Šiandien, kovo mėnesio 22 - ji diena. Trys metai, kaip atplėštas Klaipėdos kraštas. Tiek metų tęsiasi chaosas, paskutiniuoju metu apėmęs visą pasaulį. Vis nauji ešelonai su išbadėjusiais žmonėmis vyksta Vokietijon. Nežiūrint griežčiausių draudimu, iš vežamųjų Vokietijon pasprunka nemažai išbadėjusių žmonių į miestą. Pas mus užėjo suvargusi, dar jauna, rusė moteris. Valgydiname, o ji pasakojasi. — Lankiau institutą, dirbau felčere. Motina Smolenske, sesuo Vorošilovgrade - pasakoja ji. Karas ją užklupęs Puškino miestelyje. Padėtis ten buvusi baisi. Ji mačiusi suvalgytų vaikų likusius. Klausantis šiurpas ima, o kaip pergyvenama tikrovė ? Suprantama, ir šiandien liekame be pietų. Karo metu vadovauti stambesnei įmonei labai sudėtinga. Daug kur pradeda atsirasti diversinių „gedimų“, kuriuos aiškintis yra tas pats, kaip ir kilpą nerti sau ant kaklo. Todėl pakartotinai prašausi atleidžiamas iš darbo. Nuo balandžio mėnesio galo aš jau ne pramkombinato direktorius. Nustojau darbo, tačiau, jaučiu ne liūdesį, o palengvėjimą. Jaučiuos lyg kokią sunkią naštą nuo pečių nusimetęs. Mieste nebėra kas veikti. Darbo kitur nė nemanau prašytis. Gresia išvežimas darbams į Vokietiją. Nieko kito nelieka, kaip prašytis priimamiems kaime pas gimines. 1942 m., vasaros viduryje, visam karo laikui apsigyvename Skuodo rajone, Tauzų kaime, pas žmonos tėvus. Žinoma, ir čia ne pyragai, bus vargo, nes tėvai nusenę ir gyvena sūnaus, žmonos brolio, išlaikomi. Saugus vargas vieni niekai. Dabar svarbu pergyventi karą, išlikti gyviems. Nuošalus Tauzų kaimas yra toli nuo vokiečių akių, gyvenimas čia saugesnis.
39