Straipsnis – 1.nedidelis bet kokio žanro rašinys, spausdinamas laikraštyje, žurnale.

2.žurnalistikos analitinis žanras, kuriam būdinga reiškinių, problemų analizė.

3.dokumento skirsnis (Konstitucijos straipsnis).

Sudarytojas – kas sudaro (renka medžiagą, ją apdoroja, komponuoja), parengia redagavimui leidinius: straipsnių rinkinius, žinynus, skaitinius.

Suvokti, suvokimas – suprasti, nutuokti, „pagauti“ esmę; supratimas: mokinys gerai suvokia kūrinį.

Š Šaržas – (pranc.charge – iš charger – iškreipti) karikatūros rūšis, satyrinis arba humoristinis (žr.humoras) žmogaus portretas.

Šaržuoti – 1.satyriškai (žr.satyra) arba humoristiškai (žr.humoras) vaizduoti, kurti šaržą.

2.perkeltine reikšme: perdėti, sutirštintomis spalvomis arba iškreiptai ką nors apibūdinti.

Štampas – netekęs ekspresyvumo, nudėvėtas pasakymas. Švietimo epocha (Šviečiamasis amžius) – XVIII a. pirmojoje pusėje – XIX a. vyravusios idėjos, kurių esmė ta, kad protas gali pataisyti pasaulį.Mokslas, švietimas, minties laisvė imta vertinti labiau nei žmogaus kilmė ar priklausymas kuriam luomui.Steigiamos mokyklos, pradedama leisti periodinė spauda, per kurią platinamos švietimo idėjos.Labiau už viską vertinami visiems vienodai privalomi įstatymai.Panaikinama baudžiava, luomų privilegijos, žmonės raginami šviestis.Grožinė literatūra irgi prisidėjo prie švietimo idėjų platinimo (ypač anglų rašytojų kūriniai).Atskiros literatūros krypties nesudarė. Kūriniams būdinga etinių (žr.etika) ir visuomeninių normų teigimas, didaktizmo ir publicistiškumo (žr.publicistika) bruožai. Rašytojai švietėjai: visuotinės literatūros - Danielis Defo,Džonatanas Sviftas, Volteras, Didro, Žanas Žakas Ruso, lietuvių - Kristijonas Donelaitis,Dionizas Poška, Antanas Strazdas, Motiejus Valančius - tikėjo literatūros poveikiu tikrovei, stengėsi savo kūriniais prisidėti prie visuomenės pertvarkymo.Jie sukūrė filosofinės publicistinės apysakos, didaktinio publicistinio esė, miestelėnų dramos žanrus, plėtojo buitinio, šeimos, satyrinio ir auklėjamojo romano, satyrinio apsakymo, pasakėčios, odės žanrus.Šviečiamoji literatūra parengė dirvą realizmui.

T Tanka (uta) – japonų lyrikos žanras, 31 skiemens penkių eilučių eilėraštis, kuriam būdinga pasikartojantys panašių skiemenų deriniai, gamtos, meilės, filosofinė tematika.

Tarmė – teritorinė kalbos atšaka.Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių, kurios dar suskilusios į patarmes.

Tautologija – minties kartojimas vartojant tos pat šaknies arba artimos reikšmės žodžius.

Tautosaka – žodinė liaudies kūryba, žodžio menas.Žmonės nuo neatmenamų laikų dainavo savo sukurtas dainas, sekdavo pasakas, padavimus, legendas, linksmindavo vienas kitą anekdotais, patarlėmis, oracijomis.Visus tautosakos kūrinius per ilgus amžius kūrė ir gludino talentingieji tautos atstovai.Eidami iš lūpų į lūpas nesuskaičiuojamais variantais, kūriniai įgaudavo vis tobulesnę išraišką, gilesnę prasmę.Tautosaka priklausoma nuo mitologijos, nes be mitologijos nebūtų galima paaiškinti daugelio tautosakos vaizdų, idėjų kilmę. Pagal kūrinių pobūdį tautosaka skirstoma į tris pagrindines rūšis:smulkiąją, pasakojamąją, dainuojamąją. Kiekviena rūšis turi smulkesnes padalas – žanrus (žr.lentelę knygos gale). Dar žr. folkloras.

61