SPORTAS NR. 10 / 2024

„SPORTAS“ NR. 10 (2024)

LEIDĖJA

VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ

ĮMONĖS KODAS 300093445

OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237

VILNIUS

EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24. LT

DIREKTORIUS IR VYRIAUSIASIS

REDAKTORIUS

MARIUS GRINBERGAS

TEL. +370 686 09 700

EL. P. MARIUS@SPORTAS.INFO

BUHALTERIJA

FINANSININKĖ

RIMA TARAŠKEVIČIENĖ

TEL. +370 685 15 621

ISSN 1392-9259

INDEKSAS 5214

4

8

12

16

Karjera Triatlonininkas ištvermę kaupia slidinėjimo trasose

Klubas RESE vadovas jau žino, kam perduos vairą

Veikla Įkvepia gamta ir sportas

Sveikatinimas Tikslas – vesti sveikos gyvensenos keliu

20 Iššūkis Medikas siekia dar vienos svajonės įgyvendinimo

24 Patarimai Sportuoti įkvepia ir artimųjų pavyzdys

TRIATLONININKAS IŠTVERMĘ KAUPIA SLIDINĖJIMO TRASOSE

VOS PRIEŠ DEVYNERIUS METUS TRIATLONO VARŽYBOSE DEBIUTAVĘS MARIJUS BUTRIMAVIČIUS TAPO VIENU PAJĖGIAUSIŲ LIETUVOS

TRIATLONININKŲ. BET ŽIEMĄ JĮ DAŽNAI GALIMA PAMATYTI ANT SLIDŽIŲ.

Prieš naująjį sezoną, kurio kovoms dabar kaip tik ruošiasi, M.Butrimavičius išskiria svarbias „Ironman“ („Geležinio žmogaus“) varžybas rugpjūčio pradžioje Taline, kur kartu vyks ir Lietuvos ilgojo nuotolio triatlono čempionatas. Ten bus kovojama ir dėl kelialapių į pasaulio čempionatą.

Jo šiemet lauks ir Lietuvos triatlono taurės varžybos, kurias sudaro keli etapai. Jas M.Butrimavičius vadina veikiau treniruočių pobūdžio, joms specialiai nesiruošia, nes pagrindinis akcentas – ilgojo nuotolio triatlonas.

„Trakų triatlono būrelis, kuriam priklausau, mane užregistruoja ir Lietuvos taurės varžybose dalyvauju. Pernai net pavyko nugalėti. Esu registruotas ir pusės nuotolio „Ironman“ varžybose, tik reikės išsirinkti, kur norėsiu startuoti užsienyje. Galbūt tai darysiu spalio mėnesį Turkijoje“, –šiųmečius planus aptaria M.Butrimavičius.

Patinka slidinėti

Kol dar žiema nebuvo pabėgusi, M.Butrimavičius daug

slidinėjo, dalyvavo varžybose. Slidinėjimas jam – viena pagrindinių sporto šakų, ruošiantis triatlono kovoms. Jis ne tik pats treniruojasi, bet ir, triatlono mėgėjų klubui „TRItonas“ paprašius, padeda jo sportininkams tobulėti slidinėjimo trasose.

Dabar iš Trakų kilęs sportininkas su drauge Jūrate Keinyte gyvena Vilniuje, Tarandėje, todėl slidinėjimo baze tampa Vingio parkas, Nemenčinės apylinkės, Europos centro golfo klubo lygumų slidinėjimo trasa.

Vasario pradžioje Marijus su drauge dalyvavo Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ žaidynių slidinėjimo varžybose Ignalinoje ir savo amžiaus grupėje (40–49 m.) greičiausiai įveikė 5 km nuotolį. Jis pirmavo nuo pirmų iki paskutinių metrų.

„Kova buvo labai atkakli, man nė akimirkos neleido atsipalaiduoti pajėgus slidininkas Marijus Rindzevičius, visą laiką kvėpavo į nugarą, todėl džiaugiuosi, kad puikiai pa-

M.Butrimavičius – vienas Lietuvos triatlono lyderių

nuotr.

sitreniravau“, – po finišo sakė Marijus.

41-erių M.Butrimavičius – savotiška žalgiriados legenda. Dar 2001 m. Alvydas Varnas jį pirmą kartą pakvietė dalyvauti žaidynėse ir nuo tol iki 2018-ųjų Marijus nepraleido nė vienos žalgiriados.

Vienas geriausių Lietuvos triatlonininkų prisiminė, kad ankstesniais metais jis netgi dalyvaudavo įvairiuose Lenkijos slidinėjimo maratonuose, kuriuose pastarąjį kartą startavo 2019-aisiais. Dabar bando jėgas SKIGO maratonuose Ignalinoje.

„Lygumų slidinėjimas, kaip ir dviračių sportas, yra ypač daug ištvermės reikalaujančios sporto šakos, vienu metu apkraunama daug raumenų grupių, stipriai dirba ne tik kojos, bet ir rankos“, – atkreipia dėmesį Marijus, kuris, be-

siruošdamas triatlono sezonui, slidinėjimo trasose per savaitę treniruodavosi 4–5 kartus.

Kasdien galvoja apie triatloną

M.Butrimavičiaus žiemos treniruočių grafike – ir bėgimas dukart per savaitę, intensyvus darbas ant dviračio treniruoklio. Tik plaukimas šiek tiek pristabdytas.

„Bet man svarbiausias yra triatlonas, apie kurį galvoju kiekvieną dieną, nes nuo 2015-ųjų šis sportas mane labai stipriai užkabino. 2021 metais debiutavau daug ištvermės reikalaujančiose „Ironman“ varžybose Barselonoje, o 2023-iaisiais – ilgojo nuotolio triatlono „Ironman“ pasaulio čempionate Nicoje ir tarp savo amžiaus grupės dalyvių buvau aštuntas, bendroje įskaitoje – 66-as, o kartu su profesionalais – 97-as.

Triatlonas atima labai daug jėgų, tai sudėtingas sportas, susidedantis iš trijų sporto šakų. Ir turi stengtis, kad tai nebūtų trys atskiri sportai, o vienas. Klasikinio „Ironman“ triatlono trasa yra tokia: nuplaukti 3,8 km, nuvažiuoti dviračiu 180 km ir nubėgti 42 km. Po varžybų ypač sunku atgauti jėgas, praktiškai porą savaičių nieko nenori daryti, net pagalvoti apie treniruotes, ypač apie bėgimą“, – sako M.Butrimavičius.

Triatlonu susidomėjo pats

M.Butrimavičius ilgai nerado išties jam patinkančios sporto šakos. Trakai – irklavimo sostinė, todėl neatsitiktinai Marijus sportinę karjerą pradėjo vandenyje ir nuo antros klasės penkerius metus praleido mokydamasis buriuoti.

Po to 15 metų draugavo su baidarių irklavimu, jį treniravo

M.Butrimavičius (viduryje) startuoja įvairaus nuotolio triatlono varžybose

M.Butrimavičius nuolat dalyvauja „Žalgirio“ žaidynėse

Roko Lukoševičiaus nuotr.

patyręs Valerijus Rubcovas. Tapo Lietuvos jaunių čempionu, 2000-aisiais dalyvavo Europos jaunių čempionate, kuriame irklavo dvivietę baidarę. Vaikinui patiko ilgesni nuotoliai, nes pasižymėjo ištverme.

Perėjęs į suaugusiųjų grupę M.Butrimavičius suprato, kad gali gerai ne tik irkluoti. Labai patiko žiemos sportas, ypač slidinėjimas. Vasarą irklavo, o žiemą daug slidinėjo. Bet galiausiai išsiskyrė ir su baidarėmis.

„Triatlonu susidomėjau pats: nuo 2012-ųjų vykdavo Trakų triatlonas, kuris mane sudomino. Tada dalyvaudavau kalnų dviračių maratonuose, neblogai plaukiau, buvau ištvermingas.

Kai 2015 metais debiutavau triatlone, nusipirkau plento dviratį ir pasiskolinau lengvus karboninius ratus. Sekėsi gerai, užėmiau trečią vietą, o tarp lietuvių buvau antras. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakoja sportininkas.

Geležinis žmogus

Į klausimą, ar jis save laiko „geležiniu žmogumi“, M.Butrimavičius šypsodamasis atsako: „Jeigu sudalyvauji tikrame „Ironman“, tai tikrai esi geležinis. Klasikinis, ilgasis nuotolis – daug populiaresnis, susirenka gerokai daugiau triatlonininkų, didesnė konkurencija.

Kur prasideda ultratriatlonas, ten didelis iššūkis, prak-

tiškai reikia jau ne vienam viską daryti, o su komanda. Anksčiau turėjome Vidmantą Urboną, o dabar puikiu ultratriatlonininku tapo Tautvydas Grabauskas, kuris dirba tik su komanda.“

Prakalbus apie olimpinį triatloną pašnekovas sako, kad ateityje gal ir pavyks išugdyti olimpietį, tačiau olimpiniu triatlonu reikia pradėti užsiimti nuo mažų dienų. Olimpinis triatlonas – tai 1,5 km plaukti, 40 km minti dviračiu ir 10 km bėgti.

„Šiame triatlone labai dideli greičiai, kuriuos sunku suvokti. Turi būti ir plaukikas, ir dviratininkas, ir lengvaatletis, praktiškai bėgti vos ne kaip maratonininkas Remigijus Kančys, o gal netgi greičiau.

Dažniausiai į triatloną žmonės ateina iš kurios nors sporto šakos, dažnai iš plaukimo, labai techniško sporto. Ateiti į olimpinį triatloną sunku, nes ne tokia žmogaus fiziologija“, – paaiškina M.Butrimavičius.

Triatloną pamėgo ir J.Keinytė, irgi priklausanti Trakų triatlono būreliui, – ji dalyvauja įvairiose triatlono ir slidinėjimo varžybose, o 2022 m. debiutavo Italijos pusės „Ironman“ varžybose. Tačiau pernai vasarį slidinėdama kalnuose Lenkijoje patyrė kojos traumą ir po raiščių operacijos buvo priversta praleisti sezoną. Šiemet Jūratė vėl sugrįžo į rikiuotę.

M.Butrimavičius triatlono trasoje Roko Lukoševičiaus nuotr.

„RESE“ VADOVAS JAU ŽINO, KAM PERDUOS VAIRĄ

ALYTUJE FUTBOLĄ ŽAIDŽIA NE TIK MIESTO GARBĘ A LYGOJE GINANTYS „DAINAVOS“ PROFESIONALAI, BET IR DAUGYBĖ ĮVAIRAUS AMŽIAUS MĖGĖJŲ, SUSIBŪRUSIŲ Į KOMANDAS. VIENA JŲ – FUTBOLO KLUBAS „RESE“.

Kai 2011 m. buvo įregistruotas FK RESE ir pažaisti futbolo susibūrė anksčiau tą profesionaliai darę vyresnio amžiaus bendraminčiai, klubui niekas nepranašavo gražios ateities. Ne vienas alytiškis manė, kad pagyvuos kelis mėnesius ir žaidėjai išsiskirstys kas sau. Bet taip neatsitiko. Mėgėjiškas alytiškių klubas, kuriam atstovauja 40–48 metų futbolininkai, gyvuoja iki šių dienų ir kasmet taurių kolekciją papildo naujomis.

Žaidžiantysis klubo prezidentas, individualios įmonės „Laserpro LT“ vadovas Sigitas Jančiauskas – vienas iš keturių futbolo aistruolių, subūrusių šią komandą.

„2009 ar 2010 metais atstovavome FK „Centras“, bet klubui ilgai gyvuoti nebuvo lemta, išsiskirstėme. Mes, keturi draugai, 2011-aisiais įkūrėme kitą klubą ir iš savo vardų pirmųjų raidžių sudėliojome pavadinimą: Roberto, Egidijaus, Sigito ir Evaldo.

Visi kartu žaidėme, puoselėjome gražias svajones, tačiau metams bėgant vyresni draugai sulaukė penkiasdešimtmečių ir pasitraukė iš komandos. Iš to ketverto RESE komandoje likau aš vienas“, – pasakoja S.Jančiauskas.

Šis steigėjų ketvertukas – tai Robertas Matusevičius,

FK RESE futbolininkai – šių metų žalgiriados prizininkai

Evaldas Burzikas, Sigitas Jančiauskas ir Egidijus Baranauskas.

S.Jančiauskas futbolą jaunystėje žaidė trenerio Remigijaus Klimavičiaus grupėje, vėliau atstovavo „Alyčio“ komandai, kuriai vadovavo Ričardas Grigaliūnas. Bet futbolo profesionalo keliu nepasuko, pasinėrė į verslą ir dabar futbolą žaidžia tik mėgėjiškai. Pirmą svarią pergalę RESE iškovojo 2013 m., kai debiu-

tuodama Lietuvos trečiosios lygos Alytaus zonoje pelnė sidabro medalius. Dar po poros metų komanda žaidė Alytaus apskrities salės futbolo pirmenybėse ir tapo nugalėtoja. Sėkmė RESE neaplenkė ir 2016–2017 m., kai alytiškiai pelnė aukso medalius Alytaus apskrities salės futbolo pirmenybėse.

2018 m. Alytuje vykusiame ketvirtajame Baltijos mažojo futbolo taurės turnyre, kuriame dalyvavo Lietuvos, Estijos ir Latvijos mėgėjų rinktinės, o dėl šio turnyro

RESE nariai kartu leidžia laiką ne tik aikštėje

taurės kovojo dešimt ekipų, RESE komanda buvo trečia.

„Mūsų šeimoje iš pradžių buvau vienintelis futbolininkas. Netrukus atsirado ir antras – kartu su manimi į futbolo treniruotes pradėjo vaikščioti sūnus Nojus. Šešiametį berniuką futbolas taip sužavėjo, kad į treniruotes nuo pirmos klasės jau keliavo vienas – ėmė lankyti Rimvydo Kochanausko vadovaujamas pratybas“, – pasakoja S.Jančiauskas.

RESE nariai treniruojasi vakarais po darbų, dažnai vyksta į turnyrus Lenkijoje, bandė jėgas netgi Ispanijoje, Anglijoje, dalyvauja įvairiose varžybose Lietuvoje. Alytiškiai džiaugiasi turimomis puikiomis treniruočių sąlygomis – yra daug gimnazijų sporto salių, Sporto ir rekreacijos sporto centro bei stadiono sporto salės.

Prie klubo veiklos prisideda vis naujų mėgėjų, komanda draugauja su „Dainavos“ veteranais, žaidžiančiais per 50 metų grupėje, taigi kartu treniruojasi maždaug 20–25 futbolininkai.

„Mums padeda miesto savivaldybė, turime palaikymo komandą ir problemomis nekvaršiname sau galvos“, –džiaugiasi žaidėjai.

Alytiškiai laimi trofėjų ir turnyruose užsienyje

Pernai ir šiemet RESE sėkmingai dalyvavo tradiciniame „Žalgirio“ draugijos žaidynių salės futbolo 5x5 veteranų turnyre. 2023 m. alytiškiai tapo čempionais, o šiemet pelnė bronzos medalius.

Neaišku, kaip viskas būtų susiklostę, jei šiemet per turnyras su pagrindiniais varžovais Kauno „Šilainių“ klubu jau antrą rungtynių minutę kojos raiščių nebūtų pasitempęs vienas alytiškių lyderių S.Jančiauskas, kuriam turnyras baigėsi ir jis į aikštę daugiau neišbėgo. „Pirmą kartą mane ištiko tokia nesėkmė. Niekada nesirgdavau, net savo šeimos gydytojo neturiu, futbolo aikštėje visada žaidžiau rezultatyviai“, – apgailestaudamas pasakoja RESE vadovas.

S.Jančiauskas ramus dėl klubo ateities. Vairą anksčiau ar vėliau perims sūnus Nojus, dabar studijuojantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto antrame kurse. Sūnaus organizaciniai gebėjimai išryškėjo prieš pusantrų metų: sekdamas tėvo pavyzdžiu, Nojus subūrė savo draugus alytiškius, kurie anksčiau kartu žaidė futbolą, ir įkūrė komandą „Vėžlai“.

„Kai Alytuje baigėme mokyklas, baigėsi ir mūsų futbolas. Visi pradėjome studijuoti aukštosiose mokyklose, bet dar norėjosi žaisti. Todėl sumąstėme suburti komandą, treniruotis bei dalyvauti varžybose“, – pasakoja Nojus.

Komandos pavadinimą „Vėžlai“ padėjo sugalvoti dabartinis Vilniaus rajono „TransINVEST“ žaidėjas, irgi buvęs alytiškis Gustas Jarusevičius. O jo tėvas padėjo įsigyti sportinę aprangą. Dabar gimtinėje futbolą pradėję žaisti šeši futbolininkai studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete, trys Vilniaus universitete, du –Alytaus kolegijoje.

„Niekas nežinojo, kas tie „Vėžlai“, bet apie mus varžovai išgirdo šiemet: sėkmingai debiutavome žalgiriečių salės futbolo 5x5 varžybose, žaidėme grupėje iki 40 metų ir tik finale pralaimėjome marijampoliečiams 0:1, pelnėme sidabro medalius.

Mūsų komandoje – visi lygūs: visi puolame, visi ginamės ir visi pelnome įvarčių. Gerai mūsų vartus gina daugiau patirties turintis Danielius Kudarauskas, studijuojantis Vilniaus universitete“, – sako N.Jančiauskas.

Lemiamas rungtynes stebėjęs jo tėvas šypsodamasis teigia, kad meistriškumu sūnui iki jo visada bus toli, bet, kaip sakoma, tobulėjimui ribų nėra.

„Esu didžiausias Nojaus kritikas, bet kartu juo didžiuojuosi, matydamas, kokį didelį vaidmenį jo gyvenime atlieka futbolas, kaip atsakingai žiūri į šią sporto šaką, rūpinasi savo komanda. Tikrai RESE auga ir geras žaidėjas, ir patikimas komandos vadovas. Neabejoju, kad sūnus sėkmingai pratęs mano pradėtą darbą ir komanda dar gyvuos ilgai“, – sako S.Jančiauskas.

Nojus ir Sigitas Jančiauskai SLG nuotr.

S.Jančiauskas už savo veiklą sulaukia ir oficialių padėkų

ĮKVEPIA GAMTA IR SPORTAS

„GAMTA – VIENINTELIS TOBULAS, IDEALUS DALYKAS PASAULYJE, KURIS

VEIKIA TIKSLIAI KAIP LAIKRODUKAS PAGAL SAVO DĖSNIUS, TIK NIEKADA

NESUSTOJA“, – SAKO VERSLININKAS, FIZINIO AKTYVUMO RENGINIŲ ORGANIZATORIUS, BUVĘS SLIDININKAS MARIUS RINDZEVIČIUS.

Įmonių „Grynam ore“ ir „Pramogų slėnis“, internetinės parduotuvės skigo.lt vadovo M.Rindzevičiaus gyvenime didelį vaidmenį atliko tėvas Antanas Rindzevičius, kuris prieš daugiau nei dvidešimt metų įsteigė Rindzevičių šeimos kaimo turizmo sodybą „Šventosios upės slėnis“ Mikierių kaime, Anykščių rajone, ir buvo vienas turizmo paslaugų pradininkų rajone.

A.Rindzevičius pradėjo teikti kompleksines apgyvendinimo ir baidarių nuomos paslaugas, o dabar šviesaus atminimo tėvo pradėtą verslą sėkmingai plėtoja Marius.

„Sodyba „Šventosios upės slėnis“ toliau rūpinasi mano mama Regina. O aš tik kai kada įnešu į šią veiklą energijos, klientams pasiūlydamas papildomų, man pačiam patinkančių veiklų: žygių, pramogų gamtoje.

Gyvenime visada jaučiau tėvo ir mamos palaikymą bei pasitikėjimą, kad ir kokia veikla užsiimčiau. Tėvas buvo itin komunikabilus, kompanijos siela, mėgdavo visus su-

burti, suorganizuoti. Labai mėgo gamtą. Kartu su šeima važiuodavome grybauti, žvejoti, plaukiodavome baidarėmis. Meilė gamtai buvo ta priežastis, dėl kurios šeima įsigijo apleistą namuką vaizdingoje miško apsuptoje vietoje prie upės, kad būtų galima čia užsiimti įvairiomis veiklomis. Įsigijome plaustų, baidarių, po truputį sodyboje pradėjome priimti svečius, norinčius paplaukioti upe.

Iki 2004 m. studijavau ir sodyboje buvau retas svečias, o laisvą laiką skirdavau sportui. Po studijų, kai atsisveikinau su profesionaliuoju slidinėjimu ir pradėjau dirbti, poilsis sodyboje po truputį man teikė vis didesnį malonumą, nors jis būdavo gana aktyvus, nes reikėjo žolę šienauti, malkas kapoti ar bėgti naujų žvejybos arba grybavimo vietų paieškoti.

Visa tai daryti labai patinka iki šiol. Tai savotiška meditacija ir atsitraukimas nuo kasdienių rūpesčių, o tai padeda suvokti, ko iš tiesų noriu gyvenime ir kas man svarbu. Gal

M.Rindzevičius įkūrė parduotuvę skigo.lt

tai ir yra priežastis, kodėl man tokia svarbi gamta. Vos tik laikas, praleidžiamas gamtoje, sutrumpėja, atitinkamai sumažėja pasitenkinimas tuo, ką darau gyvenime, kaip paskirstau savo laiką, kaip efektyviai priimu sprendimus“, – sako M.Rindzevičius.

Laimingiausias būnate gamtoje, nes čia jums tarsi sustoja laikas, pasimiršta visi rūpesčiai bei civilizacijos trūkumai. Kada užgimė meilė gamtai?

Tikra tiesa, gamta man teikia daug džiaugsmo. Gamta –vienintelis tobulas, idealus dalykas pasaulyje, kuris veikia tiksliai kaip laikrodukas pagal savo dėsnius, tik niekada nesustoja.

Meilę gamtai paskatino vaikystėje lankymasis pas senelius kaime, išvykos su šeima į daugiadienius baidarių žygius (mama sako, kad juose dalyvauju nuo vienų metų), išvykos žvejoti su tėvu, grybavimas ir uogavimas nuo mažų dienų.

Gamtos potraukį greičiausiai lėmė ir sportas: išvykos į stovyklas, tolimesnių kraštų tyrinėjimas treniruočių metu: bėgiodamas neaplenkdavau kalno viršūnės, mindamas dviračio pedalus atrasdavau vaizdingų ežerų ar kalvų.

Kokius pastaraisiais metais organizavote renginius tėvų sodyboje ir kaip ji užimta vasarą ir žiemą?

Didesnius renginius organizuoju retai, įprastai dukart per metus. Dažniausiai nutinka taip, kad kažkas mane susiranda kaip nuotykių lenktynių „Nykštietiškas triatlonas“ organizatorių – devynerius metus organizavau šį renginį kartu su draugais, ir manęs paprašo surengti kokią aktyvią pramogą įmonės kolektyvui. Juk turiu įmonę „Pramogų slėnis“, kurios aprašyme paminėta, kad užsiimame renginių organizavimu. Aktyviai klientų neieškau, įprastai imuosi tik tokių renginių, kuriuose pats norėčiau

dalyvauti, ir pačiam smalsu organizuoti tik tiems klientams, kuriems, jaučiu, renginys tikrai patiks. Kadangi juose esminis akcentas – gamta ir buvimas joje, atradimo džiaugsmas, natūralu, kad jie dažniausiai vyksta man gerai pažįstamoje vietoje – gimtinėje Anykščiuose ar visai šalia tėvų sodybos.

Pastarasis mano renginys ten vyko 2023-iųjų rugpjūtį. Bendrovė „Arkus“ paprašė suorganizuoti kokį nors vasaros renginį – žygį su vedliu. Tada man toptelėjo mintis, kad būtent šiems klientams galiu pasiūlyti aplankyti mano taip gerai žinomas ir mėgstamas, visai šalia sodybos esančias Šventosios kraštovaizdžio draustinio vietas.

Seniai jas norėjau kažkam parodyti, tiesa, dalį jų jau esu rodęs organizuodamas „Slėnio žygeivio“ vaikų stovyklų išvykas. Klientas mano pasiūlytai avantiūrai pasidavė ir maždaug 40 kolektyvo žmonių dalyvavo žygyje po Šimonių girią: pradedant geologo pasakojimu apie žemės formavimąsi stovint šalia Mikierių atodangos ir baigiant Šventosios upės kirtimu irklentėmis ar kanoja, pintinių pynimu ir, regis, net 800 milijonų metų senumo uolienomis, kurias pamatėme savo akimis.

Stengdamasis žmonėms parodyti Lietuvos gamtos grožį ir nerealias galimybes joje pramogauti, kelerius metus iš eilės tėvų sodyboje su draugais organizavome „Slėnio žygeivio“ stovyklas vaikams. Jų metu gamtos pažinimo džiaugsmu bandėme užkrėsti vaikus ir, manau, tai mums puikiai pavyko, o pati stovykla pakliuvo į welovelithuania.com puslapius.

Vaikystėje gyvendamas Anykščiuose, ko gero, neatsitiktinai pasirinkote slidinėjimą ir tapote Lietuvos čempionatų prizininku. Ar tada pagalvojote, kad slidinėjimas užims svarbią vietą jūsų gyvenime iki šių dienų?

Mokykloje man sekėsi daug kas, išskyrus lankstumo tes-

Didžiausias pomėgis – slidinėjimas

tus, o fizinio lavinimo pamoka buvo bene mėgstamiausia. Pradinėse klasėse penkerius metus lankiau sportinius šokius ir dar žaidžiau krepšinį.

Vėliau išbandžiau karatė, imtynes ir net beisbolą. Dalyvaudavau įvairiose rajono pirmenybėse ir dažnai laimėdavau kamuoliuko mėtymo, bėgimo ar prisitraukimų rungtis. Kai, regis, 2015 ar 2016 m. Anykščiuose savo amžiaus grupėje laimėjau Puntuko bėgimą, į slidinėjimą mane pakvietė treneris Algis Drūsys.

Pajėgiu slidininku netapau, savęs negalėčiau lyginti nei su Vladislavu Zybaila, nei su Ričardu Panavu, su kuriais teko varžytis ir jie buvo visa galva aukštesni. Siekti geresnių rezultatų greičiausiai man trukdė būtent įgimtas prastas lankstumas ir techninės klaidos.

Mokykloje apie rimtą sportą negalvojau, bet man tai buvo puiki pramoga, sportuoti patiko. Visada jaučiau trenerio palaikymą. Vis dėlto daug kas pasikeitė, kai studijuoti Kūno kultūros institute mane pakvietė dabar jau šviesaus atminimo Algirdas Čepulėnas ir pasiūlė pabandyti naują turizmo ir sporto vadybos specialybę.

Tačiau man patiko tikslieji mokslai, nuolat dalyvaudavau respublikinėje matematikų olimpiadoje, pagal to meto madą irgi galvojau stoti į teisę. LKKA nebuvo tarp mano taikinių, bet dokumentus nunešiau būtent į šią aukštąją mokyklą, kitur net nebandžiau.

Slidinėti labiau sekėsi klasikiniu stiliumi, ypač tiko ilgos distancijos. Tačiau tuo metu šio stiliaus varžybos Lietuvoje buvo rengiamos retai ir pakliūti į rinktinę pagal gerokai prastesnius laisvojo stiliaus varžybų rezultatus man nesisekė.

2003 m. Slovakijoje įvykdęs olimpinį normatyvą, tapau Lietuvos rinktinės kandidatu. Tačiau joje nelikus R.Panavo, kuris po Solt Leik Sičio žaidynių metė sportuoti, nebuvo nei pakankamo finansavimo, nei stovyklų užsienyje, nei gero sportinio inventoriaus. Tuometinės slidinėjimo federacijos vadovų nedžiugino rezultatai ir rinktinė po metų, galima sakyti, išsivaikščiojo kas sau.

M.Rindzevičiaus įmonė rengia įvairius žygius

Dar baigėte studijas Vilniaus universitete, Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje. Kada jūsų gyvenime įvyko proveržis ir pajutote, kad pagaliau suradote save?

Nepasakyčiau, kad savęs neradau. Niekada nesigailėjau įstojęs į LKKA. Kaip parodė laikas, tai buvo vertingos studijos, net vertingesnės nei Vilniaus universitete.

Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje lankiau karininkų kursus – tokia galimybė buvo studijuojant LKKA, o tai garantavo, kad po studijų jau neteks tarnauti kariuomenėje. Gavau atsargos karininko laipsnį bei galimybę likti dirbti toje sistemoje. Patirtis toje mokykloje tikrai labai pravertė gyvenime, tačiau darbas kariuomenėje manęs neviliojo.

Pasirinkau tolesnes studijas Vilniaus universitete, o vakarais pradėjau dirbti tarptautiniame skambučių centre „Transcom worldwide“ bei laisvesniu laiku stengiausi sportuoti. Vėliau prisidėjau prie nuotykių kelionių organizavimo, dirbau telekomunikacijų versle.

Tačiau sportas visada buvo šalia – kelionės į slidinėjimo maratonus ir net bandymas 2005-aisiais sugrįžti į sportą. Pasiėmęs mėnesį atostogų keliavau vykdyti olimpinio normatyvo į 2006-ųjų žiemos olimpines žaidynes, bet nesėkmingai.

2010 m. įsteigėte įmonę „Pramogų slėnis“. Pagrindinis jos tikslas – teikti kompleksines ir neįprastas pramogas gamtoje, kurios įmonių kolektyvams taptų emociniu užtaisu ir energijos šaltiniu. Kaip sekasi įgyvendinti šiuos tikslus?

Kaip minėjau, porąkart per metus įmonėms suorganizuojame kokį renginį, kuriame dažnai būna baidarės, žygis pėsčiomis, dviratis, neįprastos užduotys gamtoje ir, svarbiausia, netikėtumo įspūdis ir atradimo džiaugsmas. Pernai po devynerių metų pertraukos atgaivinote „Skigo“ lygumų slidinėjimo maratoną, kuris vyko ir šiemet.

Kaip kilo mintis juos rengti?

Tai buvo jau ketvirtasis įmonės „Grynam ore“ surengtas slidinėjimo maratonas. Idėja pirmiausia kilo dėl to, kad pats mėgau lygumų slidinėjimo maratonus ir man jie sekėsi. Esu juos įveikęs Estijoje, Latvijoje, Austrijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kiekvieną kartą stengiuosi išbandyti dar nelankytą.

Lietuvoje ilgų distancijų varžybų niekas kurį laiką neorganizavo. O tokiame maratone dalyvauti norinčiųjų tarp bendraminčių buvo nemažai. Ypatingo grožio 2013 metų žiema irgi paskatino jį suorganizuoti.

Pernai rengėte kelių etapų riedslidžių varžybas. Ar jos prigijo ir šiemet tęsite tradiciją?

Tradiciją tęsime. Manau, lietuviai po truputį atranda riedslides. Tokie renginiai skatina žmones jomis labiau domėtis ir aktyviai judėti žiemą bei vasarą. Šiemet tikimės į taurės etapus pakviesti daugiau užsienio svečių.

Jūsų vadovaujamas „Skigo.lt“ slidinėjimo klubas Vingio parke jau ne vienus metus kviečia į lygumų slidinėjimo treniruotes. Kiek kartų per savaitę jos vyksta, kas jas veda, kiek susirenka slidinėjimo entuziastų?

Skigo.lt slidinėjimo klubas – tai buvusių ar esamų profesionalių slidininkų Luko Jakeliūno, Tautvydo Strolios ir mano rengiamos pratybos. Vilniuje jos vyksta pirmadieniais ir ketvirtadieniais, Kaune – antradieniais.

Treniruotės žiemą populiaresnės, ypač kai žiema gera ir sniego danga pakankama. Tuo tarpu vasarą norinčių sportuoti riedslidėmis kol kas nėra daug ir galėtume jų priimti daugiau.

Įsteigėte specializuotą slidinėjimo bei snieglenčių reikmenų internetinę parduotuvę mėgėjams ir profesionalams, kurioje yra visko, ko reikia: slidžių batų, lazdų, apkaustų, slidinėjimo kostiumų, slidžių, riedslidžių, teikiamos slidžių remonto paslaugos. Apie ką dar svajojate, kuo dar norėtumėte nudžiuginti vasaros ir žiemos profesionalus bei fizinio aktyvumo puoselėtojus?

Internetinė skigo.lt parduotuvė jau antri metai iš eilės žiemą lankytojams atveria fizinės parduotuvės duris. Specializuojamės į tai, ką geriausiai išmanome – į lygumų slidinėjimą. Parduotuvėje dirba tik lygumų slidininkai.

Bet man asmeniškai artimiau būti slidžių trasoje, varžybų užkulisiuose nei parduotuvėje. Patinka mėgautis procesu, pačiam viską išbandyti, susidaryti savo nuomonę ir pagal ją atrinkti geriausią kainos ir kokybės santykį atitinkantį inventorių, kurį verta pasiūlyti Lietuvos slidinėjimo mėgėjui.

Tai nėra visos veiklos, kuriose esu paskendęs. Greičiau jos suteikia džiaugsmo, vidinio pasitenkinimo ir ramybės. Slidinėjimo veiklos – tai smagi galimybė pasidalyti patirtimi ir žinoti, kad ji kažkam naudinga. Kaimo turizmas – tai pagalba mamai, vidinės ramybės ir įkvėpimo paieškos, proga paskęsti sodybą supančios gamtos didybėje.

Dalis žmonių mane pažįsta kaip pamišusį dėl sporto ir gamtos, nuolat sportinę ar šiaip patogią aprangą vilkintį žmogų, kuris niekada nepraleidžia progos pasportuoti, nulėkti į mišką pagrybauti ar dviračiu apsukti senų žvejybos vietų.

Kita dalis, dažniausiai klientai, mane pažįsta kaip kostiumą vilkintį, dvidešimties metų patirties turintį telekomunikacijų specialistą: kreipiasi dėl interneto, telefonijos paslaugų, IT įrangos įsigijimo, norėdami įmonėje įsirengti skambučių centrą, bevielį internetą, pasirūpinti įmonės tinklo saugumu, virtualizuoti turimą seną serverį ar bet kokiais kitais rūpimais telekomunikaciniais ar IT klausimais.

Būtent ši veikla yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. O visos kitos – saviraiška, hobis ar kai kuriais atvejais pramoga.

TIKSLAS – VESTI SVEIKOS

GYVENSENOS KELIU

RŪTA PULKAUNINKAITĖ-MACIKĖ, VIEŠBUČIO „PACAI“ GENERALINĖ DIREKTORĖ, AKTYVI EKSTREMALAUS SPORTO ENTUZIASTĖ, SVEIKOS GYVENSENOS

PROPAGUOTOJA, ITIN DOMISI POPULIARIA ILGAAMŽIŠKUMO TEMA IR PAGAL

JOS PRINCIPUS GYVENA JAU DAUGIAU NEI PENKIOLIKA METŲ. NUO KOVO

JI IMASI NAUJOS PAPILDOMOS VEIKLOS IR RIMTO IŠŠŪKIO – BUS VIENA SVEIKATOS KLUBO KŪRĖJŲ.

Rūta, tapote „WoW University“ sveikatos klubo viena kūrėjų: kiekvieną mėnesį prisidėsite prie turinio kūrimo, su komanda atrinksite geriausius dėstytojus, dalysitės asmenine patirtimi. Ką jums reiškia šis įsipareigojimas? Kaip gimė idėja dalintis sukauptomis žiniomis?

Visų pirma tai man didžiulė atsakomybė, savanoriška papildoma veikla ir širdžiai mielas laisvalaikio užsiėmimas. Su bičiule Inga Jablonske pastebėjome, kad po pandemijos ypač padidėjo žmonių susidomėjimas sveikatinimosi temomis.

Daugelis suprato, kad gera sveikata, savijauta ir stiprus imunitetas lemia gyvenimo kokybę. Pajutome, kad yra didžiulis šios srities žinių poreikis, tačiau ne visi turi laiko ir galimybių ieškoti ir po kelias valandas klausytis

naujausių tyrimų ar tinklalaidžių sveikatinimosi temomis anglų kalba. Tikrai ne visiems užtenka užsispyrimo skaityti ir domėtis patiems. Matydamos, kad yra kitokių žinių perteikimo formų poreikis, įkūrėme klubą.

Kadangi pati domiuosi ir gyvenu pagal sveikos gyvensenos filosofiją, natūralu, jog galiu ir noriu įkvėpti tuos, kurie pasirenka sveikatinimosi kelią. Klubo nariams stengsimės sukurti priėjimą prie naujausių šios srities mokslinių tyrimų lietuvių kalba, kviesime geriausius specialistus, o tokių labai kvalifikuotų Lietuvoje tikrai yra, skaityti paskaitas, atrinksime aktualiausią informaciją. Bus ir kvėpavimo technikos, autogeninių, kūrybiškumo treniruočių bei meditacijos pamokų.

Manau, verta paminėti, kad jau rudenį turėsime pranešėją, kuris kalbės apie telomeras – rodiklį, parodantį

R.Pulkauninkaitė-Macikė

žmogaus jaunystę. Kartą per ketvirtį kviesime bendruomenę į praktikas, per kurias mokysimės sveikai gaminti, išsimatuoti stresą ar sužinoti savo sveikatos rodiklius.

Kokiomis aplinkybėmis pati pradėjote domėtis sveika gyvensena?

Sveika gyvensena susidomėjau prieš penkiolika metų, tuo metu dar nedirbau viešbučių versle. Mane įkvėpė tiesioginis vadovas, kuris tuo metu buvo tokio pat amžiaus, kokio dabar esu aš. Pradėjau nuo žaidimų su mityba, man patiko eksperimentuoti, todėl išbandžiau viską: buvau ir vegetarė, ir žaliavalgė, ir veganė, ir peganė. Kiekvienas esame unikalus ir skirtingas, tad turime atsirinkti, kas labiausiai mums tinka, tačiau yra bendros taisyklės, principai, kurie tinka daugumai.

O kas padėjo atsirinkti tai, kas geriausiai tinka jūsų organizmui?

Kai tapau žaliavalge, man labai trūko energijos. Gali būti, kad kažką netinkamai dariau, nes tuo metu labai trūko žinių, nebuvo knygų ar tinklalaidžių apie šią mitybą, trūko netgi produktų. Pavyzdžiui, labai gerai atsimenu, kad Lietuvoje nebuvo įmanoma nusipirkti makadamijų (šypsosi).

Po truputį, vadovaudamasi savo intuicija, o ne moksliniais tyrimais, pradėjau keisti mitybą. Lygiagrečiai ėmiau sportuoti. Susiradau trenerę, kuri mane išmokė taisyklingai, nekenkiant sau atlikti pratimus. Visiems, kurie nori pradėti sportuoti, pirmiausia rekomenduočiau susirasti asmeninį trenerį ar trenerę, kuris sudarytų individualų planą ir išanalizavęs jūsų poreikius sudėliotų treniruočių grafiką. Tai, kad sportuojančius turi prižiūrėti profesionalas, supratau per savo patirtį. Nuo pandemijos kuriam laikui padariau pertrauką ir mankštinausi tik namie, naudodamasi specialia programėle, bet neseniai grįžau pas trenerį ir supratau, kad jo padedama galiu pasiekti daug geresnių rezultatų. Jis mato, ką darau gerai, o ką reikia koreguoti. Esu aktyvi nuo

mažų dienų, todėl ir judėti man visą laiką buvo svarbu, gal todėl sportuoti man nėra iššūkis. Vadovaujate viešbučio kolektyvui, auginate du mažamečius vaikus, kasdien po kelias valandas klausotės tinklalaidžių užsienio kalbomis apie sveiką gyvenseną, netrukus pradėsite kurti unikalų turinį „WoW University“ sveikatos klubui. Kaip atrodo jūsų diena?

Tiesą sakant, man svarbiausia ne diena, o naktis. Kiekviena diena prasideda nuo to, kaip išsimiegojau naktį. Būtent nuo miego kokybės priklauso, kaip maitinuosi, kaip jaučiuosi, kaip atrodau ir kaip noriu judėti. Todėl pirmiausia visiems rekomenduoju gerai išsimiegoti. Reikia miegoti 7–8 valandas (ne mažiau ir ne daugiau), tą liudija ir ilgaamžiškumo tyrimai. Gal mes to nesuprantame, bet būtent miego kokybė tiesiogiai susijusi su mūsų suvartojamo maisto kokybe. Miego kokybei labai svarbus režimas: gultis ir keltis reikia tuo pačiu metu. Prabudusi pirmiausia išgeriu vandens, nes per naktį natūraliai dehidratuojame. Po to darau įprastą mankštą ir tada jau ruošiuosi dienai –žadinu vaikus, vežu juos į mokyklą, einu į darbą.

Dažnas, kuris ryžtasi laikytis sveikos mitybos plano, paslysta kokiame restorane arba tiesiog pietaudamas su kolegomis kavinėje, kur neretai siūlomas ne pats sveikiausias maistas. Papasakokite, kokie įprastai yra jūsų pietūs.

Neišsimiegojus stinga energijos, todėl, norime to ar ne, nesąmoningai ieškome greitųjų angliavandenių. Jie staigiai pakelia energijos lygį, bet dar greičiau nuslopina. Taip ir važinėjamės visą dieną tarsi amerikietiškais kalneliais.

Man labai pasisekė, nes dirbu viešbutyje, kuriame darbuotojus maitina. Labai aiškiai susitarėme su restorano komanda, kad maistas darbuotojams būtų subalansuotas, todėl asortimente visuomet yra ir baltymų, ir ilgos grandinės angliavandenių, ir gerųjų riebalų. Taigi sveikus pietus pavalgyti man nesunku. Mano prioritetas

R.Pulkauninkaitė-Macikė su šeima

šiuo metu yra ląsteliena.

Labai domiuosi mokslininkų darbais šia tema. Pasirodo, baltymų suvalgome užtektinai, tačiau nepakankamai vartojame produktų, turinčių ląstelienos. Tai yra daržovių, grūdų, riešutų, sėklų, raugintų produktų, pupelių, žirnių, lęšių, vaisių ir taip toliau. Taip pat stengiuosi, kad mano valgomos daržovės būtų skirtingų spalvų. Todėl lėkštėje būtinai atsiras ir ridikėlis, morka, agurkas, raudona paprika, saldžioji bulvė, mėlynoji bulvė, burokėlis. Kai taip įpratau, labai skanu valgyti skirtingų spalvų produktus, nes vaivorykštė lėkštėje labai gražiai atrodo.

Šiuo metu valgau viską, tik minimaliai vartoju raudonos mėsos, stengiuosi jos vartoti ne dažniau kaip kartą per dvi savaites. Kartais suvalgau ir desertą ar bandelę. Man atrodo, kad per griežtas savęs ribojimas ir tam tikrų produktų atsisakymas vėliau trigubai sugrįžta.

Esate Lietuvoje vieno prabangiausių viešbučių, kuriame yra ir puikus, kokybiškas restoranas, vadovė. Įdomu, koks šiandien požiūris į išrankesnius, specialių poreikių turinčius klientus, kurie, pavyzdžiui, nevalgo mėsos, netoleruoja laktozės, glitimo, nevartoja alkoholio?

Situacija po truputį gerėja. Jei restoranas geras, jame visuomet bus alternatyvų. Pastaruoju metu žmonės iš tiesų turi daug alergijų, netoleruoja įvairių produktų, todėl šefai turi prisitaikyti prie pasikeitusių vartotojų poreikių.

Kadangi aš valgau viską, tiek mėsą, tiek kartais galiu ir taurę vyno išgerti, nejaučiu jokio diskomforto. Bet lygiai taip pat gerai jaučiuosi renginio metu sakydama pada-

vėjui, kad šiandien negersiu alkoholio.

Dauguma restoranų jau turi įvairių alternatyvų. Pavyzdžiui, putojanti arbata taurėje atrodo lygiai taip pat kaip putojantis vynas. Žmogus, keldamas tokio gėrimo taurę, gali ir tostą pasakyti, ir susidaužti taurėmis, jeigu kam nors to reikia. O jei kalbame apie maistą, aš tiesiog neinu į tas vietas, kuriose į išrankesnį ir įvairesnių poreikių turintį klientą žvelgiama piktai ar nepagarbiai.

Kaip jūs pati įvardintumėte savo sveikos gyvensenos filosofiją?

„Well-being“, arba ilgaamžiškumas. Mano tikslas – ne jaunėti, bet gerai jaustis ir po dešimties, ir po dvidešimties metų. Todėl investuoti į gerą savijautą, kurios tikiuosi po dešimtmečio, reikia jau dabar. Pavyzdžiui, sporto įtaka ilgaamžiškumui pasireiškia tik po ilgo laiko, tam sportuoti reikia mažiausiai dešimt metų.

Tačiau daugeliui moterų svarbiausia lieknas kūnas. Ar jūsų sveikos gyvensenos filosofija padeda reguliuoti kūno svorį?

Kūno svorio reguliavimas yra atskira tema. Pasikartosiu, kad labai svarbus yra miegas, nes mūsų kūno svoris priklauso ne tik nuo maisto, bet ir nuo kokybiško miego. Jei žmogus neišsimiegojo, siekdamas gauti energijos, nevalingai ieškos greitųjų angliavandenių: bandelės, saldainio. Išsiilsėjusiam žmogui viso to nereikia. O jei rytas prasidėjo, kaip aš sakau, nuo nesąmonių, tuomet tokie produktai turės įtakos virškinimo sistemai ir galiausiai vėl nulems prastą nakties miegą. Sportas man padeda jaustis gerai, mankštinantis organizme gaminasi daug

R.Pulkauninkaitė-Macikė noriai dalinasi savo patirtimi

dopamino, kitaip dar žinomo kaip laimės hormonas, kuris veikia ne pusvalandį, o 48 valandas. Todėl judėti svarbu visą laiką.

Kodėl mes, žmonės, renkamės prastus, net kenksmingus mūsų kūnui ir smegenims produktus? Kaip ir kodėl susiformuoja tokie įpročiai?

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) jau seniai kai kuriuos produktus, pavyzdžiui, rūkytos mėsos, yra įtraukusi į draudžiamų vartoti produktų sąrašą. Pas mus dar labai mažai kalbama ir rašoma apie bloguosius riebalus, kurių yra margarine, sausainiuose, bandelėse, dešrose, dešrelėse ir kituose pusgaminiuose. Jei pradedi skaityti produktų etiketes, pasidaro baisu. Tiesą sakant, iš esmės geras produktas yra tas, kurio etiketėje nėra ilgo ingredientų sąrašo. Juk ant brokolio ar obuolio nėra reikalavimo kabinti etiketės.

Mes su dukra dažnai patikriname rinkodarininkų frazes, tokias kaip „daug skaidulų“. Norint tai padaryti, tiesiog reikia etiketėje nurodytą angliavandenių kiekį padalinti iš skaidulų kiekio. Jei rezultatas mažesnis nei penki, va-

dinasi, tas produktas nėra toks jau vertingas, kaip rašoma ant pakuotės.

Kodėl susiformuoja prasti įpročiai? Dažnas perėmė juos iš tėvų, neturi laiko ir galimybių domėtis, ką šiandien sako mokslas. Dažnai maistu save žalojame iš nežinojimo, įpročio ir tingumo. Įdomu, kaip mokote savo vaikus sveikatingumo, ar tam užtenka tik jūsų su vyru pavyzdžio?

Vaikams mes abu su vyru rodome pavyzdį: kaip mes sportuojame, ką ir kada valgome. Dažnai ant mūsų pietų ar vakarienės stalo nugula skirtingi produktai, iš kurių vaikai patys savo lėkštėje susikuria patiekalą. Taip į lėkštę vaikai susideda tik tai, ką valgys. Vyras kiekvieną rytą jiems primena atlikti po dešimt atsispaudimų ir pritūpimų ir jie abu su malonumu tai padaro. Mūsų vaikai, kaip ir mes, labai aktyvūs, jie ne tik lanko sporto būrelius, bet ir su mumis plaukioja banglentėmis. Aš manau, kad matydamas atitinkamą pavyzdį vaikas juo anksčiau ar vėliau pasinaudos. Jei tėvai nevalgo brokolio, kaip vaikui įteigti, kad tai sveika ir skanu?

Kuo dar domitės, be sveikos gyvensenos?

Esu aktyvi ekstremalaus vandens sporto mėgėja. Jau septyniolika metų kaituoju – su malonumu valdau jėgos aitvarus, jau septyneri metai esu įvaldžiusi ir vandenlenčių sportą, o naujausia mano aistra – banglentės. Mano laisvalaikis visada aktyvus: važinėju riedlente, dviračiu, riedučiais, bėgioju. Taip pat labai mėgstu pirtį, po jos galiu lįsti į ledinį ežerą.

Kiek jūsų indėlio ir požiūrio į sveiką gyvenseną bei mitybą perteikta darbe? Kiek vadovas savo vertybes perteikia kolektyvui?

Aš tikiu, kad sveikas, gerai besijaučiantis žmogus bus ir geras darbuotojas. Jei žmogus gerai jaučiasi, jis ir į darbą noriai eis. Tikiu, kad darbe reikia skiepyti sveikatinimosi kultūrą, apie ją kalbėti, šviesti, rodyti pavyzdį. Mes su visa komanda važiavome pas „WoW University“ dėstytoją, LSMU gyvensenos medicinos ekspertą dr. Tomą

Vaičiūną į paskaitą, vežėmės ir mūsų virtuvės šefus, išklausėme paskaitą apie ilgaamžiškumą, mokėmės sveikai gaminti. Nuo tada mūsų pietūs pasidarė daug spalvingesni.

Kaip vadovė, galiu patikinti, kad šis klubas tikrai labai tiks ne tik pavieniams žmonėms, bet ir kaip motyvacinė sistema įmonėms. Ne tik aš, bet ir kiti vadovai kas mėnesį susiduria su iššūkiu, kaip dar motyvuoti ir nustebinti savo darbuotojus. Kaip juos supažindinti su naujausiomis tendencijomis ir padovanoti tai, kas geriausia. Aš apie tai nuolat galvoju. Todėl savo vadovų komandą skatinu nerūkyti. Imamės įvairiausių iniciatyvų. Netrukus visi norintieji treniruosimės, bėgiosime, ruošimės pusmaratoniui.

R.Pulkauninkaitė-Macikė – ekstremalaus vandens sporto mėgėja

MEDIKAS SIEKIA DAR VIENOS SVAJONĖS ĮGYVENDINIMO

NUO RYTŲ SAJANO IKI POLIARINIO URALO, MONGOLIJOS IR UŽŠALUSIO

BAIKALO EŽERO – TOKS YRA ŠEIMOS GYDYTOJO IR ATOKIŲ KRAŠTŲ

TYRINĖTOJO KĘSTUČIO JUŠKOS KELIONIŲ SĄRAŠAS, KURĮ NETRUKUS PAPILDYS DAR VIENA ATŠIAURI VIETA.

Šią vasarą medikas nuosava burine jachta plauks per Arkties vandenyną, tikėdamasis pasiekti kuo didesnę platumą ir surinkti moksliniams tyrimams reikalingų mėginių. Vyras savo ekspedicija taip pat siekia garsinti Lietuvos vardą pasaulyje.

Startavo dar pernai

„Arktinę svajonę įgyvendinti po trejus metus trukusio intensyvaus pasiruošimo pradėjau dar pernai, kai su burine jachta plaukiau nuo Klaipėdos iki Trumsės – vieno šiauriausių pasaulio miestų, kuris dažnai vadinamas vartais į Arktį. Šių metų vasarą prasidės antrasis ekspedicijos etapas – nuo Trumsės plauksiu gilyn į Arkties vandenyną. Mano tikslas – pasiekti kuo didesnę platumą ir apiplaukti visą Svalbardo salyną. Jeigu dreifuojantys ledai iš Šiaurės ašigalio leis, tikiuosi pasiekti ir 83 laipsnių platumą.

Norisi ne tik keliauti, bet ir būti naudingam Lietuvos mokslui bei garsinti mūsų šalies vardą pasaulyje – į Arktį

nuplukdysiu pirmą burinę jachtą su lietuviška trispalve ir surinksiu Klaipėdos jūrų tyrimų instituto mokslininkams reikalingus mėginius“, – apie būsimą kelionę pasakoja K.Juška.

Ši ekspedicija į du etapus padalyta neatsitiktinai – norėjo jai skirti kuo daugiau laiko. Per pirmąjį etapą K.Juškai daugiausiai iššūkių kėlė navigacija itin prastomis oro sąlygomis (audros, štormai, škvalai), švartavimasis naktimis, seklumos, jūrligė ir plaukimas be miego. O štai antrojo etapo metu, numatyto 2024 m. liepą ir rugpjūtį, laukia šiek tiek kitokios grėsmės.

„Jūrlapiuose yra nepažymėtų uolų, į kurias yra rizika atsitrenkti, jachta gali būti sutrinta judančių ledo lyčių. Nemažą pavojų kelia baltosios meškos, nuo kurių apsiginti labai sunku net turint ginklą“, – pasakoja kartu su gyvenimo drauge tyrinėti atokų pasaulio kampelį besiruošiantis lietuvis.

K.Juška kelionę pradėjo dar pernai

Keliautojas sako, kad antrojo ekspedicijos etapo metu turės palydovinį ryšį, todėl visi norintieji galės stebėti jo nuotykius ir iššūkius realiu laiku socialiniuose tinkluose. O ekspedicijai pasibaigus K.Juška visuomenei pristatys „YouTube“ reportažų seriją.

Meškos, speigas ir badas

K.Juška sako, kad kelionės tikslą jau daugiau nei dešimt metų renkasi pagal tris kriterijus: jis turi būti kuo labiau

nutolęs nuo civilizacijos, kuo sunkiau pasiekiamas ir kuo rečiau minimas kitų keliautojų ataskaitose.

„Nuo 2012-ųjų aplankiau Rytų Sajaną, Poliarinį Uralą, Jakutiją, Mongoliją, daugiau nei 700 km ėjau per užšalusį Baikalo ežerą ir su 70 kg sveriančia kuprine pėsčiomis keliavau Putorano plynaukšte. Per šias keliones teko patirti susidūrimų su rudosiomis meškomis, saugotis lede prasivėrusių properšų, 150 km prieš srovę tempti pripučiamą valtį, klampoti iki kelių įstrigus pelkėje, kęsti badą, speigą ir susidurti su daug kitų pavojų“, – patirtais išgyvenimais dalijasi atokių kraštų tyrinėtojas.

Atsisakė pusės daiktų

Pasirinkti kelionių maršrutai reikalauja ne tik fizinio pasiruošimo ir psichologinio tvirtumo, bet ir mokslo žinių.

„Mane labai žavi toks keliavimo būdas, kurį propagavo senieji keliautojai – į atokius kraštus jie leisdavosi tik su jūrlapiu ar žemėlapiu rankose. Tokį pat iššūkį keliu sau –Arkties vandenyne pasiekęs per 80 platumos, naviguosiu tik su jūrlapiu ir kompasu, nes elektroninių jūrlapių tiesiog nėra“, – teigia medikas.

Rengdamasis ekspedicijai į Arktį, K.Juška sudarė reikiamos įrangos sąrašą, o tada ėmė ir pusę jos išbraukė. „Logika paprasta: jeigu prieš šimtą metų keliautojai tam tikrų daiktų neturėjo, jų nereikia ir man. Todėl iš savo sąrašo išbraukiau elektroninį ekraną, kuriame yra žemėlapiai,

vandens gėlintuvą ir kitus daiktus, kurie gerokai palengvintų kelionę“, – sako atokių kraštų tyrinėtojas.

Šiuo metu, be įrangos pirkimo, vyksta ir kiti ekspedicijos paruošiamieji darbai. K.Juška kartoja išmoktas navigacijos pamokas, studijuoja literatūrą ir bendrauja su potencialiais partneriais.

Praverčia ir gydytojo patirtis

K.Juška prisipažįsta, kad rinktis gydytojo profesiją įkvėpė medicinos seserimi dirbusi močiutė, su kuria ligoninėje leisdavo laiką po pamokų.

„Šeimos gydytoju tapau dėl labai plačių kompetencijos ribų – tai pirmasis žmogus, į kurį kreipiasi ne tik labai įvairaus amžiaus, bet ir skirtingų nusiskundimų turintys pacientai. Tai reiškia, kad nuo to, kaip šeimos gydytojas išmanys savo darbą, daugiausia priklausys paciento gydymo sėkmė. Todėl labiausiai darbe džiugina kartu su pacientu pasiekti rezultatai, sprendžiant jų sveikatos problemas“, –pasakoja šeimos gydytojas iš Kauno.

O sukaupta darbo patirtis ne tik padeda spręsti pacientų sveikatos bėdas, bet ir praverčia kelionėse.

„Kai trūko gydytojų, yra tekę su mažomis miego pertraukomis ligoninėje budėti devynias paras iš eilės – ši patirtis praverčia, kai reikia buriuoti naktimis. Be to, gydytojo

darbas kelia nemažai emocinių iššūkių, kurie užgrūdina ir padeda įveikti kelionėse laukiančius sunkumus, o medicinos žinios leidžia nutikus nelaimei suteikti pagalbą sau ir aplinkiniams“, – paaiškina gydytojas ir keliautojas K.Juška.

Sportuojant sutvirtėja raumenys, dailėja kūno linijos. Tad kam delsti ir sportą atidėti amžinam „rytoj“? Pradėkite judėti, iš naujo patirkite aktyvaus, sveiko gyvenimo džiaugsmus.

Sostinės vaikų ir jaunimo centro „Hobiverse“ asmeninis sporto treneris Laimutis Lukoševičius, turintis daugiau kaip 25 metų darbo sporto klube patirties, sako, kad į jo treniruotes ateina įvairių žmonių. Vieni yra motyvuoti ir žino, ką nori pasiekti, kitiems reikia daugiau patarimų ir motyvacijos.

Nereikia manyti, kad sportuoja aktyviau vyrai – „Hobiverse“ treneris teigia, kad sportuoja ir vyrai, ir moterys. Be to, pabrėžia jis, sportuojančių moterų vis daugėja. Taip pat L.Lukoševičius pastebi, jog tarp jaunimo kai kuriose grupėse merginų net daugiau nei vaikinų, ir jos yra rimtai nusiteikusios praplėsti savo sporto galimybių ribas.

Sostinės vaikų ir jaunimo centre „Hobiverse“ pastebima, kad sportuojantys tėvai augina ir sportuojančius, aktyvius

vaikus. Teigiamas tėvų pavyzdys skatina vaikus daugiau judėti. Žinoma, neretai paaugę vaikai ima raginti tėvus pradėti sportuoti.

Svarbiausia motyvuoti artimuosius daugiau judėti ir tvirtėti fiziškai, taip pat patiems semtis motyvacijos iš gerų pavyzdžių.

Asmeninis treneris L.Lukoševičius ir „Hobiverse“ centras pataria sportą paversti tokiu pat svarbiu įpročiu, kaip, pavyzdžiui, dantų valymas. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai daug sėdime. Svarbu nepamiršti judėti, o sportuoti du tris kartus per savaitę – netgi būtina.

Jei tiek laiko skirti nepavyksta, būtinai reikėtų jo rasti pajudėti bent kartą.

Radę patinkančią fizinio aktyvumo formą žmonės ne tik patirs malonumą, geriau jausis fiziškai bei emociškai, bet ir įgis daugiau pasitikėjimo savimi, o gyvenimas nušvis ryškesnėmis spalvomis.

L.Lukoševičius