos kėlimas pagal Emilį iš Lionebergos

Eriko Ovčarenko nuotr.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Teodoro vardynos

Melagių diena – nuvalkiota šventė, o štai sveikinti žmones su vardadieniais – nepelnytai primiršta tradicija, beje, itin populiari Latvijoje. Mokomės iš kaimynų ir pirmąją balandžio dieną kviečiame virtualiai, o gal per balkoną, su vardo diena pasveikinti nuolatinį mūsų žurnalo bendradarbį, visišką kaunastą, fotografą Teodorą Biliūną. Kad objektyvas neskiltų ir personažai nesimaivytų, mielas Teo!

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Astrid Lindgrens Värld AB“ nuotr.

Ehei, šiandien Hanso Christiano-Anderseno gimtadienis, Tarptautinė vaikų knygos diena. Penktą kartą skaityti apie mergaitę su degtukais gal ir nebereikia, bet šį žavų ketvirtadienį galima atsiversti švedų rašytojos Astridos Lindgren „Emilį iš Lionebergos“ ir prisiminti nuotaikingą epizodą, kaip jis savo raudona suknia pasidabinusią sesytę Idą užkėlė į vėliavos stiebą, o tuomet visi pasimetė – kodėl gi Švedijoje plevėsuoja Danijos vėliava?.. Vaikai, nekartokite to namuose.


Balandis Penktadienis, 04 03

Vakarėlis „Komendanto valanda“

„Per pastarąsias savaites mūsų maža, bet susitelkusi scena eilinį kartą nudžiugino ir davė priežastį vėl pamilti žmoniją. Turim laikytis taip ir toliau! Ir nors kartais tai atrodo kaip mylimojo bučiniai per stiklą, žinojimas, kad tuoj tuoj viskas pasibaigs ir mes vėl galėsim apsikabinti ir šokti kartu, motyvuoja“, – rašo klubo „Lizdas“ šeimyna ir primena, kad penktadieniais jie vakarėlius visiems, negalintiems netrypti koja į ritmą, transliuoja per feisbuką. Nuo 20 valandos iki… Šeštadienis, 04 04

planšetėse ar net telefonuose – iš viso penkiose platformose. Dešimtis filmų iš viso pasaulio, iš geriausių festivalių bei rimčiausių režisierių, atrinkusi festivalio komanda turi rekomendacijų įvairiems skoniams (visos jos internete), o mes šeštadienį, susitvarkius spintą, kviečiame žiūrėti „Zomšą“ („Deerskin“). „Nauja prancūzų kino chuligano ir muzikanto Quentino Dupieux juodoji komedija prajuokino įnoringą Kanų publiką ir iškart tapo vienu geidžiamiausių pasaulio kino festivalių filmų. Laikas ir lietuviams pasitikrinti humoro jausmą“, – sako vienas iš festivalio programos sudarytojų Gediminas Kukta. Nenuostabu – pagrindinis filmo herojus Žoržas (Jean Dujardin) turi fetišą zomšai. Tiesą sakant, šios medžiagos manija tokia stipri, kad po skyrybų visas santaupas vyras išleidžia vintažiniam elnio odos švarkui. Bet tai tik manijos pradžia. Sekmadienis, 04 05

Žurnalo „Nemunas“ skaitymas

„Kino pavasaris“: filmas „Zomša“

Filmo stop kadras

Iki karantino pabaigos didžiausias Lietuvoje kino festivalis „Kino pavasaris“ lankosi jūsų namuose, TV ekranuose,

Žurnalo viršelis. Tomo Petreikio nuotr.

2020 BALANDIS

4 3


Kalendorius Antradienis, 04 07

Pasaulinė sveikatos diena

Pirmadienis, 04 06

Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Ar aš esu tai, kas esu?“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Jau tūkstantį numerių perkopęs „Nemunas“ – neabejotinai vienas solidžiausių periodinių kultūros leidinių, turiniu pateisinantis upių tėvo vardą. Jei nesate užsiprenumeravę ar negalite įprastoje prekybos vietoje įsigyti naujausio numerio, iš kurio viršelio mąsliai žvelgia 90-metis skulptorius Leonas Strioga, neliūdėkite. Nuo kovo pradėta prekiauti elektronine leidinio versija, o praėjusių metų archyvai atverti nemokamai. Daugiau: www.nemunas.press.

Šiemet ši tarptautinė diena, minima nuo 1948 m., turi ypatingą reikšmę. Tikimės, jaučiatės gerai, o virusas jūsų namus aplenkė. Neabejojame, kad kiekvienas mūsų skaitytojas jau atrado būdų, kaip išlikti ne tik sveikam, bet ir žvaliam net karantino sąlygomis. Tęskite. Ir kiekvieną dieną dėkokite tiems, kurie su COVID-19 kovoja priešakinėse fronto linijose ir rūpinasi visais kitais negaluojančiais pacientais. Mielieji gydytojai ir visi kiti sveikatos darbuotojai, ačiū jums ir saugokite save. Trečiadienis, 04 08

Kristinos Čyžiūtės nuotr.

Spektaklis „Biografija: vaidinimas“

Spektaklis pirmadienį – ne toks ir dažnas įvykis renginių kalendoriuose. O dabar – į sveikatą, kiek tik norite! Kad būtų tikriau, rekomenduojame Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Ar aš esu tas, kas aš esu?“ įsijungti lygiai septintą vakaro. „YouTube“ paskyroje ir feisbuko grupėje „Aurarchyvas“ rasite šio ir kitų spektaklių vaizdo įrašų. Daugiau: www.aura.lt. Stop kadras. Lietuvos televizijos archyvo medžiaga

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Balandis Balandžio 8-ąją Nacionaliniame Kauno dramos teatre planuotas rodyti amžinai populiarus spektaklis „Palata“ dėl karantino nukeltas. Bet teatras veikia virtualiai – šiandien puiki proga užsukti į jo svetainės www.dramosteatras.lt rubriką „Teatras ONL1NE“ ir pasižiūrėti dar 1974 m. pagal šveicarų dramaturgo Maxo Frischo pjesę Vytauto Čibiro režisuotą spektaklį. Spektaklio televizinis variantas 1978 m. įrašytas į 50 mm (plačią) vaizdo juostą, 1995 m. perrašytas į „Betacam“ juostą, pirminė laikmena neišlikusi. Pjesė šiandien ypač aktuali – čia analizuojamas žmogaus gyvenimas, keliamas klausimas, jei reikėtų, ar galima būtų iš naujo gyventi, ar būtų noras ką nors keisti, ar tai, kas įvyko, galėtų būti kitaip arba visai neįvykti, ar galima išvengti klaidų, išgyvenimų, nuoskaudų, ar svarbūs kitokie atradimai ir praradimai, jei žmogaus esybė nesikeičia, o lemtis nenugalima. Spektaklyje tarytum vyksta spektaklis: gyvenimo vaidinimas su pagrindiniu herojumi ir režisieriumi; vaidinama žmogaus biografija, siūlomi įvairūs jos variantai tose pačiose gyvenimo situacijose.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

Ketvirtadienis, 04 09

„Kino pavasaris“: filmas „Disko“

Filmo stop kadras

Jei įveikėte prancūzišką „Zomšą“, imkitės norvegiško „Disko“ (rež. Jorunn Myklebust Syversen). „Nors disko šokiai, tranki muzika, neoninės šviesos ir hipsteriškas kavos baras bažnyčioje atrodo tarsi ne iš šio pasaulio, kurdama filmą, režisierė rėmėsi realybėje egzistuojančiais fenomenais. Tai smalsus žvilgsnis į radikalų gyvenimo kelią pasirinkusių žmonių kasdienybę ir pasaulėjautą“, – intriguoja viena iš „Kino pavasario“ programos sudarytojų Aistė Račaitytė. Primename, festivalis namuose, net penkiose filmų platformose, tęsis iki karantino pabaigos.

2020 BALANDIS

4 5


Kalendorius Penktadienis, 04 10

Šeštadienis, 04 11

Kiaušinių marginimas su knyga „Savas margutis“

Gintaro Vitulskio nuotr. („Real is Beautiful Stock“)

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Didysis penktadienis

4 6

Nevaikštote į bažnyčią, nedalyvaujate pamaldose? O jos atėjo pas jus. Karantino metu juk viskas transliuojama internetu. Galbūt kam nors, iki šiol abejingam, raminantis balsas, prieš šimtmečius surašyti žodžiai, vienijantys milijonus pasaulyje, bus būtent tai, ko reikia šiuo metu, kai ateities nesiima prognozuoti niekas. Bet ji ateis. Šis penktadienis – Didžiojo Tridienio penktadienis, kai vyksta Viešpaties kančios pamaldos (visame pasaulyje šią dieną šv. Mišios nėra aukojamos). Šįkart bus pridedamos maldos už sergančiuosius, mirusius, medikus bei tuos, kurie sutrikę tokiu precedento neturinčiu metu. Įsijunkite savo parapijos bažnyčios paskyrą feisbuke, radiją ar televiziją.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šarūnės Zurbos nuotr.

Nemokate vašku marginti kiaušinių? Bėda… Bet dar galite spėti užsisakyti vienos vaizdingiausių leidyklų Lietuvoje „Dvi tylos“ knygą „Savas margutis“. Tai odė sugrįžtančiai šviesai ir gamtos pabudimui. Cikliško laiko rate susitinka dvi kartos – mama ir dukra, Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė. Prie jųdviejų per margučių kūrimo tradiciją prisijungia ir kiti – esantys ir nebesantys – šeimos nariai, kiekvienas atnešdamas savo linkėjimų, kurie velykaičių raštais per šimtmečius keliavo iki mūsų.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt


Balandis Sekmadienis, 04 12

Žaidimas „Prieskonių šachmatai“

valdovė – kajeno pipiras. Prieš žaidžiant būtina atsiminti visus skirtingus aromatus. Sėkmės! Yra ir antra Velykų diena, jei ką. Šachmatai gali būti ir vieno kąsnio sumuštinių ar knygų. Pasibaigus karantinui būtinai užsukite į „Fluxus“ kabinetą Kauno paveikslų galerijoje. Pirmadienis, 04 13

Netikro guliašo ir lietaus sriubos virimas

„Fontazione Bonotto“ nuotr.

Kadangi Velykų pusryčių stalai šiemet bus jei ne kukloki, tai tuštoki, siūlome paįvairinti telekonferencijas su giminaičiais šiuo „Fluxus“ žaidimu, tiksliau, jūsiške jo versija. Originalo, sukurto 1964–1965 m., autorė – japonė Takako Saito, kurią savo ruožtu įkvėpė ne kas kitas, o kaunietis Jurgis Mačiūnas. Be to, šachmatai – maskulinistinio šaltojo karo metafora, tad interpretuoti čia tikrai yra ką. Jums prireiks 32 permatomų plastikinių ar stiklinių indelių (paprasti prieskonių indeliai čia puikiai tinka) ir šachmatų lentos. Taisyklės – kaip visada, o figūrų receptas štai toks (nors gali būti ir kitoks). Baltieji pėstininkai – cinamonas, baltieji bokštai – muskato riešutas, baltieji žirgai – imbieras, baltoji valdovė – anyžius. Juodieji rikiai – kuminas, juodasis karalius – asafetida, juodoji

Antroji Velykų diena paprastai būna soti. Bet ne visiems. Čia ir vėl į pagalbą ateina „Fluxus“ palikimas. Štai Endre Tótas siūlo net du sriubos receptus – normalios normaliems ir nenormalios nenormaliems. Pirmajai, netikram guliašui (Endre Tótas – vengras), jums prireiks dviejų svogūnų. Pakepinkite juos šaukšte riebalų. Įdėkite du arbatinius šaukštelius raudonosios paprikos miltelių ir smulkiai supjaustykite bulves (po dvi asmeniui). Viską kiek pakaitinkite, užpilkite vandens (tiek, kad paskęstų bulvės) ir virkite. Druskos ir paprikos – pagal skonį. Antrasis receptas įdomesnis. Tai lietaus sriuba. Paimkite litrą lietaus vandens. Užvirinkite ir virkite

2020 BALANDIS

4 7


Kalendorius

tol, kol liks puslitris. Išgaravo MANO sriuba, liko TAVO sriuba. Šis dvigubas receptas publikuotas leidinyje „Food Sex Art: The Starving Artist’s Cookbook“. Jame, sudarytame 1986–1991 metais, yra ir Jono Meko, ir Johno Cage’o, ir dar kokių 150-ies menininkų receptų, paveikslėlių ir patarimų. Ar žinojote, kad spraginti galima ne tik popkornus, bet ir vitaminą C?

E

N

D

O

R

I

U

S

Antradienis, 04 14

Virtuali paroda „Daug tokių gyvenimų yra, tik gal nedaug tėra tokio gilaus pasitikėjimo ir dvasinės vienybės“

L

Trečiadienis, 04 15

K

A

Kultūros diena

Aleksandra ir Jonas Dageliai. Akčatau, Kazachijos SSR, 1954 m. rugpjūčio mėn. GEK 5088

4 8

Kauno miesto muziejus siūlo ne vieną virtualią parodą savo tinklalapyje www.kaunomuziejus.lt. Šįkart kviečiame į itin asmenišką, nes laiškais, ilgesiu ir jausmais grįstą. Paroda skirta prieškario nepriklausomos Lietuvos spaudos darbuotojui, visuomenės ir politiniam veikėjui Jonui Dageliui (1898–1956), kurio lageriuose ir tremtyje rašytus laiškus ir atvirlaiškius išsaugojo žmona Aleksandra Kudirkaitė-Dagelienė (1909–1988). Parodos eksponatai liudija apie paskutinį J. Dagelio gyvenimo laikotarpį – 1947–1956 m., kai jis buvo kalinamas Sverdlovsko srities lageriuose ir gyveno ištremtas Kazachstane, kur ir mirė. Laiškuose jis neretai prašydavo atsiųsti jam kai kurių tenykščiam klimatui tinkamų gėlių ir daržovių sėklų, o gavęs jų džiaugėsi „kaip mažas vaikas mamos dovana iš turgaus po kokios nors mugės“.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


1935-ųjų balandžio 15-ąją Vašingtone 21 Amerikos žemyno šalis ratifikavo Rericho Paktą – sutartį dėl meno, mokslo įstaigų ir istorinių paminklų apsaugos karo ir taikos metu. Jos simboliu pasirinkta Taikos vėliava – rubino spalvos žiedas, juosiantis tris rubino spalvos skritulius baltame fone. Tai meno, mokslo ir religijos simbolis. Šiemet, kai vėl persvarstoma, kas yra karas, ir kas – taika, kur vienybė, ir kur – konkurencija, linkime nepamiršti kultūros. Ketvirtadienis, 04 16

Bekontaktis pasimatymas su Jablonskiu

„Kuhne“ nuotr.

Ketvirtadienis – dažniausiai gera diena. Beje, ar žinote, kad lietuvišką šios savaitės dienos, kaip ir visų kitų,

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

Balandis

pavadinimą sugalvojo Jonas Jablonskis? Neabejojame, kad tarp mūsų skaitytojų yra daug baigusių jo vardo gimnaziją, modernistinės architektūros pavyzdį Žaliakalnyje. Čia ir jo biustas, žvelgiantis į kitoje gatvės pusėje veikiančią užkandinę „Kuhne“. Šios sienos irgi ištapytos Jablonskio portretais. Karantino metu prisėsti nekviečiame, bet „Kuhne“ maistą kviečia atsiimti pro langelį ir net pristato į namus, o kartu ir mūsų žurnalą. Be kontakto. Gardaus vakaro. Penktadienis, 04 17

Žurnalo „Literatūra ir menas“ skaitymas

Ilgus metus pasaulio ir Lietuvos menų, kultūrų ir kitų svarbių dalykų analizes bei autorių kūrybą kas savaitę siūlydavęs „Litmenis“ pastaruoju metu išleidžiamas kas dvi savaites. Neprenumeruojant susekti, kuri čia ta meniškoji, gali būti sudėtinga (nebent kiosko darbuotoja jus gerai pažįsta), tad mes kviečiame prenumeruoti. Ir net elektroninę versiją nuo šiol galima

2020 BALANDIS

4 9


Kalendorius

užsisakyti! Jokio kontakto, tik menas, literatūra ir tu. Kaip tik balandžio 17 d. turi pasirodyti naujas numeris. Daugiau: www.literaturairmenas.lt.

Sekmadienis, 04 19

Tuno sumuštinis pietums

Šeštadienis, 04 18

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kilimų spalvinimas pas Truikį ir Rakauskaitę

Smagu būna užsukti į svečius pas Liudą Truikį ir Marijoną Rakauskaitę – ir net tas šlepečių ritualas toks malonus. Kol kas vizitai į memorialinius namus E. Fryko gatvėje palauks, bet jeigu esate čia lankęsi, galite pamėginti prisiminti tikruosius rytietiškų kilimų raštus arba tiesiog improvizuoti raštais margindami svetainės interjerą. Piešinį rasite feisbuko paskyroje „L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai“.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Fluxus“ judėjimo pribuvėja, daugelį srovės menininkų pergyvenusi Yoko Ono yra žmogus, kurio tikrai vertėtų pasiklausyti atidžiau. Dabar tam – pats metas. 1964 m. išleista jos knyga „Greipfrutas“ – instrukcijų, kaip kurti meną, rinkinys. Ji įkvėpė net dainą „Imagine“, bet šįkart mes norėtume pasiūlyti fragmentą apie tuno sumuštinį. Leiskite sau pasilepinti, juk sekmadienis.

Įsivaizduok tūkstantį saulių danguje tuo pačiu metu. Leisk joms valandą šviesti. Tada leisk joms pamažu ištirpti į dangų. Pasigamink vieną tuno sumuštinį ir valgyk.


Pirmadienis, 04 20

Mykolo Drungos gimtadienis

VDU nuotr.

Vieni įdomiausių pašnekovų yra žurnalistai. Tik juos taip sunku prikalbinti… Į VDU garbės daktaro Mykolo Drungos kabinetą pasibeldėme 2018 m. vasarą – tuomet ruošėme numerį apie radiją. Dabar šis pokariu Tiubingene gimęs, JAV užaugęs kaunietis – LRT bendradarbis, o, tik įsivaizduokit, apie 1972–1974 metus, studijuodamas Bostone, vedė radijo laidas „Garso bangos“, kuriose angliškai pasakodavo apie tuo metu okupuotos Lietuvos kultūrą. Būtinai susiraskite pokalbį su šiuo žurnalistu, filosofu, vertėju, dėstytoju mūsų svetainėje ar ISSUU platformoje. Su gimtadieniu, mielas Mykolai! Antradienis, 04 21

Virtuali paroda „Kur gimė ir augo „Šilelis“

Balandis Metas dar vienam virtualiam pasivaikščiojimui Kauno miesto muziejuje. Šįkart prie kavos, gal net žiūrint „Labas rytas, Lietuva“ per savo plačiaekranį draugą, kviečiame prisiminti, kaip 1970 m. Kaune gimė mažagabaričiai nešiojami nespalvoto vaizdo televizoriai. Norint pabrėžti poilsį, išvykas į gamtą, kur drauge galima pasiimti ir televizorių, nuspręsta gaminį pavadinti „Šileliu“. Aukso medalių jis sulaukė ne vieno… Gal dar turite namuose veikiantį? Pravers balkone. Trečiadienis, 04 22

Į svečius pas vertėją Aidą Krilavičienę

Stop kadras iš „YouTube“

Negi, skaitant įdomią knygą, nepasidaro smalsu, kaip atrodo, skamba, gyvena jos autorius ar vertėjas? Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus siela Milda Kiaušaitė jau prieš keletą metų pradėjo projektą „Veidai ir balsai“. Dabar tikrai nebėra kaip atsisakyti kvietimo – belskite į „YouTube“ paskyrą, eikite į www.kaunorasytojai.lt ir rinkitės, kurioje svetainėje prisėsti. Argi dar kada rasite laiko apsilankyti pas vertėją Aidą Krilavičienę ir išgirsti,

Nešiojamas nespalvoto vaizdo televizorius „Šilelis 401D“. KMM P 7356

2020 BALANDIS

5 1


Kalendorius

kaip ji skaito iš suomių kalbos išverstą Nadjos Sumanen romaną „Rembo“? Juk vertėja 2019 m. apdovanota Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams.

Penktadienis, 04 24

Žaidimas „Jaroslaw Kozlowski“, arba „Užrašyk savo vardą su šiais objektais“

Ketvirtadienis, 04 23

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Spektaklis „Venecijos pirklys“

5 2

Stop kadras iš spektaklio

Šiandien gimė Viljamas Šekspyras, o visame pasaulyje minima Anglų kalbos diena, tad kviečiame grįžti į Nacionalinio Kauno dramos teatro internetinį lobyną ir, įsitaisius patogiame krėsle, stebėti Jono Vaitkaus spektaklio „Venecijos pirklys“ įrašą. Kaip XVI a., taip ir dabar reikia komedijų ir tikėjimo, kad ir naivaus, draugyste. Jei karantinuojatės su lietuviškai nekalbančiais artimaisiais, pasikvieskite ir juos – spektaklis su subtitrais.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

George Maciunas nuotr.

Ir vėl linkėjimai nuo Jurgio Mačiūno, arba George’o Maciunas, vieno nutrūktgalviškiausių visų laikų žmonių, gimusių Kaune. Šiam penktadieniui jis siūlo žaidimą, pavadintą, greičiausiai, „Fluxus“ menininko Jarosławo Kozłowski garbei. Jums reikės dėžutės (tokias, kupinas įvairių nuotykių ir instrukcijų jiems nutikti, Mačiūnas nuolat siuntinėdavo draugams), o joje – šachmatų žirgo, gilės, rakto, kriauklelės ir dar kelių smulkių objektų. Žinoma, ir instrukcijos. Ji trumpa: „Užrašyk savo vardą su šiais objektais.“ Tai, aišku, absurdas, nes iš tokių objektų raidžių nesudėsi, bet visos sudedamosios dalys indikuoja, jog tai – žaidimas.


Šeštadienis, 04 25

Pasaulinė pingvinų diena

Balandis

Sekmadienis, 04 26

Paroda „Nesuvaidinta realybė Aleksandro Macijausko nuotraukose“

Stop kadras iš Alfonso Mažūno reportažo

Apytikriai šiuo metu Antarktikoje prasideda pingvinų migracija. Žiemą jie palieka vandenyną ir keliauja tūkstančius kilometrų į žemyno gilumą, kur susiporuos ir padės kiaušinius. Viena patelė padeda tik vieną kiaušinį, kuriuo vienodai rūpinasi ir ji, ir patinas (abu pakaitom eina į vandenyną maitintis). Atšilus orams, pavasarį, kai ledas pradeda tirpti, pingvinai su jau paaugusiais pingvinukais vėl grįžta gyventi atgal į vandenyną. O kaip sekasi „lietuvaičiams“ pingvinams karantino metu, galite pasižiūrėti Lietuvos jūrų muziejaus socialiniuose tinkluose. Aha, jie pagaliau gali pasivaikščioti ten, kur įprastai būriuojasi lankytojai!

Aleksandras Macijauskas. Veterinarijos klinikos. Nr. 16. 1977 m. ©️ Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Paskutinis mėnesio sekmadienis paprastai reiškia nemokamą Kultūros ministerijai pavaldžių muziejų lankymą. Dabar gi kiekviena diena kaip sekmadienis, tad ir muziejai… Na, durys jų užvertos, bet daugybę eksponatų galite atidžiai apžiūrėti (gal net daugiau laiko skirti, nei gyvai) internetu. Jūsų paslaugoms – Lietuvos muziejų informacijos ir skaitmeninimo centras (www.limis.lt). Rekomenduojame jame susirasti virtualią parodą „Nesuvaidinta realybė Aleksandro Macijausko nuotraukose“.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

2020 BALANDIS

5 3


Kalendorius Pirmadienis, 04 27

Antradienis, 04 28

Šiuolaikinio šokio pusryčiai

R

I

U

S

Rinktinės „Geriausi lietuvių videomeno darbai“ peržiūra

E

N

D

O

Stop kadras iš pusryčių su Mariumi Pinigiu („Nuepiko“)

K

A

L

Stop kadras iš Henriko Gulbino filmo „Du kartus“

5 4

„Kino pavasaris“ – pirmasis Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, kino festivalis namuose – gal ir peržiūrėtas, bet legalių būdų žiūrėti autorinį kiną tikrai yra ir daugiau. Pavyzdžiui, VšĮ „Meno avilys“ sukurtoje svetainėje www.sinemateka.lt prieinami suskaitmeninti ir restauruoti dokumentiniai filmai ir videomeno darbai, saugoti VHS formatu. Siūlome pradėti nuo rinktinės „Geriausi lietuvių videomeno darbai“, kuri apima pirmąjį Lietuvos videomeno dešimtmetį – nuo datuojamo pirmojo 1988-aisiais sukurto Henriko Gulbino filmo „Du kartus“ iki Gintaro Šepučio 1996 m. sukurto videošokio „Žodžių žaismas“.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tiesioginių mankštų, jogų ir kitų zumbų internete karantino metu – į valias. Išties galima užsiauginti raumenis ar tapti lankstesniam, jei tik spėji tarp darbų. O viena pirmųjų į šį dalinimosi patirtimi traukinį įšoko Šiuolaikinio šokio asociacija. Vos pradėjus atšaukinėti ir nukėlinėti spektaklius, talentingiausieji kūno ir sielos dermės meistrai iš Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus ėmė kviesti į kasrytinius šiuolaikinio šokio pusryčius. Tinka pradedantiesiems, besigėdijantiems, pažengusiesiems ir tiems, kurie nori tik pasigrožėti. Beje, kita diena, balandžio 29-oji – Tarptautinė šokio diena, tad pusryčiai bus karališki. Bet tai ne vienintelė proga tądien…


Balandis Trečiadienis, 04 29

Tarptautinė kovos su triukšmu diena

Ketvirtadienis, 04 30

Tarptautinė džiazo diena

Retha Ferguson nuotr. / „Pexels“ MoMA muziejaus nuotr.

Ši diena minima paskutinį balandžio trečiadienį. Europoje organizuojamos akcijos, skirtos padėti efektyviau mažinti triukšmą darbo vietose. O mes ją paminėti siūlome taip, kaip dar 1963 m. instruktavo „Fluxus“ srovininkas George’as Brechtas. Įjunkite radiją, o vos pasigirdus pirmam garsui, išjunkite. Ši instrukcija yra iš vieno svarbiausių „Fluxus“ kūrinių, dėžutės „Water Yam“, 1963 m. išleistos Vokietijoje. Performansų instrukcijų dėžutės dizaino autorius – George’as Maciunas, šriftą sukūrė Tomas Schmitas.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

Neturime savo žurnale horoskopų sekcijos, nors vienas žurnalo bendradarbis yra išsidavęs, kad kadaise, vieno tinklalapio redakcijoje, septintą ryto juos „kabindavo nuo lubų“. Ruošiant šį numerį jubiliejinio, 30-ojo „Kaunas Jazz“ komanda skelbė, jog yra priversti perkelti ir koreguoti balandžio koncertų programą. Bet ar kas nors sutrukdys mums visiems lygiai vidurdienį išsitraukti mėgstamiausią džiazo albumą – plokštelę, kasetę, kompaktą, Gregory Porterio, Dono Cherry, Johno Coltrane’o ar „Ąžuolinių berželių“, ir sugroti nuo pradžios iki pabaigos? Niekas nesutrukdys. Geros Tarptautinės džiazo dienos svetainėje ar automobilyje.

2020 BALANDIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

„Kur daugiau kūrybos? Ar aklame siekime tiksliai atkartoti partitūrą, kur kiekvienas netikslumas laikomas klaida, ar laisvoje improvizacijoje, paremtoje tam tikra muzikos samprata, kurioje net negali būti kalbos apie klaidą, mat viskas kuriama čia ir dabar.“

5 6

Kauno meninkų namai, V. Putvinskio g. 56

Redakcijos adresas

Kompozitorius ir muzikantas Raimundas Eimontas Iš interviu portalui Bernardinai.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Austėja Banytė, Domantė Nalivaikaitė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 10000 000EGZ. EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017 Nr. Nr. 42 (56) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 BALANDIS  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 BALANDIS  

Advertisement