Tarptautinis rinkimų tyrimų centras2 docx

Tarptautinis rinkimų tyrimų centras

Algis Krupavičius

Lietuvos Respublikos Prezidento 2014 m. rinkimai: debatų turinys ir kandidatų programinės nuostatos

Kaunas, 2014

1

Įvadas Demokratiniuose rinkimuose rinkimų kampanijos turi būti vykdomos sąžiningai. Jose kandidatai turi lygias galimybes laisvai (be prievartos ar gąsdinimų) pareikšti savo pažiūras, o rinkėjai - jas sužinoti ir svarstyti. Vienas svarbiausių visų rinkimų kampanijų elementų yra kandidatų debatai, kuriuose pirmiausia pristatomos ir svarstomos kandidatų politinės programos.

Prezidento rinkimų agitacijos sąlygas ir tvarką detaliai apibrėžia Lietuvos Respublikos 1 Prezidento rinkimų įstatymo 46 straipsnis . Jame sakoma, kad kandidatams į Respublikos Prezidentus suteikiamos vienodos galimybės nemokamai dalyvauti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos rengiamose specialiose rinkimų agitacijai skirtose laidose, o jų rengimo taisykles tvirtina, konkrečią Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laidų apimtį ir trukmę nustato Vyriausioji rinkimų komisija, suderinusi su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vadovu.

Kandidatų diskusijos per radiją ir televiziją yra finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, o Vyriausioji rinkimų komisija parenka diskusijų laidų rengėjus ir transliuotojus, patvirtina diskusijų rengimo taisykles, paskirsto laidų laiką taip, kad nebūtų pažeistas kandidatų į Prezidentus lygiateisiškumo principas, diskusijose dalyvaujančių kandidatų į Respublikos Prezidentus grupės (iš dviejų ir daugiau asmenų) sudaromos tarpusavio susitarimu, o kai jo nėra, – burtais, savo iniciatyva diskusijų laidas, laikydamiesi Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostatų, turi teisę rengti visi transliuotojai. Jiems netaikomos kitos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos, visuomenės informavimo priemonės, paskelbusios kompromituojančią medžiagą apie kandidatą į Respublikos Prezidentus, kandidato į Respublikos Prezidentus ar jo patikėtinio reikalavimu privalo ne vėliau kaip likus 5 dienoms iki rinkimų dienos paskelbti kandidato į Respublikos Prezidentus ar jo patikėtinio atsakomąją nuomonę.

Dar viena ir specifinė prezidento rinkimams nuostata yra minėto įstatymo 47 straipsnis, kuris teigia, kad “jeigu asmuo yra kandidatas į Respublikos Prezidentus, valstybinėse ar savivaldybių visuomenės informavimo priemonėse jis gali pasisakyti tik šio įstatymo 41 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu kandidatui į Respublikos Prezidentus dėl einamų pareigų reikia pranešti visuomenės informavimo priemonėms svarbių žinių, tai jis gali padaryti tik per spaudos konferenciją. Valstybinės ar savivaldybių visuomenės informavimo priemonės gali skelbti tik šios 2 konferencijos įrašą, kuriame nėra rinkimų agitacijos” .

Respublikos prezidento rinkimų kandidatų debatai Televiziniai kandidatų bet kuriuose nacionaliniuose rinkimuose debatai yra vienas svarbiausių rinkimų kampanijos įvykių daugumoje demokratinių valstybių nuo 1960 metų, kai JAV prezidento rinkimuose buvo surengti pirmieji debatai televizijoje. Neatsitiktinai šiandien jiems yra skiriama itin daug žiniasklaidos, politikos apžvalgininkų, galiausiai rinkėjų dėmesio. Tokie debatai dažniausiai transliuojami geriausiu televiziniu laiku ir sutraukia itin daug žiūrovų.

Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymashttp://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=338462 2 Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymashttp://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=338462 1

2

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų pirmo turo kandidatai dalyvavo net penkiose specialiosiose Lietuvos visuomeninės televizijos laidose prieš pirmajį rinkimų balsavimą. TV laidos (lygiagrečiai jos buvo transliuojamos ir per LRT, kas buvo geras sprendimas) buvo numatytos rengti 2014 m. 2014 m. balandžio 17 d. nuo 21.15 val. iki 23.00 val., balandžio 24 d. nuo 21.15 val. iki 23.00 val, 2014 m. gegužės 1 d. nuo 21.00 val. iki 22.45 val., gegužės 8 d. nuo 19.00 val. iki 20.25 val. ir nuo 21:00 val. iki 21:55 val., gegužės 9 d. nuo 19.00 val. iki 20.25 val. ir nuo 21.00 val. iki 22:15 val.

Kiekviena laida turėjo specialią temą: 1. Ekonomika (finansai, mokesčiai, darbo vietų kūrimas, verslo skatinimas, euro įvedimas, energetika); 2. Socialinė politika, sveikatos apsauga, švietimas; 3.

Teisėsauga, teisėtvarka, kova su korupcija; 4. Užsienio ir saugumo politika; 5. Baigiamoji laida ir visos galimos temos.

Pagal Vyriausios rinkimų komisijos nustatytas taisykles, jei kandidatas atsisako dalyvauti specialiojoje laidoje ir (ar) neatvyksta į tokią laidą, specialiosios laidos laikas nekompensuojamas ir atiduodamas kitiems kandidatams, o specialiosios laidos vedėjas apie tai informuoja žiūrovus/klausytojus. Apie atsisakymą dalyvauti specialiojoje laidoje kandidatas privalo informuoti LRT raštu ne vėliau kaip prieš dvi dienas iki specialiosios laidos pradžios. Papildomai kandidatų debatai gegužės 5-7 d. buvo transliuojami per LR ir jiems sutinkant poromis: Z. Balčytis ir A. Zuokas, A. Paulauskas ir V. Tomaševski, D. Grybauskaitė, N. Puteikis ir B. Ropė. Tačiau D. Grybauskaitė vėl atsisakė dalyvauti bendroje LR diskusijoje ir kalbėjo viena, nors Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 46 straipsnis sako, kad turi vykti kandidatų diskusijos.

Kiekvienoje laidoje buvo parinkta tiek klausimų, kiek dalyvauja kandidatų. Klausimai buvo žinomi tik debatų laidos vedėjui. Kiekvienas kandidatas turėjo po 120 sekundžių atsakyti į savo burtų keliu gautą klausimą. Po kandidato atsakymo tuo pačiu klausimu galėjo pasisakyti ir kiti kandidatai, jiems buvo skirta po 60 sekundžių. Naujovė šiuose LRT debatuose turėjo būti iškarto po laidų rengiamos žiūrovų sociologinės apklausos. Jos turėjo tirti kas, žiūrovų nuomone, laimėjo debatus, taip pat – ar pasikeitė jų nuomonė. Tokių apklausų rezultatai turėjo būti skelbiami viešai po kelių dienų. Bet faktiškai tik fragmentišlkai buvo supažindinta su tokių apklausų rezultatais. Kodėl nebuvo skelbti jų duomenys ar nevykdytos pačios apklausos, išskyrus vieną, galima tik spėlioti darant prielaidą, kad jų rezultatai galėjo būti nepalankūs kai kuriems kandidatams, ypač, tiems,kurie buvo kritikuojami ekspertų dėl pasyvumo, nepakankamo aiškumo savo pasisakymuose debatų metu, bet turėjo netiesioginių būdų paveikti žiniasklaidos priemones dėl rezultatų neviešinimo ar apklausų nevykdymo.

Kiekvienos laidos trukmė siekė po daugiau nei 2 valandas, nes šios laidos buvo pertraukiamos ilgų (iki maždaug 30 min. Iš viso vienos laidos laiko) komercinių reklamų, kas retai būna Vakarų Europos šalyse. Vyriausios rinkimų komisijos nustatyta specialiosios laidos trukmė buvo 1 val. 45 min., bet reklamos jas gerokai pailgino.

Ne tik komercinė reklama turi būti ribojama ar visai netransliuojama politinių debatų metu, tačiau ir bendras TV laidų skaičius turėtų būti mažesnis, nes didelis laidų skaičius sumažina ir išskaido žiūrovų dėmesį, o patys TV debatai tampa rutininiu rinkimų kampanijos veiksmu, bet ne vienu reikšmingiausių kampanijos įvykių. Jungtinėse Amerikos Valstijose pastaraisiais metais yra rengiami ne daugiau nei trys ar keturi pagrindinių kandidatų debatai, o juose dalyvauja gyvos auditorijos. Vakarų Europos šalyse nacionaliniuose rinkimuose dažniausiai užtenka dviejų ar trijų TV debatų. Tokiu atveju jie surenka milijonines auditorijas ir padeda efektyviai informuoti rinkėjus apie 3

kandidatus bei jų siūlomas politikas. Kitas svarbus pastebėjimas, kad Vakarų demokratijose tokių debatų vedantieji griežtai atlieka moderatoriaus funkciją, bet nereplikuoja kandidatams ar kai kurių kandidatų papildomai prašo reaguoti į diskusijos dalyvių teiginius, taip pat dažnai patys diskusijų dalyviai gali klausti vieni kitus. Tad 2014 m. Respublikos Prezidento rinkimų TV debatų moderatoriams kiek pritrūko neutralumo ir nešališkumo atskirų kandidatų atžvilgiu, bei galimybių kandidatams vienas kitam oponuoti be laidos vedėjo tarpininkavimo.

Akivaizdus trūkumas, kad iš karto po įvykusių debatų nebuvo jų komentarų juos transliavusiuose TV kanaluose iš ekonomikos, politikos ir kitų ekspertų pusės. Kitos žiniasklaidos (internetinės, spaudintinės etc.) priemonės irgi tik po kurio laiko susivokė, kad reikia komentuoti debatų eigą. Bet net tuomet, kai atsirado TV debatų komentarai, jiems kiek trūko nepriklausomos ir objektyvios analizės.

Ydingos rinkimų kampanijos praktikos pavyzdys buvo garbingų ir sąžiningų prezidento rinkimų deklaracijos išlygos Prezidentei D. Grybauskaitei, kai ji atsisakė dalyvauti kai kuriuose TV debatuose, motyvuodama pareigų vykdymu. Kandidato nedalyvavimas debatuose pirmiausia reiškia nepagarbą rinkėjams. Tokia praktika būtų sunkiai suvokiama kiek gilesnes demokratines tradicijas turinčioje visuomenėje, nes ji pažeidžia kandidatų lygių galimybių principą, kai išlygos daromos vienam jų.

TV debatuose iki pirmojo balsavimo dažniausiai dalyvavo net septyni kandidataiZigmantas Balčytis, Dalia Grybauskaitė, Artūras Paulauskas, Naglis Puteikis, Bronis Ropė, Valdemaras Tomaševskis ir Artūras Zuokas - tad jų pasisakymai vien dėl didelio kandidatų skaičiaus neretai buvo bendro pobūdžio ir gana neinformatyvūs. Pirmosiose TV debatų laidose kai kurie kandidatai beveik neoponavo pareigas einančiai prezidentei, tačiau palaipsniui debatų laidos tapo gyvesnėmis ir jose atsirado gerokai daugiau tikros diskusijos, kai buvo pristatomos ir ginamos skirtingos politinės pozicijos.

Kalbant apie TV debatų turinį reikia pastebėti, kad pirmieji debatai ekonomikos tema buvo pradėti nuo gerokai šalutinio klausimo, t.y., kad Lietuvoje surenkama mažiausiai mokesčių 3 Europos Sąjungoje, ir ką kandidatai ketina dėl to daryti? Apskritai, pirmose debatų temose klausimų atranka kandidatams buvo, viena vertus, dažnai ne pagal prezidento kompetencijas, o, kita vertus, ne visai į temą. Tik antroje specialių debatų laidų pusėje,t.y. artėjant pirmajam rinkimų balsavimui tiek klausimų, tiek diskusijų kokybė pagerėjo. Bet pirmoje diskusijoje apie ekonomiką beveik visi kandidatai siūlė panašius ir labai bendrus sprendimus: mažinti jaunimo nedarbą, pažaboti šešėlinę ekonomiką ir korupciją, siekti energetinės nepriklausomybės. Visiems kandidatams trūko originalių idėjų, o D. Grybauskaitei net ir dalykinio pasirengimo debatams, nes ji juose buvo itin pasyvi.

Bene svarbiausias antrųjų debatų įvykis buvo, kad juose nedalyvavo D. Grybauskaitė,nes išvyko į proginį renginį Prahoje dalyvauti susitikime Rytų partnerystės programos 4 penkmečiui paminėti . Kaip ir pirmuosiuose debatuose jų pradžia buvo ne į temą, nes pradėti nuo Evelina Valiuškevičiūtė. Kandidatų debatai - apie Lietuvos ekonomikos žaizdashttp://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/kandidatu-debatai-apie-lietuvos-ekonomikos-zaizdas.htm 4 Kandidatų į prezidentus debatai: požiūris į socialines ir švietimo problemas | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/16065197/kandidatu-i-prezidentus-debatai-poziuris-i-socialines-ir-svietimo-problemas# .U5lkP3KSzSk#ixzz34Pa37hgl 3

4

klausimo apie abortų draudimą, kai turėjo būti aptariama socialinė politika, sveikatos apsauga ir švietimas. Kadangi diskusijos temos buvo trys,tai švietimui laiko svarstyti ir nebeliko.

Trečiųjų debatų tema buvo teisėsauga ir kova su korupcija, o juose dalyvavo visi kandidatai. Šie debatai buvo vieni blogiausių pagal klausimų atranka. Debatų pradžiai buvo parinktas gerokai nuo jų temos nutolęs klausimas- ar Darbo partijos ministrai turėtų likti Vyriausybėje, kai 5 apeliacinis teismas nebaigė nagrinėti juodosios buhalterijos bylos? Juolab, kad Darbo partijos ministrai nebuvo ir nėra kaip nors siejami su juodosios buhalterijos byla. Kitas klausimas vėl buvo gerokai ne į teisėsaugos ir korupcijos temą, klausiant kandidatų: ką būtumėte daręs kitaip, jei pastaruosius penkerius metus būtumėte ėjęs prezidento pareigas? Tik beveik debatų laidos viduryje buvo priartėta prie temos, kai kandidatų klausta, kaip sumažinti Lietuvos „lyderystę“ pagal kalinių skaičių. Kita vertus, net ir šis klausimas neatspindi teisėsaugos ir kovos su korupcija diskurso visuomenėje, nes yra jame šalutinis. Tik svarstymai apie 2012 m. vykusį Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) skandalą ir VSD nutekintą pažymą dėl Rusijos grėsmių, kiek sugrąžino debatų dalyvius prie svarbiausių teisėsaugos ir jos institucijų problemų.

Užsienio ir saugumo politikos temoje kandidatai buvo aktyvūs ir šiems debatams buvo gerai pasirengę. Oponuojantys Prezidentei Grybauskaitei kandidatai kritiškai vertino pastarųjų penkerių metų šalies užsienio politikos nenuoseklumą, nesutarimus tarp jos formuotojų (Ušacko ir 6 Grybauskaitės), kolektyvinių sprendimų šiose srityse pakeitimą vienasmeniais ir panašiai .

Paskutiniuose prieš pirmojo rato balsavimą prezidentiniuose TV debatuose temų įvairovė buvo itin plati: nuo pagyvenusių žmonių ir jaunimo socialinės situacijos iki Seimo narių kadencijų apribojimo (B. Ropė), iki retorinio pastebėjimo- ar reikia revoliucijos, kad prezidentas pasijustų Lietuvos piliečiu (A. Paulauskas)? Kaip politiniuose debatuose dažniausiai nutinka, perrenkamam kandidatui teko gerokai gintis nuo visų kitų kandidatų kritikos.

Iki pirmojo balsavimo gegužės 11d. nei TV debatuose, nei bendrai prezidento rinkimų kampanijoje neišsivystė viena ar kelios svarbiausios kampanijos temos pagal kurias apsispręstų abejojantys rinkėjai. Keli kandidatai bandė kampanijos diskusijos sukti teisingos ir gerovės Lietuvos temos, ji netapo vyraujančia. Kandidatai kalbėjo visomis įmanomomis temomis, kurios gali būti ar yra politikos lauke. Prieš rinkimų kampaniją buvo laukiama, kad Ukrainos krizė gali tapti svarbiu šios prezidentinės kampanijos veiksniu. Tačiau dėmesys jai visuomenėje viršūnę pasiekė iki prezidento rinkimų kampanijos pradžios ir tik D. Grybauskaitė bandė išlaikyti jai lojalius centro dešinės rinkėjus kiek daugiau apeliuodama į Rusijos grėsmes palyginus su kitais kandidatais. Tiesa, prieš antrąjį rinkimų ratą šią temą sustiprino neatsargūs D. Grybauskaitės kaltinimai Z. Balčyčiui galimu silpnumu užsienio ir saugumo politikoje, o posakis „ar Balčytis parduos Lietuvą už sviestą?“ tapo lietuviško politinio folkloro dalimi.

2014 m. Respublikos Prezidento rinkimų antro turo kandidatai į Respublikos Prezidentus Dalia Grybauskaitė ir Zigmantas Balčytis dalyvavo specialiosiose televizijos laidose, Prezidentiniai debatai: „darbiečių“ ateities svarstymai ir strėlės į D. Grybauskaitę. http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/42399/prezidentiniai_debatai_darbieciu_ateities_svarstymai_ir_streles_i_d._g rybauskaite 6 D. Grybauskaitei teko neigti paplitusią legendą http://www.delfi.lt/news/balsuok2014/prezidentas-2014/d-grybauskaitei-teko-neigti-paplitusia-legenda.d?id=647434 89 5

5

kurios vyko 2014 m. gegužės 15 d. 21:15-23:00 val. Bei 2014 m. gegužės 22 d. 21:15-23:00 val., taip pat radijo laidoje 2014 m. gegužės 21 d. 13:00-14:00 val. Tarp dviejų rinkimų ratų per LNK TV dar buvo surengtos po vieną TV laidą su kiekvienu kandidatu atskirai.

Antrojo prezidentinių rinkimų turo TV debatai buvo skirtingi. Pirmuosiuose debatuose Dalia Grybauskaitė ir Zigmantas Balčytis buvo itin atsargūs. Taktinė Balčyčio klaida juose buvo tai, kad jis net kelis kartus pritarė Grybauskaitės kaip prezidentės požiūriams, o savo alternatyvų neformulavo. Baigiamuosiuose debatuose buvo sugrįžta prie užsienio ir saugumo politikos klausimų. Abu kandidatai buvo tikslesni savo pasisakymuose, o Zigmantas Balčytis beveik visais klausimais turėjo savarankišką požiūrį, bet jiems abiems trūko idėjų, vizijų, alternatyvų tam kas 7 yra,o kartais ir aiškių pažiūrų Prieš antrąjį prezidento rinkimų balsavimą kilo konfliktas tarp Z. Balčyčio rinkimų štabo ir LNK televizijos, kurios laida „Diagnozė: valdžia“ pakvietė dalyvauti pokalbyje tik D. Grybauskaitę, kas neturėtų būti daroma rinkimų kampanijos metu, nes kandidatai pasirodydami 8 viešai privalo tik diskutuodami tarpusavyje . Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadovas Zenonas Vaigauskas teigė, kad socialdemokratai turi pagrįstai teisę piktintis šiuo iškalbingu politinės kovos epizodu. Maža to, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, laida veikiausiai bus traktuojama kaip politinė reklama populiariausiu televizijos laiku. Tai reiškia, kad pagal nusistovėjusią praktiką VRK skyrus baudą, štabui gali tekti sumokėti apie 600 tūkst. litų baudą. Tačiau nei Balčyčio, nei Grybauskaitės štabai nebuvo linkę eskaluoti šio konflikto ir jis užgeso, kai Z. Balčytis į laidą „Diagnozė: valdžia“ buvo pakviestas tokiomis pat sąlygomis kaip D. Grybauskaitė.

Apibendrinant 2014 m. LR prezident rinkimų debatus ir bendrai visą rinkimų kampaniją, reikia 9 pabrėžti, kad ji buvo gerokai nuobodi, joje buvo pernelyg mažai naujų idėjų , taip pat joje neatsirado ir kitų akivaizdžių naujovių. Kai kurie politikos apžvalgininkai yra sakę,kad tai buvo rinikimų 10 kampanija, kurios nebuvo .

Respublikos prezidento rinkimų kandidatų programos 2014 m. Respublikos prezidento rinkimuose politinėms programoms dėmesio beveik neskyrė nei kandidatai, nei žiniasklaida, nei visuomenė. Šiuos rinkimus galima vadinti rinkimais be politinių programų. Bet tai nėra pirmas atvejis Lietuvos politikoje. 2009 m. LR prezidento rinkimus

7

Paskutiniai debatai: D. Grybauskaitė laimėjo puldamahttp://www.delfi.lt/news/balsuok2014/prezidentas-2014/paskutiniai-debatai-d-grybauskaite-laimejo-puldama.d?id= 64866123#ixzz34NEgcfEg 8

http://www.delfi.lt/news/balsuok2014/prezidentas-2014/tarp-lnk-ir-z-balcycio-naujos-kibirkstys.d?id=64798217#ixzz 34RsRFL9w 9 Ekspertai apie antrą rinkimų turą: lūkesčiai liko neišpildytihttp://www.delfi.lt/news/balsuok2014/prezidentas-2014/ekspertai-apie-antra-rinkimu-tura-lukesciai-liko-neispildyti. d?id=64848551#ixzz34RoPGFp6 10 Pvz. žr. A. Lukošaitis. Apie tai, ko nėra – rinkiminę kampaniją ir debatushttp://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-lukosaitis-apie-tai-ko-nera-rinkimine-kampanija-ir-debatus.d?id=64747331#ixzz 34RLdFXST

6

D. Grybauskaitė laimėjo irgi juose dalyvaudama tik su rinkimų programos imitacija. Kita vertus, skirtingi kandidatai savo rinkimų programas 2014 m. rinkimams formavo ir pateikė skirtingai.

LSDP kandidatas Zigmantas Balčytis savo programą pavadino „Dirbanti, uždirbanti ir vieninga Lietuva“ ir paskelbė rinkimų kampanijos pradžioje. Programoje akcentuojamas paprastas žmogus ir visuomenė, kuriems turi tarnauti valstybė. Balčytis suformulavo trylika politinių prioritetų nuo prezidento vaidmens politinėje sistemoje iki dvigubos pilietybės įteisinimo: prezidentas, pagal jį, turi būti visiems vienodai reiklus ir teisingas, telkia tautą, veda valstybę vienybės, darnaus darbo keliu; emigraciją stabdo tik auganti ekonomika, užimtumo didinimas ir pasitikėjimas valstybe; gyventojų užimtumas ir jų pajamų augimas yra pagrindinis ekonomikos politikos prioritetas; racionalių santykių tarp valstybių kūrimas, nacionalinių interesų gynimas ir galios didinimas ES bendrijoje; valstybė vykdytų savo įsipareigojimus piliečiams: didintų visuomenės solidarumą ir socialinį teisingumą, mažintų atskirtį tarp turto ir skurdo; stiprūs Lietuvos regionai – visos šalies atsakomybė; valstybės tikslas – išsilavinusi visuomenė; sveikatos priežiūra – kiekvienam ir visur; stiprios, vaikus auginančios šeimos, kuriančios savo ateitį Lietuvoje; išsaugota lietuvių kalba – ne tik pagarba mūsų istorijai, protėvių atminimui, bet ir galimybė globaliame pasaulyje išlikti valstybe, turinčia savitą kultūrą ir tradicijas; efektyvus valstybės valdymas – visuomenės gerovės sąlyga; teisingumas ir saugumas – valstybės prievolė; neišvengiamas sprendimas dėl dvigubos pilietybės.

Balčyčio programoje kritika esamai politikai buvo itin nuosaiki ir silpna. Netiesiogiai kritikuotas Prezidentės Grybauskaitės veiklos stilius tik kalbant apie vienijantį prezidentą.

Turinio požiūriu Balčyčio programa tinka centro kairės partijos kandidatui, nes joje yra pabrėžiamas socialinis teisingumas, solidarumas, užimtumo didinimas ir panašiai. Kita vertus, šiai programai trūko detalumo, naujoviškų idėjų, o rinkimų kampanijos metu ji buvo labai menkai pristatoma žiniasklaidoje.

Dalios Grybauskaitės programa vadinosi „Tikiu Lietuva“. Tačiau ši programa buvo pati trumpiausia palyginus su likusių kandidatų programomis. Ją sudarė 8 paragrafai ir vos 231 žodis. Tad ji veikiau vadintina tezių rinkiniu, o ne rinkimų programa. Kita vertus, ši kandidatė niekada neturėjo pilnavertės programos….net ir 2009 metais. Šįkart programos- tezių rinkinį sudarė aštuoni akivaizdžiai populistiniai lozungai-aksiomos: ekonomikos atsigavimą turi pajusti kiekvienas Lietuvos žmogus; nė vienas žmogus neturi būti paliktas likimo valiai; skaidrus ir inovatyvus verslas – šalies ūkio variklis; korumpuotos grupuotės neturi lobti Lietuvos žmonių sąskaita; teisėsauga turi saugoti ir ginti šalies gyventojus nuo galimų grėsmių; Lietuva išliks stipria valstybe, jeigu neišsivaikščios; užsienio politika – šalies ekonominiams ir politiniams interesams ginti. Ideologiniu požiūriu D. Grybauskaitės tezės gali būti kvalifikuotos tik kaip populistinės, o jokiai konkrečiai kairės – dešinės politinei srovei dėl eklektiškumo negalėtų būti priskirtos. Kaip perrenkamas kandidatas Grybauskaitė nekritikavo ir nevertino savo vykdytos politikos.

Artūras Paulauskas savo programą pavadino „Už teisingumą ir stiprią valstybę“. Jos pradžioje yra formuluojamas kandidato tikslas- „užtikrinti, kad teisingumas ir pilietiškumas būtų svarbiausios šalies vertybės, todėl sieksiu padėti piliečiams susikurti saugias ir socialiai orias gyvenimo sąlygas, apsaugoti jų teises ir laisves“, bei vizija- „teisinga, stipri, savarankiška, klestinti ir gebanti pasirūpinti savo žmonėmis valstybė bei pilietiškai aktyvi, versli tauta“. Teisingumo motyvas Paulausko rinkimų programoje yra itin reikšmingas: „saugumas ir teisingumas turi būti užtikrinti kiekvienam Lietuvos piliečiui. Lietuva privalo užtikrinti žmonių saugumą, kartu su piliečiais kurti 7

gerovės valstybę, sudaryti sąlygas piliečiams tiesiogiai dalyvauti savivaldoje ir valstybės valdyme. Žmonės turi teisę savo valstybėje jaustis saugūs, o teisingumas turi galioti visiems“. Į užsienio politikos turinį jis žvelgė per gerovės valstybės prizmę: „valstybės gyvenime konstruktyvūs santykiai su užsienio valstybėmis yra būtini, siekiant efektyviai dalyvauti tarptautinės bendruomenės gyvenime, pritraukti investuotojus, kelti šalies konkurencingumą, keistis informacija, patirtimi. Sėkminga užsienio politika yra neatsiejama klestinčios gerovės valstybės dalis“.

Paulausko programa aiškiai socialiai orientuota ir joje nemažai kalbama apie socialinę apsaugą [„socialinė apsauga valstybėje turi būti subalansuota bei proporcinga visoms visuomenės grupėms ir teisinga visų atžvilgiu“], švietimą [„švietimas ir mokslas turi tapti tvariu pagrindu pilietiškam ir savarankiškam žmogui, atsakingai kuriančiam savo ir valstybės ateitį“], sveikatos apsaugą [„nemokama sveikatos priežiūra ir vaistų prieinamumas yra vienos pagrindinių sąlygų organizuojant kokybišką sveikatos apsaugą“].

Kiek mažiau vietos šioje programoje yra skirta ekonomikai, energetikai, kaimui, nes ūkio politikos įgyvendinimas nėra tarp prezidento funkcijų. Paulausko programoje išsakoma tam tikros kritikos D. Grybauskaitės sprendimams, kaip „santykiai su Seimu ir Vyriausybe turi būti pagrįsti bendrų tikslų matymu ir siekimu, o ne susipriešinimu. Tik veikdamos kartu ir pamindamos asmenines ar trumpalaikes politines ambicijas visos valdžios – Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė – gali kartu siekti Lietuvos žmonių gerovės“. Tačiau tokia kritika yra nuosaiki. Stiliaus požiūriu A. Paulausko programa yra viena labiausiai pavykusių 2014 m. Respublikos prezidento rinkimų kampanijoje, nes lengvai skaitoma. Ideologiškai Paulausko programa atstovauja kiek labiau centro kairės politines nuostatas.

Naglis Puteikis savo programą vadina itin paprastai „Kandidato į Lietuvos Respublikos Prezidentus Rinkimų programa“ ir neieško skambių lozungų pavadinimui. Kitas originalus N. Puteikio programos bruožas, kad ji buvo rengiama įtraukiant jo eilinių rėmėjų pasiūlymus, pateiktus internete. Šio kandidato programa nuo pat pirmųjų teiginių buvo itin kritiška D. Grybauskaitės veiklos rezultatams [primenama didžiulė emigracija, socialinė atskirtis, realių pajamų sumažėjimas ir kita] bei pažymima, kad “Lietuvos piliečiai tikrai yra verti oresnio ir teisingesnio gyvenimo, o Lietuva – didesnės sėkmės“.

Puteikio programą sudarė septynios dalys ir jose dėstomi radikalių reformų siūlymai: a) valstybės valdymo pertvarkymas, kur pasiūlyta pakeisti LR Seimo rinkimų sistemą [„atsisakyti Seimo rinkimuose partijų sąrašų ir rinkti tautos atstovus tik tiesiogiai vienmandatėse apygardose“], tris kartus sumažinti parašų slenkstį referendumams [„referendumus rengti 100 000 piliečių iniciatyva“], plėsti tiesioginį piliečių dalyvavimą politikoje [„prie visų Seimo komitetų sukurti visuomeniniais pagrindais veikiančias ekspertų tarybas“]; b) tikros savivaldos įtvirtinimas, kas reikštų renkamas seniūnijų tarybas, savivaldybių tarybų rinkimus ne pagal partijų sąrašus, o tiesiogiai vienmandatėse apygardose, savivaldos sprendimus pagal privalomas viešas konsultacijas, viešus klausymus, gyventojų apklausas; c) teisingumo užtikrinimas suprantamas kaip teismų sistemos reforma – perduoti Konstitucinio Teismo funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam teismui, išskaidrinti visų grandžių teisėjų atranką, pertvarkyti VSD ir kita; d) visuomenės gerovės ir solidarumo stiprinimas, emigrantų susigrąžinimas per socialinio teisingumo bei solidarumo 8

principų įtvirtinimą, ekonominę politiką nukreiptos į žmonių gerovės didinimą ir ūkinio savarankiškumo stiprinimą, solidarios diferencijuotos mokesčių sistemos: mažesni mokesčiai – mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, įdiegimą, ir kita; e) energetinio savarankiškumo užtikrinimas per piliečių kontroliuojamą, viešojo intereso viršenybe ir profesine kompetencija grįstą energetikos politiką; f) tautos kūrybinių galių stiprinimas per švietimo bei visaverčio kultūrinio gyvenimo prieinamumą, kokybišką ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo tinklą ir panašiai; pagaliau g) nacionalinio saugumo užtikrinimas: krašto gynyba ir užsienio politika per NATO struktūroje sustiprintą gynybinį bendradarbiavimą su Baltijos, Šiaurės ir Višegrado šalimis, aktyviai veikiant Europos Sąjungos struktūrose siekti bendros veiksmingos gynybos ir energetikos politikos, nuosekliai kelti Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą, atlikti nepriklausomą kariuomenės auditą ir kita.

Daugelis N. Puteikio rinkimų programos nuostatų gerokai viršijo konstitucines LR prezidento galias, nemažai jos teiginių galima pagrįstai vadinti populistiniais, bet ši programa buvo bene originaliausia palyginus su kitų kandidatų programomis.

B. Ropė sujungė dvi programas į vieną „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidato Bronio Ropės LR Prezidento ir sąjungos kandidatų į Europos Parlamentą rinkimų programa“. Tokio programų junginio Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų kampanijose nėra buvę. Tad buvo pateikta viena rinkimų programa už dvi. Pagal savo apimtį, nepaisant, kad ši programa turėjo tikti dviems rinkimams, ji buvo panaši į kitų kandidatų, išskyrus D. Grybauskaitę, kurios nuostatos buvo išdėstytos ypatingai lakoniškai. Ropė savo programos pradžioje kaip dauguma kandidatų 2014 m. rinkimuose pabrėžia demokratiją ir socialinį teisingumą. Tarp originaliausių ir radikaliausių šio kandidato pasūlymų buvo tai, kad „Prezidentas turi gerbti ir vykdyti tautos referendumo sprendimą ir nutraukti Visagino AE projektą bei uždaryti Visagino AE valstybinę įmonę“, rengti referendumą dėl dvigubos pilietybės įteisinimo, skatinti tiesioginę demokratiją, monopolines paslaugas perduoti tik viešajam sektoriui, atidėti skubotą euro įvedimo Lietuvoje projektą, siekiant solidarumo ir socialinio teisingumo didinti mokesčių progresyvumą, bei, kad minimali alga negali būti žemesnė nei 60 proc. vidutinio šalies atlyginimo, panaikinti krepšelių sistemą švietime, siekiant išsaugoti ir plėsti švietimo įstaigų tinklą, grąžinti nemokamą aukštąjį mokslą.

Viena svarbiausių B. Ropės programos atramų buvo valstybės valdymo decentralizacija. Jis pasisakė už tiesioginius mero rinkimus, Sostinės įstatymą, seniūnijų savarankiškumą, bendruomenių stiprinimą. Kaip naują viziją B. Ropė siūlo Lietuvą matyti kaip sveikiausią, švariausią, žaliausią ES šalį, Europos kultūros centrą. Taip pat šioje programoje buvo ženklus žaliosios politikos matmuo: „Lietuva turi būti paskelbta laisva nuo Genetiškai modifikuotų organizmų teritorija, būtina taisyti įvairių reformų, gamybos, prekybos ir vartojimo reguliavimą taip, kad aplinkai draugiška veikla (atliekų rūšiavimas, viešasis transportas, tausojantis vartojimas ir t.t.) būtų ekonomiškai naudingi žmogui“, atsisakyti „bet kokios paramos branduoliniams projektams Europoje, išskyrus senų jėgainių uždarymą“, užtikrinti „gyvenimo kokybės gerėjimą, mažinant globalų išteklių ir prekių vartojimą, gamtos taršą“. Rinkimų kampanijos metu B. Ropės programos išskirtinumas, deja, nebuvo pastebėtas ir plačiau analizuotas. Savo turiniu ši programa gerai reprezentavo tradicinius valstiečių ir žaliųjų partijų ideologijų bruožus.

9

Valdemar Tomaševski programa „Rinkiminė programa“ buvo didžiausia savo apimtimi (per 60 tūkst. spaudos ženklų, kai kitų kandidatų programos dažniausiai viršijo 10 tūkst., išskyrus Grybauskaitės su 1,5 tūkst. spaudos ženklų) ir dėl to išsamiausia. Tomaševski programą sudarė penki skyriai/ dalys: užsienio ir krašto apsaugos politika, vidaus politika, ekonominė ir gyventojų gerovės didinimo politika, teisingumo užtikrinimas, ir dvasingumo puoselėjimas. Tačiau programos pradžioje yra suformuluojama prezidento veiklos vizija: „prezidentas pirmiausia turi rūpintis valdomos valstybės visuomenės raidos klausimais, jo institucija turi būti socialinio stabilumo bei ekonomikos klestėjimo garantas“.

Vidaus politiką kandidatas siūlo grįsti trimis principais: socialiniu solidarumu, savivalda ir gerove. Vidaus politikoje daug dėmesio skirta korupcijai teigiant, kad „korupcija yra lyg mūsų šalies visuomenės audinio vėžys. Valstybės valdžia turi visiškai ryžtingai kovoti su ta liga, kuri daugelį metų ardo Lietuvos viešąjį gyvenimą. Nes korupcija įneša į visuomeninius santykius nepasitikėjimo, veidmainiškumo ir cinizmo klimatą“. Kaip Lenkų rinkimų akcijos kandidatas Tomaševski yra bene vienintelis kandidatas, kuris kalba apie tautines mažumas, sakydamas, kad „Prezidento vaidmenį aš suvokiu taip pat kaip arbitro, tikrinančio žmogaus teisių paisymo padėtį mūsų šalyje, bei veikiančio, siekiant sustiprinti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, standartus“. Teisingumo stiprinimo srityje jis siūlo vieną itin prieštaringą reformą: „ieškosiu politinio konsensuso, kad teisiškai sujungčiau teisingumo ministro ir generalinio prokuroro pareigas“. Savivaldos srityje buvo pasiūlyta „dviejų lygmenų savivaldos“ sistema ir „antro, žemesnio lygmens savivaldos institucijų steigimą (seniūnijose)“, kuri būtų „renkama laisvuose, demokratiniuose rinkimuose 4 metų kadencijai“. Tomaševski skiriasi nuo kitų kandidatų pabrėždamas, kad „aktyviau reikėtų bendradarbiauti su tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis bei jų institucijomis. Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės formaliai, bet ne egzistencialiai. Tai integralioji mūsų visuomenės, mūsų istorijos ir mūsų kultūros dalis“. Tačiau užsienio politikoje jo nuostatos yra standartiškos: „prioritetas būtų santykiai su ES kaip vieninga politine ekonomine organizacija“ ir „ekonominiai interesai turėtų skatinti ir glaudesnių ryšių palaikymą su Ukraina, Kazachstanu ir mūsų artimiausiu rytų kaimynu – Baltarusija“.

Viena iš plačiausių V. Tomaševski programos dalių yra skirta ekonomikai, nors ir teigiama, kad „Prezidentas yra asmuo, kuris gali tik įtakoti priimamus sprendimus, tačiau jis toli ne pirma mūsų valstybės ekonominio gyvenimo figūra“. Šis kandidatas siūlo „reikalauti iš Vyriausybės, kad ji nepasimestų ir vykdytų dar veiksmingesnę politiką, kurios tikslas palaikyti ekonominį aktyvumą bei užtikrinti socialinę apsaugą labiausiai krizės paveiktiems piliečiams“, būtų įsteigtas Nacionalinis kreditų bankas, formuoti ūkį besiremiantį žiniomis, sumažinti „darbą apsunkinančius mokesčius“, didinti mokesčių sistemos diferenciaciją“, o ekonominės politikos prioritetais nurodė konkurentiškų įmonių, darbui imlias technologijas naudojančių įmonių (ūkio sektorių), technologinių inovacijų rėmimą.

Nemažai dėmesio V. Tomaševski programoje skirta švietimui, aukštajam mokslui, socialiniams reikalams ir sveikatos apsaugai, kultūrai ir migracijai. Ideologiniu požiūriu programoje yra krikščioniškos demokratijos, žaliosios ir net socialdemokratinės politikos elementų.

Galiausiai A. Zuoko programos „Artūro Zuoko Prezidento rinkimų programa (gairės)“ motto yra „Lietuva - viskas įmanoma“ ir pirmiausia pabrėžiami trys dalykai: a) Lietuvai reikia idėjų bei kuriančių veiksmų, o ne konfliktų ir tarpusavio ginčų, b) žmonės nori būti išgirsti ir įvertinti, c) 10

Lietuvai reikalinga telkianti lyderystė. Kaip politinį autoritetą Zuokas nurodo Valdą Adamkų ir pažada tęsti Prezidento Valdo Adamkaus Lietuvos viziją ,,laisvas žmogus, atvira visuomenė, stipri valstybė’’. Bet svarbiausias pagal A. Zuoką |Prezidento veiklos tikslas – gyventojų gerovė ir pajamų didinimas“.

Zuokas formuluoja kelis labai praktiškus orientyrus kaip, kad padidinti gyventojų pajamas – 2020 m. vidutinis atlyginimas siektų 5000 litų su mokesčiais, sumažinti Seimo narių skaičių, parengti naują valstybinę nuomojamo būsto programą, kuri išsaugos jaunimą Lietuvoje ir sugrąžins emigrantus, įkurti Lietuvos ateities institutą ir Karjeros agentūrą – naują įdarbinimo sistemą vietoj Darbo biržos, atsisakyti politinių energetikos projektų, kurie neturi ekonominio bei inžinerinio pagrindimo ir panašiai. Ideologiniu požiūriu Zuokas siūlė nuosaikią liberalią alternatyvą. Jo programoje buvo nuosaikiai kritikuojama D. Grybauskaitės politika ir veiklos rezultatai. Antai, užsienio politikos sriyje Zuokas teigė, kad būtini „geri santykiai su kaimynais [nes] Lietuva prarado draugus ir sąjungininkus, prarado tvirtais principais ir vertybėmis grindžiamą užsienio politikos kryptį, nesukūrė tvirto pagrindo Lietuvos ir jos žmonių gerovei“.

Apibendrinant galima teigti, kad nors politinės programos 2014m. LR prezidento rinkimuose buvo aiškiai marginalizuotos, bet įdėmesnė jų analizė būtų leidusi gana gerai atskleisti daugumos kandidatų politinius prioritetus ir strategines nuostatas.

11