Page 1

...kaip buvo gera prisiliesti prie žmogaus svajonės išsipildymo... Šis knygos leidimas dedikuojamas mylimam tėčiui, seneliui Ignui Jablonskiui atminti.

1


PRATARMĖ. Knygelėje glaustai prisimenami paties autoriaus pergyventi dramatiški įvykiai, vykę Lietuvos pajūryje nuo 1939 metų pavasario ligi 1956metų, kai dauguma tremtų ir kalintų lietuvių buvo paleisti iš tremties ir įkalinimo vietų. Rašant buvo pasinaudota slaptai išlaikyta dienoraštine medžiaga, kuri, mano manymu, apsunkina knygeles skaitymą, tačiau turėtų paremti aprašomųjų įvykių tikrumą. Vokiečių okupacijos metų įvykiai yra jau išsamiai aprašyti, todėl ties jais apsistota tiek, kiek juose teko dalyvauti pačiam autoriui. Pagrindinis knygelės tikslas buvo objektyviai aprašyti stalinistinio valdymo laikotarpio žmonių patirtas fizinės ir moralinės prievartos kančias. Tikrieji rusai, dažniausiai, dvasiniai tebėra kultūringi, suprantantys kitų žmonių vargus ir lūkesčius, mažai teturi klajokliams būdingo žiaurumo ir klastos, todėl negalima jiems suversti visos atsakomybės už jų vardu vykdytus baisiausius nusikaltimus pavergtosioms tautoms ir visai žmonijai. Tikrieji daugumos sovietų Sąjungoje įvykdytų nusikaltimų žmonijai autoriai ir atsakovai yra įvairių klajoklinių tautelių atplaišos, save laikan2


tys “tikraisiais” rusais ir šiandien tebesibastantys po visą šalį. Šie prietaringi, žmonėmis nepasitikintys, bemaž nepažįstantys civilizuoto demokratinio gyvenimo būdo, individai yra linkę į diktatūrinį kietą valdymą, visur gyvenime prilenda į priekines linijas, prasibrauna į valdžią, o iš ten visą kraštą, tame tarpe ir rusus, valdo geležiniu kumščiu. Autorius neturėjo galimybės lavintis rašymo mene, todėl aprašytieji įvykiai nėra tokie vaizdūs, kokie jie turėjo būti. Neturėta tikslo ką nors smerkti. Gaila lengvabūdžio ir perdaug atlapaširdžio tikrojo Ruso, kuris lygia dalia, kaip ir visi stalinistų pavergtieji, kenčia priespaudos jungą stalinizmo katile, be jokios vilties šiame ir būsimame gyvenime. Niekas neišgalvota ir negrąžinta. Rašoma tik tai, kas paties pergyventa, matyta, girdėta.

1939 — 1956 m

3


GERA BŪTI LAISVAM. Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokies, /Duonelaitis./ Mums, vyresniosios kartos žmonėms, gimusiems šio amžiaus pradžioje nesuprantamos buvo rusų carinės Rusijos priespaudos kančios. Tik iš senelių girdėjome, kaip žmonės buvo rusinami, pravoslavinami, tremiami Sibiran. Vaizdžiai seneliai pasakodavo, kaip sugaudytus jaunus vyrus atskirdavo nuo jaunų žmonų su kūdikiais ant rankų ir išvarydavo 25 metams į kariuomenę. Jiems išvykstant bažnyčiose laikydavo pamaldas, skambindavo varpais, o jaunosios moterys, netekusios vyrų ir rūpintojų, neretai išprotėdavo. Visa tai buvo klaiki praeitis, 120 metų Rusijos patvaldystės prievartinės okupacijos pasekmės, o mes augome ir brendome jau laisvoje Lietuvoje. Tiesa. Sunkus carinės tamsos palikimas pradžioje dar persekiojo mus, tačiau orientacija į Vakarus tą tamsą greit sklaidė. Visiems atsivėrė kelias į gerą pradinį išsilavinimą, o labiau norintiems buvo pasiekiamas bet kokio lygio išsimokslinimas. Valstietis buvo savo žemės ir turto šeimininkas. Laisvi amatai, prekyba ir pramonė greit paviliojo laisvuosius darbo žmones lietuvius, kurie kiek pasimokę ir pataupę, patys tapdavo amatininkais ir pramonininkais. Sunkiau buvo “saulės broliams — tinginiams ir šlaistūnams, bot tokių buvo nedaug ir jie sudarę vos 2 -3 % visų dirbančiųjų žmonių. Daug žadėjo besivystantys ir pavyzdingai veikiantys kooperatyvai, akcinės bendrovės, projektuojamoji žemės reforma iki 30 ha didumo žemės valdų. Užaugome ir neturėjome supratimo, kas yra “blatas”, priverstinės “dovanos”, masiniai žmones nuodijantis “rašalas”, “samagonas”, saugumas, la4


geris. Laisvės spindulių palaimos negalėjo užgožti nė trumpalaikės krizės rūkas. Ūkininkavimo sugebėjimu greit vijomės savo vakarų kaimynus, laisvai naudojomės jų patirtimi, mašinomis ir įrengimais, nes nebuvo skiriančių geležinių uždangų. Didžiavomės savo protėvių darbais, branginome savo lietuvių kalba, iš praeities sėmėmės stiprybės, neapkentėme bet kokios spalvos fašizmo, diktatūros. Norėjome būti laisvi ir tikėjome ja, jos privalumais.

MŪSŲ KAIMYNAI. Kalnų ledynų apsuptame ir uždarame Dunojaus upės baseine dar paleolito laikais ten gyvenusios lietuvių giminės susikrovė didelius dvasinius turtus: išvystė aukštą dvasinę kultūrą, ištobulino lietuvių ir žemių prokalbes, pradėjo auginti kai kuriuos javus ir ankštines kultūras. Atšylant, pradėjus tirpti ledynams, šiaurės elniams ir kitiems žvėrims traukiant į šiaurę, paskui juos į šiaurę patraukė ir lietuvių giminės. Traukimas, kaip ir klimato atšilimas, vyko labai lėtai, palei Labos, Oderio ir Vyslos upes, jų slėniais. Tai tęsėsi tūkstančius metų, o pakelėse nuolatos pasilikdavo nemaža dalis tokių, kurie apgyventą vietą pamildavo, gyvendavo toliau. Pasilikusiųjų lietuvių kai kurie praminti vietovardžiai išliko iki šiandien. Taip antai upės: Tysa, Ipel, Vaga, Drava, Leita, Penė, Mulda, vietovardžiai: Kupelė, Palanka, Apatin, Salonta, Dėvin, Bernit, Loma, Titspats, Kaulits, Kyts, Ryts, Meltevits, Milda, Ploten, Budynė, Prilepi, Dona ir ne šimtai, bet tūkstančiai kitų vietovardžių įrodo lietuvių protėvius ten ilgai gyvenus ir sumišus su vėlyvesniais įvairių tautų ateiviais. Grūdantis įvairiems prašalaičiams, mažiau su vieta susijusiems Žemių jaunimui tekdavo vis toliau skverbtis į šiaurę. Pagaliau jie pasiekė Baltijos jūrą, prie kurios Žemių protėviai apsistojo ir gyveno ilgus amžius. Ilgainiui ir čia juos ėmė spausti įvairūs skaitlingesni kaimynai - Slavų ir Keltų tautų protėviai. Vėl didesnei Žemių daliai teko trauktis. Šį kartą Že5


miai skilo. Viena jų šaka patraukė į vakarus ir ištirpo Keltų - Germanų antplūdžiuose, o kita, pagal Baltijos pajūrį nukeliavo už Vyslos ir ilgam laikui įsikūrė tarp Vyslos ir Nemuno upių. Čia reikia prisiminti, kad Dzūkai jau mezolite pradžioje buvo įsikūrę Nemuno ir Neries upių baseine ir mažai kieno kliudomi pastoviai ten tebegyvena iki šiol. Kaip jau minėta, pastoviai įsikurti blogiau sekėsi Žemiams Neturėjo ramybės Žemiai ir naujose vietose tarp Vyslos ir Nemuno. Šį kartą juos spaudė įvairios slavų giminės, todėl Žemių dalis, jų jaunimas - žemaičiai patraukė į gana retai lietuvių ir suomių - ugrų genčių apgyventą kraštą, kur ir šiandien tebegyvena. Kaip ir seniausieji Žemių protėviai palei Labą, Oderį ir Vyslą, taip ir žemiai tarp Vyslos ir Nemuno, gausesnių ateivių kaimynų buvo jėga asimiliuojami, su tuo tik skirtumu, kad kultūringesnės keltų — germanų giminės neniekindavo pasilikusių vietinių čiabuvių kultūrinio palikimo. Taip buvus matome iš išlikusių tuose kraštuose gausių lietuviškų – žemiškų vietovardžių. Tuo tarpu kai kurios gausios ir keliauti labiau mėgstančios slavų giminės, įsibrovusios į lietuvių šventas vietas, aklai priėmė aukštesnės dvasinės kultūros sukurtą pasaulėžiūrą, pasisavino daugelio dievybių vardus, kartais nesupratę nė jų esmės. Taip antai, senovės lietuvių kapinėse - šventose vietose stovėjusias Vispačio stovylėles prisiėmė sau už dievybes, bet pasivadino ne Vispačiais, o Šventovitais = šventa + vieta. Tačiau slavai negailestingai niekino –ir naikino senuosius čiabuvių vietovardžius. Taip jie elgiasi ir iki šiol. Tik prisiminkime, kaip barbariškai buvo pakeisti, lietuviškieji vietovardžiai slavų užimtuose Prūsuose ir buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Tokie, nieko gero nežadantys, yra dabartiniai mūsų pietiniai ir rytiniai kaimynai, tačiau trauktis nebėra kur. Šiaurėje, slavų pradėti asimiliuoti, tankiai gyvenantys lietuvių giminės, latviai yra dori ir geri kaimynai, tačiau bejėgiai mus užstoti ir paguosti, nes paguodos jie patys reikalingi. 6


Gera, kad iš vakarų pusės turime Baltijos jūrą, todėl į ją, lyg į sieną, atsirėmę ir tebesilaikome. Baltija !, - tu niekada nebuvai mums tiek brangi, kaip dabar, kai užnugaryje matome pražiotus azijinio – stalininio plėšrūno nepasotinamus nasrus. Ištvėrėme ne vieną dešimtį tūkstančių metų, ar beištversime, kol nuo dorų žmonių kraujo ir ašarų išpampusi sprogs azijatinė pabaisa, mažųjų tautų rijikė ? Jei to pat likimo nenorės sulaukti Vakarai, tai ištversime.

KLAIPĖDOS KRAŠTE. Likimas taip lėmė, kad pirmąjį paskyrimą į darbą gavau Klaipėdos krašte, Rusnės vandens kelių rajone. Čia susipažinau su Klaipėdos krašto žmonėmis, bemaž 700 metų vilkusiais vokiečių vergovės jungą, tačiau pilnai išlaikiusiais lietuvių kalbą ir didele dalį papročių. Vietiniai lietuviai daugumoje gražūs, sveikai pilno sudėjimo, daugiau pusapvalaus taisyklingo veido, žydrų akių, vidutinio didumo tiesia nosimi, vidutinio storumo santūriom lūpom, nemėgstantys šaipytis, labai tvarkingi ir darbštūs žmonės. Prašomas ką padaryti, Klaipėdos krašto lietuvis visada padarys sutartu laiku ir geriau, negu prašyta ir taip ne dėl pataikavimo, ale, kad būtų kaip reikiant, kad nebūtų priekaištaujama. Jie laikosi oriai, gerbia save, ypač senuosius ir jų prisiminimą. Jų kapinės tai parkai ir šventovės, mėgstamiausios vietos rimtam poilsiui ir pasivaikščiojimui. Jiems nebuvo ko mokytis iš vis gausėjančių vokiečių, todėl vokietinimas, kad ir kokiomis klastingomis priemonėmis čia buvo vykdomas jau nuo 1870 metų, nebuvo labai sėkmingas. Apie Tilžę, Kaukiemius, Karklę ir kitur teko sutikti senesnių vietinių lietuvių, kurie nemokėjo .vokiškai susikalbėti. Tokie daugumoje vietiniai lietuviai buvo patvarūs, ramūs ir sėslūs žmonės. Jie, kaip ir žemaičiai, manoma, .turi šiek tiek lybių kraujo. Vietiniai lietuviai į žemaičius, dažniausia, į pusiau valkataujančius ir 7


Klaipėdos krašte ieškančius gerėlesnio darbo, žiūri kiek nepalankiai ir su pašaipa. - Mes lietuvininkai, ne žemaičiai. Seniau mūsų kraštas buvo didelis. Visame Priegliaus upės baseine buvo Manoji Lietuva su miestais: Karaliaučiumi, Įsručiu, Gumbine - didžiuodamasis savo krašto praeitimi paaiškina kiekvienas labiau apsišvietęs vietinis lietuvis. Tačiau tai jau „buvo“, o dabar iš viso to nebedaug kas liko. Hitleris Mažojoje Lietuvoje ne tik tuos lietuviškuosius likučius baigė sunaikinti, bet šiepė iltis ir tiesė nagus į Klaipėdos kraštą, vėlyvais rudens vakarais tai į vieną, tai į kitą miestelį suvežami viso Klaipėdos krašto mėsininkai ir „šišioniškiai“ chuliganaujantys paaugliai, kurie su deglais ir vokiškomis nacionalistinėmis dainomis vykdo „aplinktraukimus“ - demonstracines bauginimo vaikštynes, triukšmingas eisenas miestelių gatvėmis. Tokios eisenos kelia siaubą senesniems ir ramesniems vietos gyventojams. Vis labiau darosi aišku, kad tomis demonstracijomis ir vaikštynėmis su degančiais fakelais vėlyvais vakarais norima sukelti siaubą vietinių gyventojų tarpe, kad jie „suprastų“ neišvengiamumą grįžti į reicho sudėtį. Stebint iš šalies darosi aišku, kad mūsų didieji kaimynai rezga kažkokias klastotes, rengiasi dalyboms. Pasekmių neteko ilgai laukti. 1939 metų, kovo mėnesio dvidešimt antrosios dienos ankstų rytmetį Klaipėdos kraštą vokiečiai užgrobė jėga. Nėra šio rašinio tikslas pavaizduoti tą begalinį vietinio lietuvio skausmą, kančias ir pažeminimą, ką jis patyrė jau pirmosiomis nelaisvės valandomis. Užteks priminti, kad jau pirmąją krašto okupacijos dieną, nedideliame Rusnės miestelyje, buvo suimti apie 60 - 70 vietinių lietuvių. Jų dauguma buvo žvėriškai mušami. Nemažas Rusnės kalėjimas buvo sausakimšai pripildytas. Nežinia už ką ir pats atsidūriau paties šio šurmulio centre, Rusnės kalėjimo trečiame aukšte, mirtininkams skirtoje vienutėje. Visą naktį ir sekančią dieną buvo mušami — „tardomi“ žmonės, gir8


dėjosi šaižūs klyksmai ir aimanos. Kovo 26 dieną atvyko vokiečių geštapo tardytojų grupė, prasidėjo „‘karo lauko“ teismai, kaltinimai dažniausiai išgalvoti ir itin „stambūs“. Pavyzdžiui, man vokiečių geštapo tardytojų pateiktų kaltinimų tarpe buvo šie kaltinimai: turėjęs vadovauti dešimties rusniškių nacių vadovų nužudymui, jų tarpe: vietos nacių partijos vadovą Paulių, taikos teisėją ir evangelikų kunigą, susprogdinti tiltą per Rusnės upę ir eilė kitų. Panašūs sufabrikuoti kaltinimai pateikiami ir kitiems labiau aktyviems suimtiesiems. Tokiais išpūstais kaltinimais nelabai tiki ir geštapo tardytojai, todėl teismas už akių daro gana švelnius nuosprendžius. Kilusiems iš Lietuvos - išsiuntimas per dvi — tris valandas iš Klaipėdos krašto. Tokį nuosprendį gaunu ir aš su žmona. Vėtruotą ir šaltą, tamsų kovo 30 dienos vakarą, samdytu vežimu, beveik viską palikini, skubiai išvykstame ir apsistojame Žemaičių Naumiestyje. Kas bus toliau? Ar begrįšime į Rusnę? Šiuolaikinis kryžiuotis nei kiek ne geresnis už istorinius, vėl tveria mums už gerklės - nori atskirti nuo mums žemaičiams be galo brangios gintarinės Baltijos.

AZIJATŲ ANTPLŪDIS. Lietuvoje pabėgėlių iš Klaipėdos krašto daug. Tarp jų nemaža klaipėdiečių - lietuvininkų. Padėtis ir čia netikra. Juntame, kad kažkas pavėluota, pražiopsota. Nieko gero nežada Trojos arklys - rusų kariuomenės įgulos Lietuvos teritorijoje. Pagaliau, 1939 - jų metų, rugsėjo mėn. pirmąją užpuolama Lenkija. Karas prasidėjo, kada ir kur jis baigsis? 1940 - jų metų, birželio mėn. 15 –ji tą netikrumą dar labiau sustiprino. Nejaugi ateis bolševikai, kurių vien paminėjimas kėlė siaubą 90-čiai procentų visų Lietuvos gyventojų ? Lietuvos ir lietuvių likimas pakibo ant plauko. Taip! Jie, kaip sarončiai, ištisomis miniomis, alkani ir apiplyšę, užplūdo mūsų ramų iki šiol kraštą. Prasidėjo lietuvių persekiojimai, turtų naci9


onalizavimas, masiniai suėmimai, slaptai, pavieniui ir ginkluotais būriais bėgimas per sieną, viduje chaosų chaosas: infliacija, dingo pramoninės prekės, gausybė gandų gandelių, anekdotų. Išdidžiai, kaip .sugeba, taip ir šeimininkauja „saulės broliai“, žmonių iki tol dekvagiais vadinti. Nieko gero iš jų nėra ko tikėtis, nes už jų nugaros stovi „vyresnysis brolis“ - rusas su NKGB, NKVD ir Stalinu. Tas chaosas tiek visuotinai ir greit įkyrėjo žmonėms, kad imama, lyg Mesijo, laukti išgelbėjimo iš Vakarų. Nepradžiugino bežemių nei žemių dalijimas. Tai gerai žinau, nes pačiam teko stalinizmo „dovanotos“ žemės, paimtos iš savininkui paliekamo 30 ha normos perviršio, atmatuoti šimtams - bežemių ir mažažemių. Kas iš tos plikos žemės kaimo galulaukėse, kada dekvagiams „organizuojant“ naujakuriai neaprūpinami nei gyvuliais, nei padargais, o apie pastatus ir nekalbama. Jau tada buvo jaučiama, kad visa tai tik vaidyba. Greičiausiai, kaip ir Rusijoje, bus „kolchozai“. Tat žemes dalijant, vietoje stiprių riboženklių, sukalame 3 - 4 cm. storio kuoliukus, pasikirstus iš šalimais augančių krūmų. Supranta tai ir žemės davėjai ir jos gavėjai, kad visa tai laikina, stalinistinė apgaulė, Maskvoje surežisuota komedija. Plačiai garsėjo Kretingos grafų Tiškevičių žiemos sodnas, kurį nemokamai lankydavo žmonės iš visos respublikos. Tarp kitų svetimų kraštų augalų, sode buvo trys šimtametės gražuolės palmės, vienai jų jau daugiau nei 300 metų. Užėję rusai grafus iš rūmų išvarė į netoliese buvusį ūkinį pastatą, o žiemos sode pasienio kariuomenė įsirengė arklides. Netrukus iš nuostabiojo žiemos sodno‘ beliko tik apdžiūvę stagarai. Tuo pat metu visu pasieniu skubiai buvo statomi įvairaus tipo įtvirtinimai. Nuo vieno iki dvejų km. nuo valstybinės sienos įtvirtinimai buvo statomi iš rąstų ir grunto, o už šeštų - aštuonių km. nuo sienos jie statomi iš gelžbetonio ir yra pritaikyti artilerijai. Keturių - šešių m. aukščio aklinomis lentų ir spygliuotų vielų tvoromis aptvertuose plotuose dieną naktį 10


gaminamas betonas, skalda, blizga suvirinimo aparatai. Netrukus ėmė repatrijuoti vokiškos kilmės asmenys. Jų tarpe nemaža evangelikų tikėjimo žemaičių. Jie ramina pasiliekančiuosius kaimynus, gimines. Sako: iki greito pasimatymo, tačiau negali pasakyti, kur. O, gal?.. Kuriame vietinę pramonę. Perkame arklius durpių ir plytinių presams sukti. Presai ir kitokios mašinos jau anksčiau iš .žmonių yra atimti. Gegužės mėnesio gale vietinės pramonės mechanizmas šiaip taip ima suktis. Į laukus išeina ir labai įbaugintas valstietis. Sėti reikia, kas jau bus tas. Gyvename už 1,5 km. nuo Klaipėdos krašto sienos. Dabar ten šeimininkauja vokiečiai. Ta kryptimi naktimis vis dažniau girdėti susišaudymai. Tai vienur, tai kitur, pavieniai ir būriais, beginkliai ir ginkluoti, bėga žmonės per sieną į Vokietiją. Vienas kelių dešimčių bėglių būrys, ties Pikteikių kaimu, prie Minijos upės, kovėsi su pasieniečiais apie tris valandas. Iš abejų pusių nukauta po keletą žmonių. Tame mūšyje žuvo Butkus iš Kulių apylinkės, buvo kalbama, kad ir Turauskas, buvęs Eltos direktorius ir dar vienas nepažįstamas. Žuvusieji palaidoti prie buvusios pasieniečių štabo būstinės, sodybos prievarčių paprūdyje, Gribžėnų kaime. Naujas nerimas užklupo, kai 1941 m., Birželio mėn. 16 - tą dieną, pirmadienį, atvykę į darbą neberadome kai kurių savo bendradarbių. Iš mūsų vietinės pramonės kombinato, dar nepilnai suformuoto kolektyvo, buvo išvežtas vyriausias buhalteris Valiauga, gyvenęs Palangoje ir Laumalių plytinės vedėjas Mendelovičius, gyvenęs Kretingoje, Vilniaus gatvėje. Kartu su Mendelovičiumi išvežta jo žmona ir vaikai, Įvykęs pirmasis žmonių trėmimas buvo staigmena. Niekas negalėjo suprantamai paaiškinti, už ką mūsų bendradarbiai taip žiauriai baudžiami. Tremties baimė buvo įaugusi į mūsų kraują nuo vaikystės, kartu su senųjų pasakojimais apie Sibiro kalėjimus ir kitokias baisybes. Tiesa sakant, niekas tiksliai nežinojo, kur suimtuosius išvežė. Atsirado „žinančių“, kad išvežtieji būsią sunaikinti, kaip klasinis priešas. 11


- Sakau tik kaip geram pažįstamam, greit bus karas. Iš „anos“ pusės parėjo pažįstamas žmogus ...- šnekasi mūsų kaimynai. Iš tikrųjų, kažkas negerai. Jau nuo birželio mėn. 18 - tos dienos visi į Kretingą vedantys keliai nakčiai blokuojami pasienio kariuomenės būrių. Atidžiai tikrinami dokumentai. Iš geležinkelio stoties vis daugiau žmonių kasdien parvaroma į pasieniečių štabą, o po to dalis jų įkalinama. Pagaliau, naktį, į birželio 20 — tą, vokiečiai į Bajorų geležinkelio stotį, prie pat naujosios valstybinės sienos, atvarė šarvuotą traukinį .ir patrankų vamzdžius atgręžė į Kretingos miesto pusę. Tikrai, bus karas! Tą pat dieną rusų kariuomenė miškuose, palei kelią Kretinga - Palanga, pradėjo įrengti prieštankines kliūtis, ėmė gabenti ginklus į visai baigiamus gynybinius bunkerius. Pryšmončių miškuose, .vieno metro aukštyje, buvo pjaunamos pušys ir taip paliekamos, kad nepraeitų vokiečių tankai. Tačiau tikslios datos, kada karas prasidės, matyt, nežinojo nė rusų žemesniojo rango kariškiai. Mieste dar šeštadienio popietę tebesipuikavo rusų karininkų žmonos ir stebėjosi, kad sviestas beverdant į niekus pavirsta, o nepasūdytos virtos riebios žąsys skanios tik pasakose, o tikrumoje jos nei šis, nei tas. Dvi tokias riebias, „neskanias“ žąsis rusų karininko žmona atidavė Agnei Jurgutienei dar šeštadienio popietę, karo išvakarėse.

ŠTAI IR VOKIEČIAI. Karas bus, karas bus - girdėjome kas dieną, bet kada jis iš tikrųjų prasidės, niekas nežinojo. Matyt, tiksliai nežinojo nė pasieniečiai, nes dalis jų karininkų birželio mėn. Iš 21 dienos į 22-os dienos naktį miegojo savo šeimų butuose. Ramiai miegojo tą naktį ir visas Kretingos miestas. Jau pirmieji artimi patrankų sviedinių sprogimai išmetė mus iš lovų ir privertė skubiai slėptis pogrindyje, supratome, karas prasidėjo. Apie pora valandų artimo mūšio pragariškas triukšmas siautėjo mieste. Pagaliau kautynės nutolo į šiaurinį miesto pakraštį, o centre -šaudymas apri12


mo. Su baime lendame iš pogrindžio,ką išvysime? Karo veiksmų zonoje mes pirmą kartą, tat jaudinamės neapsakomai. Mieste .keliose vietose matyti stambus gaisrai. Priešais mūsų butą, tuojau už upės, senoviniame mūriniame pastate, yra rusų kariuomenės lengvųjų ginklų ir amunicijos sandėlis. Prie jo nervingai tebevaikšto mongoliškos išvaizdos sargybinis. Paupiu baukščiai žvalgydamiesi, pusrisčia traukiasi penki rusų kariškiai. Prie jų prisideda ir sandėlio sargybinis. Už šimto metrų, paskui juos, dažnai žvilgčiodami į šonus ir atgal, eina du vokiečių kariai. Jie eina atraitytom rankovėm, atlapotom apykaklėm, lyg dalyvautų paprastuose eiliniuose kariuomenės manevruose, o ne kare. Vokiečiai nešaudo nors taikiniai, besitraukią rusų kariai, gerai matyti, ir pasiekiami. Suvokiame, kad ir kariui šauti į žmogų nėra malonu, o ypač, kai jis nerodo pasipriešinimo ir traukiasi. Matyt, tai supranta besitraukiantieji rusų kariai, nes ir jie neatsišaudo. Kam betikslės aukos. Dar už pusvalandžio į Kretingą įvažiuoja vokiečių kariuomenės motorizuotas dalinys. Tai šen, tai ten, ima rodytis žmonės, daugiausia moterys. Visi sveikina vokiečius, meta jiems po kojų čia pat darželiuose suskintas gėles. Šalia neseniai dar saugotojo rusų ginklų sandėlio, prie valstybinio banko fasado, supleveno didelė trispalvė Lietuvos valstybinė vėliava. Su vienu darbo draugu, inž. V. Puskunigiu, išeinu pasižvalgyti, kaip beatrodo Kretinga po mūšio. Koks dar jaunatviškas ir naivus „drąsumas“! Vilniaus gatve, miesto centro link, dainuodami pražygiuoja apie 70 km tik išlaisvintų buvusių kalinių kolona. Jie laimingi likę nesušaudyti. Kretingos bene vienintelis kalėjimas, kuriame paskutiniais mėnesiais įkalinti žmonės, išliko nesunaikinti. Ties degtinės monopoliu, siauroje gatvelėje, prie šaligatvio borto, guli du „lavonai“. Norėjome patikrinti, ar jie dar gyvi, tačiau vienas jų ėmė bandyti keltis. Girtas! Kaip jie taip greitai ir suspėjo? Monopolio sandėlis 13


išlaužtas. Miesto aikštėje buvę kaliniai naršo kompartijos apskrities komiteto patalpas, iškilmingai daužo Stalino ir kitų bolševikų veikėjų portretus, degina raudonas komunistines vėliavas. Kaip greit viskas gali keistis. Pietrytinėje miesto dalyje yra žvyro karjeras. Čia pilna pasimetusių žmonių, senių, vaikų. Netoliese smilksta keletas sudegusių namų griuvėsių. Labiausiai rusai priešinosi pietrytinio miesto prieigose. Čia, ant Raguviškių kelio, poros šimtų metrų atkarpoje, įvairiose pozose guli septyni nukauti rusų kariai. Prie vieno žuvusiojo, gražaus šviesiaplaukio ukrainiečio vaikino, tebeguli pora numestų laiškų ir labai gražios jaunos merginos fotonuotrauka. Gal tai kario sesuo, arba mylimoji? Sužeistųjų nebuvo. Vėliau sužinojome, kad keletas sužeistų rusų kariškių buvę nugabenti į miesto ligoninę. Sužeistųjų nei į belaisvę pasidavusiųjų vokiečiai nešaudė Pasukame atgal. Žmonių judėjimas didėja. Einame link geležinkelio stoties. Stoties medinis pastatas sudegęs ligi pamatų. Netoli jos, gatvėje guli nušauti du arkliai. Du vokiečių kariai sulaikinėja žmones ir verčia juos čia pat užkasti arklius. Šiaip taip prasmunkame pro juos ir pasukame gatvele palei geležinkelio vakarinį pakraštį. Pačioje geležinkelio stotyje daug kur kyšo sviedinių suardyti ir sulankstyti bėgiai, išmėtyti suardytų ir apdegusių vagonų likučiai. Gatvėje mano draugas užlipo ant kažkokio purvino, tamsaus, mėsgalio ir paslysta. Netoliese, priekyje tebesmilksta ką tik sudegusių namų likusiai. Gatvelės dešinėje pusėje, prie gerai išlikusio medinio namo, stoviniuoja būrelis žmonių. Jie kažką pagarbiai rankioja ir krauna ant šalia pasitiestos baltos paklodės. — Tai Paulauskų aštuonių žmonių šeimos, likučiai — prasitarė vienas iš jų. - Jei nebūtų bėgę iš namo, būtų sveiki palikę. Jie gi išbėgo iš namo ir sugulė prie įvažiavimo keliuko užankančiame griovelyje. Tuo tarpu į juos 14


tiesiai pataikęs patrankos sviedinys štai ką padarė. - liūdnai pasibėdavojo moterėlė. Iš kelių butų medinio gyvenamojo namo buvę išbėgę keliolika žmonių, iš kurių, regis, devyni žuvę vietoje, kiti buvę sužeisti. Vienas iš išlikusiųjų, užverktomis ir nieko nematančiomis akimis, vyriškis tebesėdi čia nuo pat ryto. Jis į griovelį atsigulė kartu su žmona ir mažu vaiku. Kai po sviedinio sprogimo atsipeikėjo, šalia žiojėjo trijų metrų pločio duobė, o joje daugybė įvairių žmogaus kūno dalių, purvinų, pajuodusių mėsgalių mėtėsi aplinkui. Nei vaiko, nei žmonos nebebuvo. Grįžtame paniurę, nekalbūs. Vokiečių raginami, grupė žmonių užkasinėja kritusius arklius. Aplenkiame šią „talką“ ir pasukame gatve link Palangos. Už paskutinio namo, gatvės šiaurinėje pusėje, dirvoje, riogso keletos vokiečių patrankų likučiai. Netoliese jų mėtosi šovinių dėžių liekanos, vokiečių karių uniforminių drabužių skudurai, vienas sulankstytas kario šalmas ir kt. Už apie 600 m. nuo šios vietos į šiaurę, rusai buvo įsirengę gruntinį bunkerį. Jame labai užsispyrusiai ir narsiai gynėsi vienas ar du rusų kariškiai, kurie iš prieštankinio pabūklo pataikė į vokiečių patrankų šovinių dėžę ir susprogdino visą vokiečių lauko artilerijos bateriją. Čia žuvo, regis, aštuoni vokiečių kariai. Grįžtame sukrėsti. Visur griuvėsiai, degėsiai ir kraujas, kuris dažniausiai jau patamsėjęs, gausiai apspistas musių. Argi be viso to nebuvo galima apsieiti? Kraujas tik pradėtas lieti. Kiek jo dar prisireiks? Žmona stebisi, kad nevalgau, nors jau pietų metas. Šiandien neišalksiu, atsakau jai. Tokiam kraujo ir ugnies viesului praūžus, dalį jo pasekmių pamačius, jau valgio priminimas kelia šleikštulį. Vaikščioti po miestą nebesinori. Ten dabar daug pražygiuojančios vokiečių kariuomenės, gali įtarti, o tai jau gali blogai baigtis. Sugulame pievelėje priešais namus, ir stabdome labai retus praeivius. Taip norėtųsi 15


žinoti, kas bus toliau? Kaip dabar elgtis? Pavakare pro mus suimtą prasivaro mūsų įstaigos viršininką, Kretingos apskrities pramonės skyriaus vedėją, J. Vičiulį. Jį areštavo jo skyriaus tarnautojas Vaičius. Mano, apskrities pramkombinato direktoriaus pareigos taip pat atsakingos, todėl jaučiuosi labai nesaugus. Prisimena neseni panašūs įvykiai Rusnėje, kai 1939.03.22, visai nekaltas, patekau į Rusnės kalėjimo mirtininkų vienutę. Iš tiesų, labai trapi žmogaus gyvybė. Pro šalį praeina grupė vokiečių karių. Klausiame naujienų, vietoje paaiškinę, jie ragina nakčiai pasitraukti už miesto, į Bajorus. Nieko gero. Matyt, rusų kariuomenė dar netoli, pasitraukė. Gali grįžti. Nerimą padidina keletos sviedinių sprogimas rytiniame miesto pakraštyje. Kažkas pasakė, kad rusų kariuomenė tebėra prie Minijos upės. Jų tankai ką tik apšaudė Kretingą. Neramu. Ne tik kad valgyti, bet ir miegoti nesinori. Temsta. Baigiasi tik pirmoji karo diena, o kiek jau pralieta kraujo, kiek be laiko užgeso jaunų gyvybių, kiek skausmo ir kančių... Kiek tokių dienų dar prisieis sutikti? Nejauku, labai nejauku.

TURGAUS AIKŠTĖJE. Birželio 23 dieną vokiečiai mieste išklijavo paliepimą, kad visi vyriškos lyties asmenys, sulaukę 16 metų ir vyresni, sekančią dieną, dešimtą valandą privalo rinktis į turgaus aikštę gauti nurodymų. Neatvykusieji bus baudžiami pagal karo lauko įstatymus. Nurodytu, laiku, turgaus aikštės pietiniame pakraštyje, išsirikiavome po keturis gretoje apie 700 žmonių. Apie 200 žydų sustojo atskirai, kairiajame sparne. Netrukus atvyko keletas vokiečių policijos karininkų ir ėmėsi „nurodinėti“. Žydus tuojaus suvarė į geležine tvora aptvertą miesto skverą ir pastatė keliolikos eilinių gestapininkų sargybą. -Komunistai ir komjaunuoliai, išeikite - suriko vienas policijos kari16


ninkas. Nenoriai, bet keletas komjaunuolių ir, nespėjusių pasitraukti, partinių išėjo. Šalia vokiečių atsirado vietinių žmonių, norinčių jiems patalkininkauti. Ypač uoliai talkininkavo vietos veterinarijos gydytojas Vilimaitis. Jis ieškojo susirinkusiųjų tarpe jam nepatikusių žmonių ir iš eilės juos tempė lauk. Mano užnugaryje, lyg pelė po šluota, susigūžęs, išbalęs ir tylus stovi senas, mažaraštis, veiklus partinis žmogelis Padleckis. Manėme, kad jam pavyks išlikti, nes aplinkui stovintieji niekas nesiryžo išdavystei, arba jo nė nepažinojo. Tačiau Vilimaitis ėmė apžiūrinėti kiekvieną žmogų atskirai ir jam įtartinus perdavinėjo vokiečiams. Priėjo Vilimaitis, piktokai pažvelgė į mane ir kad suriks: - Išeik žemių dalintojau! - Baigta ! Negi ir mane ? Regis priešų Kretingoje dar nebuvau suspėjęs įsigyti, o ir su Vilimaičiu buvau pažįstamas, nebuvome susipykę, sveikindavomės... Nemoku žmonių pažinti. Vėl žaibiškai šmėsteli įvykiai Rusnėje. Ten vokiečiams mane išdavė ir bjauriai meluodami skundė, mūsų pačių įstaigos bendradarbiai, su kuriais kartu santaros organizacijoje dirbome, vietinius lietuvius nuo vokiečių pogromų gynėme... Vėl kas nors skundžia Iš karto pamaniau, kad tai taikoma man, nes žemės dalijime buvau dirbęs matininku, tačiau, kaip ir kiti jau ištremtieji dar kažko laukiau, kažko tikėjausi ir išeiti neskubėjau. Taip man suglumus ir kažko dar lūkuriuojant, Vilimas prasiskverbė mano užpakalin ir griebė už švarko atlapų tą ūsuotąjį senelį Padleckį. Žmogelis iš karto lyg nesuprasdamas, kas čia dedasi, bandė –Vilimaitį atstumti, bet nesėkmingai. Vilimaitis garsiai šūkaliodamas ir bjauriai senelį pravardžiuodamas, įsiręžęs tempė jį lauk iš rikiuotės. Vilimaičiui į talką skubėjo storuliai vokiečių žandarai. 17


Pamatęs, kad tolimesnis priešinimasis yra betikslis, Padleckis staigiu judesių atstūmė Vilimaitį ir klaikiom, išgąstingai piktom akim įdėmiai pažvelgė Vilimaičiui į veidą. -Išdavike !- garsiai ištaręs, Padleckis gana drąsiai nuėjo pasitikti savojo likimo. - Jis senas komunistas — pavymui seneliui, Vilimaitis aiškino vienam policijos karininkui ir žandarams. Atrinktuosius, apie 40 vyrų, kartu su žydais, suvarė į geležine tvora aptvertą miesto sodelį ir, visiems matant, Pradėjo juos be galo žiauriai mušti ir, kaip beįmanydami, tyčiotis. Suimtuosius kankino ir mušė tik uniformuoti vokiečių policijos kariškiai ir žandarai. Mėgstamiausias kankinimo būdas buvo: suimtąjį parverčia kniūpsčiom ir įsako ropoti remiantis alkūnėm ir keliais, o ant taip ropojančiojo nelaimingojo užsisėda storulis vokietis ir, lazda arba pistoletu, muša suimtąjį, kol pats pavargsta, arba, kol mušamasis nualpsta. Pirmasis suimtųjų mušimas ir kankinimas truko apie tris valandas. Tokiu pat būdu suimtuosius kankino dar sekančią dieną.

PIRMOSIOS MASINĖS ŽUDYNĖS. Mūsų pramkombinato įstaiga yra įsikūrusi mediniame, buvusio milijonieriaus Taico, gyvenamame name, šalia mūrinio, dviaukščio, Kretingos apskrities vykdomojo komiteto pastato, tiesiai prieš miesto centre esantį, geležine tvora aptvertą, sodelį - skverą, todėl ten vykstančios scenos gerai matyti, dauguma mūsų darbuotojų į įstaigą atėjo ir šiandien, bet ko nors imtis neprisiverčia. Apsunko mūsų rankos, o ir mes patys tapome kažkokie nejudrūs. Neatsitraukdami, nuo langų, stebime įvykius turgaus aikštėje ir miesto skvere. Po paskutiniojo žiauraus kankinimo, birželio mėn. 25 dieną, apie pietus, kaip ir praėjusiąją dieną, iš suimtųjų dar ilgai ir bjauriausiai tyčiojosi 18


vokiečių žandarai. Pagaliau iš suimtųjų atėmė turėtus asmens dokumentus ir čia pat juos sudegino taip, kaip deginamos šiukšlės. Su pasišlykštėjimu. Tuo tarpu į miesto, aikštę suvažiavo keliolika sunkvežimių ir kelios lengvosios vokiečių policijos mašinos su kariškiais. Nors vokiečiai paskelbė, kad suimtieji bus vežami į darbus, nuojauta sakė ką kitą. Argi darbininkus vedant į darbus jie turi būti mušami, atimami ir sudeginami dokumentai? Suimtieji paklusniai lipo į sunkvežimių kėbulus ir sėdosi ant dugno. Kolonos priekyje ir užpakalyje buvo po vieną mašiną su kulkosvaidžiais ir automatais ginkluotų kariškių. Stebimės suimtųjų vergišku paklusnumu. Nejaugi jiems neaišku, kas neužilgo jų laukia ?Kodėl jie nesukelia panikos, neišsilaksto ? Jie dar nesurakinti. Jų daug, gal kokie 300 žmonių, vieni vyrai. Jeigu .jie sukeltų paniką ir išsilakstytų, kas juos pajėgtų visus sugaudyti? Matyt, po žiauriausių kankinimų, dauguma suimtųjų nustojo bet kokios vilties išlikti. Jie palūžo psichiniai, pusiau apmirė, nebesuvokia, kas su jais daroma. Už mašinų bortų matome tik jų plikas galvas, nunarintas ir liūdnas. Dažnas kumščiais valosi ašaras. Lengvųjų mašinų ir sunkvežimių su suimtaisiais kolona neskubėdama nuvažiavo geležinkelio stoties link. Netrukus išgirdome, kad suimtuosius išvežė Palangos link, o kolona sustojusi už dvejų km. Nuo Kretingos, prie taip vadinamo Kvecių miškelio. Tapo aišku - sušaudys. Netrukus pasigirdo kulkosvaidžių ir automatų tratėjimas, bei pavieniai šūviai. Bjaurusis vokiečių darbas prasidėjo. Šiandien birželio 25 - ji. Pats gražiausias metų laikas. Kuris iš jų nebenorėjo gyventi ? Pavakarys. Neramūs stoviniuojame šalia savo samdomo kuklaus bu19


telio ir stebimės, kad dar tebesame gyvi. Iš vakarų pusės, nuo Kretingsodžio kalvos pamatėme atsvirduliuojantį, lyg girtą, dar jauną mūsų darbininką. Sustabdau jį. Noriu pasiteirauti, bene jis ką nors žino apie išvežtųjų likimą. Darbininko išvaizda keista. Baltiniai suplėšyti, kraujuoti. Jis visas dreba, kalena dantimis, tačiau sustoja. Kalba drebėdamas, su pertrūkiais, Lyg girtas. -Kai mūsų mašinų koloną sustabdė prie Kvecių miškelio, tapo aišku, kad mus sušaudys. Aplinkui visur buvo prigulusių ginkluotų vokiečių kareivių, vienur kitur matėsi paruošti šaudymui kulkosvaidžiai. Mus išlaipino, padavė keliasdešimtis kastuvų ir nurodytoje vietoje įsakė kasti 50 m. ilgio ir 2-jų metrų duobę. Nebematydami jau diena ar naktis, ar mes dar gyvi, ar jau mirę, kasėme sau duobe. Daugelis senesniųjų žydų, sukritę ant žemės, rovėsi sau plaukus, šliaužiojo kniūpsti ir inkštė, inkštė. Mums tebekasant duobę, prasidėjo .“teismas“. Teisėjais yra keletas vokiečių policijos karininkų ir buvęs saugumietis P. Jakys. Žydeliams tėra vienas sprendimas: sušaudyti. „Nuteistuosius“ atskiromis grupėmis varė prie duobės ir šaudė. Ir stipresnieji apstulbome, netekome pojūčių. Iššaukė ir mane. Aš ne komunistas ir ne komjaunuolis. Mane kaltina šnipinėjus rusų naudai. Neprisipažįstu. Jakys kažką pašnibždėjo vokiečių karininkui. Tas linktelėjo. Po to Jakys suriko: — Bėk kiek kojos neša ir neatsisuk atgal, nušaus. Daugiau ko nors klausinėti nebebuvo nei noro, nei prasmės, nes pašnekovą krėtė drebulys ir linko kojos. Paulauskas pasuko savo namų link. Vakarų pusėje, Kvecių miškelio kryptimi, kaleno kulkosvaidžiai. Žiaurusis, žmonių naikinimo darbas tebevyko. Viena aišku, vakarienę šiandien valgys vieni tik mažyliai mūsų vaikai. Jiems ir dabar gera, krapštosi po smėlį, žaidžia ir nieko dar nesupranta. 20


Šiandieną jie, o rytoj ?.. Prie gero diktatoriai nenuves. Meška lyg ir praginta, tačiau ar vilkas bus geresnis?

KRETINGĄ NUSIAUBIA GAISRAS. Birželio 26 - ji yra ketvirtadienis. Vyksta pirmasis turgus, praūžus karo vėtros pirmajam .gūsiui. Iš pat ryto, erdvi, didžiulė turgavietė pilnutėlė prisipildė valstiečių vežimų, visiems reikia naujienų. Kas bus toliau? Kaip toliau elgtis? Pro mūsų įstaigos langus gerai, matyti visa didžiulė turgavietė, pilna, lyg suerzintas skuzdėlynas, judančių žmonių, Štai pasirodė ir du storuliai vokiečių žandarai, o paskui juos, vieno arklio vežamas, velkasi priešgaisrinis vežimėlis su vandens statine ir rankiniu siurbliu. Šalia kėblina pora gaisrininkų su blizgančiais variniais šalmais ir būrys paauglių. Visa ši „procesija“ pasuko prie žydų sinagogos. Nejaugi, pakvaišėliai, degins sinagogas, kurios čia buvo dvi ir abi mūrinės ? Toks karštis ! Sudegins ir miestą - spėliojo žmonės, vežimus palikę turgaus aikštėje, prie sinagogų gausiai rinkosi smalsūs valstiečiai, aplinkui buvo pilna paauglių. Prieš padegant, grupė chuliganų ir paauglių naršė sinagogas viduje, draskė ir laužė jų inventorių. Vienas jų į gatvę išsitempia metrinį, brangų, gražiai įrėmintą veidrodį ir su juo švaistosi, žaidžia, matyt, žada sunaikinti, bet pamatęs palaido elgesio moterį, veidrodį „padovanoja“ jai. Daugybė senoviškų pergamento rulonų, šūsnys brangiai įrištų knygų, sumindoma kojomis, kaip prakuras būsimam gaisrui. Šį pasiruošimą stebi vokiečių žandarai ir patenkinti šaiposi. Pagaliau pasirodo dūmai, vaidinimas prasidėjo. Tiršti juodų dūmų kamuoliai tingiai ritasi per išdaužytų langų angas ir, užuot kilę į viršų, šlaistosi palei sienas ir žemai, vos nekliudydami žiūrovų, tarsi ieškodami padegimo kaltininkų, rangosi gatve ir per kiemus, slenka turgaus aikštės 21


link. Dūmai šviesėja. Pro langus ima švaistytis pirmieji liepsnų liežuviai. Sinagogos viduje čirškia, traška, sproginėja, kyla ir maišosi spiečiai kibirkščių ir plienių. Tarsi piktos rankos išsviesti, pro didžiules langų angas, ima šūsnimis lėkti degantys popieriai, kurie aukštai iškilę planiruoja ir tupias ant gretimu namų skiedromis dengtų stogų. Greit viens po kito ima kilti nauji ugnies stulpai Birutės, Akmenos, Vilniaus ir kitose gatvėse. Gausybė tebedegančių įvairių popierių skiaučių tupia ant perdžiūvusių ir atšerpetuojusių, skiedromis dengtų įvairių sandėlių stogų ir juos padeginėja. Greit naujų gaisro lizdų daugėja ir padėtis, tampa .nekontroliuojama. Išsilaksto prie sinagogų žiopsoję paaugliai ir prašaleičiai. Lyg pamišę, vieni kitiems ratus laužydami, iš turgaus skuba valstiečiai. Mieste nematytas sumišimas ir chaosas. Nežinia kur dingo žandarai ir sinagogą „saugoję“ gaisrininkai, Gaisrų nieks negesina, o ir nebeįmanoma dabar prie jų prieiti. Iš jau degančių ir dar nedegančių namų išnešami baldai, patalynės, įvairūs daiktai. Kone 1,5 ha ploto turgaus aikštė per valandą tampa milžiniška įvairių daiktų sankrova. Mūsų įstaigos kieme, daržinės tipo patalpose, veikė žydelio, buvusio milijonieriaus Taico, arbatos ir sacharino „fabrikai“. Juose buvo paruošta realizavimui po kelis šimtus kg., arbatos ir sacharino. Šiaip taip pavyksta suorganizuoti keletą savo darbuotojų ir prekes sugabename į miesto skverą. Saugodami brangias prekes nuo ugnies, dangstome jas rastais maišais ir skudurais. Aplinkui vien ugnies jūra. Kol kas nedega miesto rytinė pusė. Ugnies viesulas krypsta šiaurės link, tačiau tebedeganti miesto pietinė pusė nuolatos pažeria gausybę žioruojančių kibirkščių ant aikštėje ir skvere sukrautų daiktų. Savo naują kostiumą vos spėju gesinti. Greit jis tampa skylėtas, lyg rėtis. Tai vienur, tai kitur, ima degti saugomų ir nesaugomų daiktų krūvos. 22


Iš degančių namų rūsių, pavieniui ir grupėmis, išlenda dar apie 30 rusų čekistų ir NKVD karių. Paprastai jie rankose laiko lazdą su prie jos pritvirtinta balto audinio skiaute. Belaisviais nėra kam rūpintis. Jie išėję į aikštę baugiai žvalgosi ir krūpčioja nuo aplinkui lakstančių žmonių grasinimų. Gerai, kad dabar visi labai užsiėmę savais reikalais, todėl budeliams nėra kada kerštauti. Žinoma, taip geriau. Iš kažkur atsiradęs žandaras su dviračiu, liepia belaisviams jį sekti ir jie patraukia geležinkelio stoties link, kur jau yra įrengti barakai belaisviams. Belaisviai apskurę ir suodini, visai nebepanašūs į tuos, kurie išdidžiai ir griežtai, durtuvus nugaron įrėmę, po miestą varinėjo suimtuosius, į vagonus lydėjo tremtinius. Iš degančių žydų namų išnešami bene devyni nebepaeinantys seniai bei sunkūs ligoniai. Jie kaip pakliuvo, lyg malkų pagaliai, sumetami miesto sodelio pietrytiniame kampe, už apie 25 m. nuo mūsų saugomų prekių. Krentančios degančios kibirkštys žaidžia jų plaukuose, arba skaudžiai gelia nuogąsias kūno vietas. Vienas, arti mirties, jaunas .žydukas džiovininkas, žoruojančiai kibirkščiai lendant į akis, užįsimerkia ir stipriai sukanda pamėlusias lūpas. Per jo išblyškusius ir paišinus skruostelius, pirma, matyt, yra tekėjusios ašaros, nes matyti suodinuose jo skruostuose šviesūs, ašarų praplauti, ruoželiai. Dabar jis ašarų jau nebeturi. Atrodo, suprato savo baisų likimą ir nori, kad visa tai greičiau baigtųsi Šie pasmerktieji ligoniai čia guli nuo pusiaudienio baisiame karštyje ir dūmuose, tačiau niekas jiems nepadavė lašelio šalto vandens. Šalia keliolikos, vos gyvų ligonių stovynioja vokiečių žandaras, kuris leidžia iš ligonių tyčiotis, bet neleidžia jiems padėti. Turgaus aikštę ugnies volas supa iš trijų pusių. Pradeda degti skvere ir aikštėje sukrauti daiktai, patalynės. Dūmai ir pūkai užtemdo saulę. Vienuolyno sode ir buvusiame Amerikos senelių prieglaudos name užsidega ten buvę ginklų ir amunicijos sandėliai. Ima sproginėti granatos, minos, 23


benzino statinės ir įvairūs šaudmenys. Žmonės nesitraukia iš aikštės nuo savo turto likučių, nors drabužiai jau dega ant nugaros. Aikštę vis dažniau pasiekia sprogusių sviedinių skeveldros. Vokiečių žandarai,su pistoletais rankose, veja žmones iš aikštės, dar ugnies neužimton, Kęstučio gatvės pusėn. Aš, su dar dviem mūsų pramkombinato tarnautojais, saugau nuo ugnies iš mūsų fabrikėlių į miesto sodą suneštus arbatos ir sacharino likučius. Vokiečiai mūsų nevaro ir palieka prekių apsaugai. Pavakarys. Liepsnų jūra apie turgaus aikštę pamažu rimsta. Perstojo sproginėti minos, ėmė grįžti žmonės ir ieškoti savo daiktų, tačiau jų vietose bebuvo vien plėnys ir metalinių apkaustų liekanos. Tūkstančiai šeimų liko be pastogės ir turto. Jau vakarėjant ugnies jūra baigė savo darbą Vilniaus gatvėje. Ji persimetė bažnyčios ir vienuolyno link. Šimtams maldingų davatkėlių bepoteriaujant ir beverkiant, pro bažnyčios bokšto langus ėmė veržtis dūmai, o netrukus ir liepsnos. Ties degančiu vienuolynu ir bažnyčia aukštyn ėmė kilti milžiniški dūmų stulpai, kurie nušviesti paskutiniųjų saulės spindulių, virto siaubingais spalvotais audros debesimis. Vasaros vakarui brėkštant, šimtamečių šventoriaus medžių vainike, bažnyčios bokštą tirštai apsupusios laikė, sūkuriais ir grąžtais besisukančios liepsnos. Nuo viduje besiplakančių liepsnų ir karščio, pabalo bažnyčios bokšto metalinės dalys ir skardinis stogas. Lyg paniekinęs viską, kas vyksta žemiau, vien tik bažnyčios bokšto, bene toną sveriantis kryžius nekeitė spalvos. Pagaliau ir jis, lyg kažką ryžtingo nusprendęs, palengva ėmė svirti ir greitėjančiu judesiu leidosi ant bažnyčios stogo iškilo naujas dūmų ir kibirkščių aukštas kupolas, o netrukus pasigirdo ir galingas duslus trenksmas. Baigė degti bažnyčia. Dar tebedegė bažnyčia, kaip prie nelaimingųjų ligoniu privažiavo dideles dvikinkis vežimas, į kurį, lyg žlauktas, buvo sumesti leisgyviai žmo24


nės. Vežimas palengva nuvažiavo žydkapių link. Pajutusi pergalę, ugnis aprimo. Dideliuose buvusio miesto plotuose beruseno vien buvusių pastatų likučiai. Būriai benamiais tapusių žmonių kėlėsi į kiek geriau išlikusią rytinę miesto dalį, arba kraustėsi į artimiausius kaimus pas gimines ir pažįstamus.

ŽUDYNĖS SKUODE. Vokiečių kariuomenė greit yrėsi šiaurės rytų link. Jau pirmosios karo dienos pavakare vokiečiai pasiekė Skuodą ir nužygiavo Mažeikių kryptimi. Tuo tarpu miškuose, ypač Latvijos pusėje, dar buvo daug rusų kariuomenės, kuri nespėjo pasitraukti. Pirmosios karo savaitės gale, šeštadienio ankstų rytą, į Skuodą įsiveržė Latvijos miškuose susiformavusi rusų kariuomenės grupė, turinti visų rūšių ginklų ir apie 500 kovotojų. Tuo metu Skuode buvę tik keletas vokiečių apsauginių kariškių, ir vietos karo komendantas, kuriuos rusai pasigavę ir nušovę. Vokiečiai tai greit pajuto, skubiai apsupo miestą ir be gailesčio ėmė naikinti įsiveržėlius. Rusų į nelaisvę neėmė, bet pasidavusiuosius būriais šaudė Bartuvos upės atšlaitėse. Tuo pat metu suėmė visus dar likusius abejų lyčių žydus. Dalį jų sušaudė kartu su belaisviais, o apie 50 jaunesniųjų ir stipresniųjų žydų išvarė į Kretingą. Šaudant žydus Skuode, dalyvavo ir keletas lietuvių, taip vadinamų „baltaraiščių“. Porą jų pažinojau, kurie ir papasakojo apie įvykius Skuode. Vienas jų stambus ūkininkas iš Žirnikų kaimo. Tai gana prietaringas ir sunkiai pergyvena savo žiaurius darbus. — Iki gyvas būsiu prisiminsiu stebuklą, kuris įvyko sušaudant jauną, gražią, žydaitę - pasakojo žydmušis Veitas. — Iššovus į ją, jos veidas sutvisko .saulės skaistumo šviesa. Tai išgąsdino visą mūsų grupę, bet vokiečiai ragino „darbą“ tęsti ir mes šaudėme toliau, lyg nieko nebūtų atsitikę — užbaigė mano pažįstamasis budelis. 25


Kitas budelis po šio įvykio net dienos metu bijojo pro tą vietą eiti, nes čia jam kelią pastodavęs šviesos stulpas ir budelis vos bepasprukdavęs nuo jo. Bružaitė iš Mosėdžio valsčiaus, Rukų kaimo, buvo suimta kaip bolševikų aktyvistė ir su grupe kitų pasmerktųjų, jau pirmosiomis pokario dienomis, buvo nuvesta į Kulų pakapį sušaudyti, bet čia ji atsitiktinai parkrito ir atsidūrė po užvirtusiais lavonais ir taip paliko gyva. Neilgai trukus ji buvo suimta antrą kartą ir pakartotinai nuvesta į tą pačią vietą sušaudyti, tačiau ir šį kartą po budelių salvės Bružaitė išlijo kulkų nepaliesta. Ji ir toliau ramiai žvelgė budeliams į akis, sumedėjusi, lyg nesuprasdama, kas aplinkui darosi. Įnirtę budeliai pagriebę mergaitę ir pastatę prie sekančios grupės, tačiau ir šį kartą Bružaitė išlikusi gyva...Kulkos jai buvo apdraskiusios skruostus ir suknelę. Prietaringi budeliai atsisakę ketvirtą kartą į mergaitę šauti ir paleidę nuo duobės. Greit apie šį įvykį plačiai pasklido kalbos ir Bružaitės daugiau niekas nebepersekiojo.

GROBIAMAS ŽYDŲ TURTAS. Per porą savaičių dauguma žydų jau buvo sušaudyti, o likučiai, beveik visi atvarytieji iš Skuodo, buvo įkalinti Kretingoje, buvusiuose amerikonų senelių namuose, Vilniaus gatvėje. Žydžių moterų likučiai buvo Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje. Liko daug įvairaus žydų turto, kurį dalijosi vadinamieji „aktyvistai“ ir budeliai. Geresnius daiktus ir drabužius išsigrobstė turtingesnieji miesčionys ir ūkininkai aktyvistai. Bailesnieji vargšeliai, nors ir buvę budelių talkininkai, tenkinosi utinėdami česnaku pakvipusius skudurus. Tarp jų dažnai kildavo nesutarimų; persiplėšdavo pagalves ir pūkų debesyse imdavo peštis gobšuoliai. Ar to turto jums ilgai reikės? Toks chaosas, kits kito skundimas! Ar bent kiek ilgiau patversi pats nežuvęs ? Kur praėjo vokietis, paliko tik kraujas, ašaros, pelenai ir debesys pūkų nuo besidraskančių žydų turtą 26


rankų.

BUDELIS JAKYS ŽIAURUMU PRALENKIA VOKIEČIUS. Pranas Jakys iki 1940 metų dirbo saugumo valdininku Kretingos apskrityje ir jau tada pasižymėjo sadistinėmis savybėmis. Užėjus bolševikams buvo išbėgęs į Vokietiją,o dabar sugrįžo pilnas keršto ir noro įsiteigti vokiečiams. Sau į padėjėjus pasiėmė begaliniu žiaurumu pasižymėjusį, pakrikusiais nervais, kažkokį Bražinską ir iš seno jau žinomą žmogžudį, sėdėjusį kalėjime, budelį Smilgį. Na ir „darbavosi“ ši trejukė. Vokiečiams pritariant ir vadovaujant, ši trejukė masiniai suiminėjo žmones, dieną naktį juos kankino ir be perstojo, mažesnėmis ir didesnėmis grupėmis, šaudė. Šaudė Kvecių miškelyje, Kretingos, Darbėnų ir Salantų žydų kapinėse, Dimitravo ir Joskaudų piliakalnio papėdėje. Turgaus aikštėje dažnai matėme griežtoje apsaugoje dažnai surakintus, varomas kalinių grupeles. Kalėjimu dabar paversti didžiuliai buvę amerikonų senelių rūmai Vilniaus gatvėje. Kaliniai nebetelpa visoje rytinėje rūmų pusėje, rūsiuose. Ir taip visoje Lietuvoje. Liepos mėnesio pirmasis sekmadienis. Bažnyčia sudegusi, tat pamaldos vyksta lauke, pas žinomą Liurdo uolą, priešais rusų ir vokiečių kalėjimu paverstuosius buvusius senelių amerikonų rūmus. Didelė žmonių minia meldžiasi, o šalia, už 20 m., spygliuotos vielos tvora ir grotuoti kalėjimo langai. Pamaldoms įpusėjus, atvaroma grupė naujai suimtųjų. Kiek matosi iš apdaro, visi suimtieji yra kaimiečiai, darbininkai ir valstiečiai. Dabar jie susivėlę, nusiminę ir be galo išvargę. Jų rankose ryšuliukai su maisto produktais. Juos, tarsi parodyti besimeldžiantiems, užlaipino laiptais prie įėjimo į kalėjimą ir čia ilgam paliko. Suimtųjų, matyt, turėta ilga ir sunki kelionė, nes sustojus, jie tuojaus 27


pasidėjo menkus savo mantos likučius ir ėmė valytis prakaitą nuo krauju pritvinkusių ir pervargusių veidų. Konsekracija. Žmonės puola ant kelių. Tiesiai priešais, truputį kairiau, su neviltimi ir juodžiausiomis ateities perspektyvomis, stovi naujas, ką tik žmogvilkių pagautas, nekaltų žmonių būrelis. Ar bent vienas jų sugrįš dar į gyvenimą ? Atleisk Tu mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams - šnabžda suklupusi minia. Minioje, matau, klūpo ir pora budelių. Jie gailisi baisiųjų savo darbų ? Abejoju. Ko jie galėtų prašyti Viešpaties? Nebent taiklaus šūvio į savo auką. Vienas suimtųjų atsisuka į mus ir paniekos kupiną žvilgsnį sulaiko ties baltaraščiu budeliu. Matau, budeliui nejauku. Jis ranką pasideda ant pistoleto dėklo. Taip drąsiau, tačiau maldaknygė jo rankose nenustoja drebėjusi.

KRETINGOS ŽYDKAPIUOSE ŽMONĖS ŠAUDOMI KASDIENĄ. Kas antrą dieną, o kartais ir dažniau, į taip vadinamą Antano namą - Kretingos kalėjimą, atvyksta vokiečių policijos pareigūnai iš Klaipėdos arba Tilžės. Jiems išvažiavus, iš kalėjimo tuojaus išeina keletas porų kalinių su kastuvais. Jų, greičiausiai, šiandien dar nešaudys, nes nebebūtų kam duobes užkasti. Beto, pasmerktuosius sušaudyti, dažniausia išveža sunkvežimiais. Pats vasaros grožis. Kaip dar gera būtų pagyventi buvusioje laisvoje Lietuvoje...Svajas nutraukia artimas sunkvežimio burzgimas. Jo kėbule pirmiausia pamatau stačius stovinčius keletą vokiečių kariškių su paruoštais šauti automatais. Kėbulo dugne surakinti grandinėmis sėdi keliolika pasmerktųjų. Dalis jų rovėsi sau plaukus ir žvangino grandinėmis. Jų tar28


pe pastebiu porą buvusių pažįstamų. Su vienu jų yra tekę dirbti vienoje įstaigoje. Šis pastebi mane ir tiesia surakintas rankas, kažką stipriai rėkia, maldauja, tačiau aš nieko jam padėti negaliu. Tai ir jis supranta. Nusvyra jo galva, visu kūnu persisveria per sukniubusio savo draugo pečius, išverčia dideles kraujais pasruvusias akis, paskui iškreiptomis lūpomis kažką skubiai šneka, o ilgais liesais, mėšlungiškai iškreiptais, pirštais beprasmiai grabalioja ir gniaužo orą. Iš tolstančio sunkvežimio pasigirsta grandinių dzvangtelėjimas, o pažįstamasis sukniumba ant savo draugo peties. Bematau jo tamsius vėjo taršomus plaukus. Sunkvežimis pasuka žydkapių link. Aš tebedirbu pramkombinato direktoriaus pareigose. Ar ilgai? Ko aš galiu pareikalauti iš savo darbuotojų ? Gerai ir sąžiningai dirbti? Sąžiningas mūsų darbas dabar reikalingas ne įmonių gerovei, bet budelių nusikaltimams pratęsti.

BELASIVIAI IR ŽYDĖS MARINAMI BADU. Kretingsodyje, šalia geležinkelio, statoma, daug medinių barakų. Keliuose jų apgyvendinti rusai belaisviais. Dirbti jiems tenka sunkiai, o maistas - vienos kopūstlapių paplavos. Po dviejų - trijų savaičių jauni vyrai vos bepavelka kojas. Žmonai pabandžius jiems paduoti keletą abrakėlių duonos, vos jos nesumušė įsiutęs žandaras. Bolševikų kekše išvadino. Pagrasino nuvaryti pas žydus, o ką tai reiškia, gerai žinome. Žydų vyrų mažai bėra likę, tik žydes dar tebekankina Kluonalių žydžių gete. “Getas čia, tai apleista daržinė, kurioje jos dabar ir patalpintos. Dviems - trims asmenims tenka 1 m2 grindų ploto. Dienos metu jos mieste valo griuvėsius nuo praėjimų ir pravažiavimų. Nei kastuvų, nei kitokių įrankių nėra. Griuvėsių nuolaužas ir stiklo šukes jos renka rankomis, kurios prie darbo nepratusios, jos švelnios ir minkštos. Jau piramąją darbo dieną jų rankos pajuodo ne nuo purvo ir suodžių, bet nuo kraujo ir žaiz29


dų. Po stiklo šukės ir griuvėsius jos vaikšto basos, pusnuogės, nes viską, ką beturėjo, atidavė už slaptai paduodamą duonos plutą. Jų darbo vietą saugo baltaraiščiai. Tai buvę miesto ir apylinkės, darbo nemėgstantys, iš seno. Žmonių negerbiami, smulkūs vagys ir chuliganai. Jie iš suimtųjų žydžių išviliojo viską, ką jos vertesnio beturėjo. Jie bailūs, aklai, lyg šuneliai, vykdo vokiečių įsakymus ir pašalinių žmonių prie žydžių nė iš tolo neprileidžia. Gete jų laukia peralkę ir ligoti vaikai. Gerai, jei kuriai pavyko nepastebėtai paimti iš tolo numestą duonos sklimbelį, bulvę, ar šiaip kokį nors valgomą menkniekį, ji galės pradžiuginti iš bado pamėlusį savo kūdikį. Vėl dienai pratęs jo gyvybę. Kad nors vandens būtų suodinoms ir gausiai žaizduotoms rankoms nusiplauti. Netoli Akmenos upė, bet vandens iš jos leidžiama atsinešti tik troškulio numalšinimui ir žolių putrai išsivirti. Apsiplovimui vandens nėra. Nedaug ko dabar žmogui reikia, tačiau ir to, kas būtiniausia, neduodama — pasakoja pažįstamas, labai uolus žydų sargas, iki karo dirbęs bulvėms skusti skuteklius ir jais prekiavęs, todėl žmonių „skutekliu“ buvo pravardžiuojamas. Vėliau sužinojau, kad skuteklis tapo vienu iš uoliausių budelių, žydų naikintoju ir kankintoju. Ar tų bereikalingų kančių reikia karo laimėjimui?

BOLŠEVIKŲ PALIKIMAS. — Ar negalėtumėte padėti parūpinti karstą ? Vienuolyno paprūdyje radome nukankinto lietuvio palaikus - ėmė prašyti kretingiškių šventuoju, vadinamas, visų kretingiškių labai gerbiamas, paslaugusis Pranelis. Tai buvo liepos mėnesio pradžioje. Apie suimtųjų kankinimus naktimis vienuolyno paprūdyje jau buvau girdėjęs iš buvusios kalinės, kilimo iš Mosėdžio valsčiaus, Šauklių kaimo, jaunos merginos Zūbaitės. Kaip ir už ką ji pateko į Kretingos kalėjimą, 30


paaiškinti .ji negalėjo. Sakė norėjusi aplankyti savo draugę Kretingoje, o čia jau geležinkelio stotyje ją sulaikė čekistai ir nuvarė į „Antano“ namelį. Ji pasakojo, kad paskutinėmis dienomis prieš karą, iš kalėjimo kameros, vadinamame „Antano“ name, naktimis buvo matyti, kaip paprūdyje čekistai degindavę gyvus žmones. Nuėjome į minėtąjį paprūdį. Už apie 100 m. nuo kalėjimo rytinio fasado į rytus, Pastauninko upelio dešiniajame krante, prie pat vandens buvo atkasta apie 0,7 m gilumo laidojimo duobė, o šalia jos, ant kranto gulėjo 40 - 45 metų amžiaus, stambaus sudėjimo vyro, labai sužalotas kūnas. Juodas, geros naminės, medžiagos paltas buvo numestas šalia. Ant kūno tebebuvo apdegusio, tamsiai melsvo, naminio milo kostiumo likusiai. Po švarku būta baltos spalvos namų darbo megztinio. Baltiniai pirktiniai, baltos spalvos. Pusbačiai nauji, juodos spalvos. Švarko kišenėje rastas rožančius su juodos spalvos karolėliais ir dvi dar nepanaudotos nosinės. Greta kūno gulėjo rusiškos milinės apdegusių skudurų ir pilkšvos spalvos sportinė kepurė. Iš karto buvo matyti, kad mirusysis yra buvęs žauriai kankintas deginimu. Daugiausia nudegęs veidas ir rankos. Lyg plona guminė pirštinė, šalia, gulėjo numauta rankos oda. Veidas, beto, buvęs dar prieš .kankinant deginimu, baisiai sumuštas. Akių vietose belikę tik žaizduotos akių duobės. Plaukai kraujais sulipę, o didžioji jų dalis nudegę iki žaizduotos odos. Už 12 m. nuo duobės, tebebuvo apie 15 cm. storio klevas, kurio kamienas, nuo pat žemės ligi . 3 m. aukščio, buvo smarkiai apdegęs, o jo žievės likučiai bebuvo išlikę tik pietvakarių pusėje. Aplinkui klevą tebebuvo keturiom eilėm laisvai apsupta 8 mm. storio armatūrinė viela. Šia viela kankinys yra buvęs pritvirtintas prie klevo žemyn galva ir kankintas, kol mirė. Taigi, sadistiniu žiaurumu rusų čekistai nė kiek neatsiliko nuo vokiečių kariaunos. Norint išlikti laisviems, ateities lietuviai to neturėtų už31


miršti. Kiek tokių kankinių dabar mūsų nelaimingoje Lietuvoje ! Nebėra kaimelio, kuriame netrūktų žmonių, kuriame n¬būtų kraujo klanų. Septintame kilometre nuo Jokūbavo, Gribžėnų kaimelyje, Stankaus ūkyje buvo įsikūręs rusų pasienio kariuomenės punkto štabas. Keturiolikos km. pasienio ruože pagautuosius valstybinės sienos pažeidėjus, pirmiausia tardydavo šiame štabe, po mušimų ir kankinimų gyvais išlikusiuosius perduodavo į Kretingos kalėjimą. Paimtuosius sukeistus nukankindavo čia pat štabe ir užkąsdavo kiemo paprūdyje. Apie tai papasakojo Garždų valsčiaus, Gribžėnų kaimo valstietis. Grimalis Jonas, kuris Pikteikių mūšio metu naktį buvęs pakviestas į pasieniečių štabą vertėju. Jis pasakoja: — Štabe radau sėdintį jauną vyrą, kuris buvo labai silpnas. Jo abi rankos buvo sukeistos ir kraujavo. .Dešinioji ranka buvo apvyniota kažkokiu skuduru, bet ir per jį sunkėsi kraujas. Klausiamas, kiek žmonių ėjo tuomet per sieną, atsakė, kad penkiolika ir turėję tik tris parabelius. Po to mane .pašalino, nes sužeistasis, dėl didelio nusilpimo, nebekalbėjo užbaigė J. Grimalis. Rusams išėjus, šio ūkio kiemo paprūdyje buvo rasti trijų nužudytų jaunų vyrų lavonai. Jie buvo užkasti 0,5 – 0,7 m. gilumo duobėse be karstų ir viršutinių drabužių. Tarp jų buvo ir tas jaunasis vyras, kurį. Pikteikių mūšio metu pasieniečių štabe matė J. Grimalis. Ant lavono dešiniosios rankos tebebuvo matytasis purvinasis raištis. Kūne rasta ir naujų sužalojimų: smarkiai buvo sudaužyta galva, sulaužytas kairysis žandikaulis, visai numušta nosis, nuplėštos ausys. Šūvių žaizdos buvo abejose rankose, dešinėje kojoje ir nugaroje. Du nužudytuosius atsiėmė giminės iš Kulių valsčiaus, o vieno, su šūvių žaizdomis nugaroje ir kakle, niekam neatpažinus, kartu su Kretingos vienuolyno paprūdyje rastuoju kankiniu, laidotuvės įvyko liepos mėnesio 32


9-tą dieną, Kretingos naujosiose kapinėse, jų pietrytiniame kampe. Tada į kapines susirinko, turbūt, visi kretingiškiai. Leidžiant karstus į duobę, lyg Baltijos ošimas audroje, graudžiai ir balsiai raudojo kretingiškių nesuskaičiuojama minia. Jau prie daug ko spėjau priprasti, tačiau šių laidotuvių metu ašaros sunkėsi nesulaikomai. Ašaras spaudžia klaiki nežinia, visuotinis žmonių skausmas ir bejėgiškumas.

KARAS PRALAIMĖTAS — SAKO VOKIEČIŲ LAKŪNAI. Po įvykių Skuode, apie 50 stipresniųjų žydų atvarė į Kretingos kalėjimą taip vadinamąjį „Antano“ namą, Vilniaus gatvėje. Liepos mėnesio pirmosiomis dienomis žydus pradėjo kankinti ir palaipsniui šaudyti. Prisimenu, liepos mėnesio 6-ją dieną buvo sekmadienis ir kaip reta gražus. Bažnyčia buvo sudegusi, todėl minia žmonių iš visos parapijos pamaldoms rinkosi į senąsias Kretingos kapines, Prie jose tebestovinčios XVII-jo amžiaus pradžioje statytos, koplyčios. Už 50-m. nuo šios koplyčios yra kalėjimu paverstas, vadinamasis „Antano“ namas, kuriame tarp daugelio kitų kalinių, tebebuvo ir tie skuodiškiai žydai. Didelis triaukštis mūrinis namas yra. U formos, kurio šoniniai sparnai remiasi į gamtinių kalvelių šlaitus, o vidaus kiemas, tarp pastato šoninių sparnų, yra gilioje įduboje. Į šitą kiemą žydus kas dieną po du kartus išvarydavo kankinimams. Mėgstamiausias kankinimo .būdas, tai versti žydus greit ropoti pasiremiant alkūnėmis ir keliais. Ant atsiliekančiųjų riebūs žandarai užsisėsdavo visu savo svoriu ir stipriai mušdami lazdomis, žydus versdavo greit ropoti į kalną. Stipresnieji per kits kitą, per draugų galvas, prasiskverbdavo į priekį, o nelaimingieji silpnesnieji, pernelyg daug gavę mušti, visai nusilpdavo ir nebegalėdavo judėti. Tada budelių vyresnysis įsakydavo baigti „užsiėmimą“. Po keletą žydelių nuo žemės nebepasikel33


davo. Prasidėdavo tų žydelių šaudymas. Iš likusiojo drebančių žydų būrio, žandarai paimdavo porą stipresniųjų ir įsakydavo jiems pakelti nuo žemės jau nebejudančią auką ir laikyti už pažastų. Tada prieidavo vienas iš budelių ir iš nedidelio atstumo paleisdavo į auką po ar du šūvius iš pistoleto. Tokiu pat būdu sušaudydavo ir kitus, nuo žemės nebepasikeliančius žydus. Čia žydus šaudė tik vokiečių žandarai. Prieš pietus nušautuosius sumesdavo į čia pat esančią kalkių gesinimo duobę. Lavonai duobėje išbūdavo ligi pavakarės, iki antrosios tos dienos egzekucijos. Po šio siaubingo „darbo“, prieš saulėlydį, nužudytųjų žydų lavonus sukraudavo į dvikinkį vežimą ir išveždavo į žydų kapines. Tai kartojosi ištisą savaitę, kol buvo nužudyti visi įkalintieji skuodiškiai žydai. Šių skuodiškių žydų žudynės vyko ir liepos mėnesio šeštąją - sekmadienį, o už apie 60 m., senosiose parapijos kapinėse, vyko pamaldos. Nutilo giesmės aidas. Minia suklupo ant kelių. Vyksta įsikūnijimo paslapties prisiminimas. Tik štai tą iškilmingą tylą sudrumsčia artimi šaipūs, taip jau dabar dažnai girdimi, šūviai. Girdėti žvėriški vokiečių budelių šūkaliojimai ir gailūs, priešmirtiniai, aukų aiktelėjimai. Dangus ir pragaras čia pat, vienoje vietoje. Kristau ! Tu pats kentėjai ir gerai žinai, ką tai reiškia. Nesuprantu, kam tiek kančių leidi tam, ir taip jau vargšui, šios žemės Žmogui ? Ką neatleidžiamo Tau, Viešpatie, padarė šie neapsakomai, žiauriai žudomi, žydai? Nebent, už tas žemiškąsias kančias kitame gyvenime bus įsigyjama amžinoji laimė ? Ar ne per didelė būtų tokios laimės kaina ? Gamtoje taip viskas tikslinga ir priežastinga, tat kuo paaiškinti šį visuotinį žmonių kankinimą, prievartą ir niekinimą? Baigėsi konsekracija. Daug garsiau, kaip ligi tol, giedama giesmė. Ji turi nustelbti priešmirtinius žmonių riksmus, budelių šūkaliojimus ir pis34


toletų šūvius. Kokia ten malda, susikaupimas ? Mūsų čia meldžiasi daug, koks pusantro tūkstantio žmonių. Jei mes visa minia išeitume prieš tuos keliolika vokiečių budelių ir pareikalautumėme nutraukti nekaltų žmonių žudymą, gal sulaikytumėme žudikų ranką ? ..Sveikas protas tačiau tvirtina ką kitą. Taip tik padidintume nekaltų aukų skaičių. Ne tie keli akli iš prigimties sadistai, budeliai kalti. Kalta Hitlerio sistema, kalta diktatūrinė valdymo sistema. Diktatūriniai valdymai visur vienodi: saujelės išsigimėlių primesta prievarta visuomenei. Taip atsitiko, kad šias niekuo nepateisinamas nekaltų įmonių žudynes matė ir du vokiečių karininkai lakūnai. Jie trumpam leidžiami atostogų į Vokietiją ir Kretingoje atbūna keletos dienų karantiną, apsišvarinimą nuutėlinimo įstaigoje. Iš tą dieną vykusių pamaldų sugrįžę, šiuos du vokiečių karininkus radome sėdinčius kieme ant suolelio, prie mūsų buto. Jie sėdėjo nusiminę, rankomis susiėmę galvas. - Krieg ist verloren ! - /Karas praloštas/ - nekreipdamas į mus dėmesio, garsiai ištarė jų vienas, su geležiniu kryžiumi ir dviem sužeidimo juostelėmis ant krūtinės. - Mudu kariaujame nuo 1939 - metų, rugsėjo pirmosios dienos. Žiauriai kovojome su lenkais. Mums buvo įsakyta šaudyti į besitraukiančius civilių beginklių žmonių būrius. Tačiau tokių žiaurybių, kokias matėme čia, Kretingoje, negalėjome įsivaizduoti. Ką mes savo drąsa ir krauju laimime fronte, tie kiaulės /rudmarškiniai/ visiškai sugadina užfrontėje. Matytos belaisvių ir žydų kankynės sakyte sako, kad karas jau praloštas. Mes manėme, kad tokios pesimistiškos nuotaikos karius užklupo todėl, kad po gerų atostogų vėl tenka grįžti į frontą. Tačiau, kai jie pasisakė vykstą atostogų į namus, jų prislėgta nuotaika vertė susimąstyti. Iš tikrųjų, tokios nuotaikos, jei kol kas jos ir pavienės, greit gali virsti epidemija. Žydelių žudynės vyko dar visą savaitę. Nematytos žiaurybės nepabai35


dė žmonių, kaip to tikėjosi vokiečiai. Atvirkščiai. Vokietis tapo antruoju dideliu lietuvių priešu. Žmonės pradėjo masiniai išsisukinėti nuo jų įsakymų vykdymo, ėmė šalintis iš darbo, trauktis iš miestų į kaimus. Mūsų pramkombinato žinioje buvo keturiolika malūnų. Tolimesnieji ėmė gesti. Dažniausiai, pagrindinių transmisijų goliuose aptikdavome smėlio, tačiau diversantų nebandydavome ieškoti, nes pirmiausia nukentėtumėme patys pramkombinato vadovai. Darbas pasidarė nebeįmanomas ir netikslingas, todėl ieškau progos iš jo išeiti. Aplinkui vien žudynės. Rudenėjant sunaikinamos paskutinės žydės ir jų vaikai. Stebiuosi, kaip greit žmogus pripranta prie naujų terminų, naujų sąvokų. Buvome pripratę naikinti piktžoles, na dar parazitus, peles ir panašiai. Nebuvome girdėję, kad būtų naikinami niekuo nekalti gyvi žmonės, vaikai, moterys, dargi su žindomais kūdikiais ant rankų, nukaršę seneliai ir invalidai. Tai siaubas, deja dabar kasdieninis. Dar vasarą, Dimitravo lagerio barakuose buvusias ruses moteris išdalijus apylinkės žmonėms, netrukus čia iš visur sugabeno gyvas ligi tol išlikusias žydes su vaikais. Visaip žmonės spėliojo apie jų likimą, to ilgai laukti neteko. Jau rudeniop, vieną rytą į Dimitravą suvažiavo kelios lengvosios mašinos su geštapo, kariškiais. Tikrino žydes. Žadėjo leisti į darbus, palengvinti jų gyvenimą. Kad tai būtų labiau panašu į tiesą, netgi kai kuriuos 5 - 8 metukų žydų vaikus budeliai išleido pas gyventojus pasirinkti maisto Apie paskutiniąją žydžių gyvenimo dieną Dimitravo stovykloje papasakojo viena mano pažįstama Jazdų kaimelio gyventoja. — Vienas, tokių 7 metukų berniukas, vedinas 5 metukų subudusią, garbanotais plaukeliais, labai didelėmis gražiomis akimis, mergytę, matyt, savo sesutę, tą popietę nedrąsiai pasibeldė į mūsų butelio duris. Iš karto supratome, kas jie ir ko jiems reikia. Pavalgydinau ir atriekiau papentį duonos, kurį įdaviau vaikams neštis namo. Tokių gražių vaikų nebuvau 36


dar mačiusi. Kad būtumėm supratę, kad būtumėm nujautę –ašarodama tęsė pokalbį, iš seniau man pažįstama moterėlė. — Jau sekančios dienos rytą sužinojau, kad išvakarėse žydes budeliai nusivarė į Joskaudų mišką ir piliakalnio, vadinamo „Alkos“ kalnu, papėdėje visas, kartu su vaikais, sušaudė. Su keliom kaimynėm tuojau nulėkiau prie piliakalnio, kad įsitikinti, ar tai tiesa. Taip, tiesa! Netoli nuo piliakalnio papėdės pilkavo didelis pailgas, ką tik sukastos žemės kaupas. Aplinkui žolė sutrypta, mėtėsi smulkių skudurėlių, skardinių lėkštelių, drabužių, dalių ir sukruvintas, mano vakar vaikams paduotasis duonos papentis. Kad būčiau nujautusi, tų angelėlių tą pavakarę tikrai nebūčiau leidusi išeiti - ašarodama užbaigė pasakoti mano pažįstamoji.

DARBAMS Į VOKIETIJĄ. 1942 metų, kovo mėnesio 19-tą dieną pro Kretingą pravažiuoja pirmieji ešalonai su rusų žmonėmis darbams į Vokietiją. Jie begalo išbadėję, todėl iš traukinio kartais po keliolika, žmoniškesniems vokiečių sargybiniams „nepastebint“, prasmunka į miestą pasirinkti. Pas mus užėjo moteris gyvenusi Peterhofe ir labai sunykusios dvi jaunos merginos. Jos pasakoja, kad pafrontėję žmonės masiniai miršta badu. Atkasami pernai mūšių metu nukauti arkliai ir suvalgomi. Išbadėję žmonės eina po 30 — 50 km. į kolūkių laukus ieškoti kopūstų stiebų. Gyvename Kretingsodyje, Basanavičiaus gatvėje, prie upės. Pro langą gerai matyti, kaip nuo geležinkelio stoties pusės, pakalniui, vis eina ir eina, būreliais ir pavieniui, Vokietijon vežamieji žmonės. Dar nepriėję mūsų gatvės, dauguma jų sustoja ir ima nusirenginėti, nors lauke dar gana šalta - minusinė temperatūra. Nusirengtus megztinius, o neretai ir viršutinius baltinius bei sukneles, nelaimingieji siūlo mainyti į duonos papentį, keletą bulvių, labai maža tėra tokių, kurie iš jų paimtų kokį drabužį, tačiau 37


dauguma atiduoda jiems paskutinius maisto likusius. Štai pas mus užsuko jaunas, kaip jis pats sakosi, dar tik septyniolikos metų vaikinas. Jis jau apžėlęs gyvaplaukiais, labai nusilpęs, rudai gelsvos spalvos oda, sulysęs prakaulus veidas jį padarė paliegusiu seniu. Paduotą duonos riekę liepiame valgyti neskubint, kad nesusirgtų. Jam tebevalgant, užeina su nusirengtais drabužiais rankose kelios jaunos moterys. Jos siūlo savo skarmalėlius. Žinoma, neimame. Jos giliai nusimena, žiūri į joms pačioms labai reikalingus drabužėlius ir tyli. Pralinksmėja tik po to, kai žmona padeda joms lėkštes liesos sriubos ir po riekutę duonos. Aišku, šiandien mes ir mūsų mažyliai vaikai pietų nevalgysime... Merginos, išvalgiusios po lėkštelę sriubos ir kelionei gavusios po kelis gabaliukus seniau sudžiovintos duonos, dešimtimis kartų kartoja padėkos žodžius, iš kambario eina atbulos ir visą laiką žegnojasi, žegnojasi ir žemai lankstosi. Jų veiduose blizga dėkingumo ašaros. Mums gera, kad nors trupiniais galime padėti žmonėms jų nelaimėje. Už savaitės mes vėl gausime normelę duonos, o jie sakosi duonos nematę jau keliolika dienų. Tik šiandien sakę, kad pradėsią duoti po 300 gramų duonos dienai. Žmona išeina į geležinkelio stotį pasižiūrėti pravežamųjų žmonių. Grįžusi pasakojo mačiusi tą leisgyvį vaikiną ir dvi pas mus buvusias merginas. Jie, kartu su dar keliolika, žmonių, klupojo sniege priešais vieną vagoną. Ginkluoti prižiūrėtojai grasinę, kad pasišalinusius į miestą ateityje šaudysią vietoje. Tai vienur, tai kitur, vagonuose verkia maži vaikai. Ką tik žmonai grįžus nuo stoties, pas mus užėjo stipriai išgėręs vokiečių kareivis ir ima skųstis likimu. Jis į frontą išėjęs savanoriu ir ten jau du kartus sužeistas. Namuose palikęs jauną žmoną ir dvi mažas dukreles. Šiandien iš namų gavęs laišką, kuriame tėvas ir sesuo rašo, kad jo žmona pradėjusi eiti su kavalieriais. Todėl jis ir pradėjęs gerti. Karą lydi ištisa virtinė visokių nelaimių. Įsigali chaosas. 38


Šiandien, kovo mėnesio 22 - ji diena. Trys metai, kaip atplėštas Klaipėdos kraštas. Tiek metų tęsiasi chaosas, paskutiniuoju metu apėmęs visą pasaulį. Vis nauji ešelonai su išbadėjusiais žmonėmis vyksta Vokietijon. Nežiūrint griežčiausių draudimu, iš vežamųjų Vokietijon pasprunka nemažai išbadėjusių žmonių į miestą. Pas mus užėjo suvargusi, dar jauna, rusė moteris. Valgydiname, o ji pasakojasi. — Lankiau institutą, dirbau felčere. Motina Smolenske, sesuo Vorošilovgrade - pasakoja ji. Karas ją užklupęs Puškino miestelyje. Padėtis ten buvusi baisi. Ji mačiusi suvalgytų vaikų likusius. Klausantis šiurpas ima, o kaip pergyvenama tikrovė ? Suprantama, ir šiandien liekame be pietų. Karo metu vadovauti stambesnei įmonei labai sudėtinga. Daug kur pradeda atsirasti diversinių „gedimų“, kuriuos aiškintis yra tas pats, kaip ir kilpą nerti sau ant kaklo. Todėl pakartotinai prašausi atleidžiamas iš darbo. Nuo balandžio mėnesio galo aš jau ne pramkombinato direktorius. Nustojau darbo, tačiau, jaučiu ne liūdesį, o palengvėjimą. Jaučiuos lyg kokią sunkią naštą nuo pečių nusimetęs. Mieste nebėra kas veikti. Darbo kitur nė nemanau prašytis. Gresia išvežimas darbams į Vokietiją. Nieko kito nelieka, kaip prašytis priimamiems kaime pas gimines. 1942 m., vasaros viduryje, visam karo laikui apsigyvename Skuodo rajone, Tauzų kaime, pas žmonos tėvus. Žinoma, ir čia ne pyragai, bus vargo, nes tėvai nusenę ir gyvena sūnaus, žmonos brolio, išlaikomi. Saugus vargas vieni niekai. Dabar svarbu pergyventi karą, išlikti gyviems. Nuošalus Tauzų kaimas yra toli nuo vokiečių akių, gyvenimas čia saugesnis.

39


MARIJA GELMAN. Karo audrai nuslinkus į rytus, Kretingos apskrityje liko apie 300 įvairaus amžiaus rusių moterų. Didelė jų dalis buvo karininkų žmonos. Netrukus šios moterys buvo suvarytos į Dimitravo .koncentracijos stovyklą, bet jų maitinti nebuvo kuo, todėl apylinkių gyventojams buvo leista jas pasiimti darbams. Daugiau dėl žmoniškumo, negu iš reikalo, vieną jų, Mariją Gelman, kilimo iš Leningrado, pasiėmėme ir mes. Marija Gelman jaunutė leningradietė. Jai neseniai suėjo 19 metų. Ji baigusi vidurinę mokyklą ir braižybos kursus, o prieš pat karą buvo atsiųsta dirbti į vieną karinės statybos dalinį. Čia ją užklupo, karas. Marija tamsiaveidė, smulkutė, labai lėta, augusi dideliame Leningrado mieste, nemoka jokio mūsiškio darbelio, tačiau ji labai paslaugi, drausminga ir švelnaus būdo. Ji komjaunuolė, bet domisi ir filosofinėmis temomis, religijos klausimais. Kad Marija komjaunuolė, žinome tik aš ir žmona. Kiti to neturi žinoti. Marija su žmona retkarčiais nueina į pamaldas. Po kiek laiko Marija ima ruoštis pereiti į katalikų tikėjimą. Ji uoliai mokosi pagrindinių tikėjimo dalykų. Tačiau vėl sukrėtimas. Ruses moteris atima iš miesčionių ir pasiūlo .susirasti darbą kaime, darbo nesusiradus teksią grįžti į Dimitravą. Lyg kūdikis apsiverkia Marija, Kai ją 1942 m. gegužės mėnesio pradžioje iš mūsų pasiima turtingas ūkininkas. Už savaitės, tai yra, gegužės 16 - tą dieną į Kretingą atvyko Teisių vyskupas. Iš kaimo iškvietėme Mariją ir ją vyskupas pakrikštijo. Prašome vokiečių, kad ją paliktų pas kūmą, tai yra pas mano žmoną, bet be pasekmių. Ji vėl grąžinama ūkininkui, kaip vėliau sužinojome, ne labai humaniškos prigimties žmogui. Nežiūrint to, Marijai tai suteikė nusiraminimą. Dabar ji ramesnė ir linksmesnė. - Baimė lyg migla nuo manęs nuslinko. Grįžo pasitikėjimas ateitimi, noras gyventi ir viltis išlikti gyvai - pasakoja mums Marija. 40


Kaip vėliau sužinojome, ūkininko būta šykštaus. Marija buvo verčiama dirbti visus tarnaitei merginai privalomus darbus: melžti karves, kurių ligi užaugant ji nebuvo mačiusi, šerti kiaules, gaminti šeimynai maistą, plauti skalbinius ir kt. Nors Marija nesiskundė, bet matėsi, kad ne į geras rankas pateko; jos prie fizinio darbo nepratusios rankos buvo pašiurpusios, kietos ir susvilinėjusios. 1943 m. ruses moteris iš valstiečių surinko ir išvežė į Vokietiją darbams. 1945 m. vasarą, jai grįžtant iš Vokietijos, Marija buvo užvykusi pas mus, tačiau vėliau ryšys su ja nutrūko. Buvo kalbama, kad dauguma grįžusiųjų iš prievartinių darbų Vokietijoje, buvo paimti į „filtracijos“ lagerius ir įvairiam laikui teisti.

TĖVELIS IŠĖJO LOVOS PAKLOTI. Kaip labai reta išimtis, Salantų miestelyje iki 1942 metų pavasario buvo palikta nenužudyta viena penkių asmenų žydelio šeima. Tėvas buvo amatininkas - odininkas. Nesant, kas galėtų jį pakeisti, žydelis buvo paliktas gyventi tol, kol ką nors iš lietuvių išmokys to amato. Mokyti jis sutikęs su sąlyga, kad mokymo laikotarpiu nenužudys jo žmonos ir vaikų. Dar geštapo prašęs, kad atėjus laikui mirti, nužudytų visą šeimą kartu ir palaidotų vienoje duobėje. Ši kuklų žydelio prašymą geštapas prižadėjęs patenkinti. Mokymas užsitęsė iki pavasario. Toliau vokiečiai nebesutiko laukti ir balandžio mėnesio 25 - tą dieną, pavakarėje, šio žydelio šeima buvo iškviesta į Salantų policiją, kur jų jau laukė, budeliai. Policijoje vyrui buvęs įduotas kastuvas ir su stipria apsauga išvarytas į žydkapį išsikasti duobės sau ir šeimai. Žmona su vaikais buvusi palikta Salantų policijos būstinėje. Vaikams greit nusibodo laukti, užsinorėjo miego ir ėmė prašyti motinos, kad juos paguldytų. Motina, seniai išverktomis ašarotomis akimis, 41


vaikus glamonėjanti ir .raminanti: „ palaukite vaikeliai, tėvelis jau išėjo lovelės pataisyti. Tuojau eisime amžino miego“. Vaikai, tų skausmingų motinos žodžių dar nesupratę, tik kraipę galvutes ir prašęsi miego. Pagaliau grįžęs vienas budelių ir žydę su trimis vaikais, dailiais papūrgalviais, išsivaręs į žydkapį.

BUVO VALGOMA ŽMOGIENA. Birželio mėnesio pirmosiomis dienomis vėl ėmė užeidinėti į Vokietiją darbams pravedamieji badmiriai žmonės. Tarp daugelio jų, užeina du vidutinio amžiaus smarkiai išbadėję vyrai. Vienas jų sakosi esąs suomis Kijūru Mikvei, gimęs 1903 motais Leningrade, truputį moka vokiškai. Įsišnekame, kol žmona ką nors suras jiems pavalgydinti. — Aš dirbau prie apkasų kasimo darbų. Gaudavome po du šimtus gramų duonos ir šilto virinto vandens. Ištrukus vos begalėjome paeiti, nebenulaikėme rankose kastuvo. Mušdavo lazdomis, guminėmis atraižomis ir spardydavo spardydavo, kur pakliuvo. Po tokio mušimo, dažnai vienas kitas nebegalėdavo atsikelti. Tokį nutempdavo į pašalį ir čia pat nušaudavo. Iš bado sutindavo kojos ir galvos. Kai kurie nebematydavo akimis. Tokius tai pat nušaudavo. Jausdami, kad nebeištvers, daugelis pasikardavo. Norėdami gyvybę pratęsti, mes suvalgėme seniai pastipusius arklius, kates, šunis, augalų šaknis ir sušalusius nušautus žmones. Mano žmona ir trys vaikai mirė badu mano akyse. Aš žiurėjau į savo mylimųjų žmonių gęstančias akis, pagalbos prašančias rankas ir apart gailaus šuniško inkštimo ir cypimo, niekuo jiems padėti negalėjau. Bejėgiai buvo kuo norą padėti ir nelaimės draugai. Labiau ištinusieji šalinosi nuo mirštančiųjų draugų, nes taip tikėjosi, šiuo metu niekam nereikalingą, savo gyvybę pratęsti dar bent dienelei — užbaigė Kijūra. Mums besišnekant, žmona išvirė neskustų bulvių. Mikvėjus vieną 42


bulvę nulupo, o kitas pasigardžiuodamas valgė su lupenomis. Maža pasakyti - valgė, bulves jis į burną kimšo, lyg mėsą į mėsos malamąją mašinėlę, be perstojo. Išprakaitavo jo kakta, nevalomą nosis ištįso ir Mikvėjus darosi visai nebepanašus į kultūringą suomį. Suomis pakelia galvą nuo lėkštės, kai jos vidus bent kelis kartus apsuktas liežuviu.. Dabar jis susigrėbia dėl nosies, kuri visą valgymo laiką, tarp mūsų kalbant, buvo labai per ilga. Ką su žmogum padarė badas.

SUNKŪS EVAKUOJAMŲJŲ KELIAI. Šių 1942 - jų metų spalio mėnesio naktys labai tamsios. Netaisomi keliai prašlapę, duobėti ir purvini. Naktis iš spalio 28- tos į 29 - tą dieną ypač tamsi, nors pirštu akin durk. Drėgnas oras, šarminės miglos prisigėręs, skverbiasi per rudeninio palto nepastebimus plyšelius iki pat širdies ir laiks nuo laiko priverčia sudrebėti. Šią tamsią ir darganotą naktį mūsų, Pakuršės žemaičių , vieškeliai pilni kaimietiškų ratų brazdėjimo ir triukšmo. Kartkartėmis pasigirsta tolimas arklio šnirpštimas, šuns tolimas amtelėjimas, arba net garsiau ištarti žmogaus žodžiai: no! Kur?! Noo!... Šią naktį į mūsų valsčiaus daugelį kaimų is Kretingos geležinkelio stoties parveža, dažniausiai nedarbingas, iš pafrontės evakuotųjų rusų šeimas. Jų daug. Po vieną - dvi šeimas tenka kiekvienam kaimui. Nenoromis prisimena pergyventosios praėjusiųjų metų, birželio mėnesį, bolševikų - rusų pridarytos nelaimės lietuviams. Šokteli pykčio kibirkštėlė, bet neradusi jokio pagrindo, greit išblėsta. Kuo šie vargšai, žmogiški padarėliai, kalti, kad lietuviams teko pergyventi trėmimą, žudynes Rainiuose, Pravieniškėse, Kretingoje ir dešimtyse kitų vietų,. Nėra tarp jų minėtųjų žudynių ir mūsų nelaimių kaltininkų. Pro šalį važiuoja, sunkiai pakrautas vežimas. Kiek, ko ir kaip vežimas 43


pakrautas, toje tamsoje neįžiūrėsi. Pasisveikinu ir iš atsakomojo balso atpažįstu kaimyną ūkininką. Pradedu įžvelgti „krovinį“. Porinis vežimas stabteli. - Kaip tokioje tamsoje beatsenkate kelią? - klausiu. - Visaip pasitaiko. Nenorint apsivogti, reikia būti akylam ir būtinai ant „sausos“, - su jumoru paaiškino, kartais „lašelio“ nesišalinantis kaimynas ir papasakojo nuotykių iš kelionės. Pasirodo, jo vežama šeima yra iš penkių asmenų: vyras, žmona ir trys vaikai. Norisi manyti, kad tai dar pakenčiamai laiminga, mažai karo tepaliesta, šeima. Tačiau taip nėra. Vaikų motina yra sunkiai serganti. Ji prieš keturias dienas gimdė kelionėje, traukinio prekiniame vagone, 45 bendrakeleivių akivaizdoje, be jokio slaugymo ir medicininės priežiūros. Ką visa tai reiškia, galbūt, apytikriau galėtų suprasti tik jau buvusios motinos. Ilgo, aprūkusio prekinio traukinio viename vagone, ant nešvarių šiaudų saujos, gimdymo skausmuose surakinta, guli jauna moteris. Čia pat stovi bejėgis jos vyras su dviem mažyliais vaikučiais, bet beveik nieko negali padėti savo žmonai. Vyras negali savim užstoti paauglių vaikėzų smalsių, bet šiuo metu visiškai nereikalingų, žvilgsnių. Gimdymo drama tęsiasi. Kelios senutės, nesumanydamos ir neturėdamos kuo padėti, vagono kampe žliumbia, kalba poterius ir žegnojasi, žegnojasi. Kas šiose aplinkybėse gali tikėtis laimingo gimdymo ? Gimdyvė ištvėrė ir pagimdė sveiką kūdikį. Po dviejų dienų ji su savo trapiuoju ryšulėliu išlipo ir sargybos lydima, su kitais bendrakeleiviais nuėjo į pereinamuosius barakus Kretingos geležinkelio stotyje. Čia ją ir rado mano pažįstamas kaimynas Ignas Stanius, ūkininkas iš Kernų kaimo. Nors ir sunkios karo naštos slegiami, dauguma žemaičių ūkininkų tebebuvo jautrūs žmonių nelaimėms, neposelėjo nelaimingiesiems rusams keršto, bet stengėsi bėdoje padėti. Taip ir šiuo kartu dauguma ūkininkų vežėsi namo slaugyti senelius, moteris su mažais vaikais, ligonius. 44


- Jaunus, sveikus, atsiras kas paima, o šiuos ? Jau dvi dienas šąlo barakuose ir neatsirado, kas paima - užbaigė I. Stanius. Toks jau tas lietuvis. Jis verčiau pats kęs alkį ir šaltį, nagu matys kenčiantį kokį našlaitį ar senelį. Žinoma, yra išimčių, bet jų nedaug.

ŽMONIŲ GAUDYNĖS. Šiais 1943 metais Žmonių gaudynės prasidėjo gegužės mėnesio viduryje. Jaunesnieji vyrai slapstosi, nenakvoja namuose, sugauna mažai. Geštapas gąsdina ir siunta. Gegužės 17 -ją dieną areštavo Mosėdžio valsčiaus viršaitį Antaną Budrikį. Aišku, gąsdins. Vakarais, saulėlydžiu, dideli būriai įmonių renkasi prie kaimo koplytėlių giedoti ir sužinoti dienos naujienų. Be gegužinėms pamaldoms skirtų giesmių, giedamas: „Dievas mūsų prieglauda ir tvirtybė“, „Pone karaliau“ ir kitos. Tykiame, vėsokame, gegužės vakaro ore gerai girdėti giesmių garsai, sklindantys iš visų aplinkinių kaimų. Ką galvoja šių dienų kryžiuotis ir jų talkininkai apie norimą pavergti taip nepaklusnią lietuvių liaudį ? Aptemus, aplinkiniuose kaimuose daug kur loja šunys. Sugavimo bijantys jauni žmonės šiokią naktį nemiega. Jie rengiasi slėptuves. Su dviem jaunesniaisiais broliais įsirengiame bunkerį avių kūtėje. Po mėšlų pusmetriniu sluoksniu išsikasame erdvią duobę, ją perdengiame pusrąsčiais ir vėl užkrauname mėšlais. Žemes maišais išnešame į netoliese esančius krūmus. Vokiečiai į krūmus neina, tat pėdsakų neras.. Į duobę patenkama duobės vidun įstūmus akmenį iš pamato. Dabar, kol vyks gaudynės, kiūtosime slėptuvėje.. Namuose žygiuosis vienos moterys ir vaikais Gegužės mėnesio gale gaudytojai darbavosi Mosėdyje ir aplinkiniuose kaimuose. Pagavo vos keletą žmonių, o ir tie patys daugiausia invalidai. Šauklių kaime, gaudytojai išardė vestuves. Pirmiausiai pasigavo piršlį, o sužeistas jaunasis pabėgo kartu su kitais vestuvėse buvusiais jaunais vy45


rais. Moterų ir senesniųjų vestuvininkų gaudytojai nelietė, nors iš jaunosios tyčiojosi, prašėsi pirmosios nakties. Gaudytojų nervams gadinti, jiems išvykus į kitą kaimą, gaudynių audros nusiaubtuose kaimuose, ant greitųjų susibūręs jaunimas imdavo dainuoti patriotines dainas. Tegu klausosi išgamos lietuviai, kryžiuočių talkininkai. Per pakartotinas gaudynes Mosėdyje ir jo apylinkėse, pagavo, regis, penkis jaunus vyrus. Sugautuosius išvežė surakintus, priraišiotus prie ratų gardžių, kaip pavojingiausius nusikaltėlius. Vokiečių pergale niekas nebetiki. Vokiečiai ir jų talkininkai siunta. Rekvizuojami arkliai, Tačiau už tris kilogramus lašinių jie vėl grąžinami savininkams. Birželio mėnesio pirmojoje pusėje vėl registruojami žmonės. Šį kartą privalo registruotis 1912 - 1918 metais gimę vyrai. Kaip ir anksčiau, registruojasi tik invalidai. Pasakojama, kad Latvijos miškuose esą daug dezertyrų. Jie pavieniai ir būreliais užeina pas ūkininkus maisto. Kai vienas ūkininkas apie juos pranešęs policijai, jis tą pat dieną, dingęs. Kitą dieną į tą ūkį atėjęs elgeta ir „pamiršęs“ savo krepšį. Patikrinus, krepšyje buvę rasta nužudyto ūkininko galva. Manome, kad tai gandas, tačiau gana pamokantis. Kalbuosi su vienu seniau sugautuoju ir šešias savaites kalėjusiu Dimitravo lageryje pažįstamu mosėdiškiu. - Tegu nė šuva ten nepakliūva. Dienai gaudavome po du šimtus gramų duonos ir du kartus šilto vandens, kuriame plaukiojo kelios kopūstų lupenėlės. Tas kiaurai permatomas vandenėlis buvo vadinamas kopūstais. Naujai įkalintųjų po tris mėnesius ir ilgiau niekas netardė, nei skyrė bausmės. Bjauriausia, tai nežinojimas, kas tavęs laukia. Taip po kelis mėnesius čia iškentusius žmones, didelėmis grupėmis išveždavo darbams į Vokietiją. Badžiusius iš Dimitravo pabėgti ir pagau46


tus žiauriausiai sumušdavo, o kartais ir nušaudavo - papasakojo pažįstamas mosėdiškis. Iškalėjus Dimitrave šešias savaites, mano pažįstamasis patekęs į apie 140 žmonių grupę, skirtą išvežimui Vokietijon. Atvežus į Šiaulius, vienas nežinomas policininkas jų vagonui slapta perdavęs nedidelę geležinę štangelę. Išvažiavus iš Šiaulių, jie su ta štangele prasiardė grotuotą vagono langelį ir, traukiniui einant, po vieną visi iš vagono pabėgę. Sekančiai dienai ginkluotiems traukinio palydovams belikę tik keletas tuščių vagonų. 1944 –siai metais žmonių gaudynės prasidėjo tuojau po naujųjų metų. Dabar gaudomi ir areštuojami ūkininkai, nepilnai atidavę mėsos prievoles. Susirgo kaimynas K. Paulauskas iš Tauzų kaimo, pamatęs, kaip nežmoniškai žiauriai iš šešių mažylių vaikų tarpo buvo išplėšta ir išvežta jauna moteris – našlė. Mosėdžio policininkas Dobrovolskis, dėl mėsos prievolės neatidavimo, suėmė ir į Mosėdžio daboklę pasodino savo motiną. Vokiečiai siunta, lyg musės rudenį. Į kaimus važiuoja nusipenę užfrontės rudmarškiniai. Juos lydi po kelis, dažniausiai raiti žandarai. Labai retas kuris jų yra bent kiek žmogiškesnis. Tačiau mūsų žmonės nuostabiai vieningi. Jie greit suuodžia, kur vokiečiai mano vykti, ir ten greit prasideda „apsivalymas“. Masiniai į miškus genami gyvuliai, loja ir kaukia kaimuose šunys, priešpriešais laksto žmonės. - Kokie tie žemaičiai susnos - stebisi vokiečiai, vikriai žemaičių apstatyti. Tiesa, dabar tvartuose ir miegose švilpia vėjai, tačiau miškai pilni gyvulių, o slėptuvės - grūdų, kitokio maisto. Vokiečiai griebia ir veislinius gyvulius. Skuodo geležinkelio stotyje, atvežtos mėsos prievolei, paršluojasi veislinės kiaulės. Paršeliai išmėtomi, nes vokiečiai nebesitiki sulaukti jų užaugant. Tokios kasdieninės scenos lydi mus visą žiemą ir pavasarį. 47


Jau sėjai prasidėjus, vėl vyksta masinės ūkininkų gaudynės. Balandžio mėnesio 26-tą dieną Tauzų kaime suimama ūkininkė Ona Stasienė. Ji netrukus turės gimdyti, bet tai nieko nedomina. Suimami ūkininkai, kuriems yra likę bent 15% neatiduotų prievolių. Ūkininkai suiminėjami masiniai, būriais. Mosėdžio daboklėje nebėra vietos. Suimtieji talpinami mokyklos rūsiuose ir kitur. Ką tik po tardymo išvedė baltagalvį senelį Eidėjų iš Būdvietės kaimo. Šis seniai išimtininkas ir ūkio nebevaldo, tačiau jaunųjų šeimininkų neradus, paimtas senelis. Buvusiam mūsų kaimynui, dabar viršaičiui, Antanui Budrikiui ir paruošų agentui Stonkui primenu, kad ūkininkai suiminėjami be įspėjimo; kad įspėjus, galbūt, jie būtų susitvarkę su prievolėmis, nebūtų reikėję tos panikos. - Matote, mes ir suimame tik tokius, kuriuos paspausdus galima tikėtis naudos - paaiškina vokiečių talkininkai. Vėliau, besišlaistant valsčiaus raštinėje tarp gerai pažįstamų tarnautojų, paaiškėjo, kad visa eilė pažįstamų stambių ūkininkų nuo prievolių yra visiškai atleisti, ir neretai dėlto turi kentėti nekalti vidutiniokai ūkininkėliai. Gaunu leidimą aplankyti kalinamas moteris. Šiam darbui išimtį padarė iš seno gerai pažįstamas viršaitis. Kaip jau minėjau, daboklėje nebesant vietos, kalėjimas praplėstas buvusios mokyklos rūsių sąskaita. Nedideliame rūsio kambarėlyje yra šešios kalinės. Dauguma jų verkia. Įėjus mane apspinta šimtais, klausimų. Svarbiausias jų: koks jų likimas? Ar neišveš į Dimitravą?.. Kiek galėdamas Jas raminu. Kad nors tie žalčiai vokiečiai mus kankintų, o dabar savi savus pjauna bjauriau, kaip šunys. Kur mūsų savivalda? Kur Plechavičius? - pristoja įtūžusi ir karingai nusiteikusi moteris. Kitos moterys ima balsiai verkti. Palikęs atneštą maistą ir pažadėjęs kuo galėdamas joms padėti, su skau48


dinčia širdimi, apleidžiu moterų kalėjimą. Kuo aš joms galiu padėti? Gal būt, tik kartu paverkti? Vietinės valdžios akyse esu veltėdis, nedirbu valstybei /tikriau vokiečiams/ naudingo darbo, todėl galiu būti laikomas vokiečių priešu. Gelbsti tik tai, kad viršaitis Antanas Budrikis ir Mosėdžio policijos viršininkas Baltuonis iš mažens gerai pažįstami, kartu mokėmės Skuodo gimnazijoje. Ne kartą jų nusižeminęs prašau, kad neįtrauktų į Vokietijon vežtinųjų sąrašus. Taigi, nestiprus iš manęs kalinių užtarėjas. Kuo šios moterys kaltos, kad jų namuose nieko nebeliko ? Dauguma šių moterų yra našlės, atplėštos nuo mažamečių vaikų, dabar tamsiame rūsyje blaškosi, vietos neranda. Jų guolis - apgedusių šiaudų sauja, o gėrimas — sūrios ašaros. Suimtųjų yra žymiai daugiau. Jie ramesni. Man besidairant, atveža didelę grupę suimtųjų ūkininkų nuo Šačių. Prie vieno vežimo kilo triukšmas. Pasirodo, viena suimtoji moteris čia pat ruošiasi gimdyti. Vietoje maisto, ji turi pasiėmusi ryšulėlį su vystyklais būsimam kūdikiui. Iš vežimo pareigūnai ją kelte iškelia ir paguldo ant drėgnos, dar labai šaltos, žemės. Tarpais moteris raičiojasi ir vaitoja. Prieina pora vokiečių ir . keli lietuviai pareigūnai. Jie apstoja gulinčiąją moterį ratu ir dėl nelaimingosios karštai ginčijasi. Pagaliau įsakoma tą moterį išvežti namo. Į valsčiaus erdvų kiemą vis daugiau renkasi žmonių. Girdėti šnibždant, kad suimtuosius veš į Dimitravą, o iš ten į Vokietiją. Į kiemą suvažiuoja keliolika tuščių ūkininkų vežimų. Kieme išrykiuoja kalinius. Prasideda pakrovimas. Į pirmąjį vežimą pasodina jau minėtąjį senelį išimtininką Eidėjų ir dar porą baltagalvių. Prie šių senelių į vežimo galą įsirėdė automatu ginkluotas policininkas, žinomas Salantų žydų žudikas. Tai blogas ženklas ir dauguma susirinkusiųjų ima šluostytis ašaras. Vienas SA uniformą vilkįs nutukęs vokietis, su pistoletu rankose, švaistosi tarp suimtųjų ir visiems grasina. Budeliai nepastebi, kad patyliukais ir žmonės 49


jiems grasina. - Rupūžės! Nebeilgai josite mums ant sprando! Tuo tarpu paaiškėja, kad keliolika moterų, kurios buvo kalinamos mokyklos rūsyje, išėmė grotuotą langą ir pabėgo. Nebematyti ir sargybinio, kuris jas prižiūrėjo. Vokiečiai dar labiau ėmė siusti ir skubinti. Viso į 12 vežimų pakrovė 38 suimtuosius. Jų tarpe matau pusbrolį Stasį Roką iš Šakalių kaimo, pažįstamus: Mickų, Tumą, Džiugelį ir daugelį kitų. Moterų belikę tik keturios. Jos prašo pažįstamųjų, kad prižiūrėtų be globos paliktus jų vaikus. Vienas iš išvežamųjų ūkininkų prašo savo pasilikusįjį kaimyną, kad šis pasėtų į jo lauką bent kelis pūrus grūdų, nes jis pats nebesitiki sėjos metu grįžti, tačiau viltis sugrįžti, matyt, jo visiškai dar neapleido. Suimtųjų kolona pasijudina. Žmonės nusiima kepures. Išvežamieji ir pasiliekantieji atsisveikina rankų mostais. Erdvus valsčiaus kiemas ūžia nuo žmonių minios raudojimo. Vienas suimtųjų, baltagalvis senelis, ilgai dar mojuoja kepure, o vėjas taršo jo baltus retus plaukus. Jis nebesitiki dar kartą matytis su savaisiais. Skaudu. Smarkiai gelia širdį. Minia bejėgė. Ji be vadų, savųjų išgamų išduota, vaitoja, kaupia kerštą, tačiau nė pati nežino, kam. Svetimtaučių priešų pastangomis viskas baigiama sujaukti. Nauja diena, vis naujas bjaurus siurprizas. Kolona su suimtaisiais dingsta gatvės posūkyje. Kieme liko iš suimtųjų atimtieji gyvuliai, kurie jau seniai nešerti ir yra neramūs: karvės baubia, arkliai žvengia. Matyt artėja atomazga. Rudenį ir musės piktesnės.

FRONTAS ARTĖJA. Chaosas didėja. Birželio mėnesį registruojami arkliai, tikrinamos karvės. Daug jų paimama. Kursuoja gandai ir prasimanytos „naujienos“. Krito Vilnius. Vyksta naujos žmonių gaudynės prieštankiniams apkasams kasti. Nepaklaususiuosius grasinama sušaudyti. Stengdamiesi išsaugoti 50


vaikus, už juos apkasų kasti dažnai išeina baltagalviai seneliai. Už mano jaunesnįjį brolį Aleksą išvyksta 70 metų amžiaus tėvas, Pranas Jablonskis. Per tris paskutiniąsias dienas prie prieštankinių griovių kasimo į Kulių valsčiaus apylinkes iš Mosėdžio valsčiaus išvyko apie 400 įvairaus amžiaus ir lyties žmonių ir apie 100 vežimų. Liepos mėnesio gale fronto balsai pasiekė Mosėdį. Prasidėjo pabėgėlių traukimas link pajūrio, Vokietijos link. Dauguma jų nežino, kur jis norėtų dabar bėgti. Tiesiog bėga toliau nuo fronto gausmo. Rugpjūčio mėnesio pirmojoje pusėje prasidėjo savanorių organizavimas neva į Lietuvos kariuomenės batalionus. Mosėdyje pavyko suorganizuoti apie 80 įvairaus amžiaus asmenų. Jų tarpe matau 15 - 16 metų paauglių. Į batalioną priimamos ir merginos. Jos dirbsiančios sanitarėmis, virėjomis. Prisirenka apie 20 merginų. Dažniausia, tai įsiregistravusiųjų savanorių draugės. Tokiu būdu, susidaro jauki, iš dalies poruota, gana romantiškai nusiteikusi, „šeimynėlė“. Šios „kompanijos“ vadovais būsią vienas atsargos jaunesnysis leitenantas, keletas bolševikų besibaidančių puskarininkių ūkininkų ir pora perkaitusių studentų. Rugsėjo 17-ją savanoriai susirenka Mosėdyje į iškilmingas palydėtuves. Iš pradžių jie dalyvauja iškilmingame susirinkime, po organizuotai pamaldose, o po iškilmingų bendrų pietų išžygiuoja Salantų link.. Kaikurie „karžygiai“ šluostosi ašaras, išgėrusieji triukšmauja. Tai paprasta žalia mėsa rusų tankams. Jie, galima sakyti, visiškai be vadų ir neapmokyti. Jų ginklai lyg iš muziejaus kolekcijos, atspindi viso šimtmečio vystymosi eigą. Neatsilaiko milžiniška, gerai paruošta, vokiečių armija, jie, blogai paruošto cirko artistai, išgąsdins milijoninę, laiminčią sovietų armiją? Kam tos, nieko nenutuokiančių naivių žioplių, betikslės aukos? Tegu, gelbėdami savo bjauriai suteptas sielas, į betiksią mirtį eina tie, kurie plėšė žydų ir šiaip suimtųjų turtą, o dabar nebepakelia artėjančio fronto gausmo. 51


Taip. Ši, kolkas, komedija, greit ir neišvengiamai baigsis tragedija. Tačiau, kas juos privertė taip sukvailioti ? Bolševikų baimė? Apgaulė? Noras šiame chaose pasižymėti? Matyt, čia yra visko po truputį. Matosi, kad jaunieji, šiame greit besivystančio chaose sūkuryje, pasimetė. Norėtųsi juos perspėti ir sugėdytus išblaškyti. Tegu eina į namus, tegu imasi protingo darbo, tegu nuramina paliktus beverkiančius tėvus. Susigrėbiu. Taip ne tik kalbėti, bet ir mąstyti pavojinga. Ne duok Dieve kam nereikalingam prasitarti, mirtis Dimitrave neišvengiama. Rugsėjo gale užplūdo daugiau rudmarškinių. Jie važinėja po kaimus ir, grasindami sušaudymu, įsakinėja skubiai vežti į Skuodo geležinkelio stotį paskutinius gyvulius. Kaikurie bailesnieji ūkininkai dar šį bei tą veža, tačiau, pajutę, kad vėl gaudomi žmonės, aplinkiniais keliais grįžta namo. Įgrasintas sušaudymu, mūsų šeimininkas Jonas Stasius /sūnus/, dedasi į vežimą, bebaigiančią gražiai smaugti, paskutinę telyčaitę ir ruošiasi ją išvežti į Skuodo geležinkelio stotį. Prašausi palydėti. Kaimo kelyje sutinkame kaimyną, bevežantį aviną. Žmonės begalo įbauginti. Bijo mirti dėl kokio ten gyvulio. Išveža, ką tik dar turi. Išvažiuojame į vieškelį. Turime važiuoti pačiu kelio pakraščiu, nes priešais, nesibaigiančiomis kolonomis, masiniai žygiuoja link Mosėdžio, o toliau ant Salantų, vokiečių kariuomenės likučiai. Daugumą jų vlasovininkai. Graudu į juos žiūrėti. Daugiausia tai ukrainiečiai. Matosi, buvę rinktiniai, gražūs, jauni vyrai. Dabar jie suvargę, purvini ir nusiminę. Jie žino, kad Ukrainoje vėl šeimininkauja bolševikai, o žadėtoji laisvoji Ukraina nutolsta toli už horizonto, į nepermatomą rūką. Kad pratęsti gyvybę nelaisvėje, jie, dėl žadėtosios laisvos Ukrainos, yra dalyvavę mūšiuose prieš sovietų kariuomenę. Kas dabar jų laukia? Pakliuvus rusams, mirtis neišvengiama. Vienintelė viltis - Vakarai. Ir slenka 52


jie ten išsigelbėjimo. Matosi, mūšiui jie jau nebetinka. Privažiuojame Skuodą. Mieste,. Šalia tilto per Bartuvos upę, stoviniuoja keletas šalmuotų vokiečių kariškių. Po tiltu kažkur garsiai kaukši plaktuku. A, tai tiltas ruošiamas sprogdinimui. Ar beverta vežti telyčaitę atiduoti? Netoli stoties sutinkame Mosėdžio valsčiaus viršaitį. Jis patenkintas, kad paklusome jo paskutiniam įsakymui. - Gerai, kad, matė. - sakau švogeriui. - Laikykime, kad mūsų pareiga įvykdyta, o dabar mesk ant telyčaitės dekį, tai dėl „negerų“ akių, ir sukim į kairę. Taip ir padarėme. Pasirodė, kad ne mes vieni tokie gudrūs. Į kairę kitu keliu, per krūmus ant Puodkallų, suka vis daugiau vežimų su neatiduotais gyvuliais. Tyčia neskubėdami į namus grįžtame kitu kelių, pakrūmiais. Telyčaitė vokiečiams nebeteks. Spalio aštuntoji sekmadienis. Mosėdyje vos keliolika žmonių. Daug vokiečių kareivių motociklistų. Jie skuba priešpriešiais. Visi šalmuoti, automatai rankose. Aikštės šiauriniame gale stovi tankas su nukreiptu vamzdžiu Šačių link. Nenutrūkstama virtine per miestelį, Daukšių ir Salantų kryptimis, važiuoja pabėgėliai. Su automatu rankose po miestelį dar laksto ir savanorių vienas iš organizatorių, studentas Pemkus. Nei valdžios, nei policijos Mosėdyje nebėra. Pirmadienį dar anksti mus prikelia netoli įsiliepnojančio mūšio gausmas. Mūšis artėja. Ypač jis stiprus Skuode - Narvydžių kryptimis. Nuo gaisrų dūmų aptemo dangus. Matome, kaip krenta pašauti lėktuvai, o jų kritimo vietose dygsta milžiniški dūmų grybai. Žmonės grėbia kastuvas ir slepia save geresnės mantos likučius. Mes jau niekieno žemėje. Visu kūnu juntame, kaip gauna galą nekenčiamas okupantas, kėsinęsis į mūsų tautos gyvybę ir žemes. Valandėlę lyg ir palengvėja, matant grobuonies agoniją, tačiau ir anapus sviedinių 53


sprogimų linijos vien tik liūdnos apimties tikrovė. Meška veja vilką, o jau abu labu tokiu. Mane skubiai iškviečia pas kaimynus daryti testamento. Testamentą darėsi kaimynas ūkininkas paskutinę akimirką sugalvojęs bėgti į vakaras. Ką jam šiuo klaikiu momentu patarti? Nesibijoti ? Protas neveikia. Dabar paklūstama tik instinktui, tik nuojautai. Vidinis jutimas toks stiprus, kad jam pasakius: „bėk“, tokio nebesulaikysi. Kostas Mackus sėda ant dviračio ir jam žinomais šunkeliais pasileidžia vakarų link. Netoliese, jo užnugaryje, sprogęs sviedinys jo žygį gerokai paspartino ir jis dingo iš mūsų akių. Tuo tarpu virš mūsų praskrenda didelis būrys įvairių tipų rusų lėktuvų. Už penkiolikos minučių, apsukę platų ratą, jie grįžta, ima bombarduoti ir iš patrankėlių apšaudyti mūsų ir gretimus kaimus. Per šį antskrydį žuvo du maži vaikai ir sunkiai sužeisti trys suaugę žmonės.

PASAKOJA LUKŠIENĖ. — Pirmą kartą lėktuvams praskridus ir nieko nedarius, kiek nusiraminame. Suėjome pietauti. Vėl pasigirdus lėktuvų ūžesiui, išbėgame oran slėptis. Netoliese buvę krūmai. Sukritome po eglaitėmis. Ėmė kristi bombos, plyšti sviediniai. Aplinkui vien ugnis, žaibai, tyškanti žemė ir dūmai. Tame pragariškame triukšme išgirdau šalia gulėjusios sesers suklikimą ir lyg kurio tai vaiko sucypimą. Tuo momentu dar nebuvo galima pakelti galvos, nes visur aplinkui tebesproginėjo sviediniai, žaibavo ir rūko. Netrukus dundesys ėmė tolti. Pakeliu galvą. Eglaitės ir kiti čia augę medžiai, tarsi kieno netvarkingai iškirsti, ir kaip papuolė, suversti ant mūsų. Atmetu užkritusius stagarus ir pamatau savo penkerių metų sūnų Pranuką. Jis melsvai išblyškęs ir žiūri į mane pastyrusiomis akimis. Aš grėbiu jį už pažasčių ir noriu pabučiuoti, bet siaubingai išsigandusi su54


dribau šalia ir netekau sąmonės. Sūnus stambios skeveldros perpjautas pusiau ir jau nebegyvas. Atsipeikėjusi girdžiu šalia vaitojant. Tai mano sesuo. Ji guli visa pasruvusi kraujuose ir vos justi, kad ji dar gyva. Šalia jos iš skausmo cypia ir raičiojasi sunkiai sužeistas jos dviejų metukų sūnus. Jam per staibelį nutraukta kojytė, stipriai kraujuoju ties pilvuku. Kūdikį pagirdžiau, užverčiau kojytę ir kaip mokėjau apraišiojau žaizdas. Seseriai skeveldra išplėšusi šlaunį, o jos kakle žiojėjo didelė plati žaizda. Kai aptvarsčiau seserį, pradėjo merdėti jos kūdikis. Kas ir kokią dabar gali suteikti pagalbą? Nebežinojau, kur pulti. - ašarodama baigė pasakoti save nelaimę mano giminaitė Lukšienė. Kiek dabar tokių nelaimingų motinų? Maža prakeikti tiesioginius karų sukėlėjus. Jie ir yra tie patys žiauriejį pasakų slibinai, kuriems aukojami milijonai žmonių, vaikų, senelių. Jie tebėra gyvi ir teberyja savo aukas. Argi neatsiras narsuolių jiems sutramdyti ?

SUGRĮŽO RUSAI IR KANČIOS. Spalio dešimtos vakare į mūsų Tauzų kaimą pirmieji įvažiuoja gurguolininkai. Jau iš tolo girdėti garsiai rusiškai keikiantis, todėl nebėra ko dvejoti, kokie pribuvo svečiai. Tokiais keiksmais savo motinas keikia tiktai rusai. Tai jie, rusai su savąja rytietiška kultūra ir vėl pas mus sugrįžo. Netrukus užsodniu į Žardieną įjojo rusų kareivis. Jis reikalauja pakviesti šeimininką. Išeina senelis, nes jis truputį supranta rusiškai. Kareivis siūlo mainyti arklį į batus, senelis greit pastebėjo, kad tai jų kaimyno Gurauskio arklys, todėl į mainus nesileido, senelis mandagiai kareiviui paaiškino, kad tai kaimyno arklys, todėl į mainus neina. Kareivis tik nusispjauna ir garsiai nusikeikęs nujoja tolyn. Melas ir apgaulė - rusų neatskiriami palydovai. Vėl prasidėjo skundimai, suiminėjimai, tardymai. Mūsų nedideliame 55


Tauzų kaimelyje jau suimti keturi ūkininkai ir vienas mažažemis. Du iš jų žuvo lageriuose, o vienas vėliau miške. Išgrobiami paskutiniai arkliai. Kartais jie „išmainomi“ į visai nuvarytus ir jokiam darbai nebetinkamus. Jei kur nerandama šeimininko, toks ūkis bematant sunaikinamas. Rusų kariuomenė pakrikusi, „trofėjauja“, geria, mainosi. Spalio revoliucijos 27 metų sukaktuvės. Pas mus įsikūrę pafrontės kariai jas stengiasi kuo linksmiau atšvęsti. Tam reikalui jie gauna degtinės, o iš šalies pasirūpina naminės, taip vadinamojo „samagono“. Gerokai įkaušę dainuoja, „atveria“ širdis, rodo savo namiškių fotografijas. Vienas karininkas rodo savo sūnaus fotografiją. Tai dailus keturmetis berniukas. Ant berniuko peties guli daili jaunos moters ranka. Aš spoksau nustebęs. Karininkas mane supranta ir paaiškina. -Tai mano žmonos ranka. Ji buvo šalia, bet aš ją nukirpau ir numečiau, nes iš artimųjų gavau žinią, kad ji tapo man neištikima, ėmė blogai elgtis. Štai ką padarė karas. Tūkstančiai tokių tragedijų, sugriautų gyvenimų. Mūsų Tauzų kaime galulaukėse, mažytę trobelę susirentę, gyveno jauna mažažemių Arlauskių šeima. Joną Arlauskį neseniai suėmė už tai, kad jis 1941 metų, birželio mėnesį, vadinamųjų baltaraiščių buvo pavarytas porai sušaudytų komunistų duobės užkasti ir nežinia kur išvarė. Dideliame skurde namie liko jauna našlė su keturiais mažais vaikais. Vyriausioji duktė Birutė eina septintuosius metukus, o jauniausiajai jos sesutei vos šešios savaitės. Šią šeimą palietė skaudus badas. Nunešiau šiokių tokių maisto produktų. Arlauskienė dar jauna, vos 25 metų moteris, tačiau vyro netektis, kiti rūpesčiai ir baisus nedateklius jos gražių linijų veidą jau gerokai apgadino. Ir šiandien teradau vienus vaikus. Arlauskienė su Birute buvo išėjusios kažkur pas kaimynus uždarbiauti. 3 x 4 m. išmatavimų, vargingai įrengta56


me kambarėlyje kiurkso trys pablyškę liguisti, giliai nusiminę vaikai. Septintuosius metukus einančioji Birutė padeda motinai. Ji plaunanti kaimynų vaiko siaustuves. Penkerių metukų sūnus Jonas, didelių tamsių akių mandagus berniukas, vienas pats prižiūri savo šešių savaičių sesutę Verutę. Verutės galvutė vieni niežai. Ji labai nerami, muistosi ir verkia palubėje pakabintame, iš karklų plėšų pintame, lopšiuke. - Cit! Neverk mano mažyte. Mamytė parneš skanios, skanios duonytės, tokios pat, kaip vakar. Atsimeni? Neverk! Čiūčiuo, liuliuo - ramina Jonukas savo neramią sesutę. Jonukas visaip stengiasi numaldyti sesutę, tačiau ši darosi vis neramesnė ir verkia. Trejų metukų broliukas Adulpis man aiškina, kad jie neturi nei kiaulės, nei mėsos, nei duonos. Jis dar kažką nori sakyti, bet taip ir lieka į mane galvutę pakreipęs, lyg ką būtų nugirdęs. Už nelabai sandarių sienų švilpauja žvarbus vėjas. Pro sientarpius jis prasiskverbia į kambarėlio vidų ir pasiekia pašiurpusį Adulpiuko veidą. Šis giliai susimąsto. Storo lininio audinio visai sudriskę skarmaliukai tik dalinai pridengia jo silpną ir trapų kūnelį, todėl stipriau sukaukus vėjui, jis ima savo mėlynas liesas rankutes stipriai trinti į juodai nublizgintus drabužėlio skvernus. Pagaliau jo akutės nukrypsta į lentynikę, kur „gerais“ laikais visada buvę duonos ir ten akimis kažko ieško, tačiau ten nieko nėra. Pagaliau iš darbo grįžta Birutė. Ji žvilgteri į lentynėlę, ten kur turėjo būti rytmetinės miltinės putros, bet jos ten nebėra Adulpis susigūžė, bet lupti šį kartą negauna. Birutė žino slaptavietę ir iš ten išima vakarykštės bulvynės lėkštelę. Visiems kliūva po tris skilteles bulvių ir po keletą šaukštų liesos, be miltų dulkelės, kiaurai permatomos, sriubos Tos pačios sriubos Birutė įpila į didelį skusto avikailio tūtį, kurį, abiem rankutėm apglėbusi, ima garsiai čiulpti jau aprimusi Verutė. 57


Ką buvau atnešęs, perdaviau Birutei ir, pažadėjęs dažniau užeiti, išėjau. Mūsų mažame Tauzų kaimelyje jau penkios šeimos gedi save vyrų maitintojų. Penkios, arba 20% visų mūsų kaimo šeimų, per vieną mėnesį, skaudžiai pajuto stalinistinį žiaurumą. Mūsų kaimas nėra išimtis. Taip yra visoje Lietuvoje. Stalinizmas žiaurumu lenktyniauja su hitlerizmu. Spėliojame, koks okupantų tikslas? Norima ištisai sunaikinti tautą, ar bus naikinama tik dalinai ir po to kolonizuojama? Vis labiau įsitikiname, kad žmonės masiniai suiminėjami kalti ir visiškai nekalti. Pagąsdinus randama ir judošių, kurie okupantui dirba pusvelčiui. Jų tarpe daug buvusių uolių tarnautojų vokiečiams - seniūnų, viršaičių, net buvusių šaulių būrių vadų. Jau 1944 metų gale prasidėję areštai, 1945 metų pradžioje labai suintensyvėjo. Kaip ir vokiečių okupacijos metu, mažai kas pakluso mobilizacijai į kariuomenę. Prasidėjo masinis jaunų vyrų bėgimas į mišką ir į pogrindį. Blogas šio reiškinio pasėkmes suprato vietinė valdžia, todėl mobilizuojamojo amžiaus vyrus ėmė skirti įmonių vedėjais, verbuoti miško kirtimo ir panašiems darbams, kur laikinai buvo broniruojama nuo mobilizacijos į kariuomenę. Kretingos apskrities vietinėje pramonėje, jos pramonės kombinate, kuriame dirbau direktoriumi, „prisiglaudė“ apie 250 mobilizuojamojo amžiaus jaunų vyrų. Tokiu būdu jų didelė dalis buvo išsaugota nuo žuvimo miške, arba svetimųjų sukeltame kare. Karinis komisariatas, žinoma, suprato vietinės valdžios pastangas išsaugoti jaunimą, bet karas ėjo į pabaigą, tad į šį karinės prievolės apėjimą, dažniausiai žiūrėjo be didesnio dėmesio. Jie pasitenkino naminės degtinės prievole, kuri vidutiniškai siekė po penkis litrus už žmogaus broniravimą pusei mėnesio. Prasidėjo jaunų vyrų, ratuotų „vermachtais“ - apie 20 litrų talpos bakais, su namine degtine kelionės į Salantus, kur buvo įsikūręs Kretingos 58


apskrities karinis komisariatas. Didžioji degtinės dalis teko divizijos štabui, kad nesektų „broniravimo“ eigos. Padėtis jau buvo bepradedanti normalizuotis, dauguma jaunimo apsirūpino bronėmis, kurios kas dvi savaitės pastoviai pratęsiamos, kai 1945 metų kove mėnesio antroje pusėje vėl prasidėjo masiniai žmonių areštai. Šį kartą palietė visą dar likusią inteligentiją ir ankstyvesniuosius buvusius visuomeninių organizacijų narius. Nepaliesti pasiliko tik partiniai, nepakeičiamieji specialistai ir tie, kurie jau buvo pakliuvę į MGB pinkles. Žinoma, ir tie, kurie jau tūnojo pogrindyje. Suiminėjo čekistai ir pasieniečiai daugiau, nei visą savaitę laiko. Suimtuosius laikinai talpino į ūkininkų turimus betoninius rūsius. Ypač daug suimtųjų buvo laikoma Mosėdžio valsčiaus, Šatraminių kaimo ir Darbėnų valsčiaus, Lazdininkų kaimo ūkininkų pastatų rūsiuose. Iš tų vietų suimtieji partijomis buvo išvaromi į Mažeikius, kur buvo pakraunami į prekinius vagonus ir išvežami prie Bėlomorkanalo atstatymo darbų, arba net į tolimuosius rytus.

ŽEMAIČIO VALSTIEČIO KANČIOS. Pasakoja 7,5 ha žemės turėjęs valstietis Albinas Malinauskas, gyvenantis Kretingos rajone, Žūtautų kaime. - Gimiau 1904 metais . tame pat Žūtautų kaime, kur dabar tebegyvenu. Valdžiau 7,5 ha didumo ūkelį. Kaip ir dauguma sasipratusių lietuvių, buvau eilinis šaulių organizacijos narys. Suėmė dirbant savo lauke, 1945 metų, balandžio mėnesio pirmosiomis dienomis. Suimtą nusivarė į Karteną. Sekančią dieną, jau keliolikos vyrų grupę, pėsčiomis nuvarė į Darbėnų valsčiaus, Lazdininkų kaimą. Čia jau buvo daugiau suimtųjų. Visus, beveik be perstojo, dieną naktį tardė ir žiauriai mušė. Mušė, kaip baisiausius nasikaltėlius, tris paras. Po to, jau gal kokį šimtą vyrų, surištomis rankomis, pėsčiomis išvarė į Vainodę, Latvijoje. Iš Vainodės, vėl pėsčiomis, 59


viela suveržtomis rankomis, išvarė į Mažeikius. Klaiki tai buvo kelionė. Daugelis nesulaikėme ašarų. Jos sruvo per veidus, sudrėkino drabužius. Nevalgę, sulysę, perštėjo nuo sumušimų neužgijusios žaizdos. Kaikurie vos bepasivilkome kolonos gale. Tarpais norėjosi čia pat kristi ant kelio ir toliau nebeiti. Tegu nušauna. Kam dar kankintis? Tačiau vėl ir vėl atsirasdavo kuris nors stipresnis nelaimės draugas ir padėdavo eiti toliau. Kartą, kai man pasidarė visai blogai, prie manęs priėjo jaunas NKVD kareivis ir išsitraukė durtuvą. Štai ir baigsis kančių keliai, žaibiškai pagalvojau. Akyse pasidarė tamsu. Atsipeikėjau, kai kareivis ėmė pjauti mano rankų raiščius. Kai aš pažvelgiau į jį, jis pridėjo pirštą prie lūpų. Supratau. Jis tai padarė be savo vyresniųjų leidimo. Pasidarė žymiai lengviau eiti. Be to, įsiplieskė vilties kibirkštėlė išlikti gyvam, o tai dabar svarbiausia. Kelionė nuo Lazdininkų ligi Mažeikių pėsčiomis truko penkias paras, o valgyti niekas nė karto nedavė. Iš namų pasiimto maisto likučių maža kas beturėjo. Badavome. Mažeikiuose radome dar apie pora šimtų suimtųjų. Čia prabuvome dar penkias dienas, o po to traukiniu išvežė į Mintaują, kurioje išbuvome ligi gegužės mėnesio 28-tos dienos. Mintaujoje pradėjo duoti kažkokios juodos putros ir po vieną skiltelę džiovintos duonos. Nuo ilgo badavimo, kaikurie jau Mintaujoje pradėjo tinti. Gegužės 28-tą dieną, apie 600 - 700 vyrų, pa krovė į vagonas ir dar penkias paras laikė Mintaujoje. Kol buvome vagonuose, valgyti nė karto nedavė. Tris paras nė gerti negavome. Žmonės pradėjo mirti. Po to sekė kelionė į tolimuosius rytus. Liepos mėnesyje jau buvome Komsomolske prie Amūro. Iš čia, nuo lagerio ligi lagerio mus visą lai ką varė pėsčiomis iki Vladivostoko. Dirbome prie geležinkelio remonto darbų. Iš tuo kart suimtųjų maža kas ištvėrė. Man pasisekė ir 1947 metais pavyko sugrįžti namo. Tačiau neilgam. 60


Dirbau eiguliu. Pasitaikydavo, kad užeina tai vieni, tai kiti. 1952 metais vėl buvau areštuotas. Šį kartą nuteisė 25 metams lagerio, tačiau Stalinui nugaišus, neužilgo paleido. Grįžęs neberadau savo mylimos dukters Monikos. Ji žuvo miške 1953 metų, sausio mėnesio naktį iš 6 į 7-tą dieną, nuo stribitelių rankų. - Kaip čia išeina, - stebisi A. Malinauskis, - kad vieniems gyvenimas žemėje klojasi gerai, o kitiems jis vien ti k kentėjimai ir nelaimės. Visada dirbau sąžiningai. Labai mylėjau savo kraštą, buvau pasiryžęs ginti tėvynę, niekam nenorėjau blogio, o štai kaip išėjo. Dar pikčiau, kad mūsų šaulių organizacijos vadovai, buvę lietuvos kariuomenės atsargos karininkėliai ir toliau mokytojavo, liko nepaliesti, o mes eiliniai, po daugybės vargų ir kančių, kelintas begrįžome į namus Man nors tiek pasisekė, kad po ilgų nelaisvės metų, grįžęs radau tebelaukiančią savo mylimą ir ištikimą žmoną. Taip užbaigė Albinas Malinauskis savo kančių kelių trumpą pasakojimą. Tūkstančiai nelaimingų, suluošintų žmonių gyvenimų dabar mūsų Lietuvoje. Dar žiauriau buvo elgiamasi lageriuose prie Bėlomorkanalo, iš kurių begrįžo ti k apie trečdalis ten patekusiųjų, o ir tie patys išlikusieji neteko sveikatos, buvo visiškai palūžę dvasiniai. Nėra abejonės, kad tai buvo tyčinis lietuvių tautos, jos sąmoningosios dalies, fizinis ir dvasinis naikinimas. Stalinizmas bijojo lietuvio dvasinio turtingumo labiau negu materialinio, kurį nesunku sunaikinti. Bijojo lietuviui įgimtos gilios dvasinės kultūros, jo puikios ilgaamžės istorijos. „Jei tauta rodo atsparumą pavergėjui, supjudykite ją savo tarpe, tegu ji išsižudo“ – imperijų politika. Stalinas (vergvaldė Maskva) gana vykusiai naudojosi materialistinio mokslo teiginiu, skelbiančiu kovos būtinumą tarp žmonių klasių. Kadangi karui praėjus Lietuvoje nei dvarininkų, nei stambesnių pramonininkų ne61


bebuvo, klasinį „priešą“ reikėjo sukurti. Juo tapo eiliniai žemdirbiai valstiečiai, pirmiausiai tie, kurie buvo pažangesni, geriau įdirbo žemę, turėjo geresnius gyvulius. Tokie pažangesni valstiečiai, nežiūrint, kiek jie turėjo žemės, buvo praminti buožėmis. Prasidėjo, taip vadinamasis pažangesniųjų valstiečių išbuožinimas, valstybės sankcionuotas apiplėšimas. „Išbuožinant iš valstiečio buvo atimami gyvuliai, grūdai, žemės ūkio inventorius ir geresnieji daiktai. Pradžioje buvo teigiama, kad būsią buožinami tik tie valstiečiai, kurie turėjo daugiau, nei 30 ha žemės. Tačiau tokių ne taip daug buvo ir jie negalėjo sudaryti pakankamai stipraus klasinio „priešo“, todėl netrukus buožėmis buvo paskelbti visi tie valstiečiai, kurie kada nors naudojosi samdomąja darbo jėga, samdėsi trūkstamų darbininkų. Tokiu būdu susidarė pakankamai skaitlingas ir stiprus „klasinis priešas“, kurį užsiundė buvusiais valkatomis ir dekvagiais. Pasirodė, kad naujai dirbtinai sukurtasis priešas, tai beveik visa valstietija. Šis „priešas“ saviems ginkluotiems valkatoms buvo per stiprus. Jiems į talką okupantai atsiuntė, žiaurumu hitleriniams esesininkams nenusileidžiančius, azijatų „stribitelių“- naikintojų būrius, ištisus batalionus. Kiekviename valsčiuje jų įsikūrė po šimtinę ir daugiau. Jie, kartu su okupantų talkininkais, dienomis klaidžiojo po kaimus, plėšikavo, begėdiškai gėrė naminę degtinę ir, versdamiesi po valstiečių kraitines skrynias ir stalų stalčius „ieškojo“ miškinių. Po jų apsilankymo dažnai buvo pasigendama geresnių daiktų, laikrodžių, papuošalų. Prieš saulėlydį stribiteliai paskubomis išsidangindavo į savo būstines valsčių centruose, o jiems iš paskos kaime „valdžią“ perimdavo miškiniai, kurių tarpe taip pat buvo visokių. Kaime atsirado dvi valdžios – dieninė ir naktinė. Abi „valdžios“ plėšė žmones ir girtuokliavo. Sąmyšį didino sklidę gandai, kad greit kilsiąs karas, trečiasis pasaulinis karas. Balsai iš „Užpelkio“, kaip tada buvo vadinamos Jungtinės Amerikos valstybės, ragino priešintis. Nurodinėjo trečiojo pasaulinio karo pradžios 62


datas. Vietinė valdžia iš valstiečio burnos lupo paskutinį maisto kąsnį, apkrovė jį nepakeliamais mokesčiais ir prievolėmis. Miškiniai taip pat ėmė ir neklausė kiek ko beliko. Rudenį, prasidėjus javų kūlimui į ūkius, kur kuliami javai, iš rajonų ir apylinkių siunčiami kontrolieriai. Jiems dalyvaujant atseikima prievolės valstybei, visai nekreipiant dėmesio, ar beliks kuo maitinti šeimą, kuo pavasarį apsėti laukus. Įsiviešpatavo negirdėtas chaosas, gyvenama, tik tai dienai. Valstiečiai ėmė masiniai gaminti naminę degtinę, nes tik jos pagalba bebuvo galima bent kiek „minkštinti“ nesuskaičiuojamų pareigūnų ir kontrolierių širdis. Na ir prasidėjo nuodijimąsis namine ! Pareigūnai nuo ryto ligi vakaro vaikšto apsvaigę, lyg dūmai, pusiau netekę sąmonės, apsiblausę drybso prie maža naudojamų rašomųjų stalų, delnus į sušiauštus plaukus sugrūdę. Kartais jie paglamžo šūsnis iš kažkur atsiradusių raštų, tačiau retai kuris jų vykdomas. Degtinės tvane baigiame pražūti. Geria visi. Apsvaigę streipalioja balti, kaip žydinčios obelys, žilagalviai, amžių bebaigią seneliai, geria nėščios moterys ir jaunos merginos, geria tebešvebeldžiuoją vaikigaliai ir pienėliai. Mūsų jaunimas prarado save normalią rūžavą odos spalvą. Dabar dauguma jų vaikšto pamėlę, liguisti, tarsi šalčio pagauti, piktšašiais ir badgauriais apaugę, prakauliais, nelaiku susenusiais, veidais. Nebespinduliuoja jaunyste jų apsiblausiusios akys, o blakčioja po raudonomis ašarotomis blakstienomis.

VAGIAMI ASMENS DOKUMENTAI. Jau treti metai vyksta brolžudiškas vidaus karas. Pilni miškai taip vadinamųjų žaliųjų - partizanų. Nemaža jų dalis neturi asmens dokumentų, o be jų negalima keliauti, nes daug kur keliuose tikrinami keleivių asmens dokumentai. Žaliesiems kelionės taip pat yra būtinos, todėl reikalingi ir asmens dokumentai. Jais apsirūpinti tėra vienas kelias atimti juos iš valstiečių arba keliuose sutiktų tarnautojų. Šiems gi lieka tik skųstis milicijai, 63


kad asmens dokumentai „pamesti“. Ir „meta“ dabar žmonės pasus, lyg kišenės visų būtų prakiurusios. Tuo tat reikalu dabar į Kretingos miliciją kasdien suvažiuoja po keliasdešimts žmonių. 1948 m. sausio mėn. antrą dieną pas mus užsuko žmonos sesers vyras, Nikodimas Giedra iš Grūšlaukės apylinkės, Peldžių kaimo. Jis jau ketvirtą kartą atvyksta į Kretingą vis tuo pačiu reikalu: vietoje „pamestojo“, išsiimti naują vidaus pasą. Pasai dabar labiau vagiami, negu pinigai, o išsiimti naują be galo sudėtinga. Tai kainuoja daug pinigų, maisto produktų ir nervų. Pirmą kartą atvykęs, valstietis gauna blankę pareiškimui. Atvykus antrą kartą, su jau užpildytu pareiškimu, nurodoma, kad pareiškimas užpildytas negerai ir įteikiamos naujos blankės. Ir t.t., kol galų gale įtinki. Giedrai sekėsi labai gerai. Po keletas nestambių kyšių, pasą jis gavo jau ketvirtuoju atvykimu. Pravažiuoti arkliais jam reikėjo tik 280 km. Dauguma pasus pametusiųjų į Kretingą važinėja po 6 - 7 kartus. Taip atsirado neįprastai daug keliautojų. Sunkūs laikai skundžiasi N. Giedra. Visi plėšia, visiems duok, visi ginkluoti. Rytojus baisiai netikras. Nėra jokio noro darbuotis. Viskas krenta iš rankų. Belieka tik „burnele“ gaivintis. Šiaip ar taip, gyvenimo nebėra, - skundžiasi Giedra. —Švogerėli, įpilk dar ant „drąsos“. Matai, temsta, o per kiek „valstybių“ teks pravažiuoti, o bevažiuojant kiek valdžių teks sutikti, nieks pasakyti negali. Ties Daubėnais tikrins miškiniai. Važiuojant per Darbėnus, dokumentus ir ką vėžį teks parodyti Darbėnų stribiteliams ir garnizonų kariškiams. Ties Bugėniais ir Peldžių mišku važiuojant, po vežimą versis ir dokumentus tikrins vėl miškiniai !. Taigi, reikia drąsos ir nervų, kol iš visų išsisukinėji. Suprantame. Reikia. Kas žino, ar dar matysimės? Tat dar po vieną!.., I namus giminaitį išlydime jau aptemus, bet drąsų. Ir grimsta žmonės naminėn. 64


SKUBIAI Į „SUSIRINKIMĄ“. 1948 m. sausio mėn. antrąją dieną, darbui jau baigiantis, visose įstaigose tarnautojai iškviečiami skubiam susirinkimui į Kretingos pradinės mokyklos salę. Besivėlinančius išsivedė ginkluoti stribiteliai. Tarnautojams susirinkus, pastatą apsupo ginkluoti garnizono kariai. Salėje susirinkusiems prokuroras paaiškino, kad šią naktį būsią išvežami buožiniai ir nacionalistiniai elementai. Susirinkusieji turėsiantys padėti prisiųstiesiems čekistams surašyti išvežamųjų turtą ir perduoti jį atitinkamų valsčių vykdomiesiems komitetams. Daugumą tarnautojų išpila šaltas prakaitas, bet galimybės pasitraukti nebėra, nes už jų nugaros jau stovi ginkluoti čekistai. Kai kurių darbuotojų apdaras menkas, tačiau vykti į namus persirengti neleidžiama, visus suskirsto grupėmis ir prievarta susodino į atvirus sunkvežimius ir išlakino į valsčius. Pamėlę nuo šalčio, drebantys iš jaudulio, čekistų apsupti, prievarta varomi į bjauriausią talką tautos budeliams, tautos duobkasiams. Štai ką reiškia jėga stalinistinės diktatūros rankose. Ko jiems nesityčioti iš tokio mažo krašto, kaip Lietuva, ir jos žmonių. I „susirinkimą“ paimtųjų ir į talką išvežtųjų namiškiai ilgai nesuvokė, kas nutiko į „susirinkimą“ iškviestiesiems žmonėms, sekančios dienos rytą jie apspito įstaigas, klausinėdami, kur padėjo –„suimtuosius“? Šiuo atveju apskrities vykdomajame komitete buvo aiškinama, kad tarnautojai esą išsiųsti į kaimus agituoti dėl miško ruošos plano vykdymo. Toks aiškinimas likusių namiškių neįtikino. Pasklido gandai, kad tarnautojai suimti, išvežti ir nebegrįš.

IŠVEŽAMI ŽMONĖS. Lyg niekur nieks nieko, sauso trečiąją, toje pat pradinės mokyklos salėje, vyksta apskrities mokyklų mokytojų konferencija. Jaunas mokytojas 65


Stasys Bertašius, atvykęs į Kretingą, užsuko pas mus. Jis labai sunerimęs, nes jau girdėjęs, kad vežami žmonės. Vykdamas į Kretingą, pastebėjęs įtartiną kariškų mašinų judėjimą. Į konferenciją jis nebeina. Vėl viskas krenta iš rankų. Žmona renka į krūvą reikalingiausius daiktus, drabužius. 0, jeigu...? Aš išeinu į miestą pasižvalgyti. Mieste didelis sujudimas. Sutikti žmonės labai neramūs. Priešpriešiais skubėdami, žmonės vieni kitiems kažką skubomis aiškina, gestikuliuoja ir skuba toliau, vyksta kažkas baisaus. Ypač daug žmonių būriuojasi prie saugumo skyriaus. Pasirodo, čia sustoja vežimai ir mašinos su jau pakrautaisiais išvežimui žmonėmis. Prieinu arčiau. Pirmosiose dvikinkėse rogėse sėdi dar apyjaunė moteris ir rūpestingai apglėbusi prilaiko tris, 4 - 8 metų amžiaus vaikus, kurių mažiausiasis nuolatos muistosi, kilnoja rankutes Ir nori išsilaisvinti iš jį varžančių raiščių. Čia prisimenu dar vaikystėje girdėtą pasakojimą, kai užsidegus klojimui, o nuo jo ir gandrinei, gandrienė vaikų nepalikusi, apglėbusi juos sparnais ir taip kartu su gandriukais žuvusi liepsnose. Ir čia vaizdas labai panašus: matosi, motina geriau pati žus, bet vaikus stengsis gelbėti ligi paskutinės. Koks galingas pareigos jutimas Gamtai! Regiu priekyje sėdi vežėjas, matyt, pavarytas kaimynas, o toliau, už moters su vaikais, kone ropomis, su automatu ant nugaros, nepatogiai įsitaisęs, riogso mongoliškų veido bruožų čekistas. Šalia dar kažko lūkuriuoja vienkinkės rogės. Jose, be vežėjo ir čekisto, sėdi aštrių veido bruožų senut senutėlė moteris. Ji apsirengusi juodai, o vežime sėdi atbula ir nejuda, tarsi stovyla. Iš po įvairių skarų dangos, matosi jos pakili nosis ir gausių raukšlių išvagotas veidas. Kai ji perveriančiu žvilgsniu nužvelgia čia esančius palydėtojus, sukamės nuo jos, neišlaikom jog paniekinančio žvilgsnio. Jos žvilgsnis degina mus labiau, negu būtų sviestos į veidą degančios žarijos. Koks mūsų pasiliekančiųjų bejėgiškumas, koks noras laikytis už to 66


begriūvančio gyvenimo nuolaužos! Bijome, vaikiškai bijome to tamsaus gymio ginkluoto svetimtaučio, kuris draudžia su senute kalbėti, paklausti, gal ko jai būtinai reikia? Ar ji turi bent šalto geriamojo vandens buteliuką keliui? Jai jau nuvažiuojant, pastebiu ją sėdint ant gražiai tautiniais raštais dažytos, ne taip jau didelės, skrynios. Šalia skrynios, dugnu į viršų, guli nedidelis špyžinis katilas, keptuvė ir kai kurie, kiti virtuvės reikmenys. Dar kartą pažvelgiu į senutę, galvoju ir nesuprantu, kam Sibirui reikalingi jos kaulai? Trečiosiose rogėse vežama jauna graži moteris. Ji rankose laiko kažkokį vilnonės medžiagos gumulą, jį supa ir dažnai į jį kniaustosi. Pagaliau pamatau ją laikant naujagimį kūdikį. Ji supdama ramina jį ir protarpėliais į vystyklus šluostosi nesuvaldomai tekančias ašaras. Jai prie šono kiurkso dar vienas 3-4 metukų vaikas, kuris kartkartėmis bando motinos ko nors paklausti, bet kaip niekuomet, šį kartą jis iš motinos jokio atsakymo nesulaukia. Vežimai nuvažiuoja geležinkelio stoties link, o prie NKGB pastato važiuoja ir važiuoja vis nauji vežimai ir mašinos su ištremiamaisiais,. Aš, kaip dauguma čia stoviniuojančiųjų praeivių, apžiulpstu. Kojos pasidarė sunkiai valdomos. Sutikto pažįstamo neturiu kuo prakalbinti ir pastovėjus kokią minutę, nė neatsisveikinę, nueiname. Dabar man, turbūt ir daugumai, vis tiek kur eiti. Einu ir nežinau, nei kur, nei ko Kiek pastebiu, visų sutiktųjų pergyvenimai panašūs. Pagaliau prisimenu namus ir su bjauriomis naujienomis skuba jų link, tačiau, o jeigu prie namų jau laukia? Dar iš tolo namus iš visų pusių apžiūriu. Nieko įtartino nepastebėjęs, šmurkšteliu į juos iš kiemo pusės. Namuose ramiau. Mokytojas S. Bertašius liekasi nakvoti, o aš neiškenčiu ir vėl išeinu į miestą pasižvalgyti. Į valsčiaus kiemą iš karto suvažiuoja penkerios dvikinkės rogės su 67


baldais, ūkio padargais ir gyvuliais. - Iš kur padvados? -išdidžiai galvą atlošęs, klausia, kazokišką tumpinę kepurę užsimaukšlinęs vietos partorgas. - Iš Tūbausių - paaiškina vežėjai. - Baldus kraukite čia, ūkio padargus ten, o gyvulius suriškite čia - vos liežuvį beapsukdamas užbaigė valdžios atstovas davęs žodinius nurodymus. Vežėjai, nesiginčydami, atvežtąjį turtą krovė į nurodytas vietas ir didžiai šlykštėdamiesi tuo bereikalingu chaosu, stengėsi greičiau iš jo ištrūkti. Vežimams tik išvažiavus, prie sukrautojo turto ėmė rinktis namie likę valdžios aktyvo likučiai ir jų namiškiai, lyg maitvanagiai prie nugaišusio gyvulio. Geležinkelio prekių stotyje yra apie 30 uždarų prekinių vagonų. Aukštai iš šonų juose įtaisyti mažyčiai grotuoti langeliūkščiai. Į juos, lyg gyvuliai, visą dieną buvo pakraunami žmonės ir menki jų galimų išsivežti daiktų likučiai. Vagonų sąstatas ir žmonių pakrovimo rajonas gausiai apstotas ginkluotų čekistų, jie niekam iš pašalinių nė iš tolo neleidžia prieiti. Tuo tarpu į čekistų apstotą rajoną įvažiuoja dar dvejos rogės. Vienose dvikinkėse rogėse sukrauti leidžiamieji išsivežti daiktai ir keletas maišų su maisto produktais, o vienkinkėse sėdėjo abu išvežamieji, vyras ir žmona, matyt, pasiturinčiai gyvenę valstiečiai. Atvažiavusiesiems išlipus, prie jų priėjo, matyt, šį kartą dar nevežamas, kaimynas. Valandėlę užtrunka, kol jie atsisveikina. Matosi, jų abėjų skruostus vilgo, žemaičiams taip retos, sodrios ašaros. Paskui išvežamasis prieina prie savo auginto, gražaus juodbėrio arklio, apsikabina jo kaklą ir pravirksta. Kai jau nebežiūrėdamas į arklį, jis patapšnoja gyvuliui per sprandą ir neatsigręžęs nueina, arklys galvą kiek pakreipęs, seka nueinantį šeimininką, nusižvengia ir koja ima kasti žemę. Per daug to tragizmo. Nebepakeliu. Apsisuku ir einu namų link. Ties 68


malūnu, Birutės gatve pravažiuoja iš žmonių pakrovimo grįžtančios dvikinkės rogės pilnos ginkluotų lietuviškųjų stribitelių. Kažkur, ties jų kojomis, girdisi kūdikio verksmas. Stribiteliai, gerokai „paėmę ant šilumos“, bando užvesti padriką dainą, bet tai jiems nesiseka. Vėl prasiveržia gailus kūdikio verksmas. Niekas čia jo nelaiko ant rankų. Jo visai nematyti. Atrodo, jis numestas ant rogių dugno, lyg ir likimo valiai. Tuo tarpu girti stribiteliai vėl bando užtraukti dar vieną dainos posmą, o rogės nutolsta. Vėliau paaiškėjo, Kad jau matytajai naujagimio motinai pavyko išmaldauti ekzekucijos viršininko, leidimą palikti naujagimį Kretingoje pas jos giminaitę. Nurodytu adresu stribiteliai ir veža kūdikį, bet ar jiems pavyko jį nuvežti gyvą, patikrinti negalėjau.

IŠVEŽAMA GIMDANTI MOTERIS. Tai atsitiko Skuodo valsčiuje, Puodkalių kaime, 1948 m. sausio mėnesio trečiąją dieną, išvežant valstiečio Bertašiaus šeimą. Bertašienė laukėsi gimdymo ir gulėjo lovoje, kai, dar neprašvitus, į trobą suvirto keli uniformuoti ir ginkluoti čekistai ir du ar trys civiliai, čekistų talkininkai. Buvo paaiškinta čekistams, kad Bertašienė ruošiasi gimdyti ir negali pasikelti, čekistai nepatikėjo ir ligonę ėmė temti iš lovos. Bertašienė priešinosi. Prasidėjo grumtynės su besiruošiančia gimdyti moterimi. Čekistai nudraskė Bertašienei drabužius, nuplėšė vieną ausį, visą sukruvino. Kai apie motinos draskymą vienas iš sūnų pranešė Bertašiui, šis įpuolęs į kambarį, atplėšęs nuo žmonos budelį ir bloškęs jį į sieną. Pats gi persiplėšęs baltinius ir surikęs čekistams: šaukite mane, šunys!, bet nekankinkite sergančios moters. Šaukite mus abu! Ko žiopsote, bailiai?! Suįžūlėję rusai čekistai kiek atlyžo, tačiau, lyg nematę nėščios moters, jie įsakė iš valsčiaus iškviesti akušerę ligonės patikrinimui. Akušerei pasakius, kad Bertašienei tuojaus reiks gimdyti, ji čia pat buvo areštuota. Po to iš Skuodo buvo iškviestas gydytojas. Jam akušerės išvadą patvirtinus, 69


akušerė buvo paleista, tačiau nuo aukos čekistai neatstojo. Bertašius vaikšto apsvaigęs, niekuo nebesirūpina, atrodo, nieko nebemato. Pavarytieji kaimynai į dvikinkes roges sudėjo kelis maišus miltų, reikalingiausius drabužius, virtuvės įrankius ir turimus maisto produktus, čekistai skubino važiuoti, bet abu sūnūs užkrito ant motinos ir nesiduoda atplėšiami. Vėl grumtynės. Pagaliau čekistams pasisekė vaikus nuo motinos atplėšti. Motina kruvinomis rankomis juos žegnoja. Vėliau kiek atsipeikėja pats Bertašius. Jis iki kraštutinumo įtūžęs ir rankų delnus stipriai trina į kelnių šlaunis. Baisu, kad jis kokio čekisto nepultų, o tai nežinia kas galėtų įvykti. Verkia susirinkę kaimynai, verkia vaikai, net vienas nuošaliau laikęsis kariškis valėsi nosine akis, tik Bertašius ašarų nebeturi. Bertašius išvežus, budeliai sulaužė lovą, nuplėšė lovos galus ir beveik nuogą ligonę su lovos čiužiniu pasikrovė į roges ir išsivežė į Skuodą. Vėliau, jau bevežant, pabėgo vyresnysis Bertašių sūnus.

KITOS SMULKMENOS. Skuodo valsčiaus, Luknių kaime valstietis Karalius buvę suimtas dar prieš žmonių vežimą. Jį NKGB pareigūnai žiauriai mušė ir reikalavo pasakyti, kur slepiasi brolis. Jam vis dar tylint, imta lupti kojų ir rankų pirštų nagus. Taip Karalius buvę priverstas parodyti brolio slėptuvę. Kai suraišioti Karaliai buvo vežami į Skuodo NKGB kalėjimą, tremtin buvo išvežama likusioji Karalių šeima. Iš Mosėdžio valsčiaus, Daukšių kaimo, daug jaunų žmonių buvo išėję į mišką. Besislapstančiųjų šeimas jau 1948.01.03 d. pradėjo masiniai vežti į Sibirą. Buvo išvežta ir valstiečio Staniaus šeima, nes jų sūnus slapstėsi. Sužinojęs apie tėvų išvežimą, sūnus, galvodamas iš Sibiro susigrąžinti tėvus, pasidavė Mosėdžio saugumui, tačiau tėvų išlaisvinti nepavyko. Taip Stanius tapo pavojingas miškiniams ir nedelsiant turėjo išsikraustyti gy70


venti į Mosėdį. Kretingos valsčiuje, Rūdaičių kaime, šokių metu susimušė vaikinai. Vienas jų, matyt kitų pagąsdinimui, ėmęs šaudyti iš pistoleto, nes to labo daug kas turėjo. Viena moteris apie įvykį pranešė Kretingos NKGB įstaigai, teigdama, kad šaudžiusieji esą buvę miškiniai. Netrukus muštynėse dalyvavę vaikinai visi buvę suimti, o likusieji, bijodami keršto, gavo išeiti į miestą. Taip plečiama nesantaika tarp žmonių, papildoma miškinių gretos. Eilė Kretingos gimnazijos mokinių, norėdami vaikiškai pasižymėti, sumanė pamėgdžioti miškinius. Jie šalia geležinkelio išsikasė bunkerį, iš kažkur įsigijo naudojimui mažai betinkamą pistoletą ir nuo mokymosi liekamu laiku, ėmė lindėti bunkeryje. Norėdami pasigarsinti, jaunieji „didvyriai“, matyt, kam nors prasitarė apie savo „veiklą“. Netrukus NKGB pradėję gimnazistų gaudynes. Dalį suėmė ir nuteisė, žinoma, už akių, po 15-25 metus lagerio Šiaurėje, o kitiems pasisekė pabėgti. Pabėgusieji ėmė gyventi nelegaliai. Jų tarpe buvo Armalis ir Brazdauskis. Šių metų sausio mėnesio 22 dieną jie buvo užklupti jų draugo gimnazisto Klaniaus tėvų namuose. Bandant bėgti Brazdauskis buvo peršautas, o Klanių šeima labai žiauriai sumušta. Sunkiai sužeistasis Brazdauskis buvo nugabentas į Kretingos NKGB skyrių. Jo iš karto dar nenužudė, nes buvo reikalingas tardymas. Jo perrišimui buvo iš ligoninės iškviesta medicinos sesutė Kniežaitė. Brazdauskui ištarus Kniežatės vardą, ji čia pat buvo suimta, kaip miškinių bendrininkė.

NELAIMĖS GIMTAJAME BUDRIŲ KAIME. Jau praeitų metų rudenį budriškius smarkiai sukrėtė, kai laukuose, ties A. Daukinčio sodyba buvo miškinių nušauti du jauni vyrai iš gretimo Mikulčių kaimo, vienas jų buvo Dobrovolskis. Už ką juos miškiniai nužudė, ligi galo neišaiškinta, žmonės juto, kad nežinomų miškinių gru71


pė slapstosi kažkur čia pat kaime. Visa tai greit paaiškėjo, kai 1948.01.07 dieną buvo suimtas budriškis mažažemis valstietis Rimas Valys. Sekančią dieną buvo areštuota jo žmona Stasė Rimienė, o 01.09 dieną ir pirmoji mūsų kaimynė Uršulė Markauskienė. Paaiškėjo, kad Rimų tvartų daržinėje buvęs miškinių bunkeris, kuriame tarp kitų gyvenęs ir Mikulčių kaimo valstietis Eidėjus. Suimtoji Eidėjaus žmona neišlaikiusi kankinimų ir savo vyro slėptuvę išdavusi. Tai per .ryšininkus pajutę miškiniai ir iš Rimų bunkerio suspėję pasitraukti, o abu Rimos buvo suimti. Bunkeryje buvę rasta knygų su U. Markauskienės parašais bei lovos baltinių su jos išsiuvinėtais inicialais, už tai ir ji buvo suimta. Markauskienė buvo nuteista dešimčiai metų lagerio, o Valys Rima - 25 metams, S. Rimienė netrukus buvo išvežta į Sibirą. U. Markauskienė 1956 metais iš lagerio buvo paleista, grįžo su palaužta sveikata ir neilgai trukus mirė nuo vėžio. Valis Rima mirė lageryje, tolimojoje šiaurėje, o S. Rimienė su vaikais iš Sibiro sugrįžo 1957 metais. Sunkūs laikai skundžiasi N. Giedra. Visi plėšia, visiems duok, visi ginkluoti. Rytojus baisiai netikras. Nėra jokio noro darbuotis. Viskas krenta iš rankų. Belieka tik „burnele“ gaivintis. Šiaip ar taip, gyvenimo nebėra, - skundžiasi Giedra. —Švogerėli, įpilk dar ant „drąsos“. Matai, temsta, o per kiek „valstybių“ teks pravažiuoti, o bevažiuojant kiek valdžių teks sutikti, nieks pasakyti negali. Ties Daubėnais tikrins miškiniai. Važiuojant per Darbėnus, dokumentus ir ką vėžį teks parodyti Darbėnų stribiteliams ir garnizonų kariškiams. Ties Bugėniais Ir Peldžių mišku važiuojant, po vežimą versis ir dokumentus tikrins vėl miškiniai ! Taigi, reikia drąsos ir nervų, kol iš visų išsisukinėji. Suprantame. Reikia. Kas žino, ar dar matysimės? Tat dar po vieną!.. Į namus giminaitį išlydime jau aptemus, bet drąsų. 72


KADA TAS KOŠMARAS BAIGSIS ? Bjaurią šių 1948 -tų metų pradžią seka košmariškas chaosas. Nieko kito nebegirdėti, kaip tik šaudymai, sušaudymai, nužudymai. Žuvusiųjų lavonai tyso miškų raistuose ir tankmėse, jų dabar pilna kiekvieno miestelio gatvėse, prie MGB pastatų sienų. Oras atsiduoda kraujo kvapu, žmonių pykčiu, kerštu ir gaisrų dūmais. Išvežtųjų gražūs ūkiai teriojami, griaunami pastatai, o jų rąstais kūrenamos miesčionių krosnys. Niekuo mes nebepasitikime. Nepasitikėjimas tapo visuotinu. Jei ką išsikvietė saugumas ir jis po pusdienio grįžo sveikas, toks jau lieka įtariamas. Su tokiu jau reikia būti atsargiam, net ir tuo atveju, jei jis artimas kaimynas ar net giminaitis, nes įsakyta tėvams išduoti vaikus, o vaikams tėvus. Dabartinius žmonių tarpusavio santykius labai sunku apibūdinti. Truputį geriau mieste, čia nors naktį šiek tiek ramiau. Tačiau, kai atsikėlęs vėl pamatai buvusius „saulės brolius“, iš pat ryto jau apgirtusius, beskubančius į kaimus mokesčių, pyliavų, išbuožinimo, obligacijų pasirašymo, miškinių gaudymo ir kitokiais reikalais, kraujas gyslose ima virti. Iš anksto žinai: vėl liesis žmonių ašaros, girdėsis tolimi šūviai ir darbas vėl kris iš rankų. Žemaitis tylus, ramus, truputį uždaras, užsispyręs ir kantrus, tačiau jo pergėlusi širdis baisi ir žiauri. Visą tą ugnį svetimieji įkūrė, o saviškių atplaišėlės ją palaiko ir kursto. Dabar toje, mums visiškai svetimoje, ugnyje žūna taip Lietuvai reikalingi jos vaikai. Žūna žiauriai, ištisomis šeimomis. Nesigailima vaikų, nei nukaršusių senelių, nei turtingų, nei vargšų žmogelių. Barškėdama kaulais, svetimųjų už pasaito laikoma, per Lietuvą dabar giltinė keliauja ir nežinau aš nė mažiausio kaimelio, kuriame ji nebūtų baisių pėdsakų palikusi. Naktį, iš 1948 metų, vasario mėn. 15 į 16 dieną, pabudino automatų serijos mieste, ryte paaiškėjo, kad buvo nušauti du 16-17 metų jaunuoliai. Jų kūnai pamesti MGB kieme. Pasakojama, kad juos užklupę garnizono 73


kariškiai klijuojant atsišaukimus. .Ar reikėjo žudyti ? Žmogų išbarti, arba jį nušauti, beveik tas pats, aiškina kaikurie dabartiniai stribiteliai. Yra dalis tiesos. Kažkurią vasario mėnesio pabaigos dieną, mieste vėl kilo susišaudymas. Kas žino dėl ko susiginčijo stribiteliai ir ėmę šaudytis savo tarpe. Taip stribitelis Kontautas nušovė man pažįstamą stribitelį Alseiką ir dar vieną sužeidė. Kontautas bandęs nusižudyti, bet nesėkmingai. Tokia dabar gyvybės vertė. Žmonės, ypač kaimiečiai, visų blogybių priežastimi laiko rusus, todėl begaliniai jų nekenčia. Už tai, kad lietuvė ėmė su rusu susidėjusi gyventi, Kiauleikių kaime buvo nužudyta visa šeima. Nemažai nužudoma atsitiktinai, per klaidą. Štai studentas Urbonavičius vakare, iš Nausėdų geležinkelio stoties skubėjo į namus. Tyčia, ar atsitiktinai, matyt, pasalon, jam iš paskos iki pat namų ėjo keletas baltais maskuotės chalatais apsirengusių stribitelių. Studentui įėjus vidun į savo namus, stribiteliai pasilikę lauke, vidun nėję. Sukilę namiškiai ėmėsi ruošti vakarienę studentui, o jaunesnysis studento brolis išbėgęs prie šulinio parsinešti vandens. Tuo tarpu lauke prasidėjo stiprus susišaudymas. Išpuolę namiškiai prie šulinio rado nebegyvą sūnų, studento brolį, o netoliese, ant kelio, gulėjo nušautas arklys, vienas ginkluotas miškinis ir paauglys berniukas, matyt vežėjas. Stribiteliai pasakojo buvus taip. Jiems lauke bestovint, pro šalį keliu važiavusios vienkinkės rogės. Stribiteliai jiems šaukę sustoti, o tuo metu prie šulinio ruošęsis vandenį senti jaunesnysis Urbanavičių sūnus. Važiavusieji rogėse ėmę šaudyti ne į stribitelius, kurių užsimaskavusių nematė, bet į prie šulinio stovintį paauglį.

KIEK TO VARGO IR AŠARŲ. Sunkiai iš po karo atsigauna Kretinga. Išdegusio miesto griuvėsių nepajėgiame išvalyti, o apie naujas statybas nėra ko ir svajoti.. Gyventojų 74


Kretingoje nedaug, tačiau jau iš pat ryto mieste gatvėmis keliaujančiųjų daug. Tai iš visos apskrities, dvylikos valsčių, su įvairiausiais reikalais į Kretingą atvykę žmonės. Juk čia dabar metrikacija ir pasų išdavimas, tardymai ir santuokų apiforminimas, „pokalbiai“ „odų dirbtuvėse“, taip dabar žmonės vadina MGB skyrių, kalėjimai, mokesčių skyrius ir buožinių etikečių klijavimo įstaigos, Šventasis Antanas ir J. A. Pabrėžos kapas ir t.t. ir t.t. Apie apskrities finansų skyriaus duris, iki joms dar neatsidarius, su rūkytais kumpiais, dešromis ir kitokiais maiste produktais maišeliuose, nedrąsiai slampinėja keliolika, atrodo, neužtarnautai buožėmis praminti, valstiečiai. Tenai susirūpinusi, sau tako nebematanti, pamėlusiais paakiais, dar jauna ir daili moteris, nešasi nedidelį ryšelį su maisto produktais į vieną iš trijų kalėjimą. Tokių čia dabar labai daug. Stovyniuoja jos jau iš pat ryto būreliais prie MGB kalėjimo Vytauto gatvėje ir tokios pat paskirties namo Kęstučio gatvėje, priešais miesto medine polikliniką. Prie pasų skyriaus būrys jaunų vaikinų gyvai aiškinasi dėl įvairiausių anketų užpildymo tvarkos. Dauguma jų čia stovyniuoja jau po ketvirtą - penktą kartą, o pasų vis neskuba išduoti. Tik bažnyčios raštinėje eilių beveik nesusidaro, nors lankytojų ir čia dabar netrūksta. Daugiausia perkamos mišios į Šventąjį Antaną ir Į J. A. Pabrėžą, kad sveiki sugrįžtų vyrai, sūnūs ir broliai, klaidžiojantys miškuose, vargstantys tolimojoje šiaurėje bado lageriuose, arba Sibiro tremtyje. Dalis čia atsilankiusiųjų moterų dėvi gedulą. Jų lauktieji jau nebegrįš. Tačiau ir už mirusius, o ypač tokiomis aplinkybėmis, užperkamos mišios ir ne po vienerias. Rytmetyje sutiktų keleivių akyse dar galėjai įžvelgti vilties kibirkštėlių. Gyvanašlėmis likusios moterys tikėjosi paleisiant vyrus iš „odų dirbtuvių“, galėsiant pasiųsti siuntinį į Sibirą arba lagerį kažkur šiaurėje, vaikinai tikėjosi parsivežti naujus pasas, o valstietis - atsikratyti buožės vardo ir išbuožinimo. 75


Po pietų sutiktieji žmogeliai buvo labai išvargę ir nusiminę. Į MGB kalėjimą atvykusioms moterims tebuvo vienas atsakymas: - vyrai išvežti į Klaipėdą, arba jau nuteisti ir išvežti į šiaurę. Iš tikrųjų, apskrities saugumo MGB kieme, po langais, triukšmingai veikė vidaus degimo variklis be duslintuvo. Tai rodė, kad „odų dirbtuvėje“ darbas su jų vyrais vyko intensyviai, tačiau negi tokius, į žmones nebepanašius baidykles: kruvinus, nulupinėtais nagais ir vos bepastovinčius, rodysi jų žmonoms ir artimiesiems ? Buože pavadintam valstiečiui buvo įsakyta per tris dienas išsikraustyti iš ūkio, leidžiant pasiimti žmoną ir būrelį savo vaikų. Trys dienos dar pakankamai ilgas laikas. 1944 metų gale, Mosėdžio valsčiaus, Šaučikių kaimo, vidutiniokų valstiečių Miklovų šeimą rusai .čekistai ir Salantų stribiteliai iš namų išvarė neleidę baigti pietų pavalgyti, nei persirengti, nei ant kelio ką pasiimti, Dar tebevalgant, pietų stalas kartu su staltiese ir indais, buvo nublokštas ant žemės, o valstiečių šeima išvyta iš save namų. Jų turtas tą pat dieną buvo sunaikintas ir išvežtas, o pastatai nugriauti ir sukūrenti. Laukusiems pasų jaunuoliams dar kartą teks atvykti, nes kažkurioje blankėje pridaryta klaidų užrašant gimimo vietą. Šiek tiek geriau sekėsi moterėlėms bažnyčios raštinėje: Jas čia paguodė, apramino, o mišias atlaikyti pažadėjo jau sekantį mėnesį. Matote, eilutė ir čia jau susidarė gana ilga. Pamenu, man teko matyti žuvusiųjų transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno sutiktuvių dramą Kauno aerodrome, 1933 metų, liepos mėnesio popietę. Į aerodromą buvo suplaukę visi galintys vaikščioti kauniškiai gyventojai. Tai iki tol nematyto didumo, šimtatūkstantinė žmonių minia. Pasirodžius padangėje atskrendančiam lėktuvui su lakūnų palaikais, iš pradžių prasidėjo vos girdimas minios šnirpščiojimas, lyg tolimos jūros ošimas, kuris greit garsėjo ir vis labiau panėšėjo į neapsakomą 76


minios inkštimą, virtusį nebesuvaldoma ir garsia visuotine minios rauda. Panašiai žmonės pergyvena ir šiuometinę visuotinę Lietuvoje vykstančią dramą. Tyliai ir santūriai verkia jaunos moterys, netekusios savo vyrų, atviriau ir skaudžiai verkia vaikai, palikę be tėvų ir maitintojų, tragiškon neviltin patekę, dėl globos ir maisto netekties, verkia baltagalviai seneliai, pasimetę ir nebežinodami su kuo eiti, verkia bręstantis jaunimas, visiškai sugriuvus jų ateities planams. Jeigu visų dabar verkiančiųjų balsus būtų galima sujungti į vieną bendrą raudą, ji nustelbtų Baltijos ošimą didelės audros metu. Ją išgirstų Europa, visas pasaulis, o dabar, kai tie balseliai pavieniai ir savųjų išgamų išsklaidyti, klajokliai, hunų ainiai, trimituoja pergalę. Rusišku kerzaviniu batu primynęs ką tik nužudyto nekalto lietuvio jaunuolio galvą, kiauliškai mažytėmis ir užrūgusiomis akytėmis stribitelis žvelgia į savo ponus, laukdamas pagyrimo ir apdovanojimo. Be abejo, svetimieji numes ir jam kokį kauliuką, o paskui - mauras, atlikęs savo juodąjį darbą, galės eiti.

Į MIŠKĄ. Jau kuris laikas „užpelkių“ radijas skelbia, kad artėja Lietuvos išvadavimas, kad tarp Amerikos ir Sovietų Sąjungos greit kilsiąs karas. Ragina laikytis tvirtai, nepaklusti sovietinei valdžiai. Į neviltį patekę žmonės, lyg skęsdami, griebiasi to gelbstimojo šiaudo, bando priešintis valdžiai. Pašauktas į kariuomenę jaunimas pasuka miško link. Taip jau buvo įprasta daryti vokiečių okupacijos metais ir gerai sekėsi. Tiesa, vykstant šaukiamųjų patikrinimams, į apskrities karinį komisariatą, kaip ir vokiečių okupacijos metais, jų susirenka nemažai. Čia jie padainuoja lietuviškų dainų, pažygiuoja gatvėmis, o kai gauna šaukimus karinei prievolei atlikti, pasuka miško link, arba slėptuvėn, kur nors prie namų. Ir taip daro visi, nežiūrint socialinės padėties. Visuotinai slapstosi 77


ir bėdniokų ir turtingesniųjų vaikai. Net partinių, pavyzdžiui Bražinskų sūnus taip pat su kitais slapstosi nuo karinės tarnybos. Į komisariatą beateina vieni tik invalidai. Prasideda šaukiamųjų jaunuolių gaudynės, kaip ir vokiečių okupacijos metais. Prisimenami rekrūtų gaudynių laikai. Neradus šaukiamojo - suimami tėvai. Jie gąsdinami kalėjimu ir Sibiru. Paprastai laike vieno mėnesio visas šis šurmulys jau pravardžiuojamas „epidemija“, pasibaigia. Iš miškų ir slėptuvių jaunuoliai vėl grįžta į darbus ir neramūs laukia sekančių gaudynių. Valdžia tuo tarpu laukia, bene prigus ir labai griežtų priemonių prieš šaukiamuosius nesiima.

MŪŠIS PRYŠMANČIUOSE. Kai 1948 metų, balandžio mėnesio 16 - tosios dienos priešpietę išgirdome smarkų šaudymą Tenžės upelio pusėje, pagalvojome, kad manevruoja Kretingos garnizono kariai. Kitą dieną sužinojome, kad Pryšmančių kaime, tarp Kretingos garnizono dalinio ir miškinių grupės, vykęs žiaurus mūšis. Buvę taip. Kažkam įskundus, kad Pryšmončių kaime, pas ūkininką Šeputį, esą miškinių, iš Kretingos garnizono buvę pasiųsta keletas dešimčių kariškių jų suimti arba likviduoti. Vykdami į vietą, jie peršovė dviračiu į Kretingą važiavusią 7 - tos klasės gimnazistę Laukineitytę, o nuvykę į Šepučio sodybą, neradę miškinių, tuojau nušovė Šeputį. Kažkur netoliese buvę miškiniai vis dėlto buvę apsupti. Jų buvę dešimtis vyrų ir visi patekę į platų apsupimo žiedą. Miškiniai išsidėstę mažomis grupelėmis ir gindamiesi sumaniai manevravę. Miškinių turėtas kulkosvaidis netrukus padaręs spragą apsupimo žiede ir prityrusių šaulių dengiami, miškiniai prasiveržę į Pryšmančių mišką. Netoliese gyvenę valstiečiai pasakojo, kad miškiniai pasiekę mišką, sušukę garsų tris kartus valio! Ir dingę. Mūšis tačiau nesustojęs, o dar la78


biau įsiliepsnojęs. Vietiniai gyventojai pasakoje buvus taip. Po to, kai miškiniai pasiekė mišką, labiau į pietus nuo tos vietos, garnizone kariai pastebėję keletas dešimčių neatpažintų vyrų grandinę artėjančią į juos, todėl pradėję šaudyti. Ir taip vyrai keliolika minučių vieni kitus pliekę, nesigailėdami šovinių. Pagaliau paaiškėję, kad tariamieji priešai tai į talką skubėję iš Palangos milicijos ir stribitelių dalinys. Mūšio rezultatai nekokie. Garnizonas netekęs septynių žmonių nukautais ir keliolikos sužeistais. Iš miškinių mūšyje buvo sunkiai sužeistas, Kretingos gimnaziją bebaigiantis, tik prieš porą mėnesių į mišką pasitraukęs, Kuršaičių kaimo valstiečio Klaniaus sūnus. Nebeturėdamas vilties iš mūšio vietos pasitraukti, Klanius nusišovęs. Kautynėse labai pasižymėjęs vienas miškinių kulkosvaidininkas, kuris sėkmingai „prakirpdavęs“ apsupimo žiedą ir nutildęs ne vieną čekistų kulkosvaidį. Žuvusiuosius Klanių ir Šeputį, kaip ir anksčiau kad darydavo, pasityčiojimui pasodino Kretingos MGB kieme prie sienos, o savo žuvusiuosius išvežė kažkur kitur.

SAUGUMAS SURAŠO ŽMONES. Šių 1948 - jų metų pavasarinės sėjos metu saugumo pareigūnai ėmė masiniai ir labai smulkiai surašinėti žmones, labiau pasiturinčiųjų valstiečių šeimas. Be to, į šiuos sąrašus pateko visi anksčiau išvežtųjų giminės, šeimos, kurių kas nors jau yra kalėjime arba lageryje, slapstosi, arba žuvo miške. Pasitaiko, kai į dabartinius sąrašus patenka ištisi kaimai, kaip antai: Kretingos rajone Žibininkų kaimas, Skuodo rajone - Peldžių, Večių ir kaikurie kiti. Praktiškai nebėra šeimos, iš kurios artimųjų nebūtų kas nors patekęs į šiuos juoduosius sąrašus. Ką visa tai reiškia žmonėms, aiškinti nebereikia. 79


Kilo visuotinė ištrėmimo baimė. Sklinda kalbos, kad po šio trėmimo seks kiti. Būs ištremti tremtinių giminės ligi trečiosios kartos. Žmonės ėmė skaičiuoti, kiek gi pagaliau liktų Lietuvoje žmonių. Rezultatai nejaukūs. Net stribiteliams maža lieka vilties likti Lietuvoje. Komunistai kaikuriuos savo pažįstamus ramina, sako, kad liksią neišvežtų ligi 25 % lietuvių. Tokio skaičiaus reiksią respublikos vardui išlaikyti. Žinoma, tai maža paguoda. Ištrėmimo baimė virsta siaubu, kai šių metų gegužės mėnesio 16tą dieną, į apskrities centrą Kretingą priplūdo daugybė čekistų ir tuščių sunkvežimių. Dabar naujos trėmimo dramos laukiame jau dienomis ir valandomis. Darbai visur sustojo, visi įtemptai laukiame. Daugelis nebenakvoja namuose, slapstosi. Sunkiau šeimoms su mažais vaikais, seniais ir ligoniais. Šiandien, gegužės mėnesio 21 dieną, iš Vilniaus atvyko eilė aukštų vyriausybės ir MGB pareigūnų. Juos įkandin, net apskrities KP patalpose, lydi automatais ginkluoti sargybiniai. Kalbama, kad jie sprendžia, ką išvežti tuojau, o ką palikti sekančiam kartui. Pavakare mūsų įstaigos vedėjas Adomas Lūša prasitarė , kad atvykusieji pareigūnai pasirašė ištremiamųjų sąrašus ir naktį prasidėsiąs vežimas. Jam tai paslapčia pasakęs apskrities KP darbuotojas M. Jankelovičius. Čia tenka priminti, kad A. Lūša yra labai apsišvietęs darbininkas, nuoširdus patriotas žemaitis, lietuvių darbininkų reikalus iki 1939.03.22 dienos gynęs Klaipėdos krašte. Dabar jis turi komunistų pasitikėjimą ir užima gana aukštas apskrities komunistinio ūkio skyriaus vedėjo pareigas. Raginamas stoti į KP vis atidėlioja, nes daug kur nesutinka su KP programa ir dabartine tvarka. Tai lietuvis, kurio svetimieji nepajėgia nupirkti. Prie garnizono pastatų, Gegužės gatvėje, didelis sambrūzdis. Suskirs80


tyti grupėmis garnizono kariai sodinami į mašinas ir išvyksta į valsčius organizuoti ir vykdyti žmonių išvežimą į Sibirą. Mūsų šeimoje penki mažamečiai vaikai. Gal neveš? Beto, neturime, kur slėptis. Kas tokią didelę šeimą priglaus? Giminės taip pat jau surašyti, tat liekame namuose laukti savojo likimo.

TREMTIN Į SIBIRĄ. Pagaliau įvyksta tai, ko taip ilgai bijojom ir nelaukėme. Pačiame vidurnaktyje, 1948 m., gegužės mėnesio 22 dienos trečią valandą nakties, prasidėjo gimnazistų, tarnautojų ir šiaip šviesesnių piliečių medžioklė. Ėmė loti ir staugti viso miesto šunys. Ne mėnulio pilnatis šiąnakt juos jaudina, o grubiai iš miego prikeltų vaikų klykesys ir skaudūs jaunų motinų vaitojimai. Miestą gaubia drėgnas rūkas, tat labai gerai girdėti, kas darosi aplinkoje. Mieste niekas nemiega. - Jėzus Marijėle, ką mes padarėm ?! Už ką jūs žudote mano kūdikius ?! - dideliu balsu šaukia moteris kažkur Vytauto gatvės kryptimi. Įvairiomis kryptimis girdėti kaustytų batų garsai, komandavimai, vaikų verkavimai. Išvežamieji miesčionys kraunami į mašinas. Pasikrovimui duodama pusantros valandos laiko, vos praaušus, prie MGB pastato pradėjo privažiuoti sunkvežimiai su tremtiniais, o netrukus pasirodė ir dvikinkių vežimų. Greit susirinko didelis būrys žmonių. Visiems rūpi sužinoti, ką išveža, iš mano pažįstamųjų kretingiškių išvežti: apskrities finansų skyriaus tarnautojas Klimas, mokytojai Sašinskai, Belaikiai, Ignas Stanius, Slušniai, Kubiliai, Mačiulskiai, Gikarai, Sabaliauskai, Dreiniai, Kniežos, Juozas Jurkus iš Petrikaičių ir daug man nepažįstamų žmonių. Žmonės vežami mašinomis ir dvikinkiais ratais, dažniausiai tų pačių išvežamųjų ūkininkų arkliais. Didelė vežimų virtinė stovynioja Kretingos mieste, Vytauto gatvėje, prie MGB pastato. Ginkluoti čekistai rusai ir 81


stribiteliai šlaistosi prie kiekvienų ratų. Jų vyresnieji pas MGB apskrities viršininką tvarko išvežamųjų dokumentus. Išvežamieji nebeturi jokių asmens dokumentų. Juos atėmė šią naktį, kratos metu. Pagaliau didelė vežimų grupė pajudėjo turgaus aikštės link. Išvežamųjų veidai pamėlę, abejingi, nuo ilgo verkimo kiek papurtę. Pasižiūrėti išvežamųjų, palydėti jų, prisirinko daug žmonių. Vežimams pajudėjus, vyrai nusiima kepures. Kažkuris jų bando sušukti: - laimingai!, bet garsas nutrūksta pusėje žodžio ir jis nuleidžia galvą. Palydovams kur nusisukus, vienas kitas, šį bei tą, bando nelaimingiesiems įmesti vežiman. Niekas nesikalba. Tylu. Girdėti tik natų šnarėjimas. Tai vienur, tai kitur, pliaukšteli botagas. Antrame nuo priekio vežime sėdi jauna, daili, valstietė moteris su keturiais mažais vaikais. Vaikai storai apgumuliuoti, apraišioti didelėmis skaromis taip, kad ir galvyčių nebepasuka. Glėbyje moteris laiko patį jauniausią, gal kokių pusantrų metukų, vaiką. Jie visi sėdi aukštai ant kažkokių maišų ir ryšulių, todėl jaunoji motina stengiasi apglėbti visus vaikus, kad kuris jų neiškristų, tačiau tai jai sunkiai sekasi. Vežimų grupės gale važiuoja porinis vežimas, vadinamas „brika“. Du gražūs juodbėriai arkliai, lyg ką negerą jausdami, liūdnai, nuleistomis galvomis, pamažu velka, matyt, gana sunkiai pakrautą vežimą. Vežimo priekyje sėdi trys: vežėjas ir išvežamųjų ūkininkų pora. Už jų, vežiman nugarą atsukąs, automatą abėm rankom apsikabinęs, per ratų šoną nuleistom kojom, nejaukiai jausdamasis, kiurkso buvęs valkata, dabar stribokas. Už stribitelio, nugarą į vežime priekį atsukusi, pusiau gulom, yra įsitaisiusi ryškių, taisyklingų veido bruožų, senutė. Ji, pagal vietinių evangelikų lietuvių- prūsų paprotį, yra apsirengusi ištisai juodais, gerais rūbais. Baltuoja tik apatinės baltos skarelės, pakraštėliai. Ji daug kuo panaši į vienuolę, arba į mūsiškes senutes tremtininkes. Važiuojant per turgaus aikštę, ji atsisuka į bažnyčią, kiek pakelia galvą, pirma persi82


žegnoja pati, o paskui peržegnoja pasiliekančiuosius palydėtojus. Vežimai pasuka geležinkelio stoties link. Nusiminę ir suglumę pasilieka palydėjusieji. Kurių eilė į sekantį vežimą ? Prie MGB pastato ruošiama nauja vežimų grupė. Nuotaika nedarbinga. Dirbančių niekur nematyti. Namo eiti nesinori. 0, gal kartais ten jau laukia? Nukėblinu į geležinkelio stotį. Čia šen ir ten vaikščiojančių žmonių daug. Tolumoje, prekių stoties rajono, stovi keliasdešimts prekinių vagonų, o prie Jų vyksta išvežamųjų žmonių pakrovimo darbai. Pakrovimo rajonas apstotas ginkluotų čekistų ir pašalinių žmonių Jie arčiau neprileidžia. Atseku jau matytą porinį vežimą, senutė jau įlaipinta į vagoną. Lyg nenorom, lėtai į vagoną paskutinius daiktus krauna pusamžis stambaus sudėjimo ūkininkas. Pagaliau vežimas tuščias. Tarsi nebežinodamas, ką toliau daryti, ūkininkas trumpam įsitveria į ratų gardę, nužvelgia visas vežimo detales. Viskas savo vietoje. Po to prieina vežimo priekį, apsikabina gražaus baltakakčio bėrio kaklą ir daug kartų bučiuoja arkliui žandą. Tartum šio gražaus atsisveikinimo pavydėdamas, antrasis bėris palengva sukioja galvą ir širmosiomis kojomis ima kasti žemę. Jis aprimsta ir patenkintas kiek nuleidžia galvą, kai ūkininkas ima ir jį į abu žandus bučiuoti. Tuo tarpu prieina čekistas ir įsako vežėjui važiuoti, tačiau ūkininkui nesako nieko. Ūkininkas rankomis susiima veidą ir taip kokią minutę stovi. Jis nenori, kad budeliai matytų jo ašaras. Viename vežime sėdi vienų vienas baltagalvis senelis. Didelė jo balta barzda ir ūsai sklaidosi vėjyje. Lėtai jis pasuka savo veidą, ilgai į ką nors įsižiūri. Nesuprasi, ką jis dabar mąsto. Kodėl tokiu ilgu žvilgsniu nužvelgia žmones ir pastatus. Tik vėliau dingteli mintis, juk jis supranta, kad tuos kažkur matytus veidus ir pastatus mato paskutinį kartą. Nieks neatvyko jo nors iš tolo palydėti. Jo žmona jau seniai guli kapuose, o sūnų šiuo metu jis ir nebežino, gyvi jie, ar jau nebegyvi. Jo ausyse tebespengia: - Buožė ! Liaudies priešas! - ir panašūs grūmojimai. Viską iš 83


jo atėmė, tat ir vežime jo mantos beveik nematyti. Vežimas su seneliu įvažiuoja pakrovimo aikštėn ir pasuka prie vieno atlapotom durim vagono. Atrodo, kad senelis dar nesuprato, ko jį čia atvežė. Sėdi jis vežime, o baltoji jo barzda ir ūsai plaikstosi vėjyje. Pagaliau jį kelte iškelia iš vežimo ir įveda į vagoną. Vienas greta stovėjęs kretingiškis pasakė, kad į tą patį ešaloną esąs pakrautas buvęs baldų dirbtuvės savininkas Aleksas Salys, buvęs mano kaimynas, tačiau prie jo prieiti nebeteko. Jų vagonas jau buvo pakrautas ir užrakintas. Gerai Žinojau, kad jis darbininkų sūnus. Mažas būdamas ganė ūkininkų gyvulius, paskui pas juos dirbo pusberniu ir bernu. Kariuomenėje tarnaudamas įsigijo staliaus specialybę ir demobilizavus dirbo stalium Kretingos mieste, užsidirbęs kiek pinigų, iš Kretingos vienuolyno nusipirko sklypelį žemės Gegužės gatvėje ir savo rankomis pasistatė mažytes stalių dirbtuves. Po to iš Švedijos skolon nusipirko, regis, ketverias įvairios paskirties medienos apdirbimui stakles, pasisamdė trejetą, specialybės neturinčių, jaunų vyrukų ir ėmė žmonėms dirbti baldus. A. Salys buvo darbštus, nagingas, sumanus, dirbo kartu su samdiniais, todėl greit prasigyveno, išsimokėjo skolas ir savo samdinius išmokė baldžių amato. Dabar jis laikomas „liaudies priešu“ ir komunistinei santvarkai pavojingu žmogumi, todėl išvežamas su pirmaisiais tremtiniais. Ar ne keisti pas mus dedasi dalykai? Į svetimųjų kančias žiopsoti ir niekuo negalint jiems padėti irgi yra kančia, tačiau atsitraukti negalim. Komunistinė moralė, Jų valdymo sistema čia parodyta visai nurengta ir be jokių pagražinimų. Yra ko susimąstyti. Prie antrojo vagono, beveik ratu, nerami vaikšto jauna moteris. Rankose ji laiko kekių metų amžiaus mažylį ir verkdama jį be perstojimo bučiuoja. Pagaliau ji prieina prie vieno ginkluoto, matyt, jai pažįstamo 84


stribitelio ir kūdikį įduoda jam. Šis su juo praeina apsupimo žiedą ir vaiką perduoda ten laukusiai senyvai moterėlei. Jaunoji motina, galvą abiem rankomis susiėmusi, skubėdama lipo į vagoną. Žmonių pakrovimas tęsėsi iki vidurnakčio. Gelškeliečiai šnibždėjo, kad iš viso pakrauta 28 vagonai. Vidutiniškai į vieną vagoną buvę kraunama po 30-40 žmonių. Tokie pat pakrovimai vyksta Skuodo, Šilutės ir kitose geležinkelio stotyse. Traukinys su tremtiniais iš Kretingos geležinkelio stoties išvyko gegužės mėnesio 23 -sios dienos rytą Skuodo link. Palangos gatvėje prie pervažos didelis būrys žmonių. Iš pravažiuojančių vagonų girdėti ir prakeiksmų ir grasinimų įvairiausiais adresais. Daug kur balsu verkia vaikai, moterys, o iš kaikurių vagonų sklinda giesmių garsai. Traukinys pamažu nutolsta Skuodo link. Iš mūsų artimųjų išvežiman pateko mano sesers Rozalijos Litvinienės ir žmonos sesers Veronikos Giedrienės šeimos. Litvinų šeimoje yra dvėjų savaičių ir pusantrų metukų dukrelės. Jas pavyksta perduoti dar nevežamai jos motinai Rozalijai Jablonskienei, nors aišku, kad pati mažiausioji tremtinė ir vienu ir kitu atveju yra pasmerkta neišvengiamai mirčiai. Trijų metukų sūnelis Vytukas liekasi prie motinos. Žmonos sesuo Verutė Giedrienė į Sibirą išsivežė tris mažylius, o dvi vyresniosios dukros paauglės, Birutė ir Onutė, čekistų nepastebėtos, pabėgo ir taip paliko neišvežtos. Žmonių vežimo kampanijai pasibaigus, Birutė sugrįžo į namus. Iš pradžių ji kas savaitė turėjo vykti į Darbėnų .miliciją registruotis, o vėliau to nebe reikalavo. Onutę priglaudėme pas save, Kretingoje. Rudenį Onutė ėmė lankyti Kretingos gimnaziją. Tarp mūsų vaikų ji greit apsiprato, tačiau buvusių namų ir tėvų negalėjome pakeisti. Iš Šatiškių į Skuodo geležinkelio stotį, pasakojo mačiusieji, atvežė senutę, kuriai jau 104 metai. Privežus prie vagono, ji ėmusi draskytis, plėšyti savo drabužius ir netekusi sąmonės. Pagaliau čekistai, įsitikinę, kad jos 85


gyvos į Sibirą nenuveš, ją paleido važiuoti namo. Išvežamųjų tarpe labai mažai jaunų vyrų. Jų dauguma paskutinėmis dienomis nenakvojo namuose, o kitiems ir pagautiems pavyko pabėgti. Iš Skuodo geležinkelio stoties pabėgo Stanius ir kažkoks Laureckis iš mosėdiškių. Šiandien pastebėjau, kad neseniai pasodintos ir gerai prigijusios kriaušės galūnėlę apniko ievų kirmėlės. Kirmėlės greitai lipa į šakų viršūnėlės ir iš apsėsto medelio greit lieka tik vieni stagarėliai. Kai pagalvoju, tai ir naujoji mūsų valdžia besotiškai ėdri: ėda viską, kas tik įkandama. Ėda pavienius žmones, ėda ištisas tautas, nepriklausomybę turėjusias respublikas. Jeigu ir toliau taip bus, tai iš mūsų ilgaamžės vargšės Lietuves beliks tik apgraužti stagarėliai. Kaip ir VI - me amžiuje, prie Baltijos, viską, ką per daugelį tūkstančių metų buvo sukūrę ramūs ir sėslūs Baltai, negailestingai mindamas ir naikindamas, veržiasi nepasotintos slavų asimiliuotos hunų masės. Šiemet nepaprastai gražus ir derlingas pavasaris. Javai gražiai sužėlę iš dirvų virsta. Visko būtų priaugę ir užtekę, visa tai lyg didesniam išvežamųjų skausmui, kad jiems sunkiau būtų skirtis su savo gimtosiomis sodybomis. Kas naudosis jų laukų derliumi? Ar nebus jis taip pat betiksliai išteriotas, kaip ir pačios puikiosios sodybos, gyvuliai, baldai ir kita? Vilniaus gatve, matau, susikibę rankutėmis, dairydamiesi ir neskubėdami, eina berniukas ir mergaitė. Mergaitė kokių keturių metukų, o berniukui nedaugiau dvėjų. Iš aprengimo matyti, kad jie valstiečių vaikai. Prisigretinus užkalbinau. - Iš kur esate, vaikučiai? - Iš ten, - mosteli rankute miesto link nusiverkusi mergytė, - Kur juduos mamytė? - klausiu toliau. - Mamytė vakal plapuolė. Buvo daug lusų. Mes važiavom taip gleita, ir mes palikom be mamytės. 86


Mergaitė vėl pasikūkčiodama ėmė verkti, o berniukas ėmė žaisti su iš griuvėsių ištrauktomis kažkokių indų šukelėmis. Pasišnekėjusi su pažįstama, prie mūsų priėjo senutė ir pasakiusi, kad išvežtųjų paliktus vaikus veda pas jų gimines, nuėjo. Gerai, kad jie dar turi gimines. Jei tokie masiniai vežimai tęsis toliau, tai ir giminių nebeliks, o čia įsikūrusiems svetimtaučiams negi vaikus paliksi. Eidamas namo valsčiaus kieme pastebiu kažką panašaus į turgų. Sukiojasi ir kažko ieško didelis būrys žmonių. Pasirodo, čia yra suvežtas tremtinių turtas, suvaryti likę gyvuliai: karvės, avys, veislinės kiaulės. Čia pat vyksta turto dalybos ir „skirstymas“. Keista. Neseniai buvo dalijamasi žydų turtu ir kiek neilgai juo žmonės naudojosi. Štai dabar vėl atsiranda, ir nemažai, žmonių, tiesiančių rankas į svetimo gerą. Geriau pasižiūrėję, jie ir šiame milžiniškame įvairių daiktų sąvartyne pamatytų ne vieną žydelio spintą, stalą, kėdę. Tai primintų, koks dabar nepastovus laikas, kad neverta teršti rankų su ašaromis sudrėkintų svetimų daiktų. Parą nešertos karvės baubia, kaikurios veislinės kiaulės tiek priūdrojusios, kad nebesikelia nuo žemės. Geriau avims. Jos kailiniuotos, mekena retai ir kantrai žindo savo mažylius. Dauguma suvilktų baldų ir įvairių daiktų valsčiaus kieme išstovėjo visą mėnesį, Nuo lietaus nubluko dažai, atsilupinėjo fanera. Vėliau didelė jų dalis buvo sunaudota kurui. Išvežtųjų ūkiuose griaunami pastatai, o jų mediena panaudojama kurui. Dar naujus, dvigalius, erdvius gyvenamuosius namus kaikur buvo bandyta perkelti ir panaudoti mokykloms. Iš keletos tremtinių sodybose nugriautų gyvenamųjų namų Kretingoje buvo pastatyta mokykla rusų čekistų vaikams. Toje vietoje dabar stovi KP rajono komiteto įstaigos pastatas. 87


UŽ LAISVĘ. Po šio masinio žmonių vežimo, žmonės visiškai pasimetė. Vis aiškiau darėsi, kad kraštą norima kolonizuoti rusais, o vietinius išnaikinti savitarpio skerdynėse ir išblaškyti po Sibiro platybes. Niekas, net idėjiniai, buvę pogrindiniai, komunistai, nebetikėjo šviesesne ateitimi. Tačiau jie jau buvo pasikinkę į Stalino vežimą ir, drebėdami dėl savo niekingos judošiškos gyvybės nebegalėjo nuo jo atsijungti. Į kančių ir kraujo liūną klimpo patys ir, grasinimais katorga bei mirtimi, klampino bailesniuosius nepartinius lietuvius. Niekas nebenorėjo rimtai dirbti. Ypač viskam abejingas tapo visiškai nualintas ir apiplėštas valstietis. Miškas pasipildė naujais, nuo tremties ir lagerių pabėgusiais, jaunais žmonėmis. Prasidėjo dar didesnės tarpusavio skerdynės. 1948 metais miškiniai vietomis žygiavo jau keletos dešimčių didumo būriais, daug kur atvirai kovėsi su garnizonų kariuomenės daliniais. Tai viena, tai kita kryptimi, beveik kas dieną, girdėjosi intensyvūs susišaudymai. Abėjose pusėse buvo daug žuvusių, žuvusiųjų miškinių sūnus ilgai laikydavo pamestus prie MGB ir stribokijos pastatų. Iš jų, jau mirusių, visaip buvo tyčiojimasi. Kartais juos laikydavo visai apnuogintus ir susodintus prie MGB įstaigos sienos. Prie taip apnuogintų, išniekintų ir neatpažįstamai sužalotų miškinių lavonų atvarydavo įtariamųjų šeimas: tėvus, brolius, seseris ir .liepdavo „atpažinti“, kad tai jų sūnus arba brolis. Žinodami, kas laukia „atpažinusįjį“, tėvai išsigindavo savo žuvusiųjų vaikų, seserys - brolių. Taip tyčiotis iš mirusiųjų gali tik puslaukiniai azijatai. Dabar šį iš mirusiųjų tyčiojimosi paprotį okupantai bando įdiegti ir lietuvių valkatoms, buvusiems „saulės broliams“. Ypač žiauriai kankindavo dar gyvus pagautuosius miškinius Kretingos, Darbėnų ir Kartenos MGB skyriuose. Kad praeiviai negirdėtų kankinamųjų klyksmo, Kretingos MGB kieme, po tardymo kamerų langais, tardymo metu dirbdavo vidaus degino variklis be duslintuvų. Kartenos 88


MGB pareigūnai; dar gyvą; mirtinai nukankintą žmogų išmesdavo iš antroje aukšto pro langą ant čia pat po langais buvusių akmenų krūvos ir taip nelaimingąjį palikdavo lėtai mirčiai. Mirusiuosius čia pat patvoryje užkasdavo, lyg paprasčiausius gyvulius. Darbėnų stribokijoje šie ir panašūs kankinimo būdai pasirodė per švelnūs. Ten smarkiai prikankintus „ištardytus“ miškinius imta, lyg malkas, pjaustyti skersiniu pjūklu pusiau. Šiame „darbe“ pasižymėjęs stribitelis Markauskis neužilgo buvo miškinių pačiuptas gyvas ir dingo be žinios. Rusų garnizonų kariai buvo žiaurūs, tačiau nė iš tolo neprilygo lietuvių liaudies budelių, vadinamų „liaudies gynėjų“ žiaurumui. Žinoma, pastarieji daugiau iš prigimties turėjo sadistinių polinkių. Juk tai ir buvo daugiausia išsigimę tinginiai ir valkatos. Tuo tarpu garnizonuose dauguma karių atliko būtinąją karinę tarnybą. Jų tarpe buvo ir dorų žmonių.

Į KOLŪKĮ. 1948 metų, rugpjūčio mėnesio 20 - 21 dienomis, Vilniuje, Kultūros ministerijoje, vyko muziejininkų suvažiavimas. Muziejų ir senovės paminklų skyriaus viršininko Zalenso kabinetas. Vienas po kito prisistato atvykusieji muziejų direktoriai. Ukmergę atstovauja moterėlė visai nepanaši į tos srities darbuotoją, todėl Zalensas pirmiausia jos pasiteirauja apie išsilavinimą. - Kaip čia pasakius, ponuli, drauge? Tik mėnuo, kaip mane toms pareigoms paskyrė. Pasirašyti moku... - Ar partinė?- toliau klausia Zalensas. - Taip. - Na, tai jau gerai. Teks pasirinkti raštingesnį mokslinį bendradarbį ir susitvarkysite. Ar eksponatų kiek turite? - vėl klausia Zalensas. - Būs. Iš vieno valsčiaus pranešė, kad vieno buožės jaujoje yra pilnas vežimas senų daiktų... 89


Zalensui toliau nebesiteiraujant ir nebesiklausant, ukmergiškė direktorė ėmė girtis, kad ji beveik kasdien ginkluota su stribiteliais einanti į kaimus prievolių iš valstiečių reikalauti, kaip jų brigadą jau kelis kartus apšaudę miškiniai ir jai matant nušovę du brigados narius... Tuo tarpu duryse pasirodė apysenis, judrus, stipriai mėlynai raudono veido, greitai kalbantis žmogelis. Tai Kražių muziejaus direktorius Purvinskis. Susipažinome. Pasirodo, jo būta mokytojo. Daug keliavęs po pasaulį, mėgęs maldininkų ekskursijas ir tuo didžiuojasi. Purvinskis į savo vadovaujamą Kražių muziejų surinkęs galybę medalikėlių, kryžių, agnasėlių, škaplierių, rožančių ir kitokio panašaus turto. Muziejuje ekspuonuojąs savo tėvų ir anūkų fotografijas. Jo nuomone, į muziejų reikią tempti, kas tik pakliūva po ranka, net kaikuriuos krautuvėje parduodamus daiktus. Tokie dabartiniai naujieji kadrai, nuo pat apačios iki viršaus. Bepig su tokiais nedirbti okupantui. Dar 1949 metų pačioje pradžioje buvo panaikinta Kretingos apskritis. Jos vietoje įsteigti Kretingos, Skuodo, Salantų ir Klaipėdos rajonai. Tai buvo paruošiamasis darbas, atliktas prieš „savanoriškais“ pagrindais imant „kurti“ kolūkius, čia vadinamus kolchozais. Medžiaginiai visai nualintas, dvasiniai sužlugdytas, valstietis ašarodamas rašė steigiamojo kolūkio pirmininkui pareiškimą, kad priimtų į kolūkį - kolchozą. Priimant į kolūkį, valstiečiui buvo paliekama viena karvė, avis, pora kiaulių, Jei dar jų buvo. Visus kitus gyvulius: arklius, karves, avis ir kiaules, reikėjo atiduoti kolūkiui. Taip pat reikėjo atiduoti, kaip nebereikalingus, kaikuriuos pastatus, būtent: klėtis, klojimus, žardus. Kolūkiečiui buvo leidžiama pasilikti gyvenamą namą ir dalį tvartų. Ratus, roges, pakinktus, plūgus ir akėčias taip pat reikėjo atiduoti kolūkiui. Kai iš valstiečio viskas buvo atimta, jis tapo valstybinio dvaro kumečiu. Valstietis nustojo laisvės, jis tapo prašalaičiu pastumdėliu. 90


Kaip visur, bolševikai ir čia neiškentė nepasityčioję iš visiškai sužlugdyto valstiečio. Girdi, jeigu valstiečiui nepatiksią būti kolūkyje, jis galėsiąs iš jo išstoti. Tuo atveju jam būsią grąžinta jo kolūkin įdėtojo turto vertė. Penkiakamarė klėtis buvo įkainuota 40 rublių, ratai ir rogės po penkis rublius ir tt. Taip „įkainuotas“ kolūkiui perduotas valstiečio turtas nesiekė nė 5 % tikrosios vertės. Žinoma, visa tai buvo tik šlykšti pajuoka, nenorint valstiečio apiplėšimo tikrojo fakto pavadinti jo tikruoju vardu - valstybiniu plėšimu, užklausus, ar yra buvę faktų, kad rusas kolūkietis būtų išstojęs iš kolūkio, niekas į tai atsakyti negalėjo, suprantama, tokių faktų nebuvo ir neturėjo būti. Dar pirmaisiais kolūkių steigimosi metais, valstiečius, nepareiškusius tuojau pat noro stoti į kolūkį, apdėjo papildomomis prievolėmis ir mokesčiais taip, kad jie netrukus turėjo keliais eiti ir prašyti, kad juos priimtų kolūkin. Neatlikusieji prievolių ir nesumokėjusieji mokesčių valstiečiai jau kuris laikas buvo išvežami katorgos darbams į tolimiausius lagerius Sibiro šiaurėje. Jei kuris ir grįždavo, tai jau be sveikatos ir suluošintas fiziniai ir dvasiniai. Tų lagerių valstiečiai bijojo labiau, negu mirties laisvėje. Nemaža tokių valstiečių vėl priglaudė miškas. Vienas iš svertų, „raginantis“ stoti į kolūkį, buvo taip vadinamos valstybinės paskolos. Nestojusiems į kolūkį valstiečiui paskolos obligacijų buvo įsakoma „savanoriškai“ išpirkti dešimt kartų daugiau, negu kolūkiečiui. Obligacijas reikėjo išpirkti grynais pinigais ir nedelsiant. Norint jas išpirkti, reikėjo išparduoti paskutinius gyvulius, o kur prievolės ir mokesčiai. Jie į kolūkį nestojusiam valstiečiui buvo keleriopai didesni. Todėl ir labai užsispyrusiam valstiečiui kito nieko nebeliko, kaip nuolankiausiai „prašytis“ priimamam į kolūkį. Taip vykusiai pravedus „aiškinamąjį“ darbą, vienerių metų bėgyje visi 91


valstiečiai „vieningai“ įstojo į taip nekenčiamus, vergijos pančiais uždedančius, kolūkius. Valkatos triumfavo. Turėjo prasidėti manos kritimas iš kolūkio. Deja, taip neįvyko.

ŽMONIŲ TEISMAS IŠ ARTI. Antras masinis žmonių vežimas Sibiran įvyko 1949 metų pavasarį, prieš pat Velykas. Žmonių vežimo išvakarėje visi. Kretingos miesto įstaigų darbuotojai buvome suvaryti į Kretingos pradinės, dabar Antrosios vidurinės mokyklos, salę. Susirinkome apie 160 įvairių civilinių žmonių ir apie 30 ginkluotų stribitelių - liaudies „gynėjų“. Garnizono ir žmonių išvežimui atvykusieji kariai veikė atskirai. Į salę įėjusiųjų laukan išeiti nebeleido. Kam surinko žmones, niekas nepaaiškino. Visų nuotaika labai prislėgta. Jau vėlų vakarą, saulei leidžiantis, prie mokyklos ėmė privažiuoti sunkvežimių, į kuriuos grupėmis, pagal pavardes, buvome sodinami po 15 - 20 žmonių. Apsaugai įlipdavo po du -tris ginkluotus kariškius, arba stribitelius. Aš su penkių mašinų kolona išvykau Salantų kryptimi. Netaisomi keliai buvo labai pabiurę ir mašinos neretai įklimpusios sustodavo. Tais atvejais ginkluotoji mūsų apsauga išlipdavo iš sunkvežimių ir akylai sekdavo mišką, nors vakaro tamsoje jame nieko nebūtų galėję pastebėti. Apie 24 - tą valandą mus pristatė Salantų miestelio vykdomojo komiteto žinion ir patalpino jo name. Čia dar kartą mus patikrino ir taip nieko neveikdami laukėme toliau. Buvo įsakyta laikytis ramiai, be rimto reikalo neišeiti laukan. Apie trečią valandą ryto vyriausiasis įgaliotinis atidarė pirmąjį slaptai laikytą voką su išvežamųjų žmonių sąrašu. Tuo pat metu mums paaiškino, kad būsią išvežami buožės ir užkietėję tarybinės santvarkos priešai. Mūsų pareiga būsianti padėti pasiruošti ir apiforminti ištremiamąsias šeimas. 92


Mus visus išdalino grupėmis po tris civilius žmones ir po du - tris ginkluotus kariškius. Mūsų grupėje esame: aš, dvi merginos, vienas jaunas, žmonių išvežimui specialiai atsiųstas čekistas leitenantas ir du jauni būtinos karinės tarnybos čekistai kariškiai. Grupės vyresniuoju yra leitenantas. Iš slaptojo voko jis gavo išvežamosios šeimos sąrašą ir adresą, tačiau mums pasako tik Klausgalvų Mosėdžių kaimo pavadinimą į kurį turėsime eiti. Kelis į tą kaimą žino viena mums priskirtoji mergina. Ji salantiškė komjaunuolė ir yra įpareigota surašyti paliekamąjį tremtinių turtą. Antroji mergina ir aš konkrečių įpareigojimų neturime. Mudu turėsime padėti pirmajai merginai. Apie puse ketvirtos mūsų grupė pėsčiomis išvyko į šią labai nejaukią ir kraupią kelionę. Naktis pasitaikė vėsi ir labai tamsi. Žemas rūkas dar labiau blogino matomumą. Brendame labai purvino kelio viduriu. Kol apgraibomis nueiname 12 km. kelią, labai pavargstame. Atvykus į Klausgalvų Mosėdžių kaimą, mums pasakė, kad turėsime vykti į valstiečio Jucio sodybą. Dar tamsu ir nieko neįžiūrime aplinkui. Sustojome purvino kaimo keliuko pakraštyje palaukti, kol bent kiek bus galima įžiūrėti aplinką. Kažkur, kitame kaimo pakraštyje, storu balsu kelis kartus amteli šuo ir vėl tylu. Nelaimingieji ramiai tebemiega, o mes jau sėliname prie jų sodybos, kad tą rytmečio miegą žiauriausiai nutraukti. Šiame kaime aš pirmą kartą, todėl nė vieno jo gyventojo nežinau. Nieko man nesako ir valstiečio Jucio pavardė. Salantiškiuose nemaža žmonių turinčių šią pavardę. Vienas Jucys Adolfas, žinomas profesorius fizikas, irgi yra salantiškis, tik nežinojau iš kokio jis kaimo. Tebebuvau įsitikinęs, kad profesorių tėviškės negali būti taip negailestingai niokojamos. Tebemaniau, kad jos yra saugios nuo tokių barbariškų užpuolimų. Prašvitus tiek, kad jau galėjome įžiūrėti daiktus, esančius už šimto metrų, iš tolo ėmėme supti Jucių sodybą. Leitenantas su vienu kariškiu, 93


darydami didelį vingį, nuėjo sodybos užnugariu, o mums buvo įsakyta eiti palei sodybon įvažiuojamąjį keliuką, susitikti turėjome, sodybos kieme, o iš čia, po vieną, turėjome sueiti į trobos vidų. Su užvestu pistoletu rankoje, pirmas į trobą ėjo leitenantas, o paskui kiti. Kad iš trobos niekas nepabėgtų, trobos, abejose pusėse buvo palikta po vieną ginkluotą kareivį. Truputį lūkterėję, išgirdome troboje kilnojant tuščius kibirus. Pradėjo sukilti Jucių šeimyna. Namų darbininkė, dar jauna mergina, atrakino trobos prastosios pusės duris ir su tuščiu kibiru rankose, kažką linksmą niūniuodama, pasišokėdama buvo beeinanti prie šulinio vandens. Ją sustabdė mūsų vadovai — leitenantas ir mergina komjaunuolė. Gavę atsakymą, kad šeimininkai namie ir nieko nėra svetimų, suėjome vidun. Sodybos šeimininkas Jucys ką tik buvo atsikėlęs ir dar tebesirengė. Kai jis pamatė nelauktuosius svečius, iš karto suprato, ko atėjome. Jis visas pradėjo drebėti ir užkluptas besivelkant švarką, antros rankos niekaip nebegalėjo pataikyti į rankovę. Reikėjo sugaišti kokias penkias minutes, kol‘ jį apraminome. Čia pastebėjau, kad mūsų leitenantas labai humaniškas ir kantrus. Mums beraminant šeimininką, matyt, pajutę kažką negero, pradėjo sukilti vaikai. Trys ar keturi 5-9 metukų vaikai, vienmarškiniai, basom kojytėm, ankštu ratu glaudėsi apie tėvą. Pora jų jau ėmė pusbalsiu raudoti. Jucys visus apglėbė ir ėmė ranka jiems valyti ašaras, maldyti, kad neverktų. Tuo tarpu leitenantas iš planšetės išsiėmė nedidelę popieriaus skiautelę ir ėmė Jucių šeimą tikrinti pagal sąrašą: Jucys - šeimos galva, Jucienė - namų šeimininkė, vaikai - šeši. Viso aštuoni žmonės. Dabar, jau kiek atsipeikėjęs, Jucys pataisė: viso šeimoje dabar esame devyni žmonės, nes prieš šešias savaites žmonai gimė septintasis vaikas. Leitenantas dabar tik susisgribo, kad name dar nepadaryta krata, todėl paprašė šeimininką aprodyti visas patalpas. Paklausus, kur esanti šei94


mininkė, Jucys nusivedė mus per gerąją trobą į gerąjį alkierių. Čia, Tuojaus už durų, plačioje sofoje gulėjo Jucienė, šalia sofos, lengvame vežimėlyje, apdangstytas, kol kas dar ramiai tebemiegojo jos šešių savaičių kūdikis. Alkieriuje jau buvo visa krūva mažylių vaikų ir, matyt, kuris nors mamai jau buvo pasakęs apie keistus ankstyvus svečius. Jucienė sirgo krūtų uždegimu ir turėjo temperatūros, per jos dailų, sveiką rausvą veidą buvę ką tik tekėta ašarų, tačiau dabar ji neverkė ir drąsiai, piktai žvelgė į mus visus, o labiausiai į automatą rankose laikantį leitenantą. Karininkas kiek prisiartino prie sofos ir, vertėjos merginos padedamas, pradėjo Jucienei aiškinti, kaip pasiruošti kelionei. Tuo momentu, Jucienė staigiu judesiu išplėšusi automatą leitenantui iš rankų, ėmė jo vamzdį sukti į savo nuogą krūtinę. Leitenantas žaibiškai krito ant Jucienės ir jiedu ėmė grumtis. Besigrumdami abu iškrito aslon, įsivėlė patalynėn. Su dideliu vargu leitenantui, pagaliau pavyko išveržti automatą iš Jucienės rankų, kurį jis perdavė vienai iš merginų, o pats, jau stipriai suprakaitavęs, padėjo Jucienę užkelti ant sofos. Vaikai visi cypė ir klykė ne savais balsais. Ašarojosi Jucys ir mes atvykusieji. Kiek aprimusi, Jucienė paprašė jai paduoti verkiantį mažiausiąjį savo vaiką, kurį prispaudusi prie krūtinės, ėmė pusbalsiu raudoti. Leitenantas labai, sunkiai, bet sėkmingai šią siaubingą sceną pergyvenęs, smarkiai sutriko. Mums ir šeimininkui paaiškinęs, kaip pasiruošti kelionei, pasikalbėjęs su sargybiniais, išėjo ir visą dieną sodyboje nebepasirodė. Kaip paprastai tokiais atvejais daroma, buvo leista pasikviesti pora kaimynų valstiečių, kad šie padėtų pasiruošti kelionei, nes šeimininkai, paprastai, parkrinka, be naudos sukinėjasi vietoje ir nieko naudingo negali padaryti. Aš su viena mergina turėjome surašyti paliekamą inventorių, grūdus, gyvulius. Kita mergina padėjo pakuotis pasiimamus daiktus. Tačiau 95


kas būtiniausia pasiimti, nelabai nusimanėme. Kaimynai girdėję iš anksčiau išvežtųjų, kad naujose apgyvendinimo vietose, visos namų apyvokos smulkmenos būtinai reikalingos, nes ten nieko negalima nusipirkti. Taigi, be drabužių, patalynių, mėsos, poros maišų miltų, po tiek pat grūdų ir bulvių, surinkome plaktukus, kirvį, pjūklą, oblių, keletą kilogramų įvairių vinių ir kitokių smulkmenų. Merginos surinko visus nedūžtamus puodus, rindelius, lėkštes, peilius ir šakutes. Nepastebėjau, kad kas iš pašalinių ir kviestinių būtų ką bandę pasisavinti. Taip mums besidarbuojant atėjo pietūs. Į kiemą suvažiavo trys pavaryti dvikinkiai vežimai su vežėjais, Dar išlikusiais valstiečiais. Likusieji kariškiai ėmė skubinti krautis, o mes tebuvome tik įpusėję pasiruošti. Supratome, kad kareiviai išalko, todėl jiems reikia duoti valgyti, bet be degtinės, koks čia valgis. Tik užerzinsime. Jucys namie degtinės neturi, tat jo pasiųstas kaimynas iš kaimo parnešė porą litrų naminės. Truputį išgėrė ir šeimininkas. Jam pasidarė geriau. Jucienė vis dar tebeguli lovoje. Kareiviai tiek pralinksmėjo, kad pasikrovimo ir išvykimo terminą atidėjo ligi aštuonioliktos valandos. Užkandžio metu Jucio pasiteirauju, ar profesorius Adolfas Jucys jiems ne giminė ? - 0, kaipgi. Jis tikras mano brolis. - Štai, kaip - nusidyvoju. Be abejo, jis nieko nežino, kas čia dedasi. Skubiai į Salantus išsiuntėme žmogų, kad pasiųstų telegramą profesoriui A. Juciui, pranešant jam, kad jo brolis ruošiamas išvežimui, tačiau apie telegramos pasekmes iki pat vakaro nieko nesužinojome. Pagaliau viskas paruošta išvykimui. Paprastai tremtinio šeimai leidžiama paimti maisto ir įvairių smulkių daiktų iki pusantros tonos. Jucių mantą sukrauname į keturis vežimus, kurios turėtų būti apie dvi tonas. Atsikelia Jucienė. Ji kartu su merginomis ir namų darbininke storai apmutuliuoja vaikus, apsirengia pati, pasiima į glėbį mažylį, su juo rankose 96


dar kartą apeina visus kambarius, stabteli prie didelio ir gražaus Dievo motinos paveikslo, persižegnoja ir ašarodama skubiai išeina laukan. Į pirmąjį, pačių šeimininkų arkliais pakinkytą, vežimą susodinami šeimininkai Juciai su dvėm pačiais mažiausiais vaikais. Prie jų įsisėda ir vienas kareivis, kuris sėdi skersai vežimą, kojas per gardę nuleidęs. Į antrąjį vežimą, be vežėjo, įsėda viena mergina, antras kareivis ir pora mažesniųjų vaikų. Trečiajame vežime, matau, sėdi antroji mergina ir vienas, kokių septynių metukų, berniukas. Aš įsitaisau paskutiniajame - ketvirtajame vežime, ankštai ant maišų krūvos. Šalia manęs atsisėda likusieji du vyresnieji vaikai. Vežimai išvažiuoja iš kiemo ir pasaka Salantų link. Už kokių 300 metrų, pravažiuojant pirmąją netoliese esančią kaimynų sodybą, vienas po kito mano mažieji bendrakeleiviai iššoko iš vežimo ir lyg kiškiai pasileido bėgti kaimynų trobų link. Labai greitai jie dingo iš matomojo ploto. Tiems dingus iš akių, matau dirva riedant jau ir trečiajame vežime važiavusį, kokių septynių metų berniuką, šio „pabėgimo“ iniciatorė, man regis, buvo antroji mergina. Na, ir tegu. Čia pasilikusius vaikus kas nors tikrai priglaus ir jiems bus geriau, negu badmiriauti Sibiro tolybėje. Į vaikų pabėgimą nereaguoja nė sargybiniai kareiviai. Gal jie ir nematė, arba nenorėjo matyti? Į Salantus nuvykome jau temstant. Vežimus su tremtiniais perdavėme išvežimą tvarkantiems pareigūnams. Mus, išvežimo talkininkus, paleidžia iki rytdienos ryto. Nugirstame, kad daugelio šeimų nerasta namie, todėl rytojaus dieną būsiąs atplėštas dar vienas slaptas vokas. Po šiandieninio siaubo, nebesinori tokio „darbo“ nė prisiminti. Nakvoju netolimame kaime, pas gimines Kungius. Nuotaika visų prislėgta. Jų vyresnysis sūnus Zenonas jau antri metai kenčia kažkokiame Pauralio lageryje, todėl šios šeimos padėtis labai netikra. Dar ankstų rytmetį, Salantuose vienas gerai pažįstamas tarnautojas man pranešė, kad Kretingoje čekistai buvę apsupę mūsų butą, bet, sužino97


ję, kad namuose tik vieni vaikai, pasišalinę. Nieko kito nebeliko, kai slėptis. Skubiai pasuku ant Mosėdžio kelio laukti pravažiuojančios mašinos. Pakelyje sutinku nuo Kūlupėnų geležinkelio stoties grįžtančius vežimus su Jucio šeima. Profesorius Adolfas Jucys padėjo išvaduoti savo brolio šeimą. Tai bene vienintelė tokia laiminga šeima, ištrūkusi iš sibirinės meškos letenų. Tėviškėje prabuvau visą savaitę, kol praėjo žmonių gaudynės Sibiran. Iš įvairių reiškinių žmonės išmoko atspėti, kada gali prasidėti masinės žmonių gaudynės ir vežimas į Sibirą, todėl šį kartą daugeliui pavyko laiku pasislėpti. Dabar dažnai juokiamasi: dauguma žmonių miega atviromis akimis, kaip kiškiai. Kad kiek kas ir dumia žmogus į krūmus slėptis. Išvežimą vykdantiems pareigūnams esą įsakyta, neradus pagrindinių šeimininkų, vienų vaikų ir senelių neimti. Šį kartą tuo bolševikų „humaniškumu“ daug kas pasinaudojo pabėgdami. Jau nebėra šeimų, kurių kas nors iš artimųjų nebūtų Sibire, arba lageriuose. Virš Lietuvos tvyro visuotinis gedulas. Didelė dauguma moterų dabar dėvi juodas skareles. Jaunimo likučiai nustojo ruošti pasilinksminimus, šokius. Visur rimtis ir susikaupimas, baimė ir rytojaus netikrumas. Šį kartą išvežtųjų pastatai, gyvuliai, grūdai ir žemės ūkio padargai perduodami besikuriantiems kolūkiams. Stambesniuose išvežtųjų ūkiuose įrengiami kolūkių gamybiniai centrai, o nereikalingi pastatai nugriaunami ir sukūrenami, vyksta senosios tvarkos griovimas, nes to nori svetimieji, taip pataria Maskva. Lietuvių tarpusavio žudynės tebevyksta visu smarkumu. Nėra dienos, kad neišgirstume ką nors žuvus. Kaikur miškinių vardu veikia tikrų plėšikų gaujos. Darbėnuose buvo išaiškinta stribitelių grupė, kuri miškinių vardu naktinis plėšdavo apylinkės gyventojus.

98


MATERIALISTINIS AUKLĖJIMAS LEIDŽIA DAIGUS. Šių 1950 - jų metų, kovo mėnesio 18-tos dienos naktį Kretingos katalikų bažnyčioje milicininkai atsitiktinai užklupo apie 15 jaunų plėšikų gaują. Tai Kretingos vidurinės mokyklos ir žemės ūkio technikumo moksleiviai. Dauguma jų pionieriai ir komjaunuoliai, apsiginklavę iš tėvų pasiimtais pistoletais ir durklais. Turėta net granatų. Jaunųjų plėšikų tarpe buvo rajono prokuroro Birietos, turgaus direktoriaus ir kaikurių kitų komunistų pareigūnų sūnūs. Gauja turėjusi tikslą apiplėšti Kretingos bažnyčią ir jos kleboną. Priešinimosi atveju buvę numatyta panaudoti jėgą. Ši gauja buvo teisiama gretimame rajone, Skuodo mieste. Gaujos vadovai gavo trumpas lygtines nuobaudas. Pora jų trumpai dirbo miesto statybose. Iš tikrųjų, kuo kaltinti materialų gyvūną, jei jis, pagal materialios gamtos dėsnius, užpuola kitą materialų gyvūną? Svarbu tik išsisaugoti nepagautam.

SENAME PELDŽIŲ KAIME. Darbėnų valsčiaus, Peldžių kaimas vienas, seniausių visame valsčiuje. Jis nedidelis, įsikūręs lygumoje, iš visų pusių apsuptas miškų, todėl čia viskas dvelkia gilia prosenove. Padrikai įsikūrusios sodybos gausiai apaugusios šimtamečiais medžiais. Tamsūs, apkerpėję, didelėmis plokštumomis stogai kyšo iš tankių smulkesnių želdinių ir atrodo, lyg jis pastogėmis remtųsi į žemę. Pastatų sienų iš toliau nematyti. Jas užstoja įvairiausių formų tvoros, slyvos, alyvos, dievmedžiai ir kitokie želdiniai. Ne tik sodybos, bet ir žmonės čia kažkokie senoviškesni, ramesni, lėtesni, giliau mąstantys. Jų čia dar nepasiekė XX - jo amžiaus dinamika ir triukšmas. Glaudūs kaimyniniai ryšiai ir senovinės tradicijos čia ypač te99


bebuvo branginami. Ramybės, judėjimo ir darbo laisvės, peldiškiai žmonės troško amžiams turėti. Dabar šis kaimelis tuščias. Laukuose nesimato nei žmonių, nei gyvulių. Lyg po maro. Nejauku dabar nė taip gerai pažįstamoje Giedrų sodyboje, viename trobos gale apgyvendinta iš kažkur atsikrausčiusi prašalaičio šeima, kitas trobos galas visai tuščias. Tvoros ardomos kurui. Didesnioji jų dalis jau nuardyta ir sukūrenta. XVIII - jo amžiaus pradžioje statytas, bet dar gerai išsilaikiusias, klėtis ruošiasi griauti kolūkis. Klojimas ir žardai jau nugriauti, o jų dar geri rąstai panaudoti kurui mokyklai šildyti. Griaunami ir kitų ištremtųjų peidiškių valstiečių pastatai. Visame Peldžių kaime liko dvi trėmimo nepaliestos sodybos. Jų vienoje gyvena anksčiau visur „prilendantis“ ūkininkas, o kitoje — visada apsileidęs mažažemis. Žmonės juos įtaria bendravus su MGB ir jų šalinasi. Ypač vengiama su jais apie bet ką atviriau šnekėti. Apskritai, žmonės dabar labai įtarūs. Parvykęs iš Peldžių sužinojau, Kad N. Giedra, žmonos sesers vyras, prie labai sunkių Sibiro miškų kirtimo darbų greit neteko sveikatos ir mirė. Neįprastos darbo sąlygos, šalčiai ir badas greit išsekina vyresniojo amžiaus žmones. Jie Sibire krenta, lyg medžių lapai rudenį. Savo gimtojo krašto išsiilgimas mirtį, dar labiau paskubina. Žiūriu į Peldžius ir matau šiandien tūkstančius tokių kaimų mūsų mažoje Lietuvos žemėje, matau dabartinę mūsų Lietuvą. Ji teršiama, mindoma azijatų, blaškomi jos sūnūs ir dukros, niekinama jos istorija.

LAIŠKAI IŠ SIBIRO. 1. 1948.VI.18. Atvežė mus į mišką, už apie 60 km. nuo Irkutsko ir apgyvendino sutręšusiuose barakuose, po keletą šeimų viename kambaryje. Kalbama, kad greit pradėsime kirsti mišką. R. D. Litvinai. 100


2. 1948.VII.25. Viename kambaryje gyvename po tris šeimas. Jeigu kas, prašau pasirūpinti mano dirbtuvėmis, kad neišdraskytų mašinų ir neišnešiotų įrankių. Aleksas Salys. Pastaba: Aleksas salys buvęs darbininkas. Dirbdamas pas svetimus iš savo uždarbio santaupų pasistatė dirbtuvėles, o už tai dabar kenčia tremtinio dalią, naiviai tiki, kad kažkas /daugumos įsitikinimu - Amerika/ įsikiš ir siautėjančiam košmarui padarys galą. 3. 1948.VII.26. Sibiras yra kraštas, į kurį Rusijos carai tremdavo didžiausius nusikaltėlius, bei tuos pavergtųjų tautų sūnus ir dukras, kurie labai mylėjo savo kraštą. Matyt, Sibiro vaidmuo ir paskirtis tebėra ta pati... Kelionė truko 14 parų. Esame Sajanų kalnyno miškuose, už apie 60 km. nuo Irkutsko, prie Irkutsko upės. Atvežė Čia visokių: mažų vaikų, senių ir senelių, kurių keletas mirė kelionėje. Atvežtųjų tarpe nėra nė vieno miškinio. Žinoma, jie ne taip lengvai pagaunami, kaip ramūs ir nenusikaltę piliečiai... Gyvename mediniuose nameliuose po kelias šeimas viename kambaryje... Čia nėra stribokų nei gausios milicijos, niekas naktinis nesibeldžia prie durų, negrasina išvežimu ir neprašo „pasikalbėjimams“ į MGB skyrių. Tuo atveju čia poilsis. Jūsų Otto Reinkis. Pastaba: Otto Reinkis, tikriau Reinkė, Klaipėdos krašto lietuvis, didelis Lietuvos patriotas, iki ištrėmimo dirbo Kretingos gimnazijoje mokytoju. Jis dar nežinojo, kad ir Sibire lietuviai bus kviečiami „pasikalbėjimams“ į MGB, kad žiauriausi gąsdinimai tęsis ir toliau. 4. 1948.VIII.5. Mus apgyvendino tarp aukštų, miškais apaugusių, kalnų. Šlapiame 101


slėnyje stovi seni barakai, kuriuose mes nelaimingi ir gyvename... Iš Kretingos čia gyvena jūsų pažįstami: Saliai, mokytojo O. Reinkės, Barietų, Kniežų, Mažeikų, Prialgauskų, Daugienės, Bražinskienės, Beniušienės ir daugelio kitų šeimų. Iš neženotų yra Stonkutė ir buvęs mokytojas Ignas Stanius. R. D. Litvinai. 5. 1948.VIII.29. Muilo neturime. Nėra su kuo nusiplauti veido, rankų, išsiskalbti drabužių... Jei galite, prisiųskite bile kokių miltų, muilo, peilį, įkabinamą spynelę, vinelių dėžutei pasidaryti. R.D. Litvinai. 6. 1948.IX.5. Ne taip lengva su tokiais susidoroti, kurie visokiems eventualumams yra pasiruošę. Tai matome iš čia atvežtųjų. Išvežti seniai, niekuo nekalti vaikai, nėščios moterys ir netgi psichiniai ligoniai. Tarpe atvežtųjų nesimato nė vieno miškinio. Kaip mes gyvename, aprašyti sunku. Vienu žodžiu, kaip čigonai. Gulime ant narų. Viename kambaryje dabar esame penkios šeimos, 21 žmogus. Verdame lauke, ant iš plytgalių sukrautų virtuvių. Puodai, kuriuose verdame, daugiau panašūs į tuos, kuriuose verdama smala. Mūsų šeimininkėms čia ne taip paprasta: ar lietus lyja, ar audra, ar perkūnai spardosi, jos turi stovėti prie savo bestogių virtuvių. Kokios tos virtuvės bebūtų, kad tik būtų ką virti. Mūsų aprūpinimas maistu beveik lygus nuliui.. Apart duonos, mes nieko daugiau negauname. Mes gyvename „rojaus“ pakraštyje, toli nuo to medžio, kuris pilnas visokių gėrybių. Netekome žmogaus vardo ir nustojome teisės būti sotūs. Dėka kilnių žmonių, kur dar liko tėvynėje, mes šiaip taip velkame savo menką gyvybę. Reinkių šeima. 102


7. 1948.IX..23. Šiandien buvome laidotuvėse. Mirė Andrėkus iš Gedučių. Tai jau dešimtasis tremtinys „pabėgo“ iš Sibiro... Kapinės yra už dešimties kilometrų, veža ten vienu arkliu, o palydėtojai eina pėsti. Tose pat kapinėse anksčiau buvę laidojami japonų belaisviai, kurių čia palaidota daugybė... Visi viliamės dar sykį grįžti į namus. Litvinas. 8. 1948.X.10. Siuntinį gavome kaip tik tokiu momentu, kada mūsų ištekliai visai buvo išsibaigę, todėl jis mums buvo itin brangus... Rašiau kaikuriems gerai pažįstamiems, su kuriais net kartu dirbau ir, kol buvome kartu, rodės puikiais prieteliais, bet nemalonėjo nors keliais žodeliais atsakyti... Tikrą žmogų ir draugą galima pažinti tik varge. O. Reinkis. 9. 1948.XII.27. Krisdamas rąstas Domininkui sutraiškė koją. Jį darbininkai parnešė be sąmonės. Per vieną mėnesį susižeidė septyni žmonės... Susižeidus vyrui, nė aš nebegaliu eiti į darbą, nes reikia slaugyti ligonį. Nežinau, kaip gyvensime toliau? R. Litvinienė. 10. 1949.IV.27. Jau ir pas mus pavasaris atėjo, bet mūsų širdyse gili Sibiro žiema, nes niekaip negalime užmiršti savo gimtojo lopšelio. Mūsų dvasioje nuolatos stovi tie brangūs, amžinai neužmirštami vaizdai , kuriuos mes įgijome Tėvynės padangėje, auksinėje vaikystės epochoje... Nors audros dar siaustų, nereikia nusivilti, nes ir po žiauriausios audros saulelė vėl nušvinta ir daug kartų linksmiau nusišypso. Jūsų Otto Reinkis. 11. 1949.V.27. 103


Jau metai, kaip vargstame Sibiro miškuose. Pasistatėme gyvenamus barakus, maždaug tokius, kokios yra mūsų daržinės. Per sientarpius pusto sniegą, šiaip ar taip, geriau, negu kad gyvenom po kelias šeimas viename kambaryje. Užvakar komendantas pranešė, kad iš Lietuvos esame ištremti visam amžiui. Jei bandytume kas pabėgti, pagautieji būsią baudžiami iki 20 metų lagerio. Gerai, kad mes lietuviai netikime tuo. Priverstinai pasirašėme paskolas iki dvėjų mėnesių uždarbio. Taigi, begausime tik uždarbio dalį, kuris čia toks mizernas. R. D. Litvinai. 12. 1949.X.3. Krautuvėje per visą vasarą buvo tik duonos, druskos, rūkalų. Kartais parveždavo pasmirdusių plekšnių. Prie jų susidarydavo didžiausios eilės. Kol jas paruošiam, nė kambaryje negalima tvertis - smarvė bjauriausia. Tačiau vis tik gerai sūrumo prikąsti prie bulvių. Kartą į krautuvę atvežė kartūno, vatinkų ir vailokų. Kitokių drabužių nėra. Rusių moterų vasaros ir žiemos apdaras yra kartūnas ir vatinka. Kaip mes prie to priprasime? Kolchozninkai tebeveža rugius, pjauna šieną. Gražūs buvę rugiai, varpos per sprindį, o šienas iki pažastų, tačiau nėra kas dirba, didesnioji derliaus dalis pražūva. Ilgesniam laikui taisytis negalima. Čia tokia tvarka. Jei pastebės, kad jau turi ką geresnio įsitaisęs, paims ir išveš į kitą vietą, o pasiimti leidžia tik smulkmenas. Litvinai. 13. 1949.XII.I4 Greitai bus du metai, o vis tas pats. Nieko gero nematyti. Visi dejuoja, visi einame silpnyn. Sveikata visų blogėja, o kas nedirba, tas nevalgo. Nei nedirbantiems seneliams, nei vaikams, krautuvėje nieko neduoda. Lapkričio mėnesyje gavome po kilogramą cukraus šeimai. Per visą vasarą 104


cukraus nematėme. Dauguma mūsų nebeturi baltinių, galvą kuo apsirišti, pagalvėms užvalkalų. Staigiai širdies liga mirė Kretingoje gyvenąs Knieža. Liko dvi dukros. Tai jau 62 - sis iš mūsų Šamankoje gyvenančių medkirčių... Prieš savaitę dingo Pakulis, anksčiau gyvenęs Skuodo valsčiaus, Paluknės kaime. Jis pamišo ir išbėgo į mišką. Jau visa savaitė raiti jodo po miškus, ieško komendantas su keturiais kareiviais, bet neranda. Dabar jau ir miško kirtėjus išvarė ieškoti. Kelintą dieną visi vargstame, braidžiojame po miškus, bet kur tu jį surasi... Buvom nusipirkę du maišus bulvių. Laikėme jas kambaryje, netoli pečiaus, bet ir čia peršalo visos, nors geležinė krosnelė kūrenasi beveik be perstojo. Lauke spaudžia šaltis ligi 40 - 45° C. Miško darbams atvežė ir rusų. Kaikurie jų dori, bet yra bjauresnių ir už pasiutusius šunis. Pasitaiko saugumo užverbuotų. Bijomės atviriau pasikalbėti. Už ne taip pasakytą žodį ima tardyti. Visų šventų, naktį suėmė daug jaunųjų tremtinių. Jų tarpe buvusį mokytoją Igną Stanių, B. Budrikį iš Puodkalių, Donėlą iš Narvydžlų, Skuodo vargonininką, buvusį mokytoją Alonderį ir daug kitų. Juos išvežė nežinia kur, pasakojama, kad į lagerius šiaurėje. Be abejo, tai užverbuotųjų šnipų darbas... Matosi, kad į Sibirą yra suvežti ir velniai, kad galėtų dorus žmones toliau kankinti. Jiems negana to, kad esame alkani, sunkių darbų išvarginti, nušalę, be poilsio. Prie miško darbų be galo greitai plyšta rūbai. Jiems lopyti nebeturime medžiagos. Jau visus maišus sunaudojau lopams. Jei galite prisiųskite plaukams kirpti mašinėlę, barzdai skusti britvą, kokią nors seną knygą stambiom raidėm, nes norime pradėti mokyti vaiką raides, guzikų įvairių, gumos, baltų siulų, terpetino, vaistų bile kokių, nes čia negauname nė jokių. Litvinai. 14. 1950.III.25. 105


Iš mūsų tremtinių šeimų paima vyrus ir nežinia kur išveža. Norėjo paimti ir Prialgauskį Simaičių, bet žmona ir vaikai ėmė rėkti, susikibo visi rankomis į krūvą ir neįdavė suimti. Šiuo kartu ir tardytojas buvo doresnis, pasigailo ir paliko. Jau iš 37 šeimų paėmė vyrus. Nežinome, kiek ir mes būsime krūvoje... Išmiršta pamažu lietuviai. Šią savaitę mirė Sparnauskis iš Skuodo. Dar jaunas, vos 28 metų. Išėjo iš proto Pūškorius Večių. Išprotėjusio ir į mišką pabėgusio Pakulio iš Paluknės taip ir nebepavyko surasti. Nebepakelia žmonės vargo, alkio, šalčio ir nevilties... Jei išmokėtų, kiek priklauso, turėčiau gauti 237 rublius /senąją pinigų verte, I.J./, tačiau pasitaiko, kad visa brigada už mėnesio darbą nieko negauna, o kam pasiskųsi,.. Į darbą turiu eiti 7 km. Dažnai reikia eiti į mitingus. Kalbama, kad greit gali kilti karas. - Nepasiduosime fašistams! Jie nori iš mūsų atimti laisvę! — šaukia mitingų vadovai. Taigi, jie, amerikonai gali mums atimti teisę būti ištremtiems į Sibirą. R. D. Litvinai. 15. 1950.111.3. Aš su elektriniu pjūklu pjaunu mišką. Pjūklo svoris yra 20 kg., beto, dar reikia tampyti šimtmetrinį kabelį, sniegą apie kelmą nuvalyti. Iki darbovietės yra 7 km. Į darbovietę ateiname ir namo pareiname pėsčiomis. Mirtinai išvargstame. Litvinai.

TARPUSAVIO ŽUDYNĖS TEBEVYKSTA. Visus 1950 - sius metus tebevyksta tarpusavio žudynės. Žudynes palaiko įtemta tarptautinė padėtis. Daug kas tikisi dėl Pabaltijo išlaisvinimo įsikišant Ameriką. Taip sakant, skęstantis ir šiaudo griebiasi. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, pabaltijiečių krauju Amerikoje buvo naudojamasi pa106


prasčiausiai, nesąžiningai, propogandai. Šlykštu darosi prisiminus, kai per Amerikos radiją lietuvių kalba daugelį kartų buvo tikinama, jog Ameriką greit išlaisvins pavergtąsias Pabaltijo tautas, tat dar labiau įtemptai reikią kovoti su pavergėjais. Tūkstančiai jaunų žmonių, patikėję šiai melagingai propogandai, kovojo ir žuvo miškuose, paimti gyvi ilgus dešimtmečius kalėjo įvairiuose lageriuose, o jų šeimos buvo tremiamos į Sibirą. Ilgainiui tos beprasmės žmonių skerdynės įkyrėjo net garnizonų kariams. Jie daug kur nenoriai, arba paviršutiniškai, atlieka miškinių paieškų kratas, miškuose praeina „nepastebėję“ užmaskuotų bunkerių, o kartais, pačiame mūšių įkarštyje, „neveikė“ jų ginklai. Buvusio Lenkimų valsčiaus, Sriauptų kaimą nuo Latvijos miškų skiria uždurpėjęs Luknės upelis, per Sriauptų kaimą per šį upelį eina žvyruotas keliukas į Latviją. Kadangi šioje vietoje Luknės upelį sunku pereiti, tai dažnai tuo keliuku naudojosi ir miškiniai ir stribiteliai su garnizono kariškiais. Kartą, 1950 - jų metų rudenį, saugumas suuodė, kad lenkimiškiai miškiniai ruošiasi apiplėšti Duniko pieninę Latvijoje, todėl nutarė surengti stiprią pasalą. Pasalai vietą parinko prie tilto per Luknės upelį. Aptemus, apie šimtas, o gal ir daugiau, Skuodo garnizono karių bei stribokų, slapta, pamiškėmis atvyko į Sriauptų kaimą ir užėmė pozicijas abipus tilto. Vienoje ir kitoje tilto pusėje keletas dešimčių kariškių pasistatė po du kulkosvaidžius ir sugulė tykoti miškinių. Likusieji kariškiai nuėjo į už 150 m. buvusią valstiečių Ronkaičių sodybą, kurią apstatę sargybomis, o patys užkandę ir sugulę miegoti. Kariškių buvę prigulę pilnas klojimas ir klėtys. Trobose gulėję 15 garnizono kariškių. Apie vidurnaktį staiga pasigirdęs smarkus kulkosvaidžių ir automatų šaudymas. Miegojusieji šokę padėti saviškiams, tačiau susišaudymas trukęs neilgai. Greit sugrįžę kariškiai įsakė Ronkaičiui pakinkyti poros arklių vežimą, įsidėti šieno ir pagalvę. Į Ronkaičio vežimą buvęs paguldytas sun107


kiai sužeistas stribokas, kuris pakeliui labai šaukęsis Dievo ir nepasiekus Skuodo, miręs pakelėje. Į kito kaimyno vežimą buvę sudėti dvejų nukautų miškinių lavonai. Pagrindinei miškinių grupei pasalą pavyko praeiti. Išlikusieji miškiniai vėliau pasakoję, kad tiek nedaug tenukentėję tik nesuprantamo atsitiktinumo dėka. Šaudę tik du kulkosvaidžiai iš turėtų keturių. Netaikliai šaudę ir automatininkai. - Jei ta gausi pasala būtų veikusi sutartinai, iš mūsiškių niekas nebūtų pasprukęs - pasakoję vėliau gyvi likusieji miškiniai. Be abejo, pasala organizuota nesuprantamai aplaidžiai. Didžioji dalis karių miegojo. Pavojingiausioje vietoje budėjo stribokai, kurių vienas žuvo. Tuo tarpu iš garnizono karių niekas nenukentėjo. Jie buvo atsargesni ir į pavojų nesiveržė. Beto, buvo žinoma, kad miškiniai pasalas rengdavo tik stribokams ir vietiniams aktyvistams, o su garnizonų kariais susidūrimų vengdavo.

VALDŽIOS RINKIMAI. Jau iš ankstesnių „rinkimų“ žinojau, kad tai menkavertė komedija, paprasčiausia apgaulė, reikalinga bolševikų propogandai, tačiau toje komedijoje pačiam vaidinti nebuvo tekę. 1950- jų metų, gruodžio mėnesio 17 — tos dienos rinkimuose buvau įtrauktas į rinkimų komisiją ir turėjau progą šią komediją stebėti iš arti. Jau lapkričio mėnesio viduryje Kretingos raikomo partkabinete sukviečiamas rinkimų aktyvo susirinkimas. Ten mus įpareigojo savo įstaigose pravesti rinkiminius susirinkimus, padėti iškelti jau paskirtus kandidatus, padėti rinkiminėms komisijoms užpildyti deputatų iškėlimo protokolus ir tt. Susirinkimo pabaigoje raikomo antrasis sekretorius, nesivaržydamas, o gal ir užsimiršęs, paprašė rinkiminių apylinkių įgaliotinius pasilikti, nes būsią įteikti „deputatų“ sąrašai. 108


Taip mes jau sekančią dieną į apylinkes nusivežėme „išrinktus“ deputatus, už kuriuos bus „vieningai“ balsuojama gruodžio 17 -tą dieną. Avansu „išrinktųjų“ deputatų didelę daugumą sudaro rajkomo ir MGB įstaigų visaip apnarplioti ir nebegalintys iš jų pinklių ištrūkti silpnavaliai žmonės. Didžioji jų dauguma partiniai. Nepartinių daugumą sudaro prisitaikėliai ir pastumdėliai. Su vyriausiuoju Įpilties apylinkės rinkimų komisijos įgaliotiniu, Kretingos rajono žemės ūkio skyriaus vedėju, visada girtu, demobilizuotu rusu kariškiu Ivanovu, į vietą nuvykome 19 – tą valandą vakaro. Apylinkėje yra keletas rinkiminių komisijų su 24 nariais. Tokiu vėlyvu laiku jų surinkti nebeįmanoma. Ivanovas iš to pat Senosios Įpilties kaimo pakvietė tris komisijų narius, kurie „pravedė“ gyventojų „susirinkimą“, užpildė „deputatų“ iškėlimo protokolus ir pasirašė už visus 24 komisijų narius. Tuo tarpu, kai Ivanovas su pora vietinių rinkiminių komisijų narių „vedė“ nedalyvaujančių gyventojų „susirinkimą“ ir „išstatinėjo“ seniai jau rajkomo išrinktus ir patvirtintus „deputatus“, ištremto valstiečio troboje, prie dar išlikusio didelio stalo, kolūkio pirmininkas, kolūkio sąskaitininkas, fermų vedėjas, sandėlininkas, apylinkės vykdomojo Komiteto sekretorius ir pora ginkluotų stribokų lošė „21“ iš pinigų. Troboje prirūkyta, nors kirvį palubėje kabink. Grindys - tiek apspjaudytos, kad per trobą šlykštu pereiti. Vulgariškiausi pokalbiai ir replikos netilo nė minutei. To buvo per maža. Apylinkės sekretorius paskelbė, duosiąs pusę litro samagono tam, kuris visiems matant pabučiuos į jo nuogą užpakalį. Jau brandaus amžiaus, patysusia, tamsiai mėlyna nosimi, aukštaitiškai šnekantis apylinkės sekretorius stalo gale pasilipo ant kėdės, nusimovė kelnes ir ėmė aiškinti, kur jam turi būti pabučiuota. Kambaryje buvusios kelios jaunos moterys išdūmė lauk. Savanoris bučiuotojas tuojaus atsirado ir tiksliai, pagal sekretoriaus reikalavimą, atlikęs užduotį, laimėjo paplavų spalvos naminės degtinės 109


puslitrį. Lapkričio mėnesio 12 - tą dieną rajkomo partkabinete dalyvavau rinkiminio aktyvo susirinkime, čia paaiškino, kad balsavimas turi būti atliktas iki 17-tos dienos, 12 — tos valandos visu 100 %. Svarbiausią vaidmenį čia turi suvaidinti išnešiojamosios urnos. Žinojau iš seniau, kad taip vadinamieji agitatoriai, dažniausiai iki balsuotojų nenueina, o balsus už juos į urnas sumeta patys. Nežinojau, kad taip daryti reikalauja patys valdžios pareigūnai. Kokia tokių „rinkimų“ vertė? Kokia garbė tokiu būdu išrinktiesiems valstybės vadovams? Tačiau argi diktatoriams reikia garbės?

MŪSŲ TIKROVĖS VAIZDAVIMAS. Tikrovės vaizdavimas pasakojimu toks pat senas, kaip ir žmonija. Pasakojant prisireikdavo ir „padailinimų“. Pasakojimo išvada, dažniausia, būdavo žmogų pamokanti, auklėjanti. Vyresnieji prisimename, kai tebebuvo pasakojama apgalvotai, rimtai, įdomiai ir begalo vaizdžiai. Tokie pasakojimai įsmigdavo galvon visam amžiui. Pasakodavo baltagalviai, visų aplinkinių labai gerbiami seneliai. Paaugliai galėjome tik klausytis, arba klausti, bet reikšti savo nuomonę nederėjo. Tokie pasakojimai, stebėtinai mažai tepakisdami, ėjo iš kartos į kartą, kol dalis jų pasiekė mūsų raštinguosius laikus ir buvo užfiksuoti knygose. Mokslininkai juose ir dabar dar randa nemažai istorinės tiesos ir faktų. Daug pagarbaus amžiaus senelių, Lietuvoje ir Žemaičiuose, yra ir dabar, tačiau jų nebėra kam klausytis. Dar smurglaižiams paaugliams mokyklose tiek dabar prikalbama melo, kad jie greit pasijunta kur kas gudresniais už senelius. Paaugliai dabar laikraščių korespondentai, rašytojai, liaudies nuotaikų ir tikrovės vaizduotojai. Meluodami iš kailio neriasi, lenktyniauja tarpusavyje. Taip šių metų sausio mėnesio 27 - tą dieną į Kretingos valsčiaus, Rūdaičių kaimą, atvyko „Lietuvos kolūkiečio“ laikraščio korespondentai: 110


vienas apie 17 metų paauglys žydelis, o kitas, tokio pat amžiaus, ilgaplaukis miesčioniukas. Ką jis supranta apie žemės ūkį? Kuo jie gali žemdirbiui padėti? Kaip jie gali atvaizduoti dabartinę padėtį, besikuriančio kolūkio poreikius? Pasirodė, kad ne tai jiems ir rūpi, ne to jie čia buvo siųsti. Jų tikslas, pasirinkti, tikriau pasidaryti medžiagos propagandiniam melui. Na ir prisigamino! Primityvioje stalių dirbtuvėje du išgverusius stalių varstotus sujungė iš kažkur ištrauktu diržpalaikiu ir išėjo mechanizuotos dirbtuvės, iš pradžios mokyklos vaikigalių - sporto kolektyvas su slidėmis, iš po ranka pasitaikiusių keletos kolūkiečių išėjo agitpunkto lankytojų būrelis, ir .t.t. ir t.t. Štai kokia ji, ta mūsų spaudos tikrovė!

KIEKVIENAME KAIME PO MIESTĄ. Nespėjus dar visų valstiečių suburti į kolūkius, pradėjome skubiai ruošti naujųjų gyvenviečių projektus. Žemės ūkio projektavimo instituto dar nebuvo, tat šio milžiniško darbo ėmėsi sričių žemės ūkio valdybos. Klaipėdos srities Žemės ūkio valdyba, kuriai priklausė Kretingos rajonas, turėjo tik vieną kvalifikuotą inžinierių. Padėtis rajonuose nė kiek ne geresnė, o visų gyvenviečių projektus reikėjo paruošti per pusmetį. Vien tik mažam Kretingos rajonui reikėjo paruošti apie 60 miestelių tipo gyvenviečių projektų. Kiekviename šiek tiek didesniame kaime reikėjo suprojektuoti po apie 150 - 200 kiemų gyvenvietes su mokyklomis, vaikų lopšeliais - darželiais, kolūkių kontoromis ir klubais, sanpunktais ir ryšių mazgais. Šalia gyvenviečių reikėjo projektuoti gamybinius kiemus su karvidėmis, arklidėmis, kiaulidėmis ir vištidėmis, su pašarų, šakniavaisių, grūdų ir kitokiais sandėliais. Projektai turėjo patenkinti kolūkio vystymosi perspektyvą bent 20 - čiai metų į priekį, o taip pat ir spartų gyventojų 111


priaugį. Šitas sudėtingas darbas buvo patikėtas ne specialistams, nes jų ir nebuvo, bet visiems raštingesniems žmonėms. Taip po vienos dienos instruktažo Klaipėdoje, gyvenvietes mūsų rajone ėmėsi projektuoti pora inžinierių statybininkų, trys matininkai, regis, keturi agronomai ir keliolika šiaip raštingesnių žmonių. Gyvenviečių projektuotojai buvome atleisti nuo savo tiesioginių pareigų ir kibome į eilinį kompanijinį, labai svarbų ir skubų darbą. Vienam gyvenvietės projektui paruošti, į kurį įėjo ir situacijos plano pasidarymas, visų ekonominių davinių surinkimas, projektinės užduoties derinimas ir originalo tvirtinimas, buvo skiriama dvi - trys savaitės laiko. Projektus paruošėme numatytu laiku, tačiau man ir šiandien neaišku, kam jie buvo reikalingi? Juk vėliau nė vieno gamybinio pastato niekur nebuvo pastatyta pagal ką tik paruoštus „projektus“. Niekur nė, vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie žmonių kėlimąsi į miestus, apie masinius žmonių trėmimus į Sibirą. Iš kur buvo tikimasi tokios žmonių gausybės kaime.? Be abejo, tai tik akių dūmimas eiliniam žmogui, ruošiantis ir toliau masiniams vežimams į Sibirą. Tai tik tam, kad melas maišytųsi su žiauria tikrove, kad pašalinėms akims būtų bent kiek pridengtas tikrasis, Stalino jau patvirtintas, projektas - didžiosios dalies žmonių is Pabaltijo kraštų ištrėmimas. Ši Pabaltijo tuštuma būtų buvusi užpildyta rusais savanoriais, arba tokiais pat tremtiniais is kitų respublikų. Šis kraštas turėjo būti surusintas greitai, vienu užmoju, kaip Karaliaučiaus sritis. Nežinia tik, ar Pabaltijyje būtų palikę senuosius vietovardžius, ar ir juos, kaip Karaliaučiaus srityje, iš karto būtų išbraukę, o jų vietoje būtų pastatę rusiškus naujadarus, nieko bendro neturinčius nei su istorija, nei su vietovardžių daryba? Tas mintis patvirtina rusų tvirtinimasis amžiams Karaliaučiaus srityje, iš kur jie planuoja Pabaltijį, pirmiausia Lietuvą, suspausti tarp replių, tikriau, tarp didžiarusiškojo imperialistinio šovinizmo ilčių ir negailes112


tingai suvirškinti — surusinti. Gaila, kad šio manevro „nematė“ Vakarų valstybės, kai buvo sprendžiamas Karaliaučiaus srities likimas.

SIŪLO BENDRADARBIAUTI. Kas metai po vieną kitą kartą tenka vakarais eiti į Kretingos MGB skyrių. Būdavo, kad kartais, nei iš šio nei iš to, lyg pamirštas, prasėdėdavau iki pusnakčio vienas tardytojo kabinete, kol jis vėl telkdavosi pasirodyti ir paklausti keletos mažmožių dėl kokio nors žinomo, o kartais ir nežinomo, žmogaus. Šiandien, 1951 m., Balandžio mėnesio šeštos dienos rytmetys labai gražus, saulėtas. Nuotaika darbinga. Staiga mane iškviečia pas žemės ūkio skyriaus vedėją Ivanovą, o ten besėdįs MGB tardytojas kapitonas Golabukovas. Jis ima manęs teirautis, kaip einasi statybos kolūkiuose, kas statyboms trukdo ir tt. Po to jis įsakė vakare, 20-tą valandą, ateiti į MGB skyrių. Su savim reikią turėti kaikurių gyvenviečių planus. Kam tie planai? Aišku, maskuotė, kad išsigandęs nesprukčiau į mišką. Be reikalo. Miško likimas man aiškus, ten baigiama betiksliai išsižudyti. Vakaruose meluojama taip pat gana neapdairiai, todėl ir jais pasitikėti neverta. Jei taip ir norėtumėte manimi nusikratyti, nieko iš to neišeis. Nustatytu laiku aš jau MGB skyriuje ieškau Golubukovo. Jo nėra. Laukti MGB patalpose taip pat bjauru, kaip ir būti tardomam. Dažnai nežinia blogesnė, už tardymą. Pagaliau susiranda kapitonas ir įsiveda į savo grotuotą kabinetą ir sėdasi už rašomojo stalo. Man parodo nuvalkiotą taburetę ir liepia sėstis. Keletas nereikšminių klausimėlių ir pasuka prie reikalo esmės. - Girdėti, kad nenoriai įsijungiate į kolūkių statybą - pradeda kapitonas. Bandau aiškinti sąlygas, sunkumus, su kuriais susiduriame, bet tai jo neįtikina. Jis peržiūrinėja keletą nedidelių prirašytų popieriaus lapelių ir vėl juos paslepia aplanke. Tai anksčiau tardytų, arba užverbuotųjų žmonių 113


pranešimėliai, liečiantys mane. Nebėra abejonės, kažkas vėl skundžia. Gyvatė gelia, tik kad ji nebūtų labai nuodinga, nes priešnuodžių - priemonių gynimuisi nėra. - Matote, negalime pakęsti abejingų žmonių. Kas ne su mumis, tas prieš mus. Matote, tokie laikai, klasių kova. Klasinis priešas dažnai vaikšto tarp mūsų. Jį reikia demaskuoti. Kuo greičiau apsivalysime nuo kenkėjų, tuo greičiau atkursime normalų gyvenimą. Kadangi dirbate atsakingą darbą, teks ir tamstai aktyviau įsijungti į tarybinės santvarkos stiprinimo darbą. Reikės padėti mums. Bendradarbiausime, tada ir mes Jums padėsime. Tarpininkausime, gausite dar geresnį darbą... Nebėra prasmės jo toliau klausytis. Tai tik laiko gaišinimas. Kaip ten bebūtų, bet taip pigiai neparsiduosiu. - Ne, kapitone, - sakau, - netinku aš tokiam „bendradarbiavimui“. Mano atviras būdas greit pakenktų taip reikalingam konspiratyvumui, vietoje naudos, galiu pridaryti tik nemalonumų. - Na, pagalvokite. Turite didelę šeimą. Jei mes neginsime, galite ir Sibiran pakliūti, ar dar kitaip nukentėti, žinote, kokie neramūs dabar laikai - ėmė gana suprantamai mane gąsdinti kapitonas ir uždaręs savo rašomojo stalo stalčius, palikęs mane vieną kabinete, išėjo ir kabineto duris užrakino. Koks bjaurus laukimas tokioje klaikioje nežinioje! Galvon lenda visokiausios, juodų juodžiausios, mintys. Būna, juk kad išeina žmogus ir dingsta, kaip į vandenį. Kieno paklausi? Visi MGB bijosi, kaip maro. Gal namuose krata? Kratos metu bile ką gali pakišti, sufabrikuoti bile kokį kaltinimą. Kaip norės, taip ir pasielgs, viską prisimenu, kaip elgiausi ir kaip aiškinausi, ar kuo nors neužgavau savo dabartinio visagalio, laisvės ir gyvybės, pono? Atrodo, elgiausi pakankamai naiviai, dideliu bailiu neišsidaviau, nes žinojau, kad tokių „neprisijaukinę“ nebepaleidžia. Jis turėjo suprasti, kad karjeros nesiekiu, bet tiesioginis darbas rūpi. Tyčia prašytis 114


į Sibirą nereikia. Laikas slenka lėtai, o visokiausios mintys vis neduoda ramybės. Kaip laikytis, kai jis vėl pasirodys? Ar nebus įsiutęs? Ar neims mušti? Taip man besvarstant, kaip toliau elgtis, kad neįsiutinčiau žvėries, praėjo jau penketas valandų. Tuo tarpu kieme keletą kartų buvo įjungtas kažkoks vidaus degimo variklis be duslintuvų, laiks nuo laiko koridoriais prašliumpsėdavo grupelės žmonių. Pagaliau kažkas ėmė rakinti kabineto duris. Pasirodė kapitonas. Jis buvo mieguistas ir, matyt, nebenorėjo ilgiau gaišti. Gavęs neigiamą atsakymą dėl bendradarbiavimo su MGB, pastebimai neužsigavo. Prigrąsinęs neišsiplepėti, apie ką čia su juo buvo kalbėta, mane paleido namo. Buvo jau rytmetys. Gatvėse kaikur jau dirbo valytojos. Pirmieji rytmečio saulės spinduliai jau glamonėjo kryžių bažnyčios bokšte. Šimtmetiniuose bažnyčios šventoriaus medžiuose įvairiausiais balsais čiulbėjo paukščiai. Garsiai šūkaudami, virš medžių ratus suko tiršti būriai kovarnių. Kas nekaiti paukščiams, o štai aš, vadinamas žmogumi - gamtos karaliumi, lyg vagis, bijausi dabar susitikti pašalinį Žmogų ir, nei šiokiu, nei tokiu laiku, baikščiai sėlinu į namus. Tokia jau mūsų kartos žmonių lemtis. Dažną trisdešimtmetį pažįstamą žmogų matau baltutėlaitį, žilai pražydusį, lyg obelį. Kokia smulki ir nereikšminga dabar ta mūsų gyvybėlė.

GARNIZONO KARIŲ ŠEIMOS ŠVENČIA VELYKAS. Šiandien balandžio 29 — ji, pravoslavų velykos — pascha. Gretimoje gatvėje yra įsikūręs garnizono štabas, o aplinkinėse gatvelėse gyvena rusų karių šeimos. Su šeimomis, dažniausia, gyvena karininkai ir puskarininkiai. Didžioji jų dalis yra partiniai, todėl atrodė, kad religiniams papro115


čiams jie neskiria dėmesio. Iš tikrųjų yra kitaip. Greta mūsų, kitoje gatvės pusėje, jau kelinti metai gyvena keturios kariškių šeimos. Su viena jų, Olgos Ivanovnos Petrovos šeima palaikėme kaimyninius santykius. Jie ir pakvietė valgyti paschos pyrago. Paaiškėjo, kad velykas šventė visos to namo kariškių šeimos. Garnizono bataliono vado šeimoje velykas šventė aštuonios čekistų karininkų šeimos, visur buvo dažomi velykų kiaušiniai, kepamas paschos pyragas, kuris buvo puošiamas vienu dideliu ir po keletą mažesnių kryželių. Garnizono kariškių šeimos labiau tikinčios, negu dažno mūsų praktikuojančio lietuvio kataliko. Tik jie bailesni, arba labiau įbauginti, todėl savo religinius jausmus labiau slepia. Taip ir šį kartą, valgant paschos pyragą, kaikurie karininkai šiose apeigose nedalyvavo, nors šeimoms švęsti velykas niekur nebuvo kliudoma. Bloga tai, kad pravoslavai neturi savo bažnyčios, tačiau pasitaiko, kad garnizono karininkas užeina į mūsų bažnyčią, nusiima kepurę, rusišku papročiu keletą kartų persižegnoja, rimtai susikaupęs pabūna valandėlę ir išeina. Tai visai ne tie žmonės, kurie užeina į bažnyčią stebėti, ar bažnyčion neužeina melstis jų bendradarbiai. Šiaip ar taip manytume apie rusus ir ukrainiečius, tačiau ir jų didžioji dauguma yra mąstantys žmonės, tebesilaiko savo senųjų papročių ir tradicijų. Jei rusų žmonės ir šiandien dar tebesilaiko kaikurių moralinių pagrindų, tai čia ne ateistinio komunizmo, bet senųjų religinių tradicijų nuopelnas. Kas kita su prisiplakėliais, pramokusiais rusų kalbos ir save rusais laikančiais buvusių klajoklių palikuonimis. Jie savo prigimtimi idealizuoja prievartą, jai šuniškai patys paklūsta ir daug uoliau už rusus ir ukrainiečius remia Stalino diktatūrinę santvarką. Tokiam pakliūti į nagus, o jų daugiau, negu tikrųjų rusų ir ukrainiečių,, tai jau kančios ir pasityčiojimų neišvengti. Jų, paprastai, nesaisto jokie moraliniai ir žmogiškumo princi116


pai. Tai nemąstantys diktatūros talkininkai ir bet kokio žiaurumo įsakymų vykdytojai. Suprantame, kad padoresnieji garnizono karininkai tėra tik negausios išimtys. Didžioji jų dauguma, lyg išbadėję vilkai, persekioja mūsų besislapstančiuosius miškuose.

KAS MŪSŲ LAUKIA ? Teko vaikščioti po dar teberūkstantį mūšio lauką. Mačiau dar tebegaruojantį kraują ant ką tik žuvusio jauno kario krūtinės. Sviedinių sudraskytų civilinių gyventojų kūnų dalimis buvo nusėtos kaikurios Kretingos miesto gatvės. Mačiau iš karto degant šimtus pastatų su visu turtu, mačiau nekaltų žmonių žudynes ir badu mirštančius žmones. Baisu buvo! Tačiau tai buvo mūšio metas, arba silpnanervių žmonių laukinio keršto pasireiškimo priepuoliai. Tikėjome, kad tai laikini, ne amžinai nesitęsią, pykčio prasiveržimai. Manėme, kad tai trumpalaikiai, stiprūs, bet neilgai trunkantys praeinančios audros smūgiai. Vėl ir vėl tikėjomės apsiraminimo, o veltui. Košmarui nebuvo galo. Dabartinė mūsų būklė be prošvaisčių. Nieko gero nebesiviliam. Mūsų tarpe gyvena dantis kalenanti, išsišiepusi, kiauraakė giltinė. Kiekvieną pavasarį, nuošalesnėse vietose, tirpstantis sniegas atidengia daug, dar nespėjusių užželti, didokų žemės įlinkimų. Iš įvairių kalvų pakriaušių ir kanalų šlaitų kyšo kaulai, drabužių skudurai, vartosi nužudytų ir slapta užkastų žmonių kaukolės. Prie dvokiančių lavonų riejasi šunys. Taip jau apleistas ir netvarkingas mūsų kolūkis, tačiau gyvuliai jame surašyti. Kritus karvei, surašomas aktas. Kas nors įskundžia žmogų, saugumas paima jį ir nežinia kur, lyg nebereikalingą daiktapalaikį, prapuldo. Nei įskaitos, nei akto ir taip dabar nuolatos, ir galo nematyti. Laukai dyki. Kaikur dar stypso kryžius nugriautoje tremtinio sodyboje, tačiau, kaip akimis apmatai, nejauti gyvo žmogaus buvimą. Tiesiog nuostabu, kaip drįsta dar čiulbėti tie oro paukščiai, kada žemėje nebėra 117


žmogaus. Sulaukėme pavasario. Nebereikia šimtasiūlės vatinkos. Lauke jau šilta, tačiau mūsų širdyse dar gili žiema. Gaubia netikrumo baimė. Mes nebematome kasdien vis naujai prasiveržiančio gamtos stebuklingojo grožio, mes nebematome saulės. Mus pastoviai gaubia ir nebepakeliamai slegia neatstojantis prakauliosios giltinės šešėlis. Netoli mūsų sodybos yra gražus buvusio Pranciškonų vienuolyno tvenkinys. Prieš pora dienų vaikai jame aptiko mažos nuskandintos mergytės lavonėlį. Paaiškėjo, kad savo penkerių metukų dukrą nužudė motina. Ji mergytės bumą apvyniojusi skuduru, po jos kakleliu parišusi sunkų akmenį ir nuleidusi tvenkinio vandenin. Žemamoraliai miesčionys vaikšto palei tvenkinį, poilsiauja, o nekaltos mergytės išpurtęs lavonėlis stiepiasi iš vandens ir skundžia motinos niekšybę. Kalti mes visi, visa visuomenė, kad toms niekšybėms negalime užkirsti kelio. Argi čia tik toji motina viena kalta? Motina neturtinga, viena, be vyro, stipriai paveikta antireliginės propagandos, labai troško naudotis dar likusiais šio gyvenimo laimės trupinėliais, Nebesaistant religiniams įsitikinimams, ji ryžosi atsikratyti trukdančiu jos asmeninei laimei materialiu daikteliu - dukrele. Tai kasdieninės naujienos. Visa tai vyksta pagal komunistinės moralės kodeksą ir kuo labiau juo vadovaujamasi, tuo žmoniškesnio, padoresnio gyvenimo viltys labiau sklaidosi. Pavasario žydinčią gamtą nustelbia baigiantys užželti krūmais dirvuonuojantys laukai. Visur puvėsių tvaikas ir ašaros. Kas mūsų toliau laukia?

NETIKRUMAS DIDĖJA. 1951 – ji metai nieko gero nežadėjo. Tas pats chaosas, tos pačios savitarpio žudynės. Žmonėse sklinda gandai, kad vėl ruošiamasi masiniams žmonių vežimams. Kaimuose kaikurie valstiečiai turi pasiruošę maisto 118


atsargų ir, kaip jie dabar juokaudami sako, pasiruošę sėdi ant maišų su produktais. Taip juokauti gali tie, kurie turi ką pasiruošti. Mūsų septynių asmenų šeima ir aš tik vienas darbingas, todėl maisto atsargų neturime nė savaitei. Tiesa, laikome karvę ir auginame paršiuką. Gera tai kasdieniniame normaliame gyvenime, bet į Sibirą jų nepasiimsi. Rugpjūčio pirmąją darbe radau kažkuo nepatenkintą savo mažaraštį viršininką Buinevičių. Jis pasakė man, kad iš darbo esu atleistas nuo šiandien. Paklaustas už ką, paaiškinti negalėjo. Esąs gautas toks nurodymas iš aukščiau. O, kam pasiskųsi? Profsąjungų - tik vardas. Jos MGB talkininkės, o ne darbo žmogaus teisių gynėjos. Susirenku savo nuosavuosius braižymo įrankėlius ir atsisveikinęs išeinu. Tapau bedarbiu. Tiesa, turiu antraeilių darbų. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos, Istorijos instituto pakviestas, dirbu Kretingos rajono, Kuršaičių pilkapyno archeologiniuose tyrinėjimuose matuotoju. Tyrinėjimo darbams vadovauja labai kruopštus jaunas archeologas Pranas Kulikauskas su žmona Regina Volkaite - Kulikauskiene. Iš šio darbo manęs neatleido. Matyt, tiek toli dar nesiekia saugumo rankos, o gal ir nežino, kad aš ten dirbu. Kurmaičių pilkapius, dar nežinodamas jų archeologinės vertės ir paskirties, atsitiktinai aptikau 1939 metais. Pranešiau apie šiuos ir kitus archeologinius paminklus Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejui. 1940 metais buvo atlikti žvalgomieji kasinėjimai . Paaiškėjus, kad Kurmaičių pilkapynas yra labai vertingas archeologinis paminklas, plačius tyrinėjimų darbus 1951 metais atliko Lietuvos istorijos institutas. Tyrinėjimams vadovavo jau minėtieji Regina ir Pranas Kulikauskai. Kasinėjimų metu ruošiau juodraštinę medžiagą, o vėliau, rudenį, paruoštus brėžinius reikėjo išsiųsti istorijos institutui. Beto, pagal darbo sutartį, dirbau Kretingos miškų ūkyje, dažniausiai vakarais iki vėlumos, spalio mėnesio pirmosios vakarą dirbau ten iki de119


šimtos valandos vakaro, o namuose, prie kaikurių nebaigtų darbų, teko pasėdėti iki antros valandos ryto. Penki įvairaus amžiaus vaikai ir žmona kietai miegojo.

MILICIJA TIKRINA PASUS. Atrodo, neilgai miegojus, pačiame įmigime, kažkas stipriai ėmė belsti į darbo kambario langą. Pabudusi žmona išėjo pasižiūrėti ir paklausti, kas beldžia. Dar normaliu balsu ji paklausė: - kas čia? O, aš Jūsų nepažįstu - tariant, jos balsas jau stipriai buvo pasikeitęs. Jis smarkiai suvirpo nuo išgąsčio. - Lukterkite, užsivilksiu suknelę - ištarė nuo išgąsčio jau visai drebančiu balsu. Supratau, kad tai ne kaimynai ir ne pažįstami pakeleiviai. - Iš milicijos! Sušuko žmona ir skubiai išbėgo įsileisti naktinių svečių. Skubiai rengiuos. Gal pasus tikrins? Bandau save raminti, nors nuojauta dėl blogesnio dilgteli širdin. Į kambarį, lyg ir ramus, įėjo jau pažįstamas Kretingos MGB skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Burkovas. Krata, arba išvežimas, pagalvoju. Greičiausia abi bėdos kartu, saugumas naktį nevaikšto šiaip sau. Lyg tarp kitko, majoras žvilgterėjo į miegamąjį, kur bolavo neužklota lova, o lovytėje miegojo keturių metukų dvynukai: Žibutė ir Aiškūnas. Jie ir dabar tebemiegojo. Mažesniajame vaikų kambaryje miegojo trys 6 12 metų sūnūs: Darius, Kęstutis ir Vaidotas. Majoras juos įdėmiai apžiūrėjo, bet nepavadino. Sugrįžęs į darbo kambarį, majoras paprašė asmens dokumentų. Apžiūrėjo juos, priėjo prie lango ir stipriai pabeldė. Į kambarį tuojaus įgriuvo kažkoks, tamsiu puspalčiu apsivilkęs, kareivišku diržu persijuosęs, automatu ginkluotas, tipelis. O, gal tik krata? -dar bandau save raminti. Majoras išsiima jau kartą matytą, siaurą, mašinėle rašytą, popiergalį. 120


Dabar aišku! Mus ištremia iš tėvynės, iš savo gimtojo krašto. Gera dar, kad tai daro ne pareigūnai lietuviai, bet svetimieji - rusai... Popiergalis, tai adresas su šeimos narių sąrašu. Majoras praneša, kad Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu mūsų šeima turinti būti perkeldinta į kitą sritį. Kur, nepasakė, bet tai ir be paaiškinimo buvo aišku. Į kambarį pakviečiamos dar dvi jaunos moterys. Viena jų rajono komjaunimo sekretorė Zosė Galdikaitė, o kita - lietuvė išgama, rusų Čekisto žmona, Birutė Kostiuk. Majoras paaiškina, kad susitvarkymui duodama dvi valandos laiko, kad iš stambesnių daiktų nieko negalima pasiimti. Pasiimti leidžiama baltinius, patalynes, smulkius virtuvės reikmenis ir maisto. Viso leidžiama pasiimti iki pusantros tonos krovinio. Nuo ko pradėti? Vaikai tebemiega. Žmona laužo rankas ir verkia. Mane apėmė dar nė karto gyvenime nepatirtas drebulys. Drebu visas ir nebesuvokiu, ką toliau daryti, nuo ko pagaliau pradėti? Bijau kratos, tardymų, teismo, atskyrimo nuo mylimos šeimos. Tuo tarpu ramus, viskam, abejingas, gausiai dar žiauresnių scenų prisižiūrėjęs, majoras bando mus raminti Jis ne tik kad nedaro kratos, bet pataria pasikviesti porą kaimynų, kurie ir padėsią susitvarkyti. Žmona susitvardo greičiau. Automatu ginkluoto tipelio lydima, žmona pasikviečia porą kaimynų. Sukeliami vaikai. Jie greit viską supranta ir nuostabiai ramiai laikosi, o mes taip bijojome jų ašarų. Po to apsiramina ir žmona. Imame ruoštis nežinomai, tokį nerimą sukėlusiai, kelionei. Turiu daugybę vertingų knygų. Jų tarpe ir Kretingos MVD archyvo išgelbėti XVII - XVIII - jų amžių metrikų keletas tomų. Nuo pat mažumės labai pamėgau knygas ir jas branginau. Jų yra kokia tona. Paimti galiu tik mažą jų dalį. Kurias atsirinkti? Prie knygų atrinkimo užtrukau beveik visą pasiruošimui skirtą laiką. Prisikroviau jų bent tris maišus. Vaikai, man nematant, prie mano vertingų knygų prijungė vieną maišą su savo m o 121


kykliniais vadovėliais ir sąsiuviniais. Žinoma, vaikų mokyklinės knygos ten nebebus reikalingos, todėl jų nė nereikėjo imti. Žmona, kaimynų padedama, į pagalvių ir patalynių užvalkalus susikrauna visas mūsų turimas nedideles baltinių atsargas ir drabužius. Maisto nedaug teturime. Vienas maišas su avižiniais miltais, pusmaišis ruginių miltų ir pora maišų bulvių. Kitos savajame darže dar tebebuvo nenukastos. Dekiuose surišti virtuviniai reikmenys: tušti puodai, keptuvės ir kitokios smukmenos. Kirvio pasiimti neleidžia, bet, nutaikęs progą, jį paslepiu viename ryšulyje. Majoras, atrodo, mažai domisi, ką krauname. Nė karto jis nepareiškė pastabų. Užtat ginkluotasis civilinis tipelis labai akylai stebi ir seka žmoną. Jis nė per žingsnį nuo jos neatsitraukia. Nesuprantu, kaip jai pavyksta, sargui nematant, iš kabinetinės siuvamosios mašinas išimti galvą ir, apsukus paklode, ją mitriai paslėpti ryšulių krūvoje. Su tokia šeimyna be siuvamosios mašinos, būtume kaip be rankų. Merginos ir toliau nenuleidžia akių nuo dar geros „Singer“ markės siuvamosios mašinos stalelio. Be abejo, greitai ji teks vienai iš jų. Jos dar nežino, kad tai tik pakojos ir užvožtas stalelis, be vidurių. Pasiruošimui skirtas laikas baigiasi. Praaušta. Į kiemą įvažiuoja, sunkvežimis. Pažįstamas vairuotojas pradeda krauti ryšulius į mašiną. Dar kartą pereinu kambarius. Viename jų ant sienos pastebiu iš tėvų gautą paveikslą: jaunas dar Kristus, su kryžium ant pečių, o rankoje laiko stambų erškėčių vainiką. Kaip tiksliai visa tai atitinka žmogaus gyvenimą! Tas paveikslas yra žmonos tėvų dovana ir palikimas. Būtinai jį reikia pasiimti, nes tai puiki paguoda tuose žemės erškėtynuose. - Kam imi tokį trantą? Kur tą barachlo dėsi? - ėmė pajuokiančiai priekaištauti komjaunuolė Zosė Galdikaitė. - Kelyje vistiek susidaužys - bandė mane toliau atkalbinėti minėtoji mergina. 122


Nežiūrint atkaklių atkalbinėjimų, pasiimame jį ir dar porą kitų šventųjų paveikslų, kuriuos pasidedu į ryšulių tarpą. - Kažin kiek čia ko užrašyti? - Birutė kreipiasi į Zosę. Ši ima skaičiuoti: lova, tur būt, viena /tikrumoje jų yra keturios /, kėdės keturios... Gerai, gerai, sakau. Nėra prasmės viską surašyti. Įrašykite tik karvę ir pianiną. Komjaunuolės liko patenkintos. Pasiruošimui skirtas laikas pasibaigė. Atsisveikiname su kaimynais. Ir jie ir mes ašarojame. G. Drungilienė atbėga nešina mėsos gabalu. Dabar tik prisimename, kad rūsyje pasiliko apie 15 kg. avienos mėsos, bet jos pasiimti ginkluotasis tipelis nebeleidžia. Taigi, mėsos turėsime tik tiek, kiek atnešė G. Drungilienė. Mašinos variklis užvestas ir mus laipina į sunkvežimio kėbulą. Kambariai, kaip po stipraus žemės drebėjimo; viskas sujaukta, suversta. Paskutinį kartą užmetu žvilgsnį ant paliekamų krūvose suverstų knygų. Jų tarpe yra daug XVIII-jo ir XIX - jo amžiaus pradžios knygų bei metrikų. Jų tiek daug ir visų pasiimti nebuvo įmanoma. Kas galėjo žinoti, kad jų didžiąją dalį jau sekančią dieną sukūrens rajono komiteto darbuotojai. Tiesa, išvažiuojant prašiau susikrauti padėjusio kaimyno Antano Viliaus, kad išgelbėtų bent vertingesnes knygas, tačiau jis jų visai nesugebėjo skirti. Grįžus iš tremties paaiškėjo, kad jis pasiėmęs tik glėbį gausiau įliustruotų knygų vaikams pažaisti. Keletą jų, gerokai vaikų priterliotų, grąžino, vertingesnių knygų, kiek dar suspėję, buvę pasiėmę agronomas Danevičius ir kiti, bet jų nebegrąžino. Likusios knygos, kartu su nesutvarkytais rankraščiais, tą pat dieną buvusios sudegintos.

IŠVAŽIUOJAME. Sudiev buteliui, kambariams. Sudiev kukliam mediniam nameliui, kurį laisvalaikiu pasistačiau savo rankomis. Sudiev, kaimynams... Visi nusiminę. Dauguma pusbalsiu verkia. Komjaunuolės šypsosi. 123


Ginkluotasis tipelis kažko neramus laksto aplink jau pakrautą mašiną ir ant pirštų skaičiuoja mus - išvežamuosius žmones. Pasirodo, kažkur dingo dvylikametis mūsų sūnus Keistutis. Štai ir jis. Keistutis iš daržo parsineša jo paties lysvelėje paaugintų kukurūzų glėbį. Norėjo dar bėgti pasiimti likusiųjų, bet nebeleido ginkluotasis tipelis. Keturių metukų Žibutė sėdi šalia mamos susikaupusi ir karts nuo karto pataiso savo lėlės rūbelius. Nukramęs, pusiau civilis, ginkluotas tipelis įsilipa pas mus, o majoras sėdasi pas vairuotoją. Išvykstame puse aštuonių. Pakelyje sutinkame vieną kitą pažįstamą. Kažkas į mūsų mašiną įmeta porą kepalų duonos, padėvėtą rūbą. Žmonės jau žino, kad išvežamiesiems svarbiausia maistas ir drabužiai. Sustojome prie MGB pastato. Labai neramu. Kad tik nepasiliktų tardymui, kad tik neišskirtų šeimos. Tokių atvejų žinojome ne taip jau mažai. Susikūprinęs, galvą pečiuose visai paslėpęs, šalia mūsų stovinčios mašinas, šaligatviu prakėblina buvęs mūsų įstaigos darbininkas, vėliau MGB užverbuotas ir miesto vykdomajam komitetui deputatu „išrinktas“ K. Jis mūsų pusėn nė nepažvelgia. Tai šiuolaikinis Juda. Sunki, nešvari sąžinė spaudžia jį prie žemės. Kalbama kad jis ir Antanas G., miesto vykdomojo komiteto deputatai pasirašė dėl mūsų šeimos išvežimo. Dabar MGB tokių, atsiprašant, „deputatų“ turi pakankamai. Pagaliau majoras grįžta ir mūsų mašina pasuka Salantų kryptimi. Tremtinių pakrovimas į vagonus šį kartą vyksta už 17 - kos km. nuo Kretingos, Kartenos geležinkelio stotyje, jau po aštuonių. Sudiev Kretinga. Labai nedaug vilties, kad kada nors, vėl teks ją pamatyti. Rytmetys apsiniaukęs, vėsus. Tarpais krenta morgla. Daiktų paviršius ir rūbai aprasojo, nuotaika begalo prislėgta. Pravažiuojant sutikti keleiviai stabteli. Mūsų mašina su tremtiniais važiuoja viena iš pirmųjų, todėl daugeliui šis žmonių vežimas tebėra naujiena. Matome, kaip vienas vežimas, važiavęs į Kretingą, kelyje apsisuka ir skubiai ima važiuoti atgal. 124


Kartenos geležinkelio stotyje didelis judėjimas. Labai daug čekistų. Į Kartenos geležinkelio stotį mes atvykome tretieji. Mane majoras nusivarė į stoties pastatą, šia dabar yra išvežamųjų ešalono komendantūra. Čia užpildomos kažkokios blankės, išvežamieji įtraukiami į sąrašus. Po šios procedūros grįžtame prie savojo vagono ir pradedame krautis. Mūsų ešaloną sudaro trylikos didelių prekinių vagonų sąstatas. Mes kraunamės į pirmąjį vagoną, kuriame jau dvi šeimos yra pasikrovusios. Tai Navickių iš Rūdaičių ir Pabrėžienės iš Voveraičių šeimos. Savo mantą susikrauname greta Pabrėžienės turto. Išskyrus keletą maišų su grūdais ir bulvėmis, jų kitokio turto taip pat nedaug. Netrukus po mūsų pasikrovimo, prasidėjo masinis žmonių privežimas. Į mūsų vagoną dar pakrauna Grupų iš Kalniškių keturių asmenų šeimą, Šikšniaus Kosto iš Padvarių keturių asmenų šeimą, Kero Prano iš Lazdininkų šešių asmenų šeimą ir Venskienę kartu su jauna suaugusia dukra. Po to čekistai mūsų vagono duris uždarė, jas iš oro užsklendė sklende ir užrišo viela. Prasidėjo nežinia ko laukimas.

MŪSŲ BENDRAKELEIVIAI. Mūsų vagone yra septynių šeimų turtas, tikriau, mažytė turėtojo turto dalelė ir 32 įvairaus amžiaus keleiviai. Krovėmės pirmieji, todėl mums pasisekė. Vagonas nėra labai perpildytas. Geriau sutvarkius mūsų mantą, vagono centrinėje dalyje, iš poros čia rastų lentgalių, pasidarėme du nedidelius suolus, kuriuos ir aptūpiame. Nebetelpantys ant suolų įsitaisė tarp įvairių ryšulių. Lauke pats pasikrovimo įkarštis, tikras turgaus šurmulys. Keleiviai nešnekūs, sėdi paniurę ir susimąstę, net vaikai, kurių mūsų vagone yra virš dešimties, neužmezga pažinčių, neišdykauja, bet kiurkso šalia tėvų ramūs ir nusiminę. Pirmoji mūsų kaimynė vagone yra 50 metų valstietė iš Kretingos valsčiaus, Voveraičių kaimo, našlė Pabrėžienė. Skirstant Voveraičių kaimą į 125


viensėdžius, Pabrėžos savo 12 ha. ūkelį iškeitė į 56 ha. nedirbamos žemės sklypą, Voveraičių kaimo bendrosiose ganyklose. Pagal dabar veikiančius įstatymus, vargšė Pabrėžienė priklauso buožių klasei, dėlto nubuožinta ir išvežama į Sibirą. Pabrėžienės keturi vaikai, visi jau prakutę, vyriausiajam sūnui 17 metų, o jauniausiajam Juozukui eina dešimtieji metukai. Gyventa jų nepasiturinčiai, todėl ir jų turtelis gana skurdus. Viskas namų darbo. Pabrėžienė skundžiasi įvairiais negalavimais, tačiau verpti dar galinti. Todėl ji turi pasiėmusi kalvaratą ir verpsianti svetimiems. Navickiai yra valstiečiai iš Kretingos valsčiaus, Rūdaičių kaimo. Jiems dabar apie 36 metai. Su savim jie vežasi dvi dailias 6 ir 30 metų dukreles. Navickiai abu gražūs, drovus, pakankamai apsišvietę valstiečiai vidutiniokai. Juos turbūt ir išveža, kad buvo apsišvietę, o prieš karą, beto, buvo dar kažkurios lietuviškos organizacijos nariai. Mūsų šeimą sudaro septyni asmenys. Jų tarpe: Jablonskis Ignas, Prano, g. 1911 m., statybos inžinierius, žmona – Stasiūtė Bronė, Jono, Jablonskienė, gimusi 1918 metais. Vyriausias sūnus Darius Jablonskis, gimęs 1937 m., sūnus Keistutis Jablonskis, gimęs 1938 m. Jie abu lankė Kretingos vidurinės mokyklos šeštąją klasę. Sūnus Vaidotas Jablonskis, gimęs 1944 metais, mokėsi Kretingos vidurinės mokyklos pirmojoje klasėje. Vaidotas su kelione į pažadėtąją žemę jau baigia apsiprasti, todėl jaučiasi patenkinamai. Sūnus Aiškūnas Jablonskis ir duktė Žibutė Jablonskytė yra dvynukai, gimę 1947 metais. Jiems kelionė jau šiek tiek nusibodo ir karts nuo karto mamai primena, kad norėtų važiuoti namo. Grupų šeimoje yra keturi asmenys. Grupas Antanas, apie 50 metų amžiaus, iki karo tarnavo Mosėdžio ir Darbėnų paštų įstaigėlėse viršininku. Išvežimui paėmė iš Kretingos rajono, Kalniškių kolūkio, kur dirbo buhalteriu. Jo žmona, buvusi valstiečių duktė, nepaprastai kukli ir drovi, niekaip nesupranta, už ką juos išveža. Grupai su savimi vežasi žmonos 126


motiną ir apie 23 metų dukterį Birutę. Šikšniaus Kosto iš Kretingos rajono, Padvarių kaimo , šeimoje yra keturi asmenys. Pačiam Kostui jau apie 45 metai. Tai tipiškas žemaitis: aukštas, ryškių veido bruožų, santūrus, mėgsta gerą tvarką ir medžioti. Kodėl jo šeima išvežama, nė jam neaišku. Galbūt dėlto, kad turėjo didelį autoritetą pažįstamų tarpe ir nekentė chaoso. Kartu su juo vyksta žmona, apie 12 metų sūnus Algimantas ir 14 metų duktė Aldona. Prano Kero, iš Kretingos rajono, Lazdininkų kaimo, 17 ha valstiečio šeimoje yra šeši asmenys. Jų tarpe: šeimos galva Pranas Keras, gimęs 1869 metais ir dabar jam jau 82 metai. Jo antroji žmona yra apie 58 metų, gana stora ir aplaidi moteris. Jų vyriausiam sūnui Pranui jau apie 45 metai. Jis šiek tiek atsilikusio proto, todėl karo metais tarnavęs vokiečių policijoje, tebėra nevedęs. Sūnui Juozui irgi per keturias dešimtis metų. Jis save laiko apsišvietusiu, moka skaityti ir rašyti, taip pat dar nevedęs. Jų sūnus Jurgis pats jauniausias ir dabar jam tik apie 20 metų. Kartu dar važiuoja jų dukra, apie 25 metų mergina. Šateniniai jos plaukai, nors ir retai tetvarkomi, tačiau prie pilnokos jos figūros tinka patenkinamai. Venskienė vidutinio amžiaus valstietė, našlė. Kartu su ja vyksta dvidešimtmetė, vidutiniškai daili, drovi, jos duktė. Kol vyko krovimasis, visą pusdienį ji stovėjo prie mažyčio praviro langelio vagono palubėje ir akimis sekiojo už kokio šimto metrų lūkuriuojantį savo sužadėtinį Zigmą. Už savaitės turėjo įvykti jų vestuvės, o dabar, ar jos iš viso beįvyks? Taigi, išveža visokius: senelius ir vaikus, darbingus ir luošus, tik jų tarpe nėra smarkiausiai kaltinamų - miškinių. Jų vietoje baudžia įtariamuosius, o jie - visi lietuviai. Mūsų vagone nėra nė vieno tikrojo buožės. Ne tai svetimiesiems rūpi. Slavai veržiasi į vakarus.

127


PAKROVIMAS VYKO VISĄ DIENĄ. Dar ankstų rytą, vos mums baigus pasikrauti, prasidėjo masinis tremtinių privežimas. Priešais stovintį ešaloną pilna mašinų, vežimų ir verkiančių žmonių. Vežimuose daug mažų vaikų. Matau vežime jauną, liūdną motiną su naujagimiu, sūpuojamu ant rankų. Šalia, įgurmuliuotas rūbų krūvoje, sėdi kitas, matyt, dar nevaikštantis kūdikis. Mažylis išalkęs, muistosi, bet, kaip jaunai, droviai, motinai, svetimų žmonių akivaizdoje imti, atsidengti krūtinę ir pradėti maitinti kūdikį? Juk ji ne čigonė. Tat ji ir toliau nesėkmingai bando nuraminti kūdikį. Jos vyro nematyti. Galbūt jis miške, arba lageryje? Gal, nenakvodavo namie, todėl taip ir liko nepagautas? Per ankstyvesnius vežimus, neradus „kazeino“ - šeimininko, dažniausia, likusios šeimos neliesdavo, todėl daug kas iš jaunesniųjų vyrų nenakvodavo namie. Per ankstesniuosius vežimus daug kur paliko nukaršusius senelius ir invalidus. Šį kartą viso to nebežiūrima. Išveža visokius: matome į vagonus kelte keliant invalidus, nebegalinčius vaikščioti nukaršusius senelius ir karščiuojančius ligonis. Atidaro mūsų vagono duris ir šaukia mano pavardę. Kam čia dar aš reikalingas? - pagalvojau. Pasirodo, gerieji mūsų kaimynai, Ignas Vičius ir Mylelė Kiesaitė, papjovė tvarte pasilikusį auginamą bekoną ir atvežė jo mėsą. Tai begalo didelė pagalba, nes mėsos neturėjome nė kąsnelio. Nežinome, kaip jiems ir atsidėkoti. Beto, įmetė dar pusmaišį su įvairiais padėvėtais rūbais. Kaip jie ir suprato, kad dabar mums kaip tiktai ir reikalinga. Su ašarom akyse greit atsisveikiname, o sunkios vagono durys vėl užsisklendė. Kaip buvome, taip ir likome tamsioje prieblandoje. Daug vargo čekistai turi su viena moterimi. Ji, lyg siaubo ištikta, nejudėdama stovi sunkvežimyje, o sargybiniui kur nusisukus, vikriai šoka iš mašinos ir pasileidžia bėgti. Tai ji kartoja kelintą kartą, bet nesėkmingai. Pagaliau ir ją įpakuoja į vagoną. Išvežamųjų tarpe daug pažįstamų, tačiau susisiekti su jais dabar neį128


manoma. Jų tarpe yra žmonos dėdė, Eligijus Bertašius iš Šauklių kaimo, Mosėdžio valsčiaus, pažangus ir apsišvietęs valstietis Juozas Jurkus iš Kretingos valsčiaus, Petrikaičių kaimo ir daug daug kitų. Pakrovimas vyko visą dieną ir baigėsi apie devintą valandą vakaro. Po to prasidėjo ešalono manevravimas ir vagonų perstumdinėjimas. Po ilgoko manevravimo viskas aprimo. Tik dabar, prisimename, kad nuo vakar vakaro tebesame nevalgę. Imame raustis po labai suveltus ryšulius. Vaikai sukritę tarp ryšulių jau miega. Nemiegota praėjusioji naktis ir man jau lipdo blakstienas. Tik dabar įsižiūriu, kad vagono palubėje, jo abėjose, yra grįstai. Tai bent atradimas. Greit užsiropščiu ant jų, pasitiesiu kažkokį drabužį ir netrukus užmingu. Pabudau vagonui trūktelėjus. Buvo jau spalio trečiosios dienos, trečia valanda ryto. Mus vežė atgal .link Kretingos. Seniai taip ramiai bebuvau miegojęs. Kaikurie bendrakeleiviai stebėjosi. Be reikalo. Prie to, kas dabar vyksta, seniai priprasta. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Pasilikti dabar neišvežtam būtų gėda. O, kas bus toliau? Jei žmonių vežimai vyks, kaip ligi šiolei, kokie žmonės liks Lietuvoje? Aišku, su paskutiniaisiais pasilikti nenorėčiau. Liks tik išgamos ir svetimųjų padlaižiai. Jie, žinoma, tiktų asimiliuotis su rusiškai kalbančiaisiais, klajoklinių instinktų vedžiojamais, įvairių tautybių atplaišomis. Be abejo, prie Baltijos jūros besiveržiantiems slavams, to reikia. Matyt, to bus siekiama, nežiūrint nieko, nei gėdos rusų tautai, nežiūrint nė tarptautinės teisės normų. Keista. Kur Vakarų valstybių akys. Ar ne tas pat laukia ir jų. Nejaugi juos patenkina tai, kad tos pačios nelaimės užklups ne juos, bet jų anūkus? Kiek ilgai azijatų antplūdžio jiems tektų laukti? Kam reikalingas slavų plėtimasis mažesniųjų, vakarų . kultūros tautų, valstybių sąskaiton? Kam priešistorinį smaką penėti milijoninėmis nekaltų žmonių aukomis? Kur savieji ir kitų tautų karžygiai, galintys mus nuo to žiauriausiojo ir 129


kruviniausiojo žmonijos istorijoje smako išlaisvinti? Smakas klastingas. Jis žino žmonijos istoriją ir padavimus. Istorija nežino atvejo, kai įsigalėję smakai ilgai viešpatautų. Visada atsirasdavo didvyrių, kurie nugalėdavo smaką ir išlaisvindavo žmones. Štai dėl ko Stalinas visus įtariamuosius dabar naikina. Pabaltijy neturi likti nė vieno į vergus netinkančio žmogaus. Tik vergai nepagimdys jam pavojingo karžygio. Kokia baisi tikrovė ir neviltis. Tiesa, pačios vežimo operacijos bijojau. Dar labiau bijojom suėmimo, tardymų su jau žinomais kankinimais ir lagerių tolimojoje šiaurėje. Tat taip ir miegojome tada atviromis akimis, lyg kiškiai. Dabar ramiau. Šiaip ar taip, Sibiras geriau, negu naikinamieji lageriai užpoliarėje. Užtat ir miegoti dabar žymiai ramiau, saugiau.

TREMTINIŲ KELIU. Išeidamas iš Kartenos geležinkelio stoties, traukinys lankstėsi tarp paskutiniųjų iešmų ir smarkiai svyruodamas ėmė judėti Kretingos link. Štai jau paskutinis vagonų svyravimas ir sąstatas išėjo į pagrindinį kelią. — Bėga! Bėga! Vienmarškinis, ale koks vikrus! Jis jau krūmuose. Pasisekė. — Ėmė skubiai ir garsiai komentuoti įvykį kažkuris mūsų bendrakeleivis. Vėliau paaiškėjo, kad iš gretimojo vagono tikrai pabėgo kažkoks jaunuolis, kurio mieguista sargyba, greičiausiai, nė nepastebėjo, nes traukinys nebuvo sustabdytas, nešaudyta į bėglį. Pakeliui kaikurie bendrakeleiviai pravažiuoja savo sodybas ir vėl ima pusgarsiai raudoti. Netrukus raudojo visas vagonas, nes artėjame vėl prie Kretingos. Įvažiuojame į Kretingos geležinkelio prekių stotį. Čia radome sąstatą su tremtiniais iš Šilutės rajono, kuriuos prijungė prie mūsų traukinio. Pro šalį pravažiuoja keleiviniai traukiniai. Oi, kaip dabar pavydime 130


pravažiuojantiesiems jų laisvės! Šilutiškių tremtinių kelionės sąlygos neįsivaizduojamai sunkesnės. Kai kuriuose vagonuose yra ligi 80 žmonių, kurie, kaip silkės statinėje, dėl oro trūkumo dūsta ir alpsta. Pro savo langiūkštį vagono palubėje matome, kaip kariškiui atidarius duris, laukan kriste iškrenta jauna moteris su kūdikiu rankose. Ji bando stotis, tačiau kiek pasvirduliavusi vėl nugriuvo palei vagono sieną, tačiau savo brangaus ryšulėlio iš rankų nepaleido. Netrukus priėjo pora čekistų ir moterį su kūdikiu vėl šiaip taip įkėlė į vagoną. Septintą valandą ryto mūsų traukinys iš Kretingos pasuko Skuodo link. Atsisveikiname su Kretinga vėl pusgarsiai raudodami. Skuodo gelžkelio prekių stotyje sustojome jau šiek tiek po aštuonių ryto. Vaizdas ir čia lyg po vėtros. Visur pilna lentgalių, šiaudų, šukių, o jau plunksnų ! Lyg sniegu padengta visa stoties aikštė. Valstiečiai išvažiuodami išpjovė visus turėtus paukščius, o jų nupešti nebuvo kada. Pakrovus į vagonus, dabar žmonės peša paukščius, o plunksnas nuleidžia per klozeto vamzdį laukan, kur jas vėjas išnešioja po visą stoties aikštę. Atokiau perone stovyniuoja daug žmonių.. Jų tarpe pamatėme ir žmonos seserį Justiną Urbonienę su vyru. Jų arčiau prie mūsų neprileidžia. Atsisveikiname rankų tolimais pamojavimais pro mažytį langiūkštį vagono palubėje. Iš Skuodo išvažiuojame 16 val. 30 min. Mūsų sąstatas dar pasipildė keliolika vagonų ir pasuko Latvijos link, link Priekulės. Per Priekulę važiuojame ant Mažeikių. Mažeikių geležinkelių stotyje didžiausios krūvos visokių atliekų ir ištisas paklotas plunksnų. Matosi, kad Stalino čekistai ir šiose apylinkėse yra energingai pasidarbavę. Pašnibždomis geležinkeliečiai pasakojo, kad tryliktą valandą iš Mažeikių geležinkelio stoties buvo išlydėtas 50 - ties vagonų traukinys su tremtiniais. Iš Mažeikių išvykstame temstant, ir vėl atgal ant Latvijos. Kai kuriuose vagonuose labai gražiai dainuoja. Daugiausia tai liūdnos kalinių, parti131


zanų, arba senovinės lietuvių karinės dainos. Spalio ketvirtosios rytą pasiekėme Latvijos rytinio pakraščio miestelį Rezeknę. Pirmą kartą gavome šilto virinto vandens. Ilgai mūsų traukinys stovi Baltarusijos geležinkelio stotyje Sebeže. Buvo žadėję duoti karšto valgio, bet negavome. Važiuojame toliau į rytus. Krašto gamta Bėlorusijoje, galima sakyti, visai nugyventa. Vietoje buvusių miškų, belikę tik neužaugos ir žiurynai. Ariamieji laukai apaugę krūmokšniais. Kraštovaizdis labai jau sujauktas. Spalio ketvirtosios pavakarę privažiavome srities centrą - Velykyje Lūki. Būta didelio miesto, tačiau per karą labai smarkiai buvęs apgriautas. Po karo jame nebebuvo likę nė vieno sveiko namo. Daugelis žmonių ir dabar tebegyvena žeminėse, kurių iš oro nė nesimato. Jas galima atsekti tik iš žemės kylančių dūmelių sruogelių. Palydovai paskelbė, kad duos karšto valgio. Laukiame su nekantrumu, tačiau laukimui galo nematyti. Stotyje be mūsų stovi dar trys ešalonai su tokiu pat vergų kroviniu. Apie 6000 mūsiškių dabar svajoja gauti viralo, bet niekaip negali jo sulaukti. Temsta. Ilgai ir įkyriai klausinėję apie šiltą maistą, vaikai suminga nevalgę. - Mūsų maistą palydovai suvalgė, a mįsliji kitep? - pašaipiai aiškina senasis Keras. Jam niekas neprieštarauja. Iš tikrųjų, kam tyčiotis ir iš taip jau nelaimingų žmonių? Vienas po kito gūžiamės į savo tarp ryšulių pasidarytus urvus ir alkani sumingame. Pagaliau, kai visi jau miegojome, gerokai po vidurnakčio, įsakoma skubiai eiti pasiimti maisto. Pasiėmę kibirus išeiname penki žmonės. Čia pat stoties pašonėje yra įrengtos didelės laikinos lauko virtuvės, kuriose dabar dirbama dieną naktį. Gauname po puse litro kruopų sriubos, po 132


puse kg. forminės duonos ir po 60 gramų dešros žmogui. Maistas normalus, geras. Nuotaika visiems pasitaiso. Velykyje Lūkį apleidžiame spalio penktą - penktadienį, apie trečią valandą ryto. Grįžtant su maistu turėjau progą žvilgterėti į mūsiškį traukinį. Be lokomotyvo, tenderio ir poros vagonų su kariškiais, Jame yra 32 prekiniai pulmanai su tremtiniais. Mūsiškis yra 21 - sis, skaitant nuo garvežio, už mūsų dar yra vienuolika vagonų su tremtiniais ir vienas, pačiame traukinio gale, su ešalono palydovais. Žmonės į vagonus krauti įvairiai, nuo 40 ligi 80, vidutiniškai jų yra po 30. Manoma, kad mūsiškiame sąstate vežama apie 1600 žmonių.

BUITINIAI PATOGUMAI. Mūsų vagono visuomenė mane išrinko vagono vyresniuoju. Pareigos menkos: palaikyti vagone švarą, šiokią tokią tvarką ir dalyvauti paimant maistą. Švara čia suprantama kitaip, negu laisvėje. Ten reikėjo grindis ir dulkes valyti, daiktus savo vietose palaikyti, o čia nėra nei grindų, nei dulkėms nusėsti vietos. Daiktus kilnojame nuolatos, nes vis ko nors ieškome, tikriname. Tiesa, prie geležinės krosnelės yra 1,5 m2 plotelis neužkrautas daiktais, bet jame nuolatos juda bent dešimtis porų rankų, dažniausia vaikiškų, bevalančių apdegusių bulvių lupenas. Negi juos paginsi, ir kur...? Dulkėms valyti skudurų turėtume pakankamai, bet gyvename taip ankštai, nuolatos perkraudinėjame savo ryšulius, todėl dulkėms nėra kada nusėsti; jų visas tirštas dūmas kabo vagono ore, lenda į akis ir nosį, verčia žmones, ypač senesniuosius, dažnai čiaudėti, viena laimė, kad kolkas niekas iš mūsiškių neserga užkrečiama liga, o tai neišvengiamai susirgtume visi. 133


Jau pirmąją dieną suvokėme, iki šiol laisvėje regis nepastebėtą, vandens ir tualeto svarbą žmogaus gyvenime. Išvietė vagone tėra viena ir ta pati labai jau vieša. Įrengta ji taip. Priešingame vagono šone, šalia aklinai užkaltų vagono durų, yra prakirsta nedidelė anga, kurioje, kiek nuožulniai, yra įstatytas kiaurais galais, keturkampio skersinio pjūvio, iš lentų sukaltas vamzdis. Vamzdžio skersinis pjūvis iš oro yra 20 x 15 cm. Štai ir visa viešoji išvietė. Nepratusiam šia „išviete“ pasinaudoti nėra taip jau paprasta. Įsivaizduokite sau mažą, vos 2,5 m. platumo kambarėlį, pilną sausakimšai prisėdusių kaimynų, pažįstamų ir nepažįstamų, jaunų ir senų, ūkininkų ir inteligentų, abiejų lyčių žmonių. Šio besišnekučiuojančio žmonių ratelio pakraštyje, apie 0,6 m virš vagono grindų iškilęs, kyšo nemalonų kvapą skleidžiantis vamzdis. Besikelnėjant jaunai merginai, šalia sėdintis padorus vaikinas nusisuka į šalį. Tą pat padaro ir padori mergina, kai tvarkosi vaikinas. Tačiau yra ir tokių smalsuolių, kurie šio natūralaus gamtinio veiksmo lyg nebūtų matę ir įdėmiai jį seka. Jaunieji rausta iš gėdos, senesnieji linguoja galvomis ir kalba apie neišvengiamai turintį ateiti Antikristą su visa jo. velniava. Man regis, kad jis yra jau seniai atėjęs ir veikia pačiame jo jėgų pakilime. Kitą dieną savo per daug jau viešą išvietę atitveriame suaukotomis paklodėmis, parūpiname popieriaus. Vandens, aišku, neturime. Taip sutvarkytu tualetu mūsų vagonas tapo pavyzdinių. Netrukus čekistai atsivedė vyresniuosius iš kitų vagonų ir rodė, kaip susitvarkyti tualetą.

GAUNAME NAUJŲ KELEIVIŲ. Jau minėjau, kad kai kuriuose šilutiškių vagonuose vežama po 80 tremtinių. Jie neturi kuo kvėpuoti, alpsta. Tuo tarpu mūsų vagone tėra 32 žmonės. Ešalono viršininko parėdymu vykdomas keleivių perkilnojimas. Iš gretimojo vagono, kuriame yra 79 žmonės, priimame tris šeimas su 134


vienuolika žmonių. Priimamųjų keleivių kvapas užima nosis, lyg: jie visi į kelnes darytų. Pastebime, kad jų drabužiai apskirdę ir išteplioti žmogmėšliu. Suprantame, kad jų gyventa nežmoniškomis sąlygomis. Labai susivėlusi jauna moteris į mūsų vagoną stengiasi įkelti kažkokį sunkų, beformį, daiktą. Tas daiktas, pasirodo, besanti rankinė siuvamoji mašina. Ji iš viso apkrėsta mėšlu, todėl neatskyrėme, koks čia daiktas. Moteris savo „mašiną“ šiaip taip įkėlė į vagoną ir paliko ją prie durų. Iš mūsiškių nieks nedrįso vargšei moteriškei padėti tvarkytis. Kai kurie mūsiškiai žiaugčiojo ir ruošėsi vemti. Netrukus, į pralaisvintą vietą buvo sukrauti ir kitų naujųjų keleivių, begalo nešvarūs ir dvokiantys, daiktai. Nelaimingieji savo daiktus valėsi bene tris dienas. Naujai priimtųjų keleivių tarpe: 1861 metais gimęs senelis Vaičaitis ir jo 64 metų žmona. Senelio sūnaus Vaičaičio penkių asmenų šeima ir Jonikaičių keturių asmenų šeima. Visi naujai įkeltieji yra iš Šilutės rajono. Dabar mūsų vagone jau yra 43 žmonės, tačiau palyginus su kitais, mes važiuojame vos ne liuksusinėmis sąlygomis. Žymiai praplatėjo mūsų vagono keleivių amžiaus diapazonas. Jauniausia „tremtinė“ dabar yra Vaičaičių 32 dienų amžiaus dukrelė, o seniausias - senelis Vaičaitis. Jam jau 90 metų! Be to, senelis yra invalidas, turi išvaržą, tačiau jis žemaitiškai kantrus ir stipriai juntamais skausmais nesiskundžia. Jis gerai supranta, kad čia nėra kas galėtų padėti jo tragiškos būklės palengvinimui. - Vieno meldžiu Viešpaties, kad nemirčiau pakeliui į „Rojų“, o toliau, kaip jau bus taip - iš skausmo dantis prikandęs pasakoja senelis Vaičaitis. Senelis Keras pasijunta geriau. Dabar jis ne pats seniausias. Kam tokį senį, dargi invalidą, ir beveža? Tfū ! — nusispjauna senelis Keras ir savo sąmoju patenkintas nusišypso. 135


Nenusimink, seneli, - sakau Vaičaičiui. Vistiek nuveš kur nors, po atviru dangumi nepaliks. Sūnus stiprus, įsikursite, neprapulsite. - Vo kū tas nusiminims pridės, vaikelee. Tyk tu tše bliausi, tyk jūksies, - į mano raminimą abejingai atsakė senis Vaičaitis. Teisingai. Nervus reikia taupyti. Jų dar prisireikės. Gera tau žemaiti, kol turi stiprius nervus, kietą širdį ir kibirkštėlę vilties. Per ilgaamžę kovą dėl savo egzistencijos tau tai tapo įgimta. Užtat tu iki šiol sugebėjai išsilaikyti prie Baltijos nesumišęs su ateiviais. Okupantai pasiutusiai niršta, kad mūsų negali sužlugdyti nei ekonomiškai, nei dvasiniai. Nuo amžių jie daug ko yra priversti iš mūsų mokytis, daug kuo sekti. Devynioliktojo amžiaus lietuviai tremtiniai išmokė Sibiro čiabuvius naudotis dalgiu, ten vadinamu „litovka“, o jie mus, dargi po antrojo pasaulinio karo, „praturtino“ pjautuvais, kurių Žemaitijoje nebenaudoja jau nuo trečiojo amžiaus. Ilgai tie pjautuvai buvo sumesti krautuvių užkampiuose, kol jie išsimėtė, arba buvo nupirkti muziejams. Mūsų naujieji keleiviai savo mantą valo nuo mėšlo, kuriuo gausiai apteršti visi jų daiktai. Matosi, kad jų vagone būta baisaus chaoso. - Suprantate, - pasakoja jaunesnysis Vaičaitis, - vagone daiktų ir visokio barachlo prikrauta ligi pat palubėje esančių langiūkščių. O jų šiek tiek mažiau prie „išmetamojo“ vamzdžio, tai yra, prie išvietės. Prispyrus reikalui, žmogus ropom atropuoja, o atsistoti nebėra vietos. Šiek tiek jis nusileidžia nuo ryšulių krūvos ir taiko į vamzdžio skylutę. Žinoma, nevisada pataiko, po visa ko, žmogelis ryšuliais kariasi aukštyn ir vėl ropom palube bando pasiekti savo tupėjimo vietą. Pakeliui jis viską apteršia mėšlu. Tvaikas neapsakomai bjaurus. Maistas ryšuliuose sumindytas, turėtoji duona susmulkinta į trupinius ir sugrūsta į košę. Štai kokiose sąlygose teko mums keliauti - atsidusęs užbaigė pasakoti Vaičaitis. Tuo tarpu jo pusantrų metukų dukra Aldona saujytėmis ima į kažkokį niekalą sugrūstą duoną ir pasigardžiuodama valgo. 136


Spalio penktą, apie 17 - tą valandą įvažiuojame į Tirvos stotį. Stotyje jau stovi trys ešalonai su tremtiniais. Norėjome sužinoti, iš kurių vietų nelaimingieji bendrakeleiviai, tačiau nepavyko.

SUSIRINKIMAS VAGONE. Maskvą, kaip ir tikėjomės, pravažiavome naktį. Matyt, bijomasi, kad kas nors nereikalingas mūsų nepamatytų. Baimės akys didelės. Išvažiavus iš Tirvos, vakare, prie „vilko akutės“, susirinkome pirmajai „apvaliojo stalo konferencijai“. Stalą atstoja apskrita geležinė krosnelė, kėdes - mūsų mantos ryšuliai. „Konferencijos“ iniciatorius yra Grupas. Jis pasiūlė ir dienotvarkę, kurioje yra šie svarstytini klausimai: 1. Tarptautinė padėtis. 2. Būsimojo „kolūkio“ organizavimas. 3. Kovos su pilvų bruzdėjimu klausimas. Tarptautinės padėties klausimui nušviesti neturime pranešėjo, tat po truputį kalbame visi. Po gana ilgų diskusijų prieiname išvadą, kad mūsų lietuvių niekas neužtaria, mes niekam nerūpime ir esame lyg kaulas, numestas piktam šuniui, kad mažiau lotų ir nesikandžiotų. Tačiau šuo labai didelis, o mes, lietuviai, tik mažas kauliukas, tat ką Vakarai numes Stalinui po mūsų ? Nebeturint ko numesti ir Vakarų valstybių kelnės neliks saugios. Teisus yra V. Čerčilis, siūlydamas nelaukiant baigti su komunistine tyronija, tačiau ar jį palaikys Vakarų didžiojo kapitalo savininkai ? Ar didžiojo kapitalo tyronija nesaugos savo gentainio -komunistinės tironijos ? Jei būtų taip, tai mūsų ir Lietuvos kančių kelias būtų ilgas ir galėtų baigtis tik pasauline katastrofa. Tai būtų abėjų tironijų galas. Galbūt tai ir turi įvykti ? Manome, kad tremtyje gali tekti prabūti apie trejetą metų. Po to /bent taip save raminame /, žadame važiuoti namo. Stalinas senas, gali greit 137


nugaišti, tada permainos valdžioje neišvengiamos. Antro tokio žiauraus tirono nebesitikime. Jei Antikristas, tai yra Stalinas, būtų nugalėtas be karo, suprantama, atgal į namus vyktume tik keleiviniais vagonais. Antikristo nesunaikinus žinoma, namo vistiek važiuosime, tačiau neaišku, kokiais vagonais. Kažkuris iškelia hipotezę, kad žlugus Antikristo imperijai, Sibiras gali tapti Naująja Amerika, iš kurios retai kas benorės grįžti namo. Viltis, nors vaikiškai naivi, dabar labai reikalinga. Taip, likimo keliai neįžvelgimai. Svarstant antrąjį klausimą, sunkumų žymiai mažiau. Pagrindiniai kadrai yra. K. Šikšnius yra buvęs kolūkio pirmininku, tose pareigose jį ir patvirtiname. Kalniškių kolūkio buhalteriu buvo Grupas. Taigi, turime ir buhalterį. Lazdininkų kolūkyje laukininkystės brigadininku dirbo Juozas Keras. Toms pareigoms jis tiks ir naujai steigiamajame kolūkyje. Man patikėta rūpintis statybomis ir rūpintis, kad nepritrūktume kuro geležinei krosnelei. Steigiamasis kolūkis kultyvuos tik smulkiąją gyvulininkystę. Pradžioje steigiame dvi fermas, būtent: utininkystei ir blusininkystei vystyti. Pirmosios fermos steigimui jau šio to turime, šios fermos .vedėju už akių vienbalsiai išrenkama senelį Vaičaitį. Pradžiai tos rūšies gyvuliukų, matyti, jis turi pakankamai. Kad jie netvarkingai nepasklistų po visą vagoną, Vaičaitį jaunesnįjį įpareigojame surinkti gyvuliukus iš senelio „valdų“ ir izoliuoti nuo keleivių. Taip pat įpareigojame visus mūsų vagono keleivius gerai išžvalgyti savo aplinką ir smulkiųjų gyvuliukų jokiu būdu neveisti individualiai. Kovai su pilvų bruzdėjimu nutariame panaudoti bet kurią maisto, buvusio valgomo daikto, atmatą. Numatome panaudoti maistui ir supelijusios duonos pluteles ir nebegero kvapo mėsgalius. Bulvių nebeskusime, bet naudosime maistui su lupenomis. Tuo pačiu ir švarą bus lengviau pa138


laikyti. Po „konferencijos“ skirstomės miegoti. Bepigis mums: nerūpi nei lovą kloti, nei kojų auti, nei burną prausti. Kaip vaikščiojame, taip ir miegame. Džiaugiamės, jei gauname kur įspringti tarp supurvintų ryšulių. Tai jau ir guolis kuo puikiausias. Jei tenka ant ryšulių viršaus siūbuoti, kiek blogiau.

TAI BEVEIK SMULKMENOS. Visą naktį važiavome be sustojimo. Matyti, buvo leista naudotis žaliosios gatvės teisėmis. Truputį atšalo oras. Šį spalio šeštosios rytą nesulaukiame išauštant, nes visiškai užšalo abu langiūkščiai. Nuo lubų gausiai varva drumzlinas vanduo. Mūsų pulmanas turi apie 40 m2 grindų plotą, o dvėjų langiūkščių šviesos plotas yra vos apie 0,3 m2, arba 1 : 133. Kitoje vagono pusėje irgi būta tokių pat langelių, bet jie yra aklinai užkalti metaliniais skydais. Jei būtų vežamos kiaulės, be abejo, langeliai būtų atidari visi abėjose pusėse, o dabar vežami tik belaisviai žmonės -“liaudies priešai“. Apie dešimtą valandą ryto įvažiuojame į kažkokią stambesnę stotį. Stotyje jau stovi keturi ešalonai su gyvąją vergų preke. Sustojome greta kauniškių, bet susisiekti nepavyksta. Sąstatas su tremtiniais iš Kauno netrukus išvyksta. Šiandien irgi buvo žadėta duoti karšto valgio, bet nesulaukėme. Palydovas čekistas prasitarė, kad mūsų ešalono tiekimą tvarko partinis žydelis. Pasidarė aišku, kodėl „taupomas“ mūsų maistas. Alkani ir išsekę važiuojame toliau. Šiandien spalio septintoji - sekmadienis. Išaušus privažiuojame mazginę stotį Vspolę. Kelionėje jau antrą kartą gavome šilto maisto. Šiandien kopūstai, kurių gauname po pusę litro. Priedo po pusę kilogramo duonos ir po apie 150 gramų grikių košės be riebalų. Vandens visai negauname. Nėra kur vystyklų išsiplauti. Kūdikiai mirksta šlapume, o apie oro kokybę 139


nė neklauskite. Stotyje jau anksčiau stovėta daugelio ešalonų. Dar be mūsų stovi dar keturi ešalonai. Prie kiekvieno stovėjusio vagono likę po krūvelę mėšlo, tat dabar jau tiek daug tų „palikimų“, kad nebėra švarios vietos praėjimui. Pagal žmogmėšlių krūvų eilių kiekį sužinojome, kad stotyje jau yra stovėję apie vienuolika sąstatų. Išvykimo laukia dar keturi ešalonai. Nepavyko išsiaiškinti, kiek ešalonų su tremtiniais šią stotį pravažiavo be sustojimo, nepalikę „vizitinių“ krūvelių. Beto, kaikurie ešalonai galėjo stovėti ir tolimesniuose keliuose, kurių mes neperėjome. Iš tikrųjų, prekyba Lietuvos vergais didelė, įspūdinga. Tarpai tarp gretimų vagonų sienelių nedideli, einant su maistu šiais koridoriais po du žmones greta ir laikant po du kibirus rankose, labai akylai reikia sekti ir saugotis nuo „priedų“ iš kaimyninių vagonų atsikišusių klozetinių vamzdžių, kuriais beveik nuolatos kas nors teka, arba ir pliumteri. Griežtai įspėju savo žmones atidžiai saugoti kibirus su maistu nuo galimo užteršimo. Dangčių kibirams pridengti neturime, švarių skudurų taip pat. Priekyje mūsų su maisto kibirais eina gretimojo vagono maisto nešėjai. Paskutinė, kopūstų kibiru nešina, žvalgydamasi, siauru tarpvagoniniu koridoriumi sparčiai žingsniuoja jauna mergina. Ji susigrėbė jau po to, kai iš prasilenkiamo klozetinio vamzdžio į jos kibirą tėkštelėjo luitelis „molio“. Šį „priedą“ ji žaibiškai išsviedė lauk ir, tarsi nieko nebūtų įvykę, nužingsniavo toliau. Nieko nepastebėjo ir jos priekyje ėję draugai. Mes, ėjusieji iš paskos, taip pat nieko „nematėme“. Šiandien man kopūstai kažkodėl „neskanūs“ ir šoka prieš, nors žinant, kad jie švarūs, be jokių „priedų“. Vėliau girdėjau pasakojant, kad viena mergina iš kaimyninio vagono „sunegalavusi“, nė kopūstų negalėjusi valgyti. Iš Vispolės netrukus išvažiuojame. Diena apsiniaukusi, truputį lyno140


ja. Apie dvyliktą valandą sužinojome, kad esame pakeliui į Vologdą. Tai mus labai suneramina, nes nuo Vologdos mus gali nukreipti į šiaurę, link Archangelsko. Šiaurinės tundros bijojome labiau, negu Sibiro. Visą laiką stebime kelionės kryptį. Taip atsitiko, kad tarp gelbstimų knygų ir ant greitųjų pasigrėbtų suveltų popierių radau gerą, 1 : 5000000 stambumo, sovietų Sąjungos žemėlapį. Dabar jį, saugodamiesi čekistų, pastoviai stebime ir sekame savo nelaisvės kelią. Privažiuojame Danilovo stotį. Susirūpinę laukiame, kur link pasuks mūsų traukinys, o kartu ir likimas. Bandėme anksčiau teirautis palydovų, tačiau kiekvienas jų vis kitaip aiškina ir kur mus ketina nuvežti nieko nežinome. Pagaliau mūsų sąstatas pasuka Buj stoties link. Visi juntame palengvėjimą, imame vėl laisviau šnekėtis toliau. Pakelės stotyse visur pilna ešalonų su tremtiniais. Stotyse primėšlinta ligi kelių. Garvežiai, nelyginant Antikristo geležinės krosnys, cypauja ir žvygauja visokiais balsais. Maži, silpni kūdikiai šlapiuose vystykluose verkia ir taškosi po nešvarumus. Mūsų kelionės sąlygoms reikiamai ir teisingai pavaizduot, neužtenka nei žodžių, nei drąsos atvirai šnekėti. Kiek lengviau mūsų sąlygomis keliauti yra pradinių klasių vaikams: jie greičiau apsipranta, žaidžia, išdykauja, ant geležinės krosnelės dangčio kepa bulves. Kieno kuris vaikas, lengviau atskirti pagal drabužius, o ne pagal veidukus, kurie visų vienodai ištisai suodini. Blizga tik jų akutės, kurios, pamačiusios susimąsčiusias ir paniurusias motinas, apsitraukia liūdesiu, o žaidimai nutrūksta. Ilgai jie tada žiūri į susikaupusių tėvų akis, kol vėl viską pamiršta ir ima suktis apie krosnelę. Nuotaika visų po truputį taisosi. Atrodo, į šiaurę mūsų neveš...Daugiausia važiuojame naktimis. Šarja stotyje veikia šioks toks turgus. Tuometiniais pinigais už kiaušinį mokame po rublį, už pieno litrą po 4 ru141


blius. Vagono durų mums nepradaro, todėl prekiaujame per langiūkštį vagono palubėje, nelegaliai, nes sargyba tai griežtai draudžia. Per langelį susitariame dėl prekės, tada virvute nuleidžiame indelį su pinigais ir atgal pasikeliame prekę. Nors prekyba vyksta, galima sakyti, per atstumą, tačiau negirdėti, kad ką nors būtų apgavę. Šarja stotyje stovyniuoja kareivių būrelis. Paaiškėjo, kad jų dauguma lietuviai. Daug kas jiems slapta perdavė laiškų, kad įmestų į paštą. Jie prižada mielai tai padaryti. Šiaip jau rašyti laiškus iš kelionės į Lietuvą griežčiausiai yra uždrausta. Šnekėtis su civiliais rusais gyventojais taip pat neleidžiama. Kareivių tarpininkavimu pasinaudojame, tačiau dėl tikrumo parašėme dar laišką dublikatą, kurį žmona, eidama vandens, įdavė netoli stovėjusiam civiliui rusui ir paprašė jį įmesti į pašto dėžutę. Tai pastebėjo kažkuris mūsų palydovas čekistas ir kad užsipuls laišką paėmusį žmogelį. Manėme, kad čekistas sprogs iš pykčio, berėkdamas, bemojuodamas pistoletu ir begrąsydamas pilietį areštuoti. Į įvykio vietą beregint susirinko būrelis vietinių rusų, kurie stojo ginti laišką paėmusį žmogų. Prasidėjo ilgiausios, tik rusams vieniems težinomos, keiksmų tirados. Čekistas, nebeišlaikęs tokio keiksmų antplūdžio, dėdamasis pistoletą į dėklą, pasitraukė, o būrelis ginčą laimėjusių rusų patenkinti neskubėjo skirstytis. Matosi, kad dauguma rusų yra jautrūs žmonių nelaimei ir, kaip ir mes, nekenčia komunistinės tyronijos. Vargina nežinia ir neturėjimas ką veikti, todėl mažieji vagono langiūkgščiai visą laiką yra aplipę norinčiais pasižvalgyti. Per langelį užklaustas atsitiktinis praeivis kartais atsako į mums rūpimus klausimus visai ne taip, kaip mes norėtume išgirsti. Labai menkas mūsų dabartinis ryšys su išoriniu pasauliu. Pro langiūkštį matome daug ko naujo. Pavyzdžiui, moterys čia visos dėvi „tautiniais“ rūbais, tai yra, jos ant kartūninės suknelės yra užsivilku142


sios šimtasiūlį vatinuką, kojas avi vailokais, o galvą gobia dvėm skarelėm: baltą po apačia ir juodą ant viršaus. Nežinia nuo ko, kartūno spalva dažniausiai yra blyškiai pilkšva ir niekuo nesiskiria nuo tokios pat purvinos spalvos vailokų. Atšiauraus klimato, sunkaus darbo ir nedateklių užgrūdinti, rusių veidai šviečia raudoniu ir sveikata. Atrodo, kad jos likimo ir skirtos tik sunkiam darbui. Apie jų grakštumą nieko negalima pasakyti, nes viską patikimai slepia „tautinis“ apdaras. Negalima nė norėti, kad ši, visada sunkiai dirbanti, lygių darbo teisių su vyrais savininkė pusiau dvasiniai sugniuždyta moteris, galėtų rasti bent valandėlę laiko savo vaiko ateities formavimui tiek prieš gimdymą, tiek ir po jo. Todėl nėra ko stebėtis, kad jaunoji rusų karta labiau tinka prievartos vykdymo tarnybai, negu bet kokiam kitam ramiam taikiam darbui. Vagone turime foto aparatą, todėl šiandien, kiek įmanoma šioje prieblandoje, bandome pasidaryti keletą foto nuotraukų. Pirmadienį, spalio aštuntąją, prastovime. Kirovo stotyje. Oras apniukęs, nieko naujo. Iš Kirovo išvykstame antradienio, tai yra, spalio devintos dienos rytą. Pravažiuojant tarpą tarp Šarja ir Kirovo stočių, gamtovaizdis daug kuo primena mano gimtasias apylinkes Skuodo rajone. Čia, kaip ir Mosėdiškiuose, žemė su lėtomis nuokalnėmis, neblogai įdirbama, nesimato nereikalingų brūzgynų. Karts nuo karto išnyra stambūs, seni, karo nepaliesti, mediniai kaimai. Naujų statybų beveik nesimato. Iš tolo matosi, kad kaimų gatvės negrįstos, nepažvyruotos ir purvinos, Daugumoje sodybų mediniai namai pajuodę nuo senumo, tačiau sodybos neapželdintos, plikos. Nėra čia nei dekoratyvinių, nei vaisinių medžių, todėl gyvenvietės atrodo daug kuo atsilikusios nuo patenkinamai gerai įdirbtą laukų. Matosi, kad čia jau seniai nėra kam rūpintis žmogumi, jo gerbūviu. Kolūkiečio prakaitas išsiurbiamas valstybės interesams tenkinti, ginklavimuisi, komunistinės santvarkos eksporto reikalams. 143


Paskutinėje stotyje prieš Molotovą, gavome valgdyti. Dieną apie porą valandų nebeužsklendė vagono durų, tat ir važiuojant jas laikome truputį praviras. Žymiai lengviau kvėpuoti. Tai jau beveik laisvė! Kiek prispaustam žmogui mažai ko reikia ? Iš Molotovo išvykome spalio dešimtosios ankstų rytą. Važiuojame Sverdlovsko link. Nieko naujo. Važiuojant per Uralo kalnyną, aukštų kalnų nematėme, tik didesnis kalvotumas. Purvo čia labai daug ir jis suodinai juodas, lyg smala. Pravažiuojamuose miesteliuose namai mediniai, nuo suodžių juodi, lyg būtų dažyti. Sverdlovską pasiekėme naktį, o jau rytmetyje jį jau apleidome. Miestas didelis, matosi, skystai užstatytas mediniais namais. Labai mažai želdinių, bet labai daug purvo. Be galo apleisti ir neremontuojami šaligatviai. Miestas labiau panašus į didelio, netvarkingo, miesto priemiestį. Čia mus pamaitino manų kruopų koše ir makaronų sriuba.

TRUPUTĮ APIE MUS PAČIUS . Išvežamųjų tarpe yra labai gero ir tik pakenčiamo būdo, tvarkingai taupių ir buožiškai šykščių, kantrių ir irzlių žmonių. Apskritai, išvežamųjų tremtinių masėje yra visokiausių tipų, visokiausių charakterių žmonių. Tat apie mūsų vagono keleivius kiek smulkiau. I. Pabrėžienė iš Voveraičių kaimo, Kretingos valsčiaus, jau pagyvenusi, apie 30 metų amžiaus, našlė, vaikiškai naivaus būdo, silpnavalė, vidutinio ūgio, išretėjusiais plaukais moteriškė. Ją pažinojusieji pasakojo, kad praeityje nevengdavusi meilės romanėlių, bet tai jau tolima praeitis. Nors ji vežama kaip buožinis elementas, tačiau buožinių savybių neturi. Su Pabrėžiene važiuoja jos keturi vaikai: Du sūnūs ir dvi dukterys. Vyriausias sūnus Steponas 17 - kos metų vaikinas, prieš išvežant dirbęs geležinkelio darbininku, labai ramus ir nuoširdus jaunuolis. Didžiausią kelionės dalį jis prasėdi akis kažkur įsmeigęs į vieną tašką. Tai nuolatinis 144


mūsų aprūpintojas maistu ir vandenių. Jo dešimties metų broliukas Juozukas yra tikra Stepono priešingybė. Tai judriausias vaikas mūsų vagone. Jo stipriai šlakuotas rausvas veidas taip ir ieško, kokią naują išdaigą iškrėsti. Šiaip jau dienos metu, dažniausiai, jis yra įspringęs mūsų vagono langiūkštyje ir garsiai pranešinėja, ką naujo jis pamatė. Jaunėlį savo Juozuką motina labai myli ir stengiasi lepinti, todėl Juozapas auga aiškiai padykęs. Vyresniajai Pabrėžienės dukrai jau 19 metų. Ji ne taip jau graži, bet sveika, kantri, nuoširdi ir paslanki padėti, mergina. Daugiausia laiko ji praleidžia besitvarkydama apie suveltus šeimos indus. Jaunesniajai dukrelei apie 15 metų. Jos visada linksmas veidelis stipriai šlakuotas, stovi ji šalia langiūkščio, nugara atsirėmusi į vagono sieną ir ado kojines. Pabrėžienė pati nesiima jokio darbo. Dažniausia ji, lyg apsvaigusi, knapso kur įspringusi tarp ryšulių ir žiūri prieš save, nepasukdama į šalį nieko nematančių akių. Jos nuolankiame elgesyje daug dirbtinumo. 2. Navickai iš Kretingos valsčiaus, Rūdaičių kaimo, buvę pažangūs ir pasiturintys ūkininkai, dar jauni, neviršija 40 metų amžiaus. Pats Navickas simpatiškas, gana taisyklingo, švelnių bruožų, nuoširdžiai besišypsančio, veido žemaitis. Už tai, kad pažangiai ir sumaniai tvarkė savo ūkį, kad pasiturinčiai gyveno, buvo išmestas iš kolūkio ir nubuožintas. Paskutiniuoju laiku dirbo miškų ūkyje darbininku. Navickienė daug kuo panaši į savo vyrą: malonaus, taisyklingo, nuolatos nuoširdžiai besišypsančio, veido, visad pasitempusi, švariai apsirengusi, draugiška ir inteligentiška moteris. Buožėms tipingų būdo bruožų neturi. Tai apsišvietę, kultūringi ir darbštūs žemdirbiai. Navickai vežasi dvi dukreles. Vyresnioji 10 metų mergaitė paimta iš trečios klasės yra labai graži, taisyklingo, dabar kiek pablyškusio, veidelio ir labai ilgisi mokyklos, kur mokėsi tik labai gerais pažymiais. Jų jaunes145


nioji, šešerių metukų dukra gana pilna, sveika, apskrito veiduko, nuolat sukasi apie mamą ir vis ko nors jos klausinėja. 3. Šikšnius Kostas iš Kretingos valsčiaus, Padvarių kaimo, apie 45 metų amžiaus, turėjęs apie 30 ha ūkį ir pasiturinčiai gyvenęs. Tai aukščiausias mūsų vagoną žmogus. Kosto veidas kiek prakaulus, kakta aukšta, nosis siaura, bet gana aukšta, didoka, pakumpusi, tamsiai žydros akys po vešliais antakiais giliai paslėptos giliose akiduobėse. Šikšnius labai reiklus tvarkai ir nepakenčia apsileidėlių, todėl neretai pastaruosius bando sudrausminti, kartais netgi šiurkščiai. Jo valdingas šiurkštokas būdas iš dalies jau panašus į buožei būdingą tipą. Šikšnienė apie 42 metų amžiaus, vidutinio ūgio, aplysusi, visada suraukta kakta, amžinai sukaliojasi po savo suverstus daiktus ir iš šalies atrodo, kad jai vis maža, vis neužtenka. Mums labai sunku apsirūpinti vandeniu, visada jo trūksta, o Šikšnienė sugeba susidaryti jo atsargų ir, lyg pasididžiuodama, ima praustis, plauti savo drabužius dargi tuomet, kai nebeturime kuo nuraminti savo zirziančių vaikų. Prašoma, vandens bile kam neduoda. Tačiau, jei vandens reikia žmogui, iš kurio ji numato kada nors turėti bet kurios naudos, ji su dirbtina šypsena mandagiai jo paduoda. Mūsų vagono gale vakarais nusistovėjo paprotys kolektyviai kalbėti rožančių. Paprašius prisidėti Šikšnienę, ji pasiteisino, kad turinti didelį keršto troškimą kaikuriems savo kaimynams, todėl prie kiekvieno maldos sakinio jai prisidedą bjauriausi keiksmažodžiai, todėl nebegalinti melstis ir kolektyviniame rožančiaus kalbėjime nedalyvausianti. Šikšnienė liesoka, judri, siaurom, po antakiais patrauktos akim, visada kietai sučiauptom lūpom, labiau, negu normaliai, priekin pasidavusiu smailiu snukeliu, siaura, truputį pakumpusia nosim, nepatraukli moterėlė. Šiaip ji pasitempusi, tvarkingai apsirengusi, laiks nuo laiko tikrina ir taiso savo iki pečių pakirptus ir frizuotus šateninius lygius plaukus. 146


Šiaip ar taip, Šikšniai šiek tiek tinka buožinei klasei, kaip ją supranta mūsiškiai komunistai. Jų norai turėti ir komanduoti gana ryškūs, o sąžinė lankstesnė ir lengvai derinasi prie aplinkybių. Šikšniai vežasi apie 14 metų amžiaus, baigiančią dailiai suaugti, dukrą Aldoną. Ji dažniausiai sėdi liūdna, savo gana gražų jauną veidą laiko susiėmusi rankomis ir klausosi, ką šneka vyresnieji. Jų dvylikametis sūnus Algimantas daug kuo panašus į tėvą ir seserį, bene ramiausias iš visų vagone esančių vaikų. 4. Grupų šeima iš keturių asmenų: vyras, žmona, žmonos motina ir jau suaugusi dukra. Grupas apie 50 metų amžiaus, nuo 1923 metų ligi 1944 metų dirbęs įvairiose pašto įstaigose, vėliau pasitraukęs į „užuovėją“ ir iki išvežant dirbo Kretingos valsčiuje, Kalniškių kolūkio buhalteriu. Neramių laikų ir sąlygų veikiamas, Grupas buvo įgudęs girtauti, už tai rajono žemės ūkio skyriaus vedėjo, dar didesnio girtuoklio ruso Ivanovo, buvo pastoviai puolamas. Grupas mano, kad Ivanovo pastangomis jis ir į Sibirą dabar vežamas. 1928 metais Grupas buvo Mosėdžio pašto viršininkas ir laikinai, per vasaros atostogas, pas jį man buvo tekę dirbti laiškininku. Kaip viršininkas ir žmogus jis buvo labai geras, sąžiningas, negėrė ir turėjo gerą autoritetą visuomenės ir savo darbuotojų tarpe. Su juo kartu vyksta truputį jaunėlesnė, apvalaus dailaus veidelio, labai romi ir perdėtai nuolanki, paprastos kaimo moterėlės išorės, Grupo žmona. Važiuoja su jais ir apie 65 metų amžiaus Grupienės motina, bei dvidešimtmetė duktė Birutė. Tai viena ramiausių šeimų mūsų vagone. Jie beveik nesikelia nuo savo menkų daiktelių krūvelės, kurie sukrauti šalia paklodėmis užmaskuotos išvietės. 5. Venskienė apie 50 metų amžiaus, našlė, labai tyki, malonaus apskrito veido, silpnos širdies, Salantų valsčiaus, Imbarės kaimo valstietė vidutiniokė. Ji neturi supratimo, už ką ją galėjo vežti. Ji pasakojo, kad jos namie likusios dukters vyras karo metais biškį dalyvavęs prie žydų „tvarkymo“, 147


o po karo pasitraukęs į mišką ir dingęs be žinios. Taigi, nelabai gero žento žmonos neišvežė, o jas tai pagriebė, skundžiasi Venskienė. Su Venskiene važiuoja jos jaunesnioji duktė. Tai dvidešimtmetė, dailiai suaugusi, blondinė, žvali, tvarkinga, gražaus veido mergina. Kelionės pradžioje ji labai pergyveno dėl palikusio sužieduotinio Zigmo ir išardytų vestuvių. Didžioji Venskų giminių dalis jau Sibire, arba išblaškyti po įvairiausius lagerius Sibiro šiaurėje. 6. Kerai iš Kretingos valsčiaus, Lazdininkų kaimo, turėjo 17 ha ūkelį. Susikūrus kolūkiui, buvo vieni geriausių kolūkiečių, todėl nesupranta, už ką juos galėjo vežti. Šeimoje yra šeši suaugę žmonės. Tėvas Pranas Keras, gimęs 1869 metais, kai kuriais veido bruožais ir ištisine barzda šiek tiek panašus į daktarą Joną Basanavičių. Jis visą laiką sėdi tamsoje ant savo ryšulių krūvos, o prie plytelės ateina tik tabako prisipjauti, kurio yra pasiėmęs pilną zuperinį maišą. Šiaip senukas labai malonus, bile ką pasakęs, švelniai nusijuokia. - A misliji, kad mes dar grįšime ? Jėbentaas, kor tau! Che, che, che, Arba, - kiek mes dar važiuosime? Ar nuvažiuosim ligi ryta? Senelis ir besėdėdamas nuvargsta, todėl rytais giriasi: - No er meigojau šen naktį teep geraa, kaap nikumet neesu meigojęs, che, che, che... Senukas ir valgo geriau, todėl savo žmonai giria pravažiuojamų stočių, kuriose gauname maisto, virėjus: - Motinale, pati tokios skanios košės nikumet neesi išvirusi, ni par velykas, che, che, che. Nemoki, matykai, nemoki., vot tše bent virėjee, che, che, che. Žinoma, jis taip tik juokauja. Tai patvarus žemaitis, matęs daug šilto ir šalto, senatvėje jis vaikų ir žmonos labai apleistas. Apskritai, garai ir anksčiau gyvenę nepasiturinčiai, o paskutiniu laiku nėra ko ir beklausti. Tai matyti iš jų apsirengimo ir daiktų. Senelis Pranas ir dvidešimtmetis sūnus Jurgis dėvi nemuštais kaili148


niais, tačiau jie jau dešimtimis kartų lopyti ir nebegalima atskirti, kur pagrindinis kailis, o kur lopai. Jų spalva neaiški, tai kažkokia tamsiai pilkšva mozaika. Kaikurie lopai atirę, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg kailiniuose būtų dešimtys kišenių. Ką bendro ši šeima gali turėti su buožine klase? Manoma, kad jie išvežami todėl, kad psichiniai nelabai susigaudantis jų sūnus Pranas karo metais tarnavo vidaus policijoje. Prano antroji žmona žymiai už jį stambesnė ir apie 20 metų už savo vyrą jaunesnė. Prie jos pilno, nelabai švelnaus, papurtusio veido gerai derinasi masyvi nosis ir plačios ramios akys. Kelionę ji sunkiai ir kiek geriau pasijunta tik ruošdama ką nors užkąsti gausiai savo šeimai. Šiaip ji susirūpinusi sėdi tarp ryšulių ir nesumerkdama akių snūduriuoja. Tada po tamsia, ant akių užsmaukta, neaiškios spalvos skarele nesimato jos veido ir ji atrodo mieganti, tačiau vaikams prie krosnelės gyviau suklegus, Kerienė iš lėto vaikų pusėn pasuka savo ramias, išblėsusias ir plačiai atvertas akis. Tai reiškia, kad toks vaikų klegesys jai visai ne prie širdies. Su Kerais vyksta trys suaugę sūnūs ir suaugusi duktė. Vyriausiam sūnui Pranui jau apie 45 metai. Jo protas, matosi, kiek atsilikęs, todėl karo metais „tiko“ tarnauti vidaus policijoje. Už tai Pranas dar 1945 metų pavasarį buvo suimtas ir apie du metus išlaikytas Pabaltijiečių žmonių naikinimo lageriuose prie Bėlomorkanalo rekonstrukcijos darbų. Iš ten grįžo dar labiau palėkęs, be sveikatos, todėl į viską žiūri perdėtai rimtai susikaupęs. Labiausiai pergyvena, kad nemoka gerai skaityti ir rašyti, nes iš patyrimo žino, kad tokiems, kaip jis, bemoksliams svetimuose pašaliuose labai sunku. Dabar jis dieną naktį kniūpsčias guli ant „laktos“ - grįsto vagono palubėje ir skaito pradinukų moksleivių knygeles - mokosi. Apie 15 vatų elektros lemputė visame vagone tėra viena, o ir ta pati pakabinta virš išvietės, todėl ir Prano nosis kabo ties šia vieta, kai jis skaito. Išvietėn įėjus moteriai, Pranas iš mandagumo galvą pasuka kiek į šoną ir nuduoda nematantį. Merginos tą jo „nematymą“ įtaria ir dažnai jam pagrasina, bet 149


veltui. Pranas vietos nekeičia. Kartais jis niurgdo išklerusią ir vatomis bei pakulomis užkamšytą, nušiurusią armonikėlę, bet groja blogai, todėl nėra kam tos jo muzikos klausytis. Pranas tebėra nevedęs. Antrasis Kerų sūnus Juozas yra apie 40 metų senbernis, baigęs pradinę mokyklą, vidutinio augumo, apypilnio sudėjimo, blondinas, pilnoko veido, su špicūsiukais, ramių plačių akių ir labai lėtų judesių vyras. Kalba jis taip pat lėtai, išdidžiai, su dirbtinai išdidžia bosinio balso intonacija, laiko save apsišvietusiu, kuo ne inteligentu. Gailisi, kad negalėjo pasiimti savo kalvystės įrankių. Juozas kažką užsirašinėja, sakosi vedąs dienoraštį. Šiaip jau nieko daugiau jis nedirba. Apsivesti taip ir neprisirėdęs. Trečiasis Prano Kero sūnus Jurgis yra jauniausias. Jam tik devyniolika metų, tačiau apsileidęs labiau už visus Kerus ir labiau panieši į motiną. Dažnai jis neranda laiko nė kelnių klynui užsisegti. Nuo 1949 - jų metų jis dirbo kolūkyje ir, kaip žinoma, nieko neuždirbo, tik turėtus drabužius visiškai sunešiojo. Dabar jis, kaip ir tėvas, dėvi begalo sudriskusiais nemuštais kailiniais, o galvą dengia atlėpusiom ausim zuikena. Jurgis labai ramus, juokauja, nes jo manymu, blogiau, kaip Lazdininkų kolūkyje, negalį būti. Vienintelė Prano Kero duktė Stepanija yra suaugusi ir turi apie 23 metus amžiaus. Tai abėjų tėvų bruožų junginys: ji flegmatike, stambi, tamsi šatenė, ryškiais tamsiais antakiais, vidutiniai dailaus pilno veido mergina. Stefanija turi kiek nesveiką ir skaudinčią ranką, todėl nematyti ją ką nors dirbant. Daugiausia ji sėdi šalia motinos, viena ranka pasirėmusi veidą, lyg rūpintojėlis kažkur žvelgia į sau vienai težinomą tašką. Kai Kerai visi susirenka į vieną vietą, jie būtinai prisimena kolūkyje jų kartu išdirbtus apie 600 darbadienių, už kuriuos būtų šis tas, bent keletas šimtų kilogramų grūdų išėję, o dabar Sibiran jie išvyksta beveik tuščiomis rankomis. 7. Jonikaičių šeimoje keturi žmonės: motina Jonikaitienė, našlė, jos 150


vyriausias apie 25 metų sūnus ir dvi dukros. Jų vienai jau apie 15 metų, o kitai tik dvylika. Jonikaitienę išvežant, jos keliems įvairaus amžiaus vaikams pavyko pabėgti. Jonikaitienė yra apie 47 metų amžiaus, protingai griežtoko veido, nepaprastai mažu, šiek tiek viršun išsirietusiu, snukučiu, gana rami moteris. Vyriausias Jonikaitienės sūnus smulkaus sudėjimo, amžinai netvarkingas, susivėlusiais plaukais, žema kakta, siaura, nedaug pakumpusia nosimi, mėgstantis pajuokauti, vaikinas. Jis jau apie metus išbuvęs lageriuose, todėl yra užsigrūdinęs ir tremtį pakelia lengvai. Kalba jis žemaičių dūnininkų tarme. Nemažą laiko dalį jis praleidžia erzindamas senąjį Vaičaitį. Ko tik jis neprisigalvoja jo klausinėdamas. Didelę gyvenimo patirtį turintis senelis moka sąmojingai atsikirsti ir dažnai leidžiasi juokauti. Pasinaudodamas dideliu senojo Vaičaičio šykštumu, Ponikaitis stengiasi jam įkalbėti bile ką pirkti: pyrago, žmonai saldainių, arba kitko, žinoma, tai juokai, nei pyrago, nei saldainių tose vietose, kur stovyniuoja mūsų ešalonai, niekada nebūna, tačiau senelis kartais patiki, todėl leidžiasi į kalbas ir ima rimtai nuo pirkinių išsisukinėti. Jis bando įtikinti Jonikaitį ir bendrakeleivius, kad kaip jis gyvas pyrago nėra pirkęs, kad jis tokiems vėjams pinigų nemėtąs. Kai jis buvęs stipresnis, tai kartą iš Kauno į Vainutą parėjęs pėsčiomis, Nes nenorėjęs pakeisti šimto litų, o pavalgyti užeidavęs paprašyti pas pakelės gyventojus. Saldainių tai senelis nė skonio nežinąs, nes tokių dalykų jis nesąs ragavęs per visą savo ilgą amžių. Iš tokių senelio su Jonikaičiu pasikalbėjimų bendrakeleiviams būna daug skanaus juoko. Kai seneliui nusibosta, arba supranta, kad juokaujama, tada jis nuduoda nebegirdįs ir nebeatsakinėja. Jonikaičio sesuo, bebaigianti penkioliktus metus, yra dailiai nuaugusi, grasaus griežtoko veidelio, grakšti, paslaugi, labai gero elgesio, mergai151


tė. Kai Jonikaičius iš labai perpildyto gretimojo vagono perkėlė pas mus, mergaitė sirgo. Dabar jau ji sveika, tačiau ir dabar didelę laiko dalį praleidžia sėdėdama tarp savo šeimos ryšulių, tamsiame vagono pasienyje, prie durų. Mergina labai jautri ir niekaip negali apsiprasti su tuo begaliniu aplinkos šiurkštumu. Kiekvienas nešvankus bendrakeleivio žodis užkaitina jai skruostus ir verčia rankomis užsidengti veidą. Matome, kad jai ne Sibiro jaučius varinėti, bet geriau tiktų gimnazijoje mokyklinius vadovėlius sklaidyti. Jonikaitienės jaunesnioji dukrelė gana žvali mergytė, prieš išvežant mokėsi ketvirtoje klasėje. 8. Vaičaičių septynių asmenų šeimą pas mus atkėlė iš gretimojo vagono, kur buvo sugrūsti 79 žmonės. Iš tikrųjų, jų yra dvi šeimos: senieji Vaičaičiai su vienu suaugusiu sūnumi ir vienas jų sūnus Antanas vedęs, važiuoja kartu su žmona ir dvėm mažyliais vaikais. Senasis Vaičaitis gimęs 1861 metais, neseniai atšventė 90 - ties metų sukaktį. Jo veidas pailgas, nosis vidutinio dydžio, tiesi, snukis buvęs stiprus, dabar, nebesant nė vieno danties, nenormaliai atsirietęs, atsikišęs į priekį ir lyg per ilgas. Valgant snukis kilnojasi lyg akmenskaldės apatinioji žiauna. Dėl turimos, vidurių išvaržos, senelis vaikšto labai susirietęs ir atsargiai. Pasitaiko, kai dalis vidurių patenka išvaržon, tada gaila žiūrėti, kaip sunkiai ir ilgai jis vargsta, kol juos besusitvarko. Ūgis jo aukštesnis už vidutinį. Dėl senatvės jis labai aplysęs ir išsakęs. Apsirengęs jis nuo galvos ligi kojų šimtasiūliais; vatinuku ir tokiom pat kelnėm. Didoka, kažkada buvusi balta, dabar labai suodina, kepurė apgaubia visą jo galvą, o iš po jos belieka, matyti tik ant vatinuko apykaklės besiplaikstantys, šiurkštūs, lyg šerno karčiai, žili, nuo nešvarumų suodinai patamsėję, plaukai. Iš pat pradžių, naujasis mūsų bendrakeleivis sugebėjo įsigyti šiokią tokią mūsų pagarbą. Jis noriai dalyvaudavo bendruose pašnekėsiuose filosofinėmis ir religinėmis temomis. Kartais atrodė, kad jis apsiskaitęs, 152


arba bent įvairių nuomonių prisiklausęs senelis ir ten, kur nebesiekė jo žinojimas, laiku susivaidydavo, nesiginčydavo, stebėjomės senelio drąsa ir patriotiškumu, kai jis kartą pareiškė, jog pulsiąs peiliu vieną mūsų palydovą čekistą už šiurkštų jo elgesį ir draudimą atsinešti vandens vaikams pagirdyti. Ėmėme jį sekti, saugoti, kad į jo rankas nepatektų peilis, nes įtūžis ant palydovo ilgai jo neapleido. Įėjus palydovui į vagoną, Vaičaitį kas nors „užimdavo“, kad jis nesusitiktų su savo „priešu“. Bijojome bet kokio incidento, nes pasekmės galėjo būti labai mums nemalonios. Perkaršęs senelis pasekmių neįsivaizdavo ir apie jas nepagalvojo. Neigiamos senelio savybės paaiškėjo vėliau. Netrukus jis mums tapo pikto gudrumo ir begalinio šykštumo pavyzdžiu, kokio gyvenime nebuvo dar tekę matyti. Senis Vaičaitis vedęs jau turėdamas 44 metus. Už žmoną pasiėmęs neturtingą savo, tarnaitę, su kuria dabar nesugyvena ir kasdien įnirtingai riejasi. Iš jų gana garsių ir atvirų „pokalbių“ mes greit sužinojome daug tokių jų gyvenimo detalių, kurių mums nė nereikėjo žinoti. Tegu dar pašneka pats senasis Vaičaitis. - O, kan aš esu nukentėjęs dėl tos didelės žemės. Mano švogeris tris kartus man suaižė randus, nes nenorėjau leistis nuknisamas. Niekaip negalėjome geruoju pasidalyti tėvų palikimo su savo seseria. Kartą, seseriai esant paskutinėse dienose, ji su švogeriu buvo beišnešanti arpą - vėtyklę grūdams valyti. Aš tada griebiau seserį, arpa virto ant jos ir būsimasis vaiks buvo šalin. Švogeris už tai tučtuojau suaižė man žandus. Ech, kiek kraujo esu praliejęs dėl tos žemės — aimanavo senis. Mirus seseriai, nebaigtą išmokėti jos dalią reikėję perleisti sesers vaikams, tačiau jo žmonos teisimu, didžiąją jos pusę Vaičaitis nusukęs ir nebeatidavęs. Pats Vaičaitis tą istoriją su sesers dalia aiškino, taip: - Pagal įstatymą, aš jiems galėjau nė rublio nebeduoti, ale po teisybės aš dar daviau, nes aš teisybę mylintis žmogus. 153


Toliau jis leidžiasi į filosofiją. - Dievas trims sūnums davė po talentą ir liepė jiems dar po talentą užpelnyti. Aš taip ir darau. Skolinu žmonėms pinigus, imu procentus ir taip rublį dauginu. Taigi, elgiuos pagal Dievo įsakymą. Taip senelis savotiškai supranta krikščionybės pagrindinius pamokymus, artimo meilę ir teisingumą. - Kai užeidavo elgeta, aš motiną / taip jis vadina savo žmoną /, visada liepdavau jiems duoti po vieną roputę /bulvę/, ką gali žinoti, gal ir mums kada tekti elgetauti. Ansgis, taip ir prisiėjo. Važiuojam nuogi, pliki, be rublio kišenėje į Sibiro pūstynes - - dėsto toliau Vaičaitis. Kai Vaičaitis ženydinęs savo dukterį, be kraičio, parašęs jai dar dešimtį tūkstančių litų dalies pinigais, bet vietoje jų savo žentui pakišęs špygą. - Vo kan aš galėjau parduoti? Miško, tiesa, turėjau 14 ha, bet jis tebebuvo augantis ir tuomet už jį man siūlė tik 40000 litų. Praleidus kokius dešimt metų, už tą patį mišką būčiau gavęs mažiausiai 60000 litų. Taigi, žentui paprašius pažadėtosios dalies, aš jam ir parodžiau špygą - laikydamas save teisiu, aiškinosi mums senelis. - Dabar viskas po velnių, ale kas tą žinojo. Ką jie / dabartinė valdžia / nori, tą ir daro - atsidusęs užbaigė senelis. Vaičaitis labai nekenčia neturtingųjų. - Vot, jei mano žmona būtų buvusi iš turtingųjų familijos, ar ji būtų mane taip apleidusi? Ką aš dabar iš to turiu? Ech, geriau su bagotu pekloj, kaip su ubagu danguj - taip mano senasis Vaičaitis. Senio sūnus jau suaugęs, tingus, lindi kur paniūręs, vengia viešumos ir niekuo neišsiskiria nuo paprasto apsileidusio kolūkiečio vaikino. Vaičaičio žmona apie 68 metų amžiaus, žema kakta, stipraus stoto, aukšta, giliai akiduobėse paslėptomis pykčiu žaižaruojančiomis akimis, kiekviena proga ir be jos, visiems garsiai aiškina, kad už tokio netikšio vyro tekėjusi tik todėl, kad buvęs labai turtingas. 154


- Bepig tam balvonui nebūti turtingam - piktai aiškina Vaičaitienė, - Juk jis nė rublio neišleidžia pasigerinimui. Giriasi, kad iš Kauno ligi Vainuto parėjęs pėsčias ir nevalgęs, nes gailėjos iškeisti šimtinę litų. Toks suskis už litą būtų utėlę į Klaipėdą varyte nuvaręs. Dienomis senoji Vaičaitienė aiškina visą senojo Vaičaičio gyvenimą iki smulkmenų. Vaičaitis buvęs toks šykštus, kad vaikų drabužėliams pirkti pinigų iš jo reikėję vogti pasivogti, nes šiaip jau prašant jų niekada neduodavęs. Vaičaičiui nežinant, kažkurioje stotyje neseniai jo žmona nupirko bakanėlį baltos duonos, o kai senis tai sužinojo, ilgai nesitvėrė pykčiu ir barėsi. - Rublį reik šildyti, o ne be reikalo mėtyti. Duonos duoda, tai kam dar kitokios pirkti? - nesuprato senasis Vaičaitis. Naktį senelis mažai tepamiega. Jis nuolatos juda, kruta, vaikšto, tvarkosi, knisasi po labai bjauriai sujauktą savo guolį. Betriūsdamas pribudina savo senę ir ima garsiai rietis. - Kur čia lendi, prakeiktasis seni ! Ar tave piktoji dvasia apsėdo, ar ką? - Barasi senoji Vaičaitienė. Po to lyg ant nuospaudos užmintas, piktai ima koliotis senasis Vaičaitis. - Ko nepaguli, padla! Ar aš kan darau? Nors imk peilį ir papjauk tą bjaurybę. Ji vis ant manęs kojas susikėlusi. Senis, kumščiu grasindamas, buvo beeinąs prie žmonos. - Nelįsk, o kai spirsiu, tai nulėksi! - Pagąsdina Vaičaitienė senį ir tas nebesiartina, sukiojasi vietoje. Antano Vaičaičio šeimoje yra keturi žmonės. Kartu su Antanu vyksta žmona, pusantrų metukų duktė Aldona, čia pat vagone motinos netvarkingai apkirpta, labai nerami mergytė ir dar tik vieno mėnesio amžiaus duktė Irena, kuri šią vargo kelionę pakelia patenkinamai. Ji jau pradeda atskirti šviesą ir atskirus daiktus. Pakėlus ją prie langiūkščio, Irena išplečia akutes ir stebisi, kodėl taip viskas greitai juda, lekia? Greit ji pasidaro 155


nerami, ima raukytis ir pradeda naujagimiškai verkti. Antanas Vaičaitis apie 45 metų amžiaus, apyriebis, patižęs, savanaudis ir šykštus tipelis. Jo veidas per akių tarpą gana platus, viršun ir į apačią greit siaurėja. Kalbėdamas truputį švepluoja, tačiau tai daugiau tingumo, o ne būtinumo pasekmė. Išvežamas jis kaip klasinis priešas, nes netoli Vainuto valdęs 47 ha ūkį. Antano Vaičaičio žmona už savo vyrą žymiai jaunesnė, riebi, apsmukusi, Klaipėdos krašto būrės tipo moteris. Tarpusavyje jie kalba su šilutiškiams būrams būdingu akcentu. Pavyzdžiui, žmona pastebi savo vyrui: - Dūnos tuojau gar nė mergelei neliks, o tu ba ir svystą surysi - Šiaip ji labai tyki moteris ir dažniausiai guli savo guolyje šalia naujagimės dukters Irenos. Vaičaitienė iš pradžių buvo labai drovi ir atėjus laikui maitinti kūdikį, giliai slėpdavosi savo ryšulių tarpe. Dabar ji tai daro labai laisvai: atsisėda ant suoliuko šalia krosnelės ir žindo savo Irenutę. Jauniesiems ir paaugliams tai, dažniausiai, naujiena. Iš pradžių jie pasitraukdavo nuošalėn, o dabar visi susirenka siauru ratu apie žindyvę ir įdėmiai stebi, kaip nematytai keistai maitinama Irutė. Apskritai, paaugliai savo žinojimą apie žmogaus gyvenimo paslaptis šios kelionės metu labai praturtino. 9. Apie Jablonskių septynių asmenų šeimą žinių duota anksčiau, todėl čia nebekartosiu. Kaip tokią gausią ir beveik visai nedarbingą šeimą pramaitinti, kokia jos laukia ateitis, geriau negalvoti, nes galima netekti pusiausvyros. Kad neįsileisti į neviltį keliančius apmąstymus. Šį tą užsirašinėju apie mūsų nesavanorišką kelionę. Žmona Bronė turi pakankamai rūpesčių su mūsų gausia ir nesavarankiška šeima. Visi mūsų .penki vaikai, lyg silkės statinėje, ankštai susiglaudę šalia viens kito, rankutėmis pasirėmę, guli ant taip vadinamos „laktos“ / taip vadiname palubėje įtaisytus grįstus / ir iš aukšto stebi, kas darosi vagone. Tarpais jie ką nors žaidžia. Geriau jaučiasi septynmetis Vaidotas ir keturių metukų duktė Žibutė. 156


Kiti mūsų vaikai sunkiau aklimatizuojasi. Ypač jie sunkiai pakelia didelę nešvarą, kuri čia neišvengiama, dėlto jie mažiau tepavalgo, aplyso ir pablyško. Kai tik nuo langiūkščio pasitraukia vyresnieji, jų vietą nedelsiant užima Pabrėžienės Juozukas ir mūsų Keistutis. Darius ir Keistutis šiais metais mokėsi gerai, dabar nežinia, kaip ir kur beteks mokytis. Be abejo, mus ten stengsis surusinti. Už ką išveža, neturime supratimo. Rajono partiniai vadovai ne kartą piktinosi ir barė, kad lankome bažnyčią. Tačiau, argi tai galėjo būti išvežimo priežastis? Štai ir visa mūsų vagono visuomenė, kurioje yra tiek blogio ir gėrio, kiek jo yra ir visoje gimtojoje Lietuvoje, likusioje žmonių bendrijoje. Argi dvasiniai už mus tyresni tie, kurių pastangų dėka mes išvežami kančioms ir betiksliai mirčiai: seniai Kerai ir Vaičaičiai, ką tik gimę kūdikiai ir invalidai?

TOLIAU VAŽIUOJAME NE VISI. Regis, jau antroje stotyje už Sverdlovsko sustojome. Prie gretimojo vagono kilo sambrūzdis. Pro mūsų bėdos langiūkštį pastebėjome, kad keturi vyrai iš to vagono, kažką įvynioję į paklodę, atsargiai išėmė laukan. Greit paaiškėjo, kad taip pagarbiai vyrai iš vagono iškėlė ką tik mirusį senelį Rimkų. Jam neseniai buvo suėję 73 metai ir iš namų jį paėmė jau sunkiai sergantį. Drobulės vieną kampą laiko apsiverkęs Rimkaus sūnus. Jie su nelaimingojo tremtinio palaikais nueina į mūsų traukinio galą, kur paskutinysis vagonas ir esąs skirtas ypatingiems atvejams: priimti pakely mirusiems, susirgusiems limpamomis ligomis, kelionės metu areštuotiems ir kt. Čia jie savo krovinį ir paliko. Niekas prie jo nebudės, nieks neuždegs tradicinės žvakutės, nors čia pat netoliese, yra jo vaikai, artimieji. Nieks nešinos jo kapo, nei kokiose kapinėse jis palaidotas, ir ar iš viso jis bus 157


palaidotas? Ar nepasiims jo palaikus kuris nors medicinos institutas, kaip tai daroma su kai kuriais mirusiais kalėjimuose? Užkaltame vagone palikę jo vaikai ir artimieji gali verkti, rankas laužyti, bet pabudėti prie mirusiojo jie neprileidžiami. Jie „liaudies priešai“, tegu kenčia patį niekšiškiausią pažeminimą, šlykščiausią išniekinimą ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų. Argi už visa tai tik Stalinas vienas kaltas? Argi jis vienas auklėjo tuos sužvėrėjusius, pusžmogiais tapusius, partijos pagalbininkus prievartai vykdyti , čekistus? Išblyškęs ir nusiverkęs sūnus grįžta su nešėjais atgal į savo vagoną. Sužviegia garvežys ir pradedame judėti tolyn nuo savo namų į rytus. Nėra kam verkti, liūdėti. Nežinia, ko dabar labiau gailėtis, gyvųjų ar mirusiųjų? Mes po truputį tampame abejingi viskam, kas aplinkui mus vyksta. Kur ką tik gulėjo mirusysis, ten jau įsitaisė kitas bendrakeleivis. Šiandien, spalio 12 —tos dienos ankstų rytmetį, apie trečią valandą, privažiavome Tiumenės stotų. Geležinkelio stoties pareigūnai priima laidojimui mirusįjį Rimkų. Gretimojo vagono vyrai, poros ginkluotų čekistų lydimi, iš gelžkelio stoties gavo neštuvus, padėjo ant jų į paklodę įvyniotą lavoną, nunešė į kažkokį, šalia gelžkelio stoties viešosios išvietės esantį sandėliuką ir ten jį paliko. Kas, kur ir kaip nelaimingąjį tremtinį palaidos, liko neaišku? Visa tai pajutę, mūsų seneliai sunerimo. Greičiau atsitokėjo senelis Keras. — Vo, a mįsliji, kad er mūsa ne tas pats lauk? Che, che, che. Jeee... vo kam ketam mumis senius e bevež? Vo ar ne vesokių planų yr? Rasint anei žena, kejk pakeliou reek numarinte, vo kaap tou planą įvykdys, jė nebus senių? A ne tejsą sakau? Jėėe... Che, che, che... Senelis Keras patenkintas savo sąmoju ir tvirta, drąsia, laikysena, išdidžiai mus paniūrusius apžvelgęs, ima kimšti tabaką į gana stambią savo 158


pypkę. Senasis Vaičaitis į tai nieko neatsako. Dar kartą Kero užklaustas, jis sakosi negirdėjęs. Kada tik seniui Vaičaičiui nepatinka kalba, jis visada sakosi negirdįs. Šiandien, spalio 13 — tą, važiuojame tarp Tiumenės ir Omsko miestų. Jau kelinta diena yra apsiniaukusi, todėl pravažiuojamos šlapios vakarinio Sibiro žemumos lygumos darosi baisiai įkyrios ir .nuobodžios. Kiek akys užmato, vis tie patys apšiurę, reti, nevėkšlių beržynėlių nedideli miškeliai. Tarp jų netvarkingai išsimėtę ariamų laukų ploteliai. Žemė, matosi, gera, juodžemis, tačiau arimai pilni paskirų krūmų ir atrodo, kad čia visai nėra protingos tvarkančios rankos. Į rytus nuo Tiumenės nebesimato spygliuočių miškų. Daug balotų vietų. Matome švendrėmis apaugusių ežerėlių, daugumoje be stogų pastatus. Vietoje stogo, čia dažniausia kėpso storas pajuodusių šiaudų, arba šieno, sluoksnis, kuris, kad vėjas šiaudų nenupustytų, neretai būna apkrautas velėnomis. Daug kur šios savotiškos stogo dangos apžėlusios piktžolėmis ir net kelių metrų aukščio medeliais. Matome namelių drėbtų iš molio. Molio sienomis ir velėnuotu plokščiu stogu namelis atrodo lyg bunkeris. Tokių namelių sienos truputį pabaltintos kalkėmis. Gyvulininkystei sąlygos čia, matyt, yra geros, tačiau gerų karvių bandų nematyti. Vyrauja ilgaplaukės žalosios, juodosios ir jų mišinio karvių bandos. Taisomų kelių nematyti. Važiuoja kur kas pasimįslija, visokiausiais saviveikliniais šunkeliais ir tiesiai per arimus, todėl gilesnių išvažinėtų duobių nesimato. Atrodo ir purvo čia mažiau negu Uraluose. Medžių lapai jau visur pakąsti pašolių, bet jų dalis tebesilaiko ant medžių. Oi, kaip nenorėtumėm tose pūstynėse apsistoti! Išaušo antrasis sekmadienis kelionėje. Neseniai pravažiavome Oms159


ką. Rytmetys gražus. Visų nuotaika gerėlesnė, tačiau mes vis dar užsklęstame vagone. Kelionė begalo įgrįso. Ypač įkyrėjo mūsų vagonui priskirtojo čekisto nežmoniškai žiaurus elgesys, o taip pat begalinė nešvara dėl vandens trūkumo. Visi trokšte troštame, kad ta „įspūdingoji“ kelionė greičiau baigtųsi. Praėjusią naktį sapnavau, kad su pora arklių vežiau pasikrovęs vežimą kažkokių javų ir teiravaus, kur juos vežti. Tuo pat metu pamačiau senąjį pažįstamą Juozą Litviną, kuris ėmė šaukti: - pas mus, pas mus! - Pabudęs prisiminiau, kad J. Litvinas dabar gyvena prie Irkutsko, Šamankoje kerta mišką. Ką visa tai gali reikšti? Kviečia gilyn į .Sibirą, pamaniau. Kiti bendradarbiai irgi kasdien įvairiai aiškinasi naktimis susapnuojamus „nuotykius“. Anądien priėjo Grupas ir ėmė bėdavotis, kad sapne matęs bulvių lauką, o tai pagal jį reiškią artimo žmogaus mirtį. Ilgai teko jam aiškinti, kad mūsų dabartinis sveikatos stovis dabar yra pakrikęs, ypač paliesti nervai, todėl sapnuojame chaotiškus sapnus, kuriems nereikia skirti daug dėmesio, tuo labiau neverta jų „aiškintis“. Žinoma, šiuo atveju žmogų reikėjo nuraminti ir paguosti, o iš tikrųjų nė aš pats nesu visai tikras, kad visi mūsų sapnai yra bereikšmiai niekai.

IŠLEIDŽIA PASIVAIKŠČIOTI. Šį sekmadienį, apie pietus, mūsų traukinys ilgiau stovi vienoje nedidelėje stotelėje. Labai nustebome, kada pro savo langiūkštį pamatėme iš gretimojo vagono besiveržinčius žmones laukan. Netrukus čekistai atsklendė mūsų vagono duris ir paragino išeiti pusvalandžiui pasivaikščioti. Ne rašytojui sunku šio ypatingo pasivaikščiojimo vaizdą nupasakoti. Žmonės, beveik dvi savaites ištūnoję sausakimšuose vagonuose, nesulaikoma srove veržėsi laukan. Seneliai ir nesveikieji, čia pat prie vagonų, mankštino rankas, kojas ir giliai į plaučius traukė tyrą vėlyvo rudens vėsų gaivinantį orą. Jaunesnieji tekini lakstė priešpriešiais. 160


Sąstatas iš abejų pusių buvo apstotas ginkluotais čekistais, tačiau jie nekliudė žmonėms vaikščioti palei traukinį nuo vieno ligi kito jo galo. Žmonės ėmė ieškoti savo giminių, pažįstamų, tačiau šioje didžiulėje, labai jautrioje ir judrioje, žmonių minioje, nelengva buvo juos susirasti, susitikę glebėsčiavosi, buriavosi, ramino vieni kitus ir vėl skubėjo, bėginėjo, ieškodami daugiau pažįstamų. Kilo toks jomarkinis šurmulys, kokio ir gyviausias senasis turgus turėtų pavydėti. Aikštė priešais vagonų duris buvo ribota. Už apie 60 metrų nuo vagonų, palei visą traukinio ilgį, kas 20 m. stovėjo ginkluotų čekistų grandinė. Tuo tarpu daugelis keleivių norėjo susitvarkyti savo gamtinius reikalus ir ėmė sargybinių prašytis į netoliese esamus krūmokšnius. Sargybiniai nė į kalbas nesileido ir, grasindami automatais, vargšelius varė šalin. Tada keleiviai, daugiausia įpykusios moterys, kelnėjosi čia pat, po kareivių akimis, sukdavo jų pusėn savo užpakalius ir atlikinėjo gamtines prievoles. Netrukus toje, lyg didžiulio turgaus, judrioje tirštoje žmonių minioje kelnėjosi ir savo gamtinius reikalus tvarkėsi, šimtai įvairaus amžiaus ir lyties asmenų. Žmonės, lyg rojuje, nebesigėdijo vieni kitų: sėdėjo šalia jauni vyrai ir merginos, dalijosi popieriaus skiautelėmis. Visa tai išdidžiai, bet giliai suglumę, čia pat stebėjo ginkluoti čekistai. Kad tai būtų tekę matyti Dantei, jo pragaro aprašymas būtų išėjęs kur kas tikroviškesnis. Kaip akimirksnis pralėkė pasivaikščiojimui skirtoji valanda. Tris kartus sužviegė garvežys, o sargybiniai ėmė raginti greičiau lipti į savo vagonus. Nenoriai iro pažįstamų ir giminių būreliai, daug kur atsisveikinant vėl pasruvo gausios ašaros, tęsėsi ilgi bučiniai. Lyg po didelių atlaidų, greit tuštėjo aikštė, tik šį kartą ne užeigose, bet vagonuose nyko pusantratūkstantinė žmonių minia. Nedidelis vėjelis po aikštę dar ilgai gainiojo popierių skiautes, o apie 30 metrų pločio ruože, palei visą sąstato ilgį, pieva buvo suminta į juodą purvą. Liūdni ir nusiminę paskutiniai į vagonus sunkiai ropštėsi seneliai, 161


motinos su mažais vaikais ir nėščiosios, jau pastebimai apsunkusios, jaunos moterys. Iš paskos jiems automatais grasino kaikurie žiaurūs sargai.

VIS TA PATI NUOBODŽIOJI STEPĖ. Po tokio įspūdingo prasivėdinimo, lyg po didelių linksmų atlaidų, vėl atsidūrus paprastoje gyvenimo tikrovėje, blausioje vagono prietemoje, žmonių nuotaikos buvo slogios, nors kalboms nebuvo galo. Buvo prisirinkta daug įvairiausios informacijos, tačiau ji buvo labai prieštaringa ir mažai patikima. Niekas negalėjo aiškiau pasakyti, kur mus žadama nuvežti. Kur mūsų kelionės galas? Kalboms aptilus, pasikeisdami vėl stebime nuobodų Vidurinio Sibiro stepės gamtovaizdį. Begalinėje, bekraštėje stepėje matyti švendrynais apžėlusių ežerų, tačiau nematyti nė vieno švendrėmis dengto pastato stogo. Dideli stepės plotai likę nenuganyti ir nenušienauti. Aukštą, derlingą, nuo pašolių jau papilkėjusią, .žolę plaiksto vėjas. Kokie milžiniški čia palikti pieno ir mėsos kiekiai! Koks tebebuvo naivus mūsų visiškas nepažinojimas stalininės ūkinės sistemos. Vėliau paaiškėjo, kodėl Sibire nebranginama žemė ir gamtos turtai, kodėl jie nežmoniškai švaistomi, tiesiog naikinami. Važiuodami užkaituose vagonuose, to aplaidumo ir turtų teriojimo priežasčių negalėjome suvokti, todėl tik stebėjomės, stebėjomės. Pavakare įvažiavome į kažkokį padūmavusį ruožą. Oras vagone pakvipo degėsiais. Dar už keletos kilometrų pamatėme nematytai įspūdingą vaizdą. Kiek tik galėjome užmatyti, degė bekraštės stepės plotai. Keletos kilometrų pločio baru gaisras pavėjui tingiai ritosi į rytus. Keista, tačiau ugnis nesudarė vieningo fronto linijos, bet sukinėjosi įvairiausiomis užuolankomis, o kaikur sudarė atskiras ugnies salas. Atrodė, tartum vienu metu ugnis siautėjo keliolikos kilometrų plote ir iš toliau gaisravietė matėsi lyg milžiniška liepsnojanti jūra. Degė neapriepiami nenušienautos 162


stepės plotai. Pagalvoju, kad dėl kasmetinių gaisrų ir juodžemis čia toks suodinai tamsus. Stepės gaisras žmogui ir stambesniesiems žvėrims nėra pavojingas, nes besiritanti liepsnos banga nėra plati, o įdegimas visai negilus. Ugnis aplenkia beržynėlių giraites, tačiau ugnies plitimą jos prilaiko. Važiuodami toliau, tokių plačiai įsisiautėjusių gaisrų sutikome dar keliose vietose. Daug kur jie buvo didelius stepės plotus jau nusiaubę ir ten, kur jie praėjo, žemė atrodė nebegyva. Kur ne kur gaisrai siautėjo prie pat gyvenviečių ir grasino pastatams, tačiau žmonės sėkmingai nuo jų apsigindavo. Nepastebėjome, kad kur nors stepės gaisras būtų padegęs sodybą.

DIDIEJI IR MAŽIEJI SLIBINAI. Spalio penkioliktosios ankstų rytmetį privažiavome Novosibirską, stambų srities miestą. Nuo jo į rytus ir į pietus prasideda pramoninis kraštas, labai turtingas įvairiausiomis vertingomis žaliavomis. Bile kur čia mus gali išmesti, todėl nekantriai ir įtemptai laukiame savojo likimo. Oras vėl apniuko, o temperatūra laikosi apie nulį. Stotyje stovi vienas iš rytų grįžtantis, tuščias, tremtinius vežęs traukinys. Jis netrukus išvažiuoja vakarų link. Galbūt, jis skubinasi naujų aukų nepasotinamajam Sibiro šimtagalviui smakui? Sibirinis slibinas, su pagrindine galva Maskvoje, nepalyginamai baisesnis už mūsų pasakose žinomus slibinus. Mūsų pasakų slibinai, dažniausiai, turėjo tik tris galvas ir jam užtekdavo keletos žmonių aukų per metus. Tuo tarpu Maskvos — Sibiro slibinas turi šimtus galvų. Jam reikia milijonų žmonių aukų. Kiekvienas Sibiro miestas, kiekviena miškų pramonės įmonė taigoje, kiekviena kasykla tai ir yra šimtagalvio slibino atskiros, niekada nepasotinamos, rajos galvos, kasmet suryjančios tūkstančius, niekuo nekaltų, įvairiausio amžiaus, žmonių. Kas būs tuo legendariniu didvyriu, kuris sugebės šiam baisiausiam, pasaulio istorijoje žinomam, ne pasakose, bet 163


tikrovėje egzistuojančiam ir masiniai žmones teberyjančiam, slibinui nukapoti šlykščiąsias jo galvas? Taip būtų išgelbėti ne vienetai, kaip pasakose, bet dešimtys milijonų mirčiai ir kančioms pasmerktųjų žmonių. Šio slibino mažytę ataugėlę turime ir mūsų vagone. Juo yra eilinis čekistas mūsų vagono palydovas. Ko tik jis neišdarinėja su ir taip jau nelaimingais mūsų vagono keleiviais, jo nemalonėn patekome po to kai pasinaudojome kaimyninių vagono palydovo, žmoniškesnio čekisto, leidimu ir atsinešėme porą kibirų taip mums reikalingo vandens, žinoma, vandenį nešėmės kaimyninio vagono ginkluotam čekistui lydint. Nė mažiausios vilties mums pabėgti nebuvo, o ir kur dėtis čia pabėgus? Buvome įsitikinę, kad nei mes, nei kaimyninio vagono palydovas čekistų statutui nenusikaltome. Pasirodė, mes buvome naivūs manydami, kad mes dar šiokie tokie žmonės, galintys būti naudingi valstybei, kitiems žmonėms. Iš tikrųjų, mes buvome tik paprasčiausi „liaudies priešai“, kurie naikinami be pasigailėjimo. Kuria iš mūsų tikrieji liaudies - žmonijos priešai? Sužinojęs, kad mes atsinešėme vandens, mūsų vagono palydovas visiškai pasiuto. Pirmiausiai jis ėmė barti kaimyninio vagono tokį pat čekistą palydovą, o šiam neišsigandus, visą pyktį nukreipė į mus. Dabar jis iš keršto mums iš anksto nebepraneša, kada duos vandens, arba maisto. Staiga atsklendžia duris ir, jei nespėjame skubiai su kibirais išsprūsti laukan, vagono durys vėl skubiai uždaromos ir taip kartais liekame be vandens, ar be maisto. Todėl stotyse sustojus traukiniui, esame priversti laikyti keletą žmonių parengties stovyje, kad nepražiopsotume vandenį, arba maistą. Pasitaikė, kad jis sunkiomis vagono durimis privėrė vieną mūsiškę merginą, kuriai vos rankų nesulaužė, tačiau pasiskųsti nėra kam. Juk mes paprasčiausi vergai. Spalio 16 - tosios rytas apniukęs, sningnoja, o mes tebesiiriame vis tolyn į rytus, į „pažadėtąją žemę“. Kraštovaizdis kiek gerėlesnis. Nebematyti 164


velėnomis dengtų bestogių pastatėlių, panašių į bunkerius. Stotelėse pasirodė prekiautojų paplotėliais, čia vadinamomis lepioškomis, bulvėmis ir kitais maisto produktais. Pravažiuojant niekur nematyti gražiai suaugusių miškų, o vien tik iškartos ir žiurynai. Vėliau sužinojome, kad miškai čia niekieno neprižiūrimi, todėl kas nori, tas juos kerta, kol palieka vien priaugantys atžalynai. Kai medelis pasiekia rankos staibio storumą, jis jau kertamas kurui. Stotelėse mus vis smalsiau apžiūrinėja vietiniai gyventojai. Kartais jie teiraujasi, iš kur mes važiuojame? Kur važiuojame? Kodėl važiuojame? Į pirmąjį klausimą jiems greitai atsakome, takiau į sekančius klausimus atsakyti negalime, tik pečiais patraukome. Iš mūsiškių kažkuris prasitaria, kad neužilgo, gal už trijų - keturių metų, manome grįžti. Vietiniai gyventojai, lyg nenugirdę, tučtuojau suskumba smulkiau teirautis, už kiek laiko manome grįžti? Matome, kad prasitarimui dėl mūsų numatomo grįžimo, jie skiria daugiau dėmesio, negu manėme pajuokaudami. Suprantame, kad tas košmarais gyvenimas ne tik mums, bet ir tolimojo Sibiro žmonėms yra įgrįsęs, todėl permainų laukiame ne mes vieni. Galbūt, šį nežmonišką, košmariškai bjaurų, vergų gyvenimą pakeliame todėl, kad mūsų dar galutinai neapleido viltis sugrįžti į gimtąjį Žemaitijos kraštą. Bogotolio stotyje stovime ilgai. Perone matyti pagyvėjęs priešpriešinis žmonių vaikštinėjimas. Mūsų traukinys pradeda manevruoti. Nuo sąstato atkabina skuodiškius ir dalį kretingiškių. Prasideda prekyba žmonėmis. Širdis begaliniai suskaudo ir nerami. Bogotolyje liko penkiolika vagonų su apie 700 kelionės draugų. Jau tremtyje vėl suskaidė gimines, kaimynas ir pažįstamus. Tremtinių daiktus sukrovė čia pat, prie bėgių, tarp dvejų kelių, kur neseniai stovėta pravažiuojančių traukinių su tremtiniais, todėl žmogmėšlio labai daug ne tik ant žemės, bet ir ant pasiliekančiųjų daiktų bei drabužių. Prie purvinų 165


ir sulamdytų daiktų krūvų paliekame stovyniuojančią, visokio amžiaus ir lyties, pašiurpusią, susirūpinusių žmonių minią. Oras šaltas. Žmonės buria, kur mums lemta pakliūti? Vėl apgulame turimą žemėlapį. Priešais, sekanti stambesnė geležinkelio stotis yra Ačinskas. Oi, kokia būtų laimė, jei mus paliktų Ačinsko mieste! Koks bebūtų darbas, vis dėlto mieste gautumėm kokį nors atlyginimą, galėtumėme nusipirkti duonos. Jei pateksime į kolūkį, badas neišvengiamas, nes apie juos jau buvome girdėję. Bogotolio stotyje išlaukėme iki vidurnakčio, tačiau nė vienas suaugusiųjų nesitaisome miegoti, jaučiame, kad sprendžiamas mūsų likimas. Pagaliau, jau po vidurnakčio, spalio septynioliktąją, apie antrą valandą ryto, mūsų traukinys ėmė tęsti kelionę. Pasijutome geriau. Iš tiesų, mus užvaldo keistas jausmas: mes dabar norėtume, kad kelionė tęstųsi, nes su kelionės kančiomis jau baigiame apsiprasti. Taip nesinorėtų pasilikti kokioje nors murzinoje stotelėje, Bogotolis.

KELIONĘ TRAUKINIU BAlGIAME. Auštant spalio septynioliktajai mūsų traukinys sustojo Ačinsko miesto prekių stotyje. Gavome maisto, tačiau ir po to mūsų traukinys nesiruošia išvykti. Vėl neramus laukimas. Nervai įtempti ligi kraštutinumo. Pas kokį poną pateksime? Oras apniukęs. Stiprus šaltas vėjas gainioja ir suka snaigių spiečius. Nejaugi čia mūsų „pažadėtoji“ žemė? Kokia ji nesvetinga. Apie dešimtą valandą ryto gavome įsakymą pasiruošti išsikrovimui. Netrukus atskirais vagonais, mus tikrino buvusieji čekistai palydovai kartu su naujaisiais mūsų ponais - Ačinsko speckomendantūros kariškiais, to negana. Įsakyta visiems išlipti iš vagonų ir šalia jų išsirikiuoti atskiromis šeimomis, po keturis žmones gretoje. Mūsų „rikiuotė“ kaip virvė kišenėje. 166


Ją šiurkščiai tvarko speckomendantūros ir MGB kariškiai Prisimenu tokią p rikiuotę“ Kretingoje, 1941.VI.23 d. ir rezultatus, kai šimtai žmonių buvo paimti kankinimams ir mirčiai. Nugara ima skruzdėlės lakstyti, drebulys ima. Ar leis pasilikti su šeima? Naujieji mūsų ponai su mumis elgiasi šiurkščiai, stumdo nesusivokiančius mūsų senelius, bjauriausiai keikiasi. Jaunuosius ir darbingesniuosius jie apžiūri kiek atidžiau. Pasiruošimas pagrindiniam tikrinimui vyksta lėtai. Lyg ėriukai pavasarį, tai šen, tai ten, pravirksta jaunų motinų maldomi liguisti ir išsekę kūdikiai. Pagaliau, gerokai pašalus, prasideda tikrinimas. Pašaukus pavarde, žmogus turi išeiti iš rikiuotės ir keliolika žingsnių prieiti prie tikrintojų kariškių grupės, pasirodyti, apsisukti ir skubiai vėl lipti į savo vagoną. Senasis Vaičaitis silpnai girdi ausimis, todėl pašaukus jo pavardę, jis neišgirsta. Šalia stovintys kaimynai jam aiškina, kad jis turi eiti pasirodyti komisijai, tačiau senelis sukasi aplinkui ir nesupranta, ką jam daryti. Vaičaitis, lyg kalėdų senis: apsivilkęs ilgais, beveik iki kulnų, nemuštais, apdriskusiais kailiniais, galvą apsimovęs atlapotom ausim zuikena, vienoje rankoje laiko paties darbo stambią medinę .lazdą, o kitoje - didelę senovinę pypkę. Ant apykaklės pasidėjusius jo šviesiai pilkus žilus retus plaukus plaiksto vėjas. - Kan jūs tik iš manęs norit, vaikaa? - Klausia nustebęs senelis aplinkinių. Iš tikrųjų, ko jūs budeliai benorite iš šio nelaimingo devyniasdešimtmečio senelio? Kam Sibirui prireikė nukaršusio senelio lietuvio kaulų? Pagaliau, sūnaus Antano padedamas, senelis siūbuodamas, ranka išvaržą prisilaikydamas, skausmo iškreiptu veidu, praeina pro tikrintojus ir nueina į savo vagoną, čia jis ilgai vargsta, kol žmonių padedamas, įsirita į vagoną. Mūsų vagono keleivius patikrinus ir atgal į vagoną sulaipinus, jis vėl uždaromas ir užsklendžiamas. Paeiliui vyksta kitų vagonų tikrinimas. 167


Baigus tikinimą, apie tryliktą valandą, gavome įsakymą skubiai išsikrauti, daiktus ir apleisti vagonus. Pučia žvarbus, šaltas, žiemos vėjas. Spiečiais sūkuriuoja snaigės. Skubiai krauname savo sulamdytą ir purviną mantą: maišus, ryšulius ir palaidus daiktus tiesiai ant purvinos ir šlapios prekinės rampos pakraščio, apie pora metrų nuo geležinkelio bėgių. Netrukus palei visą Ačinsko stotyje likusį traukinio sąstatą, apie 358 m. ilgio ruožas, buvo užverstas netvarkingai, ant greitųjų, paskubomis sumestų ryšulių ir daiktų krūvomis, čia dabar savo mantos likučius saugo apie 800 įvairiausio amžiaus žmonių. Jų tarpe yra apie 450 nedarbingų, tai vaikai, seneliai ir invalidai. Visų tremtinių veidai įkritę, pamėlę, seniai nematę vandens. Vyrai nebepažįstami, visi pradėję apželti barzdomis, nes ilgos kelionės metu neturėjome kuo skustis. Visą šią baltųjų vergų mišrią minią dideliu ratu laiko apsupę ir tebesaugo automatais ginkluoti čekistai, buvę traukinio palydovai. Jų tarpe yra žiaurių sadistų, todėl nė vandens iš stoties atsinešti neleidžia. Atšiaurioje darganoje, labai purvinoje aplinkoje, neesant galimybės atsisėsti, jau šalome tris valandas. Vaikai pradeda prašyti valgyti, tačiau kaip šiame sąvartyne besurasi nuo pusryčių paslėptąją riekutę duonos. Apie maisto davimą niekas neužsimena. Kad nesušaltų, vaikus apkrauname įvairiais ryšuliais, savimi dengiame nuo šalto, vis stiprėjančio vėjo.

BALTŲJŲ VERGŲ TURGUS. Ilgai šąlant lauke išmestiems begalo įkyrėjo. Drąsesnieji braunasi prie išdidžių kariškių ir teiraujasi kas numatoma daryti toliau, ar ilgai dar teks šalti? Sklinda prieštaringi gandai, tačiau vis labiau aiškėja kad mus visus išalins į Ačinsko rajono kolūkius. Nors Ačinsko miestas nemažas, tačiau jame nieko nenumatyta palikti. Mūsų visų nuotaika žemiau nulio. Įkyru168


sis šaltis su vėju verčia judėti. Apie ketvirtą valandą po pietų, prekių stoties perone pasirodė kelios dešimtys vienkinkių, nematyto tipo, ratų su žemomis platformomis. Virš kaikurių platformų buvo pritvirtinti iš karklų pinti, negilūs, apskriti, arba kiek pailgi, gurbai, panašūs į žemaitiškuosius taronkius, kuriuose sėdėjo kažkokios, išvirkščiais kailiniais vilkinčios, gauruotos žmogystos. Vėliau paaiškėjo, kad tai kaikurių kolūkių vadovai atvyko pasirinkti vergų savo kolūkiams. Pirmiausia jie nutipeno pas apsaugos viršininkus, o iš ten, nedidelėmis grupelėmis, iš pradžių nedrąsiai, lyg ko gėdydamosios, gauruotosios žmogystos atžirgliojo prie pasmerktųjų ir ėmė iš mūsų tarpo rinktis darbingesnes šeimas. Gauruotosios žmogystos labai įžūlios ir neskubėdamos, po kelis kartus apeina atskiras tremtinių šeimas, kaikuriuos labiau apsimūturavusius tremtinius ir už rankos paima, į šviesą pasuka, takiau nežiodo ir dantų netikrina. Negi nesirinksi, kol dar yra iš ko. Ilgai iš vieno sąstato galo į kitą vaikščiojo gauruotieji ponai iš kolūkių, kol jie prisirinko sau darbingesnių šeimų. Gyvąją prekę besirenkant, pradėjo temti. Išsirinktosios šeimos skubiai krovėsi savo mantą į ratų platformas ir iš visų pusių jas apsėdę išvažiuodavo į tolimesnę nežinią. Vežimų grupes išlydėdavo ginkluoti čekistai. Šios dienos popietę iš mūsų sąstato paėmė apie pusantro šimto darbingesnių žmonių. Kūdikius, senelius, ligonis ir invalidus turinčių šeimų prašymų, kad juos kas nors greičiau pasiimtų, nieks nesiklauso. Gauruotieji kupstai ir čekistai prie tokių nelaimingųjų šeimų nė nesustoja. Nenaudinga. Koks didelis žmogiškojo jautrumo, širdies gerumo ir meilės žmogui skirtumas tarp Lietuvos valstiečių ir rusiškųjų azijatinių žmogystų! Pagrindinė tremtinių masė nakčiai pasiliekame lauke. Mažomis gru169


pelėmis, išilgai sąstato vis dar tebevaikšto, jau spėję stipriai pasigerti, komendantūros karininkai. Vėliau paaiškėjo, kad juos girdė kolūkių pirmininkai, norėdami gauti geresnių darbininkų. Jau žinojome, kad gauruotieji kolūkių atstovai ir kariškiai, mielai ima kyšius, tik nežinojome, ar jie bent kiek padeda. Beto, pinigų mažai kas turi, o mes jų visai neturime.

BAISIOJI NAKTIS. Spalio 17 - ji eina į pabaigą. Išvažiavo paskutinieji vežimai su darbingesniaisiais tremtiniais. Sutemo. Išsivaikščiojo speckomendantūros vyresnieji. Aštrus, šaltas Sibiro vėjas ėmė pažeme gainioti krentantį sniegą. Priešpriešiais, palei ryšulių liniją, paniurę ir nekalbūs, sušalusias rankas ir kojas daužydami, vaikšto laisvę praradusios stalinizmo aukos. Bent kiek pasukti į šalį negalima. Visą , apie 350 metrų ilgio išsikrovimo ruožą iš visų pusių apsupę tebelaiko ginkluoti čekistai. Bent kiek toliau nuo ryšulių linijos nuklydusį, garsiai rusiškai keikdami ir automatais grasindami, skubiai grąžina atgal čekistai. Šalia ir dabar tebestovi tušti vagonai, tačiau į juos mūsiškių nebeleidžia. Taip ir stingstame nuo šalčio, nevalgę, negėrę, nes retai kuri šeima dabar žino, kur beskubint apsikrovė jos menki maisto likučiai, kur koks papentelis duonos, ar žalia bulvė. Visų didžiausias dabar rūpestis yra išsaugoti gyvus ir nesušalusius, ligotus ir išsekusius, kūdikius, senelius ir invalidus, todėl kas tik medžiaginio po ranka pakliūva, dangstome savo vaikus, mūsų ryšulių krūvoje padarome įdubą, jon susodiname visus penkis vaikus, iš šonų juos apspaudome ryšuliais, o ant viršaus užmetėme dekį. Namelis nakčiai visai pakenčiamas. Abu su žmona judame, vaikštome apie savo laikiną šeimos lizdą, kuriame tuo tarpu patiems vietos nebėra. Jau antroji naktis be miego. Gerai, kad sumigo vaikai ir nebeprašo 170


valgyti. Einu pasidairyti. Nė vienas suaugusiųjų nemiega. Visi, kaip ir mes, tupinėja apie savo ryšulių krūvas. Ypač bloga toms tremtinių šeimoms, kurios turi mažus, arba krūtimi tebemaitinamus kūdikius. Jie kenčia nemaitinti ir negirdyti jau visą dieną. Tai vienur, tai kitur, iš ryšulių krūvų girdėti jų kūdikiškas, nenutrūkstantis riksmas. Tačiau, kaip juos dabar pamaitinti, kai sninga, pučia stiprus šaltas vėjas, nėra nė mažiausios užuovėjos kampelio? Ar begalima iš mirštančiojo pasityčioti bjauriau, kai čia pat stovi tušti vagonai su krosnelėmis, o motinų su mirštančiais kūdikiais ten neįsileidžia? Kuo jūs, rusiškieji budeliai, geresni už buvusius vokiškuosius? Palei ryšulių sukrovimo liniją, einu geležinkelio stoties link. Žinoma, palei ryšulių krūvas. Ties ketvirtuoju vagonu, prie savo ryšulių krūvos, blaškosi ir nežino ką daryti, kaip numaldyti savo silpstantį, vos gailiai beišrėkiantį, kūdikį, dar jaunutė motina. Ji, ne Sibiro šalčiams tinkamu, rudeniniu paltuku apsisiautusi, su ant pečių nusmukusia skarele, visų praeivių maldauja sustoti ir prašo patarimo, kaip išgelbėti mirštantį kūdikį? Vaistų niekas neturi. Tiesa, tremtinių tarpe buvo vienas gydytojas, bet kur jį surasti toje minioje, nežinome, o gal jis jau pavakary išvažiavo su pirmaisiais vežimais? Pirmiausia kūdikiui reiktų paduoti nors šilto virinto vandens, bet jo nėra. Matome, kūdikis smarkiai karščiuoja, jo lūpytės suskeldėjusios, pamėlusios, o pavilgyti jų neturime kuo už 400 metrų, prie stoties, tremtiniams ir kaliniams yra speciali virtuvė, bet kaip ten nueiti? Nelaimingoji motina sakosi jau bandžiusi ten eiti, bet nepraleidžią sargybiniai. Tai viena, tai kita, prie šios nelaimingosios moters prieina buvusios bendrakeleivės, tačiau niekas nežino, kuo ir kaip jai padėti. Vėl buvo aiškinta sargybiniams, kad miršta kūdikis, kad jam reikalinga skubi medicininė pagalba, tačiau jie nė į kalbas nesileido, o jų viršininkų nėra. Iki 171


aptemstant, vienas kitas karininkas prasvirduliuodavo, tačiau jie vėliau dingo ir nebepasirodė. Prisimenu 1941 - 1942 - sius metus. Kretingoje dažnai sustodavo ešalonai su išbadėjusiais rusų žmonėmis, vežamais darbams į Vokietiją. Patys neturėdami ką valgyti, daugelis kretingiškių, rizikuodami gyvybe, paskutinį duonos kąsnį atiduodavo badaujantiems. Dabar čia panašaus žmoniškumo vietiniai žmonės mums neparodė. Už sargybinių nugarų jų slampinėja daug, tačiau arčiau nepasistengia prieiti. Negalime jų paprašyti nors vandens, kurio dabar taip reikia. Nesuprantame, ar juos taip purto baimė, ar taip vykusiai jau įskiepyta neapykanta kito krašto žmogui? Nelaimingajai jaunajai motinai pasisiūlau dar kartą pabandyti nueiti iki geležinkelio stoties, prie specialiosios virtuvės tremtiniams ir kaliniams maitinti, bene gausime taip dabar reikalingo virinto vandens? Gal pratęstume kūdikio gyvybę? Nuo paskutiniųjų tremtinių daiktų krūvų iki stoties dar lieka apie 400 metrų, tačiau tą tarpelį nueiti nėra paprasta, čekistai šį praėjimą ypač akylai saugo. Bandau prieiti prie sargybinio ir paaiškinti jam, kad sunkiai sergančiam kūdikiui būtinai ir skubiai reikia karšto vandens, tačiau jis manęs nė iš tolo neprisileidžia: bjauriai keikiasi ir užtaisinėja savo automatą. Taip pat elgiasi antrasis bei trečiasis sargybiniai. Nieko nelaimėję grįžtame atgal. Grįžtant, prie vienos daiktų krūvos pastebiu aimanuojantį senelį. Jis pusiau gulom sėdi savo ryšulių properšoje ir vos girdimu dūstančiu balsu šaukia: - „Broliai, lietuviai, gelbėkite!“ Šalia jo rankas laužo kažkokia susirūpinusi senutė, greičiausia, senelio žmona ir dar viena moteris. Bėda ta pati – reikia puodelio karšto vandens, bet kaip prie jo preiti? Apie medicininę pagalbą čia nėra prasmės nė galvoti. Pasakoja,kad kelionės metu, kažkurioje stotyje, kažkas matęs medicinos sesutę klausinėjant tremtinius 172


apie jų sveikatos stovį, tačiau mes tokio daikto nematėme. Negaliu seneliui niekuo padėti, todėl su skaudama širdimi skubu prie savojo lizdo. Pakelėje surandu ir tą nelaimingąją moterį, kuriai norėjau padėti. Ji mažą ryšulėlį apglėbusi, gulėjo kniūpsčia ir, lyg smaugiamas šunelis, gailiai inkštė. Šalia stovėjo keletas jos bendrakeleivių. Paniūrę vyriškiai stovėjo vienplaukiai. Supratau, kad jos kūdikis jau nebegyvas. Ką daryti toliau? Jei dėl mirusio kūdikio sužinotų sargyba, iš nelaimingosios moters kūdikio lavonėlį jie Jėga paimtų, šis naujas smūgis moterį gali visai pražudyti, ji gali išprotėti. Tat pirmojo skausmo priepuoliui aprimus, motinai patariame kolkas apie kūdikio mirtį niekam neprasitarti, o jo lavonėlį vežtis su savimi į galutinio paskyrimą vietą, kad ten jį palaidojus. Nelaimingoji motina pasižada taip ir daryti. Su gelenčia širdimi kiūtinu tolyn, nakties tamsoje ieškodamas savojo šeimos nepavydėtinai sujaukto lizdo. Tuo tarpu, už kokių 150 metrų nuo mūsų, stoties kryptimi, ėmė smilkti nedidelis ugniakuras. Prie jo greitai ėmė rinktis laisvesnieji žmonės, paaugliai ir jaunimas. Iš pradžių beįsidegančią ugnį išdraskė pripuolę čekistai, tačiau greitai susirinkusieji tremtiniai ugnies likusius apstojo glaudžiu ratu ir nežiūrint, kiek sargybiniai bešėlo ir grasino, bet pro jaunų vyrų glaudų apsauginį žiedą jiems nepavyko prasiveržti. Netrukus, prie vis labiau įsillepsnuojančio laužo, jau šildėsi šimtai žmonių, o sargybiniai bjauriausiai keikėsi, tačiau artyn prie laužo eiti nebedrįso, sargybiniai pajuto, kad tremtinių minios kantrybė jau buvo išsekusi. Nors ir labai nežymi, tačiau tai jau buvo pirmoji kančioms pasmerktųjų žmonių pergalė prieš tironiją. Kiekvienas ateinantis pasišildyti prie laužo, stengėsi atsinešti ką nors degamo. Kaikur pavyko atplėšti vagonų duris ir iš jų paimti visus lentinius įrenginius, kaip antai įsirengtus laikinus suolus, viršutinius grįstus ir kitokius dedamus daiktus. Nežiūrėdami čekistų grasinimų, jaunieji dabar 173


viską velka ir krauna ant laužo. Netrukus prie laužo pradedamos dainuoti patriotinės ir karinės lietuvių liaudies dainos. Dainingų, pasirodo, būta daug. Dainuojama pakiliai, garsiai, gražiai. Kaikur, gana atstu esančiuose namuose įsižiebė šviesos, o po valandėlės vėl geso. Tegu prisimena nepaklusnius vergus iš tolimųjų vakarų. Ypač galingai ir graudžiai skamba visos minios kartu traukiamos dainos: „Leiskit į tėvynę? „Lietuva brangi“, „Palinko liepa šalia kelio“ ir daugelis kitų. Baigiasi malkos ir laukelio liepsna pamažu gęsta, žmonės nebylūs, lyg mirusiųjų šešėliai, toje tamsoje sunkiai atskiriami vieni nuo kitų, susikaupę, nunarinę galvas, ilgai nesiskirsto nuo laužavietės ir, tartum suakmenėję, žiūri į blėstančias anglis. Dauguma jų junta, kad gyvenimo viltys blėsta taip pat, kaip šio laukelio plėnys. Grįždamas praeinu pro tebevaitojantį senelį, kurį nesėkmingai bando raminti jo bendrakeleiviai. Vis labiau aiškėja, kad jis jau gyvena paskutiniasias savo ilgo gyvenimo valandas. Jo vaitojimas pastebimai vis silpniau girdimas ir vis beviltiškesnis. Mūsų gūžta jau storai apsnigta, tačiau jos viduje vaikai tebemiega. Mūsų pačių šiąnakt miegas neima. Niekas iš suaugusiųjų nesiruošia miegoti, bet mažakalbiai ir paniūrę vaikšto nuo vieno sąstato galo ligi kito. Daug kur girdėti, verkšlena arba pilnu balsu verkia, pakirdę alkani ir liguisti kūdikiai ir vaikai. Dar kiek toliau sutinkame žmonių grupės apstotą, ant savo menko turto likučių, sukniubusią, sau plaukus besidraskančią, jauną valstietę. Šalia jos klupo vyras ir negėdingai savo žmoną bando raminti. Į tarpą tarp jų bando spraustis, į suaugusio žmogaus šimtasiūlį vatinuką įšurmuliuotas, trejų metukų sūnus. Jis neramus zirzia ir nelabai suvokia, kad ką tik nustoja plakusi širdelė jo vienerių metukų broliukui, tai jau antroji kūdikio mirtis šią naktį. 174


Už ką tos daugybės žmonių kančios? Kuo kaltas devyniasdešimtmetis senelis, kad jo vaikas pabėgo į Vakarus, arba tapo partizanu? .Kuo kaltas ką tik gimęs kūdikis, kad prieš dešimtį metų jo tėvai turėjo truputį daugiau žemės, arba, būdami darbštūs, geriau gyveno, negu tinginiai? Žinoma, niekuo! Tai naivaus, bet labai žiauraus azijato, ruso vardu besidangstančio, pusžmogio Stalino sugalvotas tuščių Sibiro plotų apgyvendinimo planas. Apgailestauti tenka, kad pasitaiko ir tikrųjų rusų, kurie azijatinio šovinizmo pagauti, kartu su primestomis fizinėmis kančiomis, bando mus dar kankinti dvasiniai, norėdami mus kuo greičiau surusinti. Kam tas skubotumas, jei pasitikite savo pranašesniu mokslu ir savo galybe? Tai į keleivinę stotį, tai iš jos, dar neįsibėgėję, nuolatos praeina puošnūs tranzitiniai keleiviniai traukiniai. Ant vagonų šonų blizga užrašai: „minkštas“, „miegamasis“, „restoranas“ ir kitokie. Be paprastų keleivių, juose daugybė didžiojo slibino galvyčių, nuolatos ryjančių savojo krašto piliečius. Dažniausia jie apvalūs, nutukę, su gerai prižiūrimais pilvukais. Retesnieji, patys žiauriausieji egzemplioriai, rodo aštriai pabrėžtus pusžmogio kaukolės bruožus. Ne iš jūsų mums laukti pasigailėjimo! Ne jums geruoju atsisakyti žmogienos, galėjimo čiulpti kraują tiesiai iš mūsų dar karštų širdžių, gerti vaikų ir nėščių moterų ašaras! Be galo ilga, siaubingai žiauri baisioji naktis eina į galą. Pradeda aušti. Mažiau besninga, nebe tiek šėlsta vėjas. Niekas iš suaugusiųjų nemiegojo. Iki pamėlynavimo sušalę žmonės juda, trypia, vaikšto bandydami sušilti. Su artėjančia diena stiprėja noras gyventi. Gal likusieji ištversime?

PREKYBA VARGAIS VYKSTA TOLIAU. Pagaliau išaušo spalio aštuonioliktosios drumzlinas, vėjuotas, šaltas beprasidedančios sibrinės žiemos rytas. Aplinkui tie patys apsnigti ir apsmukę ryšulių kauburiai, tie patys leisgyviai, pardavimui skirti, žmonės, ta pati begaliniai ilga purvina vergų turgavietė, tie patys, daugumoje 175


labai žiaurūs, ginkluoti čekistai. Praėjo pirmoji mūsų gyvenime, neužmirštamų baisių pergyvenimų, naktis Sibire. Kas žino, kiek lemta mums tokių, naktų išgyventi? Ištisą parą nevalgę, nemiegoję ir peršalę žmonės nieko kito taip nelaukia, kaip tik to, kad greičiau juos iš čia kas nors paimtų, tačiau „pirkliai“ neskuba. Išalkę žmonės vėl rausiasi po savo suveltus ryšulius, ieško, bene ras kur kokį paslėptą ir užmirštą duonos sklimbelį. Kai tokį pavyksta rasti, jį kaip meduolį kramto nuo šalčio pamėlę vaikai. Mums savo daiktų sąvartyne pavyko rasti porą pakelyje pirktų paplotėlių, taip vadinamų lepioškų. Tai jau išsigelbėjimas! Naktį aimanavęs ir pagalbos šaukęsis senelis tebėra gyvas, bet, matosi, į aplinką silpnai bereaguoja. Jam jau vis tiek, kas vyksta aplinkui. Pagaliau, apie pietus, į vergų rinką pradėjo rinktis nespėję dar išsipagirioti speckomendantūros kariškiai. Privažiavo daug jau vakar matytų platforminių vienkinkių vežimų ir nematytų sibirinių sparnuotųjų rogių. Tingiai iš vežimų ritosi, į išvirkščius, iki pat kulnų ilgus, šuns kailinius įsisupę, kolūkių atstovai. Vėl prasidėjo gyvųjų prekių apžiūra ir rinkimasis. Gauruotosios žmogystos grupėmis ir pavieniui, įdėmiai apžiūrinėdami suaugusius žmones, palengva tupinėja iš vieno ryšulių linijos galo į kitą. Ten, kur pamato kolūkio darbams tinkamų žmonių, jie sustoja, vieną kitą kartą apeina jų ryšulių krūvą, visai arti prilindę apžiūri suaugusiuosius ir paėmę už parankės bando keletą žingsnių pasivesti į šalį, matyt, tikrina, ar tremtinys ne raišas. Ties mumis kailiniuočiai nesustoja. Pagalvojome, kad juos atbaido mūsų vaidai, todėl pačius mažuosius vaikus paslepiame, juos apkrauname lengvesniais daiktais, tačiau ir ta gudrybė mums nepadeda. „Pirkliai“ mumis nesidomi ir tiek. Pagaliau suvokiame. „Pirkliams“ nepatinka ne tik mūsų vaikai, bet ir miesčioniškas apdaras. Jie supranta, kad iš mūsų jiems nedaug tebus naudos: vaikų daug, o rankos prie sunkaus fizinio darbo 176


nepratusios. Protiniam ar bet kurios techninės specialybės darbui žmonių jiems nereikia. Tuo tarpu be perstojo vyksta rinkimasis ir krovimasis. Pastebimai retėja ryšulių krūvos, o mūsų niekas net neužkalbina. Negi dar vieną naktį teks šalti tokiame ore lauke? Vergų prekyvietėje beliko tik šeimos su mažais vaikais, perkaršusiais seneliais ir invalidais, jų tarpe ir mes su savo penkiais mažamečiais vaikais. Dvi paros be maisto, be miego, vos laikomės ant kojų. Drebame ir nuo šalčio ir dėl bjauraus netikrumo. Vaikai nuolatos verkšlena, zirzia, prašo valgyti, o keturių metukų Aiškūnas turi temperatūros. Kas čia sergančių vaikų laukia, jau matėme praėjusiąją naktį. Reikia ruošti blogiausiam.

PASIIMA IR MUS. Pagaliau, jau vakarėjant, prekyvietė ėmė tuštėti. Vienas speckomendantūros karininkas prie mūsų atsivedė kažkokį tamsios prigimties apsileidusį kailiniuotį ir, palkute į mus, lyg į gyvulius, parodęs, liepė mus ir kitus tokius pat išskiras, paimti į „Raudonosios žvaigždės“ kolūkį. Pasisekė? Netrukus privažiavo pusantratonis sunkvežimis į kurį mes skubiai pasikrovėme. Nuvežė mus į miesto pakraštyje esančią viščiukų peryklą, prie sargo namelio. Daiktus išsikrovėme purviname kieme, o patiems leido pasitalpinti keturiolikos kvadratinių metrų ploto sargo kambarėlyje, kuriame nebuvo jokio baldo, nei suolo, nei stalo. Po tokios nepatogios kelionės ir ilgo šalimo lauke, šiltame kambarėlyje pasijutome nepaprastai jaukiai. Atrodė, kad taip gerai ir jaukiai mus niekada dar nebuvo tekę gyventi. Gavome karšto vandens, o vėliau, ginkluoto čekisto lydimos, moterys krautuvėje gavo nusipirkti po vieną kilogramą juodos forminės duonos. Tai jau beveik šventė! Žinoma, kito nieko valgomo neturime, kaip tik tą gniutulėlį juodos 177


duonos. Kaip jį pasidalyti? Ar už kartą suvalgyti, ar ir rytdienai pasilikti? Maždaug po šimtą gramų padalijame vaikams, o savo ir sergančiojo Aiškūno dalį paliekame atsargai. Dvi paros be maisto, tai dar niekis, o kas laukia rytdieną, nežinome. Didesnieji vaikai viską gerai supranta ir nekelia pretenzijų. Blogiau su mažesniaisiais. Jie savo menką davinėlį greit prarijo ir vėl prašo valgyti. Tačiau jie labai išvargę, merkiasi jų akutės ir viens po kito suminga ant plikų grindų. Netrukus į mūsų „salę“ atvežė dar devynias šeimas, tai yra tokias, kurių niekas nenorėjo imti. Dabar čia esame jau 47 įvairaus amžiaus žmonės ir nė patys nesuprantame, kaip išsitenkame. Tiesa, du — trys suaugusieji pasikeisdami budime lauke prie daiktų. Mūsų septynių asmenų šeimai tenka apie du su ketvirčiu kvadratinio metro grindų ploto. Baigus suvežti likusias išskirų šeimas, mums skirtojo „Raudonosios žvaigždės“ kolūkio, ne visai dar girtas, pirmininkas Želudkovas įsakė surinkti iš mūsų ir jam „paskolinti“ šimtą rublių. Su savo būsimu ponu pyktis nenorime, todėl krapštome paskutinius giliai kur nors užkištuosius rublelius ir negrąžintinai „paskoliname“ Želudkovui. Gavęs pinigus, jis su pora savo draugų greit išeina. Esame neapsakomai išvargę. Kaip įmanydami glaudinamės ir, suslėgti lyg silkės statinėje, greit visi sumingame. Mūsų keturių metukų Aiškūnas turi daug karščio ir nuolatos sausai kosti. Diagnozė aiški plaukių uždegimas. Po stotyje patirtų nelaimių, žmona iš kažkur surado vaistų, kuriais didesnėmis dozėmis, negu reikia, gydome sūnelį, po kiek laiko kosulys pradėjo aprimti. Vaistai veikė gerai. Senelis Keras užsinorėjo oran. Bėda didžiulė, nes nėra vietos kur kojai dėti. Jis ropoja viršum miegančiųjų žmonių ir ne vieną stipriai išgąsdina. Ta proga miegantieji persisuka ant kito šono. Vidurnaktyje atsirado girtas kolūkio pirmininkas Želudkovas su savo draugais ir kitame sargės 178


kambarėlyje ėmė ginčytis, bartis ir bjauriausiai keiktis. Kiek per miegą supratau, jis sargės reikalavo mus pakelti dėl naujos „paskolos“ organizavimo. Sargė nesutiko ir jiems nuraminti išsikvietė milicijos atstovą. Mūsų pačių „skolintieji“ pinigai kolūkio pirmininkui sudrumstė ramybę, tačiau padėjo geriau pažinti savo būsimąjį poną.

PAKELIUI Į PAŽADĖTĄJĄ ŽEMĘ. Spalio devynioliktosios rytmetį sukilome labai suprakaitavę, tačiau šiek tiek pailsėję. Kaikuriems pasisekė gauti stiklinę arba puoduką šalto vandens. Bent iš priekio bandome apsiplauti suodinus savo veidus. Vaikams gavome karšto virinto vandens. Sargė mus supranta ir užjaučia, tačiau jos galimybės labai menkos. Apie dvyliktą valandą atvažiavo automašina ir mes su Kerais vėl kraunamas savo visai apdriskusius ryšulius. Išvykus iš Ačinsko miesto, purvinais šunkeliais pasukome į pietus. Greit pasiekėme mišrių medžių jaunuolynais apžėlusius lėkščiašlaičius Sajanų kalnų pietinius pakraščius. Į pirmąją kalvą vargais negalais dar įkopiame be traktorių pagalbos. Pašalui kiek atsileidus, toliau į kalnus ir per upelių slėnių purvynus mūsų mašiną velka vikšrinis traktorius. Po penkių valandų kelionės įveikėme 20 - ties kilometrų kelią ir pasiekėme Jastrebovo kaimą. Kiek sustojome ir pradėjo temti. Spėję pasigerti vairuotojai buvo karingai nusiteikė ir ragino važiuoti toliau, tačiau mus lydėjęs gana žmoniškas jaunas čekistas juos sulaikė ir įsakė mus pernakvodinti Jastrebovo kaime. Daiktus palikome mašinose, o patys apsinakvojome mokyklos klasėse. Čia, galima sakyti, gana patenkinamai pasiilsime, tačiau labai kentėjome nuo smulkiųjų parazitų: blakių, blusų ir kitokių, puolimo. Naktį čia dar atvyko penkios mašinos su žmonėmis. Kaime sutikome jau vakar čia atvežtųjų tremtinių iš to paties ešalono. Jie apgyvendinti vietinių „rusų šeimose. Į darbus dar nevarę. Blogų min179


čių įtampa kiek atslūgsta. Iš Jastrebovo išvažiavome spalio 20 - tos dienos ankstų rytą, tuojaus praaušus. Vienuolika šeimų ir jų turto likučius veža šešios pusantratonės automašinos. Iš paskos traškėdamas plaukia vikšrinis traktorius. Kelių nėra. Vakarykštis pašolis ištižęs, todėl mašinos savo jėgomis nuvažiuoja tik nuokalnėmis, o lygiuose vietose ir į kalnus mus velka traktorius. Kol nuvažiavome į Plotbiščės kaimą, viso 18 kilometrų, sugaišome septynias valandas. Atvykome į „pažadėtąją“ žemę. Kas mūsų laukia toliau? Sunkvežimius su tremtiniais privežė prie „Raudonosios Žvaigždės“ kolūkio raštinės, čia mus užpajamuoja ir skirsto po gyvenamuosius būstus. Greit susirenka kuone visi kaimo žmonės. Ypač smalsios kaimo moterėlės. Jos apeina kiekvieną automašiną, o viena kita bando ir į vidų žvilgterėti. Kažkoks apdriskęs kaimo jaunuolis, matyt, kolūkio komjaunimo atstovas, susirinkusiems aiškina, kad mes atvykę savo noru jiems padėti kolūkio darbus nudirbti. Iš susirinkusiųjų būrio vienas senelis paklausė: - Jei jie savanoriai, kam tie ginkluoti palydovai čekistai?“ —komjaunuolis kiek sutriko, pakeitė temą. Nuo kolūkio raštinės mus išvežiojo po skirtuosius būstus. Mūsų mašina, pravažavusi visą, gana ilgą, Plotbiščės kaimą, sustojo prie kažkokio seniai apleisto namelio, kuris visas paskirtas gausiai mūsų šeimai. Dar kartą kraunamės bebaigiančius visai suirti savo murzinus ryšulius. Mūsų namelis medinis, ręstas iš apvalių rąstų, tipinis, čia vadinamas penkiasieniu, iš oro yra 6,6 m. ilgio ir 4,5 m. pločio. Viduje turime 14 m2 ploto bendrą kambarį su didele moline krosnimi ir 8,4 ploto miegamąjį. Ploto atžvilgiu tokio buto nė nesitikėjome. Prie namelio užpakalinės sienos yra sandėliukas ir atvira veranda, čia vadinama sieniu. 180


Bendrajame kambaryje yra didelė rusiškoji krosnis su plokščiu viršumi, skirtu miegojimui. Namelis iš galų turi po vieną langelį, o fasade, iš kaimo gatvės pusės, yra net trys langeliai. Namelio stogas keturšlaitis, dengtas lentomis. Suprantama, butą gavome be baldų. Juos teks dirbdintis patiems, nes jų čia nėra kur pirkti, o ir neturime už ką pirkti. Tuo tarpu viską išsidėstėme ant grindų. Pasikūrėme krosnį ir pasiklojome nebeatskiriamos spalvos patalynę. Pradžia jauki ir daug žadanti. Pagaliau žmoniškai pasiilsėsime... Priešais mūsų namelį, tuojaus už kaimo keliuko, prasideda Čulymo upės 6 m. aukščio skardis, todėl vandens netrūks. Beto, už apie 40 m., tame pat upės skardyje, yra šaltinėlis, iš kurio vandenį ima visi aplinkiniai gyventojai. Vandens parsinešame ir mes. Temsta. Kolkas neturime jokios lempos, tat greit gulame, šį kartą tikimės gerai išsimiegoti, bet kur čia tau. Mane netrukus pribudino žiurkė, kuri kažkur prakeliaudama, stipriai atsispyrė man į nosį. Greit pabudo ir žmona. Ji nesitveria blakių pjaunama. Beviltiškos medžioklės tenka imtis tamsoje. Žinoma, neišsimiegame taip, kaip tikėjomės. Kad šiandien spalio dvidešimt pirmoji diena, beto dar sekmadienis, sužinojome tik vėlai vakare, kai baigėme pasitikrinti savo atsivežtąją mantą. Daug kas labai reikalingų smulkmenų pasiliko namuose. Mes neturime kur žibalo įsipilti, neturime puodų, neturime daug kitų virtuvei ir namams reikalingų apyvokos daiktų. Pusė pasiimtų stiklinių ir molinių indų sudaužyta nuo velniško trankymo važiuojant mašinomis. Maišai ir visų rūšių užvalkalai buvo panaudoti daiktams sukrauti, dabar jie suplyšę, sudriskę, purvini, kaip ir mūsų dabartinis gyvenimas. Gera bent tai, kad mūsų ryšuliai tebėra visi, o kaikurie mūsų bendrakeleiviai jau pasigedo vieno kito maišo su daiktais. Labai gaila namuose likusių knygų. Maišas su vaikų sudėtomis mokyklinėmis knygomis ir sąsiuviniais išsilaikė neblogai, o vieno maišo su mano atsirinktomis vertingomis ir brangiomis 181


knygomis neberandu. Viename maiše netikėtai atradau Lietuvos Istorijos instituto 1951 metais, Kretingos rajone, Kurmaičių kaime vykdytų archeologinių kasinėjimų juodraštinę matavimų medžiagą ir šiek tiek vatmano popieriaus. Tai išgelbėjimas nuo neišvengiamos bado mirties! Ten pat radau ir braižymo įrankius, bet į galvą dar neatėjo klausimas dėl esamų darbo sąlygų. Juk neturėjom nei stalo, nei kur atsisėsti, nei šviesos, nei laisvo laiko tokiems niekams, kaip instituto užsakymui atlikti.

DAIROMĖS PO APYLINKĘ. Šiandien spalio mėn. 22 diena. Į darbą mūsų dar neragina, todėl su pora kaimynų išeiname pasidairyti po apylinkę, medžiagos „baldams“ pasižiūrėti. Kaip jau minėta, Plotbiščės kaimas yra Čulymo upės slėnyje, jo dešiniajame krante. Išsidėstęs jis abejose plačios kaimo gatvės pusėse. Iš pietų kaimą riboja Čulymo upė, nuvingiuojanti slėniu tolyn į vakarus, o iš šiaurės ir rytų mūsų kaimą supa vakarinių Sajanų kalnyno beprasidedantys dar neaukšti kalnai, iš lėto žemėjančiomis atšlaitėmis. Nuo Čulymo upės slėnio šių kalnų viršūnės vietomis pakyla ligi 250 metrų, tačiau jie labai senos sandaros, todėl jų šlaitai gana lėkšti. Pakeliui į kalnus, tuojau už kaimo galo, teka nedidelis upelis, prie kurio pastatytas mažas, labai primityvus, vienas girnas sukantis, vandeninis malūnėlis. Už malūnėlio yra skubiai statomas mažyčių namelių ir didesnių barakų kaimelis. Labai padorūs ir mandagūs vietiniai statybininkai, daugiausiai pabėgėliai iš mūsų „Raudonosios Žvaigždės“ kolūkio, paaiškino, kad netrukus laukia atvežant naujų gyventojų, tremtinių iš Lietuvos, kurie čia turėsią kirsti miškus. Kaimelį stato Ačinsko miškų pramonės ūkis o jie esą to ūkio darbininkai. Anot jų, kolūkyje badas neišvengiamas. Besišnekant paaiškėjo, kaip galima pabėgti iš kolūkio, žinoma, tai pa182


daryti ne taip paprasta, nes kolūkiečiai čia neturi asmens dokumentų, o be asmens dokumentų žmogų priimti į darbą griežčiausiai yra draudžiama. Geriausias variantas pabėgimui iš kolūkio, ir tai visuotinai praktikuojama, yra negrįžimas namo iš armijos. Armijoje atsitarnavęs kareivis turi teisę pasirinkti darbovietę. Kitas, kiek blogesnis, variantas yra kuo nors nežymiai nusikalsti .įstatymams ir gauti kalėjimo. Atlikus kalėjimo bausmę žmogus turi teisę keisti darbovietę. Kaikurie jauni kolūkiečiai žaidžią „kvailį“, tinginį, darą nuolatines pravaikštas, kol juos išmetą iš kolūkio. Pamokos įdomios. Jei prispirs badas, jas prisiminsime, tačiau dėlto, kad mes tremtiniai, vargiai jomis galėsime pasinaudoti. Vienas darbininkas, anksčiau buvęs kolūkietis, mums aiškina, kad karo metais tekę būti Vokietijoje. Jis jo draugams girdint pastebi, kad rusų gyvenimo nė iš tolo negalima lyginti su gyvenimu Vokietijoje. Jis buvo bepradedąs pasakoti kai kurias to gyvenimo detales, tačiau jo kalbą nutraukė dabartinis jo viršininkas, eigulys komjaunuolis, kuris darbininką smarkiai išbarė ir iškeikė. Šis smurglaižis ėmė mums visiems aiškinti, kad vokiečiai gerai gyvenę todėl, jog iš visos Europos buvo prisiplėšę turtų. Su mumis kalbėjęs darbininkas tik numojo ranka ir pasitraukė. Vėliau jis prasitarė, kad su Juda nesą ko prasidėti. Pasukome į kalnus. Jie aukšti, bet ne statūs, ištisai apaugę jaunuolynais ir krūmais. Čia buvę brandūs žmogaus neliesti miškai, kurie pradėti terioti po 1930 metų. Kur ne kur dar, lyg sargai, styro peraugusios listvenicos. Iškirstojo miško išvežta tik dalis. Didelė medienos dalis, ypač storesnieji rąstai, palikti ir baigia supūti. Rąstų galūnės ir šakos taip pat paliktos supuvimui. Visas tas pūvantis laužynas prižėlęs dvejų - trijų metrų aukščio dilgėlėmis, gurgždžiais, kažkokiomis milžiniškomis usnimis ir kitokiomis, nematyto aukštumo ir derlumo piktžolėmis. Tokiu mišku 183


eiti labai sunku, todėl greit pasukame namų link. Miške neįprastai tyku. Nematyti ir negirdėti jokio paukščio, nepabaidėme jokio žvėrelio, nesutikome jokio gyvo vabalo, sieloje nejauku. Pavydime žvėrims ir oro paukščiams jų laisvės. Jie žiemai galėjo išsikraustyti į šiltesnius kraštus. Mes gi esame diktatūros belaisviai, tos kraustymosi galimybės neturime. Reali tikrovė sugildo širdį. Už ką mes čia? Buožinė etiketė netinka nė kas dešimtajam mūsiškių. Tironijai labiau pavojingi šviesesnieji, neužverbuojamieji, ištikimi savo tautai, lietuviai. Štai dėl ko mes čia. Tačiau mūsų sąžinė nesutepta ir laisva, o garbė neparduota. Tuo didžiuojamės prieš savo budelius. Grįždami radome putinų krūmų su uogomis. Tai bent jų gardumėlis. Bus lauktuvių namiškiams.

RUOŠIAMĖS ŽIEMAI Šiandieną, spalio 23 — ją, imuos „baldų“ gamybos. Miškas yra už trijų kilometrų ir medžių iš ten nėra galimybės atsinešti, todėl medienos klausimą sprendžiu kitaip. Mūsų sodybinis darželis yra aptvertas apvalių kartelių tvora. Šios tvoros porą tarpelių išardęs Gavau man reikiamos medžiagos baldų pasigaminimui. Iš senos tvoros apvalių kartelių šiandien sukaliau krėsliuką ir bent keturiems sėdėti suolelį. Laimė, kad buvo pasiimta vinių. Tai bent patogumai! Nebereikia visą laiką stovėti, arba, kaip musulmonui, sėdėti rietus sukryžiavus, pablaku ant grindų. Suolo kartelės kiek ižsilanksčiusios, gunkluotos, įskaudina sėdynes, tat ant jo užsimetame palaikį dekį. Dabar mūsų suolelis tapo „minkštasuoliu“, kokių Vakarų pasaulyje nė sapne nepamatysi. Naktimis pradeda stipriai šalti. Dienomis dar kiek atleidžia. Kolūkis turi dar nenukąstų bulvių, kurių po vieną arą šeimai davė nusikasti. Už 184


dvejų kilometrų nuo namų, kolūkio laukuose, visą savaitgalį kastuvais varpome gruodą. Bulvės buvusios geros, bet dabar didžioji jų pusė lieka įšalusios atvertamoje sušalusioje žemėje. Per dieną nukastąsias bulves vakare nešamės namo. Per tris dienas iš gruodo mums pavyko išplėšti apie 300 kg dalinai apšalusių bulvių. Tai didelė parama mūsų naujojo gyvenimo pradžiai. Jei ne tos bulvės, neturime supratimo, kaip būtų reikėję gyventi. Kolūkio apie 12 ha bulvių liko žiemoti lauke.

PASKELBIA NUOSPRENDĮ. Šiandien, spalio 27 - tą, iš ryto prisistatė labai nesimpatingos išorės tipelis ir, pasivadinęs brigadininku, paliepė eiti į darbą gyvulių fermoje. Po kiek ir kada bus mokama už darbą, brigadininkas paaiškinti negalėjo. Taip pat negalėjo paaiškinti, kuo mes turėsime maitintis. Vakare visus suaugusius tremtinius sukvietė į kolūkio raštinę, kur netrukus iš Ačinsko atvyko speckomendantūros komendantas mūsų apylinkei, pavarde Vodopjanovas ir dar keturi jo padėjėjai įvairių žemesnių laipsnių karininkai. Raštinėje yra tik vienas, silpnai ant kojų besilaikantis, išgveręs stalas, todėl kolūkio pirmininkas, karininkų prašomas, bėga į kaimą stalų ieškoti. Komendantas reikalauja suieškoti dar penkis stalus, per valandą stalai buvo atgabenti, tačiau pradėjo temti, o lemputė su stiklu raštinėje tebuvo viena. Vėl buvo išsiųsti įmonės lempų su stiklais ieškoti. Kol jas surado, vėl pusvalandis praėjo. Išdėsčius stalus ir užžibinus lempas / elektros čia dar niekada nebuvo /, paaiškėjo, kad nėra rašalo. Parkerių karininkai neturėjo. Jau kiek pyktelėjęs, komendantas įsakė kolūkio pirmininkui skubiai surasti bent porą bonkučių rašalo. Per pusvalandį ant stalų puikavosi bene trys rašalinės. Tai bent organizavimas! Iš senųjų žmonių girdėti anekdotai apie rusų netvarkingumą čia virto tikrove. Tokią betvarkę čia pakenčia vadovaujantys žmonės, ko norėti iš 185


visų kitų. Mūsų ateities perspektyvos labai nejaukios. Kolūkio pirmininkas, visi penki komendantūros karininkai ir dar pora civilių tipelių užėmė vietas prie stalų. Ėmė čežėti sklaidomi popieriai, tačiau vėl bėda, nėra plunksnakočių. Kolūkio pirmininkas Želudkovas, nebelaukdamas komendanto parėdymo, išsiunčia porą kolūkiečių skubiai suieškoti plunksnakočiu. Kol „skubiai“ pasiruošta tremtinių patikrinimui ir kapitalinei inventorizacijai, sugaištama daugiau, nei trys valandos. Ko norėti iš eilinio ruso, jei kariškai paruošti žmonės neturi minimalaus organizacinio sugebėjimo. Galbūt, tai dėlto, kad jų galvos pastoviai apsvaigusios nuo alkoholio? Žmonių daug, o suolų mažai, vos užtenka atsisėsti mūsų seneliams Kerams ir invalidams Vilimams. Kiti prastovėjome jau keturias valandas. Nežinome, ką čia su mumis darys? Gal tardys? Pagaliau iššaukia mane ir dar porą žmonių. Pranešė, kad reikia užpildyti anketas. Jose po kelias dešimtis įvairiausių klausimų. Jų tarpe: kas iš giminių liko namie, Lietuvoje? Papasakoju apie ištremtuosius. Ties, namie yra likusios dvejų brolių ir sesers šeimos, bet sąmoningai jas „užmirštu“, nes giminystė su tremtiniais jiems, tikriausiai, pakenktų. - Ką dirbome vokiečių okupacijos metais? Kas iš giminių yra užsienyje ir kur? Prie tokių apklausinėjimų seniai jau esame pripratę, todėl vokiečių okupacijos metais visi beveik „nieko nedirbome“, o užsienyje ne tik giminių, bet ir pažįstamų „neturime“. Suprantama, pas mus dar yra šiek tiek sveiko proto, negi imsi ir atsilaposi. Jų reikalas teirautis, o mūsų reikalas priešui teisybės nesakyti. Kol 25 mūsiškiams surašė anketas, praėjo penkios valandos. Gilus vidurnaktis. Labai išvargome bestovėdami, o sėstis ant grindų, kaip čia priimta, kol kas neprileidžia širdis. 186


Po to iš mūsų visų surinko ir pasiėmė asmens dokumentus, perskaitė Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimą, kad visam amžiui esame ištremti iš Lietuvos, be teisės į ją grįžti. Apie tai, kad nutarimas paskelbtas, privalėjome pasirašyti. Pasirašydamas pranešimą prasitariu, kad nieko , nėra amžino, todėl visu tuo netikiu. Tai išgirdę karininkai šypteli, bet neužsigauna. Jų manymu, tai nesukeliantis Stalino tironijai pavojaus mažareikšmis išsišokimas, todėl nevertas dėmesio, šiaip jau kartais užtenka ir vienintelio nemandagaus žodžio MGB ar valdžios atžvilgiu, kad būtum nubaustas perkėlimu į šiaurę, kurios ir jie patys bijojo. Mūsiškių dauguma, o ypač moterys, vėl ėmė gailiai raudoti. Kariškiai paniūrę, tyli. Iš tikrųjų, mūsiškių dauguma augome laisvėje. Mes šiek tiek žinome ir prisimename labai garbingą gavo protėvių Lietuvoje praeitį, tad dabar niekaip nesuvokiame savo vergiškos padėties realumo. Nesuvokiame, kaip galėjo atsitikti, kad vadinamoji „sava“ Lietuvos vyriausybė galėjo į vergiją atiduoti savosios tautos sūnus ir dukras? Savo tautos vyriausybė to negalėjo padaryti. Taip galėjo elgtis tik svetimiesiems už Judo grašius parsidavę išgamos. Tai Stalino statytinių vyriausybė. Nesuprantame, kaip XX - me amžiuje galėjo susikurti antikinio pavyzdžio vergovinė valstybė? Kaip visa tai pakenčia Suvienytųjų nacijų organizacija? Kodėl ji ir po karo leidžia viešpatauti diktatoriams? Kodėl tebeprekiaujama mažosiomis tautomis, jų žmonėmis?. Daug tų „kodėl?“ iškyla, tačiau atsakymų į juos nerandame. Tuo tarpu vienas komendantūros karininkas, matyt, paveiktas ašarojančių moterų, ėmėsi mus raminti. Nusiraminkite, jūs tebeturite visas konstitucijos suteiktąsias teises. Jūs galite rinkti deputatus ir patys galite būti išrinkti į tarybas. Dirbkite ir gyvenkite, kaip vietiniai žmonės gyvena. Ne marinti jus čia atvežė - užbaigė kiek jautresnis vergų kančioms komendantūras karininkas. Kas renka diktatorius ir jų parankinius tarnus? Prieš ką jie atsiskaito? 187


Kas jų veiklą kontruoliuoja? Į visus tuos klausimus atsakyti nėra kam. Tat jūsų raminimas mūsų širdžių nepasiekia. Tai pasityčiojimas iš elementariausiųjų žmogaus teisių. Pyktis iki gėlimo spaudžia kumščius, tačiau mūrai galva nedaužomi. Taip, dabar jūsų valia, tat sotinkitės, niekšai, mūsų šeimų ašaromis, užsigerkite mūsų krauju. Pamkite, lyg erkės, kol pagaliau pripampę patys nukrisite nuo mūsų kūno. Žinoma, pykčio negalima adresuoti atskiram asmeniui. Tikrumoje kalta pati diktatūrinė santvarka, kuri vergiją įsiteisino ir praktikoje ja naudojasi. Kaltos visos didžiosios demokratinės valstybės, kurios pakenčia diktatūrines sistemas, pamynusias žmonių teises. Kyla klausimas, ar tose vadinamosiose vakarų kapitalistinėse demokratinėse valstybėse nėra suinteresuotų grupių, kad eksperimentai su diktatūromis išsilaikytų? Jau po vidurnakčio išsivaikščiojome liūdni ir paniurę. Nejaugi čia ir mirsime? Kūną nukrečia šiurpas.

PRADEDAME VERGŲ DARBĄ. Spalio 28-ji yra sekmadienis, šiandien mūsų į darbus nevarė. Vėl einame į kalnus prasiblaškyti. Prisirinkome peršalusių laukinių putinų uogų. Tai bus puikios lauktuvės namiškiams. Pirmadienį mane paskyrė vežti šieną į karvides. Šienas yra už keturių kilometrų, prie Čulymo upės, netvarkingai sukrautas dideliuose pailguose kūgiuose. Visame kolūkyje tėra viena pusantratonė automašina, o ir ta pati dažniausiai stovi sugedusi. Skubesniam transportui ir kai kuriems darbams atlikti, kolūkis turi aštuonis labai liesus ir nuvarytus arklius. Visi kiti transporto darbai yra atliekami romytais jaučiais, kurių yra devyni. Kadangi aš nebuvau matęs, kaip į roges kinkomas jautis, vienas vietinis kolūkietis man padėjo susitvarkyti. Šieno išvažiuojame ketveriomis rogėmis. Sniego kolkas nedaug, tačiau kol įveikiame 4 km. kelią, sugaišo188


me dvi valandas. Kam nėra tekę važiuoti su liesu ir išbadėjusiu jaučiu, tam sunku paaiškinti, koks tai „spartus“ važiavimas. Pirmiausia, šį gvvulį pasiutusiai sunku valdyti. Paprastas botagas šiam tingiam, storaodžiui ir ilgaplaukiui, gyvuliui nieko nereiškia, vietiniai gyventojai, važiuodami su jaučiu, jo pastaruosius pakinklius nuolatos daužo ilga kartele ir neleidžia sustoti. Mums taip elgtis atrodo perdaug žiauru, todėl bevažiuojant, jautis dažnai pasuka į kolūkiečių tarpuvartes ieškoti nubirusių šiengalių, o tada jį išprašyti atgal į kelią gana sudėtinga. Susitikęs praeinančią karvę, kurių čia ir žiemą gatvėje gana daug, jautis būtinai pasuka prie jos apsiuostyti. Tat, kol nuvažiuoji 4 km. kelią, praeina 2 valandos laiko. Grįžtant jaučiai žingsniuoja noriau, būna ramesni, nes parvykus prie tvartų, jie gali pasiėsti parsivežtojo pašaro. Vienintelis pliusas yra tas, kad važiuojant jaučiu negresia sušalimas, nes jautį nuolatos reikia raginti ir daužyti jo šonus vadelėmis, botagu arba pagaliu. Sparnuotosios rogės nėra didelės, todėl įsikrauname tik po apie 200 kg. šieno ir tokiu pat dvėjų km. per valandą greičiu, pristatome šieną į fermas. Šios dienos žygis nelabai sėkmingas, bet barti negavau. Sekančiomis dienomis suvažiuoju po du kartus ir uždirbu po pusantro darbadienio, tai yra, geriausiu atveju, metų gale galiu tikėtis po pusantro kilogramo antrarūšių grūdų už darbo dieną. Kolūkiečių teigimu, pinigais už darbadienį kolūkis niekam dar nėra mokėjęs Jau kelintą naktį krauname grūdus į mašinas, kas naktį jų pakrauname po 12 - 15 tonų. Krovėme tris naktis. Kodėl grūdus išveža naktimis, taip ir liko neaišku? Už trijų tonų mašinos pakrovimą žada mokėti po 7 rublius /sena pinigų verte/, tačiau niekas nežino, kada tai bus. Vietiniai juokiasi ir sako, kad atsilygins ant „šventojo Nieko“, arba, kai visi medžiai lapus išmes. 189


Grūdus krauti padeda ir žmona. Moterys po savo rūbais įsitaisė talpias „kišenes“ ir, pareigūnams nematant, iš karto pasiima atlyginimą natūra. Prieš darbo pabaigą kišenes prisipildo kviečių. Taip vargas mus išmokė vagiliauti.

ŠVENČIAME LAPKRIČIO SEPTINTĄJĄ. Šiandien švenčių rytas ir į darbą mūsų nevarė. Iš pat ryto visus tremtinius sukvietė į kolūkio raštinę, kur jau belaukiąs mūsų komendantas Vodopjanovas ir dar kažkoks suplyšusiom kelnėm tipelis. Komendantas įsakė iš mūsų visų surinkti po dešimt rublių, nes tuojaus reiksią fotografuotis. Su komendantu atvykęs driskius esąs komendantūros fotografas. Kaikurie mūsiškiai seniai nebeturi pinigų, o pasiskolinti tikrai nėra iš ko. Komendantas pataria jiems parduoti kepures, nepirkti cukraus, kurio čia niekas nėra matęs, mažiau valgyti duonos ir tt. „Fotografavimą“ įtariame esant paprasčiausiu apiplėšimu. Koks ten velnias peklą užkūrė, kad tokios didelės šventės pirmąją dieną komendantūrai reiktų užsiimti tremtinių fotografavimu. Nors fotografavimo tikslas ir aiškus, tačiau pasiskųsti nėra kam. Suktai, vaikiškai naiviai sugalvotu pretekstu apiplėšia tie, kurių įstatyminai priežiūrai esame pavesti. Pagaliau šiaip taip daugumą prašomų pinigų surenkame, o kiaurakelnis tipelis, kiek supratau iš jo veiksmų, tuščia kamera mus „fotografuoja“. Kaip „pavyko“ foto, taip niekada ir nesužinojome. Žinoma, jiems trūko šventėms pinigų, tat jie ir „fotografavo“ mus, nes pinigų iš mūsų reikalauti prievarta dar nedrįso. Ar ilgai jie iškentės ? Didelė vietinių gyventojų dauguma čia gamina kažkokį bjaurų svaiginantį gėrimą, vadinamą „braškė“. Jos prisigėrę jie dabar streipalioja po gatvę. Tarpais jie ima tūpčioti, mosikuoti ir ploti rankomis, lyg pamišę. Mums „tebesifotografuojant“, įvairaus amžiaus apsvaigusių žmonių pri190


virto pilna raštinė. Kiek patriukšmavę, jie vėl išvirto į gatvę. Gatvėje jie sklaidėsi, plėsčiojo, tūpčiojo. Vyrai pamėgdžiojo moteris, o šios sekė vyrus. Taip prasidėjo jų šventinės vaikštynės. Šalia manęs atsisėdo vienas ką tik iš kariuomenės grįžęs jaunas vaikinas. Jis nė nesusipažinęs, ėmė man pasakoti: - Jums, be abejo, čia labai blogai. Aš karinę tarnybą atlikau Lietuvoje ir mačiau, kad ten žmonės žymiai geriau gyvena... Atsitiktinai tą mūsų pokalbį išgirdo vienas pusbernis komjaunuolis. Pagriebė jis mano pažįstamą kareivėlį už skverno ir prievarta nusitempė šalin. Vietiniai gyventojai visą dieną girtuokliavo ir būriais vaikščiojo iš vieno kaimo galo į kitą. Dainuojamos „častuškos“, šokama žmonių apstotuose ratuose, liurlinama armonika. Kaip žmonės sugeba, taip ir linksminasi. Nepastebėjau kokių nors tradicinių šokių ar apeigų. Pasinaudodami švente mūsiškių dauguma eina į kalnų atšlaites ir prisirinko putinų uogų, kurios pašutintos tinka sausai duonai paskaninti. Antroji švenčių diena neatpažįstamai ramesnė. Kas turėta, išgerta ir suvalgyta. Šventė buvo labai triukšminga, bet trumpa. Jei ir bepasirodo koks žmogelis, tai jau neįprastai jis nusiminęs ir nosį nuknabinęs. Tik kolūkio pirmininkas, malūnininkėlis, kiaulašerė ir galvijų prižiūrėtojas, girti su armonika po kaimą dar vaikščioja. Jie vaikščiojo ir „šventė“ ligi pat lapkričio dešimtosios dienos vakaro. Tiesa, kiaulininkė visą laiką pastoviai vaikšto girta. Kolūkiečiai pasakojo, kad ji nuolatos prageria kiaulėms skirtus pašarus, o kadangi geria kartu su kolūkio pirmininku ir gyvulių fermos vedėju, todėl nesą kam ir kaip jų sukontroliuoti. Beto, jie visi partiniai. Kolūkio kiaulės tuo tarpu plokščios, lyg plaukuoti karosai, vaikšto po lauką, ilgomis knyslėmis snieguose pūgą kelia, per vėpūtinius, lyg iešmai lando. 191


SAPNAS SAPNUI NELYGUS. Matant tokį kolūkio vadovų girtuokliavimą ir netvarką, nėra vilties už darbadienį gauti bent pusę kilogramo grūdų. Kaip gyventi? Susirasti samdomo darbo neleidžia komendantas. Už išėjimą už kaimo ribų be komendanto leidimo grasinama iki 20 metų lagerio užpoliarėje, prie baltųjų meškų. Beviltiškų gyvenimo minčių kamuojamas, lapkričio devintosios vakarą ilgai neima miegas, o užmigęs sapnuoju: beesąs Kretingoje, kaimo ir kolūkių statybos skyriuje. Žinau, kad iš darbo esu atleistas, todėl atsisveikinu su bendradarbiais, o jie man prisiminimui įteikė kažkokią mažą dovanėlę. Vienas pats išėjau į koridorių ir, galvodamas, ką toliau daryti, imu laiptais leistis į pirmąjį aukštą. Nusileidęs ligi posūkio aikštelės, antrojo aukšto koridoriuje išgirdau skubius žingsnius ir pažįstamą senos, Kretingoje labai gerbiamos, mokytojos balsą: „Nenusimink tamsta ir iki Panelės Švenčiausiosios dienos neieškok nė jokio darbo“. Netikėto sapninio perspėjimo paveiktas pabudau, bet sapno nebeužmiršau. Atsikėlęs pažiūrėjau kalendorių ir sužinojau, kad Panelės Švenčiausiosios dienos šiais metais bus dar dvi: 11.17 - tai Vilniaus Aušros vartų Panelės Švenčiausios ir Gruodžio aštuntą - Panelės švenčiausios nekalto prasidėjimo šventė. Sapnas sapnu, o aš po švenčių rimtai pradedu dirbti ir per penkias darbo dienas, vaikams padedant, parvežiau į fermas aštuonis vežimus šieno. Už tai man išeina šeši darbadieniai, todėl šeštadienį į darbą nebenueinu, o tvarkausi namie, kur beveik niekas nepasiruošta žiemai. Žmona kolkas į darbus prievarta dar nevaroma, nes nėra, kam vaikų palikti. Kai vieną vakarą, pravažiuodamas su šienu pro savo trobą, užbėgau jon kiek pasišildyti, žmona už mane šieną išvežė į fermą. Pasirodė, kad tai yra didelis nusižengimas drausmei. Būtinai turįs aš pats šieną į fermą atvežti ir jokių pasikeitimų su žmona negalima. 192


Žmonai nesiklausant ir ėmus šieną iškrauti, fermos vedėjas Maslovskis pasigrėbęs šakę ir puolęs ant žmonos taikydamasis daužti jai per galvą, kai žmona su rankose turėtąją šake pagrasino jį perdurti, tai šis su iškelta šake taip sustingo, nebežinodamas ką daryti. Pagaliau, iki soties išsikeikęs, pykčio priepuoliui kiek praėjus, jis nuo žmonos pasitraukęs. Matydamas, kad tiesioginis puolimas ir pačiam yra pavojingas, jis sugalvojo mane gąsdinti pasitelkęs savo sugėrovus. Sekmadienio rytą brigadininkas mane skubiai iškvietė į kolūkio raštinę. Nuėjome su žmona kartu, nes ji kažko baiminasi ir manęs vieno neišleidžia. Raštinėje jau beesąs kolūkio pirmininkas Želudkovas, labai žiaurus ir neišsipagiriojantis gyvulių fermos vedėjas Maslovskis ir dar keletas kitų nematytų ponų. Du jų sėdi prie stalo ir sklaido kažkokias bylas, kiti sėdi ant suolo, o vienas, odiniu paltu vilkintis storulis, vaikšto po pirmininko kabinetą. Mano manymu šis tipas ir yra pats stipriausias, pats galingiausias. Kolūkio pirmininkas užklausia, kodėl šeštadienyje nevažiavau šieno? Bandžiau aiškintis, kad ėjau į mišką malkų, kad namie dar reikia pasitvarkyti žiemai, kad per savaitę jau šešis darbadienius esu uždirbęs ir t.t. Kambario gale sėdėjusieji tipai toliau aiškintis nebeleido. Pirmasis mane ėmė pulti mėlynasis girtuoklis ir atviras vagis, fermų vedėjas Maslovskis. Jis akiplėšiškai meluoja ir teigia mane parvežus ne aštuonis, bet tik penkis vežimus šieno, be to, vežimai buvę maži. - Tai, ko jūs atvažiavote, kad nenorite dirbti? - užklausė žiaurios, nukramusios išvaizdos tipelis, sėdėjęs šalia pirmininko Želudkovo. Po šio ciniško įžeidimo negavęs atkirčio, matyt, patenkintas truputį lūkteri ir kad pradės vėl gąsdinti: -Išvešim į lagerį, į šiaurę nugrūsim, supūsite kalėjime, nukankinsime ir t.t. Išrėkęs eilę gąsdinimų, vėl ėmė šaukti: - Ko atvažiavote?... 193


Nebeiškentęs aš jam ir sakau: - šiandien tu vergų ponas ir gali su mumis elgtis, kaip jums patinka, tačiau ne šiandien jūsų gyvenimo galas, ar jūs žinote, koks jis bus? To, regis, tereikėjo, kad pasius šaukti tipelis. Atrodė, kad ims ir plyš iš pykčio. Keikiasi, spjaudosi ant grindų, purslojasi, lyg baltligės pagautas. Matant, kad šis tipelis nesitveria pykčiu, man darosi kiek lengviau. Supratau, kad jis pats nelabai stiprus ir ne ką tegali man blogo padaryti. Jis tik garsiai lojantis šunelis, bet yra laikomas už pavadžio. - Tai jūs amerikonų laukiat, todėl ir nedirbate? Nieko! Amerikonus taip pat sutvarkysim, kaip ir jumis kad sutriuškinom. Mes nuolatos jumis kankinsime, o numirti taip greit neduosime... Pagaliau išseko ir mano kantrybė. Tėškiau savo kepurę į aslą ir pareiškiau: - Jei jūsų tokios teisės didelės, o mes jų visai neturime, tai tučtuojau siųskite mane į lagerį, o neplėšykite, kaip devyni velniai. Su jaučiu šieno daugiau nebevažiuosiu, nes su puse kilogramo grūdų dienos uždarbiu šeimos, šiaip ar taip, neišmaitinsiu. Jei turite darbą pagal specialybę - dirbsiu, o jei neturite, geriau eisiu elgetauti. Drąsus pareiškimas kiek atvėsino puolusįjį tipelį ir po nosim kažką tebeburbuliavusį fermų vedėją Maslovskį. Pagaliau jie visi iš kambario išėjo, o paliko tik prie stalo sėdėjusieji nepažįstamieji, vienas jų, per visą triukšmą ramiai laikęsis, atrodė, rajono tarnautojas, atėjo pas mus su žmona, atsisėdo greta ant suolo ir ėmė teirautis, iš kur ir už ką mus čia atvežė? Ką dirbome Lietuvoje? ir t.t. Po to jis gana užjaučiančiai ir nuoširdžiai ėmė siūlyti dar pasimokyti kokio nors amato, nes turėtoje statybos inžinieriaus specialybėje kolkas neleisianti dirbti vietos valdžia, o gyventi tokiomis sąlygomis kolūkyje neįmanoma. Man sutinkant, jis apsiima tarpininkauti, kad mane priimtų mokytis į Ačinsko mechanizacijos mokyklą. Tuojaus jis paskambino į Ačinsko komendantūrą ir ėmė prašyti, kad mane išleistų mokytis į Ačinską, tačiau 194


komendantūra mokytis neišleido. Tada jis pasiūlė mokytis traktoristų kursuose, kurie lapkričio dvidešimtą prasideda Jastrebovo MTS. Nieko geresnio nebesitikint sutikau vykti į traktoristų kursus. Po to nepažįstamasis pasikalbėjo su kolūkio pirmininku ir šis sutiko mane išleisti į kursus. Išvykti reikės lapkričio devynioliktąją, pirmadienyje. Atsisveikinę su gana jautriu ir nuoširdžiu nepažįstamuoju, išeiname. Žmona man primena sapną, o jis tikrai buvo pranašiškas. Vėliau paaiškėjo, kad labiausiai mane puolęs nukramęs tipas yra Jastrebovo MTS veterinarijos felčeris, storulis su odiniu paltu - Jastrebovo krautuvės vedėjas, o gerasis žmogus tai Jastrebovo MTS vyriausiasis agronomas.

KENČIA VISI. Kursai truks tris mėnesius. Nedidelis tai laikotarpis, tačiau ir tai veikia raminančiai. Nejaukus kolūkio vaizdas, lyg bjaurus slogutis, nuslinko nuo širdies. Kolūkiečio gyvenimas iš tiesų čia nepavydėtinas. Kolūkietis ne šiaip sau suspaustas, bet trėkšte sutrėkštas valstybės vergas. Paprastai jis neturi poilsio dienų. Jis be kolūkio pirmininko leidimo negali išvykti į gretimą kaimą, o kelionei į rajono centrą reikia, apylinkės vykdomojo komiteto pažymos, nes kolūkiečiai neturi asmens dokumentų. Jie neturi galimybių susitikti su gretimų kaimų žmonėmis, giminėmis ir tolimesniais pažįstamais. Turgus ir bažnyčia yra už 40 kilometrų, rajono centre, todėl praktiškai kolūkiečiui nepasiekiami, nes nėra nei kelių, nei jokių susisiekimo priemonių. Kaime yra suaugusių žmonių, kurie nė karto dar nėra buvę Ačinske. Vedyboms su gretimo kaimo partneriu, būtina gauti to kolūkio sutikimą, iš kurio susituokiantysis išeina. Tokiai padėčiai esant, kolūkiečiai yra abejingi viskam ir tetrokšta vieno, kaip nors greičiau ištrūkti iš to košmarinio pragaro. Geriau tiems, 195


kurie tarnavo kariuomenėje, nes jiems duodama, galimybė atsitarnavus pasirinkti darbo vietą pagal jų norą, todėl iš kariuomenės labai mažai kas begrįžta į kolūkį. Mūsų kaime labai daug našlių moterų. Pažįstamas kolūkietis priskaičiavo 16 našlių, kurių vyrai žuvo kare. Apie pusė visų mobilizuotųjų į karą yra žuvę ir į Plotbiščę nebegrįžo. Iš karo grįžusieji didele dalimi kolūkį paliko ir išėjo uždarbiauti kitur. Kaip pasakojo vietiniai kolūkiečiai, demobilizuotieji karo dalyviai gyrę vakarų gyvenimo būdą, piktinęsi savojo kolūkio košmarine betvarke, todėl jiems išsivaikščioti kolūkis nelabai priešinęsis. Kolūkiečius spaudžia labai dideli mokesčiai, kurių išeina po 600 - 800 rublių kiemui, o dienos uždarbis kolūkyje yra apie vienas kilogramas antrarūšių grūdų. Kad apsimokėti mokesčius, reikia parduoti antrametį galviją ir dar kokią avį, nutraukiant geresnį kąsnį nuo savo maisto, kuris jų nepaprastai menkas. Pusryčiams kasdien šutinamos skustos bulvės su mažu kiekiu vandens, kurios kiek apvirusios aptrinamos menturiu, tačiau nesugrūdamos, kaip tai daroma pas mus košei. Taip paruoštos bulvės, pagal skonį pridėjus druskos, valgomos užsikandant duona arba duoniniu plokštainiu, čia vadinamu „lepioška“. Jei turimą, pasiskaninama pašutintais, arba žaliais raugintai, kopūstais. Pietums, dažniausiai, kokių nors kruopų sriuba, duoninis plokštainis. Jei turima pieno, sriuba prabaltinama. Vakarienei paprastai būna arbata su duoniniu plokštainiu, tačiau neretai keptuvėje pasišutinama plonais graižinėliais supjaustytų bulvių. Kai deda vištos, o tai būna pavasarį, maisto pagerinimui naudojami kiaušiniai. Vasarą maistui gausiai naudojamas pienas, palaida prarūgusi varškė, žuvis. Visų čiabuvių svajonė yra koldūnai, tačiau į vietinę krautuvę jų neatveža, todėl dažnas juos giria net nė karto jų neragavęs. 196


Beveik kiekviename kolūkiečio kieme auginamos vietinės, šalčiams atsparios, lyg karosai plokščios, ilgaplaukės ir ilgakojės, įvairių spalvų, kiaulės, kurios nepenimos, o vėlų rudenį pjaunamos tiesiai iš lauko. Papjovus tokį 70 - 80 kilogramų apyliesį paršiuką, pasikviečiami giminės, kaimynai ir švenčiama didelė šeimos šventė, kuri kartais tęsiasi, kol išsibaigia mėsa. Mėsos ilgesniam laikymui čia nepasiliekama. Nedaromos dešros, skilandžiai, nerūkomi kumpiai, nugarinės. Labai geros šeimininkės, bet tokių čia labai reta, mėsos šiek tiek užsišaldo ir laiko ją sandėliuke prie sienio. Daržuose daugiausia auginami kopūstai, agurkai, svogūnai ir česnakai. Ypač mėgstami pastarieji, kurie valgomi su paraugintu plokštainiu, pabarsčius druska. Dauguma kolūkiečių rudenį česnakų atsargas pasipildo laukiniais česnakais, čia vadinamais „Čerumša“, kurie gausiai auga Čulymo upės slėnio pievose. Sodybiniuose sklypuose nėra vaismedžių. Šio krašto klimatą pakenčia tik viena mažaūgė puslaukinių obelų atmaina, Čia vadinama „renetka“, bet ir ji labai retai kur sutinkama. Nuošalesniuose atkampiuose, kalvų slėniuose, gerai auga laukiniai juodieji ir raudonieji serbentai, putinai, ievos, tačiau daržuose jų neaugina. Šių vaismedžių uogos .džiovinamos o sugrūstos, arba sumaltos, dedamos į paprastų kvietinių miltų pyragaičius, vadinamus „pirožkėmis“, arba užpylus vandeniu, uogų tyrelė tepama ant plokštainio. Verdama ir kepama didelėse rusiškose krosnyse, kurios kūrenamos žaliomis jaunų berželių, arba šimtamečių listvenicų, skilomis. Kvietinių miltų mažai parauginta duona kepama apie vieno pusantro kilogramo svorio kepaliukais, mažai įkaitintoje krosnyje, todėl duonos pluta yra balzgana. Ruginių miltų duona čia iš viso nemėgstama, todėl ir rugių čia 197


sėjama mažai. Vietoje duonos, čia dažniausiai naudojami truputį parauginti kvietinių miltų plokštainiai, čia vadinami „lepioškomis“. Tai iš tešlos padaryti puskilograminiai, plokšti kleckai, kepami krosnyje, ant jos pado, išvirus pietus. Tokių plokštainių kepama tiek, kad užtektų bent porai dienų. Susenę plokštainiai tampa labai kieti, sunkiai įkandami, todėl nemėgstami. Pikliuotų miltų pyragas yra retenybė. Geras, didelis valstybinis malūnas yra Ačinsko mieste, tačiau kolūkiečiams kviečių ten nemala ir nekeičia, todėl pikliuotų miltų žmonės neturi, o į krautuvę taip pat neatveža. Senesnieji vietinai gyventojai su baime ir pagarba prisimena „senuosius“ laikus, kai žmonės .visko turėję pakankamai ir buvę sotūs. Taip prasitarę, ilgai jie dairosi aplinkui, ar kas nors iš pašalinių nesiklausė. Virtuvinis inventorius labai skurdus, būtent: pora špyžinių siaurais dugnais puodų, vadinamų „čigūnais“, šakės tiems puodams iš krosnies išimti, pora kibirų vandeniui atsinešti, statinaitė vandeniui laikyti, keletas skardinių lėkščių ir pusbliūdžių, mediniai, mažų samčiukų pavidalo, šaukštai, tai ir visas inventorius. Stalinių peilių, šakučių, uolinių lėkščių, bliūdų, mėsai smulkinti mašinėlių, svarstyklėlių ir kitokių virtuvės pagalbinių priemonių nėra. Kolūkiečio darbo ir išeiginis šeimos drabužis yra šimtasiūlis vatinis ir tokios pat kelnės. Moterys virš vatinių kelnių dažnai dėvi margaspalvį kartūninį sijonuką, o galvą gobiasi dvėm skarelėmis; apatine balta ir viršutine tamsesnės spalvos stora vilnone, dažniausiai megztine. Abėjų lyčių kolūkiečiai ir vaikai kojas avi vailokais. Vasarą drabužiai būna lengvesni. Taip vadinamasis „penkiasienis“ dvėjų gyvenamų kambarių gyvenamas namas čia pats ištaigingiausias, jų kaime ne tiek jau daug. Tai daugiausia ligi 1917 - jų metų darbštesniųjų valstiečių pasistatytieji namai. Kuriantis kolūkiams visi šių namų savininkai buvo ištremti į negyvenamą taigą, už 150 km. nuo kaimo ir ten palikti amžinai likimo valiai. Jei kuris 198


bandydavęs sugrįžti, būdavęs suimamas ir išvežamas į šiaurinius užpoliarės lagerius. Daugybė tremtinių išmirę. Daugiausia kaime yra vieno kambario gyvenamų namelių. Kambarių apstatymas labai paprastas. Įėjus iš sienio, panašios į siaurą, pailgą, iš apvalių . rąstų sukrautos patalpėlės, į gyvenamąjį kambarį, kairėje pusėje stovi didelė rusiškoji krosnis. Viršuje jos, apie 0,6 m. nuo lubų, ties visu krosnies ilgiu, šalia jos iš lentų yra įrengtos užlos - grįstas miegojimui. Toliau, kambario dešiniajame, labiausiai apšviestame, kampe stovi didelis stalas, o palei abi išorines sienas nusitęsia platūs masyvūs suolai. Už krosnies pakuros yra durys į nešildomą patalpėlę, kurioje būna paprasto namų darbo lova. Kambarėlis paprastai buvęs skiriamas jaunavedžiams, arba svečiui. Lova klojama švariai, uždengiamą margaspalviu užtiesalu ir papuošiama trimis – keturiomis geromis pagalvėmis. Kambariai paprastai prižiūrimi labai gerai, o tai labai darbščių vietinių šeimininkių nuopelnas. Grindys kas savaitę plaunamos ir kruopščiai skutamos dideliu virtuviniu peiliu. Grindys retai kur dažomos, nes dažų labai sunku gauti. Vidaus sienos bent du kartus metuose dažomos kalkėmis. Kalbama, kad dažnas sienų baltinimas kalkėmis padedąs apsiginti nuo blakių, kurių čia yra milijonai kiekviename bute. Kambario galinėje sienoje, visame tarpulangės plote, ant kartoninės arba fanerinės plokštės suklijuotos, kabo visos šeimos ir artimiausių giminių fotografijos. Galinės sienos kairiajame kampe, arba šoninio kambarėlio viename kampe, stovi nedidelė kampinė lentynėlė, o virš jos stovi Dievo motinos paveikslas, prie kurio būna pastatytos bent pora mažų vaškinių žvakelių. Seneliai, o jų neesant, šeimininkai ir maži vaikai guli ant krosnies, visi kiti ant užlų palubėje. Pagalvių pakanka, o užsiklojama paprastai kai199


liniais, arba, retesniais atvejais, vatinėmis antklodėmis. Labai trūksta butų. Dažnai tokiame penkiasienyje name gyvena po dvi - tris šeimas. Prie šeimų sukėlė ir mūsų tremtinius. Tik mes ir Beržonskių penkių asmenų šeima gavome nebegyvenamus ir seniai apleistas, atskirus namelius. Mūsų namelis turėjo dar pakankamai išsilaikiusį lentinį stogą, o Beržonskių namelyje vietoje stogo kėpsojo tik lentgalių krūva. Laimė; kad čia žiemą nebūna atlydžių, o tai mūsų kambariai pavirstų čiuožyklomis. Krosnims kūrenti sunaudojama daug malkų. Kūrenama ką tik miške kirstų jaunų berželių malkomis. Miške berželius kerta, į namus jaučiais veža ir skaldo vien tik moterys. Tai moterų darbas - juokiasi ant šilto pečiaus gulėdami tingūs vyrai. Miške yra iš seniau užsilikusių pavienių, šimtamečių, didelio aukščio ir storio kėnių - „listvenicų“. Juos nupjovus, vikšriniu traktoriumi parsivelka traktoristai prie savo trobos ir numetę palieka. Tie rąstai vidutiniškai būna vieno metro diametro prie kelmo ir po 20 - 30 m. ilgio. Vieno tokio rąsto namui šildyti, paprastai, užtenka per visą žiemą. Šį milžinišką rąstą, dažniausiai, apdoroja viena pati moteris: ji vientraukiu lankiniu pjūklu rąstą įsipjauna, įpjautąją dalį atsiskelia ir taip iki rąsto apačios. Taip vargdama malkas pasiruošia tik tai dienai, rečiau keletai dienų, arba savaitei. Nematyti, kad prie namų malkas ruoštų vyrai. Tik nesant žmonos, arba jai apgirtus, vyrai keikdamiesi išeina į gatvę malkos tai dienai pasiruošti. Kėnio milžiniškas rąstas, gatvėje ties namais, tyso per visą žiemą. Kėnio malkos labai dervuotos ir drėgnos gerai dega. Miškų čia niekas neprižiuri ir netvarko. Mūsų kolūkio miškas nusitęsia į vakarus apie septynis kilometrus, tačiau tikrųjų jo ribų niekas nežino. Toliau už jo prasideda žmogaus dar nematęs valstybinis Sibiro miškas aklinoji taiga. 200


Kolūkis naudojasi savo miškų pamiškėmis, nes kūrui kertami tik jaunuolynai, tat ir miškai čia keisti. Miško pradžioje, arčiau gyvenviečių, būna tik krūmai ir žiurynai. Einant toliau į mišką, medžiai vis storėja, o storesnių negu 15 cm., moterys nebekerta, nes tokius pagalius joms sunku kilnoti į roges, pjaustyti ir skaldyti. Miškas pastoviai naudojamas ligi 3 - 4 km. pločio zonoje. Toliau, su tingiais ir kaprizingais lėtaeigiais jaučiais, moterys į mišką nė nevažiuoja. Už kūrui kertamojo miško zonos, prasideda perkaršęs peraugęs miškas, kur beužkysta tik rudųjų lokių medžiotojai. Lokių mėsa čia valgoma, pardavinėjama Ačinsko turguje tokia pat kaina, kaip ir kiauliena. Lokių medžiotojų yra ir mūsų kaime. Kai kurie vietiniai lokių medžiotojai pasigavę mažus lokiukus augina juos mėsai ir kailiui. Nors mūsų kolūkis miško turi daug, tačiau gyvuliams laikyti pastatai atrodo klaikiai: jie visi yra be stogų, o per sientarpių plyšius pustomas sniegas. Ant pastogės perdenginių netvarkingai sumetama kartelių, kurios vėlyvą rudenį apkraunamos šienu arba šiaudais. Taip pastatas „apšiltinamas , o atėjus pavasariui, ši stogo danga sušeriama gyvuliams. Viena laimė, kad visą žiemos sezoną čia nebūna atlydžių ir lietaus, tat tokį aplaidumą nors dalinai galima pateisinti. Gyvulininkystės pastatuose ėdžių niekur nėra. Ką tik iš pievų parvežtas, su sniegais sumišęs, Šienas tiesiai iš vežimo verčiamas prie tvartų į gyvulių jau sumintą sniegą. Čia jį gyvuliai, vienas kitą vaikydami, ėda, o dalį sumina ir sumėšlina. Kolūkio karvės yra vietinės, įvairių spalvų, ilgaplaukės, plokščios ir liesos. Pačios produktyviausios karvės duoda iki šešių litrų pieno per dieną. Mūsų kolūkyje nemažai yra ir tokių karvių, iš kurių primelžiama po 1,5 - 2 litrus pieno. Kodėl tokios karvės laikomos, nemoka paaiškinti nė patys kolūkio vadovai. 201


Gaila „turėti į keletos mėnesių, visas keturias kojas į vieną vietą po savim surėmusius, susitraukusius, pašiurpusius, sniegais aplipusius, ištisai apšerkšnijusius, begalo iškankintus veršelius. Jie dažniausiai žiūri viena akimi, kitos nesimato iš po suledėjusio sniego gurvolio. Nelaimingi veršeliai apsiblausę spokso į žmogų ir tartum klausia: argi nebėra išsigelbėjimo nuo to žudančio šalčio? Vargsta čia žmogus ir dar gyvulius kankina. Nebereikalo Sibiro vardas toks bauginantis.

MOKAUSI TRAKTORISTO SPECIALYBĖS. Į Jastrebovo trijų mėnesių kursus, mokytis traktoristų specialybės, be manęs dar pasiunčiami: Jonikaitis, Šarka ir Juozas Keras. Visi tremtinai. Išvykstame lapkričio 19 - ją. Mūsų menką mantą: po vieną pagalvę, antklodę ir maisto davinį vienai savaitei, sparnuotose rogėse tempia nuvarytas ir tingus kolūkio arklelis. Šiandien 27° c šalčio, beto, pučia stiprus foninis vėjas, todėl su menku savo apdaru einame sparčiau, negu kuinelis spėja temti roges. Aštuoniolikos kilometrų kelią įveikėme per keturias valandas. Jastrebovo gyvenvietė didesnė, negu Plotbiščės. Čia yra apylinkės vykdomasis komitetas, mašinų - traktorių stotis, septynmetė mokykla, felčerinis punktas, pašto skyrius ir dvi nedidelės krautuvėlės. Jastrebovo mašinų - traktorių stotyje mus priėmė direktoriaus pavaduotojas politiniams reikalams Osipokas. Jis įdėmiai ir neskubėdamas mus apžiūrėjo nuo viršugalvio ligi kojų apačių, įvertino ir fiziniu ir politiniu atžvilgiais. Po atidaus ir gana įžūlaus apžiūrėjimo, jis mus nusivedė į direktoriaus kabinetą. Erdvaus kabineto gale, už gana didelio ir masyvaus rašomojo stalo, besėdįs storas, labai nutukusiu ir nudribusiu smakru, žema siaura kakta, tipas. Vėliau paaiškėjo, kad tai ir buvo MTS direktorius Špaginas. Nežiurint nutukimo, jis lankstesnis ir mandagesnis už pavaduotoją, su dirbtina 202


šypsena veide, jis pasiteiravo mūsų, kada kuris gimęs, koks išsilavinimas, ar jau apsipratę su vieta, kodėl aš nestojęs į kolūkį ir tt? Man pasirodė, kad jam žinoma, jog jo MTS apylinkėje trūksta traktoristų, o ar jais bus agronomai, gydytojai, inžinieriai ar valstiečiai, jam vis tiek pat. Statybininko šiuo momentu jam nereikia, o kai reikės, jis pasiims pirmą po ranka papuolusį mažaraštį žmogelį. Inžinieriai čia nebus reikalingi. Teks būti traktoristu. Mus visus keturis vyrus iš Plotbiščės apgyvendino 75 metų senutės Sofijos Ariefjevos nuosavame, vieno kambario, namelyje. MTS už mus Ariefjevai kas mėnesį mokės po penkis rublius /sena valiuta/, o kai reikės, duos arklį malkoms iš miško atsivežti. Mus įpareigojo senutei malkas paruošti. Ariefjeva yra čiuvašė, bet paklausta, kokios ji tautybės, nedvejodama atsakė, kad esanti pravoslavė. Apie žmogaus priklausymą kuriai nors tautybei ji nėra girdėjusi. Rusų šovinizmas pasiekė savo. Tikrasis rusas ištirpo azijatų masėje. Į traktoristų kursus susirinko du rusai, du latviai, trys estai ir 30 lietuvių, ką tik atvežtų iš Lietuvos. Lietuviai tremtiniai yra išblaškyti dešimtyse kolūkių. Vien į šiuos kursus lietuviai susirinko iš dešimties kolūkių. Kas savaitė mus kursų klasėje tikrina speckomendantūros pareigūnai. Tikrinimas apsiriboja vardinio sąrašo perskaitymu ir pokalbiu su kursų vadovu Zviaginu dėl mūsų elgesio. Nė karto jie nepasiteiravo, ar mes turime ką valgyti, kuo apsirengti, ar kuo nors padeda kolūkiai? Mūsų klasę atstoja apleista, erdvi, mechaninių dirbtuvių patalpa, bent pusmetį nevalyta. Pro sientarpių plyšius vėjas neša į vidų sniegą, teršia mūsų užrašų sąsiuvinius. Patalpoje nuolatos kūrenama didelė, apskrita, skarda dengta, krosnis, tačiau asloje sniegas nė nemano tirpti. Sėdime žiemiškai apsnigę, o kadangi mes neturime vailokų, kojas nuolatos turime daužyti vieną į kitą. Dėstoma traktoriai STZ ir CHTZ. Jų teoriniam išmokimui ir prakti203


niam įsisavinimui yra skirta 300 valandų. Beto, dar bus dėstoma žemės ūkio mašinos, šaltkalvystė, agrotechnika ir mašinų naudojimo organizacija. Programa plati ir nelengva. Dėstoma rusų kalba, o mūsiškiai, galima sakyti, jaja tik nusikeikti temoka. Iš mūsiškių aš ir estės, kurios čia gyvena nuo 1949 metų, šiek tiek suprantame rusų kalbą, tačiau estės nė žodžio nemoka lietuviškai. Zviagino prašomas, apsiimu būti pamokų vertėju. Dabar aš atsakau už mokymo įsisavinimą. Gaila vargšų vaikinų. Reikia kad jie išmoktų, nes tai vienintelis kelias bent kiek pagerinti savo likimą. Tat stengiuos, kiek įmanoma jiems padėti. Man vargo priedas didelis, o atlyginimas tiktai moralinis. Kursų vedėjas ir pagrindinis dėstytojas yra vietinis rusas, partinis kombainininkas Zviaginas. Jis yra padorus, apsitrynęs, išgyvenęs ilgo karo baisumus fronte, gerai žino mūsų kančias, todėl nė karto mūsų neskundė komendantams. Už tai mes jį gerbiame ir stengiamės gerai mokytis. Jis vienintelis mūsų nebara, kantriai išklauso ir nuoširdžiai pataria, pamoko. Labiausiai jis pataria galimai greičiau išmokti kalbėti rusiškai. Jo manymu, net namie su namiškiais reikią stengtis kalbėti tik rusiškai. Šiaip ar taip, lietuviškai kalbėti reiksią užmiršti. — Tarp varnų pakliuvus, reikia ir krankti, kaip varnos — patenkintas savo sąmoju paprastai pokalbį taip užbaigia mūsų gerbiamasis mokytojas. Labai mumis pasitikėdamas, kartą jis prasitarė, kad jam žinoma, jog per artimiausius dešimt metų Lietuvoje neliksią nė vieno lietuvio. Jie visi būsią išblaškyti po Sibiro platybes, o Lietuvon partija nusiųsianti rusų, kitokių tautybių žmonių ir taip sumaišysią žmones. Tokia esanti partijos politika, o jis partijos politikoje ne visai beraštis. Iš Stalino ir didžiarusių visko galima tikėtis, tik jis jau visai senas, ar beišgyvens, kol jo planai bus įgyvendinti? 204


SMULKMENOS. Gruodžio penktoji - Stalininės konstitucijos diena. Daug kalbama apie piliečių teises. Mūsų zampolitas Osipokas nė nemirkčiodamas aiškina, kad sovietų Sąjungoje kiekvienas pilietis turi teisę pasirinkti darbą pagal pasiruošimą ir turimą specialybę. Nieko sau, pagalvoju, iš kur jie tokių kvailų žmonių ir ima? Pasiruošiu traktoristu ir galėsiu juo dirbti, o inžinieriaus statybininko specialybė, turbūt, nė nėra specialybė? Pliurpi niekus, pamaniau, tačiau stengiamės laikytis taip, lyg ta sena vėjų pasaka mus dar domintų. Mūsų senutė Sofija šiandieną labai geroje nuotaikoje ir giriasi mums savo vyro, buvusio Peterburgo darbininko, nuopelnais revoliucijai. Ji patenkinta šypsosi ir savo bedantėje burnoje ilgai kramto sausos apdžiuvusios duonos plutgalį. Šiandien, per Stalininės konstitucijos minėjimą, ji buvusi pakviesta, ir sėdėjusi prezidiume, kartu su vietos partiniais vadovais, sekančią dieną, parėję iš užsiėmimų, senutę radome labai nusiminusią ir susirūpinusią. - Ne duok Dieve! - buvo jos pirmasis mums ištartas sakinys. - Vot prišla moja bėda ! Ai, ai, ai ! /Ot, mano nelaimė!/ Pagaliau, šiek tiek nusiraminusi, senelė ėmė mums smulkiai pasakoti, kaip šiandien iš ryto pas ją buvo atėjęs teismo vykdytojas, kad jis surašęs visą jog turtelį, net šiuometinį veršelį ir paskutinę avelę už jau eilę metų nesumokėtus mokesčius, kurių prisikaupę apie 2500 rublių. Iš kur senelė gali paimti pinigų mokesčiams? Vaikų ji neturi, maitinasi iš nuomos, gaunamos už kambarėlį, kuriuo naudojasi mokiniai, arba traktoristai Vienintelė laisvesnė vieta jai pačiai belieka ant krosnis, kur ji dažniausiai ir tupi. Nesumokėjus mokesčių, ją dar kartą teis rajone liaudies teismas. Tai tau ir konstitucijos suteiktosios teisės praktikoje. Tai tau atlyginimas už nuopelnus revoliucijai, už leidimą sėdėti garbės prezidiume per 205


Konstitucijos šventę! Mūsų trys vaikai pradėjo lankyti Plotbiščės pradinę mokyklą. 1944 metais gimęs Vaidotas, kaip ir Lietuvoje, čia mokysis pirmoje klasėje. Blogiau Dariui su Keistučiu. Lietuvoje jie mokėsi šeštoje klasėje, o čia teko pradėti vėl nuo trečiosios. Vaikams teko pergyventi didelę dvasinę traumą. Prieš Kalėdas paspaudė šaltis. Keletą dienų gyvsidabrio stulpelis nusmuko beveik ligi dugno ir rodė -45° C. Tokie šalčiai mums sudarė didelių rūpesčių. Kaikurie mūsiškiai pašalo rankų ir kojų pirštus. Metų gale, MTS direktoriui Špaginui leidus, 20 km. pėstute, 30° C šalčiui spaudžiant, iškeliavau į rajono centrą - Ačinsko miestą, čia, be kitų reikalų, rajono finansų skyriuje reikia pabandyti išsirūpinti įstatymo numatytą pašalpą už penkių mažamečių vaikų auginimą, kurią gaudavome Lietuvoje. Tie pinigėliai kaip oras mums dabar reikalingi. Rajono finansų skyriuje neradau reikiamos tarnautojos, kuri tvarko daugiavaikių motinų reikalus. Pasakė, kad ji kažkur yra išėjusi ir aš turįs palaukti. Ėmiau kantriai laukti ir pralaukiau keturias valandas. Per visą tą laiką skyriaus vedėjas nieko nedirbo, bet tai su viena, tai su kita savo tarnautoja plepėjo ir apkalbinėjo žmones. Daugiavaikių motinų skyriuje, kažkokia, pavargusi ar apsvaigusi, tarnautoja stipriai miegojo pakritusi ant senos, ir nudėvėtos sofos, matyt trofėjinės. Man norint ją pabudinti kosėjimu, moteris knarkė vis stipriau. Pagaliau, po keturių valandų laukimo, man iš kiemo sugrįžus, „atsirado“ man reikalingoji tarnautoja takiau daugiavaikių motinų skyriuje nebemačiau miegančiosios moters. „Atsiradusioji“ tarnautoja buvo dirbtinai mandagi ir pažadėjo reikalą sutvarkyti. Pavargęs nuo laukimo, temstant išėjau atgal į Jastrebovą. Smarkiai pusto. Matomumas menkas, o netrukus ir visai sutemo. Labai sunku atsekti tik vieną kartą praeitą, po miško jaunuolynus, kalnų atšlaitėmis ir 206


daubomis vingiuojantį, šunkelį. Prisieina eiti be kelio, palei telefono stulpų liniją, nes užpustyto šunkelio neįmanoma atsekti. Už septynių valandų, jau po vidurnakčio, pasiekiau Jastrebovą. Vos prižadinau draugus, visi seniai jau miegojo. Naujuosius 1952 metus sutikau Plotbiščėje, kartu su šeima. Žmonai pavykę gauti iš kolūkio vieną pūdą, apie 16 kg. paprastų kvietinių miltų ir šventei turi išsikepusi šviesios duonos. Tai bent gardumėlis! Tai bent šventė! Savo normeles valgome ilgai kramtydami. Mažeji jas suvalgė greičiau. Tenka dalintis, mažinti savąsias. Tremtiniai vieni kitiems linkime, kad nebepasikartotų praėjusiųjų metų nelaimės. Linkėti linkime, bet tikėti tuo, ko linkime, nėra nė mažiausio pagrindo. Mūsų atlyginimas apie 0,5 kg. antrarūšių grūdų už darbo dieną ir tai tik metų gale, vilties geresniam gyvenimui nesuteikia. Ypač nejauku mūsų šeimai su penkiais mažais, nedarbingais vaikais. Nebent padės tai, kad dirbsiu traktoristu? Takiau tai bus metų gale, o kaip maitintis dabar? Tremtinių šeimų atsivežtosios menkos maisto atsargos išsibaigė. Jau lapkričio mėnesyje visos tremtinių šeimos kas rytą organizuotai pradėjo į kolūkio raštinę, prašyti duonai miltų, takiau kolūkio pirmininkas Želudkovas, užsikvempęs ant rašomojo stalo, galvos nepakėlęs ir į atvykusiuosius nė nepasižiūrėjęs, kartoja vis tą patį: - ateikite rytoj, gal ką ir sugalvosim? Sunku ir kolūkiui. Pusė vasarojaus liko laukuose, dalis neblogai užderėjusių bulvių apšalo ir paliko po sniegu. Dėl blogų pašarų ir bestogių tvartų, gyvuliai badauja, peršąla ir masiniai dvęsia. Iš darbingų vyrų visame kolūkyje yra tik keturi traktoristai ir dar keli karo invalidai. Šiaip jau vienos moterys, nes į kariuomenę išeinantieji vaikinai kolūkin nebegrįžta. Darbo jėgą tikimasi papildyti tremtiniais, tačiau ir su jais vienas 207


vargas, nes nors retkarčiais reikia duoti miltų duonai, antraip jie, kaip ir gyvuliai, gali pradėti kristi. Ir krenta. Kerai, Beržonskiai, invalidai Vilimaičiai, Jonikaitienė su vaikais ir kiti nebeturi visai ką valdyti. Anądien Pranas Keras iš pamiškės besinešąs karklų glėbį. Paklaustas, ką su tais karklais jis veiksiąs, paaiškino, kad verdąs kažkokią tirštą arbatą, nuo kurios pasidarą kiek stipresni. Senelis Keras jau nebevaikšto. Mažai jam ką bepadeda ir tirštoji karklų žievių arbata. — Kad nors sklimbelis duonos, gal dar sulaukčiau pavasario? Jei sulauksim pavasario, išsigelbėsim. Jeee... Jau be jumoro, kai buvo įpratęs anksčiau, beviltiškai liūdnai užbaigė vos gyvas genelis Keras. Dar porą savaičių pagyvenęs, visai išsekęs ir išbadėjęs, senelis Keras mirė. Kaip ir iš kur gauti karstą? - Kad nors lentgalių būtų, susikaltume patys – sako Kero sūnūs. Tėvas ne koks gyvulys. Kaip čia dabar be karsto? - susirūpinę klausia jaunieji Kerai patarimo. Kažkuris mūsiškių prisiminė kaimo pakraštyje matęs apleistą pastogę, kaip čia įprasta, dengtą lentomis. Jos jau aptręšusios ir juodos, bet kitos išeities nerandant, gal tiks. Iš tų nelegaliai gautų lentų, vyrai sukalė paiilgą dėžę ir jon įdėjo senelio Kero kūną. Viena tremtinė moteris atnešė porą nedidelių išsaugotų žvakučių, kurias pastatė mirusiojo galvūgalyje ir trumpam jas uždegė. Likusius galiukus uždegs išlydint į kapines. Gyveno Kerai pas rusų šeimą. Šeši suaugę žmonės turėjo apie 10,5,h ploto kambarėlį, todėl apie mirusiojo lankymą ir budėjimą negali būti ir kalbos. Ten vos dėžė su kūnu išsitenka. Rytmetyje visi tremtiniai susirinkome palydėti. Visų mūsų akys ašarotos ne vien iš gailesčio kaimynui, bet ir iš siaubo,kad ir mūsų tas pats 208


laukia, iš pagiežos ir skaudaus pykčio slibinui Stalinui, jo žiauriosios politikos vykdytojams. Roges su karstu tempia vos bepasivelkantis arkliapalaikis, visi kiti einame pėsti vorele, viens paskui kitą, per gilų sniegą prasimindami taką. Priekyje vyrai neša iš žalių berželių sukaltą kryžių. Begaliniai apleistos ir krūmais apaugusios kapinės yra aukštame kalne. Mediniai kryželiai stovi, kol papuvę nuvirsta. Kerą palaidojome kapinių viduryje, negiliai jau įšalusioje žemėje iškirstoje duobėje ir apkrovėme sušalusios žemės luitais. Parymoję, kol sušalome, nusilenkėme nelaimingajam ir , kiekvienas savo nelinksmų minčių kamuojamas, nuėjome. Prieš naujuosius metus buvę pripjautos pora jau nebepasikeitančių, ar jau padvėsusių senų karvių. Jų mėsos pasiūlė ir tremtiniams. Kartu su kitais, prie tos „šviežynos“ buvusi nuėjusi ir žmona. Tai buvo ne mėsa su kaulais o tik vieni pamėlę, išdžiūvėję, senų karvių šonkauliai vėliau pasakojo tremtiniai. Jau geriau karklus graužti, negu tokią dvėselėną valgyti. Taip tos „mėsos“ niekas ir nepaėmęs. Sekantį rytą, kaip jau įprasta, tremtiniai visu būriu toliau vaikšto į kolūkio kontorą, prašydami miltų duonai. Retkarčiais jiems pavyksta po kelis kilogramus jų gauti. Taip ir tęsiasi gyvenimas ant gyvybės ribos. Sklinda gandai, kad labai esanti įtemta tarptautinė padėtis. Mūsų žampolitas, savo paskaitoje apie tarptautinę padėtį, įtikinėja mus, kad karas esąs neišvengiamas. Šį kartą karą provokuoją amerikonai, todėl reiksią juos pamokyti. Jis stebisi, kad mes laikomės pasyviai ir nė vienas iš mūsų neišstojo kalbėti prieš amerikonus. Sausio 14 - ją stačiatikiai švenčia Naujuosius metus. Su jais nesidrovi švęsti ir vietiniai partiniai darbuotojai. Klausiame savo mokytoja, kodėl partiniai nepaiso savojo mokslo, marksizmo - leninizme mokymo? - Kada yra degtinės, tada rusui ir šventė - nelabai vykusiai mums pa209


aiškino mūsų mokytojas Zviaginas. Sausio 15 - ja Jastrebove vyksta liaudies teismo posėdis. Teisiasi keturi traktoristai už atsisakymą eiti remontuoti traktorius. Teigiamųjų tarpe yra vienas lietuvis - Bagdonas. Teisiamieji aiškino teismui, kad už remonto darbus beveik nieko nemoka ir gautojo atlyginimo nepakanka vieno žmogaus pragyvenimui, o apie šeimos, vaikų, išmaitinimą nėra ko nė kalbėti. Per mėnesį jie teuždirbę po 35 45 rublius /senaisiais pinigais/. Teisinimasis nebuvo priimtas dėmesin. Traktoristams buvo griežtai įsakyta nuo sekančios dienos eiti į darbą, o nepaklausius, būsią baudžiami kalėjimu.

TAIP GYDĖ MŪSŲ SENELĘ. Mūsų senelė Sofija pėsčiomis grįždama iš Ačinsko atsišaldė ir dabar turi temperatūros, negaluoja. Jastrebove gyvena tremtinys gydytojas Vladas Šarkus. Patariame jai nueiti pas jį, tačiau ji nepaklauso, nes gydytojais nepasitiki. Sekantį rytmetį pas mus atėjo nepažįstama pagyvenusi moteris, iš statinaitės pasisėmė puslltrinį indelį vandens, paprašė mūsų senelę nulipti nuo krosnies ir vienplaukei atsistoti prieš ją. Po to „daktarka“ pasilenkusi prie indelio ėmė pašnibždom kažką kalbėti. Pakalbėjusi kokias dvi minutes, iš indelio įsigėrė pilną burną užkalbėtojo vandens ir staiga stipriai purškė juo senelei į akis. Senelė krūptelėjo, tačiau liko stovėti. Svetimoji moteris, kurią mūsų senelė vadino „daktarka“, šią gydymo procedūrą pakartojo dar du kartus. Po to „daktarka“ senelei liepė vėl lipti ant krosnies, šiltai susiklostyti ir pagulėti, o liga, kaip atėjusi, taip ir išeisianti. Senelė visa šlapia ir varvanti šiaip taip užsirioglino ant krosnies, o „daktarka“, gavusi keletą rublių, netrukus išėjo. Žinoma, šis primityvus „gydymas“ senelei nepadėjo ir teko eiti pas gydytoją V. Šarkų vaistų, kuriuos pradėjus vartoti, senelė pasveiko. 210


REVOLIUCIJA AZIJATIŠKAI. Kai senelė pasveiko, ji mums buvo geresnė ir atviresnė, dažnai mums pasakojo įvairių atsitikimų. Čulymo upės kairiajame krante, už apie 10 km. nuo Plotbiščės kaimo į rytus, yra Didžiojo Seriožio kaimas. Kaip visur, taip ir šiose apylinkėse, 1921 metais vykusi arši klasių kova. Buvusi begalinė suirutė, siautęs badas. Šio nuošalaus kaimo gyventojai, įvairių besikeičiančių valdžių plėšiami, taip buvę nualinti, kad sugrįžus tarybinei valdžiai, nebegalėję įvykdyti prievolinių užduočių. Valdžia tai palaikiusi sabotažu ir pasipriešinimu. Vieną ankstų 1921 -jų metų rudens rytmetį, kad įbaugintų ir kitų apylinkių gyventojus, Seriožio kaimą apsupusi raudonųjų kariuomenė ir įvykdžiusi žiauriausias žudynes. Visi suaugę kaimo gyventojai: seniai, vyrai ir moterys, buvę sušaudyti arba subadyti durtuvais. Gyvus palikę tik vaikus, kuriuos čekistai paėmę į specialias vaikų prieglaudas, o jose buvę rengiami čekistų pamainai. Mūsų senelė tuomet gyvenusi Ačinsko mieste ir buvusi nuėjusi pasižiūrėti tų kankinių laidotuvių, kurios atrodžiusios labai klaikiai. Jau sustingę nužudytųjų kūnai buvę atvežti į senąją Ačinsko miesto turgavietę ir čia dvėm ilgomis eilėmis suguldyti išbuvę apie savaitę laiko. Toliau mūsų Sofija taip kalbėjo: - Daugumos lavonų akys atviros, kai kurių nuo baisaus išgąsčio išlipusios iš akiduobių. Viena moteris laikė prieš save ištiestas rankas ir lyg maldaujančiai žvelgė kiek aukščiau jų. Į jos vidurius durtuvu buvo suvaryta dalis bliuskutės ir baltiniai. Ji tokioje pozoje sustingusi tuo momentu, kai iš jos buvęs išveržtas tebežindomas kūdikis. Kita moteris gulėjo ant šono. Priešais, kaktos aukštyje, ji laikė žegrojimuisi paruoštus dešiniosios rankos tris pirštus ir ramiai atviromis akimis tebežvelgė į savo budelius. Ši moteris buvo suvarstyta nagano kulipkų ir smeigta durtuvu sustingo besižegnodama. Toliau, šalia nušauto pagyvenusio valstiečio, guli 211


kirviu suskaldyta galva, čekisto rūbais apsirengusio, jauno vyriškio lavonas. Jaunasis vaikinas buvęs čekistas ir komjaunuolis, dalyvavęs baudžiamojoje ekspedicijoje. Kai jaunuolis su čekistais įsiveržė į savo tėvų namus, tai senas tėvas dar suspėjo kirviu suskaldyti savo nelaimingajam sūnui galvą. Ten pat buvęs nušautas ir jaunojo čekisto tėvas. Jie buvę paguldyti šalia vienas kito. Daugiau negu šimto žuvusiųjų žmonių kūnai palaidoti b u v u s i o j e turgavietėje, didelėje bendroje duobėje. Dabar toje vietoje yra Ačinsko miesto sodas, o ant nužudytųjų kapo vėliau pastatytas akmeninis paminklas Leninui. Jis savo ištiesta ranka rodo į namus, kuriuose yra Ačinsko MGB ir čekos skyriai. Lyg norėdamas pabrėžti, kad žudymo nuopelnai priklauso ne jam vienam, bet ir jo sukurtoms prievartos įstaigoms.

BALTIJOS PRIEPUOLIS. Sausio 31 - ją dieną į Plotbiščės miškų ūkio gyvenvietę atvyko speckomendantūros karininkas tikrinti lietuvių tremtinių. Kartu jis atsivedė ir fotografą. Betikrindamas tremtinius, karininkas labai įsiutęs ir ėmęs lietuvius gąsdinti nauju išvedimu į tolimąją šiaurę. Bjauriausiai keikęsis. Paskui atsivežtajam fotografui įsakęs lietuvius nufotografuoti kartu, vienoje grupėje. Fotografas tai daryti atsisakęs ir lietuvius fotografavęs, įprasta tvarka, po vieną. Tada komendantas visai įdūkęs ir ėmęs fotografą bjauriausiai keikti. Fotografavimą baigus ir lietuviams išsivaikščiojus, komendantas išėjęs laukan ir ilgai negrįžęs. Pradėję temti. Nesulaukiant komendanto, fotografas išėjęs jo ieškoti. Netrukus lauke pasigirdęs šūvis. Kontoroje dirbęs buhalteris išbėgęs laukan ir pamatęs su pistoletu rankoje karininką, o šalia, sniege gulėjo nušautas fotografas. Karininkas buhalterį įginęs kontoron ir pagrasinęs jį nušauti, tačiau šis iš kontoros pabėgęs per langą, o karininkas, nespėjęs nušauti buhalterio, ėmęs šaudyti tuščioje kontoroje. 212


Po to, sunaikinęs dalį turėtųjų dokumentų, išėjęs Plotbiščės kaimelio pusėn. Girdėjusieji pasakojo, kad eidamas šaukęs iššaudysiąs visus Plotbiščės kaimo tremtinius lietuvius. To drąsaus „plano“ jam nebepavyko įgyvendinti, nes pakeliui į Plotbiščę jį sučiupo ir nuginklavo miškų ūkio tarnautojai. Koks šio Nazarove speckomendanto tolimesnis likimas, nežinoma.

TEBETIKIMA BURTAIS. 1. Parduodant pieną į jį reikia įmesti truputį druskos, tada pieno pirkėjas jokiais burtais ir žavėjimais negalės pakenkti pieną parkavusiojo karvei. Plotbiščėje tai praktikuoja visi kolūkiečiai be išimčių, jų tarpe ir mūsų kaimynai Medvėdjevai, Plaščė ir kiti. 2. Mūsų kaimynė Medvėdjeva pasakojo mačiusi moterį kerėtoją, kuri, pasiėmusi arklių apynasrį, vaikščiojusi ganykloje tarp besiganančių karvių ir juo, lyg ką gaudydama, įvairiomis kryptimis mojavusi. Vakare iš ganyklos parvarytosios karvės visiškai nebedavusios pieno. Medvėdjeva supratusi, kad tai ganykloje matytosios moters darbas, todėl, pasiėmusi kaimyną liudininku ir nuėjusi pas tą įtariamąją moterį. Ten sienyje prieangyje beesą pakabinti matytieji apynasriai, o iš jų į apačioje padėtą kibirą tekėjęs pienas. Taip buvusi išaiškinta kaimo kerėtoja. 3. Mūsų šeimininkė Sofija Ariefjeva pasakojo pažinojusi moterį, kurios kiemo stulpe, prie vartų į gatvę, buvusi įstatyta tūlė, užkišama vagelių /kamščiu/. Kada tai moteriškei prisireikdavo pieno, ji atkimšdavo vagelį ir pieno kiek reikiant prisileidusi į apačioje pastatytą kibirą. Prieš vėl užkišdama vagelių tulies skylutę, moteris kažką kalbėdavusi ir tris kartus su koja ties vagelių pabrūžuodavusi žemę. Kartą į tos moteriškės kiemą užsukęs pro šalį ėjęs kareivis ir pastebėjęs, kaip moteriškė baigusi prisileisti kibirą pieno, jį nusinešė į kambarį. Kareivis labai užsinorėjęs šviesaus pieno, tat sumanęs slapta jo prisileisti į savo kareivišką indelį. Moteriškei nematant, kareivis pasistatęs savo inde213


lį, atitraukęs vagelį ir pienas ėmęs tekėti. Prisileidęs savo indelį pieno, kareivis vėl vagelių užkimšęs tulies skylutę, tačiau pienas nesustojęs tekėti ir vis tekąs toliau. Tuo tarpu aplinkui besiganančios karvės ėmusios baubti ir bėgti namo, o iš jų spenių pradėjęs tekėti kraujas. Tuo pat metu kraujas pradėjęs tekėti ir iš stulpe įstatytosios tulies. Matyt, karvės pieno jau nebeturėjusios, o kažkokia jėga jas vis dar melžusi. Netrukus tai pastebėjusi moteriškė, smarkiai išbarusi kareivį, kažką prie stulpo pašniždom pakalbėjusi, žemiau tulies tris kartus koja pabrūžinusi žemę ir kraujas iš tulies nustojęs tekėti. Karvės ganyklose tuojaus nusiraminusios. 4. Mūsų šeimininkės Sofijos Ariefjevos pažįstamas kaimynas neperseniausiai Čeriomuškos kaime pirko gerą pieningą karvę. Bandymo metu, stebint kaimynui, iš perkamos karvės primelžę penkis litrus pieno. Kaimynas aplinkiniams pažįstamiems gyręsis nusipirkęs labai gerą ir pieningą karvę. Sekančią dieną, pasiėmęs didesnį kibirą, kaimynas pradėjęs karvę melžt, tačiau nė lašo neišmelžęs. Karvė gerai ėdanti, o pieno neduodanti ir sekančiomis dienomis. Tada kaimynas supratęs, kad pardavėjas karvę bus pakerėjęs. Jis supykęs, nuėjęs į Čeriomuškos kaimą pas buvusįjį karvės savininką ir pareikalavęs karvei nuimti užkerėjimą, tačiau šis pasakęs: „Aš pardaviau tik karvę, o pienelis ir man pačiam reikalingas“. Taip kaimynas ir likęs be pieno, o karvę gavęs parduoti mėsos kombinatui papjauti. 5. Jastrebove, gretimo namo savininkų suaugęs sūnus yra labai nesveikas ir negali dirbti bet kokio sunkesnio darbo, anksčiau jis buvęs sveikas. Buvę taip. Tie kaimynai turėję įprotį vogti malkas, kurias nešdavęs sūnus. Vogdavę iš įvairių kiemų. Kartą pasitaikę malkų paimti iš vienos moteriškės, kuri mokėjusi žavėti. Kai moteriškė pasigedo malkų, ji žinojo, 214


kas jas vogė. Sekančią dieną moteriškė pas kaimynus atradusi savo pavogtąsias malkas ir jas vogusiam kaimynų sūnui pasakiusi: „Greitai tu ne tik svetimų malkų nebeneši, bet ir sau jų nebepasigaminsi“. Nuo to laiko kaimynų sūnus ėmęs nykti ir tapęs netinkamu sunkesniam darbui. Suprantama, tie „įvykiai“ ir „atsitikimai“ nėra paremti tikrais faktais, tačiau vietiniai žmonės, pasakodami „atsitikimą“, juo tiki, kaip iš tikrųjų vykusiu faktu. Neretai vietiniai, žmonės, pasakodami „atsitikimą“, nurodo kaimynus, kurie tai „matę“, arba patyrę“. Taip „šviečiamas“ jaunimas auga pusėtinai padorus, vengia nusikaltimų, nes kerėtojų bijo labiau, negu milicijos. Aplinkiniuose kaimuose labai mažai vagysčių.

TYČIOJAMASI IR IŠ MIRUSIOJO. Vasario pradžioje sužinojome, kad Lietuvoje vėl vyko žmonių vežimas. Iš tikrųjų, galbūt maža kas ten beliks? Vėl išvežta pažįstamų ir giminių. Spaudžia neįprasti šalčiai. Kai šalčio daugiau, negu -40 C, nebetraukia kaminai, o garai ir dūmai nebekyla aukštyn, bet sklaidosi pažeme. Kyla kažkokio šarminio kvapo drumzlinas rūkas. Matomumas sumažėja iki keliolikos metrų. Vasario šešioliktąją Plotbiščės kaimo kapinėse palaidojome vieną lietuvę moterį iš Miškų ūkio kaimelio. Nuostabus datos sutapimas! Vasario šešioliktąją prisimindavome kaip laisvės simbolį. Nuo šios datos skaičiuodavome Lietuvos nepriklausomo gyvenimo metus. Dabar ji mums tokia skausminga, pareikalavusi iš mūsų skurdžių jau ne pirmosios aukos. Kad nors šiuo skaudžiu mums atveju iš mūsų nebūtų tyčiojamasi. Ale, kur tau. Lavono nuvežimui į kapines buvo duotas jokiam darbui nebetinkamas, visai nuvarytas, viena akim, neremiantis kairiąją priekine koja, dėl 215


senumo visai išbalęs arklys. Toks ciniškas pasityčiojimas, lietuvių tremtinių būtį padarė dar labiau tragišką. Daug vargo turėjome, kol mirusiosios kūną ir arklį, per labai gilų sniegą, nuvilkome į gana toli esančias, Plotbiščės kaime, begalo, apleistas, kapines. Ant kapo pastatome paprastą medinį, baltą, nedažytą kryželį ir parymoję, nuėjom. Kas beprisimins šią lietuvę moterį, nebent tik vienintelis jos sūnus, kuris sukniubęs į sniege pusnį, dabar pasikukčiodamas verkia.

NIEKO NAUJO. Vasario devynioliktąją mūsų kolūkio valdybos rinkimai. Dalyvauja Jastrebovo MTS direktorius Špaginas. Manėme, kad atsižvelgs į mūsų ir kitų vietinių kolūkiečių skundus ir rinks kitą pirmininką, tačiau apsirikome. Pirmininku vėl „išrinko“ begalinį melagį, alkoholiką ir apsileidėlį Želudkovą. Dar dvejus metus teks beviltiškai vargti be duonos. Želudkovas „kombinuoja“ kiekviename žingsnyje ir žinomas dideliu nesąžiningumu. Kai tremtinė Beržonskienė, visai nebeturėdama kuo maitinti savo mažų vaikų, kartu su Šarkaite į Ačinsko turgų nusinešė parduoti paskutines dar turimas pagalves, Želudkovas iš jų pareikalavo šimto rublių išgėrimui. Šiandieną mūsų lūšnelėje šventė. Iš Ačinsko parsinešiau siuntinį, kurį atsiuntė, žmonos tėveliai, Šiek tiek maisto įdėję ir buvę kaimynai. Tačiau yra kaimynų, kurie, atlikdami diplomatinę pareigą, kartais atsiunčia laišką, bet neparašo, kas siunčia ir nepasirašo. Tai dėl atsargumo ir baimės. Jų laiškų turinys dažniausiai skurdus: esame sveiki ir sotūs. Gyvename po seno“. Tiesa, su tremtiniais buvo vengiama susirašinėti, bijant pakliūti į juoduosius sąrašus. Visi buvo įbauginti. Niekas nebuvo tikras dėl darbo, dėl buto, dėl patekimo į lagerį bei Sibirą. Žmogus neturėjo jokių teisių. Kles216


tėjo melas, patyčios, gąsdinimai ir prievarta. Net saugumo užverbuotieji, pasižadėję su juo bendradarbiauti, jautė pastovią baimę, nes ir juos sekė kiti saugumo agentai, užverbuotieji jų bendradarbiai, kaimynai. Nors nedaug, bet tokių savo „akių ir ausų“ saugumas turėjo ir tremtinių tarpe. Ačinske žinojom du tokius saugumo agentus iš tremtinių tarpo. Vienas jų pats apie tai mus įspėjo. Tenka stebėtis, kad šiame tyronijos narve atsirasdavo didelės drąsos žmonių, rizikavusių patekti kvailiausių stalinistų nemalonėn. Tuo metu, ryzikuodami dideliais nemalonumais, savo buvusiems bendradarbiams ištremtiems į Sibirą, daug padėjo kaikurių įstaigų vadovai. Jų tarpe buvo Kretingos miškų ūkio direktorius Gliožeris, Lietuvos Istorijos instituto archeologijos skyriaus vadovas Pranas Kulikauskas ir eilė kitų. Jų savalaikis atsiskaitymas už anksčiau atliktą darbą, nuo neišvengiamos bado mirties išgelbėjo ne vieną tremtinio šeimą. Ačinsko pašte lietuvių buvo daug daugiau, negu vietinių ir šiandieną čia vyrauja lietuvių kalba. Prie manęs priėjo šalčių nudegintu veidu pilietis ir prakalbo lietuviškai. Jis pasakoja, kad jau dveji metai, kaip jis nėra girdėjęs lietuviškos kalbos. Esąs ukmergiškis. Keletą metų išvargęs įvairiuose lageriuose, o dabartiniu metu dirbąs Ačinsko ligoninės pagalbiniame ūkyje. Jo žmona ir vaikai gyveną tremtyje, kažkur šiaurėje. Šeimai sueiti krūvon neleidžiama. Dabar visas Sibiras ištisai pribarstytas lietuvių. Vasario 23 -ją dieną laikome traktoristų egzaminus. Išlaikiau penketais, sekančią dieną, nežiūrint, kad tai sekmadienis, pradedame remontuoti traktorius MTS dirbtuvėse. Pirmuoju darbu man teko po apvirinimo užbaigti keletą sankabos ir greičių dėžės velenų. Per dvyliką valandų įvykdžiau 22 - jų valandų darbo normą. Būtų gerai, jei visą laiką būtų darbe, o to kaip tik ir trūksta. Kažkurie jaunieji traktoristai per tris dienas uždirbo po 5 - 6 rublius. Matyt, pamatę, kad gerai uždirbu, netrukus paskyrė mane dirbti prie 217


gręžimo staklių, prie kurių beveik nebuvo kas dirbti. Taip ir vaikštai iš vieno kampe į kitą, ieškodamas, bene kam prisireiks ką pragręžti, o n a muose gausi šeimą laukia duonos. Ir senieji traktoristai labai nedaug teuždirba. Pavyzdžiui, senas traktoristas Šmergūnas iš Plotbiščės, traktoristų brigados brigadininkas, dirba prie motorų remonto, o per mėnesį uždirbo nepilnai du šimtus rublių. — Mamyte, ką turėjome pasiėmusios iš namų, suvalgėme kelionėje į Sibirą. Mamytėle, greičiau siųsk ką nors, nes visai nebeturime ką valgyti — rašo Jonikaitienei jos vyriausioji 16 - metė duktė iš Krasnojarsko, kur ji, kartu su trimis mažesniais broliukais ir sesutėmis, pateko po 1952 metų, vasario mėnesyje pakartoto žmonių vedimo. Dukrą įdarbinę Krasnojarsko aerodromo statyboje, tačiau dar nežino, kada ir kokį atlyginimą gaus. Dabar jie visi keturi vaikai neturi ką valgyti ir badauja. Jonikaitienė pėsčia, dvėm pagalvėm nešina, skubiai išsiruošė į Ačinsko turgavietę. Pusvelčiui išmetusi taip sau reikalingą patalynę, čia pat paštu pasiunčia badaujantiems vaikams šimtą rublių, o pati, su prisipirktos duonos maišeliu ant kupros, vėl pėsčia, nežinomais užpustytais šunkeliais, daugiau laikydamasi telefono stulpų linijos, negu nematomo keliuko, per dvi paras nuėjo 40 km. ir mirtinai nusilpusi pasiekė savo nemielą tremties gūštą Plotbiščėje kur jos pasiilgusios laukė dar dvi mažametės dukros. Gerai, kad jos vyresnysis sūnus jau išsimokė traktoristo specialybės ir dabar dirba Jastrebovo MTS dirbtuvėse, todėl šiaip taip save išsilaiko. Verkdama Jonikaitienė prašė komendantą, kad jai leistų išvaduoti pas savo mažus vaikus į Krasnojaraką, arba, kad jog vaikams leistų atvykti pas savo motiną į Plotbiščę. Tačiau komendantas jos maldavimų nė klausyti, nesiklausė ir šeimai susijungti neleido. Jonikaitienės šeimoje buvę devyni vaikai. Du patys mažiausieji buvę prisiglaudę pas įvairius žmones, tat ir po šio vežimo palikę Lietuvoje. Dabartinė mūsų kaimynė, gyvenanti kartu su vyru ir dvėm ma218


žais vaikais, jauna tremtinė, išsigandusi atbėgo pas mano žmoną teirautis patarime, ką daryti, nes atėjus laikui, nebeturėjusi mėnesinių. Žmonai patarus ramiai laukti ir nedaryti kvailybių, kaimynė springsta ašaromis ir, jei paaiškės, kad ji pastojusi, ketina nusižudyti. — Abu dirbdami badaujame, o kas mūsų lauktų tada, kai aš nė negalėčiau dirbti? - nusiminusi klausia kaimynė.

NAMIE. Aš tebedirbu šaltkalviu Jastrebovo MTS dirbtuvėse. Apie atlyginimą nieko negirdėti. Žmona Bronė su gausia mažąja šeimyna vargsta namie ir beveik kas antrą dieną, su kitais lietuviais tremtiniais, eina pas kolūkio pirmininką Želudkovą prašyti miltų duonai, tačiau tai, dažniausia, bevaisės pastangos: Želudkovas arba kur išeina ir nebegrįžta, arba įsikvempia į savo rašomąjį stalą ir ištisomis valandomis galvos nepakelia, tyli, lyg burnoje vandenį laikytų. Mėgstamiausias jo posakis yra: „ateikite rytoj, bene ką nors sugalvosime“. Mūsų kolūkio pirmininkas turi vieną teigiamą ypatybę, būtent: jis yra labai kantrus, tremtinių nebara ir nekeikia, kaip tai gėrėdamiesi akiplėšiškai daro kiti kolūkio pareigūnai. Ką jam ir bedaryti. Sėklą pavasariui šiaip taip susitaisė Po prievolių atidavimo valstybei, antrarūšių duoninių grūdų bėra likę tik keletas tonų, o duonos norinčių yra labai daug. Duonos ir pašarų būtų pilnai užtekę jei būtų pavykę nuimti visą gerai. užderėjusį javų derlių. Vien mūsų nedideliame kolūkyje nenuimtų javų laukuose liko netoli dvėjų šimtų ha. Tai čia ne tik mūsų, bet ir visuose kituose rajono kolūkiuose kartojasi, kas metai. Pavasarį, paprastai, sniego prie žemės prispaustus javų šiaudus kas nors tyčia, arba netyčia, padega, tada užsiplieskia bekraštė liepsnų jūra, kuri ir Neronui būtų sukėlusi įkvėpimą aprašyti „didingą“ šio viso krašto begalinį ūkinio aplaidume vaizdą. 219


Kolūkyje išbadėję ne vien žmonės, bet ir gyvuliai, kurių, galima sakyti, vietiniai gyventojai nemyli, neprižiūri ir labai menkai tešeria. Kolūkiečiai neturi sandarių tvartų. Jų gyvuliai laikomi šaltuose, vėjų prapučiamuose, dažniausiai, lengvo tipo pastogėse ir kada nori išeina pasivaikščioti į kaimo gatvę. Apšarmojusios ir pašiurpusios ilgaplaukės vietinės karvelės vaikšto plačiomis kaimo gatvėmis, lyg prašydamos pagalbos, prieina ir dairosi į namų langus, o užuojautos nesulaukusios, rankioja kelvietėje nubirusius šieno šapelius. Žiemovidžiu kiaulių gatvėje mažiau bematyti, užtat padaugėjo šunų. Atskirai stovinčių išviečių nėra. Dieną visi vietiniai gyventojai gamtiniams reikalams naudojasi gyvulių pastoge, o sutemus savo gamtinius reikalus tvarkosi bet kur darže. Nespėja žmogus susitvarkyti, kai jį apstoja keliolika svetimų šunų - laikų ir keletas deglųjų. Nebandyk tada jų paginti, gali drabužius sudraskyti. Taip tie gyvulėliai yra išbadėję ir laukia savo dalies. Mūsų mažieji keturmečiai vaikai, Žibutė ir Aiškūnas, tikrosios padėties nelabai dar supranta. Kai žmona aną kartą juokais pasakė vaikams, kad važiuosim namo, tai Žibutė iš karto lyg žarija, užsiplieskė raudoniu ir kad sušuks: ar jau?!.. Mamyte, ar jau namo važiuosim ? Jos širdutė ėmė taip smarkiai plakti, kad net ėmė trūkti oro. Po to jį ėmė skubiai tvardytis savo drabužėlius ir ėmė prašytis aprengdama. Labai sunku buvo ją sugrąžinti į pirmykštę būseną. Pagaliau, supratusi, kad mama tik pajuokavo, Žibutė priėjo prie lango, užsirioglino ant keletos kartelių, mūsų vadinamojo suolo, ant palangės delnu pasirėmė veiduką ir ilgai, ilgai žiūrėjo į tolumoje, sunkiai permatomame rūke, skendinčių kalnų viršūnes. Aiškūnas vienmetis su Žibute, tačiau jau nuo gimimo kiek silpnesnis, todėl Kretingoje daugiausia pienu maitinosi. Dabar vaikas pieno tiek yra išsiilgęs, kad jis nebeišeina iš galvos. Kai tik kuris sėdamės laiško į namus rašyti, tuojaus prisigretina Aiškūnas ir primygtinai prašo paprašyti sene220


lės, kad prisiųstų pienuko. Septynmetis Vaidotas į Sibirą važiavo linksmas, nes jam labai patinka važiuoti mašina ir traukiniu. Dabar jis laikėsi rimtai ir gerai mokėsi Plotbiščės pradinės mokyklos pirmojoje klasėje. Kretingoje šeštoje klasėje mokęsis Darius dabar mokosi Plotbiščės pradinės mokyklos trečioje klasėje, o metais jaunesnis sūnus Keistutis padeda žmonai tvarkytis po namus. Trukdosi vaikams mokslas. Jų jaunystės metai eina niekais. Mūsų apylinkės vykdomasis komitetas yra už dešimties kilometrų, Naujosios Iljinkos kaime. Nuėjus ten žmonai kažkokio pažymėjimo, apylinkės pirmininkas ėmęs įkalbinėti statytis namą Plotbiščėje. Traktorininkui tai nesunku būsią tai padaryti, o tada gyventi būsią daug geriau. Tai, galbūt, ir neblogas patarimas, tačiau juk mes esame lekiantys paukščiai, Vakarų krašto augalai, todėl ne mums šiame krašte prigyti. Mes niekuo nebetikime. Čia gyvendami mes neturime rytdienos. Taigi kas mums tas sėslumas? Taigi, namo nesistatysime, jeigu ir pajėgtume. Pagaliau vykdomojo komiteto pirmininkas iš žmonos pareikalavus 20 rublių, neva kažkokiems mokesčiams, kurių nesumokėjus, negalįs rašyti pažymėjimo. „Mokesčius“ nenorom tekę susimokėti, nors mes ne kolūkiečiai, labai sunkiai gyvename pirmuosius mėnesius ir jokio atlyginimo iš niekur dar nesame gavę. Už sumokėtus „mokesčius“ pirmininkas kvito neišrašė. O, kam pasiskųsi?

DARBE MTS dirbtuvėse labai šalta. Visur traukia skersvėjai. Grindys. Grindys pagengtos nuo tepalų juodu suledėjusiu sniegu. Remontininkai išsitepę, blizgančiai juodi, nuo jų vatinkų ir kelnių varva senas, juodas, atidirbtas tepalas. Įrankiai tiek storai apteršti alyvuotu purvu, kad jų dėl slydumo 221


rankose nebegalima nulaikyti. Dirbtuvėse yra vedėjas ir keletas mechanikų, tačiau, kas čia vadovauja, ne visai .aišku. Dauguma traktoristų, ne tik mūsiškių naujokų, bet ir senųjų, vaikšto be darbo. Kam nors prisireikėjo detalę nuvalyti,:eik tu, naujoke! Prisireikė motorą į traktoriaus rėmus įkelti — eikite visi naujokėliai! Ir einame visi. Sunkius traktorių motorus keliame rankomis. Po remonto padedam juos užvesti. Tempiame į dirbtuves remontui, o po remonto iš dirbtuvių -didžiulius javų kombainus. Nėra jokios mechanizacijos. Viską atliekame rankomis, rusui komanduojant: -Raz, dva, vzialy!... Už visus tokius pagalbinius darbus nieko negauname, nes jie jau prirašyti seniesiems remonto darbininkams. Jei kuris mūsiškių nenoriai į tokį kolektyvinį darbą eina, pranešama direktoriui, o šis grasina teismu ir kalėjimu, žinoma, ne juokais. Mūsų dirbtuvėse dirba eilė traktoristų, kurie jau yra buvę atiduoti teismui ir nubausti dirbti po pusę metų tose pat dirbtuvėse, išskaitant 25 % atlyginimo. Dar kartą nepaklausius, sodinama į kalėjimą, tačiau tada darbininkas gali nebegrįžti į senąją darbovietę. Atsiranda žmonių, kurie, norėdami darbovietę keisti , susikombinuoja sau kalėjime bausmę. Mūsų tremtinių tai neliečia.

SUDIEV, PLOTBIŠČE. Matydamas, kad iš savo uždarbio kolūkyje savo gausios šeimos neišmaitinsiu, jau kovo mėnesio pradžioje parašiau laiškus Ačinsko rajono vykdomojo komiteto pirmininkui, ir į Maskvą: SSSR, Ministrų Tarybos pirmininkui, prašydamas darbo pagal specialybę. Į savo laiškus atsakymo negavau, bet kovo aštuonioliktai buvau iškviestas į Ačinsko rajono vykdomąjį komitetą, iš kur mane pasiuntė pas VKP/b/ Ačinsko rajono pirmąjį sekretorių Obėdniną. Ten paaiškėjo, kad sekretorius sugalvojęs 222


naujo pavyzdžio apšildomą grūdų džiovyklą, tačiau neturįs, kas galėtų paruošti apskaičiavimus ir brėžinius. Jis pasiūlė man 800 rublių atlyginimą mėnesiui ir pažadėjo šeimą perkelti iš Plotbiščės į miestą, jei padėsiu jam paruošti jo „išradimo“ projektą. Suprantama, mielai sutikau. Netikėtas išsigelbėjimas! Tą pat dieną sekretoriaus kabinete susipažinau su uždaviniu ir vykstu namo pasiruošti skubiam išvykimui į miestą. Kovo mėnesio 25 - tą dieną, į iš miesto mums prisiųstas dvejas roges skubiai susimetę gavo daiktapalaikius, linksmi apleidome tą „ašarų pakalnę“ - Plotbiščę. Kiek mažai tereikia žmogui, kad jis galėtų būti linksmas! Plotbiščėje ir miškų ūkio gyvenvietėje liko apie šimtas lietuvių. Jie, lyg sielos skaistykloje, liko iškeltomis rankomis belaukią išgelbėjimo iš vergijos ir bado. Į Ačinską atvykome brėkštant. Svajonė virto tikrove. Mieste, Urickio gatvės 23 nr kieme gavome seniai kolūkiečio apleistą, gyvenimui nebetinkamą, visai į žemę susmegusį, atskirą, mažą, vieno kambario avarinį nameliūkštį. Pradžiai geresnio bute nė nesitikėjome. Mūsų butelį sudaro 12 m2 kambarys, kampe yra iš molio krauta plytelė su krosnele, labai aprūkusios ir suodinos. Medinių grindų belikę tik pėdsakai, be to, jos apie 0,5 m. žemiau išorinio žemės paviršiaus. Kambario pasieniais daug žiurkių urvų, langų palangės prie pat grindų, visai išpuvusios... Tačiau visa tai tik nereikšmingos smulkmenos. Kieme kultūrinio sluoksnio storis siekia 1,5 m. ir siekia trobelės langų rėmus. Yra begalinė daugybė blakių ir žiurkių, bet kur čia jų nėra. Viskas gerai. Mes mieste. Daugėja vilčių išlikti gyviems. Tiesa, baigiasi paskutiniai rubliai, o elgetauti baisu. Gal kaip nors? Obėdnino prašysiu avanso, negi nepasitikės? Pasirodo, tai būta tik tuščių vilčių antplūdis. Ačinsko miesto KP pirmasis sekretorius Obėdninas aiškiai pasakė, kad atlyginimo galiu tikėtis tik balandžio mėnesio gale. 223


Mieste, vieną kitą valandą pastovėjus eilėje, forminės duonos kepaliuką galima nusipirkti, tačiau to vieno kepaliuko mūsų septynių žmonių šeimai nepakanka, o antram kepaliukui pinigų iki mėnesio galo aiškiai nepakaks. Apie pieną, riebalus ir kitką nėra ko nė svajoti. Beto, jų ir miesto krautuvėse nėra. Geresnio gyvenime perspektyva vėl niaukiasi. Naujojo gyvenime pradžiai atšvęsti, šiandien krautuvėje nupirkau du kepaliukus juodos forminės duonos. Pusę kepaliuko žmona paslėpė, o likusią padaliję. Pasirodė, kad to pakako tik vaikų apetitui sužadinti. Žiūrėdami ten, kur mama paslėpė duoną, ėmė ašarotis abu mūsų mažieji vaikai. Teko jiems nusileisti. Viskas būtų gerai, jei nors duonos vaikams būtų iš ko nusipirkti. Pasistiprinę seniai bematyta duonele, atsiminėme, kad gera būtų krosnelę pasikūrus, vandens atsivirinus. Malkų turėjome atsivežę iš kaimo. Čia mūsų viltys į geresnį gyvenimą išblėso. Plytelėje ugnis kūrenosi, tačiau krosnelės vidus buvo išgriuvęs ir dūmai, nesuradę dūmkanalio, virto į kambarį. Kol kūrenosi plytelė, tekdavo laikyti atdaras duris į lauką. Gyventi čia nebuvo įmanoma net vasarą, o dabar dar žiema. Pasikankinus taip bene visą savaitę, kartą, parėjęs iš darbo, bute nei namiškių, nei daiktų neberadau. Na, dabar? Vėl vežimas? Būdavo ir tokių atvejų. Takiau tremtinius išveždavo kitur, kai jie buvo bent kiek prasigyvenę, o mes tik nusigyvenome ligi paskutinio. Už ką vėl vežti? Taip kieme besisukiojant, ir nesuvokiant, nuo ko pradėti, staiga atsiradusi žmona pakvietė į naują, savavališkai užimtą, vieno kambario butą, gerame mediniame name, prie Urickio gatvės. Iš to kambario ką tik buvo išsikėlusi kolūkiečių šeima. Jie išvažiuodami ir patarę žmonai savavališkai užimti jų apleidžamą butelį, nes kiemo namelyje gyventi nebebuvo įmanoma, o geruoju čia nie224


ko neduodama. Virtuvėje gyvenusiai dvėjų asmenų šeimai neprieštaraujant, žmona taip ir padariusi. Net „baldus“ iš išsikeliančiosios šeimos už 15 rublių /tuometine valiuta/ jau nusipirkusi. Ir vėl gyvenimo vilties kibirkštėlė. Tik ar ilgai? Nė valandai nepraėjus, prisistatė kolūkio pareigūnas ir griežtai pareikalavo kambarį tuojau apleisti ir grįžti į avarinį namelį. Suprantama, neturėdami ką prarasti, kolūkio reikalavimo nevykdėme. Prašėme namelyje atlikti būtiniausią remontą, suremontuoti krosnelę. Kolūkis niršo ir savo pareigūną siuntinėjo po kelis kartus per dieną. Kreipėmės pagalbos į savo komendantą. Šį kartą jis palaikė mus ir liepė iš užimtojo buto nesikraustyti. Po poros savaičių kolūkis savo pareigūną nustojo siuntinėjęs. Nors plotas ir čia nedidelis, bet sąlygos gyvenimui nepalyginamai geresnės. Nuotaika vėl po truputį taisosi.

OBĖDNINO TIPO DŽIOVYKLA GRŪDAMS. Jau sekančią dieną imuos darbo. Dirbti teks rajono vykdomojo komiteto, žemės ūkio skyriaus, statybos techniko kabinete. Pasižiūrėti darbo eigos, kas dieną užeina pirmasis sekretorius Obėdninas. Šios džiovyklos idėjoje nematau nieko naujo. Tai paprasta, malkomis kūrenama krosnis, kurios metalinių dūmkanalių šildomas oras panaudotas grūdų džiovinimui. Yra vienas elektrinis šešių kilovatų motoras, dvi poros norių grūdams kilnoti ir eilė žaliuzinių skydų grūdams šildomojoje kameroje slankinti. Už šį „išradimą“, pavadintą: „Obėdnino tipo grūdų džiovykla“, sekretorius tikisi gauti stalininę premiją, o tai ir svarbiausia. Dar projekto neparuošus, Obėdninas įsakė trijuose priemiestiniuose kolūkiuose džiovyklos statybą nužymėti vietoje ir pradėti jas statyti. Prieš projektą išsiunčiant į Maskvą, jį reikia „įdiegti“ gamyboje ir įrodyti, k a d 225


„naujovė“ gerai veikia praktikoje. Iš tikrųjų, nuostabūs žydelių sugebėjimai ne uždirbti, bet susikombinuoti pinigų. Sekretoriui siūlau patobulinti kai kurias džiovyklos konstrukcijas, nes susitaupytų medžiagų, tačiau atsisakoma. Svarbus esąs pats principo naujoviškumas, o visa kita ... kad laikytų, kol bus gauti stalininės premijos pinigai, Iš tikrųjų, kol premijas dalija savi žmonės, reikia skubėti. Kitas panašus „išradėjas“, galbūt, jau ruošia mūsų projekto geresnį, kitokį variantą, kurį pristatys stalininei premijai gauti sekančiais metais. Žymiai vėliau teko sužinoti, kad mano projektuota Obėdnino tipo grūdų džiovykla tikrai laimėjo stalininę premiją, regis 25000 rublių. Darbo pradžioje pirmasis sekretorius mano darbo kabinete buvo dažnas svečias, o darbui įpusėjus ir man mandagiai pasibėdavojant, kad šeimai nebeturiu už ką duonos nupirkti, jis vis rečiau bepasirodo. Pagaliau nurodymus ėmė davinėti telefonu ir dar labiau ėmė skubinti baigti darbus. Supratau, kad galiu likti be žadėtojo atlyginimo, todėl, kaip čia įprasta, kas rytą einu pas sekretorių prašyti sutartojo atlyginimo. Dirbti nebeskubu. Supratęs mano elgesį teisingai, praėjus kelioms dienoms, sekretorius išsikvietė vieno priemiestinio kolūkio pirmininką, savo tautietį, Ovčinikovą ir prie manęs su juo ilgai tarėsi. Pasitarus, man liepė sekančią dieną nueiti į tą kolūkį ir pasiimti 500 rublių /senais pinigais/. To žadėtojo atlyginimo, pėsčiomis aštuonių kilometrų kelią ėjau tris dienas iš eilės ir vis jo negavau. Žinoma, tomis dienomis tyčia nieko nebedirbau, sekretorius, sužinojęs, kad aš nieko nebedirbu, pagaliau telefonu dar kartą paskambino savo tautiečiui ir tik ketvirtą kartą nuėjęs gavau dalį žadėtojo atlyginimo.. Sekretorius, matyt, pyktelėjęs dėl vergo drąsumo, apie darbo eigą dabar teiraujasi žemės ūkio skyriaus vedėjo. Iš jo ir nurodymus gaunu. Kilus kokiam neaiškumui, dabar pats nueinu pas sekretorių. Šiuos žmo226


nes iš seno gerai pažįstu, todėl dirbu toliau, lyg nieko nebuvę, tačiau nebeskubu ir nuolatos prašau uždirbtų pinigų. Taip mums katę ir pelę bežaidžiant, darbas užsitęsė, o žadėtojo atlyginimo vis negaunu ir negavau iki pat darbo užbaigimo.

GYVENAME AČINSKE. Gyvenant kaime vargino sniegas ir blakės, o čia dar prisidėję ir žmogmėšlis. Nepratusiam, su juo tikra bėda. Nėra vietos, kur kojai padėti, visur jo pilna: ir kieme, ir gatvėje, ir šaligatviuose, o jei kur ir yra išvietė, tai prie jos nė iš tolo negalima prieiti. Ypač tas bjaurumas jaučiamas dabar, pavasarinio polaidžio metu. Nesuprantu, kaip visu tuo nesibjauri ir pakelia rajono vykdomojo komiteto, rajono komiteto ir kitų įstaigų, mėgstantys puoštis ir dažytis, tarnautojai. Gaila žiūrėti, kaip lakuotais nagais ir batais, gražiai išsidažiusi tarnautoja, pamestu siauru lentgaliu, per beatsileidžiančio žmogmėšlio kalvą, bando pasiekti medinės, laikino tipo, išvietės kabiną, kurioje „aukselio“ sankaupos taip pat didžiulės. Miesto pakraščiu teka Čulymo upė. Per visą žiemą į ją buvo verčiamos viso miesto šiukšlės ir mėšlas, kuris čia neturi vertės, nes dėl labai derlingų žemių, jis nevartojamas tręšimui. Netoli sąvartyno yra miesto vandens siurblinė, kuri upės vandenį paduoda į vandens ėmimo kolonėles gatvėse. Iš jų imame vandenį valgiui ir gėrimui. Jis, lyg silpna kava, rudas ir per valandą ant kibiro dugno nusėda apie 1 - 2 milimetrų storio, nežinia, kokios kilmės, nuosėdų. Tai žiemos sąvartyno pėdsakai. Nesuprantama, kaip čia nekyla ligų epidemijos? Tiesa, prieš naudojimą, vandenį gerai paviriname. Naujų statybų Ačinske labai maža. Miestas neturi statybos darbams vykdyti padoresnės kontoros. Nėra jokių statybinių mašinų, nė mechanizacijos. Rąstai tebepjaunami rankiniu būdu dročių. Iki dvėjų aukštų 227


dydžio mūrinių namelių yra tik miesto centre, apie aikštę, o visur kitur mediniai, dažniausia, statyti dar iki pirmojo pasaulinio karo. Vienaukščių namelių palangės atsirėmusios į žemę, o grindys dažnai žemiau žemės paviršiaus. Iš pradžių nesupratau, kodėl senesniųjų namų grindys yra žemiau išorinio žemės paviršiaus. Pasirodo, rusų miestuose labai sparčiai auga išorės kultūrinis sluoksnis, kurio metinis vidutinis priaugis siekia 1 - 2 cm. Tokiu būdu, medinio namelio palangė, statant namą buvusi apie 1,5 m. virš žemės paviršiaus, po 50 metų bėra vos 50 cm. nuo jos. Jei namas .senesnis, palangė atsiduria visiškai prie žemės, o į kambarį jau reikia nusileisti žemėjančiais laipteliais. Tas pats atsitiko ir su dviaukščiais mediniais namais. Jų pirmieji aukštai dabar yra pusrūsiuose. Statant medinius namus, ištisiniai pamatai nededami. Juos atstoja storo medžio kaladės. Kad į pogrindį neitų šaltis, iš išorės daromas storas apšiltinamasis sluoksnis, vadinamas cokoliu. Krosnys butuose yra mūsų duonkepės krosnies tipo, su užpakalyje pristatyta šildomąją sienele. Priešais duonkepės krosnies angą, po gobtūru, lyg koklėje, dažnai statoma mažytė, dviejų skylių, po 15 cm. diametro, špyžinė viryklėlė. Krosnys įstaigose dažniausiai yra apskritos, stačios, dengtos skarda. Labai įdomią krosnį mačiau miesto pašto įstaigoje. Ši krosnis yra pailgo keturkampio plano, apie dviejų metrų aukščio, o jos paviršius dengtas glazūruotais giliaisiais kokliais, vazonėlio tipo puodinėmis. Šiai krosniai dengti panaudotosios koklės - puodinės yra tokios pat formos ir dydžio, kaip tos, kuriomis iki XVIII - jo amžiaus galo buvo aptaisomos krosnys Žemaitijoje. Kaip šio tipo kokliai - puodinės čia pateko, išsiaiškinti nepavyko. Galimas dalykas, kad kokliai - puodinės, kaip ir dalgis, čia vadinamas „litovka“, atnešti tremtinių iš Lietuvos. Buvau girdėjęs, kad pavasaris Sibire prasidedąs vėlai, tačiau atšilimas 228


būnąs staigus. Pavasaris Ačinske šios tvarkos nesilaikė. Jis yra ilgas, su stipriais šaltais vėjais ir varginantis. Kovo 25-tą dieną pliusinė temperatūra pasiekė 10 C ir mieste greit ėmė tirpti sniegas, tačiau rytų ir pietų pusėje, už miesto esančiose aukštumose, sniegas tebebolavo dar balandžio mėnesio gale. Nuo rudens, per visą ilgą žiemą, čia niekada nebūna atlydžių, todėl kiemuose ir gatvėse prisikaupia metrinė sniego danga, šiukšlių, purvo ir mėšlo. Pavasarį stipriau atšilus, gatvės pavirto purvo upėmis, nes lietaus kanalizacija užakusi ir neveikia. Gausiai tekantys vandenys spėriai valo kiemus, gatves ir šaligatvius nuo purvo ir mėšlo. Visą tai patenka į Čulymo upę, iš kurios vanduo imamas maistui. Daugiau atšilus, siaučiantys stiprūs vėjai, iš pradžiūvusių nešvarių vietų sukelia debesis dulkių, kurios čia nepaprastai smulkios ir skvarbios. Kambariuose jos sėda ant mūsų menkų baldų ir atvirai laikomų mizernų maisto produktų. Beveik kiekvienoje gatvėje yra vandens tiekime kolonėlės į kurias stipriai chloruotas vanduo paduodamas iš Čulymo upės. Kolonėlę aptarnaujantis asmuo už vienos kapeikos talonėlį duoda du kibirus drumzlino vandens. Tvarka ir čia rusiška. Vandens davimui laikas nenustatytas. Tat sekame gatvę ir pamatę kokią senelę su naščiais skubančią gatve, bėgame ir mes vandens. Vandenį gauname drumzliną, silpnos kavos spalvos, todėl jį bent parą reikia stovinti, kol nusėda purvas ir mėšlas. Prisimenant šiukšlių ir mėšlo sąvartynus upeliuose prie kolūkių ir Čulymo upėje prie Ačinsko, be didelio reikalo vandens negeriame, nežiūrint to, kad jį ilgai paviriname.

AČINSKO APYLINKIŲ ŽMOGUS. Šio krašto senesnieji gyventojai yra šimto tautų mišinys. Vietinių senesniųjų gyventojų tarpe žmonių su lietuviškos kilmės pavardėmis yra 229


apie 3%. Tai Sibiro tremtinių ir katorgininkų palikuonys. Jų galima sutikti beveik kiekviename kaime. Vietiniai prisimena, kad seniau esą buvę kaimų, kur gyventojų daugumą sudarė lietuviai, arba latviai. Dar daugiau čia ištirpusių yra lenkų, ukrainiečių, totorių, baškyrų, čiuvašų, mordvių, marių ir kitokių. Mažiau maišosi, o sumišę dažniau nugali savo tautos naudai: kinai, vadinami kitaicais, mongolai ir pietinių respublikų musulmoninių tautelių atstovai. Apskritai geltonoji rasė yra žymiai atsparesnė maišymuisi. Labai ilgai savo kalbą ir tautinę sąmonę išlaiko vokiečiai, estai, suomiai, lietuviai, latviai ir tiurkų kalbomis kalbančių tautelių atstovai, jau nekalbant apie geltonosios rasės žmones. Visiškai be pasipriešinimo čia maišosi bėlorusai, kurie gavo tautinio savitumo nelabai skiria nuo rusiškojo. Ukrainiečiai savo tautinį savitumą supranta gerai, kaip ir pabaltijiečiai. Tuo tarpu mordvių, čiuvašų ir marių senesnieji žmonės, dažniausiai, nebeskiria savo tautinio savitumo nuo tikybos. Paklausus tokio žmogaus, kokiai tautai jis priklauso, atsako esąs pravoslavas ir tuo didžiuojasi. Tai caro laikų rusinimo rezultatai. Tačiau keista, kad tikyba ir tautybė tebemaišoma dabar, bažnyčiai esant atskirtai nuo valstybės. Matyt, dabartiniai rusintojai čia blogio „nemato“ ir šiuo atveju jie gerai sutaria su pravoslaviškaja cerkve. Rusui šovinistui žymiai geriau pravoslavas, negu tautiniai susipratęs čiuvašas, mordvis, arba maris. Sibire vystosi atskiras rasinis žmonių tipas. Čia, apie Ačinską, vyrauja siauraveidis, ilgagalvis, santūrus, šviesus šatenas, rečiau blondinas, aukštesnio, negu vidutinis, ūgio, pilkšvai rudų, arba žydrų akių spalvos, nelinkęs tukti žmonių tipas. Sunkios klimato ir pragyvenimo sąlygos jų veido bruožuose atspindi grubumo, šiurkštumo, uždarumo žymes, kurios neretai užgožia jų didelį nuoširdumą, atvirumą, paslaugumą ir teisingumą. Čia kaime žymiai mažiau vagių, negu Europinėje Rusijos dalyje. Žmonių būde daug klajoklinio nepastovumo. Ypač tai žymu pas to230


torių, baškyrų ir kai kurių kitų tautelių metisus. Juos nuolatos traukia keliauti, ieškoti ko nors geresnio. Jų tarpe yra daug vaikiškai naivaus proto tipų. Pavyzdžiui, toks metisas niekada pas jus neužeis „turėdamas laiko“. Kai tokį „laiko neturintį“ žmogų paprašai atsisėsti, tai jis vis kartoja neturįs laiko ir užbėgęs tik vienai minutėlei, pasiteirauti, kaip begyveną. Praėjus pusvalandžiui, laiko neturintysis būtinai atsisės ir visokiais niekais dar tave bent porą valandų trukdys. Duris, atidaręs ir jau koją įkėlęs į svetimą kambarį, vietinis visada susimandagina ir paklausia, ar galima? Nelaukęs šeimininkų sutikimo, jis uždaro duris ir drąsiai žygiuoja po kambarį, kuriame viską išžvalgo, apšniukštinėja, pačiupinėja, pavarto. Jei dar yra kitas kambarėlis, tai būtinai įkiš nosį ten ir ilgokai pasižvalgys. Jie dideli mėgėjai skolintis pinigų. Iš pradžių skolina ne po daug. Vėliau skolinamoji suma vis didėja ir, kai jų nuomone, jiems pavyko pasiskolinti daugiausia, skolos grąžinti nebeskuba. Jie visi mums patarinėja, greičiau mokytis kalbėti rusiškai ir tą kalbą vartoti namie, antraip mums prireiksią daug laiko, kol mes tapsią tikrais rusais. Jų manymu, greit visame pasaulyje būsianti tik viena kalba - rusiška, tat ją ir reikią greičiau išmokti. Vargu tai sąmoningo šovinizmo apraiškos? Greičiausia, tai vietinio žmogaus užguitumo, jo beteisiškumo rezultatas, kai jis rusinimo veikiamas, per keletą žmonių kartų, nustojo savo tautinės sampratos ir savimonės. Paklausus, ar jis rusas, žmogelis dažnai tik patrauko pečiais, lyg nesupratęs klausimo. Vėliau jis nusprendžia ir sakosi esąs rusas, nes kalbąs rusiškai. Toks „rusas“ tautiniai labai neatsparus ir beveik visada mišriose, vedybose kitose respublikose priima partnerio tautybę ir kalbą. Geriausiai vietiniai jaučiasi, kai įsigeria. Tada jie visaip kvailioja: šoka vietoje, tūpčioja, sukasi aplinkui, be ritmo, be sutarimo su kitais, bet kiekvienas daro savo „fygūras“ ir nežiūri, ar tai kam įdomu. Pobūviuose ge231


riama pilnomis stiklinėmis ir gana daug. Dažnai pasitaiko, kad nugirdytas svečias pasiunta, suserga baltlige, tada jis suraišiojamas iš anksto pasirūpintomis virvėmis ir paliekamas išsiblaivyti kur nors nuošalėje. Pobūviai būna trumpi, nes per valandą, arba dvi, viskas išgeriama ir toliau nebėra kas veikti. Vietiniai geria nežmoniškai daug. Gali žmogus neturėti būtiniausių reikmenų, ant kūno baltinių, tačiau gavęs atlyginimą būtinai stipriai nusigers. Už poros dienų šį prasigėrusį darbininką, komunistinės valstybės ramstį, matau „tautinėje“ šimtasiūlėje vatinkoje, netvirtai parlinkčiojantį iš darbo. Po pažastim jis laiko juodos forminės duonos kepaliuką, nuo kurio pirštais laupomas pluteles be perstojo deda į praalkusią burną. Oi, kaip sunku bus jam ir ja šeimai sulaukti sekančioje pusmėnesinio atlyginimo, o su juo ir naujo išgėrimo.

KĄ TOLIAU DARYTI ? Šiandien, gegužės 16 - ją, pabaigiau Obėdninui grūdų džiovyklos brėžinius ir tikėjausi gauti sutartąjį atlyginimą. Darbui patikrinti ir priimti susirinko keletas sekretoriaus iškviestų darbuotojų, kurie kiek pasiknaisioję, atliktą darbą įvertino gerai ir priėmė. Tada aš priminiau sekretoriui dėl atlyginimo. -Žinau, žinau. Sumokėsime, nesigina sekretorius, tačiau jis nepaaiškina, nei kiek dar mokės, nei kada mokės. Pagal susitarimą man dar priklauso 800 rublių. Namo parėjau nusiminęs. Ką daryti toliau? Dabar darbo nebeturi, todėl kas dieną einu į rajono vykdomąjį komitetą prašyti atlyginimo ir darbo. Ten kartoja tą patį: „Žinome, atsilyginsime.“ Mano dažnam lankymuisi įgrįsus, rajono vykdomojo komiteto pareigūnai siunčia mane pas Ačinsko miškų pramonės ūkio direktorių, žydelį Juchiną. Jį pažinojau jau iš anksčiau, nes jis buvo nuolatinis Obėdnino 232


svečias, kai ruošiau džiovyklos projektą. Tada jis vieną kartą buvo mane kvietęs pereiti dirbti pas jį ir siūlė 700 rublių mėnesinį atlyginimą. Dabar jis ankstesnio siūlymo „nebeprisimena“ ir sakosi galįs mokėti tik po 400 rublių mėnesiui. Man abejojant, jis siūlo man dirbti staliumi. Kadangi aš inžinierius statybininkas tai jo nuomone, aš turįs mokėti ir staliaus amatą, staliai pas jį uždirbą šiek tiek daugiau. Nemanau, kad šis pasiūlymas vien tik pasityčiojimas, bet nuoširdumo jame taip pat nėra. Galbūt, greit įsisavinčiau jo dirbtuvių staliaus lygio kvalifikaciją, tačiau pasižvalgęs lyg koridorius siauroje ir ilgoje, visokiomis atliekomis užgriozdintoje, vėjo prapūčiamoje, sutrūnijusioje pastogėje, kurią vadina centrinėmis miškų pramonės ūkio dirbtuvėmis, iš karto pasiūlymo atsisakiau. Šioje sukiužusioje lušnelėje, priešistoriniais rankiniais įrankiais naudodamiesi, trys nukaršę seneliai dirba kažkokius, praėjusiojo amžiaus pavyzdžio, blogos kokybės, kaimietiškus baldelius. Jokios mechanizacijos, jokio motorpalaikio, net elektrinio apšvietimo čia nėra. Rąstus tebepjauna rankiniu būdu, vadinami dročiai. Iš kur čia toks atsilikimo toleravimas? Vidinis balsas man stipriai kužda: „bėk greičiau iš čia!“ Sužinojęs, kad vienas tremtinys lietuvis inžinierius Jonas Sidabras nuo Mažeikių gyvena Ačinske, ir dirba Ačinsko plytinės statyboje, užėjau pas jį teirautis dėl darbo. Jonas Sidabras, jo žmona Kostė ir du paaugliai sūnūs laikinai yra prisiglaudę privataus namelio savininkų virtuvėlėje, jos kampelyje atsitvėrę dekiu nuo likusiojo virtuvės ploto, 1,2 x 2,0 m. plotelyje yra pasistatę dviaukščius medinius narus ir taip visiškoje tamsoje jie čia laikinai gyvena. Už tai jie labai dėkingi jų pasigailėjusiems šio namelio savininkams. Sidabras smulkiai papasakojo apie darbo sąlygas prie Ačinsko plytinės statybos. Dirbama su kaliniais. Specialistų trūksta, todėl aš galįs tikėtis gauti darbo. 233


Komendantui neprieštaraujant, einu į Ačinsko plytinės kontorą prašytis darbo. Kadangi ligi šiolei lydėjo vien nesėkmės, dėl pasisekimo ir dabar labai baiminausi. Dirbsiu bile ką, kad tik neatsakytų.

STATOME AČINSKO PLYTINĘ. Jonui Sidabrui rekomendavus, Ačinsko plytinės komplekso statybos valdybos viršininkas, MVD pulkininkas Šustinas mane iš karto priėmė dirbti meistro pareigoms su 800 rublių mėnesiniu atlyginimu. Žinoma, apsidžiaugiau be galo. Meistro pareigas perėmiau iš kalinio, majoro Sergiejaus Ričkovo, buvusio pirmojo Karaliaučiaus karinio komendanto. Ačinsko miesto apylinkėse, pakeliui į Nasarovo miesto pusę, numatoma statyti didelę aliuminijaus sodrinimo įmonę. Tos būsimos įmonės statybai Ačinsko mieste statoma 60 milijonų metinio pajėgumo atskira plytinė, su pagalbiniais pastatais. Plytinei statyti naudojami iš Vokietijos parsivešti trofėjiniai įrengimai ir plytinės projekto brėžiniai. Iš karto statomos dvi Hofmano tipo plytų degimo krosnys, su 36 mis kameromis kiekviena. Viena jų šiomis dienomis jau atiduota naudojimui. Džiovyklos bus tunelinės, kur plytoms džiovinti bus naudojamos krosnies atidirbtos dujos. Plytinė turės savo 1500 kilovatų elektrinę, kurios pirmoji eilė jau dirba, ir plytoms gaminti žaliavos paruošime cechus. Dvejų gaterių lentpjūvė, stalių dirbtuvės, 45000 m3 talpos molio saugykla, laboratorija ir vandens siurblinė sudaro pagalbinių pastatų kompleksą. Visos statybos plotas aptvertas dviejų linijų, keturių metrų aukščio, tankiu spygliuotos vielos raizginiu. Šios tvoros kiekviename kampe yra sargybinių bokšteliai, šitame, spygliuotom vielom aptvertame, apie 16 ha plote, dieną dirba nuo 1200 ligi 1500 kalinų, o juos ir jų „ramų darbą“ nuolatos saugo specialiai apmokyti MVD kariai prižiūrėtojai. Apie 2000 žmonių talpos kalinių lageris, su laikino tipo mediniais barakais, šliejasi 234


prie šiaurinės statybos aikštelės šono. Dirbti su kaliniais labai yra sunku. Jie visi savo „statybininko“ specialybės „išmoka“ bedirbdami lageryje. Tai, dažniausia, pats primityviausias, bet labai greitas darbų atlikimo būdas, kurio nė nebandyk pakeisti. Jei lagerio kalinys savo darbo dienos normą įvykdo 151%, jam už vieną dieną užskaitomos trys bausmės atlikimo termino dienos, todėl jie visaip stengiasi tą reikalaujamą normą įvykdyti. Žinoma, dėl to nukenčia darbų kokybė, praktikuojami prirašinėjimai, patvirtintų sąmatinių lėšų neužtenka nė pusei sąmatoje numatytų darbų atlikti. Be statybos valdybos viršininko Šustino, vyr. inžinieriaus MVD kapitono Kušniovo ir keletos raštinės darbuotojų, visi kiti statybai vadovaujantis specialistai ir technikinio skyriaus personalas yra kaliniai, arba tremtiniai, čia taip vadinami „savi žmonės“. Tarp jų darbų vykdytojai: buvęs aviacijos pulkininkas, inžinierius Michail Abramovič Xait, inžinierius mechanikas S. Butigin, inžinierė Stefa Abramovna, jos pavardės nebeatsimenu, inžinierius mechanikas Čiupriakovas, pulkininkas leitenantas, inžinierius Smirnov, Leningrado gynimo metu buvęs bataliono vadas, inžinierius mechanikas Chaim Abramovič, jo pavardės nebeatsimenu, statybos geodezistas, jau visai senelis, inžinierius Kučerenka ir eilė kitų yra kaliniai - lagerininkai. Statybos inžinierius Jonas Sidabras, aš ir juristas advokatas ukrainietis Kicyla - esame tremtiniai. Lageryje daugiausiai yra krautuvininkų, sandėlininkų, kolūkių pirmininkų, chuliganų ir kišenvagių. Mažiau čia tėra žmogžudžių, plėšikų ir tik vienintelis politines, jau senstelėjęs, labai geras surinkėjas - montuotojas, kuriam lageryje jau išbuvusiam 20 metų, neseniai užakinis trijų teismas pridėjo dar tris metus lagerio. Ji pats su panieka sako, kad lageryje bus tol, kol pastips Stalinas. Labai trūkstame statybinių įrankių ir vinių, todėl visa tai gaminame statybos vietoje. Vinis kapojame iš vielos ir tas pačias traukome iš jau pa235


naudotos medienos. Nepaprastai mažai statybinių mechanizmų. Visoje statyboje turime tik vieną buldozerį ir vieną 0,5 tonos kėlimo galios šachtinį kraną, todėl visų rūšių darbus atliekame kalinių rankomis.

IŠPLĖSTINTS SUSIRINKIMAS KLUBE. 1952 metų, liepos vienuoliktąją pirmą kartą dalyvauju statybos ir eksploatacijos darbuotojų bendrame pasitarime, skirtame statybos ir eksploatacijos savikainos sumažinimo klausimui. Kalbėta, ir pyktasi penkias valandas. Prirašyta apie 60 įvairiausių įsipareigojimų. Iš anksto žinome, kad tų paragrafų jūroje nesunku prapulti geriausiems pasiūlymams, nes niekas nekontroliuos, kaip jie vykdomi. Laisvosios administracijos branduolys mėgaujasi per dideliai, MVD šiaurietiškais atlyginimais, o kaliniai neturi tikslo patys save kontroliuoti. Vyriausiojo inžinieriaus, MVD kapitono Kušniovo mėnesinis atlyginimas yra 16000 rublių, /sena valiuta./ Gera mūsų įmonių vadovams. Ataskaitos visuomenei duoti nereikia, konkurencijos nėra. Ar bereikia geriau? Lok, šauk ant pavaldžiųjų, gluosniuokis ir pataikauk savo viršininkams - toks mūsų vadovų elgsenos kelrodis. Vienintelis jų rūpestis, tai kaip galima ilgiau išsilaikyti savo kėdėje. Tat ir tunka, jie! Lašinių nebepaneša. Dūsta nuo jų. Štai atsistojo kalbėti MVD kapitonas, politinės dalies viršininko pavaduotojas. Jis nebesutelpa erdviuose savo drabužiuose, paliaukio ir žandų riebalų gurvuoliai visai paslėpė jo snukį, o pro lašinių suspaustus plyšelius vos beprasiveržia mažyčių akių savim pasitikintis žvilgsnis. Žiūrint iš priekio, jo tikrasis veidas beužima vos pusę dabartinės riebalų krūvos. Neilgai, riebalų užgultu, plonu moterišku balseliu pakalbėjęs, politdarbuotojas sunkiai žlegtelėjo į kėdę šalia panašiai nutukusių savo draugų. Tuo tarpu, už skystos klubo medinės sienos, pasigirdo tremtinės alkano kūdikio verksmas. Nebeturint kur dėti, dalis ką tik iš kasyklų atvež236


tųjų ukrainiečių tremtinių buvo patalpinti klubo rekreacinėje patalpoje. Tiek jų barakuose, tiek ir čia, tremtiniai ukrainiečiai sugrūsti po dvi - tris šeimas į vieną kambarį. Įkyrus, gailus, nenutylantis kūdikio verksmas trukdo vesti susirinkimą. Nukrypęs nuo tos temos, pulkininkas Šustinas prasitarė, kad esama šeimų, kur gyvenamojo ploto vienam žmogui tenka tik po 0,5 m , todėl mums reikią dar sparčiau statyti. Pasitarimas baigėsi vėlai. Iki namų yra šeši kilometrai kelio. Teks eiti pėsčiomis, nes miesto autobusai nebevažiuoja. Pakelėje Ačinsko karo aviacijos mokyklos kareivinės ir prie jos didelis aerodromas, į kurį sugabenta apie šimtas įvairiu rūšių lėktuvų, daugiausia pasenusių dvimotorių bombonešių. Juos čia dabar ardo, o metalą išgabena . perlydymui. Pasakoja, kad dauguma ardomųjų lėktuvų nė karto nėra buvę pakilę skrydžiui. Jie paseno bestovėdami sandėliuose. Kiek darbo jėgos, taip reikalingos žmogaus gerovės kėlimui, nuėjo niekais? Nieko naudingo nedirba ir tie keli šimtai išsimokslinusių, sveikiausių jaunuolių, kurie čia mokosi skraidyti. Visus juos išmaitina ir viskuo aprūpina pigi vergų darbo jėga. Kur žmonijos protas? Vidunaktis. Prieinu centrinės Sverdlove gatvės pradžią. Čia pat, visai netoli, miesto aikštė. Seno, mūrinio, dviaukščio namo antrojo aukšto erdviame bute dūdų orkestras groja linksmą fokstrotą. Per atdarus langus sklinda linksmi apygirčių vyrų balsai. Dažnai prasiveržia ir moterų juokas, iš tolo girdėti, kaip skamba kristaliniai šampano stiklai. Miesto elitas linksminasi. Balkone, neįžiūrimo laipsnio lakūnas glamonėja, bučiuoja ir lamdo, iš laimės svaigstančią, jauną merginą. Koks kontrastas tarp šių viskuo pertekusių, tik šia diena gyvenančių vergvaldžių ir mūsiškių vergų gyvenimo! Ar ne lygiai taip pat, prieš pirmąjį pasaulinį karą ūžė tuose namuose gyvenę turtingieji šio miesto pirkliai? Kur jie dabar? Kas laukia šio turtingųjų pirklių nerūpestingojo pakaitalo? 237


NAMUOSE. Vasara čia karštesnė ir gyvybingesnė, negu Lietuvoje. Žemės nepaprastai derlingos ir juoduoja, lyg smala. Augalija auga greitai, pasišokėdama. Liepos gale darže jau prinoko pirmieji agurkai, bulvės. Turguje yra šviežių kopūstų. Aplinkiniuose miškuose daug raudonųjų ir juodųjų serbentų, aviečių ir grybų. Miškų aikštelės ir pakelės ištisai padengtos nematyto grožio, derlingų laukinių, įvairiaspalvių gėlių kilimu. Jų tarpe daugybė įvairių spalvų tulpių, lelijų, bijūnų ir kitokių, Lietuvoje tik darželiuose sutinkamų, gėlių. Su aplinka palengva apsipranta vaikai, pradeda įsijungti į bendrus vaikų žaidimus kieme. Vietiniai perkrikštija mūsų vaikų vardus ir taip dabar Vaidotas čia vadinamas — Vovka, Keistutis — Kostia ir t.t. Mūsų nesant namie, Žibutė ir Aiškūnas užėjusiu į gretimą butą pas kaimynų vaikus, kurie žaidę sviedinuku. Mūsiškiai droviai sekę žaidimą, tačiau į žaidimą vis neįsijungę. Tada šeimininkė paėmusi kitą sviedinuką ir padavusi mūsų vaikams. Tada ir šiuodu ėmusiu noriai žaisti sviedinuku. Vaikams tebe žaidžiant, šeimininkė kažkur išėjusi, o kai sugrįžusi, vaikų kambaryje nebebuvę, tačiau nustebusi kai Žibutei duotąjį sviedinuką radusi padėtą ten, ten iš kur jį buvo paėmusi. Jai nesuprantama, kaip galį būti tokie tvarkingi. Toks vaikų elgesys jai labai patikęs ir padaręs didelį įspūdį, todėl, žinodama, kad mūsų vaikai sviedinuko neturi, ji atnešė jį ir padovanojo mūsų vaikams. Dabar ir mūsų vaikai turi kuo žaisti. Ačinsko miestas didokas, tačiau maisto krautuvių labai mažai, o prekių asortimentas jose menkas. Pagrindiniai maisto produktai yra duona ir druska. Retkarčiais būna valgomosios alyvos, o margarinas ir avienos mėsa tai jau retai pasirodantys produktai, todėl mes jų nematome. Vėliau sužinojome, kad aviacijos mokyklos zonoje yra uždaro tipo krautuvė kariškių šeimoms. Pašaliniams ten užeiti draudžiama. Krautuvės viduje ir išorėje budi sargai, kad ko nors valgomo nenusipirktų pašaliniai, tačiau 238


mūsų vyresniesiems vaikams kartais pavyksta joje nusipirkti margarino. Sviesto nėra ir ten. Šių 1952 metų, spalio mėn. dešimtą dieną gimė šeštasis mūsų vaikas - duktė Milda. Gimė sveika, žvali, takiau jos gyvenimo pradžia šiurpi. Mūsų vieno kambario ir mažytės virtuvėlės butelyje gyvename trys šeimos, kuriose yra 14 įvairaus amžiaus žmonių. Butelyje stovi dvi statinaitės su vandeniu, plytoje nuolatos kas nors verdama, abejų patalpėlių sienos ir palubė pridžiaustyta įvairių skalbinių, po krosnimi laikomos aštuonios vištos, tat apie oro kokybę, kuriuo tenka kvėpuoti, nebereikia aiškinti. Jau trečiąją savaitę Milda pablyško, pradėjo kosčioti. Jai reikia gydytojo pagalbos, bet tremtiniams ji sunkiai prieinama, nes neturime kuo atsilyginti už „nemokamą“ gydymą. Vietiniams kiek geriau, jie žino šimtus „gydymo“ žavėjimais būdų ir jais tebesinaudoja. Buities sąlygos tebėra begaliniai blogos. Rūpesčių daug, tačiau tai netrukdo užplūsti įvairioms, kartais gana įdomioms, mintims. Tada iš pasienio prisitraukiu gurbelį su vištomis, pasidedu ant jo sąsiuvinį ir rašau. Užsirašau pastabas apie mūsų kasdieninį gyvenimą, mintis apie medžiagos sandarą ir jog reiškinius. Rašau, kol nuo sunkių kvapų ima svaigti galva, kol vištos ramiai laikosi savo gurbelyje.

DANTĮ TAU PAGYDYS KALVIS. Malyj Uluj kaime gyvenanti jauna tremtinė, Aušrelė Jurkutė pasiprašė komendanto, kad jai leistų nuvykti į Ačinską pasigydyti dantį. Komendantas liepęs Aušrelei palaukti, o pats išėjęs. Netrukus jis grįžęs kartu su kaimo kalviu, pristatęs jam Aušrelę ir liepiąs jam pagydyti merginai skaudamą dantį. Kalvis sumišęs ir nebežinąs, ko iš jo norima. Pagaliau, kiek pyktelėjęs, kalvis pasakęs, kad nė gyvuliams jis dantų netaisąs, nes tam esą veterinarijos gydytojai, tai kam iš jo ir iš ligonio tyčiojamasi? A. Jurkutė graži, aukšta, baigusi gimnaziją, kukli ir gerai išauklėta 239


mergina. Amoralaus komendanto atžvilgiu ji laikosi nepalankiai ir abejingai. Dėl to jis, matydamas, kad merginos palankumo įgyti nepavyks, sugalvojo iš merginos viešai pasijuokti. Išvykti į miestą pasigydyti danties, komendantas Aušrelei neleido. Neaprašomas čekistų žiaurumas nenusileidžia taip gerai prisimenamiems vokiečių geštapo ir SS kariškių žiaurumams. Ir vieni ir kiti nežmoniškai tyčiojosi ir tebesityčioja iš pasmerktųjų. Ypač kelia siaubą tai, kad nežmoniškai tyčiojamasi iš šeimų, turinčių mažus vaikus. Vaikai verčiami badauti, naujagimiai negauna pieno, o iš jų badaujant įsigyto liguistumo šaipomasi. Beržonskiai, buvę Kretingos rajono, Nasrėnų kaimo vidutiniokai valstiečiai, dar jauni, labai drovūs, nesugebantys, kaip čia visuotinai priimta, pačiomis grubiausiomis, priemonėmis ir keiksmais kovoti dėl savo ir kūdikių egzistencijos, badaudami visa nusilpo, o jų vaikai yra arti mirties. Tą pastebėję ir apie galimas pasekmes komendantui pranešę artimi kaimynai rusai. Matyt, supratę, kad šeimos tragedija neišvengiama, komendantas Beržonskiui leidęs išeiti į aplinkinius kaimus pasirinkti maisto. Taip drovus, apsišvietęs ir jautrus, Lietuvoje pasiturinčiai gyvenęs valstietis, tyčiojantis iš žmogaus orumo, buvo padarytas nelaimingu elgeta. Ar bėra galimas dar didesnio pasityčiojimo variantas iš doro lietuvio žmogaus? - Jei ne tie nekalti kūdikiai, būtume nusižudę — su gilia nuoskauda prasitarė paskui mums Beržonskiai.

LAGERYJE VEIKIA MOKYKLOS. Mūsų, su buvusiu majoru, dabar kaliniu Ričkovu, dvejų kvadratinių metrų ploto kontorėlė yra šalia statomos 36 kamerų antros eilės plytų degimo krosnies. Pietų metu čia išgeriu virinto vandens, suvalgau duonos sklimbelį, pasiilsiu, Čia pat po pietų, aplinkui šmirinėja daug kalinių. 240


Šiandien netoli mūsų kontorėlės kilo triukšmas. Keli senesnieji kaliniai stumdė jauną tamsiaveidį kalinį, kuris stengėsi iš jį apstojusių kalinių rato ištrūkti ir artėjo prie mūsų kontorėlės. Stumdomas kalinys, lyg vaikas balsu verkė ir piktai keikėsi. Išėjęs sudraudžiau kalinius, o jaunasis kreipėsi į mane. - Jie mane išvadino pagoniu, o aš esu musolmaninas. Koks aš jiems pagonis? — šluostydamasis ašaras, kalbėjo jaunasis kalinys. - Aš vagis profesionalas. Be abejo, tiems pusgalviams nepatinka, kad aš gerai mokausi – toliau aiškino kalinys. - Tai ko tamsta mokaisi? - paklausiau. - Žinoma, savo specialybės - vogti - išdidžiai paaiškino besiraminantis vaikinas su klinio vatinka. - Tai ir vėl pakliūsi į lagerį - bandžiau aš jį pagąsdinti. - Todėl ir mokausi, kad daugiau ne pakliūti - išdidžiai man atsakęs, jaunasis kalinys išėjo iš mūsų kontorėlės. Apie tai, kaip lageryje kelia savo „kvalifikaciją“ karingai, plačiau papasakojo kalinys Ričkovas. Pasirodo, čia apmokomi ir paruošiami vagys, kišenvagiai, įsilaužėliai ir kitų rūšių „specialistai“, kurie čia labai gerbiami. Kalbantis, kaliniai prieš savo „mokytoją“ privalo atsistot padėtyje: „ramiai“. „Mokiniai“ už savo „mokytojus“ atlieka sunkesniuosius darbus. Vagys ir nusikaltėliai čia laikomi garbingais žmonėmis. Lagerio administracija į šių „mokyklų“ veiklą žiūri labai abejingai.

PRIE UKRAINIETĖS LŪŠNELĖS Už mūsų medžio apdirbimo įmonėlės, kalvos atšlaitėje, abipus labai purvinos ir plačios gatvės, stovi keliolika bjaurios išvaizdos barakų, kuriuose labai ankštai susispaudę, gyvena tremtiniai ukrainiečiai. Tarpuose 241


tarp barakų ir šiaip laisvuose ploteliuose, iš išbrokuotų plytų ir išmetamų pusplyčių, kaikurie ukrainiečiai pasistatė pusiau žemines laikinas patalpėles gyvenimui. Pusiau žeminės lūšnelės sienos nuo žemės paviršiaus yra pakilusias vos pusantro metro, stogo nėra. Virš sienų yra užmesta keliolika plonų, apvalių, rąstelių, kurie užgrįsti lentų atgaliais ir įvairiomis atraižomis. Perdanga storai apdėta velėnomis. Tai ir pastogės perdengimas ir stogas. Virš vešliai sužaliavusio velėnų denginio, kai kur matosi rūkstantis kanalizacijos vamzdžio galas, o kai jo nėra, dūmai sklinda visu lūšnelės perimetru, skverbiasi per velėnų tarpus. Tada atrodo, kad lūšnelė jau baigė sudegti ir smilksta vien bebaigią rusenti nuodėguliai. Langų lūšnelė, paprastai, neturi. Jų vietoje duryse yra įspraustas rėmas su stiklašukėmis, kuris praleidžia truputį pilkšvos šviesos vidun. Tai padeda surasti išėjimo angą, tačiau jos nepakanka bet kuriam darbui lūšnelės viduje atlikti Pakelėje, einant į valgyklą, prie vienos tokios lūšnelės sutikau vienmarškinį, pamėlusį nuo šalčio, graudžiai verkiantį, kokių trejų metukų, dailų berniukų, vardu Petka. Per jo įdubusius suodinus skruostelius gausiai tekėjo ašaros. Petkos motina tremtinė ukrainietė, dirba plytinėje. Tėvas kovojęs už Ukrainos laisvę ir dingęs be žinios. Mažąjį Pėtką turėjęs prižiūrėti jo vyresnysis, penkerių metukų, broliukas, bet išlėkęs į gatvę ir nebegrįžtąs, o jam lūšnelėje pasidarę labai baisu. Šaltas rudens vėjas sklaido basakojo Pėtkos baltiniais vadinamus lopyniuotus skarmaliukus, o jis pats pasikūkčiodamas verkia ir nesiduoda raminamas. Susiradęs broliukas, nuo šalčio pamėlusį Pėtką nusivedė į lūšnelę. Prisimenu savo mažylius, kurie namuose neturi nei žaislų, nei duonos ligi prisivalgant. Kai palyja ir kieme atsiranda purvo, mūsų mažesnieji žaidžia „duonos kepimą“, kuris jiems neišeina iš galvos. 242


DU BERNIUKAI Viena centrine Ačinsko gatve, pirma manęs eina jauna kinietė ir už rankutės paėmusi vedasi savo penkerių metukų sūnų. Šis be perstojo dairosi aplinkui ir kartkartėmis stabdo motiną, prašydamas ką nors paaiškinti. Ačinsko užmiestyje kinai turi savo gyvenamąją koloniją. Ligi šiolei visi jie tebegyvena žeminėse, tačiau jos įrengtos žymiai geriau, negu tremtinių ukrainiečių. Kiekviena kinų šeima, prie savo namelių turi 15 arų sklypelį iš kurio ir pragyvena. Pagrindinis kinų užsiėmimas yra daržovių auginimas. Kinai jomis aprūpina beveik visą Ačinsko miestą, o daržovių sėklomis - visą rajoną. Kinų vaikai jau iš mažens yra pratinami auginti daržoves ir nuolatos jie jas ravinėja, kaupia, laisto Niekuomet jų nematyti lakstant gatvėse, todėl jie mažai tepažįsta miestą ir jo gyvenimą. Berniukui užsižiopsojus, motina jį šaukia: Li-jū!, o, gal Liū, ir nesuprantama kalba kažką jam sako, matyt, perspėja. Li-jū čia viskas nauja, nematyta. Jis motinos tempiamas eina skersas ir spyriojasi. Tuo tarpu priešais Li-jū iš krautuvės išeina storulė, ištisai dažytu veidu, šiuolaikinė vergvaldžių ponia. Už rankutės pasiėmusi, ji vedasi tokio pat amžiaus berniuką, kaip ir Li-jū. Nepažįstamasis berniukas viena rankute laikėsi gausiai žieduotų motinos riebios rankos pirštų, o kitoje sukiojo prakąstą didžiulę šokolado plytą, kurios skoniu, matyt, nebuvo patenkintas, nes niurzgėjo ir vaipėsi. Per petį jam kabojo vaikiškas žaislinis automatas, o priekyje, prie diržiuko buvo pasietas ir tinteliojo žaislinis pistoletas. Pamatęs „ginkluotą“ ir pertekusį berniuką, Li-jū sustojo. Matyt jis nepažįstamąjį berniuką norėjo atidžiau apžiūrėti. Tuo pat metu jis pasižiūrėjo savo motinai į akis, nesuprantama greitakalbe ėmė kažką pasakoti, o rankute rodė į krautuvės praviras duris, pro kurias ką tik buvo išėjęs gin243


kluotasis berniukas. Motina kinė kažką griežtai pasakė savo Li-jū ir taip stipriai timtelėjo, kad šis, kojomis žemės nebesiekdamas, nuskriejo paskui savo motiną. Kas mokės įtikinamai paaiškinti Li-jū, kad komunistinėje Rusijoje nėra klasių, nėra ponų? Drėgni ir atšiaurūs vėlyvo rudens vėjai sklaido mūsų šimtasiūlių kvaldas ir tyčiojasi iš paniekinto, žmogumi vadinamo, vergo. Tuo pat metu riebūs pilvūzai Maskvoje apspitę garbina Antikristą ir giriasi turį glaudžiausius ryšius su baigiamų užguiti pavergtų žmonių masėmis. Ir tiki tuo melu Antikristas, nes jis pats gimė mele. Tikrumoje, šimtasiūlyje reikia dar daugiau siūlių ir sagų, kad sulaikytų beišsiveržiančią pilkojo žmogaus neapykantą.

PERTRAUKĖLĖS METU. Spalio viduryje pradėjo šalti ir mažai beatsileidžia. Pasišildyti kartais užbėgu pas plytų iš krosnies krovėjus. Darbo pertraukėlių metu čia susirenka visi aplinkui dirbusieji darbininkai, vadinamieji rabai - vergai. Daugiausiai čia dirba tremtinai vakarų ukrainiečiai, bet yra ir kitų tautybių atstovų: uzbekų, turkmėnų, armėnų, kalmukų, lietuvių, latvių ir kitokių. Viename barake tarp 64 gyventojų buvo 21 tautybės atstovų. Kameroje, kurioje dabar įsitaisėme pasišildyti, plytos ką tik iškrautos, todėl karšta, kaip gerai iškūrentoje pirtyje, tačiau ir čia žmonės nekalbūs, sukumpę, rankomis veidus pasirėmę, lyg angliakasiai užgriuvusioje šachtoje belaukdami išsigelbėjimo. Visi jie gyvena sunkiai, be vilties greit sulaukti savo kančių galo. Iškraunamų plytų storu silikatinių dulkių sluoksniu apneštas, jaunas, dailus ukrainietis Aleksėjus sėdi aukštai, pačiame kameros čiukure. Jo galva slepiasi šiurkščiose rankų letenose, o alkūnės atremtos į kelius. Laiks nuo laiko jis pabando niūniuoti kažkokią, jam vienam težinomą, melodiją, bet tik pradėjus, vis ją nutraukia. Šalia manęs sėdėjęs kitas ukrainietis 244


pašnibždomis man pasakoja, kad iki ištrėmimo Aleksėjus Ukrainoje turėjęs mylimą mergaitę, su kuria jau buvęs susižiedavęs, o apsivesti nesuspėjęs. Prieš kelias dienas Aleksėjus gavęs iš paliktosios mergaitės laišką. Ji klausianti, ar jis pareisiąs šiais metais ir ar jai dar laukti jo? Taip prabėgę jau keturi metai, o Aleksėjas nieko nežino apie tremties pabaigą. Ką dabar atsakyti mylimai merginai? Štai dėl ko jis toks liūdnas. Žemiau, po Aleksėjaus kojomis, sėdi smulkutė, juodbruvė ukrainietė tremtinė Nadia. Ji bijosi šalčio ir sėdi susisupusi į labai sudriskusį, dulkiną, šimtasiūlį. Jos pusbasės kojos, plonos, lyg šakaliukai, kyšo iš buvusių erdvių aulinių batų, kurių tik aulai ir kulnai bėra likę. Jaudindamasi Nadia pasakoja savo draugei, kad ji bijanti eiti į namus, nes neturinti iš ko duonos vaikams nupirkti, o menkučio savo atlyginimo teksią dar savaitę laukti. Man regis, kad Nadios pasakojimo jos drauge negirdėjo, nes nesimatė, kad ji bent kiek į tai būtų reagavusi. Draugė stipriai yra užsiėmusi savais rūpesčiais. Kitame kameros pasienyje sėdi senelis tremtinys Uzbekas Achmed Ibrahimas. Jis niekaip negali suprasti, už ką jį čia atvežė? Jis nebuvęs nei buožė, nei nacionalistas, o paprasčiausias kolūkietis - aiškinosi man senelis. Tiesa, kartą jis buvo susirgęs Ir iš savo kolūkio felčerės buvo gavęs nuo darbo atleidimo raštelį. Ilgai jis prabuvęs namie, o kai pagijęs ir nuėjęs į darbą, jį pasikvietęs kolūkio pirmininkas ir labai pykęs, kodėl ilgai nėjęs į darbą. Achmedas rodąs pirmininkui felčerio raštelį, o šis jį grąžinęs jam ir išsiuntęs aštuoniems metams į Sibirą. Kur čia teisybė? Dėl tokio menko raštelio išsiųsti seną žmogų aštuoniems metams į Sibirą, tai niekšybė! Pas mus namuose visko yra. Yra sodnas, yra avių, turime ką valgyti, o namo neleidžia – skundžiasi senelis uzbekas. Pertraukėlė pasibaigė, o mes vėl nenoriai imamės savo vergiškojo 245


darbo.

IR KOLŪKYJE NEGERIAU Kaip jau minėjau anksčiau, mūsų butelyje gyvena dar dvi kolūkiečių šeimos. Jos gyvena tikrai krikščioniškai: nei jie skaniai valgo, nei jie puošiasi, nei turtų kraunasi. Savo nedorus kūnus jie vargina sunkiais darbais ir nuolatiniais pasninkais. Mokyklų tinklas retas, todėl dalis vaikų baigę vos kelias klases, toliau nebesimokė. Tolimesnis paauglių „švietimas“ vyksta gatvėje, kur jis išmoksta bjauriausiai keiktis, ištvirkauti ir vagiliauti. Paauglių „mokytojais“, dažniausiai, yra pabuvoję lageriuose žmonės, todėl ir jų „auklėtiniai“ netrukus ten atsiduria. Vietinis jaunimas anksti tuokiasi, o netrukus ir skiriasi. Retenybė yra šeima, normaliai išgyvenusi amžių. Mūsų butelio abi kolūkiečių šeimos yra išsiskyrusios ir gyvena susimetusios su kitais partneriais. Apie kokią jų bendrabūvio dvasinę palaimą galima kalbėti, kai kasdien tesigirdi užmetinėjimai ir keiksmai. Kai pasiseka iš kolūkio ką nors pavogti ir už tai įsigyti degtinės, tada vienai kitai valandai pralinksmėja ir mūsiškiai. Kolūkietės pasitiekia .užkandžių: ant sukrypusio staliuko pasideda lėkštelę graižinėliais supjaustytų svogūnų, druskos ir forminės duonos puskepaliuką. Vyrai dešimtgramines stiklines pripildo degtinės ir visi susidaužę kartu išgeria. Užkanda duona su pasūdytais svogūnais. Menkai teužkandę, jie greitai apsvaigsta ir ima dainuoti, dažniausia, liūdnas sutartines. Tuo tarpu labai pablyškęs, per nepasižiūrėjimą į šį pasaulį atėjęs, mažylis gluosniuojasi apie motiną ir verkdamas prašo duonos sklimbelio. Galbūt tiesą sakė pagyvenęs kalinys teigdamas: — Jei yra pragaras, jis čia pas mus, Antikristo karalystėje, kurią sukū246


rė žmogus vardu 606. Besiruošiant miegoti, pas gretimus kaimynus už sienos pasigirdo moters vaitojimas ir klykesys. Pamanėme, kad bus miręs jų sergantis vaikas, todėl visi nubėgome pas kaimynus, gal prireiks kokios nors pagalbos. Vaikas, tiesa, tebesirgo, tačiau tebebuvo, gyvas, o šeimininkė galvą susiėmusi tebeaimanavo ir balsu verkė. Pagaliau pavyko ją bent kiek apraminti. Ašarodama ji mums parodė maišą paprastų kvietinių miltų, kurie buvę truputį drėgni, o dabar, bedžiovinant, sukaitę ir paplėkę. Kuo ji besimaitinsianti? Juk tai jos visų metų uždarbis! Miltų netekus, jai nebesą gyvenamo, nes su nesveiku mažu vaiku jai nebėra galimybės užsidirbti bent po pusę kilogramo duonos dienai, sklimbelis duonos - viso maisto pagrindas, bulvė - pagalbininkė, svogūnas - lašiniai, vitaminai ir prieskoniai. Tiek mums tremtiniams, tiek ir jiems - kolūkiečiams, kurie neturi sąlygų karvei laikyti, pienas, sviestas ir mėsa yra neprieinami dalykai. Pagrindinis maistas yra duona, todėl, kai sugedo maiše kvietiniai miltai, moters visų metų uždarbis nuėjo niekais ir įvyko tokia nepataisoma tragedija.

KARTAIS FILOSOFUOJAME Mūsų aikštelėje pradėjo dirbti neseniai institutą baigę jauni inžinieriai Potepniovas ir Fediakinas. Be specialiųjų žinių, jie daug mokėsi Marksizmo - Leninizmo pagrindų ir laiko save šios srities žinovais. Kiekviena proga jie bando kalinius auklėti teigdami, kad svarbiausias mūsų tikslas turįs būti statyti greičiau, geriau, pigiau, nežiūrint sau asmeninės naudos. Kalinių tarpe taip pat yra įvairių specialybių žmonių. Prasideda diskusijos. Kalinio inžinieriaus geodezisto Kučerenkos nuomone, darbas gali būti žmogaus tikslas tiek, kiek to darbo vaisiais dirbantysis gali pats pasinaudoti. Koks, mums kaliniams, turintiems 25 metų laiką, tikslas ati247


duoti savo sveikatą statybai, kai žinome, jog statybos įmonės produkcija nei tiesiogine, nei netiesiogine prasme vistiek nebeteks naudotis. Veiklos tikslas turi turėti pagrindą. Remiantis materialistine gyvenimo samprata, nesant pomirtinės būties, žmogaus aukščiausias tikslas yra galimai geriau gyventi čia – žemėje... Tat reikia stengtis įsigyti stiprumo, kad būtų galima geriau naudotis silpnesniojo paslaugomis. Įsiterpė inžinierius Potepniovas. -Žmogų reikia taip perauklėti, kad jis į tai, kas gera, veržtūsi savaime, kaip musė į šviesą. Kaip tai pasiekti? Nuo ko pradėti? Istorijoje žinomi faktai, kai tikintys turtuoliai savo turtus išdalijo vargšams, tikėdamiesi geresnio gyvenimo amžinybėje. Ar turtingą materialistą, išdalijusi gavo turtas vargšams, galėtume laikyti protingu? Žinoma, ne. Taip galėtų pasielgti tik materialistas nustojęs sveiko proto. Tikintysis veržėsi į pomirtinį gėrį darydamas gerą kitiems. Materialistas, jei jis dar neprarado sveiko proto, verždamasis į gėrį turi imti iš kito - pareiškiau ir aš savo nuomonę. Kaip musė į šviesą, kišenvagis veržiasi į kito žmogaus piniginę ir jam tai gera, kai pasiseka. Viena, kai žmogus veržiasi į teatrą, muziejų ar šokį, nes jis už menką materialinį nuostolį patiria siektąjį dvasinį gėrį. Visai, kas kita „veržtis“ išvalyti dvokiantį kanalizacijos šulinį, nors tas darbas labai reikalingas. Nereikia užmiršti, kad įsigalėjus komunizmui, žmogui visko pakaks. Jam atkris rūpestis dėl rytojaus. Darbas taps poreikiu - tikina inžinierius Fediakinas. Kitas pagyvenęs kalinys su tuo nesutinka. Tai reikštų - sako kalinys - kad žmogus savo norams gali pasiekti ribą. Tokių pavyzdžių gyvenime nėra. Nebus galimybių visus žmones aprengti sabalų kailiais, pavalgydinti lakštingalų liežuvėliais, papuošti retomis brangenybėmis. Dalijant pagamintas gėrybes visada reikės visuomeninio tvarkymo ir kuo toliau, tuo 248


griežtesnio. Ypač tai bus aktualu materialistinėje visuomenėje, kur auka neturi prasmės. O čia vėl pati sau kliudo partija. Kur matyta, kad kas nors veiksmingai kontroliuotų pats save? Matyt, reikės turėti tokią kontrolę, kuri nepriklausytų nuo partijos, tačiau tai neįmanoma vienpartinėje sistemoje. Išvadoje: nori - nenori, valstybinė kontrolė ateityje turės priklausyti liaudies daugumai, nes kokia bebūtų kilniadvasė partija, jos pačios ar organizuota savikontrolė negali būti veiksminga. Visai kas kita būtų, jei žmogus būtų tikras, kad jo „AŠ“ tęs savo būtį ir po susidėvėjusio kevalo - kūno mirties, jei jis žinotų, kad jo gyvenimo tikslas žemėje yra tobulėti. Tada būtų prasminga auka, be kurios žemėje nėra įmanoma sukurti žmogiško gyvenimo visiems.

SIBIRO VĖTRA Neįprastai anksti šį rytą mus pabudino negirdėtas baisus triukšmas. Stiprus, iš apvalių rąstų ręstas medinis mūsų namas traškėjo visu perimetru. Be perstojo smarkiai sienas daužė kabliais pritvirtintos langinės. Pastogėje griausmingai traškėjo atplėšiamos ir laužomos stogo lentos. Kažkur netoliese nuolatos žaibavo, o kai nustojo žaibuoti, bute netekome šviesos. Gatvėje žviegė ir plonyčiais balseliais cypė pašėlęs vėjas. Siautėjo sibirinis buranas. Į darbą eiti reikia, nes gali būti avarinių darbų. Vos išėjus į gatvę, nustojau matyti, nes nežinojau, kad tokia vėtra kartu neša ir sniegą ir gruodo dulkes, kurios ir mano akis išvedė iš rikiuotės. Atsisukęs pavėjui, šiaip taip susitvarkiau ir pasiruošiau kovai su vėtra. Tiek daug nešama dulkių ir sniego mišinio, kad šiame santėmyje matomumas nesiekia nė keletos metrų. Priekin einu skersas ir vos judu. Kartas nuo karto susiduriu šonais su retais praeiviais. Atsiprašinėti nėra prasmės, nes nežinome, kas dėl to kaltas. Visi vėžlio žingsniu iriamės skersi, arba atbuli. Šiaip taip nusikasiau iki aviacijos kareivinių, čia baigiasi miestas ir 249


prasideda atviras laukas, todėl čia vėtra dar stipresnė. Pakėlęs koją, nebežinai, kur ją padėsi. Dažnai mane permeta į sniegą. Toliau tenka kapstytis tiek pasilenkus, kad rankomis liečiu žemę. Iriuos pirmyn, lyg beždžionė, visomis keturiomis, svirduliuoju lyg girtas, nors laikausi iš visų turimų jėgų. Kartais mane išsviedžia į kelio pakraštyje suverstas sniego šūsnis. Kad tik nesulaužytų! Bereikalingos mano pastangos, kaliniai iš zonon nebuvo išvesti. Statybose nė gyvos dvasios. Nutraukyti elektros laidai draikėsi visur, kur tik stovėta elektros stulpų. Elektros energijos nėra. Daugelio naujųjų pastatų stogai nuplėšti, o ruberoidas išnešiotas už statybos zonos; ribų. Į namus tenka eiti pavėjui. Dabar jau einu, tikriau sakant, bėgte bėgu atsilošęs, nes į nugarą spaudžia daugiau, negu 50 kg. vėjo krūvis. Įėjus į kambarį, namiškiai manęs nebepažino, nes ištisai visas buvau apneštas suodinų dulkių ir sniego mišinio storu sluoksniu. Tuo pat suodinu mišiniu buvo storai apšalęs veidas. Pro visus drabužių plyšius jo buvo apsčiai prasiskverbę iki pat nuogo kūno paviršiais. Ilgai teko praustis, kol be išsivaliau. Toks bjaurus Sibiro buranas. Lauke - 18 C.

AČINSKO MIESTO LIGONINĖJE. Į Ačinsko miesto ligoninę pakliuvau netikėtai, kai gruodžio aštuonioliktąją obliavimo staklėse susižeidžiau dešiniąją ranką. Nykštį ir rodomąjį pirštą visai nutraukė, o per antrąjį narelį nukirstas vidurinysis pirštas dar laikėsi ant odos sruogelės. Statybos medpunkte dalinai sustabdė kraują, perrišo ir savivartės mašinos kabinoje išvažiavau į miesto ligoninę, kur per pusvalandį apiformino ir aprengė ligonio drabužiais. Nuotaiką, gadino jau dėvėtas ir labai nešvarus chalatas, į kurio skvernus ilgą laiką buvę valomasi kažkieno snargliuojančią nosį. Kol susirado chirurgė, praėjo dar valanda. Operavo jauna kalmykė, 250


matyt, chirurginio skyriaus sesutė, o operaciją sekė ir patarinėjo gana simpatiška gydytoja chirurgė Nadėžda Aleksandrovna Suchene. Sesutė praktikantė dirba atsargiai ir labai ilgai, todėl nustodavo veikę vietinio nuskausminimo vaistai, tekdavo stipriai sukąsti dantis. Ligoninė perpildyta. Kol atsirado laisva lova palatoje, dvi paras pragulėjau koridoriuje, šalia operacinės. Negera, nes per daug gerai girdisi tų įvairiausių aimanų. Pagaliau šeštoje palatoje gavau dar šiltą lovą, kurioje ką tik buvo gulėjęs Latvis Blank su amputuota ranka. Artimiausias mano kaimynas yra aviacijos majoras vardu Nikolajus su sulaužyta koja. Kitoje pusėje gali jaunas kolūkietis su nušalusiais ir amputuotais kojos pirštais. Už jo nekantriai laukia operacijos senelis su įsisenėjusiu vėžiu kakle. Yra čia ir labai pablyškęs, 14 metų amžiaus amatų mokyklos; mokinys, aviatorius kareivis su sutraiškyta koja ir baigiantis nukaršti senelis estas, vadinamas dėdu, su žemiau dubens perlaužtu kaulu. Tremtinys estas guli jau aštuntą mėnesį, visiems įkyrėjo, tačiau gydymo galo nesimato, nes blogai sudėti kaulai niekaip nesugyja. Estas labai nekalbus, nepasitiki majoru, kurį vis tebelaiko čekistu. Už 8 kilometrų, kiaulininkystės tarybiniame ūkyje dirba jo sūnus, bet komendantas tėvą lankyti leidžia tik vieną kartą per mėnesį. Tat taip ir guli tykus, niekuo nepasitikintis, visada alkanas, beveik visų pamirštas, senelis estas. Vizitacijų metu net gydytojai į jį nebepažvelgia. Tvarka ir švara ligoninėje gera, Išskyrus atvejį su mano chalatu. Aptarnauja mandagiai ir, nežiūrint nei tautybės, nei padėties, visus vienodai. Maistas gaminamas švariai, tačiau jo mažokai. Ypač trūksta riebalų. Duonos pakanka, tat vienas kitas, tame tarpe ir senelis estas, ją kramto sausą. Čia, ligoninėje net tremtinys pasijunti žmogumi. Gerai nemokamas gydymas. Neįsivaizduoju kaip būtų gydomi tremtiniai ir visiški beturčiai kolūkiečiai, kurių valstybėje daugiau, negu pusė visų gyventojų, jei gydy251


mas būtų apmokamas? Iš kur tie skurdžiai imtų pinigų gydymui? Turbūt tarybinio – rusiškojo socializmo įkūrėjai jau iš anksto buvo numatę skurdžių ir vergų klasę, kad įvedė nemokamą gydymą? Mane beveik kas dieną lankė žmona, todėl gera ir ne taip ilgu. Kūčios ir kalėdos čia praėjo nepastebimai, nes nėra kam jas prisiminti. Lauke spigina stiprūs Sibiro šalčiai. Naktį atvežė keletą dar nešsipagiriojusių žmonių su apšalusiomis kojomis. Mūsų jaunasis ligonis eina blogyn. Jau dvi paros, kai jis nieko nebegali valgyti, tačiau nesimato, kad juo kas rimčiau rūpintūsi. Tiesa, kaimietiškosios daktarkos išvaizdos moterėlė, mūsų palatos gydytoja, atėjusi apžiūrėti ligonių, paspaudo berniuką, nusišypso, pasiteirauja, ar negeriau ir išeina. Tai tipiška nemokamo gydymo „daktarka“. Gruodžio 30 - tą grįžau į namus, bet kada galėsiu pradėti dirbti, neaišku. Pragyvenimo ištekliai visiškai baigiasi, pinigų nebėra. Teks eiti į darbą su parišta ranka. Sausio 19 - tąją pradedu dirbti. Nieko naujo. Statybos pirmosios aikštelės viršininkas Savičius ką tik grįžęs iš Krasnojarsko pasakojo, kad ten dabar nuteisę 19- kos gimnazistų gaują, kuri mieste išrenginėjusi ir apiplėšdavusi žmones. Kartu buvusi nubausta ir viena gimnazijos mokytoja, kuriai varduvių proga sūnus padovanojęs auksinį laikrodį. Vienas mūsiškių jaunas inžinierius mano, kad čia nieko ypatingo. Kaip šaukia, taip atsiliepia. Koks mokymas, tokie ir rezultatai.

STALINUI MIRUS Kaip Visur, taip ir mūsų statybos lageryje, kartkartėmis vyksta dalinės kalinių pakeitimo operacijos. Jų metu kaliniai apsikeičia juos dominančia informacija, kartais tokia intymia, arba konsperatyvia, kuri nepasiekia nė administracijos, nė saugumo. Pavyzdžiui, dar prieš Stalino ligą Kovo mėnesio pirmą - antrą dienomis, mūsų kaikurie kaliniai labai atsargiai, 252


„tik tarp mūsų“ kalbant, ėmė kalbėti apie būsimas kažkokias svarbias permainas. Kalinių darbingumas smarkiai krito, o sužinoję apie Stalino ligą, jie visai nebedirbo, bet būriavosi nuošalesnėse vietose ir dalijosi paskutinėmis naujienomis. Lagerio administracija nesiėmė jokių drausminimo priemonių. Pagaliau kovo šeštąją iš ryto sužinojome, kad Stalinas mirė. Kaliniai džiūgavo. Tremtiniai, kolkas, nesiorientavo padėtyje, tačiau, nugaišus vienam žiauriausiųjų budelių, jutome žymų palengvėjimą. Labiausiai susirūpinę buvo žydeliai, tačiau rytojaus dieną, paskelbus ministrų Tarybos sudėtį, jų rūpesčiai nuslinko, žymesnių pasikeitimų diktatūrinėje santvarkoje nenusimato. Kovo devintąją dieną, dvyliktą valandą, priešais plytinės administracijos pastatą, vyko apylinkės visuomenės ir plytinės statybininkų atsisveikinimo su Stalinu mitingas. Tuo pat metu visame mieste penkioms minutėms buvo nutrauktas darbas ir susisiekimas. Šis, daugiausia linksmai nusiteikusių, žmonių sambūris visai nepanašus į gedulo mitingą. Mažai kas klausosi vadovų kalbų, vyksta nuolatinis žmonių judėjimas, gyvai keičiamasi paskutinėmis naujienomis. Mieste gedulingos vėliavos iškeltos tik prie valdiškų namų. Liaudis neturi ko gedėti. Ji tebelaukia lengvatų ir verginės įtampos varžtų atleidimo. Kovo 27 - tą dieną sužinojome apie paskelbtąją amnestiją. Ji palies daugumą mūsiškių kalinių, todėl jie linksmi ir nebesukalbami. Mūsų tremtinių amnestija nelietė. Darbas statyboje visiškai pašlijo. Balandžio pirmosios dienos proga sužinojome, kad 10% atpiginamos prekės. Tai jau truputį palies ir mus. Gaila, kad labiausiai reikalingų maisto produktų: mėsos, bulvių, pieno ir sviesto visiškai nėra, o alyvos, kruopų, makaronų būna tik keletą kartų metuose. Vykdant amnestiją, pradeda išformuoti mūsų lagerį, o tie, kuriuos dar išveda dirbti, tinginiauja. Vienas po kito atsisveikina kaliniai inžinieriai. 253


Jų dauguma vyksta į Maskvą. Iš mūsų lagerio kasdien išvyksta po kelias dešimtis buvusių kalinių. Tik mūsų vargui ir kančioms dar nesimato galo. Savo likimo tragiškumą dar labiau pajuntame matydami neseniai buvusių pažįstamų kalinių linksmus veidus, kai atsisveikindami jie ir mums palinki greito sugrįžimo į savo gimtinę, savo mylimąją Lietuvą. Kuo mes blogesni už vagis, išeikvotojus ir kitokius nusikaltėlius? Už ką toliau kankinami mažyliai vaikai? Ar jie beišaugs pilnaverčiais žmonėmis? Ar valstybei geriau be iniciatyvos ir užguiti žmonės? Lyg ožį nepaklusnų ir atkaklų, skausmu persunktą dienelę ištempęs ir sausos duonos plutelę pakrimtęs, džiaugiesi, kad dar turi teisę naktį užsnūsti. Sunkių dienos pergyvenimų išvargintas dažnai ir naktelę neramiai prasivartai, kelies tada labiau pavargęs, negu atsiguldamas. Man vadovaujant pastatytoje molio saugykloje vieną projektinę angą teko praplėsti nes neišsiteko pravažiuoti turimas buldozeris. Ardant 0,75 m. storio sieną, nedideliame jos plote radome vieną dar apygerį vienratį karelį, šimtasiūlę vatinką, o apie 0,25% išgriautosios sienos tūrio buvo užpildyta statybinėmis šiukšlėmis. Pats stebėjaus, kaip visa tai kaliniams pavykdavo nuo manęs paslėpti ir kodėl pastatas ligi šiol dar nesugriuvo. Toks pat sienos „užpildas“ buvo randamas ir kitų pastatų sienose. Beviltiška iš kalinių darbo laukti ko nors geresnio. Tremtinių darbas taip pat gera kokybe nepasižymi. Jau šių metų pradžioje paaiškėjo, kad vieno dirbančiojo atlyginimo, kurio, po visų atskaitymų ir paskolos obligacijų „savanoriško“ išpirkimo, belieka apie 650 rb., neužteks nė maistui, o apsirengimui ir kitoms buitinėms reikmėms pinigų neliks. Taip, pusės metukų dukrą Mildą palikusi vaikų priežiūrai, Žmona Bronė pradėjo dirbti Ačinsko žėručio apdirbimo fabrike. Fabrikas yra pakeliui į geležinkelio stotį, apie 6,5 km. nuo mūsų naujojo buto Sverdlovsko gatvėje. 254


Darbas fabrike vyksta dviem pamainomis. Iš žėručio žaliavos gabalų pirma išpjaustomos pusfabrikatinės plytelės. Kitos moterys tas įvairaus didumo žėručio plyteles specialiais, labai plonais ir ilgais peiliais išskaido į labai plonas plokšteles, kurios naudojamos elektronikos pramonėje vietoje izoliacijos. Darbas fabrike vyksta dvėm pamainomis. Pasibaigus antrosios pamainos darbui, į namus tenka keliauti pėsčiomis. Iki miesto yra 3,5 km kelio, einančių darbininkių daug, todėl pėsčiomis eiti ne taip pavojinga. Toliau tenka eiti Sverdlovsko gatve, kuri toliau yra retai užstatyta ir žinoma keleivių užpuldinėjimais. Iki mūsų plytinės žinybinių butų kvartalo kartu eina dar dvi darbininkės, tačiau tai dar nedidelė paguoda. Pasitaiko, kad plėšikai pasigauna ir nuogai išrengia iš didesnio būrio atsilikusias moteris, todėl darbininkės iš naktinės pamainos visada eina glaudžia kolona. Nė viena neskuba išeiti toliau į priekį, tuo labiau neatsilieka. Fabrike darbo normos didelės, o maistas silpnas, todėl pasitaiko, kad ir stipresnės moterys darbo metu netenka sąmonės arba įsiligoja. Kad to neatsitiktų, žmona sakosi šalia visada turinti šalto vandens ir užėjus silpnumui, drėkinasi juo kaklą, baltinius. Po taip varginančios 8 valandų darbo pamainos, nakties metu, apie 6,5 km. kelias pėsčiomis namo, tai jau tikro vargo kelias. Kas imtųsi tuo erškėčiuotu keliu tiek toli eiti, jei namuose šešios, niekuo nekaltos, burnos nelauktų bent paprasčiausios juodos duonos.

MIESTE IŠARDOMI TILTAI. 1953- jų metų gegužės 24-ji yra sekmadienis. Stebina praturtėjusios mūsų krautuvės. Šiandieną yra trijų rūšių duonos, batonų, bulkučių, net margarino ir alyvos. Kažkas nepaprasta. Mieste nuotaikos šventiškos, tačiau nesimato uniformuotų lakūnų. Jų šiandien mažiau, o ir tie dėvi civiliniais drabužiais. Norėjome autobusu 255


pavažiuoti užmiestin, tačiau šiandieną autobusai po miestą, tuo labiau užmiestin, nevažinėja. Nes mieste per upelius yra išgriauti tiltai, kurie čia visur tebėra mediniai. Į užmiestį išėjome pėsčiomis. Lakūnų mokyklos kareivinėse lyg visi būtų išmirę, nesimato nė gyvos dvasios. Pasirodė, visa karo aviacijos lakūnų mokyklos kareivinių sudėtis naktį išvykusi į tolimą apylinkę, prie Čulymo upės. Pakeliui, už mūsų statomos plytinės, jie persikėlę per Mazulkos upelį, o medinį tiltą ir čia išardę. Vėliau paaiškėjo, kad šiandieną pro Ačinską vyko kažkokia užsienio delegacija, kuri esą buvusi numačiusi čia trumpam sustoti. Kad užsieniečiai neužsimanytų žvilgterėti į mūsų rajoninio gyvenimo paslaptis, nuvažiuoti į kokį priemiestinį kolūkį ir pamatyti tebenaudojamą katorgininkų darbo jėgą bei begalinį vietinių kolūkiečių skurdą, prisiėjo išgriauti visus miesto ir priemiestinius tiltus per upelius. Rusiškai naiviai aiškinama, kad tiltus sugriovęs pakilęs Čulymo upės vanduo, tačiau aplinkiniai žmonės matė, kaip tiltai naktį buvo ardomi. Tiltų sijos ir grindys tvarkingai sudėtos šalia nugriautųjų tiltų. Užsieniečių neteko matyti. Be abejo, jie buvo gerai pavaišinti, o miesto kompartijos sekretorius maždaug šitaip pasibėdavojo: - Gerbiamieji ponuliai, įvyko nelaimė. Pakilęs vanduo Čulymo upėje sugriovė visus tiltus ir mes, oi kaip gaila, negalime jums parodyti savo nuostabių pasiekimų kaime ir kitur. Patikėkite, visur padaryta nepaprasta pažanga. Netrukus pagal visus rodiklius pasivysime Vakarus. Tai padaryti mums nebus sunku todėl, kad mūsų nevargina ginklavimasis bei skaitlingos kariuomenės išlaikymas. /Kariuomenės nematyti. Ji toli užmiestyje. Prie jos neprivažiuosite nes tilteliai išgriauti./ Matėte, miesto centre, sode /Nepasakys, kad ant nužudytųjų žmonių kaulų./ įrengėme šokių aikštelę jaunimui, o mylimam vadui Leninui /Irgi nepaaiškins, kad jis ranka rodo į MGB įstaigą/ štai pastatėme paminklą. 256


-O key! - pasakys žioplieji užsieniečiai, o mums to ir tereikia. Sekančią dieną jau iš ryto buvo viskas atstatyta į senasias vietas. Į miestą grįžtančioji kariuomenė tiltus pataisė dar sekmadienio vakarą. Tuojau pradėjo važinėti autobusai. Krautuvėse bepaliko vienos rūšies forminė duona.

TUŠČIOS VILTYS. Pavasario įvykiai sukėlė laisvės vilčių ir tiek įaudrino tremtinius, kad jų dalis iki paskutinio išsipardavė drabužius, patalynes ir visa, kas atliekama. Buvo net tokių, kurie pardavė turėtas sėklines bulves, paliko neužsėtus daržus, susikrovė ryšulius kelionei. Suprantamas jų nusivylimas, kai ir toliau tebevyksta kas dvisavaitinis tikrinimas, o komendantūros karininkai piktai iš jų šaiposi. Paskutiniu laiku intensyviai skleidžiamas valdžios aprobotas melas, kad staigiai būsiąs gerinamas žmonių pragyvenimas. Per penkmetį numatoma atpiginti labiausiai vartojamų prekių kainas iki 35%. Tačiau pirmoje eilėje ir toliau tebevystoma sunkioji pramonė, todėl nebetikime, kad valstybei rūpėtų eilinis darbininkas. Tuo labiau, kad alkaną ir užguitą žmogų yra lengviau valdyti. Lageris jau išformuotas. Baigiame išardyti spygliuotąsias ir aklinąsias tvoras, griauname sargybinių bokštelius. Po amnestijos išsivažinėjo kaliniai, tik mes tremtiniai nežinome savo kančių galo, neturime viltingų prošvaisčių. Vien begalinė juoda tamsuma tebesupa mus. Žmogus jautiesi ne tarp žmonių, bet kažkokiame milžiniškame pūvančiame tvenkinyje, plaukiojantis susigūžusioje, kiauradugnėje, valtelėje. Aplinkui vien krokodilai ir kitokios pabaisos, kurie ryja viens kitą ir taikstosi griebti tave Penktą ir dvidešimtą plytinės dirbantiesiems mokami atlyginimai, tuomet administracinio pastato koridoriuje pilna žmonių. Plytinės eks257


ploataoijoje daugiausia dirba ukrainietės moterys. Kaikurios tose silikatų dulkėse kamuojasi jau ištisi metais. Daugumai jų vystosi tuberkuliozė, todėl be perstojo jos sausai ir aštriai kosti. Eksploatacijoje dirbančiųjų žmonių atlyginimai labai maži. Eiliniam darbininkui išdirbių ir įkainių normos nežinomos, todėl jo atlyginimas priklauso nuo alkoholiko cecho meistro ir normuotojo „akies“. Atlyginimai labai skirtingi, tačiau kam visa tai rūpi. Ukrainietė darbininkė, tremtinė Luščak, kosčiodama atsitraukė nuo kasos langelio, atsargiai dar kartą suskaičiavo lapkričio mėnesio antrosios pusės atlyginimą, o jo besą tik 76 rb. Pravirko dulkina moterėlė ir dar labiau ėmė kosėti. -Kuo maitinsiuos, kuo maitinsiu savo sūnų?! Su tuo beviltišku klausimu ji kreipiasi į mus aplinkinius keletą kartų, tačiau nėra kas ją galėtų nuraminti ir pažadėti ką nors geresnio. Iš tikrųjų, kaip jai maitintis? To pat laikotarpio plytinės MVD etatuose esančiųjų darbuotojų atlyginimai yra milžiniški ir kaikurių jie siekia ligi 8000 rublių, o vyriausiojo inžinieriaus, atkomandiruoto iš Norilsko lagerių, kapitono Kušniovo mėnesinis atlyginimas siekia 16000 rb. Greta, dideliame, lyg salėje, plytinės viršininko kabinete vyksta mitingas, skirtas Berijos pasmerkimui. Tačiau, argi nebuvo žinoma ką partijos pavedimu daro Berija? Kam mums miltinti akis? Šiandien neturi ką valgyti Luščak ir milijonai kitų tokių, rytoj kiti mirs badu. Argi partijai tai nežinoma? Ar dėl to gali būti kaltas tik vienas žmogus? Šiandien perskaičiau A. Nikitino kelionės į Indiją aprašymą. Nuo jo aprašomųjų įvykių praėjo daug amžių. Indijoje seniai nebėra vergijos, o pas mus ji tvirtai tebesilaiko. Nikitino kelionių laibais vergus Indijoje laikė pririštus už kojos, arba kaklo. Rusijoje vergus dabar laiko be asmens dokumentų, o kad jie iš savo kaimo, arba darbovietės, neišvyktų, sekami 258


valdžios apmokamų šnipų ir seklių. Seniausiais laikais vergus bausdavo rykštėmis ir lazdomis, o dabar šeimų išardymu, lageriais ir katorga tremtyje. Vergo pagrindinis maistas ir tada ir dabar tebėra rupių miltų lepioška. Kada tu, žmonija, pradėsi gyventi žmogiškąjį gyvenimą?

VĖL SIŪLO BENDRADARBIAUTI. 1954-jų metų, balandžio pradžioje, pavasario vėjams papūtus ir nuotaikai gerėjant, vieną popietę mūsų aikštelės viršininkas Savičius pranešė man, kad po darbo turiu nuvykti į komendantūrą. Ko? Nežino nė jis. Nieko blogo negalvodamas nuvykstu ir, kaip paprastai, prisistatau į bendrąjį skyrių. Iš čia mane vienas komendantūros karininkas koridoriumi nusivedė į grotuotais langais kabinetą ir liepė palaukti. Vėl tardys? - pagalvojau. Čia eidamas to nesitikėjau, todėl nesu apgalvojęs atsakymų į tokiais atvejais galimus klausimus. Baugus šiurpulys sudrebino išvargusį kūną. Už valandėlės į kabinetą įsirioglino aptukęs, žiauraus ir šlakuoto veido, nematytas pulkininkas. Jis klesteli už rašomojo stalo, užsirūko, pasiūlo ir man cigaretę, kurios, kaip nerūkantis, atsisakiau, o pats tuo tarpu vilkiškai klastingu žvilgsniu ilgai mane tyrinėjo. Po to, neskubėdamas, iš savo aplanko išsiėmė keletą popiergalių, pasitikrino mano anketinius duomenis, teiravosi apie darbo ir buities sąlygas. Žada jas pagerinti, jei aš būčiau protingas ir sutikčiau bendradarbiauti su MGB. Man išsisukinėjant, jis laikosi santūriai, negąsdina, bet liepia apsigalvoti ir nekvailioti, nestatyti į pavojų gausios šeimos. Sutikus bendradarbiauti, jie galį mane perkelti į geriau apmokamas statybas, duoti gerą butą, o galbūt, net paleisti iš tremties. Pagaliau jis liepia man apsigalvoti, o pats išėjo. Taip ant taburetės ištupėjau iki vidurnakčio, kol pulkininkas teikėsi vėl ateiti pasiteirauti kaip aš apsigalvojau. Gavęs neigiamą atsakymą, susiraukė ir įsakė dar pagalvo259


ti namuose, o devintą valandą vėl prisistatyti pas jį. Apie šį pokalbį griežčiausiai uždraudė bet kam prasitarti, antraip grasinama kalėjimu. Situacija sudėtinga, tačiau žmonai apie MGB pasiūlymą prasitariu. Prieiname išvadą, kad kaip jau bus, tegu būna, o bendradarbiauti negalima. Rytą metą, kiek kitaip, negu išeidamas į darbą, atsisveikinu su šeima. Žmonai palieku vestuvinį žiedą ir laikrodį. Kas žino, ar bepasimatysime? Sutartu laiku aš vėl vakarykščiame kabinete. Pulkininką ir porą komendantūros karininkų radau kabinete. Jie pabaigė apie kažką kalbėtis ir karininkams apleidus kabinetą, liekuosi vienas su pulkininku. Šiandien pulkininkas piktas. Gavęs neigiamą atsakymą, jis pasaka, kad mane ištremsiąs į šiaurę, kur žmogus žmogų suėda, o šeima išmirsianti badu. Dar kartą liepia apsigalvoti. Jau anksčiau iš kalinių buvau girdėjęs apie pragariškas kančias tolimosios šiaurės lageriuose ir tremtyje, tačiau jie nebuvo pasakoję faktų, kad ten žmonės vieni kitus suėda. O gal gi ir yra tokie lageriai? Šiurpas verčia drebėti kūną. Ne! Žmogieną valgyti ne tau mane priversti. Jei jau mirtis neišvengiama, tai ją pasitiksiu neužsitraukęs gėdos nei sau, nei šeimai. Stipriai pyktelėjau, bet ir toliau vaidinsiu tam darbui netinkamą, apyžioplį, žmogelį. Vėl apie pusdienį išbuvau vienas pulkininko kabinete. Gerai, kad nuo vakar dienos nieko nebuvau valgęs, o tai nežinau, kaip būt iškentęs. Mano įsitikinimu, jie iš „praktikos“ žino, kad po vakarykščio „pokalbio“, sekančios dienos „pasimatymui“ tardomieji ateina „ant sausos“ lyg velykinės visai nevalgę, todėl jų apsiteršimui didelio pavojaus nėra. Pulkininkas atsirado jau pavakaryje. Gavęs neigiamą atsakymą, jis visai pasiuto. Ėmė greitai žingsniuoti po kabinetą, daužyti kumsčiais stalą, grasinti pirštu prieš akis, tačiau nė karto neuždaužė. 260


- Na, tai važiuosi į šiaurę! - suriko ir ėmėsi skambinti į Krasnojarską. Prisiskambinęs ėmė klausti, ar jau plaukia laivai Jenisėjumi į šiaurę. Telefonu kalbasi man girdint. Pulkininkas aiškina, kad jis turįs skubiai į šiaurę pasiųsti vieną nusikaltusį egzempliorių, o tuo tarpu jo chitrios seno vilko akutės nuolatos seka mane. Neišdegs, pagalvoju. Ne pirmą dieną esu tamstų lankstomas. Tvirčiau kėdėje susigūžiu ir imuosi laukti smūgių kumsčiais. Po tokio įsiūčio susilaukti mušimo labai jau normalu. - Velniai grėbtų! Tau sekasi. Laivai Jenisėjumi dar neplaukia į šiaurę. Piktai tai pasakęs, pulkininkas man pakiša pasirašyti raštelį, kad visa tai, apie ką čia buvo kalbėta, laikysiu paslaptyje. Priešingu atveju galiu būti baudžiamas laisvės atėmimu ilgam laikui. Pataręs dar kartą apsvarstyti pasiūlymą, pulkininkas paleido mane namo. Gera žmogaus ypatybė yra sugebėjimas priprasti prie pačių žiauriausių išbandymų, todėl ir šis saugumiečių sukurtas slenkstis tapo įveikiamas. Mažai, tačiau vienas kitas tokių „bandymų“ neatlaikė, patikėjo pažadais, išsigando kankinimų arba nutrėmimo į tolimąją šiaurę ir palūžo, užsitraukė Judo dėmę visam amžiui.

TOKS VERGŲ DARBAS 1953- jų metų gale Ačinsko 60 milijonų plytų metinio pajėgumo plytinės pagrindiniai statybos objektai buvo perduoti eksploatacijon, o mūsų statybos valdybos vadovaujančio sąstato likučiai išsisklaidė: dalis išvyko paskui ilgąjį rublį atgal į šiaurę, o kiti įsijungė į naujai organizuotą Ačinsko Aliuminstrojaus tresto pradinių objektų statybą, 6 km. į pietus nuo Ačinsko, prie Marganco rūdynų. Aš buvau paliktas plytinės statybos likučių užbaigimui. Reikėjo dar įrengti ir asfaltuoti daug vidaus kelių ir aikš261


telių, praplėsti elektrinę, pastatyti eilę kitų antraeilių objektų. Sąmatoje numatyti medžiagų kiekiai jau buvo išimti, o statyboje jų nebebuvo. - Apsidairyk po statybos sąvartynus ir visko rasi -patarė man vienai senas buvusių lagerių darbuotojas. Palei geležinkelio šaką į plytinę teberiogsojo kalnai dar kalinių suversto grunto. Pradėjus šį gruntą šalinti iš karto aptikome įvairiausių statybinių medžiagų. Taip išsikasėme keletą šimtų m3 akmenų, apie 600 m3 gerų rąstų, 22 tūkstančius ugniai atsparių plytų, 60 tonų įvairiarūšio metalo. Tuos medžiagų kiekius aptikome ten, kur vykdėme užsilikusius statybos darbus, o kiek jų liko paslėptų kitose vietose? Kaliniai darbų vykdytojai pasakojo, kad statant šią stambią, 60 milijonų plytų metinio pajėgumo Ačinsko plytinę, iš įvairiose vietose „pasimetusių“ medžiagų būtų buvę galima nesunkiai pastatyti kitą tokio pajėgumo įmonę. Senesnieji administracijos vadovai su tuo chaosu yra apsipratę ir tai jų nejaudina. Jų algos, dažnai su šiaurės lageriuose įsigytais priedais, yra milžiniškos, todėl lagerinė valstybės santvarka juos patenkina, o kad dėlto merdi valstybė ir jos žmonės, jiems nei šilta, nei šalta. Jų įsitikinimu, kol jie gyvens, kalinių pakaks. Svarbu pakankamai užsiplanuoti pinigų ir medžiagų. Kaip tai daroma, gerai žino OTB - I specialistai. Rezultate atliekama 30 – 40% labai blogos kokybės darbo. Perspektyvoje – valstybės žlugimas neišvengiamas. Nelaisvas žmogus prievartinei lagerinei valstybei to ir linki. Buvusiuose sandėliuose teberiogsojo ir trukdė darbui kalnai suakmenėjusio cemento, voliojosi daugelis dešimčių nepraimtų dėžių su suaižėjusiu stiklu. Prieš darbo pabaigą į darbų taškus atvežtą betoną kaliniai nebenaudojo darbui, bet slėpė ir palaidodavo duobėse. Paslėptojo betono lizdai dabar mums labai trukdo 262


Visos tos rastosios ir nesurastosios medžiagos jau buvo nurašytos statybai. Norint naudoti verginę darbo jėgą, statybos darbų sąmatose reikėjo numatyti dvigubai daugiau medžiagų. Kalinių statybos darbų kokybė pasibaisėtina. Daug kur pastatų sienos suskilusios, o nešančiųjų kapitalinių sienų vidus užpildytas statybiniu laužu arba gruntu. - Po mūsų, nors tvanas - šaipydavosi kaliniai

NIEKO KITO, TIK ATIMTIES MOKYKIS, SŪNAU. Mūsų įstaigoje dirba dešimtį metų atbuvusi lageryje, buvusi politinė kalinė, Lida Kondratenka. Jai bebūnant lageriuose, jos duktė komjaunuolė mokėsi, po to kelis kartus ištekėjo ir vėl skyrėsi. Pagal materialistinį mokymą, Lidijos duktė uoliai naudojosi gyvenimu. Pagaliau, štai grįžo iš lagerio motina. Duktė jos nepasitiko, bet nuėjo pas miesto prokurorą ir įskundė motiną turint auksinių daiktų. Ilgai Lidiją Kondratenko vargino įvairūs tardymo organai. Mokyklose auklėjimas grubiai materialistinis, paremtas teiginiu: gyvenk šia diena. Įsišaknijusi korupcija ir pareigų paveldimumas, skyrimas iš viršaus, pataikaivimas ir prisitaikėliškumas. Mokytojas yra verčiamas nuolaidžiauti komunistams viršininkų vaikams. Tokio auklėjimo rezultatai labai blogi... Ačinsko septintoje vidurinėje mokykloje mokosi mūsų vaikai. Sūnaus Vaidoto pažįstamas žemesniųjų klasių mokinys neseniai peiliu nužudė tokio pat amžiaus gretimos mokyklos mokinį. Vedant tardymą paaiškėjo, kad Ačinsko mokyklose veikė didelė mokinių gauja, kuri vagiliavusi, apiplėšinėdavusi ir naktimis išrenginėdavusi žmones, labiausiai moteris. Tokios mokinių plėšikų gaujos veikė Krasnojarsko mieste ir kitur. Apie tai žinojo kaikurie mokytojai. Krautuvėse pardavėjais, dažniausia, dirba jauni žmonės, o kokia jų moralė: cukrus drėkinamas, alus skiedžiamas vandeniu, apskaičiuojama, 263


veši blatas ir prekyba iš po stalo. Priemiesčio gatvėse dažnai sutinkame kolonas vienodai aprengtų vaikų ir paauglių. Tai vaikų namų auklėtiniai. Jų čia dabar labai daug. Vaiko auginimas šiandieninei neturtingai materialistinės moralės šeimai yra labai sunkiai pakeliama našta, todėl ją stengiamasi bet kokiom priemonėm nusimesti. Dažnai gimdoma tik tada, kai pasidaro pavojinga abortuotis, todėl nereti atvejai, kai pagimdžius nelauktą kūdikį, stengiamasi juo tuojau atsikratyti. Kad vaikai nebūtų žudomi, steigiami vaikų namai. Vakar dieną mūsų buhalterio Strėlcovo žmona iš vaikų namų parsinešė dešimties mėnesių berniuką, vardu Vytė. Trumputė jo biografija tokiai. Prieš mėnesį, nežinia iš kur važiuodama geležinkeliu į rytus, Ačinsko geležinkelio stotyje sustojusi moteris su trimis mažais vaikais. Du vaikus ji palikusi laukti stotyje, o patį mažiausiąjį atnešusi į Ačinsko miesto vaikų namus ir atidavusi budinčiajai sakydama: - Auginti nepajėgiu, o nužudyti neleidžia likę sąžinės likučiai, todėl savo Vytę palieku jums. Jam devyni mėnesiai amžiaus. Prie savęs pasilieku dar du vaikus, su kuriais labai sunkiai verčiuos. Ji, net pavardės nepasisakiusioji moteris, srūdama ašaromis, net neatsisveikinusi, paskubomis išbėgusi. Tokių pamestų „Vytių“ dabar labai daug. Grįžusi į stotį, ką pasakys motina savo belaukiantiems mažyliams, kai jie pasiges Vytės? Komandiruotės metu, viename Krasnojarsko viešbutyje, kambario kaimynas yra SSSR žemės ūkio ministerijos, žemės ūkio specialistas, rusas Ikonikovas. Tai apsišvietęs, pagyvenęs, partinis agronomas, atvykęs į krašto žemės ūkio darbuotojų suvažiavimą. Įdomu tai, kad jis neslepia savo nusivylimo rusų jaunaja karta, jos amoralumu. Jis atvirai man pasakoja, kad visuomenei žinomų žymių žmonių sūnūs padaro pačius sunkiausius nusikaltimus, apiplėšimus ir žmogžudystes. -Rusų tauta išmiršta, nes ji nustojo gimdyti - pareiškė Ikonikovas. 264


-Greit mes pralenksime labiausiai išmirštančią Prancūzų tautą. Įsigali bevaikės, arba vienvaikės šeimos. Niūri mūsų tautos ateitis - užbaigė agronomas. Vos susilaikiau nepastebėjęs, kad rusų tautai nėjo į sveikatą užkariavimai ir maišymasis su klajoklinės prigimties tautelėmis. Jos lengvai mišo su užkariautojais, diegė rusuose savo judrią ir nepastovią prigimtį, savojo kraujo priaugliu vis aktyviau reiškėsi bendroje Rusų nacijoje. Neigiami rezultatai pradeda rodytis. Tačiau visa tai natūralu. Ar medžiaginis, besielis gyvūnas, kokiu jį laiko materialistinė filosofija, gali praktikuoti aukojimasi, be kurio gimdymas neįmanomas? Jei jis aukotųsi, nedalyvaujant instinktui, jis būtų neprotingas. Be aukojimosi negalim gyventi žmogiškai, negalima užauginti vaikų. Ko Rusų visuomenę galėjo išmokyti tokie, kaip Berija, kuris turėjęs aštuonis butus ir dešimtis meilužių. Gyvenęs ištaigingiau, negu senovės Rytų kraštų sultonai. Kas gali patikėti pasakomis, kad Berijos tipo žmonių nėra likę daugiau. Juk prie to veda tikrojo materialisto įsitikinimai. Tat nėra ko stebėtis, jei atsiranda tėvų, patariančių savo vaikui mokykloje mokytis ne dalybos, bet tik vienos atimties.

VARGAS IR VIENAM IR KITAM Aš vėl komandiruotėje Krasnojarsko mieste. Plačia centrine, Stalino vardo gatve, sunkiai kvėpuodama, suprakaitavusi, daržovių ryšuliais apsikarsčiusi, kolūkinio turgaus link lėtai iriasi, sunykusi, pagyvenusi kolūkietė. Ją labai spaudžia neturto vargas. Užeinu į Jenisėjstrojaus trestą. Vaikštau po įvairius skyrius, įvairiuose aukštuose. Laiptų patalpose keltų nėra. Tai vienur tai kitur girdžiu nepaprastai sunkų šnopavimą. Rodos, lyg kas tai visiškai nebeatgauna kvapo ir baigia uždusti. Štai vienas jų MVD kapitonas, trimis laipteliais pasikelia 265


ir, lyg garvežys šnuopuodamas, ilgai ilsisi, kol sukaupia jėgų sekantiems keletai laiptelių įveikti. Jį baigia nukamuoti apie šimto kilogramų virš normos užsikrautų lašinių našta. Jo širdis vos beįstengia šią riebalų krūvą aprūpinti krauju. Daug čia matau panašių peniukšlių, kenčiančių vargą iš pertekliaus. Žinoma, ir šitam nelaimingajam aš niekuo padėti negaliu. Ar tokiems rubuiliams gali rūpėti alkanas žmogus? Jie pavydi beturčiams sunykėliams, nes, jų manymu, jie sveikesni už juos - persiėdėlius. Norint paskubinti projektinės sąmatinės dokumentacijos paruošimą Ačinsko plytinės užbaigiamiesiems darbams, visą mėnesį dirbu Krasnojarsko OTB-I, tai yra: ypatingajame techniniame biure Nr. 1 Ačinsko plytinės statybai, nuo pat jos pradžios, projektinė dokumentacija buvo paruošta Krasnojarsko OTB-I. Norint ką nors pakeisti, arba papildyti, reikėjo OTB-I užsiprašyti prieš metus laiko, nes ten taip lėtai viskas vyko. Kad reikalą paskubinti, į Krasnojarsko OTB-I komandiravo mane vienam mėnesiui. Biuras OTB-I ypatingas tuo, kad jame, be keletos laisvų vadovų, dirba vien tik kaliniai specialistai. Jų čia dabar esą apie 400 žmonių. Projektavimo ir skaičiavimo patalpos kartu su kalinių lageriu užima du nedidelius miesto kvartalus. Iš projektavimo patalpų kaliniai, neišėję į gatvę, patenka į savo buitines lagerio patalpas. Tokių, kalinių specialistų aptarnaujamų, biurų esama daugiau. Kaip pastebėjau, kalinių darbas labai nenašus. Jie neturi ko skubėti. Dažnas man sako: „suspėsiu, dar dešimtį metų laiko turiu“. Prie gretimo stalo iš dešinės „dirba“ vidutinio amžiaus, savo išvaizdą labai prižiūrintis, simpatingas vyriškis inžinierius gruzinas. Iš pradžių jis bandė visokiais niekais mane kalbinti, teirautis, klausinėti apie įvykius laisvėje, o temoms išsibaigus, likdavo tik stebėtis, kuo jie „užsiima“? Mano kolega gruzinas, paprastai, iki pietų pieštuku nubrėžia dvi lini266


jas, iš kurių po pietų vieną būtinai ištrina. Trina kokį pusvalandį. Stebiuos tam tikrais jo specialiais sugebėjimais, kai trinant trintukas slysta oru, neliečia ir negadina vatmano. Ištrynęs „klaidingai“ nubrėžtąją liniją, kolega ilgam išeina „konsultuotis“ su darbo draugais ir negrįžta, kol neapeina daugumos draugų salėje. Kiek matau, apie 80% viso darbo laiko užima „konsultacijos“, kurių metu išsiaiškinama vidaus ir tarptautinė padėtis, lagerio užkulisiai, naujai išaiškinti „tolkačiai“ - vidaus šnipai - pranešėjai, ir tt. O darbas? Darbas ne meška, į mišką nenubėgs - taip paklaustas nusijuokdavo bet kuris šio biuro inžinierius. Darbui dar lieka dešimtmečiai. Kalinių specialistų parašai brėžinių originaluose apvedami tušu, o tai reiškia, kad išduodant brėžinių kopijas įstaigoms, parašai turi likti neįskaitomi. Brėžinius kopijuojant kalinių specialistų parašai pridengiami neperšviečiamu popieriumi. Laisvėje neturi būti žinoma, kad projektai paruošti kalėjime ir kas projektus paruošė.

ĖGOROVAS. Michailas Ivanovičius Ėgorovas pas mane dirba betonuotoju ir visą laiką skundžiasi tai vienokiais, tai kitokiais negalavimais. Iš tikrųjų, jo sveikata silpna, o kūnas labai sunykęs. Pakaklėje gilios duobės, rankų kaulai vos aptraukti oda. Žodžiu, bespindi tik akys. - Michailai, ko toks nusiminęs?- klausiu. -O kaip man būti nenusiminusiam? - klausimu į klausimą atsakė Ėgorovas ir pradėjo pasakoti labai būdingą rusams savo biografiją. -Gimiau 1908 matais. Trejus metus atitarnavau kariuomenėje. Karą pradėjau su suomiais, o pabaigiau su japonais. Keletą kartų buvau sužeistas. Gryžęs iš karo, žmoną radau begyvenančią su kažkokiu perėjūnu. Pradėjau po truputį gerdinėti. Žiemą pasiimdavau po truputį valdiškų anglių. Kartą mane su anglimis pagavo, pasvėrė ir rado 27 kg. Už tai man 267


davė septynis metus lagerio, kuriame prasikankinau iki pat Stalino mirties. Taigi iš pačios vertingiausios gyvenimo dalies teko išbraukti penkiolika geriausių metų. Grįžęs iš kalėjimo maniau vesti, tačiau nepasisekė gauti kambario. Susilipdžiau šiokią tokią žeminėlę, tikrą barsuko urvą, kuriame ir tebegyvenu. Drėgna. Sienomis vanduo teka. Viskas supūva. Jokia moteris į tokį urvą neis. Uždarbis menkas. Maistas blogas. Tebetraukia stiklelis. Sveikata baigiasi. Žodžiu - prieš akis grabas.- Beviltiškai ranka numojęs užbaigė Ėgorovas. Kas šį ir daugelį kitų tokių Ėgorovų begalėtų prikelti gyvenimui? Nebent tiktai valdžia, o ji tokia abejinga savo piliečių kančioms. Kol patvers ši stalinistinė santvarka bus pilna Ėgorovų.

MŪSŲ VARGAI LAPOJA. Mažiausiai darbingos lietuvių tremtinių šeimos pateko į tolimiausią rajono užkampį, Plotbiščės kaimą, kuriame yra blogiausias Ačinsko rajone, „raudonosios žvaigždės“ kolūkis. Už darbadienį čia duodama po pusę kilogramo antrarūšių grūdų. Badu mirė 85 metų senelis Pranas Keras iš Kretingos rajono Lazdininkų kaimo. Rusų smarkiai sumuštas ir suspardytas mirė ir senelio Kero vyresnysis sūnus Pranas Keras jaunesnysis. Vietiniai lietuviai pasakojo, kad ir prie jo mirties prisidėjo badas. Arti prie bado mirties yra nedarbingi invalidai, brolis ir sesuo Vilimai. Badauja Beržonskiai su trimis mažais vaikais, Grupai ir eilė kitų. Tokia padėtis jau tęsiasi ketvirti metai ir galo jai nematyti. Beržonskiai labai drovūs, kantrūs, apsišvietę valstiečiai ir niekaip neįpranta grubiau pareikalauti, meluoti, grubiai keiktis, o be šių „elementarių argumentų“ nieko negalima pasiekti. Beržonskiai kiekvieną darbo dieną darbe, o jų alkani ir pablyškę mažyliai vaikučiai, iš pusių vėjų prapučiamame lauželyje sutapę apie blės268


tančią geležinę krosnelę, trina pamėlusias rankutes ir bando sušilti. Jau kuris laikas, kolūkis nebeduoda lietuviams nei arklio, nei jaučio malkoms iš miško parsisvežti. Už keturių kilometrų esančiame miške reikia parsigabenti malkas ir rankinėm rogelėm jas parsitemti namo. Žiemą geležinė krosnelė beveik nenustoja degusi, todėl tokio „vežimo“ malkų užtenka vos porai dienų. Beržonskiai labai drovūs, kantrūs ir apsišvietę valstiečiai, niekaip jie neįpranta grubiai pareikalauti, meluoti, bjauriausiai keiktis, o be šių „elementariausių argumentų“ reiškimo būdo nieko negalima pasiekti. Beržonskių vyresnioji dukrelė turėjo pradėti lankyti mokyklą, bet nėra šiltų drabužėlių, nei kuo kojas apauti, todėl ji „tebešeimininkauja“ namie. Už visų metų darbą Beržonskiai gavo pinigais 104 rublius ir apie 215 kg antrarūšių grūdų. Už pinigus jie gali nusipirkti tiktai porą šimtasiūlių vatinkų, o dukrelė ir sekančiais metais dar negalės lankyti mokyklos. Jau kelintą kartą Beržonskiai ir kaikurie kiti Plotbiščės kaimo lietuviai, nebodami šalčių ir pūgų, menkai apsirengę ir alkani, pėsčiomis brenda 40 km. kelią į Ačinsko komendantūrą prašyti pasigailėjimo savo badu mirštantiems vaikams. Verkdami jie prašo komendanto, kad juos išleistų į miestą, arba į pajėgesnį kolūkį, tačiau komendantas pasišaipo iš lietuvių ir niekuo jiems nepadeda. Kai Plotbiščės lietuviai kreipėsi į Ačinsko prokurorą, prašydami leidimo susirasti darbo kitur, šis tam neprieštaravo, bet pasak jo, pirma reiksią gauti kolūkio valdybos sutikimą, kad išleistų iš kolūkio. Tačiau, kaip kolūkis atleis nemokamą, verginę darbo jėgą, dargi toks nususęs kolūkis, koks yra „raudonoji žvaigždė“? Komendantūra padeda kolūkiams tremtinius išlaikyti vietoje, nežiūrint, kad jie miršta badu.- Verge, dirbk, kol pastipsi! Kai jūs pastipsite, atsivešime daugiau. Ne kartą girdėjome šiuos ciniškus paniekos žodžius tremtinių atžvil269


giu iš padėtyje visiškai nesusigaudančių, murzinų ir apskretusių, kaikurių kaimo jaunuolių Žinoma, tai ne šių snarglių sugalvotas tremtinių kankinimo būdas, pritaikytas mums nuosprendis. Jie girdi apie tai kalbant suaugusiuosius. Kolkas jokių prošvaisčių. Mažiau darbingų tremtinių šeimų su mažais vaikais Sibiro kolūkiuose likimas maža kuo skiriasi nuo žydų likimo jų getuose ir konclagerių kalinių karo metais likimo. Mirtis ir badas jų tyko kiekviename žingsnyje. Didelės nelaimės, vadinamos tragedijomis, paprastai būna trumpos, o ši - verginis darbas ir marinimas badu kolūkyje be atlyginimo, jau tęsiasi kelinti metai. Tuščius zuperinius maišelius pasibrukę, su keletu forminės duonos kepaliukų krepšeliuose, nuskurę ir apiplyšę, ašarotomis akimis, kupini nevilties, netvirtu žingsniu, iš Ačinsko kančių keliais iškiūtina nelaimingieji Plotbiščės lietuviai. Ką jie grįžę pasakys alkaniems vaikams, susirūpinusiems namiškiams, žmonoms? Kas apsakys, kas aprašys, kokias kančias ir pajuokas iškentėjo tremtinys lietuvis nuo puslaukinių priespaudos Sibiro platybėse? - Negerai darote, kad namuose nesikalbate rusiškai - pasitempusi mane į šalį perspėjo Ačinsko dešimtos vidurinės mokyklos direktorė. Tai atsilieps jūsų sūnų mokymosi pažangai - pagrasino direktorė ir neatsisveikinusi nuėjo. Paseku jos išdidžią, valdovišką, eiseną ir žiūrėdamas pavymui su panieka pasvarstau: - kiek tavyje bėra likę tikrojo, jautraus kito kančioms, mąstančiojo, ruso kraujo? Juk tavyje, lyg veidrodyje, atsispindi vien tik klajokliams būdinga prievarta, arba šuniškas, sąžinės nesvarstomas, paklusnumas savo viršininkams. Ko iš tavęs pasimokyti bręstančiam jaunimui?. Kokius pėdsakus tu juose palikai? Ar ne tavo buvę mokiniai: žiaurusis kolūkio fermų vedėjas Maslovskis, apsileidėlis ir melagis kolūkio 270


pirmininkas Želudkovas, speckomendantas Vodopjanovas ir kiti panašūs? Grasinti, dargi be deramo atkirčio, gali bet priversti mus namuose, save tarpe, kalbėti rusiškai, tikrų tikriausiai, ne tavo galiai. Iš tikrųjų, dėl rusų kalbos nepakankamo mokėjimo, vyresnieji vaikai lieka antriems metams tose pat klasėse. Tremtinio ukrainiečio teisininko Kicylos sūnus mokosi labai gerai ir šiemet baigė septintąją klasę. Neseniai tėvą pasikvietė klasės auklėtoja ir paklausė, ar sūnus mokysis toliau? Kicyla manevrą supratęs ir atsakęs, kad sūnus nebesimokysiąs, o eisiąs dirbti į plytinę. Mokytoja likusi labai patenkinta ir ėmusi Kicylai aiškinti, kad kraštui esą labai reikalingi eiliniai darbininkai, lyg senas teisininkas nesuprastų, kame čia tiesa, o kame maskuotė Auklėtoja, žinoma, nutylėjo, kad labai nuskurdintam kraštui labiausiai reikalinga pigioji verginė tremtinių darbo jėga. Mūsų sūnus Kęstutis, gimęs 1937 metais, šiais metais gavo laisvo piliečio vidaus pasą, o sūnus Darius, gimęs vieneriais metais anksčiau, tebėra laikomas tremtiniu ir, vietoje vidaus paso, turi tremtinio pažymėjimą. Tokie esą įstatymai, paaiškino komendantūroje.

TOKIA MŪSŲ VALDŽIOS POLITIKA Klausausi ką tik iš Kinijos grįžusio demobilizuoto vietinio ruso kario, dabar mūsų plytinėje dirbančio vairuotoju, pasakojimo. Kinijoje jis prabuvęs keturis metus ir sakosi pažįstąs jų gyvenimą. Pasak jo, įvairiausių prekių Kinijoje esama pakankamai. Jų tarpe daug užsieninių, su kuriomis konkuruojančios ir rusiškosios geresnės kokybės prekės, gamintos specialiai užsieniui. Mūsų vidaus rinkoje tokių prekių niekas nėra matęs. Kinijos pinigų vertė nedidelė, tat atlyginimai pasakiškai dideli. Rusų eilinio kario mėnesinis atlyginimas buvęs 60 tūkstančių juanių, puska271


rininkio – 100 tūkstančių juanių, leitenanto - du milijonai juanių, inžinieriaus 4 - 6 milijonai juanių, o eilinio darbininko - apie 1,5 milijono juanių. Nesą spekuliacijos. Daug esą mūsiškės technikos, o automašinos ir lėktuvai esantys tiktai mūsų gamybos. Taigi - įsiterpė vienas mūsiškis darbininkas, - kinai mūsų mašinomis važinėja, mūsų lėktuvais skraido, o mes paprasčiausios duonos ne visuomet iki soties turime. Kam mums ta mielaširdystė? - Tokia mūsų valdžios politika - užbaigė Kinijoje ilgai buvęs kareivėlis, visiškoje tamsoje augintas ir prievartos mokytas nieko nesuprantantis žmogelis

VAIKŲ KANČIOS SIAUBINGESNĖS 1955 metų sausio dvyliktąją mūsų plytinės darbininkams išmokami atlyginimai. Prie kasos eilėje stovi vokietė tremtinė Grauer, o už rankutės ji laiko pablyškusį aštuonmetį sūnelį Viktorą. Tik staiga berniukas kad ims draskytis, kad ims klykti, spardytis, kandžiotis, tarsi jį kokie galvažudžiai būtų apstoję. Matosi, vaikas psichiškai nesveikas. Nelaimingas berniukas. Bandau berniuką raminti, tačiau nesėkmingai. Atrodo, kad jis nebemato, kas vyksta aplinkui, tiek jis vidiniai sutrikęs. -Kokios galėjo būti priežastys dėl tokios skaudžios nelaimės? Ar nevartojote alkoholio tada, kai buvote nėščia? - bandau pasiteirauti darbininkės. - Nelaimingas sūnelis tęsia mano pergyvenimus – skausmo iškreiptu veidu trumpai atsako motina. Grauer gyvenusi Pavolgyje. Karo metais ištekėjusi. Pasibaigus karui, jos vyras buvęs suimtas ir išsiųstas į šiaurinius lagerius. Apie tolimesnį vyro likimą nieko nežinanti. Netrukus po vyro suėmimo, jau nėščią, ją ištrėmę į Sibirą, kur ir tebesikankina. - Pašalinis žmogus negali suprasti tuometinių mano pergyvenimų 272


tęsė toliau nelaimingoji Grauer. Buvome neseniai vedę. Begaliniai vienas kitą mylėjome. Veržiausi paskui savo vyrą į šiaurę, bet neleido. Visą bekraštę neapykantą budeliams ir psichologinį pakrikimą pergyvenau būdama nėščia. Ko gero norėti iš tokiu laiku nešioto sūnaus? - užbaigdama pasakojimą valėsi ašarotą veidą Grauer. Nelaimingasis vaikas besidraskydamas susižeidė rankutes, veidelį. Iš žaizdų sunkiasi juosvas kraujas. Priepuolis pamažu praeina. Berniuko veidelis dar labiau pablyško, o jo neramios akys išgąstingos ir nesustodamos klaidžioja nuo vieno žmogaus prie kito. Atrodo, kad vaikai stengiasi prisiminti kažkokį praėjusį baisų košmarą. Ar jūs, įstatymų leidėjai, galite kada nors atsilyginti tai motinai ir jos sūnui už padarytąją nelaimę ir kančias?. Už ką jūs baudžiate tuos dar negimusius, arba ką tik gimusius kūdikius? Kam jums reikalingas jų kraujas ir ašaros? Perdaug jūs atsitvėrę ir nutolę nuo savo žudomų žmonių, kad galėtumėte išgirsti jų aimanas ir skundus, todėl savo bjaurų darbą tęsite toliau. Neatsigrįžtate atgal todėl, kad ten vien lavonai ir ašaros, o kad jūsų bjauraus gyvenimo kelio priekyje stovintis karstas nebūtų toks siaubingas, jūs neigsite žmogaus esmės amžinumą.

KITOS SMULKMENOS. Chruščiovas tvirtina, kad už šešių metų maisto produktų turėsime du kartus daugiau, tačiau tai mūsų nė kiek nenuramina. Dabar sviesto neturime, o miltų po truputį parodo bent porą kartų metuose, tačiau norint 3 kg. jų gauti, eilėje tenka išstovėti po keliolika valandų. Tat po šešių metų sviesto nėra ko tikėtis gauti, nebent tik mažesnės eilės bus prie pusmetinės trijų kg. miltų normos. Tarp Ačinsko geležinkelio stoties ir miesto yra įsikūręs Ačinsko žėručio skaldymo fabrikas. Jame dirba vienos tik moterys. Iš vakarinės pamainos grįžtančias darbininkes nuolatos užpuldinėja chuliganai ir 273


plėšikai. Neretai pasitaiko, kai darbininkes išrengia iki nuogumo, atima paskutinius rublius ir paleidžia lyg Ievas į namus. Darbininkės tiek yra įbaugintos, pasibaigus vakarinei pamainai, į miestą jos eina visu būriu, o išrenginėjimai nemažėja. Naktinės moterų žygio kolonos ir žmonių išrenginėjimas mieste tapo įprastu reiškiniu. Dėl to nė valdžia nebesirūpina, nes dabar, po lagerių išformavimo visur taip esą ir taip būsią, kol amnestuotieji vėl grįšią į lagerius. Tokius gandus ypač uoliai skleidžia be darbo likę, jokio naudingo darbo nemokantys, buvę lagerių administracijų darbuotojai. Jie tiesiog ilgisi „prarastųjų“ kalinių. Ačinskiečius sujaudino įvykis Ačinsko miesto kapinėse. Neseniai pasikorė Ačinsko teatro artistas Gorskis. Jį palaidojo Ačinsko miesto kapinėse su geru kostiumu. Nespėjusi į laidotuves, po keletos dienų atvyko Gorskio duktė ir su keletu artimųjų nuvykusi aplankyti tėvo kapo. Ten jie pastebėjo kad kapas kažkoks sudarkytas, todėl, kilus įtarimui, kapas buvęs atkastas, tačiau karste mirusiojo nerasta. Vėliau buvo išaiškinta, kad kapinių sargas iškąsdavęs turtingesniuosius mirusiuosius, geresniuosius drabužius išparduodavęs, o lavonus sušerdavęs kiaulėms. Vulgariajam materialistui nėra čia ko stebėtis. Lavonui juk vistiek, kirminai jį ar kiaulės suės. Tačiau tą kapsargio kiaulieną ėsti vargiai norėtųsi ir aršiausiam vulgariosios krypties materialistui. Prieš kelias dienas į mūsų plytinę atvežė 20 prieš laiką paleistų jaunų politinių kalinių. Kalėję jie šiauriniuose lageriuose. Tarp jų yra šeši lietuviai. Vienas jų J. Gedgaudas yra kretingiškis. Tebesimokydami Kretingos gimnazijoje, jie buvo sudarę pasipriešinimo tarybinei valdžiai grupelę. Įsimaišius provokatoriui, jų grupė buvo suimta ir visi nubausti ilgalaikėmis bausmėmis šiauriniuose lageriuose. Dabar bausmė jiems nuimta ir pakeista trėmimo bausme be termino. Mūsų darbininkas ukrainietis Kėzikas šiandien labai susirūpinęs. 274


Tremtiniu laikytas jo sūnus gavo šaukimą į kariuomenę. Gimtinė išdraskyta. Tėvai Sibire, o pačiam, keletą metų išbuvusiam tremtyje, dar tris keturis metus teks tarnauti kariuomenėje. Koks diktatorių naivumas! Iš kankinio jie tikisi gero kareivio. Už ką tremtiniui kariauti? Kad jo tėvai toliau kankintųsi Sibiro katorgoje? Nežinia prieš ką 1955 metų pavasarį gavome naujus vidaus pasus. Jei nebūtų įrašo: „leidžiama gyventi tik Ačinsko rajone“, būtume visai gerai pasijutę, o dabar nei šis, nei tas Katorginiam dienos darbui pasibaigus, dažnai atsisėdu Čulymo upės slėnio atšlaitėje ir ilgai žiūriu į šiaurės pusėje, tolimame rūke skendintį upės slėnį. Ten, benykstančioje mėlynėje, už kokių 5 km. Nuo mūsų plytinės į šiaurę, matyti pakilus geležinkelio tiltas, kuriuo kas 20 minučių, smulkūs, lyg karoliukai, į vakarus pravažiuoja įvairiausi traukiniai, tame tarpe ir keleiviniai. Ar ateis toks laikas, kad ir mes galėsime vienu iš jų patraukti į vakarus? Kokia tai būtų laimė! Čia pat už nugaros sužviegė stabdomo garvežio ratai. Vėl reikės padėti skubiai pakrauti keliolika vagonų plytų. Lyg miražas išsisklaidė svajonės. Priekyje vien žiauri tremtinio realybė.

BOGOTOLIO RAJONE. Kaip jau minėta anksčiau, pusė mūsų ešalono su tremtiniais paliko Bogotolio rajone. Tenai paliko ir mūsų giminių ir pažįstamų, kuriuos jau seniai norėjome aplankyti, tačiau ligi šiol vis negavome leidimo. Jį gavę, 1955 metų, gegužės mėnesio gale, po darbo, traukiniu išvykome į Bogotolio miestą. Galimybė važiuoti traukiniu be ginkluotos palydos mus nuteikė labai gerai, pasijutome lyg laisvojo gyvenimo priangyje. Įdėmiai stebime aplinką. Pakelėje daug kur matosi palikusių nenupjautų kviečių. Tai vienur, tai 275


kitur pažeme ritosi kilometriniai dūmų volai. Tai deginami praėjusį rudenį nenuimti kviečiai. Nuo dūmų dangus pajuodęs. Suodžiai skverbiasi į vagonus, graužia keleiviams akis. O! Kad Neronas būtų turėjęs laimę gėrėtis šiais įspūdingais aplaidumo ir savojo darbo niokojimo vaizdais, galbūt jam nebūtų reikėję nė Romos gaisro savo žiauriems įgeidžiams tenkinti? Sėja jau įpusėjusi, tačiau kaikur, prie didžiulių per žiemą išbuvusių javų stirtų, kombainais tebekuliami javai. Smulkieji graužikai negali atsidžiaugti socializmo kūrėjų teikiamomis paslaugomis. Bogotolio miestas yra ir rajono centras. Sako, kad jame gyvena keliolika tūkstančių gyventojų, tačiau miestas nepaprastai apleistas. Jame, išskyrus irgi begalo apleistą Sibiro trakto - pagrindinio Sibiro kelio, nemačiau nė vienos grįstos gatvės, nė vieno grįsto šaligatvio. Gyvulių ir automašinų sukeltos dulkės čia, kaip ir visur Sibire, nepaprastai yra smulkios, per naktį nespėja nusėsti ir rytmetyje miestas atrodo, lyg besibaigiančio gaisro apimtas: jis tebėra paskendęs vakarykščių dulkių tirštame rūke. Gatvės plačios, bet labai duobėtos, todėl automašinos, kurių čia dar labai nedaug, važinėja lėtai ir be perstojo suka iš vieno gatvės krašto į kitą, lyg per vairuotojų egzaminus. Mums reikia patekti į V. Katejulio gyvenvietę, pro kurią, vietinių gyventojų teigimu, einąs didelis vieškelis į šiaurinius rajonus. Užmiestyje surandame to kelio pradžią ir imame laukti atsitiktinės, ta kryptimi važiuojančios, mašinos. Autobusai nei miesto gatvėmis, nei užmiesčio keliais, nei pagrindiniu Sibiro traktu čia nevažinėja. Pagaliau aptikome „vieškelį“, einantį į šiaurinius rajonus. Koks ten „vieškelis“! Tai neišvažiuojama klampynė, bet ir šituo, atsiprašant, sudarkytkeliu vienas kitas sunkvežimis bando kapstytis. Mus paima mašina, vežanti kviečių sėklą į kažkokį tolimą kolūkį. Pasižiūrėjau į šį suvargusį ir purviną, nuolatos bjauriausiai keikiantį, 276


žmogelį, mašinos vairuotoją, ir iš pradžių bloga darėsi, tačiau 12 km. Nueiti tokiu purvynu, taip pat maži juokai. Tat įsiropščiame į mašinos kėbulą ir , vairuotojo patarti, įsikasėme į kviečius, kad važiuojant per duobių duobes neiškristume. Vėliau įsitikinome, kad iškritimo pavojaus tikrai būta. Prie didesnių duobių, anksčiau su kviečių sėkla pravažiavusios mašinos jau supylusios po pustonį ir daugiau gerų sėklinių kviečių. Linktelėdama į gilias provėžas ir duobes, lyg kokią auką ant stalinistinio aplaidumo altoriaus, nupila po keliasdešimt kilogramų gerų sėklinių kviečių ir mūsiškė mašina. Kol nuvažiavome iki V. Katejulio, per mašinos bortus, pagal mano paskaičiavimą, išsipylė apie 0,6 tonos sėklinių kviečių. Sėklinių kviečių krūvos prie kelio duobių nuolatos auga ir nėra kam jų paimti. Pamažu jos, lyg žvyras, suvažinėjamos ir sumaišomos su kelio purvu. Tuo tarpu tremtiniai net vaikams duonos neužtenka Su giminėmis susitikimo aplinkybės liūdnokos, neįprastos. Per tuos keturis nesimatymo metus visi esame pasikeitę, žinoma, ne į gerąją pusę. Vedusiųjų gyvenimas ne tiek niauriai tragiškas, kaip jaunimo, ypač merginų, kurioms tremties sąlygomis maža vilties ištekėti. Baudžiant trėmimu, jaunos merginos tai pajunta daug kartų sunkiau, negu jauni vyrai, kurie ne taip greit pajunta senėjimo kartėlį - brokavimą. Jeigu bausmės sunkumą trėmimu vedusiems laikyti vienetu, tai nevedusiems jauniems vyrams ir paaugliams jis būtų du, o jaunoms merginoms bausmė trėmimu yra mažiausia keturis kartus sunkesnė. Tai turėtų žinoti tironai, bausdami šeimas trėmimu! Gaila žiūrėti, kaip čia kenčia ir neviltyje greit sensta jaunos doros lietuvaitės... Bertašių šeimoje, be pačių nusenusiųjų tėvų yra du suaugę sūnūs ir duktė. Tai ir pačiomis sunkiausiomis Sibiro sąlygomis pajėgi išsimaitinti šeima. Duktė Birutė, kaip reta laiminga. Ji susirado patinkamą lietuvį vai277


kiną ir ištekėjo. Vienintelis girdėtas lietuvis katalikų kunigas yra kažkur prie Irkutsko, todėl čia gimusius kūdikius krikštija - peržegnoja ir vardą suteikia bet kuris vyresnio amžiaus tremtinys, doras lietuvis, o tuokiantis pasitenkinama tėvų palaiminimu. Oficialiai viskas registruojama rajonų metrikacijos įstaigose arba savo apylinkės vykdomajam komitete. Gimusios mergaitės registruojamos tėvo pavarde. Mūsų duktė Milda įregistruota. Milda Jablonskis. Lietuvoje gana pasiturinčiai gyvenę, čia Bertašiai įsikūrę gana kukliai, visiškai pagal tremtinių standartą ir laikinai. Jų vieno kambarėlio ir virtuvės butelis apstatytas tipiniais Sibiro tremtinio „baldais“. Pagrindinis baldas yra statyboje sutinkamo pavyzdžio, iš kelių nelegaliai įsigytų lentgalių sukaltas stalas, pajuokiamai vadinamas „ožiu“. Lovos yra „spiruoklinės - linguojamos“, darytos iš grubiai nužievintų apvalių kartelių. Zedlius - kilnojamas suolas padarytas iš skeltinio pusrąsčio su keturiomis apvalaus medžio netašytomis kojomis, o kėdės, apvalaus medžio kaladės su viršuje prikaltu tašytu lentgaliu. Tokios pat kokybės yra lentynos, spintelės, kabyklos. Išvykdami ilgai atsisveikiname. Vieni kitiems linkime greitai grįžti į gimtąją Lietuvą.

TOKIA TIKROVĖ. Baigiantis Ačinsko plytinės komplekso statybos darbams, gavome užduotį trims mašinų - traktorių stotims pastatyti pagrindinius pastatus. Darbų vykdytojas, tremtinys lietuvis inžinierius Jonas Sidabras stato MTS Nagornovo kaime. Jaunas inžinierius Fediakinas išvyko į Nazarovo rajoną, o Bolšoj Ulujaus rajono, N. Ėlovkos kaime NTS tuoj statys kažkoks man nepažįstamas savamokslis meistras, kuriam techniškai padėti man dažnai tenka į Ėlovką. 278


Iš Ačinsko ligi N.Ėlovkos kaimo tiesiai šunkeliais per miškus yra apie 35 km. kelio, tačiau tie šunkeliai retai kada pravažiuojami, todėl dažniausiai tenka važiuoti šiokiu tokiu, retkarčiais taisomu, tarprajoniniu keliu iki B. Ulujaus rajono centro, o iš ten, kiek sausesniais šunkeliais, dar apie 30 km. iki Naujosios Ėlovkos kaimo, kur statoma MTS. Iš viso tuomet pravažiuojame apie 80 kilometrų. Pakeliui pravažiuojame Tureckojės kaimą, kurio sodybų pastatai seniai neberemontojami ir vos besilaiko. Kaimo gale kiek pakilesnėje vietoje, kaip ir visur Sibire, yra niekieno neprižiūrimi, begaliniai apleisti tebeveikiantis kaimo kapeliai. Neseniai šalia jų pradėti statyti pastatai gyvuliams, todėl kapeliuose ganosi galvijai, o purvinos, daugiausia juodos ir deglos, kiaulės kažko ieško ir knisasi po pravoslaviškų medinių kryžių pamatais. Arčiau kelio pusės, kapelių šono buvęs imtas smėlis. Duobėn sugriuvusius kaulus ir kaukoles ritinėja keletas deglųjų. Pakeliui iš purvyno padedame išvilkti porą sunkvežimių ir po septynių valandų kelionės pasiekėme N. Ėlovkos kaimą. Prieš kelias dešimts metų šiame gana nuošaliame Sibiro kaimelyje žmonių buvę gyventa gerai. Kaime būta daug turtingų, labai gražiai puoštų gyvenamų namų, aptvėrimų, vartų. Dabar jų bėra likę tik menki pėdsakai. Kaimo centre stovėjusi medinė pravoslavų bažnyčia - cerkvė. Dabar ji naudojama traktorių remonto dirbtuvėmis. Seneliai, praeidami pro šias dirbtuves, dar ir šiandien lankstosi ir žegnojasi. Suprantu jų padidintą širdgėlą, kai iš jų pagarbos pareiškimo buvusiai šventai vietai, tyčiojasi praeinantys paaugliai ir moksleiviai. MTS statyboje daugumą dirbančiųjų sudaro buvę nepilnamečiai politiniai kaliniai, pirma laiko paleisti iš lagerių ir čia atsiųsti tremties katorgon. Šiandien, po 8 - 10 metų kalinimo šiauriniuose lageriuose, šie, trečią dešimtį įpusėję jaunuoliai jau pasipuošę žilų plaukų sruogomis, o ne retas ir pliktelėjęs .Jų išorė keista: tai nei pagyvenę žmonės, nei savo 279


amžių atitinką jaunuoliai. Tai žmonės, kuriems likimas neleido džiaugtis savo jaunyste. Daugelio veiduose tebežymu patirtų kankinimų randai. Jų tarpe yra šeši lietuviai. Visi jie buvo paimti iš gimnazijos suolo ir, vargiai, ar beleis kas juos mokytis toliau. Jaunieji tremtiniai yra drausmingi, gerai dirba ir tautiniai bei dvasiniai gana stiprūs. Iš seniau čia gyvena tik dvi lietuvių šeimos. Po poros dienų darbo, sugrįžęs į plytinę, jos administracinio pastato vestibiulyje, tiesiai po priešalkoholiniu plakatu, pamačiau begulintį žmogų. Netrukus paaiškėjo, kad tai vienas nuolatos išgeriantis plytines darbininkas prieš pusvalandį čia užbaigė žemiškąją savo vergiškojo gyvenimo kelionę. Neužilgo jį lyg niekam niekuomet nebuvusį reikalingą pagalį, įmetė į sunkvežimio kėbulą ir išvežė į miesto ligoninės lavoninę. Jeigu jis būtų buvęs kolūkio gyvulys, jam, greičiausiai, būtų reikėję surašyti kritimo aktą, o dabar - tai tik tremtinys. Po trejų metų eksploatavimo, pradėjo įgriūti plytų degimo krosnies skliautas. Nakties metu buvau iškviestas skubiam pasitarimui. Reikėjo nustatyti skliautų griuvimo priežastį ir, nesulaikant dar tebeveikiančios antrosios ugnies linijos, skubiai perkrauti visos krosnies skliautą. Apžiūros metu paaiškėjo, kad krosniai statyti buvo panaudoti trofėjiniai, vokiečių prieš karą paruošto projekto brėžiniai, bet juos perdirbant Krasnojarsko OTB-I projektavimo dirbtuvėse, tyčia ar netyčia, įvelta stambi klaida skliauto formoje. Klaidą pastebėjau ir ištaisiau. Nesulaikant normalios ugnies eigos antrojoje linijoje, sėkmingai perkrovėme krosnies skliautą.

TREMTINIŲ VESUVĖSE. Sibire mirusių lietuvių laidotuvėse yra tekę ne kartą dalyvauti, tačiau vestuvėse dar neprisiėjo būti. Žmonos pusbroliui, Stasiui Bertašiui 280


pakvietus, daug nesipriešinau, be to ir leidimą išvykimui dabar lengviau gauti. Tat vėl svečiuojamės Bertašių šeimoje. Iš kolūkio vargais negalais gautas sunkvežimis nuvežė jaunuosius į metrikacijos įstaigą ir iš jos parvežė kartu su pora reikiamų liūdininkų. Apie lengvasias mašinas čia dar nėra ko nė svajoti, nes nė vienos nėra visame rajone, o ir „keleliai“ ne jomis čia važinėti. Trūksta religinio palaiminimo. Vienas katalikų kunigas žinomas kažkur apie Irkutską, bet jis nepasiekiamas. Jaunieji ir tėvai prašo manęs atlikti kažką panašaus į religinį palaiminimą. Nesant, kas galėtų pakeisti, teko sutikti. Prisipažįstu, jaudinausi labai. Tokiose pareigose ne tik nėra tekę dalyvauti, bet ir matyti jų neprisiėjo. Kaip jaunuolius tuokia kunigas yra tekę matyti ne kartą, tačiau tuokta pačiam visai kas kita. Ceremonija, tiesą sakant, ne taip jau sudėtinga: išklausyti jaunųjų pasižadėjimą – priesaiką, jaunųjų žiedų palaiminimas ir ...kalba. Pati sunkiausia ceremonijos dalis be abejo yra kalba. Ką šiomis aplinkybėmis pasakyti, kai pačiam kalbėtojui vos ašaros sutelpa tarp blakstienų? Nuo ko pradėti, kad nesudrumsti bent šiuo momentu pasiektojo tikrosios padėties užsimiršimo? Reiktų nuteikti viltingai, šią jaunųjų žmonių laimingą valandą dar labiau paryškinti, bet nuo ko pradėti? Kalbu, kad mums labai džiugu į savųjų tarpą priimti naują lietuvišką šeimą, kuri taip reikalinga lietuviškosios visuomenės Sibiro spragoms užpildyti. Reiškiu įsitikinimą / kad tik nesudrumsti jauniesiems nuotaikos!/, kad jaunavedžių laukia laimingesnis, laisvesnis gyvenimas negu mūsosios kartos. Nežinau ar aš pats tuo tikiu, bet kalbu, kad žmonijos laisvės aušra jau pradeda ryškėti / nors pats tebesu giliai įsitikinęs, kad pergyvename patį tamsybių pusiaunaktį/. Net tai išdrįstu priminti, kad mus sukaustytus laikantys tremties pančiai jau smarkiai yra apdilę. Žvilgterėjęs į šoną, matau dešimtis dėmesingai besiklausančių veidų. 281


Švęstos vaškinės žvakės kvapas primena laidotuves. Krūpteliu. Juntu nerimą. Kaista veidas. Kad tik nesudrumsti jauniesiems nuotaikos. Šeima, tęsiu toliau, kuriama ne vien asmeniniam pasitenkinimui ir fizinei žmonių laimei, bet savo giminės pratęsimui ir tautos išlaikymui, /tačiau, kokia čia gali būti kalba apie tautinį išsilaikymą Sibire, kur specialiai esame atvežti ir laikomi tremtyje todėl, kad nustotume savojo tautiškumo, kad susimaišytumėm su azijatais ir surusėtumėm. Taip mąstydamas galiu pamesti temą. Tęsk toliau, kaip pradėjai./ Priešų smarkiai praretinta lietuvių tauta laukia papildymo. Medį nenešantį vaisiaus išrauna su šaknimis ir sudegina, sakoma krikščionių evangelijoje. /Iš tikrųjų, ar aš nenusikalbėjau? Darbo žmogus, o ypač tremties vergas, vos pats išsilaiko, o aš joms peršu šeimos priaugį. Pats gerai žinau, kas tai yra vaikų auginimas Sibiro sąlygomis. Jie yra asmeninės laimės stabdžiai, papildomų skausmų tiekėjai./ Nėra tikrosios vedusiųjų laimės be vaikų. Vaikai tai dvejų laimių suma, tenkanti kiekvienam vedusiajam. / Per žvakės dūmus paslapčia žvelgiu į jaunuosius, kaimynus, tėvus. Nieko. Jie kol dėmesingai tebesiklauso, tačiau juntu, kad nebeturiu ką daugiau sakyti./ Jūsų abiejų jaunystės metų laimės dabar sulydytos į vieną bendrą didele laimę. Ji dabar tokia didelė ir, lyg plonas žavinčio grožio kristalinis indas, labai trapi, todėl gyvenime ji pakeliama tik jūsų abėjų sutartinomis pastangomis. Linkiu jums, brangūs jaunavedžiai, šio vakaro laimės užtekti visam gyvenimui, iki giliausios senatvės. Sveikinu jaunavedžius. Jaunavedžius laimina tėvai. Jaunavedžiams linki laimės giminės, kaimynai. Kaip gera būtų, galvoju, jei tikrai būčiau kunigas. Tada daug geriau galėčiau padėti toms trapioms, tik ką gimstančioms, lietuviškoms šeimoms. 282


TAMSA TRAUKIASI. 1956 metų pradžioje speckomendantūra paskelbė, kad iš tremties būsią paleisti visi nusenusieji, invalidai, sergantieji nepagydomomis ligomis, dirbantys mokytojai, karo metais tarnavusieji veikiančiojoj armijoje, šeimos, kuriose vienas vedusiųjų yra laisvas ir apdovanotieji ordinais bei medaliais Geros naujienos. Pradėjome nekantriai laukti pirmųjų paleidimų. Nustebome, kai ta pati mūsų komendantūra anksčiau paskelbtasias naujienas netrukus pradėjo aiškinti visai kitaip. Dabar būsią paleidžiami tik tie nusenę asmenys, kurie patys nebepragyvena ir nėra, kas jais privalo rūpintis. Jei laisva žmona o vyras nelaisvas, tokia šeima nepaleidžiama. Pripažįstami tik kare gautieji ordinai ir medaliai. Taigi, tamsa traukiasi, bet labai dar pamažu su dirbtinomis kliūtimis. Vasario mėnesį speckomendantūra pranešė, kad iš Krasnojarsko gautas pranešimas dėl tremties nuėmimo mano žmonai, tačiau vyriausiasis sūnus Darius tebėra tremtinys. Pasirodo, laisva motina galėjo gimdyti laisvus ir nelaisvus vaikus. Balandžio 16 dieną komendantūra vėl pranešė man ir sūnui Dariui nuimtas trėmimas. Taigi, vėl buvome laisvi, bet iš miesto išeiti dar neleidžiama. Tokie mūsų riboti asmens dokumentai. Mūsų gamykloje apie 70 šeimų jau nuimtas trėmimas. Jiems pradėjo išduoti naujus asmens dokumentus, kuriuose įrašyta: „gali gyventi visoje Tarybų sąjungoje, išskyrus tą sritį, iš kurios buvo ištremtas, o turėtas turtas nepriklauso grąžinimui.“ Taigi, grąžinama tik ribota laisvė. Savo tėviškių ir senųjų tėvelių lankyti dar negalėsime. Kadangi tėviškėse tėvų lankyti dar negalėsime, komendantas pašaipiai pataria juos atsivežti ten, kur buvusiems tremtiniams leidžiama gyventi. Budeliai stalinistai, tyčiokitės, kol dar jūsų laikas, kol mes dar jūsų 283


naguose. Dar truputį kantrybės. Įvykiai vystosi mūsų naudai. Tamsa traukiasi. Aušta šviesesnis rytas. Laikai buvo pikti, nušvis kiti Lietuvai, mūsų Tėvynei.

BESIRUOŠIANT Į GIMTINĘ. Pavasarėja. Ačinsko turguje daug lietuvių. Vyksta gyvas pasikeitimas informacija, paskutinėmis naujienomis. Kalbuosi su tremtine Lekniene. Ji dirba kažkurioje įstaigoje valytoja ir uždirba 300 rublių /senąją valiuta/ per mėnesį. Keturių asmenų šeimoje ji viena tėra darbinga, todėl jai begalo sunku pramaitinti šeimą. Jos 80 - metė motina serga, tačiau, pamačiusi plyštančius vaikų drabužėlius, keliasi iš gulto ir skausmingai dejuodama juos lopo aptvarko. Per visą sirgimo laiką senutė nėra gavusi gardesnio kąsnelio, pieno lašelio. Nupirktą jai pyrago bulkutę ji perlaužia ir atiduoda vaikams. Matant, kaip bulkutę skaniai valgo dukros alkani vaikai, senutės nuotaika pagerėja, prašvinta jos drėgnos akys, ji pamiršta savo alkį ir ligą. Vien rūpestis spaudžia jos silpna širdį, kad ji niekuo šeimai nebegali padėti. Kai Leknienė parėjo iš turgaus, ji savo motiną rado nebegyvą, sukniubusią ties vaikų guoliu o rankoje ji laikė palaikytos duonos sklimbelį, kurį, matyt, buvo atlaikinusi nuo savo alkanos burnos ir laikė vaikui nuraminti, kaip buvo įpratusi. Tai atsitiko pavasario priangyje, kai buvo bepradedanti įsižiebti vilties kibirkštėlė sugrįžti į Lietuvą, susitikti su artimaisiais. Senelė Leknienė nieko kito taip netroško, kaip savo gyvenimo išvargintą galvą paguldyti gimtinės kapeliuose. Skaudus smūgis ištiko ne vien Leknienės šeimą, bet ir visus Ačinsko lietuvius. Visi esame išvargę, išsekę, kiekvienas galime pasekti Leknienės pėdomis. Sekančią dieną dauguma Ačinsko lietuvių rinkomės į budynę. Dar 284


nebaigtame įrengti name, Leknienė turi vieno kambario butelį. Aplinkui pilna statybinių šiukšlių. Elektros nėra, todėl pasišviečiame pačių darbo žibalinėmis lempomis. Baldai tremtinių tipiniai: kaladiniai krėslai, kirvio darbo lovos. Į budynę susirinkome apie 50 vietos lietuvių. Kambaryje vos sutelpame. Trošku. Ant iš kažkur gautų poros lentgalių, mirusiajai pataisyta lenta. Jos įkapės - patys geriausieji buvę bet dabar jau labai apnešioti, drabužiai. Batų nėra. Jų turėta kelios poros, bet seniai parduoti turguje, kad anūkėliams nupirkti duonos. Dėvėjo senutė pačios pasidarytomis skarmalinėmis šliurėmis, kuriomis nepatogu dabar apauti, todėl ji guli apauta pačios numegztomis pančiakomis. Numirėlės veido bruožai griežti, lūpos sučiauptos. Nė trupučio nejusti, kad ji suklupo prieš savo budelius, maldavo jų pasigailėjimo. Ne! Pasigailėjimo ji iš budelių ir Lietuvos Judų neprašė. Ji ištikima savo protėvių tradicijoms. Lietuvių tautai, numylėtai ir išsiilgtai tėvynei Lietuvai Senelės duktė Leknienė su dviem paaugliais vaikais glaudžiasi prie šalto senelės kūno, bučiuoja rankas, veidą. Jų palysusiais ir blyškiais skruosteliais ritasi stambios ašaros. Nėra daugiau giminių, artimųjų, nėra kam paguosti našlaičių. Leknienės vyras tebekenčia kažkur šiauriniuose lageriuose ir kas žino kada jis grįš ir ar jis iš viso dar gyvas. Tokio žiauraus gyvenimo tikriesiems lietuviams, ne dienos, ne mėnesiai, bet dešimtmečiai. Sunki žmogui ši žemiškoji kelionė, tuo labiau per tolimojo Sibiro taigas ir pelkynus, be perstojo griaužiant milijardams uodų arba spiginant neįprastiems šalčiams. Giedame kalnus. Vadovo neturime, bet yra noras, melstis nuoširdžiai, paprastai, savais žodžiais, savais įsitikinimais. Tat giedame, kaip išeina, o išeina nelabai sklandžiai, nedrąsiai, dusliai. Mūsų giesmė labiau panaši į bendrą, kolektyvinę didžiai nuskriaustų žmonių raudą, o ne į giedojimą. Nepajutau, kaip prieš akis blykstelėjo, tartum tikras, vaizdas, kad šią 285


mūsų budynę stebi tie budeliai, kurie pasirašė potvarkį dėl masinio žmonių trėmimo į Sibirą. Jie niūrūs ir nepatenkinti dėl to, kad senutė mirė lietuve, besiilginčia savojo gimtojo krašto, o jos duktė ištisus dešimtmečius ištikimai tebelaukia iš tolimųjų lagerių sugrįžtančio savo vyro. Negera budeliams, kad Leknienės vaikai iš kenčiančių tėvų mokosi karštai mylėti savo gimtąjį kraštą - Lietuvą. - Ne mums sugriauti lietuviškąsias šeimas - prašvokščia vienas budelis. - Sibire jie nepateisino mūsų vilčių ir pavojingi mūsų planams, todėl nedelsiant juos reikia išveždinti į jų kilimo vietas, o čia, Sibiro stambiąsias statybas paskelbti komjaunuoliškomis. Į Sibirą geriau atvežti komjaunuolius ir šiaip jaunuolius perėjūnus. Jie dvasiniai labiau nuskurdinti todėl elgsis taip kaip norėsime. Sibirui apgyvendinti šis būdas, be abejo, tinkamesnis. Tačiau ne jums, budeliai, prikelti mirusiuosius kankinius, ne jums atitaisyti skriaudas, užgydyti kūno ir sielos žaizdas, užmaršinti iškentėtas lietuvių kančias. Jūs per amžius nenusivalysite nuo kaktos Judo dėmės. Apie 70 lietuvių būrys susirinkome palydėti savo tautietę į jos paskutinę kelionę, taip nykią kelionę, kelione tolimame baugiame krašte, kurios čia Sibire taip nenorėjo senelė Leknienė. Tai įvyko tada, kada pradėjo vis daugiau žmonių paleisti iš tremties ir lagerių, todėl laidotuvės ypač gedulingos ir iki skaudumo graudžios. Į laidotuves susirinko visi Ačinsko lietuviai. Mergaitės paruošė šešetą puikaus darbo eglišakinių vainikų. Vyrai sukalė padorų, juodai dažytą, karstą, padirbdino dvi gana gerai atrodančias gedulingas vėliavas ir didelį, dvimetrinį, juodai dažytą, kryžių. Karstas vežamas nuleistais bortais sunkvežimyje, ant paaukštinimo. Karstui dėti paaukštinimas ir mašinos bortai ištisai yra dengti eglišakėmis. Mašinos kampuose pritvirtintos keturios eglaitės su gedulingais kaspinais jų viršūnėse. Šalia jų stovi karsto nešėjai gedulingais kaspinais 286


perrištomis rankovėmis. Gedulingos kolonos priekyje nešamas kryžius ir dvi gedulingos vėliavos. Už jų nešami vainikai. Toliau seka sunkvežimis su karstu, o už jo Leknienė su vaikais ir didelis būrys palydėtojų. Laidotuvių procesija atrodo gerai. Kur ši kolona praeina, gatvėse matome daugybe stebinčių žmonių. Tai tikra lietuvių vieningumo demonstracija. Eiseną fotografuoja keli lietuviai foto mėgėjai. Kaip ir visur Sibire, Ačinsko miesto kapinės labai apleistos ir ištisai apžėlusios krūmais. Laidojama iš eilės. Apie šeimų kapus nėra nė kalbos. Kapinėmis čia niekas nesirūpina, niekas jų nelanko. Leknienės motiną palaidojome naujo ploto pačiame pakraštyje. Pasimeldėme, kaip kas mokėjome. Sugiedojome keletą giesmių, jų tarpe: „Marija, Marija“. Tegu tau būna lengva ir nešalta gulėti tame ašarų pakalnės, visų apleistame, be galo nykiame, užkampėlyje. Labai norėtųsi, kad būsimieji lietuviai, jų palikuonys Lietuvoje, į maldaknyges įsirašytų nors trumpą maldelę už mirusiuosius Sibiro tremtyje ir lageriuose, paliktus neaprėpiamuose Azijos žemyno plotuose, neapsakomai troškusius savo, nuo kančių ir paniekinimo išvargintas galvas paguldyti mielojoje gimtojoje Lietuvos žemelėje. Su skaudinčiomis širdimis skirstomės į namus. Dabar labiau suprantame, kodėl gimtojo krašto labiausiai pasiilgo tremtiniai seneliai. Niekas taip nebaisu, kaip mirti Sibire ir palikti gulėti niekieno nelankomose apleistose kapinėse.

KAI LAISVĖ BUVO ARTI. 1956 metų balandžio mėnesio 26 dieną gavau jau ketvirtąjį asmens dokumentą Sibire. Būdami kolūkyje, mes, kaip ir vietiniai kolūkiečiai, neturėjome jokių asmens dokumentų. Atvykęs į Ačinsko miestą gavau 287


tremtinio asmens pažymėjimą, be teisės išeiti už miesto ribų. Po dviejų metų šį popiergalį pakeitė kitu lygiaverčiu. 1955 metais gavome normalius vidaus pasus, X - IL kategorijos su įrašu „Leidžiama gyventi Ačinsko rajone“. Dabar gautasis vidaus pasas yra XI-IL kategorijos be laisvę ribojančių įrašų. Jaučiame žymų palengvėjimą. Išduodant dabartinį vidaus pasą, žmona paklausė komendanto, už ką buvome išvežti? Šis pasižiūrėjęs į asmens bylą ir pasakęs, kad mes Lietuvoje turėję 27 ha ūkį ir samdę du darbininkus. Taigi, buvome išvežti kaip buožinis elementas. Žinoma, tai bjaurus melas. Mes žemės ūkio nevaldėme ir darbininkų nesamdėme. To bjauraus melo autorius yra buvęs klumpdirbis, ėmęs daryti karjerą valdžioje, mažaraštis, bet labai žiaurus tuometinis Kretingos rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius Ignas Jonušas. Jis ir jo parankiniai yra atsakingi už tūkstančius niekuo nekaltų Kretingos rajono gyventojų trėmimą į Sibirą, už šimtus Sibire ir lageriuose nukankintų kretingiškių. Jo dėka mūsų šeima Sibiro tremtyje išbuvo 40 žmogaus tremties metų. Nuo šių metų kovo mėnesio pirmos dienos perėjau dirbti darbų vykdytojų į Ačinskaliuminstrojaus tresto sudėtį. Iš namų iki darbovietės yra šeši km. kelio, kurį beveik visada tenka nueiti ir pareiti pėsčiomis, nes jokio pastovaus transporto nėra. Per paskutiniuosius penkerius metus nesu turėjęs nė vienos dienos atostogų, nesu nė karto sočiai pavalgęs, todėl juntu pastovų silpnėjimą. Įsisergu bronchitu ir dar kažkuo bjauresniu, ko man gydytojas nenori aiškinti. Visiškai dingo noras valgyti. Liga progresuoja ir gegužės mėnesio pradžioje vos besilaikau ant kojų. Dirbti nebegaliu. Reikia gydytis, antraip pasidžiaugti laisve Lietuvoje neteks. Drebulys apima kūną, prisiminus Ačinsko kapinių vaizdą. Prašant, galbūt, būtų nukreipę gydytis į Ačinsko miesto ligonine, tačiau, kaip ten gydomi tremtiniai ir beglobiai, jau buvau matęs. Vilties pa288


sveikti ten nebuvo. Prisiminiau pažįstamą tremtinį lietuvį gydytoją Vladą Šarkų. Jis dirbo savo pastangomis pasistatytoje nedidelėje Jastrebovo apylinkės ligoninėje ir buvo žinomas lietuvių tremtinių gelbėtojas bėdose. Skubu ir aš ten pagalbos. Gydytojas Šarkus stebisi ligos užleistumu, bet į ligonine, nežiūrint, kad trūksta įvairių formalinių popierių, priima. Dabar mano likimas jo rankose. Ir ne tik jo. Vargų ir ligos esu tiek išsekintas, kad atstatomoji priežiūra dabar yra ne mažiau svarbi už teisingą diagnoze ir reikiamus vaistus. Šio sunkaus darbo ėmėsi, iš prigimties labai jautrios ir gailios širdies, tremtinė farmaceutė, gydytojo žmona Lidija Šarkuvienė. Nesuprantu, iš kur jie tiek įvairių vaistų ištraukdavo, kad beveik be perstojo jais mane „vargino“, o Lidijos ir žmonos Bronės pastangų dėka vėl ėmė atsirasti noras gyventi. Po ilgo ir nuoširdaus gydymo, jau už savaitės pasijutau geriau, o po dviejų savaičių visiškai pasitaisiau. Turėdamas laiko, stebiu aplinką ir gamtą, varganų kolūkiečių darbus savo aruose. Šių metų pavasaris kiek vėlinasi. Pirmoji žolelė pradėjo rodytis tiktai gegužės 20 -tą dieną. Jau kelinta diena visas kaimas ir plati apylinkė skendi dūmuose. Nudeginamos pievos, pakrūmės, rudenį nenuimti javai ir priesodybiniai sklypeliai. Dūmų tiek daug,.kad net kambaryje nebėra kuo kvėpuoti. Padeginėti draudžiama, bet niekas to draudimo nežiūri. Kolūkiečiai, numatę vietą individualiam pasišienavimui, ugnimi ją nusivalo nuo pernykštės žolės. Padeginėjama rytmečiais iš vėjo pusės. Sausa pernykštė žolė padeda gaisrai sparčiai vystytis. Dažnai tie gaisrai apima didelius plotas, greitai keliauja kilometrinėmis linijomis. Praėjus liepsnos linijai, ilgai dar rūksta šakų krūvos, seni kelmai. 289


Ypač įspūdingai šliaužiantys liepsnų volai, lyg milžiniški, šviečiantys, iš pasakų atėję drakonai, atrodo vakaro sutemose. Pasitaiko, kad žmogus pakeleivis patenka į tokios liepsnos apsupimą. Tada labai nejauku, nes liepsna gali padegti drabužius. Paprastai kelių metrų pločio, iki pusantro metro aukščio, liepsnos tvora, nei žmogui, nei žvėrims, rimtesnio pavojaus nesudaro. Guliu ligoninės kiemo pusės palatoje vienutėje, todėl pro jos langą matau keletos kolūkiečių, dažniausiai, pintinėmis virbų tvoromis aptvertus, individualinius sklypelius. Jie gana erdvūs ir siekia iki 0,5 ha ploto. Po darbo kolūkyje, šiuose sklypeliuose triūsia vien tik vatiniuotos moterys, naujojo valstybinio dvaro kumetės. Pasodybiniams sklypams suarti nei jaučio, nei arklio čia neįmanoma gauti, todėl matau, kaip sklypelių žemė ariama vienos arba dvėjų moterų jėga varomu pačių darbo, plūgeliu. Nedidelį plūgelį, įsikibusios į prie jo pritvirtintą skersinį, susikūprinusios ir sunkiai traukia dažniausia dvi vatiniuotos moterys, o trečioji plūgelį valdo. Kitą pavakare tos pačios moterys, ta pačia tvarka, jau aria gretimą sklypelį. Sklypelius jos arė talkos būdu, atsidirbtinai. Nė karto nemačiau, kad sklypelius suarti padėtų vyrai. Gerokai apgydytas iš ligoninės išvykau gegužės mėnesio 26 - tą dieną. Tai mano gimtadienis. Gimtadienio proga brangiausią dovaną - sveikatą man sugrąžino pasiaukojantis V. Šarkaus gydymas ir Lidijos Šarkuvienės priežiūra. Praėjo 45 metai. Pačius geriausius ir kūrybingiausius šešioliką paskutiniųjų teko praleisti bjauriame kunkuliuojančiame, reto žiaurumo kraugerių tironų ir jų sistemų sukurtame, kraujuotame liūne. Ne vieno svajoto darbo teks atsisakyti. Grįžęs darbovietėn įsijungiu į darbą ir pradedu rūpintis dėl išvykimo į Lietuvą. Juk mes jau laisvi! Komendantūroje prasitaria, kad šių metų eigoje numatoma paleisti visus tremtinius. Nejaugi Velykos?! 290


ŽVILGSNIS ATGAL. Per tuos kelerius įtemto vargo metus pamatėme ir įsitikinome, kad begaliniai turtingame krašte, koks yra Sibiras, nesant nė minimalios ūkinės tvarkos, žmogus gali gyventi kraštutiniai skurdžiai, maitintis pusbadžiu. Ačinsko rajono gamtiniai turtai milžiniški. Čulymo upės slėnio atšlaitėse yra labai dideli masyvai baltojo molio - kaolino, po keletos metrų itin gero molio danga slūgso šimtai milijonų tonų akmens anglies. Už kelių kilometrų į pietus nuo miesto prasideda kalnų masyvai, kurių suakmenėjusiame molyje esama 56% aliuminijaus. Šalia šių kalnų , palei Mazulkos upelį, driekiasi marganco rūdynai, taip reikalingi plieno gamybai. Aukso grynuolių buvę randama Plotbiščės kaimo apylinkėse, upelių raguvų dugnuose ir atodangose, o Čulymo upės smėlis esąs auksingas. Prieš pirmąjį pasaulinį karą čia veikusios kelios aukso plovyklos. Žemės gelmėse yra naftos ir dujų telkiniai. Visus šiuos turtus ir pirmarūšį, lyg sviestą, riebų molį dengia kelias dešimts milijonų metų senumo, vieno metro storio, derlingiausio juodžemio sluoksnis. Liko nesuprantama, kodėl šių pasakiškų turtų savininkas, Sibiro žmogus, toks nuskurdęs ir nelaimingas. Mūsų statomos Aliuminijaus rūdos sodrinimo gamyklos genplane numatyti statiniai kalnų pašlaite nusitęs apie 12 km. Statybos pradžiai iš Čekoslovakijos gautas 5000 kilovatų energetinis traukinys. Jis telpa trijuose vagonuose, kuriems pernai pastatyta speciali patalpa - halė. Nė pusmečio nepadirbus, traukinį iš halės teko išvežti, nes jos griuvimo pavojus nebeišvengiamas. Statyboje labai trūksta darbininkų. Iš Chruščiovo mūsų statybai prižadėtųjų keletos tūkstančių jaunuolių, kas savaitę atvyksta tik po kelias dešimtis, dažniausiai, be jokios statybinės specialybės, jaunų, jau kur nors apsvilusių, perėjūnų. Kai kurie jų neišsipakuoja nė savo ryšulių ir kelias 291


dienas keikdamiesi pasivalkiojo, nežinia kur dingsta. Imu prašytis atleidžiamas iš darbo. Skundžiuos pablogėjusia sveikata. Iš tikro, neseniai sunkiai sirgau, o teisybe sakant, spruksim į Lietuvą. Ilgai prašinėjus ir pasižadėjus už keletos mėnesių vėl grįžti, nuo 1956.08.15 dienos mane iš darbo atleido. Kiti dirbusieji šeimos nariai atleidimus iš darbo gauna lengviau. Visą savo Sibirišką, išsivežimui dar tinkamą, mantą konteineriu pasiunčiame į Klaipėdą, o patys įsigyjame bilietus iki Skuodo ir kraunamės parankinius daiktus į naujai nusipirktus čemodanus. Dabar krauname palengva, už nugaros nėra čekisto, niekas neskubina. Taip krautis viena laimė, nors krautis ne kažin ką ir turime.

ATGAL Į LIETUVĄ. 1956 metų, rugpjūčio šešioliktoji. Į Ačinsko geležinkelio stotį mus palydi keletas dar pasiliekančių draugų. Jie su ašaromis akyse ilgai mums mojuoja ir šaukia: “Iki greito pasimatymo Lietuvoje!“ Traukinys pasijudina į vakarus. Mus užplūsta kažkoks nepergyventas dvigubas jausmas: be galo džiugu laisviems, be ginkluotos palydos, tarp laisvų žmonių, pradėti kelione į vakarus ir kartu juntame brangių, ištikimų, varguose nuoširdžiai padėjusių, draugų netekimą. Pakelėje tie patys, gana niūrūs, nė kiek į gerąją pusę nepasikeitę, vaizdai: namų stogai velėnomis arba dangumi dengti, maistui ir darbui nepamainomas gyvulys tebėra ilgaplaukė vietinė Sibiro karvė. Maskvoje turime pusantros paros laiko, kurį panaudojame miesto apžiūrai:. pasivažinėjome metro, aplankėme visaliaudinę liaudies pasiekimų parodą. Mus labiausiai domino Lietuvos paviljonas. Lankytojų knygoje daug lietuviškų įrašų. Jų tarpe: - Kodėl paviljone teturime dvi - tris plokšteles su lietuviškomis dainomis? 292


- Kodėl su Lietuvos paviljono tarnautojais negalima susikalbėti lietuviškai? - Visiškai nežinojau, kad Lietuvoje būtų gaminama tokių gaminių, nes Lietuvoje jų nematyti, ir t.t. Aiškus sąjungoje mes pamotės vaikai. Pakelėje keletai valandų sustojome Rygoje, kuri, lyginant su Maskva, tik bubelis prieš dvarponį. Maskvoje įvairių maisto produktų pakanka, o Rygoje nėra cukraus, mėsos, sviesto. Už tat čia pilna apskurusių, nelaimingų Lietuvos kolūkiečių. Jie visi turi prisipirkę pilnus maišus forminės duonos ir išvargę sunkiai žingsniuoja gelžkelio stoties link. Be abejo, gardi Rygos duona, tačiau be galo turi būti prispaustas Lietuvos kolūkietis, kad tiek toli tenka keliauti tos duonos kasdieninės. Viena laimė, kad čia už duonos maišo nors neseka ginkluotas čekistas. Skuodą pasiekėme rugpjūčio 25 dienos ankstų rytą. Aušta. Stotyje dar nė vieno žmogaus. Atrodome labai skurdžiai. Nežinome, verkti, ar džiaugtis? Prasideda nauji rūpesčiai. Tėviškėje nebus gardi Rygos arba Liepojos duona.

VĖL TĖVIŠKĖJE. Sapnas ar tikrovė? Štai, po daugelio metų, mes vėl tėviškėje. Ta pati viensėdinė, Tauzų kaimo vidutinio valstiečio, Jono Stasiaus sodyba. Ta ir nebe ta. Labai jau sunaikinta. Aštuonioliktojo amžiaus klėtis, devynioliktojo amžiaus vidury statytą klojimą ir žardus nugriovė kolūkis. Didžiąją dalį U formos tvartų nusigriovė sodybos savininkas kūrui. Nugriautųjų pastatų vietose gausiai prižėlė dilgėlių, kibių ir kitokių piktžolių. Pro piktžolių tarpus boluoja buvusių pastatų pamatiniai akmenys. Sodną, žardieną ir daržus juosusios tvoros nuardytos. Kur ne kur buvusių vartelių ir karklių vietose pakrypę tebestovi keletas masyvių ąžuolinių stulpų. Lyg paklydę ir ne savo vietose stovi senąją sodybą labai puošę šimtamečiai 293


medžiai. Nepaliesta tebestovi 1816 metais statyta, erdvi, gerai atrodanti ir neblogai išsilaikiusi troba, o joje labai vargingai tebekruta aštuoniasdešimtmečiai žmonos tėveliai, Jonas ir Veronika Stasiai. Nežinojome, kada parvažiuosime, todėl apie parvykimą tėveliams negalėjome pranešti iš anksto. Dabar bijome, kad netikėtas mūsų pasirodymas gali išgąsdinti senuosius tėvelius ir juos susargdinti. Kieme nieko nėra. Į vidų siunčiame porą vyresniųjų vaikų, bet seneliai jų nebepažįsta. Taip geriau, tegu iš palengvo apsipranta. Vaikai, kaip supranta paruošia tėvelius susitikimui. Duktė Bronė vėl tėvų glėbyje. Susenusi motina, gyvenimo negandų ir skausmų išvagotu veidu, sėdi lovoje. Jos glėbyje pati jauniausia ir mylimiausia duktė. Per Bronės skruostus gausiai rieda savos ir motinos džiaugsmo ašaros. Linksmas rytas! Tikras prisikėlimo rytas! Nuotaika velykiškai šventiška. Trumpai prisimename jau pergyventų laikų įvykius. Greičiausiai naujoje vietoje apsipranta vaikai. Netrukus jie, kartu su žmonos brolio vaikais jau krykštauja sename tėvų sodne ir graužia dar neprinokusius obuolius. Mūsų Sibire gimusioji duktė Milda sodną ir obuolius mato pirmą kartą, todėl su obuoliais elgiasi labai atsargiai ir nepatikliai. Iš pradžių ji obuolio nė į rankas nenori imti, bet įsitikinusi, kad visi valgo ir jiems tai nekenkia, paduotą obuolį kelis kartus iš visų pusių apžiūrėjusi, pabando atsikąsti. Netrukus ir Milda susiranda vietą bendrame vaikų šurmulyje. Keista. Nepaprastas, retai juntamas jausmas kutena širdį. Prisimenu. Dar vakar, regisi 1952 metų ruduo. Spalio saulės spiduliuose draikėsi voratinkliai. Jie palengva leidosi, visur užsikabinėdavo, plaikstėsi ore. Jais buvo aplipusios spygliuotosios lagerio tvorų vielos, čekistų sargybiniai bokšteliai, net jų šautuvų ir automatų vamzdžiai buvo apdraikyti vora294


tinkliais. Aš nerūkau, tat pertraukelių metu iš statomojo objekto pastolių vogčiomis stebiu toli horizonte, Sibiro gelžkelio magistrale, dažnai kursuojančius traukinius ir su širdgėla mąsčiau: nejaugi nebeišauš diena, kada mus, jau laisvus žmones, išveš atgal į vakarus? Argi saugumo organų paskelbtuoju raštu taip ir liksime amžiname ištrėmime? Už ką? Oi! Koks tu XX-jo amžiaus gyvenime žiaurus, mąstydavau tada. Dabar visa tai jau praeityje, tačiau, lyg koks košmarinis sapnas, preities vaizdai retkarčiais prasiveržia atmintin ir priverčia krūptelėti. Nelaimingi tie, kurių nervai neišlaiko pradinių bandymų ir nustoja vilties. Tada jie pasiduoda saugumui ir tampa dar nelaimingesniais, arba, nepakeldami kančių, greit sunyksta fiziniai. Jokia nesveikata ir nepritekliai taip greit žmogaus nepribaigia, kaip neviltis. Tat mes, arba, kaip tremtiniai tarpusavyje vadinamės „mūsų broliai:, visaip tą laisvesnio gyvenimo vilties kibirkštėle saugojome. Ją saugojome stropiau, negu senovės lietuvių vaidilutės saugojo amžinąją ugnį. Ji neapvylė. Štai mes ir vėl saviškių tarpe, nors pradžia, kolkas, dar atrodo lyg sapnas. Gražus, šiltas rugsėjo pradžios sekmadienis. Penkeri metai, kaip nebūta bažnyčioje, todėl išsiruošdami truputį jaudinamies. Einame pėsčiomis. Pakeliui vaikai striksi, kaip ėriukai pavasarį. Tikrai, linksma, norėtųsi šokinėti. Panašų jausmą pergyvendavau vaikystėje, kai eidavome į velykas. Pašventoriuje sutinkame daug seniai matytų pažįstamų. Jiems pakartotinai turime aiškinti, kada parvykome, kaip ir kur gyvename, kiek ir kur išbuvome tremtyje, kokia mūsų sveikata ir t.t, ir t.t. Turime tą patį kartoti vis naujai sutiktiems pažįstamiems. Rugsėjo 30-tą Mosėdžio bažnyčioje švento Mykolo atlaidai. Žmonių daugybė. Krikštijama Sibire gimusioji duktė Milda. Jai jau sueis keturi metukai. Krikštijamoji pati pasisako savo vardą, persižegnoja. Trumpame vakaro pobūvyje ji pasakė eilėraštį: “Ne šio krašto aš mergaitė“, kurį ta 295


proga buvau parašęs.

PABAIGAI. Mūsų sugrįžimas į Lietuvą, pastebėjome, ne vienam kelia nerimą. Kiekviena apylinkė turi savo mažaraštį Judą, galintį įsakinėti ir valdyti. Jiems mūsų tremtinių sugrįžimas visai nepageidaujamas Jie „tikroji liaudis“, o mes buvę priešai, kieno priešai, jie to paaiškinti nesugeba. Taigi tikrosios laisvės ir čia nėra. Gera bent tiek, kad nebereiks registruotis milicijoje. Maskvos statytinių statytiniai tebeveikia. Už nugaros tebesigirdi Stalino kvėpavimas. Kolūkietį jis tvirtai tebelaiko už gerklės. Prievarta tebeviešpatauja. Iš kailio neriasi mokykla, brukdama vulgarųjį ateizmą jaunimui, nebemokoma Lietuvos istorijos, kaimuose naikinamos koplytėlės, nupjaunami kaimų kolektyviniai statyti kryžiai, iš savo gerai tvarkytų ūkelių išvaromi seneliai savininkai ir paliekami be visuomeninės globos, be pensijos, kurią gaudavo išimtinės pavidalu. Seneliai tokio prievartinio košmaro neišlaiko ir krenta, lyg lapai rudenį pakąsti šalnos. Skuodo rajone buvo eilė kolūkių, kur už visų metų darbą, vietoje uždarbio, kolūkiečiui sugrodavo „trankų“ maršą. Pasakojama, kad muzikantams lūpos sutindavusios „belinksminant“ visiškais belaisviais ir vergais padarytus mūsų darbščiuosius kaimiečius žemdirbius. Po tokio „trankaus“ maršo, jau ankstų rytmetį, dar su tamsa, žmonos brolienė Onutė, didesnį maišelį pasibrukusi, išvyko į Liepoją duonos. Gerai suvokiame, kad Liepojoje pirkta duona nepatogu ilgai vaišintis. Reikia skubiai ieškoti darbo. Kur? Kretingoje tebėra tie patys ponai, tie patys vadovai, kurie mus padėjo ištremti, argi jie norės, kad maišytumės po jų akimis? Kas būs, tebūnie. Einu į rajono komitetą. Ten dirba vienas, iš seniau pažįstamas, kiek raštingesnis žydų tautybės žmogus. Mejeriui Jankelovi296


čiui rekomendavus, darbą pagal specialybę gavau Klaipėdos statybos tresto, Kretingos kontoroje. Nuotaika gerėja. Dėl darbo grįžti į Sibirą nebereikės. Sekanti problema yra buto klausimas. Mūsų mažas, paties savo rankomis pasistatytas, medinius namelis Kretingoje dabar yra labai apleistas. Šiuo metu jis yra komunalinio ūkio įskaitoje, o jame gyvena nuomininkai. Tačiau geriems žmonėms padedant ir nuomininkams, didžiai humaniškai Elenos Milukienės šeimai nesipriešinant, pirmajam rajkomo sekretoriui I. Jonušui nežinant, pavyko prisiregistruoti mūsų buvusiame namelyje. Taip prasidėjo naujas mano gyvenimo laikotarpis, kurį, be tiesioginio darbo, stengsiuos panaudoti geresniam gimtojo krašto pažinimui ir budinti žmonėse viltį į laisvesnį gyvenimą visiems.

1939 – 1956 Kretinga  

297


Turinys PRATARMĖ.2 GERA BŪTI LAISVAM. 4 MŪSŲ KAIMYNAI. 5 KLAIPĖDOS KRAŠTE. 7 AZIJATŲ ANTPLŪDIS. 9 ŠTAI IR VOKIEČIAI. 12 TURGAUS AIKŠTĖJE. 16 PIRMOSIOS MASINĖS ŽUDYNĖS. 18 KRETINGĄ NUSIAUBIA GAISRAS. 21 ŽUDYNĖS SKUODE. 25 GROBIAMAS ŽYDŲ TURTAS. 26 BUDELIS JAKYS ŽIAURUMU PRALENKIA VOKIEČIUS. 27 KRETINGOS ŽYDKAPIUOSE ŽMONĖS ŠAUDOMI KASDIENĄ. 28 BELASIVIAI IR ŽYDĖS MARINAMI BADU. 29 BOLŠEVIKŲ PALIKIMAS. 30 KARAS PRALAIMĖTAS — SAKO VOKIEČIŲ LAKŪNAI. 33 DARBAMS Į VOKIETIJĄ. 37 MARIJA GELMAN. 40 TĖVELIS IŠĖJO LOVOS PAKLOTI. 41 BUVO VALGOMA ŽMOGIENA. 42 SUNKŪS EVAKUOJAMŲJŲ KELIAI. 43 ŽMONIŲ GAUDYNĖS. 45 FRONTAS ARTĖJA. 50 PASAKOJA LUKŠIENĖ. 54 SUGRĮŽO RUSAI IR KANČIOS. 55 ŽEMAIČIO VALSTIEČIO KANČIOS. 59 VAGIAMI ASMENS DOKUMENTAI. 63 SKUBIAI Į „SUSIRINKIMĄ“. 65 IŠVEŽAMI ŽMONĖS. 65 IŠVEŽAMA GIMDANTI MOTERIS. 69 KITOS SMULKMENOS. 70 NELAIMĖS GIMTAJAME BUDRIŲ KAIME. 71 KADA TAS KOŠMARAS BAIGSIS ? 73 KIEK TO VARGO IR AŠARŲ. 74 Į MIŠKĄ. 77 298


MŪŠIS PRYŠMANČIUOSE. 78 SAUGUMAS SURAŠO ŽMONES. 79 TREMTIN Į SIBIRĄ. 81 UŽ LAISVĘ. 88 Į KOLŪKĮ. 89 ŽMONIŲ TEISMAS IŠ ARTI. 92 MATERIALISTINIS AUKLĖJIMAS LEIDŽIA DAIGUS. 99 SENAME PELDŽIŲ KAIME. 99 LAIŠKAI IŠ SIBIRO. 100 TARPUSAVIO ŽUDYNĖS TEBEVYKSTA. 106 VALDŽIOS RINKIMAI. 108 MŪSŲ TIKROVĖS VAIZDAVIMAS. 110 KIEKVIENAME KAIME PO MIESTĄ. 111 SIŪLO BENDRADARBIAUTI. 113 GARNIZONO KARIŲ ŠEIMOS ŠVENČIA VELYKAS. 115 KAS MŪSŲ LAUKIA ? 117 NETIKRUMAS DIDĖJA. 118 MILICIJA TIKRINA PASUS. 120 IŠVAŽIUOJAME.123 MŪSŲ BENDRAKELEIVIAI. 125 PAKROVIMAS VYKO VISĄ DIENĄ. 128 TREMTINIŲ KELIU. 130 BUITINIAI PATOGUMAI. 133 GAUNAME NAUJŲ KELEIVIŲ. 134 SUSIRINKIMAS VAGONE. 137 TAI BEVEIK SMULKMENOS. 139 TRUPUTĮ APIE MUS PAČIUS . 144 TOLIAU VAŽIUOJAME NE VISI. 157 IŠLEIDŽIA PASIVAIKŠČIOTI. 160 VIS TA PATI NUOBODŽIOJI STEPĖ. 162 DIDIEJI IR MAŽIEJI SLIBINAI. 163 KELIONĘ TRAUKINIU BAlGIAME. 166 BALTŲJŲ VERGŲ TURGUS. 168 BAISIOJI NAKTIS. 170 PREKYBA VARGAIS VYKSTA TOLIAU. 175 PASIIMA IR MUS. 177 299


PAKELIUI Į PAŽADĖTĄJĄ ŽEMĘ. 179 DAIROMĖS PO APYLINKĘ. 182 RUOŠIAMĖS ŽIEMAI 184 PASKELBIA NUOSPRENDĮ. 185 PRADEDAME VERGŲ DARBĄ. 188 ŠVENČIAME LAPKRIČIO SEPTINTĄJĄ. 190 SAPNAS SAPNUI NELYGUS. 192 KENČIA VISI. 195 MOKAUSI TRAKTORISTO SPECIALYBĖS. 202 SMULKMENOS.205 TAIP GYDĖ MŪSŲ SENELĘ. 210 REVOLIUCIJA AZIJATIŠKAI. 211 BALTIJOS PRIEPUOLIS. 212 TEBETIKIMA BURTAIS. 213 TYČIOJAMASI IR IŠ MIRUSIOJO. 215 NIEKO NAUJO. 216 NAMIE.219 DARBE221 SUDIEV, PLOTBIŠČE. 222 OBĖDNINO TIPO DŽIOVYKLA GRŪDAMS. 225 GYVENAME AČINSKE. 227 AČINSKO APYLINKIŲ ŽMOGUS. 229 KĄ TOLIAU DARYTI ? 232 STATOME AČINSKO PLYTINĘ. 234 IŠPLĖSTINTS SUSIRINKIMAS KLUBE. 236 NAMUOSE.238 DANTĮ TAU PAGYDYS KALVIS. 239 LAGERYJE VEIKIA MOKYKLOS. 240 PRIE UKRAINIETĖS LŪŠNELĖS 241 DU BERNIUKAI 243 PERTRAUKĖLĖS METU. 244 IR KOLŪKYJE NEGERIAU 246 KARTAIS FILOSOFUOJAME 247 SIBIRO VĖTRA 249 AČINSKO MIESTO LIGONINĖJE. 250 STALINUI MIRUS 252 300


MIESTE IŠARDOMI TILTAI. 255 TUŠČIOS VILTYS. 257 VĖL SIŪLO BENDRADARBIAUTI. 259 TOKS VERGŲ DARBAS 261 NIEKO KITO, TIK ATIMTIES MOKYKIS, SŪNAU. 263 VARGAS IR VIENAM IR KITAM 265 ĖGOROVAS.267 MŪSŲ VARGAI LAPOJA. 268 TOKIA MŪSŲ VALDŽIOS POLITIKA 271 VAIKŲ KANČIOS SIAUBINGESNĖS 272 KITOS SMULKMENOS. 273 BOGOTOLIO RAJONE. 275 TOKIA TIKROVĖ. 278 TREMTINIŲ VESUVĖSE. 280 TAMSA TRAUKIASI. 283 BESIRUOŠIANT Į GIMTINĘ. 284 KAI LAISVĖ BUVO ARTI. 287 ŽVILGSNIS ATGAL. 291 ATGAL Į LIETUVĄ. 292 VĖL TĖVIŠKĖJE. 293 PABAIGAI.296

301


302

Profile for vaidbend

Knyga final  

Knyga final  

Advertisement