__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

Diskoteka

VirĹĄelio iliustracijos autorius Paulius Petrauskas

2019 04


Šio „Tresto“ lankytojo pravardė Idolas, nes jis buvo Billy Idolo gerbėjas. Daugiau apie „Trestą“ skaitykite ir žiūrėkite 4 psl. ir 10 psl. / Edvardo Vrubliausko nuotr.


Prieš dvejus metus, balandį, „Kaunas pilnas kultūros“ kalbėjosi su bigbito epochos liudininkais ir dalyviais. Pernai tyrinėjome prieš trisdešimt metų ištikusį roko ir pankroko sprogimą. Tuomet baigdami pokalbį su grupės „Mountainside“ nariu stabtelėjome ties valgykla „Pakalnė“. Ji įkvėpė grupės pavadinimą, ji buvo ir vienas pirmų jų elektroninės muzikos taškų Kaune.

Didžėjau, išgelbėk mano gyvenimą Taigi šis balandis – apie šokius. Šokius pagal techno, house ir šiek tiek pagal metalą. Šokius valgyklose, kino teatruose, arkivyskupijoje, prekybos centre, kultūros namuose. Apie didžėjus, gelbėjusius jei ne gyvenimus, kaip toje dainoje, tai bent pilką kasdienybę. Nelengva buvo surinkti išblukusius ar net specialiai ištrintus amžininkų prisiminimus. Daugeliui žurnale nagrinėjamo laikotarpio šokėjų dabar 40 metų ar daugiau, ne vienas jų nebeturi nieko bendra su naktinėmis pramogomis ir elektronine muzika. Tiems, kurie atsiminimais – pasitarę su senais bičiuliais, pasiknisę stalčiuose ir gerai pasijuokę – dalinosi, mes labai dėkingi.

Netgi tam vienam, kuris, pažadėjęs duoti interviu, išėjo į piligriminę kelionę Santjago de Kompostelos link. Dėkojame ir linkime, kad kas nors kada nors viską surinktų į monografiją, nes fotografijos bluks ir toliau, o fizinių epochos pėdsakų, kaip sužinosite versdami žurnalą, iš esmės jau ir nebeliko. Visiškai netyčinis, bet simboliškas sutapimas – kaip tik šį balandį minimas Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 30-metis. Daugelis šio numerio herojų ir tų, kurie liko tarp eilučių, buvo vieni pirmųjų atkurtojo VDU studentų. Taigi išėjo toks netipiškas, 130 dūžių per minutę greičio, bet labai kultūringas sveikinimo atvirukas.

2019

BALANDIS

3


A J I R O T S I O T O F

Šiuo metu Čikagoje gyvenantis Edvardas Vrubliauskas kauniečiams geriau žinomas kaip Rublis. Šią fonetinę pravardę jam prilipdė dar mokykloje. Į „Trestą“, kultinę Kauno centro vietą, apie kurią šiame numeryje pasakojame ir plačiau, Rublis vaikščiodavo, nes „daugiau nieko tinkamo formato nebuvo – tai buvo antipopsinė vieta, ten buvo visi draugai, visas breiko kolektyvas“.

Rublio diplominis Gunars Bakšejevs Edvardo Vrubliausko nuotr.

„Tresto“ epochos metu Rublis mėgo „Beastie Boys“ ir studijavo fotografiją, taigi šie 9-uoju dešimtmečiu alsuojantys kadrai – jo diplominis darbas. Fotografas tikina muzikinio skonio, kuriam daug įtakos turėjo „Tresto“ didžėjus Saulius Čemolonskas, nepakeitęs, tik išplėtęs.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Fotografas kaip snaiperis. Pasirenki rakursą ir lauki prilipęs prie kameros. Nors būna ir ekspromto“, – linkėjimus trestiniams internetu iš Čikagos siunčia Rublis. Gal fotografijose atpažinote save?


2019

BALANDIS

5


A J I R O T S I O T O F 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2019

BALANDIS

7


A J I R O T S I O T O F 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


22001 199 B A L A N D I S

9


A M E T O I S E N Ė M

Prieš gerokai daugiau nei 30 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę muzikai bei šokiams, tad užsitikrino vienos karščiausių Kauno vietų vardą. Šiandien jos nebėra nė ženklo – 2006 m. čia įvyko paskutiniai kino seansai, o po kurio laiko ant pastato pamatų iškilo Kauno apygardos teismas.

„Mes iš tiesų bendraudavom“ Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

„Oi, čia tai buvo smūgis – kas tik nori, parduotuvė, turgus, bet tik ne teismas. Mums, laisvoms dvasioms, nusiteikusioms prieš bet kokią tvarką, buvo skaudu. Tačiau tuomet visi trestavi jau turėjo rimtesnių užsiėmimų – dirbdavom po 18 valandų per parą, iš mūsų išaugo politikų, verslininkų, žiniasklaidos žmonių karta – arba buvo išvykę į užsienį,

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tad galėjusių pakovoti už „Trestą“ nebuvo“, – paskutines karštojo taško gyvenimo dienas prisimena kaunietis Liutauras Varanavičius. Žinoma, tai buvo jau pokalbio pabaiga. Pradėjome nuo 1985-ųjų, kai tuomet dar nepilnametis, bet jau labai aktyvus Liutauras pirmąkart pravėrė „Tresto“ duris.


Vėlesnysis „Tresto“ periodas. Autorius nežinomas.

22001 199 B A L A N D I S

1 1


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Į „Trestą“ alternatyvusis Kauno jaunimas būriais traukdavo nuo Laisvės alėjos kavinės „Laumė“ ir pirmosios Kauno picerijos, veikusios šiuo metu parduodamose patalpose šalia Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Pica su svogūnais čia kainuodavo 54 kapeikas ir, sako, buvo skani. Taigi picos, alaus (atsinešto iš daryklos trilitriniame stiklainyje), pokalbių ir – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį – į „Trestą“. Kitokių pažiūrų žmonės rinkdavosi diskotekas tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) III rūmuose už Soboro, minią A. Mickevičiaus gatvėje taip pat atskiesdavo apsaugos darbuotojai – kultūristai. Taigi patekęs į vidų, jei nebuvai per jaunas, per daug apsvaigęs ar per daug agresyvus, būdavai patikimoje ir labai draugiškoje kompanijoje. „Toks nedidelis 300 žmonių būrelis“, – juokiasi Liutauras. Jis mano, kad gyvo bendravimo žavesys šiandien ne toks aktualus, todėl ir tokių vietų kaip „Trestas“ nėra. „Mes iš tiesų bendraudavom, žinodavom visus gyvenimo įvykius, pasitikėdavom vieni kitais. Juk po šešias ir daugiau valandų ant to paties suoliuko prasėdėdavom. O dabar, jei tu bijai telefonu kalbėti, verčiau rašai elektroninius laiškus, tai turbūt bijosi ir į klubą nueiti.“ Arba nueisi į klubą ir jame feisbukinsi. „Treste“, jei norėdavai tiesiog pabendrauti, tai darydavai pirmojo aukšto fojė ar kavinėje. Šokiai – triukšmingi – vykdavo antrajame aukšte, o kadangi muzikos stiliai keisdavosi, pailsėti ir pasikalbėti progų turėjo daugelis. „Metalotekos, specialios metalo muzikos dienos, man buvo įdomiausios, bet iš esmės „Treste“ skambėjo viskas – ir rokas, ir elektronika. Didžėjai turėjo savo

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

prioritetų, bet buvo labai tolerantiški, neužsispyrę.“ Pavyzdžiui, buvo toks Billy Idolo gerbėjas, kuriam vakaro vedėjai stengdavosi pagroti porą kumyro kūrinių. Liutaurui „Trestą“ geriausiai simbolizuoja „Van Halen“ kūrinys „Jump“ – įsivaizduokit, kaip vienu metu pagal šį kūrinį šokinėja 400 žmonių. Vienas impozantiškiausių „Tresto“ didžėjų buvo prieš porą metų miręs Saulius Čemolonskas, apie kurį šiek tiek rašėme praėjusių metų balandžio numeryje. Jis ypač domėjosi elektronine muzika, taigi ir jos „Tresto“ grojaraščiuose netrūko. Kiek vėlesniu etapu būdavo netgi vien techno dedikuotų sekmadienių. Pas Saulių į Kulautuvą „Trestas“ ir pats dūzgėms nuvykdavo – kurį laiką diskotekos čia trukdavo per naktį, bet vienu metu buvo liepta jas baigti 23 valandą. „Tada visi važiuodavo į Kulautuvą – su paprastu 50 vietų autobusu mūsų du šimtai nuvažiuodavo ir pratūsindavo bent iki pirmo autobuso atgal į miestą.“ Įvaizdis. Ar buvo svarbu sekti madas, kurti stilių? „Grandines prie diržų segdavomės visi“, – sako Liutauras. Breiko laikais, prisimena jis, jau reikėdavo ryškesnių drabužių. 1989 m. jis iš Lenkijos, kurioje lankėsi kartu su savo prodiusuota thrash metal grupe „Dykuma“, atsivežė juodus su žalia juosta apačioje šortus ir derindavo juos prie marškinių su palmėmis. Taip apsivilkęs ėjo ir į stojamųjų konsultaciją tuomet ką tik atkurtame Vytauto Didžiojo universitete: „Būdavo fantastika, kai išėjus į miestą iš paskos bėgdavo vaikai ir rėkdavo: „Aaaa, su triusikais!“ Troleibuse vyresnės moterys net siūlė pinigų nusipirkti naujiems drabužiams... Prieš pat atkuriant Nepriklausomybę, Kaune, taigi ir tarp trestinių , buvo populiaru užsiimti tiek breiku,


Toks nedidelis 300 žmonių būrelis.

tiek kovos menais, ypač karatė. Šešėlinio pasaulio atstovas Remigijus Daškevičius buvo vienas geriausių breiko šokėjų Lietuvoje, laimėjęs ne vieną konkursą, tad su savo bičiuliais ateidavo pašokti. Ir, kaip prisimena Liutauras, elgdavosi sąžiningai bei korektiškai. Apie 1990 metus prasidėjo, Liutauro žodžiais kalbant, „nesąmonė“, kai pats Daškevičius nebeateidavo, bet užsukdavo jaunesni jo kolegos. Jiems nieko nereiškė išplėšti merginą iš vaikino glėbio ir išsivežti. Apie 1993–1994 metus padėtis nepagerėjo – tuo metu visame Kaune ji buvo nekokia. „Manau, dėl to „Trestas“ ir nunyko – ne dėl ekonominės, bet dėl kriminogeninės situacijos lankytojų buvo vis mažiau.“

Jei internete susirasite Joelio Sarakulos kūrinio „Matchstick Girl“ klipą, kurį režisavo ir iš istorinių kadrų sumontavo kaunietė Simona Žemaitytė, jame, sako Liutauras, pamatysite tuometinių trestinių polėkį, drąsą ir bendrystę. Savotišku tarpuvaldžiu, kai „Trestas“ priklausė visiems ir drauge niekam, bendruomenė savo rankomis klubą tvarkė ir remontavo: „Norėjom, kad patiems ten laiką leisti būtų miela, tvarkėmės kaip šeimininkai.“ Visgi niekaip teisiškai neapibrėžtai bendruomenei patalpų išsinuomoti niekas nesiūlė, atsirado privatus operatorius. Dar vienas trumpas, bet itin efektingas momentas Kauno naktiniame gyvenime buvo kavinė „Gesta“, veikusi prie atkurtojo VDU: „Visas studentiškas jaunimas persikėlė ten. Nedidelėje kavinės erdvėje sutilpdavo keli šimtai žmonių, kurie, be abejo, šokdavo ant stalų. Taigi buvo dar mažiau priežasčių eiti į „Trestą“. Beje, yra tokia tikra istorija: Kaune šiuo metu gyvena mergina išskirtiniu vardu Gesta, kurios tėvai susipažino būtent ten. „Ten turbūt buvo geriausia, kas galėjo būti diskotekų prasme. Dubas su Dusia (Nidas Kiuberis) ten darė viską“, – sako Liutauras ir neabejoja, kad visi jo kartos VDU absolventai jam pritartų. Muzika buvo visiems gera: „Būdavo visko – ir Povilaičio.“ Nors Liutaurui geriausiai „Gestos“ epochą įprasmina „Accept“ kūrinys „Balls to the Wall“. 2012 metais klube „Siena“ vyko „Tresto“ trisdešimtmetis. „Buvo daugiau nei šimtas žmonių! Beveik visi didžėjai... Manau, tokį susibėgimą netrukus pakartosim, nors dabar sunkiau visus sugaudyti“, – sako Liutauras. Norėtume ten apsilankyti. O kol kas spaudžiam pauzę „Van Halen“ kasetėje ir keliamės į V. Putvinskio gatvę.

2019

BALANDIS

1 3


A M E T O I S E N Ė M

Kad geriau pajustumėt atmosferą, gaubiančią šį rašinį, susiraskite ir įsijunkite, pavyzdžiui, „Happy Mondays“, Green Velvet, Terry Francis, Étienne de Crécy ar net LTJ Bukem 10 dešimtmečio kūrybos. Geriausia – vientisų miksų iš pasirodymų klubuose. Jei naktinis gyvenimas yra tai, ką kultivuojate kiekvieną penktadienį, gali būti, kad skambesys jums bus artimas. Muzikos mados sukasi ratu, paskui jas – ir įvaizdžio. Todėl, pavyzdžiui, „Lizde“, vieninteliame šiuo metu Kaune veikiančiame tokios koncepcijos klube, kartais galima pasijusti it persikėlus į devyniasdešimtuosius. Juk čia vyksta net VHS šlovinimo apeigos.

Kažkas tikrai buvo Daina Dubauskaitė

„Elektroninė muzika, reivo judėjimas buvo kažkas labai smarkiai kitokio, naujo ir nepažinto. Tai buvo šviežio oro gūsis iš Vakarų. Kartu ir jaunatviškas maištas bei nauja pasaulėžiūra. Su visomis blogomis ir geromis pusėmis jaunam žmogui“, – paklaustas apie tai, kodėl prieš beveik 30 metų įsiliejo į Kauno vakarėlintojų gretas, sako grafikos dizaineris Marius Kneipferavičius. Apie „Pakalnę“, naktiniame miesto

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

gyvenime žybtelėjusią 10 dešimtmečio viduryje, taip pat kalbėjomės su architektu Mantu Mickevičiumi, fotografu Teodoru Biliūnu. Ne vieną istoriją teko girdėti ir iš daugiau lūpų, neretai – kelias vieno įvykio versijas. Kad ir apie valgyklos bufeto darbuotojas, naktį virsdavusias reivo barmenėmis. Jas geru žodžiu mini ir šio numerio herojus Erichas Juozaitis. O kitame pokalbyje nugirdau, kad vienos pravardė buvo „Seksas“.


Marius Kneipferavičius ir Povilas Pauplys didžėjauja. M. Kneipferavičiaus archyvo nuotr.

„V. Putvinskio gatvėje 1990 metais buvo pastatytas priestatas ir jame įrengta kavinė „Pakalnė“, kurios architektas ir pirmo interjero autorius buvo <…> Algimantas Sprindys. Kai kuriems iš mūsų ši vieta tapo antraisiais namais. Įėjusį į pastatą dešinėje pasitikdavo rūbinė, kažin, ar kada tarnavusi pagal paskirtį: kiek prisimenu, paprastai joje, ant grindų susėdę, rūkė ir diskutavo studentai“, 1 – savo tinklaraštyje pasakoja Kauno istorijos tyrinėtoja Marija Oniščik. Pailgą patalpą, iškaltą medžiu, netruko nusižiūrėti čia pat besimokę

VDU studentai, kurių kompanijoje buvo ir žmonių iš kitų Kauno aukštųjų mokyklų. Pavyzdžiui, Mantas tuometiniame VDA Kauno dailės institute studijavo architektūrą, kurią pasirinko neįstojęs į dizainą. Neįstojo, bet buvo vienu iš „Pakalnės“ renginių skrajučių ir plakatų (juos kurdavo Instituto kompiuterių klasėje, buvo ir Eidrigevičiaus motyvų „pasiskolinęs“) autorių. Netgi sukūrė logotipą Kauno alternatyviosios muzikos klubui „RyRalio“, kurio pavadinimas suponuoja, kad didžėjus – tai lyg piemenėlis, ganantis aveles šokių

1 ONIŠČIK, Marija. Kaunas nykstantis ir išnykęs: Vienybės aikštė. Prieiga per internetą: http://marijosblogas.blogspot.com/2017/09/kaunas-nykstantis-ir-isnykes-vienybes.html

2019

BALANDIS

1 5


A M E M

Ė

N

E

S

I

O

T

Klubo „RyRalio“ pažymėjimą išsaugojo Marius Kneipferavičius. Jame matomas ir logotipas, apie kurį kalbame straipsnyje.

aikštelėje. Kalbėdami apie logotipą susiginčijome, ar klumpėmis avinti mergaitė žiūri į vinilinę plokštelę, ar į ežerėlį. Bet kuriuo atveju lietuviškumas, tautiškumas tuometiniam jaunimui buvo svarbu – svarbiau negu tai, ar renginių plakatus supras ir pašokti ateis į Kauną užklydę užsieniečiai. Klubas „RyRalio“ buvo visiškai oficialus, turėjo įstatus ir antspaudą. Taigi susitarti su valgyklos vadove dėl patalpų nuomos sunku nebuvo. Mantas prisimena, kad pirmąjį vakarėlį moteris aplankė, bet pamačiusi, kad nieko baisaus čia nevyksta, ramiai išvažiavo ilsėtis. Klubo nariai, kurių buvo per dvidešimt, dirbo atsakingai – vieni valė prišiukšlintas valgyklos erdves, kiti stumdė stalus, treti kitaip prižiūrėjo tvarką, ketvirti grojo. Juk iškart po vakarėlių valgykla vėl atsidarydavo, taigi pasitikėjimą reikėjo išsaugoti. Kadangi patalpos

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

niekuomet nebuvo klubui atiduotos ilgiau nei nakčiai, čia nebuvo kardinalių interjero pakeitimų, nors Marius prisimena, kad salę dekoruodavo, o valgyklos langus – užklijuodavo. „Svarbiausia buvo šviesos ir dūmai“, – juokiasi Mantas, kuriam irgi yra tekę čia pagroti. Iš pradžių grodavę lyg ir pakaitomis. O vienas tuometinių vakarėlių lankytojų, vėliau irgi tapęs didžėjumi, Martynas Kunigėlis (Antanas Gustaitis), išduoda pikantišką aparatūros istoriją: „Atsimenu, kad Povilas Pauplys ir Teodoras Biliūnas grodavo iš manęs pasiskolintu penkių kompaktinių diskų changeriu, kurį būdamas dar moksleivis parsivežiau iš JAV. Jie jį turėjo gal metus, grąžino tokį vos palūžusį, bet man nebuvo gaila, nes renginiuose iš jo leisdavo Plastikmaną.“ Nors „Pakalnė“ kauniečių atsiminimuose kotiruojama kaip elektroninės muzikos vakarėlių vieta, iš tiesų


šokiniai ritmai buvo tik dalis renginių organizatorių ir lankytojų fonotekos. „Klausėmės visko: nuo pankroko iki house – taip juk įdomiau, galėjai pasirinkti pagal nuotaiką – nebuvo taip, kad štai, aš depešistas, o jūs visi klausot nesąmonių“, – sako Mantas. Tik patikslina, kad lietuviška popmuzika bent jau jo smegenyse iš esmės buvo blokuojama. Matyt, esminiu muzikiniu „Pakalnės“ vienetu galima laikyti „Žvėriukus“. Tai jau minėtas Povilas Pauplys ir Šarūnas Karalius, vakarietiškos elektroninės šokių muzikos kultūros – neretai nelegalios, dėl to tokios gardžios – Londone ragavę ir gabenę ją į Kauną. Muzikiniai mainai su užsieniu, užtikrindavę, kad mados neatsiliktų, vyko ir per savadarbę žiniasklaidą – zinus. Lietuviai gaudavo įrašų, kuriuos apžvelgdavo rašiniuose, pagrodavo šokėjams bei duodavo persirašyti draugams. Be to, klubo nariai kartu vykdavo į patyrimines keliones – drauge aplankytas ne vienas užsienio muzikos festivalis. Taupūs lietuviai brangių bilietų ne visuomet puldavo pirkti – yra liudijimų, kad kai kuriuose renginiuose tautinės žiniasklaidos, net tokių leidinių kaip „Valstiečių laikraštis“ ar „Top Girl“, deleguotų atstovų būdavo itin daug. Grįžtam į Kauną. Klubo „RyRalio“ nariai, kaip jau minėjau, vakarėliuose darė viską, taip pat ir stovėjo prie durų, pardavinėjo apie penklitį kainavusius bilietus. Jų samdyta apsauga infiltruodavosi į šokėjų minią, prižiūrėdavo tvarką. Improvizuotoje šokių aikštelėje, kurios antruoju aukštu retsykiais virsdavo ir biliardo stalai (aha, valgykla su biliardu!), tilpdavo kokie trys šimtai žmonių. Kauniečių, o ir svečių iš kitų miestų. Ir taip kas antrą savaitgalį. Darbo buvo daug, prisimena Mantas: „Atrodo, vos baigiasi vienas

vakarėlis, o jau galvoji apie kitą.“ Pelno, galima sakyti, nebūdavo. Juk vienintelės pajamos – už įėjimą. Baru jaunimas nesirūpindavo. Kiek likdavo sumokėjus už patalpas, aparatūrą, apsaugą, visi pasidalindavo. Po vakarėlio susitvarkę traukdavo į Laisvės alėją, prisėsdavo kurioje nors jau atsidariusioje kavinėje, pavalgydavo, išgerdavo kavos ir apie pietus išsiskirstydavo. Toks entuziazmas, be abejo, negalėjo trukti amžinybę. Taigi, nors klubo nariai svajojo apie „tikrą klubą“, o vėliau savo praktiką dar pritaikė kituose, neperiodiškai vykdavusiuose renginiuose kitose Kauno erdvėse, ši era baigėsi. „RyRalio“ ženklą naujai veiklai kartu su didžėjumi Lauriu Lee pritaikė Šarūnas Karalius, bet tai – jau deep house laikai, naujas tūkstantmetis ir naujos šokių mados. „Pakalnėje“ nutilus muzikai, čia dar kurį laiką veikė valgykla-kavinė. Vėliau konvejerį pakeitė armėniški patiekalai – čia įsikūrė restoranas „Akhtamar“. 2012 m. gegužę šiame pastate atidarytas prabangiausiu Lietuvos klubu vadintas „Macao“, pasižymėjęs įspūdingu interjeru. Na, o 2017 m. įvyko tikrų tikriausia griūtis. Šioje vietoje jau iškilo naujos struktūros, įsiliesiančios į būsimosios atnaujintos Vienybės aikštės erdvę. Architektas Mantas Mickevičius sako, kad jam tokios su viena esminių studentiškų laikų vietų susijusios naujienos nesukėlė jokių sentimentų. Ir iš tiesų, ši, neseniai keturiasdešimtmetį atšventusių kauniečių karta, atrodo, daug mieliau žiūri į ateitį, nei romantizuoja praeitį. Jie ieško naujų skambesių, projektuoja gaivias erdves, kuria neregėtus produktus, atnaujina techniką, mina kitais nepramintais takais ir neretai neturi kada prisiminti to, kaip viskas buvo. Bet kažkas juk tikrai buvo.

2019

BALANDIS

1 7


Šeštadienio rytas. Su pašnekovu susitinkame išgerti kavos. Esame informuoti, kad Vaidas Jasinskas, kaip visuomet, atvyks dviračiu; jam nesvarbu, kad lyja. Lietuviškai pilkame fone artėja žmogus, kurio galvą gaubia didelės ausinės.

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Apie Vaidą Jasinską internete beveik nerasite informacijos, nėra jo ir socialiniuose tinkluose. Pokalbio metu jis ir pats pripažįsta, kad šiuo metu yra „pogrindis“ ir anksčiau kitiems atsisakė duoti interviu. Nepaisant to, dauguma melomanų ir muzikantų, pradėjusių veiklą pirmaisiais nepriklausomybės metais, jį puikiai pažįsta. Tiesiog kaip Vaidą iš „Bombos“, tos legendinės įrašų parduotuvės. Tik istorija kur kas platesnė nei viena parduotuvė.

Žmogus, padėjęs kauniečiams atrasti muziką Algirdas Šapoka ir Kęstutis Lingys Teodoro Biliūno nuotr.

Kada tau pradėjo rūpėti muzika? Man buvo 12, gal 13 metų. Taigi labai seniai, nes dabar man jau 60. Tėvas iš Rygos parsivežė radijo imtuvą. Jo viršuje buvo patefonas, kurio nemažai klausydavosi ir tėvas, ir mano vyresnė sesuo. Po kurio laiko jis sugedo, bet aš nepasimesdavau – plokšteles sukdavau pirštu ir vis tiek klausydavausi. Buvo ir taip.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vis dėlto sukinėjau kažkada radijo stotis ir skalės pabaigoje radau „Liuksą“. Buvo tokia kultinė stotis 8 dešimtmetyje. Ir išgirdau ilgą būgnų partiją, labai ilgą. Tęsėsi gal tris minutes, dešimt, niekaip nesustojo. Ten buvo „Deep Purple“ koncertinis įrašas. Niekada nebuvau nieko panašaus girdėjęs. Negalėjau patikėti – taip ir užsikabinau.


2019

BALANDIS

1 9


O kaip ta aistra susiformavo? Tai, koks esu dabar, daugiausiai suformavo išvyka į Jungtinę Karalystę. Ta Londono scena, kur, atrodo, iš niekur, iš pabų viskas gimsta.

Tuomet vieną pirmųjų singlų išleido ir „The Prodigy“. Einu kažkur centre, kabo vis vietomis nedideli plakatai. Juose skraidanti lėkštė ir tiesiog užrašas „Out Of Space“, jokio grupės pavadinimo. Tik vėliau jau ir radijas pradėjo transliuoti. Tai va, man teko šitą pradžią pamatyti realiu laiku.

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Ten pataikiau atvykti labai įdomiu metu. Kaip tik prasidėjo reivai, acid house, techno muzika. Būdavo, nežinodamas užtaikai įdomų klubą. Atstovėjom kažkada eilę, bilietas kainavo 10 svarų, o ten grojo „Eat Static“, „Transglobal Underground“, Andrew Weatherallas, net Paulas Oakenfoldas. Kažkokiam koridoriuje, šiaip neypatingoje vietoje.

2 0

Dar labai didelį įspūdį paliko mažų nepriklausomų firmelių, leidyklų veikla. Pavyzdžiui, tokia leidykla „Too Pure“. Vyko kažkur koncertas ir, žiūrim, groja ten toks jų naujas projektas „Seefeel“, o jį apšildo „Autechre“. Baras dvigubai mažesnis už šitą kavinukę. Įsivaizduok, pamatai kažkokią apšildančią grupę, o už kelerių metų jie jau pasaulinio lygio žvaigždės.

Studija buvo lyg kažkokiam bute Gedimino gatvėje, kur anksčiau veikė komjaunimo komitetas. Stovėjo mikrofonas, kelios juostinės magnetolos. Ir pats sėdėjai, tą laidą įrašinėjai, bandei pagauti viską į juostą iš pirmo karto. Iš Jungtinės Karalystės parsivežiau daug įrašų, nemažai promo plokštelių, čia juk nieko panašaus nebuvo. Būtent tokią nišinę muziką, visokių mažų firmelių, sugalvojom pristatyti eteryje. Ir jie sutiko, davė eterio laiko. Laikiausi ten gal porą metų. Orestas pasikalbėjo su Tynta ir „Ultra Vires“ eteryje netrukus gimė laida „Indie & Trance“. Pirmoje laidos dalyje grojau labiau gitarinę, indie muziką, o antroje dalyje – naują, elektroninį, britišką garsą: house, techno ir kitokią elektroninę muziką. Mano laida būdavo sekmadienį vakare. Mane labai domino naktiniai klausytojai, kurie naktimis gyvendavo. Buvo dvi merginos iš Garliavos, kurios skambindavo, prašydavo, klausdavo. Būdavo, kad net atsiunčia man tuščių kasečių, kad ką nors įrašyčiau. Kas savaitę už dyką bent kokias penkias kasetes išsiųsdavau. Iki šiol turiu krūvą laiškų. Net miksų gaudavau. Tie dalykai, kuriuos atrasdavau, kitiems buvo visiškai nepažįstami.

Kaip viskas klostėsi grįžus į Lietuvą? Parskridom, grįžom į Kauną ir draugė pasiūlė eiti į „Trestą“. Buvo maždaug 1993–1994 m., rugsėjo pirmoji, ir aš sutikau Orestą Minderį. Jis prasitarė, kad ruošiasi atidaryti radijo stotį „Ultra Vires“, renka komandą, ir paklausė, gal noriu joje dirbti.

Daugelis tave pažįsta tiesiog kaip Vaidą iš „Bombos“. Papasakok apie tai. Taip, panašiu metu atsiradau ir „Bomboje“. Pradėjau gal 1996 m. Draugas buvo „Bombos“ vedėjas, ruošėsi emigruoti į JAV, pasiūlė perimti jo darbą. Galiausiai ten praleidau ištisus dešimt metų. Kurį laiką lygiagrečiai dirbau ir radijuje, ir „Bomboje“.

Anksčiau su Orestu buvau dirbęs kitoje stotyje – „Titanikas“. Tai buvo pati nepriklausomo radijo pradžia.

Man buvo šokas grįžus į Lietuvą: čia muzika kainavo tris kartus daugiau, buvo tik pati įrašų pradžia.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


„Hiperbolė“ kainavo 40 litų, Vytauto Šiškausko kompaktas – 60 litų. Tiek pat kainavo ir „Public Enemy“. Revoliuciją vietinėje rinkoje sukėlė „Dinamika“ ar „Balius“, kurie kompaktą pardavinėjo po 10–12 litų. Tuomet visiems teko mažinti kainas. Per 10 metų „Bomboje“ užsiauginom pirkėją. Buvo net nuolatinių klientų iš Kauno nusikalstamų struktūrų. Ateidavo su apsauginiais, pistoletais, o mes klausydavom sau „Underworld“ ar dar ką nors. Pamenu, užsikabino ir vienas jų: nusipirko viską iš „Underworld“, tada „Orbital“, o ilgainiui – ką tik buvo įmanoma rasti iš elektroninės muzikos. Atvažiuodavo brangiu „Mercedes-Benz“, pasikviesdavo į jį, uždėdavom muzikos ir klausydavomės. Po to keitėsi „Bombos“ valdžia, norėjau atidaryti savo įrašų parduotuvę, bet buvo labai sunku pakelti nuomos kainas, todėl dabar prekiauju internete. Ar visa muzika „Bomboje“ buvo originali ir licencijuota? Visi mūsų parduoti įrašai buvo originalūs. Man netgi tekdavo dalyvauti kaip ekspertui nustatant originalumą. Kažkuri kūrėjų teisių apsaugos organizacija pakvietė konfiskuotų įrašų ekspertizei. Policija rengdavo reidus Laisvės alėjos bromose, kur buvo prekiaujama įrašais. Atimdavo krūvą kompaktų, kasečių, o aš turėdavau atskirti. Pradžioje buvo labai lengva, bet vėliau net ir kopijos tapo labai kokybiškos. Užsakinėti licencijuotą muziką pradėjom vieni pirmųjų Lietuvoje. „Bomba“ pradėjo atstovauti esminėms įrašų kompanijoms: „EMI“, „Warner“ ir kt. Ilgainiui išsikovojau ir autonomiją sudaryti užsakymus: žinojau, ko reikia čia, nes Vilniuje pirkdavo ką kita.

Kiek „Bomba“ formavo vietos didžėjus? Formavo. Puikiai atsimenu Mario Basanovą, tą patį Marijų Adomaitį, kai dar buvo moksleivis. Jis visuomet prašydavo ko nors naujo, mėgstamiausi buvo „Deep Forest“. Pažiūrėkit, kuo tapo. Jo brolis Linas Adomaitis irgi užeidavo. Šarūnas Karalius („RyRalio“ – aut. past.) vėliau ir įsidarbino. Ignas iš klubo „Exit“ taip pat mus lankydavo. Kastis Torrau supirkdavo viską, ką išleisdavo Armandas Van Heldenas, jį net pravardžiuodavome Heldenu. Genys buvo svečias, Povilas Pauplys. Ilgainiui pradėjom jiems net ir užsakinėti muziką: ateidavo su sąrašu, kažką turėjom, kažką surasdavom ir gaudavom. Pats irgi stodavai prie pulto? Pats viešai grojau mažai, pradėjau lyg jau dirbdamas „Bomboje“. Kažkiek su „Diskomafija“, su Šarūnu Karaliumi. „Anties“ klube kartais pagrodavom iš kompaktų. Prikalbinom, kad mums leistų didžėjauti, techno daužydavom. Nelabai net skambėdavo, patalpa keista, bet pagrodavom. Aš muziką daugiau rinkau, kolekcionavau. Įrašus vis dar aktyviai perki ir parduodi? Perku įrašus iki šiol. Mėgstu vinilus, plokšteles – tam reikia nuotaikos, pasiruošimo, užsidedi ir lauki. Šiuo metu internete, portale „Discogs“, esu paskelbęs, kad parduodu daugiau nei 3 tūkst. įrašų. Iš viso turiu kokius 12–13 tūkst. Mano slapyvardis „Discogs“ – „vėjuo“. Kaip vanduo, bet vėjuo. Kodėl negali būti taip? Žmonės nenustoja pirkti įrašų. Kartais prekiaujame prekybos miestelyje „Urmas“. Ateina jaunimas, žino „Joy Division“, žino Davidą Bowie, domisi ir aktyviai perka. Tikrai gražu, neatrodo, kad situacija prastėja.

2019

BALANDIS

2 1


S I T E I N U A K 2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus ir savo didžėjus. Vienas pastarų jų – Erichas Juozaitis (DJ Erichas), papasakojęs apie to laiko vietas, žmones ir muziką. Šiandien savaitgalio vakarais jį ir jo muziką sutiksite tokiose Kauno vietose kaip „Kamerinis“, „Movido“ ar „Galerija Urbana“.

Kaunas pažymėtas judesio Julija Račiūnaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

22001 199 B A L A N D I S

2 3


S I K

A

U

N

I

E

T

Dažname straipsnyje ar renginio anonse esate tituluojamas pirmuoju arba vienu pirmų jų Lietuvos didžėjų. Drįsčiau suabejoti – pirmasis tikrai nebuvau, nebent taip rašantys turi omenyje ir šiandien veiklą tęsiančius didžėjus. Netgi negalėčiau savęs priskirti prie Kauno reivo pradininkų ar atstovų. Iki šiol ne itin mėgstu groti didelėms masėms, didelėse erdvėse, nors, žinoma, yra tekę. Man priimtinesnė labiau kamerinė aplinka, kurioje matau klausytoją. O reivas visgi yra didelei masei žmonių skirtas reiškinys. Mūsų mieste reivą pradėjo Šarūnas Karalius (DJ Karalius), Povilas Pauplys (Paul Nevermind) – du didžėjai, tuo metu pasivadinę DJ Žvėriukais ir, mano nuomone, išjudinę visą šią bangą Kaune. Teko girdėti, kad pirmasis oficialus Vilniaus reivas įvyko 1992 m. Kada tai prasidėjo Kaune? Gal Kaune kiek vėliau. Tiksliai pasakyti sunku – jei atvirai, anuomet mes tiek laiko praleisdavom tūsindami, judėdami ir baliavodami, kad ant tų laikų yra užslinkusi lengva miglelė. Kas patraukė prie didžėjavimo? Truputėlį padidžėjaudavau ir mokykloje, ir būdamas studentas. Vėliau darėsi vis įdomiau – daugėjo grojančių, o kartu ir besidominčių aplinkinių. Prasidėjo viskas, žinoma, nuo kasečių, juostų, bet gana seniai pradėjau kolekcionuoti ir plokšteles. Su kokiais techniniais niuansais susidurdavote ruošdamiesi vakarėliams? Tie techniniai niuansai vadinosi „kas ką turi“. Vieną kartą, 1997-aisiais, mes su nemaža kompanija organizatorių rengėme gana didelį progresyviosios elektroninės šokių muzikos festivalį „Technoline“. Turėjome sumanymą vienoje Kau-

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

no gatvėje, visose jos bromose, pastatyti po didžėjų. Bet tais laikais visoje Lietuvoje grojimui reikalingų komplektų buvo gal aštuoni. Juos turėję žmonės iš visos Lietuvos išsiųsdavo tuos patefonus autobusais, o iš mūsų kas nors eidavo pasitikti, atsiimti įrangos. Įranga juk buvo brangi, ne kiekvienas galėjo sau leisti įsigyti. Mūsų kompanijoje tais laikais ją turėjo gal vienas žmogus, taigi leisdavome per rankas. Minėjote, kad reivas nebuvo jums itin prie širdies. Ir tada, ir dabar man patiko kokybiška, įdomi, savita muzika. O koks bus jos formatas ar pateikimas – ne tiek svarbu. Iš esmės didžėjaus darbas yra sudėlioti kūrinius taip, kad pats procesas kažką sakytų publikai. Jei tai reivas – tikslas yra pakelti, išjudinti ir iš proto išvesti, bet jei publika įsiklauso, atranda kažką naujo – tikslas kitas. Kur Kaune gaudavote įrašų? Kultinėje vietoje – „Muzikos bomboje“ (šalia Kauno savivaldybės, – red. past.), kur užėjęs visada rasdavai pažįstamą. Ten, kieme, ant laiptukų visi nuolat sėdėdavo. Toje mažoje krautuvėlėje dirbo tas pats Šarūnas Karalius, o parduotuvės vedėjas buvo Vaidas Jasinskas – tikras kolekcionierius, turėdavęs visas naujienas. Atėjęs ten gaudavai absoliučiai viską: vykdavo ir pirkimai, ir mainai, ir pasiklausymai pasibaigus darbo valandoms. Taip pat daug kas įrašus siųsdavosi ar išvažiavęs kur nors apsipirkdavo. Principas liko toks pats iki šių dienų – ką nors paturėjęs išsikeiti, parduodi ir visas šis srautas vis vien cirkuliuoja tarp tų pačių žmonių. Buvo susiformavusi glaudi melomanų bendruomenė? Taip! Nebuvo tiek daug renginių ir tas niežėjimas parodyti, ką turi,


Centrinis Vekšės parkas. Mats Samuelsson nuotr.

Muzikos atžvilgiu niekuo nepasikeičiau.

buvo toks beprotiškas, kad sutikdavai bet kokioje aludėje grot, jei tik šeimininkas įsileisdavo. Aludėje arba valgykloje? Būtent. Jei kalbame apie pačią reivo pradžią Kauno mieste – mano nuomone, ji buvo kavinėje „Pakalnė“. Valgykla buvo nemažo ploto, prieš vakarėlį joje išstumdydavo stalus… Bet nerealiausias, kosminis dalykas buvo barelis gale salės, už kurio dirbo valgyklos padavėjos su tomis baltomis kepurėlėmis. Pačioje reivų pradžioje jos tęsdavo darbą ir per vakarėlius! Net būdamas smarkiai nekokios būklės galėdavai nusipirkti sumuštinuką su silkute. Tai va koks reivas!

Tai jos dirbdavo per naktį? Taip! Šaunuolės reiverės. Kaip į tai žiūrėjo, tarkime, valgyklos vadovybė? Ne paslaptis, kad vakarėliuose lankydavosi ganėtinai daug apsvaigusių žmonių ir kad reivo pradžia susijusi ir su pasirodžiusiais vienokiais ar kitokiais sintetiniais narkotikais. Tai buvo taip netikėta, kad kurį laiką niekas – nei vadovybė, nei policija – išvis nesuprato, kodėl visi tie vaikai tokie linksmi, daug šoka, geria daug vandens, nėra

2019

BALANDIS

2 5


A I E S M TT E IO NI Ä&#x2013; K N A E U S M

Medinis daugiabutis. Mats Samuelsson nuotr.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT ĹŞ R O S


girtų... Įdomu, kad pradžioje vakarėliuose nebūdavo ypatingos apsaugos, bet iš esmės viskas tikrai praeidavo gana fainai ir taikiai.

kitur neišgirsi. Kauno mieste tuo metu juk aklinai grojo popsą. Bet, mano suvokimu, tikroji reivo pradžia vis dėlto buvo „Pakalnėje“.

Kokios subkultūros tuo metu veikė Kaune? Mano nuomone, reivas pataikė atsirasti tokiu metu, kai beveik visi neformalų judėjimai mieste buvo labai nuslūgę. Štai jei grįžtume dešimt metų atgal – buvo aišku, kokiose Kauno vietose kas sėdi. Kad ir prie Menininkų namų rinkdavosi ir laumės, ir metalistai, pankai. Kaip sakoma, gera vieta tuščia ilgai nebūna.

O kaip jūs suvokiate reivą? Na, „Treste“ buvo išlikę šiek tiek tų šokių elementų, trumpai tariant, ten buvo diskoteka. O reivas – visi žino, ko eina, visi žino, kaip baigsis, ir žino, kad bus afteris.

Apie tas įdomias vietas. Valgykla, bromos, kas dar? Galiu pasakyti, kad įdomiausius vardus pats pirmas į Kauną pradėjo vežti Šarūnas Karalius. Įdomūs reivai vykdavo „Šilelyje“ (kultūros namai, – red. past.), čia ant kalno. Ten atvežė ir pirmuosius rimtesnius atlikėjus iš užsienio. „Šilelis“ nuolat keitė ir pavadinimus, ir organizatorius, be to, viskas vykdavo tam tikromis bangomis. Paskutinė banga buvo klubas „Terra X“ – vieta, pažymėta tikrai stipraus judesio. Beje, galiu atskleisti, kad mano turėtoje fotostudijoje irgi vykdavo pogrindiniai vakarėliai. Seniau užsiiminėjau fotografija ir Profsajungų rūmų paskutiniame aukšte turėjau gana dideles patalpas. Ten vykdavo tokie visiškai uždari, „Bombos“ branduolėliui skirti vakarai. O šiaip daug kas mano, kad viskas prasidėjo kultūros namuose „Trestas“, kur nuo mokyklos laikų vaikščiojome į vadinamuosius šokius. Į „Trestą“ eidavo pajudėti visi neformalai. Ten pirmiausia pasirodė žmonės, apsirengę kaip „The Prodigy“. Dar seniau „Treste“ vykdavo metalotekos – buvo įmanoma išgirsti įdomesnių kolektyvų, kurių niekur

Kada baigdavosi įprastas „Pakalnės“ reivo vakaras? Iki paryčių, o po to gali tęstis ir dieną, ir dvi. Kamavo vakarėlių badas. Jeigu toje pačioje „Pakalnėje“ per mėnesį įvykdavo du vakarėliai, tai jau buvo labai gerai. Laukdavom kalendoriuje raudonai datą apsibraukę. Ar nestypsodavo didžiulė minia už „Pakalnės“ durų , bandydama patekti į vidų? Na, ne – labai trumpai, atsiradus kam nors naujo, susikuria niša, kurioje sukasi nedaug, bet labai įdomių žmonių. Pirmuosiuose renginiuose lankėsi itin įdomių personažų. Užklydę prašalaičiai tiesiog likdavo nesupratę: juk žmogus, mėgstantis popatlikėjus, patekęs į metalo koncertą apsisuka ir išeina. Buvo tikrai ypatingas metas – meno žmonės, daug jaunimo, labai įdomus branduolys sukosi aplink „Muzikos bombą“. Man atrodo, kad iki šiol didesnė dalis to branduolio liko ištikimi muzikai. Tas pats Povilas Pauplys turi puikią laidą „Liūdesys radio“, dirba su muzika, kuria kompozicijas. Kas pasikeitė jūsų veikloje nuo tada iki dabar? Muzikos atžvilgiu niekuo nepasikeičiau. Noras surasti, išgirsti, pateikti publikai ką nors naujo liko toks pats, gal net išaugo. Su patirtimi galbūt atsirado gebėjimai geriau tai padaryti ir plačiau į viską žiūrėti.

2019

BALANDIS

2 7


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Pakalbėjus apie „Trestą“ ir „Pakalnę“, kurių lankytojai iš esmės šoko kine ir valgykloje, norisi Kaune paieškoti ir daugiau jau pranykusių klubų pėdsakų. Pernai birželį šioje žurnalo rubrikoje Paulius Tautvydas Laurinaitis ir Loreta Janušaitienė pasakojo apie Andrejaus Tarkovskio įkvėptą „Metropolio“ rūsyje – trumpai – veikusį klubą „City Metro“. Šį tekstą, kolegai P. T. Laurinaičiui leidus, galima laikyti pirmojo tęsiniu. Trigubu.

Dingę be žinios Daina Dubauskaitė

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Apleistas prekybos centras „Sostinė“. Portalo „Kas vyksta Kaune“/ R. Tenio nuotr.

„Exit“ Metų pradžioje nugriautas prekybos centras „Sostinė“. Vietoje jo Maironio gatvėje, visai šalia Lietuvos banko, iškils vienas didžiausių viešbučių Kaune. Apie tai, kodėl vos 2003 m. statytam prekybos centrui „nepavyko“ išgyventi šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis, pastaruoju metu pasirodė pora straipsnių, teigiamai vertinančių architektūrinę pastato išraišką. Pastato dominantėmis buvo tarpukariu Kaune vyravusių lenktų formų citatos, pats objektas sudalintas referuojant į anksčiau čia stovėjusių pastatų tūrius. Sutapimas – tiek „Sostinę“, tiek būsimąjį „Marriott“ tinklo viešbutį „Moxy“ projektavo to paties architekto – Gintauto Natkevičiaus – biuras. Biuras 2009 m. buvo parengęs ir pastato konversijos projektą, bet šis nebuvo įgyvendintas. Tačiau niekas žiniasklaidoje neprakalbo apie triukšmingiausią „Sostinėje“ veikusią įstaigą ir vieną sėkmingiausių visų laikų Lietuvos klubų – „Exit“. Iš Kauno arkivyskupi-

jai priklausančio pastato Senamiestyje, A. Jakšto gatvėje, klubas į centrą atsikraustė 2005-aisiais. Auksiniais laikais, apie 2009 m., įėjimas į šią progressive house meką kainuodavo ir visus 50 litų. Ką čia pusšimtis – „senajame“ klube A. Jakšto gatvėje 2004-ųjų vasarą viešėjo tuo metu kultiniai iraniečių kilmės JAV didžėjai „Deep Dish“: išankstiniai bilietai tuo metu kainavo 100, prie durų – 200 Lt. Palyginimui – minimalus atlyginimas Lietuvoje tuo metu buvo 500, o 2009-aisiais – 800 Lt. Vis dėlto „Exit“ niekuomet nebuvo išskirtinai auksinio jaunimo klubas, nors solidus interjeras į tai lyg ir pretendavo. Cituoju 2005 m. klubo atstovų išplatintą pranešimą spaudai: „Iki šiol kokybiška garso sistema garsėjusiame „Exit“ įdiegtos naujos, ypač galingos garso, lazerių ir apšvietimo sistemos, 60 kvadratinių metrų ploto užima kondicionavimo sistema. Klube

2019

BALANDIS

2 9


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

instaliuota 12 plačiaekranių plazminių televizorių. Klubo „Exit“ interjere vyrauja šiltos ir jaukios detalės, dominuoja juoda ir raudona spalvos.“ Po kelerių metų klube įrengtos šalto oro patrankos, kurios ne tik atgaivindavo pirmosiose eilėse prakaituodavusius šokėjus, bet ir nunešdavo jų akinius. Žinoma, turtingi žmonės „Exit“ mėgo (VIP kambarių čia nebuvo, bet kiek labiau nuo aplinkinių akių paslėptų erdvių galėdavai rasti), bet pusšimtį litų susitaupyti ir dešimt valandų prašokti įsispitrijus į didžėjų įstengdavo ir nedirbantys studentai, ir labai įvairiai uždirbantys įvairiausių profesijų atstovai. Klubas talpino 1500 žmonių, ir daugelį šeštadienių – taip, būtent šeštadienių, nors Lietuvoje naktinio gyvenimo tradicijos visgi kuriamos penktadieniais – būdavo pilnas. Tokio lojalumo priežasčių buvo ne viena. Bene esminė – „Exit“ savo publiką užsiaugino. Ir tai pradėjo daryti dar 1997 metais. Tuomet A. Jakšto gatvės patalpose duris atvėrė išskirtinai moksleiviams, tai yra nepilnamečiams, skirtas klubas „Nirvana“. Jame nebuvo alkoholio, o atidarymo vakarą koncertavo „Skamp“. Klubas išpopuliarėjo tiek, kad jau studentais tapę kauniečiai gamindavosi netikrus moksleivių pažymėjimus ir „pasijaunindavo“. Po kelerių metų čia įsisuko progressive house virusas (naujos muzikinės mados turėjo įtakos ir interjerui – erdviose dviejų aukštų patalpose radosi grotų, o go go šokėjos kartais supdavosi nuo lubų nuleistose sūpynėse) – vakarėliai, jau pilnamečiams, nusivėlindavo iki ankstaus ryto. Visgi tradicija šokdinti tuos, kuriems uždaros visos kitos durys, išliko ir atidarius naująjį klubą Maironio gatvėje – ten šeštadieniais, prieš pagrindinį veiksmą, vykdavo šokiai „Exit Junior“. Paskutinis „Exit“ renginys prekybos centre „Sostinė“ įvyko 2011 m. Argi ne

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ironiška, kad po kurio laiko trečioji klubo versija atvėrė duris tikrojoje Lietuvos sostinėje, vadinamajame „verslo trikampyje“, prie taip pat jau senokai nebeveikiančio klubo „Gravity“? Visgi naujoji, Ibizos salos madas primenančių, itin didingų renginių koncepcija nepasiteisino ar pasiteisino neilgam – šiuo metu klubas Vilniuje jau uždarytas. Na, bet vasarą ir Naujųjų metų proga šokdina klubas Palangoje, buvusiame restorane „Vasara“. Su tuo, nuo ko viskas A. Jakšto gatvėje prasidėjo, nieko bendra. „Combo“ Šis pavasaris tapo paskutiniu ir klubui „Combo“. Nuo 1997 m. jis veikė kino teatre „Laisvė“ (šis kasdien vis labiau nyksta akyse viename Laisvės alėjos kiemų), o 2006 m. persikėlė į Nemuno pakrantę Vilijampolėje. Čia ne vienerius metus vykdavo festivalio „Kaunas Jazz“ koncertai, o klubą valdanti įmonė apskritai užsiėmė garso įrangos nuoma, tad vietos specifika – gyvi koncertai. Bet ir ne vienas didžėjus čia yra pasirodęs, ir šimtus reiverių į atokų, labai nejaukų pastatą Nemuno pakrantėje sutraukęs. Atokumas šiuo, naktiniu, atveju – didelis privalumas. „Combo“ prieplaukoje yra vykę ir pusiau legalių dieninių renginių, į kuriuos žmonės atplaukdavo barža. Tikrai ne visi jie būtų norėję taip linksmintis, tarkime, senojoje prieplaukoje Kauno senamiestyje. Galiausiai nebesilinksmins niekas, nebent ant „Combo“ griaučių iškilsiančio verslo centro darbuotojai. Beje, ir taip retoki renginiai šiame klube nevyko jau nuo 2017 m. „Combo“ neiškilo plyname lauke prie upės – klubo vietoje dar 1980 m. pastatyta Kauno keleivinė prieplauka. Gana vaizdingai apie šį ambicingą ėjimą knygoje „Nemunas Lietuvos gyvenime“ pasakoja istorikas Gediminas Kasparavičius:


Kauno keleivinė prieplauka. Edmundo Katino nuotrauka. [Kauno apskrities viešoji biblioteka, paroda „Kaunas ir kauniečiai X penkmetyje“. – [Kaunas] : [s.n.], [1981]. – Lap. 14, nuotr. 40.]

„Kaip vieną didžiausių klaidų, padarytų sovietmečiu organizuojant keleivinę laivybą, galima nurodyti naujosios Kauno keleivinės prieplaukos perkėlimą iš miesto centro į Vilijampolę. Nors tada manyta, kad naujasis statinys keleivinę laivybą pakylės į naujas aukštumas, tačiau išėjo atvirkščiai. 1980 m. atidarytas naujas modernus trijų aukštų prieplaukos kompleksas išsiskyrė šiuolaikišku dizainu (pastatą suprojektavo architektė Aldona Pusvaškytė). Pastate buvo įrengtas viešbutis, restoranas, bufetas, dvi laukiamosios salės (150 vietų), greta pastatytas ir apžvalgos bokštas. Kauno keleivinė prieplauka turėjo tapti miesto pasididžiavimu, nes buvo pastatyta didesnė net už autobusų stotį. Manyta, kad į Kauną iš visos SSRS atvykę turistai apsistos prieplaukos viešbutyje, tačiau miestas jų dėmesio nesulaukė.“1

kad, nors sezonas trunka vos penkis mėnesius, darbuotojus reikėjo išlaikyti ištisus metus, šiuolaikiniams sezoninių pramogų organizatoriams turėtų žilti plaukai. O aniems nepadėjo net ultramoderniosios į Nidą skraidžiusios „Raketos“. Žodžiu, metas persikelti į 2006-uosius ir paskaityti, kaip naująjį savo klubą visuomenei pranešimu spaudai pristatė „Combo“ valdžia.

Taip pat knygoje pasakojama apie prieplaukoje veikusį ištaigingą restoraną „Nemunas“... Ir tai, kad keleivinė laivyba buvo tiesiog tragiškai nepelninga. Jau vien pagalvojus apie faktą,

Naujojo ir dieną, ir vakare veiksiančio klubo-restorano tikslas bus suteikti

„Pasak „Combo“ savininko Rimanto Kišono, senoji Nemuno prieplauka naujajam klubui pasirinkta buvo jau prieš ketverius metus. Patraukli dėl Nemuno ir Neries santakos, gražios senamiesčio panoramos ir nedidelio atstumo nuo miesto centro, naujoji vieta puikiai atitinka klubo poreikius: vasaros metu čia bus siūlomos vandens pramogos, vyks koncertai lauko estradoje, veiks lauko barai.

2019

BALANDIS

3 1


S T A S E I M O N I A Z K

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

I

Kauno Kristaus prisikėlimo bazilika ir Radijo gamyklos kompleksas iš paukščio skrydžio, XX a. 9 deš. Ričardo Šaknio nuotr.

lankytojui kuo kokybiškesnes pramogas ir galimybes maloniai praleisti laisvalaikį. Dieną čia bus galima papietauti, o vaikai artimiausiu metu galės dūkti jiems pastatytose žaidimų aikštelėse. Kruopščiai apgalvotas erdvių išplanavimas, interjeras, atskiros banketinės salės leis rengti aukštesnio lygio renginius bei pasiūlyti geresnį aptarnavimą, tuo tarpu senasis „Combo“ klubas buvo daugiau orientuotas į jaunąją publiką, masinius renginius, be to, klubo interjeras netiko solidiems renginiams. Dalis kauniečių ir miesto svečių naująjį klubą jau turėjo progą įvertinti festivalio „Kaunas Jazz 2006“ renginių metu – šių renginių svečiai negailėjo liaupsių jaukiam bei erdviam klubo interjerui ir išplanavimui. Antrajame klubo aukšte yra dvi pagrindinės erdvės. Pirmoji – VIP salė, talpinanti iki 100 žmonių, skirta uždariems renginiams, jubiliejams ar mažoms šventėms. Antroji – pagrindinė klubo salė, skirta pagrindiniams klubo renginiams, tačiau stumdomų

sienų pagalba ir ji gali būti padalinta į dvi dalis: pietų zoną tamsaus stiklo verandoje su nuostabiais vaizdais į Nemuną ir konferencijoms skirtą zoną prie scenos.“ „Terra X“ Kol kas dar stovi, bet, tikėtina, paskutinius mėnesius skaičiuoja Kristaus Prisikėlimo bazilikoje sovietų okupacijos metais, po Stalino 1952 m. pasirašyto potvarkio, įkurtos ir vėliau, 1956–1959 m. naujais gamybiniais bei administraciniais korpusais išplėstos Kauno radijo gamyklos priestatas. Šis su kompleksu savo formomis ir masteliu kontrastuojantis raudonų plytų pastatas, dabar jau tuštutėlis (dar prieš porą metų čia veikė menininkų klubas „Largo“), greičiausiai iš centro pasiekiamas „Bangos“, „Šilelio“ ar „Veneros“ laiptais. Pastarąjį pavadinimą laiptai gavo dėl to, kad priestate ilgokai veikė striptizo klubas „Venera“. Pirmuosius du (pavadinimų būta daugiau – dėl to, kad oficialaus niekas nesuteikė) – todėl, kad objektas 1985 m. buvo pastatytas kaip „Šilelio“

1 KASPARAVIČIUS, Gediminas. Nemunas Lietuvos gyvenime 1918-1990 metais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018. ISBN 9785420018033

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


kultūros namai. Nešiojamus televizorius „Šilelis“ nuo 1973 m. juk ir gamino radijo gamykla, kuriai 1980 m. suteiktas „Bangos“ vardas. Po Nepriklausomybės atkūrimo Prisikėlimo bazilika grąžinta tikintiesiems ir galiausiai baigta statyti. Šis okupaciją atlaikęs procesas laikytinas vienu gražiausių ir labiausiai įkvepiančių architektūrinių-urbanistinių nutikimų praėjusiame šimtmetyje. Jau po Antrojo pasaulinio karo iškilusiems gamyklos pastatams pasisekė kiek prasčiau – 1993 m. jie pakliuvo į EBSW koncerno, prisidėjusio prie daugelio stambių Kauno ir Lietuvos įmonių žlugimo bei išparceliavimo, nagus. Sudėtinga susekti visas pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis, bet išlikę šaltiniai liudija, kad 1993 m. kultūros namuose – tuomet jau kultūros, pramogų ir komercijos centre – vyko sunkiosios muzikos festivalis „Extreme Power“. 1998 m. kultūros namuose tikrai veikė nedidelis naktinis baras, vėliau tapęs picerija, o iki 1999 m. vienoje iš didesniųjų erdvių – bendras pastato plotas yra per 5000 kv. metrų – atidarytas muzikos klubas „Terra X“. Kaip mena tuometinių įvykių liudininkai, „Terra X“ skambėjo įvairi muzika – nuo gotikinio roko iki reivo, o renginiai vyko nereguliariai. Pasakojama ir apie grėsmingos išvaizdos klubo savininką, kuris beveik tuo pat metu Žaliakalnyje įkūrė ir jogos centrą. Pirmoji „Terra X“ epocha ilgai netruko – pasitinkant 2000-uosius jau apleistame klube vyko pusiau privatus šokių muzikos renginys. Nuo 2005 m. klubo patalpose bei naujai atrastose erdvėse antrame aukšte intensyviai organizuoti didelio masto elektroninės muzikos renginiai, kurių pavadinimuose šmėžavo žodis „Terra“. Jų

organizatoriai rengė ir vieną iš jau istorinių elektroninės muzikos festivalių „Tundra“. Prieš dešimtį ir daugiau metų Žaliakalnyje reivinę kauniečiai patvirtins, kad naujiems interjero sprendimams tūkstantmečių sandūroje nebuvo skirta daug dėmesio ir lėšų. Gal tik ryškiaspalvėms dekoracijoms, liudydavusiomis, kad trance muzika – aukščiau visko ir arčiau dangaus. Dar visai neseniai kultūros namų patalpose buvo galima rasti net „Šilelio“ laikų kino juostų, kėdžių, iškabų ir kito rekvizito. Kai kas net buvo panaudota jaukinant jau minėtos „Largo“ svetainės erdves. Kalbant apie Kauno radijo gamyklą kaip tašką Kauno naktinio gyvenimo žemėlapyje, galima paminėti ir itin trumpai gyvavusią iniciatyvą „Insait“. Priešingo visoms bent kiek populiaresnėms muzikos kryptims skambesio puoselėtojas Armantas Gečiauskas (scenoje žinomas kaip Arma Agharta) nedidelėse administracinėse patalpose – paprastai tariant, biure – pagrindiniame gamyklos korpuse klubą atidarė 2010 m. rugpjūtį. Dabar atrodo, kad atostogų sezonas, kai miestai paprastai tuštoki, buvo ne pats logiškiausias sprendimas tokiai vietai, bet trukdžių komerciškai sėkmingai veiklai buvo ir daugiau. Šiose patalpose daugiau ar mažiau pasisekusius vakarėlius vėliau rengė ir kiti organizatoriai, bet to jau nederėtų laikyti klubo veikla. Dar prieš gerą dešimtmetį planuota komplekso konversija neįvyko. Vietoj jos įvyko ją planavusios įmonės bankrotas. Vėliau radijo gamyklos pastatai imti pardavinėti „gabalais“. Pernai varžytinėse, kaip teigta žiniasklaidoje2, parduoti „Šilelio“ kultūros namai. Kas laukia jų?

ŽIRLIENĖ, Ingrida. Kodėl buvusioje Kauno radijo gamykloje vis dar karaliauja sovietmetis? Prieiga per internetą: https://www.alfa.lt/straipsnis/50289688/kodel-buvusioje-kauno-radijo-gamykloje-vis-dar-karaliauja-sovietmetis

2

2019

BALANDIS

3 3


Industrinė kultūra postindustriniams žmonėms

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

0

2

2

Kiborgai, robotai, kibernetika, monstrai ir technokūnai. Šie raktažodžiai, ko gero, pirmiausia daugeliui asocijuojasi su mokslinės fantastikos žanru. Tačiau „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ industrinės kultūros bendruomenių programoje „Matters“ jie skatina pažvelgti į šiandien mus supančius reiškinius. Kaip neįprasti terminai gali padėti apmąstyti ekologijos, prieinamumo ar galios pusiausvyros problemas ir kuo tai susiję su industrine kultūra, aiškinomės su pagrindinio šių metų „Matters“ akcento – simpoziumo kuratorėmis Daina Pupkevičiūte ir Gabriele Gervickaite.

K

A

U

N

A

S

Justė Vyšniauskaitė Teodoro Biliūno nuotr.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


22001 199 B A L A N D I S

3 5


K

A

U

N

A

S

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

0

2

2

Kuo Kaunui šiuo metu yra aktuali industrinė kultūra?

3 6

Daina: Man industrinė kultūra atrodo svarbi nebūtinai vien Kauno, o apskritai miesto kontekste. Miestuose industrijos, pramonės prasme, ne itin daug telikę – viskas išvalyta ir iškeldinta į pakraščius ir užmiesčius. Tačiau industrinė ar, veikiau, dabar – postindustrinė kultūra svarbi tiek pat, kiek visos kontrkultūros. Nors dažnai pati sau keliu klausimą, kiek dar esti „kontr-“ šiandienos kontekste, kai viskas skolinama ir mainoma, o black metal tampa mada. Žvelgdama į industrinės kultūros ištakas 8 dešimtmetyje manau, kad tai buvo svarbi įgalinanti terpė. Daug industrialo kūrėjų anksčiau buvo politiški ir tai aiškiai artikuliavo. Dabar tiek vizualiuosiuose menuose, tiek muzikoje politikos vengiama. Man atrodo, kad pasaulyje viskas yra politiška ir menininkų nepolitiškumas ar tariamas neutralumas nėra teigiamas reiškinys. Anuomet industrialo temos buvo galios struktūros, kontrolė bei stebėjimas, veiksmas, pasipriešinimas. Industrinės kultūros laukas pasižymėjo dideliu dialogiškumu – čia drauge dirbo ir garso kūrėjai, ir performanso menininkai, ir poetai, ieškodami radikalių būdų kalbėti apie tokius svarbius dalykus kaip laisvė. Prielaidas industrinei muzikai rastis matau praėjusio amžiaus pirmoje pusėje, musique concrète ir avangardo scenoje, kai drauge su technologiniais pokyčiais bei sintezatorių atsiradimu muzikos kūrimas tapo prieinamas platesnei žmonių grupei. Nereikėjo muzikinio išsilavinimo, kad galėtum sukurti ką nors įdomaus ir originalaus. Tai atvėrė galimybę rastis naujoms srovėms. Tame lauke ir

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

išaugo industrinė muzika. Taigi prieinamumas visuomet buvo svarbus industrinei kultūrai. Tai aktualu ir dabar, o industrialas gali tapti vienu iš būdų kalbėti apie prieinamumą bei pasiekiamumą. Tai labai susiję su do it yourself (pasidaryk pats) ir do it together (padarykime tai kartu) idėjomis. Industrinėje kultūroje pastarasis judėjimas reiškiasi tuo, kad žmonės patys inicijuoja įrašų kompanijas, užsiima leidyba, organizuoja koncertus, mokosi muzikos technologijų bei garso apdirbimo. Man atrodo, kad tokia galimybė daryti pačiai/-iam yra viena esminių prielaidų žmogaus laisvei, kurios mums labai stinga. Tad man atrodo, kad terpė, kuri skatina kritišką buvimą, kuri siekia dialogo labai monologiškame socialinių medijų ir jaukių ego-burbulų pasaulyje, kuri įgalina bei primena, kad laisvė – tai ne vartoti, o kurti, yra aktuali bet kuriame mieste. Kokios problemos ir kokiais metodais nagrinėjamos „Matters“ programoje? Daina: Tai platforma, kurioje gali susitikti žmonės iš įvairių sričių. Man įdomu galvoti apie „Matters“ kaip apie atvirą dialogo ir kūrybos lauką. Čia prasilenkia, susitinka, išsiskiria bei dalinasi žmonės ar ne žmonės, keliantys įvairius klausimus, kuriuos galėtume priskirti industrinei bei postindustrinei kultūrai. Pastaraisiais metais dialogiškumo industriale labai trūksta. Postindustrinė muzikinė kultūra yra šakota, apimanti įvairius žanrus nuo dark ambient iki techno, tačiau ji dažnai neperlipa garso ribų ir stokoja įvairialypių kontekstų. „Matters“ platformoje tarpdisciplininį dialogą norėčiau pradėt iš naujo arba išgryninti jau esamą.


Mes gyvename krizių laikotarpiu. Mums į nugarą kvėpuoja ekologijos problemos ir radikaliosios dešinės atėjimas į politikos areną. „Matters“ startavo prieš kiek mažiau nei metus – 2018 m. gegužės 1 d. Ką jau spėjote nuveikti ir ko galima tikėtis 2019-aisiais? Daina: Pernai vyko trys garso rezidencijos. Į jas pasikviečiau menininkus, kurių prieiga prie garso meno man pasirodė labai įdomi. Amerikietis Williamas „Bilwa“ Costa naudojo musique concrète praktiką, o Brigitta Bödenauer tyrinėjo garsų sintezę. Donia Jourabchi, dirbančią su rezonansais ir feedbackais (grįžtamaisiais signalais), atradom atviro kvietimo metu – ji ištyrinėjo visus Kauno fortus. Kiekvienas jų dirbo su miesto garsais – juos rinko, apdirbo ar sintetino ir šių metų pradžioje išleidome albumą „Anthropophonia“. Jame atsispindi, kaip nuo žmogaus percepcijos kinta garsai ir suvokimas apie mus supančią erdvę.

yra pora dirbtuvių ir simpoziumas. Vienos iš dirbtuvių bus skirtos muzikos programavimui, tad apleisti garso neplanuojame. Simpoziumas turėtų sutelkti žmones iš įvairių sričių dialogui bei eksperimentavimui. Apie ką ir kaip turėtų vykti dialogas simpoziumo metu? Daina: Pirmoji industrinės kultūros banga nuodugniai nagrinėjo žmogaus vaidmenį susiskaldžiusioje ir vienišoje visuomenėje. Čia dėmesio centre dažnai atsidurdavo nihilizmas, kuris velkasi per visą industrialo kultūros istoriją iki dabar. Man įdomu klausti, kodėl mes patys matome savo kultūrą kaip destruktyvią ir netinkamą gyventi. Tokie mąstymai mane atveda prie ekologijos, posthumanizmo ir kapitaloceno terminų. Pastarasis skatina galvoti, kaip kapitalistinis mąstymas yra susijęs su destrukcija ir tuo, kad viskas, ką mes darome, turi griaunamąją jėgą. Dėl to tarp simpoziumo raktažodžių įtraukėme betoną kaip medžiagą, kuri yra ilgalaikė ir negali būti perdirbta. Geriausiu atveju betonas panaudojamas kitose konstrukcijose, tačiau dalis yra tiesiog išmetama. Viena ar kita forma ši medžiaga išlieka ir žmonių įspaudas Žemėje tampa vis gilesnis. Mums simpoziume norisi nagrinėti temas, kurios kvestionuotų žmogų ir jo vaidmenį pasaulyje. Tačiau šis tyrimas turėtų vykti neiškeliant žmogaus kaip svarbiausios būtybės, o klausiant, kodėl ir kaip mes darome dalykus, kas vyksta aplink mus ir kokiomis formomis mes galime būti čia. Tokiu būdu tarp simpoziumo temų atsiranda posthumanizmas, kiborgai, robotai, monstrai ir technokūnai.

Šiais metais garso rezidencijų nebebus, nes kiekvienais metais noriu atrasti naujų dialogo formų. Planuose

2019

BALANDIS

3 7


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 8

Dialogas turėtų vyktų nehermetiška, ne konferencijos forma. Manau, kad mūsų edukacijoje egzistuoja per daug ekspertiškumo, kai gauni išklausyti vieną nuomonę be galimybės diskutuoti. Mūsų planuose yra open fishbowl tipo diskusijos, kuriose dalyvauja keli iš anksto numatyti pašnekovai, bet visuomet paliekama viena laisva vieta. Šią vietą gali užimti bet kas iš auditorijoje sėdinčių klausytojų. Kai naujas žmogus įsijungia į pokalbį, kitas atlaisvina savo vietą – taip suteikiama galimybė dalyvauti visiems norintiems. Mums svarbu sukurti

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

aplinką, kurioje išties būtų galima kalbėtis ir kiekvienas turėtų balsą. Jūs abi ant „Matters“ simpoziumo kuratorių kėdžių sėdate atėjusios iš skirtingų meno sričių. Daina yra garso, vaizdo ir performanso menininkė bei „Creature Live Art“ organizatorė, o Gabrielė žinoma kaip tarpdisciplininio meno atstovė. Kaip Gabrielė prisijungė prie simpoziumo kuravimo? Kuo šiam darbui naudingos skirtingos jūsų meninės patirtys?


Daina: Man atrodo, kad viskas, ką darome kartu su kitais, yra daug turtingiau ir įdomiau bei duoda daugiau peno tolesniems mintijimams. Man patinka, kaip Gabrielė kuria ir mąsto. Pirmą kartą jos darbų originalus pamačiau, kai 2015 metais kartu dalyvavome parodoje „suniro“ Leipcige. Iš pradžių tikėjausi, kad Gabrielė prisijungs kaip simpoziumo dalyvė, tačiau mūsų interesų lauke buvo tiek daug sąlyčio taškų, kad nusprendėme jį kuruoti kartu.

temos yra apmąstomos keliose disciplinose.

Gabrielė: Taip, simpoziumo temos man buvo labai artimos ir svarbios, todėl nusprendžiau prisijungti prie kuravimo. Mane džiugina, kad Lietuvoje vis daugiau kalbama apie biopolitiką ir posthumanizmą, tačiau tokiems reiškiniams kaip ekologija vis dar skiriama labai mažai dėmesio. Tarptautiniame kontekste šiai sričiai nagrinėti universitetai turi atskiras programas, o Lietuvoje geriausiu atveju vyksta pavienės kviestinių dėstytojų paskaitos. Norėjau prisidėti prie šio simpoziumo, nes tai mažytis žingsnis problemos sprendimo, aptarimo ir viešinimo link. Simpoziumas pakvies į Lietuvą tarptautinius menininkus, kuriems ši tema gerai pažįstama ir svarbi. Galbūt jie paskatins Lietuvos visuomenę atidžiau pažvelgti į šią problemą.

Iki šiol kalbėjomės apie jus kaip kuratores, tačiau abi esate ir aktyvios menininkės. Ar dabartinė jūsų kūrybinė veikla yra susijusi su „Matters“ platformoje nagrinėjamomis temomis? Gabrielė: Žinoma. Dabar savo darbuose nagrinėju kūno ir įvairių svetimkūnių junginius, jų ryšį su technologijomis, politikos reiškiniais bei kontrolės mechanizmais. Tai glaudžiai susiję su simpoziume tiriamomis technokūnų, kiborgų bei posthumanizmo temomis. Daina: Šiuo metu mano dėmesio centre yra tvermės, ekologijos, galios bei bendruomenių temos. Jas bandau tyrinėti performanso bei garso meno srityse ir antropologijos studijose. Mes gyvename krizių laikotarpiu. Mums į nugarą kvėpuoja ekologijos problemos ir radikaliosios dešinės atėjimas į politikos areną. Man svarbu, kaip tokiu laikotarpiu žmonės geba pradėti ir palaikyti dialogą. Siekiu tyrinėti būdus koegzistuoti, telktis bei išlaikyti galios pusiausvyrą. Matau tai kaip alternatyvą išskaidytai visuomenei, kuri yra išsigandusi ir bejėgė. Šie diskursai svarbūs mano asmeninėje veikloje ir „Matters“ platformoje, kuri turi tapti atvira mainų erdve šių problemų tyrimui.

2019

BALANDIS

facebook.com/MattersPlatform

Daina: Norėčiau, kad industrinės kultūros diskursas įgautų naujų impulsų. Man svarbu išbandyti bei pristatyti industrialo potencialą skirtingomis formomis: dirbtuvėse, rezidencijose, koncertuose ar diskusijose.

kaunas2022.eu

Daina: Mūsų su Gabriele skirtingos patirtys naudingos tuo, kad iš įvairių disciplinų atsivedam skirtingus žmones, pritraukiam skirtingas auditorijas. Gabrielė geriau pažįsta vizualiojo meno sritį, o aš – garso lauką ir jame kuriančius žmones. Taip pat šių temų nagrinėjimas būtų neįmanomas be antropologų bei filosofų. Manau, jog menas privalo būti dialogiškas, kad būtų ko nors vertas. Mano ir Gabrielės kvalifikacijos leidžia į šį projektą įjungti daugiau nei vieną meno sritį. Taip simpoziumo

„Matters“ platforma gyvuos penkerius metus. Ką planuojate pasiekti per šį laikotarpį?

3 9


Maršrutas TEATRAS 04 02 – 04 17

41-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“

I

U

S

Įvairios vietos

Spektaklyje „Nailed it“ šokėjai Ema ir Carlo dalinsis savo patirtimi, susijusia su nesėkmės (angl. k. „failure“) jausmu. Kartais ji – asmeninė, kartais – bendrinė. Ema ir Carlo nesiekia atskleisti specifinių istorijų, pasakojančių apie tai, kaip jiems nepasisekė, ar vis dar nesiseka. Kartais tiesiog nepasiseka. Čia jūs galite atsipalaiduoti. Visgi, scenoje – ne jūs. Po spektaklio vyks diskusija su choreografu, šokėjais ir specialistais, nesėkmę nagrinėjančiais iš praktinės bei psichologinės pusės. Dalis diskusijos vyks anglų kalba, bus vertimas į lietuvių kalbą.

R

Sekmadienis, 04 07, 12:00

K

A

L

E

N

D

O

Spektaklis „Megztinis“ Jau beveik pusšimtį metų tarp Lietuvos teatralų gyva tradicija pavasarį lankyti Kauną ir šio miesto žiūrovams rodyti naujausius savo kūrinius. Šiemet „Girstutyje“ ir kitose teatro erdvėse Kaune galėsite pamatyti Oskaro Koršunovo „Tartiufą“, Gabrielės Tuminaitės „Marčią“, Kirilo Glušajevo „Terapijas“, Eimunto Nekrošiaus „Bado meistrą“, Yanos Ross „Vienos miško pasakas“ (nuotr.) ir kitus spektaklius.

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Ketvirtadienis, 04 04, 15:00

Šokio spektaklis jaunimui „Nailed it“ ir diskusija apie nesėkmes Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Gyvūnams draugiškos vietos

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gildo Aleksos spektaklis pagal Donaldo Bisseto istorijas pasakoja apie dvi


Balandis mergaites, kurių mama nemoka kurti pasakų, o močiutė – tikra pasakų ir žaidimų meistrė. Gyvendama tarp daugybės megztų-nenumegztų megztinių, ji moka užburti visų vaizduotę, žaidimus paversdama smagiomis ir išdykusiomis pasakomis. Jai būtina spėti išmokyti mergaičių mamą, kaip tai daryti, prieš išvykstant į ilgai lauktą kelionę Indijon. Šiame spektaklyje net nesmagūs dalykai – tuščias kanarėlės narvas, visur skubanti, laiko neturinti mama ar jos sušlapęs telefonas – atgyja iš naujo ir suteikia džiaugsmo. Taip pat ir bet kokie namuose miegantys daiktai, žaidimui prireikus, gali prabusti naujam gyvenimui. Šeštadienis, 04 13, 16:00

Spektaklis „Akmenys jo kišenėse“

stalčiuje, kol sulaukė palankios valandos. Režisierius teigia, kad sekdamas dabartines pastatymų tendencijas, pastebėjo, jog dauguma spektaklių pasakoja istorijas apie visuomenės paraštes, skirtingų socialinių grupių bei kultūrų paribius, visuomenės marginalus bei poapokaliptinius šiukšlynus. Todėl šiame kontekste pjesė „Akmenys jo kišenėse“ yra retas veikalas, pasakojantis apie bendruomenės branduolį ir pamatines jos vertybes – solidarumą bei atjautą. Pirmadienis, 04 22, 12:00

Spektaklis „Užburtos pilies paslaptis“ Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones (g. 1951 m.) pjesė „Akmenys jo kišenėse“ vienuolika metų gulėjo režisieriaus Gyčio Padegimo darbo

Prieš dešimt metų pirmąkart pastatyta mįslinga istorija apie tyros ir pasiaukojančios meilės galią pagal Leprens de Bomon pasaką „Gražuolė ir pabaisa“ Šv. Velykų proga žiūrovus pasitinka atnaujinta.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

BALANDIS

4 1


Maršrutas Šeštadienis, 04 27, 19:00

Miuziklas „Lituanica“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Premjera. Spektaklis „Senos damos vizitas“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

R

I

U

S

„Senos damos vizitas“ – pjesė, atnešusi šveicarų dramaturgui Friedrichui Dürrenmatt (1921–1990) pasaulinę šlovę. Rašytojas manė, kad tragedijų laikai jau praėjo, ir tik komedija gali atskleisti šiandienos gyvenimo tragizmą. Dürrenmatas priverčia juoktis ir liūdėti, kvatotis ir baisėtis, lyg klounas, žavingus triukus demonstruojantis ant bedugnės prarajos krašto.

O D N E L A K 4 2

Sekmadienis, 04 28, 18:00

Režisieriaus Manto Verbiejaus miuziklas atskleis ne tik dramatiškas „Lituanicos“ skrydžio aplinkybes, bet ir atidžiau pažvelgs į Stepono Dariaus ir Stasio Girėno asmenybes. Beveik 50 aktorių bei šokėjų trupė scenoje vilki 4-ojo dešimtmečio stiliaus drabužius, atkurtus siekiant išsaugoti istorinio laikotarpio dvasią. Istorijos autentiškumą miuziklo kūrėjams išsaugoti padeda Lietuvos aviacijos muziejaus ekspertai, aviacijos entuziastai. Šiame pastatyme skambės 30 originalių, specialiai miuziklui „Lituanica“ sukurtų muzikos kūrinių, itin turtingų stilistine prasme: siekiant atkurti tarpukario Lietuvos, o taip ir ir JAV dvasią, miuzikle skamba tautinės lietuviškos muzikos melodijos, 4-ojo dešimtmečio Kauną primenantys D. Dolskio estrados motyvai, taip pat amerikietiško lindyhopo bei svingo ritmai. Neapsieita ir be šiuolaikinės XXI a. muzikos fragmentų.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Spektaklio režisierius Aidas Giniotis mėgina išryškinti svarbiausius dramaturgo keliamus klausimus – kiek kainuoja jaunystės klaidos ir išdavystė, kiek kainuoja vieno žmogaus gyvybė, kiek kainuoja mūsų humanistiniai idealai ir principai? Kiek kainuoja teisingumas? O galbūt tai tėra kaukė, kuria pridengiame savo godumą ir silpnybes? Antradienis, 04 30, 18:00

Spektaklis „Dreamworks“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A


Balandis Niekas nesibaigia nei gerai, nei blogai. Geriausių budistinių istorijų esmė – palikti galimybę istoriją pakeisti nuo bet kurios jos vietos. Šių istorijų personažų sprendimai ir elgesys laikomi labiau atsitiktinumais ar atsitikimais, bet tik ne likimu. Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Gyvenimas – tai iliuzijų darbas, kuris niekada nesibaigia. Taip savo istorijas pasakoja ir rusų dramaturgas Ivanas Vyrypajevas, o jam antrina režisierius Agnius Jankevičius, mūsų katalikiškai įtampai čaižiai primindamas: „Chill! Nusiramink!“. „Vyrypajevo personažai daro ne ką kita, kaip ieško, nuo kurios vietos galėtų pradėti iš naujo, kad galėtų pradėti nuo pradžių. Jie grįžta į pirmą susitikimą, į gimimą, kad susikurtų sau dar vieną šansą“, – sako režisierius. Buitinės situacijos, draugų pokštai, šioks toks kriminalas – toks paviršutiniškas veiksmas lydi pagrindinio personažo pokalbį su mirusia žmona.

MUZIKA 04 10 – 04 18

Tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Avanti“ Įvairios vietos

8-asis tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Avanti“ šiemet išsikėlė ambicingą tikslą – pirmą kartą Lietuvoje sukviesti profesionalius Lietuvos kamerinius orkestrus į vieną renginį ir tapti „kamerinių orkestrų festivaliu“. Klaipėdos kamerinis orkestras atliks programą pristatydamas iškilaus Klaipėdos kompozitoriaus Eduardo Balsio kūrybą – 2019 m. minint 100-ąsias kompozitoriaus gimimo metines, Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pristatys sostinės regiono kompozitorius, Kauno VDU kamerinis orkestras (nuotr.) – Juozo Naujalio – minint 150-ąsias kompozitoriaus gimimo metines ir Giedriaus Kuprevičiaus – kompozitoriaus 75-ojo jubiliejaus proga. Penktadienis, 04 12, 15:00

Konferencija ir koncertas 150-osioms J. Naujalio gimimo metinėms paminėti Raudondvario dvaras, Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno raj. Raudondvario dvaras kviečia pagerbti kompozitorių Juozą Naujalį. Popietę pradės konferencija, kurioje bus aptariama kompozitoriaus genealogija, jo gyvenimas ir veikla Amerikoje, amžininkai. Vakaro koncerte, pavadintame „Juozo Naujalio kūriniai kitaip“, pasirodys Kauno valstybinis choras ir Kauno miesto simfoninis orkestras. Diriguos Petras Bingelis.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

BALANDIS

4 3


Maršrutas 04 14 – 04 22

Prisikėlimo festivalis Festivalio tikslas – Šv. Velykų proga surengti įsimintiną šventę Kauno miesto gyventojams bei svečiams ir kultūrinių renginių metu dalintis tikėjimu, viltimi ir meile su gyvenimo prasmės ieškančiais žmonėmis. Nuo Verbų sekmadienio iki antrosios Šv. Velykų dienos skirtingose Kauno erdvėse vyks koncertai, skambės poezija, o senamiestyje įsikurs kino teatras „Resurrection Cinema“, kuriame bus rodomi geriausi krikščioniški filmai. Festivalio kulminacija – balandžio 22 dieną „Žalgirio“ arenos amfiteatre organizuojamas Gabrielės Gvazdikaitės ir Prabudimo orkestro koncertas (dirigentas Simonas Bradūnas).

N

D

O

R

I

U

S

Įvairios vietos

K

A

L

E

Penktadienis, 04 19, 21:00 Pirmadienis, 04 15, 12:00

Kariliono koncertas Tarptautinės kultūros dienos proga

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64 Maestro Julius Vilnonis atliks kariliono muzikos programą Tarptautinės kultūros dienos proga. Repertuare – pažįstama, įvairialypė klasika, ir keli muzikiniai siurprizai. Ketvirtadienis, 04 18, 19:00

„Freaks on Floor“ koncertas su styginių kvartetu „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50

4 4

„Kuriame ir grojame tai, kas mums tuo metu patinka. Dėl šios priežasties grupės repertuare atsirado naujos, kitaip skambančios kūrinių aranžuotės. Šį kartą tiek gerai žinomas, tiek naujas „Freaks On Floor“ kūrybos dainas atliksime kartu su styginių kvartetu. Bus magiška“, – koncertą anonsuoja rokeriai Justinas Jarutis ir Rokas Beliukevičius.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Grupių „Manzana“, „Dorothy Polonium“ ir „The Factor“ koncertai Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

15 metų gyvuojanti alpha-female-fronted pop-metal komanda iš Tamperės (Suomija) „Manzana“ atvažiuoja imti Kauno. Grupę palaikys suomių mistinio alt roko atstovai „Dorothy Polonium“ Specialūs vakaro svečiai – latvių rokeriai „The Factor“ Šeštadienis, 04 20, 20:00

„Golden Parazyth“ koncertas

„Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50


Balandis vyks edukacinis seminaras. Renginiuose publika galės susipažinti su kūrėjų darbais iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos. Ciklas prasidės Maskvos menininko ::vtol:: garso objektų parodos atidarymu. Gyvų garso pasirodymų vakarai vyks balandžio 27 d., gegužės 4 d., bei gegužės 11 d. Kadaise Kaune surengęs pirmąjį savo pasirodymą tuomet dar tik solistas Giedrius Širka į šį miestą kaskart grįžta vedinas nostalgijos ir noro ypatingai pristatyti savo naują muziką mišinio. Šįkart kameriniame koncerte pasirodys net aštuoni muzikantai. Žinoma, mokysimės naujus kūrinius mintinai.

Penktadienis, 04 26, 19:00

„Kaunas Jazz“: Ąžuolas Paulauskas, „Joshua Redman Trio“ VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Trečiadienis, 04 24, 19:00

„Kaunas Jazz“: „Jazzway“ Kauno autobusų stotis, Vytauto pr. 24

Vienas laukiamiausių metų įvykių Kaune pradedamas net keliais skambiais renginiais. Vienas jų – jau tradicija tampantis nemokamas koncertas moderniojoje Kauno autobusų stotyje. Čia pasirodys Klaipėdos kolektyvas „Jazzway“, vienijantis džiazo legendas ir viltis. 04 24 – 05 11

Garso meno renginių ciklas „Corpi Sonori“ POST galerija, Laisvės al. 51A

Ciklo metu bus pristatyti 9 garso pasirodymai bei garso objektų paroda,

Pirmojoje festivalio koncerto dalyje naująjį savo albumą „4“ pristatys vienas ryškiausių jaunosios kartos muzikantų – Ąžuolas Paulauskas. Muzikantų šeimoje gimęs Ąžuolas groti mušamaisiais pradėjo būdamas vos ketverių. „Kaunas Jazz“ debiutavo būdamas šešerių – kartu su Kauno bigbendu. Tuo tarpu prieš 25 metus solisto karjerą pradėjęs Joshua Redmanas, vadinamas vienu geriausių praėjusio amžiaus pabaigoje išgarsėjusių džiazo muzikantų, į Kauną sugrįš po 14 metų pertraukos. Melomanai dar nepamiršo jo įspūdingo koncerto, „Kaunas Jazz“ įvykusio 2005-aisiais.

2019

BALANDIS

4 5


Maršrutas Penktadienis, 04 26, 22:00

Reivas „First Gate“

„Parakas“, L. Ivinskio ir Prancūzų g. kampas

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Vetinio pogrindžio atstovai Šančiuose esančio Kauno tvirtovės parako sandėlio patalpas pripildys sprogstamosios medžiagos – elektroninės muzikos. Beje, balandžio 13 d., šeštadienį, visi geranoriškai nusiteikę reiveriai laukiami „Parako“ pavasarinėje talkoje.

Saulius Petreikis – vienas ekspresyviausių Lietuvos kūrėjų, kurio koncertuose stebina gebėjimas sutalpinti gaivališką pirmapradiškumą ir didingos sielos kūrybą. Atlikėjo daugiapusiškumas atsiskleidžia per skirtingus instrumentus ir nuolatinį ieškojimą tiek gyvybingame dienos aktyvume, tiek mistiškos tamsos apmąstyme. Atlikėjo koncertas – tai visad kelionė aukštyn mitinio pasaulio medžio šakomis, kurios gidas Saulius Petreikis – nuoširdus ir visad nenuspėjamas.

Šeštadienis, 04 27, visą dieną

„Kaunas Jazz“ džiazo gatvė

Šeštadienis, 04 27, 23:00

Kaip ir kasmet, didžiausias džiazo festivalis šalyje šeštadienį užtvindys Kauno centrą. Festivalio scenų ieškokite (tikrai išgirsite!) Vilniaus g. ir A. Mapu g. sankryžoje, ties Vilniaus g. 9, Studentų skvere S. Daukanto gatvėje, o temstant linksmybės persikels į didžiąją „Kaunas Jazz“ lauko sceną Nepriklausomybės aikštėje.

Klubas „Sandėlis“, Muziejaus g. 8

Įvairios vietos

Šeštadienis, 04 27, 19:00

Sauliaus Petreikio ir grupės koncertas Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

„Kaunas Jazz“: „Jayus Jazz“

Koks gi „Kaunas Jazz“ be naktinių koncertų? Šiemet festivalio lankytojų laukia nauja jų vieta – prie Kauno rotušės esantis „Sandėlis“. Šeštadienio naktį čia viešės efektinga serbų džiazroko grupė „Jayus Jazz“. Sekmadienis, 04 28, 14:00

„Kaunas Jazz“: „Seah Collective“ Kauno choralinė sinagoga, E. Ožeškienės g. 13

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Balandis Sekstetas iš Izraelio nemokamame koncerte istorinėje Kauno vietoje pasirodys su lietuvių vokaliste Silvija Pankūnaite. Sekmadienis, 04 28, 18:00

„GM Gyvai“: Big Daddy Wilson Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Big Daddy Wilson praėjusiais metais šventė 25 metų karjeros sukaktį, surengdamas muzikinį turą ir išleisdamas įrašą „Songs from the road“ (2018 m.). Savo kūryboje jis jungia bliuzą, gospelą, roots, soul, funk ir reggae, dovanodamas nepriekaištingos formos muziką, kurios norisi vis daugiau klausytis. Įtraukdamas savo mėgiamus instrumentus kongus, cajon ir kitus perkusinius atlikėjas kuria darnų žanrų mišinį, kurį galima vadinti world muzikos vardu. Sekmadienis, 04 28, 19:00

„Kaunas Jazz“: Bobby McFerrin „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Festivalio uždarymo proga į sceną didžiausioje arenoje Baltijos šalyse kils legendinis amerikiečių džiazo vokalistas, superhito „Don’t Worry, Be Happy“ autorius Bobby McFerrinas. Tai bus antrasis jo pasirodymas „Kaunas Jazz“ – į Kauną jis grįš po aštuonerių metų pertraukos. Ankstesnis dainininko pasirodymas, įvykęs Kauno sporto halėje, tapo vienu ryškiausių koncertų per visą „Kaunas Jazz“ istoriją. Ketvirtadienis, 05 02, 19:00

Kabloonak albumo pristatymas

„Sinagoga Studio“, Vaisių g. 30 Vilniečio Kabloonak muzika yra saugus uostas tiems, kurių pilkąsias ląsteles jau kiek per daug išvargino užtikrintai šaižus šiuolaikinio miesto ritmas. Užuovėją čia ras ir tie, kuriems gyvenimo eteryje per daug greičio ir elektros. Jautriai poetiškos ir brandžiai sarkastiškos jo kūrybos iškarpos labai tinka išlydėjus paskutinius triukšmingo baro lankytojus dar sutrenkti vieną kitą šokį dviese. Nebūtinai net lėtą. Bet dviese. Nes nesvarbu, gyvai ar įraše, visu garsu ar pašnibždom, Kabloonak yra absoliučiai ir amžinai apie meilę ir už ją. Koncerte bus pristatomas naujasis muzikanto albumas.

2019

BALANDIS

4 7


Maršrutas KINAS Sekmadienis, 04 07, 16:30

Filmas „Kamčiatkos meškos. Gyvenimo pradžia“

O

R

I

U

S

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Lisos J. Klein režisuotas „Žodis iš S raidės“ – paveikus dokumentinis filmas, suteikiantis žmogišką veidą ilgai stigmatizuotai savižudybės temai, kuri dažnai buvo laidojama kartu su nusineštomis gyvybėmis. Jauna fotografė, dviejų vaikų tėtis, žmogaus teisių aktyvistė – tai žmonės, gyvenantys tarp mūsų, visi bandę žudytis. Filmas nutraukia tylą, kuri lydi savižudybės temą, – čia fiksuojami netikėti asmeniniai atradimai, jautrūs išgyvenimai ir komiškos situacijos. „Žodis iš S raidės“ kviečia pažinti ne „sausą“ statistiką, o išgyvenusius žmones, ne tik susimąstyti, nubraukti ašarą, bet ir viltingai nusišypsoti. Ketvirtadienis, 04.25, 19:00

K

A

L

E

N

D

Premjera. Filmas „Pirmieji kovotojai su mafija“ Dokumentiniame filme pasakojama apie pirmus rudosios meškos gyvenimo metus pagal pačios gamtos sukurtą scenarijų. Filmavimo grupė septynis mėnesius stebėjo kelių meškų šeimų gyvenimą Pietų Kamčiatkos federalinio teritorijoje, siekiant atskleisti vieno didžiausių Rusijos plėšrūnų brendimo paslaptis. Tai yra ypatingas reginys, leidžiantis žiūrovui pasinerti į ugnikalnių, sraunių upių ir laukinių gyvūnų pasaulį, kur žmogui pavesta stebėtojo rolė. Pirmadienis, 04 15, 17:30

Filmas „Žodis iš S raidės“ (The S Word) VDU, V. Putvinskio g. 23 (106 aud.)

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Tai turbūt pirmasis dokumentinis kino pasakojimas atskleidžiantis Lietuvos visuomenės gyvenimą kruvinaisiais 1990-aisiais, kai šalyje klestėjo reketas, nevaržomai siautėjo banditų gaujos. Šiame filme intriguojančius pasakojimus prieš kamerą pateikia buvę elitinio kriminalinės policijos


Balandis padalinio – 6 skyriaus – vadovai, eiliniai operatyvininkai, kuriems tuomet teko susidurti su nemažais sunkumais. Vienas iš pašnekovų filmo kūrėjus atvedė prie Kauno mokyklos, kurioje kadaise mokėsi Henrikas Daktaras. Žiūrovai pamatys nemažai anksčiau niekur neskelbtų archyvinių kadrų. Šio filmo scenarijaus autorius, prodiuseris ir vienas iš režisierių – žurnalistas Dailius Dargis, kuris savo septyniose knygose yra paskyręs nemažai vietos 1990-ųjų epochos tyrinėjimams.

PARODOS 03 14 – 05 05

Paroda „Baltijos šalių tekstilė“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

2018 metais Baltijos šalys: Latvija, Lietuva ir Estija šventė savo valstybių atkūrimo šimtmetį, todėl meno

kūriniai iš visų trijų valstybių yra eksponuojami kartu, pristatant Baltijos šalių meno tapatybę, grįstą bendra istorija, tradicijomis ir mąstysena. Menininkų kūriniuose atsispindi Baltijos tekstilės meno mokyklos vertybės – profesionalumas, techninio išpildymo meistriškumas, inovacijų paieška meninėje raiškoje. 03 20 – 05 20

Paroda „Kauno veidai: Šančiai“

Kauno poliklinikos Šančių padalinys, A. Juozapavičiaus pr. 72 Artūro Morozovo fotografijos, kuriose atskleidžiama skirtingų miesto rajonų kasdienybė, savo kelionę po miestą pradėjo 2018 m. Kauno rotušėje ir jau aplankė Vilijampolės bei Šilainių gyventojus. Iki gegužės pabaigos jos vieši Šančiuose. „Ties soboru sėsk į autobusą, užmokėk konduktoriui 50 centų ir jis be jokių atsikalbinėjimų nuveš tamstą į Šančius ir paliks Juozapavičiaus prospekte. [...] Ir aš Šančiuose buvau. Buvau ne kartą, bet daug kartų ir buvau ne šiaip sau pripuolamai pasidairyti, pažiopsoti, bet su viena svarbesne intencija – pažinti šančiškių gyvenimą iš visų pusių“ (Nemo, Šančių skersgatviuose, Sekmadienis, 1930 m. rugpjūčio 31 d., p. 7). Taip savo straipsnį apie Šančius kadais pradėjo žurnalistas viename populiariausių tarpukario Kauno savaitraščių. Ir šiandien sėdę į autobusą ar troleibusą, visai netoli Soboro, galėtume nuvažiuoti į Šančius visapusiškai jų pažinti.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

BALANDIS

4 9


Maršrutas 03 22 – 04 28

04 02 – 04 30

M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52

Gito Markučio paroda „Minčių skrydis“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Japonijos pluošto meno paroda „Pynimas“

Lankytojams siūloma pažintis su visame pasaulyje garsiu Japonijos pynimo menu (angl. basketry). Keliasdešimties nedidelio formato pynimo darbų kolekcija (kuratorė – Kakuko Ishii) sudaryta iš neseniai 30-metį atšventusios Pynimo parodų grupės (angl. „Basketry Exhibitions Group“) narių kūrinių. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio Japonijoje gyvuojanti menininkų grupė, subūrusi arti šimto narių, plėtoja archajines krepšių pynybos technikas, jas taiko šiuolaikinėms erdvinėms kompozicijoms. Iš tradicinių krepšių pynybos kilusi tarptautinė tekstilės pakraipa rado tinkamą dirvą Japonijoje, turinčioje senas krepšių gamybos tradicijas.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tapytojas Gitas Markutis gyvena ir kuria Kauno rajone. Jo darbai puikiai įsirašo į lietuviškosios tapybos tradiciją: žanrine prasme, tai peizažai, architektūrinė tapyba, naujai pristatanti Lietuvos pilis ir bažnyčias, puikiai sujungianti architektūros ir gamtos vaizdinius. Tapytojo darbų koloristika išsiskiria įvairove, tačiau dominuoja, tarpusavyje derančios žemės spalvos, būdingos lietuviškam peizažui, ryškesni spalviniai akcentai gana dažnai nuskaidrina, pagyvina, suteikia nuotaiką visai darbo kompozicijai. 04 02 – 04 16

Architektūros ir urbanistikos paroda „Keičiant mąstyseną. Jano Gehlo gyvenimas ir veikla“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56


Balandis Aušros Vaitkūnienės kuruojamo projekto „Kūrinio genomika“ parodoje pristatomas vienas vienas aktyviausių ir produktyviausių šiuolaikinių estų menininkų, dirbantis su įvairiomis medijomis. Praėjusiais metais Marko Mäetamm dalyvavo šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“.

Moderniosios urbanistikos klasikas danų architektas Janas Gehlas jau penketą dešimtmečių nenuilstamai siekia pagerinti miesto erdvių kokybę tiek Kopenhagoje, tiek visame pasaulyje. Paroda „Keičiant mąstyseną“ pristato kertinius Jano Gehlo teorinius, tiriamuosius ir rašto darbus apie žmonių elgseną urbanistiniuose kontekstuose. Gehlo metodai yra humanistiniai: jis akcentuoja, kad miestai turi būti projektuojami žmonėms, o ne logistinėms reikmėms. Gerai architektūrai svarbu ne tik forma, bet ir sąveika tarp formos ir gyvenimo. Anot Jano Gehlo, „Man visada labiau rūpėjo keisti žmonių mąstyseną – tada jau kas nors kitas galės keisti miestus.“. Paroda yra Skandinavijos dienų programos Kauno mieste dalis. 04 18 – 05 18

Marko Mäetamm paroda „PASAULIS APLINK MANE (juda vis greičiau ir greičiau)“

Materijos judėjimo formas ir jų tarpusavio sąveikas bei sąveikų su aplinka sistemas nagrinėja genomika. Menas nagrinėja minčių, kurios taip pat yra materija, judėjimo formas, formų sąveikas ir jų kontekstus aplinkoje. Šis procesas įsikūnija arba ne į pastovios konstantos materialiąją formą — meno kūrinį. Šią galutinę (ne)kintamą formą matome muziejuose, parodų salėse, galerijose. Publikai iškyla klausimų: kokiomis aplinkybėmis kūrinys tapo toks, koks yra, kas buvo kūrinio prototipas ar motyvas realybėje, kodėl menininkas žiūrovui pateikė tokią formą, kiek tai siejasi su autoriaus asmeniniu išgyvenimu, ar tai, ką mato vertintojas, yra susieta su visuomeniniais archetipais ir t.t. Taigi parodos idėja — atverti žiūrovui kūrybos proceso paslaptis, nors žinom, kad tai iki galo nėra įmanoma padaryti, nes kūryba ir menas visada pasilieka kažką, ko negalima išsakyti žodžiais ar paaiškinti. Be galutinio varianto, t. y. sukurto kūrinio, parodoje pateikiamos šio kūrinio atsiradimo aplinkybės, priežastys, jo vystymosi periodai. Kita šio projekto paroda veiks Kauno paveikslų galerijoje balandžio 11 d. – gegužės 26 d.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

BALANDIS

5 1


Maršrutas 04 18 – 05 12

Paroda „1979–2019 inventorizacija“

U

S

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

K

A

L

E

N

D

O

R

I

Dviračių, riedučių, riedlenčių ir kitų ekologiškai bei sveikai judėti leidžiančių aparatų sezonas Kaune bus pradėtas su muzika – nuo Nemuno salos startavusi eisena finišuos Rotušės aikštėje, kur koncertuos Vidas Bareikis. Čia pat bus apdovanoti originaliausių šalmų savininkai.

Kauno fotografijos galerija kviečia susipažinti su savo keturių dešimtmečių veiklos inventorizacija. Galerijoje bus pristatyta medžiaga, reflektuojanti besikeitusį politinį klimatą, buitį, reakcijas į galerijos veiklą ir kt. Renginį iliustruojančiame Romualdo Požerskio kadre – 2009 m. vykęs galerijos remontas.

Šeštadienis, 04 20, 17:00

LKL: Kauno „Žalgiris“ – Vilniaus „Rytas“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

SPORTAS Šeštadienis, 04 06, 12:00

Renginys „Kaunas rieda 2019“ Nemuno sala – Rotušės aikštė

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nesenstanti Lietuvos krepšinio dvikova šįkart vyks Kauno tvirtovėje. Pasta-


Balandis rąjį kartą iš sostinės „Žalgiris“ grįžo su pergale. Kartosime scenarijų? Šeštadienis, 04 27, 17:00

A lyga: Kauno „Žalgiris“ – Klaipėdos „Atlantas“ NFA stadionas, Aukštaičių g. 51

Kaunui Lietuvos futbolo A lygoje atstovauja dvi komandos. Gerokai šiemet atsinaujinę „Žalgirio“ vyrai namuose – tiesa, laikinuose – priims klaipėdiečius.

Kauno miestai partneriai šiose šalyse, Šiaurės ministrų tarybos biuras, skandinaviško kapitalo įmonės ir kultūros organizacijos. Paskaitose, parodose, degustacijose, knygų pristatymuose, koncertuose ir filmuose pažindinsimės su skandinavų kultūra, gyvenimo būdu, požiūriu į verslą ir pasaulį. 04 01 – 04 11

Festivalis „Primavera en español 2019“ Įvairios vietos

KITI RENGINIAI 04 01 – 04 07

Skandinavijos dienos Įvairios vietos

Prie Kauno miesto savivaldybės inicijuotų pirmų jų tokių dienų prisidėjo Norvegijos, Danijos, Švedijos ir Suomijos ambasados ir konsulatai,

Vytauto Didžiojo universiteto Miguelio de Cervanteso ispanų klubo organizuojamas festivalis sugrįžta su šūkiu „El mundo hispanohablante… ¡sin filtros!“, tad ir visi jo renginiai yra skirti ispanakalbio pasaulio pažinimui ir stereotipų laužymui. Ispanija, Katalonija, Venesuela, Kolumbija, Meksika, politika, futbolas, verslas, kinas, gastronomija – tik spėkit suktis!

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

BALANDIS

5 3


Maršrutas Penktadienis, 04 05, 16:00

Renginys „Aleksoto pasakojimai“

VDU studentų kūrybinė grupė „Declamationes“ tęsia programą „Kaunas: istorijos dabartis“ ir kviečia į antrąjį renginį. Išgirsite pasakojimus „Šventybė Aleksoto kalne“, „Aleksotas Kauno istorijos kontekste“, „Tarpukario Aleksoto gyventojų kasdienybė, verslai ir gyvenimo būdas“, „Opera nuo Aleksoto kalno“ ir kt.

Šeštadienis, 04 13, 14:00

Liaudiškų šokių festivalis „Kai prabyla žemė 2019“ Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Penktadienis, 04 05, 15:00

Diskusija „Norvegijos ir Lietuvos bendradarbiavimas kultūros srityje“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

VDU Muzikos akademija, V. Čepinskio g. 5 (228 aud.)

Penktadienio vakarą Kauno menininkų namuose vyks Norvegijos menininko Aleksander Haugen (Lahestan) ir Paul Takahashi šiuolaikinis garso ir vaizdo performansas. Šis performansas yra Skandinavijos dienų programos Kauno mieste dalis.

Diskusijos dalyviai: muzikantas ir prodiuseris Pal Isdahl Solberg (Vestfold), garso menininkas Aleksander Haugen (Vestfold), prof. Valdas Rakutis, VšĮ „Kauno Tvirtovės Parkas“ direktorius, Egidijus Bagdonas, tarpsektorinio kultūros paveldo festivalio „Baterija“ Kauno Tvirtovėje kuratorius, Evelina Šimkutė, „Šilainiai Project“ vadovė. Ši diskusija yra Skandinavijos dienų programos Kauno mieste dalis. Penktadienis, 04 05, 18:00

Aleksander Haugen ir Paul Takahashi audiovizualinis performansas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2014 metais LSMU tautinių šokių kolektyvas „Džigūnas“ surengė pirmąjį festivalį „Kai prabyla žemė“, kuriame dalyvavo tik 3 kolektyvai. Per penkerius metus festivalis išaugo į energija pulsuojantį, jaunatviškų žmonių, mylinčių tautinį šokį, renginį, kuris


Balandis traukia ne tik liaudiškų šokių kolektyvų, bet ir miesto gyventojų dėmesį. Penktajame festivalyje dalyvaus Mažeikių choreografijos mokyklos vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studija „Kauškutis“, Kauno technikos kolegijos liaudiškų šokių kolektyvas „Pušynėlis“, Kauno liaudiškų šokių kolektyvas „Ratava“, Vilniaus jaunimo liaudiškų šokių kolektyvas „Joris“ ir Klaipėdos VšĮ „Edukateka“ jaunimo liaudiškų šokių kolektyvas „Samborinis“. Antradienis, 04 16, 19:00

Slemas #21

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

1989 m. pavasarį, Lietuvos ir išeivijos mokslininkų pastangomis, buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas – pirmoji savarankiška aukštoji mokykla tuo metu dar sovietų okupuotoje Lietuvoje. Balandžio 24-ąją VDU minės atkūrimo 30-metį. Šventės programoje – VDU rektorių pokalbis „Mesti iššūkį nusistovėjusioms normoms“ ir dokumentinio filmo „Laisvos minties universitetas“, kurį režisavo VDU docentas, žurnalistas Rytis Zemkauskas, premjera. 04 27 – 04 28

„Marso diena“: Kauno Tvirtovės sezono atidarymas Kauno tvirtovė 21-asis slemas! 21 – jau solidus skaičius, o scena, kaip visada, atvira visiems lyrikos entuziastams. Išankstinė registracija: menas@kmn.lt. Trečiadienis, 04 24, 16:00

VDU atkūrimo 30-mečio šventė VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Marsas – karo dievas, kuris žada pakilti iš naujo Kauno Tvirtovės sezono atidarymo šventėje. Žadama, kad čia atgis visi kariai nuo akmens amžiaus iki šiuolaikinės kariuomenės. Šeštadienį I forte vyks karybos klubų pristatymai ir ekskursijos, o sekmadienį gidai lauks norinčių dalyvauti ekskursijose I, II, III, IV, V, VIII forte, Linkuvos įtvirtinimuose, parako sandėlyje bei amunicijos sandėliuose Šančiuose ir Fredoje.

2019

BALANDIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

„Dabar mano balsą jūs turėtumėte girdėti iš kairiojo garsiakalbio. Dabar mano balsą jūs turėtumėte girdėti iš dešiniojo garsiakalbio. Dabar jūs turėtumėte mane girdėti per vidurį.“ Radijo stoties „Ultra vires“ džinglas. Kaune užgimusi radijo stotis veikė 1994–1999 m., joje transliuotos tokios legendinės laidos, kaip „Vargo vakarienė“, „Ultra rap“ ir „Indie & Trance“.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Algirdas Šapoka, Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Daina Dubauskaitė, Donatas Stankevičius, Edvardas Rublis, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Teodoras Biliūnas.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2019 2017 Nr. Nr. 42 (44) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 balandis  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 balandis  

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded