Page 1

Klubinėtojai

2020 SAUSIS Viršelio iliustracijos autorius Ettoja

1

2020 01


Vieni numerio herojų – istorijos rekonstruktorių klubas „Saltus Gladiī“, kurio nariai mus pakvietė į Perkūno namą. Indrės Kvietkauskienės nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Jei jums dar iki trisdešimties, matyt, žodis „klubas“ asocijuojasi su, pavyzdžiui, po M. Žilinsko dailės galerija veikiančiu „Lizdu“. Visgi apie Kauno naktinį gyvenimą šiame numeryje beveik neužsiminsime – tiesa, vieną iš „Lizdo“ šeimos narių rasite fotoistorijos rubrikoje. Na, ir kalendoriuje vienas kitas vakarėlis tradiciškai tilpo.

Į klubą Bet klubas – tai nebūtinai konkreti vieta ar pastatas su neonine iškaba ir garsiai skambančia muzika. Ir tie patys elektroninio ritmo gerbėjai pritars, kad klubas visų pirma yra žmonės. O juos šis bei tas vienija. Kartais tai pati naujausia muzika, o kartais ir labai sena, kurios net natų sunku rasti, ką jau kalbėti apie neegzistuojančius įrašus. Kartais tai hipnotizuojantis oranžinio kamuolio šokis ant parketo, įtraukiantis dešimtmečiams, nesvarbu, laimi tavo komanda ar pralaimi. Jei neskaitėte, susiraskite 2018 m. rugpjūčio „Kauno pilno kultūros“ numerį – apie „Žalgirį“ niekas gražiau nepakalbės nei žurnalistų žurnalistas Vidas Mačiulis.

Klubinėtojų būta jau senovės Graikijoje ir Romos imperijoje – panašūs interesai žmones, gyvenančius tankiau, didesniuose miestuose, vienija nuo seno. Ir nebūtinai tai pabėgimas nuo kasdienės rutinos ar nuobodulio namuose. Tiesą sakant, tarp šio numerio herojų yra sutuoktinių. Yra ir istorijų istorija apie magiškąsias trejas devynerias – aha, sausio 27ąją viena ypatinga draugija minės 90-metį. Kita gi 35-erius neseniai atšventė. Dar vieno pasakojimo veikėjus vienija profesija, ir ji tokia tikrai ne vienintelė. Jei vis nerandate jokio hobio, galbūt susiviliosite klubinėtojų pasakojimais ir 2020-uosius pradėsite įdomiau? To ir linkime.

2020 SAUSIS

3


Vilkėti savo mėgstamo klubo ar to, kurio esi narys, marškinėlius – įprasta. Namuose ir darbe, suvažiavimuose ir rungtynėse. Kur dar ženkleliai, kepuraitės, automobilio kvapai. Būdų išreikšti priklausomybę – apstu. Ir tik vienas – amžinas. Rašalu į odą. Žinoma, šiuolaikinės technologijos leidžia išnaikinti viską, bet ar tikrai galėtų nutikti kažkas tokio? Net devyni pralaimėjimai iš eilės – ne priežastis atsisakyti klubo narystės. Ir ne tik sportas įkvepia tatuiruotėms.

I

J

A

Per amžius

T

O

I

S

T

O

R

Donatas Stankevičius ir Gunars Bakšejevs

F

O

Šarūnas Tatuiruotę „su vaizdu į Soborą“ didžėjus pasidarė 2018 m. vasarį: „Norėjosi įamžinti šį savo gyvenimo etapą – dirbu klube „Lizdas“, žvaigždės parodo naktį ir jos magiją, gyvenu laisvai, kaip ši mergina.“

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Mikas Legendiniam Kauno gatvių katinukui ant Miko rankos – mažiau nei metai. Priežastis lakoniška: „Nenoriu girtis, bet aš iš Kauno.“

Kotryna „Nėra kuo didžiuotis, bet didžiuosius muzikinius atradimus kadaise padariau būtent su šia parsisiuntimų programa „Soulseek“. Nenaudoju ir apskritai nepiratauju jau seniai, bet ženklas įsiminė ilgam, o ir kitiems sukelia nostalgiškų emocijų.“

Dima Dima yra animacijos fanas. Užkietėjęs. Šis paršelis – iš mistinio filmuko „Gravity Falls“.

2020 SAUSIS

5


Rytis

S

T

O

R

I

J

A

Senas „Žalgirio“ fanas seniai svajojo apie tai įrodančią tatuiruotę, bet tik pernai vasarą pasidarė kartu su krikštasūniu. Vienodas.

O

I

Saulius

F

O

T

Kai myli ne tiesiog prekės ženklą, o tai, ką jis slepia. Tada neužtenka užrašo „Harley Davidson“. Reikia viso variklio.

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Robertas Ne paslaptis, kad jausmai kartais ima ir sustiprėja, kai tenka ne savo noru išsiskirti. Taip nutiko ir Robertui su „Žalgiriu“. Emigracija įkvėpė.

Eva Eva ant savo kūno įamžino simpatiją japoniškiems komiksams – manga. Tiksliau, Ban iš serijos „Seven Deadly Sins“.

2020 SAUSIS

7


A M E T O M

Ė

N

E

S

I

Reta organizacija Kaune gali pasigirti giliomis tradicijomis, siekiančiomis net tarpukarį, tačiau XXVII knygos mėgėjų draugijos istorija prasidėjo dar 1930 metais ir tęsiasi iki šiol. Ir tais laikais, ir dabar ši draugija vienija žmones, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be išskirtinių knygų ir kitų unikalių leidinių.

Kas nors turi ginti knygas Justė Vyšniauskaitė Arvydo Čiukšio nuotr.

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 SAUSIS

9


Su dabartine XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininke Dalia Poškiene susitikome Vidmanto Staniulio (pasak pašnekovės, didžiausio Lietuvos bibliofilo) knygyne-antikvariate, įsikūrusiame architekto Jokūbo Pero tarpukariu suprojektuotame ir daugelio kauniečių pamėgtame pastate Vytauto prospekte. Šiam pokalbiui ypač tinkamoje aplinkoje – knygų apsuptyje Dalia Poškienė papasakojo apie draugijos istoriją, veiklą, neįprasto pavadinimo reikšmę, bibliofiliją ir savo asmeninį ryšį su knygomis.

M

Ė

N

Ė

S

I

O

T

E

M

A

Kokiu pagrindu 1930 metais buvo įkurta XXVII knygos mėgėjų draugija ir ką nuveikė jos nariai?

1 0

Buvo nepaprastas laikas: Marija Mašiotaitė-Urbšienė, padėdama savo vyrui, gyveno ir dirbo Paryžiuje. Dirbdama bibliotekoje, ji aptiko labai įdomų dokumentą – Prancūzijos bibliofilų įstatus. Urbšiai patys mylėjo knygas, todėl grįžę į Lietuvą pasidalino atrasta informacija su to meto iškiliais žmonėmis: karininku Vytautu Steponaičiu, karininku, žurnalistu Petru Jakštu bei muziejininku Pauliumi Galaune. Iš draugijos archyvų, saugomų Lietuvos mokslų akademijos (dab. Vrublevskių) bibliotekoje, pirmojo ir antrojo XXVII knygos mėgėjų metraščių žinome, kokie žmonės sukūrė draugiją ir paruošė pirmuosius jos įstatus. 1930 metų lapkričio 30 dieną ministeris patvirtino parengtus dokumentus bei reguliaminą ir taip gimė ši išskirtinė draugija. Ją sudarė to meto inteligentija – net keturi iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų buvo šios draugijos nariai. Jai priklausė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, Vladas Daumantas (Dzimidavičius), Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Kazys Bizauskas, Jurgis Šaulys ir kiti. Įdomu, kad tradiciškai draugija rinkdavosi

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vaižganto bute arba kitų narių namuose bei Kauno įgulos karininkų ramovėje. Draugijos nariai rinko ir saugojo savo asmenines bibliotekas, o šiandien šią veiklą menančią Pauliaus Galaunės ir Vytauto Kazimiero Jonyno knygų spintą bei prieškario draugijos biblioteką saugo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Taip pat iki 1940 metų draugija leido ir iliustravo knygas, išleido du metraščius. Draugijos išleistos knygos Paryžiaus moderniojo meno parodoje apdovanotos aukso medaliu ir didžiuoju prizu. Vėliau draugijos narių laukė labai skirtingi likimai, buvo ypač sunkus metas, tačiau jie Lietuvoje padėjo bibliofilijos pagrindus visiems, kurie yra „užsikrėtę šia liga“. Kodėl buvo pasirinktas draugijos pavadinimas? svarbus skaičius „XXVII“?

toks Kuo

Kuriant draugiją buvo nutarta, kad jos narių skaičius bus dvidešimt septyni. Tiesa, sklando įvairių legendų apie šį pavadinimą ir draugijos tradicijas. Pavyzdžiui, manoma, kad draugijoje turėdavo būti viena moteris, vienas kunigas ir vienas žydas. Pats skaičius „27“ Lietuvoje siejamas su simboline žolelių arbata „Trejos devynerios“ (tarpukario Kaune tai buvo itin populiarus gydomasis antpilas, o triskart devyni – dvidešimt septyni, – aut. past.). Kuo išsiskiria bibliofilinė knyga? Kuo bibliofilija skiriasi nuo paprasto knygų klubo? Knygos istorijoje ir kultūroje žodis „bibliofilija“ atsirado XIX amžiuje. Knygų klubuose žmonės naujus leidinius pristato, skaito, vertina ar bendrauja su autoriais, o bibliofilai į knygą žiūri pagal kiek kitokius kriterijus: knygos paplitimą, retumą,


2020 SAUSIS

1 1


A M E T O I S Ė N Ė M

kaupimo tradiciją. Bibliofilo kolekcija išties daug pasako apie šeimininką: vieni nori kaupti retus leidinius, kitus domina meniškai įrištos knygos, treti renka miniatiūrines ar autografuotas knygas, taip pat leidinius pagal tematiką. Bibliofilija nėra paprastas kolekcionavimas, knyga čia svarbi ne tik savo turiniu, bet ir specifiškais leidybos bruožais bei aplinkybėmis. Pavyzdžiui, mūsų draugijos metraščius ir kitus leidinius galima vadinti bibliofilinėmis knygomis – kiekviena iš jų turi savo vardinį įrašą, tam tikrą egzempliorių numeraciją, yra išleista ant kitokio popieriaus. Pirmieji du originalaus leidimo metraščiai buvo tapę bibliografinėmis retenybėmis, žinomi tik keli išlikę egzemplioriai.

Morkūnas, Vidmantas Staniulis ir Ričardas Venckus bei kiti buvo draugijos atkūrimo iniciatyvinės grupės nariai. Pažinusi tuos žmones, pajutau stipresnį susidomėjimą retomis knygomis, jų istorija. Nuo tada jaučiu pagarbą žmonėms, kurie į knygą žiūri ne kaip eiliniai vartotojai.

Kas jus asmeniškai paskatino domėtis bibliofilija?

Ar draugijos atkūrimas buvo ilgai planuota idėja, o gal viskas įvyko netikėtai?

Visas mano gyvenimas buvo susijęs su knygomis ir jų kūrėjais. Likimas lėmė, kad man teko vadovauti Centrinei Kauno miesto ir zonos profsąjungų bibliotekai, kuri turėjo keturiasdešimt du filialus. Tuo metu buvusiuose Profsąjungų rūmuose veikė Kolekcininkų klubas, kur burdavosi filatelistai, bukinistai, kiti kolekcininkai. Menu bibliofilus Artūrą Šablauską, Julių Tamošiūną, Alfredą Smailį, kunigą Ričardą Mikutavičių, kitus knygius. Kęstutis

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kokios jūsų asmeninės kolekcijos knygos jums yra brangiausios? Mano namų bibliotekoje ypatingą vietą užima autografuotos knygos. Jos man primena apie susitikimus su įvairiais autoriais, tarp jų – ir egzodo rašytojais, kurie buvo atvykę į Kauną. Dar viena man svarbi kolekcija – istoriniai, meno leidiniai. Taip pat branginu poezijos knygas.

Ilgai šią mintį brandino draugijos patriarchas, atkūrimo iniciatorius ir buvęs narys Vidmantas Staniulis. Šalia jo susibūrė ir kiti knygų mylėtojai, bendraminčiai. Pradžia buvo bibliotekoje surengta paroda „Sua fata habent libelli“ („Ir knygos turi savo likimą“), kuri pasakojo istoriją, kaip buvo išmetamos ir naikinamos knygos net iš didžiųjų bibliotekų. Bibliofilai žino, kokios paslaptys ir pėdsakai slypi įvairiuose leidiniuo-


Kaip, lyginant tarpukario laikotarpį ir dabartį, pasikeitė draugijos veikla? Atkurtoji draugija tęsia prieškario draugijos tradicijas, tačiau besikeičiančių vertybių kontekste įgavo platesnį mastą. Nuo 1993 metų draugijoje turėjome knygotyrininkų, dailininkų, žurnalistų, istorikų, kolekcininkų, bibliotekų ir leidyklų darbuotojų. Taip pat pradėjome organizuoti geriausiai parengto ir išleisto bibliofilinio leidinio konkursus, tarptautinius ekslibrisų konkursus. Draugija nuo 1994 metų rengia Knygos šventes, skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Jos kasmet jau 25 metai vyksta gegužės 7 dieną. Knygos šventės „Laikas gyvena knygose“ tapo tarptautinėmis: tai konkursai, unikalios parodos iš kolekcinių rinkinių, konferencijos, atmintinų datų minėjimai. Šiemet jubiliejinei šventei išleidome ir proginį Knygos švenčių leidinį „Laikas gyvena knygose“, kuriame yra prieškario ir atkurtosios draugijos narių ekslibrisai, švenčių kronika. Organizuojame tarpukario draugijos narių atminimo renginius ir dabartinių narių parodas bei paskaitas Lietuvoje ir užsienyje. Skiriame dėmesį bibliotekų veiklos įprasminimui. Be to, prieškario draugija buvo susitelkusi daugiau Kaune, o dabar mūsų nariai yra iš Marijam-

polės, Vilniaus, Kauno, Sankt Peterburgo ir Lenkijos. Ar draugija turi savitų tradicijų, galbūt tęsiamų dar nuo tarpukario? Šiandien naudojame tą patį prieškario reguliaminą, tęsiame XXVII knygos mėgėjų metraščių leidybą (dabar jau išleisti šeši tomai, – aut. past.). Taip pat per visus 26 metus nebuvo praleistas nei vienas sausio 27-osios visuotinis susirinkimas, kuris privalomas kiekvienam nariui, o ir kitus renginius stengiamės organizuoti 27-ąją mėnesio dieną. Nepakito ir draugijos struktūra: narių skaičius – dvidešimt septyni. Kitąmet draugija švęs 90-metį bei minės atkurtos draugijos veiklos 27-uosius metus. Ar šiems simboliškais skaičiais nužymėtiems metams ruošiate ką nors ypatinga? 2020 metai reikšmingi draugijai, jos nariams. Jie paskelbti ir vieno ryškiausių Lietuvos menininkų, vieno iš draugijos steigėjų Pauliaus Galaunės metais. Pirmasis ciklo jubiliejinis renginys vyks sausio 27 dieną Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Jau parengti keli projektai, ruošiami leidiniai, Knygos šventė. Prisiminsime iškilius knygos žmones ir pagerbsime iš atkurtos draugijos jau išėjusiuosius: Romualdą Ozolą, Justiną Marcinkevičių, Henriką Kebeikį bei kitus, savo darbais palikusius plačią brydę knygos ir jos kūrėjų istorijose. Tai išties simbolinis skaičius atkurtajai draugijai, kuriai vadovavo šviesaus atminimo Vytautas Raudeliūnas, Albinas Vaičiūnas, Beatričė Kleizaitė- Vasaris ir Birutė Butkevičienė. Tikime, kad knyga buvo, yra ir bus kultūros šviesa, o jas kuriantys, saugantys žmonės nepavargs budėję.

2020 SAUSIS

27knygosmegejai.lt

se. Pavyzdžiui, vokas su antspaudu ar pašto ženklu gali pasakyti tiek daug apie laikmetį, dailininką, įvykį, tačiau reikia mokėti jį pažinti ir išsaugoti. Tada ir atsirado idėja, kad kas nors turi ginti knygas bei kitus leidinius. Taip 1993 metų birželio 27 dieną pagal prieškario draugijos įstatus buvo parengti nauji dokumentai ir atkurta XXVII knygos mėgėjų draugija Kaune (steigiamasis susirinkimas vyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje).

1 3


A M E T O I S Ė N Ė M

„Saltus Gladiī“ reiškia „šokantis kalavijas“. Šio klubo įkūrėjai Rasa ir Deividas Kasperai atstovauja abiem pavadinimo dalims. Žinoma, tai nereiškia, kad Deividas kelią gyvenime skinasi kalaviju, o Rasa nieko daugiau neveikia, tik šoka. Viskas kur kas įdomiau ir kartu daug paprasčiau, nei galėtų pasirodyti išgirdus terminą „istorinė rekonstrukcija“. Lapkritį viename seniausių Kauno pastatų, Perkūno name, vyko pirmasis toks Gyvosios istorijos festivalis. Su Rasa ir Deividu bei jų kolege, Perkūno name dirbančia edukatore Egle Kukyte, susitikome jau čia pat, Rotušės aikštėje, įžiebus Kalėdų eglutę. Jos viduramžiais Kaune tikrai nebūdavo – nebūdavo net tarpukariu. Bet mes apie tai, kas galėjo būti ir kodėl tai aktualu XXI amžiuje.

„Mes nesame teatras“ Kotryna Lingienė

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Gyvosios istorijos festivalis Perkūno name. Indrės Kvietkauskienės nuotr.

2020 SAUSIS

1 5


Kaip atsirado šis klubas? Rasa Kasperienė: Pati pradžia buvo tai, kad mes su vyru išbandėme istorinę rekonstrukciją, prisijungėme prie kito klubo. Po kiek laiko tas klubas nusprendė sukti komercijos keliu, o mes to nenorėjome. Mums tai – hobis. Dviese, atskilę, važinėdavom toliau po festivalius. Prie mūsų ėmė jungtis žmonės ir nuo 2013 m. esame klubas. Taip jau yra, kad į didžiuosius renginius „šiaip žmonių“ nekviečia. Vis tiek turi ką nors veikti – amatais užsiimti, pirkliauti, demonstruoti.

M

Ė

N

Ė

S

I

O

T

E

M

A

Kiek turite nuolatinių narių? Eglė Kukytė: Aktyvių apie šešis. Tų, kurie važinėja į festivalius, šoka, gal iki penkiolikos. Ar norint tapti jūsų nariu reikia atsivesti porą? Deividas Kasperas: Aname kolektyve, kuriame šokdavom, siekdavo, kad būtų poros, nes buvo daug porinių šokių. Buvo ir nemažai vaikinų. O pas mus išsirutuliojo taip, kad vaikinų nebuvo, jei koks vienas ir pašoka, tai susiranda paną ir neša muilą. Taigi šoka merginos. Kodėl būtent viduramžių šokiai? Kodėl ne tango, svingas? R. K.: Nesifokusuokim į šokius – jie tiesiog geriausiai matomas mūsų produktas. Kai rekonstruoji, kad ir kiek skaitysi knygų, kad ir ką darysi, be materialių dalykų norimo rezultato nepasieksi. Taigi pirmiausia kostiumas. Na, ir prasideda – gyvenimo būdas, patiekalai... Derėtų nesumeluoti skaitytojams – tai nėra viduramžių šokiai. Pirmieji šokio žingsnelių užrašymai atsirado

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

XV a. pabaigoje, tai yra, jau Renesanso epochoje. Kad juos šokdavo, žinome tik iš kūrinių, knygų, metraščių. Taigi kiek tai autentiškai viduramžiška, negalime pasakyti. Dabar jau sakome „istoriniai šokiai“. O kada rekonstrukcija ėmė populiarėti Lietuvoje ir pasaulyje? R. K.: Mes savo klube turim narę, kuri rašo disertaciją apie istorinės rekonstrukcijos klubus Lietuvoje. Kaip ji man pasakojo, pasauliniu mastu įtakos turėjo TV šou ir filmai. Bet Eglė irgi domėjosi šia tema. E. K.: Ir turiu kiek kitokią išvadą. Pirmiausia istorinė rekonstrukcija susiformavo kaip edukacinė veikla muziejuose XX a. pradžioje Skandinavijoje, vėliau plito po Europą. Europoje neprigijo, bet prigijo JAV. Žmonės, pamatę, kad už Atlanto veikla vystosi, vėl ją parvežė į Europą. Tik maždaug XX a. viduryje istorine rekonstrukcija pradėjo užsiimti pavieniai žmonės. Ypač populiari tema buvo Napoleono laikotarpis. Pamažu ėmė rastis ir klubų. Žinoma, televizija įtakos turėjo – aš sakyčiau, kad ji paspartino procesą. Internetas – dar labiau. D. K.: Aš dar papildysiu – rekonstrukcija šiaip egzistuoja nuo Antikos laikų. Kai rodydavo teatrą, istoriją, tai ir atkurdavo vaizdą. Žinoma, tai buvo pramoginės rekonstrukcijos, gal ne tokios tikslios. Taip viskas rutuliojosi iki XX a., kai apskritai paplito hobiai. Anksčiau juk hobius sau galėjo leisti tik aukštuomenė. Kokie žmonės renkasi į jūsų klubą? Gal yra koks visus vienijantis bruožas? E. K.: Nei vieno istoriko! Na, mes su Rasa etnologės.


Rasa Kasperienė ir Eglė Kukytė. Arvydo Čiukšio nuotr.

2020 SAUSIS

1 7


R. K: O šiaip labai skirtingi. Nuo informatikų iki humanitarų. Mano vyras išvis verslininkas. D. K.: Man čia kaip rakštis subinėj! Jei rimčiau, tai žmona labai norėjo pakliūti į rekonstrukcijų būrelį, nes ten šokiai, gražios suknelės – visa tai ją viliojo. Bėda buvo ta, kad jos vienos nenorėjo priimti, nes, kaip ir kalbėjome, reikėjo šokti poromis. Nors ir su manimi nelabai norėjo priimti... Dar tautinius šokius pašokom kurį laiką, nors man juokinga buvo, o tada ano kolektyvo vadovė pasikeitė ir jau priėmė. Žmona laiminga, o aš visą gyvenimą nekenčiau šokių.

D. K.: Keitiesi žmogus. Visai neseniai čia, Perkūno name, vyko Gyvosios istorijos festivalis. Kaip sumanėte jį surengti?

M

Ė

N

Ė

S

I

O

T

E

M

A

R. K.: O dabar ir kitus moko! Ir kiti sako, kad jis labai geras mokytojas.

R. K.: Su Egle kalbėdavome, kad būtų visai įdomu kažką tokio surengti. Pasaulyje daug pavyzdžių – lenkai, prancūzai turi daug viduramžiško paveldo. Klubas įkuriamas dvare ar pilyje, nuolat vyksta renginiai. Užsimanėme ir mes. Tiesa, biurokratinis aparatas rekonstruktoriams ir bendradarbiavimui visai nepritaikytas. Perkūno name mums buvo lengviau, nes jis nepriklauso miesto muziejui ar kitai didesnei įstaigai, todėl čia į dalykus galima žiūrėti lanksčiau. O mums svarbiausia kokybė. D. K.: Nėra sistemos, finansavimo, tad užsiimti tokiais renginiais gali tie, kuriems to finansavimo gal ne tiek ir reikia arba kurie turi sukaupę daug inventoriaus.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

E. K.: Lietuvoje tokių dalykų nėra, nebuvo iki šiol. Žinoma, bandymų būta, bet kai stengiesi išsiversti kuo pigiau, išeina kičas. Mes į renginį investavome patys, bet stengėmės viską padaryti kuo autentiškiau. R. K.: Pavyzdžiui, klausia: kuo jūs skiriatės nuo kitų istorinių klubų? Aš visada pradedu nuo to, kad mes nesame teatras. Mūsų visi kostiumai yra atkuriami iki smulkių detalių: jei šilkas, tai šilkas, jei papuošalai, tai įsigyjami iš amatininkų, atkuriančių juos pagal paveikslus. Jei avalynė, tai su odiniu padu. Ir patys šokiai – netempiame kojų kaip balete, nes to nebuvo, baletas atsirado jau vėliau. O mūsų apkalbamu laikotarpiu šaltiniuose apie tai neužsimenama – rašoma, kad žmogus turi atrodyti iškiliai, negali nuleisti akių, turi plaukti pažeme. Jokio rankų kilnojimo! Turi būti patogu. Paminėjote teatrą, o aš eidama pas jus kaip tik mąsčiau – kaip su grimu? Ar yra viduramžių makiažo subtilybių? R. K.: Aš kolektyvui prieš pasirodymus sakau taip: galima nesidažyti, bet lūpas tai būtinai. Svarbu, kad matytųsi šypsena. O šiaip grimas egzistavo. Pati esu atkūrusi lūpų dažų receptą – labai nesudėtinga. Kiaulės taukai, vaškas ir geležies oksidas raudonam atspalviui. Sumaišai, išverdi, supili į indelį, atvėsusi masė – lūpdažis. Buvo tais laikais ir pudra. E. K.: Į paveikslus žiūrint atrodo, kad antakių tuomet išvis nebuvo. Aišku, mes taip nesicackinam, nesiskutam jų, bet ir nepasiryškinam. Kiek jūsų veikloje svarbus maistas? Ar buvo galima iš peties papuotauti gyvosios istorijos savaitgalio metu?


D. K.: Trumpai čia nepapasakosi! Na, bet tam savaitgaliui kepiau alaus duoną, viriau troškinį – sriubų tuomet dar nelabai būdavo. Troškinys paprastas, ruošiamas ant laužo. Kruopos, pupos, kopūstai, įvairi mėsa. Čia tų laikų niuansas – jautiena, vištiena, kiauliena viename puode. Viskas iš knygų. R. K.: Aš iš kiekvienos kelionės stengiuosi parsivežti knygų apie viduramžių virtuvę, kostiumą. Jau nemažą kolekciją turime namuose. Užsienyje tai populiaru, įsigyti tokių knygų – ne problema. D. K.: Bet nepamirškime, kad tai regioniniai dalykai. Žmonės mėgsta paklausti: o ar Lietuvoje tas buvo? Mūsų protėviai tiek daug rašytinės medžiagos nepaliko, kiek Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje prieinama. Ir tokios lietuvių kalbos, kokia šiandien kalbame, juk nebuvo! Tad mes remiamės užsienio literatūra. R. K.: Šaltinių, ikonografinės medžiagos esama, bet tokiems istorijos mylėtojams kaip mes jie nėra taip lengvai prieinami. D. K.: Ir tai nėra mūsų darbas – analizuoti šaltinius. Mes iš kitų surastos, ištyrinėtos medžiagos atkuriame istoriją. Pagal kitų šalių literatūrą atsižvelgiame, kas galėjo būti Lietuvoje. Tarkime, šarvuotė galėjo atsilikti pusšimčiu metų nuo Vakarų, bet tai nereiškia, kad kunigaikščiai, turtingi, daugiau keliavę žmonės negalėjo turėti ir labai modernios. R. K.: Arba, pavyzdžiui, Renesanso choreografo Domenico da Piacenza užrašyti šokiai – jie apie XV a. vidurį buvo šokami Italijoje, o į Lietuvą atkeliavo su Bona Sforza, ir mes tikrai tą žinome. Iš tokių minimalių dalykų konstruojame lietuvišką paveikslą.

Kaip jums Hanzos dienos Kaune, kurios, tiesa, vis labiau užleidžia vietą šiuolaikinei miesto gimtadienio šventei? R. K.: Rekonstrukcijos atžvilgiu tai mirštantis renginys, iš mūsiškių nelabai kas ir nori jame dalyvauti. Ten nesurengsi viduramžiškos puotos, neužsiimsi amatais – ne ta vieta, ne tos aplinkybės. D. K.: Tai irgi susiję su finansavimu. Anksčiau, kai jis buvo didesnis, darydavo tą viduramžišką dalį didesnę, daugiau svečių iš kitų šalių pasikviesdavo, didesnis ratas, taigi ir tikroviškesnis bei rekonstruktoriams įdomesnis. R. K.: Dėl to mes važiuojame į užsienio festivalius. Man geriausi – Lenkijoje. Pavyzdžiui, Griunvaldo dienos. D. K.: Lenkijoje renkasi 3000–5000 dalyvių, vien palapinių miestelyje būna apie tūkstantį. Ir visi atvažiuoja dalyvauti, gyventi, kaip neva galėjo gyventi tų laikų keliauninkai. Juk eilinis žmogus palapinėje negyvendavo. Norėtume keliauti daugiau, pavyzdžiui, į Angliją, į Gotlando salą. Kiek laiko prireikia paruošti, tarkim, turtingo miestiečio kostiumą? R. K.: Oi, vyrui siuvu jau antri metai. Priklauso ne tik nuo įkvėpimo. Turi planuoti – užsakinėti šilkus iš Indijos, suvarstymus. Tad procesas netrumpas. O ar brangu? R. K.: Pasirodymo kostiumas gali būti tikrai brangus. Jei užsakytume pas siuvėją, amatininkus – vien šilko reikia mažiausiai penkių metrų. Lietuvoje kaina prasideda nuo maždaug 150 Eur už metrą. Mes gauname

2020 SAUSIS

1 9


po 20 Eur. Aksomo gali ir skuduryne rasti. Brangiau, jei ne pats siuvi. Bet mes kartais sekmadieniais darome siuvimo dienas – Eglė, kuri puikiai išmano šį amatą, žmonėms padeda susikirpti, dalina patarimus. Kiek turite kostiumų? D. K.: Va, dvi kostiumų čempionės. Mano žmona turi virš dešimties.

Ar pasirodymų metu įeinate į vaidmenį, tampate nebe XXI a. žmonėmis?

Ar yra tekę pasimokyti moralinių vertybių iš tyrinėjamo laikotarpio? R. K.: Tos moterys, kurios gerai „įsigyvenę“, neišeis iš palapinės vien su baltais marškiniais. E. K.: Tiesiog jautiesi nuogas. D. K.: Tais laikais balti marškiniai buvo apatinis rūbas. Net prausdavosi su juo. Iš tiesų nuogų moterų niekas ir nematydavo.

M

Ė

N

Ė

S

I

O

T

E

M

A

E. K.: Na, kai pradedi, nebegali sustoti, kasmet vis norisi naujo, prabangesnio. Kai kurie renginiai, kad ir Griunvaldas, iš tiesų yra madų šou. Bet mes prabangiųjų į Griunvaldą nesivežame, nes ten nešokame. Stovyklinė apranga daug paprastesnė. Su šilkais po šieną nevaikščiosi.

D. K.: Jei važiuoju į tokius festivalius kaip Griunvaldas, kur visi gyvena viduramžiškai... Ten labai įsijaučiu. Kuriu laužą, kasu šaldytuvo duobę. Nors gal prausiuosi dažniau nei anų laikų žmonės. Kuo labiau įsitrauki, tuo daugiau gali investuoti. Pavyzdžiui, šarvuotė kainuoja apie 2000–3000 Eur.

R. K.: Kai kurie, bent jau aš, nuolat esame kuriame nors laikotarpyje. Ne tik lipdami į sceną. Tai priklauso nuo skaitomos knygos ar siuvamo kostiumo. Eglė, beje, rekonstruoja ir kitų laikotarpių drabužius – Renesanso, napoleonmečio, dabar ir XIX a. pabaigos. D. K.: Aš scenoje netampu viduramžių žmogumi, bet, taip, įsijaučiu į vaidmenį, stengiuosi atlikti šokį gerai, esu manieringesnis – to reikia šokėjui. R. K.: Bet tai turi įtakos buičiai. Kitaip pradedi žiūrėti: jei perki užuolaidas ar sofą, pradedi tyrinėti audinio sudėtį. Paveikslą renkantis tas pats – jau geriau išleisiu daugiau pinigų viduramžiškai reprodukcijai, nei pasikabinsiu šiuolaikinį darbą. Plytelės – vėl, kokį gi čia raštą sudėlioti? Gal istorinį?

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Minėjote, kad repeticijos vyksta Kauno technologijos universitete (KTU). Kuo su šia aukštą ja mokykla esate susiję? R. K.: KTU mus priglaudė, suteikė patalpas – garbės reikalas vadintis KTU klubu. Nesame kolektyvas, siekiantis pelno, savo lėšas investuojame į veiklą. Mokėti dar ir nuomą už salę būtų tikrai brangu. Keletas narių KTU studijavo, taip ir įvyko viskas – universitetas tik pasitikslino, ar galės kiti studentai ateiti, o mes tik apsidžiaugėme. Kaip vyksta jūsų susitikimai? R. K.: Kai duodame interviu ar pasakojame apie savo veiklas, klausytojams atrodo, kad visa tai labai sudėtinga. Norėtųsi pabrėžti, kad tikrai nereikia būti istoriku – ateina merginų, kurios tiesiai šviesiai rėžia, kad istorijos nekenčia, paprasčiausiai nori šokti. Tai tiesiog kitoks


Arvydo Čiukšio nuotr.

(Klausia fotografas) O kaip muzika šokių metu? Atliekama gyvai? R. K.: Iš tiesų įdomu, kad kai kuriuose šaltiniuose užrašyta ir likusi tik muzika, žingsnelių neišlikę arba neužfiksuota. Kaimuose žmonės šokdavo pagal dainuojamą muziką, gal koks vienas instrumentas pritardavo – daugiau jų radosi Renesanse. Užsienio atlikėjai, istorinės muzikos kolektyvai tuos kūrinius atkuria. Mes su vienu jų – „Ambera“ – kooperuojamės. Ir pasirodome drauge. Man „Spotify“ jau ir pats siūlo įrašus – klausydamasi atsirenku, kurie galėtų tikti vieniems ar kitiems žingsneliams. Ar yra klube užsieniečių?

Bet į Gyvosios istorijos dienas turbūt buvo užsukę? E. K.: Taip, taip. Apskritai į Perkūno namą daugiausiai eina turistai iš užsienio. Ar turi Kaunas potencialo iš tiesų tapti Hanzos miestu kaip turistų traukos tašku? R. K.: Viskas priklauso nuo požiūrio, investicijų ir viešųjų ryšių. Mes Kaune tikrai ne vieninteliai rekonstruktoriai, užsikrėtę viduramžiais. Potencialas dar neišnaudotas. D. K.: Mūsų senamiestis, nors mažas, išties viduramžiškas. Chaotiškas gatvių tinklas – būtent viduramžių bruožas. Tik senų pastatų labai mažai, jie sugriauti ar perstatyti. Rūsių kiek daugiau. Perkūno namu didžiuojamės, bet ar ne juokinga – vos vienas namas? Iš šios perspektyvos žiūrint, viduramžiais besidominčiam turistui gal nelabai įdomu bus čia vaikštinėti. Juk architektūra – patyrimo pagrindas. Tada jau restoranai ir visa kita.

facebook.com/SaltusGladiiMedievalDances

hobis. Kitoks sportas. Sportas, taip – dukart per savaitę treniruojamės, pusvalandį gana rimtai apšylame ir tik tada šokame. Tikrai ne visi istoriniai šokiai yra lėti. Ir išvis tai ne vien šokiai – vienus pritraukia siuvimas, kitus maistas, kovos, amatai...

Choru: Ne.

2020 SAUSIS

2 1


A M E T O I S Ė N Ė M

„Sveiki, fantastikos mėgėjai“, – taip kadaise prie žydrų jų ekranų kviesdavo Rolandas Maskoliūnas. Laida „Videokaukas“ buvo ypač aktuali priešinternetinėje eroje, kai mokslinės fantastikos ir fantasy kūrinius – literatūros ar kino – pačiupinėti buvo ne taip lengva. Tuomet klestėjo ir fantastikos mėgėjų klubai, susibūrę įvairiuose Lietuvos miestuose. Jokiu būdu negalima sakyti, kad šioje srityje dabar nieko nevyksta – tiesa, ir XXX-ojo fantastų suvažiavimo „LituaniCon“, 2019 m. balandį vykusio Vilniuje, tema buvo „Eros pabaiga“. Jau šį pavasarį sužinosime, kas toliau. Kol kas pažindinuosi su reikalais Kaune – antradienį žygiuoju į IT kompanijų klasterį „Blaster“. Savanorių prospekte esančio pastato pirmame aukšte jau renkasi „Fenikso“ nariai – stumdo stalus, čežina užrašus, ruošia užkandžius. Žais.

Klajot nepramintais takais Gunars Bakšejevs Elijaus Kniežausko nuotr.

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kas tas „Feniksas“? „Vilniečiai kartais juokiasi, kad mūsų klubo istorija atitinka pavadinimą – vis prisikeliame“, – vesdamas prie klubo spintos, kurioje – ne tik kultinės fantastikos leidyklos „Eridanas“ kolekcija, bet ir „Fenikso“ vėliava, kardai, skydai ir kiti fantastiniai reikalai, pasakoja mus su fotografu pasitikęs klubo senbuvis Aivaras. Kauno fantastikos mėgėjų klubui „Feniksas“ spalį sukako 35-eri, ir tai daugiau nei daugumai dabartinių aktyvių klubo narių. Kartu su Aivaru apie fantastikos pasaulį ir jo ambasadą Kaune pasakoja Gedas – abu į tuomet kažkelintą kartą prisikėlusį ir naujas patalpas radusį klubą atėjo panašiu metu, informaciją radę internete, tuomet dar itin gyvybinguose Fantastika.lt forumuose (beje, jie ir šiandien kabo – smagu paskaitinėti, kaip žmonės bendraudavo, kai nebuvo feisbuko). Aivaras – drauge su savo informatikos mokytoju. Apie fantastiką jiedu išsikalbėjo pedagogui pareiškus, kad šiuolaikiniai moksleiviai visai nebeskaito knygų. „Aš skaitau – „Eridaną“!“ – pareiškė tuomet dar tik būsimasis fantastas. Kaip prisijungti? Prisijungti prie klubo gali bet kas ir bet kada, jei tik jam ar jai įdomi fantastika. Naujų klubo narių krikštas vyksta kartą per metus, „Fenikso“ gimtadienio proga. Pastaruoju metu šventė vyksta „PuntoJazz“ Kęstučio gatvėje. Klubo atstovai sako, kad krikštynos dabar – bene didžiausia pramoga. Naujokai renginio metu turi surinkti klubo senbuvių rekomendacijas, atsakinėti į įvairius su fantastika susijusius klausimus. Pavykus – skaito Feniksiečio priesaiką, kurią yra ištaręs ir klasterio „Blaster“ įkūrėjas, kompanijos „TeleSoftas“ vadovas, įvairių įdomy-

bių (įskaitant naują fantastikos ir populiariosios kultūros žurnalą „Protagonistas“ – rekomenduoju) mecenatas Algirdas Stonys. Štai priesaikos ištrauka.

…Klajot nepramintais takais, kovot su demonais pačiais, ten, kur kitam pritrūks drąsos, nebėgti niekad iš kovos… Ir net jei nesate skaitęs „Žiedų valdovo“, šansų turite – tam yra salės pagalba. Jei 36-ojo gimtadienio laukti nesinori, galite tiesiog ateiti bet kurį antradienį. „Tik susirašom per feisbuką, kad įleisčiau pro duris“, – juokiasi Aivaras. Jis žada pamokyti visus norinčius, tik pripažįsta, kad per daug naujokų – irgi negerai. „Tada būrys išsiplečia, ne taip įdomu žaisti, o ir vesti ne visada būna kam.“ Kas žaidžia? Stereotipas – tai, kad fantastika domisi vien informatikai, fizikai ir apskritai „tiksliukai“. Tokių nemažai, bet netrūksta ir filosofų, ekonomistų. Vienas iš mūsų pašnekovų turi ir programuotojo, ir filosofo diplomus! Beje, ne tik vyrai domisi fantastika. Antrą pusę susirasti žaidžiant tikrai galima. Atsivesti – irgi. Kaip žaisti? …o tai jau padiktuos žaidimo taisyklės ir jo vedėjas – meistras. Galite žaisti, tai yra, interaktyviai kurti istoriją, vos kelis vakarus ar parą, jei esate dukart per metus rengiamoje „RPG fiestoje“, galite ir visus metus, kiekvieną antradienį. „Aš savo campaignus po metų numarinu – kaip meistrui, pabosta“, – pasakoja Aivaras. Neseniai vienas ilgųjų jo žaidimų prasidėjo po nutikimo sudegusiame teatre pas profesorių Frankenšteiną, o baigėsi jau tolimoje ateityje, skraidant po kosmosą.

2020 SAUSIS

2 3


Apskritai populiariausias žanras yra fantasy, o viena labiausiai paplitusių sistemų – „Dungeons & Dragons“, iš esmės – šiuolaikinių stalo žaidimų pradininkė. Žodžiu, yra herojų būrys, einantis ieškoti nuotykių. Herojai žudo pabaisas. Žaidžiama šešiese, vienoje komandoje. Vieni kauniečiai, sutikti antradienį, kapoja „Houses of the Blooded“: „Mes žaidžiam už kilminguosius, pinasi intrigos, turime žemių, pilių, užsiimam tarpusavio reikalais, o valstiečius naudojame kaip resursą.“ Ar būna kur įkvėpti gryno oro? Žinoma. Vasaros LARP’ai – live action role-play arba gyvo veiksmo vaidmenų žaidimas – planuojami gerokai iš anksto, į juos renkasi ne tik lietuviai. Būna, ir latviai Lietuvoje organizuoja. Dabar „feniksiečiai“ laukia ateinančios liepos – virš šimto žmonių planuoja susirinkti Trakų rajone, poligone „Aurora“. Čia vyks LARP’as dar 1928 m. pirmąkart publikuoto H. P. Lovecrafto apsakymo „Ktulu šauksmas“ („The Call of Cthulhu“) tema. Beje, poligono „Aurora“ istorija – neeilinė. Kadaise šios žemės priklausė vilniečių fantastikos mėgėjų kolektyvo „Legionas“ nariui, klubas ten susirentė nedidelį miestelį, kuriame vykdavo žaidimai. Vėliau žemių savininkas išvyko iš Lietuvos ir pardavė turtą apie „palikimą“ nieko nenutuokusiam asmeniui. Apžiūrinėdamas naujas valdas šis aptiko apleistą statinių kompleksą… Pasikinkęs guglą, atrado šią bendruomenę ir tapo aktyviu jos nariu. Kai kurie vasaros susirinkimai taip išpopuliarėja, kad tenka riboti viešą informaciją apie juos. Tai nebūtinai reiškia, kad fantastų Lietuvoje daugėja – tiesiog draugų draugai susivilioja savaitės trukmės vakarėliu gamtoje.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ar brangu būti fantastikos mėgėju? Čia kaip su visais hobiais – gali nekainuoti nieko, gali ir labai daug. Kaip jau supratote, gali tekti ir žemės nusipirkti. Jei rimtai, gyvo veiksmo vaidmenų žaidimams reikia kostiumo, o čia jau fantazijos reikalas, kiek jis jums atsieis. Narystė „Fenikse“ neapmokestinta, tiesa, anksčiau tekdavo susimesti patalpų nuomai. Keliaujant laiku dar galima papasakoti įdomų momentą, kaip pirmosios žaidimų knygos pasiekė Lietuvą. Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų fantastai lankėsi bendraminčių susitikime Nyderlanduose, o lauktuvių parvežė… atšviestų knygų. Dar iki knygų buvo sukamasi iš padėties – „Fenikso“ kino peržiūroms „organizuoti“ projektoriai iš universiteto auditorijų ir panašiai. Na, ir tradicijas lėmė taupumas: užsienyje dažniausiai žaidžiama pagal rašytojų parengtus, viešai parduodamus scenarijus, o lietuviai linkę pasitelkti nuosavą fantaziją. Taip yra todėl, kad anksčiau mūsiškiai gailėdavo, o ir ne visi galėdavo sau leisti 20 dolerių už scenarijų. Nors, – pripažįsta „Fenikso“ atstovai, – šiuo požiūriu vejamės Vakarus. Ką veikti ne antradieniais? Žaisti, aišku. Nors abiejų mūsų vedlių tvirtinimu, taisyklės, kad stalo žaidimų fanai lošia ir kompiuterinius, nėra. Galima, kaip tai darė senovės fantastai, skaityti. Pradėti kad ir nuo „Žiedų valdovo“ ar net „Hobito“. Galima nuo jau minėto H. P. Lovecrafto. „Feniksiečiai“ išskiria ir „Eridano“ klasiką – pavyzdžiui, Harry’io Harrisono seriją „Plieninė žiurkė“. „Naujausia dalis man nebepatiko, bet keturiolikos buvo įdomu“, – sako Aivaras. Gedas dar prideda 1997-aisiais „Eridano“ lietu-


Dar vienas kūrinys iš rekomenduojamos literatūros sąrašo – Bujoldo Lois McMasterio „Karo mokinys“: „Šiek tiek lengvesnė mokslinė fastastika – kai kuriems nepatinka, kad ten yra veikėjas, kuriam viskas sekasi.“ Aivaras dabar skaito Brandoną Sandersoną – visai neseniai pasirodė antroji jo, anksčiau rašiusio fantasy žanro knygas, pvz., „Miglos vaikus“, mokslinės fantastikos serijos dalis „Starsight“: „Tai tolima ateitis – jei trumpai, apie tai, kaip žmonės kosmose daro dalykus.“ Beje, visai neseniai fantastinę knygą išleido ir vienas iš vyresniosios „Fenikso“ kartos atstovų – Gintautas K. Ivanickas. „Tamsa ryja tamsą“ – pirmoji Umbros kronikų knyga. Tai

pasakojimas apie pasaulį, panašų į mūsiškį, tokį, koks jis buvo XVII– XVIII amžiuje. Panašų ir tuo pat metu visiškai kitokį“, – rašoma anotacijoje. O filmai? Na, čia jau atskiro straipsnio reikalaujanti tema, kurioje vienos tiesos nerasime. Neabejoju, žmonių, mėgstančių mokslinę fantastiką kine, yra daug daugiau nei ją skaitančių. Visgi jau išsiskirstę, dar susirašėme su Aivaru – jis pasidžiaugė, kad „Netflix“ kaip tik šventėms išleido pagal kultinį Andrzejaus Sapkovskio romaną „Raganius“ pastatytą serialą. Prieš keletą metų išleistas labai populiarus kompiuterinis žaidimais apie tą patį raganių. Dar anksčiau lenkų rašytojas yra lankęsis ir „LituaniCon“ suvažiavime. „Na, ir „Stranger Things“ galima rekomenduoti – tie vaikai žaidžia „Dungeons & Dragons“ ir situacijas sprendžia pasitelkę įgūdžius, įgytus žaidime.“

2020 SAUSIS

facebook.com/KFMK.Feniksas

vių kalba išleistą Jacko L. Chalkerio „Vidurnaktį prie sielų šulinio“: „Sunki tai knyga, aš tik antrąkart skaitydamas viską supratau.“

2 5


Slėnio gyventojai, nors ir patyrę geografinį iššūkį, bendruomeniškumo neprarado. Jį itin aktyviai ir išradingai palaiko Kauno rajono Samylų kultūros centras, įkūręs „Dugniečių“ klubą, inicijuojantis žinomą kasmetinį renginį „Pėdos marių dugne“, tapęs „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalimi ir užsiimantis plataus masto edukacine, šviečiamą ja, kultūrine veikla, skirta burti dugniečius tarpusavyje bei pasakoti jų istoriją visiems kitiems. Tad nenustebkite, jei, Samyluose paklausus vietinio gyventojo kilmės, jums bus santūriai atsakyta: „Esu iš dugno.“

Bendruomenė iš dugno

2 2 0 2 Ė K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

1959 m. buvo užbaigta Kauno hidroelektrinės (2014 m. jai suteiktas Algirdo Brazausko vardas) statyba, ir po užtvenkto Nemuno vandeniu atsidūrė slėnis. Ten gyvenę žmonės, mokykla, bažnyčia, 35 kaimai ir 721 sodyba buvo iškeldinti „ant kalno“, tiksliau, į įvairias Kauno ir pakaunės vietoves aplink plačiai tyvuliuojančius marių vandenis.

Julija Račiūnaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2020 SAUSIS

2 7


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R

miegojome po atviru dangumi. Gerai, kad buvo vasara.

Jolanta Sidabrienė (Samylų kultūros centro direktorė): Žmonės labai nenorėjo keltis. Gyventojai prisimena, kad vienas senolis atsisakė išsikelti, tad naktį atvažiavo kranas ir namelį kartu su visu senuku tiesiog išvežė į kitą vietą. Tam, kad nebūtų problemų laivybai ir kitiems dalykams, viskas buvo sulyginta su žeme: nukirsti medžiai, nugriauti namai, užpilti šuliniai, bažnytėlė iškelta į Rumšiškes. Vanduo kilo labai ilgai, 9 mėnesius, be to, su atoslūgiais, taigi kurį laiką netgi buvo skeptikų, netikėjusių, kad tos marios iš viso atsiras. Žmonės įtemptai stebėjo vandens kilimą, fotografuodavosi atsistoję ant paskutinių neužlietų iškyšuliukų, pavyzdžiui, paskutinio sausumos lopinėlio Mildažių sodyboje, Laumėnuose.

J. S.: Dėl iškeldinimo žmonės gudraudavo, kad gautų didesnes kompensacijas. Pavyzdžiui, prieš pat sugriaunant senas, sukrypusias trobeles jos buvo remontuojamos, kad pakiltų namuko vertė ir išaugtų kompensacija. Dalis žmonių persikėlė medieną iš senų sodybų. Tokių apkaltų, apmūrytų sodybų, kurių viduje – senųjų dugno pastatų sienojai, yra nemažai išlikę.

K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

Kaip vyko žmonių iškeldinimas iš būsimų marių dugno?

2 8

Angelė Samuolaitienė (senjorė, buvusi Kauno marių slėnio gyventoja, į interviu atvykusi kartu su vyru Antanu Samuolaičiu): Aš gimiau Šilėnų kaime, man buvo devyneri, kai persikėlėme „ant kalno“. Jei šeima turėjo namą, sodybą ar kažkiek žemės, valdžia kompensuodavo iškeldinimą, skirdavo pinigėlių. O mes nieko neturėjome, buvome tik mažą tvartelį gyvuliukui laikyti pasistatę - namas, kuriame gyvenome, nebuvo mūsų nuosavybė, taigi jokios kompensacijos negavome. Kai tą mūsų tvartelį nugriovė, tėtis pervežė lentas „ant kalno“, kur mums buvo paskirti penki arai. Pamenu, buvo labai baisu, nes nebetilpau į traktorių ir šeima išvažiavo mane vieną palikę daboti netilpusių daiktų. Na ką - aš ir sėdžiu sau, saugau. Jau vakaras, o niekas negrįžta. Nusprendžiau, kad viskas - jie mane čia paliko, tam dugne. Bet galų gale pamačiau atvažiuojantį tėtį. Pirmąsias naktis naujame sklype tiesiog pasiklojome patalus po kriauše ir

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

A. S.: Kurį laiką mes, vaikai, dar pabėgdavome iš naujosios gyvenvietės ir eidavome namo, į dugną. Bandėme ieškoti savo namų, bet, viską sulyginus su žeme, nebeišėjo atpažinti tų vietų. Vieną kartą ir karvė padarė tą patį. Ją mama gavo kraičio, kai apsivedė. Taigi karvė ilgai, gal 15 metų, gyveno dugne. Kai persikėlėme, karvė buvo pririšama naujose ganyklose. Vieną kartą žiūrim, o jos niekur nėra - dingo! Radom grįžusią į dar neužlietas senąsias ganyklas. Vėliau tą pačią karvę pardavė į kolūkį - iš ten ji irgi pabėgo ir sugrįžusi namo mūkė, žiūrėdama į mus pro langą. Vaikystę marių dugne leisti buvo labai smagu, visokių išdaigų prisigalvodavome. Dar ilgą laiką būdavo, sapnuoji, kaip lakstai ar žaidi tose užlietose vietose. Mums, vaikams, viskas atrodė smagu ir įdomu, bet tėvai nenorėjo kraustytis, labai išgyveno. Kokia šios bendruomenės, jos bendros veiklos ir susibūrimų istorija? A. S.: Tradicijos prasidėjo nuo senolių kolektyvo - etnografinio ansamblio, kuris susibūrė prieš 52-ejus metus. Mes su vyru dar buvome nevedę, neseniai susipažinę, o ta šventė jau vykdavo.


Praėjusią vasarą, artėjant renginiui „Pėdos marių dugne“, Kaune ir Kauno rajono Samylų seniūnijoje palijus lietui skirtingose vietose, ant grindinio, išryškėjo keletas pėdų. Jų autoriai – „Kaunas 2022“ jaunimo programos „Kauno iššūkis“ alumnų komanda „O kas, jeigu?..“. Piešdami festivalio simbolį, moksleiviai „pėduoja“ tam tikrą maršrutą nuo Kauno autobusų stoties iki Samylų poilsiavietės prie Kauno marių. Organizatorių nuotr.

2020 SAUSIS

2 9


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 0

J. S.: Kai pradėjau čia dirbti, 1997 m. susipažinome su Kauno marių regioninio parko vadove Nijole Eidukaitiene ir pradėjome šnekėtis, kad netrukus sukaks 40 metų, kaip užtvenktas Nemunas - pats laikas pradėti rimčiau rinkti kraštotyrinę medžiagą, kalbinti senolius, gyvenusius marių vietoje, ir prisiminti šią istoriją. Su studentų pagalba pradėjome šnekinti močiutes ir be galo užsikabinom. Pasakodami senoliai labai įsijausdavo - prisimindavo vaikystę, jaunystę, bent keli minėdavo tas pačias vietas, kuriose esą vaidendavęsi. Pradėjus šnekėtis, iš pradžių atrodydavo, kad jie nieko nepamena - nei istorijų, nei dainų, nei šokių. Bet kai įsijausdavo - dainos eidavo viena po kitos. Arba šokiai: atrodytų, kad tos močiutės vos pakrypuoja, tad prašėme studentų, kad šoktų pagal senolių instruktažą. Tačiau pamačiusios, kad studentams ne per geriausiai sekasi, tos močiutės kaip čiupo tuos bernus į glėbį, kad juos užsuko! „Va šitaip reikia“, - parodė. Medžiagą rinkę studentai sėdėdavo pas jas po dvi, tris valandas. Kai kurie labai susidraugavo - vykdavo cepelinų ir malkų kapojimo mainai. Ir aš pati ilgoms valandoms dingdavau pas greta gyvenusią Anastaziją Kučinskienę, kuri buvo tikra dugno gyventoja, be to, turėjo neįtikėtiną atmintį - kartu su ja įrašėme per tris šimtus dainų. Galime pasidžiaugti, kad praėjusiais metais pagaliau visą kolekciją kasečių ir kitus duomenis sutvarkėme, perrašėme ir patekome į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą - štai ant sienos kabo sertifikatas. Tad galima atsipūsti - vienas svarbus ir didelis darbas jau padarytas.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Surinkus medžiagą, pirmasis visuotinis dugniečių susibūrimas su tam skirtu renginiu ir konferencija įvyko Girionyse 1999 m., ir nuo tada vykdavo reguliariai kas penkerius metus. O 2014 m. pas mus įsidarbino Eglė Targanskienė (kultūrinių renginių organizatorė, „Pėdos marių dugne“ režisierė, – red. past.) ir pasiūlė renginį išplėsti, sugalvoti skirtingas temas bei perkelti į pamarį. Eglė Targanskienė: Įdomu, kad žmonės, gyvenę dugne, kėlėsi ne tik į Samylus, bet ir į Rumšiškes, Palemoną, Panemunę, Viršužiglį jie gyvena aplink visas marias. Bet kažkoks traukos centras visgi yra čia. Netgi gatvių pavadinimai mūsų seniūnijoje yra duoti pagal užlietų teritorijų vietovardžius: Kampiškės, Laumėnai, Šilėnai, Dvareliškės, Dubravos. Didžiausias ir pagrindinis mūsų bendruomenės susibūrimas jau šešerius metus būna paskutiniais vasaros savaitgaliais slėnyje prie marių kranto vykstantis renginys „Pėdos marių dugne“. Kaip jau minėjo kolegės, ši šventė turi labai gilias tradicijas. Seniau tai buvo kamerinis, etnografinis renginys, tačiau dabar siekiame, kad tasai etno būtų patrauklus visiems: ir jauniems, ir seniems, o tai, kaip suprantate, yra sudėtingas uždavinys. Smagu, kad šiemet sulaukėme kelių tūkstančių lankytojų - net musei būtų buvę sunku į tą pamarį prasibrauti. Siekiame, kad „Pėdos marių dugne“ taptų mūsų krašto kultūriniu ženklu. Šią istoriją bandome kažkaip įtvirtinti, nes gyva atmintis po truputį išeina. Jau dabar tampa sudėtinga prisikviesti tikrųjų senbuvių, kad ir tokiam pokalbiui kaip šis.


Žinoma, stengiamės neatitolti nuo tradicijų, bet po truputį tas etnografinis paveldas maišosi su kitais žanrais, pradedame į renginius žiūrėti lanksčiau. Į programą įsijungia kapelos, meno kolektyvai, šokiai, choras - kuriame įvairių žanrų junginius, misterijas, spektaklius. Per vieną renginį senolių choras pasirodė kartu su džiazo muzikantais. Senolėms dainuoti pagal džiazą taip patiko, kad šiais metais išleidome kompaktinį diską „Šimtametės dainos iš marių dugno“, kuriame galite rasti tas dainas atliekamas ir originaliai, ir pritariant džiazo muzikantams. Šiemet renginio tema bus „Lipantys iš vandens“. Deriname didžiulį projektą su menininkais iš Lietuvos, Ukrainos, Anglijos, kurie iš medžio grandininiais pjūklais drožia skulptūras. Jei sumanymą pavyks įgyvendinti, skulptūros po renginio liks ir taps skulptūrų parku vandenyje.

A. S.: Įsivaizduokite, mudu su vyru švenčiame 50 metų jungtuvių jubiliejų, savo auksinę sukaktį, o mano brolis į šventę neateina, nes turi sargauti pievoj! E. T.: Tai čia buvo pernai. O šiemet, kai atėjo laikas tartis dėl renginio, jis pranešė, kad yra sanatorijoje po širdies operacijos, bet jau įspėjo visą personalą, kad laikui atėjus jam reikės budėti. Kas įdomiausia, į kultūros centrą jo neprisikviesi, nors šalia gyvena. Užtat kartą per metus jis turi pareigą pievai.

kaunas2022.eu

Visos šventės turi atskiras temas, pavyzdžiui, pirmaisiais renginio metais tema buvo „Šiaudų kaimas iš marių dugno“. Iš šiaudų pagaminome didelę trobą, karves, avis, ančiukus, viščiukus - tuo šiaudiniu kaimu užstatėme visą pievą. Visus objektus darėme natūralaus dydžio - tie, kas gamino šiaudinius gyvulius, netgi bėgiojo paskui gyvas karves, bandydami jas išmatuoti. Vėliau temos keitėsi: esame ir turgavietę pastatę, ir vestuves iškėlę, ir visoje pievoje išdėlioję daugybę lėlių, kurių sijono apačia baigiasi ties suaugusio žmogaus galva.

Reikia pabrėžti, kokia puiki yra mūsų bendruomenė, kurios dėka ir pavyksta viską įgyvendinti. Štai turime Angelės brolį, ūkininką, kuris kasmet prisideda prie renginio. Tris, keturias dienas prieš renginį statome scenografiją, o jis mums tas statybas saugo. Vos jam paskambiname, jis sėda į savo mašinukę, važiuoja į pievą ir sėdi ten pernakt. Ir ne vieną naktį, o tris! Jei reikia, atveža ir šiaudų, ir karvių, avių, triušių ar viščiukų. Visko, ko reikia!

Kokias dar veiklas vystote Samylų kultūros centre? E. T.: Turime Marių dugno teatrą. Šis lėlių teatras veikia kaip edukacinė programa, kurios metu gaminame lėles ir vaidiname legendas iš marių dugno. Taip pat turime tapybos studiją, Gražinos Gutmanienės vadovaujamą etnokultūros mokyklėlę mamoms su mažais vaikais, o ir mūsų senjorai - žvaigždžių žvaigždės! Visur gastroliuoja, netgi Maltoje, tarptautiniame festivalyje, neseniai pasirodė su koncertine programa. Labai smagu, kad šiuo metu jaučiame tokį didelį susidomėjimą dugniečių veikla ir istorija.

2020 SAUSIS

facebook.com/samylukc

Kuo ypatingas renginys „Pėdos marių dugne“?

3 1


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A K

A U

N

Rudeninėmis Kauno gatvėmis ankstyvą 1924 metų lapkričio rytą skubėjo šalies techninis elitas. Anuomečio Lietuvos universiteto salėje tuojau turėjo prasidėti didžiulis renginys – pirmoji Lietuvos inžinierių ir architektų konferencija. Ją organizavo Lietuvos technikų draugija, įkurta valstybės atkūrimo metais, tačiau iki šio renginio įvairių brendimo problemų kamuojamoje šalyje organizacija didesnio įspaudo palikti dar nebuvo spėjusi.

Kaip vienijosi architektai Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Antrajam Lietuvos inĹžinieriĹł kongresui organizuoti komitetas, 1938 m.

2020 SAUSIS

3 3


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 4

Už draugijos viduje įkurtos Architektūros-statybos sekcijos vairo stojo Vladimiras Dubeneckis, o sekretoriavo jaunosios kartos atstovas, būsimoji šalies architektūros žvaigždė Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Svarbiausias LIAS renginys būdavo kasmečiai visuotiniai suvažiavimai, buvo rengiami ir tarpiniai valdybos posėdžiai bei mažesnieji narių susitikimai neformalioje aplinkoje, kuriuose dažnai buvo paliečiami architektūros, urbanistikos klausimai. Pavyzdžiui, viename tokių „inžinierių alučių“ 4 dešimtmečio pradžioje anuometis miesto inžinierius Karolis Reisonas pristatė Kauno miesto tvarkymo problemas ir strategiją. Svarbiu organizacijos reiškiniu laikytinas ir 1929 m. sukurtas oficialus leidinys „Technika ir ūkis“, su laiku ėjęs vis dažnesniais intervalais, tapęs ne tik papildoma profesionalų žinių apsikeitimo platforma, tačiau ir pristatęs naujausius srities laimėjimus visuomenei. Buvo užmegzti ryšiai su atitinkamomis kaimynų organizacijomis – ypač glaudžiai bendradarbiauta su latvių, estų ir Rytų Prūsijos inžinieriais bei architektais. 1934 m. gruodį Rygoje įvyko Pabaltijo valstybių architektų suvažiavimas, kuriame įsteigta Baltijos šalių architektų bendroji sąjunga – lietuviams tuokart atstovavo M. Songaila ir K. Kriščiukaitis. Nors organizacija tarnavo kaip vienas pagrindinių architektūrinės minties cirkuliacijos profesionalų bendruomenėje forpostų, tačiau architektai dažnai likdavo antrame plane – tam įtakos turėjo ir tai, kad šalyje jų tiesiog nebuvo daug. Be to, organizacijos vieši pasisakymai dažnai neturėdavo didelio svorio. To pavyzdžiu galima laikyti bergždžius 3 dešimtmečio bandymus sustabdyti tam tikrus ydingus procesus,

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

susijusius su istoriniais Kauno pastatais. Kaip kiek vėliau prisiminė V. Landsbergis-Žemkalnis, dar 1926 m. architektų sekcija buvo sukurpusi memorandumą dėl rekonstrukcijų, vykdytų ar jau įgyvendintų Laikinosios sostinės senamiestyje: nevykusios istorinio namo Vilniaus gatvėje (dab. Daukšos g. 19) rekonstrukcijos, Jėzuitų gimnazijos bei kunigų seminarijos perstatymo, pridedant ant jų papildomus aukštus. 1931 m. LIAS buvo pervadinta Lietuvos inžinierių sąjunga, o dalis buvusių jos narių bei jaunesnės kartos inžinierių įkūrė naują Lietuvos diplomuotų inžinierių ir architektų draugiją (LDIAD), kuriai priklausė ir tokie garsūs architektūros vardai kaip V. Landsbergis, A. Šalkauskis ir S. Kudokas. Atsiskyrimo priežasčių būta keleto, tačiau svarbiausioji ta, kad baigusieji mokslus užsienyje susidurdavo su juridinėmis problemomis, norėdami užsiimti praktika Lietuvoje. Tokia schizma egzistavo iki pat 1938 metų – tada atskilusios organizacijos nebeliko, o Lietuvos inžinierių sąjunga tapo Lietuvos inžinierių ir architektų draugija: buvo laikomasi imperatyvo, kad „architektų buvimas inžinierių organizacijoj turi būti pabrėžtas“. Netrukus tais pačiais metais įvyko vienas ryškiausių renginių šalies techniniame gyvenime – antrasis Lietuvos inžinierių ir architektų kongresas, subūręs 280 dalyvių. Architektūros klausimams čia buvo skirta ištisa pranešimų atšaka Kūno kultūros rūmų salėje. Jos metu perskaityti referatai, iliustravę naują šalies planavimo erą: Jono Kovalskio apie Kauno miesto būsimąjį planavimą, Stepono Stulginskio apie šalies statybos politiką bei Jurgio Getnerio apie tradicinę Lietuvos miestelių urbanistiką. Dar svarbesniu tašku


Lietuvos inžinieriai išvykoje pas karaliaučiaus kolegas, 1931 m.

galima laikyti kongreso metu priimtas rezoliucijas dėl naujo statybos įstatymo, architektūros paminklų ir kraštovaizdžio apsaugos. Nors LIAD vis dar buvo nepatenkinta dėl menkos savo įtakos, ši po truputį augo, pasikonsultuoti į ją buvo kreipiamasi vis dažniau. Kai kuriais atvejais architektų nuomonė lemdavo ir gana svarbius Laikinosios sostinės miestovaizdžio klausimus – pavyzdžiui, dėl antrojo bokšto reikmės Kauno bazilikai ar miesto naujosios rotušės statybos. Suvažiavimuose ir susitikimuose buvo svarstomi ir tokie esminiai klausimai kaip vadinamasis Mūrinės Lietuvos planas, profesinius ir etinius klausimus turėjusių naviguoti Technikos rūmų ar Aukštosios technikos mokyklos steigimas. Pastarasis klausimas buvo ypač opus, siekiant išspręsti šalies techninio personalo trūkumą, itin didelį tokiose sferose kaip geodezija. Tai savo ruožtu trukdė ir sistemingam šalies miestų planavimui.

Inžinierių ir architektų dažnai akcentuotas atskiros aukštosios technikos mokyklos – politechnikos – klausimas atsakytas jau nebeegzistuojant nepriklausomai valstybei ir visai kitomis aplinkybėmis. Nebuvo tuomet jau panaudotas ir tarpukario metais sugalvotas Gedimino” vardas. Organizacijos nariai taip pat aktyviai dalyvavo architektūrinių konkursų (kuriems organizacija buvo parengusi specialias taisykles) komisijose, kaip antai Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, Dariaus ir Girėno paminklo ar „Maisto“ fabriko darbininkų kolonijos. 1940 metais organizacijoje jau buvo šešios sekcijos ir pustrečio šimto narių. Nors organizacijos reikšmė augo po truputį, tačiau jos nuopelnų kuriant suvienytą lietuvos inžinierių bei architektų sferą nuvertinti negalima – juolab kad, kaip ir daugelis anuomečių minties institutų, LIAD buvo kuriama bene nuo nulio.

2020 SAUSIS

3 5


Naujieji metai – puiki proga išrasti ką nors nauja arba prisiminti tai, kas nepelnytai pamiršta. Į žurnalą grįžta rubrika „Merkurijus“, skirta pristatyti pastaruoju metu Kaune ar kauniečių sukurtus daiktus, objektus, skaitinius. Kaskart naujoje ar atnaujintoje erdvėje. Tai ir savotiškas palinkėjimas kada nors visus tokius -iausius kaunietiškus dalykus rasti vienoje vietoje.

I

J

U

S

Merkurijus

M

E

R

K

U

R

Gunars Bakšejevs Artūro Bulotos nuotr.

2 3

5 6

8 7

4

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


1

„Kęstutis | Vytautas“ Kęstučio g. 1 Atnaujinus Kauno kultūros centro erdves, pakeistas ir jo pavadinimas. Ir tarpukarį, ir okupacijas menančiame pastate ir toliau sugyvena mėgėjų ir profesionalusis menas – vis dažniau kinas. Centre pagaliau veikia ir kavinė – labiau baras, tviskantis metalu ir hipnotizuojantis interjero detalių ritmu. Savaitgaliais čia rodosi didžėjai, o meniu siūlo bent mintimis pakeliauti po pasaulį. Po koncerto, prieš seansą ar tiesiog, Vytauto prospektui labinantis su Kęstučio gatve.

2

Sieninis kalendorius „12 faces of 2020“ (Gabrielė Gudaitytė) 20 € Vieną mūsų žurnalo numerį prieš daugiau nei metus iliustravusi Gabrielė Gudaitytė lieka ištikima savitam stiliui, kuriame linijos ir formos kalba garsiau už spalvas. Dvylika portretų – dvylikai mėnesių. Liko vos keli egzemplioriai – sako, Vilniuje, „Raštinėje“, arba tiesiai pas autorę.

3

Žurnalas Kaunui „Į“ (Kauno fotografijos galerija, 2019) 15 € Kasmet Kalėdoms išleidžiamas žurnalas grįžo ketvirtąkart. Vis besimainantis autorių kolektyvas šįkart dairosi į Kauno (tarp) tautiškumo sąvoką ir meniškai ją interpretuoja. Viduje – ir religinių bendruomenių išpažintys, ir gatvių pavadinimų šifruotės, ir fotokelionė po Kauno bendrabučius. Plojame ir laukiame penktojo tomo. 2020 SAUSIS

3 7


4

Turistinis maršrutas „Kaunas kine“ („Kaunas IN“, 2019) Nemokamai

5

J

U

S

Galima diskutuoti, gerai tai ar blogai, kad Lietuvoje vakariečiai kino kūrėjai nesunkiai susikonstruoja sovietinius (ar carinius) vaizdelius. Visgi tokie serialai kaip „Černobylis“ ar „Tokijaus byla“ bei jų įvertinimai mūsų kino rinkai prideda raumenų. Dešimt įdomiausių Kauno vaidmenų kine – o jis jau spėjo tapti Maskva, Norvegija, Tokijumi, pačiu savimi – nemokamai platinamame maršrute. Lietuviškai ir angliškai. Kojinės „Senelis išminčius“ („Kaunas IN“, „Spalvotos kojinės“) 8€

M

E

R

K

U

R

I

Viena didžiausių Kauno freskų, kartu ir viena fotografuojamiausių, jau spėjo tapti šiuolaikinio miesto simboliu, pripažįstamų ir oficialiai. Šiemet Tado Šimkaus ir Žygimanto Amelyno kūrinys bus atnaujintas, o apie spalvotą Kauną žinią po pasaulį padeda skleisti krepšių, marškinėlių, kepurių, tamprių pavidalu. Nuo šiol po vieną išmintingą senelį – abiem jūsų pėdoms. 6

Kolektyvinė monografija „Prezidento rūmai Kaune“ (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2019) Kai kolegos tokie, kaip Istorinėje LR Prezidentūroje, nieko baisaus ir po darbo likti (neabejojame, kad šią monografiją ruošiant oficialių valandų tikrai nepakako). Rezultatas – storokas, solidus leidinys, pristatantis ne tiesiog konkretų pastatą, bet visą Laikinosios sostinės nuotaikų virsmą.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


7

Giedrė Milerytė-Japertienė „Kai Kaunas buvo Kaunas“ („Tyto alba“, 2019) Pavadinimas tenesuerzina – knyga nesiekia įrodyti, kad kadaise, tiksliau, 1938 m. vasarą, buvo geriau. Bet buvo kitaip, nors panašumų – įvykiuose ir mintyse – skriedami lengvai parašytos, tad ir apie Kauną nieko nežinantiems tinkamos, knygos puslapiais tikrai rasite.

8

Žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ metraštis Nemokamai Jau ketvirtąkart redakcijos ir Kauno metus apibendrinome vienu leidiniu. Jame, puoštame šiemet 120-ąjį gimtadienį švenčiančiu diplomatu Čiune Sugihara – geriausi 2019-ųjų pokalbiai ir istorijos. Lietuviškai ir angliškai. Gauti galima Kauno menininkų namuose.

2020 SAUSIS

3 9


Maršrutas SCENA Šeštadienis, 01 04, 18:00

Spektaklis „Tartiufas“

„Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas“, – apie spektaklį pasakoja režisierius Oskaras Koršunovas. Sekmadienis, 01 12, 12:00

Spektaklis „Žirafa su kojinėmis“

Teatro archyvo nuotr.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Sausį „Girstučio“ kultūros ir sporto centre gastroliuoja OKT | Vilniaus miesto teatras. „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą.

Gyvūnams draugiškos vietos

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Teatro archyvo nuotr.

Spektaklyje vaikams kuriamas spalvingas, pilnas gyvenimiškosios prasmės pasaulis, kuriame linksmumas susipina su liūdesiu, gerumas su blogiu, kvailumas su išmintimi, o nuoskaudos ir baimės nugalimos užuojauta, rūpesčiu ir draugiškumu. Autorės fantazija mažuosius personažus apgyvendina egzotiškose džiunglėse, į kurias atsitiktinai patenka Žirafa Gabrielė ir ima ieškoti draugų. Augusi mieste, apauta spalvotomis kojinėmis, ji niekaip negali pritapti naujoje, priešiškoje jai aplinkoje. Žirafa


Sausis pasirenka kovą už draugystę ir ją laimi. „Nesvarbu kas tu: žirafa, papūga, ar arklys, su kojinėmis, ar be jų. Svarbu, kad esi tikras draugas!“, – toks paprastutis, bet prasmingas Klaipėdos lėlių teatro spektaklio moto.

Ketvirtadienis, 01 16, 18:30

Šokio spektaklis „Otelas“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

Antradienis, 01 14, 18:00

Premjera. Spektaklis „Superherojai“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Ar superherojais gimstama ar tampama? Kaip būti herojumi sau pačiam? Kokiais autoritetais sekti? Kaip tapti geresne savo paties ar pačios versija? Kaip išgyventi patyčias? Kas yra draugystė ir meilė? Kaip nebijoti svajoti ir visada išlikti savimi? Šiuos ir kitus klausimus kelia spektaklis „Superherojai“. Spektaklis sukurtas pagal tikras istorijas. Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir režisierė Loreta Vaskova bendravo su 15-18 m. jaunuoliais ir jaunuolėmis iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių – nuo sėdinčių bibliotekoje iki esančių įkalinimo įstaigose – ir sukūrė personažus, kurie prabilo apie tai, kas aktualu paaugliams. Nė viena istorija nėra vienoda, kadangi visi esame skirtingi. Spektaklis neketina teisti, moralizuoti ar mokyti, kas yra teisinga ar neteisinga. Kūrėjai nori atverti langą į kitokią realybę, kurioje galbūt pamatysime patys save ir lengviau suprasime kitus.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Teatro archyvo nuotr.

Viljamo Šekspyro „Otelas“ yra sunkiai šokiu suvaldoma medžiaga – pasaulyje pagal šią tragediją sukurti vos keli šokio spektakliai. „Man norisi pažadinti siaubo jausmą stovint prieš baisią klaidą, nusikaltimą, prie kurio atėjo garbingas, patiklus ir geras žmogus apakintas pavydo. Norisi parodyti, kaip tyriausios sielos žmogus gali susipainioti šmeižto tinkluose, kaip jis, galvodamas, kad kovoja už dvasinę švarą, nužudo savo nekaltą, mylimą žmoną, nubausdamas pats save už tai, kad pasidavė beprotybei“, – teigia choreografė Anželika Cholina. Spektaklis 2006 metais apdovanotas aukščiausiu teatro apdovanojimu „Auksiniu scenos kryžiumi“, o 2013 metais pastatytas Maskvos J. Vachtangovo teatre, kur pelnė premiją „Teatralo žvaigždė“. Įsimintinus vaidmenis šokio spektaklyje kuria Valerijus Suanovas (Otelas), klastingą jį Jagą įkūnija Martynas Kavaliauskas, tyrosios meilės etalonu Dezdemona tampa Karina Krysko.

2020 SAUSIS

4 1


Maršrutas Šeštadienis, 01 18, 18:00

Antradienis, 01 21, 14:00

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Spektaklis „Skrudžo gatvės angelai“

I

U

S

Spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“

K

A

L

E

N

D

O

R

Lauros Vansevičienės nuotr.

Jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“ praeitais metais pirmą kartą Kauno publikai pristatė Raimondo Klezio ir režisierės Ievos Jackevičiūtės monospektaklį „Dulkėti veidrodžiai“. Tai yra autobiografinis vaidinimas, paremtas pjesės autoriaus ir aktoriaus R. Klezio jaunystės patirtimis augant Žeimių kaime, Jonavos rajono. Pagrindinė spektaklio tema – nemeilė. Nemeilė šeimoje, mokykloje, tarp draugų. Ir nemeilės poveikis žmogui. Kaime gyvenantys žmonės anksti pradeda gerti, vartoti narkotikus, kad kažkaip tą nemeilę kompensuotų. Bet lygiai taip pat dėl to anksti ir išeina.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Miško motės nuotr.

Alytaus miesto teatras į Kauną atveža spektaklį vaikams pagal Charles Dickens knygą „Kalėdų giesmė“. Senasis šykštuolis ir niurzgalius Skrudžas kasdien skaičiuoja pinigus, verčia be atvangos dirbti savo raštininką Bobą ir niekaip nesupranta, kodėl reikia džiaugtis Kalėdomis. Anot jo, Kalėdos tėra kvailystė, kai pasijunti metais senesnis ir suvoki, kad vėl nieko neuždirbai ir nė kiek nepraturtėjai. Tačiau vieną stebuklingą naktį Skrudžo gyvenimas pasikeičia. Susitikimas su Praeities, Dabarties ir Ateities angelais atveria jo akis ir širdį, senasis bambeklis virsta neatpažįstamai geresniu žmogumi. Šviesi ir jautri Kalėdinė teatro pasaka „Skrudžo gatvės angelai“ (rež. A. Lebeliūnas) sukurta pagal D.Čepauskaitės pjesę „Skrudžas, arba diena, kai galima atverti širdį“.


Sausis Penktadienis, 01 24, 18:00

Operetė „Balius Savojoje“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 Vengrų kompozitoriaus Paulo Abrahamo (1892-1960) sukurtos operetės išsiskiria spalvinga muzikine partitūra, papildyta pramogos ir šou elementais, ir ypač gausia tam laikui modernių šokių – lėto valso, fokstroto, rumbos, ritmika. Operetė „Balius Savojoje“ – ryškus vėlyvosios Berlyno operetės-reviu pavyzdys. Ši operetė pelnė kompozitoriui europinę šlovę, ne kartą buvo ekranizuota. Tematika ji kiek primena garsiąją J. Strausso operetę „Šikšnosparnis“ bei žavi tiek pat šmaikščia intriga, žavesio neprarandančia melodika ir nesenstančia retro stilistika. Sekmadienis, 01 26, 18:00

Opera „Makbetas“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Domo Rimeikos nuotr.

Kūrybinį sezoną savoje scenoje po rekonstrukcijos teatras pradėjo vėlai, bet ambicingai – su G. Verdi operos „Makbetas“ premjera. Psichologinė ir giliai mistinė W. Shakespeare’o dramos tobula muzikinė versija Kaune pastatyta pirmą kartą – stiprios Valstybės teatro trupės repertuare tarpukariu jos taip pat nebuvo.

Antradienis, 01 28, 18:00

Spektaklis „Aš nieko neatsimenu“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Lauros Vansevičienės nuotr.

Kaune gastroliuojantis Vilniaus mažasis teatras kviečia į spektaklį „Aš nieko neatsimenu“ pagal garsaus amerikiečių dramaturgo Arthuro Millerio pjesę, pirmą kartą išverstą į lietuvių kalbą. „Aš nieko neatsimenu“ – tai trumpas vieno vakaro susitikimas. Regis, nieko reikšminga neįvyksta, tačiau buities detalės ir kasdieniški pokalbiai slepia praėjusio gyvenimo ilgesį, pasimetimą ir pastangas susikurti viltį. Pats Milleris yra sakęs, jog džiaugtųsi sulaukęs epitafijos „Jis suteikė aktoriams gerų vaidmenų“. Režisierius Kirilas Glušajevas, itin atidus sceniniam aktorių bendravimui, šį kūrinį parinko specialiai aktoriams Gediminui Girdvainiui ir Gintarei Latvėnaitei. Kameriniame spektaklyje našlė Leonora ir jos velionio vyro draugas Leo narplioja moters praeitį. „Aš nieko neatsimenu“, – nuolat kartoja Leonora, bet ar tai nėra noras užgniaužti neviltį ir išvengti skaudinančios akistatos su dabartimi?

2020 SAUSIS

4 3


Maršrutas Ketvirtadienis, 01 30, 19:00

Spektaklis „Iš kūno ir kraujo“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

MUZIKA Šeštadienis, 01 04, 17:00

Chorinės muzikos festivalis „Trijų Karalių belaukiant“

S

Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

Akimirka iš repeticijos. R. Beržausko nuotr.

Festivalio „IDėja2019“ laureatė režisierė Uršulė Bartoševičiūtė tiria kraujo linijos temą, kartu su dramaturgu Matu Vildžiumi nagrinėdama Senajame Testamente aprašytą Kaino ir Abelio brolžudystę ir britų poeto Lord Byron misteriją „Kainas“. Režisierė sako: „Kraujo linija skiria svetimą nuo savo. Kraujo linija apsprendžia moralinius ir juridinius klausimus – pagal ją paveldime gėdą, kaltę, pinigus, titulus, turtą, įsipareigojimus, skolas. Senajame Testamente aprašyta Kaino ir Abelio istorija ir Nauja Mato Vildžiaus pjesė talpina savyje daug pirmųjų kartų, tarp jų ir pirmąjį kraujo praliejimą.“

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Festivalis „Trijų Karalių belaukiant“ kviečia pasiklausyti gražiausių lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, kalėdinių giesmių, populiarių operų ir operečių parašytų chorams. Dalyvaus: Kauno kultūros centro mišrus choras „Gintaras“ (vadovė Jovita Kulakauskienė, koncertmeisterė Goda Palskytė, chormeisterė Gintarė Ručinskaitė) ir Šakių kultūros centro mišrus choras „Lituanica“ (vadovas Deividas Kerevičius, chormeisterė Rima Berentaitė). Vakaro vedėjas – Edvinas Vadoklis. Šeštadienis, 01 04, 23:00

„Chronicle“

„Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Ar pasiryžtumėte įsivelti į diskusiją apie dramenbeisą su vienu iš žanro krikštatėvių? Ypač jeigu iš jo lūpų išgirstumėte tokią frazę: „Who says Drum & Bass is dead? They ain’t ever lived!“. Pasiginčyti kaip ir galima, tačiau diskusija būtų smarkiai paremta sąlyginumu, skirtingais požiūrio kampais ir filosofiniais išvedžiojimais, o „Chronicle“ nėra apie tai. „Chronicle“ yra apie istoriją ir faktus. Pastarieji byloja, kad žanras gyvas jau ketvirtį amžiaus ir, svarbiausia, nestovi vietoje – miršta, prisikelia, mutuoja, kryžminasi, semiasi įkvėpimo bei keičiasi. Tad prasidėjus naujiesiems metams žanro amžininkai vėl kviečia į klubinę paskaitą – prie pulto stos Hathor, Onis, Raven ir Bevz.


Sausis Antradienis, 01 07, 19:00

Koncertas „Claros Schumann salonas“

Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Pianistės Guodos Gedvilaitės įkvėptas koncertų ciklas jungia muziką, literatūrą, dailę ir teatrą į vieną visumą. Jis nukelia klausytoją į XIX amžių, kur salone susitinka kompozitoriai, rašytojai, aktoriai, dailininkai. Istorinius personažus įkūnija šių dienų profesionalūs muzikai ir jaunieji talentai. Ketvirtadienis, 01 09, 20:00

Grupės „Karšti klijai“ koncertas Baras „Godo“, Laisvės al. 89

„Kviečiame kitais metais sausio 9 dieną susirasti savyje stiprybės ir nueiti į Laisvės Alėjos 89-1D. Koncertas gi nemokamas! Visiems, dirbantiems Kauno Miesto muziejaus rotušės skyriuje, bus dovanojami kompaktiniai diskai!“, – rimtais veidais skambius pareiškimus deklaruoja grupė, koncertui nupiešusi ir įspūdingą plakatą.

Penktadienis, 01 10, 23:00

„Tarp dviejų aušrų: Sassy J“ Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Asmeninio archyvo nuotr.

Į Kauną ir jo legendinę naktinę seriją užsuks nuostabi selektorė bei prodiuserė – Sassy J. Šveicarė jau yra tapusi nuolatine „Dekmantel“ festivalių rezidente, o savo įrašus leidžia prestižiškiausioje olandiško vinilo manufaktūroje „Rush Hour“. Tačiau visi šie faktai nebetenka reikšmės, kai visa galva pasineri į nuotykių kupinus Sassy J setus šokių aikštelėse. Kartu su viešnia muzika rūpinsis Balsys, Oyster ir Kashar.

2020 SAUSIS

4 5


Maršrutas Šeštadienis, 01 18, 20:00

11 16 – 11 22

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

„Sinagoga Studio“, Vaisių g. 30

Šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“

„Ministry of Echology“ koncertas

Grupė „Ministry Of Echology“ pristatys jau trečiąjį savo studijinį albumą pavadinimu „Mixed feelings“. Į šventinį albumo pristatymo vakarėlį atvyks ir „Kala Sound System“, kurie pasirūpins koncerto įgarsinimu ir šokiais po jo. Penktadienis, 01 24, 21:00 U

S

„Veytra“ ir „Sinamort“ koncertas

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

K

A

L

E

N

D

O

R

I

Lauros Jaraminaitės nuotr.

Būgnininko Jono Narbuto muzikinė biografija – ilga ir įdomi. Viena scena jis dalinosi su atlikėja Alina Orlova, grupėmis „Garbanotas“ ir „Bekešo vilkai“. Šiuo metu taip pat groja grupėje „Planeta Polar“. Projektas „Kabloonak“ gimė 2016 metais, kai trumpam į šalį padėjęs lazdeles Jonas ėmėsi gitaros ir ėmė kurti jautriai poetiškas ir brandžiai sarkastiškas lopšines. Vėliau prie atlikėjo prisijungė ketvertas draugų muzikantų. Kartu su augančiu muzikantų skaičiumi grupėje didėja ir „Kabloonak“ gerbėjų, kuriems artima kambarinė, melancholiška ir truputį išderinta Jono Narbuto kūryba, gretos. Šeštadienis, 11 16, 21:00

Koncertas „Lapkričio speigas V“

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1 Tamsos garso triptiką kurs trys black metal kolektyvai – kauniečiai „Nahash“ ir „Luctus“ bei čekai „Inferno“.

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Veytra“ garsų kaleidoskopas – introspektyvi, melancholiška, bet tuo pačiu dinamiška ir daugiasluoksnė muzika. Tai įgarsintas minčių srautas, neišvengiamos būties atspindys, eksperimentų ilgesys, įkvėptas nuo atsitiktinių radijo bangų iki mitinių būtybių. „Sinamort“ – 2015 metais susibūręs kolektyvas, po garso metamorfozės išgryninęs savo skambesį, pastatytą ant death/doom pamato, tačiau nagrinėjantis ir kompleksiškesnius sąskambius bei eksperimentuojantis su įvairesnėmis tamsios muzikos formomis. Bipoliarus ir nehomogeniškas, kaip manija ir depresija, kur melancholiška harmonija pinasi su sunkiu disonansu.


Sausis Trečiadienis, 01 29, 19:00

Šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ koncertas „Vortex Temporum“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno menininkų namai pristato dar vieną Vilniaus šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ projektą „Vortex Temporum“. Koncerte skambės vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių, prancūzų spektralisto Gerard Grisey kūrinys. „Išgirsti Grisey‘aus muziką reiškia leistis į garsinius nuotykius, kurie jūsų ausis pakeis amžiams. Tuo pačiu metu neapdirbtas ir ištobulintas, griežtai struktūruotas, tačiau pilnas laukinės energijos – toks yra šio kompozitoriaus opus magnum, trijų dalių jaudinanti kelionė garsu „Vortex Temporum“ fortepijonui, styginiams ir pučiamiesiems“, – rašė „The Guardian“. Penktadienis, 01 31, 18:00

Koncertas „Kino filmų muzika“

Kauno valstybinė filharmonija, L.Sapiegos g. 5 Kauno miesto simfoninis orkestras kartu su dirigentu Vilmantu Kaliūnu visus kviečia pasinerti į kino filmų pasaulį. Koncerte skambės muzika iš filmų „Titanikas“, „Robinas Hudas“, „Žmogus-voras“, „King Kongas“, „Neįmanoma misija“, „Juros periodo parkas“, „Nuostabusis septynetas“, „Šokis su vilkais“, „Kažkur laike“, „Ateivis“ ir kitų. Besiklausydami puikiai atpažįstamų melodijų klausytojai taip pat turės galimybę pasimėgauti būtent atliekamai muzikai pritai kytomis vizualizacijomis. Muzikos bei vaizdų sintezę vainikuos trumpi,

tačiau išskirtiniai, galbūt kažkam dar negirdėti pasakojimai apie kiekvieną filmą bei jo garso takelio sukūrimą

PARODOS 12 12 – 01 27

Bendruomeninė origami instaliacija „Lankstyti žmogų” Kauno paveikslų galerijos paviljonas „Galerija be sienų“, K. Donelaičio g. 16

400 popierinių žmogeliukų sukibo į vientisą Žmogų, drąsiai žengiantį į miestą su bendrystės misija. Pamatykite pirmąjį šio Žmogaus kelionės žingsnį „Galerijoje be sienų“. Origami žmogeliukus išlankstė „Pagalbos moterims linijos“ savanorės ir muziejaus senjorių klubas „PRIEmenė“ (apie abi iniciatyvas rašėme pastaruosiuose žurnalo numeriuose!) drauge su atvirų lankstymo dirbtuvių dalyviais. Rugsėjo ir spalio mėnesiais parodoje „Atminties popierius“ vykusiuose susibūrimuose popierius tapo socialine medija, iššūkiu, paskatinusiu būti drauge, dalintis patirtimis ir emocijomis. Dirbtuvių fotodokumentika, jų metu kilusios mintys ir popieriniai žmogeliukai virto „Galerijos be sienų“ paroda.

2020 SAUSIS

4 7


Maršrutas 12 13 – 01 31

Paroda „Vladislovas Starevičius – animacijos pionierius“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15

4 8

Vladislovo Starevičiaus, muziejininko, entomologijos fanato ir lėlinės animacijos pradininko, gyvenimo ir kūrybos istorija nusitęsusi per kelias valstybes, ir pati primena įtraukiantį, mįslių pilną kino filmą. Įvairios vardo rašymo formos ir dažnai pasitaikančios klaidingos biografijų nuotrupos intriguoja ir skatina su Starevičiumi susipažinti kiek atidžiau. Gimęs Maskvoje vaikystę jis praleido Kaune, pas savo senelę. Čia išaugo ir visą gyvenimą jį lydėjęs susidomėjimas vabzdžių pasauliu bei fotografija, o vėliau ir kinu. Pasitelkdamas drąsius kino kūrimo sprendimus, neįprastas metodikas istorijai pasakoti jis sukūrė tai, be ko dabar neįsivaizduojamas kinas – stop kadro techniką bei lėlinę animaciją. Ir visa tai įvyko Kaune, tiksliau, Kauno miesto muziejuje! Pirmuosius filmus šis kino išradėjas sukūrė dirbdamas jo, tuo metu vadinto „Kauno miesto moksliškai-pramoniniu muziejumi“, Gamtos skyriuje. Parodoje turite galimybę susipažinti su jo kurtomis ir filmuose naudotomis fotografijomis, piešiniais ir tapybos darbais bei kino filmų kadrais.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

12 18 – 01 11

Roberto Antinio paroda „Aidinimas: Trintukas“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Atidarymo akimirka. Organizatorių nuotr.

Skulptoriaus Roberto Antinio kelias nužymėtas daugeliu kūrybos etapų. Kūrybos pradžia – darbas su tėvu, garsiu skulptoriumi Robertu Antiniu (vyr.). Vėliau menininkas pasuko prie kūrinių serijų „Apie neregius“ ir „Priemonės praregėjimui“. Kitos temos, užimančios išskirtinę vietą jo kūryboje – tai „Epitafijos“, su ankstesnėmis persipinančios „Efemerijos“, o dar vėliau atsirado „Trintukas“. Pastaroji serija susijusi su proceso ir interaktyvumo sąvokomis. Čia menininkas stengiasi kurti ir eksponuoti ne objektus, o santykį tarp suvokėjo ir pateiktų „veikėjų“. Naujausioje parodoje „Aidinimas: Trintukas” pagrindiniu personažu tampa pats Trintukas. Čia jis pavirsta aktoriumi, vaidinančiu aidinimą apie savo neišsemiamas galimybes persikūnyti. Parodos ekspoziciją sudaro naujausi Roberto Antinio kūriniai, formos ir objekto pagalba kalbantys apie įvairias netikėčiausias trintukiškas situacijas.


Sausis 12 20 – ruduo

12 23 – 01 30

Kauno arkivyskupijos muziejus, M. Valančiaus g. 6

Galerija „Balta”, M. Valančiaus g. 21

Paroda „Realybė išsiplečia“

Tokio pobūdžio paroda, lankytojus įtraukianti į senojo meno ir naujųjų medijų jungtį, leidžiančią į XVII–XX a. pirmos pusės muziejaus rinkinio vertybes pažvelgti kaip niekada iki šiol inovatyviai ir interaktyviai, Lietuvoje surengta pirmą kartą. Parodoje eksponuojami 32 Kauno arkivyskupijos muziejaus bažnytinio meno rinkinio kūriniai, datuojami XVII–XX a. I puse. Vos keli iš jų iki šiol buvo plačiau žinomi visuomenei, o didžiąją dalį parodos sudaro naujai restauruoti arba pirmą kartą parodoje viešai eksponuojami kūriniai, tarp kurių – restauratorių teigimu, itin reta, o mūsų šalies mastu – net unikalia stiklo karoliukų audimo technika nuaustas skydas – altoriaus antepediumas, sukurtas Prancūzijoje. Senuosius kūrinius atgaivino animatorius Gasparas Aleksa, sukūręs eksponatų turinį individualiai atskleidžiančias vizualizacijas. Tapybos darbų rentgenogramas atliko „Meno kūrinių tyrimai“ restauratorius Rapolas Vedrickas. Kūrinius naujam gyvenimui prikėlė Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centro ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus restauratoriai.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

„Spalva-nuotaika-simbolis“

Sigito Petrausko darbas

„Spalva-nuotaika-simbolis“ – tai tradicinė jau vienuoliktą kartą rengiama paroda vykstanti metų pabaigoje. Šių metų parodoje savo darbus eksponuoja dvidešimt penki menininkai – tapybos, tekstilės, grafikos, porceliano ir keramikos kūrėjai. Parodoje gausu skirtingų žanrų ir stilistikų, tačiau per šią įvairovę yra sukuriamas intriguojantis, įdomus pasakojimas, kuris išryškina improvizacijos balta spalva variacijas. Ilgaamžes tradicijas turinti konkursinė paroda baltos spalvos simboliką tapatina su šviesos, džiaugsmo ir sėkmės reikšmėmis. Paroda turi ir savo intrigą – kas metai žiūrovai renka geriausio balto kūrinio nugalėtoją. Šių metų parodoje

2020 SAUSIS

4 9


dalyvauja Lilija Mogylienė, Danutė Valentaitė, Birutė Sarapienė, Remigijus Sederevičius, Zita Virginija Jusevičiūtė-Tarasevičienė, Giedrė Petkevičiūtė, Aušra Kleizaitė, Egidijus Rudinskas, Laura Steponavičiūtė, Gitas Markutis, Laima Jonynienė-Giedraitienė, Modestas Malinauskas, Vytautas Poška, Sigitas Petrauskas, Marija Rastenienė, Eglė Petraitytė Talalienė, Inga Žemaitienė, Džiuljeta Raminta Čebatoraitė, Danutė Vaskelaitė, Danguolė Brogienė, viešnia iš Ukrainos Marina Chopey, Erika Petunovienė, Ana Marija Blažienė, Marijus Petrauskas, Gintarė Maskaliūnienė.

KINAS Nuo 01 02

Filmas „Antroji aš“ (Who You Think I Am / Celle que vous croyez) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Maršrutas

5 0

01 06 – 02 02

Žilvino Jagėlos plakatų ir iliustracijų paroda Baras „Godo“, Laisvės al. 89

Žilvinas gimė 1989-ais metais, o po kelių metų, prisižiūrėjęs multikų, pasiėmė į rankas flomasterį, ėmė piešti ir piešia iki šiol. Iliustruotus plakatus kuria nuo 2014 metų, yra pasirūpinęs beveik visais Vilniaus roko grupės „Arklio Galia“ koncertų plakatais ir albumų viršeliais. Dažniausiai autoriaus kūryboje vyrauja tokie neišsemiami meniniai motyvai, kaip šlykštynės, vulgarybės, deformacijos, chaosas. Tikrai smagu, o kai kuriems žmonėms net juokinga. Parodoje bus eksponuojami koncertų plakatai ir keletas kitų iliustracijų, taip pat grandiozinis paveikslas „1000 Žilvino Jagėlos gaidžių“.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kadras iš filmo

Gelbėdamasi nuo vienatvės, neseniai išsiskyrusi patraukli vidutinio amžiaus literatūros profesorė (Juliette Binoche) feisbuke susikuria netikrą paskyrą. Pasinaudojusi svetimomis nuotraukomis, ji apsimeta 24-erių Klara. Netrukus ima flirtuoti su 29-erių Aleksu. Intensyvėjant pokalbiams ir aistrai, vaikinas nori susitikti. Klarai darosi vis sunkiau rasti pasiteisinimų. Patekus į virtualiojo pasaulio pinkles, tikroji moters tapatybė, vaikai ir darbas atsiduria paraštėse. Ima nykti melo ir tikrovės ribos.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt


Sausis Antradienis, 01 07, 19:30

Nuo 01 08

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

„Pamatyk kine“: „Trumeno šou“ (The Truman Show)

Filmas „Mano dukrai Samai“ (For Sama)

Kadras iš filmo

Kadras iš filmo

Filmų peržiūrų serija „Pamatyk kine“ šįkart kviečia pasinerti į siurrealistinį režisieriaus Peterio Weiro košmarą „Trumeno šou“, kuriame vieną iš įsimintiniausių savo personažų įkūnija Jim’as Carrey.

„Mano dukrai Samai“ – tai jaunos motinos meilės laiškas dukrai, kviečiantis į nepaprastai intymią ir giliai sukrečiančią kelionę po moters gyvenimą kare. Filme pasakojama Waados al-Kateab penkerių metų gyvenimo istorija sukilimo niokojamame Alepe, Sirijoje, kur ji, aplink ją siaučiant katastrofiškam konfliktui, įsimyli, susituokia ir pagimdo Samą. Moters kamera fiksuoja neįtikėtinas netekties, juoko ir išgyvenimo istorijas, kol galiausiai Waadai tenka stoti į akistatą su sunkiu pasirinkimu – pabėgti iš miesto tam, kad apsaugotų dukters gyvybę, ar likti. Waada žino, jog išvykti – tai atsisakyti kovos už laisvę, dėl kurios ji tiek daug paaukojo. Filmas specialios peržiūros metu buvo pristatytas Kanų kino festivalyje, kur sulaukė stovinčios publikos ovacijų bei kritikų pagyrų ir buvo apdovanotas „Prix L’Œil d’Or“ prizu už geriausią 2019 metų dokumentinę juostą.

Ar jūsų niekada nebuvo apėmęs jausmas, kad jus kažkas paslapčia stebi? Filmo herojus Trumanas Burbankas tai jaučia nuolat. Jis net neįtaria, jog yra teisus. Tūlas mažo miestelio Syheiveno gyventojas Trumanas Burbankas nuo pat tos akimirkos, kai prieš trisdešimt metų pasirodė šiame pasaulyje, kiekvieną savo gyvenimo sekundę yra ilgiausios ir populiariausios per visą televizijos istoriją dokumentinės muilo operos žvaigždė. Jo gimtinė – gražų, išblizgintą žaislinį miestelį primenantis Syheivenas – iš tikrųjų yra didžiausia pasaulyje televizijos studija. Visi Trumano draugai ir giminės, visi žmonės, su kuriais jis bendrauja – aktoriai. Kiekvieną jo krustelėjimą nuolatos seka tūkstančiai paslėptų TV kamerų.

2020 SAUSIS

5 1


Maršrutas Nuo 01 10

Filmas „1917“

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

01 17 – 01 19

13-asis Vilniaus tarptautinis trumpų jų filmų festivalis | Kaunas Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kadras iš filmo

5 2

1917 metų pavasaris. Pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje britų žvalgyba sužino, kad šiaurės Prancūzijoje vienas jų kariuomenės batalionų – 1600 karių – žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos. Užduotis perduoti žinią apie pasalą patikima dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (aktoriai George MacKay ir Deanas-Charlesas Chapmanas). Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus 1600 ginklo brolių, o tarp jų – ir Bleiko vyresnysis brolis.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kadras iš filmo „Katė visada yra moteris“

2020 m. didžiųjų kino renginių kalendorių pradeda 13-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, kuriame – daugiau kaip 60 rinktinių trumpametražių filmų iš viso pasaulio. Ne tik Vilniuje, bet ir kitur Lietuvoje! Kauno žiūrovai turi progą pamatyti net kelis festivalio tarptautinės konkursinės programos seansus, Haapsalu siaubo ir fantastinių filmų festivalio parengtą šiurpiąją programą, prancūzų atrinktus animacinio pasaulio vaikams stebuklus ir ypač įdomų animacinės dokumentikos rinkinį.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt


Sausis SPORTAS

DAUGIAU

Šeštadienis, 01 11, 17:00

01 08 – 01 25

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

E. Fryko g. 14

LKL: Kauno „Žalgiris“ – Kėdainių „Nevėžis“

Sausio 11-ąją vyks pirmosios „LKL“ rungtynės Kaune 2020-aisiais, kuriose Lietuvos čempionams pirštinę mes svečiai iš Kėdainių. Ant išnykimo ribos balansavęs „Nevėžis“ subūrė jauną kolektyvą, prisiviliojo perspektyvų trenerį ir jau spėjo patriukšmauti Lietuvoje. Kaip karštą svečių kraują seksis malšinti žalgiriečiams? Atsakymai – „Žalgirio“ arenoje. Penktadienis, 01 24, 19:45

Eurolyga: Kauno „Žalgiris“ – Berlyno „ALBA“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Po 22 dienų pertraukos Eurolyga sugrįš namo. Kauno „Žalgirio“ arenoje lankysis Berlyno „ALBA“ su Roku Giedraičiu priešakyje. Savo palaikymu kiekvienas įneškite indėlį į komandos žaidimą, sunkiais momentais triukšmu drebinkite aikštelės parketą bei kaip vienas kumštis apsunkinkite vokiečių viešnagę krepšinio sostinėje.

Sausis L. Truikio ir M. Rakauskaitės namuose

Muziejaus nuotr.

Muziejininkai kviečia sausio mėnesį apsilankyti įvairių kultūrų bei muzikos persmelktuose namuose, kuriuose gyveno ir menų sintezę kūrė dailininkas scenografas Liudas Truikys kartu su gyvenimo ir kūrybos drauge operos soliste Marijona Rakauskaite. Sausio 11, 17, 22, 25 d. 12 val. vyks ekskursijos, o sausio 8 d. 12 val. edukacinė programa „Skambantys pasakojimai“, kurios metu ne tik klausysitės istorijų, bet ir vaišinsitės arbata bei dainuosite lietuvių liaudies dainas, gyvai skambant kanklėms. Būtina registracija telefonu 837229967 arba el. paštu truikionamai@ciurlionis.lt.

2020 SAUSIS

5 3


Maršrutas Trečiadienis, 01 15, 18:00

Projekto „(Ne)matoma architektūra“ leidinio pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Ketvirtadienis, 01 18, 18:00

M. Anušauskaitės ir E. Gasiulytės knygos „Lietuvos vizionierės“ pristatymas

O

R

I

U

S

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

K

A

L

E

N

D

Knygos autorės. Elvio Žaldario nuotr.

KMN nuotr.

Pernai liepą pradėtas įgyvendinti architektės Rasos Chmieliauskaitės ir KMN inicijuotas projektas siekia nevizualiomis priemonėmis pristatyti Lietuvos architektūros raidą nuo gotikos iki postmodernizmo neregiams bei silpnaregiams. Jau buvo dirbtuvių, paroda, ekskursijų, o dabar – visa tai susumuojantis leidinys ir plojimai.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Elena Gasiulytė – atsitiktinai gide tapusi filologė, su kolege įkūrusi interaktyvias ekskursijas po Vilnių organizuojančią „Idėjų karalystę“. Turi katę, kolekcionuoja vinilines plokšteles, laisvalaikiu labai neprofesionaliai šoka ir miega bent keturiolika valandų per parą. Miglė Anušauskaitė dirba Judaikos tyrimų centre, yra nupiešusi daugybę komiksų ir kelias apdovanojimus pelniusias grafines noveles („Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“, „10 litų“). Turi šunį, mėgsta vabzdžius, ežius ir nesąmones. Įspūdžio atpasakojimas – tai ne biografija, o „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ – ne enciklopedinių faktų rinkinys. Tai dešimt subjektyvių pasakojimų apie moteris, kurios įėjo


Sausis į Lietuvos bei pasaulio istoriją kaip novatorės ir vizionierės. Tai labai asmeniška knyga-pokalbis su dešimčia istorinių asmenybių, sukėlusių proveržį įvairiose srityse: politikos, muzikos, kulinarijos ir literatūros. Drauge tai – savotiškas vakarėlis, kuriame turėsite progą susipažinti ir su valdovėmis, ir su rašytojomis, ir su muzikante, virėja bei anarchiste Ketvirtadienis, 01 23, 12:00

Ekskursija „J. Zikaras. Viskas, mano Tėvyne, vardan tavęs“ J. Zikaro namai, J. Zikaro g. 3

šviesą, atsidavimą savo mokiniams ir meilę Tėvynei, gyvenimu. Išgirsite apie dvi ypatingas moteris, be kurių nebūtų išlikęs šis vienas autentiškiausių Žaliakalnio namukų, tapęs pagarbos ženklu mūsų ,,Laisvės“ kūrėjui, I-osios nepriklausomybės monetų autoriui, ugdžiusiam savo vaikuose didelę pagarbą žmonėms - Juozui Zikarui. Vietų skaičius ribotas, todėl būtina išankstinė registracija telefonu: (8-37) 223205. Antradienis, 01 28, 19:00

Slemas #29

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KMN nuotr.

Metai – nauji, o slemas – vis toks pats ir niekada ne tas pats. Jis yra atviras sakytiniam žodžiui – tiek pradedančiųjų lyrikų, tiek patyrusių slemerių. Taisyklės kaip visada. Iškilus klausimams, kreiptis asta@kmn.lt.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt J. Zikaras apie 1936 m.

Esate kviečiami į ypatingus namus, kuriuose būsite supažindinami su žmogaus, spinduliavusiu kūrybos

2020 SAUSIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

5 6

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Ettoja, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kamilė Kaminskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 1 (53) 2017 Nr. 2 (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 SAUSIS  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 SAUSIS  

Advertisement