Viduramžiai – istorinis laikotarpis nuo Va. iki XV a.
Įprasta Viduramžius skirstyti į:
Ankstyvuosius (V amžiaus vid.–XI amžiaus pr);
Brandžiuosius (XI amžiaus pr.–XIV amžiaus pr);
Vėlyvuosius (XIV amžiaus pr.–XV amžiaus
antra pusė).
„Tamsusis amžius“
Viduramžių meno susiformavimui pagrindą padėjo Romos imperijos paveldas ir ankstyvoji Katalikų bažnyčia. Prie šių dviejų ištakų prisidėjo ir vadinamoji Barbarų kultūra.
Viduramžių meno periodas baigėsi Renesansu, kurio metu menininkai grįžo prie Klasikinės meno sampratos.
Viduramžių menas apėmė įvairias meno šakas, tačiau kūrinių išliko nedaug. Daugiausia išsaugota viduramžiškų skulptūrų, iliustruotų rankraščių, marginto stiklo ir metalo dirbinių bei mozaikų.
Ankstyvieji viduramžiai
Viduramžių menas skirstomas į kelis periodus, pagrindiniai jų: ankstyvasis krikščioniškas, migracijos periodo, Bizantijos, britų salyno, priešromaninis, Romanika ir Gotika.
Šioje pamokoje aptarsime: barbarų, vikingų, keltų meno palikimą ir ypatumus bei Merovingų ir Karolingų laikotarpį.
Barbarų manas
Po Romos imperijos žlugimo barbaras prigijo kaip bendrinis žodis, apibūdinantis tamsų ir žiaurų žmogų, nevertinantį kultūros vertybių.
Senovės Romoje barbarais vadintos imperiją puldinėjusios tautos, pirmiausia germanai.
„Barbarų meną“ dar kitaip vadina „Migracijos periodo menu“.
Barbarų menas
Tai germanų ir rytų europiečių tautų kurti meno dirbiniai jų migracijos metu maždaug III–IX a.
Barbarų meno periodas apima ankstyvą Anglo-Saksų, Visigotikos, Norse (Norvegų), Merovingianų meno kryptis, iš kurių visas jungia tai, kad kūryboje naudojo daug gyvūnijos elementų.
Dauguma meno dirbinių buvo maži ir lengvai transportuojami. Piešiniuose daug geometrinių figūrų ir schematikos.
Barbarų menas
Ornamento esmę sudaro kelių besikartojančių geometrinių, vaizdinių
figūrų margas raštas, kuris
yra glaudžiai susijęs su gamtine aplinka ir konkrečia
civilizacine erdve.
VII a. pradžios Anglo-Saksų Sutton Hoo peties sagtis.
Migracijos periodas
Dauguma barbarų genčių meno objektai buvo kilnojami − audiniai, metalo dirbiniai,
juvelyrika, dramblio kaulo ir medžio drožiniai, germenų menas primena skandinavų meną dėl sudėtingos ornamentikos.
Diržo sagtis.
Diržo sagtis, VI a. Vestgotai.
Vestgotai, tai germanų tauta.
Šukos XVI a. Dramblio kaulas.
Viduramžiais dramblio kaulu buvo įrišamos knygos, iš jo daroma
šventųjų statulėlės, krucifiksai, relikvijoriai, diptikai ir kita.
Medžio „drožinys“ – krėslas. Bolgorų menas. Bolgarai buvo iš Centrinės Azijos
kilusi tiurkų tauta, nuo II a. keliavusi po šiaurės Kaukazo stepes ir apsistojusi Volgos pakrantėse 5 – ame amžiuje.
Daugiausiai to meto medžio drožiniai buvo krikščioniško pobūdžio (kalbant apie kitas tautas).
Germanų menas
Metalo dirbinių meistrai germanų visuomenėse užėmė aukštą socialinę
padėtį. Su savo menu „barbarai“ atsinešė stilizuotų animalistinio meno formų.
Sidabrinė segė.
Migracijos periodas
Germanų genčių meno objektai buvo kilnojami − audiniai, metalo dirbiniai, juvelyrika, dramblio kaulo ir medžio drožiniai. Metalo dirbinių meistrai germanų visuomenėse užėmė aukštą socialinę padėtį. Su savo menu „barbarai“ atsinešė stilizuotų animalistinio meno formų.
Vikingai
Skandinavai plėšė miestus ir vykdė kolonizaciją – jie kūrėsi
Anglijoje, Normandijoje, Airijoje, Islandijoje, Grenlandijoje, Baltijos pakrantėse ir ten paliko savo kultūrinį pėdsaką.
Vikingų menas
Bruožai:
dekoruojami kasdieniai daiktai;
abstraktūs ir sudėtingi gyvūnų dizainai;
daugybė tarpinių linijų;
vaizduojami gyvūnai: gyvatės, žirgai, vilkai, paukščiai ir fantastiniai gyvūnai.
Vikingų menas
Skirstomas į šešis meno stilius:
Oseberg; Borre;
Jelling;
Mammem;
Ringerike;
Urnes.
Vikingų menas, „Oseberg stilius“.
Vikingų menas, „Borre stilius“.
Vikingų menas, „Jelling stilius“.
Vikingų menas, „Mammem“.
Vikingų menas, „Ringerike“.
Vikingų menas, „Urnes“.
Keltai
Keltais (galatai)
vadinama Vidurio
Europos ankstyvojo geležies amžiaus
kultūrų grupė (maždaug
500–50/1 m. pr. m. e.), kuriai būdinga panaši
materialinė kultūra ir susijusios kalbos.
Keltų menas
Keltų šalys: Škotija; Airija;
Meno sala;
Velsas;
Kronvilis;
Bretanė.
Keltų menas
Viena iš pagrindinių viduramžių meno epochos dalimi laikoma keltų menai - išskiriamas Britų salyno periodo menas.
Britų salyno meno kryptimi vadinama VII–X amžiais Airijoje ir Britanijoje paplitusi kūryba.
Kūriniuose daug detalių geometrinių, persipinančių, stilizuotų su gyvūnų kontūrais elementų.
Keltų menas
Salyno menas sujungė
Keltų, Migracijos periodo, anglosaksų meno kryptis su Krikščioniškųjų knygų, kryžių, liturginių metalo dirbinių elementais.
Keltų kryžius.
Merovingų laikotarpis
Merovingai – frankų saliečių karalių dinastija, valdžiusi Frankų valstybę V–VIII amžiais.
Merovingų architektūra ir skulptūra buvo paremta ankstesniu klasikiniu ir ankstyvosios krikščionybės palikimu. Kūrė bažnyčioms ir vienuolynams.
Merovingų architektūros pavyzdžių išliko Osere, Žuare, Lione, Puatjė.
Merovingų menas
Daugiausiai Merovingų meno objektų rasta kapuose. Frankų karaliai monetose buvo vaizduojami kaip Romos imperatoriai. Merovingų architektūra ir skulptūra buvo paremta ankstesniu klasikiniu ir ankstyvosios krikščionybės palikimu.
Merovingai
Tais laikais ypatingą vietą užėmė
knygų menas. Vienuolynuose
vienuoliai perrašinėjo Bibliją ir kitas
švento turinio knygas. Jas rašė ant pergamento – atitinkamai išdirbtos
ėriukų ir ožiukų odos.
Merovingų meno reikšmė
pasireiškė tuo, kad šiuo
laikotarpiu buvo derinamos
įvairios meninės įtakos
išvystytas naujas stilius, kuris
įkvepė Karolingų renesansą.
Karolingų menas
Karolingų menas − ankstyvųjų viduramžių menas, sukurtas apie 768−877 m. Karolingų dinastijos valdymo metu Frankų imperijoje.
Karolingų renesansu vadinamas dėl intelektualinio ir kultūrinio pakilimo (švietimas, poezija, literatūra, architektūra), kartais šis laikotarpis vadinamas Karolio Didžiojo švietimo reforma arba Karolingų atsinaujinimu (lot. renovatio), nes renesanso sąvoka orientuota į Antikos atgaivinimą.
Karolingų menas
Karolingų renesanso architektūrai ir dailei būdingas vėlyvosios antikos, Bizantijos, keltų, germanų meno tradicijų derinys.
Religinių pastatų vidų puošdavo freskomis, mozaikomis, jose taikydavo geometrinę kompozicija, ankstyvosios krikščionybės ikonografiją.
Karolingų architektūra
Atsirado bazilikų su transeptu ir bokštu virš kryžmos rytinėje dalyje bei skersiniu priestatu –vestverku.
Acheno katedros koplyčia
Pfalzkapelle (793–800 m., statytojas Odas Mecietis), Loršo vienuolyno vartų pastatas (prie Vormso, apie 800 m.)
Karolingų menas
Atgaivinant kultūrą didelę reikšmę turėjo naujų knygų kūrimas, senųjų perrašymai.
Iš Karolingų likotarpio išliko nedaug statinių. Architektai artimai sekė architektūros
pavyzdžiais Romoje ir Ravenoje, miestuose, kuriuose Karolis Didysis pabuvojo.
Svarbiausiu statiniu buvo imperatoriaus rūmai Achene.
PAMOKĄ PARENGĖ: GABIJA PYRAGITĖ
This work is licensed under a Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 Unported License.
