Knyga final

dė žmonių, kaip to tikėjosi vokiečiai. Atvirkščiai. Vokietis tapo antruoju dideliu lietuvių priešu. Žmonės pradėjo masiniai išsisukinėti nuo jų įsakymų vykdymo, ėmė šalintis iš darbo, trauktis iš miestų į kaimus.

Mūsų pramkombinato žinioje buvo keturiolika malūnų. Tolimesnieji ėmė gesti. Dažniausiai, pagrindinių transmisijų goliuose aptikdavome smėlio, tačiau diversantų nebandydavome ieškoti, nes pirmiausia nukentėtumėme patys pramkombinato vadovai. Darbas pasidarė nebeįmanomas ir netikslingas, todėl ieškau progos iš jo išeiti. Aplinkui vien žudynės.

Rudenėjant sunaikinamos paskutinės žydės ir jų vaikai.

Stebiuosi, kaip greit žmogus pripranta prie naujų terminų, naujų sąvokų. Buvome pripratę naikinti piktžoles, na dar parazitus, peles ir panašiai. Nebuvome girdėję, kad būtų naikinami niekuo nekalti gyvi žmonės, vaikai, moterys, dargi su žindomais kūdikiais ant rankų, nukaršę seneliai ir invalidai. Tai siaubas, deja dabar kasdieninis.

Dar vasarą, Dimitravo lagerio barakuose buvusias ruses moteris išdalijus apylinkės žmonėms, netrukus čia iš visur sugabeno gyvas ligi tol išlikusias žydes su vaikais. Visaip žmonės spėliojo apie jų likimą, to ilgai laukti neteko.

Jau rudeniop, vieną rytą į Dimitravą suvažiavo kelios lengvosios mašinos su geštapo, kariškiais. Tikrino žydes. Žadėjo leisti į darbus, palengvinti jų gyvenimą. Kad tai būtų labiau panašu į tiesą, netgi kai kuriuos 5 - 8 metukų žydų vaikus budeliai išleido pas gyventojus pasirinkti maisto Apie paskutiniąją žydžių gyvenimo dieną Dimitravo stovykloje papasakojo viena mano pažįstama Jazdų kaimelio gyventoja.

— Vienas, tokių 7 metukų berniukas, vedinas 5 metukų subudusią, garbanotais plaukeliais, labai didelėmis gražiomis akimis, mergytę, matyt, savo sesutę, tą popietę nedrąsiai pasibeldė į mūsų butelio duris. Iš karto supratome, kas jie ir ko jiems reikia. Pavalgydinau ir atriekiau papentį duonos, kurį įdaviau vaikams neštis namo. Tokių gražių vaikų nebuvau 36