Page 1

LITERATŪROS ŽINYNAS V – XII KLASEI

Parengė Česlovas Navakauskas

Kaunas

ŠVIESA

2005

1


Mieli mokiniai, Mokydamiesi literatūros, t.y. skaitydami ir nagrinėdami įvairiausius grožinės literatūros kūrinius, dažnai susiduriate su specialiais, tik literatūros mokslui būdingais, terminais,sąvokomis.Be jų būtų sunku paaiškinti, kodėl vienas kūrinys toks stambus, kupinas įvykių ir veikėjų, o kitas – vien kelios nugludintos mintys, bet veikiantis mūsų protą ir jausmus ne ką silpniau nei tas didysis.Kodėl rašytojas vartoja tokias meninės raiškos formas, o ne kitokias, kas poetą verčia taip sudėlioti žodžius, kad jie liktų skaitančiojo atmintyje visą gyvenimą? Ir nebūtų įmanoma palyginti skirtingu laikotarpiu parašytų kūrinių, suvokti jų gilumines prasmes, išskirti jiems visiems būdingų ypatybių, susieti juos į rūšis, žanrus, sroves, kryptis... Šiame žinyne Jūs rasite abėcėlės tvarka sudėtas sukirčiuotas literatūros sąvokas ir terminus, kurie vartojami Jūsų Skaitiniuose ir literatūros vadovėliuose. Atrodytų, kam dar sykį pateikti tuos terminus, jeigu jie puikiai paaiškinti vadovėlyje? Bet juk pamokų tempas verčia užversti jau perskaitytą vadovėlio puslapį, imtis kito vadovėlio – ir taip iš klasės į klasę...O kai prireikia analizuoti kurį nors kūrinį ar apibūdinti literatūros srovę, rengtis interpretacijos rašymui ar egzaminui – kur rasti reikiamus terminus? Vėl vartyti visus vadovėlius? O jeigu jų neturi? Štai dėl ko ir leidžiamas šis kuklus, į išsamų literatūros teorijos kursą nepretenduojantis žinynas.Jame lengvai rasite Jums reikalingą terminą, jo lakonišką paaiškinimą ir pavyzdžių bei komentarų. Jei terminas turi keletą reikšmių, pateikiamos dvi trys svarbiausios reikšmės, kad galėtumėte tiksliau vartoti atitinkamas sąvokas ir atpažinti jas bet kuriame kontekste.Nenustebkite - vienas kitas terminas bus ne iš literatūros mokslo srities – tai istorijos, filosofijos, etnografijos, psichologijos, menotyros, mitologijos, knygotyros, teatrologijos sąvokos, terminai ar vardai, glaudžiai susiję su literatūra, jos raida ir įtaka visuomenės gyvenimui. Terminai, kurie šiame žinyne vartojami apibūdinant Antraštinį terminą, išskirti juodesniu šriftu. Jie gali būti ir ne vardininko linksnio, sąvoka gali būti iš dviejų ar trijų žodžių (absurdo teatras), gali susidurti „kaktomis“ du ar net trys visiškai savarankiški terminai (pavyzdžiui, Antikos mitologijos motyvų = Antika + mitologija + motyvas) – visus juos, jau kaip antraštinius žodžius, žinyne lengvai rasite pagal abėcėlę. Prie kiekvieno sąvokos ar termino paaiškinimo palikta vietos, kad galėtumėte įsirašyti, kaip supratote tą sąvoką, savo pastabas ir pavyzdžius, taip pat klausimus, kurių neišvengiamai kils mokantis ir į kuriuos galėsite atsakyti vėliau savarankiškai arba pasiaiškinę su savo mokytoju.Šitaip žinynas taps nepamainomu padėjėju analizuojant ir interpretuojant literatūros kūrinius, rengiantis pamokai, o ypač tokiam svarbiam lietuvių kalbos egzaminui! Be to, juk smagu ir pačiam atrasti, kas slypi už tų neįprastų, dažniausiai iš senosios graikų kalbos mus pasiekusių sąvokų... Knygos pabaigoje rasite keletą lentelių. Atidžiau jas patyrinėję, susidarysite aiškesnį LITERATŪROS RŪMŲ vaizdą, pastebėsite, ant kokių pamatų jie dunkso ir kodėl taip traukia visų žvilgsnį.Tada jokie egzaminai neatrodys baisūs! Žinyno rankraštį atidžiai peržiūrėjo ir labai naudingų patarimų davė Vilniaus Universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras, septintos ir aštuntos klasės vadovėlių Knygų valandos ir Knygų dienos ir vadovėlio IX klasei Literatūros laukai autorius Kęstutis Urba.Leidykla ir parengėjas jam nuoširdžiai dėkoja už pagalbą, o Jums, mieli Skaitytojai, linki, kad ši knyga padėtų kuo giliau įsiskverbti į nepaprastą kūrybos ir grožinės literatūros pasaulį ir pasisemti iš jo gyvenimo išminties. Kartu leidykla labai lauktų Jūsų atsiliepimų ir pastabų, kurias galite siųsti šiuo adresu: c.navakauskas@sviesa.lt.

Sutrumpinimai: gr. – graikų, lot. – lotynų, pranc. – prancūzų, it. – italų, isp.- ispanų, lenk.- lenkų, vok. – vokiečių kalba; žr.- žiūrėk, sen. – senovės, rom.- romėnų.

2


A Absurdas – (lot.absurdus – nemaloniai skambantis, netikęs) nesąmonė, beprasmybė, prieštaringas ar visai neturintis jokios prasmės teiginys, reiškinys; tai, kas prieštarauja sveikam protui. Ši sąvoka vartojama apibūdinant tiek sąmoningą konkrečių kūrėjų nesitaikstymą savo kūriniuose su sveiko proto kriterijais, tiek atskiras literatūros sroves bei žanrus, kuriems būdingi absurdo elementai (absurdo teatras, absurdo romanas, absurdo drama). ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Absurdo teatras – literatūros (ir teatro) kryptis, kuriai būdingas neįprastas žaidimas įprastais dalykais, parodija ir groteskas, kur komiškumą keičia visiška jo priešingybė – baisumas, kur atmetamos fabulos ir charakterių kūrimo taisyklės ir atspindimas tikrovės beprasmiškumas. Absurdo teatro sąvoka atsirado 1950 m., kai buvo pastatyta prancūzų rašytojo Eženo Jonesko (Eugene Ionesko) drama Nuplikusi dainininkė. 1952 m. airių dramaturgas Samiuelis Beketas (Beckett) parašė savo garsiąją pjesę Belaukiant Godo, už kurią buvo apdovanotas Nobelio premija. Tuščiame lauke, kur auga tik vienas medelis, du skurdžiai laukia, patys nežinodami kodėl, kažkokio Godo, kurio jie nepažįsta ir kuris vis žada ateisiąs rytoj. Šios absurdo pjesės tema – laukimas, kuris, pasirodo, yra bergždžias: Godo neateina ir niekada neateis. -----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Adresatas – vienas iš dviejų komunikacijos akto dalyvių: pašnekovas, klausytojas, pranešimo gavėjas, teksto suvokėjas, skaitytojas. ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Adresantas – vienas iš komunikacijos akto dalyvių: teksto autorius, kalbėtojas, rašytojas, pranešimo siuntėjas.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Aforizmas – (gr.aphorizmos iš aphorizo – apibrėžiu) trumpas,glaustas vaizdingas, įtaigus posakis, išreiškiantis apibendrintą, reikšmingą užbaigtą ar netikėtą (originalią) mintį: Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi (Antuanas de Sent-Egziuperi (de Saint Exupery, prancūzų rašytojas); Sąžinė labai gerai išauklėta ir liaujasi kalbėti tiems, kas jos nenori girdėti (Samiuelis Batleris (Butler, anglų rašytojas); Pavydas niekada nesnaudžia (Fransis Bekonas (Bacon, anglų politikas, filosofas ir eseistas); Mąstau, vadinasi, esu (Renė Dekartas (Descartes, prancūzų filosofas ir matematikas); Nėra kelių į laimę, kelias yra laimė (Dalailama), Liūdesys yra sielos džiaugsmas (Andrius Mamontovas). Dar vartojami terminai sentencija (daugiau pamokomojo turinio), sparnuotasis posakis (nuolat keliaujantis iš lūpų į lūpas). ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Afroditė – (Aphrodite) gr.mitologijoje – meilės ir grožio deivė. -----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Akmeizmas – rusų poezijos kryptis (1911 – 1921), neoklasicizmo atmaina; jos atstovai skelbėsi atsisakantys simbolizmo ir misticizmo.Garsiausia atstovė - Ana Achmatova. -----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Akrostichas – (gr.akros - kraštinis + stichos – eilutė) eiliuotas kūrinys, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį (dažnai taip įamžinamas autoriaus arba jo mylimo žmogaus vardas); tokiu būdu į eiliuotą kūrinį įkomponuotas žodis ar posakis. -------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

3


Alegorija – (gr.allegoria - kitoks nusakymas)1.meninė priemonė, abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdiniu: žodžiais kailinių nepasiūsi – t.y., be pastangų nebus kailinių. 2.netiesioginės reikšmės pasakojimas, kai konkretus daiktas ar vaizdas suprantamas ne taip kaip parašyta, bet taip kaip žmonės yra susitarę tą daiktą ar vaizdą suvokti: lapė visuomet suvokiama kaip gudrumo, asilas – kvailumo, povas – puikybės, ąžuolas – tvirtumo įsikūnijimas (tuo alegorija skiriasi nuo simbolio, kuris yra daugiaprasmis).Šitoks specialus literatūros kūrinio minties paslėpimas po konkrečiu vaizdiniu dar vadinamas ezopine kalba.Alegoriniai gali būti veikėjai (žvėrys vietoj žmonių), siužetai (veiksmas vyksta neegzistuojančioje šalyje, savo tvarka labai primenančioje konkrečią šalį), ištisi literatūros kūriniai (pasakėčios, apysakos, apsakymai, dramos, misterijos, romanai).

Alegoriškas, alegoriškumas – susijęs su alegorija, turintis alegorijos ypatybių. Aliteracija – (lot.ad – prie + littera – raidė) stiliaus figūra, tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas poezijos kūrinio eilutėse, frazėse, posmuose. Tai sustiprina poezijos kūrinio garsinį ir intonacinį išraiškingumą, melodingumą, skambumą: Žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus, Rymo ramunėlė Rudenio arimuos.(Salomėja Nėris) Žvengia žirgas – žirgas vėjas... Sidabrinių avižų Naktys sėjo Ir nusėjo, O gražu...gražu...gražu...(Juozas Tysliava) Aliteracija, kaip ir asonansas, ne tik suteikia tekstui garsinio sodrumo, bet ir išryškina frazėje svarbiausius žodžius (vadinamasis garsinis kursyvas).

Almanachas – (arabų al mana – laikas, matas, lot.almanachus – pranašysčių rinkinys) įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys, sudarytas teminiu, žanriniu, teritoriniu ar kitu principu („Poezijos pavasaris“ – įvairių Lietuvos poetų kūrybos almanachas, leidžiamas nuo 1965 m. Poezijos pavasario šventei).

Amfibrachis – (gr.amphibrachys – abipus trumpas) 1.antikinės eilėdaros triskiemenė pėda, kurios vidurinis skiemuo ilgas, o kraštiniai skiemenys – trumpi: V – V. 2.Silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri prasideda nekirčiuotu skiemeniu ir kurioje toliau tarp kirčiuotų skiemenų yra po du nekirčiuotus skiemenis: Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,/Ten mūsų tėvynė,graži Lietuva (Maironis).Amfibrachio schema: Pražydo pasklido žiedai po laukus V-VV-VV-VVIr pievas išpynė margai; V-VV-VVAš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, V-VV-VV-VVŽydėsiu, kaip žydi laukai (Maironis). V-VV-VV-

Anachronizmas – (gr.ana... –priešdėlis, reiškiantis kryptį atgal + chronos – laikas) 1.senovės liekana, pažiūra, nederanti prie dabarties: senieji linksniai – savęsp (į save), žemaičiump (žemaičiams). 2.vienos epochos įvykių ar faktų priskyrimas kitai, jų laiko supainiojimas: Maironis baladę „Jūratė ir Kastytis“ sukūrė XVIII amžiuje(iš tikrųjų - XX a.pirmojoje pusėje).

Anafora – (gr.anaphora – iškėlimas) stiliaus figūra, žodžių ar frazių akcentuotas kartojimas gretimų sakinių, pastraipų, poezijos eilučių ar posmų pradžioje siekiant sustiprinti kūrinio meninį įtaigumą. Anaforų būna leksinių (kai kartojami atskiri žodžiai), sintaksinių (kai kartojamos sintaksinės konstrukcijos).Dar žr. epifora.Anaforos pavyzdžiai: Dengia sniegas gatves, Dengia sniegas namus, Dengia sniegas našlaičio galvelę.(Salomėja Nėris) 4


Čia paliepių torielkos po mišką išklotos, (torielkos –lėkštės) Čia kiauliabūdės pūpso lyg pievos kemsotos , Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės, Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės, Čia rausvos,melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę,-Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.(Antanas Baranauskas) Analizė – (gr.analysis – skaidymas) 1.mąstymo metodas, pagrįstas daiktų, reiškinių ar minčių (mąstymo) skaidymu į dalis (sintezės priešybė).Analizuojant galima pažinti visumos (pavyzdžiui, literatūros kūrinio) struktūrą, dalis, funkcijas. 2.smulkus, išsamus, atidus ko nors nagrinėjimas, studijavimas.

Anapestas – (gr.anapaistos – galinis, paskutinis kirčiuotas) 1.antikinės eilėdaros triskiemenė pėda, kurios du pirmi skiemenys trumpi, o trečias – ilgas: VV- . 2.silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri prasideda dviem nekirčiuotais skiemenimis ir kurioje toliau tarp kirčiuotų skiemenų yra po du nekirčiuotus skiemenis: Suplasnojo kaip paukštė širdis,/ Ir prasiskleidė toliai žvaigždėti (Vincas Mykolaitis-Putinas), Išsisupus plačiai vakarų vilnimis/ Man krūtinę užliek savo šalta banga (Maironis).Anapesto schema: O po kojų žemai stebuklingai graži VV-VV-VV-VVŽydi rožėmis Alpių šalis; VV-VV-VVSusiūbavę žali ežerai keturi VV-VV-VV-VVJą bučiuoja jautriai bangomis (Maironis). VV-VV-VV-

Anekdotas – (gr.anekdotos – nepaskelbtas, neišleistas)1.smulkiosios tautosakos žanras, trumpas, žaismingas juokingas pasakojimas su sąmojinga, netikėta pabaiga, kuriame vaizduojamas vienas įvykis arba veikėjo poelgis.Anekdotu išjuokiamos žmonių moralinės ydos ar šiaip šmaikštaujama: Išskrido kandies vaikelis kandžiukas pirmą kartą paskraidyti po kambarį.Kai grįžo atgal į spintą, motina jo klausia: „Na, ir kaip?“Kandžiukas atsako: „Labai smagu buvo – visi man plojo“. 2.literatūros žanras – trumpas komiškas kūrinys(panašus į feljetoną ar humoreską; tokių kūrinių yra parašę Žemaitė, Vytautė Žilinskaitė, Juozas Erlickas, Jurgis Gimberis).

Angažuotoji literatūra – po II pasaulinio karo prancūzų egzistencialistų (žr.egzistencializmas) suformuluota koncepcija, kurios esmė tokia: kiekvienas intelektualas (išsilavinęs žmogus), ypač rašytojas, privalo jaustis atsakingas už žmonijos likimą ir daryti jam įtaką savo kūriniais.

Anonimas – (gr.anonymos – bevardis) 1.nežinomas arba nuslėpęs savo pavardę ir vardą literatūros kūrinio arba laiško autorius. 2.literatūros kūrinys arba laiškas, kurio autorius nežinomas.

Anonsas – (pranc.annonce – skelbimas) 1.trumpas išankstinis skelbimas apie būsimus spektaklius, gastroles ir pan. 2.įdomiausių televizijos arba radijo laidų ištraukų rodymas (transliavimas) reklamos tikslais.

Anotacija – (lot.annotatio – pastaba) trumpas knygos ar straipsnio turinio išdėstymas (pačioje knygoje ar kaip atskiras straipsnis spaudoje, bibliotekų kataloguose).

Antika – (lot.antiquus –senovinis) senovės graikų ir romėnų pasaulis,senovės istorijos dalis (apima laikotarpį apytikriai nuo 1250 m. prieš Kristų iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 metais; geografiškai – Viduržemio jūros kraštus: senovės Graikiją, Romos imperiją).Antikos menui ir literatūrai būdingas gyvenimo vaizdavimas pagal grožio ir harmonijos idealą, jam didžiulę įtaką darė mitologija ir to meto filosofija, pagrįsta „stichinio materializmo“ pasaulėjauta. Antikos kūrėjų estetinis idealas – kūniškasis, žemiškasis grožis, jų kūriniams būdingas monumentalumas, daiktiškumas, iškilmingumas ir harmoninga ramybė. 5


Antikinė eilėdara – senovės graikų ir romėnų eilėdara (eiliuotos kalbos kūrimo taisyklės), metrinės eilėdaros atmaina. Eilutės be rimų, visi ilgi (kirčiuoti) skiemenys tariami vienodai juos tęsiant.Antikinės eilėdaros metro pagrindas – skiemenų ištarimo trukmė: ji grindžiama dėsningu ilgų ir trumpų skiemenų išsidėstymu eilutėje.Eilutę sudaro ilgi, trumpi ir neutralūs (gali būti ir trumpi, ir ilgi) elementai. Vienodų metrų eilėse mažiausi eilėdaros elementai yra pėdos (eilutėje pasikartojantis ilgųjų ir trumpųjų skiemenų derinys). Pagal pėdą sudarančių skiemenų skaičių ir jų išsidėstymo tvarką skiriamos įvairios pėdų rūšys. Dviskiemenės pėdos: chorėjas – V , jambas V –, spondėjas – – ir pirichis VV, iš triskiemenių svarbiausios: daktilis – VV , amfibrachis V – V ir anapestas VV – . Seniausias graikų eilėdaros metras yra daktilinis hegzametras. Hegzametru parašyti Kristijono Donelaičio “Metai”: Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą, ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės. Silabotoninėje eilėdaroje, kuri pagrįsta skiemenų ir kirčių skaičiumi eilutėje, nekirčiuotas skiemuo sąlygiškai laikomas lygiu trumpam antikinės eilėdaros skiemeniui, o kirčiuotas – ilgam.

Antikos literatūra – senovės graikų ir romėnų literatūra (VIII a.pr.Kr. – V a.). Jai būdingi gyvenimo grožio, harmonijos ir tobulumo idealai, protėvių ir dievų darbų apdainavimas, dėmesys kūno ir daiktų estetikai. Didžiulę įtaką tų laikų literatūrai darė mitologija, beveik visuose kūriniuose greta žmonių veikia dievai ir deivės, kurie, tų dienų žmonių supratimu, buvo atsakingi už visas gyvenimo sritis.Antikos filosofai, skleidę „stichinio materializmo“ idėjas, padėjo susiformuoti objektyviam, daiktiškam, harmoningam požiūriui į pasaulį ir žmogų. Antikos rašytojai ir poetai suformavo pagrindinius epikos, lyrikos ir dramos žanrus. Garsiausi Antikos kūrėjai: graikų -Homeras(Odisėja, Iliada), Eschilas(Prikaltasis Prometėjas), Sofoklis(Antigonė),Heziodas(Dievų kilmė),Euripidas, Aristofanas, romėnų – Horacijus (Odės), Vergilijus(Eneida), Ovidijus(Metamorfozės),Ciceronas.

Antitezė – (gr.antithesis – priešprieša) stiliaus figūra, priešingos reikšmės, bet prasme susijusių žodžių(minčių,vaizdų) gretinimas įspūdžiui sustiprinti; priešprieša: Panorėk! – aš nueisiu į dangų! Ar nužengsiu juodan pragaran! Dėl tavęs – ne vien mirt pasirengus, Bet gyvent ir nemirt amžinai!(Salomėja Nėris)

Antologija – (gr.anthos – žiedas, gėlė + lego – renku) įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys. Į antologiją dažniausiai dedami to paties laikotarpio ar to paties žanro rinktiniai kūriniai: V.Auryla.Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra, I tomas: Proza.

Antonimai – (gr.anti... – prieš + onyma – vardas) priešingos reikšmės žodžiai: senas-jaunas, juodasbaltas, karštas-šaltas, draugas-priešas, aukštai-žemai, tekėti-leistis (saulei), pradėti-baigti,džiaugtisliūdėti.Antonimų būna dviejų rūšių – absoliutieji (rytas – vakaras, baltas – juodas) ir daliniai (lengvas gyvenimas – vargingas/sunkus gyvenimas), o pagal priešpriešos pobūdį jie gali būti tikrieji (pastovios reikšmės: protingas - kvailas) ir kontekstiniai(tokiais tampa tik tam tikrame kontekste). Dar žr. oksimoronas.

Antonomazija – (gr.antonomasia) stiliaus figūra, metonimijos rūšis, tikrinio vardo pavartojimas vietoj bendrinio, arba atvirkščiai: jis tikras Einšteinas (suprask, talentas, išminčius); gyvasis klasikas, sukūręs History of Lithuania, sėdo rašyti Prisimynimų (aišku, kad turimas galvoje ne kas kitas, o Juozas Erlickas).

Apeigos – simboliniai tam tikrų žmonių grupių ar visos tautos veiksmai (gestai, kalbėjimas, šokiai, muzikavimas, tam tikra laikysena), susiję su buities tradicijomis, religinėmis ar pasaulietinėmis šventėmis. Svarbus apeigų elementas – tam tikri reikmenys (indai, drabužiai) ir ženklai – simboliai (Kalėdų eglutė,Velykų margučiai, vestuviniai žiedai). Lietuvių apeigos: vestuvės, krikštynos, palydėtuvės, pabaigtuvės, šermenys, ir pan.

6


Apybraiža – 1.prozos žanras, kūrinys, kuriame aprašomi autoriaus matyti ar dokumentais pagrįsti tikri įvykiai ar žmonės.Apybraiža artimesnė publicistikai nei grožinei literatūrai, o savo medžiagos dėstymu ji primena esė. 2.Mokslo ar koks kitas veikalas, kuriame bendrais bruožais atskleidžiama kurio nors dalyko esmė: Literatūros istorijos apybraiža. Apysaka – epikos žanras, kūrinys, stambesnis už apsakymą (novelę), bet smulkesnis už romaną.Apysakos siužetą sudaro keletas veikėjams svarbių vienas po kito nutinkančių įvykių; jai būdingi išsamūs veikėjų portretai, gausūs gamtos vaizdų bei veikėjų dvasinių būsenų aprašymai.Apysaka dažniausiai neturi apsakymui (novelei) būdingo įtampos sukoncentravimo į netikėtą, nelauktą kūrinio pabaigą, jos veiksmas nėra toks dinamiškas kaip novelėje.

Apogėjus – (gr.apogeios – esąs toli nuo žemės) 1.Mėnulio ir dirbtinio Žemės palydovo orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Žemės centro; 2.perkeltine reikšme - įvykio, reiškinio viršūnė, didžiausias iškilimas, laimėjimas, suklestėjimas: realybės šou pasiekė savo apogėjų – šiandien turi būti paskelbtas nugalėtojas.

Apokalipsė – (gr.apokalypsis – apreiškimas)1.Apreiškimas Jonui, viena seniausių Naujojo Testamento (Biblijos) knygų, kurioje pranašaujama pasaulio pabaiga, antrasis Kristaus atėjimas, jo pergalė prieš antikristą, paskutinis teismas. 2.pasaulio pabaiga. Apokalipsėmis dar vadinami literatūros ir meno kūriniai, vaizduojantys Dievo kovą su blogiu paskutiniojo teismo dieną.

Apolonas – (gr.A ) gr.mitologijoje – Dzeuso sūnus, Olimpo dievas, harmonijos ir menų globėjas. Apostrofa – (gr.apostrophe – atsigręžiu) stiliaus figūra, autoriaus kreipimasis į negyvą daiktą, mirusį ar nesantį asmenį kaip į esantį, kaip į gyvą: O naktie šaltoji! O naktie ledine! Pasakyk, koks kelias Veda į tėvynę?(S.Nėris). (Pastaba: nesupainiokite su terminu “apostrofas”, kuris reiškia rašybos ženklą – kablelį, rašomą eilutės viršuje vietoj praleisto balsio arba norint atskirti tikrinio vardo kamieną nuo pridėtos galūnės: de Gaule‘is – de Golis, Goethe‘s – Gėtės, VLIK’as – Visos Lietuvos išlaisvinimo komitetas).

Apoteozė – (gr.apotheosis – sudievinimas)1.gr. mitologijoje – garsių herojų pavertimas dievais, sudievinimas.Sudievinamasis turėjo būti kraujo ryšiais susijęs su dievais (Heraklis, Achilas). Vėlesniais laikais dievų titulai būdavo suteikiami istoriniams asmenims ir net gyviems valdovams – Likurgui, Aleksandrui, Cezariui. 2.iškilminga baigiamoji spektaklio scena ar paveikslas, šventinio koncerto dalis, kur kas nors šlovinama. 3.labai iškilmingas asmens ar įvykio garbinimas,išaukštinimas.

Aprašymas – 1.veikalas, kuriame kas aprašoma: kelionės maršruto aprašymas. 2.vienas iš prasminių teksto tipų (kiti du – pasakojimas ir samprotavimas; prie jų nepritampa lyrinis eilėraštis). 3.viena iš trijų epikos kūrinio pasakotojo kalbos formų (kitos dvi - pasakojimas ir samprotavimas).Aprašymais kuriami statiškieji vaizduojamo pasaulio elementai – aplinka (peizažai), daiktai, veikėjų portretai (išvaizda ir vidinės būsenos): kokioje aplinkoje veikėjas gyvena, kaip jis rengiasi, kur valgo, miega, kaip jaučiasi ir pan.Pagal savo santykį su kūrinio veiksmu aprašymas būna statiškas (pertraukiantis, stabdantis veiksmą, jo raidą) ir dinamiškas (įterptas į kūrinio įvykį, nestabdantis veiksmo).

Apsakymas – epikos žanras. Terminas nėra griežtai apibrėžtas. Apsakymas plačiąja reikšme – tai smulkiosios prozos formos: vaizdelis, novelė, miniatiūra, apybraiža.Apsakymas siaurąja reikšme – tai 7


vienas smulkiosios prozos žanrų, pasaulyje dažniausiai vadinamas novele. Apsakymas (novelė) – tai nedidelės apimties kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta. Rašytojas dažniausiai vaizduoja tam tikrą – lemtingą - žmogaus gyvenimo įvykį, kuris priverčia, paskatina žmogų atskleisti savo esmę, pasirodyti, koks jis yra iš tikrųjų. Apsakymas nėra toks dinamiškas kaip novelė, jame daugiau veikėjų. Paprastai pats autorius nurodo, kokio žanro – apsakymo ar novelės – kūrinį jis pateikia skaitytojui.Dar žr.novelė. (Apsakymais savo kūrinius vadina (arba taip juos vadina literatūros tyrinėtojai) Jonas Biliūnas, Žemaitė, Vaižgantas, Petras Cvirka, Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis, Vanda Juknaitė, novelėmis – Antanas Vaičiulaitis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bitė Vilimaitė).

Archaizmas – (gr.archaios – senovinis, pasenęs) 1.senovinis, nebevartojamas žodis, gramatinė forma ar posakis:“byloti” – kalbėti, “esmi” – esu, „valkus“ – lankstus,“ liuosas“ – laisvas; O mes norėtumbim sukrauti į kišenių/Pasaulio smegenis ir šauktis besmegenių...(Faustas Kirša); su perplėšta širdim tavep (pas tave) keliaujam keliais (Faustas Kirša). 2.senovės liekana, senybė.

Archetipas – pastovių gyvenimo formų vaizdinys.Archetipais grindžiamas mitų pasakojimas. Archetipas ir mitas – žmogaus gyvenimą aiškinanti archajinė (senovinė) prasmių sistema.Didžiausias archetipų šaltinis yra gamtos pasaulis, kokį jį matė senovės žmogus (pagal R.Tamošaitį).

Asindetonas – (gr.asyndeton) stiliaus figūra, sakinio dalių jungimas be jungtuko ten, kur galėtų būti jungtukas.Dar žr. polisindetonas.

Asiužetinis – neturintis siužeto literatūros kūrinys (eilėraštis, vaizdelis, esė). Asmenybė – 1.žmogus kaip individas, pasižymintis ryškiais vidiniais bruožais (šviesi, kilni, tauri asmenybė). 2.atskiras žmogus, individas, jo savitumas, savybių, kuriomis vienas asmuo skiriasi nuo kito, visuma.Asmenybės bruožus lemia lytis, amžius, intelektas, temperamentas, charakteris, aplinka.

Asociacija – (lot.associatio – sujungimas)1.susivienijimas, sąjunga, draugija, įsteigta bendrai ūkinei, politinei, kultūrinei veiklai: leidėjų asociacija, stručių augintojų asociacija. 2.ryšys tarp atskirų žmogaus psichikos elementų – pojūčių, suvokimų, minčių, idėjų. Kai vienas jų sužadinamas (suvokiamas, įsivaizduojamas, atsimenamas), iškyla ir kuris nors kitas (dėl artumo laike ir erdvėje, dėl panašumo ar skirtingumo).

Asonansas – (lot.assonare – darniai skambėti) 1.stiliaus figūra, balsių sąskambis, vienodų ar panašių balsių kartojimasis poezijos kūrinio frazėse ir eilutėse, suteikiantis kalbai vaizdumo, kūriniui - įtaigumo: Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai (Maironis); Audžia, audžia auksagijį audimėlį (Balys Sruoga). Dar žr. aliteracija.

Aspektas – (lot.aspectus – žvilgsnis) požiūris,atžvilgis, kuriuo koks nors dalykas, reiškinys tiriamas, svarstomas,nagrinėjamas.

Atėnė – (gr.Athene) gr.mitologijoje – išminties ir teisingo karo deivė. Atomazga – 1.literatūros kūrinio baigiamoji dalis, veiksmo pabaiga, konflikto išsprendimas. 2.ko nors baigtis, kai viskas paaiškėja, viskas išsprendžiama: bylos atomazga.

Atsiminimai – praeities įvykių užrašai, išleisti atskira knyga, memuarai: Antano Vienuolio „Iš mano atsiminimų“. 8


Autentiškas – (gr.authentikos) atitinkantis tikrovę, tikras; tai, kas paremta pirmuoju šaltiniu, „iš pirmų lūpų“: pranešimai apie naująjį atradimą yra autentiški (t.y. pagrįsti faktais, nepramanyti).

Autobiografija – (gr.autos – pats + bios – gyvenimas + grapho – rašau)1.savo paties gyvenimo ir veiklos aprašymas (dažniausiai rašoma stojant kur mokytis ar dirbti). 2.literatūros žanras, artimas memuarams. Pasakojama apie save, sutelkiant dėmesį į savo dvasinį gyvenimą, minčių ir jausmų įtampą bei kaitą, požiūrį į pasaulį: Žemaitės „Autobiografija“.

Autografas – (gr.autos – pats + grapho – rašau) 1.autoriaus (vertėjo, parengėjo, sudarytojo) parašas ar įrašas leidinyje. 2.rankraštis, rašytas paties autoriaus (ne kito žmogaus – padėjėjo, sekretoriaus). 3.kieno nors parašas ar įrašas (dokumente, knygoje).

Autoironija – (gr.autos – pats + ironija) savęs pašiepimas, pajuokimas. Autorius – (lot.author – kūrėjas) asmuo, savarankiškai sukūręs literatūros, mokslo ar meno kūrinį: knygos autorius – žinomas rašytojas.

Autoriaus kalba – pasakotojo (autoriaus) pasakojimas, kuriame atskleidžiamos kūrinio atsiradimo aplinkybės, apibūdinami veikėjai ir įvykių (fabulos) vieta, laikas bei erdvė, sužadinamas skaitytojo susidomėjimas kūrinio įvykiais, išreiškiamas požiūris į pasakojamus dalykus. Kartais autorius (pasakotojas) tik užuominomis piešia pasakojimo situaciją, palikdamas skaitytojui pačiam susigaudyti, kas, kada, kur ir kodėl kūrinyje vyksta.

Avangardizmas – (pranc.avant-gardisme) XX a. literatūros, dailės,muzikos ir kitų meno šakų pakraipa, kuriai būdingas tradicinių, ypač realizmo, estetinių normų, vaizdo kūrimo principų neigimas, naujų, neįprastų meninės raiškos priemonių naudojimas.Avangardizmas – tai ne elementarus sutartų žaidimo taisyklių nesilaikymas, tai viso žaidimo griovimas, naudojantis jo paties taisyklėmis (...) (M.Epšteinas) Avangardizmo pakraipai priskiriama futurizmas, kubizmas, ekspresionizmas, konstruktyvizmas, dadaizmas, siurrealizmas, imažizmas ir kitos meno bei literatūros srovės.Rašytojai avangardistai, priklausę toms srovėms ar patys jas kūrę: Šarlis Bodleras (Ch.Baudelaire), Artiuras Rembo(Rimbaud), Polis Verlenas (Verlaine), Fransas Kafka, Raineris Marija Rilkė (Rilke), Morisas Meterlinkas (Meterlink), Aleksandras Blokas, lietuvių Jurgis Baltrušaitis,Faustas Kirša,Kazys Binkis, Petras Tarulis, Juozas Žlabys-Žengė, Stasys Šemerys, Juozas Tysliava, Kazys Boruta,Balys Sruoga,Vincas MykolaitisPutinas.

B Baigiamasis žodis – autoriaus pastabos literatūros kūrinio pabaigoje.Jomis autorius išreiškia savo požiūrį į kūrinio veikėjų likimą arba į knygos parašymo aplinkybes.

Baladė – (pranc.ballade – iš lot.ballo - šoku) 1.dainuojamosios tautosakos žanras, to žanro kūrinys (baladės apie riterius, legendas). 2.poezijos žanras, nedidelis tautosakinio (legendinio) ar istorinio turinio kūrinys, jungiantis epinio, lyrinio ir draminio vaizdavimo elementus. Svarbiausias baladės bruožas – niūrių, grėsmingų nuotaikų atskleidimas pasakojant fantastiškus, intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius: anglų liaudies baladės apie plėšikų vadą Robiną Hudą, Maironio baladės Jūratė ir Kastytis, Čičinskas.“Jūratė ir Kastytis“ - viena gražiausių baladžių ne tik lietuvių, bet ir pasaulio literatūroje. Baladės buvo itin populiarios romantizmo epochos literatūroje.

Baltosios eilės – nerimuotas eiliavimas tose eilėdaros sistemose (silabinėje, silabotoninėje), kurioms būdingas rimas.Baltosiomis jambinėmis (žr. jambas)10-11 skiemenų eilutėmis paprastai rašomos dramos: (...)Kas yr gyvenimas?Trumpa viešnagė. 9


Visi mes esame svečiai pasauly. Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš. Rašyk, aš ąžuolą pasirinkau. Lentom išpjauti liepsiu.Taigi.Rąstais. Tegul, kol gyvas aš, padirbs man grabą. Kaip lopšį. Storą. Sunkų. Kaip vežimą. Namo turiu keliaut.Pas mano Tėvą Aukščiausiąjį.Namo Namo.Aš – svečias(...)(Balys Sruoga, Jogailos monologas iš istorinės dramos Milžino paunksmė).

Barbarizmas – (gr.barbarismos – negraikiškas posakis) svetimybė, bendrinės kalbos normoms prieštaraujantis žodis, žodžio forma, sintaksinė konstrukcija, pasiskolinta iš kitos kalbos („anūkas” – vaikaitis, “balana” – skala, “bujoti” – klestėti, „gojus“ - giraitė).Grožinėje literatūroje barbarizmai vartojami kaip meninė priemonė kūrinio įtaigai sustiprinti.

Bardas – (keltų bard – dainius) 1.senovės keltų liaudies poetas ir dainius. 2.perkeltine reikšme: poetas, reiškiantis patriotines idėjas.

Barokas – (it.barocco – keistas, įmantrus) XVI a.pabaigos – XVIII a.pirmosios pusės epocha Europoje ir tai epochai būdinga meno ir literatūros kryptis, pasižyminti kūrinių didingumu, puošnumu, prabangumu, priešybių derinimu, įtampa tarp jų, kontrastais: žemiška – dvasiška, jausmai – protas, ir pan.Baroko menas glaudžiai susijęs su katalikiškąja kultūra (dėl to kartais vadinamas jėzuitų menu), jam būdinga mistinė pasaulėjauta, žmogaus egzistencijos tuštumo, laikinumo jausena.Baroko literatūra susiformavo XVI a.pabaigoje Italijoje.Būdingi jos bruožai – krikščioniškoji tematika ir pasaulėjauta, tačiau joje gausu ir sureligintų Antikos mitologijos motyvų.Kūrinių stilius metaforiškas, ekspresyvus, nukreiptas į skaitytojo jausmus, itin daug kontrastų, fantastiškų vaizdų, alegorijų. Ryškiausia kūrinių ypatybė – barokiškasis dvilypumas (žemiškųjų ir dvasiškųjų pradų tarpusavio įtampa – džiaugtis gyvenimo malonumais, bet nuolat jausti mirties alsavimą).Baroko epochos žmogus nebeturi to stipraus harmonijos su pasauliu ir pačiu savimi pojūčio, kokį turėjo Renesanso žmogus.Populiariausi baroko literatūros žanrai – giesmės, baladės, fantastinis epas, meilės romanas, religinė drama, siaubo tragedija. Garsiausias baroko literatūros atstovas – ispanų dramaturgas Pedras Kalderonas de la Barka (Calderonas de la Barca), kūręs religines ir egzistencines dramas bei komedijas. Lietuvoje beveik nėra baroko literatūros kūrinių, nes lietuvių didikų, aristokratų kultūros tradicijos nebuvo taip stipriai susijusios su krikščionybe ir jos propaguojama pasaulėjauta kaip Vakarų Europos šalyse; garsiausi atstovai – lotyniškai rašęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (kūrė odes, epigramas, eilėraščius) ir katalikų pamokslininkas Konstantinas Sirvydas (dvasininkams skirta knyga lietuvių kalba Punktai sakymų).

Beletristika – (pranc.belles- lettres)1.grožinė literatūra (šiuo terminu vadinama tik proza – romanai, apysakos, apsakymai,novelės).Sakant šio amžiaus prancūzų beletristika turima galvoje prancūzų rašytojų sukurti romanai, apysakos, novelės, bet ne eiliuoti kūriniai ar pjesės. 2.menkinamąja prasme – nedalykiška, tuščia kalba ar rašinys; plepalai.

Bestseleris – (anglų best – geriausias + sell – parduoti) tam tikrą laiką perkamiausia knyga, leidžiama didžiausiais tiražais (Pavyzdžiui, 2003 metais - J.K.Rowling „Haris Poteris“).Nuo 1912 m. Amerikos žurnale Publishers Weekly skelbiami perkamiausių knygų sąrašai; nuo 1955 m. Prancūzijoje „L‘Express“ pradėjo skelbti atskirus beletristikos, mokslo populiariosios literatūros, eseistikos veikalų sąrašus, nes iš knygos vietos perkamiausių knygų bendrame sąraše dar negalima spręsti apie jos meninę vertę.

Biblija (Šventasis raštas) – (lot.biblia – iš gr.biblion (daugiskaita – biblia) – knyga) krikščionių ir judėjų šventųjų knygų rinkinys, jų religinių įsitikinimų ir apeigų pagrindas.Biblija – knyga apie ypatingus Dievo ryšius su savo išrinktąja tauta, su šia tauta sudarytą sandorą (sutartį).Bibliją sudaro dvi dalys, vadinamos Senuoju ir Naujuoju Testamentu (lot.testamentum – sandora).Senasis Testamentas (jį 10


sudaro 46 knygos), užrašytas iki VI-V a.pr.Kr., apima pasakojimus apie pasaulio sukūrimą, pirmuosius žmones ir jų išvarymą iš Rojaus, išrinktosios žydų tautos istoriją ir Dievo santykius su ja. Naujasis Testamentas (jį sudaro 27 knygos), užrašytas I-II a. po Kristaus,- tai keturios evangelijos (gr.euangelion – geroji naujiena) apie Senajame Testamente išpranašauto Mesijo (Išganytojo) Jėzaus Kristaus gimimą, jo darbus, žmonių mokymą, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą, jo sekėjų – apaštalų – veiklos aprašymai, apaštalų laiškai ir Apreiškimas Jonui, arba Apokalipsė, - pranašystė apie būsimą pasaulio pabaigą.Biblija yra ne tik Dievo Žodis, apreikštoji tiesa apie žmogaus būties sandarą ir gyvenimo prasmę, bet ir įspūdingas literatūros kūrinys bei istorinis paminklas.Itin svarbus Biblijos stiliaus bruožas – alegoriškumas: daugelis jos siužetų ir epizodų turi perkeltinę reikšmę.Ši Šventojo rašto ypatybė darė didelę įtaką vėlesnei literatūrai.Bibliją į lietuvių kalbą pirmą kartą išvertė Jonas Bretkūnas XVI a.pabaigoje.

Bibliografija – (gr.biblion – knyga + grapho – rašau) 1.knygų ir kitų spaudinių registravimo, aprašymo ir sisteminimo teorija ir praktika. 2.knygų ar kitų spaudinių ar straipsnių sąrašas, katalogas, apžvalga, rodyklė, knygos pabaigoje dedamas naudotos literatūros sąrašas.

Biblioteka – (gr.biblion – knyga; theke – saugykla) 1.įstaiga, komplektuojanti, tirianti propaguojanti ir teikianti skaitytojams knygas; 2.knygų, rankraščių rinkinys. 3.patalpa, kur laikomos knygos. 4.knygų serija, skirta tam tikrai skaitytojų grupei (mokinio biblioteka) ar tam tikro literatūros žanro mėgėjams (nuotykių literatūros biblioteka).

Biografija – (gr.bios – gyvenimas + grapho – rašau) 1.asmens gyvenimo ir veiklos aprašymas. 2.epikos žanras, pagrįstas žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties. Veiklos faktai dėstomi chronologine tvarka, lakoniškai apibūdinamas charakteris, pateikiamas vienas kitas konkrečiau detalizuotas nuotykis.Biografija – seniausias rašytinio pasakojimo žanras, iš jos išsirutuliojo biografinis romanas.

Bohema – (pranc.boheme – iš prancūziško čigonų kilmės apibūdinimo) 1.meninės inteligentijos aplinka. 2.laisvųjų profesijų asmenys (aktoriai, muzikantai, dailininkai, rašytojai), kurie gyvena palaidai, netvarkingai; tokia gyvensena. Bohema priešiška prisitaikiusiems viduriniesiems visuomenės sluoksniams, artima anarchizmui, kuris propagavo griovimo idėjas.Bohemos sostinė ilgai buvo Paryžius, bet vėliau bohemos idėjos paplito po daugelį šalių.

Brevijorius – (lot.breviarium – trumpa apžvalga) katalikų dvasininkų maldų knyga, skirta melstis kasdien.

Brošiūra – (pranc.brochure) spausdinta plona knyga minkštu,nepatvariu viršeliu. Bukolinė poezija - (gr.bukolos – piemuo, bukolikos – piemenų) antikinės poezijos rūšis, kūriniai, kuriuose apdainuojamas piemenų gyvenimas, jų meilė.Bukolinės poezijos žanrai – pastoralė, idilė, eklogė.

Būras – 1.Mažosios Lietuvos valstietis lietuvis.Būrų gyvenimą labai vaizdingai aprašė Kristijonas Donelaitis savo poemoje “Metai”. 2.olandų bendruomenės,kildinančios save iš olandų kolonistų Pietų Afrikoje, narys, kitaip afrikaneris.

Buržuazija – (pranc.bourgeoisie) feodalinės (Viduramžių) Europos neprivilegijuotas miestiečių luomas. 11


Butaforija – (it.buttafuori – režisieriaus padėjėjas)1.tikrus daiktus imituojantys scenos reikmenys,naudojami kuriant spektaklį. 2.netikri reklamai naudojami daiktai. 3.perkeltine reikšme – išorinis blizgesys,netikra prabanga, pigūs niekniekiai, blizgučiai.

Būtis – 1.buvimas, gyvenimas; būties sąvoka apima žmogaus vidinį, dvasinį, gyvenimą ir buitį – kasdienius veiksmus bei įpročius. 2.objektyvi tikrovė, realybė; buvimo pagrindas.

C Cezūra – (lot.caesura – perskėlimas) pastovi pauzė tarp poezijos kūrinio žodžių (dažniausiai eilutės viduryje).Padeda pasiekti poezijos kūrinio įtaigumo, melodingumo. Dar žr.pauzė.

Charakteris – (gr.charakter – bruožas, ypatybė)1.žmogaus elgesio, jo santykių su kitais žmonėmis savybės, požiūris į save (kuklumas, išdidumas), į kitus žmones (nuoširdumas, jautrumas, pasipūtimas), į savo veiklą (darbštumas, atsakingumas), kuris atsiskleidžia įprastomis aplinkybėmis: tvirto charakterio žmogus, žmogus su charakteriu. 2.literatūros kūrinio veikėjas, turintis ryškių individualių bruožų, pasižymintis elgesio, psichologinių savybių įvairove: Justino Marcinkevičiaus Mindaugas, Mažvydas, Juozo Grušo Herkus Mantas, Vinco Krėvės Skirgaila.

Charakteristika - 1.ko nors (žmogaus, daikto, reiškinio) apibūdinimas, skiriamųjų ypatybių, trūkumų, panašumų nusakymas. 2.oficialus dokumentas, apibūdinantis žmogų, jo darbą ir visuomeninę veiklą.

Charibdė – (Charybdis) gr.mitologijoje – baidyklė, primenanti baisų vandens verpetą. Charibdė tris kartus per dieną siurbia ir vėl išpurškia sąsiaurio, kurio kitoje pusėje gyvena baidyklė Scilė, vandenį. Jūreiviams būdavo labai pavojinga plaukti pro Scilę ir Charibdę, tą padaryti įstengė tik Odisėjas, tačiau ir tada Scilė suspėjo praryti šešis jo bendrakeleivius.Posakis Tarp Scilės ir Charibdės reiškia nepavydėtiną padėtį, į kurią papuola žmogus.

Chaosas – (Chaos) gr.mitologijoje – pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado Gaja (Žemė motina, dievų promotė), Tartaras (giliausia Hado dalis), Erotas (meilės dievas), Erebas (tamsus rūkas) ir Niktė (naktis).

Chimera – (Chimaera) gr.mitologijoje – ugnimi spjaudanti baidyklė su liūto galva, ožkos liemeniu, drakono uodega.

Choras – (gr. choros) 1.senovės graikų dramos aktorių grupė - dainininkai ir šokėjai. 2.dainininkų kolektyvas.

Chorėjas – (gr.choreios – iš choros - choras)1.antikinės eilėdaros dviskiemenė pėda, kurios pirmasis skiemuo ilgas, antrasis – trumpas: – V. . 2.silabotoninės eilėdaros dviskiemenė pėda, kurios pirmasis skiemuo kirčiuotas, o antrasis nekirčiuotas: – V , arba dviskiemenis metras, kurio eilutėje tarp kirčiuotų skiemenų yra po vieną arba tris nekirčiuotus skiemenis: – V – arba – VVV – . Miškas ūžia, verkia, gaudžia...(Maironis); Piene,piene, nuostabi gėlele,/ Ko tu rymai vėjų pabarėly?(S.Nėris).Chorėjo schema: Už Raseinių,ant Dubysos VV-VVV-V Teka saulė, teka; -V-V-V Geltonplaukės puikios visos VV-V-V-V Šneka ten, oi šneka (Maironis). –V-V-V 12


Chrestomatija – (gr.chrestos – naudingas + mathein – mokytas) mokomasis grožinės literatūros kūrinių ar jų ištraukų rinkinys.Šiuo terminu vadinamas ir mokslo veikalų rinktinių fragmentų (ištraukų) rinkinys.

Chronologija – (gr.chronos – laikas + logos – žodis, sąvoka, mokslas)1.pagalbinė istorijos disciplina, nustatanti istorinių įvykių ir dokumentų datas. 2.įvykių, jų datų nuoseklus išdėstymas laike, jų seka. Ciklas – (gr.kyklos – ratas, apsisukimas)1.visuma kokių nors darbų, reiškinių, procesų, sudarančių užbaigtą raidos ratą per tam tikrą laiką: gamybos ciklas. 2.užbaigta kokių nors darbų, renginių grupė: koncertų ciklas, paskaitų ciklas. 3.tematika ar kompozicija susijusių vieno autoriaus meno kūrinių grupė, turinti pavadinimą: eilėraščių ciklas, paveikslų ciklas.

Cinizmas – (gr.kynismos) įžūlus ir atviras padorumo, dorovės normų nepaisymas, tyčiojimasis iš jos principų ir idealų, žmogaus orumo žeminimas, begėdiškas elgesys.

Citata – (lot.citatum iš cito – kviečiu liudininku, skelbiu) tiksli rašytinio teksto ar kieno nors kalbos ištrauka, pasitelkta (įterpta į tekstą, kalbą)savo mintims paaiškinti, geriau atskleisti ar pagilinti.Citatos tekste išskiriamos kabutėmis arba kitu šriftu (kalboje – tiesiog pasakant, kur citata prasideda ir kur baigiasi), nurodant cituojamo teksto autorių.Jeigu prireikia pasitelkti kito autoriaus kūrinyje įdėtą citatą, tada reikia nurodyti tą kitą kūrinį su prierašu „cituojama pagal“(nes tai ne pirminis citatos šaltinis ir gali būti, kad tas kitas autorius cituodamas ką nors sumaišė ar išmetė).Citatos turi būti kuo taiklesnės, jomis nereikia piktnaudžiauti.

D Dadaizmas – (pranc.dadaisme iš dada – arkliukas (vaikų kalba) XX a. (1916-1922) Vakarų Europos (ypač Prancūzijos ir Vokietijos) modernistinė meno (literatūros, dailės) kryptis, prasidėjusi kaip literatūrinis kabaretas. Dadaistai neigė nusistovėjusias visuomenės gyvenimo, etikos, estetikos ir logikos normas, siūlė laisvas, nevaržomas vaizduotės asociacijas, meno prasmei neteikė reikšmės, laikė jį improvizuotu žaidimu, kuriam būdinga fantazija, sąmojis.Dadaizmas davė pradžią siurrealizmui, absurdo teatrui, popmenui.Garsiausi atstovai – Andrė Bretonas, Lui Aragonas, Polis Eliuaras(Eluard).

Daina – viena pačių seniausių lyrinės poezijos formų, dainuoti skirtas eilėraštis, kurį sudaro keli posmai, dažnai su priedainiu (refrenu).

Dainynas – dainų rinkinys, dainų knyga. Dainius – poetas, dainų rašytojas. Dainuojamasis intarpas – dainos (arba tik jos posmo) įterpimas į prozos kūrinį siekiant pagyvinti pasakojimą, ryškiau apibūdinti veikėjus, jų aplinką.

Daktilis – (gr.daktylos – pirštas) 1.antikinės eilėdaros triskiemenė pėda, kurios pirmasis skiemuo ilgas, o paskutiniai du – trumpi: - VV. 2.silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri prasideda kirčiuotu skiemeniu ir kurioje toliau tarp kirčiuotų skiemenų yra po du nekirčiuotus skiemenis: Dienos pasviro į rudenį, - /Gerves padangėj girdėjau (V.Mykolaitis-Putinas).Daktilio schema: Vilija, mūsų upelių matutė, -VV-VV-VV-V Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų; -VV-VV-VV-V Vandenis semia lietuvė sesutė, -VV-VV-VV-V 13


Širdžia ir veidu skaistesnė už bangą. (Adomas Mickevičius)

–VV-VV-VV-V

Debatai – (pranc.debats) problemų svarstymas, keitimasis nuomonėmis susirinkime, posėdyje, parlamente; ginčai.

Dedalas – (Daedalus) gr.mitologijoje – garsus meistras, skulptorius ir architektas. Suklijavęs ištirpintu vašku plunksnas, jis padarė didžiulius sparnus sau ir sūnui Ikarui, ir jiedu pakilo į padangę.Ikaras skrido pernelyg arti saulės, vaškas ištirpo, ir berniukas nukrito į jūrą. Mitas apie Dedalo ir Ikaro skrydį dažnai įkvepia ir mūsų dienų rašytojus.

Dedikacija – (lot.dedicatio – paskyrimas) įrašas grožinės literatūros kūrinio pradžioje, kuriuo autorius parodo, kam skiria savo kūrinį: Skiriu Tėvui, Skiriu savo brangiajai Mamai.

Degradacija – (lot.de – priešdėlis, reiškiantis atskyrimą,pašalinimą, smukimą, + gradus – pakopa, laipsnis) laipsniškas prastėjimas, smukimas: visuomenės degradacija.

Deizmas – (lot.deismus – iš deus – Dievas) religinė filosofija, pripažįstanti, kad yra Dievas kaip pirmoji pasaulio priežastis, tačiau nesikišantis į pasaulio raidą. Deistai teigė, kad žmogus turi įgimtą gebėjimą pažinti Dievą.

Dekadansas – (pranc.decadence – smukimas) kultūros, visuomenės vertybių smukimas, krizė. Dekadentizmas – (pranc.decadent – smunkantis) XIX a.pabaigoje – XX a. pradžioje gyvavusios literatūros ir meno tendencijos, kurioms būdingas dekadansas; priešiškumas klasikiniam menui, pesimizmo, kraštutinio individualizmo, misticizmo propagavimas. Mistinė dekadentizmo sostinė buvo Venecija.Garsesnieji rašytojai, propagavę dekadentizmo idėjas: Oskaras Vaildas (Wilde)(Doriano Grėjaus portretas), Šarlis Bodleras (Ch.Baudelaire) (Piktybės gėlės), Tomas Manas(Mann) (Mirtis Venecijoje).

Deklamacija – (lot.deklamatio – kalbų sakymo pratybos) 1.teksto (dažniausiai eiliuoto) raiškus sakymas iš atminties. 2.perkeltine reikšme: išpūsta, perdėtai iškilminga, tuščia kalba, straipsnis.

Deklaracija – (lot.deklaratio – paaiškinimas, parodymas) 1.iškilmingas valstybės, partijos ar tarptautinės organizacijos programinis pareiškimas labai svarbiais klausimais; dar žr.manifestas. 2.daiktų ar pajamų sąrašas, pateikiamas kaip dokumentas tam tikroms institucijoms (mokesčių inspekcijai, muitinei ir pan.).

Dekoracija – (lot.decoratio – puošimas) 1.meniškas pjesės (spektaklio) veiksmo vietos apipavidalinimas (scenografijos kūrinys). 2.perkeltine reikšme: graži išorė trūkumams pridengti.

Demagogija – (gr.demagogia – iš demagogos – demagogas, o šis iš demos – liaudis + agogos – vadovas) apgaudinėjimas iškraipant faktus, gražbyliaujant, meilikaujant, žarstant pažadus, bet nė negalvojant jų tesėti.

Demaskuoti – (pranc.demasquer) parodyti kieno nors tikrąjį veidą, atskleisti slepiamą savanaudiškais tikslais esmę; išaiškinti (nusikaltėlį, priešiškus planus).

14


Demonas – (gr.Daemon) gr.mitologijoje – neaiški, beformė būtybė, dažniausiai pikta, lemianti žmogaus likimą.Ši jėga atsiranda netikėtai, yra bevardė, su ja negalima bendrauti.Demonas, atlikęs staiga kokį veiksmą, tuoj pat išnyksta.

Deminutyvas – (lot.deminutivum – iš deminuo – sumažinu) su priesaga (-elis,-ėlis,-ytis,-utis) sudarytas mažybinės ar maloninės (kartais ir didinamosios ar menkinamosios) reikšmės žodis: vaikelis, spindulėlis,gražumėlis, raganėlė, valkatėlė, niekšelis, katytė, knygutė. Deminutyvų gausu liaudies dainose, bet juos savo kūryboje vartoja ir rašytojai, poetai, siekdami emocinio raiškumo, įtaigumo: (...)kur tu lendi į nesavą/kalbele kalbužėle kalbyte. (Justinas Marcinkevičius)

Demokratija – (gr.demokratia – liaudies valdžia) politinė valdžia, priklausanti nuo visuomenės valios, kurią ši išreiškia per rinkimus.

Demoralizacija – (pranc.demoralisation – iš de (priešdėlis, reiškiantis smukimą) + morale – moralė – iš lot.moralis - dorovinis) 1.dorovės smukimas. 2.tvarkos pakrikimas, drausmės, atsakomybės nebuvimas, nuotaikos smukimas (krizių, karo metais).

Detektyvas – (lot.detectio – atidengimas) 1.seklys(pareigūnas arba privatus asmuo, tiriantis nusikaltimą). 2.pramoginės literatūros žanras, kūrinys, vaizduojantis seklių (detektyvų) darbą. Seklys (detektyvas) klaidina skaitytoją, vis didindamas įtampą, kol po gausybės svarstymų, faktų sugretinimų ir smulkiausių nusikaltimo detalių bei nusikaltėlių psichologijos analizės išpainioja nusikaltimą ir demaskuoja nusikaltėlį (tokie yra Artūro Konano Doilio (Conan Doyle) sukurtasis seklys Šerlokas Holmsas, Agatos Kristi (Aghata Christie) seklys belgas Erkiulis Puaro, Žoržo Simenono (Georges Simenon) policijos komisaras Megrė).

Detektyvinė literatūra – seklių (detektyvų) darbą (nusikaltimo atskleidimo istoriją) vaizduojantys literatūros kūriniai (apsakymai, romanai, pjesės). Garsiausi detektyvinės literatūros kūrėjai: Edgaras Alanas Po(Allan Poe) (jo apsakymas Žmogžudystė Morgo gatvėje – pirmasis tokios rūšies kūrinys), Artūras Konanas Doilis (Conan Doyle)(detektyvinio romano pradininkas), Agata Kristi (Aghata Christie), Žoržas Simenonas (Georges Simenon).

Dialogas – (gr.dialogos – pokalbis, dažniausiai dviejų žmonių) dviejų arba kelių žmonių pasikalbėjimas.Dramaturgijoje – viena pagrindinių meninių priemonių (šalia monologo) plėtojant dramos kūrinio fabulos įvykius, piešiant veikėjų charakterius.Per veikėjų dialogus (ir monologus) atskleidžiama dramos kūrinio idėja.

Didaktinė literatūra – (gr.didaktikos – pamokomas) pamokoma, moralizuojanti, siekianti auklėti, mokyti literatūra (gali būti ir proza, ir poezija: didaktinė poema, didaktinis romanas).

Dienoraštis – 1.tam tikroje knygoje ar sąsiuvinyje be išankstinio plano rašomi dienos reikalų ar įspūdžių užrašai (kelionės dienoraštis). 2.pasakojimo žanras – datuoti užrašai, fiksuojantys dienos įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus (Anos Frank dienoraštis, Soreno Olssono ir Anderso Jakobsono Berto dienoraštis).

Diktantas – (lot.dictata iš dicto – pasakinėju, diktuoju) mokyklinis rašomasis darbas rašybai išmokti, diktuojamo teksto užrašymas.

Dinamiškas,dinamiškumas – (gr.dynamikos – jėgos, jėginis) viena iš literatūros kūrinio ypatybių -kai veiksmas (arba vidiniai išgyvenimai) plėtojasi sparčiai, įvykius keičia įvykiai, jausmai ir emocijos čia prislopsta, čia vėl veržiasi pro kraštus (priešinga ypatybė – statiškas, nusistovėjęs,nesikeičiantis).Dinamiškas gali būti ir veikėjo charakteris – jis gali plėtotis, keistis. 15


Dionisas – (Dionysus) gr.mitologijoje – derlingumo, augmenijos, vynuogininkystės, stichinių gamtos jėgų dievas.Graikams jis buvo kultinis dievas, kovo – balandžio mėnesiais jie švęsdavo Didžiąsias Dionisijas, per kurias miestuose eidavo procesijos, būdavo vaidinamos tragedijos ir komedijos, ditirambus giedodavo chorai.Mitas apie Dionisą visais laikais susilaukdavo menininkų dėmesio. (Romėnai šį dievą vadino Bakchu.)

Diskusija – viešas ginčas, kurio tikslas rasti kompromisą, prieiti prie visiems priimtinos nuomonės. Disonansas – (lot.dissonans – įvairiai skambantis) nedarnus sąskambis arba rimas, nepatogūs ištarti garsų junginiai poezijos kūrinyje; disonansu poetas siekia kūrinio įtaigumo: (...)žaizdos plečiasi, negyja,/Gilėja vienuma./Svajonės karštos kaip žarijos - /Tikrovė abejinga ir šalta(...)(Vytautas Mačernis); (...)kiekvienas atskiras žmogus – pasaulis savyje./Ir kaip žvaigždė skaisčiai šviečiąs tik atstume (V.Mačernis).

Ditirambas – (gr.dithyrambos – giesmė) 1.literatūros kūrinys, kuriuo kas nors entuziastingai šlovinamas.Dar žr. odė. 2.perkeltine reikšme: perdėtos, nenatūralios pagyros: ditirambus giedoti.

Dokumentinė (fakto) literatūra – tikrais dokumentais ir faktais pagrįsti kūriniai. Dokumentinė literatūra apima ir lyrikos, ir prozos kūrinius, ir reportažo, radijo ar TV vaidinimo žanrus.

Drama – (gr.drama – veiksmas) 1.viena iš trijų pagrindinių grožinės literatūros rūšių (šalia epikos ir lyrikos).Drama plačiąja reikšme – tai kūrinys, kuriame nėra autoriaus kalbos, jame įvykiai atsiskleidžia ir rutuliojasi tik per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus).Dramos kūrinys skiriamas vaidinti teatre.Dramos kūrinio pagrindiniai komponentai (kaip ir epinio kūrinio): veikėjai, veiksmas, laikas, erdvė. Dramos žanrai (porūšiai): tragedija, komedija, drama, tragikomedija, pjesė, farsas (žr. lentelę knygos pabaigoje). 2.drama (siaurąja reikšme) – dramos pirmąja (plačiąja) reikšme žanras (šalia tragedijos, komedijos, tragikomedijos), kūrinys, kuriame vaizduojamas sudėtingas (bet ne tragiškas) asmenybių konfliktas, įtempta veikėjų kova.(Rašytojas yra sukūręs įvairių dramos kūrinių: keletą tragedijų, šešias komedijas, dvi vieno veiksmo dramas.) 3.perkeltine reikšme: didelė, moralines kančias kelianti nelaimė, sukrečiantis įvykis.

Dramatizmas – 1.literatūros kūrinio (tragedijos, dramos, romano, apsakymo) veiksmo įtampa, konflikto rimtumas. 2.perkeltine reikšme: įtempta padėtis, labai komplikuotos aplinkybės (dėl priešingų interesų susidūrimo).

Dramaturgas – (gr.dramaturgos) dramų (plačiąja reikšme) autorius, rašytojas. Lietuvių dramaturgai, kūrę komedijas, tragedijas, misterijas, dramas, tragikomedijas, pjeses: Vydūnas, Maironis, Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Petras Vaičiūnas, Kazys Inčiūra, Antanas Škėma, Juozas Grušas, Kazys Saja, Justinas Marcinkevičius.

Dramaturgija – (gr.dramaturgia – dramos kūrimas, jos vaidinimas) 1.dramos (plačiąja reikšme) kūrinio teorija, principai. 2.dramine forma parašytų kūrinių visuma: Vakarų Europos dramaturgija (visos tragedijos, komedijos, dramos, pjesės, ir t.t.), Juozo Grušo dramaturgija.

Dvieilis, arba distichas (gr.distichon), – eilėraščio posmas, sudarytas iš dviejų vienodo arba skirtingo metro eilučių: Gūdžią naktį prie berželio Verkia sesė – širdį gelia. (Balys Sruoga)

16


Dzeusas – (Zeus) gr.mitologijoje – dievų ir žmonių valdovas, vyriausiasis olimpinės mitologijos dievas.

E Egzistencializmas – XX a. 5-7 dešimtmečių Vakarų Europos filosofijos ir literatūros kryptis.Jos atstovai teigė, kad tikrovė esanti perskelta į sąmonės sritį ir daiktų sritį, kad žmogus, būdamas savo sąžinės, sąmonės ir valios valdovas, gali laisvai rinktis, todėl yra atsakingas už savo veiksmus.Filosofų Karlo Jasperso, Martyno Heidėgerio (Martin Heidegger) darbai darė didelę įtaką literatūrai, ypač Žano Polio Sartro (J.P.Sartre) ir Albero Kamiu (Camus) kūrybai.

Egzodo literatūra – (gr.exodos – išėjimas) išeivijos literatūra.Egzodas – išeivija: žmonės, dėl nepalankių aplinkybių (karo, represijų) išsikėlę gyventi į kitas šalis.Daug lietuvių išeivių gyveno ir kūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje. „Šviesos“ leidykla dviem tomais išleido prof. V.Aurylos surinktus išeivijos rašytojų ir poetų kūrinius vaikams ir jaunimui: Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra, I tomas: Proza; Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra, II tomas: Poezija ir dramaturgija.

Eilėdara – eiliuotos kalbos (poezijos) kūrimo taisyklės, jos garsinė sandara.Eilėdaros pagrindas – besikartojantis ritminis kalbos vienetas, pavyzdžiui, skiemuo. Garsiniai eilių elementai kaitaliojasi ne padrikai, o pagal tam tikrą tvarką, kuri vadinama metru. Metras yra ritmo pagrindas.Ritmo matu gali būti arba laikas, kurio prireikia skiemeniui ištarti (antikinėje eilėdaroje), arba vienodas skiemenų skaičius eilutėse (silabinėje eilėdaroje), arba kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimasis (silabotoninėje eilėdaroje), arba kirčių kaitaliojimasis (toninėje eilėdaroje). Eiliuoti kūriniai skamba kitaip nei proza parašytieji.Eilėdara priklauso nuo kalbos, kuria eiliuojama, sandaros.

Eilėraštis – lyrikos žanras, nedidelis eiliuotas kūrinys.Tai universaliausias lyrikos žanras – jis yra visiškai laisvas tiek tematikos, tiek kompozicinės-metrinės formos požiūriu, t.y.gali būti rimuotas arba nerimuotas, jo metras gali kaitaliotis, eilutės gali būti įvairiausiai laužytos, jos tarpusavyje gali būti jungiamos pagal tam tikrus dėsnius arba visai nesilaikant jokių taisyklių, gali visai nebūti skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių, ir pan.Vienintelis privalomas eilėraščio skiriamasis bruožas – kad jis būtų parašytas eilėmis. Eilėraščių būna įvairaus pobūdžio: pasakojamasis eilėraštis, eilėraštis-nuotaika, eilėraštis-įspūdis, eilėraštis-scena, dainuojamasis eilėraštis. Eilėraščius kuria poetai.Keturių eilučių eilėraščio pavyzdys: gyventi su savo mirtim su savo gyvenimu mirti bet kas yra tai ką taip lengva atimt sudaužyt nužudyti užmiršti (Justinas Marcinkevičius); trijų eilučių eilėraščio – japonų haiku – pavyzdys: senas tvenkinys strykteli varlė vandens ribuliai (Bašio).

Eilėraštis proza – nedidelis lyrinis kūrinys, parašytas proza (neeiliuotas), bet kalbos emocionalumu ir ritmo savitumu artimas eiliuotai kalbai.

Eilės – eilėraštis, eilėraščiai: jis rašo eiles.. Eiliuota kalba – vienodai ritmiškai organizuota kalba; eilėmis parašytas tekstas (eilėraštis, poema, baladė, sonetas, trioletas).

Eklogė – (gr.ekloge – atranka) bukolinės poezijos žanras. Eklogė parašyta kaip piemenėlio ir piemenėlės dialogas. Senovėje eklogės būdavo atliekamos su muzika ir šokiais, tarsi mažas spektaklis.

17


Ekspozicija – (lot.expositio – paaiškinimas)1.literatūros kūrinio pradinė dalis, kurioje skaitytojas supažindinamas su kūrinio veiksmo aplinkybėmis, veikėjais, jų tikslais, su pagrindinėmis konflikto jėgomis. 2.pagal tam tikrą sistemą atrinkti daiktai, meno kūriniai, išdėstyti parodoje, muziejuje.

Ekspresija – (lot.expressio – išreiškimas) 1.žmogaus vidinių emocinių būsenų ir nuotaikų reiškimas, parodymas. 2.išraiškingumas, gebėjimas įtaigiai reikšti jausmus ir išgyvenimus: rašytojo kūrybai būdinga ekspresija.

Ekspresyvus, ekspresyvumas – turintis ekspresijos, išraiškingas; išraiškingumas, gyvumas. Ekspresyvios poezijos pavyzdys: Nuo kalno upėn ritasi peizažas. Dangus ir saulė tyška į šalis. Lapuose paklydęs, cypia mažas, Geltonas kaip viščiukas spindulys.(Henrikas Radauskas)

Ekspresionizmas – (pranc.expressionisme – iš expresion – išreiškimas, išraiškingumas, išraiška) XX a. pirmųjų trijų dešimtmečių avangardistinė (žr.avangardizmas) Vakarų Europos dailės, teatro, literatūros srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtinis autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, apibendrinti, hiperbolizuoti (žr.hiperbolė), dažnai groteskiški (žr.groteskas) vaizdai, nepasitenkinimas visuomenės gyvenimu, spontaniškumas, stiprūs jausmai: džiaugsmas, įtūžis, neviltis. Ekspresionistai – visuomenės kritikai, jiems svetimas miesčioniškas pasaulis. Rašytojai ekspresionistai: Fransas Kafka, Heinrichas Manas (Mann), Raineris Marija Rilkė (Rilke).

Ekspromtas – (lot.exprom(p)tus – gatavas, greitas)1.trumpa kalba, pasakyta nepasirengus. 2.proginis eilėraštis, sukurtas iš anksto nepasirengus ir ilgai nesvarstant, nedailinant.

Ekspromtu – nepasirengus, nelauktai, iš karto (ką nors pasakyti, sukurti): per parodos atidarymą ji pasakė kalbą ekspromtu.

Elegija – (gr.elegeia – iš elegos – skundas, rauda) 1.poezijos žanras – lyrinis eilėraštis, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio, susimąstymo nuotaikos.Elegijos pavyzdys: Gyvenimo mano saulutė jau leidžia Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn; Jausmai bekovodami poilsio geidžia, Kas dieną prie karsto slenku jau artyn.(Pranas Vaičaitis)

Elektroninis diskursas – (diskursas – iš pranc. discours – kalba, kalbos tipas, tekstas) stilistinė (žr.stilius) kalbos atmaina, būdinga internetu bendraujantiems (naujienų grupėje) žmonėms.Tai kalbėjimas rašant. Bendraujama viešai, bet neoficialiai.(K.Župerka) Diskursas – platesnė sąvoka nei tekstas, jis apima ir tekstą, ir pokalbio dalyvius, ir situaciją, ir kontekstą, ir nekalbines raiškos priemones (gestus, mimiką).

Eliziejus – (gr.Elysium) gr.mitologijoje – Palaimintųjų salos.Į jas, baigę žemiškąjį gyvenimą, patenka dievų mylimi herojai (Achilas, Menelajas, Enėjas,Helenė).Jie ten gyvena be jokių kančių ir turi visko, ko geidė gyvenime.

Enciklopedija – (gr.enkyklopaideia iš enkyklios – visuotinis + paideia – auklėjimas)mokslinis informacinis leidinys, kuriame visų ar kai kurių mokslo ir praktikos sričių svarbiausių žinių santrauka išdėstyta abėcėlės arba temų tvarka: Visuotinė lietuvių enciklopedija, Technikos enciklopedija.

18


Enėjas – (Aeneas) gr., rom. mitologijoje – herojus, Afroditės ir Anchiso sūnus, vienas narsiausių, protingiausių ir garbingiausių herojų, dievų numylėtinis.Enėjo nuotykius aprašė Vergilijus savo Eneidoje.

Epas – (gr.epos – žodis, pasakojimas)vienas iš epikos žanrų - didelis, dažniausiai eiliuotas kūrinys arba kūrinių ciklas istorine ar mitologine tema: senovės graikų (Homero) epai - „Iliada“ ir „Odisėja“, prancūzų „Rolando giesmė“, indų „Mahabharata“, vokiečių „Nybelungų giesmė“; senovinis (herojinis) epas, epopėja.

Epifora – (gr.epiphora – pridėjimas) stiliaus figūra, to paties ar panašiai skambančio žodžio ar kelių žodžių akcentuotas kartojimas gretimų sakinių ar poezijos eilučių pabaigoje: Mano mintys, mano svajos – tai vis tu./Mano dainos, mano sapnas – tai vis tu (S.Nėris). Dar žr. anafora. Epigrafas – (gr.epigraphe – įrašas, užrašas) posakis, trumpa kito kūrinio ištrauka, pateikta prieš literatūros kūrinį arba jo dalį kaip įžanga.

Epigrama – (gr.epigramma – užrašas) 1.senovės Graikijoje – eiliuotas užrašas ant paminklo, šventyklos sienos, antkapio. 2.trumpas(dažniausiai vieno posmo), sąmojingas pajuokiamasis eilėraštis.Epigramomis pajuokiamos konkrečių žmonių ar tam tikros žmonių grupės ydos: Nors ir ant adatų/Sėdės,/ Jis nepaliks/ Aukštos kėdės. (Leonas Vainikonis)

Epika,epas – (gr.epos – žodis, pasakojimas) viena iš trijų pagrindinių (šalia lyrikos ir dramos, žr.lentelę knygos gale) grožinės literatūros rūšių – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir neeiliuota literatūra (senoviniai epai, pasakėčios, pasakos, legendos, mitai, epinės poemos, romanai, apysakos, apsakymai,memuarai, vaizdeliai, apybraižos). Epika – pasakojimo menas. Epiką labiausiai domina klausimas: „Iš kur ir kaip šitai atsirado?“ Epikai būdingas neskubus pasakojimas, išsamus vaizdavimas, dėmesys jutiminiam pasauliui, jo detalėms.(Kad būtų mažiau painiavos, kalbant apie šią literatūros rūšį dabar dažniau linkstama vartoti epikos terminą.)

Epilogas – (gr.epilogos – iš epi – po + logos – žodis) baigiamoji epinio ar draminio literatūros kūrinio dalis (po atomazgos), kurioje pasakojama apie tolesnį veikėjų likimą.

Epinė poema – (gr.poiema – kūrinys) eiliuotas pasakojamasis kūrinys, kuriame vaizduojami įvykiai yra susiklostę į fabulą, turinčią aiškią pradžią ir pabaigą, o tarp jos grandžių esama tvirtų priežastinių ryšių; pasakotojas nesikreipia į skaitytoją, neišsako savo požiūrio į vaizduojamus dalykus, išlieka objektyvus: Adomo Mickevičiaus „Gražina“. Epinės poemos rūšys: didaktinė (pamokomojo pobūdžio) poema (Kristijono Donelaičio „Metai“), filosofinė poema (Lukrecijaus „Apie daiktų prigimtį“), aprašomoji poema ( Antano Baranausko „Anykščių šilelis“).

Epinis,epiškas – 1.būdingas epikai, epui, pasakojamasis, plačiai,nuodugniai, su detalėmis vaizduojantis įvykius (epinis romanas, epinė poema). 2.perkeltine reikšme: didingai ramus.

Epistolinė literatūra – (gr.epistole – laiškas, raštas) grožinės literatūros kūriniai, parašyti laiškų forma (epistolinis romanas, epistolinė apysaka).

Epitafija – (gr.epitaphios – antkapio, antkapinis) 1.trumpas, dažnai eiliuotas antkapio užrašas. 2.poezijos kūrinys mirusiojo atminimui.Ironiškomis epitafijomis tarsi užrašais ant nesamo kapo išjuokiamos kurio nors gyvo žmogaus ydos: Tu savo pažadą/ Tesėjai:/ Pasakęs tiesą - / Išgarsėjai (Leonas Vainikonis,Melagiui).

19


Epitetas – (gr.epitheton – priedėlis) žodis ar žodžių junginys, meniškai apibūdinantis asmenį, daiktą, sąvoką, veiksmą ar reiškinį, pabrėžiantis kurią nors asmens, daikto, sąvokos, veiksmo ar reiškinio savybę ir teikiantis pasakymui vaizdumo bei emocinio raiškumo: baltoji lelijėlė, sidabro našteliai, vario varteliai, klajūnas vėjas, auksinės garbanos, saldžioji meilė, vienišoji burė, tamsiosios girios. Epitetu kalbantysis (rašantysis) išreiškia savo santykį su tuo, apie ką kalba (rašo). Epitetai būna pastovieji (mergelė lelijėlė, močiutė sengalvėlė), emociniai (liūdnoji širdis, piktasis vėjas), vaizdiniai (žaliasis slėnis, baltasis smėlis).

Epizodas – (gr.epeisodion)1.nedidelis įvykis, atsitikimas, dažniausiai nereikšmingas, neturintis įtakos visam įvykiui, reiškiniui. 2.literatūros kūrinio (dažniausiai dramos, romano) fragmentas, vienas iš tarpusavyje susijusių siužeto įvykių, turintis savarankišką reikšmę. Epocha – (gr.epoche – sustojimas) gamtos, visuomenės raidos laikotarpis, turintis kokių nors būdingų bruožų (amžius arba keletas amžių iš eilės: Antika, Renesansas, Viduramžiai, Šviečiamasis amžius (Švietimo epocha) ir kt. - žr.lentelę knygos gale).

Epopėja – (gr.epopoiia – iš epos – žodis + poieo – kuriu) 1.vienas iš epikos žanrų - didelis, dažniausiai eiliuotas kūrinys arba kūrinių ciklas istorine ar mitologine tema: senovės graikų „Iliada“ ir „Odisėja“, prancūzų „Rolando giesmė“ ; epas, senovinis (herojinis) epas. 2. didelis daugiaplanis romanas arba romanų ciklas, kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone tikroviškai vaizduojamas visuomenės gyvenimas: Onorė de Balzako(de Balzac) romanų ciklas „Žmogiškoji komedija“, Levo Tostojaus romanas-epopėja „Karas ir taika“.

Erinijos – (Erinnijes) gr.mitologijoje – keršto deivės, gyvenančios Hado karalystėje.Jos baudžia tuos, kurie sulaužo priesaiką, nužudo, būna nesvetingi.Erinijos labai baisios – vietoj plaukų joms plaikstosi gyvatės, iš nasrų laša kraujas, rankose – uždegti fakelai (romėnų mitologijoje jų atitikmuo - furijos).

Erotas – (Eros) gr.mitologijoje – meilės dievas (rom.mitologijoje – Amoras arba Kupidonas). Erotika – (gr.erotikos – meilės) jutiminė meilė, geidulingumas. Erotinė literatūra – kūriniai, kuriuose daug erotikos elementų. Esė – (anglų essay iš pranc.essai – bandymas) nedidelės apimties prozos kūrinys, kuriame apmąstomi ir subjektyviai vertinami visuomenės gyvenimo, kultūros, mokslo, meno, politikos reiškiniai. Esė autorius, pasikliaudamas savo intuicija, į nusistovėjusius, visiems pažįstamus ir aiškius reiškinius siekia pažvelgti nauju žvilgsniu, savo asmenybės, savo sielos žvilgsniu.Tokiam kūriniui būdingas kompozicijos ir stiliaus laisvumas, individualumas, įvairių stilių elementų jungimas.Esė – tai mokslinio įžvalgumo ir meninės intuicijos samplaika. Pagal turinį esė gali būti biografinė, kultūrinė, literatūrinė, kritinė.Esė pradininkas –M.de Montenis (de Montaigne).

Eseistas – kas rašo esė; esė autorius.Lietuvių rašytojai, rašantys esė: Justinas Marcinkevičius (Dienoraštis be datų), Marcelijus Martinaitis (Papirusai iš mirusiųjų namų), Sigita Geda (Piliakalniai žydinčių lubinų fone), Saulius Šaltenis (Pokalbiai prieš aušrą),Donaldas Kajokas (Dykinėjimai) ir kt.

Eseistika – kurio nors autoriaus, šalies, laikotarpio esė visuma: lietuvių eseistika, S.Gedos eseistika. Estetika – (gr.aisthetikos – jutiminis)1.mokslas, tiriantis grožį ir meną, grožio, meno dėsnius ir harmoniją. 2.grožio kriterijų taikymas ir laikymasis: elgesio estetika, kūrybos estetika. 20


Estetinis – susijęs su estetika. Estetiškas – atitinkantis estetikos, grožio reikalavimus. Estetizmas – 1.pažiūra, estetines vertybes, grožį iškelianti aukščiau už kitas vertybes.Estetizmo šalininkai vadinami estetais. 2.polinkis į grožį, tobulas formas.

Etika – (lot.ethica iš gr.ethos – paprotys, įprotis, būdas)1.mokslas, tiriantis dorovę (moralę). 2.žmonių elgesio normų visuma.

Etiketas – (pranc.etiquette) nustatyta ceremonijų tvarka (kaip elgtis įvairiais gyvenimo atvejais); kurios nors visuomenės ar jos dalies tinkamo elgesio normos: medikų etiketas, pedagogų etiketas.

Etnografija – (gr.ethnos – tauta + grapho – rašau) mokslas, tiriantis materialinę (daiktinę) ir dvasinę (dainos, sakmės, padavimai, legendos, pasakos, patarlės, priežodžiai, tradicijos, papročiai) tautos kultūrą, tautotyra.

Eufemizmas – (gr.euphemeo – mandagiai kalbu) tropas, šiurkščių, nešvankių , bauginančių posakių pakeitimas švelnesniais, neutralesniais: užuot pasakius jis mirė, sakoma jis paliko šią ašarų pakalnę, vietoj einu į tualetą sakoma einu į gerą vietą, vietoj dvokia sakoma nekoks kvapas, ir pan.

Eufonija – poetinės kalbos garsų darna, raiškumas, įtaigumas, tarimo patogumas. Euridikė – (Eurydice) gr.mitologijoje – Trakijos dainiaus Orfėjo žmona.Ji mirė įkandus gyvatei.Orfėjas, norėdamas ją susigrąžinti, nusileido į Hado karalystę ir, skambindamas lyra, taip sugraudino mirusiųjų karalystės valdovą Hadą ir valdovę Persefonę, kad jie leido Orfėjui išsivesti Euridikę.Tačiau Orfėjas atsigręžė atgal, norėdamas išvysti paskui einančią žmoną, nors dievai buvo liepę to nedaryti, ir Euridikė amžiams liko mirusiųjų karalystėje.

Ezopinė kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis pasakojimas (pagal senovės graikų pasakėtininko Ezopo (Aisopas), gyvenusio VI a.prieš Kristų, vardą).Ezopas, būdamas vergas, negalėjo atvirai reikšti savo minčių, todėl savo pasakėčiose vaizduodavo gyvūnus ir jiems suteikdavo žmonėms būdingų elgesio bruožų.Ezopinė kalba vartojama ten, kur nėra žodžio laisvės: taip rašytojas apsisaugo nuo valdžios puolimo.

Ezoterinis - (gr.esoterikos – vidinis, uždaras) slaptas, paslaptingas, prieinamas tik išrinktiesiems (apie religines apeigas, magiškas formules).

Ezoterinė literatūra – (gr.esoterikos – vidinis, uždaras) kūriniai, kuriuose aprašomi paslaptingi, mistiniai, su magiškomis formulėmis ir religinėmis apeigomis susiję reiškiniai.

F Fabula

– (lot. fabula – prasimanymas, pasakojimas, pasakėčia) grožinės literatūros kūrinyje (epikos

ar dramos) vaizduojamų įvykių grandinė, nuoseklus įvykių išdėstymas. Visi fabulos įvykiai yra tarpusavyje susiję laiko, priežastingumo ir tikslo ryšiais.Norėdamas sudominti skaitytojus, kūrinio autorius fabulą dažnai sujaukia: pradeda pasakoti nuo vėlesnių įvykių, o tik vėliau parodo ankstesniuosius; veikėjai vaizduojami tyčia slepiantys savo poelgius ir ketinimus, kad sukliudytų kitiems veikėjams. Fabula gali būti tikroviška, fantastinė, sąlyginė. Fabulos elementai: ekspozicija, veiksmo 21


užuomazga, veiksmo plėtotė, kulminacija, atomazga, epilogas. Be fabulos, dar vartojamas siužeto terminas.Jis gali būti fabulos sinonimas kalbant ne apie visus, bet tik apie pagrindinius kūrinio įvykius.

Fantastika – (gr.phantastike – vaizdavimosi menas) 1.kas pramanyta, keista, nerealu, vaizduotės sukurta, svajonės. 2.vaizduotės sukurti neįprastų, keistų, dažnai antgamtinių reiškinių vaizdai; ko nors kilmės aiškinimai, sudarantys mitų, sakmių, padavimų pagrindą; mokslo laimėjimais grindžiamos ateities vizijos, išreiškiamos mokslinės fantastikos kūriniuose.

Fantazija – (gr.phantasia – vaizdinys, įsivaizdavimas) kūrybinė vaizduotė; ji gali reikštis ir kaip svajonė, ir kaip sapnas, ir kaip su žmonių lūkesčiais susijusi idėja: dažnai nuo fantazijos prasideda didžiuliai mokslo atradimai – žmogaus išsilaipinimas Mėnulyje, skrydžiai į Marsą, nusileidimas į vandenyno gelmes, ir pan.

Farsas – (pranc. farce) 1. komedijos rūšis, linksmas, storžieviškais juokais ir bufonada pagrįstas dramos kūrinys (vienas iš dramos žanrų) arba vaidinimas. 2.perkeltine reikšme: storžieviški juokai, išdaigos.

Fatališkas – (lot. fatum –likimas)1.neišvengiamas, likimo nulemtas. 2.naikinantis, nešantis nelaimę.

Fatalizmas – (lotynų fatalis iš fatum – likimas) filosofinė ir religinė pažiūra, aiškinanti, kad viskas pasaulyje yra iš anksto nulemta antgamtinių jėgų.

Feljetonas – (pranc. feuilleton – iš feuille – lapas; laikraštis) grožinės literatūros ir publicistikos žanras – nedidelis humoristinis arba satyrinis kūrinys, kuriame išjuokiami ydingi visuomenės gyvenimo reiškiniai.Feljetonai paprastai skelbiami laikraščiuose, žurnaluose.

Feniksas – (Faeniks) gr., rom.mitologijoje - legendinis paukštis su ryškiai raudonos ir auksinės spalvos plunksnomis, panašus į erelį.Jis gyvena 500 metų, o nujausdamas mirtį – susidegina kvapnių žolių lizde ir tuojau pat pelenuose gimsta naujas paukštis.

Fenomenas – (gr. phainomenon – esantis, pasirodantis) neįprastas, retas, išskirtinis reiškinys arba žmogus: rašytoja Žemaitė, pradėjusi kurti 45 metų ir tapusi lietuvių literatūros klasike – tikras fenomenas.

Finalas - (lot. finalis – galinis) pabaiga, galas; baigiamoji literatūros, muzikos kūrinio, kino filmo, spektaklio,sporto varžybų dalis.

Folkloras – (anglų folklore – iš folk – liaudis + lore – išmintis, žinios) liaudies kūryba, apimanti tautosaką (žodinę kūrybą), liaudies muziką, liaudies šokius (choreografiją), liaudies teatrą; šiuo terminu dar vadinami liaudies papročiai, tikėjimai.

Forma – (lot. forma – išvaizda, pavidalas)1.išorinis daikto(ar abstrakčios sąvokos, pavyzdžiui, minties) pavidalas, kontūrai. 2. literatūros kūrinio meninės raiškos priemonių visuma, vaizdavimo būdas: romanas parašytas laiškų forma.

Formalizmas – (pranc.formalisme – iš lot. formalis – susijęs su forma)

1.formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų, nuostatų, nesigilinant į jų esmę; pedantiškumas, skrupulingumas. 22


2.literatūros ir kitų meno šakų pakraipa, kuriai būdinga meno kūrinių formos perdėtas vertinimas.Jos atstovai mano, kad etines, estetines kūrinių vertybes lemia forma.

Fortūna – (Fortūna) rom.mitologijoje – likimo, sėkmės ir atsitiktinumo deivė. Fragmentas, fragmentiškas – (lot. fragmentum – nuolauža, skeveldra) ko nors nedidelė dalis, nuotrupa, teksto ištrauka: romano fragmentas; sudarytas iš fragmentų (nuotrupų), neturintis vienijančios linijos: lyrikos kūriniai būna fragmentiški, tartum sudėlioti iš padrikų nuotaikų ir emocijų.

Frazė – (gr.phrasis – posakis) baigtą mintį reiškiantis žodžių junginys, sakinys, posakis. Frazeologija – (gr.phrasis – posakis + logos – žodis, sąvoka, mokslas) 1.kalbotyros šaka, mokslas, tiriantis frazeologizmus, „sparnuotuosius posakius“, patarles, priežodžius, sentencijas. 2.kurios nors kalbos frazeologizmų visuma: lietuvių kalbos frazeologija. 3.kurio nors autoriaus kalbai būdingi posakiai ir frazės: Juozo Erlicko frazeologija.

Frazeologizmas – (iš frazeologija) pastovus, vientisos reikšmės ir vaizdingas žodžių junginys: iš koto versti, galvą laužyti, akis išversti, arabus pūsti, iš piršto laužti.

Funkciniai stiliai – svarbiausios stilistinės (žr.stilius) kalbos atmainos.Jie skirstomi pagal kalbos vartojimo sritis ir būdingąsias funkcijas.Skirtingi kalbėjimo tikslai lemia kalbos savitumą. Istoriškai susiklosčiusios savitos kalbos atmainos ir vadinamos funkciniais stiliais.Svarbiausi iš jų yra penki: administracinis, buitinis, meninis, mokslinis ir publicistinis. Administracinis stilius – tai valstybės valdymo ir valdžios įstaigų vartojama kalbos atmaina.Jos yra trys postiliai: 1)juridinis (įstatymai, įsakai, nuostatai, statutas), 2)kanceliarinis (aktas, instrukcija, įsakymas, potvarkis, protokolas, pareiškimas, prašymas, siūlymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas), 3)diplomatinis (deklaracija, komunikatas, memorandumas, konvencija, nota, sutartis). Šiam stiliui būdingas oficialumas, standartiškumas, dalykinis tikslumas, aiškumas, logiškumas, glaustumas. Mokslinis stilius – tai mokslo darbų (monografijų, straipsnių, tezių, vadovėlių, paskaitų, pranešimų) kalba, kuriai būdingas dalykinis tikslumas, logiškumas, glaustumas, išsamumas, mokslinių terminų, sąvokų vartojimas, logiškai pagrįsta sintaksė. Publicistinis stilius – tai aktualios visuomeninės tematikos, faktiniais duomenimis pagrįsti, autoriaus požiūrį ir ir idealus išreiškiančių kūrinių kalba. Jam būdingas socialinis vertinimas (ar aptariamas dalykas naudingas visuomenei ar ne, ar tai dora ar nedora, gražu ar negražu). Kitus šio stiliaus ypatumus lemia jo tarpinė padėtis tarp dalykinės ir meninės raiškos, todėl dalykiškumas, glaustumas pinasi su emocingumu, vaizdingumu.Šiam stiliui būdinga dalykinė ir ekspresyvioji (žr.ekspresyvus) leksika, loginė ir ekspresyvioji sintaksė. Buitinis stilius – tai kasdienio bendravimo buityje (namie, gatvėje, parduotuvėje) kalba.Jam būdinga neoficialumas, individualumas, vaizdingumas, leksinė ir sintaksinė frazeologija, priklausymas nuo situacijos, dialogas. Meninis stilius – grožinės literatūros kūrinių kalba, dėl to jis kartais vadinamas grožiniu, beletristiniu (žr.beletristika) stiliumi.Jam būdingas vaizdumas, individualumas, meninių raiškos priemonių vartojimas. Kito funkcinio stiliaus kalbos atkarpa ar dialogas, įterptas į grožinį kūrinį, keičia savo funkciją, paklūsta estetinio poveikio funkcijai.Meninio stiliaus centru laikytinas lyrinis eilėraštis.(pagal K.Župerką)

Furijos – (Furiae) rom. mitologijoje – keršto ir sąžinės graužaties deivės, saugojančios ir kankinančios nusikaltėlius pomirtinėje karalystėje.Furijos kai kada pasirodo ir žemėje, norėdamos žmogų paskatinti žudyti ar mėgindamos paversti jį bepročiu (atitinka graikų erinijas).

Futurizmas – (lot. futurum – ateitis) XX a. pirmųjų dešimtmečių avangardistinė (žr.avangardizmas) literatūros (ir dailės) srovė, kurios atstovai neigė praeities kultūrą ir meno formas, ragino griauti muziejus ir bibliotekas, išmesti iš galvos tradicines etines ir estetines normas, papročius, naudojo 23


ekspresyvias menines priemones, nepaisė poezijoje sintaksės normų, kūrė naujadarus (neologizmus), aukštino miestų gyvenimo tempą , pramonės ir technikos laimėjimus, įsivaizduodami, kad kuria ateities meną. Futuristai dailininkai perėmė kubizmo techniką, bet atmetė jo tematiką, vietoj portretų ir natiurmortų vaizdavo lekiančius traukinius ir automobilius.Futurizmo pradininkas – italas Marinetis (Marinetti), kuris savo Manifeste ragino italų avangardistus įvykdyti kultūrinę revoliuciją. Lietuvoje futurizmo atstovai - „keturvėjininkai“ Kazys Binkis, Juozas Tysliava, Juozas Žlabys-Žengė, Petras Tarulis, Salys Šemerys, Antanas Rimydis. 1922 m. jie išleido „Keturių Vėjų Pranašą“, o 1924 – 1927 metais leido futuristinį žurnalą „Keturi Vėjai“.

G Gaja – (Tellūs) gr.mitologijoje – Žemė motina, dievų promotė.Gimusi iš Chaoso, Gaja pagimdė Uraną – dangų ir padarė jį savo vyru.Gajos ir Urano vaikai – šeši titanai ir šešios titanidės, kiklopai ir šimtarankiai.Gaja savo vaikams suteikė galingos jėgos.

Garsų pamėgdžiojimas – gamtos garsų – paukščių čiulbėjimo, miško ošimo, vėjo ūžimo, žvėrių staugimo – vaizdavimas kalbos garsais, žodžiais: Egi antys pry! pry! priskridę į liūną;/Egi kukutis klausia savo pačią, sūnų:/ „Ką, ką, ką jums atnešti, ką jūs kalbat niekus?/ Ką,ką, ką, ką, ar grūdus? ar muses? ar sliekus?“(Antanas Baranauskas)

Geltonoji spauda – dienraščiai, kuriuose vyrauja informacija apie sensacijas ir skandalus, žinios pateikiamos tendencingai, kad priblokštų skaitytoją, žadintų jo liguistą domėjimąsi garsenybių, nusikaltėlių ir įvairiausių keistuolių gyvenimu.

Genijus – (lot.genius)1.rom.mitologijoje – vidinių žmogaus savybių personifikacija, vyro jėgų ir galimybių visuma; geras dievas, lydintis žmogų nuo gimimo iki mirties, po mirties būnantis ant savo numylėtinio kapo (moteris globodavo deivė Junona). 2.labai talentingas žmogus.

Giesmė – 1.giedamas muzikos kūrinys (dažniausiai religinio turinio). 2.iškilminga daina, himnas. 3.paukščio suokimas, čiulbėjimas.

Gigantai – (Gigantes) gr.mitologijoje – baisūs milžinai, su gyvatėmis vietoj kojų.Gigantai,kaip ir titanai, kariaudavo su dievais.

Greitakalbė – greitai tariami žodžiai (pvz., juokinga frazė, tyčia sudaryta iš žodžių, kurie kartu sunkiai ištariami; juos greitai tariant du ar tris kartus, dažnai susipainiojama, kas sukelia aplinkinių juoką: geri vyrai geroj girioj gerą girą gerdami gyrė; šešios žąsys su šešiais žąsyčiais; vidur prūdo bliūdas plūduriuoja.

Groteskas – (pranc.grotesque iš it.grottesco – keistas, įmantrus) meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, logiškai nepagrįstu realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo, grožio ir bjaurumo, kraupių ir juokingų dalykų derinimu.Groteską savo kūryboje mėgsta naudoti šiuolaikiniai dramaturgai, vaikų poetai ir rašytojai satyrikai (lietuvių – Kazys Saja, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Juozas Erlickas).

Grožinė literatūra – (grožinis – gražusis, dailusis, literatūra – iš lot.litterature – kas parašyta) žodžio menas, meno sritis, kurios skiriamasis bruožas yra gyvenimo vaizdavimas žodžiu (sakytinė arba rašytinė grožinė literatūra). Tai raštija, kuri skiriasi nuo publicistikos, mokslinės literatūros, įvairių praktinių raštų tuo, kad sukelia skaitytojui estetinius išgyvenimus: padeda pajusti gyvenimo grožį, bjaurumą, tragiškumą, keistumą, komiškumą.Žodžiais subtiliai perteikiami žmonių jausmai ir mintys.Grožinę 24


literatūrą kuria žodžio meistrai – rašytojai, poetai, dramaturgai. Pagrindinės grožinės literatūros rūšys: epika, drama ir lyrika (žr.lentelę knygos gale).

H Hadas – (Hades) gr.mitologijoje – Olimpo dievų šeimai priklausantis mirusiųjų karalystės valdovas.Hadu vadinama ir pomirtinė karalystė, į kurią Hermis atveda mirusiųjų vėles.

Haiku – lyrikos žanras, 17 skiemenų trijų eilučių (vidurinioji būtinai ilgesnė už kitas, 5+7+5 skiemenys) eilėraštis, kurio būtinas prasminis elementas – sąsaja su metų laiku. Šią eiliavimo formą ištobulino japonai (ypač jų poetas Bašio Macua).Haiku pavyzdys: vasaros žolės kaip karių sapnai apie šlovę (Bašio, vertė A.Dumčius)

Harpijos – (Harpyiae) gr.mitologijoje – smarkaus vėjo deivės.Jos – paukštės moterų veidais ir vanagų nagais (arba paukštės su moters galva ir liemeniu).Harpijos netikėtai užpuola žmones ir tuoj pat išnyksta, grobia vaikų ir suaugusių žmonių sielas.

Hegzametras – (gr.hexametron iš hex – šeši + metron –matas) antikinės eilėdaros metras, šešių pėdų daktilis su viena arba dviem cezūromis. Hegzametru parašyti senoviniai (herojiniai) epai (Homero) Iliada ir Odisėja, Kristijono Donelaičio poema Metai.Hegzametro pavyzdys: Ant saulelė vėl // nuo mūs atstodama ritas: -V-V-//V-V-VV-V.

Hepeningas – (anglų happening – įvykis) tarp 1950 – 1980 gyvavusi meninės kūrybos koncepcija, prieštaraujanti tradicijai, kad publikai rodomas jau užbaigtas kūrinys, ir linkusi žiūrovams atskleisti patį kūrybos procesą.Dėl savo improvizacijos ir trumpalaikiškumo toks spektaklis būna nepakartojamas. Šios koncepcijos pradininkas Niujorko kompozitorius Džonas Keidžas (John Cage) ir tapytojas bei poetas Alanas Kaprovas (Allan Kaprow).

Heraklis – (Heracles) gr.mitologijoje – garsus herojus, atlikęs daugybę žygių, po mirties tapęs dievu.Heraklio tėvas – pats Dzeusas, o motina – mirtingoji moteris.Apie Heraklį sukurta daug literatūros kūrinių, kino filmų. Pisandras Rodietis savo Heraklėjoje pirmą kartą sudėjo iš eilės visus mitus apie Heraklį.Šiais mitais rėmėsi Sofoklis, Euripidas, Aristofanas ir vėlesnių epochų kūrėjai. (Romėnų mitologijoje Heraklio atitikmuo – Herkulis).

Hermis – (Hermes) gr.mitologijoje – Olimpo dievas, vedžiojantis mirusiųjų sielas į požemio karalystę, globojantis keliaujančius. Labai gudrus ir apsukrus, prekybos dievas.

Herojus – (gr.heros) 1.gr.mitologijoje – pusdievis, dievo ir mirtingosios arba deivės ir mirtingojo sūnus.Tokie buvo Achilas, Jasonas, Tesėjas, Orfėjas,Heraklis, Enėjas. 2.perkeltine reikšme: literatūros kūrinio veikėjas.

Himnas – (gr.hymnos – iškilminga giesmė) 1.iškilminga giesmė, išreiškianti tautos, socialinės grupės ar organizacijos vienybę ir giedama iškilmingomis progomis. 2.odei artimas iškilmingas ką nors šlovinantis literatūros kūrinys.

Hiperbolė – (gr.hyperbole – perdėjimas, padidinimas) tropas, vaizdingas posakis, kuriuo smarkiai perdedama vaizduojamo reiškinio ar asmens reikšmė, didumas, jėga; meninis padidinimas. Hiperbolės vartojamos įspūdžiui sustiprinti: O Mykols darže taip smarkiai svilina kuilį,/Kad per mylią dūmai nei debesiai pasikėlę,/ Saulę su žvaigždėm ir šaltą mėnesį tamsin (Kristijonas Donelaitis). 25


Hipokrenė – (Hippokrene) gr. mitologijoje – stebuklingas šaltinis Helikono kalne, ištryškęs nuo žirgo Pegaso kanopos smūgio.Jo vandenyje išsimaudžiusios mūzos imdavo dainuoti nuostabias dainas, dėl to šaltinis imtas laikyti turinčiu stebuklingą galią įkvėpti poetus.

Homonimai – (gr.homos – vienodas + onyma – vardas) žodžiai, kurie vienodai skamba, bet jų reikšmės skirtingos: kasa (plaukų) ir kasa (banko).Poetai mėgsta homonimus vartoti žaisminguose eilėraščiuose: Pasiklausai dainos, kuri/galulaukėj pabaido kiškį,/ ir tobulas eiles kuri,/ kurias kur nori, ten ir kiški (Vladas Šimkus).

Homonimika – homonimų visuma. Honoraras – (lot.honorarium – atlyginimas už paslaugas) piniginis atlyginimas autoriui už jo kūrinio panaudojimą, literatūros kūrinio vertėjui, meno kūrinio atlikėjui - už atliktą darbą.

Humaniškas – (lot.humanus – žmoniškas) žmoniškas, mylintis žmones: jis labai humaniškas - nuolat šelpia varguolius.

Humanizmas – (pranc.humanisme iš lot.humanus – žmoniškas) 1.pažiūrų sistema, žmogų, jo protą laikanti svarbiausia vertybe.Humanizmo užuomazgos atsirado XIV a. kaip pažangios minties srovė, nukreipta prieš sustabarėjusias pažiūras, viduramžių asketizmą.Dabar humanizmas suprantamas kaip žmonių laisvės, lygybės ir teisingumo pamatas, kaip žmoniškas požiūris į visus žmones, neskirstant jų pagal rasę, lytį, įsitikinimus ir turtą.

Humoras – (anglų humour iš lot.humor – drėgmė, skystis, vienas iš keturių organizmo skysčių, kurį senovės medicina laikė lemiančiu žmogaus temperamentą)1.viena komizmo (komiškumo) rūšių (šalia satyros) – nepiktas, neįžeidžiamas žmonių ydų, gyvenimo keistenybių pajuokimas, pašiepimas.Humoras būna linksmas – kai įžvelgiamos įžymių žmonių, svarbių situacijų nedidelės silpnybės, trūkumai, nesklandumai, ir liūdnas, juokas pro ašaras, - kai viskas vertinama iš aukštų moralinių pozicijų, įžvelgiant tariamai gražių dalykų tamsiąsias puses ir nelinksmas perspektyvas. 2.sugebėjimas pastebėti juokingus, keistus tikrovės reiškinius; linksmumas, polinkis juokauti.

Humoreska – (vok.Humoreske) literatūros žanras – trumpas, nesudėtingos fabulos, juokingo ir linksmo turinio, šmaikštaus dinamiško stiliaus kūrinys (pasakojamasis arba eiliuotas).

Humoristas – 1.kas kuria humoreskas, humoreskų autorius.Dažnas humoristas kartu būna ir satyrikas.Lietuvių humoristinei prozai pradžią davė Motiejaus Valančiaus apysaka Palangos Juzė.Garsesnieji Lietuvos humoristai – Vytautė Žilinskaitė, Augustinas Gricius, Antanas Pakalnis, Kazys Bagdonavičius,Jurgis Gimberis, Juozas Erlickas. 2.žmogus, linkęs į humorą, pasižymintis humoru.

Humoristika – kurio nors autoriaus, šalies, laikotarpio humoristinių literatūros kūrinių visuma: Vytautės Žilinskaitės humoristika, lietuvių humoristika.

I Įasmeninimas – tropas, meninio vaizdavimo būdas, kai gyvūnams ir negyviems daiktams, gamtos reiškiniams ar abstrakčioms sąvokoms suteikiamos žmogaus savybės; sužmoginimas: Akmenėlis turi šaltą širdį/Ir mažos našlaitės nesupras (Salomėja Nėris); personifikacija.

Idealas – (pranc.ideal iš gr.idea – sąvoka, vaizdinys) 1.tobulybė, pavyzdys, aukščiausias tikslas. 2.žmogaus veiklos tikslo vaizdas, kuriame nėra tikrovės prieštaravimų. 26


Idealizmas – (pranc.idealizme – iš gr.idea – sąvoka, vaizdinys) 1.filosofinė kryptis, pasaulį ir būtį aiškinanti kaip dvasią, protą, idėją, sąmonę, o materiją laikanti jų reiškimosi forma. 2.polinkis idealizuoti tikrovę, vadovautis aukštais idealais.

Idėja – (gr.idea – sąvoka, vaizdinys)1.mintis, siekimų tikslas, suteikiantis veiklai kryptį, pagrindinė mokslinės, meninės kūrybos ar praktinės veiklos mintis.Rašytojo idėja – pagrindinė mintis, kurią jis nori išreikšti meniniais paveikslais, t.y. gyvenimo vaizdais, veikėjų elgesiu, jų veiksmais ir išgyvenimais. 2.literatūros kūrinio pagrindinė mintis(romano, novelės idėja): Jono Biliūno apsakymo „Kliudžiau“ idėja - nežudyk, Žemaitės „Petro Kurmelio“ – nevesk be meilės, ir pan.

Idilė – (gr.eidyllion – vaizdelis) bukolinės poezijos žanras – nedidelis lyrinio aprašomojo pobūdžio, giedros nuotaikos kūrinys, kuriame vaizduojami nerūpestingi kaimo gyventojai, linksmai leidžiantys laiką gamtos prieglobstyje, jų meilė.

Idioma – (gr.idioma – savotiškas posakis) sustabarėjęs, nedalomas žodžių junginys, vaizdingas posakis, būdingas tik vienai kuriai kalbai ir į kitos tautos kalbą pažodžiui neišverčiamas (frazeologizmų rūšis). Idiomą sudarančių žodžių reikšmės nesutampa su jos reikšme: miglą pūsti – pasakoti niekus, meluoti, rodyti dantis - juoktis, juokauti, akis draskyti – įžūliai kieno akivaizdoje kalbėti, molio Motiejus – ištižėlis, kelmas, liurbis, iš kailio nertis – labai stengtis.

Įkalbėtoji knyga – aktoriaus balsu skaitoma knyga, įrašyta garsajuostėje arba kompiuteryje. Iliustracija – (lot.illustratio – vaizdus aiškinimas, vaizdavimas)1.knygų grafikos kūrinys - paveikslas, piešinys, fotografija, schema - aiškinantis, papildantis arba puošiantis knygos, žurnalo, laikraščio tekstą. 2.perkeltine reikšme: pavyzdys, ką nors vaizdžiai paaiškinantis (straipsnyje, kalboje).

Iliuzija – (lot.illusio – išjuokimas; apgaulė) 1.klaidingas realiai egzistuojančių dalykų suvokimas, įsivaizdavimas: kūrinio veikėjai konfliktuoja dėl to, kad kiekvienas gyvena savo iliuzijų pasaulyje. 2.perkeltine reikšme: nepagrįsta viltis, neįgyvendinama svajonė: neturėk iliuzijų (nesitikėk, kad tau pavyks).

Imažizmas – (anglų image – vaizdas, įvaizdis) XX a. antrojo dešimtmečio modernistinė (žr.modernizmas) anglų ir JAV poezijos srovė, kurios atstovai rėmėsi intuityvizmo filosofija, Rytų (kinų, japonų) poezija, šnekamąja kalba, vadovavosi detalių konkretumo, stiliaus aiškumo ir vaizdingumo, temų įvairovės principais, oponavo romantizmui ir abstrakčiajam idealizmui. Šios srovės programą suformulavo Ezra Paundas (Pound) ir Ričardas Oldingtonas (Richard Aldington).Rusijoje tuo metu gyvavo imažinizmo sąjūdis (dėl imažistų įtakos), jo garsiausias atstovas – Sergejus Jeseninas.

Impresija – (lot.impresio) 1.įspūdis, subjektyvus (asmeniškas) išgyvenimas. 2.meno kūrinys, perteikiantis asmenišką įspūdį, nuotaiką.

Impresionizmas – (pranc.impressionisme – iš lot.impressio - įspūdis) XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Europos meno ir literatūros kryptis. Jai būdinga subjektyvus (asmeniškas) jausminis pasaulio suvokimas, įspūdžių, nuotaikų vaizdavimas, spalvos, garso, žodžio niuansų (atspalvių) pabrėžimas. Impresionistai neigė racionalumą ir pasakojimo aiškumą bei nuoseklumą, vietoj tvirtos fabulos siekė pirmiausia išreikšti įspūdį, besikeičiančius pojūčius ir nuotaikas.Impresionistų kūryboje atsirado psichologinė analizė, jų vaizduojamas žmogus vienišas, abejojantis, jam realu ir vertinga tik tai, kas suvokiama tik pojūčiais ir trunka vos akimirką. Ryškiausias lietuvių rašytojas impresionistas – Ignas Šeinius (apysakos Kuprelis, Vasaros vaišės).

Improvizacija – (lot.improviso – be pasiruošimo, netikėtai) 1.muzikos ar poezijos kūrinio (dažniausiai eilėraščio) kūrimas iš anksto nepasirengus, kam nors netikėtai pasiūlius temą. Menininkai dažnai 27


improvizuoja savo malonumui vakarėliuose, vadinamuosiuose jam session: kuria ir kartu atlieka (deklamuoja, groja) savo kūrinius. 2.kūrinys, sukurtas tiesiogiai jį atliekant, iš anksto nepasirengus.

Individas – (lot.individuum – kas neskaidoma: atskira būtybė)1.kiekvienas savarankiškai egzistuojantis organizmas: žmogus, dramblys, žvirblis, blusa, bakterija. 2.atskiras žmogus, asmuo.

Individualus – 1.būdingas tam tikram individui. 2.asmeninis, priklausantis atskiram asmeniui, ne kolektyvui.

Individualizmas – (pranc.individualisme – iš lotynų individuum – kas neskaidoma: atskira būtybė) pasaulėžiūra, iškelianti individo vertę, laikanti individo interesus svarbesniais už visuomenės interesus. 2.savita laikysena, elgsena, savo vertės, nepriklausomybės jautimas, nenoras susilieti su vienodai mąstančia minia: daugelis talentingų kūrėjų yra individualistai.

Inscenizacija – (lot.in - ant + scena iš gr.skene – palapinė) 1.nedraminio literatūros kūrinio pritaikymas vaidinti. 2.vaidinti pritaikytas (inscenizuotas) prozos ar poezijos kūrinys. 3.perkeltine reikšme: tyčinis, klaidinantis kokio įvykio vaizdavimas siekiant kad jis būtų suprastas kaip tikras: vagystės inscenizacija.

Intarpai – kitokio žanro smulkūs kūriniai ar jų ištraukos, įterptos literatūros kūrinyje siekiant vaizdumo, įtaigumo: eilėraštis - apsakyme, daina - romane, ir pan.

Intelektas – (lot.intellectus – suvokimas, prasmė) protas, pažintiniai žmogaus gebėjimai. Inteligencija – (lot.intelligentia – išmanymas, protas) protinis išsilavinimas, kultūringumas. Inteligentija – (lot.intelligens, kilm.intelligentis – mokytas, apsišvietęs žmogus) visuomenės sluoksnis, žmonės, dirbantys protinį, daugiausia sudėtingą, kūrybinį darbą.

Interaktyvioji beletristika – kompiuterinė beletristika, elektroninė literatūrinės išmonės forma: romanai, apysakos, apsakymai, įrašyti kompiuterio atmintyje, turi įvairius siužeto ir fabulos variantus, kuriuos skaitytojas gali rinktis; be to, jis gali kurti ir savas įvykių versijas.

Internetas – pasaulinis elektroninis tinklas, skirtas keistis informacija ir komunikuoti (bendrauti). Interpretacija – (lot.interpretatio – aiškinimas)1.meno kūrinio – eilėraščio, poemos, romano, paveikslo, skulptūros) prasmės aiškinimas, atskleidimas.Trys literatūros kūrinio interpretacijos etapai: 1)atidus skaitymas, įsijautimas į kūrinio visumą, 2) atskirų kūrinio elementų, struktūrinių sluoksnių bei aspektų analizė, jų sąsajų ir santykių suradimas, 3) viso kūrinio skaitymas tarsi „naujomis akimis“ - jau naujai jį suvokiant (dėl to, kad daug kas paaiškėjo analizuojant) (pagal G.Viliūną). 2.meno kūrinio atlikimas saviškai, ne taip kaip buvo sumanyta autoriaus.

Interviu – (anglų interview) spaudai, radijui ar televizijai skirtas žurnalisto pokalbis su žinomu žmogumi – valstybės, visuomenės, kultūros ar kitokiu veikėju.

Intonacija – (lot.intonare – garsiai tarti) kalbos tonas, jos melodija, balso pakilimų ir nusileidimų kaitaliojimasis, intensyvumas, trukmė. Intonacijos rūšys: tvirtinamoji, konstatuojamoji, skatinamoji, emocinė. Intonacijos signalai literatūros kūrinyje yra skyrybos ženklai: prieš kablelį balsas kyla, prieš tašką, daugtaškį balsas krinta, prieš brūkšnį, dvitaškį balsas aukščio nekeičia. 28


Intriga – (lot.intrico – painioju)1.literatūros kūrinio prieštaringų veiksmo aplinkybių susikirtimas arba aktyvi (dažnai slapta) priešiškų veikėjų veikla, pinklės, kurios lemia kūrinio veiksmo plėtotę, netikėtus posūkius ir žadina skaitytojo susidomėjimą: paini intriga; intrigos užuomazga. 2.slapti, klastingi veiksmai, pikti kėslai, nedoros priemonės, pinklės.

Intuicija – (lot.intuitio iš intueor – įdėmiai žiūriu) nuojauta, gebėjimas numatyti ateities įvykius; kūrybiška vaizduotė.

Intuityvizmas – (iš intuicija) idealistinės filosofijos kryptis, intuiciją laikanti vienintele patikima pažinimo priemone.

Inversija – (lot.inversio – apvertimas, perstatymas) stiliaus figūra, neįprasta žodžių tvarka sakinyje: veiksnys eina po tarinio, pažyminys – po pažymimojo žodžio: Dainuok gyvenimą lengvutį (vietoj Dainuok lengvutį gyvenimą)(S.Nėris); Ko atėjau aš? Jus pasveikint? (vietoj Ko aš atėjau?) (J.Degutytė); Užmigo žemė.Tik dangaus/Negęsta akys sidabrinės (vietoj Tik negęsta sidabrinės dangaus akys) (Maironis).Inversija teikia kūrinio autoriui galimybę pabrėžti reikšmingiausius žodžius, daro kūrinį įtaigesnį, ekspresyvesnį.

Įrėminimas – stiliaus figūra, pradžioje pavartoto žodžio, frazės pakartojimas pasakymo gale. Ironija – (gr.eironeia – apsimestinis nežinojimas)1.tropas, žodžio, posakio ar ilgesnio teksto reikšmės perkėlimas priešingos reikšmės žodžiui ar posakiui; paslėpta pašaipa: gražiai mes juokiamės,/gražiai mes verkiam,/ gražiai mus traiško/ garvežiai./Ir kai gražiai/akis užmerkiam,/tai mus palaidoja gražiai (Vladas Šimkus) – poetas po gražiai skambančių žodžių skraiste paslepia pašaipą: juk iš tikrųjų mes tokie niekingi, menki ir pažeidžiami, nors dedamės dideli ir galingi esą. 2.komiškumo forma, kai tyčia sukeičiamos žodžių prasmės: vietoj tiesioginės žodžio reikšmės suvokiama slaptoji, tikroji prasmė: giriama, bet visi tai suvokia kaip peikimą. 3.paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas (kai nenorima tiesiai pasakyti nemalonių dalykų): jis gudrus kaip asilas.

Ironiškas – (iš ironija) reiškiantis ironiją, turintis ironijos: rašytojo požiūris į tų laikų visuomenės gyvenimo reiškinius ironiškas.

Ironizuoti – (iš ironija) pašiepti, pajuokti: tu daili kaip drabužių spinta,- ironizavo Tomas; popierinis tigras – su ironija sakoma apie tariamai grėsmingą veikėją ar valstybę.

Istorija – (gr.historia) 1. gamtos ar visuomenės reiškinio raida. 2. mokslas, tiriantis visuomenės raidą.

Istorinė literatūra – literatūros kūriniai (dažniausiai epikos ir dramos), kuriuose pasakojama apie praėjusius laikus. Vaizduodamas praeitį, rašytojas remiasi istorijos mokslu ir savo vaizduotėje atkuria tą gyvenimą, kurio pats nepatyrė.Tačiau tokio kūrinio negalima laikyti tiksliu istoriniu dokumentu, nes rašytojas turi teisę išgalvoti įvykius ir veikėjus, sukurti tų veikėjų santykius, likimus.Esama kūrinių, kur istoriniai įvykiai tėra tik fonas išgalvotiems veikėjams, jų nuotykiams, bet yra ir tokių knygų, kurių autoriai stengiasi kuo tiksliau vaizduoti konkrečius istorinius įvykius, nurodo datas, faktus, remiasi tikrais dokumentais. Istorinės literatūros autoriai ir kūriniai: Valteris Skotas (Walter Scott, romanas Aivenhas), Juzefas Ignacas Kraševskis (Krazsewski, romanas Kunigas), Balys Sruoga (poema Giesmė apie Gediminą, apysaka Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus, istorinės dramos Milžino paunksmė, Radvila Perkūnas), Pranas Mašiotas (Kai knygas draudė),Vincas Pietaris (Algimantas), Maironis (eilėraštis Milžinų kapai,dramos Kęstučio mirtis, Vytautas pas kryžiuočius), Vincas Krėvė (drama Šarūnas).

29


Istorinis kontekstas – praeities įvykiai, veikėjai, įvairių epochų idėjos, kurių atspindžiai literatūros kūrinyje vienaip ar kitaip veikia to kūrinio prasmės suvokimą, padeda geriau suprasti kūrėjo sumanymą.

Istorizmas – žodis ar žodžių junginys, kuriuo vadinamas senovinis, jau išnykęs daiktas ar reiškinys: asla, baudžiauninkas, vyžos, balana, tijūnas.

Išgyvenimai – tai, kas patiriama gyvenant: emociniai sukrėtimai, jausmų, aistrų proveržiai, nusivylimai, netektys, liūdesys, džiaugsmas, nerimas ir pan.: jiems daug teko patirti visokių išgyvenimų tremtyje.

Išmonė – 1.išmanymas, supratimas: jo išmonei nėra ribų – moka net lėktuvą sukonstruoti. 2.pokštas, juokavimas: visus linksmino jos begalinės išmonės. 3.prasimanymas; visa, ką sukūrė rašytojo vaizduotė: apysakos autoriui išmonės nepristigo – kūrinys visus žavi nepakartojamais vaizdais.

J Jambas – (gr.iambos iš iambike – senovės tautos (trakiečių) muzikos instrumentas) 1.antikinės eilėdaros dviskiemenė pėda, kurios pirmasis skiemuo trumpas, antrasis – ilgas: V -. 2. silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri prasideda vienu arba trimis nekirčiuotais skiemenimis ir kurioje toliau tarp kirčiuotų skiemenų yra po vieną arba tris nekirčiuotus: Sakyk, kad laisvę mylime labiau mes už gyvenimą .(S.Nėris) Jambo schema: Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, V-V-V-V-V Šarvuoti mokslu atkakliu! V-V-VVVPaimsme arklą, knygą, lyrą V-V-V-V-V Ir eisim Lietuvos keliu!(Maironis) V-VVV-V-

Janas – (Janus) rom.mitologijoje – pradžios dievas, prižiūrintis visus įėjimus ir išėjimus, visas duris, globojantis žmogaus gyvenimo pradžią.Iš šio vardo kilo pirmojo metų mėnesio (lot. Januarius) pavadinimas – mat pirmoji metų diena buvo šio dievo garbinimo šventė (dabar Naujieji metai).

Junona – (Jūno) rom.mitologijoje – Jupiterio žmona, moteriškasis jo pavidalas.Santuokos, moterystės, moterų vaisingumo deivė (atitikmuo graikų mitologijoje – Hera).

Juodasis humoras – tai humoras iš nevilties, kuris į žmogaus nedorybes ir egzistencijos beprasmiškumą atsako pasityčiojamu juoku.Juodasis humoras siejamas su egzistencialistų (žr.egzistencializmas) teiginiu, esą nėra nei Dievo, nei kito autoriteto, galinčio įprasminti žmogaus būtį.Prie juodojo humoro literatūros galima priskirti Slavomiro Mrožeko (Slawomir Mrožek), Vitoldo Gombrovičiaus (Witold Gombrowicz) kūrinius.

Juodoji komedija – (anglų black comedy, pranc. comedie noire) šiuolaikinės sceninės kūrybos žanras, komedija, pagrįsta absurdiškomis (žr.absurdas), groteskinėmis (žr.groteskas), net patologiškomis situacijomis, šiurpi, psichologiškai nemotyvuota, be buitinių realijų, be dramatinės fabulos.Juodosios komedijos meistrai - Slavomiras Mrožekas (Slawomir Mrožek), Haroldas Pinteris, Eženas Joneskas (Eugene Ionesko).

Jupiteris – (Juppiter) rom.mitologijoje – dangaus, dienos šviesos, dangaus reiškinių dievas, tas pat, kas graikams Dzeusas.

K

Kalambūras – (pranc.calembour) komišką įspūdį sukeliantis netikėtas žodžių žaismas, pagrįstas jų garsiniu panašumu.Poetai kalambūrą vartoja norėdami kūriniui suteikti ekspresijos, žaismingumo, netikėtų spalvų: Marijona myli Joną – duok tu jai nors milijoną. (Kazys Binkis) 30


Kaliopė – (Kalliope) gr.mitologijoje - vyriausioji iš devynių mūzų, Dzeuso dukra. Jos vardas reiškia gražiabalsė.Ji laikoma epinės poezijos, iškalbos ir filosofijos globėja.

Kasandra – (Cassandra) gr.mitologijoje – Trojos karaliaus Priamo duktė, dievo Apolono apdovanota sugebėjimu pranašauti.Ji norėjo apsaugoti Troją nuo artėjančių nelaimių, bet trojiečiai nepatikėjo jos pranašystėmis ir įsileido į miestą medinį arklį (žr.Trojos arklys), kuriame slėpėsi priešai – graikai achajai.Kasandrą kaip karo grobį iš Trojos parsivežė Agamemnonas, achajų vadas, ir ją iš pavydo nužudė Agamemnono žmona Klitemnestra, nors pati tuo metu buvo Aigisto sugulovė. Kasandros mitas įkvėpė daugelį kūrėjų (Euripidą, Eschilą ir kitus) sukurti kvapą gniaužiančių tragedijų.

Katarsis – (gr.katharsis – apvalymas) dvasinis apsivalymas, jausmų išlaisvinimas, įtampos atpalaidavimas dėl stipraus išgyvenimo žiūrint spektaklį, filmą, skaitant romaną, poeziją.

Kentaurai – (Centauri) gr.mitologijoje – miško demonai, nuo galvos ligi pusės – žmogaus pavidalo, kita dalis – arklio.Jie laukinio, nesuvaldomo būdo. Kai Heraklis juos nugalėjo, jie tapo romesni.

Kerberas (Cerberis) – (Cerberus) gr.mitologijoje – daugiagalvis šuo, saugantis požeminės Hado karalystės vartus.

Kiklopai – (Cyclopes) gr.mitologijoje – milžinai su viena akim kaktoje, Dzeuso tarnai. Klasicizmas – (lot.classicus – geriausias, pavyzdinis) XVII a.– XIX a. pirmosios pusės Vakarų Europos literatūros ir meno epocha.Jos esminis bruožas – sekimas Antikos meno ir literatūros kūriniais kaip pavyzdiniais, geriausiais.Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos.Klasicizmo autoriai, remdamiesi Antikos kūriniais, stengėsi objektyviai vaizduoti tai, kas žmogui būdinga, tipiška, o ne ieškoti kažkokių išskirtinių savybių; grožio norma jie laikė Antikos meną. Net literatūros žanrai, kūrinių tematika ir stilius atitiko Antikos laikų literatūros dvasią. Tragedijose laikomasi veiksmo, vietos ir laiko vienumo principo, iš tragedijų perimamas aukštasis stilius (vaizduojant kilnius, didingus, tragiškus dalykus), o iš komedijų – žemasis stilius (buitinis, kasdieninis).

Klasika – (lot.classicus – geriausias, pavyzdinis) 1.senovės graikų meno laikotarpis (Va. – IV a.prieš Kristų antroji pusė). 2.reikšmingi, visų pripažinti labai meniški kūriniai, darę įtaką tam tikros epochos ar šalies kultūrai: Žemaitės,Jono Biliūno, Maironio kūryba – klasika, iš kurios mokosi vis naujos kūrėjų kartos.

Klasikas – (lot.classicus – geriausias, pavyzdinis) labai reikšmingų, visų pripažintų kūrinių autorius, kurio kūryba yra pavyzdys kitiems: Kristijonas Donelaitis, Žemaitė, Jonas Biliūnas, Maironis, Salomėja Nėris – lietuvių klasikai.

Klasikinė literatūra – visų pripažinti vertingiausi menine prasme praeities ir dabarties kūriniai; klasika.

Klėjo – (Clio) gr.mitologijoje – viena iš devynių mūzų, Dzeuso dukra, herojinės lyrikos ir istorijos globėja.

Klipas – (anglų clip) trumpas filmuotas, dažnai turintis siužetą kūrinėlis: reklamos klipas, dainos klipas. Klitemnestra – (Clytaemnestra) gr.mitologijoje – graikų achajų armijos vado Trojos kare Agamemnono žmona.Po to, kai deivei Artemidei buvo paaukota jų dukra Ifigenija (kad sektųsi nuplaukti iki Trojos), Agamemnonas išplaukė į Troją, o Klitemnestrą Aigistas privertė būti jo sugulove.Grįžusį po 31


karo Agamemnoną nužudė Aigistas, o Klitemnestra nužudė Kasandrą, kurią jos vyras Agamemnonas parsivežė kaip karo grobį.(Eschilas, Euripidas savo tragedijose Agamemnonas, Elektra, Ifigenija vaizduoja, kad Klitemnestra pati nužudo Agamemnoną, kerštaudama už dukters Ifigenijos paaukojimą dievams.) Po vyro nužudymo Klitemnestra su Aigistu valdė Mikėnuose, kol ją pačią nužudė svetur užaugęs jos sūnus Orestas.

Knyga – 1.susiūti ar suklijuoti popieriaus lapai su spausdintu tekstu; pats tas tekstas. 2.stambaus veikalo dalis: Literatūros vadovėlį XI-XII klasei sudaro dvi knygos.

Kolizija – (lot.collisio – priešprieša, susidūrimas) grožinės literatūros kūrinyje – veikėjų interesų, siekimų, nuomonių, jausmų susidūrimas; konfliktas.

Komedija – (gr.komodia iš komos – linksmas sambūris + ode - daina) 1.dramos žanras – scenai skiriamas linksmo, komiško ar satyrinio siužeto kūrinys, kuriame išjuokiamos žmonių, papročių, visuomenės santykių ydos ar keistenybės ir kurio veiksmas pagrindiniams veikėjams baigiasi sėkmingai.Garsesnės lietuvių autorių komedijos – Juozo Vilkutaičio-Keturakio Amerika pirtyje, Boriso Dauguviečio Žaldokynė, Kazio Sajos Šventežeris. 2.perkeltine reikšme: linksmas, žaismingas atsitikimas, juokinga situacija.

Komentarai – (lot.commentarium – pastabos, paaiškinimas) literatūros kūrinio ar mokslo veikalo sąvokų, posakių, frazių paaiškinimas. Dažniausiai komentarai dedami knygos pabaigoje.Komentarai padeda skaitytojui geriau suvokti kūrinį ir jo sukūrimo aplinkybes, susidaryti aiškesnį aprašomo meto visuomenės vaizdą.

Komiškas – (gr.komikos) 1.juokingas, žaismingas, linksmas įvykis, išvaizda, reginys: tai buvo tikrai komiškas reginys – taksų veislės kalytė, suėmusi nasrais už sprando, vilko stambų riebų katiną, lyg norėdama iššluoti virtuvės grindis. 2.būdingas komedijai, panašus į komediją: komiškoji opera.

Komiškoji literatūra – literatūros kūriniai, kuriems būdingas komizmas.Tarp tokių galima minėti komedijas, humoreskas, epigramas, tragikomedijas.

Komizmas – (iš komiškas) juokingumas, žaismingumas.Komizmo esmė – prieštaravimas tarp to, kas iš tikrųjų yra žmogus, ir to, kuo jis dedasi, kuo pretenduoja būti.

Kompozicija – (lot.compositio – sudėjimas, sutvarkymas) literatūros (ar meno) kūrinio turinio elementų išdėstymas, sutvarkymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma. Kompozicija labiausiai padeda suvokti kūrinio turinį. Literatūros kūrinio kompoziciją lemia rašytojo pasirinkta tema, jos medžiaga ir kūrinio žanras: jei prozos kūrinyje(romane, epopėjoje) norima vaizduoti šeimos kelių kartų gyvenimą, geriausiai tiks daugiaplanė kompozicija, jei tik vieno žmogaus gyvenimo įvykį ar įvykius (novelėje) - koncentrinė kompozicija, jei kūrinyje veikia keletas pagrindinių veikėjų ir jie visi susiję su visais fabulos įvykiais – linijinė kompozicija, jei stambaus kūrinio skyriai gana savarankiški, vos ne kaip atskiras užbaigtas kūrinys – novelinė kompozicija.Dar esama rėminės kompozicijos (kai pasakotojas fabulą perteikia ne tiesiogiai, bet per tarpininką – autorių, tartum įterpdamas ją į rėmus), grandininės kompozicijos (kai veiksmas vyksta vis plečiantis veikėjų ratui – tai būdinga pasakoms), gradacinės kompozicijos (kai kūrinio vaizdus,įvykius autorius vis labiau plėtoja arba, atvirkščiai, slopina, siaurina), mozaikinės kompozicijos (kai siužetas plėtojamas lyg lipdant mozaiką, iš įvairių fragmentų, nesilaikant nei laiko, nei erdvės nuoseklumo). Poezijos kūrinių kompozicija skiriasi nuo prozos kūrinių kompozicijos: ji gali būti anaforinė (kai pirmoji eilutė ar tik pirmi jos žodžiai pakartojami visų posmų pradžioje), spiralinė (kai viena ar kelios eilutės nuolat kartojamos kūrinyje ir mintis lyg slenka spirale), žiedinė, tema su variacijomis (kai aplink pagrindinę temą kaip apie ašį plėtojamos šalutinės temos).

32


Konfliktas – (lot.conflictus – susidūrimas) 1.priešingų interesų, pažiūrų, siekių susidūrimas; kivirčas, ginčas. 2.literatūros kūrinio (ypač draminio ar epinio), teatro spektaklio, filmo veiksmą lemiantis, emocinę įtampą keliantis veikėjo ir aplinkos, kelių veikėjų interesų susidūrimas ar vieno veikėjo kova su savimi: savo įpročiais, lūkesčiais, jausmais.

Konstruktyvizmas – (lot.constructivus – reikalingas pastatymui) XX a. trečiojo dešimtmečio rusų architektūros, dailės ir literatūros srovė; konstruktyvizmo literatūrai būdinga agitaciniai montažiniai, lakoniško reklaminio stiliaus kūriniai.

Kontekstas – (lot.contextus – surištas)1.prasmės atžvilgiu baigta teksto ištrauka, leidžianti tiksliai suprasti į ją įeinančio žodžio, posakio ar sakinio reikšmę.Vienareikšmiai žodžiai aiškūs ir be konteksto: duona, veiksmažodis, saulė.Daugiareikšmiams žodžiams būtinas kontekstas, kad juos tinkamai suprastume (interpretuotume): žodžio sprogti reikšmė skaudėti paaiškėja tik sakinyje Man galva sprogsta nuo įtampos.Konteksto reikia ir sakiniui, pastraipai, skyriui, visam tekstui. 2.perkeltine reikšme: kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybės, sąlygos, aplinka.Literatūros kūrinio kontekstai – kur, kada, kodėl, kaip ir vardan ko buvo kuriamas konkretus kūrinys, kas darė ar galėjo daryti jam įtaką.Todėl galima skirti biografinį (autoriaus kūrybos), literatūros epochos, literatūros krypties, literatūros srovės kontekstą, kultūrinį kontekstą, religinį, istorinį, filosofinį, tautosakinį, ir pan. kontekstą. Nuo kontekstų priklauso literatūros kūrinio suvokimas – kuo skaitytojas daugiau jų atranda, tuo tiksliau suvokia kūrinio idėją ir gilumines prasmes.

Kontrastas – (pranc.contraste – ryški priešybė) vieno daikto, reiškinio, žmogaus charakterio savybių ryški priešybė kito daikto, žmogaus charakterio, reiškinio savybėms: pasakose našlaitė būna daili, skaistaus veidelio ir gailestinga, o jos pamotė – visa susiraukšlėjusi, susisukusi ir be galo pikta; Žemaitės Katrė - darbšti ir linksma, o Vingių Jonas – užkietėjęs tinginys ir nepraustaburnis. Kontrastingi gali būti ir poezijos kūrinio rimai: patriotai – šprotai, rangai – žabangai, milinė – mėšlynė, šnypštė – pranašystė, ir pan.

Kryptis – žr.literatūros kryptis. Kritika – (gr.kritike – menas spręsti,vertinti) 1.ko nors aptarimas, tyrimas, nagrinėjimas, vertinimas (siekiant atskleisti trūkumus). 2.straipsniai ar straipsnių rinkiniai, kuriuose vertinami, komentuojami literatūros kūriniai, atskleidžiami jų trūkumai, parodoma, kuo tie kūriniai skiriasi nuo kitų to paties žanro kūrinių.Tokius straipsnius rašo kritikai.

Kritikas – (gr.kritikos)1.literatūros ir kitų meno šakų kūrinių vertintojas; kritikos veikalų rašytojas. 2.perkeltine reikšme: ką nors neigiamai vertinantis, peikiantis žmogus.

Kronas – (Cronus) gr.mitologijoje – jauniausias iš titanų, Gajos ir Urano sūnus, kuriam motina išpranašavo, kad jis bus nuverstas savo sūnų, tad šis ką tik gimusius savo vaikus bemat prarydavo.Nepavyko to padaryti tik su Dzeusu.Užaugęs Dzeusas davė Kronui stebuklingo gėrimo, ir šis atrijo visus vaikus.Kronas senovės graikams buvo nepermaldaujamo laiko simbolis.

Kronika – (gr.chronikos – susijęs su laiko skaičiavimu) 1. nuoseklus (pamečiui) svarbiausių valstybės, tautos, giminės arba žmogaus gyvenimo įvykių užrašymas, paprastai neaiškinant, dėl kokių priežasčių tie įvykiai nutiko; dar žr. metraštis. 2.nuolatinė naujausių savo šalies ir užsienio įvykių apžvalga, pateikiama periodinėje spaudoje, radijo, televizijos laidose.

Kubizmas – (pranc.cubisme iš lot.cubus – kubas) XX a. pradžios Prancūzijoje atsiradusi ir daugelyje Europos šalių gyvavusi modernistinė (žr. modernizmas)dailės kryptis, kuriai būdinga suskaidytas 33


tikrovės suvokimas, daiktų vaizdavimas vienu metu iš skirtingų taškų, geometrizuotos formos be ryšio su daiktu ir jo sandara, dekoratyvumas. Kubizmo atstovai atmetė nuo Renesanso laikų galiojusį principą, kad menas mėgdžiojąs tikrovę, nepaisė grožio ir bjaurumo kriterijų. Kubizmas – vienas pagrindinių (kartu su ekspresionizmu) XX amžiaus meno šaltinių, dariusių įtaką kitoms meno šakoms -skulptūrai, architektūrai, literatūrai.Garsiausias kubizmo atstovas – Pablas Pikasas (Pablo Picasso).

Kulminacija – (lot.culmen – viršūnė)1.didžiausio pakilimo, įtempimo akimirka. 2.literatūros kūrinio, spektaklio,kino filmo struktūros elementas – didžiausios įtampos momentas veiksmo raidoje, po kurio paprastai eina atomazga.

Kultūrinis kontekstas – kultūros situacija tuo metu, kai rašomas grožinis kūrinys (pavyzdžiui, Švietimo epochoje, kai buvo statomos mokyklos, leidžiami periodiniai leidiniai, žmonės raginami šviestis, mokytis, tai atsispindėjo ir rašytojų, poetų kūryboje).

Kupidonas – (Cupido) romėnų mitologijoje – meilės dievas, Veneros sūnus (atitinka graikų Erotą). Kupletai – (pranc.couple – pynė, pora) juokingo turinio daina, atliekama estradoje ar operetėje, paprastai su pasikartojančiu priedainiu (refrenu).

Kūryba – 1.kuriamasis darbas, kūrimas: kūryba – rašytojo, poeto, skulptoriaus, dailininko, kompozitoriaus pašaukimas, jų duona kasdienė. 2.kas sukurta: Maironio kūryba, liaudies kūryba.

Kūrinys – kas sukurta, kūrybos vaisius: rašytojo kūrinys – romanas, apsakymas, poeto – eilėraštis, dailininko – paveikslas, skulptoriaus – skulptūra.

Kūrinio kalba(grožinio kūrinio kalba) – leksikos, sintaksinių, fonetinių ypatybių, stiliaus figūrų, meninės raiškos, poetikos priemonių visuma. Kūrinio kalba gali būti paprasta, įmantri, emocinga, patetiška (pakili), lyriška (jausminga), sausa, sodri.

Kūrinio (fabulos) erdvė – erdvė, kur vyksta grožinės literatūros kūrinio veiksmas, kur plėtojami įvykiai.Erdvė gali būti apibrėžta, neapibrėžta, konkreti, abstrakti, vertikali, horizontali, tikroviška, sąlygiška, vientisa, suskaidyta, užpildyta, tuščia, panoraminė, siaura, vidinė, išorinė, makropasaulis, mikropasaulis. Rašytojas, siekdamas, kad kūrinys būtų įtaigesnis, originalesnis, gali išsamiai atskleisti kūrinio erdvę ar apie ją tik užsiminti, gali skirtingas erdves derinti vieną su kita (vidinė erdvė gali kirsti išorinę ar atvirkščiai, į tikrovišką erdvę gali įsiskverbti sąlygiškoji erdvė, ir pan.).

Kūrinio (fabulos) laikas – grožinės literatūros kūrinio (pasakojamos istorijos) įvykių laikas (ne kada pasakojama istorija, bet kada vyksta tos istorijos veiksmas). Jis gali būti abstraktus (kažkada arba bet kada), konkretus (vasarą Lietuvos kaime), realus (kaip Nėriaus Pečiūros romane Vilniaus kiberpoema -2002--2003 metais), mistinis (išgalvotas), istorinis(pavyzdžiui, 1410 metais), ciklinis (kai kartojasi iš naujo kaip dienos,mėnesiai, metai), prisiminimų (praeities), įsivaizduojamas, transcendentinis (toks, kurio neįmanoma pažinti, apibūdinti), virtualus (kompiuterio erdvėje), buities, būties(dvasinio gyvenimo), neišryškintas (visai neaišku, kada vyksta veiksmas), inversinis (sukeistasis – kai ateities įvykiai atsiduria dabartyje, ir pan.). Pagal savo pobūdį kūrinio laikas gali būti svarbus, nesvarbus, dramatiškas, tragiškas. Kūrinyje gali būti persipynusios kelios laiko plotmės.

Kurtuazinė literatūra – (pranc.courtois – meilus, įmantrus) Viduramžių Vakarų Europos literatūra: pakilaus, išdailinto stiliaus lyriniai eilėraščiai, dainos, novelės, skirtos riterių nuotykiams ir žygiams, jų meilei apdainuoti. Tai luominė literatūra – ji buvo kuriama karalių dvaruose, aristokratų pilyse.Iš kurtuazinės poezijos išsirutuliojo šių dienų poezija.

34


L Laisvosios eilės – eiliavimas be aiškaus metro, nesilaikant eilėdaros taisyklių.Laisvosios eilės neturi taisyklingo, tradicinei poezijai būdingo ritmo, jų rimai (jeigu jų apskritai yra) sieja sakinius, sakinio dalis, semantinius (reikšminius), intonacinius kūrinio elementus, o ne pėdas, eilutes, posmus.Laisvųjų eilių pradininkas – amerikiečių poetas Voltas Vitmenas (Walt Whitman).Laisvosios eilės - vyraujanti šiuolaikinės poezijos forma.

Lakoniškumas – (gr.lakonismos – trumpumas) glaustas aiškus minties išreiškimas. Senovės graikų polio (miesto) Lakonijos gyventojai garsėjo šia savybe.Jų karalius, gavęs priešų karaliaus laišką, kuriame šis grasino sunaikinsiąs visa kas gyva, jeigu užimsiąs Lakoniją, atsakė tokiu laišku: „Jeigu...“.

Laokoontas – (Laocoon) gr.mitologijoje – Trojos pranašas, mėginęs įkalbėti trojiečius neįtraukti medinio achajų arklio (žr.Trojos arklys) į miestą.Laokoontą ir du jo sūnus pasmaugė dvi didžiulės gyvatės, atplaukusios iš jūros.Trojiečiai tai suprato kaip dievų kerštą už tai, kad neįtraukia deivei Atėnei tariamai pašvesto medinio arklio į miestą, ir įsitempė jį. Tai pražudė Troją.

Legenda – (lot.legenda – tai, kas turi būti perskaityta) 1.pasakojamosios tautosakos ir rašytinės literatūros žanras, viena sakmės formų (kita - padavimas), mitologinio (susijusio su mitais) ar etiologinio siužeto kūrinys (etiologinis – susijęs su konkrečių vietų, gamtos objektų atsiradimo priežasties, kilmės aiškinimais). Legendose kalbama apie įvykius, reiškinius, kurių tikrumu tikima: Legenda apie Gedimino sapną. 2.perkeltine reikšme: pramanas, neįtikimas, nepatvirtintas dalykas: legenda apie Jetį - neva egzistuoja toks gauruotas sniego žmogus, kurį kai kas yra matęs Himalajuose ir Šiaurės Amerikos kalnuose.

Leidinys – išleistas spaudinys (knyga, laikraštis, žurnalas, brošiūra). Letė (Leta) – (Leta) gr.mitologijoje – užmaršties personifikacija.Šiuo vardu vadinama Hado karalystės upė, kurios vandens paragavę mirusieji užmiršta savo žemiškąjį gyvenimą.

Liaudies daina – dainuojamosios tautosakos žanras, nedidelis kurios nors tautos žodinis ir muzikos kūrinys, sukurtas nežinomų autorių (todėl ir vadinama liaudies) ir gyvuojantis bendros žmonių kūrybinės veiklos būdu.Lietuviai dainas pradėjo kurti dar priešistoriniais laikais, seniausios jų dainos – tai piemenų raliavimai, darbo (rugiapjūtės, linarūtės) dainos ir vaikiškos dainelės. Dainos tekstas ir melodija dažniausiai būdavo kuriami vieno ar keleto asmenų vienu metu; vėliau jas tobulindavo jau kitos kartos talentingi žmonės, jos eidavo iš lūpų į lūpas.Liaudies dainoms būdingas ritmas, pakartojimai, epitetai, palyginimai, deminutyvai, priedainiai, lyrizmas.Svarbiausios dainų temos – meilė, šeimos ir kaimo žmonių gyvenimas, gamtos reiškiniai, istoriniai įvykiai.

Liaudies kūryba – žodinė žmonių kūryba, atsirandanti ir gyvuojanti bendros kūrybinės veiklos būdu.Jos autoriai dažniausiai nežinomi.Taip sukurti pasakojamieji arba dainuojamieji kūriniai pasakos, dainos, giesmės, lopšinės, padavimai, legendos, sakmės, mitai, užkalbėjimai, patarlės, priežodžiai, anekdotai - eina iš lūpų į lūpas; tautosaka.

Lyra – (gr.lyra) Antikoje vartotas styginis muzikos instrumentas. Lyrika – (gr.lyrikos – dainuojamas akompanuojant lyrai)1.viena iš trijų pagrindinių (šalia epikos ir dramos) grožinės literatūros rūšių, kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo (lyrinio subjekto) išgyvenimus, vidines būsenas, emocijas, jausmus, įspūdžius, nuotaikas, mintis, jų plėtotę ir kaitą (tai vadinama lyriniu vyksmu). Lyrikoje vaizduojamas pasaulis yra fragmentiškas, jame nėra nei išplėtotos fabulos, nei veikėjų charakterių, nei situacijų; jį sudaro vienas kitas vaizdas, detalė.Lyrikoje aiškiausiai švyti žodžio meno esmė (V.Zaborskaitė).Lyrika – siauresnė sąvoka nei poezija. Pagal lyrinio subjekto reiškimosi būdus lyrika gali būti išpažintinė(tiesioginis kalbančiojo AŠ atsivėrimas), 35


manifestacinė (išsakanti kalbančiojo pasaulėžiūrinę orientaciją, jo filosofines, estetines pažiūras), naratyvinė (pasakojamoji), meditacinė (reiškianti susimąstymo, susikaupimo būsenas), invokacinė (kreipinio formos). Lyrikos žanrai: eilėraštis, odė, sonetas,trioletas, lyrinė poema ( žr.lentelę knygos gale). Lyrikos tipai: visuomeninė (socialinė, istorinė, patriotinė), filosofinė(žmogaus būties,gyvenimo prasmės klausimai), intymioji (meilės lyrika), psichologinė (atspindinti vidines būsenas, nuotaikas), peizažinė(gamtos vaizdai), didaktinė (pamokomoji, auklėjamoji) lyrika. 2.lyrizmas, poetiškumas.

Lyrikas – lyrikos kūrėjas (paprastai poetas): jis tikras lyrikas – rašo vien meilės eilėraščius. Lyrinė poema – lyrikos žanras - eiliuotas didelės apimties kūrinys, kuriame atsispindi žmogaus (lyrinio subjekto) dvasiniai ieškojimai ir išgyvenimai, nuotaikos, emocijos, mintys, atskleidžiama jo jausmų gama.Lyrinių poemų yra parašę Maironis, Antanas Baranauskas, Justinas Marcinkevičius.

Lyrinis – (gr.lyrikos) turintis lyrikos savybių, susijęs su lyrika; švelniai jausmingas. Lyrinis vyksmas – lyrikos kūrinio ypatybė - lyrinio subjekto (lyrinio AŠ) vidinių būsenų, jausmų, emocijų, nuotaikų kaita, plėtotė.

Lyriškas – kupinas lyrizmo: Jis šiandien labai lyriškas (suprask: švelniai jausmingas). Lyrinis eilėraštis – lyrikos žanras – nedidelis eiliuotas kūrinys, perteikiantis individo (lyrinio subjekto, lyrinio AŠ) vidines būsenas, emocijas, nuotaikas, jausmus ir išgyvenimus.Lyrinis eilėraštis neatspindi išorinio pasaulio, jame beveik nėra buities detalių. Rašydamas lyrinį eilėraštį, poetas dažniausiai išreiškia savo nuotaikas, emocijas ir jausmus, verdančius jo sieloje rašymo akimirką, bet subtilus skaitytojas jo eilėse atpažįsta savo dvasios būsenas, kurios jį slėgė ar tebeslegia; šitaip lyrinis eilėraštis tampa bendražmogišku, išreiškiančiu daugelio žmonių vidinį pasaulį.Lyrinio eilėraščio pavyzdys: Kelionė į pragarą Kiek buvo skirta man, nuėjęs Tarp žemės klonių ir kalnų, Aš, nusiminęs kaip Orfėjas, Žemyn, į pragarą einu. Į juodą upę užmiršimo Brendu su tūkstančiais vėlių, Jos atsigėrė ir nurimo, O aš nurimti negaliu. (Henrikas Radauskas)

Blyškiom gėlelėm žydi lankos. Kur tu, mieloji, palikai? Kur tavo švelnios, karštos rankos, Kur tavo nuostabūs plaukai? Kaip gluosnis dūsauja pasviręs! Kokie liūdni kvapai gėlių! Ar tu žinai, kad aš ir miręs Tavęs užmiršti negaliu?

Lyrinis subjektas – tai lyrinio kūrinio (eilėraščio, lyrinės poemos) centras, jo ašis, lyrinis „Aš“ (dažnai – pats poetas), asmuo, kurio dvasinis pasaulis ir jausmai atsiskleidžia lyriniame poezijos kūrinyje.“(...)Tai tokia meninė forma, kurioje telpa daugybė kalbančiojo pavidalų, vaidmenų (našlaitė, tauta, jaunystė, bastūnas, vergas, pajacas...)“(R.Tūtlytė). Lyrinis subjektas gali reikštis ne tik kaip „Aš“, bet ir kaip „Tu“, „Mes“.Lyrinis subjektas negali būti tapatinamas su autorium kaip realiu asmeniu, nors kartais atrodo, jog autorius (poetas) tikrai vaizduoja save, savo vidines būsenas.Bet lyriniame kūrinyje tos vidinės būsenos praranda savo konkretų asmeniškumą, tampa daugelio žmonių vidinėmis būsenomis. Skaitant lyrinį eilėraštį atrodo, kad poetas išsakė tai, ką mes patys jaučiame.Lyrinis AŠ gali reikštis keleriopai: išpažintinės (tiesioginis kalbančiojo AŠ atsivėrimas), manifestacinės (išsakančios kalbančiojo pasaulėžiūrinę orientaciją, jo filosofines, estetines pažiūras), meditacinės (išreiškiančios susimąstymo ir susikaupimo būsenas), invokacinės (išreikštos kreipinio forma) ir naratyvinės (pasakojamosios) lyrikos formomis. 36


Lyrizmas – (gr.lyrismos – grojimas lyra) 1.literatūros arba kitos meno šakos kūrinio nuoširdumas, švelnus jausmingumas, subtilus nuotaikingumas. 2.perkeltine reikšme: nuoširdumas, jausmingumas, švelnumas.

Literatas – (lot.litteratus – raštingas, mokytas) grožinės literatūros kūrinių, literatūros kritikos, literatūrologijos, publicistikos darbų autorius, rašytojas.

Literatūra – (lot.litteratura (iš littera – rašmuo, raidė) – tai, kas parašyta)1.kurios nors tautos, epochos arba visos žmonijos rašytinių ir spausdintinių kūrinių visuma, raštija. 2.viena iš meno šakų – žodžio menas (rašytinė ir sakytinė kūryba: tautosaka, šventieji raštai, grožinė literatūra).Literatūra nuo kitų meno rūšių – tapybos, muzikos, architektūros pirmiausia skiriasi tuo, kad žodžiu galime ne tik perteikti pasaulio grožį, jo viziją ir savo išgyvenimus, bet ir skatinti, ugdyti pažintinius, pasaulėžiūrinius siekius bei lūkesčius.Žodžiu galima ne tik žadinti jausmus bei emocijas, bet ir dėstyti pasąmonėje glūdinčias mintis, samprotauti, įtikinėti, vertinti.Nei teptuku, nei muzikos garsais to padaryti neįmanoma.

Literatūrinis kontekstas – literatūrinė aplinka (epocha, literatūros kryptys, srovės) tuo metu, kai rašomas grožinis kūrinys. Rašytojui ar poetui daro poveikį tiek literatūrinės idėjos to meto kultūriniame gyvenime, tiek kitų kūrėjų grožiniai kūriniai, parašyti anksčiau ar jo gyvenamuoju laikotarpiu.Literatūrinis kontekstas padeda geriau suvokti kūrinio, ypač sudėtingo, daugiaplanio romano ar poezijos prasmę, jo sukūrimo motyvus.

Literatūrinis portretas – meninės raiškos priemonėmis piešiamas literatūros kūrinio veikėjo charakteris, jo asmenybės bruožai, išvaizda.

Literatūrologija – (lot.litteratura + logos –žodis, sąvoka, mokslas) mokslas, tiriantis grožinės literatūros kūrinius, rašytojų kūrybą, literatūros istorinę raidą, literatūros vaidmenį visuomenės gyvenime.Literatūrologijos šakos: literatūros istorija, literatūros teorija, literatūros tyrinėjimų metodologija, literatūros kritika, literatūros sociologija, literatūros psichologija, literatūros biografika. Esama ir pagalbinių šios mokslo srities šakų: bibliografija, tekstologija, knygotyra, literatūros tyrinėjimų istoriografija.

Literatūros epocha – chronologiškai (laiko atžvilgiu) apibrėžta literatūros istorijos atkarpa, kuriai būdinga saviti kūrybos bruožai ir savitas literatūrinis gyvenimas. Literatūros epochų, ypač vėlyvesniųjų, ribos sunkiai nustatomos, nes įvairiose šalyse kai kurios epochos prasidėdavo ir baigdavosi ne tuo pat metu, be to, jos nesibaigdavo lyg peiliu nurėžus, o viena su kita persipindavo.Skiriamos tokios literatūros epochos: Antika (1250 pr.Kristų – 476), Viduramžiai (V-XIV a.), Renesansas (XV-XVI a.), Barokas (XVII - XVIII ), Klasicizmas (XVII a.), Švietimo epocha (Šviečiamasis amžius) (XVIII - XIX a.), Dabartis (XX –XXI a.).

Literatūros istorija – literatūrologijos šaka, tirianti bendrąją istorinę literatūros raidą (visuotinės literatūros istorija) arba atskirus jos laikotarpius (Antikos, Viduramžių, Renesanso literatūra), arba kurios nors tautos (lietuvių, anglų, kinų ir t.t.) literatūros raidą.Literatūros istorijai rūpi grožinės kūrybos raida, literatūrinės normos, literatūrinių sąjūdžių programos, autorių populiarumas, leidinių paplitimas, kritikos požiūris į to meto literatūrinio gyvenimo reiškinius.

Literatūros kryptis – literatūros reiškinių bendrumas, pagrįstas bendrais estetiniais principais, kuriamo pasaulio modelio, tematikos ir problematikos panašumu, bendra kompozicinių, stilistinių ypatybių sistema, bendra pasaulėjauta, to meto kultūrinių ir meninių tradicijų panašumu. Skirtingos literatūros kryptys būdingos skirtingoms literatūros epochoms.Kartais kryptis vadinama epocha, srove. Skiriamos tokios literatūros kryptys: romantizmas, realizmas, natūralizmas, modernizmas, neoromantizmas, simbolizmas. 37


Literatūros rūšys – stambios istoriškai susiklosčiusios literatūros kūrinių grupės. Pagal tradiciją skiriamos trys literatūros rūšys - epika, lyrika, drama.Literatūros rūšys turi savo smulkesnes padalas – žanrus; šie skyla į žanrines formas (romanas gali būti buitinis, socialinis, psichologinis, meilės, ir t.t.).Literatūros rūšių bei žanrų normas lemia literatūrinė konvencija (abipusis susitarimas), kai kūrėjas (rašytojas) ir suvokėjas (skaitytojas) vienodai supranta literatūrines normas (žodyno, eilėdaros, motyvų, tematikos, problematikos pasirinkimo kriterijus).

Literatūros srovė – istoriškai apibrėžto laikotarpio rašytojų, artimų vienas kitam savo pažiūromis ir gyvenimo bei kūrybos supratimu bei vertinimu, kūrybinis bendrumas. Kiekviena srovė turi savo filosofiją , savo estetinių pažiūrų sistemą, savo literatūros esmės, paskirties, tikslų ir funkcijų supratimą, požiūrį į literatūrinę kūrybą.Kartais srovė vadinama kryptimi.Literatūros srovės: sentimentalizmas, dadaizmas, futurizmas,imažizmas, ekspresionizmas, siurrealizmas ir kt.

Literatūros teorija – literatūrologijos šaka, tyrinėjanti literatūros struktūrinius ir raidos dėsningumus, ieškanti bendrųjų, tipiškų bruožų, pasikartojančių visuose tos pačios rūšies kūriniuose, gvildenanti kūrinio teoriją, tipiškas jo kompozicijos, stiliaus, rūšies, žanro ypatybes (sisteminė poetika).

Literatūros tipai – literatūros kūriniai pagal jų temos bei turinio pobūdį : nuotykių, detektyvinė, pažintinė, populiarioji, dokumentinė (fakto) ir kt. literatūra.

Literatūros žanras – literatūros rūšies smulkesnė padala, porūšis. Epikos žanrai - romanas, apsakymas, novelė, epopėja, epinė poema ir t.t.; lyrikos žanrai - eilėraštis, odė, lyrinė poema, sonetas; dramos žanrai - tragedija, komedija, drama, ir pan.Dar žr.: žanras.

Litotė – (gr.litotes – paprastumas, saikingumas) tropas, vaizdingas posakis, vaizduojamo dalyko (žmogaus, daikto, reiškinio) savybių – jėgos, didumo, stiprumo – nepaprastas sumažinimas, sumenkinimas (jo priešybė – hiperbolė).Litotės pavyzdys: jūrą perplaukęs, šaukšte prigėrė.

M Madrigalas – (it.madrigale iš lot.matricale – daina gimtąja kalba) iš viduriniųjų amžių italų dvaro poezijos kilęs lyrikos žanras – trumpas (6-11 eilučių) žaismingas meilės eilėraštis, kuriuo šlovinama dama.

Magiškasis realizmas – XX a. aštuntojo dešimtmečio Lotynų Amerikos romano kryptis, pagrįsta vadinamąja stebukline Amerikos tikrove, kurioje tos pasaulio dalies tautų mitai ir tikėjimai susipynę su realybe ir istorija. Svarbiausi magiškojo realizmo atstovai – Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez, romanas Šimtas metų vienatvės), Migelis Anchelis Astūrijas (Miguel Angel Asturias).

Malda – tam tikras kalbamas ar skaitomas tekstas, kuriuo kreipiamasi į Dievą ar šventąjį; tokio teksto kalbėjimas ar skaitymas.

Manifestas – (lot. manifestus – aiškus) 1.iškilmingas aukščiausiosios valdžios kreipimasis į gyventojus raštu. 2.politinės partijos, visuomeninės organizacijos, menininkų sambūrio, literatūrinio ar kokio kito sąjūdžio programinis kreipimasis siekiant supažindinti visuomenę su savo idėjomis arba sužadinti jos susidomėjimą savo veikla.

Marsas – (Mars) rom. mitologijoje – karo dievas. Medėja – (Medea) gr.mitologijoje – dievo Helijo (saulės dievo) vaikaitė, Kolchidės, į kurią keliavo argonautai, karaliaus dukra, turinti galių atgaivinti mirusiuosius, skraidyti danguje.Ji labai kerštinga, nužudo net savo vaikus. 38


Melodija – (gr. melodia – giesmė,daina; giedojimas) frazės, sakinio ar viso kūrinio (paprastai poezijos) dainingas skambesys.

Melodrama – (gr. melos – dainos + drama – veiksmas) 1.dramos žanras, scenai skiriamas kūrinys su ryškia intriga, staigiais veiksmo lūžiais, ryškiais gėrio ir blogio kontrastais ir patetiškomis, sentimentaliomis (jausmingomis) intonacijomis. Viduramžiais taip buvo vadinamos dramos (siaurąją reikšme) su dainomis ir muzika. 2.perkeltine reikšme: menkos meninės vertės kino filmas ar televizijos serialas, kurių veikėjai labai emocionalūs, jausmingi ir aiškiai pasidaliję į dvi stovyklas - geriečius ir blogiečius.

Melpomenė – (Melpomene) gr.mitologijoje – tragedijos mūza, viena iš devynių Dzeuso dukterų. Memuarai – (pranc. memoires – atsiminimai) literatūros kūrinys,kuriame autorius pasakoja savo atsiminimus apie įvykius, kurių dalyvis ar stebėtojas jis yra buvęs; atsiminimai.

Memuaristika – kurio nors laikotarpio ar kurios nors šalies memuarinių kūrinių visuma. Menas – 1.pasaulio ir savęs suvokimo raiška vaizdais, formomis, garsais.Pagal raiškos priemones menas skirstomas į rūšis: tapyba, muzika, architektūra, kinas, teatras. Literatūra yra žodžio menas. Paprastai literatūra skiriama nuo kitų meno rūšių (sakoma: literatūra ir menas), tuo pabrėžiant literatūros išskirtinumą, itin didelę jos svarbą žmonių gyvenime. 2.meistriškas mokėjimas ką atlikti: kalbėjimo menas, vadovavimo menas.

Meninė motyvacija – kalbos raiškos, stiliaus elementų naudojimas remiantis tik tai literatūros rūšiai ar žanrui būdingais dėsniais, principais. Panaudojus vienam kūriniui tinkamas raiškos priemones kito žanro kūrinyje (pavyzdžiui, šiurkštų frazeologizmą ar hiperbolę itin subtiliame lyriniame eilėraštyje) nukentėtų to kūrinio meninė, estetinė vertė, jis jau nebūtų tas kūrinys, kurio tikisi skaitytojas, mėgstantis būtent tą žanrą. Modernioji literatūra (žr.modernizmas), ypač poezija, dažnai nepaiso jokių dėsnių ar principų, jos meninės raiškos priemonės iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nemotyvuotos, tačiau atidesnė analizė leidžia įžvelgti giluminę kūrėjo motyvaciją.

Meninė raiška – pasaulio ir visuomenės sanklodos, žmogaus vidinių būsenų, jausmų, minčių, nuotaikų reiškimas, vaizdavimas grožinės literatūros kūrinyje pasitelkiant menines priemones.

Meninės raiškos priemonės (meninės priemonės) – grožinės literatūros kūrinio kalbos raiškos, stiliaus bei poetikos elementai (eilėdara, intonacija, stiliaus figūros, tropai, frazeologizmai ir pan.), kurie padeda rašytojui išreikšti savo sumanyto kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus ir mintis, kūrinio veiksmo aplinkybes, sukurti tam tikrą atmosferą ar atspindėti lyrinio subjekto (lyrinio AŠ) vidines būsenas, dvasinę įtampą.

Menininkas – ryškia vaizduote ir įgimtu kūrybiškumu (talentu) pasižymintis asmuo, kuriantis meną, meno kūrinius. Menininkais dažniausiai vadinami dailininkai, kompozitoriai, skulptoriai, kino bei teatro režisieriai ir aktoriai, dainininkai. Grožinės literatūros kūrėjai paprastai vadinami rašytojais, poetais, dramaturgais, kartais – žodžio menininkais, menininkais.

Meninis – (iš menas) susijęs su menu: meninis filmas, meninė gimnastika. Meninis savitumas – grožinės literatūros kūrinio meninių priemonių visuma, kūrėjo pasirinktas pasaulio vaizdavimo būdas, jo vizija.Tai, kas daro kūrinį nepakartojamu, išskiria jį iš kitų.

Meniškas – (iš menas) turintis menui būdingų savybių: meniškas daiktas. 39


Meniškumas – 1.svarbiausia meno (ir grožinės literatūros) ypatybė, skirianti jį nuo kitų gyvenimo atspindėjimo formų (pavyzdžiui, nuo mokslinio pažinimo). Menas ir literatūra gyvenimą atspindi vaizdais ir paveikslais. 2. meno (ir literatūros) kūrinio ypatybė – aukšta vertė, lemianti jo reikšmę visuomenės gyvenime.

Merkurijus – (Mercurius) rom.mitologijoje – prekybos dievas. Metafora – (gr. metaphora – perkėlimas) tropas, žodžio ar žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme remiantis tikru ar tariamu daiktų ar reiškinių panašumu, paslėptas palyginimas. Metafora – vienas svarbiausių tropų. Tai pasakymas, kuriame keičiasi jį sudarančių žodžių reikšmė.Naująją, metaforinę, tų žodžių reikšmę lemia naujas kontekstas, kuriame jie atsiduria: Užmigo žemė, tik dangaus/Negęsta akys sidabrinės (Maironis) – kokios čia dangaus akys?dangus juk neturi akių!ir dar sidabrinių! Bet mes suprantame, ką turi galvoje poetas taip sakydamas – tai žvaigždės.Mums atspėti jo mintį padėjo eilėraščio kontekstas – juk kas daugiau gali naktį (užmigo žemė)danguje panėšėti į akis?žinoma, tik žvaigždės: jos tartum gyvos mirksi ir žiūri į žemę.Metaforų pavyzdžiai: Limpančios pušų blakstienos pirmos įsileidžia dieną. (...)po geltoną saulės vašką vyturiai apsvaigę taškos.(Petras Palilionis) Auksinės žirklės tingiai kirpo Dangaus avis.Šnerėjo varpos.(Henrikas Radauskas)

Metodas – (gr. methodos – tyrimo kelias) reiškinių tyrimo būdas.Grožinėje literatūroje metodu vadinami tie principai, kuriais vadovaujasi rašytojas, atrinkdamas, apibendrindamas, vertindamas ir meniniais paveikslais vaizduodamas gyvenimo reiškinius.

Metonimija – (gr. metonymia – vardo pakeitimas) tropas, žodžio vartojimas perkeltine reikšme remiantis daiktų, sąvokų realiu ryšiu, sąsaja. Vienas daikto ar reiškinio pavadinimas pakeičiamas kitu, turinčiu su pirmuoju tikrą, neišgalvotą ryšį: dalis pateikiama kaip visuma, autoriaus vardas atstoja jo kūrinį, veikėjas – jo veiklos rezultatą, padarinys – jo priežastį, ir pan.: Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau,/kaip nemėgti viesulų dainos? (Salomėja Nėris). Užuot pasakiusi „mėgau Grygo ir Čiurlionio kūrybą“, poetė vartoja tik garsiųjų kūrėjų pavardes. Metonimija šiuo atveju padeda glausčiau, ekspresyviau išreikšti mintį, eilėraščiui teikia paslaptingumo, įtaigumo.

Metras – (gr. metron – matas) eiliuoto kūrinio ritmo matas, principas, pagal kurį eilutėje dėsningai kaitaliojasi vienokie ar kitokie garsiniai (intonacijos) elementai (kirčiuoti ir nekirčiuoti, ilgi ir trumpi skiemenys). Metras gali remtis bet kuriuo intonacijos elementu: tiek dinaminiu (garso tarimo ilgumas, stiprumas, greitumas), tiek melodiniu (garso tarimo aukštumas ir sąskambiai). Seniausias antikinės eilėdaros metras – daktilinis hegzametras (šiuo metru parašyta Kristijono Donelaičio poema Metai).

Metraštis – Viduramžiais paplitęs įvykių aprašymas pamečiui; kronika.Lietuvos metraščiuose būdavo aprašomi istoriniai įvykiai ir valdovų darbai bei nuotykiai: „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“ (1430), „Lietuvių giminės pradžia“(apie Kęstučio ir Jogailos konfliktą, per kurį Kęstutis nužudomas, o Vytautas pabėga iš Krėvos pilies).Dar žr. raštija.

Metrika – (gr. metrike iš metron – matas)1.eiliuotų kūrinių metrų sistema ir ją tirianti eilėtyros šaka. 2. (lenk. metryka iš lot. matricula – sąrašas) duomenys apie leidinio (knygos) kilimo, sudarymo, išleidimo vietą ir laiką. 3.(lenk. metryka) Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos archyvo dokumentai.

Metrinė eilėdara – (gr. metron – matas) eilėdaros sistema, pagrįsta trumpų ir ilgų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje. Tokia yra antikinė eilėdara. 40


Minerva – rom.mitologijoje - išminties deivė, mokslo, meno ir amatų globėja.Jupiteris, Junona ir Minerva sudarė romėnų dievų triadą.Jai pagerbti romėnai pastatė šventyklą.

Miniatiūra – (it. miniatura iš lot. minium – cinoberis – raudoni dažai, senovėje vartoti didžiosioms knygų raidėms spalvinti)1.mažos apimties, labai glaustas literatūros kūrinys, kurio žanras ir struktūra būdingi didesnės apimties kūriniams. 2.rankraštinės knygos iliustracija. 3.mažo formato tapytas paveikslėlis. 4.perkeltine reikšme: smulkus, kruopščiai padarytas daiktas.

Minklė – smulkiosios tautosakos žanras - klausimo forma sudaryta mįslė, kurios atsakymas yra netikėtas ir kuria klausiantysis tiria asmens gebėjimą greitai suvokti: kokio akmens nėra vandenyje? (sauso), po kokiu medžiu kiškis slepiasi lyjant? (po šlapiu).

Minotauras – (Minotaurus) gr.mitologijoje – žmogus su jaučio galva, gyvenęs Kretos saloje.Dedalas pastatė Kretoje Labirintą, kur kasmet Minotaurui būdavo atiduodami suėsti 7 vaikinai ir 7 merginos.Atėnų karalaitis Tesėjas nuvyko kartu su pasmerktaisiais į Kretą, užmušė Minotaurą ir Ariadnės padedamas išėjo iš painaus Labirinto.

Mįslė – 1.smulkiosios tautosakos žanras, alegorinis (žr.alegorija)posakis, kurio prasmę reikia įspėti (įminti). Mįslės kilo iš žmonių polinkio į žaidimą. Mįslė taip sudaroma, kad visiems tikrai žinomo daikto reikšmė užtemdoma, paslepiama: Atlėkė paukštis be sparnų, įtūpė į medį be šakų, atėjo mergužėlė be kojų, suvalgė paukštį be dantų (sniegas ir saulė); kas rytą vaikščioja keturiom kojom, per pietus dviem ir vakare – trim? (žmogus).Dar žr. minklė. 2.perkeltine reikšme: kas nesuprantama, ką reikia ištirti: Loch Neso ežero mįslė – ar tikrai jame gyvena pabaisa Nesė?

Misterija – (gr. mysterion – paslaptis) 1.dramos žanras - Viduramžių ir Renesanso laikotarpio (XIV – XVI a.) religinės tematikos drama, vaidinama per šventes turgaus aikštėje. 2.lietuvių dramos žanras – simbolinė, alegorinė (žr.alegorija) istorinės tematikos drama (paprastai vaidinama lauke). Misterijas kūrė Vydūnas (Prabočių šešėliai ir kt.) 3.perkeltine reikšme: paslaptingas dalykas, paslaptis.

Misticizmas – (iš mistika) pažiūra, kad gamtos ir visuomenės reiškinių pagrindas – jutimais nesuvokiamas ir protu nepaaiškinamas paslaptingas antgamtinis pradas.

Mistika – (gr. mystika – paslaptingos apeigos, paslaptingumas)1.tikėjimas paslaptingomis antgamtinėmis jėgomis, su kuriomis žmogus galįs bendrauti. 2.perkeltine reikšme: kažkas paslaptinga, nepaaiškinama.

Mitas, mitai – (gr. mythos – šneka, žodis, pasakojimas, padavimas) 1.senoviniai fantastiniai pasakojimai, aiškinantys pasaulio ir žmogaus prigimtį, įvairius būties reiškinius. Mitai – tai savotiška pirmykštė filosofija: per juos žmonės suprasdavo pasaulį ir dėl to jausdavosi saugūs.Mitų pasaulis griežtai padalytas į savą ir svetimą, į gerą ir blogą.Toks skirstymas atspindi priešpriešą tarp gerosios aplinkos (Dievo, mitinio herojaus) ir nepažįstamų, grėsmingų pasaulio jėgų (slibinų, pabaisų).Ypač artimai su mitais susijusi apeiginė tautosaka, sakmės ir stebuklų pasakos (pagal G.Viliūną).Šių dienų pasaulyje taip pat esama mitų: skraidančios lėkštės, sniego žmogus Jetis, piramidės pavidalo daiktai, kurie neva kaupia kosmoso energiją, Loch Neso ežero pabaisa Nesė, dideli apskriti arba ovaliniai ratai, atsirandantys po nakties javų lauke, ir pan. 2.perkeltine reikšme: fantazija, prasimanymas. Mitologija – (gr. mythologia – mitų pasakojimas, aiškinimas)1.mokslas, tiriantis mitus – jų esmę, kilmę, reikšmę.Senovės lietuvių mitus yra tyrinėję ir aprašę Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Marija Gimbutienė. 41


2.kurios nors tautos ar tautų grupės mitų visuma: Antikos mitologija; lietuvių mitologijoje veikia dievai ir dievybės: Perkūnas, Žemyna, Velinas, arba Velnias, Aitvaras, Laumė, (arba Laima), kaukai, Dievas.

Modernizmas – (pranc. modernisme) XIX a.pabaigos – XX a.vidurio (iki 1960 m.) avangardinių literatūros, filosofijos, meno krypčių visuma (tarp tų krypčių – futurizmas, kubizmas, konstruktyvizmas, absurdo teatras, simbolizmas). Modernizmo skiriamieji bruožai – naujoviškų, neįprastų išraiškos priemonių paieška ir vartojimas siekiant originalumo, priešinimasis praeities meno taisyklėms (realizmui ir natūralizmui), protestas prieš visuomenėje viešpataujančias normas, individualizmas, estetizmas. Modernizmas – tai krizės menas (G.Viliūnas).Modernizmo atstovų kūryba atspindi kintančią šiuolaikinę tikrovę, dabarties žmogaus dvilypį vidinį pasaulį, sklidiną vienatvės ir vertybių praradimo jausmo.Modernizmo atradimai – kalbančiojo subjekto daugiaveidiškumas, laiko ir erdvės matų išsiskyrimas, poetinės kalbos intensyvumas, pasakojimo perspektyvų kaita, žanrų maišatis (...) (V.Kubilius) Modernizmo pradininkas – prancūzų poetas simbolistas (žr.simbolizmas) Šarlis Bodleras (Ch.Baudelaire).Savo eilėraščių rinkinyje „Piktybės gėlės“ (1857) Bodleras reiškė nepasitenkinimą nudailinta, iškvėpinta ir išblizginta poezija ir atvirai vaizdavo nepagražintą, pūvančios maitos kvapo persunktą žmonių ir gamtos gyvenimą. Lietuvių rašytojai modernistai: J.A.Herbačiauskas, Zigmas Gėlė, Adomas Lastas, Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga.

Modernioji literatūra – (pranc.moderne – naujausias, šiuolaikinis) literatūros kūriniai, kuriems būdingos naujumo, šiuolaikiškumo idėjos.Naujumas – tai naujas, kitoks požiūris į visus gyvenimo reiškinius, šiuolaikiškumas – tai savo gyvenimo dvasios, kaitos ir tempo pojūtis, vertybių perkainavimas ir dvasinio pasaulio bei estetinės kūrybos išlaisvinimas iš paties žmogaus susikurtų varžtų.

Moiros – (Moerae) gr.mitologijoje – likimo deivės, Dzeuso ir Temidės dukros.Deivė Kloto (verpiančioji) verpia žmogaus gyvenimo siūlą, o deivė Atropė (nepermaldaujamoji) jį nukerpa.

Mokslinė literatūra – veikalai, žurnalai, straipsniai, kuriuose su moksliniu tikslumu pateikiamas pasaulio vaizdas ir naujausių mokslinių tyrimų eiga bei rezultatai.

Mokslinė fantastika – (anglų science fiction) literatūros kūriniai, kuriuose vaizduojami iš dalies mokslo faktais grindžiami, tačiau iš esmės išgalvoti pasaulio įvykiai ir gamtos reiškiniai, realių arba įsivaizduojamų mokslo ir technikos laimėjimų poveikis visuomenei arba individui.Kartais rašytojo fantazija būna pranašiška, ir tai, ką jis vaizduoja kaip fantastinį reiškinį, po kurio laiko įsikūnija tikrovėje.Mokslinės fantastikos ištakos siekia Antiką, vėliau šio žanro kūriniais garsėjo Siranas de Beržerakas (Cyrano de Bergerac), Džonatanas Swiftas (Jonathan Swift), parašęs Guliverio kelionės, Volteras (Voltaire) su savo Mikromegu, Merė Šeli (Mary Shelley),parašiusi garsųjį Frankenšteiną, Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe), Herbertas Velsas (Wells), sukūręs Pasaulių karą, Žiulis Vernas (Jule Verne), parašęs daug fantastinių romanų, tarp jų - Nuo Žemės į Mėnulį, Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu ir kt.

Monologas – (gr.monologos iš monos – vienas + logos – žodis, kalba) grožinės literatūros kūrinio veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų kalbos, neįeinanti į dialogą, sakoma kitiems veikėjams, pačiam sau arba tiesiog žiūrovams (klausytojams).Monologai būdingi dramos kūriniams tragedijoms,tragikomedijoms, dramoms, komedijoms (garsusis Hamleto monologas Būti ar nebūti – štai klausimas Šekspyro tragedijoje Hamletas).

Moralas – (lot. moralis – susijęs su papročiais) dorovinis pamokymas; pasakėčios arba kito didaktinio kūrinio etinė išvada, ryškėjanti iš kūrinio turinio arba tiesiogiai suformuluota kūrinio pabaigoje, pavyzdžiui: Ak, mano miels žmogau, kentėk, kad skaudulį spaudžia/Ir nuo skrandos tau paskutinį lopą nuplėšia (Kristijonas Donelaitis, pasakėčios Šuo didgalvis moralas).

Moralus – dorovingas, padorus. 42


Motyvacija – turėjimas motyvų vienaip ar kitaip veikti, elgtis, kurti. Motyvas – (lot. motivum) 1.skatinamoji priežastis, veiksnys: kokie motyvai tave paskatino bėgti iš pamokos? 2.literatūros kūrinio mažiausias, daugiau nedalomas turinio elementas. Mūzos – (Mūsae) gr.mitologijoje – devynios Dzeuso dukros, poezijos, meno bei mokslų deivės: Euterpė (lyrinio dainavimo), Erato (lyrinės poezijos), Kaliopė (epinės poezijos), Klėjo (istorijos), Melpomenė (tragedijos), Polihimnija (himnų poezijos), Terpsichora (šokių), Talėja (komedijos), Uranija (astronomijos).

N

Natūralizmas – (pranc.naturalisme iš lot.naturalis – įgimtas, gamtinis) 1.XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių dailės, teatro, literatūros srovė, kurios pagrindinis principas buvo objektyvus ir tikslus tikrovės vaizdavimas. Rašytojai natūralistai teigė, kad menininkas privalo moksliškai analizuoti ekonominius socialinius santykius, pabrėžti veikėjų charakteriuose fiziologinius veiksnius (ypač paveldėjimą) Garsus natūralizmo atstovas – prancūzų rašytojas Emilis Zola(romanai Žerminalis, Žlugimas,Moterų laimė). 2.paviršutiniškas, be gilesnio idėjinio įprasminimo tikrovės, ypač buities ir neigiamų gyvenimo reiškinių (smurto, narkomanijos, ištvirkavimo) vaizdavimas meno kūriniuose.

Nefabuliniai kūrinio elementai – 1.gamtos vaizdai, nesusiję su kūrinio veikėjų dvasine būsena ir nedarantys jokios įtakos veiksmo plėtotei. 2.kūrinio pavadinimas.Jame dažniausiai atsispindi kūrinio tema (Jono Biliūno Vagis), idėja (Kazio Binkio Dirbk ir baiki), veiksmo, lyrinio vyksmo aplinkybės(Salomėjos Nėries Anksti rytą), žanras (Vinco Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimai).

Negrožinė literatūra - visi literatūros kūriniai, kurie dažniausiai neturi grožinei literatūrai būdingų bruožų – fabulos (siužeto), intrigos, veiksmo plėtotės, konflikto, kulminacijos, atomazgos, lyrinio subjekto ir t.t.: laiškai, dienoraščiai, atsiminimai, eseistika.

Nemesidė – (Nemesis) gr.mitologijoje – atpildo deivė.Ji žino kiekvieno gerus ir blogus darbus, baudžia pasipūtėlius ir tramdo jų išdidumą.

Neoklasicizmas – XX a. pradžios skirtingų poezijos tendencijų (žr.akmeizmas, imažizmas) visuma.Neoklasicizmui būdingas polinkis į tradicijas, klasicizmo, Baroko mitus, simbolius, vaizdus.

Neologizmas – (gr. neos – naujas + logos – žodis, kalba) naujažodis; žodis, sukurtas naujai sąvokai ar reiškiniui apibūdinti: naršyklė, grotuvas, diskelis, atmintinė, ir pan.Grožinėje literatūroje neologizmai paprastai randasi spontaniškai, atsitiktinai. Bendrinėje kalboje jie neprigyja, nes skirti ne įvardyti naujam daiktui ar reiškiniui, bet tiesiog nustebinti, šokiruoti skaitytoją neįprastu, keistu žodžiu, kuris dažnai nereiškia nieko.Šitaip sustiprinamas meninės kalbos raiškumas, kūrinys tampa ekspresyvesnis (žr.ekspresija). Tokius neologizmus itin mėgo vartoti poetai futuristai ir ekspresionistai. Juozo Tysliavos eilėraščio pavadinimas – Pavasarogirda ir eilutė iš šio eilėraščio: Vyturiuokit, skraidžios pempės. Kazio Binkio neologizmai: sacharininti (širdis), žiovulingas, Albino Žukausko – mėnulėtas, auksūnai, užpovakar, ir pan.

Neoromantizmas – (gr. neos – naujas + romantizmas) IX a.pabaigoje – XX a. pradžioje iškilusi romantizmo atmaina.Jai būdinga tradicinių romantizmo formų gaivinimas, naujoviškai suvokto romantizmo bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo, realizmo ypatybėmis, natūralios žmogaus prigimties, gaivališkumo iškėlimas, emocingumas, dramatizmas.Neoromantizmas – tai sumodernintas 43


romantizmas. Neoromantikams rūpėjo tie patys dalykai kaip ir romantikams, tik visai kitu, moderniu lygiu: jiems rūpėjo tai, kas nematoma (vidinės būsenos, vizijos, potyriai), kas nepasiekiama (visatos toliai, kosmosas), kas neišsprendžiama (tikėjimo ir Dievo problematika). Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pamatas (...) Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo (Viktorija Daujotytė).Lietuvių rašytojai neoromantikai: Antanas Miškinis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis.

Nikė – (Nice) gr.mitologijoje – pergalės deivė, Jėgos, Galios, ir Pavydo sesuo.Nuolat būna Olimpe šalia Dzeuso.

Nimfos – (Nymphae) gr.mitologijoje – kūrybinių, vaisingųjų gamtos jėgų deivės, gyvenančios įvairiose žemės vietose – vandenyse, kalnuose, giriose, šaltiniuose, medžiuose.

Nonsensas – (anglų nonsense) nesąmonė, niekai, absurdas; toks mąstymo būdas; literatūros tipas, stilius, žanras.Nonsenso stilistika – viena ryškiausių naujosios lietuvių vaikų literatūros tendencijų. Nonsenso poezijos pavyzdys: Supasi septynios žąsys,/Pasikepkite jas patys (Džanis Rodaris (G.Rodari, Fantazijos gramatika).

Nota bene – (lot.) gerai įsidėmėk – pastaba knygos, rašto, dokumento tekste ties ta vieta, į kurią norima atkreipti skaitančiojo dėmesį.Žymima raidėmis NB.

Novelė – (it. novella – naujiena) epikos žanras, glaustas pasakojamasis, vientiso konflikto, intriguojančios fabulos prozos kūrinys. Kartais novelės terminas vartojamas kaip apsakymo sinonimas (dar žr.apsakymas).Novelei nebūdingi šalutiniai epizodai, antraeiliai veikėjai, platūs aprašymai.Novelės fabulą sudaro svarbūs veikėjo likimui įvykiai, atsiskleidžiantys per trumpą laiko atkarpą. Jie plėtojasi labai sparčiai, dinamiškai, kol pasiekia kulminaciją, kur sprendžiamas veikėjo likimas.Novelei būdinga netikėta pabaiga (atomazga), kuri pribloškia ir žavi skaitytoją.Klasikinė novelės forma susiklostė Renesanso epochoje Italijoje. Lietuvoje XX a. pradžioje novelės žanru susižavėjo Jonas Biliūnas, vėliau – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Antanas Vienuolis, Juozas Grušas, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis ir kiti.

Novelistas – novelių autorius, rašytojas. Nuotykių literatūra – pasakojamosios literatūros (epikos) įvairių žanrų (romanai, apysakos) kūriniai, kuriuose daug veiksmo ir įtampos, vienas ar keletas drąsių veikėjų, kovojančių su gamtos stichija ar žmonių pinklėmis. Daug tokių kūrinių yra parašę Žiulis Vernas (J.Verne)(20 tūkstančių mylių po vandeniu,Kapitono Granto vaikai, Aplink Žemę per 80 dienų), Robertas Lujis Styvensonas(Stevenson) (Lobių sala, Juodoji strėlė), Main Rydas(Reid)(Raitelis be galvos, Skalpų medžiotojai, Oceola, seminolų vadas), Aleksandras Diuma (Dumas)(tėvas)(Trys muškietininkai, Grafas Montekristas,Juodoji tulpė).

Nutylėjimas – stiliaus figūra, nepasakymas iki galo, minties nebaigtumas; skaitytojas turi iš konteksto atspėti, kas norima pasakyti.

O Objektyvus – 1.realus, tikras dalykas, reiškinys, egzistuojantis nepriklausomai nuo to, ką mes apie jį galvojame, koks mūsų sąmonėje jo vaizdas. 2.nešališkas, be išankstinio nusistatymo: mūsų mokytoja objektyvi – kas kiek vertas, tiek ir įvertina.

Odė – (gr.ode – giesmė) lyrikos žanras, iškilmingas patetiškas eilėraštis, kuriame šlovinamas žymus asmuo (karalius, imperatorius), svarbus įvykis, labai reikšminga filosofinė ar etinė arba politinė idėja. 44


Odė kilusi iš chorinių giesmių, šlovinančių senovės didvyrius (žymiausi Antikos odžių kūrėjai Pindaras, Horacijus).Klasicizmo poezijoje – tai lyrinis retorinis proginis kūrinys, parašytas aukštuoju stiliumi, su kreipiniu į adresatą (prancūzų poeto Nikola Bualo (Boixleau)odės). Romantizmo epochos poetai odėmis išreikšdavo pasaulėžiūrines idėjas, odės virto savotiškais manifestais: Adomo Mickevičiaus Odė jaunystei, Frydricho Šilerio (Schiler)Džiaugsmui, Simono Stanevičiaus Šlovė Žemaičių.

Odisėja – (pagal Homero epo Odisėja (Odysseia) pavadinimą) nuotykių kupina klajonė, kelionė: jų kelionė po Indiją buvo tikra odisėja – teko nakvoti džiunglėse, brautis per užžėlusius pelkynus, įveikti aukštas kalnų perėjas.

Odisėjas – (Odysseus) gr.mitologijoje – Itakės salos karalius, labai gudrus ir apsukrus.Su 12 laivų išplaukė į karą prieš Troją.Homero epe Odisėja pasakojama apie Odisėjo, grįžtančio iš karo atgal į Itakę, klajones ir nuotykius.Po 20 metų jis grįžo neatpažintas į namus ir rado 100 jaunikių, verčiančių jo žmoną Penelopę išsirinkti vyrą iš jų tarpo.Per Penelopės surengtas varžybas jaunikiai turėjo šaudyti iš Odisėjo lanko, bet nė vienas nepajėgė to lanko įtempti.Tada Odisėjas pats paėmė lanką ir deivės Atėnės padedamas nukovė visus jaunikius ir laimingai gyveno su ištikimąja Penelope.

Oksimoronas – (gr.oxymoron – sąmojingai kvaila) dviejų nesuderinamų žodžių, kurių reikšmės prieštarauja viena kitai, junginys(paprastai epitetas ir jo pažymimasis žodis): skambi tyla, malonus skausmas, saldi kančia, karštas sniegas, skaudus džiaugsmas. Rašytojai oksimoronus naudoja kontrastui išryškinti, įspūdžiui sustiprinti.

Olimpas – (Olympus) gr.mitologijoje – kalnas Graikijoje, ant kurio gyvena dievai.Ten yra Dzeuso ir kitų dievų rūmai, pastatyti ir išdailinti Hefaisto (ugnies ir kalvystės dievo).Olimpas – naujos dievų kartos, nugalėjusios titanus, simbolis.

Onomatopėja – (gr. onomatopoiia – žodžių kūrimas)1.tikrovės garsų pamėgdžiojimas; žodžių darymas mėgdžiojant gamtos ar žmonių veiklos garsus: kukuoti – iš ku-kū, mekenti – iš me-ke-ke, gagenti – iš gaga-ga, džiruoti – iš džir, cinksėti – iš cinkt.Onomatopėja – garsinė fonetinė figūra, dažniausiai vartojama poezijoje. Onomatopėjos meninis poveikis kyla ne vien dėl garsinio efekto, bet dėl žodžių reikšmės (semantikos) – ką tie žodžiai išreiškia, kaip apibūdina daiktą ar gyvą padarą: Ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai Irgi žemes bjaurias išplėšdamas teškina šmotais (K.Donelaitis). Atslinks žiemys kraupus, Žila šalna nubus... Skabt, Skrebt, Kapt – Šiaurys Žvarbus Nupūs, Nuris Lapus Kapan...(Jonas Graičiūnas)

Oracija – (lot. oratio – kalba, pranešimas) smulkiosios tautosakos žanras, iškilminga, paprastai juokaujama apeiginė kalba, prakalba. Oraciją sako piršlys per vestuves, kvieslys, kviesdamas į kokį nors renginį miestelėnus, Užgavėnių dalyviai, vaikščiodami po kiemus.

Orfėjas – (Orpheus) gr.mitologijoje – upių dievo Ojagro (arba Apolono) ir mūzos Kaliopės sūnus, garsus dainininkas ir muzikantas.Savo dainomis nuramindavo jūros bangas ir laukinius žvėris, net akmenys pašokdavo iš vietos, medžiai imdavo ošti jam grojant lyra.Jo žmona Euridikė mirė įkandus 45


gyvatei.Orfėjas, norėdamas ją susigrąžinti, nusileido į Hado karalystę ir, skambindamas lyra, taip sugraudino mirusiųjų karalystės valdovą Hadą ir valdovę Persefonę, kad jie leido Orfėjui išsivesti Euridikę.Tačiau Orfėjas atsigręžė atgal, norėdamas išvysti paskui einančią žmoną, nors dievai buvo liepę to nedaryti, ir Euridikė amžiams liko mirusiųjų karalystėje.

Originalus – (lot.originalis – pirminis, įgimtas, savitas) 1. tikras, autentiškas, nesuklastotas: originali knyga, originalus paveikslas (paties autoriaus parašyta, nutapyta). 2.savotiškas, nepanašus į kitus, retai pasitaikantis; keistas, ekscentriškas: jis labai originalus – visada vaikšto pasirišęs mėlyną „peteliškę“, užsivožęs juodą odinę skrybėlę ir apsiavęs raudonais pusbačiais.

P Padavimai, padavimas – pasakojamosios tautosakos žanras, viena iš sakmės formų (kita – legenda), pasakojimai apie konkrečių geografinių vietų atsiradimą, apie tolimus istorinius įvykius (kaip atsirado vienas ar kitas ežeras, piliakalnis, didžiulis ar keistas akmuo, liūnas, akivaras, kaip gynė nuo priešų savo pilį kokios nors vietovės gyventojai, ir pan.).

Pakartojimas – stiliaus figūra, tų pačių žodžių, frazių, sakinių kartojimas eilėraštyje siekiant sustiprinti poetinės kalbos raiškumą, piešiamo vaizdo įspūdį, pabrėžti reiškinio svarbą, veiksmo ar būsenos trukmę, intensyvumą, paveikti, sujaudinti skaitytoją (emocinio poveikio funkcija): Aš kaltinu – visus, visus, visus,/Išmokiusius lietuvį nuolankumo! (Just. Marcinkevičius); Varlius tu, varlius aš, mes visi čia varliai,/Mums užkimusi gerklė,/ Bet varliuojam darniai (Č.N.).

Palyginimas – stiliaus figūra, dviejų dalykų (daiktų, reiškinių)vaizdingas sugretinimas, pagrįstas jų panašumu.Palyginimai padeda išryškinti reiškinį ar veikėją, pabrėžti svarbiausius jo fizinius ar dvasinius bruožus: Aš pas savo motinėlę kaip rožė žydėjau, O pas tave, bernužėli, kaip rūta pavytau. (Liaudies daina) Tie debesėliai – tokie baltučiai, Kaip garbanėlės kūdikio mano.(S.Nėris) Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos(...Henrikas Radauskas)

Pamėgdžiojimas – sekimas kuo nors, darymas taip pat kaip kitas daro.Literatūros kūrėjai kartais pamėgdžioja anksčiau kūrusių rašytojų, poetų stilių.Dar žr.stilizacija.

Pamfletas – (anglų pamphlet ) grožinės literatūros ir publicistikos žanras – satyrinis kūrinys, kuriame pajuokiamas kuris nors politinio visuomenės gyvenimo reiškinys ar veikėjas (veikėjai), socialinės, politinės institucijos.(Pamfleto forma parašytas Džonatano Svifto (Swift) kūrinys „Guliverio kelionės“).

Panacėja – (Panacea) gr.mitologijoje – išgijimo personifikacija, sveikatos deivė. Panas – (Pan) gr.mitologijoje – miškų, laukų, bandų dievas, dievo Hermio ir nimfos Driopės sūnus.Panas saugo gyvulių bandas, globoja bitininkus ir žvejus.

Pandora – (Pandora)gr.mitologijoje – pirmoji moteris, kurią kaip keršto įrankį Hefaistui (ugnies ir kalvystės dievui) ir Atėnei įsakė sukurti Dzeusas, įniršęs ant Prometėjo už tai, kad šis pavogė iš Olimpo ugnį ir perdavė žmonėms.Visi dievai prisidėjo prie Pandoros kūrimo, todėl ji pasižymėjo įvairiomis savybėmis, o jos vardas reiškė visų apdovanotoji.Dzeusas, išleisdamas Pandorą už Prometėjo brolio Epimetėjo, įteikė šiam dovanų skrynią, kurioje buvo sudėtos visos ydos, nelaimės ir ligos.Nors brolis ir perspėjo, Epimetėjas priėmė šią dovaną, o smalsioji Pandora atidarė skrynią.Į žemę pasipylė visos ten 46


sudėtos nelaimės ir ydos, ant dugno liko tik viena viltis, mat Pandora spėjo užvožti dangtį.Taip žmonės prarado viltį sulaukti geresnio gyvenimo.Posakis Pandoros skrynia reiškia žmonijos nelaimes ir ligas.

Panegirika – (gr. panegyrikos (logos) – iškilminga šlovinamoji kalba) 1.senovės graikų ir romėnų patriotinė kalba, kurioje aukštinami protėvių žygiai,tautos galybė ir laimėjimai. 2.šlovinamasis kūrinys (kalba, eilėraštis), kuriame perdėtai garbinamas kuris nors asmuo, aukštinami jo nuopelnai.

Panteonas – 1.Antikos šventovė, skirta visiems dievams. 2.vieno tikėjimo dievų, dievybių visuma: lietuvių pagonių panteonas. 3.pastatas, kur laikomi žymių žmonių palaikai.

Pantomima – (gr. pantomimos – viską mėgdžiojantis) vaidinimas, kuriame artistai kuria meninius vaizdus mimika ir plastiniais kūno judesiais, be žodžių; dažnai toks vaidinimas turi dramos ir muzikos spektaklio elementų.

Parabolė – (gr. parabole) vaizdavimo būdas ir literatūros žanras – pamokomosios etinės idėjos reiškimas palyginimu, alegorija; šiuo vaizdavimo būdu pagrįstas nedidelis pasakojimas arba dramos kūrinys, turintis pamokomąją prasmę; alegorinis posakis.

Paradoksas – (gr. paradoxos – netikėtas) neįprastas, netikėtas teiginys, kuris tarsi prieštarauja sveikai nuovokai: mažiau dirbi – daugiau turi (kai našiau dirbi), tiesiog – arčiau, aplink – greičiau (kai važiuoji geresniu keliu); Jei ne talkininkai, derlių būtų laiku nuėmę (Leonas Vainikonis) - matyt, prasti buvo talkininkai; vasarą su kailiniais, žiemą ir be marškinių (mįslė).

Parafrazė – (gr. paraphrasis – atpasakojimas) svetimų tekstų, minčių perteikimas, atpasakojimas savais žodžiais; grožinės literatūros kūrinio perdirbinys, pagrindinių motyvų perteikimas kita forma, atpasakojimas.

Paralelizmas – (gr. parallelos – lygiagretus) stiliaus figūra, dviejų kūrinio dalių, elementų gretinimas, išreikštas panašios gramatinės sandaros sintaksinėmis konstrukcijomis; pasikartojimas. Teminis paralelizmas – kai gretinami du savo turiniu artimi reiškiniai, sintaksinis paralelizmas – kai gretinami du vienodos sintaksinės sandaros poetinės kalbos elementai, garsinis paralelizmas – kai gretinami tie patys žodžiai. Paralelizmų formos – anafora, epifora; paralelizmu vadinamas ir kalbos dalių kartojimas įvairiomis formomis: Akmuo be kraujo,/ vanduo be sparnų,/papartis be žiedelio (kartojami daiktavardžiai).O aš jaunasis,/jaunas bernelis,/be jaunosios mergelės (kartojami būdvardžiai).(Liaudies daina).

Parnasas – (Parnassus) gr.mitologijoje – kalnų virtinė Fokidėje, Apolono, Dioniso ir mūzų mėgstama vieta.Jų papėdėje tryško Kastalijos šaltinis, kurio vanduo įkvėpdavo poetus.

Parodija – (gr. parodia iš para – prieš + ode – giesmė) 1.komiško ar satyrinio vaizdavimo būdas, sekant kuriuo nors literatūros kūriniu, mėgdžiojant išorines rašytojo kūrybinės manieros ypatybes, jo mėgstamas meninės raiškos priemones, posakius. 2.perkeltine reikšme: nevykęs, iškraipytas ko nors sekimas.

Pasaka – 1.pasakojamosios tautosakos žanras, fantastinis kūrinys, sukurtas nežinomų autorių ir einantis iš lūpų į lūpas.Pasakos – viena seniausių visų tautų žodinės kūrybos formų.Pasakų veikėjais (slibinais, laumėmis, raganomis, milžinais, velniais) ir jose vaizduojamais įvykiais žmonės (išskyrus,žinoma, vaikus) netikėjo – tuo pasakos skiriasi nuo sakmių (padavimų, legendų), kuriose vaizduojamais reiškiniais, įvykiais, dievais žmonės tikėdavo. Pasakų esama labai įvairių: gyvulinės (kur veikia gyvuliai ir žvėrys), stebuklų (kur atsitinka negirdėti neregėti dalykai), buitinės (kur viskas vyksta įprastoje, buitinėje aplinkoje), nuotykių (kur virtinės nuotykių), formulinės (grandininės) (kur vis kartojami tie 47


patys žodžiai pridedant vis naujų), romantinės (kur daug šviesių jausmų ir meilės). Pasakas kuria ir rašytojai, jų sukurtos pasakos vadinamos literatūrinėmis. Garsiausi pasakų kūrėjai - Hansas Kristijanas Andersenas, Šarlis Pero, Haufas, Broliai Grimai, Džanis Rodaris (G.Rodari), lietuvių – Pranas Mašiotas, Kazys Boruta, Petras Cvirka, Vincas Krėvė, Antanas Vienuolis, Leonardas Gutauskas, Jonas Avyžius, Kazys Saja. Rašytojas Vincas Pietaris vienas pirmųjų ėmėsi stilizuoti (perkurti, literatūrinti) lietuvių pasakas. Pasaka be galo: sėdi žvirblelis ant krantelio su balta skepetėle ant kaklelio.Žiūri į vandenėlį.Tik pliumpt ir įpuolė.Mirko mirko, rūgo rūgo.Išmirko, išrūgo, išlipo, išdžiūvo.Ir vėl sėdi žvirblelis ant krantelio ir t.t. 2.perkeltine reikšme: išgalvotas dalykas, netiesa, melas.

Pasakėčia – trumpas alegoriškas (žr.alegorija) pamokomasis kūrinys, dažniausiai eiliuotas. Žmonių santykiai pasakėčioje vaizduojami alegoriškai - kaip gyvulių ar daiktų santykiai. Gyvuliai pasakėčioje turi žmogišką protą, yra labai gudrūs, kalba ir elgiasi kaip žmonės. Pasakėčia dažnai užbaigiama trumpa išvada – moralu, kur atskleidžiama pagrindinė pamokomoji pasakėčios mintis. Garsesnieji pasakėčių kūrėjai: Ezopas, Fedras,Žanas de Lafontenas (Jean de La Fontaine), Ivanas Krylovas, Simonas Stanevičius, Kristijonas Donelaitis, Antanas Tatarė, Vincas Kudirka.Pasakėčios pavyzdys: Šuo didei smarkus,vadinamas Krizo Didgalvis, Pas liūtus bylinėdams kartą avį apskundė. O tarp liudininkų išsirinko vilką bei lapę. Bet kad provininkai tikrai teisybę suprastų, Dar prie tų pridėjo jis ir vanagą piktą. Šie visi Didgalviui taip meluoti padėjo, Kad sūdžia, girdėdams skundą, visas supyko Ir nekaltąją avelę skaudžiai išdarkė. Ak, mano miels žmogau, kentėk, kad skaudulį spaudžia Ir nuo skrandos tau paskutinį lopą nuplėšia. (Kristijonas Donelaitis, Šuo didgalvis)

Pasakojimas – 1. epikos pamatas (gr.epos – žodis, pasakojimas).Epika – pasakojimo apie pasaulį menas (palygink: lyrika – individo jausmų ir vidinių būsenų raiškos menas).Pasakojimas neįmanomas be trijų elementų: be pasakotojo, pasakojamos istorijos ir klausytojo (skaitytojo). 2. vienas iš trijų prasminių teksto tipų (kiti du - aprašymas ir samprotavimas).Grožiniame kūrinyje įtaigiai pasakojama, kas įvyko ar vyksta.Veiksmai ne aprašomi, bet apie juos pasakojama. Pasakojimas tartum suveria visus fabulos įvykius ant vieno siūlo. 3.kokio įvykio, atsitikimo apsakymas,apibūdinimas: Jono pasakojimas apie sėkmingą žūklę mums kėlė susižavėjimą. 4.nedidelis tautosakos kūrinys, kuriame vaizduojami tikri įvykiai.

Pasakotojas – 1.asmuo, kurio vardu pasakojama apie žmones ir įvykius epikos kūriniuose. Tarp pasakotojo ir jo pasakojamos istorijos visada yra riba.Kai pasakojama pirmuoju asmeniu ir kai pats pasakotojas yra pasakojamos istorijos dalyvis, tos ribos beveik nejaučiame.Pasakoti galima iš visa žinančio pasakotojo perspektyvos (tada pasakotojas tarsi Dievas žvelgia į veikėjus ir žino viską, kas jiems nutiks) arba iš kurio nors kūrinio veikėjo pozicijų.Pasakotojas gali būti neutralus stebėtojas, gali būti subjektyvus, objektyvus, aktyvus, pasyvus. Pasakotojas gali būti ir pagrindinis veikėjas – kaip daktaras Votsonas iš A.Konano Doilio (Conan Doyle) detektyvinių romanų (žr.detektyvinė literatūra)apie seklį Šerloką Holmsą: Votsonas kartu su Šerloku Holmsu yra pagrindiniai veikėjai. 2.kas dėsto įvairius atsitikimus, seka tautosakos kūrinius ir pan.

Pasaulėvaizdis – 1.bendras pasaulio vaizdas, įsivaizdavimas. 2.požiūris į pasaulį ir jo reiškinius: rašytojo pasaulėvaizdis.

Pasaulėžiūra – pažiūrų į pasaulį, gyvenimą, žmogų visuma: mokslinė pasaulėžiūra.

48


Paskvilis – nedidelis įžeidžiamas, plūstamasis kūrinys, paprastai anoniminis (žr.anonimas) arba pasirašytas slapyvardžiu, kuriame piktai išjuokiamas, niekinamas, šmeižiamas kuris nors visuomenės veikėjas arba veikėjų grupė. (Paskvilio pavadinimas kilo nuo Romos kurpiaus Paskilio (ar Paskino) vardo: jo vardu XVI a.Romoje buvo pavadinta viena antikinė statula ir ant jos buvo rašomi ir iškabinami satyriniai eilėraščiai aktualiomis temomis.)

Pastoralė – (lot.pastoralis – piemenų) viduriniųjų amžių ir XVI-XVII a. Baroko literatūros žanras poema arba eiliuota drama, idiliškai vaizduojanti kaimą, piemenų gyvenimą, jų meilę.

Pastraipa – pagrindinis rišlaus rašytinio teksto elementas, rišlių sakinių grupė, kurią sieja tema ir viena pagrindinė mintis.Kiekviena nauja teksto pastraipa rodo, kad prasideda naujas teiginys, kad kažkas tekste keičiasi – veiksmo vieta, laikas, erdvė, veikėjai, ir pan.

Patarlė – smulkiosios tautosakos žanras, trumpas vaizdus posakis, kuriuo reiškiama liaudies išmintis, patariama, pamokoma (tuo ji skiriasi nuo priežodžio, kuris neturi tokio prasminio krūvio). Patarlių pavyzdžiai: kaip pasiklosi, taip išsimiegosi; mažas kupstas didelį vežimą verčia; lašas po lašo ir akmenį pratašo; nebūk per drąsus – akis išdegsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi; geros akys dūmų nebijo; kur šuo laka, ten ir loja.

Patosas – (gr. pathos – jausmas, aistra) jausmingumo pasireiškimas, pakilus dvasinis susijaudinimas, entuziazmas, aistra, susijusi su žmogui labai reikšminga veikla ir jos tikslais.Kūrinio patosas – užvaldžiusi rašytoją idėja, stiprus jausmas, kuris persmelkia visą kūrinį ir veikia skaitytoją.

Pauzė – (gr. pausis – sustojimas, nutraukimas) balso (kalbos) laikinas sustabdymas, mažytė pertrauka, kuri padeda pabrėžti , išryškinti reikiamus žodžius.Pauzės būna pagal intonaciją pasakojamosios, šaukiamosios, klausiamosios. Pauzė labai svarbi eiliuotoje kalboje: išskiria atskirus žodžius arba jų derinius, pabrėžia žodžių prasmę ir reikšmę, suteikia eilėraščiui jausmo, įtampos.Labai svarbi pauzė cezūra.

Paveikslas –1.literatūrinis ko nors vaizdas, vaizdavimas: novelės veikėjo paveikslas. 2.dramos veikalo veiksmo dalis, paprastai su pakeistomis dekoracijomis.

Pėda – smulkiausias metro vienetas, kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų derinio pasikartojimas eilėraščio eilutėje (silabotoninėje eilėdaroje).Antikinėje eilėdaroje – pasikartojančių ilgų ir trumpų skiemenų derinys.Pagal tai, kiek yra skiemenų, pėda gali būti dviskiemenė, triskiemenė ir keturskiemenė. Dviskiemenės pėdos – chorėjas (su kirčiuotu pirmuoju skiemeniu: - V) ir jambas (su kirčiuotu antruoju skiemeniu: V - ), triskiemenės pėdos – daktilis (su kirčiuotu pirmuoju iš trijų skiemenų: - VV ), amfibrachis (su kirčiuotu antruoju iš trijų skiemenų: V - V ) ir anapestas (su kirčiuotu trečiuoju iš trijų skiemenų: VV - ).

Pegasas – (gr. Pegasos iš pege – šaltinis) gr.mitologijoje – sparnuotas žirgas. Kartą, mūzoms dainuojant, iš susižavėjimo Helikono kalnas ėmė augti ir vos nepasiekė dangaus.Tada Pegasas stuktelėjo kanopa į kalno viršūnę, ir ten ištryško Hipokrenės (žirgo) šaltinis, kurio stebuklingas vanduo įkvėpdavo poetus. Pabalnoti Pegasą – tapti poetu; mūsų dienomis šis alegorinis (žr.alegorija) posakis vartojamas su ironija.

Peizažas – 1.tapybos ar grafikos kūrinys, kuriame atkurtas vietovaizdis. 2.gamtos vaizdas, rašytojo aprašytas literatūros kūrinyje. 3.gamtos reginys, gamtovaizdis, vietovaizdis.

Penelopė – (Penelope)gr.mitologijoje – Odisėjo žmona. Homero Odisėjoje Penelopė – viena svarbiausių veikėjų, įkūnijanti ištikimybę ir padorumą: dvidešimt metų ji laukė grįžtančio iš Trojos karo Odisėjo. 49


Performansas – (anglų performance art) trumpalaikiai teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje, bet neskatinant jų dalyvauti (kaip hepeningo atveju). Performansas kultivuojamas kaip meninės raiškos priemonė norint išsiskirti iš kitų menininkų ir kartu čia pat sulaukti žiūrovų įvertinimo.Pradininkai – amerikiečių kompozitorius Džonas Keidžas (John Cage) ir prancūzų dailininkas Ivas Kleinas (Ives Klein).

Perifrazė – (gr.periphrasis – iš peri – aplinkui, prie, šalia, apie + phrazo – kalbu) žodžių junginys (dažnai vaizdingas), kuriuo pakeičiamas tikrasis asmens vardas, daikto ar reiškinio pavadinimas: nebyliojo kino legenda – vietoj Čarlis Čaplinas, šachmatų virtuozas – vietoj Garis Kasparovas, ir pan.

Periodas – (gr. periodos – apėjimas, apskritimas) stiliaus figūra, ilgas, sudėtingas užbaigtas sakinys, ryškios pauzės padalytas į dvi dalis, kurios tariamos pakeliant ir nuleidžiant balsą.

Periodika – (gr. periodikos – periodinis) tam tikrais periodais leidžiama spauda (dienraštis leidžiamas kasdien, savaitraštis - kas savaitė, mėnraštis – kas mėnesį, ir pan.). Perkeltinė reikšmė – netiesioginė žodžio reikšmė.

Personifikacija – (lot. persona – asmuo + facio – darau) tropas, žmogui būdingų savybių ir pavidalų suteikimas daiktams, gyvūnams, abstrakčioms sąvokoms ar idėjoms; įasmeninimas: Akmenėlis turi šaltą širdį / Ir mažos našlaitės nesupras (Salomėja Nėris); Arši mirtis gėles išskynė,/Išblaškė želmenis iš daržo...(Julius Janonis)Dar vadinama prozopopėja, nors šios reikšmė kiek platesnė.

Personifikuoti – sužmoginti, daiktams, gyvūnams ar abstrakčioms sąvokoms suteikti žmogiškų savybių.

Pertaras – nereikalingas žodis ar posakis, kurį kalbantysis nuolat nesąmoningai kartoja. Pjesė – (pranc. piece) rimto (bet ne tragiško) konflikto dramos kūrinys. Planas – kūrinio turinio metmenys, tvarka, kuria dėstomos mintys.Planas padeda susieti kūrinio (ar jo interpretacijos) dalis, teiginius į logišką visumą, parodyti jų ryšį. Planas gali būti sudaromas remiantis kūrinio teksto tvarka, iškeliant hipotezę ir ją patvirtinant arba paneigiant, taip pat pagrįstas indukcijos (kai mintys dėstomos nuosekliai ir pabaigoje padaroma išvada) arba dedukcijos (kai pirma pateikiama išvada, o tik paskui atskleidžiama, kaip ji buvo atrasta, padaryta) metodu. Planas gali būti ir mišrus (jame naudojami visų tipų planai) arba linijinis (pagrįstas tam tikros rūšies kūriniams (ar jų interpretacijoms) keliamais reikalavimais).

Poema – (gr. poiema – kūrinys) poezijos žanras, eiliuotas stambus pasakojamasis kūrinys, turintis siužetą ir charakterius (epinė poema) arba stambus lyrinis kūrinys (lyrinė poema).

Poetas – (gr. poietes – kūrėjas) poezijos kūrinių autorius. Poetika – (gr. poietike (techne) – eilėraščių kūrimo menas) 1.literatūros mokslo šaka, tyrinėjanti literatūros formas, estetines priemones: istorinė, struktūrinė poetika. 2.formų, meninių principų ir stiliaus priemonių, būdingų kurio nors rašytojo (poeto) ar grupės rašytojų (poetų) kūrybai, visuma, jų sistema: klasicizmo, romantizmo, Maironio poetika.

Poetinė kalba – tai, kas pasakoma eilėraščiu, kas yra eilėraščio prasmės dalis.Poetinė kalba leidžia pajusti kalbos grožį apskritai.Ritmas, intonacija ir pakartojimai yra svarbiausi poetinės kalbos elementai. 50


Poetinės priemonės – meninės raiškos priemonės, kurios būdingos eiliuotai kalbai ir kurios padeda vaizdžiai ir subtiliai atskleisti lyrinio subjekto jausmus ir išgyvenimus: rimas, ritmas, palyginimai, metaforos, metonimijos, paralelizmai, epitetai, personifikacija, transformacija, hiperbolė, aliteracija, pakartojimas, asonansas.

Poetinis – susijęs su poezija: poetinis tekstas. Poetizmas – tik poezijai būdingas žodis ar žodžių junginys. Tokie žodžiai ar žodžių junginiai nevartojami kasdienėje šnekamojoje, mokslinėje kalboje ar publicistikoje, jie rodo, kad skaitome poetinį tekstą: Užmigo žemė.Tik dangaus/Negęsta akys sidabrinės(Maironis).

Poetizuoti – (pranc.poetiser) ką nors vaizduoti idealizuotai, gražiomis poetinėmis formomis, dailinti (poetizuoti tikrovę, praeitį); vartoti poetines priemones kūriniuose, kurie nesusiję su poezija, nėra poezija.

Poezija – (gr. poiesis – kūryba, kūrinys) 1.visais laikais rašyta eiliuota meninė kūryba: lyrinė, epinė poezija. 2.vaizdingo minčių, vidinių būsenų, jausmų, emocijų, nuotaikų reiškimo eilėmis menas.Sakydami „poezija“ dažniausiai turime galvoje lyriką, ypač svarbiausią jos žanrą – eilėraštį. 3.eiliuotų kūrinių visuma: Maironio poezija, lietuvių poezija.

Polisindetonas – (gr.polysyndeton) stiliaus figūra, jungtukų gausumas ten, kur jų galėtų būti mažiau arba visai neturėtų būti (dar žr. asindetonas).

Populiarioji literatūra – (lot.popularis – liaudiškas, liaudies mėgstamas) knygos, skirtos skaityti laisvalaikiu, tokios kaip meilės romanai, detektyvai, nuotykių apysakos, mokslinė fantastika. Populiariajai literatūrai suvokti nereikia specialaus pasirengimo, ji dažniausiai siejama su pramoga, padeda atsipalaiduoti, atsveria kasdienybės pilkumą, papildo emocinį gyvenimą, leidžia patirti ribines būsenas bei aistras, pažinti pasaulį.Ji nėra prastesnė už tikrąją meninę literatūrą, tiesiog yra kitokia, kita literatūra, priskirtina masinei kultūrai (pagal G.Viliūną).

Poringė – pasakojimas, pasaka. Portretas – (pranc.portrait iš lot. protraho – ištraukiu, iškeliu aikštėn) žmogaus tapybinis, fotografinis, skulptūrinis ar žodžiais sukurtas atvaizdas, paveikslas.

Posakis – trumpas, paprastai pastovus sakinys ar žodžių junginys; frazė. Posmas – dainos ar eilėraščio dalis, apimanti vienodą eilučių skaičių; strofa. Postmodernizmas – šiuolaikinio meno ir literatūros srovė, atsisakanti XX amžiaus modernizmo.Postmodernistai grįžta prie senųjų stilių ir technikų, renkasi tai, kas jiems priimtina iš jų, parodijuoja juos, nepripažįsta masinės ir elitinės kultūros atskirumo, neigia egzistuojant meno pažangą.Garsiausi atstovai – Chorchė Luisas Borchesas (Jorge Borges), Umbertas Ekas (Umberto Eco).

Potekstė – žodžiais nepasakoma, nuvokiama teksto prasmė. Prarastoji karta – po I pasaulinio karo subrendusi karta, siauresne reikšme – grupė amerikiečių rašytojų, vaizdavusių karo išblaškytų, vertybių sistemą praradusių ir sužaloto likimo žmonių gyvenimą (pradininkas – Malkolmas Kaulis (Cowley, romanas Prarastoji karta). Garsiausi atstovai – Ernestas Hemingvėjus (Hemingway, romanai Kam skambina varpai,Atsisveikinimas su ginklais, Fiesta), Frensis Skotas Ficdžeraldas ((Fitzgerald, romanas Didysis Getsbis). 51


Priedainis – pasikartojanti dainos dalis; refrenas. Priešprieša – priešingos reikšmės žodžių sugretinimas įspūdžiui sustiprinti; antitezė. Priežodis – smulkiosios tautosakos žanras, trumpas posakis, vaizdingas palyginimas, kuriuo reiškiama liaudies išmintis be tiesioginio pamokymo: nusiminė kaip žemę pardavęs; saugosi kaip kipšas nuo griausmo, pažiūrėsim kai dugną dėsim,bobos ir į sijoną liežuvį pagalanda.

Problema – (gr.problema – uždavinys, užduotis) teorinis arba praktinis uždavinys, kurį reikia ištirti, rasti jo sprendimą; literatūros kūrinyje – pagrindinis klausimas, kurį kelia rašytojas, norėdamas atkreipti skaitytojo dėmesį į žmogaus ir visuomenės gyvenimo konfliktus, į sprendimo laukiančias situacijas.Stambesniame kūrinyje paprastai keliamos kelios problemos, tuomet jų visuma vadinama problematika.

Problematika – (gr.problematikos – susijęs su uždaviniu) kurios nors gyvenimo srities ar literatūros kūrinio problemų visuma.

Prokrustas – (Prokroustes) gr.mitologijoje - milžinas plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir jėga guldydavęs juos į lovą; tiems, kurie į ją netilpdavo, nukirsdavo kojas, o tiems, kurie būdavo per maži – jas ištempdavo; iš to kilo posakis Prokrusto lova – dirbtinis matas, rėmai, į kuriuos stengiamasi per prievartą ką nors įsprausti.

Prologas – (gr.prologos iš pro – prieš + logos – žodis) įžanginė epinio arba draminio literatūros kūrinio dalis, kurioje atskleidžiami įvykiai, vykę prieš užsimezgant veiksmui; įžanga.

Prospektas – (lot.prospektus – reginys, apžvalga) 1.rašytinis rengiamo leidinio plano išdėstymas, išsamus būsimos knygos planas. 2.reklaminis lapelis (skrajutė) arba brošiūra.

Proza – (lot.oratio prosa – nevaržoma kalba) neeiliuota, paprastai pasakojamoji, grožinė literatūra; tos literatūros kūrinių visuma.

Prozaizmas – (iš proza) šnekamajai kalbai būdingi žodžiai ir žodžių junginiai, įterpti į poetinį tekstą.Modernieji poetai prozaizmais siekia sudrumsti pernelyg skaidrų poezijos šaltinį, kad skaitytojas „pabustų“, sugrįžtų iš svajonių į gyvenimo tikrovę: Tu, senas išvėsėli, nesivaipyk, neširsk, nesityčiok,/Geriau žiūrėk, kur kreivoja nušleivintos brydės (Albinas Žukauskas); Gražiai mes juokiamės, gražiai mes verkiam,/Gražiai mus traiško garvežiai,/Ir kai gražiai akis užmerkiam,/Tai mus palaidoja gražiai (Vladas Šimkus).

Prozodija – kalbos garsinių savybių visuma. Prozopopėja – (gr. prosopopoiia – įasmeninimas) žodžiai, kuriuos „kalba“ daiktai, gamtos reiškiniai ar sužmogintos sąvokos; gyvos būtybės ypatybių teikimas negyviesiems daiktams arba abstrakčioms sąvokoms; įasmeninimas.Prozopopėjos pavyzdžiai: 1)eilėraščio pavadinimas Kalbos ganymas (Justinas Marcinkevičius). 2)Išskrido širdgėla vėlai su gervėm klykaut.(Salomėja Nėris) 3)Gėlė balta pražydo, ir baltą gėlę tą Lingavo vėjas šaukdamas: „Balta,balta,balta!“(Henrikas Radauskas)

Psichika – (gr. psychikos – sielos) žmogaus ir kitų gyvūnų, turinčių ištobulėjusią nervų sistemą, įgimtų ir įgytų dvasinių savybių (intelekto, jausmų, valios) ir procesų visuma; dvasia, dvasinis gyvenimas. 52


Psichologija – (gr. psyche – siela + logos – žodis,sąvoka, mokslas) 1.mokslas, tiriantis psichikos reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. 2.perkeltine reikšme: psichika, būdo, mąstymo, elgsenos ypatybės.

Psichologinė literatūra – įvairių žanrų kūriniai, kuriuose atskleidžiamas veikėjų vidaus pasaulis, jų sąmonės ir pasąmonės būsenos, dvasiniai ieškojimai: psichologinis romanas, psichologinė drama.

Psichologinis realizmas – literatūros srovė, kuriai būdingas gilinimasis į žmogaus psichikos būsenas, kylančias jam susiduriant su kasdienybės rutina arba lemtingomis gyvenimo akimirkomis.Lietuvių rašytojai – psichologinio realizmo atstovai: Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis.

Psichologizmas – (iš psichologija) grožinės literatūros kūrinio, spektaklio, kino filmo vaizdų pobūdis – nuodugni, nuosekli žmogaus dvasinio pasaulio analizė.

Publicistika – (vok.Publizistik iš lot. publicus – viešas, visuomeninis) raštijos rūšis – aktualios visuomeninės politinės, ekonominės tematikos kūriniai (dažniausiai straipsniai), kuriais stengiamasi veikti visuomenės pažiūras.

R Raiška – išraiška: žodis yra raiškos priemonė. Dar žr.meninė raiška. Raiškusis skaitymas – vaizdingas, išraiškus literatūros kūrinio skaitymas. Rašinys – 1.mokyklos rašytinio darbo rūšis: literatūros kūrinio atpasakojimas, interpretacija. Bet kuriam rašiniui būtinos tokios trys dalys: įžanga (problemos iškėlimas), temos plėtojimas (problemos skaidymas dalimis, argumentavimas, parėmimas citatomis, vaizdiniais), išvados (pagrindinis akcentas, iš dalinių (tarpinių) išvadų suformuojama pagrindinė išvada) 2.parašytas veikalas, straipsnis.

Rašytojas – grožinės literatūros kūrėjas.Ši sąvoka dažniausiai vartojama kalbant apie prozos (romanų, apysakų, apsakymų, novelių) kūrėjus, tačiau kartais ji vartojama ir kalbant apie poezijos bei dramos kūrėjus – poetus ir dramaturgus, ypač jeigu poetas yra parašęs ir romanų, dramaturgas – novelių, ir pan.

Raštija – visa, kas parašyta.Pirmieji Lietuvos raštijos paminklai yra valdovų Mindaugo, Gedimino, Algirdo laiškai, teisės aktai, rašyti vokiečių, lotynų ir rusėnų (baltarusių ir ukrainiečių protėvių) kalbomis, taip pat senieji Lietuvos metraščiai, parašyti lotynų ir rusėnų kalbomis (Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas – XV a. vidurys, Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštis (vadinamoji Bychovco kronika, XVI a.pradžia).

Raudonoji knyga – pasaulio, šalies, regiono retų ir nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių sąrašas.Tarptautinė Raudonoji knyga sudaryta 1966 metais, Lietuvos – 1976 metais. Kasmet į šią knyga įrašoma vis naujų augalų ir gyvūnų rūšių, nes nėra nė vienos dienos, kad neišnyktų bent viena stuburinių rūšis.Nyksta banginiai, koalos, pandos, orangutanai, tapyrai, skruzdėdos, tigrai, raganosiai, vėžliai, kiviai, kalnų gorilos ir dar daugybės rūšių gyvūnai.Iš 270 tūkstančių augalų rūšių 34 tūkstančiai (aštuntadalis) nyksta. 53


Realizmas – (iš: realybė iš lot.realis – daiktiškas, tikras)1.literatūros (ir meno) kryptis, siekianti vaizduoti tikrovę tokią kokia ji yra.Susiformavo XIX a. pradžioje Prancūzijoje ir buvo populiari iki XX a. vidurio.Lietuvoje – nuo XX a.pradžios iki XX a. vidurio.Realizmo atstovai laikėsi nuostatos tikrovę vaizduoti nepagražintą, neidealizuotą (kaip kad darė romantizmo atstovai), žmogaus aplinką - realią, kasdienišką, ne išgalvotą, kurti tipiškus charakterius tipiškomis aplinkybėmis, t.y.būdingus ne atskiram individui, bet daugeliui paprastų žmonių, gyvenančių toje pačioje terpėje. Rašytojams realistams labai svarbios vertybės – humanizmas ir socialinis teisingumas, jie analizuoja tikrovę ir stengiasi rasti gyvenimo dėsningumus, moksliškai paaiškinti sudėtingus visuomenės gyvenimo reiškinius. Rašytojai realistai savo idėjas dažniausiai išreikšdavo romanuose, apysakose, novelėse.Garsesnieji rašytojai realistai: visuotinės literatūros - Onorė de Balzakas (Balzac), Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Antonas Čechovas, Tomas Manas (Mann), Henrikas Ibsenas (Ibsen), Ernestas Hemingvėjus (Heminguay), lietuvių - Žemaitė,Vincas Kudirka, Vaižgantas,Vincas Krėvė, Ieva Simonaitytė, Petras Cvirka, Antanas Vienuolis. 2.objektyvus (neiškraipytas, nepagražintas) tikrovės vertinimas.

Recenzija – kritinis grožinio, mokslinio kūrinio, filmo, spektaklio, parodos, projekto įvertinimas. Redaguoti (redagavimas) – 1.tikrinti ir taisyti tekstą, rengiamą spaudai ar įrašui: redaktorius redaguoja knygos rankraštį. 2.vadovauti spaudinio (žurnalo, laikraščio) leidimui, tvarkyti jo turinį.

Redakcija – (pranc.redaction iš lot.redactus – sutvarkytas) 1.rankraščio rengimas spaudai, redagavimas. 2.sutvarkytas tekstas: nauja knygos redakcija. 3.minties reiškimo forma, formulavimas. 4.įstaiga ar jos padalinys, kur redaguojama; tos įstaigos patalpos. 5.grupė žmonių, redaguojančių leidinį ar leidinius, rengiančių radijo ar TV laidas.

Redaktorius – (pranc.redacteur iš lot.redactus – sutvarkytas) 1.leidinio (knygos, žurnalo, laikraščio) vadovas, tvirtinantis jo turinį (vyriausiasis redaktorius). 2. asmuo, taisantis, tvarkantis kokį nors tekstą (literatūrinis redaktorius, meninis redaktorius, techninis redaktorius).

Refrenas – (pranc.refrain) pasikartojanti dainos ar eilėraščio dalis; priedainis. Remarka – (pranc.remarque) 1.pastaba, prierašas knygos paraštėje. 2.dramos kūrinio autoriaus pastaba tekste, skirta aktoriui arba režisieriui.

Renesansas – (pranc.renaissance – atgimimas) 1.Vakarų Europos kultūros, meno, literatūros epocha (XIV – XVII a.), kuriai būdinga humanizmo pasaulėžiūra, Antikos kultūros tradicijų gaivinimas, vadavimasis iš bažnyčios diktato, iš Viduramžių asketizmo ir fatalizmo, žmogaus žemiškųjų interesų gynimas, istorijos kaip kintamo proceso suvokimas, tikėjimas kultūros raida, jos atsinaujinimu, atgimimu, mokslo ir meno suklestėjimas.Humanizmo sąjūdis prasidėjo Italijoje, jo pirmtakai yra poetai Dantė Aligjeris (Aligieri), Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca), o Šiaurės Europoje – Erazmas Roterdamietis (Desiderius Erasmus Roterdamus), kurio veikalas Pagiriamasis žodis kvailybei tapo humanistinių idėjų apibendrinimu.Renesanso literatūra siekė žmogų vaizduoti kaip visatos centrą, gynė ir propagavo humaniškus santykius, žadino kūrybines galias ir tikėjimą žmogaus dvasios jėga, dvasines vertybes perkėlė į žemiškąją būtį ir susiejo su pačiu žmogumi.Mąstančios asmenybės likimas, sudėtingas, vidinių konfliktų draskomas charakteris, žmogaus santykis su gamta ir laiku – svarbiausios Renesanso literatūros temos. Rašytojai savo idėjas reikšdavo įvairiausių žanrų kūriniais.Sonetai, dainos, herojinės ir komiškosios poemos, pastoralės, novelės, romanai, tragedijos, komedijos, tragikomedijos – tai toli gražu ne visi to meto žanrai.Būta ir novelių romano, ir satyrų, ir riterių romanų parodijų.Garsieji Renesanso epochos menininkai: tapytojai Sandras Botičelis (Botticelli), Rafaelis (Raphhaello), Ticianas 54


(Tiziano), skulptoriai Mikelandželas (Michelangelo), Donatelas (Donatello) darė didelę įtaką Europos tautų kultūrai. Renesanso epochos žymesnieji rašytojai: Džiovanis Bokačas(Giovanni Boccaccio, novelių romanas Dekameronas), Fransua Rablė (Francois Rabelais, keturių dalių romanas Gargantiua ir Pantagriuelis), Migelis de Servantesas (Miguel de Cervantes Saavedra, romanas Don Kichotas, riterių romano parodija), Viljamas Šekspyras (William Shakespeare, tragedijos Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Otelas, Karalius Lyras, Makbetas, draminės kronikos Henrikas VI, Ričardas III, komedijos Užsispyrėlės sutramdymas, Vindzoro šmaikštuolės, Vasarvidžio nakties sapnas, romantiškos dramos – poetinės alegorijos Cimbelinas, Audra, poemos, sonetai. Humanizmo idėjos paskatino permainas ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.Imta studijuoti Antikos palikimą ir istoriją, skatinti mokslo ir švietimo pažangą.Lietuvos šviesuoliai Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Jonas Bretkūnas(Postilė), Martynas Mažvydas(Katekizmas), Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis, Mikalojus Daukša (Postilė) rūpinosi lietuviškos raštijos kūrimu, tautinės savimonės ugdymu. Tam palankios buvo ir visuomeninės sąlygos – su Reformacijos sąjūdžiu Lietuvoje plito kultūrinio bendravimo su pasauliu nuotaikos.Lietuvos Renesanso raštija skirstoma į dvi grupes: 1)pasaulietinė literatūra lotynų ir lenkų kalbomis ir 2)pirmieji religiniai raštai lietuvių kalba. Ši antroji grupė – tai mūsų nacionalinės literatūros pradžia. Pirmąją knygą lietuvių kalba Karaliaučiuje 1547 m. išleido Martynas Mažvydas – tai buvo „Katekizmas“, knygelė, skirta ne tik mokytis tikėjimo tiesų, skaityti ir giedoti, bet ir plėsti žmogaus akiratį, skatinti mokytis ir pažinti pasaulį (pagal R.Tamošaitį). 2.perkeltine reikšme: atgimimas, atsinaujinimas, suklestėjimas.

Replika – (pranc.replique) 1.trumpas atsakymas kalbėtojui, prieštaravimas, atkirtis. 2.pjesės dialogo elementas; frazė arba jos pabaiga, po kurios pradeda kalbėti kitas veikėjas.

Retorika – (gr.rhetorike) 1.iškalbos teorija, iškalbos menas, iškalba. 2.perkeltine reikšme: tuščia gražbylystė.

Retorinė figūra – šis terminas vartojamas tokia pačia reikšme kaip stiliaus figūra, o kartais juo vadinamos tik retorinio klausimo, retorinio sušukimo ir retorinio kreipinio figūros.

Retorinis klausimas – stiliaus figūra, teigimas arba neigimas klausimo forma, klausimas, į kurį nereikalaujama atsakyti: Kur tavo galia,garsi palikimais? Kur ta senovė, brangi atminimais? (Maironis,Trakų pilis)

Retorinis kreipinys – stiliaus figūra, kreipimasis į čia nesantį, mirusį ar įsivaizduojamą asmenį, į daiktą ar abstrakčią sąvoką, nesitikint sulaukti atsakymo: Devynbalse esi mano knygų nematomas sargas Suanglėjusių žodžių sode miega tavo vaikai(...)(Leonardas Gutauskas)

Retorinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, išreiškiantis kalbančiojo emocijas, susijaudinimą, nuostabą, susižavėjimą: Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Ir tiek mums davei milžinų!(Maironis, Trakų pilis)

Rimas- (pranc.rime iš gr.rhythmos – darnumas, proporcingumas) dviejų arba kelių poezijos kūrinio eilučių pabaigos sąskambis. Rimavimo pavyzdžiai: abab: Ak, taip kas vakarą vis saulė leisis Plonyčiais spinduliais... Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi, Tai kas gi man atleis?(Jonas Aistis) 55


ababa: Į puriąsias garbanas segsiu ir segsiu Besimainančiais atspalviais briliantus Ir aistra niekada neužgęstančia degsiu, Kad man būtum per ištisus amžiaus metus Kaip oazė sausoj bekraštybėje stepių. (Šarlis Bodleras,Garbanos,vertė Vladas Baltuškevičius)

Ritmas – (gr.rhythmos – darnumas, proporcingumas) tolygus kūrinio kalbos garsinių ar sintaksinių elementų (skiemenų , kirčių) pasikartojimas, sakinių sandaros panašumas: eilėraščio ritmas, kalbos ritmas.

Romanas – (pranc.roman)1.pagrindinis epikos žanras, didelės apimties, laisvos sandaros kūrinys, vaizduojantis asmenybės susidūrimą su socialine, istorine aplinka, atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę, atspindintis žmonių mąstyseną ir jausmus. Romanas suvokia ir įprasmina pasaulį kaip žmogiškų kontaktų tinklą, kuris niekad neišyra ir nesibaigia, nes nesibaigia ir žmonių bendravimas.Tai labiausiai besikeičianti pasakojimo forma. Skiriamos dvi stambios romanų grupės: tradicinis romanas ir modernusis (šiuolaikinis) romanas. Tradicinis romanas – tai priežastine logika grindžiamas fabulinis pasakojimas. Šiuolaikiniai rašytojai atsisako tradicinių formų romano, kuria kitokį, keistą, dažnai ekscentriško moralinių kategorijų nagrinėjimo romaną, kuriame realybė ir fantazija glaudžiai ir keistai susipynusios, kur laikas ir erdvė nuolat kinta, kur akivaizdžiai mėgaujamasi grotesku. Kiek romane veikėjų, tiek gali būti skirtingų laiko plotmių, autorius gali įvykius visaip maišyti, o viena sekundė veikėjo sąmonėje gali tęstis be galo ilgai (toks yra Marselio Prusto (Proust) 7 romanų ciklas Prarasto laiko beieškant). Pagal vaizdavimo objektą skiriami tokie romano tipai: socialinis, psichologinis, istorinis, politinis, filosofinis, detektyvinis, nuotykių.Pagal ryšį su kitais žanrais – biografinis, autobiografinis, memuarinis, epistolinis (laiškų forma), dokumentinis, mitologinis ir kt.Romano pasakotojas gali būti visažinis, gali pats būti veikėjas, bet autorius gali pasirinkti ir vadinamojo sąmonės srauto romano formą (toks yra Džeimso Džoiso (James Joyce) romanas Ulisas). 2.perkeltine reikšme: meilės santykiai, nesantuokiniai ryšiai: jis užmezgė su ja romaną.

Romansas – (isp.romance) lyrikos žanras, jausmingas, svajingas eilėraštis, išreiškiantis trumpalaikes nuotaikas, meilės išgyvenimus, tinkamas dainuoti solo, pritariant instrumentu.

Romantika – (pranc.romantique) patrauklus nepaprastumas, paslaptingumas, svajingumas. Romantinė literatūra – literatūros kūriniai, kuriems būdingas tikrovės perkūrimas, aukštų idealų siekiantys, kilnūs ir svajojantys herojai, dvasingas patosas ir taurūs jausmai.

Romantizmas – (pranc.romantisme) 1.XVIII a.pabaigos – XIX a. pirmosios pusės Europos meno, filosofijos ir literatūros kryptis, kuriai būdingas maištavimas prieš tikrovę, prieš klasicizmo kanonus ir racionalizmą, kilnių idealų, jausmų, svajonių, dvasingumo ir nuoširdumo kėlimas, individo ir tautos savitumo bei laisvės pabrėžimas, istorijos ir liaudies kūrybos vertinimas; romantizmo atstovai sukūrė naują herojų – vienišą, nesuprastą genijų, kovotoją su miesčioniška, sudaiktėjusia, bedvase aplinka.Garsiausi Romantizmo epochos kūrėjai: Gordonas Baironas (George Noel Gordon Byron, misterija Kainas, draminė poema Manfredas), Viktoras Hugo (romanas Paryžiaus katedra), Michailas Lermontovas (romantinės poemos Demonas, Mcyri, romanas Mūsų laikų herojus), Adomas Mickevičius (poemos Gražina, Ponas Tadas, Vėlinės), Maironis (poezijos rinkinys Pavasario balsai, poema Jaunoji Lietuva, dramos Kęstučio mirtis, Vytautas pas kryžiuočius, Didysis Vytautas - karalius). 2.meninio vaizdavimo tipas; jo esmę sudaro tikrovės perkūrimas, autoriaus idealų įkūnijimas; romantizmo vaizdams būdingas reiškinių nepaprastumo, išskirtinumo pabrėžimas, fantastika, simboliškumas, gyvenimo pertvarkymo patosas. 3.romantika, romantiškumas, jausmingumas, pakilumas, heroizmas, potraukis į nepaprastus, paslaptingus dalykus. 56


Romantinis herojus – romantizmo literatūroje – vienišas, nesuprastas genijus, kovotojas su rutina, su apsnūdusia, bedvase aplinka, siekiantis taurių idealų.

Rubajatas (rubajas) – persų, arabų, tiurkų lyrinės poezijos forma, filosofinio turinio ketureilis (rimuojamas aaba)

Rutina – (pranc.routine) 1.ilgą laiką nekitęs (dažniausiai pasenęs) įprotis arba veiklos būdas; sustabarėjimas. 2.įprastinis, kasdienis veiksmas,veikimas.

S Saga – (sen.skandinavų saga – kas pasakyta; sakmė) 1.senovės skandinavų (norvegų ir islandų) ir senovės airių literatūros žanras – istorinė, mitologinė (žr.mitologija) arba herojinė (žr.herojus) apysaka, apsakymas, pasaka su eiliuotais intarpais. 2.didelis epinis kūrinys (paprastai romanas), kuriame plačiai vaizduojama šeimos arba herojaus gyvenimo istorija (Džono Golsvorčio (John Galsworthy) romanų trilogija Forsaitų saga).

Sakmė - pasakojamosios tautosakos žanras, kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis; sakmės formos: padavimas ir legenda. Sakmių rūšys: etiologinė (konkretaus vietovardžio ar gamtos objekto atsiradimo priežasties, kilmės aiškinimai nesiejant su visuotine pradžių pradžia kaip mite), mitologinė (pagrįsta mitais, žmogaus pasikliovimu gamtos galia, jos viešpatavimu jo gyvenime).

Sąmonės srautas – moderni vidinio monologo forma, tiksliai užrašytos literatūros kūrinio veikėjo arba pasakotojo mintys ir emocijos (kurių jis neišsakė). Sąmonės srautui būdinga padrika, šokinėjanti, fragmentiška minčių tėkmė, nevaržomos asociacijos.Garsiausias rašytojas, naudojęs šį kūrybos metodą, yra Džeimsas Džoisas (James Joyce), kurio visas didžiulis romanas Ulisas yra tartum ištisas pagrindinio veikėjo Leopoldo Bliumo vidinis monologas, išreikštas sąmonės srauto forma.

Samprotavimas – 1.vienas iš prasminių teksto tipų (kiti du – pasakojimas ir aprašymas).Grožinėje literatūroje, ypač intelektualiojoje ir psichologinėje prozoje, - tai veikėjų mintys apie gyvenimo prasmę, mirtį, žmonių santykius ir pan., nesusijusios su kūrinio veiksmu.Autorius veikėjų lūpomis išsako savo mintis, apmąstymus. 2.viena iš trijų pasakotojo kalbos formų (kitos dvi – aprašymas ir pasakojimas).Tai pasakotojo apmąstymai, samprotavimai, apibendrinimai, kuriuose įvertinami veikėjų poelgiai ir potyriai. Fabulos įvykių plėtotei pasakotojo samprotavimai nedaro jokios įtakos.

Sarkazmas – (gr.sarkasmos) 1.pikta pašaipa, aštri ironija. 2.kandi, pajuokiama pastaba.

Satyra – (lot.satira iš satura – mišinys, kratinys) 1.meninio vaizdavimo būdas – pajuokiamasis, demaskuojamasis neigiamų visuomenės reiškinių, žmonių ydų vaizdavimas, pagrįstas realių daiktų, reiškinių deformacija (grotesku, hiperbole). Satyros, kitaip nei humoro, sukeliamas juokas yra piktas, geliantis, negailestingas. 2.grožinės literatūros žanras, kūrinys, kuriame smerkiami ir aštriai išjuokiami ydingi bruožai, reiškiniai (Antikos ir klasicizmo literatūroje – pajuokiamasis eilėraštis).

Satyrikas – satyros kūrinių autorius.Garsūs satyrikai: prancūzų - Fransua Rablė (Rableais, Gargantiua ir Pantagriuelis), anglų – Džonatanas Sviftas(Swift, Guliverio kelionės, rusų – Nikolajus Gogolis 57


(Mirusios sielos, Revizorius), lietuvių – Vincas Kudirka (Lietuvos tilto atsiminimai), Faustas Kirša (Pelenai), Petras Cvirka (Frank Kruk), Vytautė Žilinskaitė, Juozas Erlickas.

Satyrinis – kūrinys, kuriame yra satyros: piktai pajuokiantis, geliantis, demaskuojantis: Užburtas kalnas - satyrinis Tomo Mano romanas. Sąvoka – mąstymo turinio elementas, reiškiamas žodžiu: abstrakti sąvoka, grožio sąvoka.

Scena – (gr. skene – palapinė) 1.teatrinio vaidinimo vieta. 2.grožinėje literatūroje – epinio kūrinio savarankiška dalis, kur vyksta veikėjų dialogas, susipynęs su jų išvaizdos, kalbėsenos ir elgsenos aprašymais.Scenomis vaizduojamos svarbios kūrinio fabulos vietos, lemiančios įvykių, veiksmo plėtotę.Jose atskleidžiami esminiai veikėjų charakterių lūžiai.

Scenarijus – (it.scenario) dramos kūrinio planas; scenarijum taip pat vadinamas literatūros kūrinys, skirtas vaidinti kinofilme.Scenarijuje duodamos smulkios veikėjų charakteristikos, aprašomos aplinkybės, nurodoma, kaip turi plėtotis būsimo kino filmo veiksmas.

Scenografija – (gr.skenographia) dailės šaka, scenovaizdžio kūrimo menas; apima scenos erdvės, dekoracijų, grimo, kostiumų, kulisų projektavimą ir įgyvendinimą, apšvietimo nustatymą.

Sentencija – glaustas pamokomasis posakis: Nemesk kelio dėl takelio (lietuvių patarlė), Taupyk duoną rytojui, o ne darbą (lietuvių patarlė), Nėra kelių į laimę, kelias yra laimė (Dalailama);dar žr.aforizmas, sparnuotasis posakis.

Senovinis (herojinis) epas – vienas iš epikos žanrų, kūrinys, kuriame vaizduojami Antikos herojų (Odisėjo, Heraklio), Viduramžių riterių nuotykiai: senovės graikų (Homero) Iliada ir Odisėja, prancūzų Rolando giesmė, vokiečių Nibelungų giesmė ir kt.; epas, epopėja.

Sentimentalus – (pranc.sentimental – jausmingas) jausmingas, atlapaširdis. Sentimentalizmas – (pranc.sentimental – jausmingas) XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios literatūros srovė Europoje. Jai būdingas perdėtas jausmingumas, žmogaus psichologijos vaizdavimas.

Siaubo romanas (siaubo filmas) – kūrinys, kurio autoriui svarbiausia – žūtbūt sukelti skaitytojui (žiūrovui) nerimą ir baimę, šleikštulį ir drebulį, pasiekti, kad skaitytojas (žiūrovas) jaustų siaubą, šlykštėtųsi ir piktintųsi.

Silabinė eilėdara – (gr.sillabe – skiemuo) eilėdaros sistema, pagrįsta vienodu skiemenų skaičiumi eilutėje.Silabinės eilėdaros pavyzdys – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“: Kalnai kelmuoti,pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo, Kai balto miško lapeliai šlamėjo Ir senos pušys siūravo, braškėjo? - kiekviena eilutė susideda iš 11 skiemenų.

Silabotoninė eilėdara – (gr.sillabe – skiemuo + tonos – kirtis) eilėdaros sistema, kurią lemia skiemenų bei kirčių skaičius ir jų išsidėstymas poezijos eilutėje. Kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys silabotoninėje eilutėje išsidėstę panašiai, kaip ilgieji ir trumpieji skiemenys antikinėje eilėdaroje, todėl šios eilėdaros pėdų pavadinimai vartojami silabotoninėje eilėdaroje.Nekirčiuotas skiemuo silabotoninėje eilėdaroje sąlygiškai laikomas lygiu trumpam antikinės eilėdaros skiemeniui, o kirčiuotas – ilgam. Pagrindiniai silabotoninės eilėdaros metrai: dviskiemeniai – jambas ir chorėjas, triskiemeniai – daktilis, amfibrachis ir anapestas. Silabotoninėje eilėdaroje eilutės kartais nerimuojamos, tada jos vadinamos 58


baltosiomis eilėmis.Silabotoninę eilėdarą lietuvių poezijoje XIX a.pabaigoje įtvirtino ir ištobulino Maironis, ji tebegyvuoja ligi šiol. Silabotoninės eilėdaros pavyzdys: Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, Man krūtinę užliek savo šalta banga Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija! (Maironis)

Simbolis – (gr.symbolon – sutartinis ženklas)1.ženklas (daiktas, jo vaizdas, savybė), turintis visuomenei suprantamą abstrakčios sąvokos, idėjos reikšmę: naktis - mirties, nelaimės simbolis, balta vėliava – pasidavimo į nelaisvę simbolis, du iškelti V formos pirštai – pergalės simbolis, rūtų vainikas – nekaltybės simbolis. 2.raidinis ar kitoks sutartinis ženklas: r – geometrijoje – spindulio simbolis, F – chemijoje – geležies simbolis. 3.meninis vaizdas, turintis apibendrintą perkeltinę idėjos reikšmę.

Simbolizmas – (gr.symbolon – sutartinis ženklas) literatūros kryptis, susiformavusi Prancūzijoje XIX a.antrojoje pusėje ir užgesusi XX a. pradžioje (lietuvių literatūroje ji susiformavo XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje). Simbolizmo atstovai vadovavosi idealistinės filosofijos (kurią propagavo A.Šopenhaueris ir Frydrichas Nyčė (Nieche) nuostatomis, tarp kurių svarbiausia – tai, kad žmogaus būties esmę galima tik nujausti, protu jos suvokti neįmanoma.Simbolistai skelbė, kad daiktuose ir gyvenimo reiškiniuose glūdinčias paslaptis gali įminti tik menas, ir kad jo svarbiausia užduotis – atskleisti nematomus žmogaus ryšius su pasauliu.O geriausia priemonė tam esąs simbolis, turintis itin didelės apibendrinamosios galios.Poetai simbolistai – visuotinės literatūros: Šarlis Bodleras (Ch.Baudelaire, simbolizmo pradininkas, Piktybės gėlės), Polis Verlenas (Verlaine), Stefanas Malarmė (M ), Morisas Meterlinkas (Meterlink), Aleksandras Blokas, lietuvių – Faustas Kirša, Jurgis Baltrušaitis, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas (Tarp dviejų aušrų).

Sinekdocha - (gr.synekdoche) metonimijos rūšis; visumos reiškimas dalimi arba dalies – visuma, t.y. vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos, bendros sąvokos – vietoj konkretesnės, arba atvirkščiai: Lanko bitė raudonųjų / Dobilėlių žiedą (S.Nėris); Atsakai už grūdą,/ dirvoje pasėtą. (Algimantas Baltakis)

Sinonimas – artimos arba tos pačios reikšmės kalbos vienetas.Sinonimų būna leksinių, morfologinių ir sintaksinių. Leksinis sinonimas – artimos ar tapačios reikšmės žodis bei frazeologizmas, morfologinis sinonimas – to paties žodžio artimos reikšmės gramatinė forma, sintaksinis sinonimas – artimos ar tapačios reikšmės žodžių junginys arba sakinys (pavyzdžiui: Tie namai labai erdvūs ir Tai erdvumas tų namų!)

Siurrealizmas – modernistinio meno ir literatūros srovė (kryptis), kuriai būdingas maištas prieš proto varžtus, atsidavimas pasąmonei, vaizdo deformavimas.Siurrealistai, skatindami vaizduoti ne tai, kas paaiškinama protu, bet tai, kas slypi pasąmonėje, pasąmonės tikrovę, labai paveikė meną ir žmonių elgesį, madas ir reklamą. Siurrealizmas prasidėjo nuo literatūros. Jo pradininku laikomas prancūzų poetas Andrė Bretonas (Breton).Kiti garsūs siurrealistai – poetai Polis Eliuaras (Eluard), Luji Aragonas (Aragon), dailininkas Salvadoras Dali.Siurrealistinio kino kūrėjas – ispanų režisierius Luisas Bunjuelis (Bunuel).

Siužetas – kūrinio fabulos apibendrinimas, pagrindiniai jos įvykiai.Terminas fabula vartojamas tada, kai turimi galvoje visi, net mažareikšmiai kūrinio įvykiai, jų „suvėrimas ant vieno siūlo“, o terminas siužetas – tada, kai norima trumpai apibūdinti pagrindinę kūrinio intrigą, kūrinio turinio esmę, pavyzdžiui: tai romanas, kuriame pagrindinis veikėjas, palikęs namus ir šeimą, keliauja po tolimuosius Rytų kraštus – Tibetą, Butaną, Nepalą, svetimoje kultūroje ieškodamas gyvenimo prasmės.O šio romano fabula būtų nuoseklus visų to veikėjo nuotykių ir įvykių išdėstymas. 59


Skaičiuotė – beprasmių žodžių virtinė, sakoma išsiskaičiuojant, kam pradėti žaidimą: eniki beniki sikala sa, tikala trakala tonika ba! ; aus baus bus medaus, stora boba kiaulę pjaus.

Sonetas – lyrikos žanras, eilėraštis iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių (italų, prancūzų) arba trijų ketureilių ir vieno dvieilio (anglų), kuriam būdinga nuosekli temos plėtotė.Soneto pavyzdys: Mylinčiųjų vynas Ta pieva už kalvos nepasibaigia jinai nugrimzta į upokšnio slėnį kur du užsnūdę krūmuos paukščiai laimingom savo plunksnom susiliečia jie kaip ir mes kaip du balti šešėliai kurie lėtai per aukštą žolę plaukia jie kaip ir mes pro vienas kitą pažiūrėję išgirsta lyg atodūsį lyg balsą mes geriam tyrą savo verksmo vyną ir du žiedai ištirpsta mūsų taurėj ir žiedlapiais sujungia mūsų lūpas nebeišvengiamas kaip upės krantas nėra dar mūsų mes dar nesam gimę tačiau kažkur jau krentam (Antanas A.Jonynas)

Sparnuotasis posakis – gili, originali glausta mintis, plintanti iš lūpų į lūpas: Liūdesys yra sielos džiaugsmas (Andrius Mamontovas); dar žr. aforizmas, sentencija.

Spauda – kas išspausdinta, visi spausdinti leidiniai. 2.periodiniai leidiniai (laikraščiai, žurnalai, leidžiami tam tikrais periodais – kasdien, kas savaitę, kas mėnesį, ir pan.).

Spektaklis – (pranc.spectacle – iš lot.spectaculum – reginys) 1.teatro arba cirko vaidinimas. 2.perkeltine reikšme: reginys.

Statiškas, statiškumas – (gr.statike – statika, mokslas, tiriantis kūnų pusiausvyrą) literatūros kūrinio aprašymų, jo veikėjų charakterių savybė – sustingimas, nejudrumas, buvimas be jokio veiksmo, be raidos, be gyvybės: romano veikėjų charakteriai statiški, t.y. kūrinio pabaigoje lieka tokie pat kokie buvo jo pradžioje, nė kiek nepakitę (priešybė – dinamiškas, dinamiškumas).

Stilius – minčių reiškimo, kalbos vartojimo būdas, to būdo savitumas; tikslinga kalbos priemonių atranka ir tikslingas išdėstymas, priklausomas nuo autoriaus (individualusis stilius), nuo kalbos vartojimo srities ir būdingosios funkcijos (funkcinis stilius).Pagal kalbėjimo toną skiriami aukštasis ir žemasis stiliai, pagal emocinį kalbos priemonių atspalvį – iškilmingasis, oficialusis, intymusis, humoristinis (žr.humoras), ironiškasis, satyrinis.

Stiliaus figūra – ypatingas kalbos vienetų (sintaksinių konstrukcijų, fonetikos, leksikos vienetų) vartojimas, didinantis kalbos raiškumą.Stiliaus figūrų yra daug: retorinis klausimas, retorinis kreipinys, retorinis sušukimas, inversija, pakartojimas, paralelizmas, laipsniavimas, antitezė, periodas, elipsė, nutylėjimas, korekcija.

Stilizacija – kalbėjimas bei rašymas pagal kitų, žinomų tekstų stilių, susiklosčiusių raiškos būdų imitacija. 60


Straipsnis – 1.nedidelis bet kokio žanro rašinys, spausdinamas laikraštyje, žurnale. 2.žurnalistikos analitinis žanras, kuriam būdinga reiškinių, problemų analizė. 3.dokumento skirsnis (Konstitucijos straipsnis).

Sudarytojas – kas sudaro (renka medžiagą, ją apdoroja, komponuoja), parengia redagavimui leidinius: straipsnių rinkinius, žinynus, skaitinius.

Suvokti, suvokimas – suprasti, nutuokti, „pagauti“ esmę; supratimas: mokinys gerai suvokia kūrinį.

Š Šaržas – (pranc.charge – iš charger – iškreipti) karikatūros rūšis, satyrinis arba humoristinis (žr.humoras) žmogaus portretas.

Šaržuoti – 1.satyriškai (žr.satyra) arba humoristiškai (žr.humoras) vaizduoti, kurti šaržą. 2.perkeltine reikšme: perdėti, sutirštintomis spalvomis arba iškreiptai ką nors apibūdinti.

Štampas – netekęs ekspresyvumo, nudėvėtas pasakymas. Švietimo epocha (Šviečiamasis amžius) – XVIII a. pirmojoje pusėje – XIX a. vyravusios idėjos, kurių esmė ta, kad protas gali pataisyti pasaulį.Mokslas, švietimas, minties laisvė imta vertinti labiau nei žmogaus kilmė ar priklausymas kuriam luomui.Steigiamos mokyklos, pradedama leisti periodinė spauda, per kurią platinamos švietimo idėjos.Labiau už viską vertinami visiems vienodai privalomi įstatymai.Panaikinama baudžiava, luomų privilegijos, žmonės raginami šviestis.Grožinė literatūra irgi prisidėjo prie švietimo idėjų platinimo (ypač anglų rašytojų kūriniai).Atskiros literatūros krypties nesudarė. Kūriniams būdinga etinių (žr.etika) ir visuomeninių normų teigimas, didaktizmo ir publicistiškumo (žr.publicistika) bruožai. Rašytojai švietėjai: visuotinės literatūros - Danielis Defo,Džonatanas Sviftas, Volteras, Didro, Žanas Žakas Ruso, lietuvių - Kristijonas Donelaitis,Dionizas Poška, Antanas Strazdas, Motiejus Valančius - tikėjo literatūros poveikiu tikrovei, stengėsi savo kūriniais prisidėti prie visuomenės pertvarkymo.Jie sukūrė filosofinės publicistinės apysakos, didaktinio publicistinio esė, miestelėnų dramos žanrus, plėtojo buitinio, šeimos, satyrinio ir auklėjamojo romano, satyrinio apsakymo, pasakėčios, odės žanrus.Šviečiamoji literatūra parengė dirvą realizmui.

T Tanka (uta) – japonų lyrikos žanras, 31 skiemens penkių eilučių eilėraštis, kuriam būdinga pasikartojantys panašių skiemenų deriniai, gamtos, meilės, filosofinė tematika.

Tarmė – teritorinė kalbos atšaka.Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių, kurios dar suskilusios į patarmes.

Tautologija – minties kartojimas vartojant tos pat šaknies arba artimos reikšmės žodžius. Tautosaka – žodinė liaudies kūryba, žodžio menas.Žmonės nuo neatmenamų laikų dainavo savo sukurtas dainas, sekdavo pasakas, padavimus, legendas, linksmindavo vienas kitą anekdotais, patarlėmis, oracijomis.Visus tautosakos kūrinius per ilgus amžius kūrė ir gludino talentingieji tautos atstovai.Eidami iš lūpų į lūpas nesuskaičiuojamais variantais, kūriniai įgaudavo vis tobulesnę išraišką, gilesnę prasmę.Tautosaka priklausoma nuo mitologijos, nes be mitologijos nebūtų galima paaiškinti daugelio tautosakos vaizdų, idėjų kilmę. Pagal kūrinių pobūdį tautosaka skirstoma į tris pagrindines rūšis:smulkiąją, pasakojamąją, dainuojamąją. Kiekviena rūšis turi smulkesnes padalas – žanrus (žr.lentelę knygos gale). Dar žr. folkloras. 61


Tautotyra – mokslas, tiriantis materialinę ir dvasinę tautų kultūrą, etnografija. Tekstas – kalbėjimo kūrinys (ar atkarpa), sudarantis kalbos garsų ar rašmenų seką ir perteikiantis tam tikrą turinį.Teksto vienetai: sakiniai, replikos, pastraipos, strofos (posmai), skyriai.Teksto tipai: aprašymas, pasakojimas ir samprotavimas. Teksto požymiai: linijinė seka (nuo mažesnių vienetų prie didesnių); teksto rišlumas; turinio (tematikos, prasmės) vienybė; funkcinė teksto vienybė (teksto paskirtis, vienijanti visą tekstą); teksto baigtumas (aiški pradžia ir pabaiga).Apimties atžvilgiu tekstas yra neapibrėžtas – jį gali sudaryti ir vienas sakinys (mįslės, patarlės, priežodžiai, reklaminiai, įspėjamieji užrašai), ir kelių tomų romanas.

Tema – (gr.thema – pamatas, pagrindas) tai, apie ką pasakojama , kas vaizduojama literatūros kūrinyje.Tema neatsiejama nuo kūrinio pagrindinės minties, idėjos.Tokia tema vadinama pagrindine: Žemaitės „Marti“tema – lietuvių kaimo šeimos gyvenimas. Literatūros kūrinyje, be pagrindinės temos, dar būna bent keletas šalutinių temų. Kūrinio temų visuma vadinama tematika. Poezijoje dažnai vietoj sąvokos tema vartojama motyvo sąvoka.

Tematika – kūrinio temų visuma. Tezė – teiginys, kurio teisingumas įrodinėjamas. Tichė – (Tyche) gr.mitologijoje - likimo ir atsitiktinumo deivė. Tipas – (gr.typos – atspaudas, pavyzdys) grožinės literatūros kūrinio veikėjas, kurio ypač ryškūs ne individualūs, o bendresnieji bruožai, būdingi kuriai nors didesnei žmonių grupei (socialiniam sluoksniui). 2.asmuo, turintis bruožų, būdingų kuriai nors etninei, profesinei arba kitokiai žmonių grupei. 3.keistų arba neigiamų bruožų žmogus.

Tipiškas – 1.būdingas kuriam nors tipui: jis tipiškas menininkas. 2.dažnai pasitaikantis, įprastas: SMS žinučių rašymas - tipiškas mūsų dienų reiškinys. 3.literatūroje ir mene – jungiantis individualius, savitus bruožus su savybėmis ir požymiais, būdingais daugeliui asmenų, reiškinių: Donelaičio Slunkius yra tipiškas apsileidėlių atstovas.

Tirada – (pranc.tirade) ilga frazė, didelė replika, kalbos atkarpa, pasakyta pakeltu tonu: kad tave vištos sulestų, pajuodėle tu, aš visus pinigus dėl tavęs praradau, o tu, kūtvėla, mane už nosies vedžioji, varna tu nelaiminga!

Tiražas – (pranc.tirage) vieno pavadinimo leidinio išspausdintų egzempliorių skaičius: knyga išleista 2000 egzempliorių tiražu.

Titanai – (gr.Titanes) Motinos Žemės, dievų promotės Gajos ir Urano vaikai – šeši broliai ir šešios seserys titanidės. Jie kovojo su Dzeusu dėl valdžios. Dzeusas juos nugalėjo ir nubloškė į Tartarą, giliausią Hado dalį.

Tomas – rašytinio veikalo, leidinio dalis, išleista atskira knyga. Topas – (gr. topos – bendra vieta, bendrybė) kartojamasis vaizdas, posakis, motyvas, turintis Europos literatūrinę tradiciją, dažniausiai einantis iš Antikos (gyvenimas – audringa jūra, gyvenimas – kelionė).Nuo archetipo topas skiriasi tuo, kad siejamas su literatūrine tradicija, ne su mitologija, ir yra nekintantis, statiškas. 62


Toninė eilėdara – eilėdara, pagrįsta vienodu kirčių skaičiumi eilutėje. Tradicijos – (lot.traditio – perdavimas, pasakojimas) istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų) perdavimas iš kartos į kartą; papročiai, simboliai, vaizdiniai, idėjos, laiduojančios kultūros išliekamumą ir vienovę.

Tragedija – (lot.tragoedia – iš gr.tragodia) 1.dramos žanras – scenai skirtas kūrinys, kuriame vaizduojami esminiai gyvenimo konfliktai, veikėjo (herojaus) siekimų susidūrimas su neįveikiamomis kliūtimis ir neišvengiama veikėjo (herojaus) žūtis. 2.perkeltine reikšme: sukrečiantis, skaudus išgyvenimas, baisus įvykis, didelė nelaimė.

Tragizmas – (iš tragedija) 1.meno, ypač literatūros, kūrinyje vaizduojami nelaimingai pasibaigiantys esminiai veikėjo (herojaus) konfliktai. 2.perkeltine reikšme: žmogaus (ar visuomenės) padėtis be išeities; didelės nelaimės neišvengiamumas.

Tragikomedija – (tragedija + komedija) 1.dramos plačiąja reikšme žanras - dramos kūrinys, kuriame susipynę tragedijos ir komedijos elementai. 2.perkeltine reikšme: įvykis, situacija, kurioje greta skaudžių momentų yra ir juokingų: juokas pro ašaras.

Transformacija – (lot.transformatio) pavertimas, pavirtimas, keitimas, per(si)tvarkymas, per(si)formavimas: kūrinio veikėjo charakterio transformacija.

Trileris – (anglų thriller) filmas, pjesė, knyga, kurių siužetas kupinas įtampos, siaubo, paslaptingumo, keistų, protu nepaaiškinamų dalykų.Dažniausiai trileryje veikia žudikai maniakai, įkaitų grobėjai ir pan.

Trioletas – (pranc.triolet – iš it.trio – trejetas) aštuonių eilučių eilėraštis, kuris rimuojamas dviem rimais (abaaabab) ir kurio ketvirtoji bei septintoji eilutė yra pakartojimas pirmosios, aštuntoji – antrosios.Trioleto pavyzdys: Žiūrim – krinta patylomis a Obelų žiedai. b Plaštakėlėmis baltomis, a Žiūrim – krinta patylomis... a Rodos, sniego atkarpomis a Snigo tik andai,-b Žiūrim – krinta patylomis a Obelų žiedai... b (Kazys Binkis)

Triukas – (pranc.truc) 1.cirko, kino, meno išraiškos priemonė – vikrus, efektingas veiksmas.Literatūroje pasitaiko kalbos triukų. 2.perkeltine reikšme: vikri išdaiga, gudrybė, apgaulė.

Trojos arklys – graikų achajų iš medžio padirbdintas tuščiaviduris arklys, į kurio vidų sulindo daug achajų karių, tikėdamiesi, kad Trojos miesto gynėjai įsitemps arklį į miestą, ir tada achajai slapta galės atkelti miesto vartus saviškiams.Trojiečiai įsitempė medinį arklį į miestą, nors Kasandra ir Laokoontas juos perspėjo, ir tada Troja buvo nugalėta. Posakis Trojos arklys reiškia klastingas pasiūlymas, pinklės.

Tropas – (gr.tropos – posūkis) perkeltine reikšme vartojamas vaizdingas žodis arba posakis, stilistinė kalbos priemonė.Tropai yra metaforos, metonimijos, prozopopėjos, hiperbolės, ironija, įasmeninimas (personifikacija). 63


Turinys – 1.knygos ar šiaip kurio dalyko esmė, tema, pagrindinė prasmė. 2.antraščių sąrašas: knygos gale dedamas turinys, kuriame nurodomi skyrių, poskyrių puslapiai.

U Užuomazga – grožinės literatūros kūrinio fabulos pradžia, įvykis, nuo kurio prasideda kūrinio veiksmas.

V Vaidmuo – literatūros kūrinio, kino filmo, spektaklio veikėjo vaidinamas paveikslas ir sakomas ar dainuojamas tekstas.

Vaidmeninis skaitymas – kūrinio skaitymas pasidalijus vaidmenimis. Vaizdas – 1.matoma vietovė, reginys. 2.įsivaizdavimas. 3.tapytas, rašytas ar vaidinamas gyvenimo paveikslas.

Vaizdelis – prozos žanras – smulkus pasakojamasis kūrinys.Jame rašytojas dažniausiai atskleidžia savo įspūdžius, kuriuos patiria keliaudamas ar bendraudamas su žmonėmis, stebėdamas aplinką.

Vaizduotė – vaizdavimosi galia, išmonė, fantazija: kūrybingos vaizduotės žmogus. Veikėjas – asmuo ar daiktas, kuris veikia kūrinyje.Kūrinio veikėjas gali būti žmogus, daiktas, augalas, gyvūnas, vėjas, saulė. Veikėjai gali būti tikroviški, sąlyginiai, mitologiniai (dievai, nykštukai, laumės, raganos, velniai). Veikėjai būna pagrindiniai, antraeiliai ir epizodiniai, o pagal aktyvumą – aktyvieji ir pasyvieji. Tie veikėjai, kurie atstovauja kilnioms idėjoms, yra teigiami, o tie, kurie griauna – neigiami.

Veikėjo kalba – epiniame kūrinyje – tai, ką tiesiogiai (per monologus ar dialogus) ar netiesiogiai (vidinis monologas) išreiškia kūrinio veikėjas. Veikėjų kalbą autorius pasitelkia kaip meninę priemonę veikėjams charakterizuoti ir fabulos įvykiams plėtoti.

Veikėjo paveikslas – literatūros kūrinio veikėjo išorės ir vidinio pasaulio (būdo bruožų, charakterio, pasaulėjautos, pasaulėžiūros, nuotaikų, minčių) vaizdavimas meninės raiškos priemonėmis.

Veiksmas – pagrindinis dramos kūrinio komponentas (kiti komponentai – veikėjai, laikas, erdvė). Nuo epinės fabulos jis pirmiausia skiriasi savo kondensuotumu, t.y. kai viskas nukreipiama į vieną tikslą.Dramos veiksmas kyla dėl konfliktinės situacijos – kolizijos.Susidūrus veikėjų interesams, kyla konfliktas, kuris turi būti išspręstas.Dramos veiksmas yra konflikto sprendimas.Dar žr.kūrinio veiksmas.

Veiksmo plėtotė – literatūros kūrinio veikėjų priešingų interesų grumtynės, konflikto stiprėjimas iki aukščiausio įtampos taško – kulminacijos.

Verlibras – (pranc.vers libre – laisvosios eilės) eiliavimo būdas – eiliavimas be aiškios sistemos. Verlibru parašytuose kūriniuose būna savitai suderintų įvairių eilėdaros sistemų, įvairių metrų ir įvairios polimetrijos bruožų.Labai svarbi semantinė (reikšminė) ir sintaksinė kūrinio struktūra, jos grafinė išraiška.Verlibras turi panašumo į silabotoninės eilėdaros laisvąsias eiles.Verlibru nemažai kūrinių yra 64


parašę Balys Sruoga, Kazys Binkis, Kazys Boruta, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Bložė.

Vesternas – (anglų western – Vakarų) literatūros ir kino žanras, kūrinys, kuriame vaizduojama individo kova su pranašesnėmis priešininko jėgomis.Kovojama pagal principą – akis už akį, kulka už kulką.Blogietis turi žūti, bet tik po to, kai pats vos per plauką nenukauna pagrindinio veikėjo.

Vidinis monologas – grožinės literatūros kūrinio veikėjo mąstymo vaizdavimas. Paprastai vidinis monologas sakomas menamąja tiesiogine kalba; vidinis monologas visada rodo veikėjo, o ne pasakotojo požiūrį.Vidinį monologą mėgsta naudoti daugelis moderniosios literatūros kūrėjų.Airių rašytojo Džeimso Džoiso (James Joyce) romanas Ulisas – tai didžiulis vieno jo veikėjo Leopoldo Bliumo vidinis monologas, iš kurio skaitytojas sužino visas jo ir kitų veikėjų gyvenimo peripetijas.Dar žr.sąmonės srautas.

Viduramžiai – visuomenės raidos periodas, einantis po senovės (Antikos).Apima laikotarpį nuo Romos imperijos žlugimo (476 m.) iki XV a.Viduramžių menui, kuris labai glaudžiai buvo susijęs su krikščionybės tradicijomis, būdinga aukštinti žmogaus kančią, asketišką gyvenimo būdą, teikti pirmenybę ne daiktiškajam, kūniškajam pradui, bet aukščiausiajai idėjai, dvasiniam pasišventimui.Viduramžiais klestėjusioje bažnytinėje raštijoje itin populiarūs buvo šventųjų gyvenimo aprašymai, apeiginiai (liturginiai) tekstai – maldos, giesmės.„Viduramžių literatūra – luominė literatūra.(...) Grožinės literatūros kūriniai buvo kuriami karalių dvaruose, aristokratų pilyse. Aukštuomenės aplinkoje atsirado ir suklestėjo Viduramžių Europos tautų herojinis epas, riterių romanas, taip pat vadinamoji „kurtuazinė poezija“. Šių žanrų kūriniams būdinga istorinė ir legendinė tematika, riteriški idealai, pakilus, išdailintas stilius (G.Viliūnas).Vidurinysis luomas, miestelėnai, kūrė šiuolaikinei novelei, anekdotui giminingus pasakojimus – fablio, populiarūs buvo ir humoristinio arba pamokomojo turinio romanai (Lapino romanas), buitinio turinio komiški vaidinimai – farsai, satyriniai, filosofiniai, meilės eilėraščiai. Garsiausi Viduramžių grožinės literatūros kūriniai – italų poeto Dantės Aligjerio (Aligieri) poema Dieviškoji komedija, prancūzų herojinis epas Rolando giesmė, vokiečių Nibelungų giesmė, romanai apie karaliaus Artūro, arba Apvaliojo stalo riterius (Persevalis, Tristanas). Viduramžiais garsėjo klajojančių dvaro poetų – trubadūrų – poezija. Autoriaus individualybė Viduramžiais buvo nesvarbi, todėl daugumas kūrinių yra anonimai (jų autoriai nežinomi).

Virtualioji tikrovė – kompiuteriu imituota tikrovė – faktiškai egzistuojanti arba pramanyta.

Ž Žaidimas – tam tikri veiksmai pasismaginimo, pramogų tikslais: judrieji žaidimai, mokomieji žaidimai. Žanras – (pranc.genre – rūšis, tipas) istoriškai susiklosčiusios literatūros ir meno kūrinių skirstymo pagal struktūrinius požymius padala, kūrinių rūšies porūšis: romanas – epikos žanras (porūšis), tragedija – dramos žanras (porūšis), eilėraštis – lyrikos žanras (porūšis), simfonija – instrumentinės muzikos žanras, portretas – vaizduojamosios dailės žanras, ir t.t. Kalbant apie literatūrą, reikia turėti galvoje tai, kad kai kurie epikos ir lyrikos kūriniai gali priklausyti tam pačiam žanrui – pavyzdžiui, poema gali būti ir epikos, ir lyrikos žanras, todėl dažnai sakoma: poema – poezijos žanras (nes parašyta eilėmis), apsakymas – prozos žanras (nes parašytas proza, neeiliuotas).

Žinynas – žinių rinkinys (leidinių rūšis): Lietuvių kalbos žinynas, Technikos žinynas. Žiniasklaida – (anglų mass media) visuomenės informavimo priemonės, iš kurių žmonės visame pasaulyje sužino naujienas: radijas, televizija, laikraščiai, internetas, iliustruoti žurnalai, kinas, garsajuostės, vaizdajuostės, kompaktinės plokštelės, plakatai. 65


Žmogaus teisės – pagrindinės, visuotinės, prigimtinės, neatimamos kiekvieno žmogaus teisės nepriklausomai nuo jo rasės, odos spalvos, lyties, gimtosios kalbos, tikėjimo, pažiūrų, luomo, turto, kilmės.Žmogaus teises gina Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – dokumentas, kurį 1948 12 10 priėmė JTO Generalinė Asamblėja.

Žodynas – knyga, kurioje tam tikra tvarka (paprastai abėcėlės) pateikti žodžiai, žodžių junginiai su paaiškinimais, iliustracijomis ar vertimu į kitą kalbą arba be jų: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Anglų-lietuvių kalbų žodynas.

Žodžiai-raktai – žodžiai, kuriais autorius išreiškia literatūros kūrinio pagrindines mintis, jo idėją.Jie tekste niekuo neišsiskiria, tik jų prasminis krūvis būna gerokai didesnis nei greta esančių žodžių, jie loginiais ir prasmės ryšiais į meninę visumą jungia visus kūrinio elementus.Žodžių-raktų kūrinyje paprastai nebūna daug, bet juos suradus ir suvokus, paaiškėja, ką autorius nori pasakyti savo kūriniu.

Žurnalas – (pranc.journal) periodinis iliustruotas leidinys. Žurnalistas – žiniasklaidos darbuotojas – laikraščio,žurnalo bendradarbis, radijo, televizijos darbuotojas; žurnalistikos specialistas.

Žurnalistika – 1.visuomeninės veiklos sritis, apimanti informacijos rinkimą, dorojimą ir platinimą žiniasklaidos priemonėmis. 2.tos veiklos produkcija – straipsniai, radijo, televizijos laidos.

66


Literatūros rūšys ir žanrai Literatūros rūšys – tai per ilgus žmonijos raidos amžius susiklosčiusios stambios literatūros kūrinių grupės, kurios viena nuo kitos skiriasi meninės raiškos priemonių arsenalu. Pagrindinės literatūros rūšys: EPIKA, LYRIKA, DRAMA. EPIKA – pasakojimo menas (pasakojimas gali būti eiliuotas ir neeiliuotas – proza). EPIKAI būdingos sąvokos: epika, epinis, epiškas, pasakotojas, pasakojimas, proza, proziškas, prozinis, senovinis (herojinis) epas, epopėja, saga, romanas, tradicinis romanas, modernusis romanas, apysaka, apsakymas, novelė, pasaka, pasakėčia, sakmė, legenda, padavimas, poringė, pasakojimas, apybraiža, dienoraštis, esė, meninė biografija, feljetonas, pamfletas, paskvilis, humoreska, anekdotas, kelionių aprašymas, mitas, mokslinė fantastika, reportažas, vaizdelis, miniatiūra, fabula, siužetas, kompozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo raida, veiksmo laikas, veiksmo erdvė, kolizija, konfliktas, kulminacija, atomazga, veikėjai, charakteriai, dialogas, monologas, „sąmonės srautas“, beletristika, detektyvas, nuotykių literatūra, psichologinė literatūra, populiarioji literatūra, mokslinė fantastika. LYRIKA – vidinių būsenų, emocijų ir jausmų išraiškos menas (eiliuota forma). LYRIKAI būdingos sąvokos: lyrizmas, lyriškumas, lyrinis (šios trys sąvokos vartojamos ir apibūdinant epikos kūrinį), lyrinis subjektas (lyrinis AŠ, TU, MES), lyrinis vyksmas, poezija, eilės, eiliuoti, eiliuota kalba, eilėdara, eilėraštis, poetas, rimas, ritmas, intonacija, metras, pėda, odė, sonetas, sonetų vainikas, trioletas, idilė, daina, rauda, baladė, romansas, pastoralė, epigrama, epitafija, asonansas, aliteracija, jambas, chorėjas, daktilis, amfibrachis, anapestas, hegzametras, disonansas, prozopopėja, antitezė, posmas. DRAMA – scenoje vaidinti skirtas menas (tai kūriniai, kurių svarbiausias bruožas – veiksmas plėtojamas ne pasakojant, bet per veikėjų dialogus ir monologus). DRAMAI būdingos sąvokos: dramaturgija, dramaturgas, drama (siaurąja prasme), tragedija, komedija, pjesė, tragikomedija, farsas, misterija, absurdo drama, spektaklis, butaforija, remarka, dekoracija, scena, fabula, siužetas, kompozicija, veiksmas, veiksmo užuomazga, veiksmo raida, kolizija, konfliktas, kulminacija, atomazga, veikėjai, charakteriai, dialogas, monologas, paveikslas, istorinė drama, draminė poema. 67


Literatūros žanrai – tai literatūros rūšių smulkesnės padalos, porūšiai. EPIKOS žanrai Epas (senovinis) Epopėja (saga) Romanas Modernistinis romanas Apysaka Apsakymas Novelė Poema Pasaka Pasakėčia Sakmė(padavimas,legenda) Apybraiža Dienoraštis Humoreska Feljetonas Esė Impresija Vaizdelis Miniatiūra Meninė biografija Pamfletas Paskvilis Reportažas Kelionių aprašymai Mokslinė fantastika Mitai Anekdotai

LYRIKOS žanrai Eilėraštis Elegija Epigrama Trioletas Baladė Sonetas Odė Idilė Romansas Satyra Epitafija Lyrinė poema Pastoralė Daina Rauda Madrigalas Rubajatas (rubajas) Tanka/uta (japonų) Haiku (japonų) Atmintis

DRAMOS žanrai Tragedija Komedija Drama Pjesė Farsas Tragikomedija Draminė pasaka Absurdo drama Misterija

Tautosakos rūšys ir žanrai, žanrinės formos Pasakojamoji tautosaka

Dainuojamoji

Smulkioji tautosaka

Pasakos

tautosaka Dainos

Patarlės

Stebuk- Gyvu- Formu

Bui-

linės

tinės

linės

linės

68


Sakmės Padavimai Anekdotai Pasakojimai

Legendos

Darbo dainos

Priežodžiai

Apeiginės dainos Vestuvių dainos Piršlybų dainos Karo dainos Lyrinės dainos Sutartinės Raudos

Mįslės/minklės Skaičiuotės Oracijos Užkalbėjimai Keiksmai Gamtos garsų mėgdžiojimai Pasakos be galo Juokų ir melų pasakos Erzinimai Žaidinimai

Baladės Juokų dainos Vaikų dainos

Literatūros ištakos, epochos.Literatūros kryptys ir srovės Antika

Viduramžiai

Renesansas

Barokas

Klasicizmas

Švietimo

Dabartis

1250 pr.Kr.

Va - XIV a.

XVa.-XVIa.

XVI a.pab. -

XVII a.

epocha

XX a.- XXI a.

XVIII a.I pusė

- XVIII a.

XVIII a.I p.-

- V a. Mitai

Bažnytinė

Reformacijos

Jėzuitų menas

Antikos

XIX a. Volteras

Modernizmas

Herojinis

raštija

sąjūdis

P.Kalderonas

meno

D.Defo

(vėlyvasis):

epas

Metraščiai

Humanizmo

Dramos

idealizavi-

Robinzonas

Futurizmas

Homeras

Kronikos

sąjūdis

Gyvenimas –

mas

Kruzas

Ekspresionizmas

Odisėja

Statutai

D. Bokačas

sapnas

Ž. de Lafon-

D.Sviftas

Kubizmas

Iliada

Tautosaka

Dekameronas

Dama

tenas

Guliverio

Siurrealizmas

Mahabharata

Herojinis

F. Rablė

vaiduoklė

(Pasakėčios)

kelionės

Abstrakcionizmas

Ramajana

epas

Gargantiua

K.Sirvydas

P.Kornelis

H.Fildingas

69


Sofoklis

Rolando

ir Pantagriu-

Trijų kalbu

(Tragedijos)

Sentimenta-

Euripidas

giesmė

elis

žodynas

Medėja

lizmas(XVIII

Eschilas

Nibelungų

Migelis de

M.K.Sarbievijus

Horacijus

Vergilijus

giesmė

Servantesas

Sidas

Tragedijos

Riterių

Don Kichotas

Ž.Rasinas

Komedijos

romanai

V.Šekspyras

(Tragedijos)

Ditirambai

Persevalis

(1564-1616)

Andromachė

Odės

Tristanas

Hamletas

Ifigenija

Epitafijos

Dantė

Otelas

Fedra

Eklogės

Dieviškoji

Makbetas

Moljeras

Pastoralės

komedija

Karalius

(Komedijos)

Šventasis

Trubadūrų

Lyras

Tartiufas

Raštas

poezija

Sonetai

Don Žuanas

(Biblija)

Kurtuazinė

Komedijos

Šykštuolis

(rūmų)

Pirmieji

poezija

religiniai

Farsai

raštai

Pamokomieji

lietuvių

romanai

kalba

Lapino

Pirmoji

romanas

lietuviška

Trumpasis

knyga –

Lietuvos

M.Mažvydo

metraščių

Katekizmas,

sąvadas

1547 m. Mikalojus Daukša Postilė

Egzistencializmas

a.vid.- )

Postmoder-

S.Ričardsonas

nizmas:

Ž.Ž.Ruso

Naujasis

Audros ir verži-

romanas,

mosi sąjūdis:

„bytnikų“

F.Šileris

judėjimas;

J.G.Herderis

magiškasis rea-

J.V.Gėtė

lizmas

Romantizmas (XVIIIa.pab. -XIX a.vidurys) D.G.Baironas Kainas M.Lermontovas Demonai Mcyri V.Hugo Paryžiaus katedra A.Mickevičius Gražina Ponas Tadas Vėlinės J.V.Gėtė (racionalizmas, švietimo idėjos, sentimentalizmas, romantizmas) Faustas Jaunojo Verterio kančios

Realizmas (apie 1840iki XIX a.pab) O.de Balzakas (Romanai) Tėvas Gorijo Eugenija Grandė Stendalis Dikensas

70


A.Gogolis I.Turgenevas Levas Tolstojus K.Donelaitis (1714-1780) Metai S.Daukantas A.Strazdas S.Stanevičius M.Valančius

Natūralizmas E.Zola (Romanai) RiugonaiMakarai G.Floberas Ponia Bovari

Modernizmas (ankstyvasis): Impresionizmas Simbolizmas

Literatūros sąrašas: 1.Laima Abraitytė.Skaitiniai V klasei,1-oji knyga. – K., 2004. 2.Laima Abraitytė.Skaitiniai V klasei,2-oji knyga. – K., 2004. 3.Laima Abraitytė.Skaitiniai VI klasei,1-oji knyga. –K.,2003. 4.Laima Abraitytė.Skaitiniai VI klasei,2-oji knyga.- K., 2003. 5.Kęstutis Urba (pareng.)Knygų valandos.Skaitiniai VII klasei, 1-oji knyga. – K., 2004. 6.Kęstutis Urba (pareng.)Knygų valandos.Skaitiniai VII klasei,2-oji knyga.- K., 2004. 7.Kęstutis Urba (pareng.)Knygų valandos.Skaitiniai VII klasei,3-ioji knyga. – K., 2004. 8.Kęstutis Urba(pareng.) Knygų dienos.Skaitiniai VIII klasei, 1-oji knyga.- K., 2004. 9.Kęstutis Urba (pareng.) Knygų dienos.Skaitiniai VIII klasei,2-oji knyga.- K., 2004. 10.Kęstutis Urba (pareng.) Knygų dienos.Skaitiniai VIII klasei,3-ioji knyga.-K., 2004. 11.Literatūra XI –XII klasei, 1-oji knyga. – K., 2003. 12.Literatūra XI –XII klasei, 2-oji knyga. – K., 2004. 13.V.Zaborskaitė.Literatūros mokslo įvadas. – V., 1982. 14.Literatūros teorijos apybraiža. – V., 1982. 15.Naujausioji Lietuvos literatūra. – V., 2004.

71


16.Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. – V., 2000. 17.Lietuvių literatūros enciklopedija. – V., 2000. 18.Lietuva.Lietuvių enciklopedija.- V.,1990.- T.15. 19.Tarptautinių žodžių žodynas .- V., 2001. 20.Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – V., 2000. 21..Literatūros teksto interpretacija.(sud. G.Viliūnas) – V., 2000. 22.Literatūros klasikos interpretacijos. – V., 2001. 23.R.Tūtlytė.Eilėraščio skaitymas. – V., 2001. 24.Visuotinė Lietuvos enciklopedija. – V., 2003, 2004. – T. 1, 2,3,4,5. 25.XX amžiaus visuotinė literatūra. – K., 1992 26.XX a. Vakarų Europos literatūra, I dalis. 1900-1945. – V., 1994. 27.XX a. Vakarų Europos literatūra,II dalis.1945-1985. – V., 1995. 28.Rimvydas Šilbajoris.Netekties ženklai. – V., 1992. 29.Vytautas Kubilius.XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros istorija. – V., 1995. 30.Citatų žodynėlis. – V., 2000. 31.Džanis Rodaris.Fantazijos gramatika.- K., 2001. 32.Leonas Vainikonis.Sauja druskos.Epigramos, paradoksai.- V., 1990. 33.Vytautė Žilinskaitė (sud.).Įdomiausioji kaukė.Lietuvių satyra ir humoras: nuo Valančiaus iki Erlicko. – V., 1993. 34.Wladyslaw Kopalinski.Žodynas.XX amžiaus įvykiai, sąvokos ir mitai. – V., 2001. 35.Antikos mitologijos žinynas. – K., 1999. 36.Drugelis sniege. - K., 2003. 37.M.Epšteinas.Apie avangardizmą. – Literatūra ir menas. – 1993 12 11. 38.Edward Lucie-Smith.Meno kryptys nuo 1945-ųjų. Temos ir koncepcijos. – V., 1996.

39.Šarlis Bodleras.Piktybės gėlės. – K., 200

72

Profile for E-Skaitykla eSkaitykla

 

Sutrumpinimai: gr. – graikų, lot. – lotynų, pranc. – prancūzų, it. – italų, isp.­ ispanų, lenk.­ lenkų, vok. – vokiečių kalba; žr.­ žiūrėk,...

 

Sutrumpinimai: gr. – graikų, lot. – lotynų, pranc. – prancūzų, it. – italų, isp.­ ispanų, lenk.­ lenkų, vok. – vokiečių kalba; žr.­ žiūrėk,...

Advertisement