Nežiūrint atkaklių atkalbinėjimų, pasiimame jį ir dar porą kitų šventųjų paveikslų, kuriuos pasidedu į ryšulių tarpą. - Kažin kiek čia ko užrašyti? - Birutė kreipiasi į Zosę. Ši ima skaičiuoti: lova, tur būt, viena /tikrumoje jų yra keturios /, kėdės keturios... Gerai, gerai, sakau. Nėra prasmės viską surašyti. Įrašykite tik karvę ir pianiną. Komjaunuolės liko patenkintos. Pasiruošimui skirtas laikas pasibaigė. Atsisveikiname su kaimynais. Ir jie ir mes ašarojame. G. Drungilienė atbėga nešina mėsos gabalu. Dabar tik prisimename, kad rūsyje pasiliko apie 15 kg. avienos mėsos, bet jos pasiimti ginkluotasis tipelis nebeleidžia. Taigi, mėsos turėsime tik tiek, kiek atnešė G. Drungilienė. Mašinos variklis užvestas ir mus laipina į sunkvežimio kėbulą. Kambariai, kaip po stipraus žemės drebėjimo; viskas sujaukta, suversta. Paskutinį kartą užmetu žvilgsnį ant paliekamų krūvose suverstų knygų. Jų tarpe yra daug XVIII-jo ir XIX - jo amžiaus pradžios knygų bei metrikų. Jų tiek daug ir visų pasiimti nebuvo įmanoma. Kas galėjo žinoti, kad jų didžiąją dalį jau sekančią dieną sukūrens rajono komiteto darbuotojai. Tiesa, išvažiuojant prašiau susikrauti padėjusio kaimyno Antano Viliaus, kad išgelbėtų bent vertingesnes knygas, tačiau jis jų visai nesugebėjo skirti. Grįžus iš tremties paaiškėjo, kad jis pasiėmęs tik glėbį gausiau įliustruotų knygų vaikams pažaisti. Keletą jų, gerokai vaikų priterliotų, grąžino, vertingesnių knygų, kiek dar suspėję, buvę pasiėmę agronomas Danevičius ir kiti, bet jų nebegrąžino. Likusios knygos, kartu su nesutvarkytais rankraščiais, tą pat dieną buvusios sudegintos.
IŠVAŽIUOJAME. Sudiev buteliui, kambariams. Sudiev kukliam mediniam nameliui, kurį laisvalaikiu pasistačiau savo rankomis. Sudiev, kaimynams... Visi nusiminę. Dauguma pusbalsiu verkia. Komjaunuolės šypsosi. 123