KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2018 GEGUŽĖ

Kaimynai

Viršelio iliustracijos autorė Justina Norkutė-Širin

2018 05

Luko MykolaiÄ?io nuotr.

Cukraus, druskos, kavos skolinimasis, atrodo, yra didžiausias stereotipas, naudojamas kalbant apie tai, kas gi yra kaimynystė.

Tiesa, kaimynas – arčiausiai ar labai arti gyvenantis žmogus, su kuriuo nebūtinai sieja socialiniai ryšiai. Galite būti skirtingo amžiaus, politinių pažiūrų , galbūt skiriasi ir jūsų pajamos bei jų šaltiniai. Rinktis kaimynus, žinoma, galima, bet įsigyjant ar nuomojantis būstą svarbūs kiti pliusai ir minusai. Dažniausiai tuos, gyvenančius priešais laiptinėje ar per kiemą , imi pažinti tik jau visai įsikūręs ir įsikuitęs.

Gal cukraus turite?

Gegužė Kaune – ypač kaimyniškas mėnuo. Viena po kitos į gegužę susispietė daug švenčių ir iniciatyvų, kviečiančių neapsiriboti prieskonių dalybomis ir į kaimynystę pažiūrėti iš kitų kampų. Nes kaimynas niekada nėra tik kaimynas, už laiptinės ar kiemo durų jis gyvena jau miestiečio gyvenimą. Tapo, rašo, perka, parduoda, mokosi, gamina, gręžia, keliauja, pyksta, laimina, stato ar griauna.

Visai kaip jūs. Apsimainyti patirtimis – gal net prasmingiau, nei atsainiai įberti tos nelemtos druskos, kurios niekas niekada negrąžina.

Verčiame 33-iojo „Kaunas pilnas kultūros“ numerio puslapius ir lendame

vis į kitą Kauno kiemą ar gatvę. Ką prasmingo Putvinskio gatvės dienoje įžvelgia šios gatvės senbuviai? Kurio garsaus lietuvių dailininko paveiksle gyvena vienas „Gallery Weekend Kaunas“ organizatorių? Kas nutinka, kai straipsnio autorius ir herojus išsiaiškina vaikystėje dalijęsi tą patį metalinį gaublį Milikoniuose? Ar visos Kauno ir Kauno rajono seniūnijos noriai įsileidžia svečius? Ir kodėl akademikams, norintiems, kad juos išgirstų ne tik kolegos, vertėtų pradėti kalbėti kaimynų kalba?

O kas yra jūsų kaimynai?

2018

GEGUŽĖ

3

A J I R O T S I O T O F

Lietuvos okupacijos padiktuotas nekilnojamojo turto nacionalizavimas, padalijimas, o atkūrus Nepriklausomybę – grąžinimas buvusiems savininkams ar privatizacija neretu atveju lėmė netikėtą (ar bent jau pirmų jų savininkų ir architektų neplanuotą ) pastatų išvaizdos kismą. Įdomu įsižiūrėti į tokius dviveidžius (ar net daugiaveidžius) namus. Ar tokie pat skirtingi ir juose gyvenantys žmonės? O gal kaip tik itin panašūs ir kaimyniški, juk situaciją galima interpretuoti ir kaip du sulipusius atskirus namus? Lukas Mykolaitis su fotoaparatu šįkart paklydo Žemuosiuose Šančiuose, bet fotoistoriją būtų galima tęsti ir visur kitur Kaune.

Dviveidžiai Gunars Bakšejevs Luko Mykolaičio nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

GEGUŽĖ

5

A J I R O T S I O T O F 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

GEGUŽĖ

7

A J I R O T S I O T O F 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

GEGUŽĖ

9

A M E T O I S E N Ė M

Nors Andrius Pukis kvietė susitikti „POST galerijoje“, įsiprašėme į jo kiemą. Ir, jei ne toks įžūlumas, turbūt nebūtume surašę pusės šio straipsnio. Pretekstai susitikti buvo du: gegužės 10–13 dienomis įvyksiantis trečiasis, visas miesto galerijas sujungiantis renginys „Gallery Weekend Kaunas“ (programą rasite žurnalo kalendoriuje) ir neseniai A. Pukiui įteikta Kauno kultūros premija. Bet Žaliakalnio aura stipri, taigi viskas kur kas plačiau.

Andrius Pukis, Vaisių gatvė ir balta obelis Daina Dubauskaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2 021081 8B AGL EAGNUDŽI Ė S

1 1

A M E T O I S E N Ė M

Neseniai teko skaityti, kad „Gallery Weekend Kaunas“ (GWK) priimtas į tarptautinį galerijų savaitgalių tinklą. Kas įvyko?

Spėju, kad suveikė tikslingas mūsų renginio pavadinimas – „Gallery Weekend“. Sostinėje toks renginys pavadintas „Vilniaus galerijų savaitgaliu“, Klaipėdoje – „Galerijų dienomis“. Tarptautinėje erdvėje jų nemato vien dėl lietuviškų žodžių.

Taigi buvome pastebėti, sulaukėme kvietimo į įvairių šalių savaitgalių „Gallery Weekend“ organizatorių susitikimą Barselonoje. Konferencijoje, diskutuojant ir dalijantis patirtimi, buvo nutarta sukurti bendrą „Gallery Weekend“ tinklalapį, kuriame galima būtų rasti informaciją apie viso pasaulio galerijų savaitgalius. Visi Europoje vykstantys galerijų savaitgaliai ketina rengti bendrą paraišką Europos Sąjungai dėl finansavimo.

Planuojame kuo daugiau bendradarbiauti su kolegomis, važinėti vieni pas kitus, raginti tai daryti ir galerijų lankytojus.

Be to, svarbi priežastis pripažinimui yra profesionali mūsų komanda – „Gallery Weekend Kaunas“ rengia Viktorija Mašanauskaitė, Lina Pranaitytė, Rūta Stepanovaitė, Vaida Stepanovaitė ir Margarita Žigutytė.

Be jų nieko nebūtų.

O ar yra panašių savo principu į kaunietišką jį savaitgalių kitur pasaulyje?

Matyt, panašiausias vyksta Bukarešte. Jie neturtingi, neturi jokio biudžeto, programą rengia susitarimo tarp galerijų principu. Vieną savaitgalį visose vyksta renginiai, pristatymai, kiti veiksmai.

Paryžiaus „Gallery Weekend“ biudžetas yra apie trečdalį milijono eurų.

Pagrindinės išlaidos – VIP renginys, į kurį kviečiami svarbiausi kolekcininkai, kurie vėliau „varo“ per taškus ir perka darbus. Apskritai visi „Gal-

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

lery Weekend“ turtingesnėse šalyse orientuojasi į pardavimą, primena meno muges. Pavyzdžiui, Barselonoje atskira meno mugė nėra tokia svarbi, teigiama, kad pardavimams skatinti pakanka galerijų savaitgalio, tai net tikslingiau, nes pirkėjas ateina ne į laikiną stendą, bet į realią galeriją, mato, kaip joje vyksta darbas.

Tai visai kitoks principas nei mūsų – mes apie prekybą negalvojame, tam Kaune gerokai per maža rinka, neturime įpročio. Apskritai Lietuvoje vienintelis pardavimams skirtas renginys – mugė „Art Vilnius“. Žinoma, faina būtų, jei ir per galerijų savaitgalį pirktų darbus, bet orientuojamės į bendradarbiavimą, kultūrinį pažintinį procesą, o ne meno rinkos formavimą.

Ar tikslai, iškelti prieš dvejus metus, rengiant pirmą jį GWK, įgyvendinami, ar juos pakeitė kiti?

Viskas vyksta taip, kaip planavome.

Daug nuo pirminės idėjos nenukrypome, tik papildėme komandą. Vos vos plečiamės, bet galerijų, ko gera, daugiau Kaune nebus, taigi augimo galimybės ribotos. Be abejo, GWK komanda tikrai lauktų įdomių naujų vietų kultūriniame žemėlapyje.

Kaip tik apie tai ir norėjau pakalbėti – augimą. Praėjusiais metais kvietėte į parodą Vilijampolėje, buvusiame kino teatre veikiančiame gėlių sandėlyje, šiemet plačiau atversite pirmosios M. K. Čiurlionio galerijos, esančios ant Pelėdų kalno, duris. Ar turite tikslą kasmet surasti po dar neatrastą vietą?

Taip, kasmet ieškome papildomos erdvės, kurioje galėtume surengti parodą – jau vien dėl to, kad galerijų Kaune nedaug, taip siekiame pildyti trūkumą. Žinoma, popup erdvių skaičius negali viršyti galerijų skaičiaus, nes tai jau nebūtų GWK.

Kaip sekasi surinkti GWK biudžetą? Ar prisideda verslininkai?

Dalį prašytos sumos skyrė Kauno miesto savivaldybė, taip pat laukiame atsakymo iš Kultūros tarybos.

Tikimės jį išgirsti iki GWK. Privačių rėmėjų neturime, pirmąjį GWK rengėme iš savo lėšų. Galbūt patys šioje srityje turėtume daugiau pasistengti.

Gal tai stereotipas, bet verslininkai į kultūrą gilintis ir jos remti nelinkę.

Tai susiję su bendru kultūros klimatu šiuolaikiniame mieste. Jei tiems, kas turi pinigų, atrodo prasmingiau įrengti turtingiausių įmonių pasididžiavimo alėją ar investuoti į dar vieną gigantišką statulą, nors ši turėjo miestui nieko nekainuoti, tai ką daugiau galima pasakyti?

Neseniai kartu su kitais keturiais to vertais kauniečiais tapai Kauno kultūros premijos laureatu.

Kaip reagavai išgirdęs? Žinojau, kad mano kandidatūrą teikia, vėliau sulaukiau skambučio su priekaištu, kad netikrinu el. pašto.

Pasirodo, laimėjau. OK, cool! Be abejo, labai malonu, kad įvertino tai, ką jau penkerius metus beveik be atlyginimo veikiame „POST galerijoje“, stengiamės dėl šiuolaikinės kultūros mieste, paskatino dirbti toliau. Premiją iškart pervedžiau į galerijos sąskaitą, kad sumokėtume mokesčius.

2018

GEGUŽĖ

1 3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Ar toks įvertinimas paskatins daugiau kauniečių užsukti į POST? Kad jie ir taip ateina. Apie premijas viešos informacijos buvo nedaug, turbūt lemiamos įtakos ji neturės. Be abejo, tai pliusas ateities projektams, juk tai, kad esu laureatas, įsirašysiu į CV, kuriuos siunčiu teikdamas projektus. Malonu ir tai, kad įvertino ne už gyvenimo nuopelnus, o už novatoriškas idėjas. Iniciatyvos „iš apačios“ yra pagrindiniai kultūros židiniai, juos reikia stebėti, jiems padėti. „POST galerija“ – vienintelė privati šiuolaikinio meno galerija Kaune. Turbūt negali lyginti veiklos principo su tomis, kurios veikia meno są jungų patalpose, yra biudžetinės, turi užtikrintą finansavimą?

Negali. Nors dėl to, kad per mažai pinigų, skundžiasi visi be išimties. Bet biudžetinių kultūros įstaigų darbuotojai bent jau gauna užtikrintus atlyginimus! Kaip direktorius, privalau sau mokėti algą. Mažiausia įmanoma yra apie 40 Eur, bet nuo sausio 1 d. mokesčius privalau mokėti jau nuo minimalaus atlyginimo. Taigi gaunu 40 Eur, o sumoku 130 Eur mokesčių.

Skamba absurdiškai, turint omenyje, kad esame ne pelno siekianti organizacija.

Na, bet biudžetinių įstaigų atstovai turi teisę skųstis, nes jų veiklą privalo finansuoti steigėjai, šiuo atveju valstybė. Tau niekas nieko duoti neprivalo, taigi ir skųstis lyg ir neturi privilegijos.

Taigi, koks velnias mane nešė į tą galerą?

Aha, koks?

Na, nuo labai mažų dienų labai daug lipdžiau. Pilis, automobilius, žmones – ištisus miestus. Tada dailės gimnazija, mokslai, kelionės užsienyje. Visada mene. Nebuvau suinteresuotas nauda. Grįžęs į Kauną su-

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pratau, kad šiuolaikinio meno erdvę galima gerokai praplėsti, vadinasi, turiu galimybę okupuoti šią sritį ir lipdyti. Didžiausia satisfakcija – pamatyti gerą parodą ar gerą kūrinį.

Dėl tokių projektų ir dirbu, tai motyvuoja.

Sakei, kad žmonės ir taip eina į POST. Bet, žiūrint plačiau, ar du įvykę GWK jau pakeitė kauniečių įpročius? Ar galerijose pastebimas lankytojų skaičiaus augimas?

Manau, po dvejų metų išvadų dar negalima daryti. Apskritai bijau, kad yra baigtinis lankytojų skaičius, o tai lemia – visų pirma, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, edukacija.

Kultūrinio išsilavinimo stoka. Antra priežastis – paties turinio ir strateginio jo formavimo nebuvimas. Jei projektai nekokybiški, prastai įgyvendinami, ir geriausia reklama nepadės sulaukti atitinkamo dėmesio, gal tik greičiau pasimatys, kad karalius nuogas. O jei pagridinės investicijos bus į turinį, auditorija anksčiau ar vėliau ims plėstis.

Ar tavo kaimynai žino, ką veiki? Žino, matyt, bet kultūra jie nesidomi.

Be abejo, jei domėtųsi, visiems būtų geriau, mieste daugėtų kultūrinės nuovokos, bet aš nesu linkęs individualiai kalbinti, kviesti. Informacijos pakanka, nesuvarysi visų prievarta į galerijas, tai jau būtų komunizmas.

Papasakok apie Vaisių gatvę.

Kuo ji ypatinga?

Mūsų kaimynai – kavinės „Mažasis Paryžius“ savininkai (apie šį barą ir jo istoriją rašėme kovo mėnesio numeryje, – aut. past.). Benas Fainšteinas yra tapytojas, tad kartais pasišnekučiuojame.

Dailininkas Antanas Samuolis – mano giminė, čia jis gyveno ir kūrė, šiame kieme nutapė paveikslą „Baltoji obelis“, kuris dabar kabo Nacio-

nalinėje dailės galerijoje Vilniuje. A. Samuolio sūnėnas, taigi irgi mano giminė, su Juozu Miltiniu daugiausia dirbęs dramaturgas Raimundas Samulevičius irgi čia gyveno, va, ir memorialinė lenta tai žymi. Tuo metu čia rinkdavosi antisovietiškai nusiteikę Kauno kultūrininkai, atvykdavo ir Samulevičiaus bendraminčių iš Lenkijos. Virė intelektualus gyvenimas. Ko gero, dėl to 1981 metais R. Samulevičių Vilniuje saugumietis nušovė į akį. Ir, kas įdomiausia, vėliau buvo rastas R. Samulevičiaus autoportretas su baltai uždažyta akimi.

Mistika, ką? Beje, kaip tik 1981 metais aš gimiau. Norėčiau „Baltąją obelį“ turėti. Aišku, tai nepasiekiamas tikslas. Bet tikiuosi kada nors kokį nors A. Samuolio darbą įsigyti.

Kurias Kauno galerijas POST gali laikyti artimiausiais kaimynais?

Na, iš ko reples pasiskolinti greičiausiai galite?

Ne kartą yra tekę skolintis ką nors iš Kauno fotografijos galerijos, „Meno parko“, ir jiems vis ko nors prireikia.

Mikrofonai, rėmai, stovai – tokie dalykai. Apie tai ir kaimynystė, nors ne prie pat esame.

Bet tu juk ne tik galerininkas.

Turbūt net pirmiau – menininkas. Šiuo metu ties menais – pauzė, tiesiog turiu labai daug kito darbo galerijoje. Projektai, ataskaitos, kuravimas, kasdieniai darbai. Paskutinės mano parodos 2015 m. vyko „Žalgirio“ arenoje ir per „Art Vilnius“.

Čia veikė ir „Konrado“ kavinė, vėliau – „Tulpė“. Ar manai, kad pavyktų tokį kultūrinį vienetą atkurti?

Kai nieko nebėra, atkurti matau mažai prasmės. Yra daug kavinių, kuriose renkasi kultūros lauko atstovai, kam būtinai ta pati „Tulpė“?

Ji jau istorijos pakraščiuose. „Merkurijaus“ irgi neatstatysi, bet jei jis nebūtų sugriautas, tikiu, būtų įtrauktas į paveldą. Įsivaizduoji užrašą „Merkurijaus meno centras“?

Tuo pačiu šriftu.

Ar, kaip galerininkas, esi priekabesnis kitiems parodų rengėjams, kuratoriams?

Be abejo! Viską matau – kaip projektas pateiktas, kaip sumontuota, kaip suklijuota, suveržta, aprašyta... Daug smulkmenų krinta į akis. Nedaug tokių parodų, kurios savo visuma užgniaužtų kvapą. Kad jų būtų daugiau, reikia naujų žmonių, novatoriško požiūrio.

2018

GEGUŽĖ

galleryweekendkaunas.lt

Dabar kaip tik vystau mintį kuriame nors apleistų Kauno pastatų įkurti kūrybinių dirbtuvių erdvę įvairių sričių menininkams su erdve pasirodymams, kuri talpintų bent 200 žiūrovų. Į POST nuolat užsuka menininkų, klausiančių apie erdves, galimybę repetuoti, sukonstruoti instaliacijas, galų gale, sandėliuoti įrangą, tad žinau, kad poreikis tikrai yra. Svarbu, kad itin arti nebūtų gyvenamųjų namų ir pastatas nebūtų avarinės būklės. Ieškome.

postgalerija.lt

Man individuali kūryba svarbiau nei galerininko veikla. Šią laikau užklasine, visuomenine, ja siekiu prisidėti prie šiuolaikinės Kauno kultūros kūrimo. Todėl vis mąstau apie būsimą parodą Kaune arba Vilniuje. Procesas vyksta nuolat, bet kol kas jis nesudėtas į jokį aiškesnį projektą. Laiko klausimas.

Dar kaimynais galiu pavadinti tame pačiame kieme esančią kavinę „49“, kuri mūsų alkanų nepalieka. Baras „Movido“ – priešais mūsų kiemą skersai per Laisvės alėją. Kavinė „Kultūra“ yra prisidėjusi prie mūsų projektų, netoliese – kolegos „Happspace“, bendradarbiaujame ir su Kauno menininkų namais.

1 5

S I T E I N U A K 1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kęstutis Zenonas Šafranavičius gyvena Aukštuosiuose Šančiuose, o keturias dienas per savaitę jį aplankyti galima centre, V. Putvinskio gatvėje. 42-uoju numeriu pažymėtame name Pirmosios Respublikos metais veikė Argentinos konsulatas, vėliau Sovietų Są jungos prekybos atstovybė, čia dirbo ir Lenkijos karo atašė. Iš didelio balkono būdavo net priimami kariniai paradai. Visa tai ponas Šafranavičius papasakojo atrakinęs savo antikvariato-galerijos „GK galerija“ duris ir pakvietęs į vieną jos erdvių, gausiai apstatytą paveikslais. Juos, knygas, fotografijas, plokšteles ir daug kitų objektų, kuriuos galima rinkti, apžiūrėti galite antradieniais– penktadieniais, o jei norėtumėte šeštadienį, užsukite gegužės 26-ą ją. Tądien vyks antroji Kauno menininkų namų inicijuota Putvinskio gatvės diena, taigi net tie gatvės gyventojai ir veikėjai, kurie savaitgaliais ilsisi, bus įvykio vietoje.

Totorių karys Putvinskio stepėse Kotryna Lingienė Dainiaus Ščiukos nuotr.

2018

GEGUŽĖ

1 7

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Norisi sužinoti, kas jus paskatino užsiimti kolekcionavimu, antikvaro veikla?

Kolekcionavimas – tai požiūris į gyvenimą. Šiaip jau kolekcionuoja visi, tik daugelis nenori to pripažinti ar nekreipia dėmesio. Bet juk trys skirtingi puodeliai arbatai gerti, aš manau, jau kolekcijos pradžia.

Tai specifinė veikla, jai reikia daug žinių, pomėgio neskubant kaupti gėrybes ir bandyti joms surasti vietą.

Pradėjau kolekcionuoti beveik nuo gimimo! Kiek save atsimenu, visada ką nors kolekcionavau. Nei mama, nei tėtis nebuvo kolekcionieriai, bet gal protėviai tokių pomėgių turėjo?

Mokykloje man buvo labai įdomu istorija, geografija ir panašios disciplinos.

O tai labai susiję su kolekcionavimu!

Pavyzdžiui, pašto ženklai – Kaune sovietiniais laikais, neskaitant filatelistų klubų, buvo vienintelė parduotuvė dabartinėje S. Daukanto gatvėje, kur galėjai nusipirkti pašto ženklų iš tokių valstybių, kaip Kuba ar Nikaragva.

Tiesa, gali būti, kad spausdinti jie buvo Lietuvoje.

Informacija, kurią renka kolekcionieriai, yra įvairi. Žinau daug žmonių, renkančių medžiagą apie Kauno miestą. Iš šių kolekcijų sudaromos ir leidžiamos knygos. Vienas žymiausių kauniečių, prof. Liudas Mažylis, irgi kolekcionierius, ir aš esu įsitikinęs, kad jei nebūtų, tai nebūtų ir suradęs Nepriklausomybės Akto. Tai kolekcionieriaus nuojauta, kitoks, nei akademinio istoriko mąstymas. Toks įdomumas ir yra variklis. Įdomių temų juk begalės.

Pagal specialybę esu inžinierius statybininkas, tai visai nesusiję su tuo, ką veikiu. Gal tik per gyvenimą sukauptas patyrimas padeda. Dabar kolekcionavimas, antikvaro veikla man yra ir verslas, tik ne visada labai sėkmingas. Vidutinė klasė Lietuvoje sumažėjusi, kolekcionierių nedaug.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Bet žmonės užeina, perka. Užsieniečiai, pavyzdžiui, domisi senomis plokštelėmis, leistomis „Melodijos“.

Man smagu, kai jie ką nors atranda.

Kada įsikūrėte šiose patalpose? Čia veikiame šešti metai. Kai įsigijome, jos buvo apgadintos. Sovietų okupacijos metais čia buvo pašto sandėliai, anksčiau ir žmonės gyveno. Įdėjome daug darbo ir kantrybės, kad būtų ne tik saugu, bet ir šviesu, na, panašu į galeriją. Šioje salėje kartais vyksta parodos – vis kreipiasi dailininkai. Galima eksponuoti apie 30 darbų.

Jau treti metai bendradarbiauju su keramike Kristina Alšauskiene, ji čia veda edukacines keramikos pamokas.

Džiaugiuosi, kai ateina visai nedideli, gal trejų ar penkerių, vaikai ir čia draugiškai lipdo, grožisi, namo išsineša savo rankdarbius. Keramika, sakyčiau, pagyvina mūsų galerijos veiklą.

O jei vaikai ateina ir čia gerai jaučiasi, vadinasi, erdvės energetika gera!

O kaip jaučiatės V. Putvinskio gatvėje? Kuo ji jus patraukė?

Kai ieškojome patalpų galerijai-antikvariatui, ieškojome patalpų įvairiose centro vietose. Man šios patalpos iškart labai patiko, ir pastatas turi rimtą istoriją. Aš juk istorijos mėgėjas, negalėjau nepasidomėti!

Greta esantys muziejai irgi labai tinka, kaip kaimynai. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo karo muziejus – čia, kur sėdime, matote tik menus, o kita patalpa skirta su karyba susijusiems objektams. Be to, aš turiu ir daugiau veiklų kitur mieste, tad V. Putvinskio gatvė labai patogi strategiškai. Šioje patalpoje vyksta ir Kauno apskrities totorių bendruomenės susirinkimai, aš esu bendruomenės pirmininkas.

2018

GEGUŽĖ

1 9

S I T E I N U A K 2 0

Jūs totoris?

Laikau save totorių kilmės lietuviu, nors totoriško kraujo manyje daugiau nei pusė. Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius yra mano pusbrolis, mano mama – nuo Alytaus. Lietuvoje totorių bendruomenė gyvena daugiau nei 600 metų.

bet dabar to neturime. Pradėjęs veiklą bandžiau įskiepyti vaikams to tautiškumo, nupirkome kostiumus, išmokėme kelias dainas totorių kalba – turėjome J. Gruodžio konservatoriją baigusią ansamblio vadovę, kurios tėvas buvo atvažiavęs iš Ufos, taigi ir jis, ir jo vaikai kalbėjo Kazanės dialektu.

Ar didelė ji Kaune?

Kai mane prieš kokius dešimt metų išrinko pirmininku, pirmiausiai „suskaičiavau aveles“. Suradome apie 150 totorių kilmės žmonių, bet jų yra kur kas daugiau. Asimiliacijos procesas buvo labai stiprus, žmonės net užmiršo savo kilmę. Aš, kaip mėgėjas pasigilinti, pagal pavardę pradedu įtarinėti, žmogus galėtų būti totorių kilmės! Kartais pakanka apie močiutes, senelius, kaimus pasikalbėti, ir žmonės labai nustemba. Iranėnų genetinis kodas Lietuvoje paplitęs, čia jau kalbu ne tik apie totorius, bet ir apie kitas iš Vidurio Azijos atėjusias ar atvestas tautas. Be to, Lietuva yra tokioje nedėkingoje vietoje, kad per ją vis žygiavo kokios nors kariuomenės, kuriose tarnavo įvairių tautybių žmonės, vyko mūšiai.

Apskritai Lietuvoje totorių kalba išnyko XVII amžiuje. Iš Krymo, dabartinio Kazachstano, Pavolgio į Lietuvą suvažiavo stepių gyventojai, kurie tarpusavyje sunkiai susikalbėjo, nors visi buvo laikomi totoriais. Iš dabartinės LDK teritorijos XVII amžiuje dalis totorių pabėgo, nes buvo persekiojami prieš islamą nusiteikusių žmonių. Jie nusėdo prie Juodosios jūros, dabartinėje Rumunijos teritorijoje. Prie Konstancos miesto gyvena apie 30 tūkst. totorių, kurie kalba ta kalba, kuria XVII amžiuje buvo kalbama LDK! Mes visiškai neseniai tai sužinojome. Žinote, galima būtų iš jų tą kalbą išmokti!

Mūsų giminė, mes taip manome, nors parašyta niekur nėra, yra nuo Krymo. Galima spėti pagal pavardes ar giminės ženklus – tamgas, kurios vėliau tapo totorių herbų dalimi.

Mūsų herbe matoma tamga, strėle perverta širdis, gali būti iš XII–XIII amžiaus.

Kaip įdomu.

Na, ilgai galėčiau pasakoti. Man atrodo, tai, kas dar išlikę, atrasti ir susisteminti yra labai svarbu. Esame įsteigę virtualų muziejų, kol kas jis pradinėje stadijoje, patalpinta dalis medžiagos. Dabar sulaukėme šiek tiek finansavimo iš Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės, galėsime judėti toliau, daryti, ką esame užsibrėžę. Projektas yra, galima sakyti, amžinas.

Ar bendruomenės susirinkimuose labiau sprendžiate kasdienius reikalus, ar minite šventes, puoselėjate papročius?

Užsiimame tik kultūrine veikla.

Neturime pagrindinės religijos, yra ir islamo išpažinėjų, ir katalikų, ir liuteronų – tai bendrauti netrukdo.

Dainos, šokiai yra beveik išnykę. Aš dar šiek tiek atsimenu iš vaikystės,

Ką dar veikiate?

Jau 12-us metus organizuojame šachmatų turnyrą. Tarp totorių nemažai šachmatininkų. Kauno šachmatų federaciją įkūrė jau miręs mūsų bendruomenės narys, buvęs Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, KTU docentas Romualdas Makaveckas. Taip ir vadinasi – Kauno šachmatų federa-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

cijos garbės prezidento Romualdo Makavecko vardo greitųjų šachmatų turnyras. Jis rugsėjo 15 d. vyks Kauno įgulos karininkų ramovėje. Turnyras tarptautinis, turi neblogą reitingą, jame dalyvauja Lietuvos geriausieji.

Pats žaidžiu mėgėjiškai, bet organizuoti tai netrukdo, tiesa?

2018

GEGUŽĖ

ltim.lt

Metas pakalbėti apie tai, dėl ko pas jus užsukau. Ką pernai per Putvinskio gatvės dieną pasiūlėte praeiviams ir gatvės gyventojams? Atviras duris?

Panašiai. Apėjau, pasižiūrėjau, ką kolegos veikia, – kai kas patiko, kai kas nelabai. Nelabai – tai, kad tokių kaip aš, kad savo eksponatus išneštų į lauką, kviestų pasidomėti, daugiau nebuvo. Gatvėje daug įvairių veiklų, gal tik komercijos mažokai. Vykstant Putvinskio gatvės šventei norėtųsi dar daugiau renginių. Bet, kaip šventė, ji labai reikalinga. Ir ne tik šioje gatvėje! Tik gal kitos neturi tokios šaunios istorijos... Šiemet, manau, irgi dalyvausime. Reikės pakalbinti keramikę Kristiną, pernai ji negalėjo dalyvauti. Šiame pastate, kurio įvairių laikotarpių nuotraukų kolekciją turiu surinkęs, yra ir užuolaidų salonas, gal irgi prisijungs? Pernai mūsų kaimynas keramikas Gediminas Šibonis savo bute buvo surengęs ekskursiją, ir pas jį, ir pas mus buvo tikrai daug lankytojų. O mano toks ir yra tikslas – kad čia būtų žmonių.

facebook.com/GKgalleria

Aš, kaip mėgėjas pasigilinti, pagal pavardę pradedu įtarinėti, kad žmogus galėtų būti totorių kilmės!

Kartais pakanka apie močiutes, senelius, kaimus pasikalbėti, ir žmonės labai nustemba.

Dar turime Generolo Juzefo Beliako vardo Lietuvos totorių karo istorijos klubą, kuris yra Kauno karo istorijos klubo partneris ir bendražygis.

Mano giminėje buvo net trys generolai. Karyba juk buvo vienas populiariausių užsiėmimų tarp totorių, čia tik aš inžinierius statybininkas! Turiu surinkęs daug ikonografinės medžiagos, daiktų, taigi vieną galerijos patalpų planuoju skirti karo istorijai.

2 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Kaunas spėriai plečiasi – iš kone visų miesto pusių driekiasi naujų individualių namų kvartalai. Ir vis dėlto, nors darbinėmis sąsajomis daugelis čia gyvenančių žmonių yra kauniečiai, didžioji dalis naujojo Kauno kuriasi už oficialių miesto ribų. Jeigu tikėsime vienu neretai braižomu Kauno gyventojo charakterio portretu, kaunietiškumą atspindi ir pats reiškinys: individualizmo padiktuotas nuosavo būsto poreikis bei finansiniai priemiesčių pranašumai nusveria faktą, kad už miesto ribų prasčiau tvarkomos gatvės, jų tinklas chaotiškas ir trūksta infrastruktūros. Toks reiškinys atliepia ir tarpukario Respublikoje vykusius procesus: didelės gyvenamojo būsto kainos ir sodybiško gyvenimo galimybės gyventojus skatino kurtis už miesto ribos. Tiesa, buvo ir dar viena dimensija – šalia miesto kūrėsi naujos pramonės įstaigos, aplink kurias natūraliai formavosi didžiausieji iš priemiesčių. Šiandien mūsų sąmonėje jie visavertės miesto dalys, tačiau tuomet jie buvo laikyti kone atskirais miesteliais, glaudžiai susijusiais su Kaunu. Tad šį kartą apie juos, tuometės sostinės palydovus – Petrašiūnus, Julijanavą ir Veršvus-Mikalinavą.

Kauno kaimynai, arba Miestai prie miesto Paulius Tautvydas Laurinaitis

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Švedų popieriaus fabriko vadovybės gyvenamasis kvartalas – vienas pirmųjų gyvenamųjų namų kompleksų tarpukario Kauno apylinkėse, 1956 m. S. Lukošiaus nuotr.

Dabartinis Kaunas didžiąja dalimi vis dar yra tarpukariu nubraižytose ir 1943 m. patvirtintose ribose: tik 20 procentų dabartinės miesto teritorijos buvo prijungta sovietmečiu.

Tai rodė miesto planuotojo Jono Kovalskio-Kovos strategišką urbanistinį mąstymą: vėliau, net ir išmainęs antrosios sostinės statusą į sovietinį pramonės centrą, Kaunas vystėsi ir kone iki nepriklausomybės atgavimo beveik tilpo tarp anuomet suplanuotų sienų. Būtent tada miesto dalimis tapo ir minėtieji priemiesčiai, kurių atskiras administracinis kelias iki tol tęsėsi kone dešimtmetį, o Petrašiūnų atveju – du.

Iš nederlingų smėlynų supamo kelių trobų kaimo į miestelį Petrašiūnai pradėjo transformuotis dar trečiojo dešimtmečio pradžioje, čia pastačius pirmąjį Lietuvoje stiklo fabriką, kuriame buvo sukurta 300 darbo vietų. Tai nebuvo pirmoji Lietuvos pramoninė inovacija, atsiradusi Petrašiūnuose – dešimtmečio gale čia buvo įrengtas ir pirmasis šalyje baltų plytų fabrikas. Vis dėlto didžiuoju katalizatoriumi čia tapo 1930 ir 1933 m. atsiradę du kiti svarbūs pramonės objektai – belgų koncesininkų įrengta Petrašiūnų šiluminė elektrinė bei švedų valdytas popieriaus fabrikas.

2018

GEGUŽĖ

2 3

S T A S E I M K

A U

N

A

S

–

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

A

I

N

O

Modernizmo bruožų turėjusi Julijanavos mokykla (pastatyta 1939 m.), 2013 m. Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

2 4

Tai ne tik paskatino miestelio plėtrą, bet leido rastis reguliariam susisiekimui su Kaunu. 1938 m. čia jau gyveno pora tūkstančių gyventojų, veikė 20 krautuvių, 3 restoranai ir dvi kirpyklos. Naujojo pramonės centro atsiradimą čia lėmė pigi, žemdirbystei netinkama žemė bei itin dėkinga geografinė padėtis: Petrašiūnus kirto geležinkelis, tuometis Vilniaus (Kaišiadorių) plentas bei Nemunas, kuris, kaip rašyta to meto spaudoje, buvo „įsisiurbęs į petrašiūniečių smegenis ir kraują“. Nemunas ateityje su miesteliu turėjo įgauti ir kitokį sąryšį: dar 1931 m. prie Pažaislio buvo tyrinėjamos ir nustatytos potencialiai tinkamos vietos Kauno hidroelektrinei.

Net ir būnant nemažu pramonės centru, kopingi miestelio pakraščio smėlynai bei pušynas vasaros metu čia sutraukdavo daugybę kauniečių poilsiautojų. Įdomu, kad tuomet Petrašiūnai buvo įvardijami kaip „vienintelis miestelis, išaugęs po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo savo jėgomis“. Tiesa, dar 1932 m. jis buvo laikomas vienu netvarkingiausių priemiesčių, o atokiai buvusi policijos nuovada lėmė tai, kad čia dažnai vykdavo muštynės, vakarais būdavo pavojinga. Anuometė spauda įvardijo ir kitą baisią Petrašiūnų ydą: „Automobiliai ir motociklai per

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Petrašiūnus vietoje 35 kil. per valandą dažnai lekia galvatrūkščiais po 60 kil.“ Petrašiūnai tuomet buvo Pažaislio valsčiaus administracinis centras, generavęs apie 80 procentų regiono pajamų. Netrukus jais susirūpino Kauno apskrities savivaldybė ir pamažu jie virto viena geriausiai tvarkomų Kauno apylinkių. Čia atsirado didelė mokykla, moderniausia šalyje pirtis bei valsčiaus administracijos rūmai, be to, buvo sutvarkyta miestelio infrastruktūra ir susisiekimas.

Julijanavos plėtrai pradžią davė trečiajame dešimtmetyje čia atsiradęs „Maisto“ fabrikas: nenuostabu, kad anuomet ji buvo plačiau žinoma „Maisto“ rajono pavadinimu. Tiesa, priemiestis sparčiausiai pradėjo plėstis po 1930–1932 m. vykdytų fabriko didinimo darbų ir po to, kai buvęs finansų ministras Vytautas Petrulis pradėjo parceliuoti ir darbininkams pardavinėti jam priklausiusio Julijanavos dvaro žemes. 1934 m. čia jau stovėjo 50 namų, buvo 5 parduotuvės, 3 aludės, restoranas ir „viena burtininkė, kuri už kortų išmetimą ima po 1 lt“. Norint gauti daugiau pelno iš sklypų, gatvės čia buvo išplanuotos vos šešių metrų pločio, o architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis priemiestį pateikė kaip būdingą

pavyzdį, iliustravusį visos tuometės Lietuvos urbanistikos ydas, nulemtas nesamų žmogiškųjų išteklių ir netobulų įstatymų: „Matininko per dvi dienas „išplanuotas“ „pavyzdingas“ lietuviškas Siedlung’as [...]. Chaotingas, be jokio stiliaus. Išparceliuota aštriais ir bukakampiais sklypeliais, kreivom nekanalizuotom negrįstom gatvelėm.“ Tai veikė kaip akstinas formuojantis lietuviškam miestų planavimui, o jau 1939 m. netoliese buvo pradėtas kurti vienas moderniausių kvartalų šalyje – „Maisto“ darbininkų kolonija.

1927 m. atsidaręs degtukų fabrikas, vėliau monopolininko teisėmis perduotas valdyti švedams, davė pradžią Mikalinavos kaimo plėtrai, o 1933 m. netoliese pastatytas „Inkaro“ kaliošų fabrikas skatino ir gretimo Veršvų kaimo augimą. „Fabrikų miestu“ įvardytą miniaglomeraciją gyventojų iniciatyva netgi norėta pavadinti „Mindaugais“, tačiau tokius norus nutraukė biurokratai. Tai nebuvo vienintelė gyventojų kolizija su valdžia.

1938 m. jau 2 000 gyventojų turėjęs priemiestis buvo smarkiai apleistas tuometės Raudondvario valsčiaus savivaldybės: gatvės čia buvo tamsios ir negrįstos, nesutvarkyta namų numeracija, o vietoj gyventojų norų išgrįsti tuomet reprezentacine laikytą Tilžės gatvę buvo tvarkomas neblogiausios būklės buvęs Raudondvario plentas. Petrašiūnai to meto spaudoje buvo pateikiami kaip „pavyzdingai tvarkomas“ kontrastas Mikalinavai.

Kaip ir „Maistas“, „Inkaras“ planavo ateityje Veršvuose pastatyti didelę gyvenvietę fabriko darbininkams, spaudoje vadintą „Inkaro“ miestu, kuriame gyventojai išsimokėtinai galėtų įsigyti nebrangų būstą.

1931 m. plečiant miesto ribas prie Kauno prijungta Panemunė, Aukštieji Šančiai ir Freda ir kai kurie kiti priemiesčiai. Ribų plėtimas susi-

laukė nemažai kritikos, nes nebuvo prijungtas nė vienas iš jau tuomet siūlytų į miesto ribas įtraukti pramoninių priemiesčių, o prijungtos gyvenamosios teritorijos daugiausia buvo apgyventos negausiai ir mokėjo mažai mokesčių. Ir nors šis klausimas iškildavo kas kelerius metus, dėl suprantamų priežasčių tik Mikalinavos ir Veršvų gyventojai pasisakė už prisijungimą prie miesto. Julijanaviškiai pasisakė prieš prisijungimą, motyvuodami dideliais miesto mokesčiais, o 1935 m. visi savininkai įteikė prašymą Garliavos valsčiaus viršaičiui, prašydami neprijungti gyvenvietės prie miesto. Ir vis dėlto daugelis jų gausiai naudojosi miesto infrastruktūra – 1935 m. Aleksoto mokykloje mokėsi šimtas vaikų, gyvenusių ne miesto ribose. Neigiama nuomonė dėl prisijungimo buvo ir Petrašiūnuose. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dar norėję prisijungti prie Kauno, po 1934 metų gerai tvarkytą miestelį jie matė kaip nepriklausomą vienetą, be kita ko, argumentuodami, kad likusios Pažaislio valsčiaus gyvenvietės tokiu atveju liks skursti. Kaip savotiškas „nepriklausomybės“ manifestas 1938 m. čia atsirado ir dideli valsčiaus savivaldybės rūmai.

Tačiau pagal 1940 m. sudarytą Kauno miesto praplėtimo planą visi šie priemiesčiai buvo numatyti įtraukti į miesto teritoriją. Taip buvo užtikrinamas priemiesčių plėtros vientisumas su miestu ir jo gatvių tinklu, užkertamas kelias chaotiškai statybai, o jau buvusias urbanistines struktūras ketinta perplanuoti pagal tuomet Lietuvoje beįsivyraujančias pažangias miestų planavimo gaires.

To padaryti nebuvo spėta, tačiau rajonai išlaikė numatytą pramoninį charakterį, nors ir buvo plečiami pagal kitus kriterijus, nekreipiant didelio dėmesio į jau egzistuojančius ydingus reiškinius.

2018

GEGUŽĖ

2 5

Į Vakarus su Vorobjovu

E

M

Ą

2017 m. pasirodė du solidūs knygos „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“ tomai, išsamiai pristatantys vieną reikšmingiausių tarpukario intelektualų – Mikalojų Vorobjovą (1903–1954). Dvitomio apimtis sufleruoja, kad su didžiule dalimi knygos turinio skaitytojas susipažįsta pirmą kartą. Autorių, dirbusių prie šios knygos, Vorobjovas aptariamas kaip Miuncheno universiteto auklėtinis, baroko tyrinėtojas, čiurlionistas, publikuojami jo tekstai, taip pat amžininkų, šeimos narių korespondencija.

Į

T

Julija Račiūnaitė

Dailės istorikas, tarpukariu sėkmingai siekęs artinti tuometę lietuvišką kultūrą link Vakarų, pats daugybę metų praleido Lietuvos kultūros paraštėse (ar veikiau kaimynystėje) – ilgą laiką jo darbai buvo žinomi nebent giminingų sričių specialistams ar pavieniams inteligentams. Įvairialypė M. Vorobjovo gyvenimo istorija, ilgesniam laikui stabtelėjusi Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, baigiasi JAV, kas, pasak Josifo Brodskio, yra „dar viena Europos intelektualo tragedija“. Šios reikalingos knygos sudarytoja, dailėtyrininkė prof. Giedrė Jankevičiūtė pasakoja apie daugybę M. Vorobjovo asmenybės briaunų, kurių atšvaitus galime pagaliau sugauti versdami šio dvitomio puslapius.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Panašu, kad Vorobjovui vokiškoje aplinkoje iš esmės sekėsi – jis sėkmingai studijavo, buvo pastebėtas ir mėgstamas kolegų. Kodėl jis nusprendė grįžti į Kauną, o ne tęsti profesinę karjerą ten?

Na, šio motyvo knygoje mes neplėtojome, bet yra išlikęs susirašinėjimas su vienu jo bičiuliu, emigrantu iš Rusijos, apsisprendusiu likti Vokietijoje.

Jis Vorobjovą bandė atkalbėti nuo grįžimo į Lietuvą. Teigė, esą Vorobjovas uždus „tame mažame krašte, kur meno istorikas bus kaip koks egzotiškas paukštis“. Karjeros galimybių Vokietijoje būta, bet tos galimybės reikalavo laiko, o įsidarbinti ir uždirbti nebuvo taip paprasta. Išties Vorobjovas kiek bijojo važiuoti į Kauną, ko gera, jį įtikino tėvai.

Mikalojus Vorobjovas JAV. LDM archyvas, M. Vorobjovo fondas

Kaip jam sekėsi atvykus į Kauną pritapti prie vietos kultūrinės aplinkos? Į Kauną Vorobjovas grįžta 1935, o į Vilnių išvyksta 1940 metais. Nepaprastai trumpas laikotarpis, tačiau stebėtina, kiek žmogus per tą laiką spėjo tame Kaune „pripėduoti“. Čia jis dėstė žydų gimnazijoje ir dirbo Holcmanų šeimai priklausiusiame vokiškos krypties „Pribačio“ knygyne.

Maksas Holcmanas, beje, yra ir knygos apie Čiurlionį leidėjas. Vorobjovo talentas buvo greitai pastebėtas. Jo dailės kritikos straipsnius spausdino svarbiausi periodiniai leidiniai – „Vairas“, oficiozas „Lietuvos aidas“. Vienas iš artimiausių draugų Kaune buvo, mano nuomone, taip pat nepakankamai įvertintas filososfas Vosylius Sezemanas. Atgavus Vilnių Vorobjovas išvyko ten dėstyti, dirbo miesto muziejuje.

Kokie Vorobjovo laimėjimai čiurlionistikoje, kuo jo darbai yra reikšmingi? Čiurlionio kūrybos tyrimams jis suteikė adekvatų tarptautinį kontekstą. Net XXI a. pradžioje mūsų tyrėjai yra polemizavę, kaip susieti Čiurlionio modernizmą, jei jis simbolistas?

Vorobjovui rašant habilitacinį darbą apie Čiurlionį viskas buvo aišku: Čiurlionis simbolistas ir priklauso ankstyvajam modernizmui. Jis tai puikiai įrodo. Knygoje Vorobjovas prabilo labai aiškia, skaidria, sklandžia kalba, nepiktnaudžiaudamas sudėtingais menotyros terminais, metaforomis, vaizdžiais, bet niekur nevedančiais aiškinimais, kas šiaip jau gana būdinga čiurlionistikai. Autorius naudojosi naujausia to laiko literatūra, pagal tekstą justi, kad geras Vorobjovo pasirengimas, gera mokykla padėjo jam kryptingai atrinkti informaciją, ją įvertinti ir suprasti. Tekstas nė kiek nepaseno – nei kalbos, nei dalykinės informacijos atžvilgiu.

2018

GEGUŽĖ

2 7

Ą M E T Į

Ar būtų galima teigti, kad Vorobjovo veikalas įvedė Čiurlionį į Vakarų kultūros kontekstą?

Habilitacinio darbo jis nespėjo apginti, šis tekstas liko mašinraščio pavidalu, nors atskiras dalis Vorobjovas paskelbė lietuviškoje periodikoje kaip straipsnius. Tačiau 1938 m. jis publikavo knygą apie Čiurlionį, skirtą vokiečiakalbiui skaitytojui. Knyga buvo rašoma kaip Lietuvos kultūros propagandai per ryškiausią jos atstovą Čiurlionį skirtas veikalas. Labai įdomi, be kitų dalykų, šio leidinio viešinimo kampanija, kurioje aktyviai dalyvavo ir pats Vorobjovas. Jis susisiekė su tuometiniais Europos menotyros autoritetais ir atvirai paprašė tekstų, kuriuos galėtų panaudoti knygos ir Čiurlionio reklamai. Šiuos atsiliepimus spausdino įvariakalbiuose reklaminiuose lankstukuose; archyve yra išlikusios net banderolės – nuplėšiamosios reklaminės juostelės. Garsinti knygą jam uoliai padėjo ir Lietuvos diplomatinis korpusas – atstovybių užsienyje darbuotojai. Atsakymas į klausimą apie šios knygos poveikį – kontroversiškas. Monografija apie Čiurlionį pasirodė karo išvakarėse, Europoje jau sklido parako kvapas. Tokioje politinėje situacijoje kalbėti apie periferijos simbolizmo menininką, kad ir koks originalus ir rafinuotas jis būtų, tiesiog buvo netinkamas metas.

O kaip sekėsi Vorobjovo knygai „Vilniaus menas“?

Kaip ir su Čiurlioniui skirtu veikalu – ši knyga pasirodė ne laiku. „Vilniaus menas“ išėjo pačiose sovietinės okupacijos išvakarėse – 1940 metų pavasarį. Skaitytojų buvo, bet ne tiek jau daug. „Vilniaus menas“ yra politinis tekstas. Tai, beje, darsyk patvirtina, kad jo autoriaus pastangos ir gebėjimai tikrai buvo pastebėti ir įvertinti aukščiausiu lygiu. Knyga skirta „Kauno Lietuvos“ gyventojams, kuriems reikėjo „prisijaukinti“ atgautą istorinę sostinę.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Stebina Vorobjovo greitis – tekstas parašytas per labai trumpą laiką, tačiau rezultatas puikus. Turime ne vieną palankų šios knygos vertinimą iš mūsų autoritetų. Pirmiausiai minėčiau Tomą Venclovą, kuris teigia, kad „Vilniaus menas“ padėjo jam pamatyti Vilniaus architektūrą ir ją pamilti, suprasti, įvertinti. Vanda Zaborskaitė gražiai apibūdina šios knygos poveikį romantiškiems, idealistiškai nusiteikusiems karo ir pokario provincijos jaunuoliams, kurie atvyko į karo apgriautą Vilnių ir, paveikti Vorobjovo teksto, per aprūkusį suniokoto miesto apvalkalą sugebėjo pamatyti spindintį istorinės sostinės paveikslą. Vorobjovas meistriškai perteikė miesto kaitą, jį formavusių gotikos, renesanso, manierizmo, baroko, klasicizmo poveikį Vilniaus architektūrai.

Tiesa, istorizmo epochos jis nemėgo.

Nemėgo nuoširdžiai, nors, be abejo, prisidėjo ir ideologiniai motyvai, iš dalies perimti iš lenkų autorių. Įkandin pastarųjų Vorobjovas laikėsi nuostatos, kad viskas, kas buvo daroma caro valdžios laikais, kenkė Lietuvai, griovė jos kultūrą, tad ir architektūra, liudijanti šį laikotarpį, savaime yra bjauri. Ši nuomonė, be abejo, buvo paplaukiui tuometei ideologijai, tačiau tai nereiškia, kad Vorobjovui trūko principingumo ir drąsos, kai reikėjo apginti kokią nors nepatogią tiesą. Pavyzdžiui, Vorobjovas užėmė labai drąsią pilietinę ir politinę poziciją reaguodamas į agresyvius nacionalistinius išpuolius prieš modernistus; kalbu apie tautininko Vinco Rastenio kritiką, nukreiptą į Viktoro Petravičiaus ekspresionistinę grafiką, apskritai prieš atvirą emocionalumą, kurio raiškai naudojama deformacija. Rastenis nebuvo vienišas – politikų vertinamas Ignas Šlapelis irgi tuo metu rašė, kad reikėtų imtis griežtesnės cenzūros Lietuvoje, neleisti jaunuoliams užsiimti beprasmiais egocentriškais meniniais

eksperimentais, bet orientuoti juos į valstybei bei tautai naudingą kūrybą.

Vorobjovas aštriai polemizavo su šia nuomone, dar daugiau, jis pirmasis ir, ko gera, vienintelis išsamiai komentavo „išsigimusio meno“ kampaniją ir jos padarinius Vokietijoje, pasakojo apie konfiskuotus modernistų kūrinius, kurie buvo išparduodami, naikinami ir t. t., informavo Lietuvos skaitytojus apie pirmąjį „išsigimusio meno“ aukcioną, surengtą Liucernoje 1939 metų birželį. Pastebėjęs Lietuvoje minties ir kūrybos laisvės suvaržymo simptomus, Vorobjovas nedelsdamas prieš tai protestavo.

Vorobjovo pažiūrų spektras ir atitinkamai bendravimo ratas buvo platus: jo aplinkoje buvo ir tradiciškai mąstančių bičiulių, ir visokių avangardistų, modernistų. Štai išliko vienas Henrio Parlando laiškas – akivaizdu, kad jie rado bendrą kalbą ir daugelio pastebėtas bohemiškas suomių avangardo pradininko laisvumas Vorobjovui nei kliuvo, nei trukdė. Iš motinos laiškų matyti, kad sėdėjimo per naktis, velykinių pusryčių, pereinančių į naktipiečius, kortų, cigarečių dūmo šeimos gyvenime buvo gausu. Beje, rūkė Vorobjovas labai daug ir visą gyvenimą. Yra išlikę karo metų Vilniaus tabako fabriko direktoriaus laiškai, klausiantys, kada gi Vorobjovas atvyks pasiimti jam paruoštų rūkalų. Tabako fabriko direktorius nuoširdžiai rūpinosi, kad Lietuvos nacionalinis turtas, kitaip tariant, intelektualai, tokie kaip Balys Sruoga ar Vorobjovas, nepristigtų karo metais ypatingą vertę turėjusių cigarečių ir tabako.

Vorobjovo archyvas – tikras lobynas. Štai tarp kitų užrašų ten guli toks mažas lapelis – karo metais surašytas darbų sąrašas. Ketvirtu numeriu ten pažymėta: „Filmavimo planas“. Tikėtina, kad „filmavimo planas“ reiškia konsultacijas su kino operatoriumi 1

Giedrė Jankevičiūtė. Teodoro Biliūno nuotr.

Stepu Uzdonu, nufilmavusiu istorinio Vilniaus vaizdų siužetą, kurio kopija 2015 metais buvo pargabenta iš Krasnogorsko (Rusija) ir saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve1. Kitais duomenimis, tai galėtų būti Alfonso Žibo filmas „Vilniaus miesto paminklai“, bet greičiausiai tai vis dėlto Uzdono pradėtas filmuoti filmas.

Vadinasi, Vorobjovas labai šiuolaikiškai suvokė naujųjų komunikacijos medijų taikymą meno, kultūros žinių sklaidai. Jis skaitė paskaitas per radiją, rašė populiarius, visiems suprantamus tekstus apie Lietuvos meninį paveldą ir net rengėsi pasinaudoti kinu kaip nauja, paveikia priemone, leidžiančia sudominti plačiąją visuomenę. Nesuprasime, iš kur tai atkeliavo, jei nepaskaitysime, kaip labai tuo domėjosi jo buvęs profesorius Wilhelmas Pinderis. Apie Pinderį jo palikimo tyrinėtojai sako, kad, be jokios abejonės, jis būtų tapęs televizijos žvaigžde, jei televizija iki Antrojo pasaulinio karo būtų tapusi tuo, kuo ji tapo pokario metais – langu į pasaulį.

, www.e-kinas.lt/objektas/kinas/5720/vokieciu-okupacijos-laiku-vilnius 2018

GEGUŽĖ

2 9

Šilainiuose, prie Baltijos jūros

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Visą rudenį ir žiemą Kaune ir Kauno rajone nėrę antklodes, galiausiai sutekėjusias į vieną didelę lietuvišką, o šią išsiuntę į Nyderlandus, kad taptų projekto „Antklodė Europai“ dalimi (šios idėjos pradininkai – Leuvardenas, šių metų Europos kultūros sostinė), „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatoriai... neria toliau. Šįkart – „Kiemų festivalį“, prasidėsiantį gegužės 24-ą ją, per antrą ją Kiemų šventę Laisvės alėjoje, ir, atrodo, niekada nesibaigsiantį. Meluoju, nes finalinis festivalio renginys jau suplanuotas, bet įdomiau galvoti apie tai, kas neturi pabaigos. Galvojame dviese su bendruomenių laboratorijų koordinatoriumi Egidijumi Bagdonu, mintimis ir kalbomis klaidžiodami po kiemus.

K

A

U

N

A

Gunars Bakšejevs Donato Stankevičiaus nuotr.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

GEGUŽĖ

3 1

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 2

Egidijaus vaikystės kiemas – Baltijos gatvėje, „ketvirtuose“ Šilainiuose, kuriuos priimta vadinti Milikoniais, pagal čia buvusio kaimo pavadinimą. Šilainiškė yra ir Evelina Šimkutė, „Fluxus Labas!“ kuratorė, kurios devynaukščio stogą 2016 m. rudenį lankėme dar prieš Kaunui laimint šansą būti Europos kultūros sostine ir ėmus kurti bendruomenių laboratorijas. Šiose laboratorijose darbuojasi jas iš vidaus pažįstantys, čia gyvenantys, gal net ir gimę bei augę agentai. Šiuo metu jų Kaune ir Kauno rajone yra aštuoni, dar čia dirba trys tyrėjai – Šilainiuose, Eiguliuose, Dainavoje, Šančiuose, Vilijampolėje, Žaliakalnyje, Sargėnuose, Garliavos apylinkėse, Akademijoje, Zapyškyje. Planuojama, kad agentų skaičius

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

augs iki 35 – beveik tiek seniūnijų yra Kaune ir Kauno rajone. Įdomu, kad pastarajame bendruomenės veiklesnės, nes turi tam infrastruktūrą – laisvalaikio sales, kultūros namus. Kauno mikrorajonuose, iš tikrųjų visai ne „mikro“ dariniuose, tokių vietų dažnai trūksta.

Gal pradėkime nuo to, kuo prasidės Kiemų festivalis – Kiemų šventės? Kuo ji šiemet bus kitokia, o gal nevertėjo nieko keisti?

Pasikeis gal tik jos lokacija – gegužės 24-ąją menininkas Vytenis Jakas ir „Kiemo galerija“, „Centro būstas“ ir mes, „Fluxus Labas!“, kviečiame vakaroti atnaujintoje Laisvės alėjos dalyje. Nuo Soboro, gal ir aplink jį, iki A. Mickevičiaus gatvės. Bendrys-

tės principas išlieka svarbiausias, taigi jungsimės į vieną didelį stalą, dalysimės, vaišinsimės. Norime, kad šventė nepavirstų į mugę, taigi nebus jokios prekybos. Daugiau nieko keisti neprireikė, nes kiemo šventės idėja nėra nauja, ji amžina. Visur tokios šventės vyksta, tik ne visi nori būti atviri. Ir neprivalo. Taip pat ir Kiemų festivalį kuriame – džiaugiamės tais, kurie su savo šventėmis nori prisijungti, bet neverčiame tų, kuriems pakanka savo rato.

Tie, kurie nori prisijungti, siekia atkreipti kitų bendruomenių dėmesį ar labiau sužadinti savo kaimynų smalsumą?

Kai kurie iš tiesų nori padaryti didelę šventę visam miestui, kiti pirmiau stengiasi susipažinti su vietiniais žmonėmis, ir tik tada pasikviesti kitus. Taigi kol kas mūsų agentai telkia bendraminčius, šventės organizuojamos pirmiausiai bendruomenėms.

Bet beveik visos jos yra atviros, abejoju, ar kas užtrenktų vartus prieš nosį. „Kiemų festivalis“, tik kitaip pavadintas, buvo įtrauktas į „Kaunas 2022“ konkursinę paraišką, tiesa?

Taip, tik nebuvo numatyta, kada jis turi prasidėti ir kaip vykti. Rašyta buvo ir apie profesionalių menininkų atvykimą, rezidencijas. Dabar idėją išgryninome. Taip, gali prisikviesti artistų iš svetur, bet ar to tikrai trūksta bendruomenėms?

Norime jas pačias auginti, stiprinti, megzti ryšius tarp jų. Mes, kaip koordinatoriai, tik padedame štrichus ir leidžiame organizmui augti. Vėliau prisijungs ir kuratoriai iš užsienio, šiuolaikinio meno atstovai, kurie jau atras bendruomenes, kuriose galės dirbti. Europos kultūros sostinės forumo Kaune metu, gegužės 18 – 19 d., susitiksime ir kalbėsime su kuratoriais apie tai, kaip auginti šį festivalį iki 2022 metų.

Ar „Kiemų festivalis“ turės kokį tinklelį, tomis pačiomis savaitės dienomis vyksiančių renginių, ar vis dėlto jo kalendorius atviras ir laisvas?

Kadangi palaikome jau esamas iniciatyvas, kalendorius – laisvas, net kiek chaotiškas. Pavyzdžiui, savo šventę Dainavos rajono gyventojai nori rengti jau birželio pradžioje, kiti mąsto apie liepą, rugpjūtį. Kai kuriems svarbi Mindaugo karūnavimo diena, kitos kalendoriuje pažymėtos datos. Vienur dviračių žygis, kitur – piknikas prie Neries. Šilainiuose planuojama švęsti beveik kiekvieną savaitę, tik kiek kitaip – sporto treniruotėse, Šančiuose irgi vyks tikrai ne vienas renginys.

Joninių laužai, neabejoju, degs bent keliose vietose. Net negalėtume ir nenorime diktuoti, kad, va, poryt čia ką nors suorganizuokite. Turinio irgi nereguliuojame, mums įdomu ir tradicinės šventės, ir meniniai eksperimentai. Bet jei bendruomenės to nori, mes galime padėti renginius paviešinti, nes komunikacijos, auditorijos pasiekiamumo problema iš tiesų labai dažna.

Festivalio finalas numatytas rugpjūčio 25 d. Samyluose, Kauno rajone, kur vyks renginys „Pėdos marių dugne“. Jie jau ne vienus metus rengia šią šventę, apipintą legendomis iš marių dugno – kaip žinia, Kauno marios atsirado užtvenkus Nemuną ir užliejus keliasdešimt kaimų, vadinasi, ir daug kiemų. Čia jau sutekame į bendrus vandenis su „Kaunas 2022“ upių gaivinimo programa.

Aha, kaimas – kiemas. Kaip laisvai interpretuojate „kiemo“ sąvoką „Fluxus Labas!“ kontekste?

Mes sakome taip: kiemu galima vadinti bet kurią susitikimo vietą, kurioje galima ką nors veikti.

2018

GEGUŽĖ

3 3

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 4

Yra visokių bendruomenių, taigi kiemas gali būti atviras ir uždaras. Vieni nori atsiverti, bet turi nuoskaudų ar ko nors nelabai žino. Blogai, kad niekas neateina, bet ir pastangų niekas neįdeda. Idėjos taip net išsikvepia. Bet tada atsiranda tokių, kurie nori jas permąstyti. Čia mes galime padėti.

Užsienio pavyzdžiai mums visai netinka, sako vieni. Kitiems jie kaip tik labai patinka, prašo dar daugiau papasakoti apie bendruomeninį meną, kūrybišką vietokūrą. Pavyzdžiui, „Kaunas 2022“ meno vadovas Lewisas Biggsas pasakojo, kaip atliekami vietos tyrimai, kaip suprasti miestą, ieškoti įdomių vietų, jas kūrybiškai aktyvuoti, pristatyti. Lengviausia susiburti prie mokyklos ar, jei toks yra šalia, piliakalnio, bet apie kitas įdomias vietas rajone pagalvoti, kažką keisti lyg ir nedrąsu. O jei nesaugu?

O jei niekas neateis? Pasitaiko bijančių kritikos, labai rimtai į viską žiūrinčių, nenorinčių nieko keisti, nors į tuos daug metų vykstančius renginius, kurių programa nesikeičia, ateina mažai vietinių, nes... niekas nesikeičia. Pavyzdžiui, kai ėmėme organizuoti renginius Kauno tvirtovės VIII forte, buvo manančių, kad į tuos šabakštynus niekas neis, kad ten ne vieta susibūrimams. Bet atėjo.

Ir grįžo. Gal tikrai dažnai trūksta žaidimo. Juk į kiemą einam. Tik reikia surasti priežasčių ten išeiti.

Arba sutrukdyti grįžus iš darbo įeiti į laiptinę.

Būtent! Pradėjus šią veiklą, kai ji dar nesivadino „Fluxus Labas!“, vadovavausi filosofija, kad reikia pridaryti kuo daugiau kliūčių kasdienybės maršrutuose. Žmogus yra priverstas stabtelėti, suklusti. Pavyzdžiui, buvo toks netikėtų ekskursijų projektas, kurio dalyviu netyčia pats tapau, kai į autobusą įlipdavo gidas ir imdavo pasakoti, ką žmonės mato pro

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

langus. Ir 20 metų tuo maršrutu važinėjantys ką nors naujo sužinodavo.

Kaip šilainiškis, gal gali daugiau papasakoti apie VIII fortą?

Jis gana ilgai buvo smarkiai apleistas, bet šiaip neturi neigiamos auros.

Net karo metais nebuvo naudojamas. Vienas jau ilgai netoli gyvenantis vyras pasakojo, kad apie 1960 metus ten buvo prūdas, į kurį subėgdavo švarus šaltinių vanduo, tad prūde buvo galima maudytis. Vėliau Milikonyse ėmė kurtis gyventojai, susivedžiojo kanalizaciją ir maudynės baigėsi... Dabar fortas sparčiai tvarkomas, vyksta renginiai, net naktiniai poezijos skaitymai.

Ką , baigęs savo, kaip „Fluxus Labas!“ koordinatoriaus, karjerą , po savęs norėtum palikti? Kokią matai šio projekto prasmę?

Man, kaip filosofui, labai patinka vietų tyrinėjimas, semantiniai ir semiotiniai klaidžiojimai. Miesto poezijos skaitymas, urbanistinė choreografija, istorijos transliavimas. Visa tai labai įdomu, norisi, kad ir „Fluxus Labas!“ agentai tai pajustų, pajėgtų užčiuopti kuo daugiau smulkmenų, iš kurių konstruotųsi pasakojimai. Žinai, gal keturiolikos mokykloje užsirašiau į kraštotyros būrelį, su bendraklasiais nusprendėme, kad mieste nieko įdomaus, buvom net iki Dotnuvos nuvažiavę. Atrodo, toli nuo tokios veiklos nepabėgau, tiesiog dabar matau didesnę jos prasmę, kurią patys ir galime sukurti.

Daug laimės yra, pavyzdžiui, iš užsienio į rezidenciją Šilainiuose atvykusiam menininkui pasakoti, kad čia, va, tyvuliuoja asfaltinė Baltijos jūra, prie kurios aš užaugau, kviesti perbristi vandenį einant per gatvę. Bet aš labai rimtai!

Gal tik 12-os sulaukęs nuvažiavau prie tikrosios Baltijos jūros, bet jaučiuosi prie jos užaugęs čia, Baltijos gatvėje.

Saulėlydžius per langą matydavau,

Ar matai, kad jūsų programa gali padėti bendruomenėms susikalbėti su miesto valdžia? Tai yra ar bendruomeniškumas, net bendruomenių menas gali padėti spręsti problemas, konfliktus?

Be abejo, žaidimas ir aktyvizmas labai susiję. Neretai išsikalbėjimas apnuogina problemą, o problema sutelkia bendruomenę. Pavyzdžiui, nesutvarkytas parkas. Pasiraitojus rankoves, rodant iniciatyvą, lengviau į save atkreipti dėmesį. Pavadinčiau tai kūrybiška rezistencija.

Kova dėl idėjos nebūtinai turi būti paremta pykčiu. „Fluxus Labas!“ gali veikti ir kaip tarpininkas, nemažai

Skaitydamas bendruomenių narių atsiliepimus apie projektą „Antklodė Europai“, radau paprastą, bet taiklią mintį: „Gera pasijausti kažko didesnio dalimi.“ Pritari?

Taip. O tą didesnį turi kas nors užkurti. Ir kiemo šventę, atrodo, bet kada galėtum padaryti, ar ne? Bet vis tiek reikia konkrečios datos – tarptautinės dienos, valandos, vietos. Manau, gerai, kad yra dienos, kurios ką nors reiškia, kurios priverčia pasakyti „davai kažką padarom“.

Jei sode užderėjo daug obuolių ir žmonės norėtų surengti jų skynimo šventę, galima jums parašyti, nors „Kiemų festivalis“ bus jau prasidėjęs?

Taip, aišku. Net jei į spausdintą programą įtraukti nebegalėsime, tai kitaip paviešinsime. Beje, Babtuose obuolių šventė jau vyksta. Kauno rajonas tikrai stebuklingas, jis nepaliauja stebinti. Pavyzdžiui, prie Nemuno yra labai senas žvejų kaimelis.

Vos keli namai ir vienas gyventojas, kuris gali išvirti žuvienę!

2018

GEGUŽĖ

facebook.com/FluxusLabas

Komandos tikslas – kad laboratorijos nebijotų eksperimentuoti, kad „fluxus“ neliktų tik projekto pavadinimas, kad idėjos nuolat atrastų naujas formas. „Rimtas“ noras – kad atsirastų daugiau realių bendruomenės erdvių, kuriuose galėtų susirinkti žmonės. Nekalbu apie kokius nors identiškus geltonus konteinerius, ne, tai gali būti ir butas, ir garažas, ir kavinė. O gal teatras? Ne mes turime sugalvoti formą.

laiko tam skiriu, kad susodinčiau tuos skirtingų sričių atstovus prie vieno stalo ir jiems pasakyčiau, kad ta pati problema egzistuoja visiems, tik požiūriai į ją skiriasi.

kaunas2022.eu

stebėdavau, kaip automobiliai šniokšdavo per didelę balą. Norėčiau tokių istorijų išgirsti daugiau.

3 5

Vis garsiau kalbame ir drąsiau žengiame į Kauno tvirtovės fortus. Kai kurie jų, kaip IX ir jo memorialas, yra aiški kaunietiškosios sąmonės dalis, kitiems dar ieškoma veido ir panaudojimo būdų. Veidų ir idėjų netrūksta VII, esančiame netoli Kauno klinikų.

Merkurijus

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

VII forte Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkurta pirmoji koncentracijos stovykla nacių okupuotose teritorijose, čia buvo nužudyta nuo 3 000 iki 5 000 žmonių. Apie tai primena memorialas, planuojama šį mūsų miesto istorijos tarpsnį įprasminti ir kitais būdais. Šiandien forto paskirtis visai kita, nei buvo planuota caro dokumentuose ar apspręsta karo nusikaltėlių.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

GEGUŽĖ

3 7

1

J

U

S

Praėjusią vasarą, kalbėdami apie vaikystę Kaune, trumpai paminėjome VII forte kasdien kuriamą gyvą muziejų.

Bent jau taip forto veikla pristatoma internete, bet VII forto vadovas Vladimiras Orlovas ir jo komanda nelinkę apsiriboti muziejine veikla. Čia kuriamos modernios gamtos mokslų žinias gilinti ir plėsti skirtos klasės ir vyksta tokie moksliniai eksperimentai, kokiems įprastose mokyklose nėra vietos. Beveik kiekvieną savaitę forto atstovai praneša apie naują įgytą, gautą ar sukonstruotą įrenginį, parengtą programą ar kitą pasiekimą. O gegužę čia pristatome tai, kas naujo sukurta, išleista ar įrašyta Kaune.

Channel 37 kasetė „City Lfie“

R

I

Leidykla „PPP“, 5 € ppprecords.bandcamp.com

M

E

R

K

U

Kompiuterio atsižadėjęs elektroninės muzikos kūrėjas sodrią rūgštinę terpę kuria analoginiais prietaisais, menančiais praėjusius dešimtmečius, bet tai nereiškia, kad ten užsilikęs jo skambesys. Danijoje gyvenančio kauniečio kasetę išleido lietuviškai tarptautinė kompanija, eksperimentuojanti su garsais ir su formatais.

2

Galerijos „Meno parkas“ marškinėliai Po 15 € Rotušės a. 27

Esate menininkų Česlovo Lukensko ir Aušros Vaitkūnienės gerbėjai? Dabar tai galite pareikšti visam pasauliui, pasipuošę jų kūriniais padabintais marškinėliais. Iš pirmo žvilgsnio neįprastas šiuos menininkus pristatančios galerijos ėjimas – išmanus ir lauktas. Ar Kaune susiburs pirmasis meno „ultrų“ būrelis?

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

3

Aleksandro Macijausko albumas „Lietuvos kaimo turguose“ Lietuvos fotomenininkų są jungos Kauno skyrius, 40 € www.kaunasgallery.lt

Menotyrininkė Agnė Narušytė rašė, kad „Macijausko turgūs – tarsi savaime suprantama Lietuvos fotografijos vertybė“, ir ji visiškai teisi. Kaip, Sutkaus paveikti, Sartre’ą mintyse vis statome į Nidos kopas, taip ir Lietuvos turgus galime rėminti į Macijausko objektyvą. Daugiau nei tai, kas yra Trakų pilis, apie Lietuvą norinčiam sužinoti užsieniečiui albumas turėtų tapti didelių atradimų pradžia.

4

Rimaldo Vikšraičio albumas „Prie pažįstamo pasaulio krašto“ Lietuvos fotomenininkų Kauno skyrius, 39 € www.kaunasgallery.lt

sąjungos

Iš pirmo žvilgsnio greta pristatomas A. Macijausko albumas lyg derėtų su šiuo retrospektyviniu R. Vikšraičio leidiniu, bet toks sugretinimas reikštų abiejų fotografijos metrų suniveliavimą. Taip, tai kaimas, tiksliau būtų sakyti, tai ta Lietuva, kurios nerodome atvirukuose, bet Vikšraičio žvilgsnis – drastiškai kitoks nei... visi kiti?

5

Trafaretinis atspaudas „Motif“ www.motifprintstudio.com

„Motif“ – tai dvi lietuvės, Londone įkūrusios šilkografijos dirbtuves ir spaustuvę. Vienos „Motif“ atstovių Gretos Balčiūnaitės sukurtas darbas puošė „Kaunas pilnas kultūros“ viršelį praėjusiais metais, taip pat ji bendradarbiauja su kaunastiška filosofijos leidykla „Jonas ir Jokūbas“, o šįkart kviečiame pasižvalgyti po spaustuvės namus internete.

2018

GEGUŽĖ

3 9

Maršrutas Teatras Ketvirtadienis, 05 10, 19:00

Premjera. Šokio spektaklis „Somaholidays“

Skirtingų kartų šokėjai vienoje linijoje 120 dūžių per minutę ritmu tyrinėja eskapizmą. Ieškoma priemonių, kaip patirti Aldouso Huxley distopiniame romane „Puikus naujasis pasaulis“ aprašytą „somaholidays“ būseną – dirbtinai fiziškai sukeltą katarsį, slenkstį į savotiškai tikresnę tikrovę be kaltės ir gėdos, be biurokratinių įsipareigojimų.

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A Spektaklio su edukacine programa apie tai, kaip visur gerai, o namuose geriausia, skirto vaikams nuo 3 m., autorė ir režisierė – Rasa Bartninkaitė, dailininkė – Edita Lei. Penktadienis, 05 25, 18:00

Spektaklis „Mirties gyvenimas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šeštadienis, 05 12, 19:00

OKT spektaklis „Vestuvės“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Premjera. Spektaklis „Pasakų namai“

Bertoldo Brechto pjesė – tai trumpa groteskiška istorija, kurioje absoliučiai viskas yra perkrauta, sugadinta ir sugriauta: tiek baldai, tiek žmonės, tiek jų santykiai. Ir viso to atomazga įvyksta vestuvių puotos metu.

Sekmadienis, 05 20, 11:00 ir 13:00

Gyvūnams draugiškos vietos

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Optimistinis spektaklis, demistifikuojantis dramatišką ir neigiamą mirties idėją, pasakoja apie Juokdarį, kuris miršta, su juo miršta ir juokas, kurį jam sukelia egzistencijos skausmas. Jo gyvenimo lagaminas vis dar kupinas prisiminimų, kuriuos reikia išleisti į šviežią orą, kadangi Mirtis mėgsta viską sudėlioti į savo vietas, kad būtų sukurta pusiausvyra Nekaltam Klounui gimti. Režisierės Pepa Diaz-Meco spektaklis vyks portugalų kalba su lietuviškais titrais.

Gegužė Šeštadienis, 05 26, 12:00

Šeštadienis, 05 26, 18:00

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Spektaklis „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“

Teatro palėpėje jaukiai įsikūręs lėlių meistras Aloyzas Žiogas mielai papasakos apie drąsų ir sumanų savo gentainį – Žiogą Zigmą, padėjusį kunigaikščiui Vytautui laimėti Žalgirio mūšį. Agnės Sunklodaitės spektaklis pelnė „Fortūnos“ statulėlę ir „Auksinių scenos kryžių“ nominaciją. Šeštadienis, 05 26, 12:00

Premjera. Spektaklis „Bambeklis bajoras“

„Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

Gastrolės. Spektaklis „Cinkas“

Jaunimo teatro spektaklis, režisuotas Eimunto Nekrošiaus, pasakoja apie epochą, kuri nugrimzdo į nebūtį, bet jos padarinius jaučiame ir šiandien.

Daugybė suluošintų likimų, nublokštų į naujo gyvenimo pakraščius. Išvaikščiojęs pasaulinės literatūros viršukalnes, Nekrošius susitelkia į eilinių žmonių likimus. Spektaklis sukurtas pagal Svetlanos Aleksijevič knygą. Šeštadienis, 05 26, 18:00

Operetė „Vienos kraujas“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Šis spektaklis –„Keistuolių teatro“ įkūrėjo Aido Giniočio spektaklių vaikams trilogijos, paremtos lietuvių liaudies motyvais, tęsinys, išlaikantis geriausias „keistuoliškas“ vaikų spektaklių tradicijas ir kviečiantis žiūrovus pasinerti į vaizduotę sužadinančią bajoro iš Lietuvos odisėjos po pasaulį istoriją.

Jau penkiasdešimt pavasarių prabėgo nuo to laiko, kai Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje pirmą kartą suskambo populiarusis valsų karaliaus J. Strausso II valsas „Vienos kraujas“, pakvietęs žiūrovus į to paties pavadinimo operetę.

Stebinantį spektaklio ilgaamžiškumą matyt lėmė nuostabi, amžinai jauna muzika ir statytojų sugebėjimas taikliai perteikti operetės žanro žavesį, perprasti žiūrovų lūkesčius.

2018

GEGUŽĖ

4 1

Maršrutas Penktadienis, 06 01, 18:00

Premjera. Spektaklis „Vietiniai“

Režisieriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklis (pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė) idėjiškai pratęsiantis rašytojo Khalilo Gibrano trilogiją, susidedančią iš tekstų „Pranašo sodas“, „Pranašas“ ir „Pranašo mirtis“, kuris, autoriui mirus, taip ir nebuvo parašytas. Spektakliui sukurta trečioji dalis „Vietiniai“ kalba apie savo vadu beatodairiškai tikinčią bendruomenę, laukiančią pranašo pasirodymo, tačiau susidūrus su netikėtais įvykiais, pasimetančią ir, galiausiai, neberandančią būdo susikalbėti tarpusavyje. Šeštadienis, 06 02, 12:00

Spektaklis „Megztinis“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Spektaklis „Noktiurnas“ Kauno centrinis knygynas, Laisvės al. 81

Vienas produktyviausių Lietuvos režisierių, pastatęs daugiau nei 100 spektaklių Lietuvoje ir užsienyje, Gytis Padegimas kartu su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Dovydu Stončiumi didžiausiuose Lietuvos knygynuose ir bibliotekose pristato tragiškos istorijos spektaklį, pasakojantį apie tai, kaip gyvenime svarbu atleisti.

Parodos 04 26 – 06 03

Duncano Higginso paroda „Down on the farm“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras (Mažoji scena), Laisvės al. 71

Šeštadienis, 06 02, 19:00

Gildo Aleksos režisuotas spektaklis pasakoja apie dvi mergaites, kurių mama nemoka kurti pasakų, o močiutė – tikra pasakų ir žaidimų meistrė.

Gyvendama tarp daugybės megztų-nenumegztų megztinių, ji moka užburti visų vaizduotę, žaidimus paversdama smagiomis ir išdykusiomis pasakomis.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2012 m. galerijoje Duncanas Higginsas pristatė parodą „Unloud”, kurioje atsispindėjo tai, ką menininkas patyrė Solovkų salyne Šiaurės Rusijoje nuo 2005 iki 2011 metų. Dabar Higginsas grįžo su naujais darbais, kuriuose toliau analizuoja ir plėtoja istorinius Šiaurės Rusijos ir Lietuvos įvykius.

Parodoje eksponuojama daugiau nei 1000 paveikslų, darbų ant popieriaus, tekstilės ir knygų.

Gegužė 05 09 – 05 31

Paroda „Reconsider Design“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

„Dizaino savaitei“ skirtoje tarptautinėje parodoje eksponuojama 30 atidžiai atrinktų ekodizaino projektų, atkreipiančių dėmesį į mūsų kasdienius įpročius ir jų įtaką aplinkai, ieškančių sprendimų, kaip sumažinti neigiamą žmogaus veiklos poveikį gamtai neprarandant produktų kokybės ir unikalių savybių.

05 10 – 09 01

Paroda „Priešaušris. Lietuvos dailė iki 1918 m.“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

05 10 – 05 13

„Gallery Weekend Kaunas 2018“ Įvairios vietos

Tęstiniu tampantis trečiasis Kauno galerijų savaitgalis, pasaulinio tinklo „Gallery Weekend“ dalis – vienas pirmųjų tokio pobūdžio įvykių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Dvejus metus tyrinėjęs vidaus erdves, 2018-aisiais renginys žengia ir į lauką. Šiemet programoje beveik 30 įvairaus pobūdžio įvykių Kauno senamiestyje, centre ir Žaliakalnyje – pirmojoje Kauno galerijoje, atidarytoje 1925 m. Žemiau pateikiama programa gali nežymiai keistis.

Ketvirtadienis, 05 10 Gallery Weekend Kaunas 2018 atidarymas, 18:00

Parodos sumanymas kilo iš noro visuomenei pristatyti muziejuje sukauptus reikšmingus Lietuvos kultūrai XIX a. pab. – XX a. pr. meno kūrinius, sujungti menotyrinę ir istorinę medžiagą, muziejaus ekspozicijų salėse sukuriant besikeitusios epochos atmosferą. Parodoje taip pat eksponuojami meno kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos banko bei privačių kolekcijų.

Laikinoji M.K.Čiurlionio galerija ir J. Vienožinskio menų fakulteto fotografijos galerija „Bright and Showy Kaunas“, A. Mackevičiaus g. 27

Penktadienis, 05 11 Tekstilės ir keramikos studentų parodos atidarymas, 15:00

VDA Kauno fakulteto „Garažo galerija“, V. Sladkevičiaus g. 6

2018

GEGUŽĖ

4 3

Maršrutas Lauros Marijos Balčiūnaitės paroda „Dream Sequence“, 16:00 VDU Menų galerija “101“, Muitinės g. 7

VDU Rūsio galerija, Muitinės g. 7

VDA KF III kurso grafikos studentų parodos „€ 1,95“ atidarymas, 17:00 VDA Kauno fakulteto A. Uždavinio auditorija, Muitinės g. 4 (II aukštas)

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Speciali GWK programa.

Parodos atidarymas, 18:00

KMN rezidencijos: Kauno studija. Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio vaizdo instaliacija, Münpauzn pasirodymas, 20:30 Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Šeštadienis, 05 12 „Matters_“ kūrybinės garso dirbtuvės „Un/Natural Field Recordings / Natural Overdubs“ (užsiregistravusiems) „Šelteris“, Vytauto pr. 79

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Zinų piknikas, 13:00 – 16:00

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Performatyvus karšto stiklo formavimo procesas ir Manto Mikutavičiaus instaliacija „Laiko mašina“, 13:00 – 15:00

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kiemelis, V. Putvinskio g. 55

„Žurnalo Kaunui Į“ antrojo numerio pristatymas, 14:00

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejaus auditorija, V. Putvinskio g. 55

Knygyno skaitymo grupė „Reading extended“ su menininke Liza Baliasnaja, 15:00 – 17:00

Šiuolaikinio meno ir teorijos knygynas „Six chairs books“, V. Putvinskio g. 56

Susitikimas su parodos „Jauna Kauno ir Rygos tapyba’18“ autoriais, 15:15 Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Gegužė Projekto „Mieste. Gatvėj.

Galerija be sienų“ pristatymas, 16:00

Kauno paveikslų galerijos baseinas, K. Donelaičio g. 16

Ekskursija po architektūros parodą „Architektūrinė Simbiozė.

Tarp Žmogaus ir Gamtos“, 17:00 POST galerija, Laisvės al. 51A

Dirbtuvių „Un/Natural Field Recordings / Natural Overdubs“ eksperimentinio garso pasirodymas, 19:00 „Šelteris“, Vytauto pr. 79

GWK 2018 dūzgės, 21:00 „O kodėl ne?“, Perkūno al. 4

Sekmadienis, 05 13 Tapytojos Mildos Gailiūtės edukaciniai užsiėmimai šeimoms su vaikais, 13:00 – 17:00 Dailės studija „Meno kelias“, Laisvės al. 46 (II a.)

Stiklo menininkės S. Atkočiūtės edukacinis užsiėmimas „Džiaugsmingo meno laboratorija“ šeimoms su vaikais, 13:00 –14:00 „Stiklo namai“, A.Mapu g. 20

Ekskursija po Vaivos Bezhan fotografijų parodą „Vilties paieškos pelenuose: istorijos iš Afganistano“, 14:00

Kauno įvairių tautų kultūrų centras, Šv. Gertrūdos g. 58

KMN rezidencijos: Paulina Drėgvaitė ir Nick Wood, „Švaistymas“, 17:00 Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KMN rezidencijos: Paulina Drėgvaitė ir Nick Wood, „Geri dalykai nutinka, kai palieku namus“, 18:00 Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2018

GEGUŽĖ

4 5

Maršrutas 05 19 – 06 09

Juvelyrikos paroda „The Concrete City“

Galerija „Nyčės ūsai“, Pilies g. 1

Muzika Sekmadienis, 05 06, 16:00

Juliaus Vilnonio kariliono koncertas

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

„Celsius 273“ kartu su architekte Ligita Ažukaite-Lileike sukurta betono juvelyrikos kolekcija kviečia naujai pažvelgti į Kauno architektūrą ir atrasti sąlyčius su savimi, apčiuopti miesto impulsus, pajusti erdvės bei žmogaus patyrimo sintezę detalėse. Nevienalytis identitetas nuolat įkvepia pamatyti dalykus skirtinguose amplua. Ši kolekcija kuria erdvę mintimis, kurioje susilieja žmogus, tautiškumas ir istorija.

05 30 – 06 13

Kauno komiksų rezidencijos menininkės Liisos Kruusmägi paroda Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno komiksų rezidencijos kvietimu gegužės mėnesį Kaune gyvena ir kuria menininkė L. Kruusmägi iš Talino (Estija). Rezidencijos metu ji kurs naują komiksų ziną, kurį kartu su savo kitais darbais pristatys Kauno menininkų namuose ir taip atidarys parodą.

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Maestro Juliaus Vilnonio koncertas paskelbs kariliono vasaros koncertų ciklo pradžią – šiemet unikalaus instrumento muzika skambės kiekvieną sekmadienį. Karilionininkės Austėjos Staniunaitytės ir Juliaus Vilnonio siūlomoje programoje figūruos tiek gerai pažįstami klasikiniai kūriniai, tiek netikėti muzikiniai atradimai.

Sekmadienis, 05 06, 17:00

Orkestro muzikos koncertas Motinos dienai Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kauno miesto simfoninis orkestras diriguojamas Vilmanto Kaliūno, atliks Bedržicho Smetanos simfoninių poemų ciklą „Mano tėvynė“. Ciklas pasakoja istorijas apie Čekijos gamtą, Bohemijos regiono ypatingą aurą ir kraštovaizdį, šalies istoriją, tradicijas, mitus ir legendas.

Gegužė Antradienis, 05 08, 21:00

Blaze Bailey koncertas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Penktadienis, 05 11, 21:00

Grupės „Freaks on Floor“ koncertas „Sandėlis“, Muziejaus g. 8

Buvęs „Iron Maiden“ narys praėjusį kartą Kaune nepaliko abejingų, jis turi dar ne vieną statinę parako.

Kartu su veteranu šįkart pasirodys Luke Appleton iš „Iced Earth“.

Penktadienis, 05 11, 18:00

Orkestro sezono uždarymo koncertas Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Funk, grunge ir hardroką savo muzikoje jungianti grupė Lietuvoje jau nebeturi ko įrodinėti. Keturi studijiniai albumai, trys M.A.M.A. roko grupės apdovanojimai – tai tikrai ne visi rokerių pasiekimai per 10 metų karjerą. Šeštadienis, 05 19, 20:00

Grupės „Baltasis kiras“ koncertas „Largo“, Vaistinės skg.

Vakaro metu skambės žinomiausi lietuvių autorių – Juozo Naujalio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Antano Kačanausko, Balio Dvariono, Algimanto Raudonikio ir kitų kompozitorių kūrinai.

Klausytojus taip pat džiugins ir pasaulio klasikų kūryba. Kauno miesto simfoniniam orkestrui ir solistui diriguos orkestro vyriausiasis dirigentas Konstantinas Orbelianas (JAV).

Kauną pamilusių paukščių koncertas – vienas paskutinių renginių Žaliakalnyje keletą metų veikiančioje įvairių menų svetainėje.

2018

GEGUŽĖ

4 7

Maršrutas Ketvirtadienis, 05 24, 19:00

V. Labučio ir A. Šlipo tapybos, muzikos ir video meno performansas „Haruspicija“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Koncertų ciklas skirtas naujajai gyvai muzikai. Ketvirtąjį kartą vyksiančiame jo renginyje skambės gyvai atliekama šiuolaikinė elektroninė muzika, kombinuojama su gyvais instrumentais. Koncerte dalyvaus dvi elektroakustinės muzikos kūrėjos bei atlikėjos – Jūra Elena Šedytė ir Gintė Preisaitė.

I

U

S

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Antradienis, 05 29, 20:00

Ciklo CRRNT koncertas

R

Trečiadienis, 05 30, 19:00

K

A

L

E

N

D

O

Koncertas „3MA – Madagaskaras, Malis, Marokas“ Jau 30 metų Vytauto Labučio ir Artūro Šlipo duetas stebina klausytojus savo avangardiniais performansais. „Haruspicija“ – gyvas organizmas, kuris gyvena ne vakar, ar rytoj, o čia ir dabar, niekada nesikartoja ir yra apkeliavęs visą pasaulį. Grojamos muzikos žanras yra neapibrėžiamas, o pats pasirodymas labiau tinka naujojo – avangardinio teatro vizijai.

Ketvirtadienis, 05 24, 20:00

„Junior A“ koncertas

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6 Alternatyviosios elektroninės pop muzikos kūrėjas sugrįžta su nauju albumu „The Day He Disappeared“.

Su įvairiausiais žanrais flirtuojantis „Junior A“ šįkart žada suskambėti dar kitaip.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Šviesus ir lengvas projektas sujungė tris aukščiausio lygio Afrikos muzikantus: koros meistrą Ballaké Sissoko (Malis), oud virtuozą Driss El Maloumi (Marokas) ir svarbiausią valiha atlikėją Rajery (Madagaskaras). Muzikos genijų iš geografiškai ir kultūriškai labai skirtingų Afrikos regionų susitikimas parodo, kas yra aistra muzikai, atskleista abipusio kūrėjų įsiklausymo bei gražios draugystės.

Gegužė Kinas Trečiadienis, 05 09, 18:00

05 12 – 05 13

Japonijos kino festivalis Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

„Stilingas kinas“: „Manasis Godard’as“ (Le Redoutable) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Lietuvių kilmės Michel Hazanavicius sukurta Prancūzijos stiliaus ir kino ikonų – režisieriaus Jean-Luc Godard ir jo žmonos, mūzos Anne Wiazemsky meilės istorija šįkart rodoma „Dizaino savaitės“ proga.

Penktadienis, 05 11, 16:45

Japonijos ambasada Lietuvoje kartu su Japonijos Fondu rengia jau 17-ąjį Japonijos kino festivalį, kuris vyks net septyniuose miestuose. Kaunietiškoje programoje – filmai „Romos termos“, „Niekas neapgins“, „Virtuvės samurajai“ (nuotr.) ir „Mamešiba“.

Premjera: „Pagonių žiedas“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Antradienis, 05 15, 19:00

„Pamatyk kine“: „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now. Redux, 1979)

„Forum Cinemas Kaunas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Aigarso Graubos režisuotas latvių ir lietuvių sukurtas filmas, kuriame vaidina Aistė Diržiūtė, drąsiai pristato mūsų didingą istoriją ir nepalaužiamą dvasią. Šis istorinis epas apie Žiemgalą ir jos kunigaikštį Nameisį buvo kuriamas net penkerius metus, jį Šimtmečio proga galės pamatyti daugelio Europos šalių žiūrovai.

Turite galimybę kino ekrane pamatyti vieną geriausių filmų apie Vietnamo karą ir jame dalyvavusių žmonių vizijas. Bus rodoma 2001 m. išleista ilgesnė režisieriaus Francis Fordo Coppolos versija.

2018

GEGUŽĖ

4 9

Maršrutas Penktadienis, 05 18, 18:00

„Deadpool“ maratonas „Forum Cinemas Kaunas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

FC „Stumbras“ – FC „Kauno Žalgiris“ S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, Perkūno al. 5

Sportas 05 01 – 05 31

„Like Bike 100 000 km iššūkis“ Kaunas ir Kauno rajonas

A

L

Kauno „Žalgiris“ – Prienų-Birštono „Vytautas“

K

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Praėjusiais metais „Europos dviračių iššūkyje 2017“ dalyvavę kauniečiai bendrai sudėjus numynė daugiau nei 70 tūkst. kilometrų. Šiemet Kaunas bei Kauno rajonas po judėjimo už dviratininkus „Like Bike“ vėliava meta dar didesnį iššūkį – per mėnesį numinti 100 tūkst. kilometrų, dedikuotų Lietuvos šimtmečiui. Tereikia parsisiųsti programėlę „Naviki“ ir minti individualiai arba už komandą – „Kaunas pilnas kultūros“ kviečia prisijungti!

5 0

Kaunietiškas futbolo derbis – puiki proga užsukti į stadioną, kuris, atrodo, dar šiek tiek palūkės jau labai ilgai laukiamo atnaujinimo.

Trečiadienis, 05 09, 18:30

E

N

D

O

R

I

U

S

Kino portalas „Buvaukine.lt“ organizuoja peržiūrą, kurios metu turėsite galimybę ne tik išvysti antrąją istorijos dalį, bet ir prisiminti be galo juokingą pirmąjį filmą, kuris sudrebino pasaulį savo inovatyvumu, humoru ir ketvirtosios sienos laužymu.

Antradienis, 05 08, 18:00

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Prieš kelionę į Belgradą, kur susikaus su „Eurolygos“ elitu, žalgiriečiai apšils LKL rungtynėse. Broliai Ballai išvyko, „Vytautas“ liko!

Gegužė Penktadienis, 05 18, 18:00

„Naktinis krepšinis 2018“ Prekybos miestelis „Urmas“, Pramonės pr. 16

Krepšinį galima žaisti ne tik dieną, bet ir naktį. Įsivaizduokite dar ir šalia griaudinčią hiphop‘o muziką ir įvairias kitas gatvės kultūrą pristatančias veiklas – skeiterių, BMX’erių, gatvės šokėjų pasirodymus, grafičių piešimą ir kt. Gatvės kultūros ir sporto festivalio atstovai žada, kad nuo garso skilinės asfaltas!

05 26 – 05 27

Vandens formulių F2 Pasaulio čempionato I etapas Kauno marios

06 01 – 06 03

„Formula Junior“ etapas

„Nemuno žiedas“, Kačerginė, Kauno raj.

„Nemuno žiedas“ yra trasa, menanti lenktyniavimo pradžią šiame regione, daug prisidėjusi prie sporto legendų ugdymo. Šį birželį kai kurios legendos grįš prie savo ištakų ir dar kartą stos prie starto linijos. Kartu su iš Didžiosios Britanijos atvykstančiais „Formula Junior“ bolidais ant trasos asfalto savo jėgas išbandyti žada ir mūsų regionui labiau būdinga technika, bei visa flotilė istorinių automobilių.

Kiti renginiai 05 02 – 05 13

KMN rezidencijos: „My soul knows my meat is doing bad things“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

190 km/h greičiu Kauno marias, kaip ir pernai, skros geriausi pasaulio bolidai ir jų pilotai. Vienintelis Lietuvos atstovas čempionate – kaunietis Edgaras Riabko.

Šį mėnesį KMN reziduoja menininkai, kuratoriai Paulina Drėgvaitė (LT/JK) ir Nick Wood (JK), vystantys atviros kuratorystės projektą „My soul knows my meat is doing bad things“. Projektas jungia kino kuratorystės ir šiuolaikinio meno idėjas bei pasitelkia „YouTube“ kaip kasdienybės archyvą, savyje talpinantį mikro-istorijas. Rezidencijos renginiai KMN vyks gegužės 4, 8 ir 13 d.

2018

GEGUŽĖ

5 1

Maršrutas 05 05 – 05 06

Ekskursijų savaitgalis „PasiŠANČinėkim!“

Antrąkart vykstantis dviejų dienų renginys kviečia pėsčiomis, dviračiais, autobusu, su profesionaliais gidais ar tiesiog entuziastingais šančiškiais ištyrinėti Aukštuosius ir Žemuosius Šančius, įskaitant tokias nekasdienes vietas, kaip gaisrinė ir parako sandėlys.

05 07 – 05 13

„Dizaino savaitė 2018“ Įvairios vietos

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Įvairios vietos

Trečiadienis, 05 09, 18:00

Arvydo Anušausko knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ pristatymas Kauno centrinis knygynas, Laisvės al. 81

2018-aisiais Lietuvos žvalgyba mini įkūrimo šimtmetį. A. Anušausko knyga „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ skirta vienam pirmųjų jos darbuotojų Albinui Čiuoderiui (1898–1965), kurio memuarai ir užrašai netikėtai buvo atrasti Kolumbijoje.

05 09 – 05 10

VDU Pavasario festivalis Įvairios vietos

Paskaitos, sporto turnyrai, šokiai, koncertai, socialinės iniciatyvos, kitos pramogos ir susitikimai. Taip trumpai galima apibūdinti tradicinę VDU studentų šventę, kuri pasklis po Laisvės alėją ir aplinkines gatves.

Trečiadienis, 05 10, 18:30

Knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Garstyčių spalvos juosta tradicinio renginio programos akcentus šiemet žymės Kauno tvirtovės VII forte, KTU Santakos slėnyje, Kauno kino centre „Romuva“, Nepriklausomybės aikštėje ir Laisvės alėjos kavinėse.

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gegužė Jaunasis Vilniaus geto metraštininkas Icchokas Rudaševskis šiandien būtų šventęs 90-tąjį gimtadienį. Įkalintas Vilniaus gete, bet ne pagal amžių tvirtas vertybes ir literatūrinę dovaną turėjęs jaunuolis mokykliniame sąsiuvinyje fiksavo to meto realybę – gyvenimo gete vaizdus, kovą ir tikėjimą ateitimi. Kaip ir daugelio Vilniaus geto kalinių, Icchoko gyvybė nutrūko Paneriuose, tačiau Holokaustą išgyvenusi jo pusseserė Sara Voloshin sugebėjo išsaugoti Vilniaus geto dienoraštį, kurio puslapiuose įamžintas Icchoko liudijimas. Renginyje, kuris organizuojamas kartu su Kauno žydų bendruomene, dalyvaus knygos vertėjas doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas, knygos iliustratorė Sigutė Chlebinskaitė, vakarą moderuos istorikas dr. Linas Venclauskas.

Trečiadienis, 05 16, 18:30

Kauno komiksų rezidencija.

Kūrybinės dirbtuvės su Liisa Kruusmägi Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Iliustratorė ir komiksų autorė Liisa Kruusmägi (Estija) kviečia į kūrybines dirbtuves, kurių metu dalyvius kvies kreidelėmis kurti bendrą istoriją ant V. Putvinskio gatvės šaligatvių. „Kitokios grafikos“ pristatomos dirbtuvės atviros visiems – tiek susipažįstantiems su šia meno forma, tiek patyrusiems, tačiau įgūdžius kiek pamiršusiems šaligatvio istorijų pasakotojams.

Ketvirtadienis, 05 17, 11:30 – 22:00

„Open Kitchen Kaunas“ Šeštadienis, 05 12, 11:00

Nemuno sala

Aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“ Zapyškis, Kauno raj.

Prie gotikinės bažnyčios Nemuno slėnyje kiekvieną pavasarį susirenka tūkstančiai norinčių turėti sparnus.

Spalvingiausia pavasario diena!

Jei tik nelis, iki pat rugsėjo kiekvieną ketvirtadienį pietauti, poilsiauti ir vakarieniauti viso pasaulio virtuvių gurmanus kvies „Open Kitchen Kaunas“. Prie „Žalgirio“ arenos – ne tik gastronominiai atradimai, bet ir muzika, stalo ir lauko žaidimai bei kitos veiklos. Draugiška visiems.

2018

GEGUŽĖ

5 3

Maršrutas Penktadienis, 05 18, 10:00 – 15:00

Augalų žavadienis

Šios šventės metu siekiama atkreipti dėmesį į augalus, paskatinti žmones aktyviau domėtis augalų svarba ir įvairialype jų tyrimų reikšme. Tai renginys, kurio metu tiek vyresniems, tiek patiems mažiausiems bus galima atrasti įdomios veiklos, skatinančios domėtis augalų karalystės paslaptimis.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

VDU Kauno botanikos sodas

05 18 – 05 19

„Europos kultūros sostinės forumas 2018“ „Žalgirio“ arena (amfiteatras), Karaliaus Mindaugo pr. 50

„Kaunas 2022“ kvietimu susitiks kultūros sektoriaus profesionalai, lietuviai ir užsieniečiai – 10-ies Europos kultūros sostinių vadovai, politikai, kultūros operatoriai, menininkai bei visuomenės veikėjai. Tai pirmasis tarptautinis forumas, kuriuo siekiama išsamiai pristatyti Europos kultūros sostinių programą ir stiprinti kultūros sektoriaus bendradarbiavimą.

05 18 – 05 20

„Kauno Hanzos dienos“ Įvairios vietos

Kauno miesto gimtadienis – vienas iš žymiausių miesto renginių. 2018 m. sueina 610 metų nuo Magdeburgo teisių suteikimo Kaunui. Esame vienintelis Lietuvos miestas, priklausantis Naujosios Hanzos miestų sąjungai,

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

o tai šventei suteikia viduramžiško šarmo. Šimtmečių senumo muzika, šokiai, riterių turnyrai, amatų pristatymai miesto gimtadienio metu dera su naktį nutvieskiančiomis XXI a. tradicijomis. Šeštadienis, 05 19

Muziejų naktis 2018 Įvairios vietos

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir jo padaliniai šiemet kviečia į žygį „Kultūrinis labirintas“, Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks ne tik ekskursijos, bet ir spektaklis (rūsyje!), IX fortas kviečia tiesiog apsilankyti nemokamai, specialias programas rengia Lietuvos aviacijos ir Lietuvos sporto muziejai.

Ilgą iniciatyvų, parodų, ekskursijų sąrašą, kuriame - ir pasivaikščiojimas po Kristaus prisikėlimo baziliką, parengė Kauno miesto muziejus ir jo padaliniai. Daugiau informacijos skelbia kiekvienas muziejus.

Pirmadienis, 05 21, 19:00

Domas Raibio stand-up pasirodymas „Give Steam“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Gegužė Anot Domo, „Give Steam (liet.: „Duokim garo“) gimė po to, kai jis perskaitė savo horoskopą: „Paeis korta“. „Nuėjau į „Tamstą“ ir nusipirkau garso kortą. Šiame stand-up’e kalbėsiu apie muziką, atliksiu senus ir naujus muzikos šmotus.“.

nių ryšių skatinimas, į istorinę gatvę pažintims, pokalbiams, kultūrinėms bei edukacinėms patirtims ir atradimams sukviečiant įvairias miesto bendruomenes ir jų svečius.

Sekmadienis, 05 27, 08:00 – 15:00

Ketvirtadienis, 05 24, 19:00

Kiemų šventė

„Retro mugė“

S. Dariaus ir S. Girėno g. 29A

Laisvės alėja

Pernai ilgiausioje pėsčiųjų gatvėje debiutavusi tradicija šiemet keliasi į atkarpą nuo Soboro iki A. Mickevičiaus gatvės. Visa kita nesikeičia – atsineškite stalą, kėdžių, vaišių, o jei viso to neturite – norą bendrauti ir kurti bendrą būtį. Kviečia Vytenis Jakas, „Kaunas 2022“ bendruomenių laboratorijos „Fluxus Labas!“ ir „Centro būstas“. Šis renginys pažymės ir visą vasarą truksiančio „Kiemų festivalio“ pradžią.

Šeštadienis, 05 26, visą diena

Putvinskio gatvės diena

Mugėje laukia prašmatnūs automobiliai, istorinės viešojo transporto priemonės, senoviniai kostiumai ir galybė kolekcininkų bei antikvarų, vėdinančių savo sandėlius.

Trečiadienis, 05 30, 14:00

Ekskursija „Balio Sruogos veikla Kaune“ Balio ir Vandos Sruogų namaimuziejus, B. Sruogos g. 21

Kauno menininkų namų pernai inicijuotos Putvinskio gatvės dienos ašis – kaimyniškų ir bendruomeni-

Kultūrinio turizmo plėtojimo specialiųjų muziejinių renginių programa „Lietuvos muziejų kelias“ šiemet skirta Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Viena iš keliautojams siūlomų stotelių Kaune – rašytojo B. Sruogos namai. Būtina išankstinė registracija tel. 8 37 730474.

2018

GEGUŽĖ

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Kai kabėjo užrašas „Tik kiemo gyventojams“, čia buvo šiukšlynai.

Kai užrašėme „Kiemo galerija“, čia atsirado erdvė visiems.“ Menininkas Vytenis Jakas (Iš interviu dienraščiui „Kauno diena“)

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Bernadeta Buzaitė, Daina Dubauskaitė, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Justina Norkutė-Širin, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lukas Mykolaitis, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2018 2017 Nr. 52 (33) (18)