VIENOS NUOTRAUKOS ISTORIJA

VIENOS NUOTRAUKOS

ISTORIJA

Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklų

5–8 ir 9–12 (I–IV gimnazijos) klasių mokinių

tiriamasis projektas

Vilnius, 2025

I. Lietuva

Nuotrauka iš Domo Dembicko giminės

III. Antrojo sovietmečio sociokultūrinės patirtys

Nuotrauka iš Kotrynos Čepaitės giminės archyvo

Nuotrauka

iš Vytautės Mickūnaitės giminės archyvo

Nuotrauka iš Dorotėjos Montvidaitės giminės archyvo

Nuotrauka iš Emos Šumskutės giminės

Nuotrauka iš Auksės Pukėnaitės giminės

Nuotrauka iš Elzės Mikalajūnaitės giminės

Nuotrauka iš Ulos Baranauskaitės giminės

Elektroninis leidinys apsvarstytas ir rekomenduotas publikavimui Vilniaus miesto istorijos mokytojų metodinės tarybos posėdyje 2025 m. rugpjūčio 30 dieną (protokolas Nr. 3)

Apie projektą

Fotografijos kaip dokumento esminis bruožas yra tai, jog ji atsiranda istorinio įvykio metu ir įvykio vietoje. Nuo tada, kai Europoje 1826 m. ir Lietuvoje 1839 m. atsirado pirmosios fotografijos, jos tapo svarbiu žmogaus, šeimos ir valstybės gyvenimo atributu. Nuo 1945 m., kai Niurnbergo tribunole nuotraukos naudotos kaip vienas iš pagrindinių nacių nusikaltimų įrodymų, fotografija pradėta suvokti kaip unikalus istorinis šaltinis. Senosios fotografijos tapo būdu sustabdyti laiką ir apsaugoti visuomenę nuo užmaršties. Jos leidžia sukurti vaizdinį apie gyvenimą, asmenis ir vietas, kurios yra svarbiosvalstybės, visuomenės iršeimos istorinei atminčiai. Šis projektas orientuotas pažvelgti į fotografiją ne kaip į meno kūrinį, bet kaip į unikalų istorinį šaltinį ir traktuojamas kaip savotiškas pačių mokinių atliekamas tyrimas

Šiuo projektu siekta skatinti mokinius domėtis šeimos (giminės), visuomenės, tautos ir valstybės istorija, ieškoti autentiškų istorinių šaltinių, neprieinamų viešose istorinės atminties saugyklose, ugdyti jų istorinę ir pilietinę sąmonę, lavinti jų gebėjimus tirti ir analizuoti vaizdinius istorijos šaltinius.

Leidinyje pateikiami atrinkti Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklų 5–8 ir 9–12 (I–IV gimnazijos) klasių mokinių darbai (jų šeimų fotoarchyvuose saugomos nuotraukos ir jų parengti autentiški naratyviniai pasakojimai).

Leidinyje istorinės nuotraukos ir jų aprašymai suskirstyti į keturis chronologinius ir teminius poskyrius: Lietuva XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (iki 1918 m.); Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940 m.); Antrojo sovietmečio sociokultūrinės patirtys; Antrojo sovietmečio tremties ir pasipriešinimo patirtys

Projekto iniciatorius - Vilniaus miesto istorijos mokytojų metodinė taryba

Projekto partneriai:

Už nuoširdų įsitraukimą į istorinės atminties (at)kūrimą dėkojame projekto dalyviams, jų šeimos nariams, mokytojams.

Sudarytojai

Recenzentų žodis

Kokią istoriją pasakoja nuotraukų rinkinys? Atidžiai įsižiūrėjus į nuotraukas ir išanalizavus jas įkontekstinančius pasakojimus pastebėtina, kad pasakojama politinė-karinė istorija (vyrauja Lietuvos gyventojai (lietuviai ir kitų tautų), dėvintys uniformą). Lietuviai Rusijos imperijos kariuomenėje, lietuviai savanoriai, nepriklausomybės kovų dalyviai, Lietuvos kariuomenės karininkai (raitosios kavalerijos (ulonai), tarnavę pasienyje, karinio jūrų laivo „Prezidentas Smetona“) ir kariai, ginkluoto (partizanai) ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistentai, pavyzdžiui, P. Plumpa, A. Terleckas) dalyviai. Tačiau visos šios politinės-karinės istorijos ašis yra šeima, kurios narių pasakojimuose užkoduotos kultūros vertybės, kuriama istorijos prasmė ir suvokimas, kas svarbu žmogaus ir valstybės gyvenime.

Dauguma šeimos narių su uniforma nuotraukų leistų paaiškinti politinės-karinės istorijos vyravimą mokymo(si) priemonėse iki XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigos. Istorija rašoma iš išlikusių šaltinių...

Galima kelti ir kitą klausimą, ką ir kodėl siekta įamžinti nuotraukose? Nuotraukų rinkinys pateikia atsakymą ir į šį klausimą. Pirmiausia fiksuoti pagrindiniai žmogaus biografijos faktai: krikštas, pirmoji komunija, santuoka, socialinio-profesinio statuso pasikeitimai (kursantas, studentas, tarnyba laivyne, emigrantas, vienišas tėtis, įsimylėjėlis (-ė), karo pabėgėlis, tremtinys Sibire), akimirkos prieš mūšį, įkalinimą, mirtis (laidotuvės). Atsakymo į klausimą „Kodėl?“ esmė – įamžinimas, kad prisimintum, pasidžiaugtum, pasididžiuotum, niekada neužmirštum ir perduotum ateities kartoms.

Nuotraukųrinkinys yrasvarbusnaujų istorijosšaltiniųpublikavimoirprieinamumodidinimopožiūriu. Publikuotas nuotraukas galima analizuoti, lyginti, naudoti konkrečių istorijos įvykių, reiškinių ar procesų iliustravimui (Pirmasis pasaulinis karas, nepriklausomybės kovos, žemės reforma, partizaninis karas, neginkluotas pasipriešinimas, kolektyvizacija, sovietizacija, atgimimas). Pasidalinta kiekvienos šeimos istorija tampa mūsų visų istorija.

Žvelgiant iš istorijos didaktikos perspektyvos mokinių atliktas vienos nuotraukos tyrimas skirtas jų istorinio mąstymo ugdymui(si). Tyrimo centre yra nuotrauka – šeimos relikvija – istorijos šaltinis, kuris jos vertintojui-skaitytojui be įkontekstinimo nieko nesako. Istorinis kontekstas yra antrinė istorijos sąvoka, gebėjimas ją tinkamai vartoti yra istorijos mąstymo ugdymosi sudėtinė dalis. Istorinis kontekstas svarbus, nes įvykių, reiškinių, procesų ir asmenybių neįkontekstinimas istoriniame laike, erdvėje, gamtinėje-kultūrinėje aplinkoje, veiklose veda prie paviršinio suvokimo, paviršutinių apibendrinimų ir, galiausiai, prie neteisingų išvadų. Istorinis kontekstas, Vytauto Kavolio žodžiais tariant, yra „istorinio naratyvo stabilumo garantija“ (Kavolis, V. Civilizacijų analizė. Vilnius, Baltos lankos, 1998, p. 153–262.). Istorinis kontekstas sudaro prielaidas priimti tinkamą moralinį / etinį sprendimą, kuris labai svarbus vertinant mokinio istorinės sąmonės iš(si)ugdymo lygmenį (Gómez Carrasco, C. J., Miralles Martínez, P. (2016). Historical skills in compulsory education: assessment, inquiry based strategies and students’ argumentation. Journal of New Approaches in Educational Research, 5(2), 134.).

Ką reiškia įkontekstinti? Tai – gebėjimas įvardinti (apibūdinti) struktūras, procesus, įvykius, kurių metu yra sukurtas / atsirado istorijos šaltinis ar jame užfiksuotas procesas. Jis nurodo laiką prieš šaltinio įvykius (šiuo atveju asmens, šeimos narių ar giminaičių biografijas, svarbius įvykius, pastatų priešistorę), jų metu (kai daryta nuotrauka) ir po jų (pasakojami nuotraukoje užfiksuotų asmenų likimai, pastatų paskirties pokyčiai – pertvarkytas, nugriautas). Labai svarbu pastebėti, kad mokiniai atkreipė dėmesį ir aprašė istorinę aplinką, kuri tiesiogiai susijusi su šaltiniu, svarbiausius socialinius, ekonominius ir politinius faktus, priežastis ir pasekmes, kurias jau žino. Gebėjimas įkontekstinti, kurį pademonstravo mokiniai, rodo jų įgytus istorinio tyrimo, darbo su istorijos šaltiniais ir istorinės empatijos ugdymosi gebėjimus. Reiškiu didelę pagarbą Vilniaus miesto istorijos mokytojams, kurie kryptingai ugdo mokinių istorinį mąstymą, o su juo istorinę sąmonę ir gebėjimą dalyvauti kuriant mūsų visų istorinę kultūrą.

dr. Sandra Grigaravičiūtė LGGRTC vyriausioji istorikė

Įdomi ir gerai įgyvendinta projekto „Vienos nuotraukos istorija“ idėja. Leidiniui pateiktos nuotraukos (net iš carinių laikų) dažnuatveju nežinomos. Jos pasakoja,o mokiniai užrašodalykus ir faktus, kurie apskritai mažai kam žinomi. Štai į mus iš senos nuotraukos žvelgia pirmieji Lietuvos savanoriai, apsirengę dar carinėmis milinėmis, bet kepurėse jau lietuviškos kokardos. Vienas iš jų su carine kareivio kepure – papacha Nuotraukos užrašas – lenkų kalba, savanoris artimiesiems siunčia nuotrauką užrašęs lenkiškai.

Įdomi nuotrauka, vaizduojanti klasę su mokytoju, mokinio proseneliu Valerijonu Jurevičiumi, fotografuota 1930 metais Novosibirsko srityje, Šeduvos kaime, kuriame tuo metu gyveno lietuvių bendruomenė...

Esama nemažai kasdieninio gyvenimo istorijas pasakojančių fotografijų. Viena iš jų liudija ne tokios tolimos istorijos faktus: poetas, lagerininkas Kazys Inčiūra 1969 metais šeimyninėje aplinkoje skaito lagerio laikų eiles. Susikaupę klausytojų veidai, o istoriją pasakojanti mokinė pristato to susibūrimo dalyvius: „Kiekvienas žmogus šioje nuotraukoje buvo vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sovietinės priespaudos“.

Svarbiausia, kad projektas paskatino daugybę mokinių pasidomėti savo artimųjų praeities gyvenimo faktais, pavartyti šeimų albumus, pakalbinti tėvus, senelius, gilintis į Lietuvos istoriją.

Rimantas Jokimaitis istorikas,

ŠMSM Ugdymo departamento Ugdymo programų skyriaus patarėjas

Projektas „Vienos nuotraukos istorija“ yra unikalus tuo, jog kiekvienas susidomėjęs mokinys tapo savotišku tyrėju: gilindamasis į šeimos, artimųjų fotografijas, jų istoriją, atrado įdomias, nepaprastas, kartais ir skaudžias ne tik šeimos, bet ir Lietuvos istorijos detales.

Šis projektas – tarsi maža galimybė pasinaudoti nuotrauka kaip mikroskopu ir, radus vieną taškelį, jį išanalizuoti, ištyrinėti. Šio projekto istorijos, kad ir subjektyvios, turi galimybę atgimti, būti papasakotos ir išgirstos. Tai daug galimybių suteikiantis projektas.

Ingrida Vilkienė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti direktoriaus pavaduotoja – švietimo programų koordinatorė

Vilniaus miesto istorijos mokytojų metodinės tarybos inicijuoto tyrimo projekto idėja originali, rezultatai prasmingi ir reikšmingi daugeliu aspektų. Bendrojo ugdymo mokyklų mokinių atliktas projektas apima daugiakryptę su praeities tyrimu susijusią veiklą. Projekto esmę sudaro istorinių fotografijų šeimos archyvuose paieška; įvykio ir asmenų nuotraukoje identifikavimas; istorinio laikmečio, kuriame užfiksuotas fotografijoje matomas vaizdas nustatymas; istorinio konteksto, kuriame daryta nuotrauka, apibūdinimas.

Tyrimo eksperimento rezultatai paskelbti daugiau kaip 100 puslapių apimties leidinyje leidžia suvokti fotografijos, kaip reikšmingo praeities rekonstrukcijos šaltinio, svarbą. Leidinyje publikuotos ir aprašytos fotografijos saugomos mokinių artimųjų šeimų archyvuose, todėl jos unikalios ir neatrandamos valstybinėse atminties institucijų saugyklose (archyvuose, muziejuose).

Surastos, publikuotos ir aprašytos fotografijos leidžia mokiniui suvokti jo asmeninį ryšį su praeitimi ir sudarogalimybęmokiniuiistorijąsuprastinetikiš vadovėlio,knygųaristorijosmokytojųpasakojimų pamokų metu, bet ir pajusti praeitį asmeniškai per šeimos, artimųjų ir jam pažįstamų asmenų patirtis.

Tyrimas ir jo vykdymo metu patirtas suvokimas įtraukia mokinį į procesą, paverčia jį tyrėju, savotišku detektyvu, kuris siekdamas aprašyti fotografiją ir jos atsiradimo kontekstą pokalbių su artimaisiais apie nuotraukoje matomą vaizdą metu gilinasi į svarbius Lietuvos istorijos įvykius, susipažįsta ir pats perpasakoja tųįvykiųpriežastis,eigą,pasekmes.Pastariejitiriamojodarbopradmenysugdomokinio analitiniusgebėjimus. Taip pat prisideda prie istorijos procesų gilesnio suvokimo ir stiprina pilietiškumo jausmą. Mokinys išlaiko ryšį su savo šaknimis, pasididžiavimą artimaisiais, bendruomene ir valstybe. Kartu suvokia visuomenės (ypač artimųjų) gyvenimo sąlygas tais istoriniais tarpsniais, kuriais valstybingumas ir pilietinė visuomenės raiška dėl išorės jėgų, t. y. svetimų režimų okupacijų XX amžiuje, buvo laikinai nutraukta. Iš projekte surinktų fotografijų ryškėja „mažųjų žmonių“ gyvenimo sąlygos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. antrosios pusės. Atsispindi tų žmonių skausmo, netekčių, bet kartu ir sėkmės istorijos.

Projektas ir jo vykdymo metu pasiektas rezultatas – viename leidinyje surinktų skirtingų socialinių sluoksnių, tautinių ir pasaulėžiūrinių grupių bei įvairių Lietuvos regionų gyventojų praeities patirtys tampa savotišku Lietuvos visuomenės patirčių skerspjūviu.

Į projekto vykdymą įsitraukė nemažai Vilniaus mokyklų mokinių ir jų mokytojų. Todėl projektas laikytinas tarsi „tarpinstituciniu“, apėmusiu skirtingų Vilniaus miesto ugdymo įstaigų bendruomenes. Tai leidžia daryti prielaidą, kad toks projektas ateityje gali būti tęsiamas ir galėtų turėti potencialą plėstis ne tik tarp Vilniaus mokyklų. Prasminga būtų projektą plėtoti respublikiniu mastu. To norėtųsi palinkėti projekto sumanytojams.

dr. Artūras Svarauskas Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas

Istorija neegzistuoja be žmonijos atminties, nes ji reiškiasi per žmones ir žmonėse. Atminties klodai skleidžiasi ir atrandami šeimoje, visuomenėje. Kiekviename istorijos laikmetyje kultūrinė ir istorinė atmintis stiprina Tautą, valstybę, lyg gijomis sujungia kartas, skatina geriau pažinti savo šalies praeitį. Manau, kad Jūsų projektas kaip trispalvė sujungia kartas – praeitį, dabartį, ateitį – ir reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybės istorinės atminties puoselėjimo.

Džiaugiuosi Vilniaus miesto istorijos mokytojų metodinės tarybos įgyvendintu projektu „Vienos nuotraukos istorija“, kuris sujungė mokinius, mokytojus, šeimas ir gimines. Žvelgiant į šio projekto rezultatus akivaizdu, kad jis įtraukė labai daugmokinių irpriartino juos prieįvairių savošeimos, giminėsistorijos įvykių. Tai lyg mažos istorijos pažinimo akimirkos, kurios ne tik leidžia susipažinti su savo giminės protėviais, bet ir suteikia pasididžiavimo jausmą.

Kiekviena nuotrauka jau pati savaime atspindi skirtingus istorinius momentus, laikmečio savitumą. Išsaugota ir perduodama iš kartos į kartą nuotrauka net ir be aprašo yra labai svarbi, nes tai giminės relikvija. Darvertingesnėji tampatada,kai pasakojavienožmogaus, šeimos ar giminėsistoriją,kai atskleidžiama, kokie žmonės ir vietos joje užfiksuoti, kada ji daryta, kas jos autorius, fotografas. Aprašymas įgyja visai kitokią istorinę prasmę, nes tai pažinimo ir emocinio bendravimo jungtis su savo artimaisiais. Istorijos laikmečio įvykių visuma susideda ir iš mažų, bet ypač svarbių momentų. Šeimos ar giminės istoriniai įvykiai, akimirkos lyg mozaika gula į istorijos visumą.

Galime pasidžiaugti, kad šiame projekte dalyvavę mokiniai išbandė šeimos istorijos tyrinėtojo kompetencijas ir panaudoję vos vieną istorinį artefaktą – nuotrauką – sugebėjo ją analizuoti, pasidomėti istoriniu laikotarpiu, atpažinti užfiksuotus asmenis ir remdamiesi šiais duomenimis talentingai papasakoti savos šeimos ar giminės istoriją. Manau, kad tokia patirtis labai praturtino jų pačių žinias, uždegė pažinimo, smalsumo ugnelę, paskatino megzti atminties ryšį tarp kartų.

Nuostabu, kad istorijos užmaršties dulkės vis dažniau nupučiamos ir jos įvykiai prikeliami naujam gyvenimui. Šio projektomedžiagabus išleista,su jagalės susipažintiirjanaudotis įvairios visuomenės grupės: mokytojai, mokiniai, istorikai, muziejininkai, bibliotekininkai, leidėjai, parodų rengėjai – visų nė neįmanoma išvardyti.

Leidinys yra aktualus ir reikšmingas, labai geros struktūros. Tai gyvosios istorijos pamokos, kurios padės mokytojams apibendrinti įvairius Lietuvos istorijos įvykius, laikotarpius ir kartu priartinti juos prie mokinių, sudominti, nes konkrečios giminės ir šeimos istorija yra neatsiejama nuo valstybės istorijos. Manau, tai ateityje skatins jaunimą pavartyti senus šeimos albumus, peržiūrėti archyvinių nuotraukų dėžutes, pakalbinti tėvus, senelius, prosenelius.

Nors projektą vykdė Vilniaus mokyklų mokiniai, šio leidinio medžiaga aktuali įvairiems Lietuvos regionams, nes tai pasakojimai apie visos šalies žmones. Norisi tikėti, kad šio projekto sėkmė uždegs ne vieną įvairiuose Lietuvos regionuose dirbantį istorijos mokytoją entuziastą.

Gal po keleto metų sulauksime projekto „Vienos nuotraukos istorija“ tęsinio ir prie jo prisijungs mokiniai iš visos Lietuvos ir išeivijos. Juk brandi pilietinė visuomenė, puoselėjanti istoriją ir kultūrą, privalo saugoti giminės ir šeimos istorinę atmintį, ją gerai pažinti, suprasti ir perduoti iš kartos į kartą.

Dėkoju visiems prisidėjusiems prie šio leidinio. Tegul kartas suartinusi „Vienos nuotraukos istorija“ įkvepia naujiems projektams, naujoms svajonėms ir siekiams pažinti savo šalies istoriją.

Angonita Rupšytė

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja

Šis projektas aktualus ir reikšmingas keliais aspektais. Pirma, jis sudaro galimybes moksleiviams plėsti savo istorinį ir kultūrinį akiratį, ugdyti pilietinę sąmonę bei tiriamuosius įgūdžius, įgalina kurti savo istorinio naratyvo pavyzdžius. Antra, jis vertingas tarpdalykiniu požiūriu, nes siekia istorijos, pilietinio ugdymo pagrindų, lietuvių kalbos ir informatikos mokomųjų dalykų sinergijos. Trečia, projektas ugdo mokinių socialines kompetencijas, „panardindamas“ mokinį savo šeimos istorijos šaltinių lauke, sudarydamas prielaidas kurti ar pildyti giminių ir šeimų istorines rekonstrukcijas. Galiausiai, projekto rezultatai atskleidžia, kad šeimų archyvai yra unikalus autentiškų istorijos šaltinių lobynas, saugantis retus ir vertingus vaizdinius šaltinius, kurių nerasime oficialiose istorinės atminties saugyklose (valstybiniuose archyvuose, akademinėse bibliotekose).

Ne vienas jų galėtų tapti puikiomis mokslinių monografijų ar didaktinių istorijos publikacijų iliustracijomis. Būtų naudinga, jog Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos inicijuotas projektas, ne vienerius metus plėtotas gimnazijos bendruomenėje, tapęs miesto projektu, išaugtų į respublikinį projektą ir jame dalyvautų visos šalies švietimo bendruomenė.

dr. Deimantas Karvelis Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos istorijos mokytojas

Leidinys „Vienos nuotraukos istorija“ – tai Vilniaus miesto mokinių žvilgsnis į praeitį. Jame jaunieji praeities tyrinėtojai, prakalbinę savo šeimos albumuose rastas artimųjų nuotraukas, dalijasi savo istorijomis. Tenkapripažinti, jognuveiktas nemenkas darbas, nes pagrindinėkliūtis, kuriąreikėjoįveikti mokiniams, buvo atmintis.

Sutikime, kad daugelis savo namuose galime surasti ne vieną seną nuotrauką, tačiau papasakoti apie tai, kas jose yra pavaizduota, gali retas. Dėl to reikia pasidžiaugti puikiu mokytojų, mokinių ir jų artimųjų bendradarbiavimu, kuris virto sklandžiomis ir įtaigiomis istorijomis.

Leidinyje pateiktos nuotraukos ir jų aprašymai yra tik didelio kelio pradžia, nes žvelgiant į nuotraukas ir susipažįstant su pateiktais istoriniais faktais kyla daugybė papildomų klausimų ne tik apie nuotraukose pavaizduotusžmones,betirapiejųgyvenimokasdienybę.Kiekvienasmokinys,kurisišdrįsoatvertiirparodyti mažą savo šeimos istorijos dalį ne tik Vilniaus miestui, bet ir Lietuvai, yra vertas medalio už drąsą. Visa tai suteikia leidiniui „Vienos nuotraukos istorija“ autentiškumo.

Linkiu tolesnės sėkmės tyrimo organizatoriams.

Giedrius Mackevičius LIMA pirmininkas, Vilniaus Pilaitės gimnazijos istorijos mokytojas

Lietuva XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (iki 1918 m.)

I.

Šioje apie 1860–1880 m. Šiauliuose darytoje fotografijoje matoma Jekaterina Ivanova Jankevičienė su vyru Antanu Jankevičiumi (jie yra mano proproproseneliai) ir jų vaikais. Ši studijinė nuotrauka buvo užsakyta kaip šeimos atminimo forma. Nuotrauka buvo rasta Antano ir Sofijos Butrimavičių (Sofija – Antano ir Jekaterinos dukra) namuose, Salomėjos Nėries gatvėje Šiauliuose, 1962 metais. Autentiškos informacijos apie šią fotografiją suteikė Sabina Vidžiūnienė, Antano ir Jekaterinos proanūkė Ši fotografija yra svarbi kaip kasdienybės ir kultūros istorijos šaltinis – joje matoma to meto apranga, miestiečių šeima. Šiauliai tuo metu buvo vienas svarbiausių Žemaitijos ir visos Lietuvos miestų – reikšmingas pramonės, amatų, prekybos ir susisiekimo centras. Ivanovų šeima buvo pasiturintys rusų tautybės gyventojai, turėję keturis namus, arklides. Antanas Jankevičius, katalikas iš vietinės kilmės lietuvių ar lenkų šeimos, jaunystėje buvo paimtas į carinę kariuomenę kaip rekrūtas, kurioje tarnavo ir už tai gavo ordinų (fotografijoje jie matomi prisegti prie švarko). Šeima susilaukė net šešiolikos vaikų, dvylika jų išgyveno – tai byloja ne tik apie šeimos dydį, bet ir apie to laikmečio vaikų mirtingumo ir šeimos realijas. 1938 m. visą šeimos turtą Jekaterina su Antanu išdalijo vaikams, tačiau turtas buvo prarastas. Jekaterina gyvenimo pabaigoje dalijosi viena lova su vaikaičiais. Jekaterinos Ivanovos Jankevičienės ir jos sūnaus Vladimiro kapai yra išlikę senosiose pravoslavų kapinėse Šiauliuose. Jos vyras Antanas, katalikas, palaidotas tose pačiose kapinėse, tačiau arčiau katalikų kapų.

Ivanovų-Jankevičių šeimos fotografija

Ši fotografija yra unikalus ir autentiškas vizualinisdokumentas, suteikiantis svarbios informacijos apie XIX a. vidurio – XX a. pabaigos Lietuvos miestiečių šeimos struktūrą, gyvenimo būdą, kultūrinę aplinką ir istorinį laikotarpį, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos dalis.

Rūta Vidžiūnaitė

Vilniaus Žvėryno gimnazija

Mokytoja Odeta Jonykienė

Šioje fotografijoje įamžinti Antanas Vosylius ir Julija Vosylienė savo vestuvių dieną apie 1905–1907 metus, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai. Pora nufotografuota Šiauliuose, o patys jaunavedžiai tuo metu gyveno Kurtuvėnų valsčiaus Paširvio kaime.

Ankstyvoje jaunystėje Antanas kurį laiką gyveno Jungtinėse Valstijose ir sunkiai dirbo anglių kasykloje.

Užsidirbęs pinigų, grįžo į Lietuvą ir nusipirko 20 hektarų sklypą kartu su puse Širvos ežero – ten jis pradėjo kurti savo ūkį. Juliją

(mergautinė pavardė Petrilionytė) Antanas sutiko gimtajame kaime. Mergina buvo bent dešimčia metų jaunesnė už Antaną.

Sukūrę šeimą jiedu susilaukė trijų vaikų: jauniausias iš jų – mano prosenelis Vincas, kurio man neteko pažinti.

Šią fotografiją radau sename šeimos albume, tačiau ji svarbi ne vien mūsų giminės istorijai. Joje galima įžvelgti ir dvidešimtojo amžiaus pradžios technologinę pažangą, ir tuometinės Lietuvos kultūros požymių, kaip rengdavosi ir pozuodavo jaunavedžiai.

Vosylių vestuvinė nuotrauka Fotografijos salonas Šiauliuose

Situacija tuometėje Lietuvoje buvo sunki, bet reikšminga visai šalies istorijai – 1905 metais Rusijos imperijoje kilusi revoliucija pasiekė ir Lietuvą. Žmonės priešinosi vadovavusiai carinei valdžiai, kuri cenzūravo lietuvišką spaudą, draudė lietuviškas mokyklas, persekiojo ir suiminėjo tuos, kurie nepakluso režimui. Šalyje vis augo tautinis sąmoningumas ir noras siekti laisvės. Svarbus šio laikotarpio įvykis – įkurtas

Didysis Vilniaus Seimas, kuris reikalavo Lietuvos autonomijos, laisvės švietimui gimtąja kalba ir demokratinių reformų. Nors caro valdžia į šiuos reikalavimus reagavo represijomis, šis laikotarpis paskatino lietuvių tautinį atgimimą.

Informaciją apie fotografiją pateikė mano močiutė Virginija (Vosyliūtė) Peleckienė. Antanas ir Julija Vosyliai buvo jos seneliai.

Lėja Liandzbergaitė

Vilniaus Žvėryno gimnazija

Mokytoja Odeta Jonykienė

Vikentijus su Emilija ir vaikais pakeliui į Smolenską

Šioje nuotraukoje yra nufotografuoti mano giminaičiai. Jos centre sėdi mano proproprosenelis Vikentijus su žmona Emilija, šalia stovi jų vaikai. Nuotrauka buvo padaryta Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Lietuvos gyventojų gyvenimas buvo sunkus, nes 1915 metais Vokietija užėmė Lietuvos teritoriją, todėl mano giminaičiams teko pasitraukti į Smolenską (tuometinę carinės Rusijos imperiją). Ši nuotrauka buvo padaryta pakeliui į Smolenską, Uzlos mieste.

Kita nuotraukos pusė

Kai mano giminaičiai grįžo į Lietuvą 1921 metais, mano proprosenelis Ivanas (Vikentijaus sūnus) atspausdino nuotrauką ir užrašė ant jos keletą žodžių prisiminimui apie savo šeimą. Šią nuotrauką mano močiutė rado po savo tėvo Jurijaus (Vikentijaus anūko) mirties 1997 metais.

Kitoje nuotraukos pusėje surašyti mano giminaičių vardai ir pavardės (Velikij). Taip pat parašyti šilti žodžiai apie laiką, praleistą su šeima, net gyvenat Smolenske sunkiomis sąlygomis: „Atminimui tų laimingų dienų, kai buvome kartu su tėvais ir gyvenome po jų stogu, nežinodami rūpesčių, kupini džiaugsmo ir laimės. Tegul ši nuotrauka šiandien primena tą tolimą šalį. I.V.Velikij.“

Mano močiutė rūpestingai saugo šią nuotrauką kaip pagarbos ženklą savo giminaičiams, o aš galiu iš jos daugiau sužinoti apie savo giminaičius, savo šaknis ir jų nepamiršti.

Margarita Kvačenko

Vilniaus „Sostinės“ gimnazija Mokytoja Jolita Šukelienė

Augustas Žvirblis ir jo sūnūs

Nuotrauka daryta 1915–1916 metais tuometiniame Mitau (Mintauja, dab. Jelgava) mieste, Latvijoje, ten išvykusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą mano proprosenelio šeimyna ieškojo geresnio gyvenimo. Nuotraukoje pirmas iš kairės stovi mano proprosenelis Augustas Žvirblis (1880–1955), apsi-rengęs karine uniforma, papuošta ordinais.

Žinome, kad jis kariavo Rusijos ir Japonijos kare 1904–1905 metais, tarnavo kariniame laive, Tolimuosiuose Rytuose, Geltonojoje jūroje. Po tarnybos Rusijos kariuomenėje dirbo staliumi ir tris kartus vyko uždarbiauti į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno Bostone. Žmona Barbora Žvirblienė, įsimylėjusi Rusijos karininką, pabėgo į Urugvajų (Montevideo miestą), todėl Augustas vienas augino keturis sūnus. Fotografijoje iš kairės į dešinę stovi Augusto Žvirblio sūnūs, jaunieji jungos: Augustas, Robertas-Alfonsas (gimė Amerikoje, Bostone), Aleksas ir Albertas. Augustas ir Albertas užaugę tapo nepriklausomos Lietuvos karininkais, o Robertas-Alfonsas ir Aleksas – menininkais. Augustas ir Albertas kariavo Antrajame pasauliniame kare (1939–1945 m.). Albertas žuvo kare, tiksli žūties ir kapo vieta nežinoma, o Augustas grįžo gyventi į Vilnių, palaidotas Rokantiškių kapinėse. Robertas-Alfonsas stažavosi Paryžiaus meno mokykloje, gavo stipendiją. Aleksas dėstytojavo Kaune Stepo Žuko aukštesniojoje meno mokykloje, palaidotas Karmėlavos kapinėse, Kaune. Vienas Alekso paveikslas saugomas Karo muziejuje, Kaune. Augustas Žvirblis (1880–1955), Robertas-Alfonsas palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Ausma Žvirblytė Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

Mokytojai Mindaugas Olbutas, Danutė Pilypavičiūtė

Per šv. Velykas mano močiutė atvežė daugiau nei šimto metų senumo nuotraukų albumą, nes norėjo papasakoti apie savo tėtį – mano prosenelį.

Vienoje proginėje nuotraukoje, rastoje albume, matomi trys Rusijos imperijos caro armijos karininkai, vilkintys šventines uniformas. Pirmasis iš kairės – mano prosenelis Juozas Lazauskas. Ši nuotrauka mane sudomino, nes apie savo prosenelį iki tol nieko nežinojau. Nuotrauka daryta XX amžiaus antrame dešimtmetyje, kai Lietuva dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Tuo metu mano prosenelis tarnavo caro armijoje ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.

Močiutė man papasakojo tai, ką apie tarnybą caro armijoje buvogirdėjusiišsavotėvo–manoprosenelio.Prosenelistarnybącaro armijoje pradėjo 1913 metais, kai jam buvo dvidešimt vieneri. Jis neturėjo pasirinkimo – tarnyba buvo privaloma. Į tarnybos vietą iš Marijampolės link Vladivostoko (miestas Rusijos imperijos rytuose) jis važiavo traukiniu dvi savaites. Tarnyba ten buvo labai sunki: nebuvo higienos, o parazitų buvo tiek daug, jog prosenelis sakydavo: „Ne mes utėles nešiojome, o utėlės mus nešiojo“. Apatinius ir kitus drabužius kariai skalbėsi Amūro upėje. Žiemą upę dengdavo storas ledas. Kariai išsikirsdavo eketę, ten išsiskalbdavo drabužius, pasidžiaudavo juos ant lovūgalio, dar neišdžiūvusius apsirengdavo ir jie išdžiūdavo tik ant kūno. Maistas buvo labai prastas – valgyti tik virti kaulai. Anot močiutės, prosenelis tarnyboje „paliko“ plaukus ir dantis.

Mano prosenelis caro armijoje

Man paliko didelį įspūdį močiutės pasakojimas, kad nors Pirmasis pasaulinis karas buvo nuožmus, bet pats prosenelis nė karto nešovė į žmogų. Tačiau jis pats buvo pašautas į tarpumentę – šūvis vos nekliudė širdies. Po sužeidimo jis du mėnesius gydėsi Petrogrado (dabar – Sankt Peterburgo) ligoninėje. Vėliau prosenelis pabėgo iš ligoninės ir atsidūrė Lenkijoje. Močiutė prisimena prosenelio pasakojimą, kad kai viename Lenkijos kaime paprašė maisto, gavo tik bulvių lupenų. Iš Lenkijos į namus jis grįžo tik po 1917 metų. Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę ir pradėjus kurti savo kariuomenę, prosenelis būdamas 26-ių metų įstojo į Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių gretas. Savanoriu jis tarnavo Radviliškyje nuo 1919 m. iki 1921 m., turėjo vyresniojo puskarininkio laipsnį. Už tarnybą savanorių gretose prosenelis gavo 6 hektarus žemės, o 1931 metais buvo apdovanotas medaliu. Jis mirė sulaukęs 90 metų.

Augustinas Lazauskas Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija

Mokytojos Sonata Bogavičienė, Justina Naujalytė-Žiauberienė

Tai 1914 metais Peterburge fotoateljė daryta portretinė mano proprosenelio Andriaus Kubiliaus nuotrauka Šis kadras – ne tik šeimos relikvija, bet ir brangus istorinis liudijimas apie laikus, kai likimas žmogų nubloškė į pasaulinio karo sūkurius.

Andrius Kubilius gimė XIX a. pabaigoje Šiaurės Lietuvoje, kai šalis dar priklausė Rusijos imperijai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo pašauktas tarnauti kaip Rusijos kareivis. Nuotraukoje jis įamžintas dėvintis karinę uniformą, išdidžiai stovintis šalia to laikmečio atributų – puošnios vazos su gėlėmis ant stovo, kolonų ir fone kabančių Rusijos imperatoriaus su žmona portretų Ši nuotrauka buvo rasta senelių namuose esančiame šeimos (iš tėčio pusės) albume ir išsaugojo Andriaus Kubiliaus gyvenimo istoriją nelengvais laikais.

Aurėja Kavaliauskaitė Vilniaus šv. Kristoforo progimnazija Mokytoja Rūta Ramoškaitė-Stongvilienė

Andrius Kubilius, 1914 m.

Pavel Šadrin carinės Rusijos kariuomenėje, 1914 m.

Ši nuotrauka labai svarbi mūsų šeimos istorijai. Ją padarė kariuomenės fotografas, kuris dirbo Rusijos imperijos kariuomenėje. Tokie fotografai turėjo užduotį dokumentuoti svarbiausias akimirkas, todėl ši nuotrauka – tai portretinė nuotrauka, kurioje užfiksuoti karininkai iš vieno pulko. Ši nuotrauka buvo padaryta atminimui, kad išliktų prisiminimas apie tarnybą, draugystę ir kartu praleistą laiką. Šeimos pasakojimai ir tai, kaip apsirengę žmonės nuotraukoje, leidžia manyti, kad ji buvo padaryta apie 1914 metus, dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Pagal mūsų šeimos pasakojimus, žinoma, kad buvo fotografuota Vilniuje, prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, Antakalnio seniūnijoje. Tuo metu šalia šios bažnyčios buvo caro kariuomenės kareivinės, todėl vieta labai tikėtina. Nuotraukoje matyti, kad tai laikotarpis, kai Lietuvoje buvo dislokuota carinės Rusijos kariuomenė. Be karininkų ir kareivių, fotografijoje taip pat matomas stačiatikių kunigas. Tais laikais dvasininkai dažnai lydėdavo kariuomenę, dalyvaudavo žygiuose, apeigose ar svarbiuose renginiuose. Man ši nuotrauka ypatinga, nes joje užfiksuotas mano proprosenelis Pavel Šadrin (nuotraukoje sėdi antroje eilėje iš dešinės septintas). Jis kartu su carinės Rusijos kariuomene atvyko į Vilnių ir tarnavo pulke, kuris buvo dislokuotas Antakalnyje. Kad daugiau sužinočiau apie jį, paklausiau savo tėčio. Jis pasidalijo tuo, ką prisiminė, ir papasakojo tai, ką anksčiau jam sakė mano močiutė Elena Šadrina. Nors jokių dokumentų ar oficialių įrašų apie šią nuotrauką neturime, mums svarbiausia tai, ką išsaugojo šeimos atmintis. Remiantis mano šeimos pasakojimais, galima sakyti, kad ši nuotrauka buvo padaryta atminimui tų karių, kurie žygiavo į Vilnių. Tuo metu pulkas buvo apsistojęs kareivinėse šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, netoli Sapiegos skersgatvio. Nuotrauka buvo perduodama iš kartos į kartą – iš prosenelių vaikams, vėliau mano tėvams, o dabar ją saugau ir aš. Man ši fotografija labai svarbi. Tai vienas iš nedaugelio ryšių su mano šeimos praeitimi. Ji padeda man geriau suprasti, koks buvo gyvenimas tuo laiku ir ką patyrė mano protėviai. Viktorija Šadrina

Vilniaus „Sostinės“ gimnazija Mokytoja Jolita Šukelienė

II. Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940 m.)

Tarpukario Lietuvos karininkai

Giminės praeitį menančiai nuotraukai, saugomai mano močiutės albume, beveik 100 metų.Antrasiškairėspusėsstovintiskarininkas yra jos senelis, mano proprosenelis Antanas Ramonis Ramanauskas.

Nuotrauka daryta 1931 m. rugsėjo 13 d. Lietuvoje, tą dieną, kai Antanas vedė Bronislavą Vertelkaitę, su kuria susilaukė dviejų sūnų: Rimanto ir mano prosenelio Arūno. Nuotraukoje proprosenelis, vilkintis Lietuvos karininko uniformą, rodo savo draugams sutuoktuvių žiedą.

1931-ieji – tai tarpukario Lietuvos klestėjimo metai, kupini optimizmo, nepriklausomybės dvasios ir tikėjimo ateitimi.

Nuotraukoje esantys karininkai dar nenutuokia, kad netrukus jų ramybės metai pasikeis, atnešdami okupacijas, tremtį, partizaninį karą.

Proprosenelio nuotrauka – ne tik praeities liudijimas, bet ir skaudus priminimas, kaip gali pasikeisti žmogaus likimas.

Apie keturis karininkus, esančius nuotraukoje šalia proprosenelio, informacijos neradau, o apie proprosenelį Antaną sužinojau iš savo prosenelės Rozetos Ramonienės (g. 1939 m.), Antano Ramonio Ramanausko sūnaus žmonos. Prosenelė pasakojo, kad Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga yra išleidusi daugiatomį leidinį „Lietuvos kariuomenės karininkai: 1918–1953“, kuriame aprašytas mano proprosenelio gyvenimas nuo gimimo iki mirties.

Proprosenelis Antanas Ramonis Ramanauskas gimė 1905 m. vasario 21 d., nuo 1924 m. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje.1931m. kovo 31 d. jam buvosuteiktas leitenanto laipsnis, o1935 m. lapkričio 23 d. jis tapo kapitonu. Lietuvos kariuomenėje proprosenelis tarnavo iki pat jos likvidavimo. Už nuopelnus vykdant tarnybines pareigas, ištikimybę tėvynei ir dalyvavimą stiprinant nepriklausomos Lietuvos kariuomenę 1928 m. Antanas Ramonis Ramanauskas buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1937 m. jam buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas.

1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai Antanas Ramonis Ramanauskas dvejus metus slapstėsi tėvų sodyboje, esančioje Jauneikių kaime Joniškio rajone. Norėdamas išvengti tarnybos Sovietų armijoje, proprosenelis įsigijo dokumentus, kuriuose buvo pakeista jo gimimo data (1892 m.). 1947 m. Antanas dirbo fizinio lavinimo ir karinio rengimo mokytoju. Vėliau gyveno Panevėžyje, Jonavoje, kurioje 1985 m. vasario 26 d. mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijos, nesulaukęs savo proanūkės, mano mamos Linos, gimimo. Mano proprosenelio Antano Ramonio Ramanausko nuotrauka, kurioje yra sustabdyta unikali jo gyvenimo akimirka, ne tik padeda pažinti Lietuvos karininkų, ištikimai kovojusių dėl tautos ir valstybės, likimus, bet yra gyvos atminties paveldas, formuojantis mūsų tapatybę, vertybes ir bendrą atmintį.

Jokūbas Petkevičius Vilniaus Balsių progimnazija

Mokytojos Giedrė Kaunaitė-Kavaliauskienė, Ilona Gustienė

Mano proprosenelis Jonas Čiulada gimė 1909

metais Elektrėnų sav. Kazokiškių seniūnijos Kampinės kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Turėjo penkias vyresnes seseris. Šeimoje buvo šeštas ir jauniausias

vaikas. Sulaukęs 20 metų (1929 m.) pradėjo tarnybą

Lietuvos kariuomenės Antrajame ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje Antrasis ulonų (raitelių) Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulkas –

Lietuvos kariuo-menės karinis kavalerijos dalinys, veikęs 1920–1940 m., dislokuotas Kaune, o nuo 1926 metų Alytuje, nuo tada jam suteiktas Lietuvos Kunigaikštienės Birutės vardas. Pulke buvo keturi kavalerijos eskadronai, kulkosvaidžių ir techninis eskadronai bei pabūklų būrys. Iš viso nuolat pulke tarnavo apie 1000 karių.

Ulonas – tai sumanus, greitai veikiantis mūšio lauke, žaibiškai priimantis sprendimus, numatantis kelis ėjimus toliau nei priešas, karys. Kariai buvo ginkluoti kardais arba ietimis (su vėliavėle). Pulko kariai išsiskyrė kepurėmis su baltu viršumi ir rožiniu lankeliu, baltais trikampiais antsiuvais ant apykaklės, paradinės uniformos etiketais su kutais, jų žirgai buvo apdengti gūniomis (arklio užtiesalas,patiesalas pobalnu)su kunigaikštienės Birutės monograma. Kelnės buvo su rožiniais ulonų 2,5 cm pločio lampasais (juostomis kelnių šonuose). Karininkai, viršilos, vyresnieji ir jaunesnieji puskarininkai antpečiuose turėjo balto metalo monogramas. Mano prosenelis Jonas Čiulada trečiaisiais tarnybos metais tapo kavalerijos eskadrono kuopos vadu. Tarnavo 6 metus. Buvo draugiškas, linksmas ir narsus raitelis.

Tadas Chmielevski

Vilniaus sav. Grigiškių „Šviesos“ gimnazija Mokytoja Jelena Šalnienė

Nuotrauka daryta 1932 m., Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, tikėtina – spalio mėn. Nuotrauka yra iš asmeninio mano močiutės albumo. Ji šią nuotrauką paveldėjo iš savo mamos. Nuotraukoje tarp kitų Lietuvos kariuomenės kareivių yra mano prosenelis Juozas Merkevičius, mano močiutės tėtis. Mano prosenelis yra pirmasis iš dešinės pusės prie pat statulos. Vietovė, kur fotografuota, yra Kazlų Rūda, kareivių stovykla.

Nuotraukoje matyti užrašas: ,,Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis!“ Užrašas yra neatsitiktinis. Jis atspindi proginį nuotraukos sukūrimo kontekstą. 1928 m. garsus poetas Petras Vaičiūnas išleido poezijos rinktinę tokiu pačiu pavadinimu. Knyga buvo išleista Vilniui vaduoti sąjungos, tarpukariu besirūpinusios visuomenėje palaikyti Vilniaus susigrąžinimo idėją, surinktomis lėšomis. Įspūdinga, jog kareiviai karo stovyklojespalio mėn., kai buvoprisimenamos 12-osios Vilniaus netekties metinės,sukūrėtokią kompoziciją, liudijančiąjųpatriotinęsavimonę.TuometuLenkijabuvoaneksavusiVilniauskraštąirdažnaslietuvisilgėjosi sostinės Vilniaus. Nuotraukoje virš didžiojo užrašo matyti užrašas „9 P.“ žymi pulko pavadinimą. Tai reiškia, kad mano prosenelis Juozas buvo devintajame Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulke ir tarnavo kaip eilinis.

2023 m. karybos istorikas G. Surgailis išleido monografiją, skirtą šio pulko istorijai. Išsiaiškinau, kad fotografavimo metu pulkas buvo dislokuotas Marijampolėje, tačiau kartais vykdydavo pratybų pobūdžio karinius žygius regione. Kazlų Rūda yra tik 27 km. nuo Marijampolės, tad buvo fotografuota analogiškų pratybų metu. G. Surgailio gausiai archyviniais ir vaizdiniais šaltiniais pagrįstoje knygoje, skyriuje „Taikos metai Marijampolėje“, detaliai aprašoma pulko istorija taikos laikotarpiu, tačiau šis 1932 m. pratybų Kazlų Rūdoje epizodas istorikui praslydo pro akis

Didžiuojuosi savo proseneliu. Juozas Merkevičius gimė 1913 m. sausio 1 d. Marijampolėje. Jis gimė 6 vaikų šeimoje, turėjo du brolius ir tris seseris. Buvo antras vaikas šeimoje. Baigė keturis mokyklos skyrius, vadinasi, įgijo pradinį išsilavinimą. Jo šeima gyveno mieste, tėtis buvo batsiuvys, o mama šeimininkavo namuose. Jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tarnyba eiliniu truko vienerius metus. Įdomus faktas yra tas, kad jo jaunesnis brolis Jonas taip pat tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir gavęs karininko laipsnį. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jis su kitais partizanais pasitraukė į mišką 1947 m., priklausė Tauro apygardos rinktinei

Karolis Eiva

Vilniaus „Saulės“ privati gimnazija Mokytojas Deimantas Karvelis

Nuotraukoje užfiksuotas mano proproprosenelės brolis Mykolas

Vileita, gimęs 1907 metais. Fotografija daryta apie 1932 metus, bet išsaugota ne todėl, kad ji graži, o todėl, jog ji susijusi su Ispanijos pilietiniu karu. Šis karas kilo 1936 m., kai dalis kariškių sukilo prieš

tuometinę Ispanijos Respublikos valdžią. Prasidėjo kovos tarp respublikonų, kurie gynė išrinktą valdžią, ir nacionalistų, kurie norėjo ją nuversti. Karas truko iki 1939 m. ir tarpukariu tapo vienu kruviniausių karų Europoje.

Mano giminaitis Mykolas, būdamas vos 21 metų, tapęs savanoriu prisijungė prie respublikonų. Jis dalyvavo žiauriuose mūšiuose prie Ebro upės Katalonijoje – tai buvo vienas sunkiausių šio karo etapų.

Laiškas, kurį Mykolas išsiuntė į Lietuvą 1928 metais, rodo, kad jis net būdamas toli nuo namų stengėsi palaikyti ryšį su savo šeima. Iš močiutės Vytės pasakojimų sužinojau, kad pateikta laikraščio iškarpos nuotrauka liudija apie Mykolo Vileitos žūtį 1938 metais. Jisžuvo nuo granatos sprogimo. Iki šių dienųšeimojeliko išsaugotas jo laiškas mamai ir seserims, rastas Dysnos kaime, kur močiutė saugo šiuos brangius šaltinius.

Laikraščio iškarpa

Laiškas

Man įdomu, kad mūsų šeimos istorija susipynė su tokiu svarbiu Europos įvykiu irliudija, kaip net iš Lietuvos kilę žmonėsprisidėjoprie kitų tautų kovų už laisvę.

Dominyka Genytė Vilniaus Pilaitės gimnazija

Mokytojas Giedrius Mackevičius

Fotografuota nežinomo fotografo

1921 m. susitikime su generolu Povilu Plechavičiumi šventės proga (tiksli šventė nėra žinoma). Šioje nuotraukoje yra

užfiksuoti mano proprosenelis Domas Mikalauskas ir propromočiutė Limpija Mikalauskienė. Fotografijoje kažkada buvo ir pats Povilas Plechavičius, bet mano promočiutė bijojo, kad nuotrauka nepakliūtų

į netinkamas rankas, todėl nuotraukos dalį nuplėšė ir sudegino, netgi matyti nuplėšta dalis, kur stovėjo generolas.

Rusijos imperijos laikais Domas Mikalauskas buvo paimtas į rekrutus. Vienas iš imperijos padalinių buvo Suomijoje, kuri tuomet priklausė Rusijos imperijai. Taip Domas atsirado Suomijoje ir ten susipažino su Limpija, ją vedė ir su ja susilaukė šešių vaikų. Juodu Suomijoje turėjo savo siuvyklą ir parduotuvę, bet 1919–1920 m. su vaikais grįžo į Lietuvą. Tėvynėje proprosenelis buvo savanoris Lietuvos kariuomenėje ir priklausė generolo Povilo Plechavičiaus rinktinei.

Domas ir Limpija Mikalauskai

Proprosenelis Domas už savanorišką tarnybą iš Lietuvos valdžios gavo 10 ha žemės Šilutėje, kurioje apsigyveno. Vėl pradėjo dirbti siuvėju ir augino vaikus, tačiau už savo veiklą 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą. Ten prabuvo ketverius metus, bet būdamas geras siuvėjas sugebėjo pasisiūti sovietinę kario uniformą ir ją apsivilkęs pabėgo. Naktimis eidavo, o dienomis slapstydavosi ir taip pėsčiomis atėjo iki Latvijos. Rusijos imperijos laikais buvo išmokęs gerai kalbėti rusų kalba be akcento, tad jeigu jo klausdavo, sakydavo, kad baigęs tarnybą ir einąs namo. Proprosenelis Domas mirė 1970 metais

Adelija Žitkevičiūtė

Vilniaus Simono Daukanto gimnazija Mokytojai Mindaugas Olbutas, Danutė Pilypavičiūtė

Mano prosenelis (Žemaitijoje vadindavo probočius) Antanas Martinavičius gimė 1913 metais, kai

Lietuva dar buvo carinės Rusijos sudėtyje, tačiau karo prievolę Tėvynei galėjo atiduoti jau nepriklausomoje

Lietuvoje. Tarpukario Lietuvoje karinę prievolę mano probočius atliko Klaipėdos krašte 1931 m. Šioje fotografijoje matyti kareivinės, dabar ten įsikūręs Klaipėdos universitetas. Fotografijoje mano probočius

Antanas Martinavičius yra prie kareivinių su savo pulko draugais pratybų metu.

Probočiaus kareiviška uniforma

Tarpukario Lietuvos kareivio uniformą mano prosenelis Antanas Martinavičius išsaugojo savo namuose per pirmąją sovietų okupaciją 1940 m., per Antrąjį pasaulinį karą, antrąją sovietų okupaciją.

Prasidėjus partizaniniam judėjimui šią tarpukario Lietuvos kareivio uniformą padovanojo miško broliui partizanui Vaclovui Burviui slapyvardžiu Kęstutis. Jau iš savo bočiaus Bronislovo pasakojimų žinau, jog Vaclovas Burvys gimė Plungės raj. Santakų km. Po karo apie 1945 m. su kitais kaimo vyrais buvo šaukiamas į tarybinę kariuomenę, bet jis pasakė, kad sovietams netarnaus ir išėjo į miškus partizanauti. Vaclovas Burvys buvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Buganto kuopos partizanas, partizanavo Plungės, Kulių, Kartenos valsčių miškuose. Už šio partizano galvą buvo pažadėta 10 000 červonsų. Vienas Narvaišių kaimo gyventojas pakvietė V. Burvį ir dar vieną partizaną į savo namus perduoti miško broliams vaišių Velykoms. Tuo metu, kai V.Burvys-Kęstutis pabeldė į langą, tas pats kaimo gyventojas pro langą jį nušovė iš medžioklinio šautuvo pataikydamas į kaktą ir pranešė stribams. Stribai partizaną V. Burvį nuvežė į Plungę ir numetė prie saugumo pastato. Taip jo kūnas pragulėjo kelias dienas. Partizano V Burvio žūties istoriją mano bočiui, kai jam buvo 12–13 metų, papasakojo partizanas Stasys Ložys slapyvardžiu Linas, kuris buvo kartu su V Burviu. Kai Vaclovą Burvį nušovė, kitas kartu buvęs partizanas dar bandė šaudyti į namo vidų, bet pagalvojęs, kad name gali būti daug stribų, pabėgo į mišką.

Tai tokia mano probočiaus istorija.

Julija Sinkevičiūtė Vilniaus sav. Grigiškių „Šviesos“ gimnazija Mokytoja Jelena Šalnienė

Per žiemos atostogas vykau pas močiutę Pauliną Birutę Preibienę atostogauti. Kaip tik Palangoje, kur gyvena močiutė, vyko Vasario 16-osios šventė, grojo karininkų orkestras. Man paliko įspūdį puošniai apsirengę karininkai, tada močiutė ir pradėjo pasakoti, kad mano prosenelis (močiutės tėtis) taip pat buvo karininkas Grįžę namo, vartėme šeimos albumus, kur ir radau prosenelio Jurgio Kuzmicko, gimusio 1917 m. balandžio 19 d., nuotrauką.

Nuotrauka daryta Kaune 1938 m. – 1940 m., kai prosenelis buvo pašauktas tarnauti į būtinąją tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Nuotrauka yra oficiali, padaryta jam pradėjus eiti tarnybą. Prosenelis tarnavo puskarininkių mokykloje prie karo ligoninės, buvo sanitarijos puskarininkis, vėliau tarnavo Vilniuje.

Fotografija ir prosenelio istorija aktuali kovų istorijos pažinimui. Iš močiutės pasakojimo daug sužinojau apie tarpukario Lietuvos karininkų kasdienybę, pavyzdžiui, kaip 1940 m., kai į Vilnių jau įžengė Sovietų Raudonoji armija, Lietuvos kariuomenės karininkai kareiviška koše dalinosi su vilniečiais, kuriems buvo sunku išgyventi, nes trūko maisto.

Puskarininkis Jurgis Kuzmickas

Mano prosenelis Jurgis buvomanomamos senelis, močiutės Birutės tėtis, gimęs Pirmojo pasaulinio karo metais (1917 m. balandžio 19 d.) Šaukuvos kaime, Ukmergės rajone. Užaugo pasiturinčių ūkininkų, 8 vaikų šeimoje. Mokėsi Ukmergės vidurinėje mokykloje, vėliau prekybos mokykloje. 1938 metais (kada ir daryta fotografija) pašauktas į Lietuvos kariuomenę, ten tarnavo ir vėliau ėjo kariuomenės sanitaro pareigas. 1940 m. atėjus sovietams, jam pačiam paprašius, dar Lietuvos kariuomenės vadų buvo atleistas iš karininko pareigų.

Kadangi Jurgio šeima buvo pasiturintys ūkininkai, sovietai juos persekiojo, jo tėvą Igną Kuzmicką ištrėmė, o prosenelio broliai pasitraukė į Vakarus. Jurgiui Kuzmickui reikėjo slapstytis ir dažnai keisti gyvenamąją vietą, kad nebūtų ištremtas.

Atleistas iš kariuomenės, prosenelis pasitraukė į Panevėžį, ten dirbo cukraus fabrike. Vėliau, stengdamasis neužsibūti ilgai vienoje vietoje, persikėlė iš Panevėžio į Klaipėdą. Dirbo Klaipėdos prekybos įmonėje ir po kiek laiko buvo paskirtas Palangos gastronomo (parduotuvės) vedėju.

1950 metais susipažino su mano prosenele, būsima žmona Stase. 1952 m. jie sukūrė šeimą, pasistatė namą, susilaukė keturių vaikų ir juos užaugino. Gyvendamas Palangoje prosenelis turėjo hobį – augino balandžius. Jurgis sulaukė ir penkių anūkų bei aštuonių proanūkių.

Man be galo patiko močiutės pasakota istorija apie prosenelį Jurgį. Mano prosenelis mirė, kai man buvo šešeri metai, bet labai džiaugiuosi, kad aš jį prisimenu. Man labai įdomūs šie prisiminimai, tačiau truputį gaila, kad buvau dar per mažas, kad galėčiau pats su juo pasikalbėti apie Lietuvai svarbius įvykius. Manau, kad ši nuotrauka svarbi ne tik šeimos istorijos, bet ir valstybės istorijos pažinimui, kadangi matome, kaip atrodė Lietuvos kariuomenės karininkai. Žinau, kad mano prosenelis labai mylėjo Lietuvą, niekada jos neišdavė, šią meilę tėvynei perdavė ir man.

Rapolas Lukoševičius Vilniaus Balsių progimnazija

Mokytojos Giedrė Kaunaitė-Kavaliauskienė, Audronė Macijauskienė

Nuotraukoje užfiksuotas mano proprosenelis Juozas Sirūnas, Lietuvos kariuomenės savanoris. Tai

portretinė fotografija, daryta 1919 m. Radviliškyje prieš garsųjį mūšį su bermontininkais. Fotografas, deja, nėra žinomas. Mano proprosenelis norėjo įsiamžinti, nes nežinojo, ar išliks gyvas.

Juozas Sirūnas prieš Radviliškio mūšį, 1919 m.

Tuo metu Lietuva išgyveno vieną iš sudėtingiausių savo istorijos etapų –Nepriklausomybės kovas. Šaliai grėsė tiek bolševikų, tiek bermontininkų puolimai, o valstybei vadovavo pirmasis prezidentas Antanas

Smetona. 1919 m. lapkričio 21–22 d. Radviliškio mūšyje, kuris plačiau aprašytas internetiniuose šaltiniuose, Lietuvos kariuomenė pasiekė svarbią pergalę, sumušdama bermontininkus. Šis mūšis laikomas vienu iš reikšmingiausių nepriklausomybės kovų epizodų, o šiandien Radviliškyje stovi paminklas tai pergalei atminti.

Proprosenelio atminimas apie mūšį buvo skaudus – visi jo draugai tame mūšyje žuvo, o jis vienintelis iš būrio liko. Ši netektis proprosenelį lydėjo visą gyvenimą: jis dažnai prisimindavo tą dieną ir liūdėdavo (taip liudijo man mano senelis, kuriam pats proprosenelis pasakojo šią istoriją)

Jis labai graužėsi, kad nesugalvojo nusifotografuoti prieš mūšį kartu su savo draugais, ir gailėjosi, kad neliko jokio ženklo, kuris būtų

įamžinęs jų draugystę ir ryžtą. Neliko nieko, kas primintų tą laiką, kai visi tikėjo, kad kovojama dėl laisvos Lietuvos ateities. Proproseneliui buvo tikrai labai skaudu, kad vienintelis prisiminimas apie tuos žmones liko tik jo atmintyje.

Ši fotografija yra ne tik šeimos relikvija, bet ir svarbus liudijimas valstybės istorijai. Ji fiksuoja ne tik žmogų, bet ir pasirengimą aukai dėl Tėvynės, joje įamžintas ryžtas, nežinomybė ir viltis – akimirka, kai jaunas vyras stoja prieš likimą, žinodamas, kad toji akimirka gali būti paskutinė.

Nuotraukoje nėra jokių užrašų. Mano senelis šią nuotrauką rado albume, įrėmino ją ir pastatė garbingoje, visiems matomoje vietoje. Senelis man papasakojo, ką žino apie proprosenelį, o aš viską kruopščiai užrašiau. Naudodamas interviu metodą rinkau informaciją apie šio žmogaus gyvenimą, jo likimą

ir emocijas, lydėjusias po mūšio. Klausydamas senelio pasakojimo, geriau supratau, koks svarbus buvo mano proprosenelis ir kodėl ši nuotrauka tokia brangi mūsų šeimai.

Juozo Sirūno istorija – tai vieno žmogaus istorija, bet joje atsispindi visa karta savanorių, kovojusių dėl laisvės. Ši nuotrauka man – brangus šeimos atminties ženklas, visuomenei – gyvas pasakojimas apie Nepriklausomybės kovas, o valstybei – tylus liudijimas apie žmones, kurie kovojo ne dėl savęs, o dėl Lietuvos laisvės.

Arijus Zinkevičius Šiaurės licėjus

Mokytojai Marius Černiauskas, Eglė Sasnauskaitė

Šioje nuotraukoje nufotografuotas mano prosenelis Vincentas Paliukaitis (kairėje), o šalia Juozas

Gasiulis (Vincento žmonos brolis). Tiksli fotografijos data nežinoma, maždaug XX a. trečias dešimtmetis, Lietuva. Nuotraukos aplinkybės nežinomos, bet sprendžiant pagal šventinius drabužius buvo neeilinė diena, galbūt šventė.

Autentiškos informacijos apie nuotrauką ir Vincentą Paliukaitį padėjo gauti mano senelis Gvidas

Paliukaitis (Vincento sūnus). Man prosenelis yra ypatingas tuo, kad buvo partizanas ir kovojo už Lietuvos laisvę.

Vincentas Paliukaitis gimė 1907 m. Kaune, Šančių mikrorajone.DirbomokytojuįvairioseAukštaitijosvietovėse: Bielazariškiuose, Yliškiuose, Vėlaičiuose, Girstaitiškyje, Suginčiuose. Buvo vedęs uteniškę Juliją Gasiulytę, kuri taip pat dirbo mokytoja. Susilaukė keturių vaikų, iš kurių paskutinisgimėproseneliuižuvus.Šisjauniausiasvaikasbuvo mano senelis. Deja, jis savo tėčio taip ir nematė.

1934 m. rugsėjo 15d. Vincentui suteiktas karininko (atsargos jaunesniojo leitenanto) laipsnis. 1945 m. kaip partizanas pavasarį išėjo į mišką kovoti už laisvę, prisijungė prie Sakalo rinktinės štabo. Tapęs štabo nariu, Paliukaitis koordinavo partizaninę veiklą, vadovavo kovotojams, prisidėjo prie kovos organizavimo prieš sovietinę okupaciją. Jo slapyvardis – Šiaurys, kartais Tauras. 1945 m. liepos 2 d. žuvo Pakalnių miške, Utenos rajone, per sovietų saugumo pajėgų (čekistų) operaciją. Jo žūtis įvyko vos keli mėnesiai po įsitraukimo į pasipriešinimą – tai rodo, kokia intensyvi ir pavojinga 1945 m. buvo kovos situacija Vincentas

Paliukaitis buvo žinomas dėl savo ryžto ir vadovavimo gebėjimų. Minimas Utenos Laisvės kovų muziejaus socialiniuose įrašuose kaip vienas iš pirmųjų partizanų Aukštaitijos krašte. Jo veikla ir žūtis įprasmina pasiaukojimą už Lietuvos laisvę.

Dėl tokių laisvės kovotojų, kaip mano prosenelis, lietuvių tauta nenustojo priešintis okupacijai, ir nors jie nepasiekė karinės pergalės, jų pasiaukojimas įkvėpė ateities kartas ir padėjo išlaikyti tautinę savimonę sovietinės priespaudos metais. Partizanų dainos, laiškai, dienoraščiai ir atsiminimai išliko kaip liudijimai apie drąsą, pasiaukojimą ir meilę Tėvynei.

Tautvydas Vaitiekūnas

Vilniaus Karoliniškių gimnazija

Mokytoja Violeta Žekonienė

Nuotraukos autorius yra

nežinomas, fotografuota 1926 m. ulonų kavalerijoje, kuri buvo įsikūrusi Alytuje. Nuotraukoje galime matyti du nepriklausomos Lietuvos karininkus, vienasišjųkairėjepusėjesėdintismano prosenelis Augustas Žvirblis (1880–1955). Jis tuomet Alytuje atliko tam tikrus mokymus, nors iš tikrųjų tarnavo Klaipėdoje kavalerijos būryje. Vėliau mano prosenelis tarnavo Lietuvos laivyne, vieninteliame tuo metu laive pavadinimu ,,Prezidentas Smetona“.

Augustas Žvirblis su kolega, 1926 m.

Viena įdomi istorija iš jo tarnybos tuo metu: A. Hitleris, 1939 m. iškėlęs ultimatumą Lietuvai grąžinti Klaipėdą Vokietijai, įplaukė į Klaipėdos uostą praėjus dviem valandoms po laivo ,,Prezidentas Smetona“ išplaukimo iš šio uosto į Šventąją. A. Hitleris tuomet Klaipėdoje sakė kalbą (ji yra užfiksuota videoįrašuose), kurios esą klausėsi mano prosenelė Julija Žvirblienė (A. Žvirblio žmona). Esu mačiusi minėtą videoįrašą ir pastebėjau, kaip neva svetingai susirinkę žmonės pasitinka vokiečius. Kadangi ne per seniausiai Klaipėda priklausėVokietijai,tuometKlaipėdojegyvenodaugiauvokiečiųnegulietuvių.Manoprosenelis, gyvendamas tarp vokiečių, pats išmoko vokiečių kalbą, kuri vėliau jo gyvenime jam labai pravertė.

Augustas Žvirblis iki 1940 m. buvo karininkas, jo šeima taip pat gyveno Klaipėdoje, susilaukė trijų vaikų: Jauniaus, Laimos ir Jūratės. Tačiau 1940 metais Lietuva buvo okupuota ir aneksuota SSRS, ir mano prosenelis,nesuspėjęspasitrauktiiš Lietuvos,kaip kaikuriekitilietuviųkarininkai,buvomobilizuotastarnauti

Raudonojoje armijoje. Po metų prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui Lietuvos teritorija buvo užimta vokiečių. Mano prosenelis ketverius metus kariavo minėtame kare, todėl žmona buvo palikta viena su vaikais. Karui baigiantis, Augustas grįžo pas šeimą ir jo šeima pagausėjo, susilaukus dar keturių vaikų: Alberto, Aušros, Rūtos ir Juliaus. Deja, laimė šeimoje truko neilgai: prosenelis buvo nuteistas kalėjime atlikti 10-ies metų bausmę. Julijai Žvirblienei teko dalia vienai užauginti septynis vaikus gaunant mažą bibliotekininkės algą. Po bausmės atlikimo prosenelis laisvėje nugyvenęs savo paskutinius metus 1955 m. mirė ir buvo palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Ausma Žvirblytė Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

Mokytojai Mindaugas Olbutas, Danutė Pilypavičiūtė

Fotografijos metai – 1922 m., tarpukaris. Vieta – Širvintos. Joje matomi lietuvių kariuomenės savanoriai – mano prosenelis (g. 1900 m.) stovi ketvirtas iš kairės. Jis dalyvavo Nepriklausomybės kovose, kovojo su bermontininkais ir lenkais.

Kita nuotraukos pusė

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Lietuva paskelbė nepriklausomybę, tačiau ją reikėjo apginti ginklu.Kovosvykokeliomiskryptimis:priešSovietųRusijosarmiją,bermontininkus(išrusųirvokiečiųkarių sudarytą junginį) ir Lenkiją, kuri siekė užimti Vilnių ir rytų Lietuvos teritorijas. Vieni svarbiausių mūšių su lenkais vyko ties Giedraičiais ir Širvintomis 1920 m. lapkričio mėnesį. Laimėjusi šias kovas, Lietuvos kariuomenė sustabdė lenkų veržimąsi į Lietuvos gilumą ir parodė, kad jauna valstybė pajėgi pati apsiginti.

Fotografijoje matyti karių kasdienybė: uniformos, žiūronai, ant stalo pastatyti buteliai, kariai rankose laiko puodelius – panašu į trumpą atokvėpio akimirką tarp kovų. Ši nuotrauka svarbi istorijai, nes leidžia pamatyti, kaip atrodė savanoriai, ir primena, kad būtent tokių žmonių dėka Lietuva apgynė savo nepriklausomybę.

Laura Laurinavičiūtė Vilniaus Pilaitės gimnazija

Mokytojas Giedrius Mackevičius

Mūsų šeimos albume garbingą vietą užima

mano proprosenelių Marijos ir Juozo Meilaičių jaunystės nuotrauka, kuri buvo fotografuota Lietuvos tarpukario laikais, maždaug 1925 metų pavasarį, kai arklių traukiamu vežimu iš Šakių rajono Zyplių valsčiaus gyventoja Marija Meilaitienė atvyko į Darbėnus, į Žemaitiją, tuometinį Lietuvos pasienio miestelį, kur Lietuvos pasienio tarnyboje tarnavo jos vyras Juozas Meilaitis. Miestelio fotoateljė, kurių dar nebuvo daug, jauna šeima įamžino savo jaunystės akimirkas.

Tarpukario Lietuvos pasieniečio šeima

Nuotraukoje krėsle sėdi Lietuvos pasienio pareigūnas su tarnybine uniforma (tais laikais ant uniformos apykaklės buvo užrašomas tarnybos numeris) Proprosenelio tarnybos numeris buvo 529 arba 526. Įamžintoje akimirkoje matome ir tikrą tarpukario laikų damą. Proprosenelė Marija turėjo tikrus auksinius auskarus ir prašmatnų vokišką laikrodį (tuo metu auskarai ir laikrodis jaunai paprastai ūkininko dukrai buvo tikra prabanga). Mano proprosenelė ir proprosenelis yra mano senelės Nijolės mamos Česlovos MeilaitytėsKupstaitienės tėvai, kurie šią nuotrauką, kai ji buvo maža, laikė Suvalkijos stubos matomiausioje vietoje, t. y. bufetuko lentynoje. Šie proproseneliai yra mano mamos močiutės tėvai. Įdomi ir šios nuotraukos saugojimo ir perdavimo iš kartos į kartą istorija. Kai mano prosenelė Česlova, vyriausia šeimoje dukra, ištekėjo, kartu su kraičiu šią nuotrauką atsivežė į vyro Juozo namus ir saugojo ją kaip Lietuvos tarpukario laikų prisiminimą, kai jai teko augti laisvoje Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo. Vėliau karo ir pokario metu nuotrauką ji slaptai saugojo iki pat XX amžiaus pabaigos, kada galėjo parodyti savo anūkams, t. y. ir mano mamai, ir papasakoti, kaip paprastai ir jaukiai gyveno tarpukario Lietuvoje. Prosenelė ir man vaikystėje papasakojo, kas šie žmonės nuotraukoje ir kodėl jiems buvo svarbi lietuvių kalba bei pati Lietuva.

Radvilė Stadalninkaitė Vilniaus „Minties“ gimnazija Mokytojos Jolita Baltrūnaitė, Jurgita Dabrovolskienė, Vilma Milienė

Šioje fotografijoje, kurią saugo mano močiutė Jūratė, užfiksuoti penki uniformuoti kariai, stovintys lauke prie artilerijos pabūklo. Nors tikslus fotografijos autorius nėra žinomas, galima manyti, kad ji buvo daryta asmeniniais tikslais, galbūt vieno iš karių prašymu. Iš karių uniformų, ginkluotės ir aplinkos galima spręsti, kad fotografija buvo padaryta XX a. pirmoje pusėje, greičiausiai tarp 1930 m. ir 1939 m., tarpukario laikotarpiu. Tai dokumentinė karinė nuotrauka – įvykio reportažas, fiksuojantis Lietuvos kariuomenės gyvenimo akimirką.

Nuotraukos dešinėje pusėje, atsirėmęs į pabūklą, yra mano prosenelis Jurgis Kuncaitis. Ši nuotrauka yra viena išnedaugeliojaunoprosenelionuotraukų, todėl mūsų šeimai ji yra ypač brangi. Tačiau didžiausia yra šios nuotraukos emocinė vertė: mes labai didžiuojamės prasminga prosenelio veikla ir pasakodami savo giminės istoriją visada pabrėžiame, kad mes šeimoje turėjome nepriklausomos tarpukario Lietuvos gynėją.

Fotografija buvo padaryta Seredžiaus poligone. Nuotraukos fone matomi to meto karinio poligono pastatai. Informaciją apie fotografijos vietą suteikė mano močiutė.

Nuotrauka padeda pažinti Lietuvos kariuomenės istoriją. Ji svarbi kariuomenės kasdienybės, karių uniformų, ginkluotės pažinimui, taip pat ir kultūros bei visuomenės istorijai. Tai dokumentas, rodantis, kaip tarpukario Lietuva ruošėsi ginti savo nepriklausomybę.

Mano ryšys su šia fotografija yra tiesioginis – joje įamžintas mano prosenelis, kurio dalyvavimas tarpukario Lietuvos kariuomenės veikloje liudija jo atsidavimą valstybei. Tokios nuotraukos prisideda prie valstybės paveldo išsaugojimo ir padeda jauniems žmonėms pažinti savo šaknis ir šalies istoriją.

Nojus Rakauskas Vilniaus Žvėryno gimnazija

Mokytoja Jurgita Širvaitienė

Prezidentas Smetona Utenoje: Nepriklausomybės 20-metis

Fotografijos autorius nenustatytas. Tai oficialus įvykio reportažas, kuriame užfiksuota reikšminga valstybinė šventė. Nuotrauka daryta 1938 m. birželio mėnesį tarpukario Lietuvoje per Prezidento Antano Smetonos vizitą Utenoje, minint Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį. Fotografuota aikštėje prie Utenos šaulių namų, kurie tuo metu buvo svarbi administracinė ir kultūrinė vieta. Ši nuotrauka turi didelę reikšmę visuomenės, kultūros ir asmenybių istorijos pažinimui. Jos fone matyti miestelėnai bei keli vyrai, laikantys tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos vėliavas. Išsirikiavusios eilėje moterys su uniformomis yra Lietuvos šaulių sąjungos narės. Matyti pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, prie jo stovi LR krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis, laikantis kardą. Jis buvo kariuomenės vadas, generolas, politikas. Nuotraukos kairiame kampe, rankoje nešantis skrybėlę – Vidaus reikalų ministras, Lietuvos kariuomenės pulkininkas Silvestras Leonas. Už šių asmenybių žygiuoja ir karininkai.

Fotografijos viduryjemanoprosenelė IrenaBirutė Grigelienė,buvusi Utenos moterųšauliųbūriovadė, kuri šią fotografiją gavo kaip dalyvė. Ši eisena ėjo nuo šaulių namų Maironio gatve iki Basanavičiaus gatvės. 1938 m. dabartinėje Utenio aikštėje stovėjo keli dideli mūriniai pastatai, nuotraukos gale matomas pastatas yra Utenos kalėjimas, statytas 1929 m. Šiuo metu jis vis dar stovi, ten atliekamos įtariamų nusikaltėlių psichoneurologinės ekspertizės. Autentiška informacija apie šią nuotrauką buvo surinkta interviu su mano močiute, Irenos dukra, metu. Nuotrauka buvo rasta mano močiutės Jovitos Grigelytės-Saldauskienės asmeniniame archyve.

Ši fotografija turi vertę ne tik šeimos atminčiai, bet ir platesniame visuomeniniame bei valstybiniame kontekste – ji liudija tarpukario Lietuvos gyventojų pilietiškumą, moterų aktyvumą ir valstybinių simbolių reikšmingumą.

Liepa Limbaitė Vilniaus Žvėryno gimnazija Mokytoja Odeta Jonykienė

Nuotraukoje yra užfiksuotas

Prezidento Antano Smetonos 60-ojo jubiliejaus minėjimas Kauno raj. Margininkų kaimo klebonijoje 1934 m. Vaikai laiko A. Smetonos portretą, papuoštą vainiku, taip pat jų rankose Lietuvos herbas – Vytis. Matome, kad minėjime dalyvauja daug vaikų ir suaugusiųjų, visi pasipuošę, vyrai laiko trispalvę, o vaikai mojuoja mažomis trispalvėmis vėliavėlėmis. Klebonijos pastatasiršiandientebėraišlikęs,tiklabai apleistas.

Prezidento A. Smetonos 60-ojo jubiliejaus minėjimas

Nors A. Smetona buvo gimęs 1874 m. rugpjūčio 10 d., pagrindinės 60-ojo jubiliejaus iškilmės vyko 1934 m. rugsėjo 8–10 dienomis, norint sutapatinti jas su Tautos švente – rugsėjo 8 d., žyminčia ne tik katalikų Šilines, bet ir Vytauto Didžiojo karūnavimą (nors Vytautas taip ir nebuvo karūnuotas, bet tarpukariu buvo minima Vytauto karūnavimo diena). Tomis dienomis visoje Lietuvoje vyko A. Smetonos 60-mečio renginiai: buvo keliamos tautinės vėliavos, pagerbiami žuvusieji už tautos laisvę, aukojamos šv. mišios už Tautos Vadą, sakomos sveikinimo kalbos, organizuojamos eisenos, paskaitos, deklamacijos, koncertai, vaidinami spektakliai.

Nuotraukoje įamžinta mano prosenelė Katerina Mickaitė-Kupčiūnienė, gimusi 1921 m. – tai vyresnė mergaitė, stovinti pačiame nuotraukos centre, antroje eilėje už mergaičių, laikančių Prezidento A. Smetonos portretą. Vėliau mano prosenelė priklausė ir Šaulių sąjungai, aktyviai dalyvaudavo renginiuose. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, sovietų valdžios stribai prosenelės namuose kelis kartus atliko žiaurias kratas, buvo ją kartu su mažamečiu sūnumi (mano seneliu) išvežę į Garliavą (šalia Kauno) tardymui, tačiau nieko nepešę po kelių dienų, šaltą rudenio naktį, paleido. Vėliau jiems ne kartą su visa šeima tekdavo bėgti iš namų ir slapstytis miške arba pas kaimynus, nes stribams buvo įsakyta ištremti visą šeimą į Sibirą.

Šią fotografiją kartu su kitomis šeimos nuotraukomis išsaugojo mano senelis, kad žinotume šeimos istoriją ir Lietuvoje vykusius įvykius.

Edvardas Kupčiūnas

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondo licėjus „Forumas“

Mokytoja Audronė Janavičienė

Pranas Lubinas Raudondvario vaikų namuose, 1939 m.

Nuotraukoje užfiksuotas legendinio krepšininko Amerikos lietuvio Prano Lubino (1910–1999) apsilankymas Raudondvario vaikų namuose, kuriuose dirbo mano prosenelės sesuo Antanina Zagorskaitė. Pranas Lubinas dėl savo nuopelnų tituluojamas Lietuvos krepšinio krikštatėviu. 1939 metais Europos čempionate, vykusiameKaune(taprogapirmoji Europoje specialiai krepšiniui pastatyta sporto halė), jis kaip žaidžiantis treneris atstovavo Lietuvos krepšinio rinktinei. Šiame čempionate

Lietuvos rinktinėiškovojopirmąjąvietą,Prano Lubinodėkapaskutinėmisfinalominutėmispalaužusi Latvijos rinktinę. Lietuvos rinktinė antrą kartą po 1937 m. tapo Europos čempione.

Kitoje nuotraukos pusėje vos matomas fotografo antspaudas ,,J. Jasvomas, Kaunas“. Vaikiška mano močiutės rašysena parašyta: „1939 m. rugpjūčio 15 d. Raudondvary.“ Fotografuota Raudondvario (Kauno r.) dvare-pilyje Lietuvos moterų globos komiteto įsteigtuose vaikų namuose, kuriuose tą dieną apsilankė Pranas Lubinas su žmona Mary Agnes. 1933–1943 metais šių vaikų namų vedėja buvo mano prosenelės sesuo Antanina. Nuotraukos centre ji dryžuota suknele. Šalia jos iš kairės Pranas Lubinas, už jos dešinėje stovinti mergaitė su kasytėmis – mano močiutė. Paskutinėje eilėje trečias iš kairės – mano prosenelis, ketvirta iš kairės yra prosenelė.

Prosenelės sesuo Antanina buvo pradinių klasių mokytoja. 1919–1933 metais Žemaitijoje ji buvo pradinių mokyklų keliuose miesteliuose įkūrėja, vedėja. Tuo laikotarpiu labai trūko mokyklų, mokytojų, trečdalis gyventojų buvo neraštingi, reikėjo kelti ir bendrąjį išsilavinimą. Jai buvo suteiktas nusipelniusios mokytojos vardas už nuopelnus vaikų mokymo-auklėjimo darbe. Mano močiutės tėvai taip pat buvo mokytojai, vasarą su savo vaikais atvykdavo aplankyti giminaitės, atostogauti ir padėti auklėti vaikų namuose gyvenusius vaikus.

Marija Vaičiulytė Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

Mokytojai Mindaugas Olbutas, Danutė Pilypavičiūtė

Šinuotraukakabomūsųnamuosegretakitųšeimos nariųnuotraukų.Jojeįamžintasžmogus yranedaug kam žinomas, bet svarbus tarpukario Lietuvos teatro aktorius ir režisierius Stasys Dautartas. Tai jo portretinė nuotrauka. Fotografijos autorius nežinomas, atsiradimo aplinkybės taip pat nenustatytos. Kada nuotraukai pozuota,taippatneaišku,betspėjama,jogfotografuotamaždaug1926m.nepriklausomos Lietuvoslaikinojoje sostinėje Kaune, kur tuo metu veikė Valstybės teatras. Ši fotografija yra svarbi Lietuvos kultūros istorijai, nes primena nepriklausomos Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

Stasys Dautartas gimė 1899 m. rugsėjo 22 d. Kaune, represuotų po 1863 m. sukilimo bajorų šeimoje. Jaunystėje buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavo aviacijoje lakūnu, buvo paskirtas tarnauti Lietuvos ambasadoje Londone, priklausė Lietuvos jachtklubui, pelnė medalį baidarių irklavimo rungtyje pirmojoje Lietuvos olimpiadoje. Tačiau ne sportiniai pasiekimai, ne patriotinė veikla atskleidžia didžiausius nuotraukoje užfiksuoto jaunuolio talentus.

Giliausią pėdsaką Stasys Dautartas paliko Lietuvos teatro istorijoje. Yra žinoma, jog 1922 m. susižavėjęs teatru jis susiejo savo gyvenimą su scena ir tapo aktoriumi Valstybės teatre. 1924–1926 m. lavino savo gebėjimus šio teatro baleto studijoje. 1930 m. baigė Kauno muzikos mokyklą. Nenuostabu, kad taip plačiai atskleidęs savo talentus 1940 m. jis buvo vienas iš Kauno muzikinės komedijos teatro steigėjų, 1940–1946 m. – šio teatro aktorius ir režisierius.

Stasys Dautartas scenoje daug ką kūrė pirmasis Lietuvoje. 1925 m. jis buvo pirmasis Kopelijaus vaidmens atlikėjas pastatytame Leo Delibes’o balete „Kopelija“. 1934 m. Klaipėdos teatre pirmasis režisavo Giuseppe Verdi operą „Traviata“. Operą pamatęs Lietuvoje viešėjęs vienas garsiausių XX amžiaus operos solistų Fiodoras Šaliapinas jos pastatymui negailėjo komplimentų. „Didžiosiose scenose nebūna taip kruopščiai ir nuoširdžiai dirbama, kaip šiame palyginti kukliame Klaipėdos teatre“,– sakė F. Šaliapinas. Šiais žodžiais buvo įvertintas S. Dautarto ir jo trupės darbas.

Teatro režisierius Stasys Dautartas

Ne vien darbais, bet ir žmogiškais ryšiais Stasys Dautartas įdomus Lietuvos kultūrai. Jis buvo geras garsaus lietuvių tenoro Kipro Petrausko draugas. Kartu jie ne tik vaidino scenoje, bet ir linksmindavosi. „Kartais vakaras prasidėdavo Kauno „Metropolio“ restorane, o baigdavosi Paryžiuje“,– pasakoja Stasio sūnus Žilvinas Dautartas. Tokia talentingų žmonių draugystė liudija ne tik gražų bendravimą, bet ir tuometinį Lietuvos kultūros žmonių gyvenimą.

Stasys Dautartas buvo vedęs Kotryną, kurią labai mylėjo iki pat mirties, su ja susilaukė septynių vaikų. Vėliau gyvenimas juos apdovanojo vienuolika anūkų ir dvylika proanūkių. Visi vaikai ir anūkai vienu balsu tvirtina, kad jis buvo labai geras tėtis ir senelis. Stasys Dautartas mirė 1989 m. sausio 9 d. Vilniuje, namuose. Man Stasys Dautartas – prosenelis, mamos senelis. Apie jį man pasakojo jo vaikai – mano močiutė, baletmeisterė choreografė ir režisierė Laisvė Marija Dautartaitė bei jos brolis, teatro kritikas Žilvinas

Dautartas. Ši nuotrauka mano šeimos namuose mums visiems primena, kad gyvenimą savo darbais kuriame mes visi Aš turiu kuo didžiuotis ir į ką lygiuotis.

Motiejus Užusienis

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondo licėjus „Forumas“

Mokytoja Audronė Janavičienė

Jaunystės dienų nuotrauka: sėdi Juozas Baltušis, tuokart dar Albertas Juozėnas, stovi Jonas Bukėnas, mano prosenelis. Nuotrauka daryta 1930 metais Kaune. Autorius nežinomas. Nuotrauka yra rasta Kupiškio kraštovaizdžio muziejuje.

Jonas Bukėnas, mano prosenelis, esantis šioje nuotraukoje, gimė 1908 m. Puponių kaime, Kupiškio rajone. Mirė 2004 m., sulaukęs net 96 metų. Palaidotas Kupiškio kapinaitėse.

Ši nuotrauka iliustruoja dviejų žmonių –rašytojo Juozo Baltušio ir mano prosenelio Jono Bukėno – draugystę, kuri tęsėsi visą gyvenimą, nors likimas nuvedė skirtingais keliais.

Juozas (tuo metu dar vadinosi Albertu) ir

Jonas buvo vaikystės draugai, abu basi lakstė Puponių kaime, kartu ganydavo, gyveno kaip broliai. Jonui sekėsi piešti, Albertui – rašyti. Kaip sakydavo mano prosenelis: „Jei mokslo būčiau daugiau ragavęs arba drąsiai į pasaulį išeiti panorėjęs, ne mažiau garsus už savo draugą

Albertą gal būčiau buvęs“.

Jono Bukėno jaunystės dienų nuotrauka

Kai Juozėnai išsikėlė gyventi į Kauną, kuriam laikui Jono ryšiai su vaikystės bičiuliu Albertu buvo nutrūkę, tačiau jie vienas kito nepamiršo. Tada Jonas Bukėnas tarnavo kariuomenėje Kaune, atskiroje artilerijos grupėje, Panemunėje. Būsimas rašytojas rasdavo laiko aplankyti vaikystės draugą, kartu po Kauną vaikščiodavo. Tąkart sutarė eiti ir nusifotografuoti ateičiai.

Nusifotografuota, kai Albertas Juozėnas darnesivadinoJuozuBaltušiu (sėdikairėje kaip koks ponaitis, užvožęs kelį skrybėle), Jonas Bukėnas, mano prosenelis, stovi dešinėje, padėjęs ranką ant draugo peties, kairiąja prilaikydamas kardą

Sykį Jonas užėjęs pas Albertą, privalgęs jo mamos keptų vėdarų, išgirdo Alberto pasiūlymą: „Užeikim pas mano panelę“. Jos nerado, tad pasuko pas „fatografčiką“.

Pokario metais draugai nesimatę, tik vėliau J. Baltušis užsukdavęs į Puponis, proseneliui laiškus rašydavęs. Jo patirtis sugulė į knygą „Sakmė apie Juzą“ (1979 m.), kurioje pasakojama apie laiką, apie trapų gyvenimą žemėje, apie jausmus, gamtą. Ir iš tiesų kūrinio „Sakmė apie Juzą“ veikėjas Juza iš Medinų buvo gerai pažįstamas ir mano proseneliui. Kai Juza pasimirė, Jonas Bukėnas su dar dešimčia žmonių palydėjo velionį į amžinojo poilsio žemę ir pasakė jo broliui: „Nukirsk Juozo girios ąžuolą – kryžių jam padarysiu“. 1958 metais Jonas tesėjo pažadą ir Puponių kapinaitėse pastatė aukštą sulig medžiais kryžių.

Informaciją surinkti ir pasakojimą užrašyti padėjo mano senelis Vladas Bukėnas, Jono Bukėno sūnus, šiuo metu puoselėjantis Puponių kaimo sodybą, saugantis savo tėčio prisiminimus apie krašto žmones, įvykius, susitikimus su rašytoju, kai šis juos aplankydavęs

Nida Kavaliauskaitė

„Šaltinėlio“ privati mokykla

Mokytoja Audronė Janavičienė

Kita nuotraukos pusė

Šioje nuotraukoje yra užfiksuotas įvykis: susirinkę Melužių kaimo gyventojai išlydi matininką Ūkinėką, išdalijusį žemę vienkiemiams. Nuotraukos autorius nežinomas. Fotografija buvo daryta tarpukario Lietuvos laikotarpiu, 1937 m. (XX a. 4-ajame dešimtmetyje), Pivorų sodybos kieme, Melužių kaime, Molėtų raj. Tai istorinėnuotrauka,kuriojeužfiksuoti Melužių kaimogyventojai su valsčiaus atstovu,Vėdarų pradinės mokyklos mokytoju A. Gobiu, sėdintys prie baltomis staltiesėmis dengtų ir vaišėmis nukrautų medinių stalų sodybos kieme. Nuotraukoje užfiksuota mano prosenelė Konstancija Pivorienė (Stankevičiūtė) sėdinti prie stalo (iš kairės ketvirta) Taip pat nuotraukoje užfiksuoti tam laikotarpiui būdingi statiniai: kluonas, gyvenamasis namas su šiaudiniais stogais. Daugumos žmonių, užfiksuotų nuotraukoje, likimai žinomi –gyveno ir dirbo Melužių kaime iki pat mirties

Informacijos apie nuotrauką suteikė įrašas kitoje nuotraukos pusėje ir mano senelis Kazimieras Pivoras. Šią nuotrauką jis davė iš asmeninio albumo.

Elzė Eidikonytė Vilniaus šv. Kristoforo progimnazija

Mokytoja Rūta Ramoškaitė-Stongvilienė

Žemės padalijimo šventė

Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojai ir mokiniai, 1923 m.

Tai grupinė VytautoDidžiojogimnazijos mokytojų irmokinių nuotrauka,daryta 1923metais Vilniuje, L. Liemaszko fotoateljė, kuri tuo metu veikė Didžiosios gatvės 44 name, pačiame miesto centre. Šioje fotografijoje matome daugybę gimnazistų ir jų mokytojų, tarp jų – du man itin svarbius žmones: mano prosenelį Joną Jonyną (1905–1995) ir dr. Joną Basanavičių, vieną iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių, dažnai vadinamą tautos patriarchu.

Ši nuotrauka ypatinga ne tik dėl to, kas joje užfiksuota, bet ir dėl istorinių aplinkybių, kuriomis ji buvo padaryta. 1923 metais Vilnius jau buvo okupuotas Lenkijos. Tuo metu lietuvių švietimas, spauda ir kultūra buvo labai slopinami – uždaromos lietuviškos mokyklos, draudžiama kalbėti lietuviškai, o tautinė tapatybė stumiama į šalį. Tokiu sunkiu metu, kai lietuvybė Vilniuje buvo pavojinga, viešas fotografavimasis su Jonu Basanavičiumi turėjo ypatingą prasmę. Tai buvo tylus, bet drąsus pasipriešinimo ženklas, rodantis, kad lietuviškumas gyvas net ir tokiomis sąlygomis.

Ši nuotrauka man itin brangi dar ir todėl, kad joje yra mano prosenelis Jonas Jonynas. Mokslus jis pradėjo pas kaimo daraktorių, o 1920 m. įstojo į tuometinę Vilniaus lietuvių, vėliau – Vytauto Didžiojo gimnaziją. Ją baigė 1927 metais. Tuo metu Vilniuje jis gyveno Filaretų gatvėje. Baigęs mokyklą metus studijavo Vilniuje, vėliau įstojo mokytis į Krokuvos universitetą (Agronomijos fakultetas) 1932 m. baigęs mokslus, grįžo į Lietuvą, dirbo įvairiose lietuvių švietimo ir spaudos institucijose. Jis buvo aktyvus visuomenininkas, daug rašė ir dalyvavo kultūriniame gyvenime.

Šią nuotrauką išsaugojo mano senelis, laikydamas ją nuotraukų albume, rūpinosi, kad ji nepradingtų. Tačiau senelis padarė dar daugiau – būtent jis man papasakojo apie prosenelį, pasidalijo prisiminimais, dokumentais ir šeimos istorija. Jo dėka aš sužinojau, koks išskirtinis žmogus buvo mano prosenelis, ir supratau, kodėl ši nuotrauka tokia brangi mūsų šeimai.

Galima sakyti, kad ši fotografija keliavo per laiką, karus, okupacijas ir istorinius išbandymus ir išliko iki šių dienų. Tai ne tik mūsų šeimos, bet ir visos Lietuvos istorijos dalis.

Šiandien, žvelgdamas į šią nuotrauką, suprantu, kokią svarbą ji turi ne tik kaip brangi šeimos relikvija, bet ir kaip tautinės tapatybės, drąsos bei istorinės atminties simbolis. Ji primena, kad mūsų kalba, kultūra ir laisvė nėra savaime suprantami dalykai – juos reikia saugoti, puoselėti ir gerbti, kaip tai darė mūsų protėviai.

Tai man padėjo suprasti mano senelis.

Ąžuolas Mackevičius „Šaltinėlio“ privati mokykla

Mokytoja Audronė Janavičienė

Šioje nuotraukoje yra įamžinti Telšių mokytojų seminarijos studentai, baigiantys pirmą kursą, su savo dėstytoju filosofu, rašytoju, Mažosios Lietuvos kultūros veikėju Vilhelmu StorostaVydūnu (1868–1953). Vydūnas yra reikšminga Lietuvos asmenybė istorijoje, savo gyvenimą paskyrusi lietuvių tautinės savimonės žadinimui ir ugdymui bei švietėjiškai veiklai. Pasisemti iš Vydūno žinių teko ir šiam būsimųjų mokytojų būreliui. Tarp jų trečioje eilėje antra iš kairės mano prosenelė Marija.

Marija Stonienė (trečioje eilėje antra iš kairės) su Telšių Mokytojų seminarijos studentais ir dėstytoju V. Storosta-Vydūnu, 1923 m.

Kitoje nuotraukos pusėje prosenelės ranka parašyta: „1923 m. gegužės 12 d. Pirmas kursas.“ 1918-aisiais nepriklausomybę paskelbusi Lietuva susidūrė su nemažais sunkumais. Vienas iš jų –švietimo srityje. Jaunoje valstybėje trūko mokyklų ir mokytojų, daugiau kaip 30 procentų šalies gyventojų buvo neraštingi, todėl mano prosenelė pasirinko mokytojos profesiją. Baigusi Telšių mokytojų seminariją, ji visą gyvenimą mokytojavo.

Pradėjusi darbą Barstyčių pradinėje mokykloje, susipažino su jaunu mokytoju Juliumi, vėliau tapusiu jos vyru, mano proseneliu. Prosenelė Marija dirbo pradinių klasių mokytoja įvairiose Žemaitijos mokyklose. Mokytojavo irAntrojopasaulinio karometu,norstekokeisti gyvenamąją vietą, gyventi kaimuose. Pasibaigus karui, atsiradus rusų kalbos mokytojų poreikiui, dėstė ir rusų kalbą, kadangi ją mokėjo, nes vaikystę praleido

Sankt Peterburge. Jos tėvai buvo lietuviai, nuvykę ten gyventi. Tėvas Baltrus buvo karininkas ir vadovavo Rusijos caro Nikolajaus II žmonos Aleksandros apsaugos būriui.

Marija Vaičiulytė Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

Mokytojai Mindaugas Olbutas, Danutė Pilypavičiūtė

Pateiktos nuotraukos autorius yra nežinomas. Nuotrauka yra istorinė, portretinė, tai grupinė fotografija, įamžinusi klasę su mokytoju, mano proseneliu Valerijonu

Jurevičiumi. Nuotrauka yra daryta XX amžiaus pradžioje, 1930 metais, Novosibirsko srityje, Šeduvos kaime. Tai gyvenvietė

Rusijoje, kurioje tuo metu gyveno lietuvių bendruomenė. Ši fotografija yra svarbi kasdienybės ir kultūros istorijos pažinimui. Ji leidžia suprasti, kaip atrodė mokyklinis gyvenimas XX a. pradžioje, kokia buvo vaikų apranga, laikysena, mokymo aplinka bei visuotinis požiūris į švietimą.

Fotografijoje užfiksuotas mano prosenelis, mokytojas Valerijonas Jurevičius kartu su savo mokiniais. Šie žmonės yra svarbūs istorijos požiūriu, jie atspindi lietuvių bendruomenės pastangas mokytis ir mokyti net atokiuose kraštuose. Tuo metu pamokos vyko lietuvių kalba, o nuo 1938 m. lietuvių kalba jau buvo uždrausta. Tais laikais normalių mokyklų nebuvo, vaikai mokėsi paprastuose gyvenamuosiuose namuose, šiek tiek pritaikytuose mokymuisi. Apie nuotrauką išsamesnę informaciją suteikė mano močiutė, kurios tėtis yra šioje nuotraukoje.

Nuotraukoje esantis mokytojas yra mano prosenelis, mano močiutės tėvas. Joje įamžintas žmogus, kuris atliko svarbų vaidmenį ne tik bendruomenėje, bet ir mūsų šeimos istorijoje. Jis buvo mokytojas, kuris rūpinosi vaikų švietimu net ir sudėtingomis sąlygomis, kai nebuvo normalių mokyklų, o mokymas vyko paprastuose gyvenamuosiuose namuose. Visuomenės ir valstybės istorijos kontekste ši nuotrauka atskleidžia, kaip lietuviai, net gyvendami toli nuo tėvynės, išlaikė kultūrą, kalbą ir švietimą. Ji primena apie tuos laikus, kai neturint tinkamų sąlygų švietimas buvo organizuojamas paprastose gyvenamosiose patalpose. Ji leidžia pažinti mūsų šeimos šaknis, vertybes, perduodamas iš kartos į kartą – švietimą, darbštumą ir atsakomybę. Ši nuotrauka buvo aptikta prosenelio archyve.

Gabrielė Šulutė Vilniaus „Spindulio“ progimnazija

Mokytojas Gytis Mockus

Mokslo metų pradžia Šeduvos kaime, 1930 m.

Jono Vaičiulio paso kopija

1889 metais gimęs mano protėvis, gyvenęs prieš 5 kartas, Jonas Vaičiulis buvo labai išmintingas žmogus, baigęs pradinę mokyklą Tauragės apskrityje, Žemaičių Naumiesčio valsčiaus Meškinės kaime. Kiekvieną dieną jo gimtojo kaimo gyventojai ateidavo pas jį, kaip pas labiau raštingą kaimo žmogų, prašyti patarimų ar pasitarti dėl įvairių ūkinių, kasdienių reikalų. Tuo metu laikai buvo sunkūs, tad 1918 m. jis išlošęs šipkartę (laivo bilietą į JAV) išplaukė į Ameriką uždarbiauti.

1921 metais Jonas Vaičiulis grįžo į gimtinę. Visi kaimynai ir draugai juokėsi iš jo, kad iš Amerikos grįžo į kažkokį kaimą, lyg Amerikoje jam nebūtų patikę, bet labiausiai seneliui rūpėjo tėvynė. Už parsivežtus pinigus pasistatė gyvenamąjį namą, kuris vis dar iki šiol stovi, ir didžiulį tvartą iš molio, kas tuo metu buvo reta. Daug vėliau investavo pinigus, kad galėtų pastatyti kokybišką, betoninį paminklą savo tėvams. Meškinės kaime jis sutiko savo būsimą žmoną Kazimierą ir ją vedė. Vėliau, 1923 metais, gruodžio 20 dieną, jiems gimė dukra Zofija. 1935 metų gegužės 31 dieną Zofija baigė 4 metų kursą Šilgalių pradžios mokykloje, o vėliau, 1951 metų liepos 1 dieną, – 7 metų kursą Neakivaizdinio mokymo vidurinėje mokykloje 1944 metų liepos 1-ąją į kaimą atvyko vokiečiai. Įsibrovę į kaimą jie suėmė Zofiją, Joną ir jo žmoną Kazimierą. Zofijos vyras Kostas, Jono žentas, pabaigęs 4 skyrius buvo labai sumanus žmogus, todėl sugebėjo susitarti su vokiečiais ir iš jų išpirkti Kazimierą ir Zofiją, tačiau Jono vokiečiai neatidavė ir išsivežė jį į

Vokietiją sunkiesiems darbams dirbti. Niekas daugiau apie Joną po jo dingimo nieko negirdėjo. Zofija, mano prosenelė, 1993 metais bandė ieškoti informacijos apie savo tėvą kreipdamasi į „Raudonąjį kryžių“, tačiau visos paieškos nuėjo veltui.

Liepa Toleikytė Vilniaus „Vyčio“ gimnazija Mokytojas Martynas Maniušis

Šios nuotraukos autorius nėra žinomas. Nuotrauka buvo padaryta kaip prisiminimas šeimai –užfiksuota išvyka pas tėvus. Kelionės tikslas buvo aplankyti Marijos Žulytės-Gineitytės (moters, sėdinčios viduryje galinėje sėdynėje) tėvus Tauragnuose ir parodyti naują šeimos narę Teresę Aldoną Žulytę (laikomą motinos rankose vaiką sunku įžiūrėti). Nuotrauka daryta apie 1931 m. vasarą prie Noliškio šeimos dvaro

Utenos rajone. Apie du žmones, sėdinčius nuotraukos priekyje, daug informacijos nėra, tačiau kitų asmenų giminystės ryšiai yra žinomi – jie yra mano proprosenelis, proprosenelė ir prosenelė.

Šeimos išvyka Jonas Čiulada (1909–1982)

Mano proprosenelis Kazimieras

Žulys gimė 1870 metais Utenos apskrityje. Jis turėjo tris seseris. 1930 metais vedė Mariją Gineitytę, tarp jų buvo 30 metų amžiaus skirtumas. Žuliai valdė 125 hektarus žemės ir sėkmingai tvarkėsi savo ūkyje. Nepriklausomybės laikotarpiu dvaras buvo modernizuotas: veikė motorinis malūnas ir gerai įrengtas pieno separatorius. Pieno gaminiai buvo vežami net į Kauną, kur Kazimieras turėjo kelias pieno produktų krautuves.

Marija Gineitytė-Žulienė gimė 1900 m. Utenos apskrityje, Tauragnuose. Ji turėjo du brolius, vienas iš jų, Juozas Gineitis, taip pat matomas fotografijoje. 1914 m. Marija baigė Voronežo lietuvių gimnaziją, vėliau studijavo Belgijoje, kur mokėsi dekoratyvinės agronomijos, sodų apželdinimo ir gėlynų tvarkymo, trumpiau tariant, kraštovaizdžio architektūros. Ji rūpinosi dvaro aplinka, siekė, kad būtų gražu ir tvarkinga. Todėl į dvarą pajodinėti žirgais ir pasigrožėti apylinkėmis neretai atvykdavo tuometinio Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė su drauge. Žuliai turėjo tris dukras: Laimą, Aldoną ir Teresėlę. 1941 m. Žulių šeima buvo ištremta į Sibirą. Kazimieras Žulys iš karto buvo atskirtas nuo savo šeimos irištremtas į Krasnojarskokrašto Rešiotųlagerį,kur1942m. mirė. Marija Žulienė su dukromis buvoištremtos į Altajaus kraštą, tačiau 1947 m. pabėgo ir slapta grįžo į Lietuvą. 1949 m. Marija Žulienė buvo suimta ir įkalinta vadinamame Rasų kalėjime. Ji rašė laiškus savo dukroms. Nors buvo numatyta ją vėl ištremti į Sibirą, 1952 m., nesulaukusi įkalinimo termino pabaigos, mirė. Apie motinos mirtį ir jos kapo vietą dukros sužinojo tik iš nepažįstamos moters laiško. Marijos palaikai vėliau perlaidoti Saltoniškių kapinėse.

1999 m. rudenį Kazimieras Žulys ir Marija Žulienė buvo reabilituoti – tai reiškia, kad po neteisingo apkaltinimo ir represijų jiems buvo grąžinta garbė ir panaikinti visi kaltinimai.

Šios nuotraukos reikšmė – šeimos istorinis paveldas, atspindintis tarpukario šeimos gyvenimą. Nuotrauka buvo rasta tarp senų šeimos nuotraukų ir dokumentų. Tai brangus šeimos istoriją puoselėjantis atminimas.

Saulė Sadauskaitė Vilniaus „Minties“ gimnazija Mokytojos Jolita Baltrūnaitė, Jurgita Dabrovolskienė, Vilma Milienė

Ši fotografija buvo padaryta siekiant įamžinti Pirmosios Komunijos priėmimo įvykius 1935 metų gegužės 24-ąją, taigi fotografijos pobūdis – įvykio reportažas. Ši akimirka buvo užfiksuota Lietuvoje, Pievėnų kaime, dabartiniame Mažeikių rajone.

Fotografijoje yramatomi 37 vaikai,kurie1935m.priėmėpirmąjąKomuniją, tarpjų irmanoprosenelis Kazimieras Juozapavičius (1925–2003), kuriam tuo metu, kaip ir daugeliui šios parapijos vaikų, turėjo būti apie 10 metų. Vaikai ir tarp jų sėdintis vietos kunigas Pranciškus Stulginskis yra užfiksuoti prie medinės miestelio parapijos bažnyčios, stovinčios dar ir šiais laikais, geriau žinomos kaip Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Rankose vaikai laiko mažas žvakeles, mergaitės yra apsirengusios baltas sukneles, o berniukai – šviesius arba tamsius kostiumėlius su baltais marškiniais. Kunigas vilki tradicinę kunigo sutaną ir albą, ant kaklo dėvi stulą

Ši asmeniame archyve, daug metų saugotame močiutės Reginos Baradinskienės albume, rasta fotografija – tai ne tik to meto žmonių užfiksuotas gražus momentas, kuriame buvo džiaugiamasi svarbiu gyvenimo etapu, bet ir šiais laikais ji yra reikšminga ir aktuali manosios giminės pažinimui ir prosenelio, kuriam šiais metais būtų suėję 100 metų, atminimui. Fotografija yra aktuali ir reikšminga taip pat visuomenės ir valstybės istorijos pažinimui

Agnė Bartašytė

Vilniaus Žvėryno gimnazija

Mokytoja Odeta Jonykienė

Kažkurį vakarą sklaidant šeimos nuotraukų albumus, dėmesį patraukė viena nuotrauka. Paaiškėjo, kad ją nufotografavo mano mama 2012 metais Veiviržėnuose. Nuotraukoje matyti mano ketverių metų sesė Emilė, už jos – mūsų senelių namas. Iš pirmo žvilgsnio fotografija atrodytų ne itin reikšminga, tačiau joje esantis pastatas mena gilią praeitį.

Istorija prasidėjo 1924 metais, kai viena lietuvė, emigravusi į Ameriką, siuntė į Lietuvą pinigų, už kuriuos

Emilė prie senelių namo

turėjo būti pradėtas statyti šis namas. Tuo laiku jis buvo labai modernus – tikra architektūrinė pažiba nedideliame miestelyje. Tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, namo vidus nebuvo įrengtas, o pats pastatas taip ir liko negyvenamas. Per karą, vokiečių okupacijos metu, šis statinys dėl savo modernumo buvo pasirinktas vokiečių komendantūros.Karuipasibaigus, jį perėmėsovietų okupacinėvaldžiairčiaįkūrėNKVD

būstinę, kurioje nuo 1946 iki 1954 metų buvo kalinami ir kankinami Lietuvos partizanai.

Sunku įsivaizduoti, ką matė ir girdėjo šio namo sienos.

Vėliau, Lietuvoje sunaikinus partizaninį

judėjimą, pastatas buvo perduotas Veiviržėnų mokyklai, šalia jo pastatytas naujas bendrabutis mokiniams, o pačiame name įrengti butai mokytojams. Praėjus dar keleriems metams į vieną iš šio namo butų atsikėlė gyventi mano močiutė su savo šeima.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, miestelyje pradėtos istorinės atminties paieškos. Mano senelių kieme, remiantis liudininkų pasakojimais, buvo atkastas paslėptas šulinys. Jame rasta vokiečių automobilių numerių, daugybė įvairaus dydžio kulkų, revolverių, gyvulių kaulų likučių ir gausu nugesintų kalkių, kurios galimai naudotos žmonių kūnams naikinti. Dalis šių radinių buvo perimti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus, o kai kurie vis dar glaudžiasi mano senelių namuose kaip nebylūs liudininkai apie statinyje vykusias tragedijas. Tokią turtingą istoriją iš atminties prikėlė iš pirmo žvilgsnio visiškai paprastoje nuotraukojeuž vaiko nugarosstūksantis šis,dabarjaušimtametis, namas,draugesu Lietuvaišgyvenęs sunkius metus ir menantis mano senelių jaunystę.

Domas Dembickas Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija

Mokytojos Sonata Bogavičienė, Laura Markevičienė

Vieno namo istorija

III. Antrojo sovietmečio sociokultūrinės patirtys

1978 m. gruodžio 12 d. nuotrauka.

Fotografuota fotostudijoje Panevėžyje, Respublikos gatvėje, Sauliaus ir Vidos vestuvių proga. Antroje eilėje iš kairės – Vytauto Šapranausko pusbroliai Kęstutis Naujokaitis ir Saulius Bunys. Antras iš dešinės Vytautas Šapranauskas, pirmas iš dešinės jo pusbrolis Linas Naujokaitis.

Yra daugybė nuotraukų, kuriose užfiksuoti valstybės vadovai, svarbūs įvykiai ar kultūros ženklai, jas galima vadinti istorinėmis. Mano istorinė nuotrauka yra kitokia. Ji nepuošia vadovėlių ar muziejų ekspozicijų, bet man ji atspindi kur kas daugiau: šeimą, tapatybę, atmintį. Joje užfiksuotas žinomas Lietuvos aktorius, televizijos laidų vedėjas, humoristas, pasak Teatro sąjungos pirmininko R. Rimeikio, „vienas talentingiausių Lietuvos scenoje ir komiško, ir dramatiško plano“ veikėjų Vytautas Šapranauskas, kurio pavardė iki šių dienų žinoma kiekvienam lietuviui. Ši nuotrauka ypatinga dėl mano šeimos istorijos, kurios detalės žinomos tik artimiesiems. V. Šapranauskas buvo tarsi šešėlyje esantis, bet labai ryškus giminaitis. Šią asmenybę žinojo bene visa Lietuva, bet kai kurias asmeninio pasaulio detales supranta tik šeima. Nuotrauka primena, kad istorija dažnai gyvena mūsų artimųjų prisiminimuose, pasakojimuose ar šeimos albumuose. Gilinantis į Vytauto Šapranausko kūrybinį kelią man peršasi išvada, kad ryškiausia aktoriaus savybė buvo jo kultūrinė sąmonė. Jam teko gyventi tokiu laikotarpiu, kai visa Lietuva keitėsi – nuo kaustančios sovietinės sistemos iki Nepriklausomybės atkūrimo, nuo kūrybos varžymų iki laisvės.

Aktoriaus gyvenimo eiga, karjera ir asmenybė man padeda suprasti, kaip kultūra keitėsi kartu su valstybe, kaip humoras tapo pasipriešinimo įrankiu ir laisvės balsu. Norint geriau suprasti Vytauto gyvenimą ir asmenybę verta įsigilinti į interviu su jo kolega Dainiumi Kazlausku. Interviu metu aktorius prisiminė: „Scenoje Vytautas dažnai pasirodydavo tarsi be jokio pasiruošimo, bet jo improvizacija būdavo tokia tiksli, kad atrodė, jog viskas surepetuota. Tai buvo talento jėga, nepaprastas pojūtis.“ Vytautas buvo menininkas, kuris savo kūryba reagavo į laikmetį – kartais kritikuodamas, kartais paguosdamas, bet visada kalbėdamas žmonėms suprantama kalba. Dainius Kazlauskas taip pat paminėjo, kad „jam buvo sunku pritapti prie šabloniško teatro – jis visada norėjo daugiau – daugiau laisvės, daugiau humoro, daugiau tikrumo“. Tai buvo ne tik asmeninis, bet ir kultūrinis pokytis – laisvės paieškos ženklas. Jo personažas, drąsus, ironiškas, kartais

Vestuvinė nuotrauka

kandus, tapo Nepriklausomybės dešimtmečio veidu. Laivės paieškas patvirtina ir netikėti Vytauto pasirinkimai – jis pasitraukė iš Valstybinio teatro ir pradėjo kurti televizijoje, vedė laidas, vaidino komedijose. Aš pati vaikystėje mielai žiūrėdavau vaikiškus filmus, kuriuos, kaip vėliau sužinojau, įgarsino mano dėdė Vytautas, pavyzdžiui, „Ledynmetį“ ir „Garfildą“. Šie filmukai praturtino mano vaikystę, nors ir tuo metu nežinojau, kas slėpėsi už ekrano. Jo intonacija, išraiškingas balsas padarė filmukus, kartu ir vaikystę, itin įsimintinus. Kalbant apie atmintį, aktorius Dainius Kazlauskas sakė: „Vytautas labai brangino šeimą. Jis nekalbėdavo daug apie save, bet kai kalbėdavo apie sūnų ar artimuosius, jo balsas keisdavosi.“ Man ši detalė pasirodė labai svarbi, liudijo apie Vytauto – žmogaus – vidų, kuris ne visada matomas žiūrovui. Būtent tai man ir padaro pateiktą nuotrauką istorine – ji kalba ne tik apie viešąjį žinomo žmogaus veidą, bet ir apie asmeninį jo pasaulį. Mama man papasakojo mažojo Vytuko istoriją, išgirstą iš jos močiutės Apolonijos Bunienės, kuri taip pat buvo ir Vytauto Šapranausko močiutė. Ji sakė, kad berniukas augo tik su mama, nes jo tėtis sovietų valdžios buvo ištremtas į urano kasyklas Rusijoje, ten susirgo ir mirė, kai Vytautui buvo vos metukai. Berniuką užaugino viena motina. Sovietmečiu Vilniuje politinio kalinio žmonai su vaiku nebuvo lengva. Pasak mano promočiutės, mažojo Vytuko mama turėjo daug ir sunkiai dirbti, kad išlaikytų mažytę savo šeimą. Buvo laikotarpis, kada moteris negalėjo gauti vietos vaikų darželyje ir mažas berniukas leisdavo laiką namuose vienas, kol mama būdavo darbe. Pasirinkti darbo, kuris leistų mamai būti su vaiku, tuo laikmečiu nebuvo galimybės, o neatvykimas į darbą dažnai buvo vertinamas kaip valstybės išdavystė. Mano promočiutė savo brangenybių skrynelėje dešimtmečius saugojo keturmečio Vytuko piešinius. Piešimo priemonių ir lapų sunkiai gyvenanti šeima galėjo pirkti nedaug, tačiau Vytukui tai netrukdė atskleisti savo kūrybinės pusės. Vytukas savo darbams naudodavo įvairius daiktus: degtukų dėžučių nugarėles, bilietus, mažas popieriaus skiauteles. Berniukas (vėliau – paauglys) džiaugdavosi apsilankymais pas močiutę ir pas tetą kaime. Apie atostogas su pusbroliais Radviliškio rajone Grinkiškio miestelyje, kur gyveno jo tetos šeima, ir netoliese esančiame Augmėnų kaime, kur gyveno močiutė ir dėdės šeima, Vytautas yra užsiminęs viešame savo interviu. Pasak mano mamos, scenos pasirodymuose, kur vartojama ir neliteratūrinė kalba, Vytautas dažnai vartojo posakius, būdingus būtent tam kraštui, iš kurio kilę jo seneliai ir mama. Pateikiamoje šeimos archyvo nuotraukoje Vytautas Šapranauskas yra įamžintas su savo vaikystės žaidimų draugais – trimis pusbroliais – vieno iš jų vestuvėse. Tuo laikotarpiu Vytautas jau studijavo Lietuvos konservatorijoje, bendravimą su giminaičiais natūraliai keitė kūrybinė aplinka. Nuotrauka simboliškai užbaigia ankstyvąjį jo biografijos laikotarpį. Nepaisant natūralaus atotrūkio, mano šeima visuomet džiaugėsi Vytauto pasiekimais, žavėjosi jo neeiliniu talentu. Kraujo ryšys kartais išryškėdavo labai netikėtu rakursu. Mama pasakojo, kad abu su pusbroliu labai nustebo vieno susitikimo metu išsiaiškinę, kad ir Vytauto dukra Judrė, ir mano vyresnioji sesuo Kristina pasirinko studijuoti mūsų šeimai nebūdingą archeologijos sritį.

Kotryna Čepaitė

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondo licėjus „Forumas“

Mokytoja Audronė Janavičienė

Ši nuotrauka yra iš mano šeimos albumo. Tai akimirka iš vienos mano mamos giminės švenčių 1969 metais Vilniuje. Pakalnės gatvė, senas medinis namas, pažymėtas 6 numeriu – tuomet ten gyveno mano proseneliai Kazimieras ir Marytė Kapleriai. Jie buvo labai svetingi, mėgo giminės susirinkimus. Visada laukiamas svečias buvo prosenelės Marytės Inčiūraitės pusbrolis – poetas, aktorius, dramaturgas, radijo diktorius Kazys Inčiūra. Tai jo pirmieji lietuviški žodžiai iš Vilniaus radiofono nuskambėjo 1939 metų spalio 29-ąją, Lietuvai atgavus Vilnių. Kiekvienoje giminės šventėje Kazys Inčiūra mėgo skaityti savo kūrybą. Šioje nuotraukoje jis skaito „Nelaisvės psalmes“, kurias sukūrė Sverdlovsko lageryje.

1951 m. poetas buvo nuteistas kalėti 25 metus pataisos darbų lageryje už antisovietinio turinio kūrinius. Rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko rūpesčiu bausmės laikas buvo sutrumpintas, leidžiant K. Inčiūrai grįžti į gimtinę. Uždaras giminės ratas buvo vienintelė auditorija, kur gūdžiais sovietmečio laikais K. Inčiūra galėjo perskaityti savo „nelegalią“ kūrybą.

Susirinkusiųjų veiduose rimtis, nes visi gerai suprato, kad tokio pobūdžio susirinkimai galėjo atsidurti KGB akiratyje. Kiekvienas žmogus šioje nuotraukoje buvo vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sovietinės priespaudos. Šalia Kazio Inčiūros sėdi mano prosenelis Kazimieras, buvęs 1918–1920 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, ūkininkas, sovietų ištremtas kaip buožė su šeima į Sibirą, ten praleido septynerius metus. Prie jo sėdi mamos pusbrolis, gimęs tremtinių šeimoje Altajaus krašte. Iš dešinės – mamos dėdė, vos ketverių metų vaikas, ištremtas kartu su tėvais. Šalia jo mano močiutė, Lietuvos partizano sesuo, dėl to kalėjusi, pašalinta iš Ignalinos progimnazijos. Tas vaikas – tai mano mama, kuri man ir papasakojo apie šią nuotrauką. Visa tai įamžino mano senelis Antanas Kapleris, taip pat septynerius metus išbuvęs tremtyje. Fotografiją radau šeimos archyve. Manau, kad ji gerai atspindi tų laikų gyvenimą, leidžia geriau suprasti sudėtingą Lietuvos istoriją. Kazio Inčiūros „Nelaisvės psalmės“ bei kiti sovietų ideologijai netinkami eilėraščiai buvo išspausdinti tikSąjūdžio laikais 1988metais savaitraštyje„Literatūra irmenas“ir 1991metais „Dienovidyje“. Kruopščiai slėptus rankraščius kunigas tremtinys Kastytis Matulionis dovanojo Maironio literatūros muziejui.

Poetas K. Inčiūra skaito savo eiles, 1969 m

Nadruvė Juta Eriksonaitė Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondo licėjus „Forumas“ Mokytoja Audronė Janavičienė

Noriu pristatyti fotografiją, kuri gali nemažai papasakoti apie mano prosenelį Juozą Maceiką. Ši

nuotrauka yra tarsi įvykio reportažas, fotografuota vieno iš renginio dalyvių, kuris, deja, mums nėra žinomas.

Fotografija buvo paveldėta iš mano prosenelės Salomėjos Maceikienės, o šeimos archyve atsirado maždaug 1960 metais.

Juozas Maceika labai mylėjo savo jaunystės miestą ir buvo didelis Vilniaus bei jo apylinkių žinovas.

Nuo 1937 m. jis ne tik vedė ekskursijas, bet ir parašė kelis kelionių vadovus. Daug kam teko dalyvauti jo vedamose ekskursijose po Vilniaus senamiestį, Vilniaus arkikatedrą, Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Rasų kapines, Lietuvos pilis Baltarusijoje.

Juozo Maceikos organizuota ekskursija

Fotografijoje užfiksuota viena iš prosenelio vedamų ekskursijų akimirkų Vilniaus senamiestyje. Nuotraukos centre esantis grupės vadovas Juozas rodo grupei pažvelgti į aukštą objektą, o už ekskursijos dalyvių nugarų vos matomi plytinės tvoros fragmentai ir Bernardinų sodas. Tikėtina, kad buvo pasakojama apie vieną iš Bernardinų komplekso bažnyčių. Matyti, kaip sulaikę kvapą žmonės įdėmiai klausosi gido pasakojimo. Pasak ekskursijos dalyvių, Juozoistorijos palikdavoklausytojams tokį įspūdį, kadjieirgi tapdavo Vilniaus ir jo krašto mylėtojais ir patriotais. Jo meilė Vilniui buvo tiesiog užkrečianti.

Būdamas istorijos ir architektūros žinovu, apie Lietuvos didingą praeitį mano prosenelis galėjo pasakoti visą dieną. Į ekskursijas ir jų vedimą Juozapas žiūrėjo labai rimtai ir atsakingai. Kaip matome iš fotografijos, ateidavo apsirengęs kostiumu ir pasipuošęs kaklaraiščiu. Istorinių įvykių vertinimai visada buvo pagrįsti tikrais faktais ir liudijimais.

BeekskursijųpoVilniųirjoapylinkes,manoprosenelissudraugaisorganizuodavopažintineskeliones po Lietuvos kraštą. Tais laikais organizuoti keliones net ir po Lietuvą nebuvo taip paprasta, kaip mums galėtų atrodyti. Apžiūrėti lankytinų objektų vykdavo pakeleivingutransportu,dažnai sunkvežimiais, nakvoti tekdavo palapinėse. Bet tie nepatogumai išvykų dalyviams palikdavo tik dar ryškesnių prisiminimų.

Kasmet į Vilnių iš jo gimtojo Lazūnų kaimo (tai vienas iš dvylikos lietuviškai kalbančių kaimų, kuris seniau buvo Lietuvos dalis, o dabar – Baltarusijos) suvažiuodavo grupės vaikų, paauglių, kuriems reikėjo ir mokyklos, ir gyvenamosios vietos. Daugelis atvykusiųjų baigė mokslus, rado Tėvynei reikalingą darbą. Padėdavo prosenelis gimtinės jaunimui ir kultūringai leisti laisvalaikį. Rengdavo vakarus, kur jaunimas mokėsi lietuviškų dainų, šokių.

Ir savo šeimoje Juozas ugdė meilę Lietuvai, visiems buvo tarsi enciklopedija, žinių šaltinis. Daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui, Tėvynės meilės skiepijimui. Jis nugyveno laimingą gyvenimą. Buvo kuklus ir sąžiningas.

Štai kiek daug gali papasakoti vos viena nuotrauka.

Marija Maceikaitė

Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija

Mokytoja Renata Maslauskienė

Prosenelio kasdienybė

Kai į rankas patenka senasis prosenelio nuotraukųalbumas,smalsumasnugali.Versdama storus popieriaus lapus keliauju laiku dešimtmečiais į praeitį.

Mano akį patraukia prosenelio Antano nuotrauka, kai jis buvo jaunas. Atpažįstu jį, nes mano dėdė Alvydas į jį labai panašus. Mano prosenelis Antanas Lipčius (1940–2018) gimė ir augo Žemaitijoje. Vėliau trejus metus tarnavo Saratove, o grįžęs į Lietuvą, Bakučių kaimą, vedė mano promočiutę Oną. Susilaukę dviejų vaikų, mano dėdės Alvydo ir močiutės Reginos, mano proseneliai Bakučiuose išgyveno 17 metų, vėliau persikraustė į Ramonus. Nusileidusi laiptais žemyn paprašau promočiutės, tetos, dėdės ir mamos, kad plačiau papasakotų apie to meto žmonių gyvenimą ir šios nuotraukos atsiradimo istoriją. Dėl senyvo amžiaus promočiutė šiek tiek painioja faktus, tačiau dėdė Alvydas prisimena to laikmečio įvykius ir mielai papasakoja įdomių detalių.

Nuotrauka, sužadinusi mano smalsumą, daryta 1976 metų rugsėjo mėnesį. Tai įrodo kitoje nuotraukos pusėje ranka paliktas įrašas, tačiau tiksli diena nėra pažymėta. Tais laikais, kai žmonės dar dirbo kolūkiuose, universitetų studentai atvažiuodavo į kaimus padėti kolūkiečiams nuimti derlių. Dėdė pasakoja, kad tuomet buvo atvykę medicinos studentai. Kaip tik 1976 metų rugsėjį vienas iš studentų tai ir nufotografavo. Deja, asmens vardo ir pavardės nepavyko sužinoti.

Mano prosenelis Antanas dirbo kolūkyje, kuris sovietmečiu buvo įsteigtas Raseinių rajone, Bakučių kaime. Dėdė taip pat paminėjo, kad kolūkis turėjo pavadinimą „Auksinės varpos“.

Ši fotografija, kurioje užfiksuotas mano prosenelis, ne tik saugo man brangaus žmogaus atminimą, bet tampairvienuiš Lietuvos istorijos vaizdinių šaltinių. Jisuteikiainformacijos apieto meto žmoniųkasdienybę, sunkų darbą.Nuotraukojegalimaaiškiaimatyti pakinkytusarkliusirmedinįvežimą.Šaliaarklių ganosijaunas kumeliukas. Nors jis ir palaidas, tačiau nesibaido mano prosenelio. Tai rodo artimą žmonių ir gyvulių ryšį. To meto žmonės mylėjo ir gerbė gyvulius, nes jie buvo pagalbininkai sunkiems darbams nudirbti. Fone matyti ir kiti dirbantys žmonės – vyras ir dvi moterys. Pievoje numesti keli kibirai. Iš nuotraukos galima suprasti, kad darbai buvo atliekami rankomis, be didelių darbą palengvinančių priemonių. Tyrinėdama fotografiją, pasidomiu ir to meto kolūkiečių apranga. Prosenelis dėvi švarką, marškinius, avi guminius batus. Jei šiandien vyrai švarkus dažniausiai vilki eidami į renginius, darbą, susitikimus, tai prosenelio laikais švarkas buvo patogi apranga dirbant ūkio darbus. Mano dėmesį patraukia ir beretė ant prosenelio galvos. Man dar neteko matyti jauno vyriškio, dėvinčio beretę ir dirbančio žemės ūkio darbus.

Mano prosenelis gyveno tokiu istoriniu laikotarpiu (sovietmečiu), kai sunkus darbas kolūkiuose buvo suprantamas kaip prievolė. Ši nuotrauka moko mus vertinti tai, ką turime šiandien. Taip pat tai yra įrodymas, kaip keitėsi žmonių gyvenimas ir darbas kaime, jų buitis. Džiaugiuosi, kad ši nuotrauka, pažadinusi mano smalsumą, sujungė mūsų šeimą bendram pokalbiui, leidusiam prisiminti ir geriau pažinti prosenelį.

Vytautė Mickūnaitė Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija

Mokytojos Sonata Bogavičienė, Justina Naujalytė-Žiauberienė

Jonas Stundys sode prie bičių, 1979 m.

Mano proprosenelis Jonas Stundys savo gyvenimą praleido Šešuoliuose. Tai miestelis Ukmergės rajone. Jonas gimė 1910 m., mirė 1993 m. Proprosenelis išgyveno Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus bei sovietų okupacijos metus. Jonas turėjo žmoną Aleksandrą ir tris vaikus: Leoną, Eleną ir Genovaitę. Vedęs mano proprosenelę Aleksandrą gavo iš savo tėvo trečdalį valako žemės ir ramiai su žmona ūkininkavo, augino gyvulius, dirbo žemę ir augino vaikus.

Kai Lietuvoje Sovietų Sąjungos valdžia pradėjo kurti kolūkius, Ukmergės rajono valdžia nusprendė, kad Šešuoliuose bus auginamos bitės. Kadangi proprosenelio tėvas Juozas Stundys kadaise laikė bites, jo sūnus Jonas žinojo, kaip jas prižiūrėti, ir pats prie savo namų turėjo keletą avilių. Apie tai sužinojo kolūkio pirmininkas ir pasiūlė Jonui būti kolūkio bitininku. Bitynas, kuris priklausė kolūkiui, turėjo daugiau kaip šimtą avilių, kurie buvo išdėstyti trijose kolūkio vietose. Pirmoji vieta buvo šalia Jono namų, gražiame ir dideliame vienkiemyje su nuostabiu sodu, kuriame augo daug obelų, o tarp obelų buvo daug bičių avilių. Proprosenelis vienas prižiūrėjo kolūkio avilius ir bites. Jonas buvo labai gerbiamas ir tvarkingas žmogus, pas bites eidavo tik su švariais marškiniais ir tvarkingu chalatu. Jis turėjo arklį, rytais jį pakinkydavo, sėsdavo į vežimą ir važiuodavo į vieną bityną, per pietus grįždavo namo, pavalgydavo ir vėl važiuodavo į kitą bityną, ir taip plušdavo iki vakaro. O kai reikėdavo imti medų, tai kolūkio pirmininkas skirdavo kelis žmones, kurie padėdavo darbuotis, nes vienas be pagalbos nesusitvarkydavo.

Noriu papasakoti Jums vieną istoriją apie proprosenelį, kurią man papasakojo mano prosenelė, jo vyriausioji dukra Genovaitė: „Vienais metais pavasarį, kovo mėnesį, kai dar buvo pilna sniego, nes žiemos buvo ilgos ir gilios, vieno kaimo ūkininko kiaulė atsivedė daug paršelių. Bet kiaulė susirgo ir negalėjo išmaitinti paršelių, todėl veterinaras išrašė vaistų kiaulei. Vaistus reikėjo maišyti su medumi, kuriodėl šaltų orųnebuvo daug,bet ūkininkas vis tieknuvyko pas Joną medaus paprašyti. Atvykęs ūkininkas prašė ir prašė, sakydamas, kad negali patikėti, jog Jonas neturi medaus. Jonas medaus iš tikrųjų

Kita nuotraukos pusė

neturėjo, bet nepaliko vargšo ūkininko bėdoje, atidarė avilį (tai buvo labai pavojinga, nes bitės galėjo sušalti) ir išėmęs korį davė šiek tiek medaus ūkininkui.“

Atėjus 1993-iesiems bitininkas Jonas iškeliavo Anapilin. Prižiūrėti bičių ūkį perėmė žmogus, mažai išmanantis apie bites, o po bitininko mirties pagal senus papročius visada reikia du kartus pabelsti į kiekvieną avilį, kad ir bitės žinotų, jogjų šeimininko jau nebėra. Tačiau niekas to nepadarė, ir bėgant laikui bitės išnyko, kaip mano prosenelė Genovaitė sako, „tėvas pasiėmė bites pas save į dangų“

Dorotėja Montvidaitė

Vilniaus sav. Grigiškių „Šviesos“ gimnazija

Mokytoja Jelena Šalnienė

Nuotraukoje matoma Molėtų rajone, Galiniškio kaime, stovėjusi mokykla, nufotografuota prieš pat jos uždarymą. Nuotraukos autorius – vienas iš šios mokyklos mokytojų, tačiau tiksli jo pavardė nėra žinoma.

Pastatas, matomas nuotraukoje, kaip dvaras buvo pastatytas 1866 metais. Jis priklausė to meto Galiniškio palivarko (dabartiniame Molėtų rajone) dvarininkams – Lunių šeimai. Sovietų Sąjungai užėmus

Lietuvą, dvarininkai Luniai buvo ištremti į Sibirą, o jų dvaras liko tuščias, be šeimininkų. Pokario metais šiame pastate pradėjo veikti mokykla.

Maždaug apie 1960 metus šis

pastatas ir vėl liko tuščias, nes šios mokyklos mokiniai buvo perkelti į naujai atidarytą Molėtų rajono

Suginčių vidurinę mokyklą. Apie 1980 metus senoji mokykla buvo galutinai nugriauta. Šiandien toje vietoje, kur kadaise stovėjo dvaras ir veikė mokykla, likę tik seni medžiai.

Kai kurie jų auga dar nuo baudžiavos laikų.

Močiutės mokykla

Šioje fotografijoje užfiksuota svarbi kultūros paveldo istorija. Tai pokario metų kaimo mokykla, kurioje mokėsi ir mano močiutė Vanda. Ji man ir papasakojo apie savo pirmąją mokyklą. Močiutė ten mokėsi lietuvių kalbos, matematikos, muzikos, darbelių ir gamtos pažinimo. Jos klasėje buvo šešiolika mokinių. Iš viso mokykloje buvo keturios klasės, kurios priminė paprastus kambarius, kiekviename jų kabėjo lenta.

Mokykla buvo šildoma malkomis kūrenama krosnimi, todėl rytais patalpose dažnai būdavo šalta, ir visi mokiniai laukdavo, kol pastate taps šilčiau. Močiutė prisiminė, kad jai buvo labai gaila, kai šią mokyklą uždarė. Naujoji mokykla buvo net už penkių kilometrų nuo jos namų, todėl tekdavo kasdien į ją eiti pėsčiomis. Ši nuotrauka yra svarbi, nes leidžia daugiau sužinoti apie švietimą pokario metais, apie mokyklas, kurias lankė mūsų seneliai, ir, žinoma, skatina labiau vertinti dabartines mokymosi sąlygas bei galimybes. Ema Šumskutė Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija

Mokytojos Sonata Bogavičienė, Laura Latvienė

Jonas Badaras su seserimi tremtyje

Šioje nuotraukoje nežinomo fotografo užfiksuoti yra

mano senelis Jonas Badaras ir jo sesuo tremtyje. Matome juos, laikančius mėlynių puokštę ir plačiai besišypsančius, nes prisivalgė mėlynių, nuo kurių pirštai ir dantys buvo mėlyni.

Mano senelį kartu su šeima į tremtį išvežė 1948 metų gegužės 22 dieną. Operacija vadinosi ,,Vesna“ (liet. „Pavasaris“). Senelis pasakojo, kad gyvuliniame vagone visą

mėnesį vežė jų šeimą: tėvelius ir tris vaikus. Seneliui Jonui

tebuvo 2 metai, vyresniam broliui 5 metai. Senelis Sibire užaugo, baigė mokslus, vedė ir grįžo į Lietuvą tik 1978 m.

Dabar jis gyvena Matuizų kaime (Varėnos raj.).

Prieš išvažiuodami į Sibirą, tėvai spėjo paskersti kiaulę, tai ją visą sudėję ir vežėsi statinaitėje. Kai vagonai sustojo

Sibire, šeimą apgyvendino ten gyvenusių rusų vištidėje. Vėjas eidavo kiaurai. Buvo labai šalta. Kitais metais davė geresnę gyvenamąją vietą Mažojo Unguto kaime (Krasnojarsko kraštas), kur patys lipdė namo plyšius samanomis. Gyvenimas Sibire buvo sunkus. Trūko maisto. Nebuvo parduotuvių, tad savo drabužius mainė į maistą, kurį gavo iš rusų. Dar tą pačią vasarą pasisodino truputį bulvių, kurias iškasti reikėjo jau iš po sniego. Senelis rinko uogas, labai anksti išmoko medžioti. Jau 10 metų ėjo į mišką medžioti kurtinių.

Jonas prisimena, kad juos, vaikus, vedė į rusų mokyklą už 5 kilometrų. Mokykloje iš jų tyčiojosi, vietiniai rusiukai (taip juos vadino) juos mušė. Senelis prisimena, kaip vieną žiemą eidamas toli į mokyklą stipriai nušalo ausis ir mokytoja norėdama sušildyti ilgai ir skaudžiai jas trynė.

Vėliau teko rąstus upe plukdyti. Jis pasakojo, kad vos nenuskendo, nes įsmukęs po vandeniu palindo po surištais rąstais. Nemokėdamas plaukti negalėjo išlįsti, tad grimzdo kaip plyta. Skamba neįtikėtinai, tačiau išsigelbėjo, kaip pats sako, nugrimzdęs iki upės dugno, kojomis pasiekęs dugną ir juo eidamas sėkmingai išlipo į krantą. Bet tai ne toks baisus atsiminimas, kaip artimojo mirtis. Seneliui labai skaudu, kad jo tėvas nesulaukė reikiamos medikų pagalbos įvykus nelaimei darbe ir kentėdamas didelius skausmus pasitraukė iš gyvenimo. Likusi viena mama sukosi, kaip tik įmanydama, kad išmaitintų vaikus.

Auksė Pukėnaitė

Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla Mokytojas Mindaugas Olbutas

Fotografija daryta 1974 metų gruodį, kai mano senelis, fizikos mokslininkas ir tuo metu jau kelerius metus buvęs profesorius, buvo išsiųstas į Prancūziją pagal Tarybų Sąjungos ir kapitalistinių šalių aukštojo mokslo mainų sutartį. Tokios galimybės buvo labai retos ir griežtai reguliuojamos. Norint išvykti, reikėjo pateikti dokumentus, gauti priėmimą, o sprendimą priimdavo TSRS Aukštojo mokslo ministerija Maskvoje. Tik patikimi ir lojalūs specialistai, kurie, manoma, „nepabėgs“, galėjo būti išleisti į tokius mainus. Iš Lietuvos tais metais į Višį buvo išvykę tik keli mokslininkai, tarp jų ir pianistė Vainiūnaitė.

Kalbos kursai vyko Viši mieste, paskaitos trukdavo iki 14 valandų, o savaitgaliais buvo rengiamos ekskursijos po regioną. Šioje nuotraukoje užfiksuota

viena tokių išvykų į Klermon-Feraną.

Nors fotografijos autorius yra nežinomas, ji daryta mokytojos fotoaparatu. Ekskursijos metu aplankytos žymios vietos: užtvanka, istoriniai pastatai. Kursuose dalyvavo žmonės iš įvairių pasaulio šalių: verslininkai, jaunuoliai, baigę mokyklas, dauguma jų kalbos mokėsi privačiai. Mano senelį rėmė valstybė – jam buvo apmokėta kelionė, apgyvendinimas ir mokslas. Senelio kalbos įgūdžiai, įgyti šios kelionės metu, vėliau praversdavo bendradarbiaujant su kolegomis užsienyje ir praplėtė jo profesinį akiratį

Fotografijos istorinė reikšmė – tainetik vienožmogaus asmeninė patirtis, bet irto meto retų galimybių patekti į Vakarų Europą iš okupuotos Lietuvos atspindys. Tokios išvykos buvo griežtai kontroliuojamos, o tarptautiniai kontaktai ribojami. Nuotrauka liudija apie mokslo ir kultūros ryšių svarbą net Šaltojo karo sąlygomis. Ji svarbi mūsų šeimai kaip prisiminimas apie senelio gyvenimo etapą, bet taip pat reikšminga ir platesniame kontekste kaip intelektualų mainų, kasdienybės ir kultūrinio bendravimo liudijimas. Autentišką informaciją padėjo surinkti nuotraukoje esantis mano senelis Vytautas Kunigėlis, dabar jau pensininkas. Fotografijos originalas saugomas šeimos archyve, skenuotas ir parengtas skaitmeniniam naudojimui.

Elzė Mikalajūnaitė Vilniaus Žvėryno gimnazija

Mokytoja Odeta Jonykienė

Kalbos kursų Prancūzijoje ekskursija

m

Nuotraukoje užfiksuoti mano proseneliai Alfonsas Truska ir Janina Truskienė iš Lazdijų, ištremti 1945

į Revučį (Nižnij Ingašo raj., Krasnojarsko kraštas, dab. Rusijos Federacija), repatrijuoti 1957–01–23 d. Nuotraukos autorius – žemaitis Lubys (vardas nežinomas), kartu su mano proseneliais gyvenęs tame pačiame barake. Kai prieš trėmimus kiti žmonės su savimi vežėsi maisto bei šilčiausių rūbų, jis pasiėmė fotoaparatą.

Močiutė Nijolė Navickienė išsaugojo nuotraukų iš Sibiro albumą ir papasakojo šios fotografijos bei mūsų šeimos istoriją.

Mano prosenelis buvo tremtas du kartus – pirmą kartą buvo ištremtas būdamas vos 17 metų 1945 metais per klaidą, nors nebuvo įtrauktas į tremiamų žmonių sąrašus. Močiutės manymu, jis galėjo buvo įtartas dalyvavimu partizaniniame judėjime. Vėliau pastebėta, kad jis – nepilnametis, todėl jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Kartu barake gyvenę lietuviai jam prieliemenspririšo keletąkepalėliųduonos irišleidoį kelią. Iki Lietuvos keliavo beveik mėnesį, Maskvoje sugebėjo, anot močiutės, „susikombinuoti“ pinigų traukinio bilietui namo. Antrąkartąuž žemėsturėjimąbei įtariamąpagalbą partizanams prosenelis ištremtas 1951 metais, kai jam buvo 23 metai, su žmona Janina. Yra žinoma, kad tik vienas prosenelio Alfonso brolis išvengė tremtinio likimo, vokiečių paimtas per prievartą į tarnybą kariuomenėje žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Mano prosenelis Alfonsas su prosenele Janina dirbo minėtame Revučyje mažoje duonos kepykloje, kuri tapo ne tik kasdienio darbo vieta, bet ir tyliu pasipriešinimo, išlikimo ir žmogiškumo židiniu tremties metu. Įsidarbinus mano proseneliui, lietuviai po truputį ėmė keisti kepyklos veidą – čia pradėjo dirbti vis daugiau tautiečių, kol galiausiai beveik visą kepyklos pamainą sudarė lietuviai. Nuotraukoje, kurioje užfiksuota viena iš pamainų, pirmieji iš kairės matomi stovintys mano prosenelis su prosenele – žmonės, kurių rankos ne tik kepė duoną, bet ir slaptai gelbėjo gyvybes.

Tremtyjeduona buvonetik maistas –ji virto vilties irišlikimo simboliu.Kepyklojedirbantys lietuviai, turėdami prieigą prie miltų, sugebėjo ne tik iškepti kasdienę duoną, bet ir išvirti naminės degtinės. Už ją prosenelis net perpirko motociklą iš rusų, kuriuo ir gabeno duoną kitiems to paties likimo broliams. Šis gėrimas buvo daugiau nei tik mainų prekė. Ji tapo savotiška valiuta, leidusia palaikyti trapų ryšį tarp laisvės ir nelaisvės pasaulių.

Duonos kepykla, Revučis, Krasnojarsko kraštas, 1953 m

Močiutė Nijolė pasakojo, kad papirkę netoliese esančio darbo lagerio sargybinius lietuviai galėdavo įnešti duonos į lagerio teritoriją – įmesti jos į mirtininkų barakus. Tai buvo pavojinga, tačiau svarbi misija –juk kiekvienas kepalėlis galėjo reikšti vieno žmogaus gyvybę.

Kepykla, iki joje įsidarbinant mano proseneliui, buvo beveik neveikianti, duoną kepdavo tik retkarčiais. Prosenelis būdamas tremtiniu sugebėjo laikui bėgant tapti šios kepyklos vadovu. Daugėjant čia įsidarbinusių lietuvių, kepykla tapo jų susibūrimo vieta, kur braidant aukštais guminiais batais po grūdus buvo galima jų slaptai parsinešti namo…

Ši duonos kepykla, rodos, niekuo neišsiskirianti tremties vietovėje, virto gyvu pasipriešinimo simboliu. Čia lietuviai ne tik dirbo, bet ir vienijosi, kūrė tylų, tačiau labai stiprų ryšį, liudijantį apie žmoniškumą, riziką ir bendrystę. Tai istorija apie tai, kaip net per paprasčiausią darbą – duonos kepimą – buvo

galima išlaikyti žmogišką orumą, ištiesti pagalbos ranką ir netgi išgelbėti gyvybes.

Nuotrauka atskleidžia svarbią lietuvių tremties gyvenimo pusę – stiprų bendruomeniškumo jausmą ir vienas kito palaikymą. Tremtis buvo nepaprastai sunki – svetima žemė, šaltis, badas, nežinia dėl rytojaus. Tačiau būtent tokiomis aplinkybėmis dar labiau išryškėjo lietuvių vienybė ir gebėjimas padėti vieni kitiems. Tremtiniai, tarp jų ir mano artimieji, glaudžiai bendravo, kartu dalijosi paskutiniais maisto kąsniais, drabužiais,netmažyteviltimi.Jiekūrėsavotišką„mažąjąLietuvą“–stengėsiišlaikytikalbą,papročius,padėjo vaikams mokytis, o silpniausiems – išgyventi. Susikūrę minimalias išgyvenimo sąlygas, jie negalvojo tik apie save. Priešingai – dalijosi su dar sunkiau gyvenančiais, rizikuodami net savo gyvybe. Močiutė pasakojo, kad ir kiti lietuviai padėjo tautiečiams išvengti mirties – slėpė, slaugė, gelbėjo juos nuo bado ar išsekimo.

Ši nuotrauka, parsivežta iš Sibiro 1957 metais, kai proseneliams buvo suteiktas leidimas grįžti į Lietuvą, ir močiutės pasakojimas yra gyvas įrodymas, primenantis apie lietuvių tautos stiprybę ir gebėjimą susitelkti nelaimės akivaizdoje net ir žiauriausiomis sąlygomis.

Barbora Balčiūnaitė

Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

Mokytojai Mindaugas Olbutas, Danutė Pilypavičiūtė

Nuotraukos autorius nežinomas, tikriausiai

artimas mano prosenelio pažįstamas arba prosenelio darbovietėje atsakingas už kultūros sektorių asmuo. Anksčiau žmonės kitoje nuotraukos pusėje užrašydavo datą ir su kuo nusifotografavo, tačiau ant šitos nuotraukos užrašų nėra.

Nuotrauka yra iš mano močiutės šeimos albumo. Anksčiau žmonės klijuodavo nuotraukas į įvairaus dydžio albumus. Tai atsitiktinė fotografija, kurioje užfiksuota akimirka iš parado, tradiciškai vykusio gegužės 1-ąją dieną. Tai Tarptautinė darbo diena, kuri yra nedarbo diena, skirta pagerbti darbininkų teises ir jų indėlį į visuomenę. Nuotrauka padaryta 1965–1970 metais. Tuo metu ir Lietuva, ir Ukraina nebuvo laisvos valstybės, jos priklausė Sovietų Sąjungai (SSRS). 1956 m. Sovietų Sąjungą sudarė 15 respublikų.

Įvykio vieta – Sovietų Sajunga, Ukrainos respublika, Dnepropetrovsko miestas, Lenino prospektas.

Tai yra ne tik visuomenės istorijos nuotrauka, bet ir asmeninė mano prosenelio gyvenimo įvykio akimirka. Tai buvo propagandinė Gegužės 1-osios demonstracija. Mieste skambėjo maršai ir tušti lozungai apie darbo žmoniųvienybę,šviesųrytojųbeitaikąpasaulyje.Žmonėssusavokolektyvaisišdarboviečiųiršeimosnariais, grojant muzikai ir skambant dainoms, turėjo eiti kolonomis centrine miesto gatve su plakatais, balionais, popierinėmis gėlėmis.

Šioje nuotraukoje užfiksuoti du vyrai: pirmas iš kairės mano prosenelis Aleksandras Jegorovič Sotnikov, šalia jo draugas. Jis tuo metu dirbo troleibuso vairuotoju ir jų organizacija dalyvavo šiame parade. Vyrai apsirengę pagal tų laikų madą. Skrybėlės, paltai, kostiumai, balti marškiniai, kaklaraiščiai buvo paruošti tik šventėms. Ėjimas į paradus buvo priverstinis, visi dirbantys žmonės turėjo dalyvauti. Vyrai linksmai nusiteikę, manau, kad jiems buvo smagu susitikti, pasikalbėti. Prosenelis gyveno neilgai, mirė būdamas 52 metų.

Autentiškos informacijos ir nuotrauką gavau iš močiutės Svetlanos. Ji būdama maža taip pat dalyvavo paraduose kartu su tėčiu ir mama, o vėliau, kai mokėsi vidurinėje mokykloje, su visais mokiniais taip pat privalėjo eiti kolonų gretose per centrinę miesto aikštę. Šioje nuotraukoje mane labai nustebino matomas propagandinis plakatas su užrašu ,,Mūsų tikslas – komunizmas“. Anksčiau labai dažnai visur kabėjo įvairūs užrašai, lozungai, šlovinantys tarybinę santvarką, ir Lenino atvaizdai.

Akimirka iš prosenelio praeities

Savo prosenelius iš mamos pusės mačiau tik išsaugotose nuotraukose. Man įdomu ir svarbu sužinoti, kaip atrodė mano proseneliai, kaip žmonės gyveno tais laikais. Pagal močiutės pasakojimus galėjau įsivaizduoti jų buitį, santykius ir gyvenimo aplinkybes ir palyginti su šiais laikais. Keistai man atrodo tai, kad reikėjo dalyvauti paraduose ir kaip šlovindavo valdžią, bijojo viršininkų. Visiškai nebuvo demokratijos.

Šios fotografijos turinys aktualus man ir mano šeimos nariams. Tai prosenelių šeimos gyvenimo ir šventės akimirka. Nuo 1917 metų šalyje buvo kuriama socialistinė santvarka. Deklaruojamas socializmo principas: „Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“. Oficialus Komunistų partijos tikslas po socialistinės santvarkos buvo sukurti komunistinę santvarką.

Mano močiutė Svetlana susipažino su seneliu Antanu Ukrainoje per lengvosios atletikos varžybas ir po santuokos grįžo į Lietuvą, Pagėgių miestą, kur dabar ir gyvena. Svečiuodamasi pas juos domėjausi jų gyvenimo istorijomis ir kartu žiūrėjome nuotraukų albumus.

Ula Baranauskaitė

Vilniaus Žvėryno gimnazija

Mokytoja Odeta Jonykienė

Šią fotografiją radau sename šeimos albume. Joje matomas mano senelis Albertas Kuliešius, gimęs 1952 metais Molėtų rajone, Bumbeniškių kaime. 1970 metais, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, jis buvo pašauktas tarnauti kariniame laivyne. Fotografijoje senelis yra karinio laivo, kuriame tarnavo, denyje. Tolumoje matyti kariniai ir krovininiai laivai.

Mano seneliui, kai jį pakvietėtarnauti laivyne,buvo18 metų. Tuometuvyrai laivynetarnaudavo trejus metus. Kadangi senelis yra drąsus vyras, tai jis nebijojo trejų metų tarnybos. Priešingai, jis labai nekantravo patirti įvairiausių iššūkių, išvysti nematytų vietų. Jūreiviai už tarnybą kariniame laive kas mėnesį gaudavo atlyginimą – 4 rublius ir 12 kapeikų. Laivas, kuriame tarnavo mano senelis, vadinosi „Nesugaunamasis“. Šis 150 metrų ilgio laivas, kuriame tilpo apie 500 jūreivių įgula, jau buvo penkiolikos metų senumo. Pasibaigus mano senelio tarnybai, laivas „Nesugaunamasis“ buvo išgabentas remontuoti. Senelis pasakojo, kad sėkmingai tarnybą atlikę jūreiviai buvo gerbiami. Jie gaudavo vadinamuosius matrosų (jūreivių) dokumentus, kurie padėdavo ieškant darbo ar stojant į studijas.

Jaunasis jūreivis

Tarnaudami sovietų laivyne, jaunuoliai turėjo daugybę pareigų, o gyvenimą laive lydėjo griežta drausmė. Jūreiviai turėjo prižiūrėti ir taisyti laivo įrangą, dalyvauti mokymuose bei kovinio pasirengimo pratybose, laikytis vidaus taisyklių ir palaikyti tvarką. Mano seneliui ypač patiko padėti virėjams laivo virtuvėje. Galbūt todėl jis dabar taip skaniai gamina ir per šventes dažnai mus lepina neįprastais patiekalais.

Senelis taip pat pasakojo vieną nutikimą, kaip kartą jie išplaukė į karinių pratybų misiją Sirijoje, o vėliau tęsė kelionę prie Vakarų Afrikos krantų. Laivo įgula sustojo Gvinėjos uoste. Ten jie praleido keletą savaičių, kad susipažintų su uosto teritorija, vietiniais gyventojais ir jų kultūra. Vieną dieną, vaikščiodamas po miestą, mano senelis netikėtai pateko į vietinių gyventojų riaušes. Kilo chaosas, pasigirdo šūviai. Per kilusį susišaudymą viena kulka kliudė mano senelį ir įstrigo pilvo srityje. Senelį skubiai nugabeno į laivą, kur jam suteikė pirmąją pagalbą. Laimei, kulka nepažeidė vidaus organų, todėl pavyko išvengti rimtų sužalojimų. Nuo tos kulkos iki šiol mano seneliui likęs randas.

Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę sužinoti tiek daug apie savo senelio praeitį, jo patirtis ir iššūkius. Išklausiusi jo pasakojimų supratau, kodėl jis toks drausmingas, mėgstantis tvarką, kodėl taip mėgsta gaminti ir kad per patirtus išgyvenimus mes tampame tokie, kokie esame šiandien.

Danielė Puidokaitė Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija

Mokytojos Sonata Bogavičienė, Justina Naujalytė-Žiauberienė

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai:

Graži tu savo dangaus mėlyne!

Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Maironis

Būtent šiuo eilėraščio posmu noriu pradėti savo pasakojimą. Mano senelio Petro Cicėno istorija galbūt neverta ,,Oskaro“ apdovanojimo, bet man ji brangi. Tik pokalbiai su seneliu mane paskatino suprasti, kas yra meilė Tėvynei.

2025 metais sėdime su seneliu terasoje ir kalbamės. Pasirodo, lygiai prieš 50 metų, 1975 metais, senelis gavo šaukimą tarnauti rusų armijoje. Laukė bemiegė ir nerimo pilna naktis. Kaip kažkada senolių trėmimas į Sibirą, taip ir vykimas į sovietų armiją buvo susijęs su nežinia.

Petras Cicėnas

– Bijojau. Žinojau tik viena, kad išvykstu trejiems metams. Paliksiu šeimą: tėvus, brolius ir seseris. Bet baisiausia buvo tai, kad palieku Tėvynę, kurioje užaugau ir jaučiuosi savas, – pasakojo senelis. – Išaušo lapkričio 7 dienos rytas. Mano kelioninis krepšys atrodė skurdžiai. Tik keli asmeniniai daiktai, mamos rožančius, kelios riekės duonos ir mamos virta uogienė. Dar atsisveikindama ir verkdama mama man įkišo 20 rublių. Nežinojau, ką su jais darysiu, bet galiausiai man jų prireikė, – nusišypsojo senelis. – Išvykau. Kelias buvo ilgas. Kai atvykau, įteikė uniformą. Iš karto uždraudė bent žodį pasakyti lietuviškai. Pamačiau ir tanką, o viso labo buvau matęs tik arklį su vežimu, – bandė juokauti senelis.

Man viskas atrodė labai nejaukiai, bet norėjau jo klausytis dar ir dar. Senelis pasakojo, kaip pirmą kartą į rankas paėmė šautuvą.

– Ką aš su juo veiksiu? – pagalvojau. – Taip susijaudinau, kad šautuvas tiesiog iškrito iš rankų, o su juo už tai gavau per galvą. Daug nemalonių dalykų galiu papasakoti, bet už visas nuobaudas baisiausias buvo namų ilgesys, – tęsė senelis Petras. – O nori sužinoti, kur išleidau savo pinigėlius?

– Labai noriu, labai įdomu, – nekantrauju aš.

– Ogi norėjau parašyti laišką šeimai, pasakyti, kaip jų ilgiuosi. O kad laiškas būtų išsiųstas, teko atiduoti savo brangios mamos ilgai taupytus pinigus. Visi tie treji metai Rusijos apkasuose, rusų kalba, parako kvapas privertė dar labiau pamilti savo Tėvynę, savo kalbą ir suvokti, kad net kaimo kvapas – pats

kvapniausias, duona – pati gardžiausia, kalba – pati mieliausia, o Lietuva – pati gražiausia, – meilės pilnom akim pasakojo senelis.

Abu susimąstėme ir kurį laiką tylėjome. Kiek patylėjęs senelis atsiduso: – Lietuva brangi, mano Tėvyne.

Nojus Istriabovas Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija

Mokytoja Renata Maslauskienė

1955 m. rugsėjo 26 d. daugybė jaunų vyrų, tarp kurių ir mano senelis Bronius Leščinskas, besimokantisvienuoliktojeklasėje,buvoišsiųstitraukiniuįUzbekijosTSR,kuratlikokarinętarnybą.Kadangi mano senelis garsėjo puikiomis matematikos ir fizikos žiniomis, ten jis buvo paskirtas artileristu. Ši nuotrauka daryta 1957 metais gegužės mėn. Uzbekijos TSR, šalia sostinės Taškento. Ji atspindi vieno iš Sovietų Sąjungos artileristų darbo sąlygas ir pobūdį. Nuotraukoje matomas ir mano senelis, kurio pagrindinis darbas buvo apskaičiuoti šūvio atstumą nuo patrankos iki taikinio ir suskaičiuoti visus galimus iššauti šūvius. Šalia jo įamžintas ir vyras su automatiniu ginklu, pagrindinis viršininkas majoras, duodavęs įsakymus šaudyti.

Jaunojo artileristo kasdienybė, Uzbekijos TSR, 1957 m.

Senelis pasakojo, kad SSRS tarnyba buvo labai sunki, eiliniai kareiviai neturėjo jokių teisių, gyvenimo sąlygos buvo prastos, pagrindinis maistas – košė. Senelis Uzbekijos TSR tarnavo trejus metus. Už šiuos praleistus metus jam buvo skirtas jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Į Lietuvą senelis grįžo 1958 m. lapkričio mėn. ir baigęs mokyklą Onuškio kaime jis išvažiavo į Vilnių, kur studijavo Vilniaus universitete, Ekonomikos fakultete. Studijų metu įsidarbino Asfalto ir betono gamykloje. Senelis buvo gamybos planavimo skyriaus viršininkas, po to dirbo kanceliarijoje.

Šiais metais seneliui bus 90 metų, mūsų ryšys labai artimas. Kai jo paprašiau parodyti savo nuotraukų albumą, ten pamačiau šią nuotrauką, apie kurią senelis man ir papasakojo.

Liepa Blažytė

Vilniaus Žirmūnų gimnazija

Mokytojas Martynas Maniušis

Šioje nuotraukoje užfiksuoti mano seneliai (mano mamos tėvai) – močiutė Galina Gavrilova (g. 1959 m., tuo metu dar buvusi Kuzmina, nuotraukos dešinėje) ir senelis Michail Gavrilov (1957–2021, nuotraukos kairėje). Nuotrauka daryta 1980 metais, balandžio pradžioje, likus dviem savaitėms iki senelių vestuvių. Nuotraukos autorė fotografė-mėgėja Marina Kraskovič (močiutės draugė). Nuotrauka daryta juosteliniu fotoaparatu, kuris kartu su visomis darytomis nuotraukomis ir jų juostelėmis saugomas močiutės Galinos išliko iki šių dienų. Močiutė ilgus metus savo namuose šiuos daiktus brangino. Kraustydamasi iš kaimo į miestą, visas nuotraukas, taip pat ir šią, močiutė perdavė vyriausiajai savo dukrai – mano mamai Natalijai.

Šią nuotrauką radome su mama peržiūrinėdamos nuotraukų albumus. Nuotrauka man iškart patiko, nes joje pavaizduoti du gražūs žmonės, užfiksuoti jų laimės akimirką. Močiutė, pamačiusi atrinktą nuotrauką, susigraudino ir apsidžiaugė. Pasakodama apie nuotrauką, ji prisiminė ne tik tai, kas joje pavaizduota, bet ir tuos šiltus jausmus, kuriuos močiutė ir senelis jautė vienas kitam tuo metu.

Močiutė minėjo, kad tuo metu jiedu neturėjo įpročio pasirašyti ant nuotraukų. Atrodė, kad viską prisimins. Kadangi senelių gyvenimas buvo intensyvus ir spalvingas ir jie labai mėgdavo fotografuotis, nebuvo taip lengva prisiminti, iš kur atsirado ši nuotrauka. Tačiau močiutė viską prisiminė ir papasakojo man.

Kai lietus sujungė širdis

Senelis Michailas gimėVilniuje 1957metais. SenelioMichailo giminė – jo mamaPraskovjaGavrilova ir kiti artimieji – iki 1956 metų gyveno Lazdijuose, o į Vilnių persikėlė apie 1956 metus, kur po metų gimė mano senelis. Su pagyrimu baigęs Vilniaus geležinkelininkų profesinę mokyklą, 1978 metais senelis įstojo mokytis į Leningrado (šiuo metu – Sankt Peterburgas) geležinkelininkų institutą. Ši mokykla tuo metu buvo laikoma viena prestižiškiausių mokyklų mieste.

Močiutė Galina gimė 1959 metais ir mokslus baigė Sankt Peterburge (anuomet – Leningrade). Pabaigusi profesinę mokyklą ir metus pagal specialybę išdirbusi darželyje auklėtoja, apie 1979 metus taip pat įstojo į Leningrado geležinkelininkų institutą. Močiutė prisimena, kaip 1976 metais, dar iki studijų, jos tėvai (mano proseneliai Vera ir Vladimiras Kuzminai) nupirko jai kelialapį į Vilnių. Ir, anot močiutės, nuvykusi pirmą kartą į Vilnių, ji įsimylėjo šalį, šį miestą ir žmones. Močiutė jau tada buvo pagalvojusi, kad norėtų kada nors gyventi Vilniuje.

Michailo ir Galinos pažintis įvyko jų studijų geležinkelininkų mokykloje metu, pradėjus lankyti kūno kultūros užsiėmimus. Pažintis netrukus peraugo į draugystę, o draugystė – į šiltus jausmus vienas kitam. Greitai senelis pasipiršo močiutei ir pakvietė ją važiuoti aplankyti gimtojo miesto Vilniaus, susipažinti su jo tėvais (mano promočiute Praskovja ir proseneliu Afanasijumi Gavrilovais) bei švęsti Naujųjų metų šventės. Pasakodama apie nuotrauką, močiutė prisiminė, kaip 1979 metais gruodžio pabaigoje keliaujant į Vilnių jiems teko važiuoti šaltame vagone ir kaip rūpestingai senelis rūpinosi močiute – atidavė jai visus savo šiltus daiktus ir girdė šilta arbata. Tuomet močiutė suprato, kaip labai įsimylėjo.

Baigęs mokslus, senelis buvo paskirtas dirbti į vieną iš miestų prie Volgos upės. Močiutė Galina, perėjusi studijuoti į neakivaizdinį skyrių, išvažiavo kartu. Ten ji pradėjo lauktis mano mamos Natalijos. Gyvenimo sąlygos toli nuo namų nebuvo lengvos. Kadangi besilaukiančiai močiutei Galinai reikėjo sveikai maitintis, senelis, kad gautų maisto talonų, eidavo duoti kraujo. Tuomet seneliai pradėjo galvoti apie tai, kaip grįžti arčiau namų, arčiau tėvų. Kadangi senelis buvo pavyzdingas darbuotojas, jis galėjo prašyti paskirti jį į kitą vietą. Jis pasiprašė grįžti Vilnių, į gimtąjį miestą. Ir nors labai nenoromis, tačiau senelis kartu su močiute buvo išleisti vykti namo. Pasak močiutės, senelis mėgdavo kartoti: „Nors mums tenka išgyventi nemažai sunkių akimirkų, tačiau, būdami kartu, mes viską ištversime“.

O dabar nusikelkime į tuos laikus, kai seneliai susipažino ir kur viskas prasidėjo. Nuotrauka buvo padaryta Leningrade, vaikščiojant Vasaros sode, netoli Ermitažo muziejaus. Kartu su seneliais Michailu ir Galina buvo jų draugai Marina ir Valerijus, kurie paprašė pasinaudoti fotoaparatu, kad galėtų įamžinti gražius miesto ir gamtos vaizdus. Pamačiusi meiliai susiglaudusius Galiną ir Michailą, Marina suskubo juos įamžinti. Ši nuotrauka daryta likus maždaug dviem savaitėms iki vestuvių (1980 m. balandžio 17 d.), todėl abu žmones nuotraukoje atrodo be galo įsimylėję. Seneliui tuo metu buvo 23 metai, o močiutei – 21 metai. Nuotraukos dešinėje matomi nepažįstamų praeivių siluetai, tačiau visas dėmesys fokusuotas į du asmenis – Galiną ir Michailą.

Nuotraukoje atsispindi to laiko mados tendencijos, tačiau kai kurie drabužiai ne visiems buvo pasiekiami. Močiutės dėvimus vilnonius kepurę ir šaliką jai numezgė pagal užsakymą jos pažįstama. Senelio kepurė buvo iš natūralios odos, su avies kailiu šonuose. Močiutės teigimu, senelis ją galėjo gauti pigiau, nes turėjo daug gerų draugų, kai kurie buvo iš Lenkijos Liaudies Respublikos ir Čekoslovakijos socialistinės respublikos. Senelis buvo kurso seniūnas, pavyzdingas studentas, puikiai žaidė stalo tenisą. Taip pat jis buvo puikus muzikantas,grojogitara, būgnais irdainavo.Tais laikais savaitgaliais grodamasįvairiuose renginiuose, ovakarais–metrojisganageraiužsidirbdavo.Močiutėprisimenasmagius nuotykius,kaipkoncertuosesenelis su grupe dainuodavo angliškas dainas, kurių fonogramas „nuimdavo“ nuo „Amerikos radijo“. Kadangi anglų kalba tada nebuvo ypač paplitusi ir senelis jos nelabai mokėjo, tai dainuodavo taip, kaip girdėjo ir suprato (iš klausos), tai kartais galėjo skambėti gana juokingai, ypač anglakalbiams.

Seneliams labai patiko gamta, būti joje, vaikščioti gryname ore. Kartu jie įprastai mėgdavo vaikščioti ne tik jaukiomis miesto gatvelėmis, bet ir upės pakrantėmis, taip pat parkuose. Viena mėgstamų vietų –Leningrado Vasaros sodas, kuris yra šalia Ermitažo muziejaus. Štai ten ir buvo padaryta ši nuotrauka.

Nuotraukos liudytojų išliko tik trys – močiutė Galina, jos draugė Marina Kraskovič, fotografė, ir Marinos vyras Valerijus Kraskovič. Senelis, deja, jau iškeliavęs Anapilin. Jis mirė 2021 metais.

Fotografija yra aktuali, nes joje užfiksuoja kasdienybė ir dviejų žmonių meilės gyvenimo akimirka Senelis Michailas ir močiutė Galina kartu išgyveno 41 metus, vadinasi, kartu jie matė įvairių istorinių įvykių ir pasikeitimų. Lietuvoje jiems gimė ir užaugo trys vaikai – mano mama Natalija, teta Vera ir dėdė Eugenijus. O mano mamai ir tėčiui Dainiui gimė keturi vaikai – aš, vienas vyresnis ir du jaunesni mano broliai. Bet tai jau yra visai kita istorija...

Adrija Verbickaitė Vilniaus jėzuitų gimnazija

Mokytojos Kristina Januškienė, Sigutė Balčiūnienė

Nuotrauka, kurioje yra užfiksuoti mano seneliai, buvo daryta 1989 metų rugpjūčio 23 dieną – istorinės akcijos „Baltijos kelias“ metu. Šioje fotografijoje matomi trys asmenys – mano senelės brolienė (tarmiškai intė) Genovaitė, mano senelis Aris Lencevičius ir jų bičiulė (vardas nežinomas), visi stovintys šalia automobilio vienoje iš pagrindinių tuo metu uždarytų kelių atkarpų. Tą dieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibo rankomis, sudarydami gyvą grandinę, simboliškai sujungusią tris Baltijos valstybes. Fotografijos autorė mano močiutė Ramunė Lencevičienė.

Fotografija priskirtina įvykio reportažo žanrui – ji fiksuoja vieną iš svarbiausių ir simboliškiausių XX a. pabaigos įvykių Lietuvoje bei visame Baltijos regione. Fone matomos tuometinės transporto priemonės, tautinės vėliavos ir žmonių minia liudija ne tik įvykio mastą, bet ir visuomenės susitelkimą, vienybę bei drąsą. Fotografuota Lietuvoje, tikriausiai netoli Panevėžio, nors tikslus kelio ruožas nėra nurodytas.

Ši nuotrauka liudija ne tik mano senelių asmeninį įsitraukimą į to meto įvykius, bet ir jų pilietines nuostatas, tikėjimą laisve ir nepriklausomybe. Ji vertinga Lietuvos istorijai tuo, kad parodo, kaip eiliniai žmonės aktyviai prisidėjo prie mūsų valstybės atkūrimo. Mano seneliai buvo aktyvūs Sąjūdžio rėmėjai.

Informaciją apie šį įvykį ir fotografijos detales man suteikė mama, kuri tuomet buvo vaikas ir taip pat dalyvavo Baltijos kelyje kartu su savo tėvais. Fotografijoje nėra jokių papildomų įrašų ar užrašų, ji perteikia ne tik istorinį įvykį, bet ir emocinį užtaisą, kuris svarbus tiek mūsų šeimai, tiek visai tautai. Ši nuotrauka buvo rasta šeimos albume tarp kitų senų fotografijų. Baltijos kelio fotografija – tai šeimos relikvija ir svarbus istorinis dokumentas, padedantis atkurti visuomenės vienybės ir nepriklausomybės siekio istoriją. Ji vertinga ir mūsų šeimos atminčiai, ir Lietuvos laisvės istorijos pažinimui.

Džiugas Šiautkulis

Vilniaus Žvėryno gimnazija

Mokytoja Jurgita Širvaitienė

IV. Antrojo sovietmečio tremties

ir pasipriešinimo patirtys

Nuotraukoje mano promočiutė. Ji ypatingas žmogus mūsų šeimoje, kuris su savo artimaisiais išgyveno didžiausius Antrojo pasaulinio karo siaubus ir vis tiek atrado džiaugsmą gyventi. Ji – Vilko vaikas. Tada ji vadinosi Helga Deske, tačiau ją visi pažinojome kitu vardu. Visi promočiutę vadinome Elena. Tik nedaugelis žmonių žino tikrąją jos gyvenimo istoriją, nes ji nemėgo apie tai kalbėti. Jos istoriją man papasakojo mano mama.

Mama pasakojo, kad promočiutės vargai prasidėjo 1945-ųjų metų žiemą, kai į rytų Prūsiją, viską griaudama ir naikindama, ištroškusi keršto ir kraujo, įžengė Raudonoji armija. Tų metų pradžioje į namus atvykę vokiečių kariai liepė susirinkti daiktus ir trauktis, nes artėja frontas. Promočiutė kartu su mama Frida, vyresniąja serimi Ruth, broliu Siegfriedu ir vos dvejų metukų sulaukusiu broliuku

Karlu Heinzu susikrovę būtiniausius daiktus į vežimą su liūdesiu paliko namus, vildamiesi kada nors čia sugrįžti. Pasakmanomamos,įkaimąjiedarsugrįžo,betį gimtuosius namus jau niekada, nes tuomet jie jau buvo užimti svetimų žmonių

Kaip ir kiti pabėgėliai, prosenelės šeima patraukė

Elena Tamašauskaitė / Helga Deske jaunystėje

Piliavos uosto link. Kelias iki uosto jiems buvo sudėtingas ir sunkus. Keliavo kelias savaites. Kažkur pakeliui prarado savo daiktus. Tada kelionę turėjo tęsti pėsčiomis. Prosenelė sakė labai gerai prisimenanti tą kelią, pilną žmonių su vežimais ir be jų. Dažnai jaunesniuosius brolius kas nors pavėžėdavo, o ji su sese ir mama eidavo šalia. Mama bijojo pamesti vaikus, tad niekur toli nesitraukdavo. Nors Piliavos uostą pasiekė, į laivą taip ir neįlipo. Mama sakė, kad propromočiutė Frida ilgai stovėjusi pakrantėje ir žiūrėjusi į laivą, pilną žmonių, pasakė, kad laivas gali sprogti ir nuskęsti. Ir jos nuojauta nemelavo: nutolęs nuo kranto laivas buvo susprogdintas sovietų, o visi juo plaukę žmonės nuskendo. Po to šeima traukiniu nuvyko pas Fridos seserį, tetą Lisbeth, kuri gyveno prie jūros. Čia juos pavasarį ir pasivijo karas. Tada ir prasidėjo tikrieji siaubai.

Vieną vakarą į namus užėjęs kareivis pagrasino automatu ir išsivedė prosenelės mamą. Po kurio laiko pas vaikus ji grįžo suplėšytais drabužiais, apsiverkusi ir sumušta. Siekdama apsaugoti savo dukras nuo patirto siaubo, dar tą patį vakarą promočiutei ir jos seseriai nukirpo plaukus ir jas aprengė berniukiškai. Kareiviai vis sugrįždavo ir sugrįždavo.

Po kelių mėnesių, neapsikentusi patiriamos nuolatinės prievartos, Frida su vaikais nutarė grįžti į savo kaimą Elenbruchą (Gerdauen srityje), kartu pasiėmė ir 73-ejų mamą. Po dviejų savaičių kelionės šeima grįžo į kaimą ir apsistojo kaimynų namuose, nes gimtieji namai buvo užimti svetimšalių. Po kurio laiko savo gimtajame kaime buvo išprievartauta ir nužudyta prosenelės močiutė. Sovietų kareiviai senolei nukirto galvą. Netrukus promočiutės šeima antrą kartą buvo išvaryta iš savo kaimo. Visi apylinkių gyventojai buvo suvaryti į už kelių kilometrų esantį dvarą, tarsi į kokį getą.

Mama pasakojo, kad kartu 1945 m. rudeniu prasidėjo badas. Kad išgyventų, prosenelė su seserimi į laukus eidavo ieškoti sušalusių bulvių, gaudydavo žiurkes, kartais benames kates ir šunis. Jau buvo žiema, kai sužinojo, jog netoliese, Nordenburge, už 7 km esančiose arklidėse, labai dvesia arkliai. Per ledą ir sniegą eidavo tik vaikai, nes moterys jau bijodavo kur nors beeiti. Prosenelė pasakojo, kad kartais jie rasdavo jau išvilktą nugaišusį arklį, o kartais tekdavo laukti dvėselienos ir tada lyg būrys vilkų vaikai puldavo prie jo. Valgydavo žaliąmėsą,nereikėjo nei virti. Irtik tai,kas likdavo,parnešdavo saviškiams. Taip išgyveno pirmąją bado žiemą.

Pavasarį atsirado darbo stovyklos. Pradžioje dirbti eidavo tik prosenelės mama, vėliau į darbus išsivedė vyresniąją dukrą, kartais eidavo ir promočiutė, nes tas, kas dirbdavo, gaudavo kelis gramus pupų ar kitų kruopų ir po mažą abrakiuką (riekę) duonos. Pavasarį ir vasarą iš pienių, balandų ir kitokių žolių išsivirdavo sriubos. Rudenį darbai baigėsi. Vėl prasidėjo badas. Promočiutės sesuo, paraginta kitų, 1946 m. vėlyvą rudenį pasiryžo keliauti į Lietuvą, nes girdėjo, kad ten elgetaujantiems vaikams žmonės duoda maisto. Kol Ruth keliavo, likę Prūsijoje ne tik nerimavo dėl jos, bet ir kaip galėdami patys manydavosi maisto. Mama Frida visa maistą atiduodavo vaikams, o pati badavo ir silpo.

Grįžusi iš vienos nesėkmingos kelionės, 1947 m. kovą, Ruth rado mamą, jau visai nusilpusią ir kliedinčią. Frida vis prašė duonos. Mano prosenelė turėjo eiti pas lenkus duonos, bet jos taip ir neparnešė. Prieš pat mirtį prabudusi propromočiutė pasakojusi vaikams, kad buvo ten, kur tiek daug duonos. Ji ją vis valgiusi ir valgiusi. „Eisiu ten, kur daug duonos“, – pasakiusi. Ir išėjo. Jų mama mirė 1947 m. kovo 8 dieną nuo bado šiltinės, būdama vos 35-erių. Vaikai susuko motiną į drobulę, rogutėmis nutempė į kapines. Paguldė mamą šalia kitų mirusiųjų ir užkapstė sniegu. Apie tikrą palaidojimą nebuvo nė kalbos, žemė buvo įšalusi, o vaikai nusilpę iš bado. Ir liko jie keturiese: beveik 14-os metų Ruth, 11-metė promočiutė Helga, 9-erių metų Sigfriedas, 4-erių metų Karlas. Dar kelias savaites pagyvenę toje vietoje, badui vis labiau spaudžiant, vaikai nusprendė keliauti į Lietuvą. Jauniausią brolį palikę tolimai giminaitei,trise patraukė Lietuvon. Atvyko net iki Tytuvėnų. Čia vieni ūkininkai priglaudė brolį karvių ganyti, o promočiutė ir Ruth atkako iki Kiaunorių. Čia geri ir pasiturintys

ūkininkai priėmė jas nakčiai, pamaitino. Prosenelė liko tuose namuose prižiūrėti kiaulių, o Ruth sugrįžo pas Karlą.

Mama pasakojo, kad šių ūkininkų namuose promočiutei buvo visai gerai. Dirbti reikėję, tačiau turėjo stogą virš galvos ir visada buvo pavalgiusi. Bet ši ramybė truko neilgai, nes vieną dieną į sodybą įsiveržė stribai, ūkininkus išvežė Sibiran. Prosenelei pavyko pabėgti ir pasislėpti. Promočiutei vėl teko elgetauti. Po kokios savaitės netolimame kaime, Gorduose, ji prisiglaudė pas kitus ūkininkus. Tačiau ten ilgai neužsiliko, nes ūkininkas ją mušė, skriaudė, vertė sunkiai dirbti, ir ji vėl pabėgo. Po to dar kelis kartus buvo trumpam prisiglaudusi pas kitus žmones. Galiausiai jos klajonės baigėsi, kai nuvyko pas Tamašauskus, į tos šeimos, kurioje gyveno brolis Siegfriedas, namus. Ten jiedu ir užaugo. 1948 m. kovą į Lietuvą su jauniausiuoju broliu

Karlu Heinzu atvyko ir prosenelės sesuo. Jie taip pat rado šeimą, kuri priglaudė juos abu.

–

Visą gyvenimą likau dėkinga žmonėms, kurie mane priglaudė ir užaugino. Jie tapo mano antraisiais tėvais. Mes visada liksime dėkingi Lietuvai, jos žmonėms, už viską, ką jie dėl mūsų padarė, – ne kartą mano močiutei yra sakiusi promočiutė.

Lietuva keturiems Vilko vaikams tapo naujaisiais namais. Tik jie turėjo pamiršti savo praeitį, iš kur yra kilę, užmiršti gimtąją kalbą ir išmokti naują, galiausiai gavo naujas tapatybes: iš Helgos prosenelė tapo Elena, Ruth buvo pavadinta Rūta Birute, vyresnysis brolis Pranu, o jaunėlis Antanu.

Smiltė Leonavičiūtė

Vilniaus sav. Grigiškių „Šviesos“ gimnazija

Mokytoja Jelena Šalnienė

Iš nuotraukos žvelgia keturi jauni

vyrai, Lietuvos partizanai, priklausantys ,,Viesulo“ būriui. Jie fotografavosi 1944 metais Kaune.

Tai yra mano močiutės (Onos

Jakubauskaitės-Gailiūnienės)išmamospusės dėdės, kurie dalyvavo partizaniniame kare

Lietuvoje: pirmoje eilėje pirmas iš kairės

Pranas Kubilius (26 m.), šalia Juozas

Kubilius (28 m.), antroje eilėje iš kairės

Adomas Kubilius (23 m.), šalia jo Jonas

Kubilius (31 m.).

Prano, Adomo, Juozo, ir Jono Kubilių nuotrauka

Kaip matote, ši nuotrauka nėra originali, o kopijuota, nes originaliąją mano močiutė atidavė į Lietuvos centrinį archyvą, kur yra laikomos visos žuvusių partizanų nuotraukos. Taip pat kyla įtarimų, ar ši nuotrauka yra tikra ar montažas, bet tokios detalės nėra žinomos, nes visi žmonės, kurie išsamiau žinojo apie šią nuotrauką ir jos istoriją, mirė, liko tik mano močiutė, kuri taip pat nedaug žino apie šią istoriją, nes ji gimė kiek vėliau ir augo apie savo dėdes beveik nieko nežinodama, kadangi tuo metu buvo uždrausta kalbėti apie partizanus. Daugiau apie savo dėdes močiutė sužinojo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Šioje nuotraukoje galite pamatyti, kad Jonas dėvi kepurę, kuri tuo metu buvo labai populiari tarp partizanų – tai buvo kaip kario ženklas. Būdami partizanai jie sulaukė pagalbos iš savo sesers (mano prosenelės) vyro, antros eilės pusbrolio Broniaus Jakubausko, kuris irgi dalyvavo partizanų kare ir jiems vadovavo. Deja, Adomas Kubilius, Juozas Kubilius ir Jonas Kubilius kartu su Broniumi Jakubausku ilgai nekovojo, nes buvo nužudyti.

1945 m. liepos 11 d.stribai apsupo bunkerį,kuriamebuvoBroniusJokubauskas irkiti jo bendražygiai, ir į jį įmetė granatą. Aišku, stribams žuvusiųjų kraujo neužteko ir jie pasuko Daukantų kaime esančios Kubilių sodybos link. Kol Kruonio garnizono kareiviai neįsiveržė į vidų, visa šeima tiesiog pusryčiavo. Kareiviai pasišaukė Adomą, Joną ir Juozą į lauką ir ten visų akivaizdoje juos sušaudė. Jų tėvą (Adomą Kubilų) privertė mirusiuosius nuvežti į Kruonio miestelio aikštę. Iš šių trijų žuvusių tik Adomas buvo vedęs ir turėjo sūnelį, kuriam buvo tik dvi savaitės, kai jis neteko savo tėčio. Nužudytų Kubilių seserį Anelę KubiliūtęJakubauskienę, mano prosenelę, jie privertė pasirašyti, kad jos broliai yra „banditai“, taip pat jai pažadėjo, kad jeigu šią sutartį pasirašys, tai atgaus savo brolių kūnus ir galės juos oficialiai palaidoti. Deja, nors ji sutartį pasirašė, bet žuvusių kūnų neatgavo. Tuo metu jie buvo palaidoti Kruonio apylinkėje, Gojaus šilelyje. Ši palaidojimo vieta nebuvo žinomaiki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Atkasus žemes toje pačioje vietoje buvo rasta apie 30 partizanų palaikų. Dabar ten stovi kryžius ir keli paminklai, skirti žuvusiems atminti.

Pranas Kubilius nebuvo sušaudytas, nes Kruonio garnizono kareiviai jo nerado. Tuo metu jis buvo kitame kaime, bet po kurio laiko jį surado ir ištrėmė 25-eriems metams į Sibirą, į Vorkutą. Tremtyje Pranas sukūrė šeimą ir po daugelio metų grįžo į Lietuvą. Lietuvoje gyveno iki savo mirties (1998 m.). Pranas palaidotas Kauno ,,Seniavos“ kapinėse.

Pasirinkau papasakoti apie šią nuotrauką, nes mane jos istorija iki šiol jaudina. Ji primena man, kad viskas vyko nelabai seniai.

Kristupas Gailiūnas

„Šaltinėlio“ privati mokykla

Mokytoja Audronė Janavičienė

Visa Valantiejų šeima gyveno Tauragės rajone, Eidintų kaime. Turėjo daug arklių, nemažą ūkį, todėl buvo įtraukti į žmonių, kuriuos reikia ištremti, sąrašą. Dvi seserys jau buvo ištekėjusios ir turėjo savas šeimas. Viena sesuo buvo nuteista ir išvežta į Rusiją, į kalėjimą Vorkutos mieste.

Prisimenant Lietuvą

1948 metais mano promočiutės Justinos

Stūrienės šeima buvo ištremta į Sibirą. Trys seserys, brolis su šeimairjų mamagyvuliniais vagonais pasiekė

Zimą, miestą, esantį netoli Baikalo ežeroSibire. Jievisi

apsistojo jiems skirtuose barakuose. Seserys dirbo miškuose, o brolis pateko į kalėjimą. Viena iš seserų –

Marija (esanti nuotraukoje) buvo labai gera siuvėja,

todėl tremtyje ji turėjo siūti drabužius kalėjimo

viršininko žmonai ir kitiems to lagerio prižiūrėtojams ir jų žmonoms.

Šioje nuotraukoje įamžinta Marija (bet visi ją vadino Maryte) džiaugiasi darželio gėlėmis ir prisimena Lietuvą. Nuotraukoje ji vilki tautinius drabužius, kuriuos pati pasisiuvo būdama tremtyje

Marytė buvo partizanų ryšininkė, tačiau jos slapyvardis nežinomas. Ji yra mano promočiutės sesuo. Promočiutė į Sibirą nebuvo ištremta, nes spėjo pasislėpti. Mano promočiutė taip pat buvo partizanų ryšininkė. Jos slapyvardis buvo Kamilė. Visi sėkmingai grįžo į Lietuvą 1956 metų pavasarį. Į gimtąją šalį grįžo su pagausėjusia brolio šeima.

Nuotraukos autorius nežinomas. Ji daryta 1948–1956 metų laikotarpiu ir niekur neskelbta. Nuotrauka buvo atsiųsta Lietuvoje pasilikusioms seserims. Tai buvo pranešimas, jog Marytei ir kitiems ištremtiesiems šeimos nariams viskas gerai. Asmuo, papasakojęs apie nuotrauką, yra Judita Didžiulienė (mano močiutė).

Ignė Marija Didžiulė

Vilniaus „Sietuvos“ progimnazija

Mokytoja Nijolė Bernotavičienė

Nuotraukoje yra užfiksuoti 1987

metų rudenį Vilniaus mieste vykusi Lietuvos

Laisvės Lygos demonstracija ir jos dalyviai. Tai buvo protesto akcija prieš Lietuvos okupaciją.

Mano tėtis Darius Kavaliauskas buvo vienas iš šio protesto dalyvių. Šią nuotrauką jam padovanojo bendražygis disidentas

Petras Cizikas, suradęs ją KGB archyve.

Galima spėti, kad buvo fotografuota protesto metu KGB darbuotojo, siekiant rinkti duomenis apie protesto dalyvius ir jo pobūdį.

Nuotraukoje matyti Lietuvos Laisvės

Demonstracijos dalyviai

Lygos protesto dalyviai, žygiuojantys Gedimino prospektu, tarp kurių yra ir mano tėtis, nešantis plakatą su užrašu „Raudonųjų okupantų nusikaltimus Pabaltyje į Hagos tribunolą“, smerkiantį Rusijos padarytus nusikaltimus prieš Lietuvą. Kartu protesto akcijoje dalyvavo ir mano tėčio brolis Nerijus, kuriam tuo metu buvo 16 metų. Nuotraukoje jis matomas nešantis plakatą, ant kurio parašyta „Okupacinėje armijoje netarnausiu!“, taip protestuojant ir prieš jaunuolių šaukimą į tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Mano dėdė Nerijus taip ir netarnavo okupacinėje armijoje. 1991 metais jis įstojo į Lietuvos savanorių gretas. Kario savanorio tarnyboje tarnavo 25 metus ir vėliau buvo apdovanotas Garbės savanorio ženklu.

Fotografijoje matyti tarp mano tėvo ir jo brolio žygiuojantis berniukas su vėliavėle, o už jo einantis pagyvenęs vyras – buvęs Lietuvos partizanas, nešantis Lietuvos vėliavą. Šalia buvusio partizano žygiuoja vyras su plakatu, ant kurio parašyta „Stop communism in Lithuania“, taip išreiškiant visų eisenos dalyvių protestą prieš tuometinį komunizmą Lietuvoje.

Ši nuotrauka yra liudijimas, kaip buvo taikiai kovojama už Lietuvos laisvę, tai pilietinės visuomenės pavyzdys ir lietuvių siekio atkurti nepriklausomybę įrodymas. Džiaugiuosi, kad ir mano šeima buvo šio judėjimo dalimi. Tai skatina ir mane mąstyti apie žmogaus teises, laisvę ir įkvepia puoselėti demokratines vertybes.

Saulė Kavaliauskaitė Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla

Mokytojas Mindaugas Olbutas

Dažnai užeinu pas netoliese gyvenantį senelį. Kartu aptariame dienos įvykius, senelis pasidalina prisiminimais. Kai apsilankiaupaskutinį kartą, radaujį, bevartantį nuotraukų albumą.Prisėdaušalia. Žvilgsnis nukrypo į vieną nuotrauką, fotografuotą 1997 metų sausio 16 dieną. Tą dieną Vilniaus miesto savivaldybėje vyko iškilmingas visuomenės susirinkimas, skirtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (toliau – „LKB kronika“) 25-iui paminėti. Minėjime dalyvavo nemažai pogrindinės spaudos darbuotojų – vyskupas Jonas Boruta, Nijolė Sadūnaitė, Elena Šuliauskaitė, kunigai Alfonsas Svarinskas, Robertas Grigas, Pranas Gavėnas, Kazimieras Kuzminskas. Nuotraukoje įamžintas tribūnoje kalbėjęs žmogus buvo ne kas kitas, o mano senelis, pirmojo „LKB kronikos“ numerio redaktorius Petras Plumpa. Todėl negalėjau praleisti progos daugiau sužinoti apie „LKB kronikas“ ir jų leidybą ne iš istorijos vadovėlio, o iš paties leidinio redaktoriaus.

Senelis papasakojo, kad „LKB kronika“ buvo pradėta leisti 1972 m. kovo 19 d. pogrindyje. Leidinio iniciatorius ir pagrindinis redaktorius buvo Simno kunigas (šiuo metu – kardinolas) Sigitas Tamkevičius. Kaune esančiame slaptame bute, Kalniečių gatvėje, nuo 1972 metų kovo mėnesio iki 1973 metų lapkričio mėnesio senelis išleido pirmuosius šešis „LKB kronikos“ numerius. 1973 m. lapkričio20dienąKGBagentai,ieškodami „LKBkronikos“ leidėjų,visoje Lietuvojesurengė apie 50 kratų. Keli pogrindinės spaudos darbuotojai buvo suimti, tarp jų ir Petras Plumpa. 1974 metų gruodžio mėnesį įvyko suimtų pogrindininkų teismas. Buvo teisiami Virgilijus Jaugelis, Paulius Petronis, Jonas Stašaitis, Adolfas Patriubavičius. Senelis buvo nuteistas 8 metams griežto režimo lagerio ir ištremtas į Uralo lagerius. Kalėjo 35-ame ir 36-ame politinių kalinių lageryje, o 1980 metais papildomai buvo nuteistas vieneriems metams kalėjimo ir išvežtas į Čistopolio kalėjimą Totorijoje. Į Lietuvą sugrįžo tik 1981 m.

Petras Plumpa

pabaigoje. Kartu su šeima apsigyveno Kulautuvoje. Tačiau KGB nurodymu Kauno milicijos skyrius skyrė bausmę – vienerius metus iš Kalautuvos niekur neišvykti. Kartu su seneliu buvo nuteisti ir kiti suimtieji. Paulius Petronis gavo 4 metus griežto režimo lagerio, Virgilijus Jaugelis – 2 metus, Jonas Stašaitis ir Adolfas Patriubavičius–po1metus.V.Jaugelislageryjesusirgovėžiu,buvosmarkiaisumuštasirkaipneįgalus ligonis paleistas į namus.

Sunki ir skaudi Lietuvos istorija. Todėl mes privalome didžiuotis ją kūrusiais žmonėmis. Aš ypač džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu pirmojo „LKB kronikos“ numerio redaktoriaus Petro Plumpos anūkas.

Mykolas Zdanevičius Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija

Mokytoja Renata Maslauskienė

Mano prosenelis Antanas Terleckas sovietmečiu kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Mažiau žinomas faktas, kad jis palaikė ryšius su kitataučiais disidentais ir rezistentais. Šioje nuotraukoje matome Antaną Terlecką su žmona Elena Terleckiene 1990 m. viešint pas kartvelų disidentus Batumio mieste, Sakartvele.

A. Terleckas su kitų tautų kovotojais susipažino kalėdamas. Sovietmečiu politiniai kaliniai buvo kalinami atskirai nuo kriminalinių nusikaltėlių ir tai jiems padėjo užmegzti artimus ryšius. Uralo, Sibiro lageriuose ir Magadano tremtyje A. Terleckas praleido 10 metų. Ten A. Terleckas susibičiuliavo su ukrainiečių, latvių, estų, kartvelų rezistentais ir rusų disidentais. Juos visus vienijo kova su sovietų režimu, jie siekė savo tautų laisvės.

Grįžęiš kalinimovietų jiesusirašinėdavo,siųsdavovieni kitiems naujienas, laikraščių iškarpas, savo kūrybą, nuotraukas. Latviai, estai, kartvelai dalyvaudavo lietuvių mitinguose 1988–1990 metais Lietuvai pirmai iškovojus nepriklausomybę, kovotojų ryšiai nenutrūko, jie ir toliau bendravo, lankėsi vieni pas kitus. Mano proseneliai sulaukė kvietimo paviešėti Sakartvele, grįžę iš kelionės jie dalijosi įspūdžiais, pasakojo apie kartvelų svetingumą ir drąsą. Kai 2022 m. vasario 16 d. Antanas Terleckas mirė, apie tai rašė ir kartvelų žiniasklaida. Straipsnio ištrauka senieji bičiuliai pasidalino su mūsų šeima. Ši nuotrauka man primena, kad laisvės troškimas suvienija tautas.

Antanas Terleckas su žmona Elena Terleckiene ir kartvelų disidentais, 1990 m.

Miglė Bauraitė Vilniaus „Vyčio“ gimnazija Mokytojas Martynas Maniušis

Ši nuotrauka pasakoja mano senelio Antano Slavėno ir prosenelės Onos Tocionytės-Slavėnienės giminės istoriją sovietų antrosios okupacijos pradžios metais. Tai Dzūkijos ūkininkų Tocionių, gyvenusių pamiškės vienkiemyje, Meškasalio kaime, Alytaus rajone, sudėtingo likimo istorija.

Antroji sovietų okupacija, pratęsusi savo prievartinį valdymą okupuotuose kraštuose, išblaškė Lietuvos visuomenę: dalis žmonių žuvo karo audrose, kita dalis buvo priversta pasitraukti į Vakarus, taip išvengdama represijų, likusiems Lietuvoje buvo ruošiamas tremtinių likimas. To meto Dzūkijos patriotiška jaunuomenė patraukė į miškus pas partizanus. Tarp jų buvo Petras Tocionis, partizanas slapyvardžiais „Beržas“ ir „Liepa“, prosenelės Onos brolis. 1946 m. birželio 23 d. jis buvo suimtas ir po mėnesio, liepos 29 d., nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalintas Irkutsko ir Magadano srityse.

1948 m. gegužės 22–23 d. Lietuvos TSR valdžia įgyvendino Lietuvos žmonių tremties operaciją, pavadintą „Pavasaris“. Ja norėta nubausti partizanus, juos rėmusius žmones, taip pat partizanų šeimos narius.

1948 m. gegužės 22 d. į Ust Maturokaimą (Taštypo rajonas,Krasnojarskokraštas)buvoištremti šeši asmenys: mano proproseneliai Antanas Tocionis (g. 1901) ir Antanina Tocionienė (g. 1904) bei jų vaikai: Stasė (g. 1930), Juozas (g. 1934), Marytė (g. 1934) ir Antanas (g. 1940). Mano prosenelė Ona Slavėnienė nebuvo ištremta, nes buvo jau ištekėjusi ir gyveno tolėliau nuo Meškasalio, Alovės kaime Aprašomoji nuotrauka padaryta apie 1954–1958 m. pavasarinio sielių plukdymo darbų metu prie Abakano upės. Nuotraukoje 12 sielininkų, visi tremtiniai lietuviai, užsilipę ant rąstų. Tarp jų – proprosenelis

Tocioniai plukdo sielius Sibire (1954–1958 m.)

Antanas Tocionis ir jo sūnus Juozas Tocionis. Tolumoje matyti kertamas Chakasijos miškas, vietinių gyventojų bei tremtinių namai, daržai. Nuotrauką prosenelei Onai į Alovės kaimą, matyt, siuntė jos sesuo Stasė, nuotraukoje palikusi trumpą komentarą: „Pavasario plukdymas, ant upės rotoriai, tėtė ir Juozas – po kojom padėti taškai. O ant kalnų, kur taškai, ten žmonių daržai, bulvės pasodintos. Gal jums atrodys maži šie kalnai, bet ant jų užlipti reikia daug sveikatos ir prakaito.“

Sielių plukdymas buvo sunkus, alinantis ir gyvybei pavojingas darbas. Tremties metais Sibire mirė proprosenelė Antanina, sieliai mirtinai sužeidė aštuonmetį Antaną ir keturiolikmetę Marytę. Į Lietuvą 1958

m. grįžo proprosenelis Antanas, jo dukra Stasė Tocionytė-Bagdžiuvienė, kuri ištekėjo už lietuvio tremtinio, ir buvęs partizanas Petras Tocionis. Juozas Tocionis vedė vietinę merginą ir liko gyventi Chakasijos toliuose. Simonas Mačiukas

Vilniaus sav. Grigiškių „Šviesos“ gimnazija Mokytoja Jelena Šalnienė

Nuotraukos autorius – Liūtas Grinius (Kazio Griniaus sūnus). Ši nuotrauka buvo fotografuota 1944

m. vasarą Alksniškių kaime, Bacevičių sodyboje, kurią vietiniai ir patys Bacevičiai vadino „Bacevičyne“.

Šioje nuotraukoje matomi žmonės yra glaudžiai susiję su mūsų Tėvynės bei mano šeimos istorija: priekyje sėdi Ona Griniūtė-Bacevičienė, stovi (iš kairės) Vytautas Bacevičius, Kristina Griniuvienė, Kazys Grinius, Bronius (Bronislovas) Bacevičius.

Ona Griniūtė-Bacevičienė (sėdi), Vytautas Bacevičius, Kristina Griniuvienė, Kazys Grinius, Bronius (Bronislovas) Bacevičius Alksniškių kaime, 1944 m

Ona Griniūtė-Bacevičienė yra mano proprosenelė, ji ištekėjo

už Felikso Bacevičiaus, jie tapo stambiais ūkininkais ir susilaukė

šešių vaikų, iš kurių du galime matyti ir šioje fotografijoje – tai Vytautas ir Bronius. Vytautas

Bacevičius buvo partizanas, o 1945 metais nuo birželio mėn. vadovavo Stirnos rinktinei. V. Bacevičius buvo sušaudytas 1946 m. lapkričio 26 d., o po mirties (1999 m.) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio medaliu. Kristina Griniuvienė (1896–1987) buvo Kazio Griniaus (1866–1950)

žmona. Jiems dar nesusituokus, ji dirbo ,,Pieno lašo“ draugijos gailestingąja sesele.

Dr. Kazys Grinius – Lietuvos politikas, Lietuvos valstybės prezidentas. Kadangi K. Grinius su savo bendraminčiais priešiškai vertino vokiečių vykdomą politiką, vokiečių valdžia jį priverstinai iškeldino iš Kauno į gimtąjį Selemos kaimą, bet dėl susiklosčiusių Antrojo pasaulinio karo aplinkybių jis negrįžo į tėviškę, o apsigyveno pas seserį Oną Griniūtę-Bacevičienę ,,Bacevičynėje” (1942–1944 m.). Ten K. Grinius prisiminė savo, kaip daktaro, profesiją, priiminėdavo žmones iš gretimų kaimų, padėdavo ir slaugydavo juos. Kai kurie iš jų net nusiveždavo daktarą į savo namus.

Mano senelis (Stanislovas Šimanauskas) atsimena savo močiutės Onos Griniūtės-Bacevičienės papasakotą istoriją apie Kaziui Griniui vykstant pas ligonį nutikusį kuriozą. „Vieną kartą buvo toks įvykis, –pasakojo močiutė – Grįžtu iš laukų – kažkas smirda rūbinėj. Žiūriu, Griniaus paltas kabo, visas mėšlinas, klausiu, kur tu čia landžioji, kur tu čia buvai, o jis sako – niekur, aš buvau pas ligonį, atvažiavo ir mane vežimu išsivežė, o kad tuo vežimu prieš tai mėšlą vežė iš tvarto, nieks neįspėjo“.

Pasak senelio, tuo laikotarpiu, kai prezidentas svečiavosi ,,Bacevičynėje“, laisvu laiku jis mėgo eiti pasivaikščioti po ,,modžgirę“ (maumedžių girelę). Net viename savo laiškų yra rašęs: „Kai jau numirsiu ir Lietuva bus laisva ir nepriklausoma, parvežkit ir pakaskit maumedžių giraitėj ir supilkit pylimuką.“ Kaziaus Griniaus valia buvo įvykdyta 1998 metais.

Indrė Šimanauskaitė

Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla

Mokytojas Mindaugas Olbutas

Lietuva ir jos gyventojai dar ilgai atmins atšiaurias Sibiro naktis, kūne virpantį vilties jausmą, kad grįš namo, į tėviškę, Lietuvą. Beveik prieš 85-erius metus į Lietuvą įžengę svetimšaliai mūsų tautos istorijoje paliko juodą pėdsaką. Jie atėmė viską: namus, šeimą, sekmadieninį bažnyčios varpų gaudesį, laisvę rinktis ir spręsti.

Į paskutinę gyvenimo kelionę

Į amžino įšalo žemę buvo ištremti mano senelio Vytauto Viršilo tėvai ir jo seneliai iš tėvo ir motinos pusės. Ištremti senelio tėčio tėvai Agnieška ir Juozapas Viršilai su šešiais vaikais, taip pat senelio mamos tėvai

Marcijona ir Matas Grakauskai su trim vaikais. Senelio tėtis Vladislovas Viršilas, gimęs 1927 m. lapkričio 27 d., vesdamas ten pat ištremtą ir gyvenusią merginą Albiną Grakauskaitę, gimusią 1932 m. balandžio 26 d., sukūrė šeimą. V. ir A. Viršilai susilaukė trijų vaikų: dukrytės Danutės, gimusios 1954 m. rugsėjo 27 d., ir

dvynių Vytauto bei Adolfo, gimusių 1956 m. gruodžio 3 d. Deja, būdamas vos 5 mėnesių, mano senelio brolis dvynys Adolfas susirgo plaučių uždegimu ir dėl komplikacijų mirė. Sibire, kur tėvai palaidojo sūnų, jis ilsisi iki šiol.

Mano šeimą palietusios skaudžios istorijos trėmimo priežastis – 1948 m. gegužės 22–27 dienomis sovietų valdžios vykdyta „Pavasario“ akcija, kurios metu iš Lietuvos buvo ištremti 39,8 tūkstančių gyventojų. Dvi atskiros šeimos Grakauskai ir Viršilai į Sibirą buvo išvežti 1948 m. gegužės 22 dieną. Senelio mama su šeima buvo išvežti iš Telšių rajone esančio Upynos kaimo, o senelio tėtis su šeima buvo ištremti iš Nevardienų kaimo Telšių rajone. Kraupioji jų gyvenimo kelionė prasidėjo Telšiuose: iš ten traukiniai, nepataisomai sužaloję ir pakeitę daugelio žmonių gyvenimą, pajudėjo Sibiro link. Galutinė tremtinių stotelė – Beriozovo kaimas (Nižnij Ingašo rajonas, Krasnojarsko kraštas, dab. Rusija). Dvi šeimos buvo apgyvendintos taigoje jau pastatytuose barakuose, kuriuos pačios tvarkė, kad būtų įmanoma juose gyventi. Kad galėtų išgyventi, tremtiniai buvo pasisodinę nedidelį daržą, kuriame augino bulves, taip bent gelbėjosi nuo bado. Pagrindinis jų

darbas – sakų rinkimas taigoje – buvo alinantis ir sekinantis. Tremtyje jie išbuvo iki pat 1959 m. sausio 1 d., kol buvo leista sugrįžti į Lietuvą.

Šioje fotografijoje užfiksuotos laidotuvės. Įamžinta, kaip laidojama mano senelio Vytauto Viršilo mamos Albinos Grakauskaitės-Viršilienės mama Marcijona Grakauskienė. Fotografijos autorius nežinomas, tačiau amžininkai pasakojo, kad tai buvo vietinis tremtinys, turėjęs fotoaparatą. Laidotuvės buvo nufotografuotos 1953 m. Krasnojarsko krašte, Nižnij Ingašo rajone, Beriozovo kaime, netoli pamiškės. Marcijonos mirties priežastis, kaip ir dažno tuo metu išėjusio Anapilin, peršalimas ir plaučių uždegimas. Nuotraukoje matoma, kad mirusiąją lydi šeimos nariai: senelio mama Albina Grakauskaitė-Viršilienė ir jos broliai Valerijonas ir Jonas Grakauskai. Taip pat laidotuvėse dalyvavo senelio tėčio artimieji: seserys Stasė, Vlada ir Jadvyga Viršilaitės bei broliai Vincas ir Pranas Viršilai. Iš barako, kur jie gyveno, į laidojimo vietą dėl blogų oro sąlygų ir susidariusio purvyno į kapines pamiškėje karstas buvo gabenamas vikšriniu traktoriumi. Karstą mirusiajai pagamino ten pat gyvenęs stalius. Marcijonos Grakauskienės palaikai iš Rusijos į Lietuvą buvo parvežti ir perlaidoti Micaičių kapinėse, Šiaulių r. savivaldybėje. Fotografiją išsaugojo ir iš

Sibiroparvežėmanosenelioartimieji,taippat buvę tremtyje. Senelioatmintyjedarilgai žaižaruosilgos, šaltos ir širdį ilgesiu tėvynei perveriančios Sibiro dienos, blėstantis skausmas palieka tik prisiminimus.

PrisiminimaisapiesavošeimostremtiesistorijądalijositremtyjegimęsmanosenelisVytautasViršilas. Ši nuotrauka man artima ir svarbi, nes joje užfiksuoti žmonės yra mano giminaičiai, kurių istorija ne tik man, bet ir mūsų tautai yra svarbi ir reikšminga. Norėdama daugiau sužinoti apie nuotrauką, kuri gulėjo stalčiuje, kreipiausi į senelius ir gimines. Atlikti tyrimą padėjo ne tik artimieji, tačiau ir istorinį faktą liudijantys dokumentai bei jų analizė.

Tremties metai į istoriją įrašomi kaip tragedijos ir skausmo metai, atnešę daug netekčių ir skaudžių išgyvenimų tūkstančiams šeimų. Tai nepataisomai pakeitė žmonių likimus ir kartų gyvenimus. Kiekvienam iš mūsų svarbu suprasti tremties reikšmę Lietuvai ir jos žmonėms, tai ne tik įrodymas, atspindintis žiaurų sovietmečio laikotarpį Lietuvoje, tai supratimas, kad tremtis luošino mūsų tautą, palikdama pėdsaką ir ateities kartoms. Net ir būdami atskirti tūkstančių kilometrų nuo namų, žmonės priešinosi vykdomai represijai, siekė išsaugoti lietuvybę. Dauguma paaukojo viską: savo namus, tėvynę, sveikatą. Atšiaurios sąlygos ir nežmoniškas elgesys su tremtiniais atėmė viską, tačiau nesugebėjo sunaikinti viduje rusenančios vilties, kad vieną dieną visi sugrįš į savo mylimą tėvynę Lietuvą.

Morta Strolytė

Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazija

Mokytoja Aušra Pačkauskienė

Bevartant seną mano giminės fotoalbumą ir renkant medžiagą mokinių projektui „Vienos nuotraukos istorija“, mano dėmesį patraukė sena ir pageltusi nuotrauka. Joje yra užfiksuota gausi šeima, sėdinti prie senovinės trobos, šalia stovintys uniformuoti vyrai. Kitoje nuotraukos pusėje jokio užrašo nebuvo. Paklausiausavo mamos, gal ji žino, kas įamžinta šioje nuotraukoje. Pasirodo, tai mano senelio, mamos tėčio, šeima. Gyvų žmonių, esančių toje nuotraukoje, kurie galėtų tiksliau papasakoti, nei vieno nebėra. Miręs, matyt, ir fotografas. Kas buvo fotografas, duomenų nelikę.

Mama papasakojo tiek, kiek jai pasakojo jos tėtis – mano senelis. Tai 1946–1947 m. nuotrauka, daryta Utenos raj. Daugailių apyl. Juknėnų km. prie mano senelio giminės trobos. Joje užfiksuota senelio šeima –mama Uršulė, sesuo Veronika, tėtis Boleslovas, mano senelis Mečislovas, 16–17 metų paauglys, ir jo broliai Boleslovas ir Adolfas. Už jų stovi ginkluoti vyrai su uniformomis – greičiausiai Utenos apylinkių partizanai. Galime interpretuoti, jog sąmoningai jų veidų beveik nesimato, kad būtų sunkiau juos susekti bei atpažinti. Mano senelio dėdė Antanas, jo tėčio brolis, kieme turėjo įrengęs partizanams bunkerį, keli jo vaikai buvo partizanų ryšininkai. Mano senelio tėtis irgi rėmė Lietuvos partizaninio karo dalyvius bei jiems padėjo. Todėl partizanai mano giminės kieme buvo įprastas reiškinys. Matyt, vieno jų vizito metu ir buvo padaryta ši istoriškaisvarbimūsųgimineinuotrauka.Vientikužtokiąsaugomąnuotraukątuolaikugalėjai atsidurtiSibiro gulaguose, o ką jau kalbėti apie pagalbą partizanams.

Dabar, kai tokia svarbi laisvė, kai jai vėl kyla pavojus ir kai priešas grasina už vartų, ši istorinė nuotrauka tampa ypač vertinga, nes primena ne tik mano šeimos, bet ir visos tautos drąsą kovoje už laisvę.

Kristina Petrauskaitė Vilniaus Užupio gimnazija Mokytoja Milda Brukštuvienė

Vartydamas šeimos nuotraukų albumą, radau fotografiją, kuri patraukė mano dėmesį. Tai – oficiali

šeimos portretinė nuotrauka, daryta krikštynų proga 1956 metais, paskutiniais tremties metais, likus vos metams iki šios šeimos grįžimo į Lietuvą. Fotografuota Rusijoje, Sibire (Irkutsko sritis), kaimelyje, kuriame tuo metu gyveno nuotraukoje esanti ištremta šeima.

Šeima su katinu

Nuotraukos autorius – kunigas, taip pat tremtinys, kuris krikštijo mažąjį berniuką Leoną. Ši nuotrauka yra labai svarbi istorijos pažinimui, nes joje atsispindi vienas skaudžiausių mūsų šalies įvykių – gyventojų trėmimai.Tai buvo priverstinis žmonių iškeldinimas iš Lietuvos į atokias Sovietų Sąjungos vietoves, dažniausiai į Sibirą. Trėmimai vyko sovietų okupacijos laikotarpiu nuo 1941 m. iki 1953 m.

Nuotraukoje užfiksuota Derkinčių šeima buvo ištremta į Sibirą 1949 metais. Man ši fotografija labai brangi, nes joje – mano giminaičiai: proprosenelis Domas, propromočiutė

Bronė, dešinėje stovinti mergaitė – mano promočiutė Jovita, kairėje – jos sesuo Alma, šalia – brolis Kastytis ir propromočiutei ant kelių sėdintis mažasis Leonas. Kai šeima buvo ištremta, mano promočiutė Jovita buvo tik aštuonerių metų. Į Lietuvą ji grįžo būdama šešiolikos. Daugeliui tremtinių nepavyko išgyventi, tačiau mūsų šeimai pasisekė – po aštuonerių tremties metų (1957 metais) jie grįžo į gimtinę. Tautinė juosta, užrišta ant mažojo Leono kaklo, buvo atsivežta iš Lietuvos. Iš Lietuvos taip pat atsivežti vyrų švarkai ir promočiutės sesers Almos balta apykaklė. Visi kiti drabužiai buvo pasiūti propromočiutės Bronės. Įdomu tai, kad nuotraukoje matomas ir katinas vardu Rainis. Šeima jį rado paklydusį ir priglaudė. Katino buvimas parodo šeimos norą išlaikyti namų jaukumą ir šilumą net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Albumas, kuriame aptikau šį svarbų šeimyninį portretą, buvo rastas mano senelių namuose. Informacijos apie šią fotografiją man suteikė du artimieji: pati promočiutė Jovita, kuri yra įamžinta fotografijoje, ir jos dukra – mano močiutė Salvija.

Ši nuotrauka padėjo man geriau suprasti savo šeimos sunkią praeitį. Ji tapo ne tik svarbiu šeimos istorijos liudijimu, bet ir gyvu prisiminimu apie tremtinių ištvermę, stiprybę ir viltį sugrįžti namo.

Gustas Grinevičius Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija

Mokytojos Sonata Bogavičienė, Laura Markevičienė

1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva beveik penkiems dešimtmečiams prarado laisvę ir nepriklausomybę. Virš Rytų Europos nusileido geležinė uždanga, o reokupuota valstybė buvo vis labiau kontroliuojama SSRS stalinistinio režimo. 1948 metais pradėjus prievartinę kolektyvizaciją, vėl buvo atgaivinta deportacijų praktika, „pagrįsta“ esmine nuostata – likviduoti buožiją kaip klasę, tai yra ištremti pasiturinčius valstiečius į atokius kraštus.

1949 m. okupantų režimas stipriai paveikė ir nuotraukoje užfiksuotų žmonių likimus, mano šeimos (giminės) istoriją. XX a. I p. Baltučių šeima buvo įsikūrusi Šiaulių apskrities Kriklių kaime (sovietmečiu kaimas priklausė Varputėnų tarybiniam ūkiui; dab. Kuršėnų kaimiškajai seniūnijai).Mano protėviai Leonas Baltutis (1895–1981)irZofijaBaltutienė(1897–1951) turėjo tris dukras. Aprašomu laikotarpiu vyriausioji dukra Elena Baltutytė (1923–1993) tėvų namuose jau nebegyveno, nes su vyru Antanu Arvasevičiumi (1920–2010) sukūrė šeimą Bubių kaime. Jaunėlės seserys dvynės Antanina (1929–2023) ir Bronė (1929–2018) Baltutytės dar gyveno su tėvais. Bronė buvo susižadėjusi (su šiuo metu nežinomos tapatybės vyru) ir laukėsi vaikelio. Jie gyveno ramų, tam laikmečiui įprastą gyvenimą. Tačiau, pasak mano giminaičių atsiminimų, netoliese gyveno pasiturintis ūkininkas (buožė), turėjo daug žemės, didelį gyvulių ūkį, samdinių. Jis greičiausiai buvo įspėtas apie galimą sovietų pasirodymą kaime ir kelios dienos prieš apsilankymą paliko apylinkes. Baltučius gūdžiais 1949 m. okupantai užklupo netikėtai. Kaip vėliau paaiškėjo, iš Kriklių kaimo buvo nurodyta ištremti tam tikrą skaičių (apie dešimtį) žmonių, todėl nieko nepešę buožės ūkyje sovietai ėmėsi kito būdo. Į akis jiems krito Leono šeima, turėjusi smulkų ūkį: porą hektarų dirbamos žemės, keturias karves, kiaulių, avių, samdinių neturėjo, ūkio darbus nusidirbdavo patys, išskyrus didžiuosius, kai organizuodavo talkas. Taigi, okupantai deportavo namuose buvusius Leoną, Zofiją ir besilaukiančią Bronę. Jie buvo ištremti į Irkutsko sritį (dabartiniais duomenimis, 1948–1951 m. ten deportuota kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų; jie išskirstyti po visą sritį, išskyrus šiaurinę dalį). Tais pačiais metais tremtyje Bronei gimė sūnus Jonas, o 1951 m. mirė motina Zofija (kapo vieta nežinoma). Irkutske Jonas mokyklos nelankė, taip pat yra žinoma, kad jo tėvas, Bronės sužadėtinis, buvo ten atvykęs, bet pasilikti ir gyventi kartu su šeima jam neleista. Tuo metu, kai sovietai ištrėmė Baltučius, Antanina buvo išėjusi į pievas ganyti gyvulių, grįžusi ir supratusi, kasįvyko,nubėgoįnetoliesebuvusiątetossodybą.Tadajoskartusurinkodaugumąnamuoselikusiųapyvokos

Baltučių šeima prieš tremtį į Irkutsko sritį, paskutinė nuotrauka kartu

daiktų. Vėliau be dokumentų Antanina pėsčiomis nukeliavo iki Bubių kaimo ir apsistojo sesers Elenos ir jos vyro Antano namuose. Ten prižiūrėjo jaunos Arvasevičių šeimos atžalas – Kostą (1949–2019), Antaną (g. 1954 m.) ir Vytautą (g. 1956 m.). Sutvarkiusi dokumentus įsidarbino kolūkio valgykloje, 1951 m. ištekėjo už Juliaus Budzinsko (1921–2014), kuris dirbo lentpjūvėje, gavo valdišką būstą. 1952 m. jiems gimė sūnus

Vytautas Budzinskas, 1953 m. – sūnus Rimutis, išgyvenęs vos keletą mėnesių, o 1958 m. – dukra Irena Budzinskaitė (dab. Mažulienė) – mano močiutė, mano mamos mama, giminystės ryšiais siejanti mane su Baltučių šeima ir jų ypatinga istorija.

1956 m. Baltučiai, kaip ir nemaža dalis lietuvių tremtinių, buvo reabilituoti – jiems leista palikti tremties vietą ir grįžti namo į gimtąją Lietuvą. Prie to daug prisidėjo Antanina: archyvuose ji išsiaiškino, jog Baltučiai nebuvo įrašyti į tremtinių sąrašus, taigi, deportacija buvo „nepagrįsta“. 1989 m. gruodžio 26 d. Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos archyvinėje pažymoje rašoma taip: <...> ištremti iš Lietuvos TSR Šiaulių raj. Kriklių kaimo ir buvę specištrėmime Irkutsko srityje (krašte) raj. nuo 1949 m. kovo mėn. 27 d. iki

1956 m. rugpjūčio mėn. 29 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 274 jie yra reabilituoti.

Galiausiai sugrįžę į gimtąją Lietuvą Leonas ir Bronė su sūnumi susigrąžino sodybą ir sklypą Krikliuose. Deja, namai buvo išvogti (išskyrus tetos išsaugotus daiktus) ir apleisti, todėl teko laikinai apsistoti Budzinskų namuose. Tiek Antaninos, tiek Elenos šeima padėjo iš naujo įsikurti būstą: suremontuotas namas, įrengtas vidus, atstatytas tvartas, daržovių rūsys, lauko virtuvė, daržinė. 1991 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo plataus masto valstybinio turto privatizacija, siekiant atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises į SSRS okupacijos metais nacionalizuotą turtą. Bronei pavyko atsiimti daugiau prarastų žemių, o Elena ir Antanina pasirinko finansines kompensacijas.

Apie šios istorijos herojus liudija portretinė Baltučių šeimos nuotrauka (iš asmeninių archyvų), daryta prieš tremtį (apie 1948 m.) sodyboje Kriklių kaime, jos autorius nežinomas. Nuotraukos viršuje (iš kairės į dešinę) dukros: Bronė, Elena ir Antanina Baltutytės, apačioje – tėvai Leonas ir Zofija.

Ši nuotrauka – tai unikalus istorijos šaltinis, užfiksavęs mano protėvius ir šiandien bylojantis apie jų likimus, mano saitą su skaudžiomis XX a. lietuvių tautos patirtimis. Daugybė Lietuvos žmonių, kuriuos siekė „likviduoti“ sovietai, šiandien tebegyvuoja mūsų istorinėje atmintyje ir žadina pilietinę savimonę.

Emilija Totorytė

Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinė gimnazija

Mokytoja Daliutė Paškauskaitė

Iš šios nuotraukos žvelgia mano senelio Rimo Verbicko, dar mažo vaiko, šeima, esanti tremtyje Sibire.

Senelį Rimą ant rankų laiko jo bobutė Bronislava Verbickienė. Jai iš kairės Bronislavos sūnus Bronius, iš

dešinės BroniausžmonaStasė,kuriSibire,prabėgusnepilniemstrimsmėnesiamspoatvežimoįtremtiesvietą, 1952 m. sausio 1 d. ir pagimdė Rimą. Nuotraukos viršuje taip pat Bronislavos dukros: kairėje Janina (Janė) ir

dešinėje Stanislava.

Visi jie buvo ištremti į Sibirą 1951 metų spalio 2 d., antradienio naktį. Išvakarėse jie dar kasė bulves ir iki kitos dienos paliko maišus lauke. Apie 3–4 valandą nakties atėję stribai prikėlė iš miego, davė pusvalandį susidėti būtiniausius daiktus. Rūbus, patalynę sukišo į maišus. Stribai dar leido papjauti avelę, vištų, šeima skubiai gabalais sukapotą mėsą sukrovė į metalinį bidoną ir apibarstė druska.

Yra neaišku, kodėl visus penkis Verbickus išvežė, galbūt todėl, kad jieturėjo daugiaužemės, buvolabai darbštūs, o atsirado pavydinčių ir skundžiančių žmonių. Būtina paminėti, kad Stasė (Rimo motina) buvo nėščia. Kelionė iki Sibiro truko 18 parų. Iš gimtojo Janydžių kaimo iki Skiemonių miestelio stribai juos vežė arklių traukiamais vežimais, iš Skiemonių į Anykščių siaurojo geležinkelio stotį – sunkvežimiu, o tada gyvuliniu smirdinčiu vagonu apie 100 kilometrų iki Švenčionėlių. Visi sėdėjo ant maišų su daiktais ar lagaminų. Ten iš siauruko vagonų juos pervarė į plačiojo geležinkelio vagonus, kurie buvo švaresni, pasieniais buvo iš lentų sukalti gultai. Tada per Naująją Vilnią išvežė į Baltarusiją ir toliau per Rusijos teritoriją iki Krasnojarsko krašto. Veždavo naktimis, o dieną traukiniai stovėdavo. Daugiausia žmonės valgė 1–2 kartus per dieną, tas maistas buvo jų pačių verdama vagone sriuba, duona ir lašiniai, įsidėti iš namų. Gerti gaudavo tik karšto vandens. Tualeto reikalus atlikdavo po traukinio vagonais.

Tai buvo paskutinis didysis trėmimas (1951 m. spalio 2–3 d.) kodiniu pavadinimu ,,Osenj“ (,,Ruduo“).

Tąkart ištrėmė 4018 šeimų, o visiems jiems išvežti prireikė 800 vagonų.

Verbickus nuvežė į Zlobiną, netoli Krasnojarsko. Ten laikė per naktį, o kitą dieną atvažiavo pareigūnai iš įvairių vietinių kolūkių pareigūnai atsirinkti darbingų žmonių. Mano proprosenelė, jos dukterys ir

proseneliai pateko į Jemeljanovo rajono Gliadino kaimą. Kartu iš Lietuvos į šią vietovę buvo atvežta dar dvylika šeimų. Čia nuotrauka ir daryta. Šioje vietovėje kartais būdavo net 45 laipsniai šalčio.

Pirmiausia Verbickus apgyvendino pas vienišą senutę, kiek vėliau jiems leista persikelti į šalia stovėjusį tuščią, apleistą namą. Ten jie turėjo ir savo tvartelį, kuriame laikė pamažu už kolūkyje vietoj pinigų užsidirbtus grūdus įsigytų gyvulių: ožką, karvę, kiaulytes bei vištas. Mano prosenelės Stasės pasakojime užrašyta: „Už darbą davė grūdų. Juos išmainėm į ožką – jau turėjom pieno“. Kieme sukasė žemę ir pasodino daržovių. Dar jie turėjo savo pirtį. Buvo net tvora ir varteliai. Lietuvoje jie buvo ūkininkai, vėliau kolūkiečiai, o prosenelis Bronius dirbo net kolūkio pirmininku, tad išmanė visus darbus. Visi, išskyrus mano proprosenelę Bronislavą, kuriai ištrėmimo metu buvo 71 metai, dirbo vietinio kolūkio kiaulių fermoje bei laukuose, prosenelis Bronius kirto mišką. Už darbą gaudavo atlyginimą ne pinigais, o grūdais.

Jau pirmą rytą atėjęs komendantas pasakė, kad jie jau niekada į Lietuvą negrįš, kad į Sibirą atvežti visam laikui. Bet mano protėviai Verbickai, nors ir labai liūdėjo, bet išliko ramūs ir niekada neprarado vilties sugrįžti. Verbickai gaudavo siuntinių iš Lietuvos. Ši nuotrauka daryta norint ją išsiųsti į Lietuvą, parodyti anūką kitiems seneliams ir taip pat neliūdinti likusiųjų gimtinėje, o kaip tik sudaryti įspūdį, kad jiems viskas gerai, kad gyvena ne per daug vargingai. Tad ir šioje nuotraukoje matome ramius, giedrus žmonių veidus. Taip pat matome, kad apranga švari, tvarkinga. Verbickai gerai sutarė su vietiniais gyventojais rusais, tai gal jie ir padėdavo gauti drabužių. Nuotraukos fone – lovatiesė iš Lietuvos. Ją kažkas, nežinoma, kas, spėjo pasiimti. Lovatiese uždengta trobelės rąstų siena – taip paruošta vieta fotografuoti. Nuotrauka daryta 1953 metų vasarą, kai mano seneliui Rimui buvo pusantrų metų.

Fotografavimas Sibire tuo metu dar buvo retenybė, nuotraukos autorius nėra žinomas. Tai galėjo būti koks nors tremtinys, įsigijęs fotoaparatą ir taip, keliaudamas iš vietos į vietą, uždarbiavęs. Ši nuotrauka labai svarbi, ji supažindina su tuomet gyvenusiais mano giminės žmonėmis bei atskleidžia kasdieninį gyvenimą tremtyje.

Verbickai Sibire išbuvo septynerius metus. 1957 metais rugsėjo 13-ąją Bronislava gavo Motinystės 2 laipsnio medalį. Jis buvo skiriamas motinoms, turinčioms daugiau kaip penkis vaikus. Bronislava turėjo 15 vaikų, 10 iš jų užaugino, kiti mirė maži. Šis apdovanojimas palengvino grįžimą į Lietuvą, todėl 1958 metų sausio 8 dieną jie gavo leidimą grįžti iš tremties, bet į Lietuvą jie grįžo truputėlį vėliau. Kelionė truko kelias savaites.

Dabar iš nuotraukoje esančių žmonių gyvas tėra tik mano senelis Rimas. Nuotraukoje matyti mano mamos giminė:

Bronislava Šidlauskaitė-Verbickienė (1880–1968), mano proprosenelė, Bronius Verbickas (1920–1993), mano prosenelis, Janina Verbickaitė-Vanagienė (1925–2004), mano prosenelio sesuo, Stanislava Verbickaitė-Maželienė (1910–1998), mano prosenelio sesuo, Stasė Dilytė-Verbickienė (1932–2008), mano prosenelė, Rimas Verbickas (g.1952), mano senelis.

Daugiausia informacijos pateikė senelio Rimo brolis Antanas Verbickas. Jis yra istorikas. Naudojausi 2014 metų spalio 24 dienos laikraščiu ,,Tremtinys“, ,,Buvusio ,,Anykščių šilelio“ ir Rubikių plytinės tremtinių ir politinių kalinių pasakojimais“, kuriuos 1995 m. užrašė Burbiškio renginių salės vedėja Irena Adomonienė. Tų metų spalio 10 dieną ji užrašė ir mano prosenelės Stasės Verbickienės atsiminimus. Taip pat rėmiausi Stasės Verbickienės pasakojimais, kuriuos užrašė Antanas Verbickas ir mano mamos pusseserė Vaida Verbickaitė-Laslau.

Fotografiją radau Verbickų šeimos nuotraukų ir dokumentų albume Gedulas ir viltis (1951-10-02–1958-03-03). Jame taip pat yra daugiau nuotraukų iš 1951–1958 m. tremties.

Patricija Poškaitė Vilniaus jėzuitų gimnazija

Mokytojos Kristina Januškienė, Sigutė Balčiūnienė

Paskutinis pasimatymas

1940–1953 metais Sovietų Sąjungos okupuotoje

Lietuvoje buvo vykdomi gyventojų trėmimai į atokias Sovietų

Sąjungos vietoves, daugiausia į Irkutsko sritį ir Krasnojarsko kraštą. Būtent į Krasnojarsko kraštą buvo ištremta ir mano senelio šeima.

1949 m. vieną vakarą į senelio šeimos namus atėjo žmogus, kuris pranešė, kad rytoj ryte senelio šeimą trems. Manoseneliui tuo metubuvo14metų.Jis turėjo dvi seseris,tris

vyresnius brolius, iš kurių vyriausias buvo Bonaventūras Venskus (tuomet jam buvo 21 metai). Jis, sužinojęs apie trėmimą, savo tėvui pasakė, kad nesiduos tremiamas, o geriau kartu su bičiuliais eis į mišką kovoti už Lietuvą. Gavęs tėvo palaiminimą, atsisveikino su šeima nujausdamas, kad daugiau jų nebepamatys. Atminčiai šeimai paliko savo nuotrauką (autorius nėra žinomas), kurios kitoje pusėje užrašė partizanų dainos žodžius: ,,Kai ateis pavasarėlis ir gegutė užkukuos, prisimink, kur tavo brolis. Varge, laimėj ar kapuos?“ Bonaventūras Venskus, būdamas 21 metų, prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo Sovietų okupantams. Jis 3 metus kovojo Dariaus rajono Pušies rinktinės Rambyno būryje ir žuvo 1952 metų liepos 18 dieną Kerynės miške. Dabar jam ir kartu su juo kovojusiems ir žuvusiems partizanams jų žūties vietoje pastatytas atminimo paminklas.

Ši nuotrauka mūsų šeimai yra ypatingai brangi, nes tai yra bene vienintelis išlikęs mano senelio brolio atvaizdas. Apie jį ir jo veiklą buvo nutylima visą sovietmečio laikotarpį. Mano tėtis apie jį sužinojo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ši nuotrauka buvo rasta 2023 metais, mirus mano seneliui Povilui Venskui. Bonaventūro Venskaus gyvenimas liudija skaudžią Lietuvos tremties ir kovos už laisvę istoriją, kuri palietė daugelį Lietuvos šeimų, tarp jų ir mus.

Kita nuotraukos pusė

Milda Venskutė

Vilniaus Žvėryno gimnazija

Mokytoja Odeta Jonykienė

Sovietinių represijų ir tremčių laikotarpis yra vienas skaudžiausių ir reikšmingiausių Lietuvos istorijos puslapių. Nuo 1941 metų iki pat 6 dešimtmečio vidurio tūkstančiai Lietuvos gyventojų buvo prievarta ištremti į atšiaurius Sibirokraštus. Šios tremtys palietė daugelį visuomenės grupių: ūkininkus, inteligentus, mokytojus, valstiečius, jų likimai buvo sugriauti. Šiandien tokios fotografijos, kaip ši, tampa neįkainojamu šaltiniu, padedančiu išsaugoti atmintį apie išbandymus, kuriuos patyrė mūsų tauta.

Šioje nuotraukoje yra užfiksuota mano proprosenelė Juzė Kalvelienė, kuri 1949 metais buvo ištremta į Sibirą. Ji buvo išvežta į

Krasnojarsko kraštą, tiksliau, į Irkutsko sritį, dėl to, kad turėjo daugiau nei 50 hektarų žemės ir buvo laikoma pasiturinčia ūkininke, „buože“.

Juzės vyras Viktoras Kalvelis tuo metu išvengė tremties, nes dirbo vaistininku Daujėnuose

Pasvalio rajone ir tuo metu nebuvo namuose.

Draugystė Sibiro tyloj

Tačiau jų sūnus Leonas Kalvelis 1951 metais taip pat buvo ištremtas, kai bendrakursis jį paskundė už tai, kad šis sudaužė ir sumindė Lenino portretą. Nuotraukos autorius nėra žinomas, bet galima teigti, kad pati nuotrauka buvo padaryta atsitiktinai, buitiškomis sąlygomis.

Šalia proprosenelės nuotraukoje stovi draugė, su kuria ji susipažino jau būdama tremtyje – jos vardas, deja, liko nežinomas. Nuotraukoje yra užfiksuota kasdienė akimirka iš tremtinių gyvenimo Sibire, ji greičiausiai buvo padaryta norint įamžinti atsiminimą apie jų gyvenimą ir buitį. Nuotraukoje prie moterų yra matomi keli gyvūnai, ko gero, ožkos su ožiukais. Taip pat fone matoma tipinė Sibire gyvenusių lietuvių aplinka: mediniai nameliai (barakai), apsupti tvora, ir sniego lopai, atspindintys atšiaurias gamtines sąlygas. Fotografija buvo padaryta maždaug 1949 – 1958 metų laikotarpiu. 1958 metų kovo 3 dieną Juzė Kalvelienė iš Sibiro grįžo į Lietuvą.

Ši fotografija yra itin vertinga Lietuvos istorijos pažinimui, nes ji atskleidžia vieną skaudžiausių XX a. vidurio mūsų tautos patirčių – sovietines tremtis. Šios nuotrauka liudija apie žiaurumus, kuriuos mūsų tauta turėjo išgyventi. Fotografijoje užfiksuota akimirka padeda atskleisti tremtinių kasdienybę: matomi gyvuliai, ožkos, kurios buvo svarbus pragyvenimo šaltinis, ir mediniai barakų tipo nameliai, kuriuose gyveno iš tėvynės ištremti lietuviai.

Visą informaciją apie šią nuotrauką man suteikė mano prosenelė – Leono Kalvelio (nuotraukoje matomos ištremtosios moters sūnaus) žmona. Ji man papasakojo, kodėl Juzė buvo ištremta, kaip jai sekėsi išgyventi žiauriomis ir nežmoniškomis sąlygomis, nors apie tai daug informacijos nežinojo, nes tuo metu, kai Leonas ir Juzė buvo ištremti, jie vienas kito nepažinojo, o 1972 metais Leonas tragiškai žuvo autoavarijoje.

Taip pat daug informacijos man suteikė ir mano močiutė, Leono Kalvelio dukra, kuri prisiminė savo tėvo pasakojimus.

Fotografija buvo rasta mano prosenelei priklausančiame nuotraukų albume, tarp kitų senų nuotraukų ir dokumentų, išlikusių iki šių dienų. Ji ne tik atskleidžia mano protėvių gyvenimo tikrovę, bet ir sukuria gilų ryšį su tautos istorijomis, kurios liudija apie okupacijos metu patirtas tragedijas ir netektis. Ši nuotrauka tapo ne tik asmeniniu dokumentu, bet ir svarbiu įrodymu, liudijančiu apie mūsų tautos išbandymus ir siekį išlikti, nepaisant visų sunkumų. Šios nuotraukos išsaugojimas padeda prisiminti ir gerbti tuos, kurie kovojo už mūsų ateitį, ir išsaugoti prisiminimus apie sunkumus, kuriuos mūsų tauta įveikė.

Žvelgdama į šią nuotrauką, prisimenu savo šeimos istoriją. Kiekvieną asmeninį pasakojimą turime perduoti ateities kartoms. Tokios nuotraukos, kaip ši, mus moko nekartoti praeities klaidų ir vertinti savo Tėvynę.

Eivilė Miceikaitė

Vilniaus Žvėryno gimnazija

Mokytoja Odeta Jonykienė

Senelis Algimantas (viduryje) su tėvais Kemerove, 1953 m.

Dar ir šiandien su siaubu prisimenamos tremtys į

Sibirą, birželio 14-ąją Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. Tą dieną tūkstančiai Lietuvos šeimų pajudėjo nežinoma kryptimi. Toks likimas ištiko ir mano šeimą iš tėčio pusės, kai ankstų birželio 14 dienos rytą į mano prosenelio Liucijaus Nemicko, Obelių mokyklos mokytojo, Jaunalietuvių skyriaus pirmininko, namų duris pasibeldė operatyviniai darbuotojai ir liepė nedelsiant rengtis palikti namus. Taip mano prosenelis kartu su žmonaZofija irdviem sūnumis,10metųAlgimantu, mano seneliu, ir jauniausiuoju vos 3 metų sulaukusiu Rimantu, turėjo išeiti į nežinią (iki tol trėmimų nebūta), palikdami vyriausiąjį 12-metį sūnų (mano senelio brolį), tuo metu viešintį pas senelius kaime.

Prosenelių šeima buvo skirtinguose tremties lageriuose. Prosenelis ištremtas į Krasnojarsko lagerį, mano senelis Algimantas kartu su mama ir broliuku atsidūrė Kemerovo srityje įkurtame lageryje, Altajaus krašte. Tremtyje, kaip ir daugeliui kitų, nepaisant vaikiško amžiaus, teko daug ir sunkiai dirbti, dažnai būnant alkanam.

Apie 1950 m. senelis su savo mama pabėgo iš tremties į Lietuvą. Senelis buvo įstojęs į tuometinį

Kauno politechnikos institutą, kurį pavyko baigti jau po tremties, nes apie 1951 m. abu su mama buvo grąžinti įKemerovą.Kiekbuvodžiaugsmo,kaipoilgųnesimatymometų,apie1953m.,įKemerovąatvykoirLiucijus, taip vėl beveik visa šeima (broliukas buvo miręs) susitiko ir 1956 m. sugrįžo į Lietuvą. Laimei, visi sulaukė tos dienos, kai Lietuva tapo nepriklausoma šalimi.

Akvilė Nemickaitė Vilniaus Žirmūnų gimnazija

Mokytojas Martynas Maniušis

Mano prosenelis Anatolijus Jeršovas gimė1915 metais Ukrainoje, žydų šeimoje. Jo vaikystė buvo labai sunki – jis nepažinojo nei savo tėvų, nei giminaičių. Prosenelį su mažuoju broliuku pievoje rado kaimynai –jų mama jau buvo mirusi. Kai žmonės bandė sužinoti jų vardus, gimimo datas ar ką nors apie jų šeimą, berniukai nieko negalėjo pasakyti, nes buvo per maži. Todėl jie buvo atiduoti į vaikų namus, kur jiems buvo suteikta išgalvota pavardė, nes tikrosios jie neatsiminė.

Užaugęs prosenelis patyrė dar vieną tragediją, nes Ukrainoje prasidėjo holodomoras (tai 1932–1933 metais Ukrainoje sovietų dirbtinai sukeltas badas, pražudęs milijonus ukrainiečių). Nusprendęs pasitraukti į Lietuvą, apsistojo Panevėžyje, ten susirado žmoną ir su ja susituokė. Tačiau 1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Prosenelis buvo prievarta paimtas į Raudonąją armiją. 1941 metais, prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, jis kartu su kitais kareiviais buvo priverstas trauktis į Rusijos gilumą. Karui einant į pabaigą, prosenelis atsidūrė Berlyne. Matydamas griuvėsius ir karo siaubą, jis nusprendė visiems laikams pasitraukti iš kariuomenės. Grįžęs namo, savo uniformą ir medalius padėjo spintoje. Tačiau, kaip paaiškės vėliau, ją dar kartą apsivilks. Po Antrojo pasaulinio karo prosenelis gyveno ir dirbo kolūkyje, kartais neigiamai pasisakydamas apie griežtą ir neteisingą sovietų valdžią, ypač apie represijas, kurios palietė daugelį žmonių. Apie tai, ką jam pačiam teko išgyventi dėl sovietų vykdytos politikos, prosenelis nenorėjo nei kalbėti, nei prisiminti. Kol gyvenimas kolūkyje tekėjo įprasta vaga, prosenelis gyveno ramiai. Jis susilaukė trijų vaikų, dirbo žemę, turėjo maisto, ir, atrodė, nieko jam netrūko. Tačiau vieną dieną įvyko lemtingas susitikimas. Netikėtai prie jo namų durų pasirodė pusbrolis, kuris, kaip ir Anatolijus, buvo išgyvenęs holodomorą. Pusbrolis pareikalavo ariamos žemės dalies, teigdamas, kad Anatolijui jos esą per daug, o jis pats neturintis kur auginti derliaus. Prosenelis labai pasipiktino tokiu reikalavimu ir aiškiai pasakė, kad žemės neatiduos, ir liepė pusbroliui pasišalinti. Įžeistas ir supykęs pusbrolis pateikė skundą milicijai, kad Anatolijus Jeršovas nuolat kritikuoja sovietų valdžią ir viešai reiškia antisovietinius pasisakymus.

Akimirka po paskelbto nuosprendžio

Prosenelis buvo suimtas ir atvestas į teismą. Tikėdamasis, kad tai padės sušvelninti bausmę, jis iš spintos išsitraukė seną karinę uniformą ir į teismą atėjo ją vilkėdamas. Deja, tai nepadėjo. Prosenelis buvo nuteistas penkiolikos metų laisvės atėmimo ir ištremtas į gulagą – Sovietų Sąjungos priverčiamojo darbo stovyklą. Iš ten jam pavyko išeiti anksčiau laiko – buvo paleistas dėl amnestijos.

Fotografija, kurioje prosenelis užfiksuotas vilkintis karinę uniformą, buvo padaryta praėjus vos 10–15 minučių po nuosprendžio paskelbimo. Ją nufotografavo milicijos pareigūnas tyrimo izoliatoriuje (tiksli vieta ir data nežinoma). Prosenelio akyse matyti skausmas, nusivylimas ir baimė dėl nežinomos ateities.

Ši fotografija, rasta rašomojo stalo stalčiuje šeimos albume, paskatino mano mamą, vėliau ir močiutę, papasakoti man visą prosenelio gyvenimo istoriją, apie kurią sužinojau tik prieš metus. Sužinojęs apie jo likimą, patyriau dvejopus jausmus. Iš vienos pusės, tai buvo džiaugsmas – galimybė išsaugoti savo šeimos atmintį, tačiau, iš kitos pusės, ši istorija sukėlė daugybę minčių bei klausimų, į kuriuos dar teks ieškoti atsakymų ateityje.

Simonas Banel

Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija

Mokytojos Sonata Bogavičienė, Laura Latvienė

Padėka

Rimantui Jokimaičiui ir Nomedai Barauskienei (Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija),

Angonitai Rupšytei (Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija), Dianai Petkūnienei ir Mariui Labanauskui (Vilniaus miesto savivaldybės administracija),

dr. Sandrai Grigaravičiūtei ir dr. Arūnui Bubniui (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras),

Ingridai Vilkienei (Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti),

dr. Aurimui Švedui ir dr. Artūrui Svarauskui (Lietuvos istorijos institutas),

Danutei Kontrimavičienei (Lietuvos valstybės naujasis archyvas),

Virgilijui Morosui (Vilniaus regioninis valstybės archyvas),

Daliai Strimaitytei (Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai),

Aušrai Endriukaitienei (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus),

Unei Kaunaitei ir Gražvydui Kazakevičiui (Vilniaus švietimo pažangos centras „EDU Vilnius“),

Emilijai Banionytei (Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka),

Inai Stončei (Valstybės pažinimo centras),

Daliai Navikienei (Sostinės vaikų ir jaunimo centras „Hobiverse“),

Jolantai Knyvienei (Vilniaus Simono Daukanto gimnazija),

Dainiui Numgaudžiui (Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla),

Audriui Tavorui (Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija),

Augustinai Martinėlytei-Usonienei (Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondo licėjus „Forumas“),

Mindaugui Briedžiui (Vilniaus Pilaitės gimnazija),

Rasai Dikevičienei (Vilniaus sav. Grigiškių „Šviesos“ gimnazija),

Rūtai Krasauskienei (Vilniaus Žirmūnų gimnazija),

Mariui Jovaišai (UAB „Unseen Pictures“),

Justinui Babeckui (leidykla „Ugda“)

Projekto vadovas Mindaugas Olbutas

Leidinio sudarytojai: Paulius Bakanas, Sonata Bogavičienė, Milda Brukštuvienė, Audronė Janavičienė, Odeta Jonykienė, Deimantas Karvelis, Giedrius Mackevičius, Martynas Maniušis, Jelena Misiūnienė, Mindaugas Olbutas, Rūta Ramoškaitė-Stongvilienė, Jelena Šalnienė, Tomas Vaitkūnas

Kalbos redaktorė Danutė Pilypavičiūtė

Maketuotojai: Redas Cibas, Mindaugas Jakavonis

Leidinyje panaudotos iliustracijos:

Skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvės“ statula, Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto padovanota karo muziejui. Atvirukas. LCVA. Žemėlapis „6 buvusių LDK žemių gubernijos, XX a. pr.“ (iškarpa). Prieiga per internetą: http://www.xn altiniai4wb.info/index/details/143 [žiūrėta 2025-04-04]

„Lietuvos aido“ pirmasis numeris. Prieiga per internetą: https://www.aidas.lt/lt/apie-mus [žiūrėta 2025-04-05]

Ešelonas su tremtiniais Gaižiūnų stotyje (1951). Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-gyventoju-tremimai/ [žiūrėta 2025-04-05]

Iliustracija. Prieiga per internetą: https://www.ententechicago.com/what-does-it-mean-when-glass-breaks/ [žiūrėta 2025-04-06]

Nuotraukų, panaudotų leidinyje, koliažas