Baigus tikinimą, apie tryliktą valandą, gavome įsakymą skubiai išsikrauti, daiktus ir apleisti vagonus. Pučia žvarbus, šaltas, žiemos vėjas. Spiečiais sūkuriuoja snaigės. Skubiai krauname savo sulamdytą ir purviną mantą: maišus, ryšulius ir palaidus daiktus tiesiai ant purvinos ir šlapios prekinės rampos pakraščio, apie pora metrų nuo geležinkelio bėgių. Netrukus palei visą Ačinsko stotyje likusį traukinio sąstatą, apie 358 m. ilgio ruožas, buvo užverstas netvarkingai, ant greitųjų, paskubomis sumestų ryšulių ir daiktų krūvomis, čia dabar savo mantos likučius saugo apie 800 įvairiausio amžiaus žmonių. Jų tarpe yra apie 450 nedarbingų, tai vaikai, seneliai ir invalidai. Visų tremtinių veidai įkritę, pamėlę, seniai nematę vandens. Vyrai nebepažįstami, visi pradėję apželti barzdomis, nes ilgos kelionės metu neturėjome kuo skustis. Visą šią baltųjų vergų mišrią minią dideliu ratu laiko apsupę ir tebesaugo automatais ginkluoti čekistai, buvę traukinio palydovai. Jų tarpe yra žiaurių sadistų, todėl nė vandens iš stoties atsinešti neleidžia. Atšiaurioje darganoje, labai purvinoje aplinkoje, neesant galimybės atsisėsti, jau šalome tris valandas. Vaikai pradeda prašyti valgyti, tačiau kaip šiame sąvartyne besurasi nuo pusryčių paslėptąją riekutę duonos. Apie maisto davimą niekas neužsimena. Kad nesušaltų, vaikus apkrauname įvairiais ryšuliais, savimi dengiame nuo šalto, vis stiprėjančio vėjo.
BALTŲJŲ VERGŲ TURGUS. Ilgai šąlant lauke išmestiems begalo įkyrėjo. Drąsesnieji braunasi prie išdidžių kariškių ir teiraujasi kas numatoma daryti toliau, ar ilgai dar teks šalti? Sklinda prieštaringi gandai, tačiau vis labiau aiškėja kad mus visus išalins į Ačinsko rajono kolūkius. Nors Ačinsko miestas nemažas, tačiau jame nieko nenumatyta palikti. Mūsų visų nuotaika žemiau nulio. Įkyru168