Page 1

Taika

Viršelio iliustracijos autorė Aistė Ambrazevičiūtė

2018 12


Šio Dogu Bankovo darbo iš 37 paveikslų serijos originalą pamatyti galite šiuo metu A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje vykstančioje parodoje „Esu tas priešas, kurį tu, mano drauge, nužudei“. Daugiau apie vis dar girdimus I pasaulinio karo atgarsius skaitykite rubrikoje „Kauniečiai“.


2018-ieji kalendoriuje pažymėti daugeliu šimtų. Tokie bus ir ateinantys metai. Ir dar keleri – juk pačioje 1919 m. pradžioje sostine netikėtai paskelbtas Kaunas tapo bandymų, žaidimų, eksperimentų aikštele tiems, kuriuos šiandien vadiname antrepreneriais. Pirmieji maršrutiniai autobusai, pirmasis koncertas, pirmosios ledo ritulio varžybos, pirmieji čempionai ir taip toliau. Bet apie tai bus progų pakalbėti kitąmet. Šiame numeryje norisi stabtelėti ir padėkoti už tai, kad turime kur sutikti šventes ir galime jas švęsti pagal savo kalendorių, savo papročius, savo madas.

Saugūs kūčiukai Ironiška – prieš tą patį šimtą metų skeldamas pirmąją savo kalbą pirmasis Lietuvos premjeras Augustinas Voldemaras teigė, kad nereikės didelio biudžeto naujagimės valstybės sienų apsaugai, nes „karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, lenkų, ukrainų, rusų ir latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti“. Ironiška todėl, kad tuo metu pirmoji vyriausybė nė neturėjo krašto apsaugos ministro, o tiems šešiems, kuriems atiteko portfeliai, išduoti dar ir revolveriai. Kas įvyko po mėnesio kito, priminti jau turbūt nebereikia. Apie šimto metų senumo įvykius ir vis dar girdimus jų atodūsius šiame – šventiškame, nesakykite – numeryje kalbamės su Kauną pamilusiu norvegu ir Vilniuje reziduojančiu kanadiečiu. Apie būdus Lietuvos saugumą stiprinti dabar pat, o ir rytoj – su mokykloje krepšinį žaisti mėgusiu

krašto apsaugos viceministru. Apie tai, ką reiškia būti kariu ir rodyti pavyzdį jaunajai kartai – su jau buvusiu ilgamečiu Kauno įgulos karininkų ramovės vadu. Žinoma, kalbamės ir su neseniai šias pareigas pradėjusiu eiti – apie ramovės vaidmenį XXI amžiuje. Beje, žodį „ramovė“ sugalvojo Jonas Jablonskis, ir tai jau antrasis lietuviškas žodis, už kurį jam turime būti dėkingi. Koks pirmasis, klausiate? „Penktadienis“. O tai jau beveik savaitgalis, kurį visą galima praleisti Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Apie jį ir 80-metį šį mėnesį švenčiančius liūtus irgi kalbame. Argi galima, diskutuojant apie karo ir taikos svarstykles, neaplankyti Kauną juosiančio tvirtovės žiedo? Baikite juokus. Nuo to ir pradėsime. Pabaigoje – šventiškiausio mėnesio renginiai. Nebūtinai brangiausi, bet vertingiausi. Tai saugių! Susirašysim jau kitais, Laikinosios sostinės metais.

2018

GRUODIS

3


F

O

T

O

I

S

T

O

R

I

J

A

Kažkas, kas mus visus supa, ir kartu kažkas visai nepastebimas. Kalbant apie miesto išskirtinumą, vis aktualesnė tampa Kauno tvirtovė, gimusi nujaučiant Pirmą jį pasaulinį karą. Daugiau apie jo pabaigos šimtmečio prasmę – toliau žurnale, o čia – apie tą kažką. XIX a. pabaigoje, pablogėjus Rusijos ir Vokietijos dvišaliams santykiams, atsigręžta į Kauną – bene labiausiai į vakarus nutolusią Rusijos imperijos vietą. Išvystytos infrastruktūros, dviejų didelių upių santakoje įsikūręs miestas, kuriame kirtosi svarbios geležinkelio linijos, turėjo tapti esminiu gynybos tašku.

Greitas būdas atrasti Kauno tvirtovę Algirdas Šapoka

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


IV fortas. Donato Žvirblio / niekonaujo.lt nuotr.

2018

GRUODIS

5


Prasidėjus konfliktui, Kauno tvirtovė griuvo: nors ir moderniausia Rusijos imperijoje, ji pralaužta jau po 11 dienų. Kauno tvirtovė buvo bejėgė prieš XIX a. pab.–XX a. pr. sparčiai tobulėjusią karinę techniką, ypač artileriją. Visi bandymai modernizuoti fortus buvo pavėluoti. Po karo projektas prarado gynybinę paskirtį. Bent 4 fortai liko nebaigti: Palemono, Romainių, Maros ir Domeikavos.

F

O

T

O

I

S

T

O

R

I

J

A

1879 m. liepos 7 d. Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino karinės vadovybės pasiūlymą statyti tvirtovę Kaune. Daugelis dabartinių miesto gyventojų nebeįsivaizduoja šio inžinerinio projekto masto: visas Kaunas turėjo būti paverstas tvirtove. Ją sudarė apie 750 objektų: baterijos, sandėliai, ligoninės, cerkvės, kareivinės, administraciniai pastatai ir t. t. Šiandien jų išlikę apie 250. Didžiausio dėmesio sulaukia esminiai objektai – fortai.

Dabartinė fortų būklė nėra puiki, bet per pastaruosius kelerius metus žengta svarbių žingsnių išsaugant šias kultūros vertybes. Fortus ilgai ir nesėkmingai bandyta parduoti. Ledai pajudėjo vos prieš porą metų. Šiuo metu Kauno tvirtovės priežiūra ir konservacija užsiima Kauno tvirtovės parkas, Kauno tvirtovės asociacija, kiekvienas fortas turi savo įgulą, o tvarkytis padeda vietos bendruomenių savanoriai. 2018 m. rudenį vyko pirmasis įvairias meno sritis ir dar įvairesnius menininkus, kai kuriuos – pirmą kartą, į fortus ir juos supančius objektus suginęs festivalis „Baterija“. Iškart po jo Kauno įgula vyko į Veneciją, kur dalyvavo Europos miestų-tvirtovių asociacijos „Efforts“ susitikime.

I fortas / Šiltnamių g., Kazliškiai Labiausiai nutolęs į vakarus, mažiausiai urbanizuotas fortas. Šiandien, kaip ir keli kiti, okupuotas šikšnosparnių. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių artilerija fortą smarkiai apgriovė. Dalis forto patalpų užsemtos. Sovietų okupacijos metais nesaugotas, todėl nukentėjo ne mažiau negu per karą: panaudotas ūkio reikmėms, išardyta dalis vertingų fasado elementų. Šiuo metu aptvarkytas: vykdomos ekskursijos, veikia žirgynas, organizuojami įvairūs renginiai. Netoliese – įspūdingo grožio Marvelės upės slėnis ir kaskados. Siekiant apsaugoti šikšnosparnių populiaciją, visų forto požemių lankymas yra draudžiamas nuo spalio 1 d. iki gegužės 1 d. facebook.com/pirmasfortas

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


III fortas. Tado Kirdos nuotr., „Kaunas IN“ archyvas.

II fortas / Pilviškių g., Julijanava Priešingai negu I-asis, šis fortas – smarkiai urbanizuotas. Aplinkui išsidėstė Julijanavos ir Kazliškių gyvenvietės. Penkiakampis forto planas formavo net jų gatvių tinklo planą. Šis fortas – labiausiai nukentėjęs Pirmojo pasaulinio karo metu. Šiek tiek nukentėjo ir per Antrą jį pasaulinį, bombarduojant Aleksoto aerodromą. Dėl kelių skaudžių nelaimių per pastaruosius metus daugelis įėjimų yra užtverti. Teigiama, kad dėl menkai forte vystytos veiklos jame tikriausiai dar galima rasti kareivių palaikų ir nesprogusių šimtamečių kovinių užtaisų. Dabar čia irgi karaliauja šikšnosparniai. Lankytis forte nerekomenduojama, teritorijoje daug draudžiančių ir apie pavojus perspėjančių ženklų.

III fortas / Titnago g., Seniava Palyginus su pirmais dviem, III-iasis fortas konflikto metu nukentėjo mažiau. Jame dar galima pamatyti originalių forto detalių: durų, laiptų, turėklų ir t. t. Fortas smarkiai urbanizuotas: aplink gyvenamieji kvartalai, dalis jo teritorijos privatizuota. Šiuo metu tai vienas geriausiai išsilaikiusių ir aktyviausiai naudojamų Kauno tvirtovės objektų, aktyvios vietos bendruomenės dėka sutvarkytas ir perleistas visuomenės poreikiams. Kol čia nežiemoja šikšnosparniai, forte vyksta įvairūs renginiai, veikia bendruomenės centras, nuolatinė Lietuvos kariuomenės aprangos ekspozicija, organizuojamos ekskursijos. Iki pat forto teritorijos galima atvykti viešuoju transportu. facebook.com/3fortas

2018

GRUODIS

7


A J I R O T S I O T O F

VII fortas. „Unseen Pictures“ nuotr., „Kaunas IN“ archyvas.

IV fortas / Plytinės g., Rokai Caro armijos vadovybė planavo, kad šiam fortui teks pirmajam atremti priešo ugnį. Vis dėlto IV-asis fortas gynyboje dalyvavo nedaug. Įtvirtinimas asimetriškas, keturkampis. Teigiama, kad tai vienas geriausių savo meto fortifikacinių statinių. Vokiečių okupacijos metais forte nužudyta apie 4000 žydų. 1998–1999 m. IV fortas buvo valomas, išminuojamas, tačiau vėliau dėl nutraukto finansavimo darbai

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

sustojo. 2012 m. teritorija vėl sutvarkyta, tačiau dalis erdvių ir patalpų dėl sugadintos drenažo sistemos liko užsemtos. Organizuojamos ekskursijos, tačiau dėl saugomos šikšnosparnių populiacijos šaltuoju periodu čia lankytis irgi draudžiama. facebook.com/IVfortas


toje. Įtvirtinimai tvarkomi, didelę dalį teritorijos užima aktyviai veikiantis dažasvydžio klubas. Aplinka smarkiai sulaukėjusi: fortas sunkiai pastebimas tiek nuo artimiausios gatvės, tiek iš paukščio skrydžio. VI fortas / K. Baršausko g., Kaunas Per du pasaulinius karus fortas beveik nenukentėjo. Tarpukariu veikė kaip karo kalėjimas, čia sušaudyti žymieji keturi komunarai. Antrojo pasaulinio karo metais čia žuvo apie 35 tūkst. karo belaisvių. Sovietmečiu netoliese buvo viešai eksponuojamas tankas, kuris neva dalyvavo 1944 m. Kauno „išlaisvinime“. Vėliau čia pradėtas formuoti kryžių kalnelis tūkstančiams aukų atminti. Dabar fortas intensyviai tvarkomas, ruošiamasi iš Vilniaus perkelti karinės technikos ekspoziciją. Darbus planuojama baigti iki 2019 m. pabaigos – čia bus apie 150 karo technikos eksponatų. Fortas – judrioje miesto vietoje, lengvai pasiekiamas. facebook.com/sestasfortas

V fortas / Alksnių g., Zuikinė Vienas sudėtingiausių Kauno tvirtovės statinių, nes įrengtas atsižvelgiant į kalnuotą reljefą. Dėl to tapo tuomet brangiausiai kainavusiu Kauno tvirtovės objektu. Pirmojo pasaulinio karo metu beveik nenukentėjo, bet keletas statinių sunaikinti besitraukiančių karių. Antrojo pasaulinio karo metais forte įvyko didelis sprogimas, kurio aplinkybės tiksliai nežinomos. Įsikūręs prie pat Kauno marių, labai vaizdingoje vie-

VII fortas / Archyvo g., Kaunas Įsikūręs netoli LSMUL Kauno klinikų. Dalis forto teritorijos, grioviai ir pylimai pastebimi važiuojant Sukilėlių prospektu. Įtvirtinime niekada nevyko kariniai veiksmai. Nacių okupacijos metais čia buvo pirmoji Lietuvoje koncentracijos stovykla, kurioje nužudyta daugiau kaip 5000 žydų. Labiausiai fortas nukentėjo sovietų okupacijos metais: perstatant sunaikinta daugybė originalių detalių. Šiuo metu fortas privatizuotas, jame veikia muziejus, vyksta daug renginių, vis aktyviau vykdomas neformalus vaikų švietimas. Aplinka smarkiai urbanizuota, netoliese – vienos judriausių Kauno miesto susisiekimo arterijų. septintasfortas.lt

2018

GRUODIS

9


A J I R O T S I O T O F

I fortas. Donato Žvirblio / niekonaujo.lt nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT ĹŞ R O S


VIII fortas / Pryšmančių g., Kaunas Planuota Kaune statyti tik 7 fortus, tačiau ilgainiui nuspręsta įrengti dar du. VIII-ojo įtvirtinimo statyboje jau naudotas ir betonas, ne tik raudonos plytos. Tai pirmasis fortas, kuriame įrengta elektros instaliacija. Juokinga, kad įtvirtinimas neteko prasmės vos pastačius, nes dėl neapsižiūrėjimo sukonstruotas ant žemos kalvos, tad buvo atviras priešo ugniai nuo netolimų aukštumų. Šiuo metu apleistas ir neprižiūrimas. Didelė dalis forto ir net senos technikos – po vandeniu. Statiniai nėra inventorizuoti, niekam nepriklauso, forto sklypas – nesuformuotas. Vieninteliai aktyviai fortu naudojasi aplinkiniai gyventojai, kurie čia įsirengė daržus. Retkarčiais forte galite išgirsti skaitomą poeziją.

IX fortas / Žemaičių pl., Kaunas Naujausias ir moderniausias Kauno tvirtovės fortas, baigtas prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą – turbūt ir geriausiai pažįstamas kiekvienam kauniečiui ar keliaujančiam greitkeliu A1, nuo kurio matosi įspūdingo dydžio 1984 m. pastatytas paminklas fašizmo aukoms (skulptorius Alfonsas Ambraziūnas, architektai G. Baravykas ir V. Vielius, dailininkas K. Morkūnas). Tarpukariu veikė Kauno miesto sunkiųjų darbų kalėjimas, jame kalėję asmenys patys auginosi daržoves. 1940–1941 m. NKVD kalėjimas, vėliau – koncentracijos stovykla, kurioje nužudyta 30–50 tūkst. Lietuvos piliečių. 1958 m. forte įkurtas iki šiol veikiantis muziejus. Muziejuje eksponuojama nemažai skausmingų nacių ir sovietų vykdyto genocido artefaktų, vykdomos ekskursijos. Fortas renovuotas, galima aplankyti beveik visas jo patalpas.

facebook.com/kaunotvirtovesparkas

IX fortas. „Unseen Pictures“ nuotr., „Kaunas IN“ archyvas.

9fortomuziejus.lt

2018

GRUODIS

1 1


A M E T O I S E N Ė M 1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kaunietis Giedrimas Jeglinskas Krašto apsaugos viceministru tapo prieš beveik dvejus metus. Įspūdingoje jauno žmogaus biografijoje – studijos prestižinėje JAV karo akademijoje West Pointe ir karjera tarptautinių finansų srityje, vedžiojusi po beveik visus kontinentus. Grįžti į mažą šalį Europos paribyje ir dirbti tam, kad trys milijonai jos gyventojų ne tik jaustųsi saugūs, bet ir suprastų, kad stiprinant saugumo jausmą gali prisidėti kiekvienas asmeniškai, sutikite, yra įdomus pasirinkimas. Patriotiškumas? Toliaregiškumas? Patirtis finansų sektoriuje užtikrinant krašto saugumą bet kuriuo atveju labai praverčia. Viceministras, pavyzdžiui, siekia, kad kuo daugiau vietos gamintojų dalyvautų ministerijos skelbiamuose pirkimų konkursuose. Jis įsitikinęs, kad pateisinus lūkesčius šalies, kuri yra NATO narė, viduje, gali atsiverti ir labai rimtos tarptautinės rinkos. Bet tai – lyg ir ne mūsų žurnalo sritis.

Pasirinkimas judėti Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Manto Gudzinevičiaus nuotr.

22001 188 G R U O D I S

1 3


A M E T O I S E N Ė M

Viceministre, labai įdomu, ką veikiate darbo kabinete, bet iš pradžių papasakokite, kaip nusprendėte studijuoti JAV ir susieti gyvenimą su kariuomene. Mokiausi KTU gimnazijoje – mane supo labai daug unikalių žmonių, dalyvavusių matematikos, fizikos olimpiadose. Gerai suvokiau savo galimybių ribas, tad ieškojau savo kelio. Žaidžiau krepšinį, organizuodavau mokyklos diskotekas. Tuometinis direktorius Bronislovas Burgis man tiesiog papasakojo, kad yra tokia programa. Iki tol nebuvau susimąstęs apie kariuomenę. Pasiskambinau į Vilnių – beje, į šią ministeriją, ir net pataikiau pas moterį, kuri ir dabar čia dirba. Ji pakvietė į atranką – mūsų susirinko gal 15. Tokia tebuvo informacijos sklaida – be interneto, be socialinių tinklų. Teko laikyti amerikietiškus egzaminus, anglų kalbos testą. Rašiniai, interviu, fizinis pasirengimas. Procesas truko metus. Iš pirmo karto neįstojau – niekas iš bandžiusių neįstojo. Niekas, išskyrus mane, antrais metais nebandė. O aš pabandžiau – tai, kad nepasidaviau, buvo laikoma privalumu. Žinoma, ir stojamųjų rezultatai buvo geresni, įtaigesnį rašinį parašiau. Taigi išvažiavau po antro kurso. Sakyčiau, kad tai pakeitė mano gyvenimą, bet iš tiesų jį pakeitė KTU gimnazija. Ar tai nuolatinė studentų kvietimo į JAV karo akademijas programa? JAV yra keturios karo akademijos, į jas kasmet priimama apie 1200 studentų – tarp jų po kelis užsienio šalių piliečius. Tų šalių, kurias JAV linkusios palaikyti, stiprinti, padėti joms augti. Su manimi West Pointe studijavo estas, rumunas, slovėnas, vaikinas iš Pietų Korėjos. Mūsų studijas visiškai finansavo JAV

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

vyriausybė, bet yra sąlyga baigus atitarnauti savo šalyje. Yra buvę atvejų, kai tam tikrų Rytų Europos šalių atstovai vengdavo grįžti namo. Nenorėjote ir jūs pasilikti? Ne, juk žinojau, kad turiu būti savo šalyje, kad turiu tikslą jai tarnauti. Stodamas rašinyje teigiau, kad man svarbus toks išsilavinimas, nes Lietuva bus NATO nare ir jai reikės profesionalių karininkų. Mano nuomonė nepasikeitė. Esu įsitikinęs, kad JAV yra mūsų pagrindinė saugumo partnerė pasaulyje. Turime siekti, kad mūsų santykiai su JAV būtų dar glaudesni. Ar grįžus tarnauti į Lietuvą neištiko kultūrinis, sisteminis šokas? 2003 metais baigiau karo akademiją, bet iškart gavau stipendiją toliau studijuoti Džoržtauno universitete Vašingtone. Taigi dar dvejus metus praleidau JAV, o grįžusį mane paskyrė į Algirdo batalioną būrio vadu. Po pusmečio perėjau į Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą, į žvalgybą. Taip, galėjau sakyti, kad Lietuvoje viskas ne taip, prastesnės sąlygos, prastesni ginklai. Bet juk tai normalu, palyginus Lietuvos ir JAV galimybes, tad neturėjau nerealių lūkesčių. Įspūdį darė lietuvių profesionalumas, nuoširdus darbas, nepaisant materialinių sunkumų. Tad tikrai nesiskundžiau. Ir dabar nesiskundžiu – esu čia, nes noriu užtikrinti karių gerovę. Nuperkant geresnius ginklus, pastatant geresnes kareivines, gerinant mokymo sąlygas poligonuose, visuomenės informavimą. Visa tai susiveda į tą pagrindinį mūsų tikslą – užtikrinti, kad nebebūtų karo.


Mūsų pilietinė visuomenė, kuri turi būti įgudusi atpažinti melagingas žinias, informacines grėsmes, turi suvokti, ką veikia mūsų kariuomenė.

Prieš tapdamas viceministru dirbote finansų sektoriuje Japonijoje, Singapūre, Australijoje. Ar išvykote tiesiog norėdamas praplėsti akiratį , ar visgi tai buvo nusivylimo sistema pasekmė? Gyvenime renkuosi judėti. Atitarnavęs keletą metų suvokiau, kad Lietuva yra maža. Galimybės įdomios, bet jos gana aiškiai apibrėžtos. Briuselis, Afganistanas… Palaikiau

ryšį su bendramoksliais iš West Pointo. Nemažai šios mokyklos absolventų toliau studijuoja, pereina į kitus sektorius, dideles įmones, tampa antrepreneriais. Aš irgi pasirinkau šį kelią. Dvejus metus studijavau Kolumbijos universitete, tuomet įsidarbinau „Citigroup“, įmonėje, kurioje – ketvirtis milijono

2018

GRUODIS

1 5


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

darbuotojų. Žiūrint iš Lietuvos galbūt atrodo unikalu, bet ne JAV kontekste. Visgi nenorėjau sėdėti Volstryte, ką tikrai galėjau daryti. Aš – finansų žmogus, išmanau šią sritį, bet tai nėra mano aistra. Visgi buvo labai įdomu, naudojausi galimybėmis, mėgavausi momentu. Po Australijos dar dirbau Varšuvoje, iš Lenkijos grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti KAM’e. Tiesiog sulaukėte skambučio iš Vilniaus? Kai dirbau Australijoje, prasidėjo neramumai Ukrainoje. Man tai sukėlė stiprias emocijas. Ėmiau daug mąstyti apie tai, kas vyksta ir galbūt gali įvykti Lietuvoje. Norėdamas išsigryninti mintis, pradėjau rašyti, mano straipsnius publikavo „15min“. Taigi tapau matomas. O tada – su šeima jau gyvenome Varšuvoje – įvyko 2016 m. Seimo rinkimai. Vyriausybės kanclere tapo Milda Dargužaitė, su kuria bendravome Niujorke. Taigi mano CV atsidūrė Vyriausybėje. Susitikau su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu, premjeru Sauliumi Skverneliu. Sutarėme, pradėjau dirbti. Atgal nesidairiau. Ar tai – duoklė Lietuvai? Juk galėjote toliau daryti tarptautinę karjerą. Taip, parsivežiau kontaktų ir patirties – tiek karinės, tiek finansinės. Bet ši pozicija man irgi sudaro galimybę augti, nes būtent joje galiu visa tai, ką parsivežiau, pritaikyti ir surasti naujus sprendimus. Tikėkimės, jie teisingi. Nemanau, kad esu visagalis, situacija greitai gali pasikeisti, juk tai – politika. Šiaip ar taip, manau, kad tai yra galimybė vesti savo šalį į priekį. Juk norime ilgaamžės, klestinčios Lietuvos. Norime būti saugūs. Aš įsitikinęs, kad tai pasiekti galime atgrasymu – tai yra nacionalinė saugumo strategija.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tikiu, kad bet kuri valstybinė iniciatyva šiais laikais turi būti paremta kooperacija su privačiu sektoriumi.


Neseniai žiniasklaida skelbė, kad planuojama Lietuvoje statyti tris naujus karinius miestelius. Ar tikrai padėtis buvo tokia prasta, kad dabar viską reikia statyti, pirkti, investuoti? Mes niekada pakankamai neinvestavome. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo iki dabar gynybai skirdavome mažiau nei 2 proc. BVP. Tas skirtumas – keli milijardai eurų. Galėjome, bet neinvestavome. Tiesa ir tai, kad sovietų palikta infrastruktūra labai prastos kokybės, ji nebuvo prižiūrima – nebuvo nei finansų, nei poreikio. Neslėpsiu, gėda į tai žiūrėti. O dabar jau visi supranta, kad kareiviams būtinos geros sąlygos tam, kad jie ne tiesiog tarnautų, bet augtų kaip piliečiai. Koks, beje, šiandien yra Kauno, miesto tvirtovės, vaidmuo? Strategiškai ir logistiškai tai ypatingas miestas. Pačiame mieste yra dalinių, karo medicinos tarnyba, yra ir Karinių oro pajėgų štabas. Rukla prie pat Kauno, svarbus taškas yra ir Karmėlava. Minėjote kibernetinį saugumą. Neseniai teko skaityti, kad Lietuva pagal šį rodiklį pirmauja. Kieno tai nuopelnas? Su šios srities problemomis susiduria visos šalys, internete sienos neegzistuoja. Mūsų politika – vidinės konsolidacijos stiprinimas, kad galėtume matyti visą sistemą ir problemas spręsti iš vieno taško. Taip pat būtinas tarptautinis bendradarbiavimas,

nes vienas nepakovosi. Čia, viduje, buvo priimta daugybė įstatymų pataisų, įkurtas kibernetinis centras. Bendradarbiaujame su privačiu sektoriumi. Tai labai svarbu – tikiu, kad bet kuri valstybinė iniciatyva šiais laikais turi būti paremta kooperacija su privačiu sektoriumi. Juk viskas priklauso nuo specialistų. Vien su valstybiniu sektoriumi čia neišsisuksi. Ir tai jau platesnis klausimas nei kibernetinis saugumas. Bet, kalbant apie jį, tai, ką sukūrėme Lietuvoje, yra pavyzdys kitoms ES ir NATO valstybėms. Bet nėra kada miegoti, nes iššūkių ir grėsmių šioje srityje tik daugės. Pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo šaulių populiarumas, jais tampa visuomenėje žinomi žmonės. Kaip tai vertinate? Ar pavojaus valstybei atveju tokios organizacijos praverstų? Tai labai svarbi organizacija. Ugdant pilietinę visuomenę šauliai atlieka didelį vaidmenį. Ir nebūtinai tai žmonės su šautuvais. Prie Lietuvos gynybos karinio konflikto atveju galima prisidėti ir atliekant kitas funkcijas. Kad ir saugant tiltus ar prižiūrint IT ūkį. Medicina, švietimas, viešieji ryšiai – visur reikėtų pilietiškų žmonių, o tokie ir yra šauliai. Taigi pirmiausia vertinu jų socialinę misiją, sugebėjimą prisitaikyti prie situacijos paskelbus mobilizaciją. Koks būtų jūsų vaidmuo, jeigu ateitų ta diena X? Politikų, taigi ir viceministrų, vaidmenys būtų riboti. Eitumėt ginti Lietuvos? Manau, taip. Esu rezervo karininkas. Žiūrėčiau, kaip geriausiai galėčiau pritaikyti savo žinias, tarptautinę patirtį. Bet tikiuosi, kad diena X neateis, o tai užtikrinti galime, kaip jau sakiau, atgrasydami.

2018

GRUODIS

kam.lt

Kaip tai padaryti? Pirmiausia, stipriname savo kariuomenę. Antra, stipriname partnerystę su NATO, Europos Sąjunga, JAV. Trečias elementas – mūsų pilietinė visuomenė, kuri turi būti įgudusi atpažinti melagingas žinias, informacines grėsmes, turi suvokti, ką veikia mūsų kariuomenė. Negalime būti susiskaldę.

1 7


A M E T O I S E M

Ė

N

Sunku būtų rasti kaunietį, savo albume neturintį nuotraukos šalia išdidžiai prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus lankytojus ir praeivius pasitinkančių liūtų. Žmonės kalba, kad ši graži tradicija išsivystė dar sovietų okupacijos metu – tėveliai nerasdavę, kur fotografuoti vaikų, tad atvesdavę prie liūtų. Juos, XIX a. Sankt Peterburgo ketaus liejykloje nulietus, 1938 m. Kalėdų proga muziejui padovanojo paskutinis Astravo dvaro Biržuose paveldėtojas grafas J. J. Tiškevičius. Taigi gruodžio 15 d. Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia švęsti liūtų 80-metį. Šia proga su Vytauto Didžiojo karo muziejaus kultūrinės veiklos vadybininke Laura Rimkute-Šimaite susitinkame pasikalbėti apie muziejų, kuris gali pasigirti ne tik garbingo amžiaus liūtais, įspūdinga architektūra bei turtingomis kolekcijomis, bet ir iškalbinga edukacinių programų ir ekskursijų moksleiviams lankomumo statistika.

Žinių bomba Karo muziejuje Edvinas Grin Dainiaus Ščiukos nuotr.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


22001 188 G R U O D I S

1 9


A M E T O I S E N Ė M 2 0

Per 2017 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus edukacinėse programose ir ekskursijose apsilankė 9883 moksleiviai, buvo surengtos 362 edukacinės programos. Kokios edukacinės programos populiariausios? Itin populiari programa „Jaunasis karvedys“. Tai laisvo pobūdžio užsiėmimas: vaikai kartu su edukatoriumi stato pilį. Taip pat populiari programa „Kaip senovėje kariauta“. Jos metu vaikai gali pasimatuoti žieduotus marškinius, šalmą, kalaviją. Vaikams tai labai patinka. Vyresniems vaikams skirta „Karinė paslaptis“, kurios metu reikia iššifruoti daug užduočių. Ne tokia populiari, bet taip pat mėgstama programa „Išgyvenimo pradžiamokslis“, ypač smagiai vykdoma išvažiuojamuosiuose muziejaus renginiuose. Įdomi programa yra „Žinių bomba“ – tai aktyvus orientacinis žaidimas, kurio metu vaikai laksto po visą muziejų, atidarinėja dėžutes, išminuoja bombas, sudeda žodį. Būna labai smagu, net mes su kolegomis sėdėdami kabinete girdime, kaip jie bėgioja. Nebaisu, kad toks judesys vyksta muziejuje – iš pirmo žvilgsnio „rimtoje“ vietoje, kur ankstesnės kartos nuo mažų dienų buvo mokomos tyliai kalbėti ir padoriai elgtis? Tikrai nebaisu. Mes ir norime keisti tokį susiformavusį muziejaus įvaizdį. Norisi, kad jaunoji karta nebeturėtų atgyvenusių asociacijų, kad tai šventa vieta, kur negalima nieko liesti ir kalbėti. Norime, kad muziejus taptų tiesiog smagia vieta apsilankyti, praleisti laiką. Kur galima ne tik kažką pamatyti, bet ir žaisti, dalyvauti smagiuose renginiuose. Vaikams tikrai patinka, jie noriai įsitraukia. Kažkada grupė vaikų, o ne, kaip įprasta, tėvai ar mokytojai, patys yra paskambinę ir užsisakę

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pagrindinis mūsų tikslas – ugdyti patriotiškai nusiteikusią asmenybę.


edukacinę programą. Maloniai nustebome. Žinoma, turime ir rimtesnių programų – apie partizanų ginklus, šaltąjį karą. Jos skirtos vyresniems, 9–12 klasių moksleiviams. Dažnai mūsų edukacija pritaikoma prie mokyklų programų. Mūsų muziejus labai tinka istorijos pamokoms, juk čia – visa Lietuvos istorija. Tai gera papildoma medžiaga mokytojams. Sulaukiame daug lankytojų iš kitų miestų. Kartais jų būna tiek daug, kad edukatoriai nebespėja ir man pačiai tenka vesti ekskursiją, nors tai nėra mano tiesioginis darbas. Šiuolaikinis muziejus turi išlaikyti ir savo akademinę pusę – muziejinių vertybių saugojimo ir kaupimo

funkciją, bet kartu vykdyti ir pramoginę, edukacinę veiklą. Žmogui nebepakanka tik pamatyti, jis nori ir paliesti, išgirsti, užuosti. Nori per įvairius pojūčius ir emocijas patirti įvairų turinį. Todėl muziejus turi išeiti už standartinio suvokimo ribų, pasiūlyti ir liečiamų reprodukcijų, kopijų. Labai svarbi inovatyvių technologijų integracija: ekranai, virtualios realybės pramogos, kitos patrauklios priemonės. Muziejus turi keistis, tapti patraukli ir atvira vieta renginiams. Vieni žmonės nori pramogauti, kiti sužinoti – muziejus turi atliepti visų lūkesčius.

2018

GRUODIS

2 1


A M E T O I S E N Ė M

Kokios ekspozicijos lankomiausios? Aišku, labiausiai visus sudomina „Lituanikos“ salė. Juk ši istorija – mūsų tautos pasididžiavimas. Vaikai nuo pat mažumės ją žino, būna, lipa laiptais muziejuje, pamato šią salę, kur eksponuojamos legendinio lėktuvo nuolaužos, ir iškart atpažįsta. Taip pat vaikams patinka ir ginklų salės, leidžiame palaikyti ginklus. Kartais atrodo, kad vaikai

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

iš kompiuterinių žaidimų apie juos žino net daugiau už mus ( juokiasi). Kalbant apie kompiuterinius žaidimus – muziejuje turite virtualios realybės akinius. Kaip juos pritaikote edukacijai? Virtualios realybės akiniai – ne edukacijos, o ekspozicijos dalis. Bet kuris lankytojas gali ateiti ir pasinaudoti šia pramoga. Galime pasiūlyti keletą virtualios realybės žaidimų.


Ko siekiate kurdami edukacines programas? Pagrindinis mūsų tikslas – ugdyti patriotiškai nusiteikusią asmenybę. Tai darome pasitelkdami įvairiausias priemones, supažindindami su karybos ir visos Lietuvos istorija. Norime ugdyti jauną žmogų, kuris žinotų savo istoriją, gerbtų savo šalį, savo tautos laimėjimus ir tradicijas. Vykdote ir savaitgalio veiklas, skirtas ne tiek moksleivių grupėms, kiek šeimoms su mažais vaikais. Taip, siekiame užimti ir pavienius lankytojus, šeimas, kurios ateina į muziejų ir nori visapusiškai turiningai praleisti laiką. Kadangi tokių lankytojų padaugėja savaitgaliais, pernai vasarą kilo mintis nuo 14 iki 16 val. lankytojams siūlyti įvairias nemokamas užimtumo formas. Jos nuolat keičiasi taikant prie lankytojų poreikių ir aktualijų. Pirmiausia, neretai jos pritaikomos prie svarbių minėtinų datų (pavyzdžiui, aviacijos ar partizanų pagerbimo dienos) ar aktualijų (pavyzdžiui, popiežiaus vizito). Tačiau turim ir pastovų savaitgalio užsiėmimų paketą. Visų pirma, daug dėmesio sulaukė mūsų naujosios spalvinimo ir užduočių knygelės, kuriose smagūs pieštiniai įvairių epochų kareivėliai lydi vaikus per istoriją. Tokiu būdu vaikai žaismingai susipažįsta su muziejaus ekspozicija. Apskritai tarp vaikų populiarios įvairios dirbtuvėlės – lipdymas iš molio, piešimas, spalvinimas, lėktuvėlių gamyba. Be abejo, šios veiklos yra susijusios su Lietuvos ir karybos istorija. Kita savaitgalio veiklų sritis – žaidimai. Jie varijuoja nuo stalo ar kala-

dėlių ant grindų iki aktyvių orientacinių žaidimų. „Laivų mūšis“, „Karas“, istorinės, mūsų pačių pagamintos kortos, atmintį lavinantis žaidimas su kariniais laipsniais, mūšių paveikslus atvaizduojančios dėlionės ir taip mažųjų lankytojų mėgstamos didžiulės kaladėlės, iš kurių jie gali pasistatyti pilį, įtvirtinimus ar sostą. Šie žaidimai skirti ne vienam asmeniui, tad dažnai tėvai žaidžia kartu su atžalomis. Taip pat organizuojame ir aktyvesnius žaidimus, pavyzdžiui, orientacinius, kurie padeda geriau perprasti ekspoziciją. Kauniečių sąmonėje ryški susitikimų vieta – Karo muziejaus sodelis. Dešimtmečiais suburiantis, rodos, skirtingiausias miesto bendruomenes – nuo inteligentijos iki riedlentininkų , džiazo mylėtojų ar gatvės menininkų. Ar tai netrukdo, o gal kaip tik padeda muziejaus matomumui ir įvaizdžiui? Nuo pat tarpukario, kai buvo suformuotas šis sodelis, čia virė veiksmas. Ši vieta visada veikė tarsi mūsų valstybės panteonas – čia ir paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, ir nežinomo kareivio kapas. Tarpukariu tai buvo tautinė, bendruomeninė vieta, kur vykdavo renginiai, susitikimai. Pats sodelis buvo labai patrauklus, čia augo rožės. Muziejaus įkūrėjas V. Nagevičius turėjo tradiciją merginoms, kurios į sodelį ateidavo pasipuošusios tautiniais rūbais, įteikti rožę. Per Atgimimą čia vyko įvairūs mitingai, renginiai, iškilmės. Vėliau sodelyje vietą atrado ir riedlentininkai, ir „Kaunas Jazz“. Tai tikrai netrukdo muziejui, priešingai, smagu matyti žmones gerai leidžiančius laiką. Patys miesto renginių metu savo edukacijas ir renginius vykdome sodelyje. Labai smagu, kad judesys čia vyksta iki šiol.

2018

GRUODIS

facebook.com/vytautodidziojo.karomuziejus

Tai ir vaikų, ir tėvų mėgstama pramoga. Norinčių pasinaudoti akiniais būna tiek daug, kad susidaro eilutė. Taip pat dažnai naudojame šią priemonę išvažiuojamiesiems renginiams.

2 3


A M E T O I S E N Ė M

Apie Kaune nuveiktus darbus, kariuomenės ir visuomenės santykį bei pojūčius, patirtus karštą vasaros dieną dėvint metalinius šarvus, pasakoja majoras Donatas Mazurkevičius – visuomenės veikėjas, jotvingis, buvęs Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas, akmenų muziejaus „Jotvingių kiemas“ įkūrėjas, nuo 2010 m. žinomas ir kaip Vytautas Didysis Žalgirio mūšio inscenizacijose bei kine.

Jotvingis Kaune Julija Račiūnaitė Teodoro Biliūno nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


22001 188 G R U O D I S

2 5


A M E T O I S E N Ė M

Esate kilęs ne iš Kauno, bet iš Dzūkijos – papasakokite apie savo jotvingiškąsias šaknis. Minint jotvingius ir dzūkus dar reikėtų paminėti ir Dainavos kraštą. „Dainava“ – labai skambus, gražus žodis. Jotvingiai yra senoji autochtoninė to krašto gentis, tauta, kurios nariu tikrai jaučiuosi. Jotvingių bruožai matyti tos vietos žmonių charakteryje ir mentalitete – tai yra kunigų, menininkų ir karių gentis. Paminėčiau bent kelis: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, partizanų vadas, brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, poetas Sigitas Geda, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Ar nepasigendate jotvingių Kaune? Kaune nieko nepasigendu, nes jis labai dinamiškas, be to, įsikūręs geografiniu atžvilgiu nepaprastai patogioje vietoje. Šis miestas turi savo veidą jau vien todėl, kad jam tenka po lygią dalį visų regionų. Galima manyti, kad nuo IX forto jau prasideda Žemaitija, o Karmėlavoje – Aukštaitija, Vaišvydavą siekia panemunių Dzūkija, o už Aleksoto prasideda Sūduva. Kultūros požiūriu Kaunas taip pat yra savotiškas visų šių regionų – nors santykinai mažų, bet juk labai skirtingų – branduolys. Trumpam grįžkime į Dzūkiją – esate Pietų Lietuvos buities ir akmenų muziejaus „Jotvingių kiemas“ įkūrėjas. Kaip kilo mintis įkurti tokio pobūdžio muziejų? Užaugau tikrame vienkiemyje, į darželį nėjau. Galima sakyti, pirmuosius septynerius gyvenimo metus praleidau tikrame rezervate. Tik atėjęs į pirmą klasę supratau, kad yra tokia Tarybų Sąjunga. Kai vaikystėje keliavome į kitą miestelį ir kirtome Kalvarijos savivaldybės ribą, aš paklausiau, ar čia jau baigiasi ir Tarybų Sąjunga? Tuomet

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

gyvenau nepagadintos sąmonės lauke – esu dėkingas už tai šeimai ir tai vietovei, kurioje augau. Bet, šiaip ar taip, ir vaikui vienkiemyje reikia kažką veikti! Pastebėjau, kad mūsų gyvenamoji vieta yra labai dosni įvairių istorinių ženklų: pradėjau rinkti fosilijas – suakmenėjusias augalų ir gyvūnų liekanas. Kaip aš sakau – viskas yra pas žmones arba žemėje. Sulaukęs 15-os palikau vienkiemį ir atvykau į Kauną mokytis Miškų ūkio technikume. Baigęs mokslus kurį laiką dirbau vairuotoju kolūkyje. Vežiodavau statybininkams akmenis. Atsimenu, kaip apgailestavau, kad šie akmenys bus palaidoti pamatų duobėj – man jie atrodė tokie gražūs. Tada ir užsidegiau meile akmenims ir rieduliams. Atėjus Lietuvos nepriklausomybei ir tėvams atgavus žemę, nusprendžiau ten, ant vienos kalvelės, įkurti akmenų muziejų „Jotvingių kiemas“. Kodėl kiemas? Tai mažiausios visuomenės ląstelės – šeimos – teritorija. Jotvingių kiemo įkūrimo metais laikau 1990-uosius. Koks eksponatas šiame muziejuje Jums vertingiausias? Žmonių dovanotos, jotvingių laikus menančios trinamosios akmeninės girnos. Beje, renku eksponatus ne tik Lietuvoje. Akmenų mėgstu parsivežti ir iš piligriminių kelionių. Piligrimaujate? Taip, esu parsivežęs akmenų iš Lurdo, Armėnijos. Maltos oro uoste bandžiau kuprinėje vežtis akmenį, bet atėmė. Kas paskatino pasirinkti kariuomenę, karininko kelią? Profesiją pasirinkau bebaigdamas ketvirtuosius mokslų metus. Tuo metu, 1988-aisiais, gimė Sąjūdis, taigi gyvenimas virė. Po praktikos


Kova prote, kuriame gimsta mintys, yra svarbesnė nei karo lauke, kuriame skraido kulkos.

kolūkyje atėjo devyniasdešimtieji, ir aš išėjau į kariuomenę. Buvau jaunas, 21-erių. Jei kas klaustų, kodėl ne anksčiau: juk Lietuvos kariuomenė atgimė tik per sausio 13-ąją, ginant televizijos bokštą, kai buvo įkurta savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Jos nariu ir tapau 1991-ųjų lapkritį, o priesaiką daviau 1991 metų gruodžio 20 dieną Alytuje, Dainavos sostinėje. Kaip, Jūsų nuomone, Lietuvos kariuomenė kito, vystėsi nuo jos atsikūrimo 1991 metais? Tarnauju jau 27 metus, taigi kariuomenės raidą mačiau savo akimis ir dalyvavau daugelyje įvykių. Mūsų kariuomenė nuo idėjos evoliucionavo iki pilnateisės NATO šalių sąjungininkės. Nesvarbu, kad pagal tam tikrus parametrus nesame dideli – mes veiksmingi ir visaverčiai šio aljanso dalyviai. Taigi, atsakant į klausimą, šuolis buvo didžiulis, šiuo virsmo periodu gyventi buvo labai įdomu.

Bemaž visas mano tarnybos laikas buvo skirtas ne tiek patrankoms ir poligonams, kiek kariškai – kultūrai. Didysis išminčius, karo strategas Sun Zi teigė, kad išmintingiausia atakuoti priešo planus, tik po to – priešo sąjungininkus, dar vėliau – patį priešą karo lauke, o galiausiai – priešo įtvirtintus miestus. Pridėčiau, kad pirmiau nei planus reikia atakuoti priešo sąmonę – juk nuolat vyksta informacinis karas. Vadinasi, mūsų sąmonė turi būti pasiruošusi tokiems išpuoliams. Tad didžiąją dalį savo karjeros dirbau su karių sąmone, su jų kultūra, su kariuomenės ir visuomenės tarpusavio ryšiais. Karius, ateinančius iš įvairių šeimų, įvairių socialinių terpių, būtina šviesti ir įvairiapusiškai lavinti.

2018

GRUODIS

2 7


A M E T O I S E N Ė M

Paskutinius 8-erius savo tarnybos metus buvau Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas, o dabar tarnauju Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamente Vilniuje. Mano darbas – palaikyti ryšius su visuomene, šviesti Lietuvos jaunimą. Stiprinti vieniems kitus – labai rimtas uždavinys. Gynyba nebus vykusi, jei dauguma šalies piliečių nepalaikys pačios idėjos. Kai Baltijos kelyje parodėme ryžtą išeiti iš Sąjungos, Gorbačiovas juk liepė surinkti iš žmonių medžioklinius šautuvus. Jis išsigando paprastų piliečių, kurie nuo Vilniaus iki Talino taikiai susikibo rankomis ir pareiškė: „Mes išeiname. Viso gero.“ Taigi kova prote, kuriame gimsta mintys, yra svarbesnė nei karo lauke, kuriame skraido kulkos. Kokius darbus, nuveiktus Karininkų ramovėje, laikote pačiais reikšmingiausiais? Tapau Kauno įgulos karininkų ramovės viršininku 2010 metų birželį. Pabrėžiu, kad pati ramovė buvo įsteigta 1919-aisiais, o rūmai pastatyti 1937-aisiais. Prezidentas Smetona dar tarpukariu norėjo iš karininkų sukurti naująją lietuviškąją bajoriją. Tarp kitko, jam šis sumanymas sekėsi visai neblogai – kad taptum karininku, reikėjo pereiti didelę atranką. Atrinktieji buvo labai kruopščiai lavinami, mokėsi Vakarų Europoje, kurdami šeimas turėjo vesti išsilavinusią, geros reputacijos moterį. Atėjus demokratiškesniems laikams, pasitaręs su bendruomene nusprendžiau siekti (net ir paliekant ramovės pavadinime istoriškai pagrįstą žodį „karininkų“), kad karininkų ramovė taptų karių ramove. Smagu, kad visi kariai nuo pat eilinio kareivio gali čia tuoktis,

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Iki šiol Vytautą Didį jį vaidinau jau 9 kartus.

švęsti brangias datas ir dalyvauti kultūriniame ramovės gyvenime. Kitas demokratiškas sprendimas – padarėme ramovę kariuomenės ir visuomenės susitikimo vieta. Ji tapo puikia platforma bendradarbiauti, dalytis idėjomis, pasiūlymais, vargais ir džiaugsmais. Visuomenė čia susipažįsta su kariais, o ramovės salė tapo viena iš aktyviausiai naudojamų mieste. Taip pat visada siekėme, kad ramovė nebūtų užsisklendusi tarp savo


sienų. Prižiūrėjome net du piliakalnius, kasmet nuo jų pašalindavome krūmus, nevertingus medžius, kelis kartus per metus ten organizuodavome šventes – Samyluose, kartu su Lietuvos sporto universiteto studentais, Šaulių sąjunga, vietine bendruomene, žirgininkais, tautiniais ansambliais, moksleiviais minėdavome Saulės mūšį ir rudens lygiadienį. O per Užgavėnes miške kurdavome laužą, kepdavom blynus, vykdavo kaukių karnavalas. Ant kito mūsų prižiūrėto piliakalnio, esančio Senuosiuose Trakuose, Vytauto Didžiojo gimtinėje, yra veikiantis moterų vienuolynas. Čia gyvena ir dirba lietuvės, šveicarės ir prancūzės vienuolės. Ten sutvarkėme aplinką, iškirtome brūzgynus. Vienuolyno kieme surengėme net teatralizuotą Gedimino laiškų, adresuotų popiežiui Jonui XXII, skaitymą. Režisierius parinko mane būti popiežiumi, o mano kolega iš ramovės vaidino Gediminą. Į šį renginį pakvietėme moksleivius, Kauno įgulos bažnyčios chorą – pavyko labai šauniai. Tokio pobūdžio renginiams ramovėje būtų per ankšta. Visa ši veikla grindžiama svarbia idėja – reikia ne tik gražių ir tvarkingų rūmų, bet ir juose liepsnojančios ugnies. Paskutinė tema – Vytautas Didysis ir mūšių inscenizacijos. Džiaugiuosi, kad Lietuva 2010 metais, ruošiantis 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms, išsikovojo, kad didžiojoje mūšio rekonstrukcijoje Vytauto vaidmuo atitektų lietuviui – tautos atstovui, kuris didžiuotųsi šiuo vaidmeniu, savo valdovais, tauta ir istorija. Laikau tai tam tikra diplomatine pergale: juk mūšio lauke šūkiai skambėjo lietuvių kalba. Šiam vaidmeniui vyko didelė atranka: Vytautu norėjo būti ir lenkai, ir

baltarusiai. Mane išrinko iš maždaug 15 žmonių. Iki šiol Vytautą Didįjį 9 kartus vaidinau Žalgirio mūšyje, dar 3 – Kauno pilies apgultyje. Labai norėčiau sudalyvauti ir 2020 metais vyksiančiame 610-ųjų Žalgirio mūšio metinių minėjime. Apie patį buvimą istoriniame mūšio lauke turiu sukūręs tokią formulę – dalyvavimas Žalgirio mūšyje reiškia 2 × 35, t. y. 35 kg svorio šarvai ir 35 laipsniai karščio. Čia tenka patirti, kaip sunku suvaldyti žirgą, kaip po šalmu nieko nesigirdi, kokia nemenka yra rizika – šūviai aidi, žirgai baidosi. Šiam išbandymui atlaikyti būtinas bent pradinis fizinis pasirengimas, tačiau užvis svarbiausia – motyvacija. Tiesą sakant, daugybės žmonių nė nepriverstum dalyvauti tokiam „cirke“, bet kai tai darai savo noru, išdidžiai – visai kitas reikalas. Kadangi Vytauto Didžiojo universitete esu baigęs istoriją, man teorinių ir praktinių žinių pagrindas padeda visiškai naujai suvokti istorinius įvykius. Man yra tekę suvaidinti Vytautą Didįjį ir 2017 metais lenkų tikrais faktais paremtame filme „Abitas ir šarvai“. O Ramunės Kudzmanaitės filme „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ vaidinau du tarpukario Lietuvos generolus. Paskutiniojo laisvos Lietuvos posėdžio scenoje vaidinau brigados generolą Kazį Musteikį. Beje, klausiau filmo autorių, ar vaidinant nereikės rūkyti. Mane nuramino, kad generolas buvo nerūkantis. Be to, šiame filme turėjau ištarti šiuos žodžius: „Aš pasisakau už karinį valstybės pasipriešinimą.“ Smagu, kad mano ir mano vaidinamo herojaus pažiūros sutapo – nerūkyti ir turėti valią priešintis. To ir linkiu visiems Lietuvos piliečiams atkurtos Lietuvos kariuomenės šimtmečio proga.

2018

GRUODIS

2 9


A M E T O I

Teatrai ir poligonai

E

S

Kauno įgulos karininkų ramovės pastatas vis dar alsuoja tarpukariu. Įžengus į puošnią Didžią ją salę, Vytauto Didžiojo seklyčią, Prezidento kambarį ir Kunigaikščių menę galima apžiūrėti autentiškus art deco baldus bei dekoro elementus, įspūdingą sienų tapybą ir akimirkai įsijausti į margą Pirmosios Respublikos kultūrinį gyvenimą. Tačiau Kauno ramovė nėra tik pastatas, sustingęs laike. Apie šios institucijos tradicijų tąsą, ateitį bei karininkų laisvalaikį diskutavome su dabartiniu ramovės vedėju Gediminu Macijausku.

M

Ė

N

Justė Vyšniauskaitė Teodoro Biliūno nuotr.

Šių metų spalio 18-oji žymi naują gyvenimo etapą tiek jums, tiek Kauno įgulos karininkų ramovei. Kas paskatino tapti šios įstaigos vedėju? Tarnaujant kariuomenėje ne kartą teko susidurti su ramovių veikla. Prieš užimant paskutines pareigas, iš kurių išėjau į atsargą, pusmetį dirbau su būtent šių institucijų projektu. Dalyvavau steigiant Klaipėdos ramovę. Taigi buvau pakankamai įsigilinęs į šią veiklą ir turėjau idėjų. Dar anksčiau prisidėjau ir atkuriant Kauno ramovę. Tuomet ramovė išgyveno sunkų laikotarpį, buvo minčių ją privatizuoti, nors tarpukariu ji buvo pastatyta už karininkų pinigus. 3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Todėl su kolegomis stengėmės prisidėti prie ramovės atkūrimo ne tik mintimis, bet ir darbais, lėšomis. Neseniai pasikeitė sistema. Kauno įgulos karininkų ramovei vadovavo profesinės karo tarnybos karys, o nuo š. m. vasaros pareigybė pakeista į valstybės tarnautojo. Suvienodintos visų trijų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vedėjų pareigybės. Prieš trejus metus išėjau į atsargą ir ėmiau mąstyti, kaip dar būtų galima realizuoti save iki tos tikros senatvinės pensijos. Pavasarį išsilaikiau valstybės tarnybos bendrųjų gebėjimų testus ir stebėjau, į kokias pareigas vyksta konkursai. Sudalyvavau šiame ir laimėjau.


2018

GRUODIS

3 1


Kokius jaunus žmones norėtumėte matyti Lietuvos kariuomenės gretose? Iki išėjimo į atsargą buvau Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadas. Teko tiesiogiai susidurti su jaunuolių, kurie ateina į kariuomenę, sveikata. Todėl pirmiausia norėčiau matyti sveikus ir stiprius... Ir protingus, išsilavinusius. Svarbu, kad jie gebėtų dirbti su šiuolaikine karine technika, aukštosiomis technologijomis. Be abejo, būtų motyvuoti ginti tėvynę. Be motyvacijos nieko nebus.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

O kaip išvis nusprendėte susieti savo gyvenimą su kariuomene? Niekada negalvojau tarnauti kariuomenėje. Vis dėlto 1991 m. sausio įvykių metu buvau parlamente, ten daviau priesaiką. Esu kaunietis, po įvykių Vilniuje teko dalyvauti ir Kauno miesto savivaldybės apsaugoje. Tokia ir buvo pradžia, o po to atėjau į kariuomenę. Pradėjau tarnauti 1993 m. sausio 4 d. Tačiau viskas prasidėjo anksčiau, gal net prieš sausio įvykius.

3 2

Kauno karininkų ramovės vienas svarbiausių tikslų visuomet buvo palaikyti ryšį tarp Lietuvos karių ir visuomenės. Ar jums taip pat svarbi ši misija? Pirmiausia noriu pabrėžti, kad karininkai taip pat yra visuomenės dalis. O ką jau kalbėti apie jaunimą, kuris ateina į kariuomenę vos devyniems mėnesiams. Skirtis tarp karininko ir civilio beveik nepastebima. Kodėl svarbu, ar jaunuolis su uniforma, ar be jos? Jaunas karininkas gal daugiau užimtas, mokosi tikslingai, bet pailsėt jam irgi reikia. Todėl ramovė turėtų būti ne tik pramogų, bet ir lavinimosi vieta – tiek kariams, tiek civiliams. Čia renginiai privalo būti aukšto lygio, kad kiekvienas galėtų išmokti ko nors nauja, pasisemti žinių.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Labai svarbu, kad visuomenė nebijotų savo kario. Turi vykti dialogas tarp žmogaus su uniforma ir žmogaus, nevilkinčio uniformos. Visuomenė turi matyti uniformą, šnekėtis su kariškiu ir žinoti, kuo jis gyvena. Taip pat žinoti, kur kariuomenė išleidžia pinigus. Civilis turėtų suprasti, kad karys, kuris dvi savaites per mėnesį praleidžia poligone, yra pasiryžęs atiduoti savo gyvybę už tą pilietį, kurio mokesčiai išlaiko Lietuvos kariuomenę. Todėl ryšys tarp karininkų ir visuomenės yra būtinas. Kokią vietą užima kultūra ir menas kario gyvenime? Nors kariai, ypač jauni, daug laiko praleidžia mokymuose ir poligonuose, tačiau vis tiek spėja grįžti pas savo šeimas. Jie, kaip ir visi piliečiai, eina į kiną, teatrus, koncertus. Ne tiek daug ir skiriasi karininko laisvalaikis nuo civilio. Aišku, tai mano asmeninis požiūris. Ramovė karininkijai atveria dar daugiau pasirinkimų. Sukuriamos sąlygos dalyvauti įvairiose veiklose: parodose, paskaitose, koncertuose. Taigi ramovė yra svarbus institutas kariuomenei, būtent šiuo – kultūros ir meno aspektu. Kokia yra jūsų karininkų ramovės ateities vizija? Norėčiau matyti ramovę pilną žmonių. Ir ne tik uniformuotų, bet ir šiaip leidžiančių laisvalaikį su šeima. Kad žmogus iš gatvės galėtų užeiti į ramovę, žinotų apie renginius, bendrautų su kariais. Ramovė turėtų aktyviau kurti savo programą – ne laukti, kol kas nors ateis ir suorganizuos renginį, o imtis iniciatyvos. Nuo kitų metų pradėsime reguliarius renginius – pačios ramovės pristatymus, galbūt karinės istorijos paskaitas. Pradžioje – kartą per mėnesį, bet jei bus poreikis, ir dažniau.


Kauno ramovėje veikia keli meno kolektyvai, sporto bei karo istorijos klubai. Kokia šių organizacijų specifika ir perspektyvos? Visos šios organizacijos turi savo nišą. Istorijos klube renkasi žmonės, kurie apie kariuomenės istoriją ieško informacijos archyvuose, bando atkurti aprangos detales, rengia inscenizacijas ir jas pristato visuomenei. Gal nebus įdomu kiekvienam, bet yra entuziastų, kuriuos klubas suburia. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus kolektyvus. Neturėtų visi būti vienodi kaip alaviniai kareivėliai. Kad ir kurioje srityje karininkas norėtų realizuoti save, ramovė turėtų pasiūlyti jam veiklą, o šie kolektyvai tai ir daro. Ramovės istorija prasidėjo dar 1919 metais, ši vieta klestėjo tarpukariu ir atgimė su Są jūdžiu. Kurios ramovės tradicijos brangiausios jums asmeniškai? Man labai svarbi reprezentacinė ramovės funkcija. Kariuomenės

vadas visada gali užsienio valstybių vadovų bei diplomatų priėmimus organizuoti būtent čia. Todėl, tęsdami tradicijas, turime tikslą atkurti senąjį ramovės pavadinimą: „Reprezentaciniai ramovės rūmai“. Taip pat man brangi ramovės atvirumo karininkams tradicija. Pavyzdžiui, net jeigu karys nori paminėti sukaktį, pailsėti ar pasportuoti, ramovė turėtų jį priimti. Be to, pastatas yra iškilus architektūrinis paminklas. Čia tvyro pasitempti įpareigojanti atmosfera, padedanti formuoti kariuomenės įvaizdį. Lapkričio 23-ią ją minėjome Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Šios iškilmingos progos kontekste noriu paklausti, ką apie Lietuvos kariuomenę turėtų žinoti kiekvienas mūsų šalies pilietis? Labiausiai akcentuočiau Lietuvos istoriją. Kiekvienas vaikas turėtų sužinoti ne tik apie tą šimtmetį, bet ir apie tūkstantmetį, ir dar daugiau. Susipažinti su mūsų valstybės vystymosi raida iš esmės. Istorija svarbi, norint suprasti, kas mes tokie ir kokį kelią nuėjome iki dabartinės valstybės. Tokiu būdu kuriama valstybės dvasia, o kiekvienas pilietis gali jaustis svarbus savo šaliai. Kaip aš turiu mamą, taip turiu ir tėvynę. Nuo to niekur nepabėgsi. Iš to ir gimsta tikrasis patriotizmas, noras kažką duoti savo šeimai ir savo valstybei. Pabaigoje noriu paminėti karininko priesaiką. Kiekvienas pilietis turėtų suprasti, kad karys yra pasiryžęs už jį atiduoti gyvybę. Kai pasižadama paaukoti gyvybę už valstybę ir jos piliečius, tai yra aukščiausio lygio atsidavimas savo tautai.

2018

GRUODIS

facebook.com/KaunoRamove

Galbūt Kauno ramovė, sekant Vilniaus pavyzdžiu, galėtų rengti kino vakarus istorine ar karine tematika. Taip pat, bendradarbiaudama su teatru, ramovė galėtų rengti inscenizacijas patriotine tema. Vis dėlto, norint organizuoti tokius renginius, reikia atitinkamos apšvietimo ir garsinimo aparatūros. Daug ką galima padaryti ir su tuo, ką turim dabar, bet kokybė nukentės. Kaip vienas garbingas pulkininkas sakydavo, kiekvienas planas, neparemtas pinigais, yra haliucinacija. Manau, kad nustačius stabilų kariuomenės finansavimą, kurį žada politinės partijos, kažkiek nubyrės ir ramovei, tada ji atsigaus. Vis dėlto, nepaisant to, ar bus papildomų finansų, mes tikrai nesėdėsim sudėję rankų.

3 3


I A I Č E I N U A K

Kas jums yra lapkričio 11-oji? „Šv. Martynas, paskutinė rudens diena“, – sufleruoja kalendorius. 1918 m. tądien pradėjo dirbti pirmoji Lietuvos Vyriausybė, kuriai vadovauti ėmėsi Augustinas Voldemaras. Na, ir Lenkijos Nepriklausomybės šimtmetis šiemet ištiko, kurį, įsisukę į savo ir kaimynų jubiliejų kadrilį, irgi epizodiškai paminėjome. Gerokai mažiau dėmesio visuomenėje sulaukusi apvali sukaktis – Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, arba Kompjeno paliaubų. Keletas straipsnių žiniasklaidoje, kelios mintys socialiniuose tinkluose – bet ir tos daugiausiai užsienio lietuvių ar į šį laikotarpį besigilinančių istorikų. Ir paroda „Esu tas priešas, kurį tu, mano drauge, nužudei“, atidaryta A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Štai ką perskaitėme kvietime, privertusiame sekmadienio popietės snaudulį iškeisti į pasivaikščiojimą V. Putvinskio gatvėje.

Teisė į paveikslus, teisė į eilėraščius Gunars Bakšejevs Teodoro Biliūno nuotr.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Keith Moody

2018

GRUODIS

3 5


K

A

U

N

I

E

Č

I

A

I

Gøran Andreas Ohldieck

3 6

„Ši paroda paremta tekstais, kuriuos britų kompozitorius Benjaminas Brittenas (1913–1976; Aldeburgho baronas, suteiktas ordinas už nuopelnus) panaudojo savo 1962-ųjų simfonijai „Karo Requiem“, kurią sukūrė Koventrio katedros atšventinimo proga. 37 Dogu Bankovo paveikslai pratęsia tekstą, tiesiogiai jo neiliustruodami. Net nuorodos į Bibliją „išimtos iš laikotarpio“, siekiant parodyti, kad pyktis bei neapykanta neapsiriboja vien tik pasauliniais karais – deja, jis prasibrauna į mūsų kasdienę egzistenciją.   „Karo Requiem“ lydi dviejų skirtingų tipų tekstai: lotyniškas „Missa pro Defunctis“ („Mišios už mirusiuosius“) ir kai kurie Wilfredo Oweno karo eilėraščiai, parašyti anglų kalba. Šie du tekstai prieštarauja vienas kitam ir turinio prasme. Lotyniškosios mišios perteikia tradiciją tikėti pomirtiniu susivienijimu su Dievu Rojuje, o Owenas savo eilėraščiuose kalba apie gyvybės arba mirties išgyvenimus apkasuose, kur prarado viltį, kad Dievas yra gailestingas. Eilėraščius poetas parašė būdamas 25-erių. Tuo metu jis tarnavo kariuomenėje. Nušautas likus savaitei – sakykime, vienai valandai – iki 1918-ųjų lapkričio 11-osios, kai pasirašytos paliaubos.“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Patyrinėję itin paslaptingais ryšiais su Lietuva susijusio (rekomenduoju perskaityti žurnalo rubrikoje „Merkurijus“ kadaise pristatytą bohemišką Tomo Kavaliausko detektyvą „Originalas“, – aut. past.) bulgarų kilmės dailininko Dogu Bankovo paveikslus, užlipome į Žmuidzinavičiaus svetainę. Čia apie karo, taikos, meno, kultūros, sąžinės bei įkvėpimo santykius pasikalbėjome su – pavadinkime jį Dogu Bankovo kūrybos ekspertu ir parodos kuratoriumi – jau 15 metų Kaune gyvenančiu norvegu Gøranu Andreasu Ohldiecku ir NATO Jungtinių pajėgų leitenantu-pulkininku (OF-4 Kanada) Keithu Moody. Svetimšaliai susipažino priėmimo Norvegijos ambasadoje metu. „Aš manau, kad tikroji nepriklausomos Lietuvos Respublikos pradžia ir yra Kompjeno taika – juk po 1918 m. vasario 16-osios, kai dar vyko karas, turėjo praeiti laiko, kol valstybę pripažino kitos šalys“, – apie Dogu Bankovo parodos datą lėmusias priežastis pasakoja G. A. Ohldieckas. Leitenantas-pulkininkas prieš renginį privačiai pasitikslino, kiek kauniečiams svarbi lapkričio 11-oji. Jis į parodos atidarymą atvyko su paradine, apdovanojimais papuošta


uniforma, į atlapą įsisegęs aguonos žiedą. Ir nešinas vainiku, skirtu karuose žuvusiems kanadiečiams atminti. Atsivežė ir eilėraštį, kuris, sakė, yra dažniausiai šia proga deklamuojamas Kanadoje. Kariškis dirba 2015 m. rugsėjį Vilniuje atidarytame NATO pajėgų integravimo vienete – tai vienas iš šešių nedidelių štabų, kuriuos Aljansas, reaguodamas į kintančią saugumo aplinką, įsteigė Vidurio ir Rytų šalyse narėse. „Norėčiau, kad kareivių apskritai nereikėtų“, – sakydamas sveikinimo kalbą kiek nustebina Kauno svečias. „Planavau tarnauti trejus metus, bet praėjo jau 35 – man vis dar nepatinka karo idėja, nenoriu kariauti, bet, kaip profesionalus karys, būsiu geriausias, koks tik galiu būti“, – pasibaigus plojimams K. Moody mums aiškina savo – ir savo tautiečių – karo filosofiją. Jis primena, kad Kanada nėra agresyvi šalis, niekuomet nepuolė jokios kitos valstybės. Beje, kaip viena NATO steigėjų, Kanada turi privilegiją rinktis, į kokius konfliktus veltis – ji nepalaikė JAV veiksmų Irake ir Vietname. „Korėjos kare dalyvavome, buvome ir Afganistane – siekėme ten sukurti saugią aplinką žmonėms, kad jie galėtų atkurti savo šalį, deja, mums ne visai pavyko“, – gana atvirai ir paprastai apie ne tokius ir senus įvykius kalba kariškis. Jis pabrėžia, kad jokiais atvejais Kanados kariuomenė neturi tikslo naikinti. Toks ir K. Moody bei jo kolegų iš 13-os NATO šalių vaidmuo Vilniuje: „Mes tikime, kad Lietuvos žmonės nusipelnė laisvės ir demokratijos, kurioje galėtų gyventi taikiai ir klestėtų. Norime taikaus pasaulio.“ Grįžkime prie „norvegų lietuvio“ – taip G. A. Ohldiecką prieš keletą metų pristatė menotyrininkė Enrika Striogaitė. Parodos, kurioje susipina skirtingomis aplinkybėmis gimusi

trijų autorių kūryba, kontekste negalime nepadiskutuoti apie konfliktą kaip įkvėpimo šaltinį. „Taika tikrai nuobodi, kiek galima žiūrėti į gėles paveiksluose? Tai kaip plauti grindis – kažkas turi tai daryti, bet ramybės būsena neįkvepia. Įkvepia meilė ir karas“, – su jam būdinga ironiška šypsena samprotauja dešimt metų Norvegijos grafikų sąjungai vadovavęs menininkas. Pirmąkart Lietuvoje jis, beje, lankėsi dar 1974 m. Mus patikino, kad liktų Kaune bet kokiu atveju. Net jei prasidėtų karas. Tačiau K. Moody nemano, kad Dogu Bankovo paveikslai – politiški. „Tai emocingas nuomonės pareiškimas, bet jis nei už, nei prieš karą. Jis apie koncentruotą realybę, nutikusią prieš šimtą metų.“ Kariškis taip pat pasinaudoja proga priminti, kad jo ir jo kolegų tikslas yra apginti kūrybos laisvę kaip vieną pamatinių žmogaus laisvių: „Nesiimame vertinti kūrybos – sukuriame sąlygas saugiai kurti.“ Antrasis mūsų pašnekovas taip pat netiki, kad tokie paveikslai kam nors galėtų pasitarnauti kaip propagandos įrankis. G. A. Ohldieckas išduoda, kad koliažinių paveikslų turinys – iškarpos, citatos, fotografijos – daugiausiai surinktas Portugalijoje. Ir tai – visai ne atsitiktinė atostogų vieta. „Portugalija Pirmojo pasaulinio karo pradžioje stengėsi išlikti neutrali, tokia buvo ir Antrojo pasaulinio karo metu. Lisabonos oro uostas buvo ypatingas – iš čia galėjai pasiekti ir Berlyną, ir Londoną.“ Dogu Bankovo paveikslai ir juos įkvėpę eilėraščiai A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje kabės iki 2019 m. sausio 27 d. Gal ir „Karo Requiem“ muziejininkai įjungs, jei paprašysite? Beje, šis memorialinis muziejus yra draugiškas gyvūnams. Smulkmena, bet pasiekimas.

2018

GRUODIS

3 7


2 K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

0

2

Stolipinovo pamokos

A

S

E

U

R

O

P

O

S

„Kartu“. Tokiu lakonišku šūkiu švęsti 2019-uosius ragina Plovdivas, antrasis pagal dydį ir svarbą Bulgarijos miestas (tuo labai panašus į Kauną), 2019 m. sausio 12 d. tapsiantis jau 60-ą ja Europos kultūros sostine. Tai pirmoji tokia galimybė Bulgarijai, vienai jauniausių Europos Są jungos narių, tad nenuostabu, jog šalies „finale“ su vienu seniausių žemyno miestų varžėsi ir sostinė Sofija. Tiek ji, tiek kiti Bulgarijos miestai pakviesti 2019-uosius praleisti drauge. Vienas atvirų EKS programos kvietimų skirtas į šį titulą taip pat pretendavusių miestų idėjoms, kurios 2019 m. bus įgyvendintos... kartu.

K

A

U

N

Kotryna Lingienė Kęstučio Lingio nuotr.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2018

GRUODIS

3 9


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U

„Kaunas pilnas kultūros“ tinklalapyje jau publikavome daugiau įspūdžių iš Plovdivo ir platesnius pasakojimus apie kultūros sostinės veiksmų planą, kuris jau vykdomas ir vertinamas miestiečių. Meno projektais gaivinamas buvusių tabako fabrikų kvartalas, miesto širdimi tapęs spalvingas Kapanos rajonėlis – visuomenės entuziastingai sutikti ir palaikomi gerieji pavyzdžiai. Kiek kitaip – su projektais, vykdomais Stolipinovo rajone. Visi jie patenka į programos „Fuse“ turkiškai pavadintą klasterį „Mahala“. Nesuklystumėte Stolipinovą pavadinę unikaliu (ir tai jokiu būdu nemenkina beveik 10 tūkst. metų siekiančios Plovdivo istorijos) miestu mieste šiandienės Europos kontekste. Visai netoli Plovdivo centro esantis mikrorajonas – didžiausias romų getas šiame žemyne.

K

A

„Plovdiv 2019“ programos renginiai suskirstyti į keturias temines grupes, kurios savo ruožtu dar suskirstytos į smulkesnius klasterius. Tai „Fuse“ („Sujungti“ – tautines mažumas, kartas, teritorijas), „Revive“ („Atgaivinti“ – kultūros paveldą, išvengiant turistinių stereotipų), „Transform“ („Transformuoti“ – apleistas ir pamirštas vietas bei suvokimą apie jas) ir „Relax“ („Atsikvėpti“ – lėtai ir darniai). Anot programos sudarytojų, šios keturios veiksmų grupės – ne siekiamybė, o tai, kuo Plovdivas gyvena jau ne vieną tūkstantį metų. Kartais labiau, kartais mažiau, priklausomai nuo santvarkos, kurios čia keitėsi ne kartą ir ne du. Tikrai yra panašumų su Lietuva.

Dėl įvairių priežasčių nesutariama, kiek šiame rajone gyvena žmonių – kai kur skaičiai siekia ir 50, ir 80 tūkstančių. Stolipinove kuriasi naujieji emigrantai iš Turkijos,

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tradiciškai gyvena ir bulgarų šeimos. Romai į Plovdivą iš įvairių Europos vietų pradėjo kraustytis po 1989-ųjų. Rajoną vienu metu buvo ištikusi elektros krizė – masiniams įsiskolinimams pasiekus kritinę ribą, elektra čia tiesiog atjungta, bet, įsikišus žmogaus teisių aktyvistams, šviesos languose vėl sužibo. Sunku trumpai papasakoti apie Stolipinovą – atrodo, kiekvienas Plovdivo gyventojas turi savo nuomonę apie šį rajoną, priklausomai nuo to, ar ką nors jame pažįsta. Tai apšiuręs, dirbtiniais blizgučiais apkaišiotas, kurio nors kito žemyno kaimelį savo kvapais ir spalvomis primenantis rajonas, kurio kadaise asfaltuotose gatvėse gali sutikti ir arkliu kinkytą smagių vaikų pilną vežimą, ir „Porsche Cayenne“. Ne visuomet aišku, kuo ir kiek legaliai užsiima Stolipinovo gyventojai, bet tikrai užsiima. Pardavinėja produktus, papuošalus, sukneles, kitas prekes. Juda, kruta – ankstyvą darbo dienos popietę rajonas pilnas žmonių. Ne visi čia gyvenantys moka skaityti ir rašyti. Bet stereotipais nepasivadovausi. Dar prieš užsukant į Stolipinovą, vaikštinėjant saulėtame senamiestyje, Plovdivo vicemeras Stefanas Stojanovas gyrė čia švarą palaikančias moteris ir patikslino, kad daugelis šlavėjų yra romų tautybės ir šį darbą dirba metų metus. O anglakalbėje žiniasklaidoje galima rasti straipsnių apie „vokiečius“, tuos Stolipinovo gyventojus, kurie sau ir šeimai uždirba Vokietijoje – ir vis grįžta. Tikėtina, kad matytas „Porsche“ grįžo kartu. „Nesiekiame keisti rajono gyventojų tradicijų ar versti atsisakyti identiteto – tiesiog norime suteikti galimybę integruotis“, – tvirtai sako su Stolipinovo projektais dirbanti „Plovdiv 2019“ atstovė Neli Blagova.


EKS atstovai Stolipinovo rajone jau pradėjo mobilios mokyklos programą, kurioje 6–16 metų vaikai kviečiami tyrinėti ir keisti savo gyvenamąją aplinką. Pasitikėjimas savimi, kultūrinis ir socialinis kapitalai – būtent tai vaikams siekia atvežti į rajoną kiekvieną savaitę atvykstantis mokyklos autobusiukas. Dar vienas projektas – „Plovdiv 2019“ kvietimu, palaikomi Goethe’s instituto, 2019 m. liepą ant Stolipinovo rajono ribos vokiečių menininkai Martinas Kaltwasseris ir Markas Ronzas įkurs laikiną paviljoną, kuris taps kultūrinių mainų vieta. Sportas, diskusijos, mokslu grįstas menas, rankdarbiai ir įvairūs kiti būdai didinti abipusę toleranciją,

trinti ribas tarp geto ir miesto – taip pat „Mahala“ veiklų sąraše. Šio klasterio kūrėjai bendradarbiauja su Europos romų organizacijomis, kitomis tarptautinėmis institucijomis. Pavyzdžiui, sausio pabaigoje Plovdivo centriniame pašte (nors pastatas keliomis dešimtimis metų jaunesnis už Kauno paštą, jo ateities klausimas – panašiai aštrus) bus pristatyti kartu su italais rengiamų teatro dirbtuvių „aW(E)are“, kuriose dalyvauja ir romų vaikai bei paaugliai, rezultatai. Ryškiausi „Plovdiv 2019“ programos akcentai jau skelbiami specialioje EKS svetainėje. Oficialus EKS startas – 2019 m. sausio 12 d., uždarymo ceremonija – 2019 m. gruodžio 20 d. Į Plovdivą patogiausia atvykti skrendant į Sofiją ir toliau keliaujant traukiniu ar autobusu. Žinoma, viešnagė Europos kultūros sostinėje gali tapti ir vasaros kelionės automobiliu per žemyną akcentu.

2018

GRUODIS

plovdiv2019.eu

Antropologės išsilavinimą turinti mergina su šeima ne vienerius metus gyveno Stolipinovo rajone – toje dalyje, kurioje daugumą sudaro bulgarai. Taigi jai šie projektai artimi ir iš asmeninės, ir iš profesinės pusės.

4 1


K

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

A

I

N

O

M

I

E

S

T A

S

Tvirtovės topolių alėjos aplink dabartinę K. Baršausko ir Slėnio gatves. S. Lukošiaus nuotr., 1960 m. Kauno miesto muziejaus fondas.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Jos statinių vardais kasdienėje kalboje vadiname ištisus rajonus, o jai priklausiusiais keliais rytais važiuojame į darbą. Jos pylimai žiemą virsta vaikų rogių trasomis, o ekspedicijas po tamsius tunelius jaunystėje yra rengę turbūt didžioji dalis kauniečių. Tikintieji tebesimeldžia jos reikmėms statytoje šventovėje, o buvusius laikinus įgulos narių gyvenamuosius plotus savo nuolatinėmis rezidencijomis gali vadinti vis daugiau mūsų miesto žmonių.

Tvirtovė po tvirtovės Paulius Tautvydas Laurinaitis

Nors neigiama jos įtaka miesto vystymuisi turbūt atsvertų teigiamąsias puses, tačiau Kauno tvirtovė per daugiau nei šimtmetį tapo nebeatkerpama ne tik Kauno, bet ir kauniečių kasdienio gyvenimo dalimi. Raudonplyčiai cariniai įtvirtinimai ir pastatai šiandien yra miesto pasakojimo dalis, kurioje, be karybos istorijos, plyti ir vieni iš skaudžiausių istorijos tarpsnių. Ir vis dėlto, nesumenkinant kai kuriose tvirtovės dalyse vykusių tamsių įvykių, verta pažvelgti ir į josios sąlytį su miestu ir jo gyventojais taikos metu. Po Pirmojo pasaulinio karo iš Kauno pasitraukus vokiečiams, beveik visa

tvirtovė atiteko naujajai Lietuvos Krašto apsaugos ministerijai. Tokio dydžio statinių komplekso palyginti nedidelei šalies kariuomenei tiesiog nereikėjo, tad dalis statinių buvo duodama ir kitų institucijų panaudai (nors kai kada itin sunkiai). Ypač tai buvo svarbu sostinės institucijoms keliantis į Kauną: kai kurias valdiškas įstaigas nuo stogo neturėjimo gelbėjo būtent tvirtovės administraciniai ir netgi gyvenamieji pastatai, nors daugeliu atvejų tam ir nepritaikyti. Simboliška, kad buvusią imperijos tvirtovės karinę administraciją keitė jaunos valstybės tarnautojų būriai.

2018

GRUODIS

4 3


S T A S E I M O N I K

A U

N

A

S

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

A

Kiek kitokia situacija buvo fortuose: institucinę panaudą gavo VII fortas, kuriame, nesant tinkamesnių patalpų, buvo įkurtas valstybės archyvas, o VI ir IX fortuose įsikūrė kalėjimai. I fortą dar 1922 m. buvo ketinama perduoti žydų bendruomenei, planavusiai čia apgyvendinti iš sovietų Rusijos besitraukiančius pabėgėlius, nors tai greičiausiai taip ir nebuvo įgyvendinta. II ir III fortus svarstyta paversti prieglaudomis, kurių viena turėjo būti skirta sergantiems užkrečiamomis ligomis. Vis dėlto, mieste desperatiškai trūkstant butų, čia buvo įkurtos dvi iš vadinamųjų savivaldybės pigiųjų butų kolonijų, skirtų skurdžiajam visuomenės sluoksniui. Šie du „bendrabučiai“ garsėjo prastomis gyvenimo sąlygomis. Tuometinė spauda rašė: „Šių butų negalima net butais vadinti: yra tai kažkokios pirmykščių žmonių landynės: visur per sienas varva, kazematuose kažkoks rūkas, cementinės grindys šlapios arba net tiesiog apdengtos storu šlapio purvo sluogsniu <...> kazematai niekados nemato saulės; nes langais atsukti ne į saulėtą pusę.“ Savivaldybė siekė, kad šios vietos taptų tinkamesnės gyventi, tačiau perstatymui trukdė KAM nenoras perleisti statinius ilgesniam laikotarpiui. 1935 m. šios kolonijos buvo likviduotos. Anot kai kurių šaltinių, per būsto krizės apogėjų 3 dešimtmetyje žmonės gyveno ir tuščiuose I, IV ir VIII fortuose. Tuometinis Kaunas plėtėsi taip sparčiai, kad miesto pakraščiuose dygę kvartalai net ir oficialiuose dokumentuose vis dar buvo įvardijami juose buvusių fortų vardais. Iki mūsų dienų garbę miestiečių kalbėsenoje turėti savo rajoną išlaikė tik VI-asis. Miestiečių santykis su tvirtove buvo nevienareikšmis: nors vyravo priešiškas požiūris į militaristinį svetimos valstybės palikimą, negrįžtamai pakeitusį miestą, tačiau net ir 3 dešimtmečio pradžioje pasigirsdavo

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

balsų, raginusių fortus saugoti ateities kartoms. Tačiau buvo nemažai ir utilitariškiau mąstančių miestiečių, nebenaudojamus statinius mačiusių kaip potencialią statybinę medžiagą. Net jeigu už tai buvo galima susilaukti griežtų Karo komendantūros bausmių. Kai kuriuos mažuosius statinius Kauno apylinkių gyventojai įveiklindavo ir kitaip: pavyzdžiui, viename iš priemiesčiuose pasiklydusių blindažų buvo įrengta mėsos rūkykla. Buvo vertinami ir tvirtovės kariniai keliai, apsodinti topolių alėjomis. Dalis iš jų ilgainiui tapo integraliomis rajonų dalimis, kiti, kaip Radvilėnų bei Šilainių plentai, šiandien tebėra svarbios sudėtingame miesto reljefe įsikomponavusios jungtys. Tiesa, per dešimtmečius išnyko didžioji dalis centrinių įtvirtinimų žiedo, trukdžiusio miesto plėtrai. Aleksote išlikusi dalis buvo integruota į Botanikos sodą, o ant dalies vėliau buvo įkurtos ir kapinės. Šiapus Nemuno (išskyrus išlikusį redutą K. Baršausko gatvėje) laužytą buvusių pylimų trasą galima atsekti iš Studentų gatvės ir Tvirtovės alėjos trasų. Šiuo metu apleisto Gričiupio parko reljefe vis dar galima įžiūrėti ir griežtesnę trikampę formą – pylimo dalį. Kadangi valdiškos žemės Laikinosios sostinės statybai buvo nedaug, svarbūs statiniai buvo įrengiami buvusiuose kariniuose sklypuose. Taip iš Devintosios baterijos sklypo ir medžiagų iškilo Menų mokykla, o buvusio Kazokų maniežo ir cerkvės vietoje atsirado Karo muziejus. Būsimojoje Vileišio aikštėje buvęs tvirtovės sandėlis spėjo atlikti ir kultūrinę, ir utilitarinę funkcijas: kaip pirmųjų Dainų švenčių scenos pakyla tarnavęs statinys vėliau tapo vandentiekio rezervuaru. Po Pirmojo pasaulinio karo smarkiai sumažėjusi miesto rusų bendruomenė Soborą pardavė, o gautas lėšas investavo į švietimą – pasistatė modernų gimnazijos pastatą. Nenukrypstant į ne kartą aprašytas 4 dešimtmečio diskusijas dėl Soboro


I pasaulinio karo metų žemėlapis, kuriame vaizduojami centriniai įtvirtinimai tarp dab. Savanorių prospekto ir K. Baršausko gatvių

griovimo, verta pažymėti, kad pirmoji Šančių katalikų bažnyčia taip pat įsikūrė viename iš tvirtovės utilitarinių statinių: šiandien šis raudonų plytų pastatas tebestovi naujosios pakraštyje. Karinę funkciją išlaikę objektai kartais ir toliau apsunkindavo miesto plėtrą – pavyzdžiui, Fredai tapti rajonu, ne mažesniu už Žaliakalnį, trukdė ir aplink čia tebebuvusius šaudmenų sandėlius įkurta platoka nestatymo zona. Ilgainiui tokie reikalavimai nebūtinai žalingi – didoka nestatymo zona aplink panašius sandėlius Aukštuosiuose Šančiuose apsaugojo juos nuo chaotiškos statybos, vyravusios šalyje tebegaliojant cariniam statybos įstatymui, kuris naujosiomis

sąlygomis veikė prastai. Priėmus naujus statymo reglamentus, o minėtajai zonai sumažėjus, atsirado galimybė realizuoti, deja, tik maža dalimi spėtą įgyvendinti šio rajono išplanavimo projektą, turėjusį tapti pavyzdiniu šalies urbanistikos pavyzdžiu. Sovietų okupacijos metais KAM priklausiusią didžiąją tvirtovės dalį perėmė okupacinė armija, daugeliui objektų sugrąžinusi vienokią ar kitokią militaristinę funkciją. Nusimetę sovietinę uniformą ir ilgai ieškoję naujo gyvenimo tikslo, tvirtovės pastatai vėl matuojasi civilius rūbus. Tik dalis buvusio Panemunės karinio miestelio šiandien tarnauja tiems, kurie tarnauja Lietuvai.

2018

GRUODIS

4 5


Maršrutas Teatras Ketvirtadienis, 12 06, 19:00

Šokio spektaklis „Z+“

„Gargaras“, Raudondvario pl. 101

Režisierė Eglė Kižaitė su „Vėjų teatru“ kviečia susipažinti su senosiomis lietuvių mitologijos būtybėmis. Ar kąsdami raugintą agurką kada pagalvojote, jog tai rauginimo dievo Rūgučio darbas? O virtuvėje, patogiai įsitaisiusi šalia dujinės viryklės, ugnies deivė Gabija saugo mus nuo gaisro? Sekmadienis, 12 16, 16:00

Trečiojo tūkstantmečio realybė, neatsiejama nuo virtualios informacijos srauto, suformavo Z kartą, kuri nemėgsta taisyklių ir nori tobulinti pasaulį. Virtualų ar realų? Dialogą judesio ir garso pagalba mezga choreografė Agnietė Lisičkinaitė ir komanda.

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Spektaklis „Nesamas miestas“

Šeštadienis, 12 08, 12:00

Premjera. Spektaklis „Būtybės“

Nacionalinis Kauno dramos teatras (mažoji salė), Laisvės al. 71

Kartais meilė trenkia lyg žaibas, o išėjusi palieka išdegintas dykras, būna, jog pamažu atsėlinusi prisijaukina ilgiems metams. Ir taip dažnai sukelia skausmą, apie kurį pasakoja visos devynios istorijos. Laimei, Nesamame mieste painūs meilės siužetai beveik visada pasiekia laimingas pabaigas. Sunkiai vienas kitą randantys, atpažįstantys ir suprantantys žmonės vis dėlto susitinka lemtingoje meilės akimirkoje. Trečiadienis, 12 19, 18:00

Premjera. Spektaklis „Šventė“ Nacionalinis Kauno dramos teatras (Rūtos salė), Laisvės al. 71 Gyvūnams draugiškos vietos

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Gruodis Režisierius Agnius Jankevičius, įkvėptas teatro publikai mažiau žinomų Juozo Grušo paradoksinių novelių, spektaklyje pateikia savo provokuojančią versiją. Mažo miestelio mažų žmonių gyvenimas, paženklintas mažomis kaltėmis, tarsi inkvizicijos laužais, kuriuose per amžius dega nuteistieji už mūsų pačių klaidas, kurias pirmiausiai bandome paslėpti nuo savęs. Sekmadienis, 12 23, 18:00

Premjera. Spektaklis „Vėjas gluosniuose“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Trečiadienis, 12 26, 12:00

Premjera. Spektaklis „Balta sniego žmogeliukų kelionė“ Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 86A

Į Kalėdoms ir Naujiesiems metams skirtą užpustytą istoriją apie pasislėpusią saulę kviečia režisierius Olegas Žiugžda, dailininkė Aldona Jankauskienė ir kompozitorė Giedrė Pauliukevičiūtė. Ketvirtadienis, 12 27, 19:00

Premjera. Spektaklis „Vėjo prigimtis“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Gytis Padegimas sugrįžta į Nacionalinį Kauno dramos teatrą su išeivijos rašytojo Algirdo Landsbergio pjese „Vėjas gluosniuose“. A. Landsbergis nagrinėja dvasinį konfliktą – kaip gyventi žmogui istorinių katastrofų akivaizdoje? Pjesės dialoguose išsaugota skaidri poetinė intonacija, būdinga lietuvių istorinėms dramoms, o veiksmas nukelia į XVI amžių, kur Livonijos pasienyje lietuvių-lenkų kariuomenė laukia mūšio su rusų armija dėl Livonijos krašto.

Pagal Amos Oz (Izraelis) apsakymą sukurtas spektaklis – tai pasakojimas apie kartų skirtumus, apie tai, kokią įtaką tėvai gali daryti jauno žmogaus pasirinkimams – siekti savo ar tėvų suformuotų idealų? „Tai spektaklis sūnums ir jų tėvams, tėvams ir jų sūnums apie tą vyrų pusę, kurios nerodome. Ne apie nerodomus jausmus, bet lūkesčius, kuriuos tėvas iškelia virš sūnaus galimybių juos pasiekti. Ir apie neišvengiamą gėdos jausmą, kurį patiriame todėl, kad per daug stengėmės“, – kalba režisierius Gildas Aleksa.

2018

GRUODIS

4 7


Maršrutas Šeštadienis, 12 29, 18:30

Sekmadienis, 12 30, 18:00

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Spektaklis „4 Mortos“

Tai ne tik spektaklis, o ištisas vakarėlis su mirtim, paremtas lietuviška mitologija, folkloru. Tai žaidimas-ritualas, kuris sugrąžina mus iš feisbukinės egzistencijos į gamtos mums duotą prigimtį. Sekmadienis, 12 30, 19:00

Opera „Traviata“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Supindamas scenos meno išraiškas – šokį, balsą, muziką, vaizdo projekcijas, žodžio meną ir šviesų dailę, Misterijų teatras imasi amžinosios Meilės temos. Skaidraus soprano balsu nuspalvintame šokio spektaklyje pasakojama istorija veikia visomis žmogiškomis jausminėmis formomis.

Šis Giuseppe Verdi operos „Traviata“ spektaklis yra jau ketvirtasis Kauno muzikinio teatro trupės pastatymas, naujai suskambėjęs 2000 metų išvakarėse. Tai viena populiariausių G.Verdi operų, ji turi ypatingas tradicijas Lietuvoje, būtent šiuo kūriniu veiklą pradėjo lietuvių profesionalus operos teatras 1920 m.

4 8

Šokio ir vokalo spektaklis „Meilė“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Muzika Penktadienis, 12 07, 18:30

Gražiausia filmų muzika „Teatro klubas“, Vilniaus g. 22

Styginių kvartetas „Archi Quartett“ į šią programą sudėjo kūrinius net iš keliolikos skirtingų kino filmų. Koncerte skambės muzika iš tokių legendinių Holivudo kino juostų kaip „Karibų piratai“, „Saulėlydis“, „Armagedonas“, „Titanikas “. Veiksmo filmų mėgėjus kvartetas džiugins Džeimso Bondo, Rokio Balboa ir kitų herojų muzikinėmis temomis, o europinį kiną atstovaus vieni garsiausių šių laikų kino muzikos kompozitoriai – Yann Tiersen bei Ennio Morricone. Sekmadienis, 12 09, 17:00

Adventinis vakaras „Šventoji naktis“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5


Gruodis Advento nuotaiką kurs Kauno styginių kvartetas ir aktorė Inesa Paliulytė. Jos skaitomą Nobelio premijos laureatės Selmos Lagerlöf istoriją „Šventoji naktis“ organiškai papildys muzikiniai intarpai – Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Franzo Schuberto bei Vidmanto Bartulio kūriniai. Sekmadienis, 12 09, 19:00

„GM Gyvai“: Ana Alcaide

Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1 Ispanės Ana Alcaide kūryba yra įkvėpta žydų sefardų klajonių ir jos gimtojo miesto, todėl dažnai vadinama „Toledo garso takeliu“. Iš senovės tradicijų kilusios, tačiau šiuolaikiškos kompozicijos puikiai suderina skirtingų kultūrų muzikinius stilius. Nežemiška, viduramžių pojūtį kelianti muzika primena atlikėjas Enya, Björk, PJ Harvey, suomių folk grupę „Värttinä“.

Šeštadienis, 12 22, 19:00

Grupės „Garbanotas“ koncertas Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Perpus sutrumpinę pavadinimą sostinės garbaniai į Kauną atveža naujausią savo albumą „Paskutinė saulė“. Patys jį anonsuoja štai kaip: „Rokera, klasika, gimtinės pievos, amerikė ir visų kitų spalvų maišatis“. Šeštadienis, 12 22, 21:00

Koncertas „Jaunas kraujas IX“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Jaunųjų roko vilčių sąraše – „Morii“ ( progressive / post-latin / stoner / rnb, Vilnius), „Džemas“ (alternative / indie / grunge, Vilnius ir „Evolution“ (modern rock , Vilnius)

Antradienis, 12 13, 18:00

Koncertas Dmitrijui Hvorostovskiui atminti

Antradienis, 12 25, 16:00

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kalėdinis kariliono muzikos koncertas

Praėjusių metų lapkričio 22 d. pasaulis neteko operos žvaigždės, vieno geriausio pasaulyje baritono – Dmitrijaus Hvorostovskio, kurį karjeros kelias ne kartą atvedė į mūsų miestą. Kauno miesto simfoninis orkestras rengia koncertą šiam operos karaliui atminti. Koncerte dalyvaus leidybiniuose projektuose kartu su D. Hvorostovskiu dirbę solistai. Diriguos maestro Constantinas Orbelianas. Programoje – arijos, uvertiūros ir orkestriniai kūriniai iš operų.

Kalėdiniame kariliono koncerte, atliekamame Juliaus Vilnonio, skambės įvairios šventinės melodijos. „Last Christmas“ galbūt ir neišgirsite, tačiau varpų atliekamų giesmių ir kitų kalėdinių kūrinių bus gausu.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2018

GRUODIS

4 9


Maršrutas Trečiadienis, 12 26, 16:00

Andriaus Kaniavos koncertas „Pasirodymas“

Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Naujųjų metų sutiktuvės Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, skambant varpų muzikai – ilgametė kauniečių tradicija. Šių metų naujametiniame kariliono koncerte (skambina maestro Julius Vilnonis) – populiarios, publikos pamėgtos melodijos.

Parodos

Koncerte tikrai bus muzikinių sąskambių, autorinės kūrybos tekstų, dialogų su publika ir šventinės nuotaikos. „Pasirodymas“ – tai nuoširdus noras parodyti žiūrovams kažką gražiai naujo arba naujai gražaus ir sugriauti stereotipą, kad geros gali būti tik senos dainos.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

11 11 – 01 27

Trečiadienis, 12 26, 17:00

Koncertas „Kalėdos visiems“ Šv. Jurgio kankinio (pranciškonų) bažnyčia, Papilio g. 7

Atvirame ir jaukiame popietės koncerte dalyvaus Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas ir muzikos ansamblis „Ainiai“.

Sekmadienis, 12 31, 23:30

Naujametinis kariliono muzikos koncertas

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Dogu Bankovo paroda „Esu tas priešas, kurį tu, mano drauge, nužudei“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64 Ši paroda paremta tekstais, kuriuos britų kompozitorius Benjaminas Brittenas (1913–1976) panaudojo savo 1962ųjų simfonijai „Karo Requiem“, kurią sukūrė Koventrio katedros atšventinimo proga. 37 Dogu Bankovo paveikslai pratęsia tekstą, tiesiogiai jo neiliustruodami. Plačiau apie viską skaitykite žurnalo rubrikoje „Kauniečiai“. 11 13 – 12 31

Dokumentų paroda „Pirmojo pasaulinio karo pabaiga: ryžtingas posūkis modernios Europos link“

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64

Stenduose, skirtuose atskirų tautų valstybingumo tapsmui, išvysite politinių, visuomenės veikėjų, karių nuotraukas, svarbiausius dokumentus, įtvirtinančius tautų valstybingumą –


Gruodis Nepriklausomybės aktus, deklaracijas, protokolus ir kt. Visuose parodos stenduose yra žemėlapiai, simbolizuojantys pasaulio politinio žemėlapio kaitą, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo galutinė. Bendrajame stende vyrauja pasitikėjimo ir pasiryžimo kovoti, žmogiškojo skausmo, bado ir nevilties vaizdai – visa tai, ką atnešė negailestinga ir pragaištinga Pirmojo pasaulinio karo audra. 11 16 – 12 17

Paroda „100 pakilių akimirkų: tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“ Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2

Kilnojamoji paroda ir ją lydintis to paties pavadinimo leidinys – tai vaizdais papasakota tarpukario Lietuvos šventinio gyvenimo istorija. Segmentiškai pristatytos svarbiausios to meto šventės, jų ištakos, įvairovė galbūt suteiks įkvėpimo ruošiantis šiandienos pokyliams ar padės atrasti tai, kas skatina didžiuotis savo šalimi, tapti neatskiriama jos dalimi. O kartu primins, kad švęsti šventes – tai švęsti gyvenimą. 11 28 – 12 15

Projekto X: PA/LIKIMAS paroda

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 Albino Vološkevičiaus kuruojamas tęstinis projektas – tai kvietimas per meninę raiškos formą pažvelgti į Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio istoriją, jos raidą, kertinius šio laiko-

tarpio momentus, identifikuoti ir išryškinti tuos istoriškai susiklosčiusius Lietuvos, kaip valstybės, istorinius įvykius, datas ir pasiekimus, kurie yra kaip palikimas mums ir savo reikšme šiandien nulemia ir mūsų pačių likimą – būti laisviems ir nepriklausomiems. Šiemet projekte dalyvauja aštuoniolika žymių menininkų duetų iš Panevėžio ir kitų Lietuvos miestų. Visi kūrėjai – tapytojai, grafikai, fotografai, keramikai, skulptoriai, metalo plastikos ir stiklo menininkai dirba poromis.

Kinas Penktadienis, 12 07, 19:45

TKKF kino klubas pristato: „Mendė“ (Mandy) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Tarptautinis Kauno kino festivalis kviečia į šiemet paskutinį klubo susitikimą. Kaip ir festivalio taip ir kino klubo finalas minės kompozitorių Jóhanną Jóhannssoną, kuris vizionieriaus Panoso Cosmatoso psichodelinei sunkiojo metalo operai sukūrė savo paskutinįjį šiurpinantį garso takelį. Kitaip tariant, sveiki atvykę į 1983-uosius JAV šiaurės vakarų pakrantėje. Čia sumaištį kelia religinis kultas.

2018

GRUODIS

5 1


Maršrutas Antradienis, 12 18, 18:00

„MET Opera“: „Traviata“ „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Sportas

Septynerius metus iš eilės „Žalgirio“ arena yra viena labiausiai lankomų visoje Eurolygoje. Prieš pat metų pabaigą dar vieną lankomumo rekordą gerinsime pasitikdami Tel Avivo krepšininkus.

Trečiadienis, 12 05, 19:00

Lietuvos rankinio lyga: „Granitas-Karys“ – „KKSCRSSG-Grifas“ Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

Šeštadienis, 12 22, 12:00

Kalėdinis bėgimas Panemunės šilas

Šimtai kauniečių šventes pasitiks tradiciniame bėgime. Gal ir jūs pagaliau prisiruošite pasirinkti vieną iš trijų distancijų bei pailsinti protą bei suaktyvinti kūną?

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Jei negausite bilietų į „Traviatą“ muzikiniame, galbūt spėsite į papildomą aukščiausios kokybės transliacijos iš Niujorko seansą? Metropoliteno opera „Forum Cinemas“ žiūrovus džiugina jau dešimtąjį sezoną.

Šeštadienis, 12 22, 18:00

NLRL: „Kaunas Hockey“ – „Hockey Punks“ Į šimtus pergalių menančią halę kauniečiai šįkart pasivadino Panevėžio rankininkus. Penktadienis, 12 21, 20:00

Eurolyga: „Žalgiris“ – „Maccabi“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno ledo arena „Baltų ainiai“, Aušros g. 42C


Gruodis Pastaroji kauniečių ir „pankų“ akistata pasibaigė mūsiškių naudai, o kaip šįkart? Rungtynės – paskutinės namų arenoje iki pat vasario mėnesio, tad dalyvavimas – būtinas.

Kiti renginiai Šeštadienis, 12 01, 18:00

Kauno eglutės įžiebimo šventė Rotušės aikštė

Eglutės įžiebimu ir koncertu pradedamas šventinis mėnuo Kaune. Rotušės aikštėje įsikurs ir Kalėdų miestelis, veiksiantis iki Trijų karalių (čia vyks ir Naujųjų sutikimas!). Tą pačią dieną į Kauno valstybinę filharmoniją atidaryti Kalėdų renginių ciklą pakvies Kauno miesto simfoninis orkestras, bus įžiebtas Istorinės Prezidentūros sodelio apšvietimas. Grįžta ir tradicija apšviesti svarbiausius miesto pastatus – gruodžio 1-2 d. suspindės Kauno Maironio universitetinė gimnazija ir Kauno valstybinis muzikinis teatras, o antrąjį gruodžio savaitgalį – Kauno miesto Rotušė ir Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia.

jų tėvams, seneliams ar globėjams, kurių metu visi kartu tyrinės įvairius daiktus ir judesius. Su choreografe Birute Banevičiūte mūsų žurnalo skaitytojai jau pažįstami – pokalbį su ja rasite spalio numeryje. Daugiau apie dirbtuves ir registracija į jas – „Kaunas 2022“ feisbuke. Trečiadienis, 12 05, 19:00

Valentino Klimašausko romano „Daugiakampis“ pristatymas

Knygynas „Six Chairs Books“, Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

12 03 – 12 11

„Kaunas 2022“ šokio spektaklio kūdikiams dirbtuvės

Įvairios vietos Kaune ir Kauno rajone „Kaunas 2022“, bendradarbiaudamas su šokio teatru „Dansema“, organizuoja kūrybines-edukacines šokio spektaklio kūdikiams sukūrimo dirbtuves 8–14 mėnesių amžiaus kūdikiams ir

Šiuolaikinio meno ir teorijos knygynas debiutuoja kaip leidykla ir kviečia į „polifoninius skaitymus“. Šiuolaikinio meno kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko doku-fikcinio kūrinio ištraukas skaitys autorius, Salomėja Marcinkevičiūtė ir Edvinas Grinkevičius.

2018

GRUODIS

5 3


Maršrutas Ketvirtadienis, 12 06, 14:00 – 17:00

Atvirų durų diena

Artėjant šventėms „susibėgti“ kviečia „Kaunas 2022“ komanda, savo biure tądien lauksianti miestiečių, menininkų, kūrybininkų, verslininkų, kultūros organizacijų atstovų, savanorių – visų, kurie neabejingi kultūriniams pokyčiams. Galėsite susipažinti su projekto programomis, jų kuratoriais ir galbūt net prisijungti prie „Kaunas 2022“ veiklos.

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26

12 09 – 12 09

„Kalėdų Pop-up“

M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Žaisloteka – žaislų biblioteka, kurioje žaislai ir stalo žaidimai skolinami į namus taip pat, kaip ir knygos. Pirmoji tokia vieta Kaune duris atvers akcijos „Knygų Kalėdos“ metu.

E

N

D

O

R

I

U

S

„Kaunas 2022“ biuras, Laisvės al. 36

Šeštadienis, 12 08, 12:00

Žaislotekos atidarymas

L

Antradienis, 12 11, 19:00

A

Slemas #17

K

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Šventinė mugė po vienu stogu suburs per 50 įdomiausių, aktualiausių ir stipriausių lietuviško dizaino vardų bei pasiūlys susipažinti su šiuolaikiniais mados, juvelyrikos, interjero, galanterijos, kosmetikos ir maisto gamintojais bei kūrėjais, pamatyti ir pasimatuoti naujausio sezono kolekcijas bei gaminius.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Septynioliktasis (ir paskutinis šiemet) Kauno menininkų namų slemas atviras visiems – ir scenos naujokams, ir patyrusiems lyrikams. Išankstinė registracija: menas@kmn.lt.


Gruodis Trečiadienis, 12 12, 18:30

„Grafolabas #9: leidybos biznis ir savilaida“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Nuo rankraščio užbaigimo iki knygos pristatymo gali praeiti ne vieneri metai. Kaip viskas vyksta? Kaip veikia lietuvių leidybos industrija? Ką reikėtų žinoti, siunčiant leidykloms rankraštį? Ko tikėtis ir ko nesitikėti? Kaip išleisti knygą pačiam? Registruotis į dirbtuves su rašytoja ir mentore Sandra Bernotaite adresu sandrabern@yahoo.com. Ketvirtadienis, 12 13, 18:00

Leidinio „Optimizmo architektūra“ pristatymas

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55 Visą Europą apkeliavusi, metus Briuselyje baigianti kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918-1940 m.“ tapo vienu ryškiausių Valstybės atkūrimo šimtmečio akcentų. Tokio paties geltonai akinamo ryškumo – ir lietuvių bei anglų kalbomis išleistas parodos katalogas, kurį dėl savo apimties ir turinio vertėtų laikyti savarankišku leidiniu. Protinga idėja Kalėdų dovanai. Penktadienis, 12 14, 19:00

Žurnalo MASS pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ dėka susiformavęs naujas leidinys – tai

visų pirma 11 jį kuriančių žmonių. Su dalimi jų galėjote susipažinti vasarą, kai „Kauno pilno kultūros“ puslapiuose jie tyrė instagramą kaip dienoraštį. Pirmasis MASS numeris skirtas paieškoms ir identiteto sąvokos nagrinėjimui įvairiais pjūviais. Pristatymo metu galėsite ne tik pasklaidyti puslapius, bet ir pašokti.

Šeštadienis, 12 15, 15:00

Kalėdinis draugų turgelis „Vingiu Dubingiu“, A. Mickevičiaus g. 35 Simpatijas „vingiuotojai“ reiškia ne tik mažiesiems vietiniams aludariams, bet ir smulkiems kūrėjams. Tad jau antrus metus iš eilės aludėje (arba lauke, jei orai leis!) šurmuliuos kalėdinis turgelis, kuriame savo kūrinius dovanoti artimiesiems siūlys „Vingiu Dubingiu“ draugai. Komiksų ir filosofijos knygų tikrai bus.

Šeštadienis, 12 29, 14:00

Ekskursija

Maironio lietuvių literatūros muziejus Rotušės a. 13

Maironio sodo varna kartą išdavė nugirstą pokalbį: esą, jei neturi bent 10 bičiulių, negali išgirsti gido pasakojimo, o savarankiškai slampinėti po muziejų – nebeįdomu... Muziejininkai kilstelėjo antakius, pasikasė pakaušius ir rado išeitį. Kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį rengiamos ekskursijos po autentišką Maironio butą.

2018

GRUODIS

5 5


pilnas.kaunas.lt

Geraldas Holtomas (1914 – 1985) Šį ženklą, skirtą judėjimui už branduolinį nusiginklavimą, vėliau visame pasaulyje tapusį taikos simboliu, sukūręs britų dizaineris Geraldas Holtomas netikėjo karu. Viena vertus, ženkle matome rankas iš nevilties nuleidusį žmogų. Bet jis laiko semaforines vėliavėles, kuriomis rodo raides N ir D („nuclear disarmament“, „branduolinis nusiginklavimas“).

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Aistė Ambrazevičiūtė, Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Dainius Ščiuka, Edvinas Grin, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Teodoras Biliūnas.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2018 2017Nr. Nr.122 (40) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2018 GRUODIS  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2018 GRUODIS  

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded