Page 1

Erdvėženkliai

2019 RUGSĖJIS Viršelio iliustracijos autorė Kotryna Urbonaitė

1

2019 09


A. AleksandraviÄ?iaus nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT ĹŞ R O S


Yra toks saldžiai sparnuotas posakis, kad rašyti apie muziką – tas pats kas šokti apie architektūrą. Nėra jis visiškai laužtas iš piršto – visgi ir apie architektūrą kalbėti dar tik mokomės. Dabar jau drąsiai galima sakyti, kad kauniečiai myli savo tarpukarį. Jei prieš dešimtmetį dėl lenktų langų dejavo vien specialistai ir entuziastai, šiandien tik pabandyk kam parduoti kokį nors Centrinį paštą ar „Pienocentrą“.

Pažvelgti plačiau Visgi emocijos nėra tai, kas turėtų sudaryti pokalbių apie architektūrą žodyno pagrindą. Asmeninis santykis su mus supančia aplinka, ypač paveldo objektais, yra svarbus, bet asmeninis ir asmeniškumai juk nėra tas pats. Kad išvengtume asmeniškumų, mums būtini įrankiai. Įrankiai, padedantys skaityti brėžinius, orientuotis vizualizacijose, nepasiklysti tarp aiškinamųjų raštų eilučių ir sugebėti delikačiai atsitraukti tam, kad pamatytume the big picture. Negalime kiekvienas būti architektu (ar krepšinio treneriu), bet pasimatuoti jo batus verta. Ir čia prieiname prie mėnesio esmės – po trejų metų sugrįžtančio Kauno architektūros festivalio (KAFe). Grįžta ir iškart klausia: „Įženklinanti architektūra – kurianti ar griaunanti miesto tapatybę?“ Nuo rugsėjo pabaigos du mėnesius gilinsimės į tai, kas yra landmark – miesto ženklas, įženklinantis pastatas, erdvėženklis – ir kokių jų turime Kaune. KAFe komanda jau dabar sako, kad jiems, kaip medžiaga diskusijoms, dirbtuvėms, kūrybai, įdomūs toli gražu ne tik patys akivaizdžiausi miesto simboliai. Sutikite, norint šiuos dar kartą pašlovinti nereikėtų du mėnesius truksiančio tarptautinio renginio. O KAFe kontekste įdomu ir

antilandmarkai, postlandmarkai bei visokie kitokie miesto ženklinimo būdai. Simboliškiau nebūna: KAFe atidarymas vyks viename tokių antiženklų – nebaigtame statyti viešbutyje „Britanika“, kuris netrukus bus griaunamas ir dar kartu su savimi į nebūtį nusineš ilgiausią lietuvišką žodį (užrašo „Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ autorius – Morfai). Rugsėjo 21 d. turėsime daug kam turbūt vienintelę galimybę į „Britaniką“, trisdešimt metų stovinčią pusiau nematomą pamėklę, legaliai užlipti ir iš keliasdešimties metrų aukščio pažiūrėti į savo Kauną. Toks the big picture momentas, tikimės, taps įkvepiančiu veiksmo pilno rudens startu. Daugiau KAFe renginių – žurnalo kalendoriuje. Dar daugiau jų laukia spalį ir lapkritį. Kai kuriuos apžvelgiame žurnale jau dabar. Taigi šiame numeryje – kaunietiškasis kino ir architektūros santykis, pokalbiai su pirmąja Lietuvos architektų sąjungos pirmininke moterimi Rūta Leitanaite ir architektų Prikockių pora, tarpukario detektyvas apie urbanistą Kovalskį, naujos estetinės architektūros dimensijos bei ryšio tarp paveldo ir hakerių paieškos. 2019 RUGSĖJIS

3


A J I R O T S I O T O F 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Prieš imantis pokalbių apie kinematografinę architektūrą, fotografas Lukas Mykolaitis kviečia pasivaikščioti istoriniais kino takais Kaune. Jo fotografinė kelionė prasideda prie „Romuvos“ kino teatro – šiuo metu intensyviai tvarkomos miesto kino mekos. Toliau – sovietų okupacijos metais bažnyčioje veikęs kino teatras „Santaka“, šiemet pakrikštytas kultūrine erdve „Sakramentas“. Finišas – masinės kino kultūros vietoženklyje, „Forum Cinemas“ tinklo kino teatre prekybos centre „Akropolis“.

Kino takais Luko Mykolaičio nuotr.

2019 RUGSĖJIS

5


A J I R O T S I O T O F 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 RUGSÄ–JIS

7


A J I R O T S I O T O F 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 RUGSÄ–JIS

9


A M E T O M

Ė

N

E

S

I

Baigiantis rugsėjui Kaune startuos net du pasiilgti festivaliai – jau 12-tasis Tarptautinis Kauno kino festivalis ir 3-čiasis, kas trejus metus vykstantis, Kauno architektūros festivalis. Šiemet jų organizatoriai nusprendė įgyvendinti ilgai brandintą bendradarbiavimo idėją. Ieškant paralelių tarp erdvės ir judančio vaizdo, prisijungė ir „Ekskurso“ komanda, jau ne vienerius metus kviečianti publiką pažinti Kauno architektūrą ir istoriją. Abiejų festivalių programos siūlys renginių seriją, dedikuotą architektūros ir kino sąsajoms, vienas jų – ekskursija „Sakramento“erdvėje. „Sakramentas“, kuriame iki 1990 m. veikė kino teatras „Santaka“, yra viena tų erdvių, kurios nors nutolusios nuo kino teatro standarto, tačiau tebeatlieka svarbų vaidmenį kaunietiškoje kino istorijoje.

Kinematografinė architektūra ir atvirkščiai Julija Račiūnaitė Luko Mykolaičio nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Su Ilona Jurkonyte (kinotyrininke, kino kuratore, Tarptautinio Kauno kino festivalio meno vadove), Tautvydu Urbeliu (filosofu, Kauno architektūros festivalio kuratoriumi) ir Algimantu Grigu (architektu, vienu iš „Ekskurso“ komandos įkūrėjų ir gidų) aplankėme keletą vietų, menančių kino pradžią Kaune, ir nuo to atsispyrę šiek tiek plačiau apžvelgėme dabartinius procesus, formuojančius mūsų suvokimą apie kiną erdvėje ir erdviškumą kine.

Kaune išgyveno aukso amžių, kurio pikas buvo 1928–1929 m., iki atsirandant garsiniam kinui. Garsas tapo nauju iššūkiu kino industrijai – jam atsiradus, šiek tiek krito žiūrovų susidomėjimas dėl užsienio kalbų, kuriomis buvo rodomi filmai. Nebylusis kinas santykinai buvo universalesnis, suprantamas visiems. Pasak I. Jurkonytės, tarp XX ir XXI a. patiriamų iššūkių matyti nemažai paralelių: „Galima palyginti garsinio kino ir skaitmeninių technologijų atsiradimą – Lietuvoje ir už jos ribų abiem atvejais vyko tam tikras industrijos persiorientavimas, auditorijos dydžio ir sudėties kaita.“

Ilgainiui kino industrija visame pasaulyje išgyveno ir dramatiškus techninius pokyčius – tai skaitmeninio audiovizualinio formato išradimas ir pritaikymas masiniam naudojimui.

Stoviniuodami prie buvusio „Odeon“ kino teatro, išsamiau pasišnekėjome ir apie bendrą kino ir architektūros festivalių viziją.

Pirmiausia stabtelėjome pasišnekėti prie dabartinio Kauno lėlių teatro, įsikūrusio buvusiame kino teatre „Odeon“ (pastatytame 1925 m. pagal Jono Saleneko projektą). Daugeliu atžvilgių tuo laikotarpiu kinas

I. J.: „Mintis apie bendradarbiavimą puoselėjome jau kurį laiką. Tiesą sakant, Tarptautinio Kauno kino festivalio ištakos palaimintos Kauno architektūros sąjungos dėmesio. Kauno kino festivalis savo klubinę priešistorę pradėjo Architektų sąjungos galerijoje Vilniaus g. 22, kur šiuo metu yra įsikūręs restoranas „Galeria Urbana“. Nenuostabu, kad vos pradėję kalbėtis su Rasa, Gintaru ir Tautvydu, iškart radome jungčių. Kinas yra erdvinis menas, o architektūra – kinematografiška. Šiemet pakviesime į bendrą Kauno architektūros festivalio ir Kauno kino festivalio filmo seansą visiškai unikalioje erdvėje – pastate, kuris atsirado gerokai iki kino išradimo, tačiau XX a. funkcionavo kaip kino teatras. Savo laiku atlikusi svarbų vaidmenį Kauno kino kultūros kontekste, ši erdvė iš Kauno kino žemėlapio išnyko. Tai buvęs kino teatras „Santaka“, o šiuo metu – Kauno Švč. Sakramento bažnyčia, atgimusi kaip kultūrinė erdvė „Sakramentas“.

2019 RUGSĖJIS

1 1


A M E T O I M

Ė

N

E

S

T. U.: „Architektūros festivalio tema šiemet yra „Įženklinanti architektūra – kurianti ar griaunanti miesto tapatybę?“. Kaip minėjo Ilona, kino ir architektūros ryšys yra glaudus. Atsispirdami nuo įženklinančios architektūros temos norime parodyti, kad kino erdvės (kurios tikrai apima ne tik kino teatrus) yra tiek architektūriniai, tiek kultūriniai landmarkai. Šioje vietoje svarbu akcentuoti Kauno architektūros festivalio atvirumą: kaip ir kiekvienais metais, festivalis siekia pritraukti ne tik profesionalus, bet būti patrauklus ir prieinamas žmonėms, kurie nėra tiesiogiai susiję su architekto profesija. Norime parodyti, kad architektūra neapsiriboja pastatais – ji persipina su daugybe sričių, taip pat ir kinu. Puikus to pavyzdys – „Sakramentas“, kuriame vyks architektūros ir kino festivalių bendras renginys. Šią erdvę, kurioje anksčiau veikė kino teatras, taip pat ketiname aptarti ir iš architektūrinės, ir iš kinematografinės pusės.“ I. J.: „Iš tiesų man įdomu, kad neretai, kalbėdami ir apie Lietuvos kino teatrų, ir apie architektūros istoriją, atsigręžiame į tarpukarį. Ir tai visai nenuostabu – šie reiškiniai neišvengiamai susiję ir Lietuvos kontekste. Kauno tarpukaris unikalus. Paklausiusi šaunios „Ekskurso“ ekskursijos apie senuosius Kauno kino teatrus, labai džiaugiausi augančiu dėmesiu kinui ir kino reiškinio apmąstymui iš urbanistinės perspektyvos. Nors Lietuvoje kinotyros esama tik užuomazgų, manau, kad tokia „Ekskurso“ iniciatyva yra svarus įrodymas, jog Kaune apie kiną galima pradėti kalbėtis ir iš kiek labiau kinotyrinių perspektyvų. Ekskursija „Sakramente“ pateiks iki šiol niekada į vientisą naratyvą nesujungtų reiškinių ženklus. Kalbėsime apie kino kultūrą po tarpukario,

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ypač sutelkdami dėmesį į pastaruosius tris dešimtmečius. Tai leis tarpukarį šiek tiek priartinti, atskleisti, kaip tuo metu pastatyti kino teatrai bei pakloti kino kultūros pagrindai leido tarpti kino kultūrai vėlesniais laikotarpiais. Lietuvos kino kultūrą itin įdomu tyrinėti instituciniais aspektais, kurie pažymėti didelių politinių pokyčių. Noriu tikėti, kad jau galime atsigręžti į Kauno postsocialistinį laikotarpį ir išskirti keletą jam būdingų tendencijų. Viena jų – tarpukariu bei komunistiniu laikotarpiu veikę kino teatrai XX a. pabaigoje buvo masiškai privatizuojami, uždaromi. Ilgainiui kino industrija visame pasaulyje išgyveno ir dramatiškus techninius pokyčius – tai skaitmeninio audiovizualinio formato išradimas ir pritaikymas masiniam naudojimui. Šių dviejų reiškinių sąlytis ir, be abejo, virtinė nesibaigiančių ekonominių krizių bei krizelių Lietuvoje ne tik sukūrė sąlygas korupcijai, bet ir davė pilietišką, visuomenišką impulsą ieškoti kitų būdų išlaikyti kino kultūrą erdvėje, kurioje rinkos ekonomikos sąlygos be skrupulų naikino tiek viešąsias erdves, tiek viešo kultūros finansavimo modelius ir taip reikalingų naujų ilgai neišrado. Kino kultūra pastaraisiais dešimtmečiais atliko visuomeninių judėjimų platformos vaidmenį. Dėl to manau, kad kino teatrų „prichvatizacija“ tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. O kino erdvių saugojimo intencija virto platforma pilietiškumui bei politiškumui reikštis. Būtent tai, santykyje su pačia kino rodymo / žiūrėjimo patirtimi, laikau unikalia politiškumo apraiška – viešąja kino erdve. Šiuos procesus norisi geriau suprasti, apie juos kalbėtis.“ Ilgesniam pokalbiui sustojame prie šiuo metu rekonstruojamo „Romuvos“ kino teatro – nuo pat


2019 RUGSĖJIS

ekskursas.lt

Kinas virto savotišku mediatoriumi, padedančiu žmonėms būti kartu viešosiose erdvėse.

kinofestivalis.lt

A. G.: „Teatrą įkūrė atsargos karininkai, broliai Antanas ir Petras Steikūnai. Jie turėjo ambiciją įkurti patį moderniausią kino teatrą Kaune. Tai buvo viena didžiausių vieno tūrio salių, turinti modernią ventiliacinę sistemą, akustinę, Lietuvoje sukurtą, medžiagą ir dar daug kitų įdomių ir vertingų detalių. Be to, į „Romuvos“ fasadą puošiantį stiklinį bokštelį broliai ketino įtaisyti iš užsienio atsivežtą aparatą – analoginiu būdu sukurtą kintamą šviesą, taigi bokštelis turėjo švytėti skirtingomis spalvomis. Prasidėjus karui, spalvų mašina keliaudama į Lietuvą dingo kažkurioje muitinėje.“

T. U.: „Manau, kad kinas tampa vis aktualesnis. Kaip tik šią vasarą su kolegomis diskutavome, kad atsiranda vis daugiau nemokamų kino renginių viešosiose miesto erdvėse. Žinoma, didelis nemokamų kino renginių kiekis tokį organizuojant tampa papildomu spaudimu, kita vertus, šie renginiai rodo, kad kinas yra demokratiškas ir prieinamas visiems. Šią vasarą atviro kino Kaune buvo daug. Pavyzdžiui, „Urmo“ bazėje yra rengiamas naktinis kinas po atviru dangumi, kur galima žiūrėti filmus iš savo automobilių. Taigi kinas virto savotišku mediatoriumi, padedančiu žmonėms būti kartu viešosiose erdvėse. Kalbant apie viešąsias erdves, viena iš problemų, su kuriomis šiandien susiduriame (jau nekalbant apie jų privatizaciją ir komercializaciją), yra vaizduotės stygius. Ką visgi ten veikti? Kinas yra tarsi tarpinis variantas, kurio dėka galima iš naujo mokytis būti viešojoje erdvėje. Tai susiję ir su architektūros festivalio idėja – architektūra yra prasminga ir funkcionuoja labai įvairiose mūsų gyvenimo sferose. Dažnai to poveikio tiesiogiai net nejaučiame, bet jis neabejotinai yra. Kaip jau kalbėjome, kino rodymas yra tiek kolektyvinė, tiek individuali patirtis ir lygiai tą patį galima pasakyti apie architektūrą. Siekiame parodyti, kad kalbėdami apie architektūrą dažnai aprėpiame labai platų spektrą reiškinių ir atvirkščiai – kalbėdami apie įvairius reiškinius, šiuo atveju kiną, neišvengiamai, nors ir netiesiogiai, kalbame apie architektūrą. Bet dažnai to nesuvokiame ir per griežtai šiuos dėmenis atskiriame. Mūsų festivalio tikslas yra akcentuoti, kad ta skirtis nėra tokia radikali, architektūra yra nuolat čia ir dabar, ji mus veikia įvairiausiais būdais ir daro įtaką įvairiausiems procesams ir tiesiogiai, ir netiesiogiai.“

kafe.lt

1940 m. tai vienas svarbiausių kaunietiškos kino istorijos taškų, daugiaprasmiškai persipinantis su kino ir architektūros festivalių nagrinėjamomis temomis.

1 3


A M E T M

Ė

N

E

S

I

O

Kauno technologijos universiteto gimnazijos, o ir pačios aukštosios mokyklos absolventė Rūta Leitanaitė yra pirmoji moteris, užėmusi Lietuvos architektų są jungos pirmininko postą. Dvejus metus šias pareigas einančiai moteriai apibūdinti neužtenka žodžio „architektė“. Ji siekia sudominti žmones jų aplinka ir suartinti juos su architektūra. Viena iš Rūtos veiklos krypčių yra „Žinių radijo“ laidų ciklas „Reikia architekto“, kuriame, lydima įvairių specialistų, ji šviečia visuomenę klausimais, susijusiais su architektūra. Mes ją kalbiname kaip vienos iš esminių šiųmečio Kauno architektūros festivalio kolonų – Forumo – organizatorę. Žinoma, įdomi ne tik Forumo programa, bet ir Lietuvos architektų są jungos pirmininkės santykis su gimtuoju miestu bei jo gyventojais.

Gera architektūra – ta, kuri atspindi vertybes Aistė Bielevičiūtė Asmeninio archyvo nuotr.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Rūta, kokia jūsų nuomonė apie pagrindinę festivalio temą – „Įženklinanti architektūra – kurianti ar griaunanti miesto tapatybę?“? Ir kartu – ar reikia Kaunui naujų pastatų-ženklų? Manau, kad šiandien ši tema itin aktuali. Didieji Lietuvos miestai plečiasi, o ir mažesniuosiuose, ar privataus verslo, ar Europos Sąjungos pinigais, kyla nauji pastatai. Deja, dar labai dažnai architektūros kokybės svarba lieka trečiaeilė. Aktualiausia – investicijų atsiperkamumas ar pigiausia statybos kaina. Be abejo, pasitaiko atvejų, kai nori-

ma sukurti ir pastatą-ženklą. Tačiau kokį? Apie kokias vertybes tas „ženklas“ turi kalbėti? Privačiam verslui norisi būti matomam, išsiskirti, taip pat – brangiau parduoti ar išnuomoti patalpas, kurios įrengtos „ikoniškame“ pastate. Tuomet ir prasideda lenktynės „aukščiau, daugiau, ekstravagantiškiau“. Kiekvienas nori savo eifelio, pageidautina – sukurto bent šiokį tokį žinomumą turinčio architekto (nesvarbu, kad galbūt „žvaigždės“ projektas neturi nieko bendro su susiklosčiusia miesto struktūra, kompozicija, istorija). Tačiau kiek mieste gali būti eifelių?

22 00 11 99 RR U UG G SS ĖĖ JJ II SS

12 51


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kita vertus, sukurti pastatą, kuris taptų miesto ženklu, nėra nei pigu, nei greita, nei paprasta. Vien aukštas, blizgančia medžiaga apdailintas, stebinančios formos pastatas dar nebus ženklas, kuriuo miestas galėtų didžiuotis. Festivalyje norime kalbėti apie kitokius pastatus-ženklus. Tokius, kurie ne tik praturtina miestą estetiškai, bet ir suteikia teigiamą postūmį visam aplinkiniam rajonui, kuria naujas viešąsias erdves miestiečiams, paryškina miesto charakterį. Mes klausime, ar „ženkliška“ architektūra gali būti korektiška aplinkos atžvilgiu ir nedominuojanti. Į ką ji orientuota – socialinius miestiečių poreikius ar verslo bei turistų interesus? Ar tų pačių architektūros žvaigždžių sukurti pastatai tinka skirtingiems miestams? Kokia yra tokios architektūros išliekamoji vertė? Kviesime architektūros „ženkliškumo“ ieškoti ne tik formoje. Išskirtinė architektūra – tai tokia, kuri pabrėžia vietos savitumą, harmoningai papildo esamą urbanistinį audinį, teikia prioritetą socialiniam ir kultūriniam turiniui. Taigi į klausimą, ar Kaunui dar reikia pastatų-ženklų, ar verčiau saugoti esamą miesto tapatybę, galima atsakyti: taip, reikia, tačiau tokių, kurie tą tapatybę saugo ir pabrėžia. Kodėl dalyvavimas tokiuose renginiuose kaip KAFe miesto gyventojams turėtų būti svarbus? Nors visuomenės susidomėjimas architektūra tikrai auga, norėtųsi dar daugiau suvokimo, kad aplinka yra labai svarbi tam, kaip jaučiamės, elgiamės, dirbame ir bendraujame, kaip suprantame savo miestą, su juo tapatinamės.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Trečią kartą vyksiantis Kauno architektūros festivalis – tai įvairiaformatė platforma kalbėti apie architektūrą, susipažinti su ja ir... su architektais! Čia kiekvienas galės rasti sau priimtiną, suprantamą, praturtinančią formą patirti architektūrą ir miestą – per žaidimą, rimtus pokalbius, realias architektūrines patirtis, susitikimus su profesionalais, informatyvias parodas. Festivalis padeda atskleisti ir priminti, kad architektūra – tai ne tik konstrukciniai skaičiavimai ir kvadratiniai metrai. Tai menas kurti aplinką, joje gimstančias emocijas, žmogaus elgesio scenarijus. O tikrieji miesto šeimininkai juk yra miestiečiai – jie ir turėtų išsakyti, kokio miesto, aplinkos nori ar nenori. Tačiau tam, kad pasakytum, ko nori, reikia bent kiek pažinti galimybes – tam ir skirtas festivalis, kurį drąsiai vadinčiau visuomenės edukacijos renginiu. Ar kauniečiai pakankamai domisi ir rūpinasi savo architektūra? Kaune nebegyvenu daugiau nei dešimt metų, tačiau dažnai čia lankausi, čia gyvena mano tėvai, brolio šeima, draugai. Matau, kad architektūra ir ne architektams tampa vis svarbesnė. Pakartosiu jau tikriausiai šimtus kartų girdėtą frazę, kad Kaunas – labai lietuviškas, patriotiškas miestas. O architektūra yra svarbi kaunietiško patriotiškumo dalis. Juk tarpukario architektūra, laikinojoje sostinėje kurti visuomeniniai, komerciniai, administraciniai, kultūriniai, sporto, mokslo pastatai buvo tikras tuometės santvarkos, vertybių, ambicijų ir lietuviškumo


Džiugu matyti, kad vis daugiau kauniečių supranta, vertina ir didžiuojasi tuo paveldu, o kartu jį aktyviai puoselėja, pavyzdžiui, įsikuria ir tvarko tarpukario laikų gyvenamuosius pastatus, išsaugodami jų originalumą. Tikiu, kad pamažu ateis laikas ir kitiems kaunietišką veidą formuojantiems pastatams, pavyzdžiui, mediniams namams. Šiandien, kai informacija teka be galo greitai ir įvairiais kanalais, socialiniais tinklais ir kitomis priemonėmis kauniečiai sugeba susitelkti ir reikšti nuomonę ne tik apie savo kiemą, bet ir apie bendramiestinį turtą: viešąsias erdves, žaliuosius plotus, kultūros paveldą. Papasakokite, kokių forumo svečių, paskaitų ir diskusijų jau galime pradėti laukti? Forume savo įžvalgomis ir patirtimi dalinsis žymūs pasaulio ir Lietuvos architektai, architektūros tyrėjai. Apie Norvegijos architektūros biuro patirtį kuriant žymiąją Oslo operą papasakos vienas iš įkūrėjų, architektas Ole Gustavsenas. Pastatas, 2009-aisiais apdovanotas prestižiniu Europos šiuolaikinės architektūros Mies van der Rohe prizu, giriamas kaip šiuolaikines demokratijos vertybes įkūnijanti architektūra: aiškiai pastebima, turinti savo charakterį, kuris itin tinka prie pakrantės konteksto, ir ne gniuždanti savo didybe, o kviečianti visus žmones ateiti, žaisti, bendrauti, mėgautis muzika ir viešąja erdve.

Kitas Forumo svečias – Xanderas Vermeulenas Windsantas (Olandija, biuras „XVW architectuur“). 2017-aisiais kartu su kolegomis iš biuro „NL architects“ sukurta „De Flat“ gyvenamojo pastato Amsterdame rekonstrukcija pelnė Mies van der Rohe pagrindinį prizą. Architektai jautriai, išsaugodami originalų modernizmo epochos pastato charakterį rekonstravo namą, sukurdami naujų viešųjų erdvių ir suteikdami laisvę gyventojams įsikurti pagal savo fantaziją. Šis precedentas (prizas pirmą kartą įteiktas už daugiabučio namo, negana to, ne naujo, o rekonstrukcijos projektą) labai atitinka festivalio temą – geriausia architektūra nebūtinai turi šaukti apie save. Gera architektūra – ta, kuri atspindi vertybes, ryšį su istorija, kontekstu, ta, kuri išradingai ir jautriai pateikia atsakymus į šiandien aktualius architektūrinius iššūkius, tokius kaip (šio pastato atveju) pokario laikų architektūros likimas, būsto prieinamumas, alternatyvūs šiandienos gyvenimo būdo ir nuosavybės modeliai. Taip pat laukiami Forumo dalyviai – garsus Portugalijos architektas Manuelis Airesas Mateusas, ispanas Jose Selgas („SelgasCano“, 2019 m. Mies van der Rohe prizo konkurso finalininkas, Placencia kultūros centro Ispanijoje architektas), Arno Brandlhuberis (2019 m. Mies van der Rohe prizo konkurso finalininkas, „TerrassenHaus“ architektas, Vokietijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje 2016 m. bendraautoris), Davidas Crowley (meno istorikas, Airija, National College of Art and Design) ir kiti. Planuojame, kad dalyviai architektai eksponuos po vieną savo sukurtą darbą, labiausiai atitinkantį Forumo temą.

kafe.lt

įkūnijimas. Jie, mano nuomone, ir yra ryškiausi, vertingiausi Kauno pastatai-ženklai, po vieną ir visi kartu kaip fenomenas.

2019 RUGSĖJIS

1 7


A M E T O I M

Ė

N

E

S

Nuo mistiškos gotikos iki tautinio identiteto paieškų tarpukario modernizme, nuo įmantrių baroko formų iki ramaus ir subtilaus klasicizmo – Kauno architektūros istorija, be abejonės, yra turtinga ir vertinga. Vis dėlto nedažnai susimąstome, kad vos prieš kelis dešimtmečius dalis jos buvo paslėpta po storu tinko sluoksniu. Už tai, kad šiandien praeitį pažįstame ne tik iš rašytinių šaltinių, dailės ar fotografijų, bet ir mus supančios aplinkos, prie kurios galime prisiliesti, turime dėkoti architektams ir restauratoriams. Apie paveldo architektūrą, netikėtus radinius ir Kauno išskirtinumą kalbėjomės su architektais Asta ir Gintaru Prikockiais (tiesa, Gintaras prie pokalbio prisijungė kiek vėliau). Abu jie dalyvavo rengiant pirmą jį Kauno architektūros festivalį, su šiuo renginiu yra ir šiandien. Lapkritį festivalio rėmuose architektai pristatys savo knygą. Žinoma, apie Kauną.

Architektūros dialogai ir gyvenimo ženklai Justė Vyšniauskaitė Teodoro Biliūno nuotr.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 RUGSÄ–JIS

1 9


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Dažnai dirbate su paveldo objektais. Kuo savitas yra architekto-restauratoriaus darbas? Asta Prikockienė: Išties esame tyrinėję beveik visų laikotarpių pastatus Lietuvoje, dirbame ir su paveldu, ir su naujais projektais, patys atliekame architektūrinius tyrimus. Todėl sakyčiau, kad mūsų požiūris į architektūrą yra kitoks nei žmonių, kurie ruošia tik naujus projektus. Jie turi daugiau laisvės kurti, o mes – daugiau atsakomybės prieš istorinę kultūrą. Taip pat architektūra mums nėra tik estetinė kategorija. Tai visų pirma yra laiko ir gyvenimo ženklai. Kurdami ką nors naujo apgalvojame, kaip tai atrodys po šimto metų ir kokią žinutę neš. Estetinis požiūris nuolatos kinta. Man pačiai tai buvo atradimas, kai restauracijoje dirbau dar tik pirmą savo dešimtmetį. Jauni architektai dažniausiai siekia, kad viskas būtų gražu ir derėtų. Tada pamačiau, kaip atrodė Maironio memorialinis butas-muziejus. Jame buvo, ko gero, nei šiais, nei tais laikais nesuderinami dalykai – lubos, papuoštos secesiniu piešiniu, ir sienos, dekoruotos lietuvių liaudies raštais. Estetiškai – nonsensas, bet tai labai daug pasako apie to meto gyvenimą. Tai buvo siekis derinti tautinį identitetą ir pasaulines madas. Manau, tai labai svarbi žinutė šiems laikams. Tokių žinučių nuolatos ieškome savo darbe, stengiamės jas ištraukti ir eksponuoti, kad atėję žmonės suprastų ir perskaitytų. Architektūra yra tikslus mokslas, tačiau ruošiant naujus projektus reikalingas ir kūrybiškumas. O kaip kūrybiškumas atsiskleidžia restauruojant? A. P.: Kūrybiškumo mūsų darbe labai daug, bet jis nėra toks akivaizdus.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pavyzdžiui, pranciškonų vienuolyne yra beveik visa Kauno istorija. Jis buvo statytas XV a. pabaigoje ir stovi iki dabar. Kiekvienas prabėgęs laikotarpis įnešė ką nors savito. Suderinti visus šiuos elementus, kad jie tarpusavyje kalbėtųsi ir neatsirastų kakofonija, – tai didžiulis kūrybinis iššūkis. Turi būti tarsi pastato psichologas ir mediatorius, kuris žino jo savastį bei geba atskleisti visas geriausias savybes. Dažnai minite, kad restauruojant pastatą svarbiausia ne išgryninti stilių, o atskleisti istoriją. Kokių netikėtų istorinių ženklų savo darbo metu jums yra tekę atrasti?

Pradėjus darbą restauravimo ir projektavimo institute vis dar vyravo vieši pareiškimai, kad Kaunas atsirado XIX amžiuje, caro laikais, o iki tol čia buvo kaimas.


A. P.: Kai pradėjome dirbti Šv. Jurgio bažnyčioje, ji buvo tiesiog nuobodi. XIX a. vienuolynas buvo nutinkuotas, jame sudėti stačiakampiai langai. Tada bendroje vienuolyno ir bažnyčios sienoje, kuri atrodė visiškai tuščia, atradome ir sakyklos, ir klausyklos įėjimus. Nežinojau, kad sienoje įmanoma atrasti kambariukus, o jų buvo net septyni. Toliau dirbdami išsiaiškinome, kad vienuolynas pradėjo kurtis nuo dviejų patalpų namelio, prie kurio vienuoliai pradėjo klijuoti kitas patalpas ir bažnyčią. Dabar šis namelis yra bendro vienuolyno darinio dalis, tačiau mes jį visaip išryškinome, kad žmonės atkreiptų dėmesį, nuo ko viskas prasidėjo. Taip pat tais laikais vienuolyne veikė medicinos mokykla. Man vis sakydavo: „Užlipam į trečią aukštą, aš tau parodysiu rūsį.“ Niekaip nesupratau, kodėl man siūlo rūsio ieškoti trečiame aukšte, o pasirodė, kad virš antro aukšto buvo pastatytas maždaug pusantro metro aukščio tarpaukštis. Jame buvo įkurtas archyvas, kuriame radome autentiškų frontono pavyzdžių. Tai, ką atrandi visiškai netikėtai arba ko iš pirmo žvilgsnio nesupranti, o turi išsiaiškinti, yra įdomiausia. Kiekviena išlikusi kruopelė yra svarbi, nes leidžia pažinti tą autentišką materiją. Kaip buvo gyventa, sužinome ne iš pasakų, bet iš realių, apčiuopiamų artefaktų. Kodėl jūsų darbe svarbus ne tik individualus pastatas, bet ir jį supanti aplinka? Kokia aplinka sukelia daugiausiai iššūkių? A. P.: Ko gero, sunkiausia dirbti tuščioje aplinkoje, nes nėra su kuo kalbėtis, o architektūra vis dėlto yra pokalbių menas. Mes statome pastatus urbanistinėje arba gamtos aplinkoje – tarp jos bei pastato turi atsirasti kažkoks derinys ir bendra visuma. Vėlgi tą aplinką reikia pažinti. Tai, kas dera Neringoje, visai nederėtų Druskininkuose ar Kaune.

Reikia įsiklausyti į erdvę, ją matyti ir pažinti. Jau susiformavusioje aplinkoje atsirandantis objektas turėtų tapti jos dalimi, o ne ją okupuoti. Žinoma, reikia ir pastatų dominãnčių, bet jie privalo turėti kokią nors gyvenimo prasmę. Džiugu, kad šiandien Kaunas iš naujo atranda, tyrinėja ir leidžia knygas apie tarpukario architektūrą. Ar, jūsų manymu, kuris nors architektūros periodas nepelnytai lieka užmarštyje? A. P.: Dabar situacija gerėja, tačiau ilgai buvo pamirštas XIX amžius. Tai suprantama dėl skaudžios politinės istorijos. Tarpukariu net svarstyta griauti soborą, nes tai kitos kultūros svetimkūnis Lietuvoje. Vis dėlto šis Lietuvos istorijos laikotarpis yra didžiulis ir čia daug jo palikimo – pastatų, kurie, mano akimis žiūrint, be reikalo nurašomi. Dabar jie įtraukti į saugomų paveldo objektų sąrašus, tačiau viešumo ir pažinimo čia vis dar trūksta. Prieš ketvertą metų aš pradėjau dirbti su VI forto projektu. Tai man buvo naujiena, be to, kariniai pastatai, struktūros, tvirtovės atrodė visiškai neįdomūs. Tačiau pradėjusi dirbti tiesiog susirgau šiuo dalyku. Ne dėl to, kad tai būtų vertingiau nei tarpukaris ar gotika, bet aš tiesiog labai daug ko nežinojau. Kai pradėjau aiškintis, atsirado supratimas ir susidomėjimas, nes XIX amžiuje inžinerinė struktūra buvo kosminė – tos požeminės patalpos turėjo šildymą bei puikų natūralų vėdinimą. Sunku patikėti, kad pasitelkiant vien rankų darbą per aštuonerius metus, nuo 1882-ųjų, buvo pastatyti pirmi septyni fortai. Juk tai milžiniška struktūra! Jeigu bendra tvirtovės sistema su fortais, kareivinėmis, administraciniais pastatais ir net keliais būtų sujungta į vieną organizmą, vieną

2019 RUGSĖJIS

2 1


pritaikymą, tai būtų be galo vertinga ir įdomu.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kokio pastato Kaune restauraciją ir pritaikymą laikytumėte sektinu pavyzdžiu?

2 2

A. P.: Perkūno namo. Jis buvo restauruotas 7 dešimtmetyje iš paprasto nutinkuoto stačiakampio, kuris neturėjo nieko bendro su šiandien matomu vaizdu. Gotika gera tuo, kad ją lengva restauruoti. Jei tinką nukaposi nuo barokinio pastato, beveik nieko neliks, o po tinku pasislėpusią gotiką galima atrasti, nes tai plytų sistema. Pagal plytų rišimą net plikoje sienoje gali pamatyti, kaip buvo išdėlioti architektūriniai elementai. Taip ir buvo su Perkūno namu. Vis dar turiu tų laikų piešinių ir galiu pasakyti, kad erkeris buvo atkurtas idealiai, nesutapo nebent viena kita profilinė plyta. Kalbant apie pastato pritaikymą, šiuo metu ten yra rengiamos viduramžių stiliaus vakarienės, edukaciniai užsiėmimai bei kitokia kultūrinė veikla. Tai visuomeninis pastatas, kuris skatina žmones susipažinti su paveldu. Koks architektūrinis stilius jums patiems yra arčiausiai širdies? A. P.: Man visą gyvenimą gotika buvo pati artimiausia. Joje nėra jokio išsigalvojimo, ji visiškai tikra. Nemėgstu baroko, nes ten yra intrigos ir apgavystės – tai vienas fasadas, o kas viduje, niekas nežino. Gotika yra pirmapradė, joje nėra nieko nereikalingo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad gotikoje visko daug, bet tai yra pamatuota ir konstruktyviai pagrįsta. Visi dekoro elementai joje apgalvoti ir atsiranda tik ten, kur yra reikalingi ir turi prasmę. Be to, šis stilius leidžia atrasti ir nuolat kelia klausimus, kuriuos mes vis bandome atsakyti.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gintaras Prikockis: Savo mistika ir paslaptimi man taip pat artima gotika. Vis dėlto negaliu neįvardyti ir Kauno tarpukario modernizmo. Tokie pastatai kaip „Pienocentras“ susargdina ne vieną architektų kartą ir dar šiandien stengiamasi tuos architektūrinius sprendimus suprasti, perprasti ir perfrazuoti. Todėl Kauno architektūrinėje išraiškoje man, ko gero, svarbiausias modernizmas.

Šiandien yra nemažai solidžių mokslinių leidinių, bet norisi paruošti paprastesnę, visiems suprantamą knygą apie Kauno architektūros ženklus.

Kuo išskirtinė yra Kauno paveldo architektūra? A. P.: Pradėjus darbą restauravimo ir projektavimo institute vis dar vyravo vieši pareiškimai, kad Kaunas atsirado XIX amžiuje, caro laikais, o iki tol čia buvo kaimas. Todėl visas insti-


tutas skubėdavo apžiūrėti kiekvieno naujai atrasto gotikos mūro lopinėlio. Tie atradimai leido suprasti, kad Kaunas jau nuo XVI amžiaus buvo europinis miestas. Jau tais laikais čia buvo vandentiekis, hipokaustinės šilumos sistemos ir net sanitariniai mazgai pastato viduje. Turbūt nei vienas kitas miestas Lietuvoje nėra patyręs tiek daug pasikeitimų. Mes turime XV ir XVI amžių, kai Kaunas kūrėsi, turime carinį XIX amžių, kuris buvo labai raiškus Kaune, turime tarpukario laikinąją sostinę, turime tarybinius metus... Kiekvienas laikotarpis atsinešė į Kauną tam tikrų savitumų. Jeigu tarybinis laikotarpis palietė visą Lietuvą, tai carinis periodas ir laikinosios sostinės fenomenas tokie ryškūs buvo tik Kaune. Kaune šiuo metu viena dažniausiai sutinkamų frazių yra „Kaunas tvarkosi“, tačiau senamiestyje vis dar nemažai apleistų pastatų. Kokią jų ateitį įsivaizduotumėte jūs? G. P.: Ar senamiestis, ar naujamiestis, ar centras – tai yra miestas, o miestas yra gyvas organizmas, kaip ir žmogus. Vienas žmogus vaikšto su fraku, kitas su naktiniais marškiniais, vienas apsirengęs tvarkingai, kitas šiek tiek apsileidęs. Tai yra normali visuomenės būsena, nes visko reikia. Taip pat ir miestas. Negali visi miestai blizgėti, nes tai paprasčiausiai nenatūralu. Kalbant apie miesto tvarkymą, įspūdį kaimynystėje mums paliko Elblongas Lenkijoje ir Ventspilis Latvijoje. Šie du miestai tvarkomi tuo pačiu principu. Savivaldybė yra užsibrėžusi pasirūpinti aplinka: gatvėmis, šviestuvais, suoliukais... Ši infrastruktūra blizga, o visa kita tvarkoma po truputį. Ventspilyje

likusi krūva senų, nenaudojamų namų, tačiau jų langai išvalyti, sutrešusios durys užkaltos medinėmis lentelėmis, sutvarkyti šaligatviai, nėra šiukšlių. Ta romantika ir gyvenimo dvasia ten natūrali. Tai atskleidžia miesto poziciją. Todėl džiugu matyti, kaip Laisvės alėja tvarkosi. Jos atnaujinimas taps akstinu visiems aplinkui pasitempti iš paskos. Šiuo metu ruošiate knygą apie Kauną. Gal galėtumėte apie ją papasakoti? A. P.: Tai mūsų indėlis į šių metų Architektūros festivalį – labai tikimės, kad knyga pasirodys lapkričio mėnesį. Šią mintį brandinome jau ilgai, nes norisi pasidalinti savo žiniomis ir mintimis apie Kauną. Šiandien yra nemažai solidžių mokslinių leidinių, bet norisi paruošti paprastesnę, visiems suprantamą knygą apie Kauno architektūros ženklus, ką jie reiškia ir kaip juos skaityti. Viskas bus grįsta mūsų pačių patirtimi, stengsimės informaciją pateikti paprasta forma. Tai turėtų būti leidinys, nereikalaujantis architektūrinio išsilavinimo, prieinamas plačiajai visuomenei. G. P.: Taip pat norime gilintis į įvairių procesų priežastis bei atkreipti dėmesį į Kauno urbanistikos reiškinį, nes leidinių apie atskirus pastatus jau tikrai nemažai, o urbanistikai tenka mažiau dėmesio. Kokia Kauno vieta jums patiems yra jaukiausia ir sukelia geriausias emocijas? G. P.: Žaliakalnis, kai žydi vyšnios. A. P.: Man – vis dėlto senamiestis. Mes jau daug metų čia dirbam ir gyvenam, todėl kiekvienas grumstelis pažįstamas. Čia nesijauti svetimas ir pasimetęs.

2019 RUGSĖJIS

2 3


Gerdos Žemaitytės nuotr.

Ištraukti iš šešėlio

O

T

E

M

A

Šiame numeryje daug rašome, o iki pat lapkričio pabaigos Kauno architektūros festivalio proga dar daugiau visais kanalais kalbėsime apie miestą įženklinančius pastatus. Nebūtinai, bet dažnu atveju jų mastelis ir architektūrinė išraiška pranoksta kaimynus, šie pastatai gerai pastebimi iš įvairių miesto vietų, o miestas iš jų atsiskleidžia visu gražumu. Bet čia mes vis apie tai, kas matoma. O jei nematai?

M

Ė

N

E

S

I

Kotryna Lingienė

Jei turi regėjimo, o gal judėjimo negalią, tuomet, žinoma, už fasado spalvą svarbesnė yra pastato ergonomika, jo erdvių išdėstymo logika, pasiekiamumas ir kiti niuansai, itin pastebimi tiems, kurių orientavimasis aplinkoje ar judėjimas yra riboti. Taigi tenka pripažinti, kad daug plačiau nei pandusai visuomenėje aptarinėjami kūrybiniai pastatų sprendimai, estetiniai elementai, galų gale stiliaus ar epochos išraiška prieinami ne kiekvienam. Projektą „(Ne)matoma architektūra“ kartu su Kauno menininkų namais inicijavo architektė Rasa Chmieliauskaitė. „Įkvėpė suvokimas, kad pats tingiausias aplinkos pažinimo būdas yra regėjimas, kad

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

nuteisti architektūros objektą pakanka kelių sekundžių, o istoriniai faktai ar detalių profesiniai terminai negarantuoja objekto „skaitymo“ malonumo“, – sako viena iš Kauno architektūros festivalio organizatorių. Su ja apie paveldo objektų pritaikymą įvairioms visuomenės grupėms žurnale kalbėjomės šių metų kovą. Malonu, kad turime pretekstą pratęsti pažintį su reikšmingomis Rasos idėjomis. Taigi kas tai per projektas? Žinoma, reikia pastatų. Gerai atpažįstamų ir išsiskiriančių. Tokių Kaune turime. Tada reikia architektų. Irgi turime! Taip pat ir urbanistų. Reikia ir dalyvių, kurie galėtų perduoti tiems „tingiesiems“ nežinomus aplinkos ir pas-


tatų pažinimo būdus. Čia į pagalbą atėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), kvietimą prisijungti prie dirbtuvių išplatinusi tarp savo narių. Visi drauge leidosi į ekskursijas, vėliau vyko „design thinking“ metodu paremtos dirbtuvės. Kol laukiame jų rezultatų, domiuosi, kaip projektą „(Ne)matoma architektūra“ vertina skirtingais keliais į jį atklydę žmonės. Architektas Matas Vilkauskas man pasakojo, kad prisijungė ir kaip savo profesijos atstovas, ir kaip smalsus žmogus, norintis sužinoti šį tą nauja: „Pats esu mažai susidūręs su tuo, kaip gyvena vienokią ar kitokią negalią turintys žmonės – žinoma, projektuodamas pastatus atsižvelgi į reglamentus, seki reikalavimus, bet iš praktinės pusės su tų reikalavimų priežastimis susidurti buvo tikrai įdomu.“ Architektas pasakoja dirbtuvių ir ekskursijų metu kreipęs dėmesį į tai, kaip regos negalią turintys žmonės orientuojasi erdvėje, kas jiems padeda, o kas trukdo, ir tikisi, kad naujas žinias savo darbe naudos intuityviai. Žinoma, Matui buvo smalsu ir pačius pastatus patirti naujai: „Nors architektai ir šiaip domisi detalėmis, medžiagiškumu, bet šįkart ypač atidžiai viską čiupinėjome, įsiklausėme, kaip patalpos aidi, koks ėjimo garsas.“ Vienas iš architekto aplankytų objektų – IX forto muziejus ir memorialas nacizmo aukoms atminti, kuriame jau buvo lankęsis anksčiau, bet tik dabar, kaip pats sako, pilnai suvokė objekto vientisumą. Po istorinius Kauno objektus taip pat vaikštinėjo Andžejus Ravanas, aktyvus aklųjų ir silpnaregių bendruomenės narys. Jį į dirbtuves pakvietė LASS Kultūros ir meno projektų vadovė Lina Puodžiūnienė: „Ji dažnai pasiūlo visokių įdomių veiklų.“

Perkūno name Andžejus lankėsi pirmąkart, o IX forte yra buvęs mokyklos laikais: „Visgi šįkart buvo kitaip – paprastoje ekskursijoje tau papasakoja apie istorinius įvykius, o dabar daugiau sužinojau apie patį monumentą. Galėjome tiesiogine žodžio prasme prisiliesti prie objektų, pajusti jų skirtumus ir architektūrinius ypatumus – ekskursiją vedę architektai tikrai žinojo, kaip pastatus pristatyti neregiams, smulkiai pasakojo apie reljefą, teksturas, faktūras – tokie dalykai neregiui dažnai lieka šešėlyje.“ Beje, Andžejus – šiaip jau tikras vilnietis, taigi negalėjau atsispirti pagundai jo paklausti ir to, ar Kaunas ir Vilnius – skirtingi, o gal kaip tik labai panašūs miestai? „Man jie labai skirtingi. Kauno senamiestis, o ypač centras – labai jaukūs. Dar iki Laisvės alėjos rekonstrukcijos mėgdavau čia atvažiuoti ir tiesiog ja pasivaikščioti, tai labai patogi gatvė neregiui – na, jei lygintume su sostinės Gedimino prospektu. Tai ir draugams nuolat sakydavau, jie būdavo nustebę.“ Tai, kad neregintys žmonės girdi geriau, tėra stereotipas – jie tiesiog labiau įsiklauso į aplinką. Apie tai irgi buvo įdomu pasikalbėti su dirbtuvių „(Ne)matoma architektūra“ dalyviu iš Vilniaus. Andžejus sako, kad pastatai tikrai skamba skirtingai: „IX forto muziejuje itin aukštos lubos, ši erdvė jaučiasi būtent per garsą.“ O žinote, kaip apytiksliai pamatuoti atstumą nuo sienos iki sienos ar nuo lubų iki grindų? Spragsint pirštais. Ekskursijose po Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyrių (K. Donelaičio g.) ir Perkūno namą dalyvavo ir Kauno menininkų namuose dirbanti eseistė, kinotyrininkė Paulina Drėgvaitė, prie projekto prisijungusi ir norėdama patyrinėti jo virtuvę, ir iš naujo

2019 RUGSĖJIS

2 5


A M E T O I S E N Ė M

Ernesto Lylaus nuotr.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Ernesto Lylaus nuotr.

Dar savo pašnekovų klausiau, kokią jie mato projekto prasmę ir pritaikymą ateityje. Paulina sako, kad jai patiko intencija keisti mąstymo modelį

Andžejus gi paminėjo sniego gniūžtės efektą: „Gal globalaus poveikio ir nebus, bet jaučiau, kad dirbtuvėse dalyvavusiems architektams mūsų bendravimas paliko didelį įspūdį, ir ne tik iš profesinės pusės – manau, jie pasidalins asmeniniais atradimais su kolegomis.“ Šių dirbtuvių rezultatai bus pristatyti Kauno architektūros festivalio metu – lapkričio 26 d. vyks paroda, edukacinių leidinių apie architektūross stilius neregiams ir matantiems pristatymas ir paskaita apie aplinkos prieinamumą žmonėms, turintiems su regėjimo negalią. Turėtų būti įdomu ir nauja net tiems, kurie gali džiaugtis erelio akimis.

2019 RUGSĖJIS

kmn.lt

Kitą dieną po kiekvienos ekskursijos dirbtuvių dalyviai rinkdavosi į dirbtuves. Čia, apsikrovę įvairiausiomis medžiagomis, pagal iš anksto šiam projektui sukurtą metodiką bandė atkurti patirto architektūros stiliaus pojūtį, kūrė modelius – ne ką tik aplankytų pastatų, ne konkrečių objektų apskritai, bet, pasitelkus fantaziją, vienai ar kitai epochai būdingų architektūrinių elementų.

pastatus projektuojant: „Užuot pritaikius post factum, pastatus vertėtų jau projektuoti mąstant apie įvairesnes socialines grupes – manau, kad tai pritaikoma ir platesniam miesto pristatymui, ir kultūros laukui. Norėtųsi, kad tai nebūtų pavėluota mintis ar prievolė, o tiesiog savaime suprantamas dalykas.“

kafe.lt

pažinti gerai kad toks ekskursijų modelis – veikimas tandemais, kai regintis žmogus vaikšto kartu su neregiu ar silpnaregiu – leido pajusti pastatus iš daugybės pusių: tekstūros, temperatūros, aukščio, kvapo, atkreipiant dėmesį į, regis, savaime suprantamus pastato elementus: „Buvo labai įdomu pažinti ir savo pačios skubotumą, kasdien susiduriant, gyvenant architektūros apsuptyje.“

2 7


„Nuhakinti“ paveldą per 48 valandas

2 2 0 2 K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

Ką per 48 valandas galima nuveikti Kauno paveldo labui? Susivienijus technologijų, architektūros, paveldo specialistams, aktyvistams, menininkams, dizaineriams – visai nemažai. Taip galėtų pasakyti artėjantis Kauno architektūros festivalio (KAFe) ir KTU Nacionalinio inovacijų ir verslo centro hakatonas paveldui „Herithon’19“.

Visuomenei atviri kultūros archyvai

K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

Vaida Stepanovaitė

2 8

Kauno architektūros festivalis į savo trečiąjį ciklą mieste įžengia su klausimu apie įženklinančią, ikonišką architektūrą – kuriančią ar visgi griaunančią miesto tapatybę. Kauno modernizmo architektūrai laukiant pasižymėti UNESCO paveldo ženklu, nesibaigiant visuomenės diskusijoms apie architektūrines blokinių daugiaaukščių ir vienaaukščių medinukų vertes, kyla poreikis permąstyti tai, ką kasdien matome ir vertiname savo aplinkoje. Su tokiu tikslu kas trejus metus vykstantis

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tarptautinis architektūros projektas į sau įprastinę parodų, ekskursijų, konkursų programą įtraukė ir šviežią, dalyvavimui atvirą formatą. Rugsėjo 27–29 d. 48 valandoms viename iš miesto architektūrinių ženklų – KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete – įsikurs Kauno miestui skirtas interaktyvaus paveldo hakatonas. Trumpiau – „Herithon’19“. Lietuvoje – vienas pirmųjų tokių kultūros srityje. Tačiau pasirodo, jog hakatonus į pagalbą jau ne vienerius metus telkiasi Europos ir pasaulio


2019 RUGSÄ–JIS

2 9


2 2 0 2 Ė N K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

atminties institucijos. Tarp jų – ir Europos Komisija su kultūros paveldo skaitmenizacijos ir sklaidos projektu „Europeana“ kvietusi hakatonuose pasiūlyti naujų prieinamumo prie kultūros paveldo sprendimų. Dėl atvirumo politikos vis daugiau institucijų atveria savo skaitmeninius lobynus, atsiverdamos visuomenei ir bendruomenių labui. Taip simbiozę atranda valstybinės ir savivaldybių, kultūros ir paveldo, mokslo ir technologijų institucijos kartu su nepriklausomais kultūros ir socialinių sričių atstovais.

3 0

Pavyzdį rodo įvairios iniciatyvos. Ne vienerius metus vykstantis socialinių inovacijų vystymui skirtas hakatonas „ChangeMakers’ON“ šiemet akcentą skyrė bendruomenėms ir tapo Europos kultūros sostinės („Kaunas 2022“) forumo sesijos „Tvarumo elementas bendruomeniniam socialiniam verslui“ dalimi. Pavyzdžių galima rasti ir kiek tolėliau į mūsų vakarus – pernai Lietuvos jūrų muziejus, dalyvaudamas Baltijos muziejų hakatonų tinkle, „Baltatono“ metu kūrė turizmo paslaugų pasiūlymus Klaipėdos miestui, piliai ir pilies muziejui. KAFe ir „Herithon“ partneris Kauno technologijų universiteto Nacionalinis inovacijų ir verslo centras į Lietuvos hakatonų istoriją taip pat jau yra įrašęs ne vieną įvykį. Neįprasčiausias – gynybos tecnnologijų hakatonas „DELTA 1“, organizuotas Rukloje drauge su Lietuvos kariuomene, taipogi pirmasis toks Lietuvoje. Be to, KTU sąskaitoje yra didžiausias Lietuvoje hakatonas „Hacker Games“, vykęs 2017-aisiais, o ir gilesnė pažintis su Kaunu jau užmegzta. Vieną 2018-ųjų savaitgalį hakatono „Kauno startuoliai“ dalyviai, sulaukę prieigos prie Kauno miesto duomenų, kūrė inovatyvius sprendimus miesto turizmo ir judumo padėčiai pagerinti.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Programišiai ir maratonai ateities miestui kurti

Kauniečiui, esančiam tolėliau nuo technologijų (ar architektūros ir paveldo) lauko, gali būti nelengva suprasti „Herithon“ siūlomą inovacijų ir paveldo jungtį bei kuo čia dėti hakeriai-programišiai ir maratonai. Anglų kalbos vartosenoje nusikratęs neigiamų konotacijų apie skaitmeninių duomenų vagis, terminas „hakeris“ nusako nusistovėjusią sistemą „nulaužiantį“ specialistą. Dar kitaip – inovatorių, gebantį atrasti technologijų pritaikymą kitos srities problemų sprendimui. Pavyzdžiui, paveldo (angl. heritage), kaip ir siūlo Kauno architektūros festivalis. Hakatono formatas taip pat gali atsidurti sankirtoje tarp IT ir inžinerijos, humanitarinių, socialinių mokslų, menų ir kitų galimų sričių, kurias ir siekia sujungti „Herithon“ organizatoriai. Hakatonas yra bendradarbiavimu paremtas, laike ribotas procesas, kurio metu iš skirtingų sričių specialistų sudarytos komandos, padedamos mentorių, vysto problemų sprendimo prototipus su inovacijų technologijomis. Tik specialisto akiai atpažįstama nišinė problema taip gali aktualizuotis platesnėje visuomenės dalyje. Čia pasitelkiami tokie patrauklūs įrankiai kaip papildytos realybės (angl. augmented reality), virtualios realybės ar dronų technologijos, šalia vartotojams įprastesnių kitų, pavyzdžiui, mobiliųjų programėlių. Skeptiškus dėl jungties tarp iš pirmo žvilgsnio prieštaringų disciplinų – naujausių technologijų ir paveldo – KAFe kuratorius Tautvydas Urbelis patikina, jog „šiandien nebėra technologijų nepaliesto aspekto mūsų aplinkoje, o nuo mūsų kasdienos neatsiejamas paveldas ir jo išsaugojimas yra ar bent jau turėtų būti dinamiškas procesas“. „Herithon“ metu skirtis tarp inovacijos ir istorijos bus


„Herithon“ vyks Kauno architektūros festivalio metu – kaip vienas gerųjų pavyzdžių įveiklinant miesto paveldo potencialą pateikiama Kauno modernizmo architektūra. Tačiau hakatono organizatoriai paveldo objektais visgi laiko ne tik architektūrinius istorinius miesto žymenis ar „muziejuje dulkančius eksponatus“. Juk paveldo samprata apima ir materialųjį, ir nematerialųjį paveldą, pasiekiantį miesto gyventoją iš įvairių istorinių laikotarpių. Įjungus vaizduotę ir bendradarbiavimą tarp skirtingų disciplinų teoretikų ir praktikų, ateities miesto sampratoje vietos gali rasti ir gaivinimo laukiantys „medinukai“ miesto centre, ir, pavyzdžiui, kertamos medžių alėjos. Tokiu būdu viena iš hakatono formato verčių tampa galimybė iškelti netikėtus ar specifinius klausimus ir iššūkius, ne tik pasiūlyti plika akimi matomų fizinių problemų sprendimą. Pavyzdžiui, viena iš organizatorių suformuluotų gairių „Kintančios būsenos“ kalba apie nematerialųjį paveldą, virstantį materialiaisiais objektais ir atvirkščiai:

Dažniausiai hakatonų rezultatų vertė matuojama komercine sukurtų prototipų sėkme, tačiau „Herithon“ organizatoriai pabrėžia edukacinę ir socialinę projekto vertę. Kultūrinis posūkis technologinių inovacijų kūrimo formate kyla iš klausimo, ką gi laikome saugotinu ateinančioms kartoms. Tam tikra prasme „Herithon“ gali tapti galimybe „atsiimti“ ar, kaip sako organizatoriai, „išlaisvinti“ paveldą iš užmaršties ir aktualizuoti jo objektus platesnėje visuomenėje, pavyzdžiui, kuriant išmaniąsias viešąsias erdves. Arba kaip tik pateikti nišinį sprendimą tam, kas veikia daugybę miesto gyventojų – pasitelkiant informacines technologijas, suteikti pagalbą paveldo objektų savininkams. T. Urbelis pabrėžia, kad KAFe įženklinančios, ikoniškos architektūros – landmark sampratą siekia kviestionuoti kaip galinčią ne vien kurti, bet gal ir trikdyti miesto mikroklimatą. Juk vienas pagrindinių KAFe klausimų šiemet yra toks: „Galbūt „Landmark“ architektūra gali būti ne tik stikliniai bokštai, orientuoti vien į tarptautinius vardus, turistus ir verslo interesus? Gal išskirtinė architektūra turėtų pabrėžti vietovės savastį, būti tikrais miestų ženklais, tačiau tuo pačiu ir darniai papildyti jau esamas urbanistines struktūras.“ Esamo ir ateities paveldo problematizacija hakatono principu gali padėti sukurti, kaip įvardija T. Urbelis, „mikrolandmarkus“. Tai reiškia: reikėtų siekti ne apibrėžti kuo daugiau naujų, didingų, lankomų miesto objektų, o inicijuoti kaitos procesus, kurių metu atsirastų naujų paveldo įženklinimo reikšmių.

2019 RUGSĖJIS

kaunas2022.eu

Nauji paveldo ženklai

„Miesto legendos virsta algoritmais, o modernizmo šedevrai – garsais? Žinoma!“

kafe.lt

trinama, kaip ir nuomonė, jog paveldo sritis yra prieinama tik specifinį išsilavinimą turintiems žmonėms. KTU Nacionalinio inovacijų ir verslo centro verslo vystymo specialistė Vaida Morkūnaitė pateikia pavyzdį iš savos patirties, įgytos organizuotame gynybos technologijų hakatone. Karyba, regis, nėra visiems lengvai perkandama disciplina, tačiau, pažvelgus iš arčiau, problemos joje pasirodo labai žmogiškos. Tokio požiūrio tikimasi ir kviečiant sutelkti dėmesį į paveldo problematiką, taip atveriant dar vieną kelią kiekvienam įsisavinti savo ateities miestą per rūpimus praktinius pokyčius.

3 1


Kovos planas

S T A S E I M O N I A Z –

U

N

E

S

C

O

D

I

„Žiūrint, nagrinėjant jo sumanymus, tikrai linksma darosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galime patikėti. Jo kompetencija mes pasitikim ir tik reiktų pageidaut, kad Kovalskiui miestas nepasigailėtų priemonių ir leistų jam savarankiau veikti.“ Taip Vytautas Landsbergis-Žemkalnis atsiliepė apie savivaldybės skyriuje 1937 m. naujo miesto planavimo padalinio galvą Joną Kovalskį. Ir iš tiesų džiaugtis buvo dėl ko, nes atsirado pirmasis šalyje funkcionuojantis urbanisto etatas, o atitinkamame kabinete – architektas, rankose laikantis dar šviežią, prieš keletą metų įgytą prestižinės Paryžiaus tautinės meno mokyklos (Ecole Nationale des Beaux-Arts) diplomą.

K

A U

N

A

S

Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 2

Vidaus reikalų ministerijos stipendininkas pasirodė buvęs teisinga valstybės investicija. Lietuvos miestai anuomet turėjo daug problemų, kurias nors palaipsniui ir sprendė vyriausiasis šalies statybos inspektorius Antanas Novickis (apie jį ir jam tekusius iššūkius skaitykite mūsų sausio numeryje), tačiau dažniausiai būdavo atsitrenkiama būtent į personalo trūkumą. Prisimenant, kad menkai industrializuotoje šalyje tos problemos daugiausia reiškėsi būtent smarkiai besiplėtojusiame Kaune,

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

atrodytų, turėjo būti suvienytos geriausios kūrybinės pajėgos. Vis dėlto galbūt dėl didelių tekusių apkrovų miestui nesisekė su statybos galvomis – vyriausiaisiais inžinieriais. F. Vizbaras 1925 m. vidaus reikalų ministro rezoliucija buvo išspirtas iš posto už netinkamą pareigų atlikimą; 1931 m. E. Frykas buvo teisiamas už aplaidumą, kai statybų metu žuvo darbininkas; 1937 m. pabaigoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis savo posto neteko ir Karolis Reisonas.


Jonas Kovalskis-Kova išeivijoje. Žurnalas „Aidai“

2019 RUGSĖJIS

3 3


S T A S E I M O N I A K

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

1939 m. Vilijampolės tilto prieigų perplanavimo projektas. LCVA.

3 4

Pasinaudodamas A. Novickio išjudintais įstatyminiais pokyčiais, J. Kovalskis netrukus pradėjo didelio masto darbus savo padalinyje, kuriems visiškai netrukdė ir vėliau Statybos skyriui pradėjęs vadovauti inžinierius Juozas Dragašius. Buvo parengtas didžiausių miesto urbanistinių problemų sąrašas, o netrukus ir duotas startas tam, apie ką buvo šnekama jau daugelį metų – pradėtas svarbiausio miesto vystymosi dokumento – generalinio plano rengimas. Iki tol oficialiai tebegaliojo 1923 m. parengtas garsusis danų inžinieriaus M. P. Frandseno planas, kuris dėl tuomet neturėtų miesto geodezinių duomenų buvo labiau eskizas negu rimtas planavimo reglamentas. Naujasis miesto planas turėjo būti išsami, tuolaikėmis urbanistikos gairėmis paremta studija, pagal esamus bei numatytuosius miesto demografinius, ekonominius, geografinius bei kitus duomenis turėjusi nubrėžti visapusišką miesto vystymosi kelią mažiausiai

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

25 metams į priekį. Nors šiandien tai atrodo įprasta, verta prisiminti, kad nemažai šalies gyvenviečių anuomet neturėjo net nuoseklių esamosios būklės planų, o panašaus masto ir išsamumo dokumentą spėjo pradėti rengti tik Šiauliai. Buvo tikimasi, kad J. Kovalskio planas taps ir etalonu kitiems miestams. Nemažai dabartinių miesto problemų tarsi atkartoja buvusias anuomet, kurių opiausiasias urbanistas pasirinko prioritetu. Vienas pirmųjų žingsnių turėjo būti didelė miesto savivaldos administracinių ribų plėtra – tai buvo ne noro plėtoti miestą į plotį išraiška, bet, atvirkščiai, prevencinė priemonė, skirta administraciniais būdais užkirsti kelią neplaningiems reiškiniams už anuomečių miesto sienų. Situacija tikrai panaši į dabartinę: aplink Kauną per du dešimtmečius susikūrė ištisos konsteliacijos chaotiškų priemiesčių, kurie mieste dirbusiems žmonėms suteikdavo pigesnio būsto galimybę,


tačiau pasižymėjo itin prasta infrastruktūra, keldavo daugybę gilesnių miesto sąrangos problemų, o ateities perspektyvoje programavo dar didesnių rūpesčių miesto vystymui. Savo, kaip miesto planuotojo, karjeros pradžioje J. Kovalskis rašė: „Urbanistas turi būti enciklopedistas. Bet jam vienam paruošti visapusiškai tinkamą miesto planą neįmanoma: jis čia turi kreiptis į kitų sričių specijalistus ir juos pasikviesti talkon.“ Ir iš tiesų tai itin taikliai apibūdino jo darbo modus operandi. J. Kovalskis sprendimus priimdavo atsižvelgdamas į kitų specialistų nuomones ir studijas. Dirbdamas jis taip pat pasirėmė ir pritaikytinais planavimo sprendimais, atėjusiais dar iš 1923 m. Frandseno bei 1917 m. vokiečių okupacinės valdžios parengtų miesto eskizinių planų. Kai kurios mintys buvo panaudotos rengiant pirmąją būsimojo plano dalį – miesto susisiekimo arterijų tinklo schemą, kaip įprasta, turėjusią sudaryti pagrindą tolesniam darbui. Architekto sprendimų toliaregiškumą ir logiką iliustruoja ir tai, kad, nors daugelio nebuvo spėta įgyvendinti, dalis jų mažiau ar daugiau pakitusia forma atsirado sovietmečiu.

tarpusavyje sujungiantis svarbiausias tarpmiestines arterijas ir atlaisvinantis miesto centrą. Tie sprendimai buvo įgyvendinti tik praėjus ne vienam dešimtmečiui ir vadovaujantis kitais generaliniais planais, nors Karmelitų tiltas ir buvo paslinktas į M. K. Čiurlionio gatvės ašį. Lampėdžių tilto pavidalu atsirado ir J. Kovalskio planuose buvęs hipotetinis Marvelės tiltas, turėjęs tiesiogiai sujungti Žemaičių plentą su Suvalkija.

Reikalą skubino viena opiausių anuometės sostinės problemų – didžiulės transporto problemos, kurios, augant automobilių skaičiui, ateityje turėjo tik didėti. Miestas buvo stambioje kryžkelėje – tarp Ukmergės, Žemaičių, Raudondvario ir Veiverių plentų ėjęs tranzitinis eismas vykdavo per Vilijampolės ir Vytauto Didžiojo tiltus ir smarkiai apkraudavo visą senamiestį; dar iki atkuriant diplomatinius santykius su Lenkija, buvo galvojama ir apie Tunelio gatvę, kuri anksčiau ar vėliau turėjo tapti pagrindinių srautų į Vilnių liudininke. Anuomet užsibrėžti tiesti Karmelitų ir Eigulių tiltai nebuvo naujas sprendinys, tačiau šįkart jie turėjo tarnauti kaip savotiškas miesto aplinkkelis,

Gerokai kontroversiškesni sprendimai, kurie kitokiomis formomis buvo įgyvendinti po kelių dešimtmečių, sovietmečiu, taip pat buvo susiję su srautų senamiestyje mažinimu. Dar 1939 m. nuspręsta išplatinti Birštono bei Šv. Gertrūdos gatves. Tiesa, situacija buvo išspręsta kiek kitaip: vietoje čia dabar įkomponuotos jungiamosios Šauklių gatvės, nukreipiančios eismą Petro Vileišio tilto bei Jonavos gatvių link, Šv. Gertrūdos gatvė turėjo būti savotiška Laisvės alėjos tąsa, gale užbaigiama stambiu transporto mazgu ir antruoju tiltu su Vilijampole. Tiltas turėjo atsirasti ir Birštono gatvės ašyje, taip Vytauto Didžiojo tiltui paliekant tik simbolinį, vietinės reikšmės vaidmenį.

Iš Kovalskio tapęs Kova, architektas užsiėmė aktyvia veikla ir kūrė planus ateities Lietuvai.

2019 RUGSĖJIS

3 5


S T A S E I M O N I A Z I D O C K

A U

N

A

S

U

N

E

S

1940 m. Miesto plėtros eskizas. KMS archyvas.

Stambus srautus išskirstantis transporto mazgas su aikšte viduryje buvo numatytas ir Karmelitų tilto ašyje, priešais to paties pavadinimo bažnyčią. Visgi kartu su susisiekimo institucijų atstovais buvo nuspręsta, kad visą būsimąjį srautą Vilniaus kryptimi palikti vien pro Petrašiūnus būtų netoliaregiška, ypač turint omeny naujai nutiestą Žemaičių plentą. Taip atsirado pasiūlymas jungtį išspręsti per buvusią Tvirtovės alėją, vėliau tapusią Taikos prospektu. Nors atgavus Vilnių ir pradėjus tiesti autostradą pastarąją taip pat buvo numatyta su Savanorių prospektu (Ukmergės plentu) sujungti Muravoje, tačiau būtent pirmasis sprendimas turėjo tapti pagrindine jungiamąja. Ta idėja buvo svarbi ir dėl numatomo šiaurės rytų Žaliakalnio dalies vaidmens. Jau anksčiau nuspręs-

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ta miesto pramonę koncentruoti Vilijampolėje, po truputį ją iškeliant iš Karmelitų, vėliau ir Šančių, o šalia įkuriant didžiulį uostą. Geležinkelių direkcijos atstovams atlikus studijas paaiškėjo, kad geležinkelio tiesyba į Vilijampolę būtų itin brangi, tad bendradarbiaujant buvo sutarta, kad geriausia vieta stambiam pramonės rajonui būtų Žaliakalnyje, už vietos, dabar žinomos kaip Aklųjų sankryža. Čia turėjo būti atvesta geležinkelio šaka iš Palemono. Tokiomis aplinkybėmis čia buvo numatytas naujas didžiulis pramonės rajonas įmonėms, „kurioms reikia geležinkelio, bet nereikalinga šalimais upė“. Galbūt tomis gairėmis buvo vadovaujamasi ir 7 dešimtmetyje, kai, nors ir patrauktas keletu kilometrų toliau, miesto šiaurės rytuose pradėjo rastis pagrindinis miesto pramonės rajonas. Gerokai toliau, Karmėlavoje, atsirado


ir numatytas, tačiau jau kitai kariuomenei tarnavęs karinis oro uostas. Turint omenyje, kad planavimo dalyje dirbo tik J. Kovalskis, jo pavaduotojas Algirdas Prapuolenis bei keletas braižytojų, per kelerius metus buvo suprojektuotas didžiulis kiekis įvairaus dydžio pakitimų miesto audinyje, turėjusių spręsti svarbiausias problemas. Turint arterijų eskizą, po truputį buvo sudarinėjami „chaotiškiausių“ rajonų reguliacijos planai – tiesinamas ir logiškai išsprendžiamas gatvių tinklas, jungtys, tvarkomi sklypų dydžiai ir formos, numatomos žaliosios erdvės bei socialinė infrastruktūra. Taip atsirado ir vadinamojo Karmelitų bei Ąžuolų (šiandien labiau žinomo kaip Pelėdų) kalno kvartalų perplanavimo projektai, kurie iki karo taip ir nebuvo spėti įgyvendinti, o tie rajonai mažai pakitusia forma pasiekė ir XXI amžių. Mažai tebuvo įgyvendinta ir kone įspūdingiausio J. Kovalskio vadovauto skyriaus projekto – Aukštųjų Šančių plano. Jame, kaip ir dingusiame tam tikslui skirtame viso miesto eskize, buvo sistemiškai išspręstas ir viešųjų pastatų, ir erdvių, žaliųjų zonų išdėstymas – tai yra iki tol vyravęs viešųjų bei reprezentacinių pastatų mėtymas „kur pasitaiko“ miesto struktūroje. J. Kovalskio numatytas Kaunas buvo itin žalias, su didele parkų ir žaliųjų zonų sistema, išsaugant ne tik buvusius, bet ir įveisiant didelius naujus medžių plotus tuščiuose, naujai prijungti numatytuose plotuose. Be miestiečių poilsiui numatytų išsaugoti Panemunės šilo ar Kleboniškio miško, parengto Ąžuolyno išplanavimo projekto, taip pat buvo numatyta apželdinti visus miesto pakraščius, o Pažaislio šilą išplėsti trigubai. Maži parkai čia taip pat turėjo atlikti didelį vaidmenį — kaip oficialios miesto strategijos dalis tada atsirado būsimieji Santakos ir Salos parkai. Kauno

priemiestiniams kurortams ateityje ketinta savotiškai pritaikyti tuomet populiarėjusią gyvenviečių-palydovų koncepciją, sukuriant šiems kuo geresnį susisiekimą su miestu. Vietoje vis labiau miesto rajonu virstančios Panemunės kaip naują, perspektyvų pagrindinį Kauno kurortą J. Kovalskis matė Vičiūnus, kuriems net buvo parengęs išplanavimo projektą. Lietuvą okupavus sovietams, miesto planavimo dalies vedėju tapo buvęs J. Kovalskio pavaduotojas A. Prapuolenis, kuris tęsė pradėtą darbą. Planas buvo vystomas ir kitos okupacijos metu – būtent tada pagal jį keliagubai išplėstos miesto ribos – tai plotas, su keliais vėlesniais papildymais sudarantis didžiąją dabartinio Kauno dalį. Manytina, kad tuo planu oficialiai buvo vadovaujamasi ir ankstyvuoju pokariu, nes architektas Vladimiras Zubovas 1945 m. buvo pateikęs kiek pakoreguotą jo dalies eskizą su „pagrindinių problemų sprendiniais“. Visgi generalinis planas niekad nebuvo įgyvendintas – pasikeitusi geopolitinė situacija reikalavo ir kitokio miesto. Verta prisiminti, kad J. Kovalskis buvo ir pedagogas – 1937–1941 m. jaunajai kartai Aukštesniojoje technikos mokykloje (dabartinėje Kauno technikos kolegijoje) perteikė turimas architektūros ir miestų planavimo žinias. Jau karo metais buvęs planavimo skyriaus vedėjas prisijungė ir prie Vytauto Didžiojo universiteto kolektyvo. 1944 m. architektas pasitraukė į Vakarus. Tiek būdamas DP stovyklose Vokietijoje, tiek iškeliavęs į JAV ir iš Kovalskio tapęs Kova, architektas užsiėmė aktyvia veikla ir kūrė planus ateities Lietuvai, o vėliau suprojektavo ne vieną išskirtinį pastatą lietuvių bendruomenėms. Bet apie ne ką mažiau įdomius šiapus ir anapus Atlanto esančius architekto sukurtus pastatus šįkart nebepapasakosime.

2019 RUGSĖJIS

3 7


. S . P

„30 draugystės metų daugiau negu prisiminimai. Lietuva first!“ – tvirta ranka, dailia rašysena dedikavo kauniečiams savo naują jį fakto literatūros romaną „Neumark“ didelis Lietuvos draugas, žymus Vakarų Vokietijos kultūros veikėjas, devyniasdešimtmetis publicistas Fritzas Barteltas. Prieš atpasakojant dar vieną susitikimą su šiuo iškiliu žmogumi, Kauno miesto Santakos garbės ženklo laureatu, pradžioje stabtelėkime prie jo turiningos biografijos.

Lietuva first! Petras Palilionis Autoriaus nuotr.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019 RUGSÄ–JIS

3 9


Ponas Barteltas, 1928 metais gimęs Warthebruche, aktorystės ir teatro meno mokėsi Rostoke, Putbuse ir Plauene. Politikos mokslus, germanistiką, etnologiją studijavo Miunchene ir Miunsteryje. Vėliau ilgai buvo Šiaurės Reino-Vestfalijos Lipės apskrities Detmoldo kultūros instituto direktorius.

P

.

S

.

Ir štai tas malonus žmogus, kompetentingas Vakarų Vokietijos Lipės krašto kultūros veikėjas, prieš tris dešimtmečius, 1989 metų gegužę, pasirodė tada dar sovietiniame Kaune. Kodėl ir kaip, sužinojome ankstyvą šių metų pavasarį iš paties Fritzo Bartelto, susitikę jo svetingame erdviame Vilendo gatvės bute, prabangiame Vakarų Berlyno Šarlotenburgo rajone. „Griūvant sovietinei imperijai, šylant politiniam klimatui, 1989 metais buvo pasirašyta Lipės apskrities ir Kauno miesto draugystės bei bendradarbiavimo sutartis. Be kitų – profesinių, ūkinių, sportinių, – sutartyje buvo numatyti ir kultūriniai ryšiai. Juos užmegzti mane įpareigojo tuometinis Lipės apskrities vadovas Udo Hazė. Kaip vėliau paaiškėjo, sunku būtų buvę rasti palankesnę

progą – Kaune vyko „Poezijos pavasaris“, didžiulė literatūros šventė, pirmą kartą iš JAV Lietuvon atvykusio Bernardo Brazdžionio pagerbimas. Ilgai svarsčiau, važiuoti ar ne. Kaip Vakarų vokiečio, manęs laukė daug netikėtumų. Tiesioginių reisų nebuvo. Teko vykti per Demokratinę Vokietiją. Iš Šionefeldo oro uosto išskridau į Maskvą, o iš jos – į Vilnių. Vilniaus oro uoste mane sutiko Kauno rašytojų vadovas Petras Palilionis“, – papasakojo pašnekovas. Kokį prisimenat tų dienų Kauną? Labai žalią, labai pavasarišką. Ir labai man draugišką. Nors gatvių pavadinimai dar tebebuvo lietuvių ir rusų kalbomis, nors vienur kitur dar galėjai sutikti sovietinius kariškius, išgirsti jų prislopusią šneką, jautei, kad miestas jau gyvena Atgimimo išvakarėse. Mane tiesiog sukrėtė Laisvės alėjoje prie medžio priklijuotas piešinys, vaizdavęs Stalino ir Hitlerio aljansą... Lietuvon atvykot kaip lauktas svečias, kaip draugas... Prisimenant ne regėtą karikatūrą, o tikrą jį Stalino ir Hitlerio sandorį, siaubingą jį karą, atleiskit už klausimą, ar negalėjo būti kitaip?

Vienas pirmųjų į Švalenbergą išvyko dailininkas Osvaldas Jablonskis. Publikuojame vieną jo Vokietijoje sukurtų eskizų.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Na, ir ačiū Dievui… Gerb. Fritzai, nesunku įvardyti Kauno ir Lipės draugystės metus: jų trisdešimt. Kur kas kebliau suskaičiuoti visus kontaktus, apibūdinti vienų pas kitus svečiuotes. Kas Jums buvo svarbiausia? Kas labiausiai įsiminė? Lipės ir Kauno kontaktų buvo daugiau negu tarp Vakarų ir Rytų Vokietijų… Politikų, medikų, gaisrininkų, sporto, meno kolektyvų. Ne viena oficiali pažintis greitai peraugo į asmenišką. Pirmojo vizito metu lankiaus Kauno muziejuose, dailininkų dirbtuvėse, susipažinau su profesionalių ir liaudies menininkų kūryba. Visa tai man padarė nemenką įspūdį. Grįžęs pradėjau galvoti, kaip padėti Lietuvos menininkams. Tuo metu pradėjo veikti Švalenbergo kūrybos namai, buvo įsteigtos stipendijos menininkams. Vieni pirmųjų tomis galimybėmis pasinaudojo Romualdas Čarna, Osvaldas Jablonskis, Alfredas Šatas, Laima Drazdauskaitė, Mykolas Šalkauskas, kiti žymūs Kauno dailininkai. Manyčiau, ne vienam mūsiškiui tai buvo pirmas plačiai atvertas langas į laisvą ją Europą. Ir taip kasmet? Mano direktoriavimo metais Švalenbergo kūrybos namuose kūrė, rengė parodas, poilsiavo 18 Lietuvos dailininkų. Palankiausiomis sąlygomis vieną čia sukurtą darbą jie turėdavo palikti Lipėje, kitus galėdavo čia pat parduoti. Tai taip pat buvo nemenka parama. Pasikeitus politinei apskrities vadovybei, Lipės kraštotyros instituto direkcijai, man išvykus gyventi į Berlyną, tie ryšiai susilpnėjo…

Dabartine šneka tariant, tai buvo labai vykęs, labai mums reikšmingas Jūsų projektas. Deja, dabar tenka gyventi tik jo prisiminimais. Nieko ypatinga, viskas keičiasi. Kaip kiekvienoje šeimoje iš pradžių karšti santykiai vėliau perauga į normalius, tradicinius. Viskas priklauso nuo asmenybių ir aplinkybių. Lietuvai išsilaisvinus iš okupacijos, Lipės apskrities ir Kauno miesto santykiai negalėjo nepakisti. Tačiau nenutrūko! Džiaugiuos tuo mūsų draugystės trisdešimtmečiu, būsimais renginiais. Deja, sveikata nebeleidžia dalyvauti. Ką gi, taurę už Jus teks pakelti be Jūsų… Garbusis Fritzai, mes Jums už viską labai dėkingi, bet, leiskit pajuokauti, gal ir ne visai skolingi… Turiu omeny gražią Jūsų šeimą... Tikrai taip! Pirmosios viešnagės metu Lietuvoje vertėjavusi germanistė Giedrė tapo mano puikia žmona ir veiklia pagalbininke. Baigusi Berlyne dailėtyros studijas, ji tęsia mano pradėtus darbus. Mūsų bute žmona įsteigė privačią dailės galeriją „Trofėjas“. Joje savo darbus jau eksponavo ne vienas Baltijos šalių menininkas.

Lietuvos dailininkų sąjunga Kauno ir Lipės apskrities bendradarbiavimo sukakties proga Kauno valstybinėje filharmonijoje (E. Ožeškienės g. 12) rugsėjo 16–22 d. rengia dailininkų-Lipės krašto stipendininkų parodą. Taip pat visi kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami į Vokiečių dienas Kaune rugsėjo 16–22 d. Daugiau informacijos apie renginius rasite puslapyje www.kaunas.lt.

2019 RUGSĖJIS

kaunas.lt

Ne, negalėjo! Karui baigiantis, buvau vos 16 metų. Be to, neįsivaizduoju savęs šaudančio į žmones…

4 1


Maršrutas Šeštadienis, 09 07, 18:00

SCENA Penktadienis, 09 06 / šeštadienis, 09 07 / sekmadienis, 09 08, 18:00

Premjera. „Sombras“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Šimtąjį teatro sezoną pradedantis režisieriaus Gintaro Varno eksperimentas – tai pamąstymas apie teatro prasmę ir vertę, kvietimas diskusijai apie teatro meną ir menininką, siekiantį nepasiekiamos tiesos. Dramaturginį koliažą sudaro ispanų poeto, dramaturgo F. G. Lorcos tekstai bei ištraukos iš italų dramaturgo Luigi Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“. Tai intelektuali kelionė į teatro pasaulį, kuriame susipina magija ir kasdienybė, realybė ir mistika, tikrovė ir iliuzija, melas ir tiesa, gyvenimas ir mirtis.

Gyvūnams draugiškos vietos

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Premjera. „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Spektaklis palies jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudų susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą. Optimistiškai auklėti būti ypatingais, užkariauti pasaulį ir siekti savo svajonių, nes „viskas įmanoma“, realioje „gyvenimo rinkoje“ atrandame, kad tenka daryti darbus, o ne svajones, pasaulyje išgyventi, o ne jį taisyti. Pastatyme režisierius Gildas Aleksa ir „Teatrono“ trupė mėgins Kandido nepasiduodančiomis akimis pažvelgti į šias skaudžias temas per komiškumo prizmę. Šeštadienis, 09 14, 12:00

„Elniuko išpažintis“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A


Rugsėjis Kauno valstybinio lėlių teatro ir Tbilisio valstybinio lėlių teatro (Sakartvelas) spektaklis sukurtas pagal kartvelų literatūros klasiko Važos Pšavelos apysaką vaikams. Tautos dainiumi tituluojamo Važos Pšavelos kūryboje ypatingas dėmesys skiriamas humanistinėms idėjoms skleisti, skirtybių sugretinimui ir priešpastatymui, universalios harmonijos paieškoms, gyvasties kupino gamtos peizažo sukūrimui. 09 17 – 09 22

Teatro festivalis jaunimui „Išeities taškas“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šių metų festivalio programoje – kūrėjai, kurie sako: „Daugiau jokių dėžučių!“ ir kviečia į viską pažiūrėti kitomis akimis. Jie kuria mums patirtis, po kurių pasaulis atsivers kitomis spalvomis, nebeatrodys toks nuobodus, toks svetimas, toks… Festivalis šįkart pasklis po miestą ir apims tikrai platų teatro formų spektrą – nuo interaktyvaus pojūčių iki gatvės teatro. Sekmadienis, 09 28, 18:30

Premjera. „Kriminalinės Kauno kronikos“ „Teatro klubas“, Vilniaus g. 22

„Kriminalinės Kauno kronikos“ – tai šmaikštus groteskiškas spektaklis, kuriame šokio ir muzikos ritmu pasakojama apie detektyvą (Gytis Ivanauskas), bandantį surasti mieste įvykdyto nusikaltimo siūlo

galą. Paieškos sekasi sunkiai, todėl tenka pasitelkti pagalbininkę, jauną, gražią pardavėją (Kamilė Rutkaitė) ir kavinės barmeną (Rokas Lažaunykas). Su padavėjos pagalba jis įveikia užduotį ir miestelis K. gali galų gale lengviau atsikvėpti… Spektaklį inspiravo tarpukario Kauno atmosfera, nespalvoto filmo stilistika. Sekmadienis, 09 29, 12:00

Premjera. „Kaip tamsa geriausiu draugu tapo“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A Režisierius Olegas Žiugžda, dailininkė Giedrė Brazytė ir kompozitorius Antanas Jasenka pagal Emmos Yarlett kūrinį „Orionas ir tamsa“ pastatė spektaklį apie narsų berniuką Orioną, išdrįsusį pažvelgti savo baimei į akis.

MUZIKA Ketvirtadienis, 09 05 / 09 19, 20:00

Improvizacijos vakaras Baras „Godo“, Laisvės al. 89

Kultūros baras naują sezoną pradeda nauja iniciatyva – muzikantai improvizuoti čia kviečiami dukart į mėnesį. Pirmą jį improvizacijų vakarą pradės Arūnas Periokas ir Artūras Novikovas. Laukiami visi grojantys, registruotis nereikia.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 RUGSĖJIS

4 3


Maršrutas Šeštadienis, 09 07, 16:00

Šeštadienis, 09 14, 15:30

Kauno marių prieplauka

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

„Buitis 2: Paplavokas“

„Autumn Devastation X“ Nuo pat ankstyvos popietės dangų virš stoties rajono niauks death, black, doom, thrash metal ir kitų žanrų atlikėjai.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Sekmadienis, 09 15, 16:00

Povilo Karpavičiaus nuotr.

Vyresnioji Kauno karta dar prisimins senojoje Kauno marių prieplaukoje įsikūrusią kavinę „Paplavokas“, kurią pravažiavęs yra turbūt kiekvienas šio miesto gyventojas. Tiesiai į Pažaislio vienuolyno papėdę iš Londono atskrenda atlikėjas 2nd Gen. Anksčiau „NovaMute“ besileidęs britas po daug metų tylos pagros naujos kūrybos, kuri bus išleista tik kitąmet. Vietinių atlikėjų bus daug daugiau. Viena scena šeštadienį dar saulėje ant vandens, kita viduje sutemus. Sekmadienis, 09 08, 16:00

Kauno kariliono muzikos vasaros koncertų ciklo koncertas

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Po ką tik praūžusio trečiojo tarptautinio Kauno kariliono muzikos festivalio, instrumentu skambins maestro Julius Vilnonis, žadantis puikiai pažįstamų populiarių kūrinių ir pamirštos klasikos programą.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno kariliono muzikos vasaros koncertų ciklo koncertas

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64 Paskutiniajame šių metų vasaros koncertų ciklo pasirodyme karilionininkė Austėja Staniunaitytė-Proietta klausytojus lepins džiaugsminga ir emocijų kupina programa. Ketvirtadienis, 09 19, 18:00

Koncertas „Keturi metų laikai“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kamerinis orkestras „I Solisti Aquilani“ ir smuikininkas Daniele Orlando, Italijoje pristatę naują programą „A. Vivaldi – Keturi metų laikai“ ir susilaukę teigiamo atgarsio, atvyksta į Lietuvą. Atlikėjai baroko muzikos pagalba nori atkreipti visuomenės dėmesį į pasaulines klimato problemas, todėl neatsitiktinai programoje pasirinktas A. Vivaldi „Keturių metų laikų“ kūrinys. Anot jų, gamta keičiasi neįtikėtinai greitai ir pasaulis su kiekviena diena tampa vis gležnesnis dėl užterštumo, o „Keturi metų laikai“ tampa nebe tokie pastebimi. Koncerto idėjai atlieps ir specialiai šiai programai sukurtas trumpametražis filmukas.


Rugsėjis Šeštadienis, 09 21, 23:00

„Isla of Ghia“

Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Naujas elektroninės šokių muzikos bendruomenės sezonas – nauja ir keistų garsų renginių serija klube. Ją pradės svečias iš Latvijos SDK, pasirodysiantis gyvai, bei vietos didžėjai Patricia Kokett, Hilda, Shapoka ir Weevil. Sekmadienis, 09 22, 19:00

„Kaunas Jazz“: Salvador Sobral „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Paskutinę 2018-ųjų rudens dieną įspūdingą koncertą Vilniuje surengęs portugalų dainininkas Salvadoras Sobralis šiais metais vėl atvyks padainuoti Lietuvos publikai. Kaip ir pirmąjį kartą, į Lietuvą jausmingasis „Eurovizijos“ konkurso laimėtojas atvyks festivalio „Kaunas Jazz“ kvietimu. Kaune jis atliks savo solinio repertuaro kūrinius – tarp jų, žinoma, ir „Eurovizijoje“ skambėjusį „Amar pelos dois“. Taip pat – naujo albumo dainas.

kai Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai. Oratoriją atliks vieni garsiausių Lietuvos operos solistų: sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, mecosopranas Ieva Prudnikovaitė, tenoras Rafailas Karpis, bosas Liudas Mikalauskas ir kūrybinės veiklos 50-metį pasitinkantis Kauno valstybinis choras, vadovaujamas jo įkūrėjo, meno vadovo ir vyriausiojo dirigento, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, profesoriaus Petro Bingelio, kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Koncertui diriguos orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, profesorius Gintaras Rinkevičius. Penktadienis, 09 27, 19:00

„GM Gyvai“: Anthony Joseph

VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Ketvirtadienis, 09 26, 18:00

Sezono atidarymo koncertas Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Koncerte skambės viena garsiausių XX a. britų kompozitorių Michaelo Tippetto (1905–1998) oratorija „Mūsų laikų vaikas“ (angl. A Child of Our Time). Oratoriją kompozitorius pradėjo rašyti 1939 m. rugsėjo 1-ąją – Antrojo pasaulinio karo pradžios dieną,

Iš Trinidado kilęs Anthony Joseph yra poetas, rašytojas, muzikantas ir dėstytojas, apdovanojimais bei stipendijomis įvertintas juodaodžių avangardo vedlys. Jo kūriniai

2019 RUGSĖJIS

4 5


Maršrutas ir performansai balansuoja tarp siurrealizmo, džiazo, Karibų kalbos bei muzikos ritmų, o norint jį pristatyti, kyla klausimas nuo ko pradėti – muzikos ar prozos, nes jis stiprus visur. Muzikoje Anthony Joseph puoselėja Karibų šaknis: jo kuriami garsai žaidžia poliritmais, afrobeat, funk skambesiu, suliedami Kubos, Jamaikos, Trinidado, Haičio melodijas.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Sekmadienis, 09 28, 19:00

„Missa pro centesimo anno restitutionis Lituaniae“ Šv. Jurgio kankinio (pranciškonų) bažnyčia, Papilio g. 7

Specialiai Valstybės atkūrimo šimtmečiui Vaclovo Augustino parašyto kūrinio „Missa pro centesimo anno restitutionis Lituaniae“ premjera įvyko 2018 m. lapkritį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Šv. Jurgio bažnyčioje kūrinį atliks ilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, Klaipėdos kamerinis orkestras, Bernardinų giedojimo ansamblis, solistai ir Kauno šokio teatro „Aura“ trupė.

PARODOS 05 31 – 09 30

Paroda „Choras, pakerėjęs pasaulį“

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyrius, K. Petrausko g. 31 Šiemet muzikiniam fenomenui – Kauno valstybiniam chorui (KVCH) – sukanka 50 metų. Šia labai svarbia Kauno miestui ir visai Lietuvai proga Kauno miesto muziejus pristato naują parodą „Choras, pakerėjęs pasaulį“, kurioje apžvelgiami patys reikšmingiausi Kauno valstybinio 4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

choro kūrybinės veiklos įvykiai. Kilnojamoje parodoje eksponuojamos fotografijos, koncertų programos, afišos, dokumentai iš Kauno miesto muziejaus fondų, Kauno valstybinio choro ir maestro Petro Bingelio asmeninio archyvų. Parodoje pateikiamos muzikologų, kompozitorių, dirigentų citatos, įvertinančios KVCH profesionalumą ir unikalumą, choro vadovo ir choristų prisiminimai. Ekspoziciniai stendai iliustruojami gastrolių žemėlapiais, koncertų diagramomis. 08 21 – 09 30

Paroda „1:23:40 – laikas, pakeitęs žmonijos istoriją“ Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64

Š. Jasiukevičiaus nuotr.

1:23:40 – laikas, kai 1986 m. balandžio 26 d. Ukrainoje įvyko didžiausia atominės energetikos avarija. Parodoje turite išskirtinę progą pamatyti publicisto, projekto „Praeities žvalgas“ autoriaus Šarūno Jasiukevičiaus kelionių į šios avarijos teritoriją – Černobylio zoną – fotografijas, kuriose – avarijos likvidacijos reliktai.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt


Rugsėjis 08 22 – 11 03

Naglio Ryčio Baltušniko paroda „WC TV | I dalis. Troškimai“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

09 06 – 10 06

Egidijaus Godliausko paroda „Syntaxis/Meno sintaksė“

Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1 Tapytojas Egidijus Godliauskas gyvena ir kuria Joniškyje. Jo paveiksluose vaizduojamos ir šios dienos aktualijos, ir gamtos motyvai, ir abstrakcijos. „Syntaxis/Meno sintaksė“ – jau 14-toji personalinė menininko paroda. Jos atspirties tašku tapo tapybos kūrinių parodoje tarpusavio sandara, kai vieni kūriniai atsidūrę šalia kitų ima kurti vientisą bendrą vaizdą. 09 06 – 01 05

Leonoros Kuisienės meninės knygrišystės paroda „Duoklė mūzoms“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55 D. Ščiukos nuotr.

Parodoje pristatomas monumentalios mozaikos ciklas gimė iš tikrų piešinių. Tai – senieji WC peizažai. Pasak menininko, sovietiniais laikais viskas buvo draudžiama. Vienintelė vieta, kur galėjai turėti privatumą, buvo WC. Anų laikų WC – tai ištisi grafičio lobynai: nuo troškimų iki deklaracijų. Taip jau nutiko, kad parodos autoriui nepavyko jų nufotografuoti, nors ne kartą kalbino fotografus (tada išmaniųjų nebuvo). Kai kuriuos grafičius saugumiečiai naikindavo. Taip Gedimino stulpus paversdavo namuku su dūmais, dvigubą kryžių – „klasėmis“ ir t.t. Erotinių temų nelietė. „Dabar bandžiau ieškoti internete, bet nieko panašaus jau nėra. Tie skauduliai išnyko su epocha, tad mano darbai daugiau istoriniai nei meniniai“, – sako parodos autorius.

Leonora Kuisienė – mūsų dienomis pamažu nykstantį knygrišystės meną puoselėjanti kaunietė knygrišė, kurios kūrybą geriausiai apibūdina trys dalykai: profesionalumas, eksperimentas ir neoromantinė estetika. Tai ketvirtoji autorinė knygrišės paroda, kurios tema sukasi apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas. Parodoje eksponuojamos knygos, vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu:

2019 RUGSĖJIS

4 7


Maršrutas nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo – iki lietuvių tautos genijaus M. K. Čiurlionio kūrybinio įkvėpimo apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų ir laiškų žmonai Sofijai. Vis dėlto pagrindinis parodos leitmotyvas yra per devynis mėnesius įrištos knygos graikų mūzoms, gimusioms iš devynių Mnemosinės ir Dzeuso meilės naktų.

KINAS Ketvirtadienis, 09 05, 20:00

„Čia buvo Saša“

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Penktadienis, 09 13, 18:00

„Viskas gerai. All good“ atidarymo renginys Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Istorija rodo, kad euforijos ir depresijos ciklai yra vienu metu ir kolektyviniai, ir be galo individualūs. Kartais juos galima apčiuopti lyg giliai po oda juntamą pulsą. „Viskas gerai“, tuo tarpu, yra posakis-maskaradas, nurodantis į būsenų nepermatomumą kažkur šioje ciklų kaitos atkarpoje. Gali būti, kad tai bandymas trumpam pabėgti į namus, kur laikas užsnūdo popiečio saulės atokaitoje ir vyksta nesibaigiantis vakarėlis, puikiai suvokiant, kad taip ir likome bėdoje. Šiuolaikinio meno parodoje „Viskas gerai“ menininkai Jokūbas Čižikas, Monika Janulevičiūtė, Antanas Lučiūnas, Rūta Kiškytė, Ulijona Odišarija, Jurgis Paškevičius, Ieva Rojūtė, Anastasia Sosunova ir Gedvilė Tamošiūnaitė pristatys šiai po Kauno menininkų namus išsikerojusiai parodai sukurtus darbus ir atidarymo performansus.

Kadras iš filmo

Tai nuoširdus ir linksmas Ernesto Jankausko filmas apie porą, kuri nusprendžia įsivaikinti išsvajotą mažą mergaitę, tačiau vietoj jos jiems pasiūlomas paauglys Saša. Direktorė potencialius įtėvius įkalba su berniuku drauge praleisti dieną. Kai Jurga pasiduoda jos spaudimui, prasideda trijulės gyvenimą pakeisiantys įvykiai. Įtemptai dienai baigiantis, kiekvienas privalės atsakyti į klausimą – kas gi yra tikroji šeima? Nuo 09 06

„Gimtinė“

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Kadras iš filmo

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Rugsėjis Išeivijos lietuvio režisieriaus Tomo Vengrio vaidybinis kino filmas – nostalgijos ir ironijos kupinas žvilgsnis į Nepriklausomybės laikų pradžią. Tai filmas apie nesamo rojaus paieškas skirtingose šalyse užaugusių žmonių akimis. Iš Amerikos į gimtinę Viktorija (aktorė Severija Janušauskaitė) grįžta iškart po to, kai Lietuva atgauna nepriklausomybę. Savo šalį, kurioje praleido vaikystę, kurioje džiaugėsi ir mylėjo, ji nori parodyti už Atlanto gimusiam paaugliui sūnui Kovui. Į Lietuvą Viktoriją veda ir dar vienas tikslas – dabar geriausias laikas atsiimti tėvo žemę. Filmuota ir Kaune!

pi gilesnė istorija – vardan šeimos paaukojusi architektės karjerą, moteris gyvena nemylimame mieste ir jaučiasi dreifuojanti. Planuojant šeimos išvyką į Antarktidą, Bernadeta netikėtai pradingsta be pėdsakų – moteris leidžiasi į savęs pačios paieškas, pasaulio pakraštyje tikėdamasi iš naujo atrasti laimę, gyvenimo kelią ir vietą po saule. Sekmadienis, 09 08, 14:00

„Aušros pažadas“ (Promise at Dawn) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Penktadienis, 09 06, 18:00

„Kur tu pradingai, Bernadeta?“ (Where’d You Go, Bernadette) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Kadras iš filmo

Marios Sample bestseleriu paremtas režisieriaus Richard Linklater filmas „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ pristato komediją, kurios pagrindinė herojė – architektė Bernadeta Fox (akt. Cate Blanchett). Žavinga moteris, regis, turi viską: jaukius namus, nuostabią dukterį ir mylintį vyrą. Deja, už gražaus fasado sly-

Režisieriaus Eric Barbier filmas yra 1914 m. Vilniuje gimusio pasaulinio garso prancūzų rašytojo Romain Gary istorija, papasakota pagal to paties pavadinimo autoriaus biografiją. Romano Kacevo (tikrasis rašytojo vardas) tėvai buvo Lietuvos žydai: motina Nina buvo kilusi iš Švenčionių, tėvas Aris-Lybas – iš Trakų. Tiesa, jau suaugęs R. Gary manė, kad tikrasis jo tėvas buvo aktorius (kaip ir jo motina) Ivanas Mosžuchinas, į kurį rašytojas buvo stulbinamai panašus – apie šį įtarimą pasakojama ir R. Gary autobiografijoje.

2019 RUGSĖJIS

4 9


Maršrutas 09 20 – 09 22

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“

„Pirmoji banga“ šiemet į Vilniaus ir Kauno kino sales grąžins 11 ankstyvojo kino juostų. Kai kurios jų buvo rodytos Lietuvoje tarpukario laikotarpiu, kitos – visai nematytos arba tik neseniai prikeltos naujam gyvenimui. Vieni filmai savo laiku rinko minias, o kiti pripažinimo sulaukė tik po kelių dešimtmečių.

09 03 – 09 06

Ekskursijų ciklas „Nauji Prezidento rūmai“

Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune, Vilniaus g. 33

09 26 – 10 06

Tarptautinis Kauno kino festivalis

Evaldo Virkečio nuotr.

Festivalis šiemet jau 12-ą kartą kauniečius kvies atrasti nekomercinį kiną, skatinantį žiūrovus klausti, nebijoti reaguoti ir diskutuoti. Nors festivalis visuomet skyrė ypatingą dėmesį menininkų filmams, šįkart jo programą nušvies ir daug žymiausių pasaulio kino festivalių favoritų. Nuo tamsioms galerijų salėms skirtų juostų iki filmų, kuriems žadami Oskarai – Tarptautinis Kauno kino festivalis ir toliau vykdo savo pažadą žiūrovus supažindinti su kino pasaulio naujienomis.

Rugsėjo 1 d. sukanka lygiai šimtas metų kai į buvusius Kauno gubernatoriaus rūmus, iš jų pasitraukus Oberosto civilinės administracijos viršininkui, įsikėlė pirmasis Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona kartu su Prezidento kanceliarija. Pastatas, kuriame rezidavo visi trys 1919–1940 metų Lietuvos Prezidentai, tapo Lietuvos valstybingumo ir politinės galios centro simboliu. Šia proga istoriniuose rūmuose veikiantis muziejus – Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune – kviečia lankytojus į ekskursijų ciklą, kurio metu supažindins su 175 metus skaičiuojančio pastato istorija. Ekskursijos „Gubernatoriaus rezidencija“, „Rūmuose šeimininkauja vokiečiai“, „Prezidento rūmai“, „Po raudona vėliava“ nemokamos, jų dalyviai mokės tik „studentišką“ muziejaus lankymo bilieto kainą – 2,5 Eur.

Įvairios vietos

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

KITI RENGINIAI

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Rugsėjis 09 06 – 10 06

Festivalis „Kaunas Photo“ Įvairios vietos

Hannes Wiedemann. „Grinders“

16-asis tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ šiemet grįžta su tema „Skaitmeninis-Virtualus-Tikras“. Festivalio teminė programa, kuri bus pristatoma M.Žilinsko dailės galerijoje, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje ir VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre, kvies sutelkti dėmesį į virtualaus pasaulio procesus, skaitmeninio gyvenimo būdo pasekmes, duomenų srautus, ryšius, elektroninius nusikaltimus ir saugumą, mašinų mokymąsi, stebėjimą, automatizavimą, grėsmes ir trapias ribas. Taip pat jau pirmąjį festivalio savaitgalį bus atskleistas konkurso „Kaunas Photo Star“ nugalėtojas, o laureatų darbus pamatyti galėsite penkiose senamiesčio erdvėse bei nugalėtojo atskleidimu Kauno fotografijos galerijoje.

09 06 – 09 07

Fluxus festivalis Įvairios vietos

M. Plepio nuotr.

Pirmojo rudens penktadienio vidurnaktį „Kaunas 2022“ kviečia susitikime Fluxus tėvo Jurgio Mačiūno aikštėje ir kopti į Parodos kalną netikėčiausiais būdais – aukštyn kojomis ar atbulomis, su parašiutais ar kosmonautiškais kostiumais. Kalno viršuje kopimas nesibaigs – Fluxus tunelis ves į didžiausią Kauno bendruomenių susitikimą. Čia kiekvienas taps Fluxus kūrėju prisijungiančiu prie keisčiausio metų festivalio! Taip pat visus norinčius įgyti žinių bei pažinčių „Kaunas 2022“ kviečia dalyvauti Fluxus festivalio bendruomenių forume, vyksiančiame tarp miesto ir rajono – Rokuose. Diskutuosime ką bendruomeniškumas reiškia mums, kauniečiams.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 RUGSĖJIS

5 1


Maršrutas 09 06 – 09 08

09 16 – 09 22

LSU lengvosios atletikos maniežas, Aušros g. 42

Įvairios vietos

„Baltic Tattoo Convention“

Sekmadienis, 09 15, 12:00 – 18:00

„Red Bull“ muilinių lenktynės Parodos kalnas

N

D

O

R

I

U

S

Tai didžiausias tatuiruočių kultūros festivalis Baltijos šalyse. Renginyje dalyvauja tik griežtus kokybės standartus atitinkantys ir pripažinimą įgavę meistrai iš viso pasaulio. Konvencijos metu meistrai tris dienas varžysis 17-oje skirtingų nominacijų ir išsidalins pusšimtį apdovanojimų. Renginio metu vyks kultūrinė programa.

E L

Konferencija „Tiesiant tiltus. Mintys apie kitokią Rusiją“

A K

Šiais metais Kaunas žymi bendradarbiavimo 30 metų sukaktį su seniausiu miesto partneriu – Lipės apskritimi (Vokietija), Ta proga kartu su Vokietijos ambasada, Gėtės institutu ir Vokietijos-Baltijos šalių pramonės rūmais Kauno miesto savivaldybė organizuoja visame mieste išsibarstysiančių įvykių kupiną savaitę. Tarp programos akcentų – vokiški filmai „Romuvoje“, tapybos ir knygų parodos, vokiškų patiekalų degustacijos, net keli jungtiniai chorų koncertai, sporto renginiai, ekskursijos „Vokiečių pėdsakais po senuosius Šančius“, paskaita apie kraštovaizdžio architektūrą Vokietijoje, verslo kontaktų susitikimai. Visą Vokiečių dienų Kaune programą rasite www.kaunas.lt. Penktadienis, 09 20

„Red Bull“ nuotr.

Po vienuolikos metų pertraukos į Lietuvą sugrįžta visame pasaulyje mylimos ir laukiamos „Red Bull“ muilinių lenktynės. Tai keistas reiškinys, kurio metu nutrūktgalviai savo pačių sukonstruotomis vežėčiomis skrieja nuo kalno, siekdami geriausio rezultato. Kauno Parodos kalno papėdėje įrengtoje trasoje netrūks kliūčių, tramplynų ir posūkių, tad trasos galą pasieks tikrai ne visi – praktika rodo, kad vežėčios mėgsta lūžti ir virsti! Tačiau tai – ne bėda, kadangi prieš lenktynes visi jie bus išstatyti jūsų apžiūrai. O pažiūrėti į ką bus, nes praktika rodo, kad dalyviai mėgsta pasistengti.

5 2

Vokiečių dienos Kaune

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Įvairios vietos

Remio Ščerbausko nuotr.

Tai jau antroji filosofui Leonidui Donskiui atminti skirta konferencija, kurią organizuoja Vytauto Didžiojo universitete veikiantis Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras. Dieną pradės filmo „The Russian


Rugsėjis Opposition“ (autoriai Jevgenijus Gindilis ir Kirilas Rogovas) peržiūra ir diskusija. Popiet konferencijoje vyks diskusija, kurioje dalyvaus žurnalistas ir rašytojas Arkadijus Ostrovskis, buvęs Helsinkio grupės narys, politinis kalinys Viačeslavas Bachminas, buvęs JK ambasadorius Rusijoje Andrew Wood ir kiti. Po diskusijos vyks koncertas M. K. Čiurlionio galerijoje. 09 20 – 09 22

Kultūros paveldo dienos: „Hanzos pirklio istorija“ Susitikimo vieta nurodoma užsiregistravus

Kaip ir kasmet, Kultūros paveldo dienos Kaune turi ypatingą temą. Šiemet gilinamės į Hanzos laikus! Juk Kaunas – vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame veikė Hanzos pirklių kontora, tačiau dažnas miestelėnas apie šią epochą žino nedaug. Rugsėjo 20, 21 (11 ir 14 val.) ir 22 (11 ir 12:30 val.) dienomis senamiestyje vyks nemokamos ekskursijos „Hanzos pirklio istorija“. Daugiau informacijos apie ekskursijas suteiks ir užregistruos „Kaunas IN“ turizmo informacijos centras (Rotušės a. 15). Taip pat čia galite pasiimti ką tik išleistą „It’s Kaunastic“ serijos žemėlapį šia tema ir tyrinėti Kauno istoriją savarankiškai. Ekskursijos finansuojamos nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos, atgaivinimo ir leidybos projekto dalinio finansavimo valstybės biudžeto lėšomis.

Penktadienis, 09 20

Vaižganto gimtadienis

Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus, Aleksoto g. 10 Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Vaižgantui jau 150! Kunigo ir rašytojo butą visą dieną galėsite lankyti nemokamai, kaip ir Maironio lietuvių literatūros muziejų. Aplankysite vaikų piešinių parodą „Aš – Juozas Tumas-Vaižgantas“, taip pat visapusišką ekspoziciją „Baltai pražydusiam“, o pietų pertrauką praleisite žiūrėdami filmą „Tumo kodeksas“. Vakare lauks ir interaktyvi ekskursija-diskusija. Šeštadienis, 09 21

KAFe 2019: „Erdvės“

Viešbutis „Britanika“, Kęstučio g. 26

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Kauno architektūros festivalio pirmasis rudens renginys ir simbolinis festivalio atidarymas kviečia miestiečius pažvelgiant į savo kintančio miesto erdves iš naujos perspektyvos – nuo legendinio landmark’o stogo. Daugiau apie renginį ir registracija – www.kafe.lt ir socialiniuose tinkluose.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 RUGSĖJIS

5 3


Maršrutas Antradienis, 09 24, 18:00

Ciklo „Miesto kultūra. Miestai be miestiečių“ paskaita

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Architektūros katedra organizuoja devynių paskaitų ciklą. Šiuo projektu Architektūros katedra siekia aktualizuoti šiuolaikinės architektūros aspektus ir jų įtaką miesto veido, kultūros ir visuomenės poreikių formavimuisi. Rugsėjo viešnia svečias – dr. Katarzyna Palubska iš Liublino gamtos mokslų universiteto. Jos pranešimo tema: „Historic landscape – reading a city anew. Revitalization of selected public spaces in Warsaw“.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

VDA Kauno fakultetas, Muitinės g. 4

Ketvirtadienis, 09 26, 19:00

Slemas #26

5 4

Ketvirtadienis, 09 26, 17:00

„Godo“ gimtadienis

Baras „Godo“, Laisvės al. 89 Vienerių metų sukaktį kultūros baras rengiasi minėti net kelias dienas. Gimtadienį pradės baro metus atspindinčio zino premjera. Leidinį, kuriame – svarbiausi metų įvykiai ir kūriniai, palydės paroda, kurioje – Artūro Novikovo bei Eglės Cimalanskaitės fotografijos bei Asur Sura plakatai. Vėliau – mėgstamo eilėraščio skaitymai, jau baro vizitine kortele tapęs renginys, kuris šįkart dedikuojamas Europos kalbų dienai paminėti. Rugsėjo 28 d. gimtadienis bus švenčiamas su atlikėjais Waterflower, Kojosopa ir Arma.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gerdos Žemaitytės nuotr.

26-asis Kauno menininkų namų slemas duris atveria, tikėkimės, saulėtam rudeniui ir į sceną kviečia pasidalinti ką tik prabėgusios vasaros įspūdžiais. Išankstinė registracija: asta@kmn.lt. 09 27 – 09 29

KAFe 2019: „Herithon’2019“ Studentų g. 56

Kauno architektūros festivalis kviečia į pirmąjį Lietuvoje interaktyvaus paveldo hakatoną. Renginio tikslas – permąstyti ir naujai įveiklinti paveldą Kauno mieste, kartu inicijuojant naujųjų technologijų, architektūros ir meno disciplinų aktyvų bendradarbiavimą. Skaitmenizacija, alternatyvių žemėlapių sudarymas, skaitmeninių platformų kūrimas ir architektūros objektų transformavimas – tai tik kelios hakatono kryptys. Registruotis ir dalyvauti kviečiami IT specialistai, paveldosaugininkai, architektai,


Rugsėjis menininkai ir visi neabejingi Kauno miestui. Paraiškų rengėjai laukia tiek iš suformuotų komandų, tiek iš pavienių asmenų, turinčių puikių idėjų ir ieškančių bendraminčių. Renginio organizatoriai suteiks visą reikiamą pagalbą suburiant tarpdiscipliniškas komandas. Daugiau apie renginį ir registracija – www.kafe.lt ir socialiniuose tinkluose. Šeštadienis, 09 28, 14:00

Kurčių jų poezijos festivalis „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

Pamenate, šių metų gegužės numeryje pristatėme fotoistoriją apie kurčiųjų poeziją ir poetą Arnoldą Matulį. Taigi labai džiaugiamės, kad dabar galime anonsuoti ir visą kurčiųjų poezijos festivalį! Į jį kviečia Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacija. Festivalio dalyviai raiškos mokėsi iš vasarą Lietuvoje viešėjusio lektoriaus iš Prancūzijos. Poezijos plastika žavi ir kaip šokio spektaklis, tad net visai nesuprantant lietuvių gestų kalbos yra ko pasisemti. Beje, bus ir vertėjų į žodinę lietuvių kalbą! Šeštadienis, 09 28, 10:00 – 18:00

„Vegfest LT Kaunas“

„Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Renginys, skirtas veganizmui bei augalinei mitybai populiarinti, kvies ne tik paskanauti veganiškų užkandžių, karštųjų patiekalų, desertų ir gėrimų, įsigyti įvairių pusfabrikačių, mėsos ir pieno produktų pakaitalų, ekologiškų prekių, receptų knygų, virtuvės įrangos, natūralios kosmetikos, drabužių, papuošalų ir aksesuarų, bet ir dalyvauti pamokose, paskaitose, kitose veiklose. Per keletą „Akropolio“ erdvių išsidėstysiančiame festivalyje dalyvaus daugiau nei 70 verslų iš Lietuvos ir užsienio. Ketvirtadienis, 10 03

KAFe2019 x TKKF: „Architektūros patirtys kine“ „Sakramentas“, Vilniaus g. 31

Kauno architektūros festivalis ir Tarptautinis Kauno kino festivalis sujungė jėgas išskirtiniam renginiui Kaune. „Architektūros patirtys kine“ tyrinės miesto kino erdves specialiai renginiui parengtoje ekskursijoje ir pakvies patirti subtilų architektūros poveikį kino seanse, kurį lydės tarpdisciplininė diskusija. Po renginio turėsite galimybe iš arčiau susipažinti su kino ir architektūros sąlyčiais neformalioje vakarinėje dalyje. Daugiau apie renginį – www.kafe.lt, www.kinofestivalis.lt ir socialiniuose tinkluose.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019 RUGSĖJIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

„ Soboras gadina geriausios miesto centro vietos išvaizdą. Jis, tarytum, slegia Laisvės Alėją savo sunkia mase, pastoja jai kelią.“ Iš straipsnio „Vergijos laikų paminklas“, „Lietuvos žinios“, 1931 08 06, p.1

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

5 6

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Aistė Bielevičiūtė, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kamilė Kaminskaitė, Kotryna Lingienė, Kotryna Urbonaitė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Petras Palilionis, Rasa Chmieliauskaitė, Teodoras Biliūnas.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2019 2017 Nr. Nr. 92 (49) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 RUGSĖJIS  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 RUGSĖJIS  

Advertisement