P
74
Akistata su savo trūkumais Ed Carroll
Seniai seniai Jamesas Joyce’as sukūrė veikėją vardu Leopoldas Bloomas. Šis žydas gal ir nebuvo lietuvis, bet turėjo reikalų su litvakais, apsistojusiais Airijoje XIX a. pabaigoje. Tiek Airija, tiek Lietuva turi seną ir garsią istoriją, taip pat stiprų tautiškumo jausmą, kurį iš esmės sukūrė kultūra ir kuris vėliau persikėlė į politinę sferą. Poetų, rašytojų, muzikantų, aktorių ir tapytojų kūryba formavo visuomenę, ugdė šias jaunas tautas. Airijos ir Lietuvos nepriklausomybė gimė iš ypatingos meno ir politikos sąveikos, kuri savo ruožtu buvo susijusi su tuo, kaip paprasti žmonės suvokė savo vietą pasaulyje. Bet tai – istorija, o dabar reikėtų kalbėti apie dabartį. Esu airis ir gyvenu Lietuvoje. Jau maždaug dešimt metų tarpininkauju tarp Airijos ir Lietuvos rengiant Kauno bienalę ir su ja susijusius projektus, todėl man ypač įdomus meno, švietimo ir paprastų žmonių ryšys. Šiuo metu gaunu Lietuvos valstybinę stipendiją užsieniečiams, kad galėčiau išmokti kalbą ir studijuoti regiono kultūrą. Labai džiaugiausi gavęs kvietimą parašyti apie kultūrą Lietuvos miestuose. Kam reikalinga kultūra? Kas yra tikras miestas? Ką turime padaryti, kad sukurtume vertingą kultūrinį gyvenimą? Užduodamas šiuos klausimus, noriu iš karto jus perspėti, kad mano pozicija yra poleminė, selektyvi ir dėmesys sutelktas tik į institucijas. Neteigiu, kad būtinas galutinis sprendimas, – man tiesiog labai įdomus miesto gyvenimas. Visų pirma
norėčiau aptarti keletą klaidingų įsitikinimų, kaip miestuose turi reikštis ir kam yra skirta kultūra. Vėliau pateiksiu siūlymų, kaip galima spręsti problemas, kurios lieka nepastebėtos miesto kultūros kontekste. Europoje kultūra išgyvena pereinamąjį laikotarpį – valstybė bando ją iš naujo apibrėžti ir perkonstruoti. Kalbant apie materialius dalykus, pasaulinė ekonomikos krizė sutrikdė kultūros finansavimą. Airijoje nuo Antrojo pasaulinio karo niekas neabejojo, kad kultūrą turi finansuoti valstybė. Dabar šis konsensusas žlugo, o tai susiję su daug rimtesniu atotrūkiu tarp paprastų žmonių ir vyriausybės. Pereinamojo laikotarpio ypatumų yra daug ir įvairių. Šiandien susiduriame su yrančia žmonių, kultūros ir politinių procesų tarpusavio sąveika. Airijoje padėtį smarkiai paveikė Airijos bankų ir reguliavimo sistemų kvailybės sukeltas ekonominis cunamis. Sakydamas „kvailybė“, turiu omenyje iš visai kito konteksto paimtą Roberto Musilio apibrėžimą: „Kvailybė“ – tai neatlikimas veiksmų, kuriuos būtina atlikti susiklosčiusioje situacijoje, kai ji tampa nebevaldoma.“ Paprastai kalbant, bankininkams labiau rūpėjo asmeninio, o ne visuomeninio pelno siekiai. Padėtis Lietuvoje kitokia, nors žmonės taip pat nepasitiki politika ir politikais. Speciali Prezidentės įkurta grupė parengė Kultūros politikos kaitos gaires ir Vyriausybei apsvarstyti pateikė dešimt rekomendacijų, kurios įvardijamos kaip ilgalaikiai tikslai kultūros srityje. Svarstymas tebevyksta, o jo rezultatai gali pakeisti kultūros padėtį, sustiprinti jos įtaką priimant sprendimus. Klaidingi įsitikinimai daro didžiulę įtaką tam tikriems mūsų kultūrinio gyvenimo aspektams. Pirmąjį iš dviejų įsitikinimų galima iliustruoti apžvelgus vietos institucijas. Man atrodo, reikia labai daug drąsos, kad įneštum kiek šviesos į gūdžią daugelio vietos institucijų tamsą. Viename iš tekstų Kęstutis Navakas rašė: „Sovietiniais laikais kino teatras buvo išskirtinė vieta, nes beveik visos viešosios erdvės buvo uzurpuotos valstybės ir populiariausia intelektualinių diskusijų vieta buvo daugiabučio virtuvė.“ Autoriaus teigimu, „kino teatrai savaip suderina abu dalykus: viešosios erdvės atvirumą ir privačiosios intymumą bei asmeniškumą“. Kultūros institucijos naudos diskursas per daug sutelktas į fizinį aspektą – parodas, spektaklius, kolekcijas, repertuarus, žvaigždes ir t. t. Atnaujinkime ir perkurkime šį jos pavidalą, ir viskas bus gerai. Klaidinga tokio diskurso nuostata laikytinas „užsimiršimas“ (at)kurti institucijos ryšį su visuomene ir dvasiniu vaidmeniu. Suvokimas nėra realybė.
Svarbu ne tik tai, kaip institucijos ir jų veikla atrodo (fizinis aspektas), bet ir tai, kaip ir kieno vardu jos veikia, nes nuo to priklauso visuomenės aktyvumas, pagarba ir pasitikėjimas šiomis institucijomis. Šiuolaikinei kultūrai būtinos organizacijos, kurios galėtų išsilaisvinti iš savo trūkumų, skatinti žmonių dvasingumo ir sąžiningumo suvokimą. Kaip ši problema atrodo realybėje? Atlikite kultūros sistemos (tiksliau, viso jos institucinio derinio – muziejų, festivalių, galerijų, namų, centrų, teatrų, kino teatrų, orkestrų ir mokyklų) auditą. Kokia jos nauda? Man atrodo, kad institucinė problema egzistuoja daugelyje Lietuvos miestų, nes trūksta kultūrinės duonos, kurią galima padalyti paprastiems žmonėms. Vyriausybės ir (arba) savivaldybių finansuojamų institucijų yra beveik visuose miestuose, bet daugeliu atvejų jos dvasiškai negyvos. Reikia pripažinti, kad esama ir sėkmės istorijų, tačiau jos nesudaro kritinės masės, kuri būtina norint iš esmės pakeisti institucijų sritį. Kitokį požiūrį į šią problemą gali atskleisti Vilniaus Guggenheimo muziejaus projektas ir užmojis. Man logikos stoka čia akivaizdi: jei manome, kad kultūrinis miesto gyvenimas nepakankamas, gal pakvieskime kultūrinį „Coca-Cola“ atitikmenį? Gauname pasaulinio lygio prekės ženklą, būrius turistų ir pavyzdinį architektūros reiškinį. Tada paskelbiame pranešimą žiniasklaidai: „Naujas šiuolaikinio meno ir medijų centras Vilniuje būtų svarbus reiškinys Europos kultūriniam gyvenimui ir Lietuvos tikslas yra tapti reikšmingu tarptautiniu meno centru.“ Tačiau juk suvokimas yra ne realybė, o tik gyvenimo atspindys. Tikrąjį kultūros institucijos gyvenimą kuria paprastų žmonių pasitikėjimas ja. Kita klaidinga nuostata – kalbant apie kultūrą pirmenybę teikti terminui „kultūrinės ir kūrybinės industrijos“, kuris iš tiesų padaro kultūrą, menininkus ir ne menininkus pavaldžius ekonomikai. Neseniai išleistoje UNESCO brošiūroje kultūra apibrėžiama kaip meno ir kultūros produktų arba paslaugų kūrimas, platinimas ir tarpininkavimas. 2 paveikslas yra mano bandymas apibrėžti miesto kultūros sistemą, čia atspindimas ir savanoriškas, ir ne meno organizacijų indėlis. Kalbant apie šį tyrimą įdomu tai, kad itin svarbus vaidmuo tenka individualiems asmenims, mikroįmonėms arba labai mažoms įmonėms, kurių tinklai yra gana neoficialūs. Kaip šis klaidingas įsitikinimas atrodo realybėje? Neseniai menininkė Martha Rosler iškėlė klausimą apie kultūros industrijų vaidmenį ir menininkų, kaip kūrybinės klasės atstovų, pavaldumą. Jai pagrįstai
P
1 pav. Požiūriai į kultūrą
Airijos atsigavimas
Sumažinti investicijas artimiausius trejus metus (5 % 2011 metais) Finansavimas turi atspindėti pinigų vertę ir tvarumą Didinti žmonių susidomėjimą menu Didinti žmonių susidomėjimą menu Šviesti, kaip menas kuria vertę
Lietuvos strategija Suformuoti naują kultūros, kaip investicijos į socialinę ir ekonominę plėtrą, poziciją Plėtros katalizatorius iki 2020 m. Sudominti lietuvius jų gyvenamosiose vietose Teikti kokybišką švietimą
75
P
76
susirūpino faktu, kad pats kultūros industrijų terminas yra vienalypis ekonominis požiūris, neleidžiantis kritiškai įvertinti, kas nutiks, jei menininkai ir kultūros organizacijos taps verslu, skirtu miesto elitui, o ne paprastiems žmonėms. Šiems dviem klaidingiems įsitikinimams spręsti pateikiu keturis pasiūlymus. Pirmasis mano pasiūlymas yra pagrįsti valstybės investicijas į kultūrą. Kaip ir miestą, kultūrą visada veikia griovimo ir kaitos procesas. Jei paprašytumėte manęs nubraižyti šiuolaikinės kultūros žemėlapį, pasakyčiau, kad tai keturių savybių spektras: kintamumo, netikrumo, sudėtingumo ir nevienareikšmiškumo. Norint, kad kultūra veiktų tinkamai, reikia nuolat šalinti joje slypintį nerimą. Siekdami suprasti kultūros teikiamas viešąją vertę kuriančias ir palaikančias galimybes, privalome stengtis labiau atverti kultūrą kitiems sektoriams, tarp jų ir valstybei. Antrasis pasiūlymas yra susijęs su švietimu ir jaunimu. Krizės akivaizdoje būtina imtis veiksmų meninio ugdymo srityje, todėl vienas kitą ir savo studentus gerbiantys vadovai ir kiti meno mylėtojai privalo rimtai prisiimti pardavėjų vaidmenį. Neseniai paskelbtame straipsnyje „Individas verslo etikoje“ (2010)
Tomas Kavaliauskas analizuoja, kaip vyriausybės globoja stambųjį verslą, kaip „WikiLeaks“ ir demaskavimas apskritai virsta drąsos apraiška. Praktinis problemos ir atsakomybės ją spręsti pavyzdys yra grupės švietėjų iš Barselonos atsakymas. Jie klausia, ar UNESCO Meninio ugdymo gairės, kuriose tiek daug reikšmės teikiama ekonominei darbotvarkei, apskritai atitinka savo paskirtį. Trečias pasiūlymas yra investuoti į asmenis, kurie nepriklauso institucijoms ir dažnai nebūna patenkintos jų paraiškos kultūros projektams finansuoti, taip pat į neoficialių tinklų vaidmenį kultūroje. Šie asmenys ir neoficialūs tinklai atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių 9-ąją rekomendaciją, skirtą viso pasaulio lietuviams. Žinoma, pinigų visada yra ten, kur stipri meno tradicija arba kur nutiko viskas, kas tik galėjo nutikti blogiausia. Bet dažniausiai veiksminga kultūrinė veikla finansuojama ir suvokiama nepakankamai, nekalbant jau apie pasaulinius pokyčius ir su migracija susijusius iššūkius. Paskutinis pasiūlymas gali padėti spręsti problemą, kuri kartais juokais vadinama „nepriklausomomis meno kunigaikštystėmis“. Man atrodo, kad kūrybiškumui ir naujovėms
3 pav. Kultūros sistemos sujungimas
diegti reikia asmenų ir organizacijų, atsakingų už taškų sujungimą. Pasirinkimas griežtas: visi kultūros institucijų vadovai privalo pasielgti patriotiškai – atsistatydinti ir taip įgyvendinti užbaigimo programą. Arba reikia sudaryti sąlygas paprastiems žmonėms dalyvauti atgaivinimo programoje, kuri galėtų apimti (1) centralizuotus miestų administravimo, ryšių, viešumo ir techninių galimybių kultūros taškus, (2) pripažintus atsiskaitymo rūmus, kuriuose veiktų mažų organizacijų finansiniai ir teisiniai atsiskaitymo mechanizmai, (3) nepratęsiamas nustatytos trukmės direktorių darbo sutartis ir (4) nacionalinę kultūros savanorių įtraukimo programą. Kultūrinio gyvenimo padėtį mieste galima laikyti gera, jei gyventojai žino, kad ji nėra pakankamai gera. Pradėjau nuo to, kad abi mūsų tautos, nepaisant skirtingos istorijos, turi gilias kultūrines šaknis. Taigi, regis, visai tiktų baigti ištrauka iš airiško eilėraščio apie kultūrą, kurį parašė Patrickas Kavanaghas: Kultūra visada yra tai, kas buvo, Tai, ką doktrinieriai gali pamatuoti. Bardo kaukolė, vado šlaunis, Išdžiūvusios upės gelmė. Ar taip bus amžinai? Ar taip bus amžinai? ◊
2 pav. Kas gauna naudą iš kultūros?
Muziejai, galerijos
Valstybės kultūros ištekliai Menininkai, meno kolektyvai
Koncertų salės
Taškų sujungimas Savanoriai, paprasti žmonės
Kino teatrai, viešosios erdvės
Centrai
Paprastų žmonių domėjimasis kultūra
Menininkų, kuratorių ir kolektyvų kūryba
Privačiojo sektoriaus ir kultūros mainai
Ne pelno organizacijų ir savanorių sąveika su kultūra
P
nuotrauka: „Map of Friendship between Art and Philosophy“, Thomas Hirschhornas, Marcusas Steinwegas, Stepheno Friedmano galerija, Londonas 2007
77