Mokslinė konferencija „Sename dvare, arba įstabus Šatrijos Raganos pasaulis“

MOKSLINĖ KONFERENCIJA

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS 2022

BRIGITA SPEIČYTĖ. Atminties gūros Šatrijos Raganos „Sename dvare“ // ROMA BONČKUTĖ. Ritmas Šatrijos Raganos kūryboje // EGLĖ KETURAKIENĖ. Modernizmo literatūrinė savimonė Šatrijos Raganos „Sename dvare“ // RAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Šatrijos Raganos „Viktutės“ vieta ir reikšmė // LAURYNAS GIEDRIMAS. Šatrijos Raganos „Užvenčio šalelė“ 1895-aisiais // MARIJUS ŠIDLAUSKAS. Šatrijos Ragana ir mes.

© UŽVENČIO KRAŠTOTYROS MUZIEJUS IGNAS VAIČIULIS. Nuotraukos: 17, 18, 28, 37, 53 // JUSTINA KNYZELYTĖ. Nuotraukos: 38, 45, 46, 54

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

APŽVALGA

ROMA BONČKUTĖ KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Šių metų rugsėjo 22 d. į rudenėjančio Užvenčio kraštotyros muziejaus salę iš įvairių Lietuvos vietų į mokslinę konferenciją „Sename dvare, arba įstabus Šatrijos Raganos pasaulis“ rinkosi rašytojos palikimo tyrėjai ir jos kūrybos gerbėjai. Konferencija buvo skirta Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 145-osioms gimimo metinėms ir apysakos / romano „Sename dvare“ pirmojo leidimo 100-ajam jubiliejui paminėti. Šiandienos greitai kintančios realybės kontekste, kai žmonija išgyvena humanizmo krizę, o mąstytojai siūlo įvairius ateities žmogaus modelius, Šatrijos Raganos kūryboje plėtojama individo ir visuomenės susidūrimo, konflikto, santarvės temos, apskritai žmogaus ir pasaulio likimo problema, rodo, kad rašytoja buvo pasiūliusi ir suformulavusi ne vieną universalų, laiko permainas įveikusį teiginį. Iš tyrėjų konferencijos dalyviai išgirdo ne tik įdomių rašytojos kūrybos interpretacijų, bet ir suprato jos aktualumą, ir, kaip ne dažnai būna tiriant mūsų klasikus, buvo supažindinti su naujais faktais.

Konferencija prasidėjo muzikine kompozicija, skirta Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai, „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“, kurią atliko ansamblis „Twenty Fingers Duo“ (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, violončelininkas Arnas Kmieliauskas). Tai buvo muzikinė ištrauka, paimta iš didesnio kūrinio, šiuolaikinės audiovizualinės instaliacijos „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“, kurią, remdamiesi rašytojos laiškais, sukūrė grupė Vilniaus menininkų. Dabar instaliaciją galima išgirsti ir pamatyti Kelmės rajono Užvenčio dvaro parke esančiame bitininko namelyje. Bemaž prieš šimtmetį rašytuose ir iš naujo įgarsintuose laiškuose matomas rašytojos nerimas dėl būties ir kūrybos; laiškų ištraukų turinys šiuolaikinio Armagedono – gėrio ir blogio jėgų kovos –kontekste skamba taip, tarsi būtų rašyti šiandien.

Konferencijos spiritus movens Milda Balvočiūtė-Knyzelienė pasveikino visus susirinkusiuosius, išsakė savo viltį, kad mokslininkų parengti pranešimai pagilins klausytojų žinias apie rašytojos palikimą, pakvietė visus aktyviai klausti ir dalyvauti diskusijose. Sveikinimo žodį tarė Kelmės mero pavaduotojas Egidijus Ūksas, taikliai pastebėjęs, kad XIX–XX a. pirmosios pusės politinė ir kultūrinė atmosfera primena nūdien vykstančius pokyčius. Vicemeras atkreipė klausytojų dėmesį į tai, kad nelengva suprasti nuo laikmečio nutolusius tekstus, todėl konferencijos, kur mokslininkai ne tik keičiasi tyrimų rezultatais, bet ir daug ką paaiškina platesniam skaitytojų ratui, ir būtinos. Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė sveikindama susirinkusiuosius džiaugėsi, kad

kraštas turi nemažai istorijos paminklų ir didžių asmenybių, kurie neleidžia sėdėti rankų sudėjus, nusiraminti, ragina ieškoti vis naujų, modernesnių atminties išsaugojimo bei propagavimo formų. Konferencijoje dalyvavo Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus mokslininkai. Marijus Šidlauskas (Klaipėdos universitetas) ne tik moderavo renginį, bet ir vadovavo pabaigos diskusijai.

Pirmąjį pranešimą „Atminties figūros Šatrijos Raganos „Sename dvare“ perskaitė Brigita Speičytė (Vilniaus universitetas). Pranešėja atkreipė dėmesį, kad ši apysaka išspausdinta 1922 m., kai Lietuvoje jau ryškėjo naujo gyvenimo ženklai: kaip tik tais metais pradėjo veikti Kauno universitetas, turėjęs jaunai valstybei rengti modernų pilietį. Tad apysaka simboliškai susieja dvi epochas: XIX a. nueinančiąją, dar paremtą tradicinių luomų sistema, tradiciniu kultūros skirstymu į dvaro, liaudies ir bažnytinę ir XX a. modernėjančios Lietuvos. B. Speičytė pastebėjo, kad „Sename dvare“ tekstologija rodytų, jog tekstas, pradėtas rašyti kaip asmeniniai atsiminimai, užgriebė bendresnius, daugelį paveikusius klausimus, nuo poreikio intymiai pasikalbėti su išėjusiais žmonėmis ir apmąstyti nutolusius įvykius jis perėjo į bendresnę plotmę, kartu įgydamas apysakos ir net romano, kaip akcentavo kitame pranešime Eglė Keturakienė, bruožų. B. Speičytė taikliai pastebėjo, kad šiandien madinga kalbant apie praeitį fiksuoti traumines patirtis, dažnai susidaro įspūdis, kad nė vienas iš mūsų negyvenome laimingais laikais. Šatrijos Raganos „Sename dvare“ tuo ir išsiskiria, kalbėjo pranešėja, kad perteikia laimingos atminties turinius. Jos pasirinktas kūrinio analizės aspektas, aptariant atminties figūras, auditorijai padėjo suprasti didelės „Sename dvare“ traukos fenomeną. Rašytojos atsiminimai apysakoje, atsiskyrę nuo kasdienybės, patirties, tampa simboliais ir nurodo į eschatologinį laiką, metafizinę plotmę, kurioje plėtojasi ir suvokiamas žmogaus bei pasaulio likimas. Pranešėja išskyrė keletą erdvėlaikių, kuriuose vyksta apysakos veiksmas. Pavyzdžiui, namai yra atminties vietos dangiškųjų namų simbolis, nuolat iškylantis, kai apysakoje aprašomas vaikų bendravimas su mamate. Namai tai –vieta, kurioje kuriama ateitis. Taip rašytoja primena, kad mes visi patenkame į tokį „anapus“, kokį įsivaizduojame pagal savo gyvenimo patirtis ar lūkesčius. Tad namų reikšmė kūrinyje ypač pabrėžiama. B. Speičytė rašytojos atsiminimus apie ateitį palygino su Česlovo Milošo eilėraščio „Kaip turi būti danguje, žinau, nes ten buvojau“, kur lyrinis herojus, atsimindamas vaikystės namų jaukumą, numano taip būsiant ir danguje. Tad rašytojos atmintis, parafrazuojant B. Speičytę, yra ne tiek praeities fiksavimas, kiek ateities numatymas. Pranešėja primena, kad kūrinyje namai simboliškai visus susieja su mirtimi, kuri praeitį ir ateitį skiria bei susieja, todėl mirtis apysakoje dažnai minima. Ji atkreipė dėmesį, kad apysakoje detaliai aprašoma merdėjimo scena, tai literatūroje retai pasitaiko. Pranešėja mirties motyvą linkusi sieti ne su modernizmo literatūros madomis, bet su siekiu apmąstyti religinio pasaulėvaizdžio nykimą, kuris, manytume, lėmė ir šiuolaikinio žmogaus mirties baimę, kartu ir panieką gyvenimui. Ir dar pridėčiau, kad šiandienos transhumanizmo teoretikų samprotavimai apie žmogų, kaip karštų gėrimų aparatą, kurio beveik visas detales medicina išmoko pakeisti, netiesiogiai palaiko žmonijos karo nuotaikas. Mirtį atskyrus nuo gimimo, dirbtiniais būdais ją atitolinant nuo žmogaus, jis nebepriima jos kaip kitos gyvenimo pusės, kartu daugina nepagarbą pačiam gyvenimui. Juk jei gyvenime nebūtų blogio, nežinotume, kas yra gėris. Jei nebežinome, kas yra mirtis, kaip galime žinoti, kas yra gyvenimas?

B. Speičytės pranešime toliau buvo aptariamos ir kitos atminties vietos, pavyzdžiui, kambarys, kurio erdvė simboliškai žymi asmens poreikį pabūti vienam, kad būtų galima reflektuoti

intymiausius dalykus, prisiminti laimės akimirkas, kurios steigs ateitį. Pranešime analizuotos ir atviros, t. y. kraštovaizdžio, erdvės. Pranešėja pastebėjo, kad simboliškai žvelgiant kraštovaizdžio erdvė atitinka vietos vertikalę. Apysakoje aukštoji erdvė siejama su maldų kalneliu, kuris yra tarsi sacrum erdvė, pievos – darbo erdvė, o daubos – požemio. Apysakoje aukštojoje ir darbo erdvėje maldai ir darbui susitinka visos bendruomenės nariai. Rašytojos simboliškai perteikta žmogaus gyvenime būtina vertikalioji (Dievop) ir horizontalioji (visuomeniškumas) sklaida ne tik neprarado reikšmės, bet šiandien tapo ypač aktuali. Juk šiuolaikinėse miesto ir net kaimo erdvėse nebeliko bendruomenių, o atomizuotas žmogus prarado žmogiškumą, gebėjimą save įsivaizduoti kito vietoje. Tai ypač matyti sekant karo įvykius, kur viešpatauja žiaurumas, noras keršyti, o ne noras atleisti, įsivaizduoti save kito vietoje.

Tokių minčių man sukėlė B. Speičytės pranešimas, o konferencijos klausytojų auditorija reagavo užduodama taiklius klausimus, kurie liudijo, kad apysaka yra ir bus skaitoma.

Po to kalbėjusi šios apžvalgos autorė, Klaipėdos universiteto mokslininkė Roma Bončkutė, priminė ankstesniuose savo straipsniuose nustačiusi, kad chronologiškai tiriant Šatrijos Raganos kūrinius matyti, kaip jos kūryboje atsirado ir pamažu gausėjo Simono Daukanto intertekstų. Iš šių tekstų ji sėmėsi temų, gamtos aprašymų, siužetų, motyvų, įvaizdžių, trumpiau tariant, –lietuviškumo vaizdinių, mokėsi herojų charakteristikos, kalbinės raiškos. S. Daukanto recepcijos apogėjus – 1900–1907 m., kai Šatrijos Ragana domėjosi istorija, kaip tinkamiausia tautiškumo akumuliacijos ir sklaidos priemone. Rašytoja, remdamasi S. Daukantu, plėtė savąjį žodyną, persiėmė naujais žodžių junginiais, citavo sakinių fragmentus, pati bandė kurti norimas žodžių formas, junginius. Rašytoja, remdamasi S Daukanto tekstais, mokėsi ritminio sakinio, intonacija sukurti vyraujančią kūrinio nuotaiką, perteikti veikėjų individualumą ir jausmus. Kai kūrinio idėja ir fabula atliepia rašytojos subjektyvią nuotaiką, apsakymuose gausu ritmiškų intarpų. Ritmas Šatrijos Raganos kūriniuose yra svarbus teksto struktūravimo ir meninės visumos perteikimo būdas, sutelkiantis skaitytojo dėmesį į pasikartojančius vienetus. Ritmiškai organizuotas tekstas sukuria estetinį efektą, pasikartojimai palengvina informacijos įsiminimą ir supratimą. Tyrėja priminė, kad ankstesniame tyrime laikytasi platoniškosios ritmo sampratos. Platonas (428/427 ar 424/423–348/347 pr. Kr.) ritmą susiejo su metru, suprato jį kaip kūrinio garsų trukmės santykį, garsų seką tam tikro laiko atžvilgiu. Platonas ritmą pavadino judėjimo jėga ir padarė jį filosofine kategorija. Nauji S. Daukanto šaltinių recepcijos tyrimai atskleidė, kad jį veikė Johann’o Gottfried’o Herder’io (1744–1803), Wilhelm’o von Humboldt’o (1767–1835) idėjos. Pastariesiems rūpėjo suprasti ir praktiškai įgyvendinti jausmo, garso ir vaizdo tarpusavio ryšį kalboje. XVIII–XIX a. vokiečių filologinė mintis atskleidė, kad jiems buvo žinoma ir senesnė antikinė ritmo samprata. VII–V a. pr. Kr. graikų natūrfilosofų tekstuose ρυθμός (lot. rhythmos) υσμ , μετα ρρυσμ , μετα ρρυσμίζ ‚laikinoji forma‘, kurią įgyja nuolat judantis Heraklito pasaulis, pamato stebėtojas. Rhythmos buvo ne „forma“, „idėja“, ε δος – eîdos, o forma, „kaip ji pateikiama stebėtojo akims“. Kadangi kalba yra nepastovi, sudaryta iš daugelio kalbos sluoksnių, jai tinka senoji ritmo, kaip nefiksuotos formos, samprata. Kiekvienas tekstas yra lyg improvizuota forma, momentinė, kintanti. Brandi asmenybė kalba išreiškia aukščiausią subjektyvumą. Šatrijos Ragana, stokodama žodžių, nevengė jų kartoti, kurdavosi naujadarus, keisdavo įprastas žodžių reikšmes. Ji pasitelkdavo ritmą, kai norėdavo sušvelninant netolygumus semantiniu ir intelektiniu lygmeniu, intonacijos dėka perkoduoti teksto vidinę struktūrą. Šatrijos Ragana sukūrė unikalių ritminės

prozos fragmentų, reikšmingų bendrajai kūrinių estetinei vertei. Rašytojai kalba nebuvo normatyvinė galimybes apribojusi struktūra. Ji palaikė tą požiūrį, kad kalba kaskart kuriama iš naujo . Toks požiūris rodo, kad svarbu ne tai, ką kalba išreiškia, bet ką ji pasirenka raiškai. Rašytojai kalba netapo neginčijamų reikšmių rinkiniu. Individualus kalbos pasisavinimo aktas įveda kalbantįjį į savo paties vidinę kalbą. Tai tarimo atskaitos taškas, kur susisieja emocija, vaizduotė, garsas. Kalbėtojo buvimas kalboje reiškia jo įsitraukimą į reikšmingumo procesą, kur jis kuria save, veikia visuomenę. Taip pajusti kalbą įmanoma tik įsibuvus gyvenamojoje vietoje, kuri kūrėjui suteikia energijos. Atnaujinus ryšį su erdve, atsinaujina pats kuriantysis, o kūryba atnaujina visuomenę, keičia istoriją.

Eglė Keturakienė (VU, Kauno fakultetas) pranešime „Modernizmo literatūrinė savimonė Šatrijos Raganos „Sename dvare“ atkreipė dėmesį į Vakarų Europos literatūros recepciją rašytojos apysakoje / romane. Tyrėja mano, kad atidus Šatrijos Raganos „Sename dvare“ skaitymas rodo, jog vakarietiškojo modernizmo apraiškų lietuvių literatūroje būta ir anksčiau. Pasiūloma į kūrinį pažvelgti platesniame Vakarų Europos modernizmo, simbolizmo-impresionizmo lauke. E. Keturakienė pakvietė rašytojos romaną palyginti su Virginija’os Woolf impresionistine proza ir prancūzų impresionistų daile. Pranešėja pastebėjo, kad rašytojos tekstas įkūnija vakarietiškąją kultūrinę savimonę, europinį modernizmą, pasireiškiantį savitu simbolistiniu-impresionistiniu pasakojimu, kuris pasižymi rašytojos dėmesiu moderniai kalbai, kultūros ir žmogaus individualybės teigimui. E. Keturakienė mano, kad „Sename dvare“ pasakojime galima atpažinti rašytojos savaip interpretuojamus impresionistinės literatūros ir meno pamėgtus leitmotyvus –buvimas sode, pasivaikščiojimai, siuvinėjimas, skaitymas. Kūrinyje dominuoja simbolistinė-impresionistinė žmogaus individualybės – žiedo, šviesos, saulės, paukščio, rožių –meilės įamžinimo, sodo – paslapties poetika, kuri dažna ir V. Woolf romanuose ar Klod’o Mone tapyboje. Tad Šatrijos Raganos kūryba tipologiškai artima bendram europinio modernizmo laukui.

E. Keturakienė atkreipė dėmesį ir į teksto kalbinį audinį, kur vyrauja ne būtasis vientisinis, o esamasis laikas, operuojama skirtingiems žanrams būdingu pasakojimu, pavyzdžiui, poetine invokacija, romantiniu pasakojimu, dienoraščiu, kaip išpažintimi. Toks pasakojimo daugialypumas, anot Rolan’o Barthes’o, yra modernios kalbos apraiška. Kalbinio plano daugiasluoksniškumas liudija, kaip sakė pranešėja, egzistencijos daugialypumą. Pasakojime tiršta simbolikos (kaip atskleidė ir B. Speičytės tyrimas), veikėjų paveikslai sudėtingi ir įvairūs, kalbiniame plane reiškiami nuo neutralesnio pasakojimo iki švelnios ironijos. Tik išlavinto estetinio skonio, giliai jaučiantis rašytojas eruditas geba skoningai ironizuoti – pastebėjo pranešėja. Juk, žaismingai pridėtume nuo savęs, į gyvenimą, kaip ir į degtukų dėžutę, rimtai žvelgti – juokinga, nerimtai –pavojinga.

Po pranešimo vykusioje diskusijoje B. Speičytė pastebėjo, kad Šatrijos Raganos kūrybos lyginimas su V. Woolf romanais yra perspektyvus ir tęstinas. Profesorė pajuokavo, kad kūrinys „Sename dvare“ tradiciškai laikomas apysaka, nes, pasak kolegių mokslininkių, kai vyrai parašo panašios apimties tekstus, jie laikomi romanais, o moterų parašyti identiškos apimties –apysakomis. Tad bereikėtų bendro literatūrologų susitarimo ir „Sename dvare“ vadinti romanu. Moderatorius M. Šidlauskas atkreipė dėmesį, kad E. Keturakienės atskleistos sąsajos su impresionizmu, esamojo laiko vartojimas leidžia kalbėti apie rašytojos lyrizmą, ją laikyti „dvasios

poete“. Ir iš tiesų, M. Šidlausko nuomone, Šatrijos Ragana teksto gelmės požiūriu sodriu intelektualumu įdomesnė nei daugelis šiuolaikinės poezijos autorių. Pristatydamas kitą pranešėją ir pranešimo pavadinimą, moderatorius pažymėjo, kad pirmoji rašytojos apysaka „Viktutė“ jau yra intelektualiosios prozos „šedevriukas“, jį mielai skaito studentai, randa ten aktualių temų, kuriomis mielai diskutuoja. Juos patraukia rašytojos nuoširdumas, kalbos skaidrumas.

Ramunė Bleizgienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) savo pranešimą „Viktutė“ vieta ir reikšmė“ pradėjo žinute, kuri ne vienam iš auditorijos klausytojų buvo nežinoma: 2020 m. pradžioje anonimu likti panorėjęs žmogus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynui perdavė 60 vienetų dokumentų. Tarp jų buvo ir apysakos „Viktutė“ rankraštis. Tai vertingiausias vienetas iš viso perduoto pluošto dokumentų. Verti tyrimo ir kiti: tarpukariu rašyti straipsniai ir vertimų juodraščiai, pjesių autografai, bičiulių atsiųsti poezijos nuorašai ir kt. Tyrėja supažindino su pirmaisiais „Viktutės“ tekstologinio tyrimo rezultatais. R. Bleizgienė atkreipė dėmesį, kad rankraštis skiriasi nuo 1903 m. publikuoto teksto. Dabar tyrėja kartu su kalbininke Jurgita Venckiene rengia „Viktutės“ leidimą, kuriame bus šio atsiradusio rankraščio tekstas ir skaitytojai turės progą palyginti, kaip rašytoja keitėsi, kaip tobulėjo jos lietuvių kalba. Tyrėja nurodė, kad rankraštis beveik identiškas 1928 m. variantui, kuris paskelbtas rašytojos „Raštų“ VI tome. Taigi rašytoja, prabėgus daugiau nei dviem dešimtims metų, grįžo prie teksto, jį koregavo. Toliau R. Bleizgienė apysaką „Viktutę“ palygino su kita tuo metu parašyta apysaka „Antanas Valys“. Pastaroji šiandien platesniam skaitytojų ratui mažai žinoma. Abiejų apysakų tekstų turinio panašumai sužadino mokslininkės norą jas palyginti. R. Bleizgienė trumpai supažindino su 1889 m. žurnale „Varpas“ (Nr. 1–12) spausdinta apysaka „Antanas Valys“. Pranešėja pastebėjo, kad yra dvi nuomonės dėl šios apysakos autorystės. Elegijaus Daugnoros teigimu, tai Jono Gaidamavičiaus-Gaidžio kūrinys, Sofija Kymantaitės-Čiurlionienės nuomone, – kolektyvinis kūrinys, prie rašymo prisidėjo Juozas Šernas, galbūt net Vincas Kudirka. Iš tiesų apysakos idėjinis reikšmingumas, pastebėjo R. Bleizgienė, leistų palaikyti pastarąją nuomonę. Apysaka – tarsi XIX a. litvomanų, valstietiškų šaknų turinčių jaunųjų inteligentų, kurie būrėsi į kultūrinį politinį judėjimą, programa. R. Bleizgienė pastebėjo, kad nors Šatrijos Raganos ir J. Gaidamavičiaus apysakos turinio aspektu labai panašios, jos skiriasi meniškumo požiūriu. „Antanas Valys“ turi nemažai XIX a. didaktinei prozai būdingų bruožų, jai būdingas deklaratyvumas, parašyta į gyvenimą žvelgiant iš vyro pozicijos. Tuo tarpu rašytojos apysaka, parašyta dienoraščio forma, dėmesį sutelkia į XIX a. pabaigos–XX a. pradžios emancipaciją ir su tuo susijusius vidinius išgyvenimus. Rašytojai pavyko perteikti ne tik individualų patyrimą, bet ir bendrą to meto istorinio lūžio kontekstą. Šatrijos Ragana apysakoje suderina ir krikščioniškosios pasaulėžiūros, ir pozityvistinės filosofijos idėjas, atskleidžiančias individo savistabos ir brėžiančias jo saviugdos linkmes. Rašytojos pasirinkta dienoraščio forma leido palikti trūkinėjančias mintis, neišbaigtus sakinius. R. Bleizgienė pabrėžė, kad „Viktutėje“ puikiai atskleista bajorių moterų įsitraukimo į lietuviškąjį judėjimą dinamika, regima ne tik idėjiniame plane, bet ir vartotos kalbos lygmeniu. Dienoraščio forma leido perteikti moters asmenybę, kuri savarankiškai apsisprendė ir pasiryžo transformuotis, išmokti derinti individualius polinkius su visuomeniniais, dirbti kitų labui. Tad apysaka yra ir to meto lietuvės moters tapsmo savarankišku žmogumi istorijos bei naujojo lietuviškojo tapatumo atspindys. „Viktutėje“ perteikti tuo metu bajorų luomo ir jų šeimų viduje vykę tarpusavio bendravimo pokyčiai, ryškėjantis naujas požiūris į steigiamą lietuvių bendruomenę, siejamą bendros kalbos ir modernios kultūros ryšiais.

Tuo požiūriu, sakytume, apysaka aktuali ir šių dienų skaitytojui, kuris linkęs savo gyvenimu dalintis ne su artimaisiais ar kurios nors bendruomenės nariais, bet su savo individualumą slepiančia kompiuterių vartotojų bendruomene. Veikėjos Viktutės papasakota istorija atskleidžia, kad žmogus savo gyvenime turi sutikti vadovą, kuris nubrėžtų asmenybės brandos linkmę, padėtų žengti pirmuosius žingsnius kelyje į savarankiškumą.

Apibendrindama R. Bleizgienė pastebėjo, kad XIX a. pabaigoje literatūroje, veikiant pozityvizmo filosofijos idėjoms, formavosi naujas moters bajorės vaizdinys. Moters nebetenkino tradicinė gyvensena, tradiciškai suprantama moters motinos paskirtis. Ji troško dalyvauti dvaro ūkio reikaluose, siekė lavintis, įgytomis žiniomis dalintis su kitais. Šatrijos Raganos „Viktutė“ išsiskiria iš kitų to meto moters naujojo tapatumo tematikos kūrinių, nes papasakota iš moters pozicijų, pasakojimui pasirinkus originalią dienoraščio formą, kuri leido sutelkti dėmesį į jos tapatybės kaitą lydinčius moters vidinius išgyvenimus, jausmus. Originalu tai, kad kūrinyje gausu moters refleksijų, savistabos, kuri pagrindinei veikėjai leidžia savarankiškai priimti sprendimus tiek asmeninio, tiek viešo gyvenimo klausimais.

R. Bleizgienės pranešimas sukėlė diskusiją apie „Viktutės“ autobiografiškumą. Kaip pastebėjo rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialinio muziejaus Židikuose ekskursijų vadovė, lankytojams ypač įdomu, kas kūrinyje priklauso rašytojos gyvenimui, kas – fantazijai. R. Bleizgienė priminė, kad Juozas Tarvydas yra lyginęs rašytojos egodokumentiką ir kūrinių tekstus, parodė artimumą, kaip atsiminimai išaugo į apysaką „Sename dvare“. R. Bleizgienė mano, kad biografinį dėmenį „Viktutėje“ atpažįstame, tik stebina kūrinyje perteiktas begalinės laimės ir didelės pilnatvės jausmas, pabrėžiant, kad svarbiausias to šaltinis – visi artimieji yra gyvi. Ši kūrinio vieta, siejant ją su autobiografiškumu, verčia mąstyti, kad „Viktutė“ parašyta anksčiau, kai artimieji dar buvo gyvi, nei paskelbta (1903).

B. Speičytė vis dėlto atkreipė dėmesį, kad rašytojai atsiverti per grožinio kūrinio fikciją buvo lengviau nei egodokumentikoje. Tyrėja priminė, kad išlikusiuose jos laiškuose Pranui Augustačiui (Peterburgo dvasinės seminarijos auklėtiniui), su kuriuo 1906 m. susipažino Šveicarijoje, o grįžusi tęsė pažintį laiškais, matome, kad buvo pažadėjusi jam atsiųsti parašytą autobiografiją, bet niekaip negalėjo to pažado ištesėti. Vietoj autobiografijos ji pasiūlė kartu rašyti epistolinį romaną. B. Speičytė mano, kad rašytoja buvo uždara, o pasislėpus po išgalvotu personažu buvo lengviau reflektuoti ir išsisakyti. Tyrėja priminė, kad rašytoja vaikystėje rašydavo laiškus išgalvotiems asmenims. B. Speičytė manytų, kad nevertėtų rašytojos kūrybos laikyti autobiografine, nors pavienių gyvenimo detalių, be abejonės, joje yra.

Ir M. Šidlauskas, pradėdamas savo pranešimą „Šatrijos Ragana ir mes“, akcentavo, kad jam didelį įspūdį daro rašytojos kūriniuose perteikta būties pilnatvė, tai visada sustiprina įsitikinimą, kad menas neturėtų būti būties neigimas.

Pranešėjas sutelkė dėmesį ties Šatrijos Raganos kūrybos katalikiškojo dvasingumo atramomis, kurios leido jautriai atsiliepti į gyvenamojo meto tikrovę, kartu suteikti vaizduojamam pasauliui gilesnę, visuotinesnę perspektyvą. Pasak M. Šidlausko, savo kūrybine laikysena ir gyvenimo stiliumi rašytoja šiandien gali būti įdomi ne tik kaip egzotiška idealybės puoselėtoja, bet ir kaip integralios asmenybės bei veiksmingos gyvenimo filosofijos pavyzdys. M. Šidlauskas pastebėjo,

kad šiuolaikiniam jaunimui, intensyviausiai gyvenančiam ne realybėje, o interneto ir asmenukių platybėse, gali pasirodyti, kad rašytoja gyveno perdėm uždarą gyvenimą. Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinės literatūros kūrėjai, kurie nori būti perkami, perdėm pataikauja skaitytojui, kūriniuose stengdamiesi reaguoti į madas, taip atsisakydami svarbiausio – kūrybinės kūrėjo laisvės, negebėdami už kūriniuose pavaizduotos realybės perteikti universalesnių dalykų. Pranešėjas pabrėžė, kad rašytojos kūriniai teminiu ir idėjiniu universalumu kartais net modernesni už mūsų pačių gyvenimo supratimą. Daugelis mūsų savo gyvenimo būdu ir skleidžiama morale jau negali užtikrinti genetinio, psichologinio ir kultūrinio saugumo savo vaikų vaikams. Rašytoja, nors ir gyveno uždarą gyvenimą, savo kūryboje gebėjo jautriai atsiliepti į svarbiausias problemas, skaitytojui parodyti gilesnę, visuotinesnę perspektyvą. Į gyvenimą rašytoja žvelgė (lot.) sub specie aeternitatis, kas buvo nuo seno būdinga filosofams ir poetams. Šiuo požiūriu, anot pranešėjo, ji yra didesnė poetė už daugelį šiuolaikinių autorių. Pasitelkęs Alfonso Nykos-Niliūno dienoraštį, kuriame daug vietos skiriama Šatrijos Raganai, M. Šidlauskas poeto žodžiais akcentavo, kad tikra poezija niekada nepasensta, gali svyruoti tik jos aktualumas, kuriam laikui ji gali būti atidėta į šoną, bet laikams pasikeitus, realybėje kilus panašių problemų, įvyksta rezonansas, kūriniai, kuriuose aptariami amžinieji humanizmo klausimai, nesenstančios vertybės, nuskamba aktualiai. Rašytoja savo inteligencija, humanistine laikysena ir kultūriniu diapazonu pralenkė ne tik daugelį savo amžininkų, bet lenkia ir nūdienos rašytojus. M. Šidlauskas pastebėjo, kad ji dažnai laikoma nepopuliaria, nes populiariomis negalima vadinti tokių dorybių kaip meilė artimui, pasiaukojimas kitam ir savam kraštui, kurias visuose kūriniuose ir diegė Šatrijos Ragana. M. Šidlauskas pabrėžė, kad rašytojai pavyko savo pačios individualumą pakylėti iki universalumo, sukurti aukšto meninio lygio tekstus. Pranešėjas aptarė ir rašytojos – ugdymo teoretikės, pedagogikos mokslų pradininkės ir talentingos pedagogės – veiklą. Ir čia jis pamatė jos nesenstančių įžvalgų. Jos pedagoginė mintis, daug kur pagrįsta Friedrich’o Wilhelm’o Foerster’io (1869–1966) tyrimais, gali būti pavadinta šiandien madinga holistine pedagogika. Vienok pranešėjas apgailestavo, kad mes dažniausia tik žodžiais kalbame apie darnaus žmogaus ugdymo svarbą, o iš tiesų šiuolaikiniai holistai renkasi asmenybės skaldymo kelią. Šiuolaikinės pedagogikos kontekste Šatrijos Ragana atrodo tikslingesnė ir veiksmingesnė, labiau atitinkanti sveiko proto lūkesčius. Šatrijos Raganos integralų pedagoginį požiūrį sutvirtina jaunimui skirti literatūriniai kūriniai. Ji gebėjo atsiriboti nuo ideologinių-politinių realijų ir savo pedagogikoje vadovautis krikščioniškuoju idealu: Dievo ir artimo meile, tikėjimu, galimu ir privalomu tobulėjimu vardan aukštesnio tikslo atsisakant naudos, egoistinių tikslų. Rašytoja pirmine tokio humanizmo auginimo vieta laikė šeimą, ypač motinos, ne vyro, vaidmenį, kuris perdėm paskendęs realybėje, veikloje.

M. Šidlauskas pabaigoje pabrėžė, kad šiuolaikinio humanizmo krizės, represyvios kultūros, liberaliosios demokratijos kontekste rašytojos diegtos vertybės yra patikimesnės, aktualesnės. Konferencijoje negalėjo dalyvauti Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkas, Lietuvos istorijos instituto doktorantas Laurynas Giedrimas, kuris, pasitelkęs 1895 m. parapijiečių sąrašą, planavo papasakoti apie Užvenčio parapiją. Tačiau auditorija neliko nuvilta, M. Šidlauskas pakvietė kalbėti Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėją Antaną Ivinskį, papasakoti apie tai, ką sužinojo, susipažinęs su rašytojos pusseserės Adolfinos Pečkauskaitės (1879–1969) atsiminimais. A. Ivinskis, remdamasis jam iš Lenkijos Marijos Kušnerevič atsiųstais A. Pečkauskaitės pasakojimais (garso juostoje), jos ir amžininkų laiškais bei kita medžiaga, Telšių laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“

2015 m. paskelbė pluoštą straipsnių, su kuriais, deja, daugelis konferencijos dalyvių nebuvo susipažinę, tad mielai išklausė ekspromtu pasakytą kalbą.

B. Speičytė ragino A. Ivinskį iungtis viribus paskelbti šį atsiminimų pluoštą, kuris pateikia naujos informacijos apie rašytojos giminę, šeimos tradicijas, saviugdos šaltinius. Konferencijos idėjos autorė ir organizatorė susirinkusiesiems paskelbė, kad mokslininkų parengti straipsniai bus pasiekiami muziejaus internetiniame puslapyje, todėl kiekvienas norintysis galės dar kartą grįžti prie jį sudominusios medžiagos.

Pasibaigus konferencijai, visi skirstėsi susimąstę, bet linksmi, nepasigailėję, kad dieną praleido su Šatrijos Ragana.

BRIGITA SPEIČYTĖ

ATMINTIES FIGŪROS ŠATRIJOS RAGANOS „SENAME DVARE“ VU FILOLOGIJOS FAKULTETAS, LITERATŪROS, KULTŪROS IR VERTIMO TYRIMŲ INSTITUTAS, LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA

1 Šatrijos Ragana, Laiškai, parengė Janina Žėkaitė, Vilnius: Vaga, 1986, p. 409–410.

2 Janina Žėkaitė, Šatrijos Ragana Vilnius: Vaga, 1984, p. 190–192; Viktorija Daujotytė, Šatrijos Raganos pasaulyje, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 76–92; Eugenijus Žmuida, “Šatrijos Ragana ir Marcelis Proustas: asmeninio laiko įamžinimas”, in: Colloquia, 2009, nr. 22, p. 38–50.

3 Šatrijos Ragana, Raštai, parengė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Margi raštai, 2006, t. 1, p. 443. Toliau cituojant šį šaltinį nurodoma santrumpa ŠRR1 ir puslapio numeris. 4 Lyrinės prozos įžangos interpretaciją žr.: Viktorija Daujotytė, op. cit., p. 76–78.

5 Šiuo požiūriu ypač iškalbingi autorės laiškai Pranui Augustaičiui, žr. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 217–218, 252.

6 Jan Assmann, Cultural memory and Early Civilization: Writing, Rememberance and Political Imagination, Cambridge: Cambridge University Press, 2011, p. 23–28.

Šatrijos Raganos romano Sename dvare ryšys su autorės patirtimi ir atmintimi yra akivaizdus, pažymėtas pačios autorės 1926 m. vasario 8 d. laiške Juozui Tumui-Vaižgantui kartu su siunčiamomis biografinėmis žiniomis1, pastebėtas, aptartas tyrėjų2. Romano rankraštis, jo taisymai, ypač tikrinių vardų, vietovardžių vartosena rodo, kad romanas pradėtas rašyti iš esmės kaip memuarai, ir tik įsibėgėjus nuosekliau pereita į fikcinį pasakojimą3. Romano kilmę iš stipraus, užvaldančio pasakotoją motinos atsiminimo įtvirtina poetinis jo rėmas: lyrinės stilistikos pradžia ir poetinė pabaiga4. Apsisprendimą pasirinkti fikciją galima vertinti kaip siekį individualiai atminčiai suteikti bendresnę reikšmę, drauge ją perduodant platesnei auditorijai, romano skaitytojams. Be to, tai atitinka autorės laiškuose paliudytą asmeninį polinkį veikiau atsiverti per fikciją nei egodokumentiką5. Individuali atmintis fikciniu pasakojimu buvo perkelta į kolektyvinės atminties plotmę, ir romanas tapo visą kultūrinę formaciją, besitraukiančią į praeitį Lietuvos dvarų kultūrą, „gražiąją epochą“ įprasminančiu kūriniu, sutelkiančiu šios epochos reikšmes.

Perkėlimas iš individualiosios į kultūrinę atmintį vyksta, romane kuriant atminties figūras, kuriose susijungia asmeniniam atsiminimui būdinga jutiminė konkretika ir bendra simbolinė reikšmė. Atminties figūros suformuoja tam tikrą reikšmių tinklą, išlaikantį praeities turinius, atminties matricą, ir lemia praeities reikšmės perdavimą, atskiriantį literatūrinį pasakojimą ir nuo memuarų, ir nuo istoriografijos. Svarbiausiomis atminties figūromis tampa reikšmingos vietos (atmintis visuomet yra įvietinta, susieta su daiktais, paviršiais, aplinkomis), veikėjai, be kita ko, išreiškiantys asmens sąsają su bendruomene (atmintis visuomet yra ir kitų atmintis, ir dalyvavimas kitų atmintyje) ir laiką: praeities, dabarties ir ateities sąsajas6. Tyrinėjant atminties figūras – individualiai sukurtą jų reikšmių tinklą – galima nustatyti autorinį atminties dialektą, grindžiamą motyvų, ką ir kodėl apskritai verta prisiminti, išlaikyti atmintyje.

Pagrindinė romano vietos figūra akivaizdi, nurodyta pavadinime – senas dvaras, namai; su ja susiejamos globos, kūniško glaudimo, apkabinimo reikšmės ir lėtos, idilinės laiko tėkmės ritmas. Kaip būdinga individualiam Šatrijos Raganos pasaulėvaizdžiui – ryškiausios atminties figūros yra simboliai, pagal epigrafą iš Johanno Wolfgango Goethes Fausto „Alles Vergängliche / Ist nur ein Gleichnis“ (pažodžiui: „Visa, kas praeina, tėra simbolis“; ŠRR1, 237). Šatrijos Raganai šie praeities elementai, tapę atminties figūromis, tai yra simboliais, nurodo į eschatologinį laiką, metafizinę

7 Cituotą eilėraštį vertė Algis Kalėda. Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai sudarė Algis Kalėda ir Brigita Speičytė, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 222.

pasaulio plotmę, kurioje plėtojasi krikščioniškai suvokiamas žmogaus ir pasaulio likimas. Tad namai romane yra dangiškųjų namų, rojaus simbolis – ši reikšmė pasirodo mamatės ir vaikų pokalbiuose (ŠRR1, 242, 252–254, 263). Matyti, kad Šatrijos Raganos kūrinyje atsiminimai – tie, kuriuos verta saugoti, išlaikyti, – yra prisiminimai apie ateitį anapusybėje. Tarsi Česlovo Milošo (Czesław Miłosz) eilėraštyje „Kaip turi būti danguje“ („Jak powinno być w niebie“): „Kaip turi būti danguje, žinau, nes ten buvojau, / Prie jo upės. Girdėdamas paukščius jo“ (toliau eilėraštyje pateikiamas autobiografinis vaikystės senelių dvare vaizdas; kaip milošiška atminties figūra jis varijuojamas ir romane Isos slėnis, esė Gimtoji Europa, ne viename eilėraštyje)7. Tad Šatrijos Raganai atmintis yra ne tiek praeities susigrąžinimas, bet ateities numatymas. Neatsitiktinai romane atmintis lyginama su sapnu ir drauge aprašomi pranašingi sapnai (ypač juodraštyje; pora tokių epizodų nepateko į publikuotą tekstą; ŠRR1, 239, 278, 352–354, 365–366, 447–448). Dėl to iš praeities susigrąžinami tie gyvenimo patirties epizodai, kuriuose glūdi ši eschatologinės ateities numatymo galia.

Tokia namų, kaip atminties figūros, reikšmė nuosekliai pagrindžia mirties temos dominavimą pasakojime: mirtis paradoksaliai ir jungia, ir skiria žmogiškosios praeities (atminties turinio) ir eschatologinės ateities, į kurią atmintis nukreipta, plotmes. Kūrinyje kaip leitmotyvas pasirodo lenkų-ukrainiečių romantiko Antonio Małczewskio poemos Marija (Maria) eilutės apie mirties visagalybę; mirties apmąstymui, mirties scenoms romane skiriama daug pasakojimo laiko. Pažymėtina, kad iš liudininkų, liaudiškų veikėjų perspektyvos yra nupasakojamos net dvi merdėjimo scenos – mergaitės Kazelės ir Lukošiaus dukters; tai pasakojimo tipas, regis, visiškai pasitraukęs iš šiuolaikinio akiračio. Taip pat svarbu, kad vietos atminties figūra (namai), jos reikšmė lemia, jog romane perteikiama atmintis savo emociniu turiniu yra laiminga atmintis, netrauminė, kaip būdinga šiuolaikinei literatūrai, nors ją dramatizuoja mirties išgyvenimas. Šatrijos Raganos romanas skatina svarstyti, kiek trauminės atminties išvešėjimo fenomeną XX a. moderniojoje ir postmoderniojoje literatūroje lemia istorinių patirčių dramatizmas, o kiek – religinio pasaulėvaizdžio sunykimas.

Dvaro erdvėlaikis apima ir išreiškia atminties pasakojimui esmingą gyvenamąjį pasaulį –geografiškai yra nedidelės aprėpties, tai tiesiogiai patiriama vieta, telpanti į žmogaus akiratį. Tačiau, galvojant apie Šatrijos Raganos romano atminties dialektą, reikšmingas toks niuansas: romano veiksmas dažniausiai vyksta kurių nors namų viduje, interjere, uždaroje erdvėje. Netgi tuo atveju, kai vaizduojama scena ne patalpoje, išryškinamas koks nors užuoglaudos, intymios kertelės motyvas – kaip antai Irusios „fotelis“ dvaro parke (ŠRR1, 240). Tad galima sukonkretinti, kad vyraujanti vietos atminties (namų) figūra yra kambarys. Tai romane įtvirtina privačios erdvės reikšmę, jos dominantę. Be to, tai rezonuoja su „Mamatės užrašuose“ pasirodančiu kiek negatyviu sraigės, kuri pasislepia nuo priešiškos aplinkos savo kiaute, vaizdiniu (ŠRR1, 412). Atrodo, kad romanui būdingos laimingos atminties sąlyga – toks „atskiras kambarys“. Šiuo požiūriu reikšmingas mamatės ir vaikų pokalbis iškylos metu į daubą – taip pat tam tikrą erdvės užuoglaudą (prie to dar atskirai sustosime). Šiame pokalbyje iškyla Šatrijos Raganos romanui būdinga „geros atminties“ samprata. „Gera atmintis“ – tai ne kiekybiškai talpi, detali ar tiksli atmintis, o būtent į pozityvią patirtį orientuotas išsaugojimas. Vaikai su motina gėrisi džiaugsmu, kurį teikia žydinčios gėlės, ir Nika paklausia: „O ką daryti žiemą, kai nėra gėlių?“ „Tuomet reikia jas gerai atsiminti, – atsakė mamatė“ (ŠRR1, 270). Pagal šios scenos aplinką galima svarstyti, kad

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

romane „geros atminties“ sąlyga – kurtis tam tikrą uždarą, privačią, atskirą erdvę. Svarbu, kad jos galimybę suteikia ir rašymas, tekstas. Sename dvare pasakojimas – neišvengiamai fragmentiškas, tarsi atminties kambarių konsteliacija; pasakojimo struktūroje toks „atskiras kambarys“ yra „Mamatės užrašai“ – intymiausios atminties-refleksijos fragmentai, „sraigės kiautas“, slapčiausias atminties prieglobstis.

Toliau analizuojant vietos atminties figūras, krenta į akis, kaip savitai romane įreikšmintas kraštovaizdis, tiesiogiai nesusijęs su namų aplinka. Tokio kraštovaizdžio aprašymai išplečia namų erdvėlaikio kaip atminties figūros reikšmes, įtraukia į atmintį bendruomeninį planą, asmens ryšio su bendruomene reikšmes. Aprašymuose atsiskleidžia namus supančios erdvės reljefas, akivaizdi jos vertikalė, ryški mitopoetinė trinarė struktūra: sakraliąją sferą reprezentuoja „mūsų kalnelis“, kasdienę, profaniškąją – šienaujamos pievos, žemajai sferai priklauso daubos. Ši aiškiai struktūruota erdvė atmintyje išlaiko bendruomenę su pagrindiniais jos veiklos profiliais: pirmieji du (kalnelio, pievų) kraštovaizdžiai susieti su bendruomeniniais ritualais – šventadieniška malda ir kasdieniu darbu, juose susitinka dvarininkai, dvaro darbininkai ir valstiečiai. Daubų aprašymas reikšmingas dėl to, kad jame pasirodo tik mamatė su vaikais. Tai yra savotiška atviros, bendruomeninės erdvės užuoglauda; „sraigės kiautas“ atvirame pasaulyje, bet kartu ir simbolinis bendruomeninės erdvės veidrodis. Daubų kraštovaizdis žymi erdvėlaikio gelmės matmenį ir struktūriškai atitinka, pavyzdžiui, gūžtelyno vaizdinį Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz) poemoje Ponas Tadas (Pan Tadeusz). Vietos atminties figūrai šis gelmės matmuo taip pat suteikia orientacijos į eschatologinę ateitį reikšmę – išreiškia tam tikrą žmonių gyvenamojo pasaulio „idėją“, idealųjį provaizdį platoniškąja prasme, ar krikščioniškąja – žmonių pasaulio būklę iki nuopuolio. Šį vaizdinį galima interpretuoti ir kaip tam tikros normos, siekiamybės išraišką, lydimą žmogaus egzistencijai neišvengiamo šešėlio – mirties, blogio sferos. Tad Pone Tade gūžtelyną supa vaiduokliškos pelkės, o Sename dvare greta esti dvi daubos – šviesi ir tamsi, gražioji ir niūrioji dauba; viena – gerosios žynės, kita – velnio buveinė. Mickevičiaus Pone Tade idealusis žmonių pasaulio provaizdis yra „žvėrių respublika“, t. y. biblinis Dievo sukurtojo pasaulio iki nuopuolio vaizdinys, nurodantis tobulos visuomenės ir valdžios formą8, o Sename dvare šis provaizdis išreikštas „gėlių tautos“ simbolika. Pažymėtina, kad romane gėlės, žiedo vaizdinys jungia ir konkretaus asmens (pasakotojos motinos romano įžangoje, mamatės romano pasakojime, Levanardos „Mamatės užrašuose“; ŠRR1, 239, 242, 356), ir bendruomenės atmintį. Tad daubų kraštovaizdis iškyla tarsi giliosios atminties archetipinė forma, kurioje susitinka individualiosios ir kolektyvinės atminties plotmės. Galima svarstyti, kad minėta Šatrijos Raganos romano laiminga atmintis pasižymi asmens ir bendruomenės atminties gilumine derme, išreiškiama mitopoetinėmis reikšmės struktūromis. Trauminė atmintis yra tokia, kuriai būdingas brutalus šio ryšio pertrūkis. Mickevičiaus poemos gūžtelyno vaizdinys išreiškia žmonių bendruomenės siekiamybę – tai priespaudos, prievartos nebuvimas, t. y. laisvė, o Sename dvare – bendrystė, gyvenimas greta, nenaikinantis individualybės. Galime sakyti, kad Mickevičius savo poemoje, kaip atminties pasakojime, akcentuoja galios santykius (tad ir politinė problematika yra svarbi jo poemoje), o Šatrijos Ragana – žmogaus orumo vertę. Daubos aprašyme, kuriant „gėlių tautos“ vaizdinį, pabrėžiamas tam tikras individualizmo, netapatumo principas, ypač nusakant skirtumą tarp hiacintų-šeimininkių ir hiacintų-tautos svajotojų, kurie „tartum būtų ne tautiečiai raudonskruosčių šeimininkių“ (ŠRR1, 271). Ideali bendruomenės būklė – tokia, kuriai nebūdinga niveliacija,

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

nebūtinas prigimtinis panašumas ar vienodumas. Dar daugiau, gėlių tautos aprašyme išskiriamos konvalijos, siejamos su muzika, menu, ir irisai – „keisti“ augalai, susiejami su ilgesio, nukreipto anapusybėn, būsena (ŠRR1, 270–271). Taigi simboliniame idealios bendruomenės vaizdinyje galima įžvelgti kūrinyje išskleistą pragmatizmo-idealizmo vertybinę įtampą, bet svarbesnis pats individualizmo, netapatumo, išskirtinumo, keistumo akcentas. Būti tauta – būti individualybių, keistuolių bendrija.

Romane šią reikšmę išskleidžia dėmesys atskirų „originalių“ žmonių, keistuolių portretams. Tad dar viena atminties figūra, įsirašanti į aptartą erdvėlaikį, yra – kas akivaizdu siužete – motina, pagrindinė namų erdvėlaikio veikėja, bet taip pat ir keistuolis, individualybė. Tai atitinka ir mitopoetines daubų kraštovaizdžio reikšmes: gėlių tauta, idealios žmonių bendruomenės provaizdis tarpsta moteriškos mitologinės figūros – gerosios žynės – erdvėje. Čia galima įžvelgti ryškų feministinį akcentą – žmonių bendruomenės gėris siejamas su moteriškąja, būtent –motinos figūra (žynė globoja našlaičius; ideali bendruomenė yra ta, kurioje veikia motiniškas globos principas – jis savitai iškyla kaip individualizmo sąlyga). Tad Šatrijos Raganos atminties figūros turi ryškų matricentrinį akcentą. Juolab dauba, kaip kraštovaizdžio elementas, akivaizdžiai siejasi su įsčių reikšme. Tačiau drauge, sekdami pasakojimo reikšmių tinklą, galime matyti, kad vaizduojamame pasaulyje daubos erdvėlaikis išreiškia ir tokią idealybę, kuri galima užuoglaudoje, „įsčiose“ arba sraigės kiaute. Kaip minėta, daubų kraštovaizdis yra savotiškas sociokultūrinės bendrijos veidrodis, ir jame matricentrizmas, moters, motinos figūros centrinė vieta žmogaus pasaulyje, globa, ugdanti individualybes, atsiskleidžia kaip trapi, galinti tarpti tam tikrose nišose, atsiribojus nuo sociumo. Daubos kraštovaizdžio aprašyme nepaprastai reikšminga mamatės pastaba, kad geroji žynė išskrenda į „Šatrijos kalną – į platųjį pasaulį pasižiūrėti“ (ŠRR1, 271). Kaip žinome, tame plačiajame pasaulyje ji virsta ragana – Šatrijos kalnas kultūrinėje vaizduotėje yra raganų, o ne gerųjų žynių susibūrimo vieta. Taip ir pagrindinė veikėja yra „geroji žynė“ vaikų, šeimynos akyse, tačiau labai dažnai, čia pat, pavyzdžiui, vyro, jo giminių ar kaimynų perspektyvoje – tai yra „plačiajame pasaulyje“, kuriame vyrauja socialinė norma – ji gali tapti „ragana“, bloga žmona, netikusia šeimininke. Ji savo „žyniškumą“ atsikuria, tai yra, atsistato santykį su idealiuoju asmens provaizdžiu per kūrybines praktikas – muzikavimą ir rašymą. Tad romane sukuriama svarbi meno, kūrybos reikšmė – tai simboliškai yra dauba, o negatyviai – sraigės kiautas, kuriame asmuo atgauna savastį, buvimo pačiu savimi galimybę, atsitraukdamas nuo savastį redukuojančių visuomenės normų ir kolektyvinio žvilgsnio. Tai nėra meno kaip revoliucijos, maišto samprata, veikiau menas Šatrijos Raganos akiratyje iškyla kaip asmens orumo, – o tai reiškia asmens individualybės – saugos būdas.

Kaip matyti, Sename dvare vietos – namų-rojaus – atminties figūra rezonuoja su veikėjo-individualybės, bendruomenės kaip individualybių santalkos atminties figūromis. Tokia atminties matrica lemia, kad romane ypač pozityviai vaizduojami „liaudiškieji“ personažai: bobutė, Levanarda, Šmulka. Įsidėmėtina, kad tai yra seni žmonės, siejami su praeities laiku ir idealizuojami kaip save, savo individualybę išskleidę asmenys, savotiški asmeninės savikūros herojai –nepaisant to, o gal kaip tik būtent dėl to, kad jie priklauso visuomenės paribiams (kumetė našlė, keliaujantis dievdirbys ir knygnešys – žmogus, veikiantis nelegaliai; kuklus kromininkas). Neatsitiktinai pasakojime jie iškyla būtent kaip įkūnijantys Vakarų civilizacijos archetipines formas: bobutė lyginama su Romos matrona, Levanarda primena romėnų tipažą, o Šmulka – Biblijos

9 Gavendos žanro elementais pasižymi Mickevičiaus poema Ponas Tadas minėtina Stanislovo Moravskio gavenda Broliai bajorai (Stanislovas Moravskis, Iš visur po truputį, t. 2: Broliai bajorai. Atsiskyrėlio gavenda, i6 lenkų k. vertė Reda Griškaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016).

veikėjus (ŠRR1, 248, 272, 356). Šiuo gretinimu pabrėžiama žmogaus orumo vertė – tie, kas visuomenėje yra „niekas“, iš tiesų yra vertingi, nes savo žmogiškąją prigimtį realizavę asmenys, pasiekę universaliąsias civilizacines savikūros formas. Tad romane šių veikėjų idealizavimas, pagrįstas, be abejo, ne kokia nors užuojauta socialiniams autsaideriams, o minėta individualizmo verte ir šiuo atveju – jos jungtimi su biblinių „mažutėlių“ reikšme. Individualizmas, asmens orumo apraiškos pagal krikščioniškojo demokratizmo logiką aptinkamos ir visuomenės paribiuose. Tai iškyla ir kaip tautinės kultūros resursai: europietiškumas, pasireiškiantis toliausiuose socialiniuose pakraščiuose.

Matyti, kad „keistuolio“ atminties figūroje atsiskleidžia žmogaus gyvenimo laikiškumas, susietas, kaip ir vietos figūrų atveju, su eschatologinio laiko plotme: romane laikas yra ne tas, kuriame kuriasi ir žlunga valstybės; tai laikas, kuriame vyksta asmens individuacija, atsiskleidžia žmogaus asmens savitumas – jo siela. Ypač savitai autorė sieja veikėjų individuacijos galimybes su jų padėtimi bendruomenėje ir individualiu santykiu su laiku. Kaip matėme, kuo žmogus gyvena toliau nuo bendruomenės centro – koks jis bebūtų, – tuo labiau jis esti ilgos trukmės laike, tarsi arčiau amžinybės. Priartėti prie eschatologinio laiko daugiau galimybių turi kuklus kromininkas, nei Vilniaus bon monde atstovai. Šatrijos Raganos kūrinio išskirtinumas yra tas, kad liaudiškieji keistuoliai jau „išimami“ iš gamtinio ciklinio laiko; pavyzdžiui, Pone Tade valstiečiai iš esmės nėra individualizuoti, jie sutapę su gamtiniu kraštovaizdžiu, nedalyvauja istoriniame, žmogiškame laike kaip atskiri subjektai. Sename dvare jie susiejami su ilgos trukmės civilizaciniu laiku, pasižymi individualistiniu subjektiškumu, yra atskirai, su didele estetine meile portretuojami. Greta jų siužete veikia ir kitokio tipo individualistai, dalyvaujantys greitesnės kaitos ritmo istoriniame-bendruomeniniame laike. Šioje veikėjų galerijoje galima išskirti kelis tipažus, kurių individuacijos istorijoje mezgasi skirtingi santykiai su laiko kaita, lemiantys ir žmonių laikysenas. Vieną individualistų tipą galima pavadinti praeities reliktais – tai klebonas, bočelis. Jie vaizduojami su humoru, kadangi yra tapę individualybėmis, spalvingomis asmenybėmis, sakytume, savaimingai, veikiami istorinio laiko ir aplinkybių. Pasakojimas, kuriuose pasirodo šie veikėjai, labiausiai priartėja prie XIX a. bajoriškosios gavendos – žanro, kuriame neretai su dideliu atminties detalumu ir humoru į praeitį palydėtas spalvingas, modernios niveliacijos nepaliestas tradicinės luominės visuomenės pasaulis (dvarininkas ir klebonas – vieni ryškiausių tipažų9). Romane pasirodo ir negatyvieji keistuoliai, tokiais tapę ne tik dėl savo kultūrinio-socialinio reliktiškumo, bet visų pirma dėl negatyvaus aktyvizmo. Tai asmenys, kurie nesuvokia savo įstrigimo laike, individuacijos sąstingio, kurį lemia moralinis ribotumas, bet dargi pretenzingai (kitaip nei minėti mažutėliai savikūros herojai ar praeities reliktai) laiko jį visiems privaloma universaliąja norma ir taip neigia patį individualizmo principą (ciocė Karusia ir dėdė Boleslovas, Paulinos vestuvių dalyviai). Kaip kontrastas jiems iškyla tokios individualybės, kurios geba atsiliepti į dabarties epochos gyvybingas tendencijas – mamatė, ponas Jonavičius, Bronislava. Pastarieji du menkai estetiškai išplėtoti; tačiau jie atitinka „tautos svajotojų“ ar „keistų irisų“ „gėlių tautoje“ simbolines reikšmes: visus juos sieja meniniai polinkiai, kurie, kaip minėta, yra individualizmo puoselėjimo būdas, romane priešinamas konvencionaliam meno „kultivavimui“ socialiniuose ritualuose (ŠRR1, 393–395). Reikšminga, kad į šį „keistų irisų“ reikšmių lauką romane patenka ir išsiskyrusi moteris (tai gan radikalu Šatrijos Raganos sociokultūriniame kontekste): veikėja Bronislava, kuri dėl savo asmens orumo peržengia papročio ribas.

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

Lietuvių literatūroje Šatrijos Raganos romanas Sename dvare unikaliai išreiškia Vakarų Europoje „gražiąja“ vadintos epochos atmintį, perduodamą 1922 metais Nepriklausomos valstybės kūrimo projektui. Nors Lietuvai kultūriniu, politiniu ir ekonominiu požiūriu šis XIX–XX a. sandūros laikotarpis buvo imperinės priespaudos ir stagnacijos, pirmosios ekonominės emigracijos bangos, o drauge – kultūrinės rezistencijos laikas, Šatrijos Raganos romanas sukuria tokį laimingos – „geros“ – atminties pasakojimą, kurio atmosfera gyvai rezonuoja su epochos pavadinimu. Kaip rodo aptartos atminties figūros, epochos gražumas, susijęs su asmens individualybės išsiskleidimu, patiriamas užuoglaudoje – sename dvare – toli nuo „plačiojo pasaulio“ įtampų ir slėgio, bet kartu jaučiant jo laiko pulsą. Bet kuriuo atveju galima sakyti, kad naujajai epochai romanas primena ir perduoda individualių asmens resursų – kur jie bebūtų –išlaisvinimo imperatyvą, nepraradusį aktualumo iki šiol.

Šie liaudiškieji veikėjai atminties pasakojime įkūnija tautinės kultūros resursus, paradoksaliai, iš pačių socialinių paribių, išlaikydami galimybę reprezentuoti universalius Vakarų civilizacijos pradus: Antiką (bobutė, Levanarda), krikščionybę, Bibliją (Levanarda, Lukošius, Šmulka). Universalijos slypi didžiausiose atskirybėse, bibliniuose „mažutėliuose“. Tautinės kultūros kūrimas kreipia į individualizmo puoselėjimą nuo pagrindų, iš visuomenės „apačios“.

Levanarda išreiškia alternatyvią (krikščioniškąją) žmonijos progreso sampratą. Tai ir žmonių bendrijos ateities galimybių resursai, orientacijos į ateitį figūra: dvasinis ir moralinis individualus asmens tobulėjimas, nepaisant - socialinės normos požiūriu – tam nepalakių sociokultūrinių aplinkybių. Tad „Laimingos atminties“, kaip ir laimingo gyvenimo trapumas - mamatės rečitatyvas.

[Romanas siūlo mintį, kad suvokti save Europoje galime tada, kai ne bandome prisitaikyti prie neva išorinių modelių, o europinės civilizacijos formas gebame atpažinti toliausiuose savo visuomenės ir kultūros paribiuose. Šiuo požiūriu Šatrijos Raganos romanas atrodo kaip iš Lietuvos elito, bajoriškosios kultūros kylantis perspėjimas dėl savikolonizacijos pavojų grįžimo iš Rusijos imperijos į Europos civilizacinę erdvę procese. Romanas byloja: mes esame čia, Europa mums yra gimtoji – tai rodo mūsų „mažutėliai“ – ir etniniai lietuvių tipai, ir žydai.]

Šią uždaros erdvės – atsitraukimo, slėpimosi vietos, užuovėjos,– figūrą savitai papildo ir keli (negausūs) atviros erdvės aprašymai romane, kuriuose taip pat akcentuojamas koks nors intymaus užkampio, užuoglaudos, uždarumo elementas. Tai ir Irusios „fotelis“ parke, ir „ąžuolų ūksmė“ „mūsų kalnelyje“, kur dalyvaujama bendroje maldoje, ir ypač – daubų kraštovaizdis.

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

ROMA BONČKUTĖ

KLAIPĖDOS UNIVERSITETO HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO LITERATŪROS KATEDRA

Įvadas

1 Plg. Stefanie Heine, Poetics of Breathing. Modern Literature's Syncope, State University of New York, 2021, p. 91–92. 2 „Vienažindys nepažino pasaulio literatūros. Refleksinės jėgos jo menkos. […] Užtat turėdamas visą savo gyvenimą pridėjęs ausį prie tautos širdies, jis taip ją pažino, jog šituo žvilgsniu užsitarnavo sau vietą šalia didžiausių dailiosios literatūros kerauninkų. Jis siekia į ją tiek toli, kur ji, susiliedama su visos žmonijos dvasia, daro harmoniją, už kurią gražesnės nėra žmogus šiame pasaulyje girdėjęs. Ir nekas, kad jo mintys kitos atrodo skolintos, kitos dainelės net imitacijos, dar kitos stačiai verstos: jis tikrai girdėjo jų nuostabias melodijas toj krūtinėje, prie kurios prisiglaudęs visą savo amžių nugyveno…“: Doc. J[uozas] Tumas, Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos. Antanas Vienažindys, Antanas Kriščiukaitis, Ksaveras Sakalauskas, Martynas Jankus Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1925, p. 64–65.

3 Žr. Roma Bončkutė, „Simono Daukanto pėdsakas Šatrijos Raganos kūryboje“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2019, Nr. 42, p. 239––265; „Istorinių Šatrijos Raganos pasakojimų Lietuvos senovės septyni paveikslai daukantiškieji šaltiniai“, Senoji Lietuvos literatūra, 2019, [Kn.] 48, p. 122–148.

RITMAS

KŪRYBOJE

ŠATRIJOS RAGANOS

Proza nuo seniausių laikų konkuravo su poezija, ir kiekvienas ambicingas prozininkas troško sukurti skambantį prozos kūrinį, kuris perteiktų subtiliausius jausmus, svajones ir viltis. Ankstyvieji romantikai, kritikuodami XVII–XVIII a. neistorinį ir mechanistinį požiūrį į kalbos prigimtį, susipažinę su tuo metu žinomomis (pvz., Indijos, Judėjos, Persų, Egipto, Graikijos, Romos) poetikos tradicijomis, Johanno Gottfriedo Herderio (1744–1803) kalbos kilmės ir jos sąsajų su mąstymu idėjomis, ieškojo būdų, kaip modernizuoti rašomąją kalbą. Poetikos istorija liudija, kad ritmu, kaip pagrindiniu tekstą organizuojančiu elementu, susidomima tais laikotarpiais, kai jaučiamas per didelis tradicijos spaudimas individualumui, kai taisyklės varžo kūrėjo poreikį savuosius vaizdinius perteikti remiantis asmeninės kalbos galimybėmis. Kai literatūroje siekiama nutraukti ryšį su formalių konvencijų tradicija, ieškoma laisvesnės išraiškos, autentiškesnio rašymo, grįžtama ad fontes – remiamasi liaudine tradicija ir didžiaisiais autoriais, savo laiku atsispyrusiais nusistovėjusioms taisyklėms ir atsinaujinimo ieškojusiais oralinėje tradicijoje1. Ankstyvieji romantikai manė, kad liaudies dainų kilmė yra natūrali, jos atsirado kaip jausminė reakciją į supamą aplinką, todėl jos traukia natūralumu ir nuoširdumu. Romantizmo idėjų paveikti prozininkai nenorėjo kopijuoti klasikinių metrų, siekė sukurti savitus kalbos organizavimo būdus, paremtus vietine liaudies dainų tradicija.

Lietuvoje pats ryškiausias ritminės prozos kūrėjas – Simonas Daukantas (1793–1864). Tai ką jis, sekdamas daugiausia XVIII–XIX a. vokiečių mokslo mintimi suformulavo lietuviškai, aptinkame, pavyzdžiui, XX a. pirmosios pusės Juozo Tumo-Vaižganto lietuvių literatūros paskaitose2

Esu palietusi Daukanto recepciją Šatrijos Raganos kūryboje, istoriko poveikį rašytojos sakinio ritmikai3. Chronologiškai tiriant Šatrijos Raganos kūrinius matyti, kaip Daukanto intertekstų su kiekvienu nauju kūriniu daugėjo. Iš Daukanto tekstų rašytoja sėmėsi temų, gamtos aprašymų, siužetų, motyvų, įvaizdžių, o trumpiau tariant – lietuviškumo vaizdinių, mokėsi herojų charakteristikos, kalbinės raiškos. Daukanto recepcijos apogėjus – 1900–1907 m., kai Šatrijos

4 Plg. Jūratė Baranova, „Ritmo sąvokos metamorfozės Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari tekstuose“, Filosofija. Žmogus ir žodis 2017, t. 19, Nr. 4, p. 67–80.

5 Roma Bončkutė, „Das herderische Humanitätskonzept in Simonas Daukantas Geschichte BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (Des Charakters der alten Litauer, Hochländer und Samogiter, 1845)“, Baltische Kultur- und Literärhistoriker. Vermittler zwischen West und Ost. Kulturstiftung der deutschen Vertriebenen, Internationale Fachtagung, 18.–20. August 2022, Memel / Klaipėda, Simona-Dach-Haus.

6 Wilhelm von Humboldt, Über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues und ihren Einfluss auf die geistige Entwicklung des Menschengeschlechts, Berlin: Gedruckt in der Druckerei der Königlichen Akademie der Wissenschaften, 1836, prieiga internete: https://www.digitale-sammlungen.de/ de/view/bsb10904366?page=5.

7 Pascal Michon, „The Last Rhuthmologist of the 18th Century –Humboldt (1800–1835)“, Rhuthmos, 1 June 2016 [en ligne], prieiga internete: https://rhuthmos.eu/spip.php?article1 767.

8 Pascal Michon, „Émile Benveniste and the Notion of Rhythm“, Rhuthmos. 8 February 2021 [en ligne], prieiga internete: https://rhuthmos.eu/spip.php?article2 695.

9 Émile Benveniste, „The Notion of „Rhythm“ in its Linguistic Expression“, in: Emile Benveniste, Problems in General Linguistics (Miami Linguistic, 1973, Nr. 8), University of Miami Press, p. 281–288.

10 Émile Benveniste, „Subjectivity in Language“, in: Emile Benveniste, Problems in General Linguistics (Miami Linguistic, 1973, Nr. 8), University of Miami Press, p. 224–225.

Ragana domėjosi istorija kaip tautiškumo akumuliacijos, savosios tapatybės ir pasaulėžiūros kūrimo priemone. Rašytoja, remdamasi Daukantu toliau plėtė savąjį žodyną, persiėmė naujais žodžių junginiais, citavo sakinių fragmentus, pati bandė pasidaryti norimas žodžių formas, junginius.

Rašytoja, sekdama Daukanto tekstais, mokėsi ritminio sakinio pagalba sukurti pagrindinę kūrinio nuotaiką, perteikti veikėjų individualumą ir jausmus. Pastebėta, kai kūrinio idėja ir fabula atliepė rašytojos subjektyvią nuotaiką, apsakymuose gausėjo ritmiškų intarpų. Tad ritmas Šatrijos Raganos kūriniuose yra svarbus teksto struktūravimo ir meninės visumos perteikimo būdas, sutelkiantis skaitytojo dėmesį į pasikartojančius vienetus. Ritmiškai organizuotas tekstas sukuria estetinį efektą, pasikartojimai palengvina informacijos įsiminimą ir supratimą. Šatrijos Ragana, stokodama žodžių, nevengė jų kartoti, kurdavosi naujadarus, keisdavo įprastas žodžių reikšmes. Ji vartojo Daukantui būdingus skirtingos raiškos tarinius, antrinio predikatyvo konstrukcijas, keitė veiksnio ir tarinio vietą sakinyje. Abiejų autorių naratyvui būdinga pasitelkti ritmą, kai norima sušvelninant semantiniame ir intelektualiniame lygmenyje esančius netolygumus, kai norima intonacijos dėka perkoduoti teksto vidinę struktūrą. Daukanto stiliaus magija, su mito, epo, raudų rudimentais, idėjiniu ir poetiniu pagrindu padėjo Šatrijos Raganai sukurti unikalių ritminės prozos fragmentų, reikšmingų bendrajai kūrinių estetinei vertei.

Ankstesniame tyrime, kurio rezultatus aukščiau pateikiau, rėmiausi platoniškąja ritmo samprata. Platonas (428/427 ar 424/423–348/347 pr. Kr.) ritmą susiejo su metru, suprato kaip kūrinio garsų trukmės santykį, garsų seką tam tikro laiko atžvilgiu. Platonas ritmą pavadino judėjimo jėga ir padarė jį filosofine kategorija4.

Nauji Daukanto šaltinių recepcijos tyrimai parodė, kad jį veikė Herderio5, Wilhelmo von Humboldto (1767–1835)6 požiūrio į kalbą idėjos, jam rūpėjo suprasti ir praktiškai įgyvendinti jausmo, garso ir vaizdo ryšį kalboje; to siekdamas, jis daug eksperimentavo. Pascalis Michonas nustatė, kad Humboldtas buvo vienas iš nedaugelio svarbių mąstytojų, išlaikiusių ir plėtojusių ankstesnius graikų ritmologijos pasiekimus. Tyrėjas mano, kad Humboldtas patyrė Herderio poveikį7 XVIII–XIX a. vokiečių filologinė mintis rodo, kad jiems buvo žinoma ir senesnė antikinė ritmo samprata. VII–V a. pr. Kr. graikų natūrfilosofų tekstuose ρυθμός (lot. rhythmos) ← ῥυσμῶ, μετα ρρυσμῶ, μετα ρρυσμίζῶ yra ‚laikinoji forma‘, kurią įgyja nuolat judantis Heraklito pasaulis, kurią pamato stebėtojas. Šią seną ritmo sampratą iš naujo „atrado“ ir jos skirtumą nuo platoniškosios išaiškino Émile’is Benveniste’as (1902–1976). Benveniste’o senosios ritmo sampratos išaiškinimas apėmė plačią platonizmo kritiką ir paskatino revoliucinę kalbos sampratą: kalbėjimas yra ritminga veikla, kurioje žmogus gali pasiekti subjektyvumą8. Benveniste’as, remdamasis senąja ritmo samprata9, ragina galvoti apie savo buvimą pasaulyje, pradedant nuo savo kalbos būties, nes būtent kalba leidžia per kalbos aktus įkūnyti atskaitos taškus, kurie sudaro mūsų subjektyvumo, erdvės ir laiko suvokimo pagrindus (aš-čia-dabar), taip pat grindžia referentinę veiklą ir padeda išreikšti mūsų santykį su kitais10. Todėl mūsų istoriškumą atskleidžia kalbos aktai, dar geriau – organizuota kalba, trumpai tariant, kalbos rhuthmoi, o ne atvirkščiai. Benveniste’o teorija padėjo pagrindus lingvistinei subjektyvumo antropologijai. Benveniste’as subjektyvumą glaudžiai susieja su kalba. Kalba ne tik siūlo priemones, bet ji pilna „juodųjų skylių“, tuštumų,

11 Žr. pl. Émile Benveniste, „Subjectivity in Language“ …, p. 223–238.

12 Marijos Pečkauskaitės 1895 spalio 3–7 d. laiškas Povilui Višinskiui, in: Šatrijos Ragana, Laiškai, Vilnius: Vaga, 1986, p. 45–46, 49.

13 Brigita Speičytė, „Maironis ir Šatrijos Ragana – literatūros modernėjimo žingsnis“, Colloquia, 2007, Nr. 18, p. 14.

14 Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, Karolina Statkevičiūtė, „Šatrijos Raganos egodokumentų sąsajos: laiškai ir atsiminimai“, Acta Litteraria Comparativa, 2015, Nr. 7, p. 189.

15 Šatrijos Ragana, Viktutė. Atspauda iš No. 2 „Dirvos Žinyno“ 1903. Shenandoah, Pa. V. Šliakio (Stagaro) spaustuvėje, 1903 (toliau – ŠRV).

16 Straipsnis parengtas konferencijos „Sename dvare, arba įstabus Šatrijos Raganos pasaulis“, skirtos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 145-osioms gimimo metinėms ir apysakos / romano „Sename dvare“ pirmojo leidimo 100-ajam jubiliejui paminėti, vykusios 2022 m. rugsėjo 22 d. Užvenčio kraštotyros muziejuje, pranešimo pagrindu.

17 [Simonas Daukantas], DAJNES Ǯ��������������û pagał Zôdiû Dajninikû iszraszytas. Pirmasis Pédelis, Petropilie: Spaudinie pas C. Kray, 1846, p. VII.

kurias subjektas kalbėdamas užpildo ir kuria savo ypatingąjį aš. Ši kalbėjimo procese atsirandanti forma, nors ir yra momentinė, bet ji liudija aš statusą. Subjektas, įvaldydamas kalbą, įgyja ir aš statusą šioje kalbos erdvėje, bet kartu su kalba jis perima ir kitų subjektų kalbos elementus11. Kalba yra tarp žmogaus ir jį veikiančio pasaulio, kurio pažinimas nulemtas subjekto vaizduotės ir kalbos. Subjektas, pažindamas pasaulį, perimdamas kitų kalbos elementus, kuria kalbą, kuria veikia kitus. Ši apykaita ir lemia, jog kalba kuria kultūrą ir kultūros subjektą.

Šatrijos Raganos kūrybinė biografija rodo, kad harmoningos asmenybės ugdymas ir saugios aplinkos steigimas buvo ne tik asmeninis siekis, bet ir kūriniuose vyraujančios temos. Rašytoja, gyvenusi tradicinių luomų irimo ir naujų socialinių grupių kūrimosi epochoje, visuose kūriniuose kėlė klausimą, koks yra pasaulis / aplinka, kuriame aš gyvenu, ir ar gyvenu teisingai. Rašytojos nuostata kurti harmoningą pasaulį apie save, kuriame būtų saugu asmenybei, vertė nuolat ieškoti atsakymo, kaip turi atrodyti toks pasaulis. Saugaus pasaulio kūrimo idėjos paieškos atsispindi jau pirmuosiuose kūriniuose, kurie liudija apie ankstyvą rašytojos savimonę. Apsisprendusi lietuviškumui ir jo skleidimui, vos tik ėmusi skaityti lietuviškai, galvoti apie liaudies švietimą, laiškuose lietė individualumo, kalbos ir raiškos klausimus. Rašytoja, žinodama ištarto žodžio poveikį, gana anksti suprato, kokią atsakomybę ji turi prisiimti. 1895 m. spalio 3–7 d. laiške Višinskiui12, „[į]žvelgusi kritikos tendencingumą, Pečkauskaitė labiausiai gina [Maironio] poemos meniškumą kaip tam tikrą kūrinio tapatumą sau. Kūrinys „geras“ ne todėl, kad išreiškia geras, teisingas pažiūras, o todėl, kad jis yra meno kūrinys. Pečkauskaitė pabrėžia poemos išraišką, estetinio kriterijaus būtinybę vertinant. […] Čia jau įasmeninama visa poema, kaip turinti individualų, artimą balsą, su kuriuo galima šnekėtis“13. Gabija Bankauskaitė Sereikienė ir Karolina Statkevičiūtė pastebi, kad „[l]aiškuose rašytoja P. Augustaitį moko nevengti išpažinties, nebijoti pasitelkti gyvenimiškų epizodų kūryboje, moko poezijos skambesio, ritmo subtilybių“14 Apysaka, parašyta dienoraščio forma, Viktutė15 padeda suprasti, kaip Marija Pečkauskaitė virto Šatrijos Ragana. Šiame straipsnyje16 siekiama aptarti apysakoje Viktutė atspindėtą individualios kalbos sampratą ir jos poveikio adresatui mechanizmą.

Ritmas kaip forma

Daukanto paskelbtų liaudies dainų DAJNES Ǯ��������������û pagał Zôdiû Dajninikû iszraszytas (1846) pratarmėje yra sakinys: „Paprastaj juntąntesis žmogos tajgo [‘stengiasi ką gerai daryti‘] sawo balso gaudimą tąmpydam’s ar raukydam’s jo posmus arba dalys tejp, idant girdiejimo to balso prabudintu szirdieie sawo artimo tou, kou jis sawoie iuntaj, beje: linksmybę ar nuludimą, ir kad girdintesis tou minietu, ir atkartodam’s kittims padoutu17. Šiame sakinyje Daukantas, vengdamas skolinio ritmas, jį apibūdina žodžiais „tąmpydam’s ar raukydam’s“. Visas sakinys kalba apie ritmo poveikio kitam mechanizmą. Daukantas rašo, kad atlikėjas / kūrėjas pirmiausia jaučia („juntąntesis žmogos“), po to sukuria tokią teksto rašką (vaizdą), kad jo skambesys prabudintų kito širdyje tą patį, ką jis jaučia. Nes tik toks tekstas, kur glaudžiai susijęs jausmas, garsas ir vaizdas veikia adresatą taip, kad jis nori išgirstą pakartoti. Tad Daukantas pabrėžia, kad kūrinio poveikis susijęs su mintimi-raiška-emocija.

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

18 Johann Gotfried Herder, Idėjos žmonijos istorijos filosofijai, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Margi raštai, 2020, t. 1, p. 347.

19 Ibid, p. 347–348.

20 Ibid, p. 348.

21 Ibid, p. 347.

22 Plg. Ibid, p. 351–352.

23 Ibid, p. 346.

24 Ibid, p. 135.

25 Ibid, p. 138.

26 Plg. Tanvi Solanki, „Rhythmus gegen Den Fluss: Herder, die Oralität der Griechen und das ‚Meer der Gelehrsamkeit’“, Materialitätsdiskurse der Aufklärung. Thomas Bremer (Hg.). Halle an der Saale: Universitätsverlag Halle-Wittenberg, 2016, p. 81–92.

Herderis kalbą laiko neatsiejama mąstymo dalimi, jo nuomone, „protą žmogus įgijo tik per kalbą“. Be kalbos, Herderio nuomone, „subtilūs mūsų smegenų dariniai būtų likę beprasmiai, visi mūsų esybės pradai būtų likę neišsivystę“18, kaip rodo tarp laukinių gyvūnų užaugę žmonės ir kurčnebylių vaikiškumas. Herderis aptarė kalbos vaidmenį svarbų žmogaus ugdymui, sugebėjimui jungtis į bendruomenę ir tautos tapsmui. „Jei tauta turi idėją, ji turi ir žodį jai pavadinti; net ir gyviausia įžvalga lieka miglota nuojauta, kol siela nesuranda požymio ir jo žodžiu neįvertina atmintyje, prisiminime, prote, galiausiai tautos prote, tradicijoje; grynasis protas be kalbos Žemėje yra Utopijos šalis“19. Tik kalba žmogų susieja su pirmojo ir galbūt paskutiniojo mąstančio žmogaus siela, sako Herderis20. Anot Herderio, tik kalba padėjo žmogui tapti žmogumi, ji lėmė mąstymą, ji padėjo perduoti veikloje įgytą patirtį. „Taigi visa žmonijos istorija su visais tradicijos ir kultūros lobiais yra ne kas kita, kaip šitos įmintos dieviškos mįslės rezultatas“21 Tačiau, kad kitam perduodamas žodis nebūtų tik tuščias kevalas, tušti garsai, kuriuos anas nekritiškai pakartotų, svarbu jį ištarti autentiškai ir nuoširdžiai22. Todėl svarbu ne tik pasaulį stebėti, bet mokytis, kas patirta, perteikti įtaigiai. „Mūsų burnos alsavimas tampa pasaulio paveikslu, mūsų minčių ir jausmų tipu kito žmogaus sieloje“23. Todėl filosofija, pasak Herderio, negali tęsti žmogaus mąstymo tyrinėjimo atidžiai nenagrinėdama nepaprastos žmonių kalbų ir literatūros įvairovės. Anot Herderio, žmogaus mąstymo procesas vyksta viduje, tam tikru mastu be pėdsakų, bet verbalizuota mintis garsiai išreikšta, kito yra suvokiama. Kad kalba turėtų stiprų poveikį, ji negali būti vartojama kaip įrankis. Tad ankstyvieji romantikai sako, kad žodynas neturi būti instrumentų dėžė, iš kurios meistras juos ima ir vartoja. Kalba yra žmogaus kūrybinė galia. Herderis rašo: „per kalbą rega, klausa, apskritai visų juslių jauta susilieja į vieną ir virsta kuriančiąja mintimi“24. Kiekvienas vartojantis kalbą, turi teisę ją kurti, ugdyti. Nuo kalbos, anot Herderio, prasideda žmogaus protas ir kultūra25

Herderis tautos dvasią siejo su tautos kalba. Jis pastebėjo, kad didieji poetai Homeras, Ossianas, Miltonas buvo akli, bet jų sukurtas pasaulis veikė skaitytojus. Tai parodo kūrėjo vaizduotės svarbą. Herderis domėjosi liaudies kūryba ir poezija. Jis skaitė ir tyrė Šekspyrą, Osianą ir juose rado tą liaudišką, tautai būdingą, toną, kurį taip vertino. Liaudies dainų skambesio paveikti XVIII–XIX a. pradžios kūrėjai atmetė dirbtinę, gramatikų taisyklių formalizuotą ir suvaržytą kalbą, atkreipė dėmesį, kad kalbos reikia mokytis iš liaudies dainų, kurių kilmė natūrali, perteikianti nuoširdžius jausmus, o gimtosios kalbos garsai dainose išlaikė pirmykštę jausminę prigimtį, jie artimi gamtos garsams. Garsas ir tekstas liaudies kūryboje suaugę su gyvenamąja vieta, liaudies dainų kūrėjai pasakoja jiems gerai žinomus dalykus, legendas… Toks įsižeminimas kuriančiojo neišsekina, kūryba jam padeda atgauti jėgas ir energiją. Jei kuriantysis geba palaikyti ryšį su vieta, jos dėka atsinaujina jis pats, o jo kūrybos vaisiai atnaujina visą visuomenę. Teksto išraiška būtent dėl emocinės prigimties teikia estetinį poveikį26

Humboldtas pakartojo daugelį Herderio idėjų. Jis, kaip ir Herderis, mano, kad melodija ir ritmas sužadina sielą, fantaziją ir geriau padeda suprasti tekstą. Humboldtas kalbą laiko ne produktu (Ergon), o veikla (Energeia). Jei kūrėjas kalbą tik vartoja (kaip įrankius iš dėžės), jos resursų neatnaujindamas, jo tekstai neturės svarbiausio – kūrėjo energijos. Tokie tekstai neturi stipraus poveikio. Vėlyvosios Apšvietos ir romantizmo atstovams, filosofiškai žvelgusiems į kalbą, mintis,

27 Wilhelm von Humboldt, „Einleitung“, in: Aeschylos Agamemnon, metrisch übersetzt Wilhelm von Humboldt, Leipzig, Bei G. Fleischer dem Jüngern, 1816, p. XXII–XXIII, prieiga internete: https://archive.org/details/aeschylosa gamem00humbgoog/page/n12/mode /2up.

28 Die Deutsche Sprache scheint unter den neueren allein den Vorzug zu besitzen, diesen Rhythmus nachbilden zu können, und wer Gefühl für ihre Würde mit Sinn für Rhythmus verbindet, wird streben, ihr diesen Vorzug immer mehr zuzueignen“ (Atrodo, kad vien vokiečių kalba tarp naujesnių turi pranašumą, nes ji gali mėgdžioti šį ritmą, o kas derins jos orumo jausmą su ritmo jausmu, tą pranašumą vis labiau ir labiau pasisavins). Ibid, p. XXIII–XXIV.

29 Ibid, p. XXIII.

30 Ibid, p. XXII.

31 Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, Karolina Statkevičiūtė, op. cit., p. 195–196.

32 Šatrijos Ragana, Laiškai… p. 325–326.

jausmas ir garsas buvo susiję. Visi kalbos lygmenys glaudžiai susieti, susipynę ir visi, kuriuose yra kūrybinės energijos, sužadina sielą ir fantaziją. Kalboje raidės, gramatinės formos ir kt. yra tekste sutvarkomos žmogui esant tam tikros būsenos, nuotaikos. Bet koks tekstas yra kaip improvizuota forma, momentinė, kintanti. Iš kitos pusės, tekstą suvokiantysis taip pat yra besikeičiantis subjektas, kiekvienu momentu tekstą gali „pagauti“ priklausomai nuo vidinės būsenos.

Kalbos kūrimas yra sintetinė procedūra. Humboldtas, susidūręs su vertėjo darbu, analizavo graikų literatūros kalbos specifiką. Jis rašo, kad kaip kalboje raidės susijungia į skiemenis, o iš skiemenų – į žodžius, o žodžiai – į didesnius teksto vienetus, lemia intelektualinį, iš tikrųjų net šiek tiek moralinį ir politinį tautų likimą. Šiuo atveju graikus ištiko laimingiausias likimas, kokio tik galėjo norėti tauta, nes jos darbai ir jėga išnyko, o ji vis dar mus stebina savo dvasia ir kalba27

Humboldtas, versdamas tekstus mąstė apie vokiečių kalbos galimybių pritaikymą perteikiant autoriaus ritmą. Pratarmėje Aischilo „Agamemnono“ vertimui, jis rašo, kad vokiečių kalba galima perteikti originalo ritmą28, nors graikai vieninteliai turėjo tokį tobulą ritmą29. Humboldtas kelia klausimą, kaip perteikti kita kalba tą „tamsių jausmų ir psichikos atoslūgį ir tėkmę, kuri užfiksuota ritme. Ritmas „garsais“ užfiksuoja „sielą giliausiai“30. Humboldtas apgailestauja, kad iki šiol vertinant kalbas ir tautas, per mažai dėmesio skirta kalbai.

Tad kalba, žvelgiant į tikrąją jos prigimtį romantikų akimis, yra ilgalaikis, bet tuo pačiu kiekvieną akimirką praeinantis dalykas todėl, kad kiekvienas kuriantysis ar klausantysis ją perdirba ir priima kitaip. Netgi didelės dalies kalbos elementų pakartojimas rašant visada tėra nepilnas pakartojimas. Rašytojas, kalbą kuriantis, o ne vartojantis, sakinio, pastraipos, puslapio rėmuose būtinai paliks originalių elementų, savosios kūrybinės energijos įspaudų, kuriuos skaitytojas norės kartoti ir kitam perduoti. Tik tokios originalios teksto vietos, kuriose rašytojui pavyko palikti emocinę įkrovą, dalelę savęs, turi stiprią energetiką. Skaitytojas, kaip homo mimeticus, bandydamas perduoti, ne tik gyvai atkartos, bet paliks ir savo individualumo.

Panelės Viktorijos tapsmas

Marija Pečkauskaitė, susipažinusi su Povilu Višinskiu, jau turėjo susiformavusi individualų požiūrį į pasaulį, į muziką, į literatūrą. Rašytojos laiškų tyrėjos pastebi, kad Šatrijos Raganos laiškas Vaižgantui itin vertingas asmenybės istorijai pažinti, parodantis, kad ji „buvusi svajinga asmenybė, vaikystėje žengusi pirmuosius rašytojos žingsnius“. Vaižgantui rašytame laiške-autobiografijoje ji atsigręžusi į praeitį, „rekonstruoja gerąją vaikystės patirtį, kuri susijusi su meniniais gebėjimais, saviugda31. Laiškuose Višinskiui matome rašytojos gana stipriai išreikštą žemaitišką savimonę, kurią ji pripažįsta esant svarbią ir gintiną. Rašytoja, nors ir žinojo, kad jos lietuvių kalbai dar galima išsakyti daug priekaištų, gynė savuosius tekstus, pastebėdama, kad nenusistovėjus lietuvių kalbai, leistina rašyti kaip individualybė diktuoja32. „Autorė kategoriškai teigia, kad rašytojas turi remtis savo protu ar intuicija, o filologai – tyrinėti ir kritikuoti, bet ne taisyti tai, kas paties autoriaus iš širdies sudėta. Jie turi prabilti savita kalba, būdinga tik tam laikotarpiui ar asmenų grupei

(bendruomenei), o kūrinio sintaksė negali būti koreguojama“33. Šatrijos Ragana savo laiškuose Vaižgantui pabrėžia, kad autentiškumas yra itin svarbus kūrybos aspektas.

Apysaka Viktutė unikali ne tik tuo, kad atspindi XIX–XX a. pradžios rašančios moters, kuri ryžtasi dienoraščiui išsakyti ypatingą požiūrį į save ir į pasaulį, bet ir tuo, kad apysakos herojė, kaip ir pati autorė, žengia pirmuosius lietuviškosios tapatybės kūrimo bei protėvių kalbos įsisavinimo žingsnius ir šias pastangas refleksuoja. Panelė Viktorija, pirmose dienoraščio eilutėse išreikšdama rašymo intenciją, įsitikinusi nurodo, kad ir po daug metų išsakyti jausmai ir mintys ją sugrąžins į praeitį, pažadinta atmintis sukels jausmus:

Atējo man noras rašyti dieninį. Dvi yra prieżastį, įkvēpusi man tą użmanymą: I-o, ne visados tegalima išpasakyti visus savo jausmus ir mislis; o kadangi slēpti jie savyje yra man sunku, išliesiu juos nors ant popērio. 2-o, jei sulauksiu senatvēs, kadą jau atsitikimai ir jaunystės jausmai išblykš atmintyje, malonu man bus, paēmus tą dieninį, atminti „gerus, senus laikus” ir lyg antrą sykį pergyventi (ŠRV, p. 3).

Viktutė imasi dienoraščio, nes jos asmeniniame gyvenime du posūkiai. Vienas iš jų – ji pradeda veiklios moters gyvenimo etapą: kartu su seserimi, patriarchalinei sistemai dar egzistuojant, imasi žemajam luomui būdingos namų ir ūkio ruošos bei jos organizavimo darbų („apimant gaspadorystę“, ŠRV, p. 3), sulaukdama namiškių ir aplinkinių pašaipų. Viktutės modernios moters istorijos pradžia sutampa su apsisprendimu grįžti prie protėvių lietuviškosios tapatybės. Gaspadorystė ir apsisprendimas būti „litvomane“, t. y. mylėti „savo tēvynę ir kalbą“ (ŠRV, p. 13), sukelia daug džiaugsmo, bet kartu ir abejonių, kurias ji nori ramiai, nuo visų atsiskyrusi apmąstyti ir užrašyti. Ypač jai didelį rūpestį kelia „litvomanų“ bedievystė (ŠRV, p. 14), kuri pritemdo jos entuziastingą norą įsijungti į šį judėjimą, į veiklių žmonių draugiją („prisiartinti prie kuopelės tēvynės mylētojų“, ŠRV, p. 24). Tai yra problema, kurią ji tikisi rašymu išspręsti. Kiti įrašai, dėl kurių mergina imasi dienoraščio, susiję su nuojauta apie būsimą įvykį – pirmąją meilę. Tad dienoraščio autorė nujaučia, kad įrašai yra vertingi, kaip išgyvenamos unikalios patirties liudytojai, ir todėl yra orientuoti į ateitį, todėl svarbu užrašyto žodžio kokybė.

Rašytoja, neturėdama pakankamai raiškos priemonių objektyviam pasakojimui struktūruoti, rašydama šią apysaką, pavartoja kartą jau taikytą principą: pasakojimą organizuoti kaip jaunos bajoraitės, trokštančios lietuviškai gerai išmokti, pokalbį su savimi. Dienoraščio savininkė panelė Viktorija, žengdama iš vaikiško, kur buvo svarbu „mokinimasis“, į veiklų ir žmonišką gyvenimą (ŠRV, p. 3), kalbėdamasi su dienoraščiu vartoja šnekamąją kalbą, kurią moka iš kasdienio bendravimo su tarnais ir valstiečiais. Viktutei rašomoji kalba sunkiai sekasi („Ir tokiu budu susirašova: jis lietuviškai, ir aš teipogi surinkus spēkas, rašau laiškus ant pavyzdžio Babelio bokšto: pusiau lenkiškus, pusiau lietuviškus.“ ŠRV, p. 14), tačiau apsisprendimas gerai išmokti lietuvių kalbą svarbus aukščiausiam tikslui pasiekti – įtraukti valstiečius į naujai kuriamo, modernios Lietuvos gyvenimo ratą:

veliju išmokinti nors keletą żmonių rašyti ir skaityti, nors keliems palengvinti sunkų

gyvenimą (ŠRV, p. 7);

Viena tik bēda: kaip aš jį mokysiu lietuviškai, kad pati nemoku?! Kalbēti moku šeip-teip; bet rašyti, kaip reikia, gramatiškai – nē trupučio... Na, raidēs jug tokios pat, o rašys teip, kaip ištaria (ŠRV, p. 8);

Sunku man labai skaityti lietuviškai: daugybēs żodżių nesuprantu visiškai, daugybēs nemoku ištarti. Kad bent greičiau galēčiau pramokti! (ŠRV, p. 13).

Svarbiausia Viktutei užduotis – išmokti gerai lietuviškai. Kalba jai – universalus dalykas, kuris padeda žmonėms kurti save, kurti visuomenes ir sudaryti istorinį pasaulį („Tankiai misliju sau, kokia tai nelaimē, kad teip pas musų persiskyrē ponai su sodiečiais, o svarbiausia ta prieżastis –pagal mane – yra įvairumas kalbų.“ ŠRV, p. 13) .

Viktutės tapatybės jausmas yra įsiskverbęs giliai, ji jaučia protėvių ryšį su šeimos kilme, šios sąsajos su praeitimi ją verčia grįžti prie ištakų, prie protėvių tapatumo:

Dabar ir aš štai: ant lenkiškos kalbos išlavinta, girdinti nuolat, juog esu lenkē, kas esu ištikrųjų?! Ar-gi galiu pasakyti, su ranka ant širdies, kad esu lenkē, aš, kurios tēvai ir bočiai Lietuvoje gimę, gyvenę ir mirę, kuri teip myliu Lietuvos żmones, Lietuvos dainas, kalbą, girias ir laukus? (ŠRV, p. 10).

Apysakoje Viktutė samprotauja apie kalbos ir tautos glaudų ryšį:

Pripażinus save uż lenkę, svajodama apie tēvynę – Lenkiją, kokį sąryšį turēčiau su Lietuvos żmonēmis? Vezdama lenkišką propagandą, naikindama lietuvystę, ar gi galēčiau susiartinti su prastais żmonēmis, ar mokēčiau juos apšviesti, pamokinti? Aš –lenkē, o jie lietuviai, stovētume toli-toli kits nuo kito.

Ne! gana jau to atsitolinimo, to skirtumo! O idant jis išnyktų, kad įtekmę turētume ant żmonių — reikia teippat jausti, kaip jie, teippat kalbēti, tą patį mylēti. (ŠRV, p. 10).

Viktutė, pati save skatindama lietuviškumui, randa moralinių argumentų:

Lietuviška kalba użmiršta, neišlavinta, nēra jokios lietu¬viškos literaturos, vis tai tiesa, bet ar dēlto turime tiesą jos visiškai išsiżadēti?! Sunus, apleidżiantis sergančią ir nuvargintą motiną – daro didesnę niekšystę, nē kaip apleizdamas ją laimēje. Musų tēvai paklydo, pametē savo kalbą – musų priedermē atiteisti jų kalčias (ŠRV, p. 10).

Viktutė, žadindama savo tapatumą, aktyviai naudoja ne tik praeitį, bet ir tai, ką labiausiai mėgsta – muziką, dainas:

Neišpasakytai patinka man jos! Meliodija jų perdaug gal monotoniška ir liudna, bet man teip suprantama ir teip gerai išreiškianti musų żmonių dvasią. Tarsi – matai

rusvus, lygius laukus, nurukusias żemas triobeles; tarsi girdi tamsių miškų użimą .... Pamēgo man tos dainos nuo pat kudikystēs ir daug, daug jų išsimokinau. Ir dabar tankiai įeinu pas mergaičių ir vedu vis naujas ir naujas daineles. Pradējau jas užrašinēti; tokiu budu surinksiu jų daugybę nuo tankiai persimainančių tarnaičių (ŠRV, p. 9).

Tokiu būdu kalbai suteikiama dviguba reikšmė. Viktutė iš tautos aruodų siekia kalbą pasisavinti savo reikmėms, kad galėtų išreikšti savo konkretų požiūrį į pasaulį ir save, o po to jį perduoti artimosios aplinkos ratui. Lietuvių kalba daro įmanomą jos natūralesnį bendravimą su valstiečiais, kurių kultūrinimu herojė susirūpinusi. Lietuvių kalba sudaro kitos kokybės bendruomenės steigimo galimybę. Viktorija, kritikuodama kitų bajorų tradicinį požiūrį į liaudį, jos palaikomą tamsumą, atkreipia dėmesį, kad ne kiekvienas žodis duoda vaisių: „Et! toks jų ir patrijotizmas! visas paremtas tik ant żodżių, ant svajonių apie lenkišką karalystę ir ant atminimų ‚senų, gerų laikų‘!..“ (ŠRV, p. 15). Rašytoja p. Viktorijos lūpomis išreiškia suvokimą, kad kalbėjimas turi būti etiškas, nes jis veikia ir lemia santykius tarp žmonių. Viktutė ne kartą bando suformuluoti kalbos poveikį, pavyzdžiui:

Labai mēgstu dainuoti, ypač lietuviškai, apima mane tadą entuzijazmas (ŠRV, p. 30); Augštai statau jautrumą pas żmonių: żmogus kol giliai jaučia, yra gabus prie augštų minčių ir didżių darbų, prie pasišventimo. Juo mażiau żmogus jaučia, tuo mażiau yra żmogumi (ŠRV, p. 31–32); Nedaug teskaičiau grażių lietuviškų eilių; kaip grażi ta kalba poezijoje! Ir daktaro eilēs, jei butų lenkiškos, rodos, nebutų teip grażios, teip meliodiškos (ŠRV, p. 36).

Identišką kalbos sampratą išreiškia ir kitas apysakos veikėjas – daktaras:

Ir rašau tadą, kad palengvįčiau sau. Bet tankiausiai tas negelbsti, tik dar didżiau apsunkina, nes niekados negaliu parašyti teip, kaip jaučiu... tai mano nelaimē! Matant, juog mano poezijos stovi teip toli nuo mano jausmų, apmaudas ima ir negaliu nē perrašyti jų niekados; nepaskiriu jų, żinoma, spaudinimui, nes per mażą turi vertę, kišu į kerčią ir gana! O parodyti – parodżiau tik vienam draugui ir dabar tamstai… Iš to gali tamsta spręsti, kokios garbēs sulaukei... Be juokų, kaip tai aš tamstai parodżiau?? teip trumpai jug pasiżįstame. Dievas żino! man kartais rodosi, juog nebuvo laiko, kadą aš tamstos nepażinojau… (ŠRV, p. 35).

Kalbos dėka kalbantysis ir jo klausanti būtybė yra nuolat save kuriantys, nuolat save atrandantys iš naujo. Apysakoje tiek Viktutė, tiek daktaras trokšta savo kalba perteikti savo individualumą, bet kartu būtinai iškelia kitą asmenį, tą, kuris būdamas, toks, koks jis yra, vis dėlto persiimtų kito pasauliu („Nē su kuo nepasikalbēsi teip użimančiai, teip širdingai; nieks tokios teisingos nuomonēs apie viską nepasakys, nieks teip nepagrajys, nepasi¬klausys muzikos teip, kaip jis…“ ŠRV, p. 42).

Tad apysakoje išreiškiama mintis, kad kiekvienas kalbėjimo aktas yra etinis, socialinis ir politinis veiksmas („myli tēvynę — įkvēpk tą meilę savo tautiečiams“, ŠRV, p. 45). Steigiant naują,

modernią bendruomenę būtina surasti tinkamus žodžius begimstančios naujos realybės išgyvenimui aprašyti („Paprašiau, kad parašytų uż mane, kaipo geriau mokąs lietuviškai. Jis rašē, o aš padējau sustatyti sakinius. Išējo ilgas laiškas ir teip širdingai ir poetiškai parašytas, juog boba klausydama verkti pradējo.“ ŠRV, p. 25). Praktine prasme dienoraštis atitinka įkyrų Viktutės poreikį surasti teisingus sprendimus. Jai privati istorija yra nebaigtas pasakojimas, ypač tinkantis naujo gyvenimo pradžiai, kurio užuomazgos užrašomos, o paskui realizuojamos. Viktutei jos istoriškumas atsiskleidė per lietuvių kalbą. Atradusi lietuvių kalbos grožį, pradėjusi kalbėti ir rašyti, Viktutė susikūrė sąlygas savojo individualumo realizacijai ir istoriškumui. Viktutė savo individualumą geriausiai suvokė įsiliedama į valstiečių bendruomenę, iš jos imdama ir ją veikdama. Viktutės individualumas randasi ne iš suvokimo, kad ji yra savimi, bet iš vienybės su kitais jausmo, iš savęs atradimo kitų gyvenime, išreiškiamo kalba.

Išvada

Prielaida, kad Šatrijos Raganos tekstuose ritmas gali būti aptinkamas ir senąja ‘formos‘ reikšme, kai diskurse įspaudžiama vaizduotė ir pasaulis, ne tik dar kartą paliudija rašytojos stiprų individualumo pradą, bet ir paaiškina, kaip minimaliai išmokta kalba galėjo veikti adresatą.

Rašytojai kalba nebuvo normatyvinė struktūra, kuri apribojo galimybes. Rašytoja palaikė tą požiūrį, kur kalba iš naujo kuriama kiekvieną kartą. Toks požiūris rodo, kad svarbu ne ką kalba išreiškia, bet ką ji pasirenka raiškai. Rašytojai kalba netapo neginčijamų reikšmių rinkiniu.

Individualus kalbos pasisavinimo aktas įveda kalbantįjį į savo paties vidinę kalbą. Tai tarimo ataskaitos taškas, kur susijungia emocija, vaizduotė, garsas. Kalbėtojo buvimas kalboje reiškia, kad jis įsijungia į reikšmingumo procesą, kuriame jis kuria save, veikia visuomenę.

Rašytojos diskursas tampa istoriškumo išraiška, kuri sąveikaudama su kitais diskursais dauginasi, nuolat formuojasi, turtindama kalbos raiškos galimybes.

Toks kalbos pajutimas įmanomas tik su įsibuvimu į gyvenamąją vietą, kuri kūrėjui suteikia energijos. Atnaujinus ryšį su erdve, atsinaujina pats kuriantysis, o kūryba atnaujina visuomenę, keičia istoriją.

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

EGLĖ KETURAKIENĖ

VU KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS, LIETUVIŲ FILOLOGIJOS KATEDRA

MODERNIZMO LITERATŪRINĖ SAVIMONĖ ŠATRIJOS RAGANOS „SENAME DVARE“

1 Rita Tūtlytė, „Šatrijos Raganos „Sename dvare“ – Alfonso Nykos –Niliūno pasaulėjautos sandas“, Trečiasis Šatrijos Raganos laikas, Vilnius: Šatrijos Raganos bendrija, 2008, p. 141.

2 Alfonsas Nyka – Niliūnas, „Raudoni batukai, arba Jurgis Savickis“, Alfonsas Nyka – Niliūnas, Temos ir variacijos, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 236 – 237.

3 Alfonas Nyka – Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 1938 - 1970, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, p. 39: “vienas labiausiai krintančių į akį mūsų literatūros trūkumų (net ir šiandien) yra moteriško (švelniai juslinio, rafinuoto) elemento stoka. (…) Išimtis čia būtų Šatrijos Ragana”.

4 Alfonas Nyka – Niliūnas, op.cit., p. 319.

5 Brigita Speičytė, „Maironis ir Šatrijos Ragana – literatūros modernėjimo žingsnis“, Colloquia Nr. 18, 2007, p. 21.

6 Brigita Speičytė, op.cit., p. 25.

7 išsamiau žr. Eglė Keturakienė, Modernaus pasakojimo simbolistinė raiška: Šatrijos Ragana ir Virginija Woolf, Acta litteraria comparativa, Nr. 6, 2012 – 2013, Vilnius: LLLA, LEU, p.162 – 183.

Šio straipsnio tikslas - aptarti Šatrijos Raganos „Sename dvare“ (1922) modernizmo, t. y. impresionistinio meno, kalbos ypatumus, kvestionuoti šio kūrinio kaip apysakos žanro apibrėžtį ir pasiūlyti polifoninio impresionistinio romano žanrinę definiciją.

Alfonsas Nyka – Niliūnas dienoraštyje yra ne kartą paliudijęs savo dvasinį artumą Šatrijos Raganos kūrybai, pripažinęs jos literatūrinę vertę - Rita Tūtlytė yra labai išsamiai ir subtiliai aptarusi šių skirtingų rašytojų – Šatrijos Raganos ir Alfonso Nyka - Niliūno giminingos pasaulėjautos „sąsajų punktyrus“, kai „dėmesys kreipiamas į skaitymo įspūdį, priimančią sąmonę“1. Antra vertus, teiginys, jog „Šventadienio sonetai buvo, galima sakyti, pirmas realus lietuvių dailiosios prozos kontaktas su Vakarų literatūra, pirmas literatūrinis šuolis iš balanos gadynės (...) Jurgis Savickis priklauso pirmai ir paskutinei mūsų rašytojų kartai, kuri susiformavo europinės kultūros dvasioje“2 atskleidžia poeto požiūrį į modernistinės lietuvių prozos raidą, kurios sąlytis su Vakarų Europos literatūra, Alfonso Nyka – Niliūno teigimu, prasidėjo tik nuo Jurgio Savickio novelistikos. Žinia, Nyka - Niliūnas Šatrijos Raganos kūrybą laikė svarbia, reikšminga, pastaroji modernizmo poeto apibūdinta kaip pasižyminti lietuvių literatūroje itin retu švelniai jusliniu, rafinuotu moteriškumu3, pripažintas jos meninis talentas4, bet modernizmo ženklų nepastebėta.

Atidus Šatrijos Raganos „Sename dvare“ skaitymas, taip pat ir rašytojos asmenybės pažinimas, įmanomas iš epistolinio palikimo, rodo, jog vakarietiškojo europinio modernizmo apraiškų lietuvių literatūroje būta ir anksčiau. Brigita Speičytė, tyrusi „modernizuojantį Maironio poveikį“5 Šatrijos Raganos apysakai „Viktutei“, pabrėžė, jog „Šatrijos Raganos kūryboje ir biografijoje atsekami Maironio recepcijos pėdsakai atskleidžia lietuvių kultūrinės ir literatūrinės modernizacijos procesą. Viena ryškiausių linkmių – individualistinio „aš“ kūrimasis atrandant tėvynės idėjos kaip visuotinumo plotmės individualias išraiškas ir individualų santykį su ja“6

Jei Šatrijos Raganos „Sename dvare“ kūrinį matytume platesniame Vakarų Europos modernizmo meno, simbolizmo – impresionizmo, lauke, pavyzdžiui, Virginijos Woolf impresionistinių romanų „Ponia Delovėj“(1925)7, „Į švyturį“ (1927), prancūzų impresionistų dailės akiratyje, pastebėtume, jog Šatrijos Raganos „Sename dvare“ įkūnija vakarietiškąją kultūrinę savimonę, europinį modernizmą, pasireiškiantį savitu simbolistiniu – impresionistiniu pasakojimu, pasižyminčiu

8 Šatrijos Ragana, Raštai, T. III. Vilnius: Margi raštai, 2008,p. 119.

9 Virginia Woolf, Savas kambarys, iš anglų k. vertė Lina Būgienė, Vilnius: Charibdė, P. 107.

10 Šatrijos Ragana, Raštai, T. I., Vilnius: Margi raštai, 2006, p.240.

11 Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, iš lotynų k. vertė Eugenija Ulčinaitė, Vaidilė Stalioraitytė, Vilnius: Aidai, 2004, p. 195.

12 Viktorija Daujotytė, Šatrijos Raganos pasaulyje, Vilnius: Baltos lankos: LRSL, 1997, P. 81 13 Šatrijos Ragana, p. 128.

14 Rolanas Barthesas, „Romano rašymas“, Rolanas Barthesas, Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991, p. 38.

15 Michail Bachtin, Dostojevskio poetikos problemos, iš rusų k. vertė Donata Mitaitė, Vilnius: baltos lankos, 1996, p. 67.

dėmesiu moderniai literatūrinei kalbai, kultūros ir žmogaus individualybės teigimu, artikuliuota simbolistine – impresionistine poetika.

Kiekvienas literatūros kūrinys pirmiausia yra tam tikros kultūros tekstas. Kokią asmeninę kultūros sampratą išpažino pati rašytoja? Pedagoginio pobūdžio tekste „Ugdymas moteriškumo koedukacinėse mokyklose“ Šatrijos Ragana rašė, jog bet kurios kultūros šerdį pirmiausia sudaro individualumo dominantė, o moters individualybės ugdymo svarbą siejo su bendru tautos kultūros auginimu: „Visa kultūra yra paremta kaip tik individualizmu, įvairumu, skirtingumu. Niveliavimas, visų lyginimas, vienodinimas yra kultūros mirtis“8. Virginia Woolf, impresionizmo estetikos kūrėja, garsiajame esė „Savas kambarys“, kuriame aptarė sudėtingą moterų kūrybos situaciją, taip pat pirmiausia pabrėžė rašančiojo individualumą: „užvis svarbiausia būti savimi, o ne kuo nors kitu“9 „Sename dvare“ – modernistinis polifoninis romanas Žinia, literatūrinis modernizmas atsigręžia į pačią kalbą, dažnai kalba tampa literatūrinio kūrinio branduoliu, pagrindine tema. Moderni literatūrinė savimonė pabrėžia užrašytą žodį, rašytinę kalbą. „Sename dvare“ siužetinė linija rodo, kaip svarbu įrašyti savo vardą, palikti rašytinį atminties pėdsaką: „Mamatė išpjovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė: / - Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia. O kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę“10 Šiame kontekste būtų galima prisiminti ir Šatrijos Raganos skaitytus Šv. Augustino „Išpažinimus“: „Po to, atėjus laikui, kai man reikėjo įrašyti savo vardą, palikę kaimą, grįžome į Milaną“11. Tiksliu Viktorijos Daujotytės pastebėjimu, „Sename dvare“ – dvasinio atsiminimo kūrinys“12. Galima būtų pasakyti, jog tai modernus pasakojimas apie atsimenančios žmogaus sielos gyvybę, kuri literatūrinę išraišką / formą įgyja modernistinėje, simbolistinėje – impresionistinėje kalboje. Rašytojos Šatrijos Raganos kritinė savimonė išreiškė modernizmo estetines pažiūras, teigė, jog menui būtina literatūros pasakojimo ir formos vienovė: „Be formos juk nėra dailės“13. Rašytojos Šatrijos Raganos dėmesį literatūrinei kalbai ir jos formai rodo ir tai, jog „Sename dvare“ kūrinys susiklosto iš skirtingų literatūrinių pasakojimo žanrų įvairovės – poetinės prozos invokacijos / kreipinio į Motiną (“Motin mano!“), romaninio pasakojimo apie gyvenimą dvare, veikėjos Mamatės dienoraščio („Mamatės užrašų“) rašymo ir iš modernistinių – impresionistinių prozos poetinių eskizų, primenančių europinę impresionistų dailės kūrybą.

Pažymėtina, jog visuose šiuose literatūrinių pasakojimų žanruose dominuoja esamasis laikas: „Sename dvare“ apie praeitį rašoma esamuoju laiku, veikėjai kalba pirmuoju asmeniu, „aš“ balsu. Ką tai rodo? Pasak Rolan‘o Barthes‘o, aptarusio kuo tradicinis klasikinis romano rašymo būdas skiriasi nuo modernaus, kalbėjimas „aš“ balsu yra „pats betarpiškiausias sprendimas (...) ir pats meistriškiausias, kai pakyla virš sąlygiškumo ir bando jį sugriauti, grąžindamas pasakojimą į dirbtinai natūralią išpažintį“14. Tad pagal Rolan‘ą Barthes‘ą viena iš modernistinio romano ypatybių yra akcentuotas subjektyvumas. Įdomu, jog ir polifoninio romano kūrėjas Michailas Bachtinas pabrėžė išpažinties kaip dialoginio santykio su savimi reikšmę: „tik išpažintinės saviraiškos forma (...) galima pasakyti apie žmogų paskutinį, iš tiesų adekvatų žodį“15. „Sename dvare“ ryškiausiais išpažintinio kalbėjimo „aš“ balsu pavyzdžiais yra suaugusios Irusios poetinė invokacija – meilės Motinai išpažintis ir dienoraštis „Mamatės užrašus“, kuriuose veikėja Mamatė kalbasi „pati su savim“16.

16 Šatrijos Ragana, Raštai, t. 1, Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 349.

17 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 239.

18 Aurelijus Augustinas, Išpažinimai op.cit., p. 190.

19 Viktorija Daujotytė, op.cit., p. 56.

20 Oswald Spengler, Vakarų saulėlydis: Pasaulio istorijos morfologijos apmatai, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, T. I: Pavidalas ir tikrovė, Vilnius: Margi raštai, 2018, p. 398.

21 Šatrijos Ragana, op. cit, p.263.

22 Pamela L. Caughie, „Virginia Woolf: To the Lighhouse“, A companion to Modernist Literature and Culture edited by David Bradshaw , Kevin J. H. Dettmar, United Kingdom: Blackwell publishing, 2008, p. 488.

23 Šatrijos Ragana, Laiškai, Vilnius: Vaga, 1986, p. 337.

Poetinis Irusios kalbėjimas, išpažįstantis meilę Mamatei, ją paverčiantis gyva savosios sielos atmintimi, sugrąžinantis praeitį į amžinybės dabartį („Motin mano! ar ne tavo rankos – baltos, meilios, kvapios ir švelnutės – taip mane meilingai glamonėja?17), įkūnijantis Šv. Augustino „Išpažinimų“ krikščioniškąją kultūrinę tradiciją („Mano atmintis grąžina mane atgal, ir man malonu, Viešpatie, išpažinti Tau“)18 ir sykiu išreiškiantis skaudžią netektį, skaidrų gedėjimą, nenumaldomą ilgėjimąsi motinos galėtų būti perskaitytas ir kaip poetinės prozos tekstas, artimas elegijos žanrui. Kartu ši poetinė elegija gali būti suprasta ir kaip rašytojos atsigręžimas į praeitį, į besikeičiančią dvarų kultūrą, - tai rodo ir iškalbinga raudonų saulėlydžių metafora („Raudoniems saulėlydžiams begęstant“), atliepianti Vakarų modernistinę impresionizmo meno kalbą - impresionistinį gęstančio raudono saulėlydžio vaizdą iš Claude Monet paveikslo „Etreta, saulėlydis“ (1883). Pasak Viktorijos Daujotytės, „ši kultūra, kurioje daug istorijos ir daug atskiro asmens patirties, pasirodo kaip gęstanti. (...) Nykstantis, o iš tiesų visada tik besikeičiantis pasaulis. Gęstantys saulėlydžiai (...) yra ne tik daugiaprasmė Marijos – Šatrijos Raganos metafora, bet ir jos pasaulėjautos reikšmuo“19 Irusios poetinėje elegijoje įkūnyta meilės Motinai išpažintis perteikiama esamuoju laiku, tad ji tampa amžinos esaties, begalinio tapsmo, amžinybės simboliu. Pasak Oswald‘o Spengler‘io, parašiusio knygą „Vakarų saulėlydis“, būtent „motinystės idėjoje įprasmintas begalinis tapsmas. Moteris-motina yra laikas, yra likimas“20

Šviesios, skaidrios elegijos esama ne tik suaugusios Irusios išpažintinėje kalboje. „Sename dvare“ pagrindinės veikėjos Mamatės jausena, jos sielos nerimas, jos ilgesys pačios rašytojos Šatrijos Raganos apibūdinama kaip elegija: „Mamatės pirštai vėl palytėjo klavišus ir ėmė austi kažkokią liūdną, graudžią melodiją, ir jos taktu mamatė pradėjo pusbalsiu neva dainuoti, neva deklamuoti: Siela vis nerimsta (...) Nika, išgirdęs mamatę dainuojant, pametė savo skripkelę ant kanapos ir atėjo pas pianiną. Iš visos tos elegijos jis, matyt, tiek tesuprato, kad mamatė ilgis ir trokšta kažko, ko čia neturi“21. Įdomu, jog ir impresionistė Virginija Woolf romaną „Į švyturį“ (1927), kuriame veriasi subtili motinystės poetizacija, apibūdino elegijos žanrine definicija: „Rašydama Į švyturį Woolf ieškojo naujo termino savo kūrybai, bendra sąvoka „romanas“ atrodė daugiau nepriimtina ir Woolf siūlė „elegiją“ (...) ir iš tiesų šis poetinis romanas yra apie kitimą ir netektį, ir gedėjimą“,teigia Woolf kūrybos tyrinėtoja Pamela L. Caughie22. Šatrijos Ragana taip pat „Sename dvare“ kūrinio žanro klausimą paliko atvirą, matyt, pati nujausdama jo žanrinį nevienalytiškumą: „Tik kad baisiai irituojuos berašydama, kad neišeina nieko gera. Dabar vėl taisau savo rudenį pabaigtą neva apysaką. Tikra kankynė!“ (iš laiško Janinai Tumėnienei, 1921, 01 22)23. Lietuvių literatūrologijoje tapo įprasta Šatrijos Raganos „Sename dvare“ laikyti romantine apysaka. Visgi šio kūrinio pasakojimų žanrinė įvairovė, veikėjų daugiabalsiškumas ir jų savarankiškumas, taip pat „Sename dvare“ kūriniui būdinga individualaus jausmo dominantė, poetinis tapybinis eskiziškumas, pasakojimo neužbaigtumas, juolab literatūrinė akistata su Igno Šeiniaus impresionistiniu romanu „Kuprelis“, siūlytų modernistinio impresionistinio polifoninio romano definiciją. Jūratė Sprindytė monografijoje „Lietuvių apysaka“ yra aiškiai nusakiusi, kuo romano žanras skiriasi nuo apysakos: „Romanas lenkia apysaką vaizduojamos medžiagos apimtimi ir išsamumu. Jis vaizduoja ištisą reiškinių kompleksą, o ne keletą ar keliolika epizodų kaip apysaka. Didelė apimtis, sudėtinga kompozicija, fabulos linijų susipynimas, daug veikėjų, judančių plačioje laiko ir erdvės juostoje (...) Apysaka daug kuklesnė – mažiau veikėjų, siauras jų veiklos laukas,

24 Jūratė Sprindytė, Lietuvių apysaka Vilnius: LLTI, 1996, p. 29.

25 Michail Bachtin, Dostojevskio poetikos problemos, iš rusų k. vertė Donata Mitaitė, Vilnius: baltos lankos, 1996, p. 67.

26 Michail Bachtin, op.cit., p. 45. 27 Michail Bachtin, op.cit., p. 52. 28 Michail Bachtin, op.cit., p. 52 – 53. 29 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 351.

30 Įdomu, jog ne tik „Sename dvare“ veikėja Mamatė pasižymi kūrybiškumu. Pati Šatrijos Ragana laiške Pranui Augustaičiui 1908 06 03 rašė: „Vis rengiuosi pradėti apsakinėti savo įspūdžius iš Šveicarijos (...) Turėdama laiko, būtinai išgalvosiu kokį nors siužetą ir rašysime vedu apysaką laiškuose“, Šatrijos Ragana, Laiškai, op.cit., p. 255.

31 Michail Bachtin, op.cit., p. 141. 32 Michail Bachtin, op.cit., p. 141.

daugiau vaizduojama situacijų, scenų ir dialogų, nesusijusių su fabulos vystymusi. (...) Romanas vaizduoja vieno ar kelių charakterių raidą, jų sąveiką, gali atspindėti šeimos, giminės, ištisų kartų gyvenimą. Apysaka neturi romanui būdingo užmojo plačiai aprėpti, fabulos išsišakojimo į kelias atskiras linijas ir jų savarankiškumo, daugelio fabulinių „mazgų“. Apysaka išsirenka vieną kitą žmogaus epizodą, bet dažnai juo sugeba atskleisti žmogaus likimą“24. Šatrijos Raganos „Sename dvare“ nepasižymi didele apimtimi, tačiau šis kūrinys neapsiriboja apysakai būdingu vienu žmogaus gyvenimo epizodu, atvirkščiai, jis įkūnija šakotą sudėtingą fabulą, vaizduojančią kelių kartų ir įvairių socialinių sluoksnių (dvarininkų, bajorų, valstiečių) gyvenimą, kuris plėtojasi į atskiras savarankiškas semantines linijas, šis prozos tekstas pasižymi ir gausia, įvairia ir įdomia veikėjų paveikslų galerija. Šį rašytojos kūrinį būtų galima įvardyti moderniu impresionistiniu polifoniniu romanu, kuriame atsisakoma autoriaus – pasakotojo visažinio pozicijos, kur girdimas veikėjų daugiabalsiškumas ir dominuoja pasakojimo daugiastiliškumas (Bachtino sąvoka), kur veikėjų pasaulėžiūros laikysenos kertasi tarpusavyje ir išlieka savarankiškos, pavyzdžiui, individualios Mamatės, jos vyro Liudviko, dėdės Boleslovo ir „ciocios“ Karusio gyvenimo pozicijos susitinka, kryžiuojasi ir išsaugo „savos sąmonės tiesą“25. Pasak Michailo Bachtino, suformulavusio polifoninio romano sampratą, „polifonijos terminas implikuoja daugybę pilnaverčių balsų viename kūrinyje, nes tik taip galima sukurti polifoninius visumos organizavimo principus“26.

„Mamatės užrašai“ - modernaus dialoginio santykio su savimi išraiška, arba solilokviumas Michailo Bachtino teigimu, „polifoninis romanas visas ištisai yra dialoginis. Visų romano struktūros elementų santykiai yra dialoginiai (...)“27. Bachtino teigimu, dialoginiai santykiai – tai ne „kompoziciškai išreikšto dialogo replikų santykiai, tai beveik universalus reiškinys, persmelkiantis visą žmogaus kalbą, visus žmonių gyvenimo santykius ir reiškinius“28. Moderni literatūrinė savimonė pasižymi pamatiniu dialogiškumu. „Sename dvare“ abi išpažinties kalbos – Irusios poetinė elegija ir dienoraštis „Mamatės užrašai“ – perteikia ne monologinį, bet dialoginį santykį su menamu pokalbio dalyviu - Motina ir savimi. Rašymas kaip kūrybinė veikla Mamatei yra „pasikalbėjimas su savimi“, kurio būtinybė „Mamatės užrašuose“ patvirtinama net du kartus: „Tačiau kartais užeina didelis noras išsikrauti nors mažą dalelę to, kas ten sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi“29. Mamatės pokalbis su savimi išreiškia pagrindinės veikėjos, brandžios kūrybingos asmenybės30 turiningą sielos pasaulį, „dialogišką požiūrį į save“31, kada apmąstoma savo egzistencija išsaugant dvasios laisvę, nepasiduodant išorinio pasaulio vertinimui apie save. Pasak Michailo Bachtino, „dialoginis požiūris į save nulėmė solilokviumo žanrą. Tai pokalbis su pačiu savimi. Dar Antistenas (Sokrato mokinys (...) didžiausiu savo filosofijos pasiekimu laikė „sugebėjimą dialogiškai bendrauti su pačiu savimi“. Nuostabūs šio žanro meistrai buvo Epiktetas, Markas Aurelijus ir Augustinas. Žanro pagrindą sudaro žmogaus vidaus, „paties savęs“ atskleidimas, kuris yra prieinamas ne pasyviai savistabai, o tik aktyviam dialogiškam požiūriui į save, griaunančiam naivų savęs suvokimo vientisumą (...). Dialogiškas požiūris į save sudaužo išorinį savo paties paveikslą, skirtą kitiems žmonėms, nulemiantį žmogaus vertinimą iš išorės (kitų akimis) ir aptemdantį savimonės grynumą“32. Tad Mamatės dialoginį pokalbį su savimi būtų galima laikyti solilokviumu, įprasminančiu Šv. Augustino „Išpažinimų“ krikščioniškos kultūrinės savimonės tradiciją („Priimk mano išpažinimų auką iš mano liežuvio“33), tai ir veikėjos būdas neprarasti savęs, savo individualumo, savos žmogiškosios

33 Aurelijus Augustinas, op. cit., p. 84.

34 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 350.

35 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 255.

36 Šatrijos Ragana, op. cit., p. 349.

37 Rolanas Bartas, „Kas yra rašymas“, p.36.

38 Rolanas Bartas, op. cit.

39 Šatrijos Ragana, op. cit., p. 317.

egzistencinės situacijos, sykiu tai ir gyvenimo pašaukimo apmąstymas: „Rodos man vis, kad tikras pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk norėjau pasirinkti, - gailestingosios sesers“34

Ne tik solilokviumo žanras „Mamatės užrašai“ rodo pagrindinės veikėjo mąstysenos individualumą. Mamatės besąlygiškas žmogiškosios prigimties, individualumo teigimas reiškiasi ir gyvenimo kasdienybėje, bendraujant su valstiečiais (antai, „Sename dvare“ Mamatė griežtai ir emocingai išsako savo reikalavimą kaimo moteriai „turėti savo protą“: „- Dėl Dievo meilės,sušuko, - kam klausai visokių bobų! Juk reikia šiokį tokį savo protą turėti!“35), ir yra susijęs su pagrindinei veikėjai gyvybiškai būtinu meno ir kultūros poreikiu. Ši meno troškimo palaima, leidžianti pagrindinei modernaus polifoninio romano veikėjai atsiriboti nuo „nuobodžių žemės dainų“ (M. Lermontovo eilėraščio „Angelas“ intertekstas), solilokviume „Mamatės užrašuose“ išreikšta poezijos skaitymo kaip susitapatinimo su literatūrine erdve samprata, simbolistine poezijos svaigulio metafora: „Svaiginuos poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską...“36

„Egzistencijos daugialypumas“ kaip modernistinio polifoninio romano žymė

Rolan‘as Barthes‘as, analizuodamas realistinio ir modernistinio romano rašymo skirtumus, pagrįstus būtojo vientisinio ir esamojo laiko / ar sudėtinio būtojo laiko vartosena, teigė, jog „pasakojimo vientisinis būtasis laikas yra grožinės literatūros saugumo sistemos dalis“37, kurį įprastai reprezentuoja realizmo romanas. „Ir, priešingai, kai pasakojimas paliekamas kitų literatūrinių žanrų valiai, arba, dar daugiau, kai vientisinis pasakojimo būtasis pakeičiamas ne tokiomis dekoratyviomis, naujesnėmis, glaustesnėmis, kalbėjimui artimesnėmis formomis (esamuoju arba sudėtiniu būtuoju laiku), Literatūra virsta egzistencijos daugialypumo, o ne jos reikšmingumo saugotoja“38. Taigi Šatrijos Ragana „Sename dvare“ centrine pasakojimo ašimi pasirinkusi ne būtąjį vientisinį, bet esamąjį laiką ir įkūnijusi literatūrinių pasakojimų žanrinę įvairovę išreiškė moderniam romano rašymui būdingą Rolan‘o Barthes‘o įvardytą „egzistencijos daugialypumą“. Šis „egzistencijos daugialypumas“ moderniame romane „Sename dvare“ pasireiškė Šatrijos Raganos sukurtų veikėjų paveikslų įvairove ir skirtingumu, veikėjų daugiabalsiškumu. Savo ruožtu Šatrijos Raganos modernios literatūrinės savimonės pasireiškimą kaip atidumą literatūrinės kalbos individualumui rodo ir tai, jog visi veikėjų portretai yra ryškiai artikuliuoti, individualizuoti, o šis individualumas išreikštas jų skirtinga individualizuota kalba.

Antai, viena iš originaliausių veikėjų charakteristikų, sukurtų Šatrijos Raganos, be abejonės, yra įvairiaspalvis Bočelio, mėgstančio žemaitiškai kalbėti, bibliotekoje turinčio Motiejaus Valančiaus knygų ir šlovinančio lietuvių kalbą („Kad būčiau jaunesnis, imčiau ją studijuoti nuodugniai, nuo pat sankskrito“39), portretas, oksimoroninis mokytumo, žinojimo, rimtumo ir komiško vaikiško naivumo, patiklumo, stiprybės ir silpnybės derinys, kuris skaitytoją žavi savo žmogišku netobulumu. Pasak Henri Bergsono, nubrėžusio Europos modernizmo literatūrai filosofinį horizontą, „komiškumas gali rasti tik iš to, kas yra griežtai žmogiška. Peizažas gali būti gražus, žavus, pakilus, bereikšmis arba bjaurus, tačiau niekada juokingas. Žinoma, juokiamės iš gyvūno, bet tik todėl, kad jame užčiuopėme žmogišką elgesį arba žmogišką išraišką“40. Individualumu pasižymi ir knygnešio Levanardos paveikslas, įvaizdinta impresionistine žmogaus - žiedo metafora: „Daug žolių reikia pereiti, kol užeisi tokį žiedą. Vien tik pažiūrėjus į jį, matyti, kad tai

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

40 Henri Bergson, Juokas: studija apie komizmo reikšmę, iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko, Vilnius: Vaga, 2014, p. 16.

41

Šatrijos Ragana, op.cit., p. 356.

42 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 358.

43 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 411.

44 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 409.

45 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 273.

46 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 274.

47 Barthesas, „Rašymas ir kalbėjimas“, op.cit., p. 62.

individualybė“41. Rašytoja aprašo šio veikėjo asketišką romėnišką profilį ir pabrėžia jo sielos vaikišką tyrumą, „kristališkumą“, šventumą, išreikštą bibliniu balandžio įvaizdžiu (plg. Mt 3, 16-17, „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo”). Mamatei Levanarda – tikras „Dievo žmogus“, gyvenantis vien dvasinį gyvenimą ir nelabai besirūpinantis savo medžiagiška egzistencija. Tai ir „smūtkelių“ skaptuotojas, ir savamokslis mąstytojas, turintis savą originalią mąstyseną ir pasaulėžiūrą, kurią išsako žemaičių tarme: „Guliu ir skaitau par kiauras dijnas, ir viskų apmųstau“42. Tikru „Dievo žmogumi“ Šatrijos Raganos moderniame polifoniniame romane „Sename dvare“ yra ir senelis Lukošius, kaip biblinis Jobas netekęs visko, ką turėjo, praradęs tris dukras ir du sūnus, tačiau nejaučiantis savy nei pykčio, nei keršto, kaip tikras krikščionis priimantis Dievo valią: „Lai būn švenčiausiuoji Dijva valia“43. Mamatei bendravimas su šiuo kone šventu žmogumi yra didžiausias gėris, kurio siekia kiekvienas krikščionis: „Labai mėgstu kalbėtis su juo. Ramybė plaukia tuomet į mano sielą, kaip perskaičius išmintingą knygą“44. Žmogišką individualumą įkūnija ir dar vienas Šatrijos Raganos sukurtas veikėjas - tai „žemaičių patriotas“ žydas Šmulka, kalbantis žemaitiškai ir labiau nei Londoną mylintis savo gimtą vietą: „Ale aš ten negalėjau būti. Kap tik aš atvažiava į tų Londoną, tuojau mun pasirodė, kad į galvą mun įstatė melnyčią“45. Šis gyvenimo išminčius, išreiškiantis amžinojo žydo, Ahasfero, prototipą, turi daugiau meilės artimui nei krikščionys: „-Nu, aš lauku. Aš mislija, kad mesija jau būtų atėjęs, tai krikščionys tap neėstų kits kita“46

Šatrijos Raganos „Sename dvare“ modernistinis polifoninis romanas yra labai tirštas: jis įvairuoja nuo simbolistinės – impresionistinės manieros iki švelnios ironijos ir grotesko, ne tik suteikiančios moderniam romanui literatūrinės žaismės, bet ir rodančios Šatrijos Raganos modernistinės literatūrinės kalbos brandumą, nes pasak Rolan‘o Barthes‘o, „literatūra įgyja ironijos funkciją, kada kalba įkūnija giluminę patirtį. Ir dar daugiau: Literatūra atvirai grąžinama prie kalbinių problemų: tikrovėje ji tokia ir tegali būti“47. „Sename dvare“ ironiškai vaizduojami sulenkėję bajorai, praradę savo prigimtinės kalbos tapatybę ir apsimetantys esą aukštesnės kultūros nei valstiečiai: „Turbūt nėra pasaulyje juokingesnio luomo už mūsų smulkiuosius bajorus. Proto ir širdies kultūra nestovi jie nė kiek aukščiau už valstiečius, o putlūs, pilni pretenzijos, su didžiausia panieka žiūri į „chamus“. Mamatės akyse ši bajorų vaidyba, žyminti lietuviškumo išdavystę, įgyja komiškos karikatūros pavidalą. Groteskiškai komiški ir Boleslovo, ciocios Karusios personažai, kuriuos būtų galima perskaityti ir kaip Mamatės ir jos vyro Liudviko antipodus.

Vakarietiška europinio modernizmo, impresionizmo, meno kalba Šatrijos Raganos modernistiniame polifoniniame romane „Sename dvare“ žodžiais nutapyti buvimo sode, siuvinėjimo, skaitymo, pasivaikščiojimo eskizai atliepia Vakarų Europos impresionistinę literatūrą ir tapybą, atveria tipologiškai bendrą europinį modernizmo, impresionizmo meno, kalbos lauką. Virginijos Woolf impresionistiniuose romanuose „Ponia Delovėj“ (1925), „Į švyturį“ (1927), prancūzų dailininkų impresionistų Claude Monet „Pasivaikščiojimas. Moteris su skėčiu“ (1875), „Dama sode“ (1867), „Skaitanti moteris“ (1872), Berthe Morisot „Siuvimo pamoka“ (1884) kūryboje dominuoja impresionistinė moteriškumo, motinystės poetizacija, impresionistinė pasivaikščiojimo, buvimo sode, siuvinėjimo, knygos

48 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 240. 49 Šatrijos Ragana, op.cit., p.251. 50 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 362. 51 Šatrijos Ragana, T. III, op.cit., p. 123. 52 Šatrijos Ragana, Laiškai, op. cit., p. 255. 53 Šatrijos Ragana, T. I., op.cit., p.251. 54 Šatrijos Ragana, op.cit., p.295.

skaitymo vaizdų dominantė.

Jau polifoninio impresionistinio romano „Sename dvare“ pradžioje motinystės poetizacijos ir pašlovinimo tematika susipina su impresionistiniais buvimo sode ir siuvinėjimo siužetiniais eskizais. Irusia pasakoja, kaip siuva staltiesėlę Mamatei dovanų („Yra sodne mažas pussalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirėjų žydinčių krūmų uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo auga gluosnis (...) Šį pavasarį dažnai sėdžiu gluosnio fotelyje, nes ruošiu dovanėlę mamatės vardinėms. (...) ir štai, pasislėpus fotelyje, kad mamatė nepamatytų, siuvu staltiesėlę spintelei pas jos lovą“48) ir kaip Mamatė jai siuva anklodėlę: „šviesiomis vasaros dienomis, mamatė pradėjo man siūti antklodėlę. Pasilenkusi ant staklelių, piešė ji su kreida žvaigždes ir ratelius, o paskui siuvo rūpestingai, savo baltomis rankelėmis švytuodama“49. Tad siuvimas, siuvinėjimas – tai ne tik dovanos įteikimas, tai pirmiausia artimo ryšio, motinos ir dukters dvasinės bendrystės, meilės kaip rūpesčio ir globos išraiška. Irusios ir Mamatės siuvimo siužetiniai eskizai primena impresionistės Berthe Morisot (1841 – 1895), Claude Monet mokinės, paveikslo „Siuvimo pamoka“ siužetą, kuriame baltas siuvinys, atrodo, sujungia jauną moterį ir mažą mergaitę. Šis impresionistinis siuvimo eskizas, įkūnijantis vaiko ir motinos dvasinį bendrumą, varijuojamas ir solilokviume „Mamatės užrašuose“: Mamatės meilė lietuvių kalbai įvaizdinama „slaptingų siūlų“ metafora, „rišančių vaiko širdį su motina“50. Šatrijos Raganos moderniai estetinei savimonei būdinga siuvinėjimo, siūlų, audimo metaforika, nusakanti moteriškumo, motinystės ir meilės tarpusavio ryšį, paliudytą pedagoginio pobūdžio publikacijoje „Ugdymas moteriškumo: „Štai moters misija ir idealas – austi meilę“51 Šatrijos Raganos laiške Pranui Augustaičiui (1908 06 03) siuvimas, siuvinėjimas, siūlai tampa gyvenimo regimybės metafora: “Kaip materialistiškame pasaulyje niekas nepražūna, taip ir dvasiškame. Viskas turi savo tikslą, nors mes dabar to tikslo ir nematome, ir dažnai suprasti negalime. Mes išsiuvinėjame paklodę, bet matome ją tiktai iš blogos pusės, - matome tiktai siūlus, einančius šen ir ten, tartum be jokio senso (...) Bet kada nors pamatysime“52.

Šatrijos Raganos modernistiniame polifoniniame romane „Sename dvare“ impresionistinį siuvinėjimo kaip tylios dvasinės komunikacijos eskizą pratęsia impresionistinis skaitymo balsu patirties leitmotyvas, perteikiantis mažos Irusios išgyvenimus, kuri, kaip ir būdinga vaikui, susitapatina su skaitomu pasauliu ir nusiraminimo ieško Mamatės glėby: „Atsisėdus šalia, skaičiau balsu „Iš jaunos našlaitės atsiminimų“. Priskaičius vietą, kurioje vargšė mergelė aprašo, kaip mirė jos motina, skausmas suspaudė man širdį, o akys pasruvo ašaromis. Metus knygą, prisiglaudžiau prie mamatės verkdama“53. Skaitymas Irusiai suteikia ne tik skaudžios, bet ir džiugos bendravimo su artimaisiais patirties: „Apysakėlė buvo tokia juokinga, kad vos tepaskaičiau, nuolat besijuokdama, broliukų pritariama“54. Šiame impresionizmo meno kalbos kontekste prisimintinas ir Claude Monet paveikslas „Skaitanti moteris“ (1872), kuriame pavaizduota jauna, baltais rūbais apsirengusi ir žalioje pievelėje knygą skaitanti jauna moteris. Impresionistiniame vaizde knygos skaitymas asocijuojasi su gyvenimo idile, ramia, palaiminga atokvėpio valanda, laisvu laiku sau. Mamatė skaitymui tegali skirti tik „atliekamą laiką“, nors skaitymas jai yra ir gyvybiškai būtinas žmogaus dvasinis veiksmas, palaikantis žmogaus sielos gyvybę: „Be galo mėgstu skaityti. Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja dailės“55, ir estetinė patirtis, ir laikas sau: „Tik vakarais, atsigulus, leidžiu sau taip pasigėrėti. Ir tai yra tikrai „mano“ valandėlė“56. Įdomu, jog ir impresionistė Woolf esė „Savas kambarys“ rašė apie

55 Šatrijos Ragana, op.cit., p.349.

56 Šatrijos Ragana, op.cit., p.348.

57 Woolf, op.cit., p.104.

58 Woolf, op.cit., p.106.

59 Šatrijos Ragana, op.cit., p. 241.

60 Rita Tūtlytė, op.cit., p. 147.

61 Max Saunders, „Literary Impressionism“, op.cit., p. 204.

62 Šatrijos Ragana, op.cit., p.241.

savo nesutramdomą pomėgį skaityti, kurį aiškino kaip būtiną žmogaus fiziologinį poreikį: „aš be galo mėgstu skaityti – galiu krūvomis ryti knygas. Bet pastaruoju metu mano valgiaraštis pasidarė pernelyg neįvairus“57. Woolf teigė, jog Šekspyro, Prousto „knygų skaitymas labai įdomiai lavina pojūčius“, .t y. grožinės literatūros skaitymas ugdo juslinį realybės suvokimą, gebėjimą gyventi „tikrovės akivaizdoje“, kai „paskui imame kur kas aiškiau matyti, o pasaulis tarsi atsikrato visų apvalkalų ir tampa daug gyvesnis“58.

„Sename dvare“ atgyja ir impresionistinis pasivaikščiojimo eskizas, susipinantis su pagrindine polifoninio romano motinystės šventumo tematika, įamžinta ir poetinėje Irusios invokacijoje –išpažintyje. Irusios vizualiosios patirties aprašymas, kai ji mato alėjos taku ateinančią su „baltu skėteliu“, šviesiai, melsvai pilkai apsirengusią Mamatę ir mažąjį Jonelį, tipologiškai primena impresionistinį Claude Monet paveikslą „Pasivaikščiojimas. Moteris su skėčiu“ (1875), kuriame pavaizduotos taku einančios šviesiai, baltai melsvai, apsirengusios jaunos moters ir mažo vaiko, berniuko, figūros: „Įėjus į taką, einantį nuo alėjos, pamačiau antrame jos gale mamatę. Ėjo man priešais, vesdama už rankos mano mažąjį broliuką. Neturėjo užsidėjusi skrybėlės, tik su baltu skėteliu dengės galvą nuo saulės. Jai taip einant, visai saulės spindulių apibertai, šviesus, melsvai pilkas rūbas, apsiaučiąs jos gražų, laibą stuomenį, buvo panašus į saulės nušviestą debesėlį“59 Pasak Ritos Tūtlytės, Šatrijos Raganai „svarbi regėjimo estetika. Kalbančioji pasakodama seka žvilgsnio linija. Ji mato, kaip motina (...) lėtai – tarsi danguje debesėlis – eina alėja broliuku vedina, kaip lengvai juda jos drabužis, kaip įstabiai ją apiberia spinduliais saulė“60. Impresionizmo menas pirmiausia pabrėžė regėjimo patirtį61, šviesos, švelnių pustonių žaismą, kuris matomas ir Claude Monet impresionistiniame paveiksle „Pasivaikščiojimas. Moteris su skėčiu“ (1875), ir šioje Šatrijos Raganos sukurtoje impresionistinėje vizijoje, kurioje akcentuojama šviesa, balta spalva (Mamatė „su baltu skėteliu“, ji pati apgaubta šviesos, šalia jos eina Jonelis, apsirengęs balta eilute), simbolizuojanti šventumą, motinos sakralizavimą. Mamatė Irusiai atrodo kaip šventoji: jos reginys (dukrelė Irusia regi Mamatę, apsirengusią šviesiu, melsvai pilku rūbu su šviesos spindulių aureole virš galvos) – tai ne tik nuoroda į impresionistinę meno kalbą (tipologinė paralelė su Claude Monet paveikslu), tai ir aliuzija į dangiškosios Šv. Mergelės Marijos vaizdinį, beje, būdingai Šatrijos Raganos simbolistinei – impresionistinei literatūrinei savimonei ( plg. novelė „Mėlynoji mergelė“). Mamatės sakralizavimą rodo ir tai, jog dukters akyse mamos siluetas tampa, rašytojos žodžiais tariant, „panašus į saulės nušviestą debesėlį“62. Motinos – debesėlio paralelė gali būti perskaityta ir kaip impresionistinės meno kalbos detalė, ir kaip biblinė nuoroda (Biblijoje debesis – dieviškos būties atitikmuo, plg. Mt 17, 5: „Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apgaubė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: “Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi. Jo klausykite!”).

Šatrijos Raganos modernistinio polifoninio romano „Sename dvare“ pasakojimas, šlovinantis motinystę, vaiko ir motinos dvasinę ir kūnišką bendrystę, įgyja tobulą rato formą, galima būtų sakyti, jo tėkmė juda ratu. Romano pradžia kontrapunktiškai (Bachtino terminas) atliepia jo poetinę pabaigą - polifoninis pasakojimas prasideda ir baigiasi kreipiniu į Motiną, išpažįstant jai meilę ir ilgintis jos prisilietimo, jos rankų glamonių ir tvirtai tikint, jog „vėl kada nors paglostys mano veidą / rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos rožės, ir (...) ir sušuksiu, laimėj skęsdama: Mamate mano!“

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ

ŠATRIJOS RAGANOS „VIKTUTĖS“ VIETA IR REIKŠMĖ

Trumpai pristatydama 2020 metais privataus asmens Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui perduotą Šatrijos Raganos Viktutės rankraštį, noriu atskleisti ne tiek pačią kūrinio istoriją, kiek aptarti, kokią vietą ši apysaka užima XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių literatūros ir ankstyvosios Šatrijos Raganos kūrybos kontekste. Anuometei literatūros situacijai atskleisti pasitelksiu 1889 metais dvylikoje „Varpo“ numerių skelbtą apysaką Antanas Valys. Lygindama šiuos du kūrinius, nusakysiu svarbiausius Šatrijos Raganos kūrinio bruožus ir mėginsiu parodyti jos reikšmę lietuvių literatūrai, o ypač moterų kūrybai. Mano tyrimas remiasi nuostata, kad vieno svarbiausių ankstyvosios Šatrijos Raganos kūrinių naujas perskaitymas suteikia galimybę kitu rakursu pamatyti visą šios rašytojos kūrybinį kelią, taip pat ir brandžiausią jos kūrinį – apysaką rankraščio atsiradimo istorija Pirmiausia trumpai papasakosiu, kokiu keliu į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą pateko nedidelė, bet reikšminga Šatrijos Raganos archyvo dalis. 2020 metų pradžioje į mane kreipėsi privatus asmuo, domėdamasis, kaip galėtų perduoti septynis dešimtmečius šeimos archyve saugotus Šatrijos Raganos rankraščius. Reikia pasakyti, kad šis žmogus pageidavo likti nežinomas, todėl gerbdama jo valią, negalius atskleisti jo tapatybės. Šio asmens teigimu, į šeimos archyvą rankraščiai pateko per Marijos Pečkauskaitės seserį Sofiją, su kuria artimai bendravo kitas, anksti miręs, šios šeimos narys. Būtent jam Sofija perdavė saugotus sesers rankraščius. Peržiūrėjus visą gautą archyvinę medžiagą, paaiškėjo, kad iš daugiau nei 60 gautų dokumentų didžiąją dalį sudaro tarpukariu Marijos Pečkauskaitės rašytų straipsnių, vertimų juodraščiai, Rimties valandėlė ir dviejų pjesių – „Puotelė“ ir „Magdė velnio apsėsta“ – autografai. Gavome ir 1892–1899 metais pačios Marijos ir kitų asmenų jai padovanotų įvairių eilių, dainų lenkų, rusų, prancūzų kalbomis nuorašus. Tarp kitų rankraštinių tekstų yra patekę ir 5 XIX amžiaus pamokslai, kurių autorystė dar laukia išaiškinimo. Didžiausias įvykis – iki šiol laikyto dingusiu Šatrijos Raganos vieno pirmųjų didesnės apimties kūrinių Viktutės autografo atsiradimas. Kaip atrodė rankraštis? Daugiau nei 90 nedidelės apimties lapelių, sulenktų į keturias dalis, buvo surišti šviesiu siūlu, ant viršutinio lapelio Šatrijos Raganos ranka užrašyta „Viktutė (juodraštis) 92 lapai“.

1 Šatrijos Ragana, Viktutē (novelia), Dirva-Žinynas, nr. 2, 1903, p. 3–91.

2 Idem, Viktutē Atspauda iš No. 2 „Dirvos-Žinyno“ 193, Shenandoah, PA.: V. Sliakio (Stagaro) spaustuvė, 1903, 90 p.

3 Idem, Raštai, t. 6 [Viktutė ir kitos apysakos], Kaunas: „Žinijos“ bendrovės leidinys, 1928, p. 5–140.

4 Eligijus Daugnora, „Iš didaktinės prozos į meninę“, in: Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius: sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 541–542.

5 Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė), Iš mūsų literatūros. Išleido Simonas Banaitis, Kaunas: S. Banaičio spaustuvė, p. 148.

Galima spėti, kad rankraštis „supakuotas“ saugoti po kūrinio publikacijos, nes tik tada jo pirminis pavadinimas Ant Ventos vilnių buvo pakeistas į Viktutę

Dabar keli žodžiai apie pačią apysaką. Pirmą sykį Viktutė buvo išspausdinta 1903 metais katalikiško JAV leisto „Dirvos-Žinyno“ antrame numeryje1, tais pačiais metais apysaka perspausdinta atskira knyga2. Tekstas, su kuriuo susiduriame dabar skaitydami šį kūrinį, iš esmės atitinka 1928 metais šeštame Raštų tome publikuotą versiją, tapusią kanonine3. Ja remiamasi rengiant pakartotinius Viktutės leidimus.

Rankraščio atsiradimas paskatino mane dar kartą grįžti prie šio kūrinio, esu pradėjusi rengti autografą kartu su 1903 metais išspausdintu Viktutės teksto variantu publikuoti. Planuojame kartu su Jurgita Venckiene išleisti juos atskiru leidiniu, su literatūrologiniu ir kalbiniu komentarais. Šiuo metu esu atlikusi pirmąjį autografo perrašą.

XIX a. pabaigos lietuvių literatūros kontekstas – apysaka Valys

Suvokti Viktutės ypatingumą ano laiko lietuvių literatūros kontekste mums gali padėti kita, maždaug dešimtmečiu anksčiau skelbta apysaka Antanas Valys. Mano galva, tai įdomus to laiko kūrinys, kurio pradžia paskelbta pirmajame „Varpo“ numeryje 1889 metais. Iš karto noriu atkreipti dėmesį į kūrinių pavadinimus: tai tikriniai vardai, vienu atveju – vyro, kitu – moters. Pavadinimas leidžia nuspėti, kad kūrinio dėmesio centre – vieno asmens istorija. Gaila, bet apysaka Antanas Valys liko nebaigta, 1889 metų 12 „Varpo“ numeryje pažadėtas tęsinys taip ir nepasirodė. Šios apysakos autoriumi Eligijus Daugnora laiko Joną Gaidamavičių-Gaidį (1860–1911)4, kuris buvo vienas iš laikraščio „Varpas“ steigėjų. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė šios apysakos kūrėjais laiko kelis žmones, ji teigia: „Pradėjo jį [apysaką] Gaidamavičius, jam išvažiavus, rašė toliau Šernas, kiti sako, ir Kudirka prisidėjęs, bet skaitant nenori tuo tikėti, nes Kudirkos stilius visai kitoks, nekaip randame tos pirmosios apysakos pabaigoje“5. Jei Čiurlionienės spėjimas apie kolektyvinę autorystę teisingas, tai tik patvirtintų šio kūrinio idėjinį reikšmingumą. Ką turiu galvoje taip sakydama? Šį ne itin didelės meninės vertės pasakojimą galima laikyti jaunosios kartos manifestu, modeliuojančiu ir sykiu patvirtinančiu jaunosios kartos inteligentų tapatybę. Jame pasakojama susipratusio, iš valstiečių kilusio, Peterburge besimokančio studento istorija. Siužetas daugiausia apima vieną vasarą, kai Antanas Valys, grįžęs atostogų namo, gauna pasiūlymą gretimame dvare mokyti bajorės sūnų. Pradėjęs darbą, jis artimiau susipažįsta su mokinio seserimi – bajoraite Ona. Nors atrodytų, kad siekta papasakoti litvomano ir bajoraitės meilės istoriją, tačiau turbūt bene svarbiausias tikslas buvo atskleisti jauno, susipratusio lietuvio, inteligento savivoką ir veikimo būdus.

Tad koks tas naujosios kartos inteligentas? Pirmiausia pabrėžiama, kad jis išsiskiria iš kaimiškos aplinkos savo drabužiais, baltomis rankomis (tai rodo, anot pasakotojo, kad jis nedirba prastų ūkio darbų). Trumpai nusakoma ir jaunojo herojaus kilmė: jo tėvas geriausias kaimo ūkininkas, motina buvo tėvo mokoma lietuviškai skaityti. Kūrinyje dėliojamas pasakojimas apie studentą Antaną iš esmės įkūnija daugelio XIX a. pabaigos jaunųjų litvomanų gyvenimo istorijas: jis leidžiamas į mokslus, tėvams turint viltį, kad galiausiai taps kunigu. Čia susiduriame su pagerinta, sakyčiau, „versija“: sūnui atsisakius stoti į seminariją dėl pašaukimo stokos, tėvas visai lengvai susitaiko su tokiu sūnaus sprendimu ir toliau remia jo pasaulietinius mokslus. Mintį, kad sūnus netaps kunigu, sunkiau priima motina. Su šiuo faktu susitaikyti jai padeda kunigas, kuris

vaizduojamas kaip sąmoningas, dėl lietuvybės veikiantis personažas.

Iš tiesų šiame tekste galime rasti daug didaktinės prozos reliktų. Kaip ir minėta, Antanas yra visiškai teigiamas, net idealizuotas personažas, jo elgsena turi tapti pavyzdžiu visiems šį kūrinį skaitantiems. Grįžęs namo jis skaito kaimynams knygas, mokina susirinkusius kaimo žmones, kaip geriau tvarkytis ūkyje. Antanas taip pat įrodinėja knygų naudą kaimynams, pabrėždamas jų svarbą formuojantis lietuviškai (moderniai) savivokai. Galima manyti, kad toks rašymo būdas buvo pasitelktas siekiant dviejų tikslų. Pirmiausia – jaunieji inteligentai, skaitydami šį kūrinį, galėjo perimti veikimo modelius, išmokti, kaip argumentuoti, pvz., skaitymo naudą. Antra, jei šis tekstas būtų skaitomas paprastų valstiečių, jie galėtų įsitikinti litvomanų, kurie galima numanyti atrodė gana įtartini kaimo žmonėms, geranoriškumu, jų pagalbos veiksmingumu ir t. t. Antanas primena didaktinės prozos herojų – keliaujantį senelį, kuris visus sutiktus žmones ko nors pamoko. Tokią funkciją jis atlieka patekęs į bajorų namus: apgina „mužikų“ lietuvių kalbą, išsako nuomonę dėl lenkų kultūros ir t. t. Diskusijose su oponentais atsiskleidžia propaguojamos modernios lietuviškos savivokos svarbiausi bruožai.

Pozityvistinio moters paveikslo ypatumai

Dabar aptarsiu apysakos Antanas Valys vieną pagrindinių veikėjų Onutę, nes šios personažės kūrimo principai padeda suvokti Šatrijos Raganos Viktutės novatoriškumą. Pirmiausia reikia pasakyti, kad dvaras XIX a. pabaigoje jau turi tam tikrus nusistovėjusius vaizdinius: ypatinga vieta, fortepijono muzika, šokiai (polka, mazurka). Šiuos dvaro vaizdinius pirmiausia aptinkame Maironio poemoje „Tarp skausmų į garbę“ (1885). Aptariamame kūrinyje pasirodo namuose gaspadinaujanti bajoraitė Ona. Jos pasirinkimas prisidėti prie ūkio darbų namiškių pašiepiamas, todėl mergina slepia nuo artimųjų, kad ši veikla jai patinka (ši vieta iš dalies paaiškina, kodėl Šatrijos Raganos herojė Viktutė prisipažįsta negalinti daug dalykų pasakyti savo šeimos nariams, o tai tampa vienu pagrindinių motyvų pradėti rašyti dienoraštį). Mano manymu, Ona – pozityvizmo ideologijos paveiktas Maironio Marinės, tik muzikai atsidavusios dvaro panelės, transformuotas moters paveikslas. Ona ne tik rūpinasi namų ūkio reikalais, ji taip pat ir savarankiškai lavinasi, skaito knygas. Iš kitų savo luomo bendraamžių Ona, kaip ir Viktutė, skiriasi tuo, kad nenori kuo greičiau ištekėti, o svajoja apie laisvę, kurios, sakoma, dar aiškiai nesuvokia. Jaunos merginos savarankiško lavinimosi vaizdavimas atitinka XIX amžiaus Vakarų Europos elito turėtą įsivaizdavimą, kad moterys pačios vienos mokytis, skaityti stokoja pajėgumų. Štai ir Ona skaito viską, kas į rankas papuola, be jokios atrankos. Tiesa, sakoma, kad ji geba atskirti protingas mintis nuo neprotingų. Jos turimas gyvenimo supratimas yra didesnis, anot pasakotojo, nei daugumos vyresnės kartos moterų. Suvokdama savo išsilavinimo ribotumą, Ona paprašo Antano pagalbos. Ir jie pradeda kasdien kartu skaityti, labiau išsilavinęs vyras, sakytume, ima vadovauti merginos mokymosi procesui. Ir kaip galima nuspėti, kartu besimokydami, jaunuoliai geriau vienas kitą pažįsta, pripranta ir galiausiai pamilsta.

Ona, kaip ir Viktutė, pamilusi ne savo luomo jaunuolį, apsisprendžia mokytis lietuvių kalbos. Ir prašo pamokyti ją „ką reikia dirbti, idant atsakančei musu tēvynei tarnauti“. Apysaka siekiama paliudyti, kad tinkama litvomanų veiksena gali keisti Lietuvos bajorų savivoką. Literatūriniai tekstai sugestijuoja, kad labiausiai naujovėms atviros yra jaunosios kartos moterys6. Kadangi kūrinys liko nebaigtas, nežinom, kaip galiausiai susiklostė lietuvio inteligento ir bajoraitės meilės istorija, t. y.,

6 Reikia pastebėti, kad nuomonė, jog moterys, ne tik bajorės, bet ir valstietiškos kilmės, yra atviresnės, labiau pasiduodančios pokyčiams išryškėja ir Žemaitės apsakymuose, kuriuose paliečiamas lietuviškų knygų, laikraščių patinimo kausimas kaime. Žr.: Ramunė Bleizgienė, „Valstiečių raštingumo praktikos Žemaitės apsakymuose“, Tautosakos darbai, t. 58, 2019, p. 118–148.

7 Jonas G…ys [Jonas Gaidamavičius?], „Antanas Valys“, 1889, Varpas, Nr. 6, p. 85.

8 Šatr. Rag. [Šatrijos Ragana], „Margi paveikslėliai“, 1896, Varpas, Nr. 5, p. 72.

9 Ibid.

10 Galima daryti išvadą, kad tiek bajoriškos, tiek valstietiškos kilmės moterys patyrė suvaržymų, nepalankaus jų siekio lavintis vertinimo.

ar ji baigėsi vedybomis. Tik trumpai užsiminsiu, kad teigiamas, lengvai į lietuvybę mylimo vyro atverstos moters paveikslas rezonuoja su tuo pat metu „Varpe“ vykusiomis diskusijomis, kokias moteris turėtų vesti jaunieji inteligentai. Šioje diskusijose „puslenkės“ (o tokia galime laikyti ir Oną) sulaukė daug kritikos ir iš esmės buvo laikytos netinkamomis ar net pavojingomis žmonomis lietuviams inteligentams.

Kūrinyje, kurio centre – herojaus vyro istorija, egzistuoja riba, iki kurios dar galima suprasti moters veikimo motyvus, mintis. Už šios ribos atsiduria moters jausmai: „Toks buvo Daubarytēs protas, o szirdis... Bet kas ten gali paźinti ir suprasti źmogaus szirdį, labiausiai-gi moteries?“7 Tad mano svarbiausias šio pranešimo teiginys yra, kad Šatrijos Raganos apysakoje Viktutė randame tai, kas vyro tekste iškyla kaip terra incognita.

Kūrybos pradžia – pirmieji Šatrijos Raganos kūriniai

Prieš pradėdama kalbą apie apysaką Viktutė, norėčiau keliais sakiniais aptarti pirmuosius spaudoje pasirodžiusius Šatrijos Raganos kūrinius. Šios rašytojos kūrybos pradžia galima laikyti 1896 metų penktame „Varpo“ numeryje išspausdintus „Margus paveikslėlius“. Norėčiau atkreipti dėmesį į šio kūrinio pradžią ir ypatingą scenovaizdį:

Viename lange senų, didelių namų su gražiu sodnu aplinkui matytis žiburys... Didelė lempa apšviest aiškiai mažą baltą pakajuką... Už stalo galvą ant rankų pasirėmus’ sėd’ jauna skáisti mergytė... Tur but ji skaito knygą gulentę prieš ją ant stalo... Bet akys jos ne į knygą įsmeigtos ir mislys jos toli nuo skaitymo nubėgo...8

Nakties vaizdinija į pradedančios rašytojos tekstą greičiausiai ateina iš romantikų kūrybos. Joje naktis, ne diena, yra tas laikas, kada gali atsiskleisti žmogaus egzistencijos prasmė. Naktis yra ir savistabos, vedančios prie gilesnio savęs pažinimo, metas. Kad suvoktume pirmojo Šatrijos Raganos kūrinio novatoriškumą galime palyginti jį su Žemaitės apsakymu „Prie uždarytos langinyčios“ / Studentas“ (jis pirmą kartą paskelbtas 1898 m. pirmame „Varpo“ numeryje). Abiejuose kūriniuose veiksmas vyksta naktį. Tačiau Žemaitės apsakymo pagrindinis veikėjas yra studentas, rymantis naktį prie knygų, Šatrijos Raganos kūriny naktį būdrauja jauna mergina. Abiejų veikėjų problema iš esmės tapati – pinigų trūkumas yra svarbiausia priežastis, dėl ko abu negali pradėti ar tęsti mokslų. Lyginant šiuos tekstus atsiskleidžia ir Šatrijos Raganos ankstyvosios kūrybos emancipacinis pobūdis – mergina, rymanti prie knygos, suvokia, kad ji negali išvykti studijuoti į miestą dėl apskritai visoms moterims nepalankios padėties. Jos manymu, vyrai lengviau gauna mokytojo vietą, nes laikomi geresniais mokytojais nei moterys. Todėl jiems lengviau užsidirbti pragyvenimui. Antras dalykas – iš esmės nepalankus aplinkinių požiūris į moterų lavinimąsi: „-Ką dar susimislyjo bobos! tur but svieto galas netoli! Mokintis!... negal namie sėdėti ir kvietkas ant kanvos išsiuvinėti, Emancipacijos mat užsimanė.”9 Panašu, kad pasakojančioji pakartoja kažkada girdėtas panašias užgaulias replikas. Atkreiptinas dėmesys, kad vienos merginos troškimas mokytis suvokiamas kaip apskritai visų „bobų“ išsilaisvinimo siekis. O scenovaizdis ir siūlymas sėdėti namie ir kvietkas siuvinėti, leidžia nuvokti, kad kūrinyje veikia aukštesnės socialinės padėties mergina, ne valstietė10

Pirmajame išspausdintame kūrinyje pasirodo ir kita svarbi tema – naudos žmonėms klausimas. Naktį vienumoje svajojanti mergina, sako, kad jai nebeužtenka knygos, ji nori būti naudinga

žmonėms. Toks pat svarbus kaip ir troškimas mokytis yra noras surasti bendraminčių, atrodo, šie tikslai tarpusavyje susiję: Žmonių man kitų reikia, žmonių tikrų, mislyjančių, jaučiančių, triusiančių... Nuvažiavus į miestą, rasčiau ten ir žmonių tokių ir mokslą, kurio dušia mano teip trokšta. Mokintis, mokintis nors truputį dar nors trumpai.11

Savo kelio ieškančiai merginai labai reikia žmonių, kurių savivoka (gyvenimo tikslai, gebėjimas reflektuoti) ir jausena būtų panašūs į jos. O štai apysakoje pagrindinei herojei Viktutei užtenka ryšio su vienu panašiai mąstančiu, jaučiančiu žmogumi – daktaru – kad ji apsispręstų veikti taip, kaip nori.

Antrajame 1898 m. antrame Varpo numeryje publikuotame kūrinyje „Dėl ko tavęs čia nėra?!” matyti poslinkis nuo įsivaizduojamų abstrakčių žmonių, kurie taip pat mąsto ir jaučia ir kurie padėtų merginai išlikti ištikimai savo siekiams tarnauti žmonėms, iki vieno konkretaus asmens, be kurio jaunos merginos gyvenimas nebegali būti užbaigtas ir išsipildyti.

Apysakos Viktutė svarbiausi bruožai ir novatoriškumas

Šatrijos Raganos apysaka suteikia galimybę mikro lygmenyje pamatyti XIX a. pabaigoje vykusius rašančios moters savivokos pokyčius. Bet kalbą pradėsiu nuo makro lygmens, akivaizdžiausių, bet iki šiol mažai aptariamų dalykų. Viktutė yra dienoraščio formos pasakojimas, jame aprašomi kasdieniai jaunos bajoraitės rūpesčiai. Kūrinio pradžioje dienoraščio pasakotoja prisipažįsta, kad apsisprendė atsisakyti pianistės karjeros ir nutraukė mokslus, nes pasiryžo prisidėti prie šeimos gerovės rūpindamasi kasdiene namų ruoša. Jauna mergina dienoraštyje išsikelia naują gyvenimo tikslą – padėti tėvams, taip pat ir neturtingiems, beraščiams žmonėms. Kaip liudija ir apysaka Antanas Valys, anuometėje bajoriškoje aplinkoje tai turėjo būti gana radikalus sprendimas. Šis pasiryžimas koreliuoja su kiek mažiau deklaruojamu, bet ne mažiau reikšmingu sprendimu – į literatūros kūrinio centrą iškelti moters kasdienius rūpesčius ir jos kasdienybę pristatyti kaip istorinio lūžio vietą. Tokiu būdu privati gyvenimo sfera, iš pirmo žvilgsnio paprasti kasdieniai reikalai tampa ne tik pasakojimo, bet ir istorijos vertu objektu, o gal net centrine istorinio vyksmo vieta. Apysakoje aprašyta jaunos merginos istorija yra keliasluoksnė. Čia yra ir meilės linija, pasakojama, kaip Viktutė susitinka jaunosios kartos lietuvį inteligentą daktarą Antaną ir jį pamilsta. Meilės istorija yra lydima merginos savimonės lūžio: iš prolenkiškai nusiteikusios bajoraitės ji tampa susipratusia lietuve. Ir vėl noriu pabrėžti, kad pokytis įvyksta ne kur kitur, bet pačioj artimiausioj aplinkoj –namuose.

Apysakos forma dienoraštis leidžia sutelkti dėmesį į vidinius moters išgyvenimus, jos brandos istoriją pristatyti iš jos pačios perspektyvos. Kūrinyje daugiausia dėmesio skirta aprašyti merginos kasdienybę, pažintį su nauju miestelio daktaru. Tačiau šiame kūrinyje svarbiausia – ne patys įvykiai, bet jų refleksija, poveikio merginos savivokai aprašymas. Dienoraštį rašančioji ir dabarties įvykius nupasakojanti Viktutė tarsi iš šalies stebi savo gyvenimo įvykius, aprašo jų patirtį ir taip pamažu įgyja žinojimą ne tik apie save pačią, bet ir jos gyvenimą pagrindžiančią gyvenimo filosofiją, kuri iš esmės paremta pozityvistinės ir krikščioniškos pasaulėžiūrų savita derme. Didesnės brandos ar tam tikro asmenybinio užbaigtumo link veda nuolatinė savistaba. Dienoraštis įgalina labai asmenišką kalbėjimo būdą, trūkinėjančią, punktyrinę naratyvinę liniją, nereikalaujančią

12 Marija Pečkauskaitė, „Keli žodžiai į tėvus“, Šaltinis, 1908, Nr. 38, p. 598.

išbaigto, įvykis po įvykio, pasakojimo.

Kai kalbama apie Viktorijos laikų moterų autorystę, jų rašyti bildungsromanai atveria naują perspektyvą, pristatančią tuos moterų vystymosi etapus, kurie reprezentuoja svarbius žingsnius nepriklausomybės, emancipacijos, intelektualinės ir seksualinės lygybės link. Šiuose pasakojimuose formuojasi meninis „nepriklausomos moters“ konceptas, taip pat ir specifinė kalba, atskleidžianti moterų patirtį ir pratęsianti moterų literatūros tradiciją. Tas pat pasakytina ir apie Viktutę, pasakotoja, dienoraščio autorė, pati renkasi aprašyti tuos įvykius ir žmones, kurie labiausiai padeda atskleisti jos asmenybės ypatingumą. Kurie dar šio kūrinio bruožai laikytini moterų emancipacijos, laisvėjimo ženklais? Pirmiausia – pasakotoja ir pagrindinė veikėja remiamasi savo pačios sprendimu keisti gyvenimo būdą, ji pati renkasi viešo veikimo formas. Pats dienoraščio rašymas taip pat laikytinas moters savarankiškumo ženklu, jis liudija gebėjimą reflektuoti savo patirtį ir ją vertinti pagal savo pačios vidinius standartus. Pabrėžiama „kitokia“ laikysena gretinant ją su ano meto bajorių moterų gyvenimo būdu, svarbiausias jos bruožas –atsisakymas santuoką laikyti galutiniu moters gyvenimo tikslu. Moters lygybė su vyru, atsisakymas tėvo ir vaiko santykių modelio sušmėžuoja, kai mergina, pati nesuprasdama kodėl, šiurkščiai atstumia daktarą, kai šis imasi jai pagelbėti užsirišant pačiūžas. Šį ne visai sąmoningą protestą ar savarankiškumo proveržį vėliau pati Viktutė vertina kaip demoniškumo pasireiškimą.

Dienoraštyje tautinės tapatybės problema iškyla kaip klausimo, „kas tokia esu iš tikro“, dalis. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad dienoraščio centre neišvengiamai esu aš pati / aš pats, atsakymas randamas santykyje su kitais. Šatrijos Raganos Viktutėje aiškiai matyti, kaip žmogus save aptinka, savo palinkimus suvokia, gyvenimo tikslus įvardija tik per santykius su tėvais, seserimi, o vėliau mylimuoju. Šalia, kartu su manimi gyvenančių reikšmę suvokiant, kas aš esu, Šatrijos Ragana vėliau apibendrino pedagogikos darbuose sakydama: „[...] nesužinojus, kokie žmonės tame pasaulyje gyvena, kaip jie gyvena, koks yra ryšys tarp visų žmonių – negalima sužinoti ir suprasti gerai nei savo priedermių, nei savo atsakomybės, nei savo gyvenimo tikslo“12

Išvados

Šatrijos Raganos Viktutės siužetas, pasakojantis apie jaunos bajoraitės meilę žemesnės socialinės klasės vyrui, iš esmės atkartoja ne viename XIX a. pabaigos–XX a. pradžios kūrinyje plėtotą mezalianso istoriją. Kaip liudija trumpai pristatyta apysaka Antanas Valys, literatūros kūriniuose formavosi naujas, pozityvistinės filosofijos veikiamas, bajoriškos kilmės moters vaizdinys. Ši „nauja moteris“, lyginant ją su, pvz., Maironio Marine, užsiima praktine veikla – talkina šeimos ūkyje. Gavusi išsilavinimo pagrindus namuose, ji nesustoja savarankiškai švietusis. Ši moteris atrodo labiausiai pasiduodanti naujovėms, ji, pamilusi jaunosios kartos inteligentą, išgyvena tautinės tapatybės lūžį, apsisprendžia mokytis lietuvių kalbos, ieško būdų kaip toliau darbuotis skleidžiant modernią lietuvišką ideologiją.

Šatrijos Raganos Viktutė iš to meto panašaus siužeto kūrinių išsiskiria tuo, kad moters savivokos kaitos istorija yra papasakota iš pačios moters pozicijų. Novatoriška kūrinio forma leidžia sutelkti dėmesį į moters vidinius išgyvenimus, jausmus, lydinčius jos tapatybės kaitą. Šiame kūrinyje svarbiausia ne patys įvykiai, bet jų refleksija. Nuolatinė savistaba sukuria sąlygas pagrindinei veikėjai remtis savo pačios nuostatomis priimant sprendimus. Taip sukuriamas įspūdis, kad ji pati renkasi tiek asmeninio gyvenimo, tiek viešo veikimo formas.

LAURYNAS GIEDRIMAS

ŠATRIJOS RAGANOS „UŽVENČIO ŠALELĖ“ 1895-AISIAIS ŠIAULIŲ „AUŠROS“ MUZIEJUS, LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

1 Daujotytė, Viktorija. Šatrijos Raganos pasaulyje. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.

2 Sprindis, Adolfas. Povilas Višinskis Vilnius: Vaga, 1978.

3 Umbrasas, Kazys. Žemaitė. Vilnius: Vaga, 1975.

4 Rimkus, Vaclovas. „Užventis“. Kelmės kraštas. Vilnius: Atkula, 1997. P. 306–317.

5 Martínez Lema, Paulo. „Modelos sociais e morais no romance português do século XIX: As Pupilas do Senhor Reitor, de Júlio Dinis“. Revista de Filologia Romanica. 2013. Nr. 31(1). P. 106.

6 Užvenčio RKB parapijiečių sąrašas. 1895 m. LVIA, f. 3004, ap. 18, b. 33.

Literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė apie Užvenčio krašto ir Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos santykį yra pasakiusi, jog Užvenčio šalelė buvo svarbiausi Marijos namai1. Nors Šatrijos Ragana gimė Medingėnuose, tačiau vėlyvąją vaikystę ir paauglystę praleido Užvenčio dvare. Iš rašytojos atsiminimų galime sužinoti, jog ji nepaprastai brangino Užvenčio kraštą. Tačiau mūsų žinios apie Užventį XIX a. pabaigoje yra labai negausios – iš esmės žinome tai, ką žinome apie garsių Lietuvos asmenybių, tokių kaip Povilas Višinskis2 arba Žemaitė3, gyvenimą Užvenčio krašte ir tai, ką yra rašęs Užvenčio kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus4. Taigi, mūsų istorinės žinios apie XIX a. pabaigos yra labiau fragmentiškos, tad šiandien iš tiesų labai nedaug galime pasakyti apie XIX a. pabaigos „Užvenčio šalelę“. Tuo labiau, mes visiškai nežinome, kokia buvo XIX a. pabaigos Užvenčio parapijos visuomenė. Tam tikrą parapijos visuomenės paveikslą įmanoma rekonstruoti pasitelkus Žemaitės ir Šatrijos Raganos kūrybą. Pavyzdžiui, portugalų toponimikos ir onomastikos tyrinėtojas Paulo Martínez Lema 2013 m. analizuodamas portugalų rašytojo Júlio Dinis romaną „Klebono mokiniai“ (portug. As Pupilas do Senhor Reitor, angl. The Pupils of the Dean), parašytą 1867 m., nustatė du XIX a. vidurio portugalų socialinio mobilumo kelius, kurių vienas buvo nulemtas švietimo, o kitas – santuokos5 Vadinasi, jei, pavyzdžiui, Šatrijos Raganos ir Žemaitės kūrybą skaitytume kaip istorinį šaltinį, taip pat galėtume atrasti daug nežinomų ir netikėtų dalykų apie Užvenčio parapijos ir netgi visos Lietuvos visuomenę. Visgi, šiame nedideliame straipsnyje to nedarysime, nes tam reikia didelės apimties tyrimo. Tačiau tokio tyrimo puikia pradžia galėtų būti bendrojo pobūdžio Užvenčio parapijos ir jos visuomenės tyrimas. Apie XIX a. pabaigos Užvenčio parapiją nemažai galime sužinoti iš 1895 m. Užvenčio katalikų parapijos gyventojų sąrašo6. Šio dokumento analizė mums leidžia sužinoti, kokia buvo Užvenčio parapija ir kokie buvo Užvenčio parapijiečiai tuo laiku, kuomet Užvenčio dvare gyveno M. Pečkauskaitė. Šis šaltinis sudaro galimybę geriau nutapyti sociokultūrinį „Užvenčio šalelės” paveikslą, kuris, be abejo, iš dalies atspindi ir visą tuometės Lietuvos vaizdą. Tad šio straipsnio tikslas yra apibūdinti Užvenčio krašto vaizdą XIX a. pabaigoje remiantis 1895 m. Užvenčio katalikų parapijiečių sąrašu. Be abejo, šis sąrašas leis aptarti tik parapijos gyventojus katalikus, nes sąraše įrašyti tik gyventojai katalikai. Nepaisant to, sąraše yra išlikę nemažai pėdsakų, liudijančių ir garsiųjų, iš Užvenčio krašto kilusių žmonių gyvenimą Užvenčio krašte ir priklausymą Užvenčio katalikų parapijai.

7 Kuklo, Cezary. Demografia Rzeczypospolitej Przedrozbiorowej. Warszawa, 2009. P. 69.

8 Kuklo, Cezary. Demografia Rzeczypospolitej Przedrozbiorowej. Warszawa, 2009. P. 70–72.

9 Užvenčio RKB mirties metrikų knyga. 1892–1912 m. LVIA, f. 1523, ap. 1, b. 9.

10 Užvenčio bažnyčios inventorius. 1897 m. LVIA, f. 696, ap. 2, b. 858, l. 21v.

11 Sprindis, Adolfas. Povilas Višinskis. Vilnius: Vaga, 1978. P. 19.

Užvenčio parapijiečių sąrašo, sudaryto 1895 m., ypatybės

Parapijiečių sąrašai, istoriko C. Kuklo teigimu, yra vieni vertingiausių šaltinių gyventojų statistikai tyrinėti ir demografiniams stebėjimams atlikti. Visuotinėje Bažnyčioje parapijiečių sąrašai plačiau imti vesti po 1614 m. Romos ritualo, kur buvo patikslintas sąrašų turinys ir nuostatai7. Parapijiečių sąrašai dažniausiai buvo sudaromi klebonui kalėdojant. Sąraše turėjo atsispindėti parapijinių kaimų sąrašas, namų ūkių skaičius kiekviename kaime, taip pat turėjo būti surašyti kiekvieno namų ūkio gyventojai. Parapijiečių sąrašus buvo privaloma vesti, tačiau dėl įvairių priežasčių ne visada tai buvo daroma8. Šiame straipsnyje nagrinėjamas 1895 m. Užvenčio katalikų parapijiečių sąrašas buvo surašytas lenkų kalba. Sąraše parapijos gyventojai katalikai buvo surašyti pagal gyvenvietes ir ūkinius vienetus, kuriuose gyveno. Prie kiekvieno gyventojo arba bent jau prie kiekvienos šeimos buvo nurodytas luomas, kuriam gyventojas priklausė. Taip pat prie kai kurių gyventojų yra nurodytas ir jų socialinis statusas. Kiekviename sąrašo puslapyje, dešinėje pusėje yra lentelė, kurioje yra pažymėta, kuris gyventojas yra vyras, o kuris – moteris. Vaikai yra pažymėti atskirose eilutėse juos taip pat diferencijuojant pagal lytį. Deja, tačiau nėra nurodytas kiekvieno gyventojo amžius metais, tad ne tik kad negalime patikrinti šio dokumento sudarytojų stropumo tirdami duomenų apie gyventojų amžių patikimumą, bet taip pat negalime tyrinėti Užvenčio parapijos populiacijos demografinės struktūros. Taip pat labai tikėtina, jog netgi nėra išlikęs visas dokumentas, nes nėra jokio antraštinio puslapio, be to, atrodo, trūksta ir dokumento pabaigos. Didelė tikimybė, kad šį sąrašą sudarė netgi ne vienas asmuo, nes kai kurių puslapių rašysena aiškiai skiriasi nuo likusio dokumento rašysenos. Paminėtina, jog į dokumentą greičiausiai yra patekę ir keli juodraštinio dokumento varianto puslapiai, nes pora dokumento puslapių yra rašyti pieštuku, o ne rašymo priemone, kuriai reikalingas rašalas. Taigi, netgi nėra aišku, kas galėjo sudaryti šį dokumentą. Lyginant dokumente esančią rašyseną su tų pačių metų Užvenčio katalikų parapijos mirties metrikų knygoje9 esančia rašysena galima bandyti daryti prielaidą, kad tiriamąjį parapijiečių sąrašą – bent jau didžiąją jo dalį – galėjo sudaryti Užvenčio bažnyčios vikaras Kazimieras Bukantas – tas pats Bukantas, kurį daugelis gerai žinome iš rašytojos Šatrijos Raganos biografijos. Tuo tarpu didelė tikimybė, kad Užvenčio klebonu 1895 m. buvo kunigas Adomas Petkevičius, kurio pavardę randame paminėtą 1897 m. Užvenčio bažnyčios inventoriuje10, o be to, šio klebono pavardė yra minima ir knygoje apie P. Višinskį, kuomet dar prieš Višinskiui įstojant į Šiaulių gimnaziją, jo tėvas tarėsi su klebonu Petkevičiumi dėl sūnaus mokslų11 Tad galime teigti, jog XIX a. pabaigoje Užvenčio bažnyčioje dirbo klebonas A. Petkevičius su vikaru K. Bukantu.

Užvenčio parapijos teritorija XIX a. pabaigoje

„Užvenčio šalelė”, minima šio straipsnio pavadinime, yra daugiau lyrinis, o ne geografinis teritorinis vienetas. Tačiau istorijos mokslas reikalauja aiškių ir griežtų apibrėžimų, todėl svarbu paaiškinti, kas šiame straipsnyje turima galvoje kalbant apie „Užvenčio šalelę”. Žinant, jog M. Pečkauskaitė buvo katalikė, būtų logiška ,,Užvenčio šalelę” tapatinti su Užvenčio parapijos teritorija, nors, žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad Šatrijos Raganai „Užvenčio šalelė” buvo tapati Užvenčio parapijos teritorijai, nes Užvenčio parapija XIX a. pabaigoje apėmė gerokai daugiau, nei mes šiandien būtume linkę laikyti Užvenčio krašu. Aptariamuoju laikotarpiu Užvenčio parapijai priklausė už Plikšilio miško esantys Vaišlaukio ir Vidsodžio kaimai bei šalia jų buvusios kitos

12 Giedrimas, Laurynas. Užvenčio parapijiečiai 1836–1861 metais: kas jie ir kaip jie gyveno? Dangvietai-Šiauliai [Kelmė]: Kelmės „Žemaitės“ viešoji biblioteka, 2020. P. 32.

13 Klajumienė, Dalia. „Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia“. Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai. Vilnius: VDA leidykla, 2008. P. 11–24.

14 Klajumienė, Dalia. „Vidsodžio šv. Antano Paduviečio bažnyčia“. Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai. Vilnius: VDA leidykla, 2008. P. 299–307.

nedidelės gyvenvietės, tokios kaip Špyginė, Vilko Duobė, Valakiukai ir kt. Ši Užvenčio parapijos dalis buvo bene labiausiai nutolusi nuo parapijos centro – Užvenčio miestelio, o be to, kaip jau ir buvo minėta, šią parapijos dalį skyrė didelis miškų ir pelkių masyvas, kuris, kaip ir XIX a. I pusėse, taip ir šio šimtmečio pabaigoje liko mažai apgyvendintas. Tiesa, miškų gilumoje buvo įsikūręs nedidelis Plikšilio kaimelis, o arčiau Dvarčiaus ir Užvenčio miestelio buvo nedidelė Grebeliškės gyvenvietė. Vakarinę ir rytinę parapijos dalį skyrė Žemaičių aukštumos rytinė pašlaitė, o prie jos glaudėsi trys, dideli, virš 200 gyventojų turėję Dangvietų, Žeberių ir Minupių kaimai. Į vakarus nuo šių kaimų, tarp kalvų buvo išsidėstę mažesni Domeikių, Kuršų, Šunikių, Talailių, Leinartiškės ir Žalakių bei Šlapgirės kaimai, o pačiame Užvenčio ir Luokės parapijų pakraštyje buvo įsikūręs nedidelis Kentralių dvaras. Į vakarus nuo Užvenčio buvo Kunigiškių, Šemetiškių ir kiti kaimai, taip pat vakarinėje parapijos dalyje buvo Kolainių miestelis. Į pietus nuo Užvenčio miestelio driekėsi Želvių, Gedruikių, Junkilų, Spyglių, Valkų, Naikmiškės, Meškuičių ir kiti kaimai. Tuo tarpu parapijos rytuose buvo Ušnėnų, Čiotiškių, Užvarmio, Pelėdkojų ir kiti mažesni kaimai. Iš viso 1895 m. katalikų parapijiečių sąraše galima suskaičiuoti apie 100 įvairaus dydžio Užvenčio parapijai priklausiusių gyvenviečių. Labai tikėtina, jog XIX a. pabaigoje vakaruose Užvenčio parapija ribojosi su Pavandenės parapija, o šiaurės vakaruose – su Luokės parapija. Tuo tarpu rytuose Užvenčio parapija ribojosi su Šaukėnų parapija, o pietuose – su Kražių ir Vaiguvos parapijomis. Nors gretimos Užvenčio parapijai parapijos buvo nustatytos remiantis XIX a. I pusės Užvenčio parapijos teritorijos tyrimais12, tačiau labai tikėtina, kad iš esmės tokios pačios parapijos ribos išliko ir XIX a. pabaigoje, nes lyginant 1895 m. parapijiečių sąraše minimas gyvenvietes su XIX a. I pusės panašaus pobūdžio šaltiniuose minimomis gyvenvietėmis nepastebėta, kad 1895 m. sąraše būtų minimos gyvenvietės, kurios būtų anksčiau priklausiusios kitoms parapijoms. Taip pat nepastebėta, kad dalis tam tikroje vietoje būtų nebeminima, kas reikštų, jog dalis Užvenčio parapijos buvo prijungta prie kitų parapijų. Todėl tenka konstatuoti, jog Užvenčio parapijos teritorijos pokyčių galėjo įvykti tik 1776 m., kuomet formuojant naujai įkurtą Vaiguvos parapijos teritoriją, galimai kito ir Užvenčio parapijos pietinė riba13. Nepaisant to, Šatrijos Raganos laikų Užvenčio parapijos teritorija mūsų dienų nepasiekė, nes tarpukariu įkūrus Vidsodžio parapiją, Užvenčio parapija neteko už miškų buvusios šiaurės rytinės savo dalies14. Taigi, Šatrijos Raganos laikais Užvenčio parapija buvo didesnė, negu kad yra dabar. Užvenčio parapijos gyvenvietės ir gyventojai XIX a. pabaigoje

Nemažai Užvenčio parapijos gyvenviečių jau buvo paminėtos aprašant parapijos teritoriją. Tačiau dabar reikėtų aptarti, kokio dydžio buvo Užvenčio parapijos gyvenvietės ir kiek gyventojų jose gyveno. Neabejotinai, pati didžiausia Užvenčio parapijos gyvenvietė buvo Užvenčio miestelis. Analizuojamame parapijiečių sąraše galime suskaičiuoti bent 596 gyventojus katalikus, kurie tuo metu gyveno Užvenčio miestelyje, dvare, klebonijoje ir špitolėje. Pačiame Užvenčio miestelyje galime suskaičiuoti gyvenus 479 gyventojus katalikus. Tuo tarpu dvare buvo 19, klebonijoje – 10, o špitolėje (prieglaudoje prie bažnyčios) – 41 gyventojas. Užvenčio miestelio gyventojai buvo surašyti pagal gatves, tad galime sužinoti, kokios gatvės buvo XIX a. pabaigos Užventyje. Analizuojamame šaltinyje minimos Kiaulių (ul. Swińska), Kapų (ul. Mogilna), Šaukėnų (ul. Szawkianska) ir Luokės (ul. Łuknicka) gatvės. Kaip matyti, tik vienas – Kapų gatvės – pavadinimas, yra pasiekęs mūsų dienas. Kiti pavadinimai ilgainiui buvo pakeisti. Labai tikėtina, jog Šaukėnų gatvė turėjo būti toje vietoje, kur dabar yra Žemaitės gatvė, o Luokės, kur dabar yra Ventos gatvė.

15 Giedrimas, Laurynas. Užvenčio parapijiečiai 1836–1861 metais: kas jie ir kaip jie gyveno? Dangvietai-Šiauliai [Kelmė]: Kelmės ,,Žemaitės“ viešoji biblioteka, 2020.

Antras pagal gyventojų skaičių po Užvenčio miestelio buvo Dangvietų kaimas, kur buvo net 236 gyventojai. Šis Dangvietų kaimo gyventojų skaičius yra šiek tiek šokiruojantis, nes XIX a. pradžioje šiame kaime gyveno vos virš 50 gyventojų, o apie 1831–1861 m. Dangvietų kaimas šaltiniuose nebeminimas visai15. Tad išeitų, jog Dangvietų kaime gyventojų skaičius per XIX a. išaugo itin sparčiai. Tačiau šiuo teiginiu verta rimtai suabejoti, nes, pavyzdžiui, XIX a. pradžioje Žeberių ir Minupių kaimai jau turėjo arti 200 gyventojų, bet XIX a. pabaigoje Žeberiuose gyveno 233, o Minupiuose – 200 gyventojų. Tad kyla klausimas, kodėl Žeberių ir Minupių kaimuose gyventojų skaičius augo nedaug, o Dangvietų kaime išaugo labai? Visgi, tam, kad atsakyti į šį klausimą, reikėtų atlikti atskirą Dangvietų kaimo demografinės raidos tyrimą, nes dabar pateiktas šio kaimo gyventojų skaičius kelia abejonių. Nepaisant to, be šių trijų gyvenviečių parapijoje nebuvo daugiau tiek daug gyventojų turinčių gyvenviečių. Vos virš 100 gyventojų buvo tik Vidsodžio, Labūnavėlės, Sarakiškių, Vaišlaukio ir Domeikių kaimuose. Visgi, Užvenčio parapijoje dominavo nedidelės, iki 50 gyventojų turinčios, gyvenvietės, o iš viso 1895 m. Užvenčio katalikų parapijiečių sąraše galima suskaičiuoti maždaug 101 gyvenvietę. Tuo tarpu pačioje Užvenčio parapijoje minėtais metais gyveno apie 4500 gyventojų katalikų. Nepaisant to, tiek gyvenviečių, tiek gyventojų skaičus gali būti netikslus, nes, kaip jau buvo minėta, yra tikimybė, kad išliko ne visas parapijiečių sąrašas, kurį analizuojame.

Užvenčio parapijos gyventojai katalikai XIX a. pabaigoje vis dar buvo skirstomi į valstiečius ir bajoriją. Kalbant apie pastarąjį luomą, bajorais vadinti ne tik dvarų savininkai, bet ir tie kaimų ir Užvenčio miestelio gyventojai, kurie dar nebuvo praradę bajoro statuso. Tuo tarpu ne visi valstiečiai buvo tie, kurie turėjo savo žemės. Užvenčio parapijoje buvo ir tų, kurie pas valstiečius ūkininkus gyveno kaip kampininkai (nuomininkai).

Marija Pečkauskaitė – Užvenčio parapijietė

Dažniausiai apie M. Pečkauskaitę – Šatrijos Raganą – yra rašoma ir kalbama kaip apie rašytoją, šiek tiek rečiau – kaip apie pedagogę. Bet gyvendama Užvenčio dvare, ji buvo ir Užvenčio parapijietė, ką liudija analizuojamas 1895 m. parapijiečių sąrašas:

Urodz: Dziedzic Onufry Pieczkowski Żona Stanisława

Synowie: Stefan Wincenty Córki p. Marya p. Zofia

Būtent taip parapijiečių sąraše buvo įrašyta Šatrijos Raganos šeima. Tėvas Anupras Pečkauskas įrašytas pirmas, tada jo žmona Stanislava, tada sūnūs Steponas ir Vincentas ir galų gale – dukros Marija ir Sofija. Iš esmės Pečkauskų šeimos surašymo tvarka niekuo nesiskiria nuo kitų šeimų surašymo tvarkos, bet atkreiptinas dėmesys, jog sąraše pabrėžiama, kad Marija ir Sofija yra dvaro panelės prie jų vardų prizašant raidę p. Svarbu atkreipti dėmesį, jog šalia dvarininkų Pečkauskų šeimos, o tiksliau, virš jų, yra Užvenčio dvaro (Majątek Użwenty) samdinių ir tarnautojų sąrašas. Užvenčio dvare 1895 m. tarnavo Pranciškus Budraitis, Jonas Birgėla, Vincentas Vitkauskas, Teodoras Jaspelkis, Izidorius Venckus, Stanislovas Kalinauskas, Ona Rimkutė, Agota Kasparaitė,

SENAME DVARE, ARBA

11 Bairašauskaitė, Tamara et al. Lietuvos istorija. Devynioliktas amžius. Visuomenė ir valdžia. T. 8. D. 1. 2011. P. 319.

Uršulė Kasparaitė. Greta šių, valstiečių statusą turinčių, tarnų, buvo keletas bajorų tarnautojų: Ona Saunoriūtė, Julijona Saunoriūtė, Teklė Saunoriūtė ir Felicijona Saunoriūtė. Tad 1895 m. Pečkauskų šeimai tarnavo 13 tarnautojų ir dvaro darbininkų, kuriuos greičiausiai pažinojo ir neabejotinai buvo mačiusi ir pati rašytoja Šatrijos Ragana. Tam, kad geriau įsivaizduoti, koks buvo Užvenčio dvaras Šatrijos Raganos laikais, verta jį palyginti su kitais to meto Užvenčio parapijos dvarais. Užvenčio parapijoje 1895 m. dar buvo Spyglių, Želvių, Belolesės, Čekaičių, Dvarčiaus, Kentralių ir Šlumpių dvarai. Daugelyje paminėtų dvarų buvo panašiai darbininkų, kaip ir Užvenčio dvare. Bet kai kuriuose dvaruose darbininkų buvo gerokai daugiau. Pavyzdžiui, Čekaičių dvare galime suskaičiuoti net 40 darbininkų. Tačiau greičiausiai į šį skaičių patenka visi Čekaičių gyvenvietės gyventojai, nes atskirai Čekaičių kaimo gyventojų skaičius sąraše pateiktas nebuvo. Tuo tarpu Pečkauskų šeima, bent jau pagal šeimos narių skaičių mažai kuo skyrėsi nuo kitų Užvenčio parapijos dvarininkų šeimų. Iš esmės daugelyje minėtų dvarų gyveno dvarininkas su savo žmona ir vaikais, bet kai kada gyvendavo ir kitų dvarininkų giminaičių. Pavyzdžiui, Spyglių dvare 1895 m. gyveno našlė dvarininkė Elena Lisecka su sūnumi Jurgiu, dukra Karolina ir velionio vyro Leopoldo nevedusiu broliu Konstantinu. Visgi, šiek tiek keista, kad nėra parašyta, jog Pečkauskai yra tik Užvenčio dvaro nuomininkai, nes, pavyzdžiui, prie Želvių dvaro dvarininko Leono Ugianskio pavardės yra parašyta, jog ponas dvarą nuomoja (yra prirašytas trumpinys Arę., kuris turėtų reikšti nuomą). Užvenčio parapijoje taip pat buvo dvarų, kuriuose nebuvo nei dvarininko, nei nuomininko arba, jei visgi dvarininkas buvo, jis dėl kažkokių priežasčių buvo nepaminėtas. Pavyzdžiui, Kentralių dvare yra surašyti tik buvę darbininkai. Labai tikėtina, jog šiame dvare iš tiesų nebuvo dvarininko, nes dvaro šeimininkai Andrijauskai gyveno Siraičių dvare, kuris buvo netoli Telšių16. Taip pat kartais dvaro valdytojas neturėjo savo šeimos ir gyveno vienas, kaip kad Belolesės (Čiotiškių) dvaro dvarininkas Tomas Karpavičius. Manytina, jog su didžiąja dalimi dvarininkų buvo pažįstami ir Pečkauskai, tačiau, deja, mūsų analizuojamas parapijiečių sąrašas neleidžia sužinoti, kokius tarpusavio ryšius dvarininkai palaikė. Nepaisant to, sužinoti įmanoma. Analizuojant metrikų knygas galima aptikti, ką vienas ar kitas dvarininkas kvietėsi būti savo vaikų krikštatėviais arba kas buvo dvarininkų vestuvių liudininkai. Tačiau kad tai sužinoti, reikėtų atlikti atskirą tyrimą, kuris galėtų padėti pagilinti žinias apie Šatrijos Raganos „Užvenčio šalelėje” gyvenusius dvarininkus.

Marija Pečkauskaitė ir Ušnėnų kaimo gyventojai

Nors apie Pečkauskų santykius su kaimyninių dvarų dvarininkais daug duomenų neturime, tikrai žinome, jog Šatrijos Ragana palaikė artimą ryšį su iš Ušnėnų kaimo kilusiu Povilu Višinskiu, kurio tėvų šeima taip pat pateko į analizuojamą parapijiečių sąrašą:

Adam Wiszinski

Żona Magdalena

Syn Dominik

Kaip matyti, Povilo Višinskio šiame sąraše jau nėra, nes tuo metu jau studijavo Sankt Peterburgo universiteto Gamtos fakultete. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog Višinskių šeimą 1895 m. sudarė vos trys asmenys, tačiau didelė tikimybė, kad šeima galėjo turėti ir samdinių arba greta jos galėjo gyventi ir kitų gyventojų. Tačiau Ušnėnų kaimo gyventojai analizuojamame dokumente yra surašyti tik vienas paskui kitą, bet ne namų ūkiais, kas sudarytų galimybę palyginti, pavyzdžiui, valstiečių

samdinių ir namiškių skaičių, su dvarininkų samdinių ir namiškių skaičiumi. Nepaisant to, dokumentas liudija, jog Pečkauskų ir Višinskių šeimas XIX a. pabaigoje vienijo priklausomybė tai pačiai Užvenčio parapijai. Tyrinėjamame dokumente taip pat galima aptikti ir rašytojos Žemaitės šeimą:

Wawrzyniec Żymąt

Żona Julia Syn Antoni Córki Franciszka Gelena

Šiame surašyme iš pirmo žvilgsnio net būtų neįmanoma įtarti, kad už Żona Julia asmenvardžio slepiasi žymi lietuvių rašytoja, klasikė Žemaitė, kuri į 1895 m. Užvenčio katalikų parapijiečių sąrašą pateko kaip Lauryno Žymanto žmona ir trijų vaikų: Antano, Pranciškos ir Elenos motina. Kalbant apie M. Pečkauskaitę, tas pats pasakytina. Skaitydamas Užvenčio dvaro gyventojų sąrašą gali net nesuprasti, kad už p. Marya asmenvardžio slepiasi taip pat didi rašytoja, lietuvių literatūros klasikė Šatrijos Ragana. Šiame sąraše tik nėra P. Višinskio, paskatinusio šias moteris rašyti, bet yra jo tėvų šeima. Literatūrologijoje yra žinoma, jog Šatrijos Ragana ir Žemaitė artimų asmeninių kontaktų neturėjo, o jas daugiausiai vienijo P. Višinskis ir gyvenimas Užvenčio parapijoje. Be abejo, į analizuojamą parapijiečių sąrašą turėtų būti papuolę ir tie asmenys, kurie teikė kūrybinio peno žymiosioms rašytojoms. Labai tikėtina, jog kažkur už kitų Ušnėnų kaimo gyventojų vardų ir pavardžių slepiasi Žemaitės Katrės prototipas arba Šatrijos Raganos apysakoje Sename dvare minimus vietos gyventojus įkvėpę Užvenčio parapijos gyventojai.

Vietoj išvadų

Taigi, išanalizuotas Užvenčio katalikų parapijiečių sąrašas gali būti puiki atspara tyrinėjant XIX a. pabaigos Užvenčio parapijos ir Žemaitijos visuomenę, nes istoriniuose šaltiniuose esančius duomenis susiejus su žymių, iš Užvenčio krašto kilusių rašytojų kūryba ir tos kūrybos tyrimais galima rekonstruoti holistinį visuomenės paveikslą, kuris padėtų atskleisti Lietuvos visuomenės raidos tendencijas ir ypatybes, o be to, leistų daugiau sužinoti ne tik apie giliąsias grožinės literatūros kūrybos plotmes, bet galbūt netgi atskleisti, kodėl būtent Užvenčio krašte XIX a. pabaigoje susiformavo ne viena iškili Lietuvos asmenybė. Be abejonės, šis nedidelis tyrimas turėtų būti nebent tik rimto socioistorinio tyrimo tam tikros pradinės gairės. Tačiau atlikus šį tyrimą galima pasakyti, jog „Užvenčio šalelė” XIX a. pabaigoje buvo labai dvasiškai turtinga vieta, kurioje, tarp kitų to meto užventiškių – tarp, galbūt tikėtina, daugelio mūsų protėvių – gyveno tie, kurių kūryba šiandien mus džiugina ne tik savo grožiu, bet ir gali tapti istorinių tyrimų šaltiniu.

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

MARIJUS ŠIDLAUSKAS

ŠATRIJOS RAGANA IR MES KLAIPĖDOS UNIVERSITETO HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTET LITERATŪROS KATEDRA

Mūsų pranešimo tema kreipia į dabarties pasaulį, į laiką, kuriame gyvename, į metus, kuriais pažymime 145-ąsias Šatrijos Raganos gimimo metines. Ar šios rašytojos kūryba tebėra reikšminga ir reikalinga mums, čia ir dabar krutantiems Lietuvos žmonėms? Ką atsakytume asmenukėmis besidalinančiam, į startuolius ir vienaragius besidairančiam XXI amžiaus jaunimui, kuriam Šatrijos Raganos pasaulis galėtų pasirodyti jau neaktualus , „žiauriai“ atitrūkęs nuo realybės, o ji pati – labiau vienuolystei nei pilnakraujam gyvenimui pasišventusi idealistė? Juk su savo katalikišku dvasingumu rašytoja tik kaišioja pagalius į mūsų sėkmės istorijų ratus, o vadovaudamiesi jos vertybėmis liktume amžini lūzeriai, -- sakytų jai lyderystės kursą išklausęs būsimasis lyderis, svajojantis apie savo pirmąjį milijoną.

Šis pranešimas ir yra kvietimas pasvarstyti, galbūt padiskutuoti, kuo ir kaip rašytojos asmuo ir darbuotė atliepia šiandienos rūpesčius bei lūkesčius, ar savo kūrybine laikysena, gyvenimo stiliumi ji dar galėtų būti aktuali, įdomi ne tik kaip egzotiška idealybės pasišventėlė, bet ir kaip ištikima atraminių vertybių puoselėtoja, integralios asmenybės ir vaisingos gyvenimo filosofijos pavyzdys.

Kalbant apie literatūros aktualumą (lot. actualis – faktiškas, tikras, dabar esantis) dera pabrėžti, kad ši sąvoka nusako dabar esančią literatūros ir visuomenės santykio būklę, apibūdina momentinį abipusio ryšio intensyvumą, jo paūmėjimą, mažai arba nieko nepasakydama apie to ryšio gilumą ar tvarumą. Juk „aktualia“ kūryba šiandien pavadinamas ir madingoms konjunktūroms pataikaujantis populiarus skaitalas. Tad vien aktualumo matu vertindami rašytoją rizikuojame padaryti iš jo žurnalistą ar aktualijas narpliojantį influencerį-įtakūną. Kitaip tariant, žodžio menininką paversti žiniasklaidos bei jos vartotojų poreikiams tarnaujančiu aktualijų įkaitu, kuriam noromis nenoromis tenka įsijungti į viešųjų ryšių žaidimus, paisyti galią turinčiųjų interesų, paklusti madoms, masinėms manijoms ar fobijoms. Grožinei literatūrai pripažįstant tik tokį aktualumą tektų ją laikyti tiesiog popso industrijos dalimi, šitaip atimant iš rašytojo būtinąją kūrybinę laisvę, individualų kritinį mąstymą bei vaizduotę, o sykiu išplaunant iš literatūros meno tai, kas jame svarbiausia – gebėjimą už realijų matyti universalijas, už žemiškos buities įžvelgti žmogaus būties paslaptį ir lemtį.

1 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai. 1938-1975, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 335.

2 Ibid., p. 434.

3 Ibid., p. 574.

4 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai. 1976-2000, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 455.

Žinia, Šatrijos Ragana nebuvo kurčia ir akla savojo meto realijoms. Skaitydamas, tarkim, Irkos tragediją niekaip nepasakytum, kad rašytoja „žiauriai atitrūkusi nuo realybės“, įskaitant šiandienos realybę, kurioje panašios nedarnių šeimų tragedijos yra tapusios kasdieniu reiškiniu. Atvirkščiai, peršasi išvada, jog tai mes, naujaip bemodeliuodami šeimą, esame žiauriai atitrūkę nuo ilgiau už mus tveriančios realybės, nuo tikro ir patikimo pamato, galinčio užtikrinti genetinį, psichologinį ir kultūrinį saugumą mūsų vaikų vaikams. Aptariamoji rašytoja priklauso tiems kūrėjams, kurie geba jautriai atsiliepti į gyvenamojo meto tikrovę, tačiau užuot tai tikrovei pataikavę ieško joje idealumo matmens, gilesnės, visuotinesnės perspektyvos. Į gyvenimą ir pasaulį ji žvelgė amžinybės požiūriu, sub specie aeternitatis, t.y. taip, kaip nuo amžių būdinga filosofams ir literatams. Ypač poetams ir poezijai, kuriai, kaip savo dienoraštyje tvirtina Alfonsas Nyka-Niliūnas, „visa, kas ,aktualu‘, yra absoliutus balastas“1. Kitoje savo dienoraščio vietoje Niliūnas sako: „Poezija (kaip ir visi kiti menai), jeigu tikra, niekad nepasensta. Gali svyruoti tik jos aktualumas, t.y. gali kuriam laikui „išeiti iš mados“. Deja, tokios absoliučiai tikros poezijos labai maža“2. Geriausiuose Šatrijos Raganos kūriniuose tokios nesenstančios, tikros poezijos išties esama, ir išlavinta Niliūno estetinė klausa neleidžia tuo abejoti. Kalbėdamas apie apysaką Sename dvare jis žavisi autorės mimoziniu jautrumu, saulėlydžio šviesą primenančiu mirštančio pasaulio trapumu, būties supoetinimu ir humanistine rezignacija, o savo nusilenkimą rašytojai apvainikuoja tokiais žodžiais: „Šatrijos Ragana savo intelekto subtilumu, kultūriniu „diapazonu“ bei inteligencija toli prašoka visus savo generacijos rašytojus“3. Ši poetiškoji beletristė Niliūną traukė, o gal ir romantiškai intrigavo, ir savo asmenybe, kurią jis pabrėžtinai išskyrė iš kitų lietuvių klasikų: „Ir jeigu būtų man duota pasirinkti, ką iš senųjų norėčiau būti matęs gyvą, tai mano pasirinktasis nebūtų nei Maironis, nei Vaižgantas, bet Šatrijos Ragana“4.

Dvasingumo šydu apgaubtos nesenstančios vertybės ir šiandien tebėra tas magnetas, kuris traukia tyro grožio ir tiesos besiilginčią žmogaus sielą. Būtent pastarosios vertybės, į estetinį rangą pakylėtas ir asmeniškai suintymintas dvasingumas laiduoja šiai rašytojai saugią vietą lietuvių literatūros klasikos kanone ir mokyklų programose, apsaugodamas ją nuo nervingų ginčų dėl atitinkamos vietos tokių rašytojų kaip Žemaitė ir I. Simonaitytė, J. Janonis ir S. Nėris, E. Mieželaitis ir J.Marcinkevičius. O juk paminėtų rašytojų atveju ietys laužomos pirmiausia dėl jų „aktualumo“, kintančio sulig santvarkų , ideologijų, vertybinių nuostatų ar tiesiog galios institucijų kaita. Pasirinkusi sub specie aeternitatis perspektyvą, kuri visada yra mąstančio individo, o ne inertiškos masės pasirinkimas, atmetusi šio pasaulio gundymus Šatrijos Ragana sykiu apsisaugojo nuo konjunktūrinio savo kūrybos adoravimo ar profanavimo, tarsi nujausdama, kad jos vieta mūsų kultūroje ir literatūroje neištrinama.

Vis dėlto aktualumo sąvoką įmanu taikyti ir Šatrijos Raganai, tik jos aktualumas savaip priešsrovinis, turintis ryškų moralinį-religinį matmenį, besipriešinantis egoistiniams socialiniams instinktams ir konkuravimo etosui, todėl nepopuliarus. Juk nūnai populiaria nepavadinsi laikysenos, grindžiamos artimo meile, pasiaukojimu kitam, skriaudžiamam ir pažemintam, pareiga visuomenei, savam kraštui ir valstybei. Būdama žymiu mastu priešsrovinė, šios autorės kūryba yra daugeliu požiūriu ir novatoriška, inovatyvi literatūros raidos ir brandos požiūriu, tad vėlgi savaip aktuali. Šatrijos Ragana pirmoji ėmėsi vaizduoti sudėtingą vidinį pasaulį, įvesdama inteligentiškos kultūrinės savimonės veikėjus, savo asmens autobiografiškumą pakylėdama į meninio pasakojimo lygmenį. Ji parašė pirmąjį vidinio monologo apsakymą („Saulei užsileidžiant“),

SENAME DVARE, ARBA ĮSTABUS ŠATRIJOS RAGANOS PASAULIS

5 Žr.: Viktorija Daujotytė, Šatrijos Raganos pasaulyje. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 13.

6 Žr.: Gediminas Mikelaitis, Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 74.

7 Žr.: Šatrijos Ragana, Raštai, t..V (parengė Gediminas Mikelaitis).

Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 72-73.

8 Ibid., p. 66.

duodama pradžią naujai psichologinės prozos linkmei, įtvirtino dienoraštinę prozą („Viktutė“, „Dėl ko tavęs čia nėra?“, „Šv. Jono naktis“, „Vasaros naktis“, dalis apysakos Sename dvare). Ji, pasak Viktorijos Daujotytės, sukūrė „augantį“ moters paveikslą (Irka-Viktutė- Marija-Mamatė) ir pirmoji į lietuvių kultūrą įbrėžė kūrybingos rašančios moters liniją5, todėl yra neapeinama lietuviškojo feminizmo tyrinėtojams.

Šiandieninių pedagoginių reformų ir švietimo sistemos buksavimų akivaizdoje pravartu paliesti Šatrijos Raganos kūrybos ir veiklos pedagoginį aspektą. Kaip žinome, plačiai suprastas žmogaus ugdymas, jo dvasinis ir kultūrinis augimas buvo didysis rašytojos gyvenimo rūpestis. Ji buvo ne tik ugdymo teoretikė, Friedricho Wilhelmo Försterio veikalų vertėja ir jo idėjų propaguotoja, viena pedagogikos mokslo Lietuvoje pradininkių, bet ir atsidėjusi praktikė – dirbo namų mokytoja Žemaitijos dvaruose, buvo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijos mokytoja ir bendrabučio vedėja, gyvendama Židikuose klebonijoje įrengė mokyklą kaimo vaikams, o taip pat mokė juos privačiai, globojo ir leido į mokslus našlaitį berniuką. Sekdama Försteriu, savo pedagoginėje veikloje labiau kliovėsi ne mokslu, o psichologine intuicija, idealo vizija, valingo charakterio ugdymo ir saviugdos imperatyvu6. Savo kryptingai įgyvendinama pedagogine programa ji priartėja prie dabar madingos holistinės pedagogikos ir apskritai holizmo (gr. holos –visas) idėjos, reikalaujančios suvokti reiškinį kaip tam tikrą vientisą visumą. Tačiau teoriškai deklaruodami vienovės ir susiliejimo principą modernieji holizmo entuziastai kažkodėl renkasi skaldymosi ir susismulkinimo praktiką – ir tada iš, tarkim, holistinės medicinos telieka holistinė terapija plaukams, o iš holistinės mitybos – holistinio lieknėjimo menas. Tad lyginant su kai kuriomis toli pažengusiomis žmogaus ugdymo bei tobulinimo tendencijomis Šatrijos Raganos šios srities darbuotė atrodo kur kas nuoseklesnė ir perspektyvesnė, o paprasčiau tariant – tiesiog labiau atitinkanti sveiko proto lūkesčius. Jos pedagoginės programos integralumą, taigi holistinį pobūdį, sutvirtina indėlis į vaikų literatūrą – vaikams skirti Lietuvos istorijos pasakojimai, įsimintini vaikų ir paauglių paveikslai (Irka, Vincas Stonis, Irusia) stambiuosiuose prozos kūriniuose.

Neturėdama šeimyninio gyvenimo ir motinystės patirties būtent į šiuos klausimus Šatrijos Ragana gilinosi su jai būdinga nuovoka ir išmintimi (toks iš pažiūros paradoksalus dėsningumas yra ir faktas, kad viena krikščioniškiausių mūsų rašytojų pasirinko pabrėžtinai pagonišką slapyvardį). Šiandienos pasaulyje šeimos, lyčių santykių problemos jau yra tapusios ar paverstos ne tiek sociokultūriniu moraliniu, kiek ideologiniu politiniu klausimu. Atsiribodama nuo politinių aktualijų Šatrijos Ragana šias problemas svarstė vadovaudamasi krikščioniško gyvenimo idealais – Dievo ir artimo meile, tikėjimu žmogaus galimu ir privalomu tobulėjimu, vardan aukštesnio tikslo atsisakant materialinės naudos ir egoistinių malonumų. Pirmine tokio tobulėjimo sąlyga ir veiksniu laikė būtent šeimą, iškeldama joje motinos vaidmenį. Laikydamasi Försterio nuostatų pripažino tik tradicinės monogaminės šeimos modelį, pabrėždama, kad moteryje sielos ir kūno vienybė tvirtesnė7, o motinystė moterį giliau ir slaptingiau nei dabartyje paskendusį vyrą suriša su ateitim ir visų daiktų Tvėrėju8. Šiandien toks požiūris ne vienam-vienai pasirodytų atgyvenęs, varžantis ar iškreipiantis individo laisves ir teises, politiškai nekorektiškas ir pan. Tačiau klausimą galėtume kelti ir bendresnėje, taip sakant, holistinėje laiko ir erdvės perspektyvoje: ar šiandienos pasaulyje, kurio trapumą kasdien primena klimato kaitos katastrofos, pandemijos, karas, emigrantų srautai ir visų galų krizės – ar viso šito akivaizdoje altruistinė etika ir asketiška savikontrolė nebūtų atsakingesnė ir patikimesnė, viltingesnė, pagaliau, protingesnė alternatyva nei besaikis vartojimas ir hedonistinis

9 Ibid., p. 73. 10 Ibid., p. 104.

užsimiršimas?

Šatrijos Ragana traukytų pečiais, regėdama mūsuose klestintį kūno kultą, pastangas išsaugoti jaunystę bet kokia kaina, ji nepatikėtų savo akimis, susidūrusi su moterimis, kurioms kas savaitę privalu atlikti viso kūno depiliaciją, kas mėnesį – išsibalinti dantis, o kasmet – pakelti akių vokus bei pakeisti krūtų implantus. Vėlgi galėtume klausti – ar kultūra, reikalaujanti jaunatviško seksualumo iš senolių, o paauglius verčianti depresuoti dėl lyties, stumianti lytį gerinti chirurginiu būdu – ar tai ne represyvi, savaip tironiška kultūra, klestinti mūsų liberaliosios demokratijos platybėse? Šatrijos Ragana yra išvertusi Försterio studiją Seksualinė etika ir seksualinė pedagogika, kurios pavadinimas skamba intriguojančiai ir aktualiai. Tačiau smalsiai savo kūniškumą tyrinėjantis ir visokeriopos emancipacijos trokštantis šiuolaikinis žmogus šia studija greitai nusiviltų. Mat Försteris, iškeldamas krikščionišką sielos tobulumo idealą, nuosekliai laikosi dvasios pirmumo kūno atžvilgiu principo, kurį postmodernizmo ideologija atmeta, tvirtindama atvirkščiai – siela yra kūno kalėjimas. Bent taip savo studijoje Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas tvirtina Michaelis Foucault. Kitaip nei Foucault, atskleidžiantis represyvų drausminių institucijų poveikį žmogaus elgesiui ir mąstymui, Försteris iškelia vidinės disciplinos ir saviugdos, valingo charakterio, nepasiduodančio geismų tironijai, vaidmenį. Jis kritikuoja modernųjį individualizmą kaip valios praradimą juslinės individualybės, „su visais jos ūpais ir teatrališkai pasirėdžiusiu individualizmu naudai“9. Laikydamasis holistinės logikos šis pedagogas etiką ir pedagogiką neatskiriamai susieja, žvelgdamas į seksualumą plačiame humanistiniame kontekste, pabrėždamas aukštos moralės, sąžinės, gėdos, sektino autoriteto ir laiko patikrintų religinių vertybių bei įsitikinimų svarbą.

Akivaizdu, jog šiandienybės papročių, įskaitant ir seksualinę elgseną, autoritetas bei modeliuotojas yra Foucault (beje, parašęs ir Seksualumo istoriją) su savo pasekėjų armija, o ne Försteris su Šatrijos Ragana. Bet juk ir nūdienos pasaulis dar turi autoritetų – pavyzdžiui, Anglijos karalienę Elžbietą Antrąją, kurios gyvenimas ir laidotuvės 2022-ųjų rugsėjį patvirtina tai labiau nei įtikinamai. Ir turbūt nesuklysime manydami, kad karalienės asmens atraminių vertybių modeliuotojai buvo ne Foucault tipo autoritetai. Įsidėmėtina detalė – o Sename dvare įamžinta Mamatė ganėtinai primena Försterio aprašytą šv. Elžbietos paveikslą, kuris pateikiamas kaip „prisiartinimo prie dangaus meilės“10 pavyzdys.

Išties, kas gi yra mūsų elgsenos ir protų valdovai šiandien, kas kreips mūsų vaikų ir vaikaičių kelius rytoj? Ar pasiduodami vertybinio reliatyvizmo etikai ir iš jos kylančiai moralinio atsipalaidavimo inercijai negriauname ateities pasaulio pamatų? Ar, atmesdama transcendentinį idealą ir autoritetą, patikima linkme juda mūsų civilizacija, menas ir mokslas? Tarkim, šiuolaikinė psichologija žodį siela atmeta kaip nemokslinę sąvoką, bandydama jį pakeisti psichika, sąmone, pasąmone ir pan. O kaip tuomet žodžiai sąžinė, garbė, gėda, padorumas – ar ir juos atmesime kaip nemokslines sąvokas, sykiu atmesdami ir jais nusakomus pamatinius žmogaus elgesio principus, manydami, kaip viduramžių nominalistai, kad tai tik niekuo neįpareigojantis f l a t u s v o c i s, balso virpėjimas?

Šių svarstymų kiek moralizuojantį patosą lemia gyvenimo praktikos stebėjimai, tikriau, kai kurios tendencijos, kylančios iš pasidavimo masinei gyvenimo praktikai. Panašu, kad noras gerai atrodyti tampa svarbesnis už dovaną būti, kad buvimo prasmę išstumia turėjimo malonumas; malonumų

11 Citata iš „Mamatės užrašų“, in: Šatrijos Ragana, Sename dvare Vilnius: Vaga, 1969, p. 365..

kolekcionavimas pavirsta kaupimo aistra, kaupimo aistros tampa priklausomybės ligomis. Grožį pakeičia fotogeniškumas, reklaminė estetika, kuri gerai sutaria su bulvarine žiniasklaida. Viešojoje erdvėje prašapo kultūriniai aristokratai, užtat priviso visažinių gyvenimo ekspertų, influencerių-įtakūnų, chamų, snobų ir netikrų pranašų. Sunyko ir išsigimė gėdos jausmas. Šatrijos Raganos laikais sugėdintos mergaitės parausdavo, dabar – paraudusios susigėsta. Garbė ir orumas sugulė į nepabaigiamas bylas dėl garbės ir orumo įžeidimo. Bylų gausėja, teisybė nebyloja, pagieža loja, kipšo muzikėlė groja. O absurdo karuselė sukasi smagiai.

Vis dėlto pasaulio pabaigos neskubinkime. Apokaliptinėmis pranašystėmis neužsiėmė ir Šatrijos Ragana, nors jos laikas ir gyvenimas nebuvo laimingesni, veikiau kur kas sunkesni ir vargingesni nei daugelio iš mūsų. Tačiau proziška realybė neatėmė iš jos tobulesnio, gražesnio buvimo siekio ir vilties, neužgožė mylinčios (ir todėl laimingos) širdies pilnatvės būsenų, kuriomis taip dosniai dalijamasi apysakoje Viktutė. Prieš visą netyrumo patosą ši kūrėja iškėlė savo nerūdijantį ginklą – tyrumo etosą (apsakymas „Mėlynoji mergelė). Ji mokėjo dorotis su žemiškais rūpesčiais ir lūkesčiais, tačiau niekad su jais nesitapatino, žinodama, kad visos žemės dainos nuobodžios ir negali pakeisti dieviškos muzikos, sklindančios iš aukštybių. „Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.

Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją, kuri visus tuos išbarstytus po pasaulį atomus kada nors vėl surinks į tą patį pavidalą, amžiną, vienintelį, kokio nebuvo ir nebus“11. Ir jeigu mes, vaikščiodami tarp XXI-mo amžiaus pelenų ir dulkių vis dėlto neprarandame vilties jausdami esant nenugalimą ir nepraeinančią galią – vadinasi, tebesame kylančios ir keliančios Šatrijos Raganos dvasios bendrakeleiviai.