Knyga final

benzino statinės ir įvairūs šaudmenys. Žmonės nesitraukia iš aikštės nuo savo turto likučių, nors drabužiai jau dega ant nugaros. Aikštę vis dažniau pasiekia sprogusių sviedinių skeveldros. Vokiečių žandarai,su pistoletais rankose, veja žmones iš aikštės, dar ugnies neužimton, Kęstučio gatvės pusėn.

Aš, su dar dviem mūsų pramkombinato tarnautojais, saugau nuo ugnies iš mūsų fabrikėlių į miesto sodą suneštus arbatos ir sacharino likučius. Vokiečiai mūsų nevaro ir palieka prekių apsaugai.

Pavakarys. Liepsnų jūra apie turgaus aikštę pamažu rimsta. Perstojo sproginėti minos, ėmė grįžti žmonės ir ieškoti savo daiktų, tačiau jų vietose bebuvo vien plėnys ir metalinių apkaustų liekanos. Tūkstančiai šeimų liko be pastogės ir turto.

Jau vakarėjant ugnies jūra baigė savo darbą Vilniaus gatvėje. Ji persimetė bažnyčios ir vienuolyno link. Šimtams maldingų davatkėlių bepoteriaujant ir beverkiant, pro bažnyčios bokšto langus ėmė veržtis dūmai, o netrukus ir liepsnos. Ties degančiu vienuolynu ir bažnyčia aukštyn ėmė kilti milžiniški dūmų stulpai, kurie nušviesti paskutiniųjų saulės spindulių, virto siaubingais spalvotais audros debesimis. Vasaros vakarui brėkštant, šimtamečių šventoriaus medžių vainike, bažnyčios bokštą tirštai apsupusios laikė, sūkuriais ir grąžtais besisukančios liepsnos. Nuo viduje besiplakančių liepsnų ir karščio, pabalo bažnyčios bokšto metalinės dalys ir skardinis stogas. Lyg paniekinęs viską, kas vyksta žemiau, vien tik bažnyčios bokšto, bene toną sveriantis kryžius nekeitė spalvos. Pagaliau ir jis, lyg kažką ryžtingo nusprendęs, palengva ėmė svirti ir greitėjančiu judesiu leidosi ant bažnyčios stogo iškilo naujas dūmų ir kibirkščių aukštas kupolas, o netrukus pasigirdo ir galingas duslus trenksmas. Baigė degti bažnyčia.

Dar tebedegė bažnyčia, kaip prie nelaimingųjų ligoniu privažiavo dideles dvikinkis vežimas, į kurį, lyg žlauktas, buvo sumesti leisgyviai žmo24