APIE[ah-peeah] (sounds similar to “Appear” but actually means “About” in Lithuanian.)
This magazine is about Lithuania’s creative youth - the pow er of their distinctive outlook and ways of expressing themselves. The aim of APIE is to establish a conversation between the young creatives of Lithuania and to showcase their works that fully encompass the themes of freedom, resilience, and growth with a nod to the past and the Lithuanian point of view .
A raw approach to conversations without glossy filters or hard restrictions.
It quietly started as a love letter to Vilnius and grew into something much bigger. I’ve always had a special place in my heart for Lithuania but only after leaving, did I fully feel the scope of my admiration for our culture, language, and people. All of the conversations gave a much broader perspective and context to the Lithuanian experience from the perspective of the young cre atives minds.
The first issue of APIE magazine was made mid pandemic (2021) and thus is a perfect window into the feelings and themes of that time - especially mirrored by the artists. It is all about the relevance of each individual’s body of work, in which different ways of thinking are portrayed through profound manner, critical thinking, and striking visuals that are transforming the Lith uanian creative industry and pushing the narrative forward. Opening up the conversation about resilience, individual/ cultural growth and passion.
A figment of my mind realized into a fluid kaleidoscope of inspiration.
Dominyka
[ENG] What initially pushed you towards photography?
Very early on I began to realize, that I am most affected by visual things and that I experience the world mostly through my eyes rather than through all of my other senses. I think the very idea that I can transfer "reality" to some surface, be it a film, a digital screen or a print, fascinated me a lot. The possibility to create some thing and later to "fuck it up" if nec essary. Also at that time, like most of children's parents, mine were forcing me to go to a music school and in the end I skipped so many lessons that I had to repeat the year. During that time I had started shooting with a dis posable camera and wanted a more professional one but because of my bad attendance, my parents weren’t amused by that idea which kind of delayed the start of my photography journey. Until I bought my first camera myself.
Since your photography journey be gan with documentary photography, how did you decide to study fashion photography?
It was a very easy and logical choice for me because I see fashion as a wider space to play with the actual concept itself. Perhaps what has con tributed to the fact, is that most docu mentary style photography is staged and I just don’t like that aspect of it, because any subject’s placement or representation in a certain context is a type of falsification. I am much more interested in working with fashion because fashion can be anything and it quite clearly states that most of it is fake and constructed. To work in the fashion industry feels the same as liv ing in a wonderland where each day a new set of characters and scenarios are created.
[LT] Kas tave pastūmėjo fotografijos link?
Aš labai anksti pradėjau suprasti, kad mane labiausiai paveikia vaizdiniai da lykai ir, kad aš labiausiai pasaulį patir iu per akis negu per visus kitus savo pojūčius. Manau pati mintis, kad gali perkelti “realybę” ant kokio nors pa viršiaus ar tai būtų juosta, skaimeninis ekranas ar spauda mane labai žavėjo, galimybė ką nors sukurti, ir vėliau, es ant poreikiui “sufakapint”. Taip pat tuo metu, kaip ir didžiąją dalį vaikų, tėvai vertė lankyti muzikos mokyklą galiau siai, sugebėjau tiek praleisti pamoku, kad mane paliko antriems metams. Tuo laikotarpiu jau buvau pradėjusi šiek tiek fotografuoti su muiline ir norėjau aukštesnės kokybės kameros, bet del “bajerio” su muzikalke tėvai atsisakė man ją nupirkti, kas šiek tiek atitolino mano fotografijos pradzią kol galiausiai nusipirkau savo pirmąją kamerą ir nuo to viskas išsirutuliojo.
Kadangi tavo fotografinis kelias prasidėjo nuo dokumentinės fotografi jos, kaip nusprendei pasirinkti mados fotografijos studijas?
Tai buvo labai lengvas ir logiškas pa sirinkimas nes pati madą suprantu kaip platesnį lauką žaisti su pačiu koncep tu. Galbūt dar prisidėjo ir tai, jog man nelabai patinka tas aspektas doku mentikos, kad didžioji dalis dokumen tikos yra “pastatyta”, nes bet koks ob jekto pateikimas tam tikram kontekste yra tam tikra falsifikacija. Man yra daug idomiau dirbti su mada, nes mada gali buti bet kas ir kad ji gan drąsiai kon statuoja, jog viskas joje yra netikra ir psatatyta. Dirbti mados industrijoj kiekviena diena tai tas pats kas gyven ti stebuklų salyje kur kiekvieną dieną kuriami vis nauji personazai ir scenos.
[ENG] How would you describe your photography style?
Like a mix of fashion and documentary photography. I find it hard to define the style myself as I feel that it constantly changes and keeps evolving.
What do you want to say with your images?
Different photos have different ideas that I want to convey. However, in general, late ly I’ve been more interested in the depiction of women, femininity and its state in a cultural context. At the moment, my photographs are more focused on the analysis of my roots and the Lithuanian identity - with incorporation into the fashion context.
Kaip miksą tarp mados fotografijos ir dokumentinės fotografijos. Man gal kiek sunku pačiai apibrėžti savo stiliu, nes jis dar gan stipriai, bent mano akimis, kinta ir vis dar formuojasi.
Ka nori pasakyti savo nuotraukomis? Skirtingos nuotraukos turi skirtinga idėją kurią noriu perteikti. Tačiau, jeigu kalbant bendrai, savo darbuose pastaruoju metu daugiau nagrinėju moteris ir moteriškumo vaizdavimą bei jos būklę kultūriniame kontekste. Šiuo momentu mano darbai labiau krypsta į savo šaknų ir Lietuviško identiteto nagrinėjimą bei to įtraukimą į mados kontekstą.
[ENG] I’ve noticed that there are a lot of nature motives in your photography, what attracts you to nature?
I think it came from my childhood because I spent most of my time in nature at my grandparents’. So maybe that’s why I feel a deeper connection with it. But there’s no hidden meaning behind it.
[LT] Pastebėjau, jog tavo kūryboje yra daug gamtos motyvų, kas juose tave traukia? Manau, kad tai atėjo iš vaikystės, nes didžiąją dalį laiko praleisdavau gamtoje, pas senelius. Todėl gal jaučiu gilesnį santyki su tuo. Bet tame nėra jokios užsleptos minties.
[ENG] How do you feel about being a Lithuanian photographer in a global context? Comparing the Lithuanian photography scene with the British one – the differ ence is quite vast. I’m actually very proud that after my studies I am bringing back a more global context to Lithuania. Lithuania is a good place for new idea developments and experimentation with your art. I’m glad that there are so many young artists in Lithuania that want to bring new visual directions, knock down the estab lished attitudes and the existing totality of photography aesthetics in Lithuania. You can feel the excitement and desire to create something exceptional. I think that Vilnius has a very bright future in the context of the world of creativity and art.
What do you think about the future of the Lithuanian creative world?
I believe that as a country Lithuania will be a dominant country in terms of culture on a global scale. We have so many young designers who are known outside Lithuania and who create high-quality artworks that keep up with global changes and trends. There are also many contempo rary artists who are actually doing some thing very distinctive and important. One of the examples I often think about and tell others of is Pakui Hardware, who have passed so many Biennials, but aren’t that well known because in Lithuania we don’t talk much about them, as well as most artists who create anything more radical and not for the masses.
How has your inspiration and productivity been affected lately when things stopped and we didn’t have the opportunity to meet others or work? Where do you look for ideas and inspiration? What pushed you to move on?
My break-up (laughs). Actually, the whole quarantine period (especially the first wave) was one of the most productive periods of the last 5 years both technically and creatively for me. Working in the fashion industry and the people I met at work were a daily source of inspiration.
[LT] Kaip jautiesi būdama Lietuvių fotografe globaliam kontekste?
Lyginant Lietuvos fotografijos scena su Anglijos jaučiasi didelis skirtumas. Šiaip labai didžiuojuosi, kad po studijų atsivežu labiau globalų kontekstą į Lietuvą. Lietuva yra gera vieta vystyti naujas idejas ir eksperimentuoti su savo kūryba. Smagu, kad Lietuvoje yra tiek daug jaunų menininkų kurie nori atnešti naujų vizualiniu krypciu ir nugriauti nusistovėjusį požiūrį ir Lietu vos esama fotografijos estetikos visuma. Jaučiasi sujudimas ir noras kurti kažka išskirtinio. Manau, jog Vilnius turi labai šviesią ateitį kūrybos bei meno pasaulio kontekste.
Ką manai apie Lietuvos kūrybos pasaulio ateitį? Manau, kad kaip šalis Lietuva bus globa liu mąstu dominuojanti valstybė kultūros atžvilgiu. Mes turim tiek daug jaunų dizaineriu kurie yra žinomi už Lietuvos ribų ir kuria aukštos kokybės darbus kurie neatsilieka nuo pasaulinių pokyčių ir trendų. Taip pat yra ir daug šiuolaikinių meno atstovu kurie iš tikrųjų daro kažka labai savito ir svarbaus. Vienas iš pavyzdžių apie kuriuos dažnai galvoju ir pasakoju kitiems - Pakui Hardware, kurie yra praėję daug Bienalių, tiesiog, Lietuvoje mes nelabai apie juos šnekame, kaip ir apie didziąją dalį menininkų kurie kuria radikaliau ir ne masei.
Kaip tavo ikvepimas ir produktyvumas buvo paveikti pastarųjų metų kai viskas sustojo ir neturėjome galimybės susitikti su kitais ar dirbti? Iš kur sėmeisi idėjų ir įkvėpimo? Kas pastūmėjo judėti toliau? Skyrybose (juokiasi). Šiaip visas karantino laikotarpis (ypač pirmas karantinas) buvo vienas produktyviausių laikotarpių iš pastarųjų 5 metų tiek techniškai, tiek kūrybiškai. Darbas mados industrijoje ir žmonės kuriuos sutikdavau darbe buvo kasdieninis įkvėpimo šaltinis.
“All photoshoots are personal and quite intimate to me. The main focus is on the human state and the transmission of its characteristics.”
[ENG] The portraits you create are very open and vulnerable (the posing person is often left alone in front of the whole world or so it seems - does this photographic gaze, which catches the eye of the observer, convey your inner world?
Yes, very strongly. I try to find that medium between reflecting on my world and at the same time trying to find space to convey another person’s character. The eternal dilemma with photography is that, it is one medium through which we create a cer tain understanding of ourselves, our appearance. Because the camera as a device conveys reality only in the way it is influenced by the perspective of the person being photographed / photographing or even their cohesive perspectives together. But ending with the philosophical aspects, a strong connection is created with each photoshoot. The more personal photoshoots are not just about cap turing the frame, but more about the process itself, creating two-way communication and understanding. All photoshoots are personal and quite intimate to me. The main focus is on the human state and the transmission of its characteristics.
[LT] Tavo kuriami portretai yra labai atviri ir pažeidžiami (pozuojantis žmogus dažnai paliekamas vienas prieš visą pasaulį – ar šis fotografinis žvilgsnis, sukaustantis stebėtojo akis perteikia tavo vidinį pasaulį? Taip, net labai stipriai. Aš bandau rasti tą terpę tarp savo pasaulio reflektavi mo ir tuo pat metu bandau rasti erdvės kito žmogaus charakterio perteikimui. Amžinoji dilema su fotografija yra ta kad, ji yra iš vienų mediumų per kurį mes sukuriame tam tikrą supratimą apie save, savo išvaizdą. Nes kamera kaip prietaisas perteikia realybę, tik taip kaip ji būna įtakota fotografuo jančio/fotografuojamo asmens ar net jų abieju perspektyvu. Bet baigiant su filosofiniais aspektais tai su kiekviena fotosesija yra sukuriamas stiprus ryšys, nes didžioji dalis labi
au asmeniniu fotosesiju nera tik apie kadro užfiksavimą, bet labiau apie patį procesą, dvipusio ryšio ir supratimo sukurimą. Visos fotosesijos man yra asmeninės ir net intymios. Pagrindinis fokusas yra sutelktas į žmogaus būvį ir jo charakteristikos perteikimą.
[ENG] Because you grew up in Lazdy nai, do you feel some sort of unique attachment or influence of this envi ronment in your own photography?
It’s not that I feel nostalgia for Lazdynai, but only after leaving to live in a different country do you begin to realize what influence familiar places really have on you and your work.
I think that distance always helps to make us more aware of our feelings and thoughts. Culturally, Post-Sovi et brutalism is a big part of the Lithuanian identity with which I grew up with and automatically incorporate it into my images. What I have noticed is that generation of our parents wants to destroy the Soviet heritage, and the youth almost fetishize it and trans form it into creativity. It is now very acceptable to destroy all historical monuments and statues, but I think it is important to accept ones history. Understand that this is our past and we don’t need to destroy the memo ries that speak of a certain period of time. It gives our space a certain char acter that is very distinctive and is a part of us.
[LT] Kaip uzaugusi Lazdynuose, ar jauti savita šios aplinkos įtaką savo darbams ar tam tikrą prisirišimą jai? Ne tiek kiek jaučiu nostalgiją Laz dynams, kiek tik išvažiavus gyventi į kitą šalį pradedi suvokti kokią įtaką pažįstamos vietos iš tikrųjų daro tau ir tavo kūrybai. Nutolimas manau visada padeda labiau suvokti savo jausmus ir mintis. Jei imant kultūriškai post-sovietinis brutalizmas yra didelė dalis to Lietuviško identiteto su kuri uo užaugau ir automatiskai kažkiek tai inkorporuojasi į mano darbus. Ka pastebejau, tai, kad mūsų tėvų karta nori naikinti sovietini pavelda, o jau -
nimas beveik fetišizuoja jį ir transformuoją jį į kūrybą. Dabar yra labai priimtina naikinti visus istorinius monumentus bei statulas, bet aš manau, jog yra svarbu priimti istoriją. Suprasti, kad tai yra mūsų praeitis ir mums nereikia naikinti prisiminimu, kurie byloja apie tam tikrą laikotarpį. Tai suteikia mūsų erdvei tam tikro charakterio kuris yra labai savitas ir dalis musu.
[ENG] What would you wish yourself for upcoming projects?
To create even when there’s no inspiration and to create some beautiful mistakes.
[LT] Ko sau palinketum ateities projektuose?
Kurti net tuomet kai nėra įkvėpimo ir to pasekoje pridaryti gražių klaidų.
“...At
[ENG] Firstly, could you briefly talk about how your photography journey started and what pushed you to keep creating?
During childhood my parents used to buy me the disposable cameras and I used to take pictures of my friends and my Sonic The Hedgehog highscores on my TV screen. When I was Eighteen I started collecting analog cameras and dreamt of becoming a Richardson (I know, I know) but no girls were up to take pictures with a horny punk who had too many questionable ideas. That’s why I dropped this hobby and continued to search for better ways “to get some”. I came back to this a few years ago and swiftly, the craft itself became my tireless focus, and the girls - a detail that compliments the frame.
What themes usually lie beneath the surface of your artworks? What do you want to convey through them?
If I feel the need to tell something through my photographs, I better throw out the idea and write it down instead. Why would I take a picture of something that I can articulate?
When I’m looking at my photographs, I feel as if they are full of shyness, the fear of getting too close or showing too much, whether it’s the body or the personality of the subject. When creating, I pay more attention to the composition, at night I don’t sleep in fear of not being original. Authenticity is more important than the idea.
You are very vocal about your opin ion around most Lithuanian novice photographers and say that most of them don‘t know how to take pic tures. What makes a picture bad in your opinion? What advice do you have for better quality images?
I don‘t have that type of opinion about anything, I just like to joke around. This is the consequence of my ob sessive originality – the post-ironic cynicism, in around three years ev eryone will be joking around similarly. My Instagram stories that you have in mind are a mockery of myself more
[LT] Pirmiausia, gal galėtum trumpai papasakoti kaip prasidėjo tavo fo tografijos kelias ir kas pastūmėjo ne sustoti ir kurti toliau? Vaikystėj tėvai nupirkdavo vienkartinį fotiką, fotkindavau draugus ir savo Sonic The Hedgehog highscore’us teliko ekrane. Būdamas aštuoniolikos pradėjau kolekcionuoti juostinius fotikus ir svajojau tapti Richardsonu(žinau žinau), bet jokios panos nepasirašy davo fotkintis su horny panku abejotino skoningumo idėjoms, todėl mečiau šį hobį ir toliau ieškojau geresnių būdų “gaut”. Prieš porą metų grįžau prie šito, ir labai greit pats amatas patapo mano nenuilstamu fokusu, o panos – detale, pildančia kadrą.
Kokios temos dažniausiai slypi po tavo darbų paviršiumi? Ką nori jomis perteikti?
Jei užsimanau savo nuotraukomis kažką pasakyti, geriau idėją išmetu, o mintį užrašau. Kam fotkint kažką, ką galiu pasakyt?
Bet kai žiūriu į savo nuotraukas, man atrodo, jog jose stipriai šviečia drovumas, baimė prieti per arti ar parodyti per daug, bebūtų tai kūnas ar subjekto asmenybė. Kurdamas labiau užsiimu kompozicija, naktim nemiegu bijodamas, jog gal aš nesu originalus. Autentiškumas – pirmiau minties.
Esi labai vokalus savo nuomone apie daugumą Lietuvos pradedančiųjų fotografų ir teigi, jog dauguma jų nemoka fotografuoti. Kas tavo nuomone padaro nuotrauką bloga? Kokių pa tarimų duotum jų nuotraukų kokybei pagerinti? Neturiu tokios nuomonės apie nieką, tik mėgstu juokaut. Čia mano obsesyvaus originalumo padarinys –post-ironinis cinizmas, už kokių trijų metų visi taip juokaus. Mano instagramo stories, kurias turi omeny, yra pasišaipymas daugiau iš pačio savęs nei kad iš kitų. Nestumiu ant kažko, kuo pats nebūčiau nusidėjęs, ir sten giuos stumt tik and viešų žmonių, pasiekusių daugiau nei aš. Kad ir ką ten sakyčiau, man parašę kolegos greit pamato, jog visad noriai
than anyone else. I don‘t sneer at something that I haven‘t sinfully done myself and I try to only mock public figures that have achieved more than me. No matter what I say there, the colleagues that message me quickly realize that I am always willing to help, offer advice, share. A hobby is fun once we respect each other, and my experiences often show that criti cism does not hinder respect.
[ENG] Where are you looking for inspiration? Do you feel strongly influenced by other artists, music or a particular era?
My taste for art formed around the time when I was nicking Nirvana, De peche Mode, Pink Floyd, The Cure CD discs from the “Sound World” (Garsų Pasaulio) shop and played Anton Corbijn 320p resolution ripped clips on my MP4 player. I don’t think that anything has affected more since.
padedu, patariu, pasidalinu – hobis linksmas tuomet, kai vieni kitus gerbiam, o ir mano patirtys vis parodo, jog kritiškumas - pagarbai nekliudo.
[LT] Kur ieškai įkvėpimo? Ar jautiesi stipriai paveikiamas kitų menininkų, muzikos ar tam tikro laikmečio?
Mano skonis menui formavosi tuo metu, kai iš Garsų Pasaulio parduotuvės švilpiau Nirvana, Depeche Mode, Pink Floyd, The Cure kompaktus ir ant savo MP4 pleikos sukau Anton Corbijn 320p raiškos klipų ripus. Nemanau, kad mane nuo to laiko kas nors stipriau yra paveikę.
[LT] Kas yra tavo mėgstamiausias fotografas ir kodėl?
Miroslav Tichy. Tapatinuosi su jo ais trom, pavydžiu ambicijų trūkumo.
[ENG] Who is your favourite photog rapher and why?
Miroslav Tichy. I identify with his passions, I’m jealous of his lack of ambition
[LT] Koks tavo santykis su retušavi mu? Kiek post-production įsiterpia į fotografijas? Kaip keičia galutinį dar bą?
Juostos tyrumas yra didžiausias hipsterio melas. Jei aš nenusprendžiu kaip mano nuotrauka turi atrodyt, tuomet tai už mane padaro kompiuteris ir skenerio auto nustatymai. Jei kalbam apie merginų celiulitus ir spuogus – jų neliečiu, kol retais atve jais nepaprašo.
[ENG] What is your relationship with retouching? How much does post-production interfere with pho tography? How does it change the final outcome?
The purity of the film is the biggest hipster lie. If I don’t decide what my photo should look like, then my computer and scanner auto settings do it for me.
If we are talking about girls’ cellulite and acne - I don’t touch them unless asked on rare occasions.
[LT] Kadangi pats fotografuoji tik ant juos tos, būtų įdomu išgirsti tavo požiūrį į ne sibaigiantį debatą tarp juosta ir skaitmena fotografuojančių menininkų – ar juostiniai fotoaparatai tik dar viena populiari tendencija tarp jaunimo ar jie turi svarbesnę, išliekamąją vertę šiuolaikiniame meno pasaulyje? Kodėl esi pasirinkęs fotografuoti būtent juostiniu fotoaparatu ir kuris yra tavo mėgstamiausias?
Gal juosta ir atneša daugiau stebuklo žmonėms, gimusiems soc. medijų laikais. Tų beskonių, sufabrikuotos nostalgijos persmelktų paauglių dėka, juosta dar bent 20 metų bus gyva, ačiū jaunimui.
Aš tai tiesiog nemoku ir tingiu mokytis skaitmeninės fotografijos. Per daug funk cijų, mygtukų, skirtingų post-produkcijos technikų, kasdien po naują fotiką, po naują naujovę. Mamiya C330.
[ENG] Since you only photograph on film yourself, it would be interesting to hear your views on the never-ending debate between film and digital photographers - are film cameras just another popular trend among young people or do they have more important, enduring value in the contemporary art world? Why did you choose to shoot with a particular film camera and which one is your favorite?
Maybe film brings more wonder to people born in the era of social media. Thanks to those tasteless, fabricated nostalgic per meated teenagers, film will be alive for at least another 20 years. Thank you young folks.
I just don’t know how to and I’m too lazy to learn how to navigate digital photogra phy. Too many features, buttons, different post-production techniques, every day brings a new camera, a new innovation.
Mamiya C330.
[LT] Ar manai, kad pats juostos mediumas suteikia tavo nuotraukoms tam tikro svorio ir atlieka didžiausią darbą fotosesijos estetikai išryškinti?
Gal taip, gal ne. Ant juostos esu priverstas galvoti, planuoti, susitelkti kadro metu – pre-pro dukciją laikau esmine proceso dalimi. Jei pamėginčiau skaitmeną, turbūt man pavyktų išlaužti daugiau emocijų, spontaniškumo, judesio, bet eh, iš tikro tai tingiu mėgint kažką naujo.
[ENG] Do you think that the medium of the film itself gives your photos some weight and does most of the work to highlight the aesthetics of a photoshoot?
Maybe yes maybe no. On film, I am forced to think, plan, focus during the frame - I consider pre-production to be an essential part of the process.
If I tried the digital photography, I would probably be able to extract more emotion, sponta neity, movement, but eh, to be honest, I’m just really lazy to try something new.
“Maybe film brings more wonder to people born in the era of social media. Thanks to those tasteless, fabricated nostalgic permeated teenagers, film will be alive for at least another twenty years. “
[ENG] How important is the chosen environment and its connection with the subject being photographed? What usually grabs your attention when looking for po tential photoshoot locations?
Dream like state. I like it when the details in photographs can be clearly recognized but appear as if they were drawn in a dif ferent order. The hills are very helpful in extracting a light surrealism, they interestingly draw the horizon closer and distort the space. It’s probably my hack, a creative secret, but take it.
Do you feel that the Lithuanian environ ment has a particular influence on your work? Or, oppositely, do you just think that you are not bound by the context of your homeland and look at your work more secularly, trying to distance yourself from the Lithuanian context?
I would like to show more of the Lithuanian folklore in my work, but the portrait pho tography makes it difficult to navigate and I don’t know any other way. It’s a stretch but the characters drawn with the models are based on archetypes typical of Lithuania. For example, my favorite character is a hurt and toughened, but still naive beau ty with dreams too big for her own good, I always imagine her in Garliava. So far I have not been able to portray it correctly, but that’s the aspiration.
Which project is the dearest for you and why?
Just now I started working on something similar to a project – my photography book. It’s gonna be called “Broads” or “Girls” I haven’t decided yet.
How do you feel as a Lithuanian photographer in a global context?
Great. No matter how much the expatri ate Lithuanians like to condemn them, the angry cashiers get me going and inspire me, and my innate national gloominess is a great element in any trip. Anyway, in the international community I don’t think the nationality is interesting to anyone, a lot of people notice me on the internet: my photo was bought by a New Yorker, I was printed in the Spanish magazine , the French rapper has me on his album cover, I’m chatting with photographers from Ita ly, USA, Botswana, France, Ukraine, Bul garia, etc.
[LT] Kiek tau svarbu pasirinkta aplinka ir jos ryšys su fotografuojamu objektu? Kas dažniausiai patraukia tavo dėmesį fotosesijų lokacijų beieškant? Sapniškumas. Patinka, kai nuotraukose detalės puikiai atpažįstamos, tačiau lyg perpieštos kita tvarka. Dar lengvam si urelizmui išgauti labai padeda kalvos, jos labai įdomiai arti nubrėžia horizontą ir sukraipo erdvę. Čia turbūt mano hackas, kūrybinė paslaptis, bet imkit.
Ar jauti savotišką Lietuviškos aplinkos įtaką tavo kūrybai? Ar kaip tik laikai save neįpareigotu gimtinės konteksto ir į savo kūrybą žiūri labiau pasaulietiškai, bandant atsiriboti nuo Lietuvos konteksto? Norėčiau savo tautiškumą parodyti kūryboje, bet portretinė fotografiją tą apsunk ina, o kitokios aš nemoku. Galima pri tempti taip, kad veikėjos, kurias paišom su modeliais, yra pagrįstos ant archetipų, būdingų Lietuvai. Pvz mėgstamiausias mano personažas – skriausta ir grūdinta, bet dar vis naivi gražuolė su per didelėmis svajonėmis, ją visad įsivaizduoju Garliavoje. Kol kas nėra man pavykę teisingai ją pavaizduot, bet tokia siekiamybė.
Kuris projektas tau yra artimiausias ir ko dėl?
Tik dabar pradėjau rengti kažką panašaus į projektą – savo fotografijų knygą. Vadinsis “Panos”. O gal “Mergos”? Dar nenusprendžiau
Kaip jautiesi būdamas Lietuvių fotografu globaliam kontekste? Puikiai. Kad ir kaip išeivijos lietuviai mėg sta jas smerkt, piktos kasininkės mane užveda ir įkvepia, o mano įgimtas tautinis slogumas yra puikus elementas betkokioje kelionėje. Šiaip tarptautinėje ben druomenėje nemanau, kad tautybė bėra kažkam įdomi, per internetus mane paste bi labai daug kas: mano nuotrauką nupirko niujorkietis, mane žurnale atspaudino inspanai, prancūzas reperis turi mane ant albumo viršelio, aš bičiliaujuosi su fotografais iš Italijos, JAV, Botsvanos, Prancūzijos, Ukrainos, Bulgarijos ir t.t.
[ENG] What do you think about the future of the Lithuanian cre ative world? What is he missing?
I, honestly like it the way it is now. I won’t talk about the quality of today’s art (which is pretty much great), but rather about the community because I think it determines how fun and easy it will be to create.
It’s very easy to become ac quainted with all the high class society here: just write down on your forehead that you’re doing art, and then go to a bar, no matter which one, most of them are great, and you’ll find a bohemian just like you sitting in each one. There’s not a lot of us, everyone more or less knows everyone, everyone collaborates with everyone, and quietly talks about everyone, but gossip is also an important part of the community. As far as I have lived in bigger cities, none of them are as open to new artistic friendships as Vil nius. Well maybe Lisbon. Yes, Lisbon and Vilnius are the two best cities in Europe. Idiots are those who are looking for beauty in Paris.
[LT] Ka manai apie Lietuvos kūry bos pasaulio ateitį? Ko jam trūk sta?
Man nuoširdžiai patinka taip kaip dabar yra. Nekalbėsiu apie šiandienio meno kokybę(kuri yra daugmaž puiki), bet verčiau apie bendruomenę, nes manau, jog tai nulemia kaip smagu ir lengva bus kurti. Čia labai lengva susidraugaut su visa grietinėle: užtenka ant kak tos užsirašyt, kad darai meną, ir tada nueit į barą, net nesvarbu kokį, dauguma jų – puikūs, kiekviename sėdės koks nors bohemikas, toks pat kaip tu. Mūsų mažai, visi visus daugmaž žino, visi su visais kolaboruoja, patyliomis apšneka, bet apkalbos irgi yra svarbi bendruomenės dalis. Kiek man teko gyvent didesniuose miestuose, nė vienas iš jų nėra toks atviras naujoms meniškoms draugystėms, kaip kad Vil nius. Nu gal dar Lisabona. Taip, Lisabona ir Vilnius – du pui kiausi Europos miestai. Idiotai tie, kurie grožio ieško Paryžiuose.
[ENG] Could you briefly tell us how your photography journey began and what pushed you to keep going?
About four or five years ago, I found my mother’s film camera back from the days when I was still a baby, and which probably captured my entire childhood. We were inseparable for a good few years - I photographed trips, friends, our days and evenings, myself. I didn’t have much technical understanding or clear concepts - I photographed for myself. Photos from those times are very simple and straightforward. But they are full of so much love! For the friendships that were made back then, and the paths that later differed. Basically, for people and time. All those photographs are like an ode to the first days of my youth and their fragility.
[LT] Gal galėtum trumpai papasakoti kaip prasidėjo tavo fotografijos kelias ir kas pastūmėjo nesustoti kurti?
Maždaug prieš ketverius ar penkerius metus radau mamos juostinį fo toaparatą dar iš tų laikų, kai buvau neseniai gimus, ir kuriuo buvo įamžin ta, ko gero, visa mano vaikystė. Su ta muiline nesiskyriau gerus keletą metų – fotografavau keliones, draugus, mūsų dienas ir vakarus, save. Neturėjau nei didelio techninio supratimo, nei aiškių konceptų, – fotogra fuodavau sau. Nuotraukos iš tų laikų – labai paprastos ir nesunkios. Bet jose tiek meilės! Draugystėms, kurios tada užsimezgė, ir keliams, kurie vėli au skyrėsi. Žodžiu, žmonėms ir laikui. Visos tos fotografijos – lyg odė pirmosioms mano jaunystės dienoms ir jų trapumui.
[ENG] How would you describe your photography style?
I am still experimenting with differ ent photographic techniques and media. For a very long time, I denied digital photography and strictly only used film cameras. Over the last year, things have turned upside down and my photographs suddenly become ultra digital. So at least for the time
being, I‘m not sure if I am able to describe my style.
[LT] Kaip apibūdintum savo fotografi jos stilių?
Aš vis dar eksperimentuoju su įvairi omis fotografijos technikomis ir ter pėmis. Labai ilgai neigiau skaitmeninę fotografiją ir griežtai naudojau tik juostines kameras. Per paskutinius metus viskas apsivertė ir mano darbai staiga tapo ultra digital. Tad bent jau šiam laikui vargu, ar tą stilių apskritai galėčiau įsivardyti.
[ENG] Self-portraits - I am very fasci nated by your ability to transform and create interesting and dynamic works when you are the subject in front of the lens. How do you prepare for these photoshoots and what draws you to both be in front of the camera and behind it.
My journey with self-portraits began in the Spring of 2020. It was the beginning of quarantine - my house was getting smaller and smaller every day, and there was more and more room for thoughts (necessary and not). Gradually self-portraits kinda became a certain escape from every day life, from anxiety, from uncertain ty - from all the things that I wanted to escape from back then. In other words, I created a parallel world for myself in which I was by myself, just how I wanted. I can’t say that I pre pare a lot for my self-portraits - I’m often just guided by a feeling. An other reason why I began to practice self-portraiture more and more often was because the objectification of women and their bodies is deeply rooted in the history of photography (and art in general). The woman is usually standing in the frame, and the man is almost always behind it. The man operating the camera suddenly has the full power to decide how the woman should be portrayed, and she loses any impact in the process of her own portrayal. So in my self-portraits, I somehow try to oppose this tradi tional dynamic of photography and its usual power structures.
[LT] Autoportretai – mane labai žavi tavo gebėjimas transformuotis ir sukurti įdomius bei dinamiškus darbus kai pati esi fotografuoja mas objektas. Kaip pasiruoši ši oms fotosesijoms ir kodėl tau pa tinka kartu būti ir už kadro ir jame? Mano kelias su autoportretais prasidėjo 2020 metų pavasarį. Buvo karantino pradžia – mano namai su kiekviena diena darėsi vis mažesni, o mintims (reikalingoms ir ne) vietos radosi vis daugiau. Au toportretai pamažu tapo tarsi iš sivadavimu nuo kasdienybės, nuo nerimo, nuo nežinios – nuo visų dalykų, nuo kurių tada taip norėjosi pabėgti. Kitaip tariant, susikūriau paralelinį pasaulėlį, kuriame buvau tik aš ir tik sau, taip, kaip norėjau. Negaliu teigti, jog daug ruošiuosi autoportretams, – daž nai tiesiog vadovaujuosi jausmu. Kita priežastis, kodėl pradėjau vis dažniau praktikuoti self-portraiture, buvo ta, kad fotografijos (ir apskritai, meno) istorijoje yra įsišaknijęs moters ir jos kūno ob jektyvavimas. Moteris dažniausiai stovi kadre, o vyras – kone visada už jo. Vyras, valdantis kamerą, stai ga turi visišką galią nuspręsti, kaip turėtų būti pavaizduota moteris, ir ji praranda bet kokią įtaką savo pačios pavaizdavimo procese. Tad savo autoportretais aš kažkuria prasme priešinuosi šiai tradicinei fotografijos dinamikai ir įprastoms jos galios struktūroms.
“ We all walk under the same sky and are closer to each other than we think.”
[ENG] What do you want to say through your photographs? That I am.
[LT] Ką nori pasakyti savo fotografijomis? Kad esu.
[ENG] How do you deal with the creative block? Or does it not phase you as much? I think it is almost impossible to avoid the creative block. But even then, you need to wait it out and stay present in it. Everything passes.
[LT] Kaip tvarkaisi su kūrybiniu bloku? Ar jis nelabai tave paliečia?
Manau, kad išvengti kūrybinio bloko yra beveik neįmanoma. Bet net ir tą laiką reikia išbūti. Viskas praeina.
[ENG] Your artworks are very bright and contrasting, why do you think certain colors dominate your photographs? What mood and feeling do you usually want to convey through them?
Blue is my favorite color, so that‘s prob ably the simplest answer to why at least a year ago there was so much of it in my photographs. I was looking for something that would visually complement that blue and give the shot some dynamic, balance. That‘s how the colour green and its tones were introduced in my photographs, later yellow followed. After a while, with my pho tography partner Benedetta we launched a series of photos that completely opposed my works at the time, with red and orange dominating the photos. The way I use colors is probably just another aspect of experi mentation. I can’t say exactly what allusion one or the other color creates. It is hardly possible to define color at all. Let’s say blue may represent sadness to one and calmness to another. I like inaccuracies, uncertainties, so I try to leave space for the viewer to decide what my images or the range of colors used in them represent.
[LT] Tavo darbai yra labai ryškūs ir kontrastingi, kaip manai, kodėl tam tikros spalvos dominuoja tavo darbus? Kokia nuotaiką ir jausmą dažniausiai nori perteikti jomis? Mėlyna yra mano mėgstamiausia spalva, tad čia tikriausiai yra pa prasčiausias paaiškinimas, kodėl bent jau prieš metus mano fotografijose jos matyti tiek daug. Ieškojau, kas vizualiai tą mėlyną papildytų ir kadrui suteiktų dinamikos, balanso. Taip atsirado žalia ir jos tonai, o vėli au prisidėjo ir geltona. Po kiek laiko su mano fotografijos partnere Ben edetta paleidom nuotraukų seriją,
kuri visiškai priešinosi mano to laiko darbams, – nuotraukose dominavo vien raudona ir oranžinė. Taip, kaip naudoju spalvas, ko gero, yra tiesiog dar vienas eksperimentavimo aspek tas. Tiksliai negaliu pasakyti, kokią aliuziją kuria vienos ar kitos spalvos. Vargu, ar spalvą apskritai įmanoma apibrėžti. Tarkim, mėlyna vienam gali reprezentuoti liūdesį, o kitam primins ramybę. Man patinka netikslumas, neapibrėžtumas, todėl aš stengiuosi palikti erdvės pačiam žiūrovui nus pręsti, ką išreiškia mano darbas ar jame panaudota spalvų gama.
[ENG] Which project is the dearest for you and why?
I think the self-portraits. There‘s a lot of fairly open dialogue with myself in them.
[LT] Kuris projektas tau yra artimiau sias ir kodėl?
Manau, kad autoportretai. Juose nemažai gan atviro dialogo su pačia savimi.
[ENG] Your photographs are rem iniscent of paintings and are very mystified, what attracts you to these particular aesthetics? Do you feel influenced by music, movies, other artists or a certain period?
90s fashion photography is probably my biggest source of inspiration.
[LT] Tavo darbai primena tapybos darbus ir yra labai mistifikuoti, kas tave įkvepia būtent šitai estetikai? Ar jautiesi paveikiama muzikos, filmų, kitų menininkų ar tam tikro laikotarpio? 90-tųjų mados fotografija yra kone didžiausias mano inspiracijos šaltinis.
[ENG] How much does post-production interfere with your photography? What exactly do you use it for to highlight or hide it? How does this change the final outcome?
Post-production plays a rather im portant role in my practice. Again, I often rely on the principle of exper imentation: I try out different versions of a photo and finally choose which one is the closest to my vision. Sometimes the final result remains similar to the original, and some times it changes dramatically.
[LT] Kiek post-production įsiterpia į fotografijas? Būtent kam išryškinti ar paslėpti jį naudoji? Kaip keičia galutinį darbą?
Post-production atlieka gan svarbią rolę mano praktikoje. Vėlgi, dažnai pasikliaunu eksperimento principu: išsibandau įvairias nuotraukos versijas ir galiausias atsirenku, kuri iš jų artimiausia mano vizijai. Kartais finalinis rezultatas išlieka panašus į pirminį, o kartais – kardinaliai pasikeičia.
[ENG] How do you feel about being a Lithuanian photographer in a global context?
We all walk under the same sky and are closer to each other than we think.
[LT] Kaip jautiesi būdama lietuvių fotografe globaliam kontekste?
Visi vaikštome po tuo pačiu dangumi ir esame arčiau vienas kito, nei gal vojam.
[ENG] What do you think is important in order to create something authentic and genuine?
To rely on intuition and to sometimes know how to accept everything as a game.
[LT] Kaip manai, kas yra svarbu norint sukurti kažką autentiško ir tikro?
Pasikliauti intuicija ir kartais mokėti viską priimti kaip žaidimą.
[ENG] Your favorite inspiring pho tographers and why?
Works by Paolo Roversi, Sean Ellis and Nick Knight from the 90s. Their reflected ability to create abstraction and blurr out the lines between here and there through certain photographic techniques had a great impact on me.
[LT] Tavo mėgstamiausi fotografai kurie įkvepia kurti ir kodėl?
Paolo Roversi, Sean Ellis ir Nick Knight darbai iš 90-tųjų. Jų fo -
tografijose atsispindintis gebėjimas vienomis ar kitomis fotografijos technikomis sukurti abstraktumą ir išblukinti linijas tarp čia ir ten man padarė didelę įtaką.
[ENG] How has your inspiration and productivity been affected by the events of the past year when everything stopped and we didn’t have the opportunity to meet others or work? Where did you look for ideas and in spiration? What pushed you to move forward?
Despite the current situation in the world, 2020 was the most productive year for me: the time when the first self-portraits were born and almost everything I’ve done with photography so far.
[LT] Kaip tavo įkvėpimas ir produk tyvumas buvo paveikti pastarųjų metų, kai viskas sustojo ir neturėjome galimybės susitikti su kitais ar dirbti? Iš kur sėmeisi idėjų ir įkvėpimo? Kas pastūmėjo judėti toliau?
Nepaisant dabartinės situacijos pa saulyje, 2020 metai man buvo patys produktyviausi: laikas, kai gimė pirm ieji autoportretai ir kone visa, ką iki šiol esu nuveikusi su fotografija.
[ENG] What do you think about the future of the Lithuanian creative world? The future is bright - all it takes is less exclusion and more community be tween the creators themselves. Ev erything will be okay!
[LT] Ką manai apie Lietuvos kūrybos pasaulio ateitį? Ateitis šviesi – tereikia mažiau atskirties ir daugiau bendrystės tarp pačių kūrėjų. Viskas bus gerai!
[ENG] First of all, could you introduce yourself? What you are studying? How and why did you start associating your life with design? What drew you to wards it?
I am Dovydas Adomaitis, I grew up and live in Vilnius. After graduating from school last year, I decided to pursue a path of design, and I am currently studying Graphic Design at the Vilnius Academy of Arts. Creativity has always been close to me throughout my whole life. I’ve loved drawing since childhood, but I think that the environment I grew up in pushed me towards the creative path. My dad’s an architect, my sister is a sound designer, and my mom is a curator of art exhibitions, seeing how they enjoy what they do, led to try and find something that would ignite a de sire in me to try and find something new every day, that’s why I tried endless activities from an early age. I am really thankful for my parents who let me try out all of the different activities, from dance to pottery, swimming or martial arts. So to summarize, the con stant exploration and trial of different activities that let me understand what truly attracts and interests me is what led me to the path of creativity.
[LT] Pirmiausia, gal galėtum prisistatyti? Ka studijuoji? Kaip ir kodėl pradėjai sieti savo gyvenimą su kūryba? Kas pastūmėjo jos link? Aš esu Dovydas Adomaitis, užaugau ir gyvenu vilniuje. Praeitais metais baigęs mokyklą nusprendžiau pasukti dizaino keliais, todėl šiuo metu studijuoju Vilniaus dailės akademijoje, grafinio dizaino katedroje. Kūryba mano gyven ime visada buvo šalia. Nuo mažens mėgau piešti, tačiau manau, jog link kūrybos kelio pastūmėjo aplinka, kuri oje augau. Mano tėtis architektas, sesė garso dizainerė, o mama meno parodų kuratorė, matymas, kaip jie mėgaujasi tuom ką daro, pastūmėjo bandyti atrasti tai dėl ko kasdieną degčiau noru atrasti kažką naujo, todėl nuo mažens bandžiau begalo daug veiklų. Tikrai dėkoju tėvam, kad leido lankyt betkok ius būrelius, kokius tik sugalvodavau, tai nuo šokio ik keramikos, plaukimo ar kovų menų. Jeigu apibendrinus tai link kūrybos atvedė nuolatinis ieškojimas
ir bandymas veiklų, kurias darydamas pajaučiau, kas mane tikrai traukia ir do mina.
[ENG] How would you describe the style of your work?
Still in search. I would really like to say that I have discovered my own style, but the more I study and work I understand that the vastness of design is boundless and I have only just started my journey, so my style is constant ly changing a bit because I discover something new every day, but I’m sure that if while working I won’t forget to live, I’ll eventually discover my own style.
[LT] Kaip apibudintum savo darbų stilių?
Paieškoje. Tikrai norėčiau sakyti, jog turiu atradęs savą stilistiką, tačiau, kuo daugiau mokausi ir dirbu suprantu, kad dizaino platybės neaprėpiamos ir aš savo kelionę dar tik pradėjau, todėl ir stilius kažkiek vis kinta nes kiekvieną dieną atrandų kažką naujo, bet tikiu, jeigu nepamiršiu šalia darbų ir gyventi tai savitą stilių kažkada atrasiu.
[ENG] How much does the Lithuanian context affect your work? How does Lithuania inspire and what motives are the closest to your heart?
Since I grew up in Lithuania, I think that the environment is really influen tial to my designs. However, I cannot explain how. Is it the wonderful people surrounding me, the breathtaking nature of Lithuania, its history or maybe everything all-together. I just feel so good living here and that’s why I chose to stay and study in Vilnius.
[LT] Kiek daug įtakos tavo darbams daro Lietuvos kontekstas? Kaip Lietuva įkevpia tave kūryboje? Kokie motyvai arčiausiai širdies? Kadangi užaugau Lietuvoje, tai manau, kad mano darbus aplinka tikrai veikia. Tačiau negaliu paaiškinti kaip. Ar tai nuostabūs žmonės supantys mane, ar Lietuvos pasakiška gamta, ar jos is torija, o gal viskas kartu. Tiesiog man begalo gerą gyventi čia ir būtent dėl to likau studijuoti Vilniuje.
[ENG] Where do you get ideas and inspi ration for your work? Do you feel strong ly influenced by other artists, music or a particular era? Which aspect of creation interests you the most? What is most important to you when creating? What message would you like to convey to those around you through your designs? As I’ve mentioned, my mom is a curator of art exhibitions – so a source of inspira tion is always just around the corner. But I’m truly trying to read as much as pos sible, so the inspiration naturally comes from various designer books like – Bruno Munari – ‘Design as art’ or a cycle of very expressive typography magazines like ‘Ray gun’. However, the more I work, I realize that the best ideas come from ac tivities that have no connection to design like cinema, music, everyday life, a cup of coffee in the morning or an evening bike ride. I believe that a designer is a person who is open to the world, that sees it through the eyes of a child, who does not block out the mundane everyday life hap pening right next to him, but, on the con trary, is trying to make it lighter, painting it in bright colours that would catch one’s eyes and maybe even convey a message that would bring a taste of life to the individual, who has forgotten all about it after being pressured from an endless pile of deadlines. Routine is fine, it allows you to somewhat control the chaos around you, but it is important to remember that besides your work there’s your family and friends. There will always be more jobs, but relationships, shared moments, conversations with a friend are very fragile and in some ways temporary. There are an infinite number of inspiring things, just like opportunities in life, we just miss most of them because we merely don’t look for them.
[LT] Kur semiesi idėjų bei įkvėpimo savo darbams? Ar jautiesi stipriai paveikiamas kitų menininkų, muzikos ar tam tikro laikmečio? Kuris kūrimo aspektas tave labi ausiai domina? Kas tau yra svarbiausia kuriant? Kokią žinutę norėtum perteikti aplinkiniams savo darbais? Kaip ir minėjau mano mama, meno parodų kuratorė – tai įkvėpimo šaltinis visada šalia. Tačiau tikrai labai stengiuosi, kuo daugiau skaityti, tai savaime įkvėpimas ateina ir iš dizainerių knygų, kaip ( Bruno
Munari – Design as art) ar labai ekspre syvios tipografikos žurnalų ciklo, kaip ( Ray gun). Tačiau, kuo toliau dirbu, sup rantu, jog geriausios idėjos ateina iš ne susijusios su dizainu veiklos, kaip kinas, muzika, kasdienybė, kavos puodelis ryte ar vakarinis pasivažinėjimas dvi-račiu. Tikiu, jog dizaineris, tai žmogus, kuris atviras pasauliui, matantis jį vaiko aki mis, ne-blokuojantis šalia jį supančios kasdienybės, tačiau bandantis ją padar yti šviesene, nuspalvintą ryškiomis spal vomis, kurios pagautų žmogaus akis ir galbūt net perduotų žinutę, kuri gražintų individui gyvenimo skonį, kurį jis pamiršo prispaustas begalinės deadline’ų krūvos. Rutina yra gerai, leidžia kažkiek suvaldy ti aplink supantį chaosą, tačiau reikia nepamiršti, kad šalia darbų yra tavo drau gai, šeima. Darbai bus visada, o santykiai, išgyventi momentai, pokalbis su draugu yra labai trapūs ir kažkuria prasme laikini. Įkvėpimo, kaip ir galimybių gyvenime yra begalo daug, tiesiog didžiają dalį jų praleidžiame, nes jų tiesiog neieškome.
[ENG] What do you think is important in order to create something authentic and genuine?
I would like to know the answer to this question. Creating something authentic or original these days has become very challenging especially when it comes to design, as my lecturer keeps repeating, everything has been created already. Maybe it’s true, but I believe that this idea should not hinder, but perhaps, on the contrary, motivate you to keep experimenting more and to not be afraid to make mistakes, or to break the frames of already established visual trends.
[LT] Kaip manai, kas yra svarbu norint sukurti kažką autentiško ir tikro? Norėčiau žinoti atsakymą į ši klausimą. Sukurti kažką autentiško, originalaus šiais laikais tampa labai sudetinga, jei kalbame apie dizainą, kaip mano dėstytojas vis kartoja, jog viskas buvo sukurta. Gal ir tiesa, bet tikiu, jog ši mintis neturi varžyti, galbūt, kaip tik motyvuoti daug iau ekspermentuoti ir nebijoti klysti, ar laužyti nusistovėjusių vizualių (trendų) rėmus.
[ENG] How do you deal with the cre ative block? Or does it not phase you as much?
I imagine the creative block as that day when everything keeps falling from your hands, you’re late to everything and all of the circumstances are there to prevent you from enjoying the day, it’s a sign to me that I have to stop. A sign that I’ve spent too much time working. When I feel it, I try to have a day or two away from design. I read books, spend time with my family and friends, go to exhibitions, watch movies or go explore in nature. Till now, a day has been enough to reset me and get me back to work. Seth Godin has said that the creative block does not exist and when you think that your art work is bad, create a 100 bad ones and when you are close to a 100 you will already be out of the creative block. I use this method when the deadlines are approaching and there is no way to get a day off.
[LT] Kaip tvarkaisi su kūrybiniu bloku? Ar jis nelabai tave paliečia? Kūrybinis blokas yra kaip ta diena, kai viskas krenta iš rankų, visur vėluoji ir visos aplinkybės trukdo tau mėgautis diena, tai man yra ženklas, jog turiu sustoti. Ženklas, jog perdaug laiko pra leidau sedėdamas prie darbų. Tai, kai tai pajaučiu, tiesiog stengiuosi pasidar yti dieną ar dvi be dizaino. Skaitau knygas, leidžiu laiką su šeima bei draugais, einu į parodas, žiūriu filmus ar išvažiuoju į gamtą. Kolkas užtekdavo tokios vienos dienos, kad vėl galėčiau grįžti prie darbų. Seth Godin yra pasakęs, jog kūrybinis blokas neegzistuoja ir, kai tau atrodo, jog tavo darbas prastas, sukurk 100 prastų ir kai artėsi prie 100-tojo jau būsi išėjęs iš kūrybinio bloko. Tai šitą būdą naudoju, kai spaudžia deadline’ai ir nėra galimybės pasidaryti dienos off.
[ENG] I think that experimentation in creation is a very important aspect that frees the creator and allows him to grow and improve. How do you assess the importance of experimentation and its impact on your skills development and creativity?
As I’ve mentioned, I think that in order to create something authentic or orig inal one must not be afraid to experi ment, to break the established visual trends. When playing with materials, deformation, creating textures, I tend to enjoy the process even more, be cause there is always a factor that you do not know what will come from this and each take becomes somewhat special. At the moment I am very inter ested in typography design, so playing with the meanings of words, creating concepts using type alone as a graphic and informational tool is very fascinat ing to me!
[LT] Manau, jog eksperimentaciją kūryboje yra labai svarbus aspektas išlaisvinantis kūrėją ir leidžiantis jam augti bei tobulėti. Kaip tu vertini eksperimentacijos svarbą ir jos poveikį savo įgūdžių lavinimui ir kūrybiškumui? Kaip ir minėjau, manau, jog norėdamas sukurti kažką autentiško, originalaus turi nebijoti ekspermentuoti, laužyti nusistovėjusių vizualių (trendų). Žais damas su medžiagom, deformacija, tekstūrų kurimu dar labiau mėgaujuosi procesu, nes visada yra faktorius, jog nežinai, kaip gausis ir tiesiog kiekvie nas take’as tampa kažkuo ypatingas. Šiuo metu labai įsitraukiau į typogra phy dizainą, tai žaizdamas su žodžių prasmėmis, kurimas konceptų vien naudojant šriftus, kaip grafinę ir informacinę priemonę labai žavi!
[ENG]
Three rules of graphic design that are necessary in order to create some thing timeless?
Hierarchy, Balance, Functionality… It’s very difficult to distinguish only three.
[LT] Trys grafinio dizaino taisyklės kurios būtinos norint sukurti kažką ne senstančio?
Hierarchija, Balansas, Funkciona lumas… Labai sunku išsirinkti tik tris.
[ENG] Which design period is the closest to you?
I don’t have a particular one. Because inspiration comes from many different periods. But I truly enjoy the works of Hofmann and Wolgang Weingart, so that would be the 1960s-1980s
[LT] Kuris laikotarpis tau artimiausias iš dizaino pusės? Neturiu vieno tikrai. Nes įkvėpimas ateina iš labai skirtingų laikotarpių. Tačiau man labai patinka Hofmann‘o ir Wolgang Weingart darbai, tai tuomet būtų 1960s-1980s
[ENG] How have your inspiration, work, and productivity been affected in recent years when things stopped and we didn’t have the opportunity to meet others or work? Where did you get your ideas and inspiration from? What pushed you to move on?
Quarantine really helped me to map out my priorities and goals. I had for gotten that there was such thing as time for myself, so the first few months were a refreshing pause from all the rush. I created an environment that would be nice to work and create in so I‘m not even sure if I want to go back to the real lectures. While being at home I tend to do a lot more, I somehow find time for films, my own projects and studies, everything moves very harmoniously. But of course, after a long time set for myself, I start to miss human contact, which I didn’t appreciate as much before as I do now. All the reflections and thoughts during the quarantine turned into artworks, some of which I will be sharing here as well.
[LT] Kaip tavo įkvėpimas, darbai ir pro duktyvumas buvo paveikti pastarųjų metų kai viskas sustojo ir neturėjome galimybės susitikti su kitais ar dirbti? Iš kur sėmeisi idėjų ir įkvėpimo? Kas pastūmėjo judėti toliau? Karantinas iš tiesų man labai padėjo susidėlioti prioritetus ir tikslus. Bu vau pamiršęs, kad egzistuoja laikas sau, tai pirmi mėnesiai tikrai buvo šiokia tokia atgaiva nuo viso bėgimo. Susikūriau aplinką, kurioje būtų gera dirbti, kurti tai net nežinau ar noriu grįžti į realias paskaitas. Namuose
“There are an infinite number of inspiring things, just like opportunities in life, we just miss most of them because we merely don’t look for them.”
būdamas daug daugiau pasidarau, randu laiko ir filmams, saviems pro jektams ir studijoms, viskas juda labai harmoningai. Tačiau aišku, po ilgo laiko sau, pradeda trūkti gyvo kontakto, kurio ankščiau taip nevertinau, kaip kad dabar. Visi apmastymai ir mintys karantino metu virto darbais, kurių keletą iš serijos pasidalinsiu ir čia.
[ENG] What do you think about the future of the Lithuanian design world what is it missing at the moment ?
The future of Lithuanian design is bright. There are no conservative people in my environment, espe cially designers, for whom this would only act as a huge obstacle for growth and further improvement. Both the Lithuanian, cinema and animation are moving into a whole new level with wonderful films winning awards at Cannes festivals, so are the Lithuanian designers and other creatives in creasingly mentioned worldwide.
[LT] Ką manai apie Lietuvos dizaino pasaulio ateitį? Kaip manai, ko jam trūksta šiuo metu?
Lietuvos dizaino ateitis yra šviesi. Mano aplinkoj išvis nebėra kon servatyvių žmonių, o tuo labiau dizainerių, kas šioje specialybėje tiesiog tampa milžiniškas trukdis augti ir tobulėti. Tiek lietuvių kinas ar animacija pereina į visiškai kitą lygmenį su nuostabiais filmais skinančiais apdovanojimas Kanų festivaliuose, taip ir Lietuvos dizaineriai, bei kiti kūrėjai vis dažni au minimi pasaulio mastu.
[THE END]
[ENG] Firstly, could you tell us more about yourself? What are you studying and how/why you started to associate your life with photography?
I’m Gertruda Švilpaitė, a second year student from the University of Vytau tas Magnus studying French with adja cent New Media art studies. It’s funny because I’d like to be an arts teacher in France so the study programs reflect my future intentions quite well.
Everything started when I was hmm... fifteen years old. My dad’s first analog camera fell into my hands but it was hard because at that time not many people were photographing with film cameras. After a lot of trial and error, damaged film and money I finally started to get the hang of it and started my Instagram account (g3rtruda) where I shared my works. The followers started growing pretty fast and I didn’t un derstand why because I’ve always as sociated photography with calmness, relaxation and just being myself.
What is photography for you – do you feel like it is a part of your identity?
As I’ve briefly mentioned before, photography is a part of me, a slice of my soul. Yeah, sometimes it feels like you don’t want to do anything, can’t even look at a camera but still, I always come back to it. In photography I’m not scared to be myself, or to experiment, play with different styles.
How would you describe your photog raphy style?
My early work I’d describe as not being scared to be more out there and extra with the colours and go to the level of uniqueness of David Bowie. Currently I am buried in projects and uni work, that’s why everything is more subtle, I get to think more about the details. I’ve transitioned into more black and white photography. If I would need to explain it in music terms – I went from David Bowie style to Cigarettes After Sex stylistics. Everything is more structured, subtle, restful and sentimental.
[LT] Pirmiausia, gal galėtum prisistaty ti? Ka studijuoji? Kaip ir kodėl pradėjai sieti savo gyvenimą su fotografija? Esu Gertrūda Švilpaitė, antrakursė studentė VDU universitete. Studijuoju prancūzų kalbą ir turiu gretutines Naujųjų Medijų meno studijas. Juokin ga, nes norėčiau būti menų dėstytoja Prancūzijoje, tad studijų programos visai atspindi mano ateities kėslus. Viskas prasidėjo kažkur kai man buvo..hmm...penkiolika metų. Paėmiau pirmąjį juostinį tėčio fotoaparatą į rankas, bet buvo sunku, nes tuo metu nelabai kas fotografuodavo juostin iais.. Po daugelio bandymų, išmestų juostelių ir pinigų pagaliau pradėjau gaudytis ir atsidariau savo Instagram paskyrą, kur dalinausi darbais (g3rtruda). Sekėjai labai pradėjo augti, o aš nesuprasdavau kodėl, nes man tada ir dabar fotografija siejasi su ramuma, at sipalaidavimu ir būvimu savimi.
Kas tau yra fotografija- ar jautiesi lyg ji būtų dalis tavo identiteto? Kaip jau truputį užsiminiau man fotografija yra dalis manęs, dalis mano sielos skiltelės. Taip, būna kai nenori daryti nieko, net negali pasižiūrėti į fo toaparatą, bet vis tiek, kad ir po kiek laiko aš grįžtu. Fotografijoje nebijau būti savimi, nebijau paekperimentuoti, pažaisti su stiliais.
Kaip apibudintum savo fotografijos stilių?
Ankstyvąją fotografiją pavadinčiau tarsi nebijojimą pabūti extra su spal vų žaismais ir pereiti iki David Bowie išskirtinumo lygmens, šiuo metu esu užsivertus darbais ir mokslais, todėl viskas subtiliau, apgalvoju detales labiau, perėjau labiau į juodai balta fotografiją, jei reikėtų įvardinti muzikos terminais tai nuo David Bowie stiliaus perėjau į Cigarettes After Sex stilistiką. Viskas tvarkingiau, subtiliau, jaukiau ir sentimentaliau.
[ENG] Where do you find inspiration? Do you feel strongly influenced by oth er artists, music, poetry or a certain period of time?
David Bowie is my hero. Without his influence, I don’t know if I would have achieved as much as I have now. His music, acting skills, extravagance are the biggest “YES’s” to me in my cre ative projects. Existentialist literature is my main inspiration at the moment. I don’t know why it has changed so abruptly, perhaps there comes a time that forces one to ponder more than usual. Other artists do affect me, but I wouldn’t say that they influence my work that much. I feel as if a lot of cur rent artists are sell-outs that quick ly lose their value when faced with money. It’s annoying, but maybe it’s doomed to be like that?
[LT] Iš ko semiesi įkvėpimo? Ar jautiesi stipriai paveikiama kitų menininkų, muzikos, poezijos ar tam tikro laik mečio?
David Bowie mano herojus. Be jo įkve pimo nežinau ar būčiau pasiekus tiek, kiek dabar esu. Jo muzika, aktoriniai sugebėjimai, ektrevagancija – man yra didžiausias TAIP kūryboje. Egsitencialistinė literatūra šiuo metu yra mano pagrindinė įkvepėja. Nežinau kodėl taip staigiai pasikeitė, tikriausiai ateina toks laiko tarpas, kuris priverčia labi au susimąstyti nei įprastai. Būna, kad kiti meninininkai mane veikia, bet ne pasakyčiau, kad labai, nes dabartiniai menininkai yra parsidavėliai ir greitai dėl pinigų prarandantys vertę.. Dėl to yra pikta, bet gal taip ir turi būti?
“I want everyone to know that there’s no need to be scared of creating, because art is a bounless realm in which everyone will discover their corner and will be able to be themselves.”
[ENG] Photography allows the viewer to take a peak into the inner world of the art ist – it directly connects the inner world with the artworks. There’s a certain lyri cism and fragility that can be felt in your photographs – what do you want to convey and reveal through that about yourself or your surroundings?
I want my artworks to create a space for wonder and admiration of the simple things in life. And that before the initial admiration, there would be a second for reflection about the fragility of life and its underestimated and often forgotten simplicity.
[LT] Fotografijos leidžia artimiau susipažinti su fotografo vidiniu pasauliu – t.y tiesiogiai jungia vidinį pasaulį su kūryba. Tavo fotografijose jaučiasi tam tikras lyr iškumas ir trapumas – ko tai suteikia tavo darbams ir ka tuo nori atskleisti bei pasakyti apie save ar savo aplinką?
Tai pagal mane turėtų kitam suteikti tarsi susižavėjimą paprastais dalykais ir, kad prieš tą susižavėjimą atsirastų sekundėlę pamąstymui apie gyvenimo trapumą ir jo ypač nuvertinamą paprastumą.
[ENG] How much does the Lithuanian context affect your work? Have you ever thought about how you feel about being a Lithuanian photographer in a global context?
Lithuanians are afraid to be themselves, so it is often very difficult. It is difficult to try and get them to open up more as they are very closed off. All of my life I’ve been underestimating myself, so I don’t see myself in a global context or feel as if I could be some kind of exceptional personality.
[LT] Kiek daug įtakos tavo darbams daro Lietuvos kontekstas? Ar esi susimąsčiusi kaip jautiesi būdama fotografe globaliam kontekste?
Lietuviai bijo būti savimi, todėl dažnai būna labai sunku. Būna sunku žmones tarsi krapštyti iš to kiauto. Aš visa gyven
imą labai save nuvertinu, todėl nemanau, kad globaliame kontekste galėčiau būti kažkokia išskirtine asmenybe.
[ENG] What is your opinion of the young Lithuanian photography community?
I divide it into two groups, ones that photograph for their own pleasure and ones that photograph because they life in a capitalist society and think that art is merely money and thus cannot pro vide any joy. That can be clearly seen on their social media platforms. Don’t know whether to laugh or cry. It feels as if they just buy a camera and start to “shoot” anything and everything.
[LT] Ką manai apie jaunąją Lietuvos fo tografijos bendruomenę?
Aš skirstau į dvi grupes tie, kurie fo tografuoja savo malonumui ir tie, kurie fotografuoja, nes gyvena kapitalistinėje visuomenėje ir mano, kad menas tai tik pinigai ir negali teikti jokio malonumo. O tai labai matosi jų socialinių tinklų paskyrose. Nenori nei juoktis, nei verkti. Nusip erka kameryte ir „pyškina“ kas papuola.
[ENG] Do you attach great importance to the medium of the photographs themselves? Why did you choose to mainly shoot on analog? Analog cameras require more effort and time and that forces one to think more about the details and the structure of the photoshoot. I like it because it requires more patience and after a long process the results are often quite nice.
[LT] Ar didelę svarbą teiki pačiam fotografijų mediumui? Kodėl pasirinkai pagrinde fotografuoti juosta? Juostiniai fotoaparatai prašo daugiau pastangų ir laiko, o tai leidžia labiau ap galvoti detales ir fotosesijos struktūrą. Man patinka, nes tai reikalauja daugiau kantrybės, bet po ilgo darbo, rezultatai dažniausiai būna neblogi.
“I
[ENG] Could you talk more in-depth about your university project and what inspired it?
I presented my university project during the second quarantine. The second quarantine was unexpected despite the fact that around 70% of people were anticipating it. During it people are breaking up, losing their jobs and because of it, the psychologist offices are over filled. Some get saved by the solitude, some feel defeated and devoured both internally and externally. The main idea behind this photoshoot was to showcase the mutual closeness but also the internal discussion: “Wouldn’t I be better without him/her?”. One can see a num ber of photographic symbols and a sim ple mundane life which unites people, but at the same time can be portrayed as silhouettes disappearing into each other’s embrace. One begins to lack hands as his two hands become a cavity. He needs the other two, that could wrap
around one’s neck as easily as the crisp rushing of the gentle waves of the sea, caressing one’s messy morning hair and would help to see oneself as a gently lov able one. When a friendship is so real, fulfilling and, most importantly, unpretentious, it can only be expressed by silence. That’s why I decided to use black and white photography that allowed me portray the idea more clearly Thankfully, the idea envisioned idea came out great as a visual piece, thanks to everyone that helped me to realize it. I was afraid that it wouldn’t translate as well as I saw it in my head but everything went smoothly and I even surprised myself. Everything was photographed in a domestic envi ronment where the models could feel at ease, nothing too intricate, but, most im portantly – genuine and natural.
[LT] Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo universiteto egzamino darbą ir kas jį įkvėpė?
Universiteto egzamino darbą pristatinėjau antrojo karantino metu. Antrasis karantinas užklupo netikėtai, nors daugiau nei 70 procentų žmonių jo tikėjosi. Žmonės jo metu tik skiriasi, praranda darbus, o vien tik nuo to psichologijos kabinetai yra perpildyti. Kai kuriuos vien atvė gelbsti, kai kuriuos žlugdo ir ryja tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Šios fotosesijos esminė idėja buvo pademonstruoti abipusį artumą, bet kartu ir svarstymą: „Ar tik man nebūtų geriau be jo/jos?“. Gali ma įžvelgti nemažai fotografijos simbolių ir paprastąją buitį, kuri sujungia žmones, bet kartu kaip siluetai nyksta vienas kito glėby. Žmogui pradeda trūkti rankų, nes jo dvi rankos tampa tuštuma. Jam reikia kitų dviejų, kurios lengvai lyg gaivus jūros ošimas apsivytų ir glostytų suveltus rytinius plaukus ir padėtų pasijusti švelniai mylimu žmogumi. Kai draugystė
tokia tikra, visavertė ir svarbiausia neap simestinė, ją išreikšti gali tik tyla. Todėl šiuo atveju aš pasitelkiau nespalvotą fotografiją, kuri man leido atskleisti norimą idėją. Idėją pavyko atskleisti tikrai gerai, dėka mano gerų pažįstamų, kurie leido man išpasakoti savo idėją ir ją įgyvend inti. Bijojau, kad viskas vaizduotėje taip tobula, o realybėje bus tragiška. Bet pavyko viskas nepaprastai gerai, net pati esu nustebusi. Viskas fotografuota buitinėje aplinkoje, kur modeliai galėjo jaustis savimi ir svarbiausia laisvai, nieko įmantraus, bet užtat natūraliai. Pats procesas vyko sklandžiai, modeliai leido jiems žarstyti patarimus.
[ENG] What is the most important to you when creating? What mes sage would you like to convey to those around you?
The most important part is to fully unpack the intended idea. It’s crucial for me that the person view ing my work wouldn’t think that it’s another overdone idea stolen from “Pinterest” or “Instagram”. Of course, ideas are bound to be repeated, the differences are in the certain elements but there’s a want to maintain that authenticity. I want everyone to know that there’s no need to be scared of creating because art is a bound less realm in which everyone will discover their corner and be able to be themselves.
[LT] Kas tau yra svarbiausia kuriant? Kokią žinutę norėtum perteikti aplinkiniams?
Man svarbiausia yra pilnai atsk leisti sugalvotą idėją, man svarbu, kad žmogus, stebėdamas mano darbus, nepagalvotų, jog tai yra dar viena nuvalkiota idėja paimta iš „Pinterest“ ar „Instagram“ paskyrų. Žinoma, idėjos nuolat kartojasi, skiriasi tik kai kurie el ementai, bet norisi išlaikyti tą autentiškumą. Aš visiems noriu pasakyti, kad nereikia bijoti kurti, nes menas yra beribė sfera, kurioje visi atras savo kampelį ir galės būti savimi.
[ENG] What do you think about the future of the Lithuanian creative world? Are you thinking about associating your future with it?
If Lithuanians will continue to be so scared and closed off, I don’t see any positive future. We need to start to view art as more than just a source of profit. Yes, maybe it’s not as prosperous but if you are doing what you enjoy, the great suffering will bring fruit ful future. At this moment, I am not thinking about staying in Lithuania. I want to expand my perspective in other parts of the world but maybe in the end I’ll come back home as I would really like to help and inspire others in the pursuit of finding themselves.
[LT] Ka manai apie Lietuvos kūrybos pas aulio ateiti? Ar sieji savo ateitį su Lietuva? Jei ir toliau lietuviai taip bijos ir toliau už sisklęs savy tikrai nieko gero nebus. Reikia į meną pradėti žiūrėti ne tik kaip į pasipelnimo šaltinį. Taip, gal tai nėra perspektyvu, bet jei darai tai, kas tau patinka, didelės kančios atneš saldžius vaisius. Šiuo metu visiškai negalvoju apie likimą Lietuvoje. No riu praplėsti akiratį kitose pasaulio vietose, bet gal galų gale ir grįšiu čia, nes tikrai norėčiau padėti kitiems žmonėms semtis įkvėpimo ir nebijoti atrasti savęs.
[ENG] Can art be separated from the artist? If by it you mean separation as exclusion then no. That would be the equivalent to murder, total disaster and the end of the world.
[LT] Ar menas gali būti atskirtas nuo meninko?
Jei čia kalbama apie atskyrimą kaip išsiskyrimą tai jokiu būdu ne. Tai prilygtu žmogžudystei ir visiškai katastrofai bei pa saulio pabaigai.
[ENG] How did your jewelry journey begin? What was the first piece of jewelry that you created?
After graduating from school, I got into the Gerrit Rietveld Academie in Amsterdam to study Graphic Design. In my first year at this academy, I had the opportunity to work with different media and try out more disciplines. That’s when I realized that it is more interesting for me to create objects and autonomous things than to design and visually express content created by others. However, I decided to stay in my chosen graphic design course, because the teachers working there were inspiring personalities - not only designers, but also photographers, artists, curators. The course itself is also very experimental and freeing, so while studying I worked on more objects than graphic design. So I could say that my first encounter with creating jewelry was while studying; but more from the conceptual side than the practical.
When did you start seeing yourself as a jeweler and realized that people admire your work and want to wear it?
After graduating, I moved to Berlin, where I started working as a graphic designer at the multidisciplinary design studio “Studio Manuel Raeder”. Remembering my curiosity for jewelry making, I decided to study it on my own. I was able to find an open metal workshop where professionals can use the tools and persuaded the workshop manager to allow me to visit it without having any experience. So little by little, I learned - by quizzing the jewelers working there and by trial and error. At first I was making jewelry for my friends and me, later my friend’s friends and their friends started taking interest… that’s when I realized that I want to cre ate jewelry not only in my free time, but also professionally. Over time, I started working part-time and later decided to quit my job and start pursuing my career as a jeweler.
[LT] Kaip prasidėjo tavo juvelyrikos kelias? Koks buvo pirmas juvelyrikos darbas kurį sukūrei? Baigusi mokyklą, įstojau į Gerrit Riet veld Academie Amsterdame studijuoti grafinio dizaino. Pirmaisiais mokslo me tais šioje akademijoje turėjau galimybę dirbti su skirtingomis medijomis ir išbandyti daugiau disciplinų. Tuomet ir supratau, kad man įdomiau kurti objektus bei autonominius daiktus, nei apipavidalinti ir vizualiai išreikšti kitų kurtą turinį. Tačiau nusprendžiau lik ti savo pasirinktame grafinio dizaino kurse, nes ten dirbantys dėstytojai buvo įkvepiančios asmenybės – ne tik dizaineriai, bet ir fotografai, menininkai, kuratoriai. Pats kursas taip pat labai eksperimentinis ir laisvas, tad studijuo jant kūriau daugiau objektus nei grafinį dizainą. Tad galima sakyti, kad mano pirmas susidūrimas su juvelyrika buvo studijuojant; tačiau labiau iš konceptualios, nei praktinės pusės.
Kada pradėjai save matyti kaip juvelyrę ir supratai, kad žmonės žavisi tavo dar bais ir nori juos nešioti? Baigusi studijas persikėliau į Berlyną, kur ėmiau dirbti grafine dizainere mul tidisciplininio dizaino studijoje Studio Manuel Raeder. Prisiminusi savo smalsumą juvelyrikai, nusprendžiau to mokytis savarankiškai. Pavyko rasti atviras metalo dirbtuves, kuri ose profesionalai gali naudotis darbo priemonėmis, ir įkalbėti dirbtuvių va dovę, kad leistų man ten lankytis be jok ios partirties. Taip po truputį ir išmokau – beklausinėdama ten dirbančių juvelyrų ir tiesiog bandydama. Pradžioje dariau papuošalus sau ir draugams, vėliau pradėjo domėtis draugų draugai, jų draugai… tuomet ir supratau, kad no riu užsiimti juvelyrika ne tik laisvalaikiu, bet profesionaliai. Laikui bėgant pradė jau dirbti puse etato, o vėliau pasiryžau išeiti iš darbo ir pradėti savo, kaip juvelyrės, kelią.
“I think we’re still trying to be a little Scandinavian instead of creating our own unique identity and starting to think globally rather than locally.”
[ENG] Where do you look for ideas and inspiration for your work? Do you feel heavily influenced by other designers, the environment or a particular era?
I would like to see my work as a col laborative practice. I find it much more fun to work with other cre atives and seize the opportunity to learn from each other and grow - the result is always surprising. I think you can clearly see the influence of graphic design in my work. Four years of work experience at Studio Manuel Raeder also con tributed to my growth as a design er. Everything is important to me when creating - not only the jewelry I make, but also its context and original visual presentation. Sometimes the creative process starts not with the object itself, but from the desire to work with certain cre ators or new disciplines. So yes, I’m really inspired by design, the work of other creators, and just the culture of everyday life – the books I’m reading, the films I watch, conversations with friends, and of course the vastness of the Internet and all of the weird things that can be found there.
What do you think is important when creating a piece of jewelry that is comfortable and versatile for everyday wear?
To try everything on yourself and your friends! I create all my jewelry by firstly thinking about myself or my friends. Well and of course good and sustainable materials, the right technique, and so on.
Which aspect of creating fills you with the most joy?
Collaboration with other creatives, especially my friends. Learning from each other, personal develop ment and growth. With my brand, I am trying to create a platform where different disciplines come together and different people meet.
[LT] Kur semiesi idėjų bei įkvėpimo savo darbams? Ar jautiesi stipriai paveikiama kitų dizainerių, aplinkos ar tam tikro laikmečio? Savo kūrybą norėčiau matyti kaip kolaboratyvią praktiką. Supratau, kad daug įdomiau dirbti su kitais kūrėjais ir naudotis galimybe moky tis vieni iš kitų ir augti, o rezultatas visada nustebina. Manau, kad mano kūryboje labai aiškiai matosi grafinio dizaino įtakos. Ketverių metų darbo patirtis Studio Manuel Raeder taip pat prisidėjo prie mano, kaip dizainerės, augimo. Kuriant man svarbu viskas – ne tik papuošalai, kuriuos darau, bet ir jų kontekstas bei originalus vizualus pateikimas. Kartais kūrybinis procesas prasideda ne nuo pačio objekto, o nuo noro dirbti su tam tikrais kūrėjais ar naujomis disciplinomis. Tad taip, mane tikrai įkvepia dizainas, kitų kūrė jų darbai, ir tiesiog kasdienybės kultūra – skaitomos knygos, žiūrimi filmai, pokalbiai su draugais, ir žinoma interneto platybės ir visi keisti dalykai, kuriuos galima rasti.
Kaip manai, kas svarbu norint sukurti patogų, kasdien nešiojamą juvelyrikos darbą?
Bandyti viską ant savęs ir ant draugų! Visus papuošalus pirmiausia kuriu galvodama apie save ar savo pažįstamus. Na ir žinoma geros ir tvarios medžiagos, teisinga technika, ir tt.
Kuris kūrybos aspektas tave labiau siai džiugina?
Bendradarbiavimas su kitais kūrėjais, ypač savo draugais. Mokymasis vieni iš kitų, asmeninis tobulėjimas. Savo prekiniu ženklu bandau sukurti platformą, kurioje susijung ia skirtingos disciplinos ir susitinka skirtingi žmonės.
[ENG] How long does it take to create one piece of jewelry?
It differs. For some pieces, the path from the initial idea to implementation and sale is very long – for example, it took more than two years to implement the collection of ear plugs; other pieces are born in my head at night while trying to fall asleep, and the next morning I make a few prototypes and soon find the final version.
[LT] Kiek laiko užtrunka sukurti vieną darbą?
Labai priklauso. Kai kurių objektų kelias nuo pradinės idėjos iki įgyvendinimo bei pardavi mo labai ilgas – tarkime, ausų kištukų kolekciją įgyvendinti užtruko daugiau nei du metus; kiti objektai gimsta mano galvoje naktį, bandant užmigti, o kitą rytą padarau keletą prototipų ir netrukus randu galutinį variantą.
[ENG] What inspires all the jewelry photoshoots and what do you want them to say about your pieces? How do you choose photographers and the overall theme and aesthetics of the photoshoot?
Photoshoots present my work in a specific context and situations. I al ways try to make them original. I want them to show that jewelry exists not only as an accessory that we wear, but also as an autonomous object living its separate life.
Inspiration comes from interacting with other creatives. I often ask them to interpret my jewelry from their own perspective and give them a lot of cre ative freedom, which always results in unexpected outcomes.
Earrings / earplugs - what inspired this design?
In the Berlin club scene, it is common to see people dancing with ear plugs. I used to not wear them myself, but when I got here, I noticed that after the weekend full of parties, my ears would start to ring. In clubs, especially in Berlin, the sound levels exceed the safe exposure levels by a lot. I realized how important it is to protect my ears and started exploring this unseen object in the fashion world - ear plugs. I wanted to give it a new shape and present this object as a fashionable accessory, not just a preventative tool for hearing.
How do you feel about being a Lithuanian jewelry designer in a global con text?
Actually, I don’t think of myself as a Lithuanian designer. Maybe because I live in a very open, global city and work with people of different nationalities? So far, my nationality has never been the central axis of my job or identity.
What kind of jewelry do you like to cre ate the most? Which piece is the dear est and why?
The last two projects are the dearest for me – the ear plugs and a typographic chain collection. Both projects have been under development for a very long time, which is why I am very
[ENG] Kas įkvepia visas darbų fotose sijas ir ką nori, kad jos pasakytu apie tavo darbus? Kaip pasirenki fotografus ir bendrą fotosesijos temą bei estetiką?
Fotosesijos pristato mano darbus tam tikrame kontekste, situacijose. Visada stengiuosi, kad jos būtų originalios. Noriu, kad jos parodytų, jog juvelyrika egzistuoja ne tik kaip aksesuaras, kurį nešiojame, bet ir kaip autonomiškas objektas gyvenantis savo gyvenimą. Įkvėpimas ateina bendraujant su kitais kūrėjais. Dažnai paprašau jų interpretuoti mano juvelyriką iš savo perspek tyvos ir duodu jiems didelę kūrybinę laisvę, kas visada atneša netikėtus re zultatus.
Auskarai/ausų kamštukai – kas įkvėpė šį dizainą?
Berlyno klubų scenoje yra įprasta matyti žmones šokant su ausų kištukais. Pati seniau jų nenešiodavau, tačiau atsikrausčius čia pastebėjau, kad po savaitgalio vakarėlių ima spengti aus yse. Klubuose, ypač Berlyne, garso lygis daugybę kartų viršija klausai saugias normas. Supratau, kaip svarbu saugoti savo ausis ir ėmiau tyrinėti šį mados pasaulyje nepastebėtą objektą – ausų kištukus. Norėjau suteikti jam naują formą ir pateikti šį objektą kaip madingą aksesuarą, o ne tik sveikatos apsaugos priemonę.
Kaip jautiesi būdama Lietuve juvelyrikos dizainere globaliam kontekste? Tiesa pasakius, negalvoju apie save kaip apie lietuvę dizainerę. Galbūt todėl, kad gyvenu labai atvirame, glo baliame mieste ir dirbu su skirtingų tautybių žmonėmis? Kol kas mano tautybė niekada nebuvo centrinė mano darbo ar tapatybės ašis.
Kokią juvelyriką tau labiausiai patinka kurti? Kuris darbas yra artimiausias ir kodėl?
Man pačiai brangiausi du paskutiniai projektai – ausų kištukai bei tipografinė grandinėlių kolekcija. Abu projektai buvo labai ilgai vystomi, gal dėl to prie jų stipriai prisirišau. Abu originalūs savo konceptualumu, ir abiejais atve
attached to them. Both are original in their conceptuality, and in both cas es I was very fortunate to work with other talented creatives.
[ENG] What do you think about the future of the Lithuanian design world and what it’s missing at the moment?
Sadly, I am more familiar with the Lithuanian art scene - which, in my opinion, is very progressive and visible in the global context. Lithua nian design, which I encounter more through the easily accessible Lithuanian concept stores, pop-ups, etc., seems a bit flat and indistinguishable at first glance. It feels as if most creatives have the same design values, draw ideas from the same sources, target the same audience. Maybe it’s a specific trait of a small country or a small design scene? Again, I want to emphasize that my knowledge of the Lithuanian design scene is quite limited. In general, I think that Lithuanians are incredibly ambitious, talented and curious people. I think, more progressive design education and a more open market for innova tions can help Lithuanian design to grow and improve. I think we’re still trying to be a little Scandinavian instead of creating our own unique identity and starting to think globally rather than locally.
What jewelry trends for the upcom ing season are inspiring you right now and are you planning to launch something new?
To be honest, I don’t follow ‘mainstream’ jewelry trends too much. It is healthy to know what is going on in the fashion world and to see where your’re standing in that con text. However, I want my creativity to come more from my personal influences and observations rather than from what others do or what customers want. And yes, I have some new pieces planned :) This time they will be bright and colorful!
jais labai pasisekė dirbti su kitais talentingais kūrėjais.
[LT] Ką manai apie Lietuvos dizaino pasaulio ateitį? Kaip manai, ko jam trūksta šiuo metu? Gaila, bet man labiau pažįstama lietuvos meno scena – kuri, mano nuomone, yra labai progresyvi ir matoma pasauliniame kontekste. Lietu viškas dizainas, su kuriuo susiduriu bendrai publikai labiau prieinamose lietuviškose koncept parduotuvėse, pop-upuose ir tt, iš pirmo žvilgnsio atrodo šiek tiek vienodai. Toks jausmas, kad dauguma kūrėjų turi tas pačias dizaino vertybes, semiasi idėjų iš tų pačių šaltinių, taikosi į tą pačią auditoriją. Gal čia specifi nis mažos šalies ar mažos dizaino scenos bruožas? Vėlgi, noriu pabrėž ti, kad mano žinios apie lietuvišką dizaino sceną gana ribotos. Apskritai manau, kad lietuviai yra neįtikėtinai ambicingi, talentingi ir smalsūs žmonės. Lietuviškam dizainui augti ir tobulėti gali padėti progresyvesnė dizaino edukacija bei naujovėms at viresnė rinka. Manau, mes vis dar bandome būti šiek tiek skandinavai vietoj to, kad sukurtume savo unikalų identitetą, ir imtume galvoti globaliai, o ne lokaliai.
Kokios ateinančių metų tendencijos juvelyrikoje tave įkvepia ir ar planuoji paleisti kažką naujo? Tiesa sakant, per daug neseku ‘mainstreaminių’ juvelyrikos tendencijų. Yra sveika žinoti, kas darosi mados pasaulyje ir matyti savo padėtį tame kontekste. Tačiau noriu, kad mano kūryba kiltų labiau iš mano asme ninių įtakų ir pastebėjimų, o ne iš to, ką daro kiti, ar iš to, ko nori pirkėjai. Taip, turiu suplanavus keletą naujų darbų :) Šį kartą jie bus ryškūs ir spalvoti!
[ENG] How did you come up with the name Efukum? What does it mean?
I often get this question and I always regret not having a special story of the origin of the name Efukum. I discovered it just by trying to combine my initials E and M with some syllables, and that’s what I got.
[LT] Kaip kilo pavadinimas Efukum? Ką jis reiškia? Sulaukiu šito klausimo ir vis gailiuosi, kad neturiu ypatingos efukum pavadinimo at siradimo istorijos. Atradau jį tiesiog ban dydama sujungti savo inicialus E ir M su kažkokias skiemenimis, taip ir gavosi.
[ENG] Where do you find inspiration and who are your favourite designers?
I am visually inspired by design flaws and things that evoke some sense of misun derstanding / strangeness. Generally I am more interested in the concepts and ideas from which one or another object arises.
I think it very clearly qualitatively distinguishes such designs from the meaningless world of things.
My favorite designers change often, but one of the most relevant to me right now is Kunihiko Morinaga, also known as ANREALAGE.
[LT] Kur semiesi įkvėpimo ir kokie dizaineriai yra tavo mėgstamiausi? Mane vizualiai įkvepia dizaino klaidos ir tokie daiktai, kurie kelia kažkokį nesupratimo/ keistumo jausmą. Apskritai, labiau domiuo si konceptais ir idėjomis iš kurių kyla vieni ar kiti daiktai. Manau, kad tai labai aiškiai kokybiškai išskiria tokius dizainus iš bep rasmiško daiktų pasaulio. Mėgstami dizaineriai dažnai keičiasi, bet vienas šiuo metu man aktualiausias yra Kunihiko Morinaga, dar žinomas prekiniu ženklu ANREALAGE.
[ENG] How does your cre ative process look and do you have any rituals that help you while working or for inspiration purposes?
I’m usually most productive at creating while mul titasking. I like to create in chaos, even though it sounds bad. Probably like many creatives, I don’t have much trust in inspiration and often have to work without it. Routine and time planning help me the most, and I balance the chaotic work day with a yoga session.
Sustainable fashionwhat does it mean in the modern world and how does Efukum fit into the overall context?
That’s a hard and very complex question. There simply can’t be a single answer to what sustainability is. When creating Efukum, I analyze different sustainability prac tices in the context of fashion and apply them in various ways. I dis tance myself from the toxic canons of the fashion industry and develop a distinctive approach to creation and production that balances sustainabil ity, creativity and com merce. Efukum basically works according to the principles of slow design, constantly analyzing how to produce items with the least possible negative impact on the environ ment and the most pos itive experience for the consumer.
[LT] Kaip vyksta tavo kūri mo procesas ar turi kokių nors ritualų kurie padeda dirbant ar ieškant įkvėpimo?
Dažniausiai produktyviausiai sekasi kurti darant daug dalykų vienu metu. Mėgstu kurti chaotišku būdu, kad ir kaip prastai tai skamba. Turbūt kaip ir daugelis kūrybinį darbą dirbančių žmonių, nelabai pasitikiu įkvepimu ir dažnai tenka dirbti be jo. Tam man labiausiai padeda ru tina ir laiko planavimas, o chaotišką darbo dieną su balansuoju yogos sesija.
Tvari mada – ką tai reiškia šiuolaikiniame pasaulyje ir kaip Efukum įsipaišo į bendrą kontekstą? Tai sudėtingas ir labai kompleksiškas klausimas. Vieno atsakymo į tai kas yra tvarumas tiesiog nėra ir tikriausiai negali būti. Kurdama efukum analizuoju skirtingas tvarumo praktikas mados kontek ste ir įvairiais būdais jas taikau. Esu atsiribojusi nuo toksiškų mados industrijos kanonų ir kuriu savitą kūrybos ir gamybos metodą balansuojantį tarp tvarumo, kūrybos ir komercijos. Efukum iš esmės dirba pagal lėto dizaino principus, nuo lat analizuojant kaip būtų galima gaminti daiktus paliekant kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai ir kuo pozityvesnę patirtį vartotojui.
[ENG] How did the idea of your “Tabi” gloves came into fruition? Are they inspired by Maison Margiela Tabi shoes or more Japanese Jika-tabi shoe designs?
I started making these gloves completely by accident, long before Efukum was born. First I made them for myself, then I made them for a friend, then for another until it evolved into something that I realized, needed to be offered to a wider audience. I don’t remember the exact source of the idea anymore, but I was already fascinated by both of your mentioned examples at that time.
[LT] Kaip kilo tavo Tabi pirštinių įdėja? Ar jos yra įkvėptos Maison Margiela Tabi shoes ar labiau Japoniškų Jika-tabi batų dizaino? Šias pirštines pradėjau gaminti visiškai atsitiktinai, dar gerokai prieš atsirandant efukum. Pirma pasidariau jas sau, po to padariau draugei, po to kitai ir taip išsirutuliojo, kad galų gale supratau, kad reikia jas siūlyti ir platesnei auditorijai. Tikslaus idėjos šaltinio jau ne bepamenu, bet abiejais tavo paminėtais žavėjausi jau tuo metu.
“Efukum basically works according to the principles of slow design, constantly analyzing how to produce items with the least possible negative impact on the environment and the most positive experience for the consumer.”
[ENG] Fashion and pollution are currently very heavy and integral buzz words on the Internet, what do you think can change the habits of consumers when it comes to “fast fashion”?
I think that big system changes start pri marily with individuals. When it comes to the issues discussed online, it is im portant to maintain critical thinking, use reliable sources and form your own standpoint on this or any other issue. Of course by reading up and educating yourself. Sustainability, fast fashion - all global problems are very complex and can be solved in various ways. There fore, each person, according to their ability, circumstance and attitude, can contribute to solving these problems in different ways. It’s crucial to understand those problems and address them accordingly.
How do you envision the future of Lithu anian fashion world and what direction do you think it will take?
I don’t know if I’m just stuck in my social bubble but it seems as if there are more and more designers who are putting creativity and self-expression above commerce. I hope that everything will be moving in this direction onwards.
Your clothes have so many different ways that they can be worn- who inspired you to take a more playful look at clothing design and the ritual of dressing up?
The whole concept of Efukum started with the observation that most clothes have a very clear design instruction on how to wear them - one opening for the head, two for the hands. Therefore, the wearer has no room to create and improvise. My goal was to create items that wouldn’t have that instruction, so I created clothes by changing the types of openings, adding more sleeves than two, and so on. This is how the most striking product of Efukum to date was born - the six-sleeved kimono.
[LT] Mada ir tarša dabar yra labai svarūs žodžiai internete, kaip manai, kas gali pakeisti pirkėjų įpročius kalbant apie “greitą madą”?
Manau, kad didelės sistemos pokyči ai visų pirma prasideda nuo atskirų in dividų. Kalbant būtent apie internete aptarinėjamas problemas, yra svarbu išlaikyti kritinį mąstymą ir remtis patikimais šaltiniais ir formuoti savo paties požiūrį į šią ar kitas problemas. Žinoma domintis ir edukuojant save. Tvarumas, greitoji mada - visos globalios proble mos yra labai kompleksiškos ir gali būti sprendžiamos įvairias būdais. Todėl kiekvienas žmogus, pagal savo galimy bes, aplinkybes ir požiūrį gali skirtingais būdais prisidėti prie šių problemų sprendimo. Svarbu tik tas problemas suvokti ir atitinkamai jas spręsti.
Kaip tu matai Lietuvos mados pasaulio ateiti ir kaip manai kokia linkme jis suk sis? Nežinau kiek esu įstrigusi savo socialiniam burbule, bet panašu, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau dizainerių keliančių kūrybą ir saviraišką aukščiau už komerciją. Tikiuosi, kad šia linkme viskas ir suksis.
Tavo drabužiai turi tiek daug skirtingų būdų kaip jie gali būti nešiojami- kas įkvėpė žaismingiau pažvelgti į drabužių konstrukciją ir apsirengimo ritualą? Visas efukum konceptas prasidėjo nuo pastebėjimo, kad didžioji dalis drabužių turi labai aiškų konstrukcinį nurodymą kaip jį dėvėti - tai viena anga galvai, dvi rankoms. Todėl dėvėtojas neturi vietos kurti ir improvizuoti. Mano tikslas buvo sukurti tokius daiktus, kurie tokio nurodymo neturėtų, todėl kūriau drabužius pakeisdama angų tipus, pridėdama daugiau rankovių nei dvi ir t.t. Taip atsirado iki šiol ryškiausias Efukum produktasšešių rankovių kimono.
[ENG] Your products are inspired by Japanese culture - what attracts you to look at Japanese aesthetics and how does it change your work process and decisions?
It was also part of the first collection. When I came up with the idea of cre ating things with different amounts of holes and sleeves, I looked for ways I could do that. I accidentally discovered a Japanese design book that revealed all the interesting design aesthetics quintessential to that culture. Japanese design is radically different from the Western one, in a way that the latter seeks to echo the human figure, often by adjusting it and creating some addi tional forms, such as a classic suit, the Japanese design on the other hand, completely ignores the human body and creates without it. Their main garmenta kimono - perfectly reflects this - just flat pieces of fabric wraps around the human body like an envelope. Such at titude also changes the perception of clothing itself, it is created as a separate self-sufficient object of art, it does not comply to any forms and types of body shapes. As a representative of West ern culture, I have applied this idea to my work and I think that this viewpoint continues to evolve, although I no longer create Japanese-style clothing.
What do you want Efukum to represent? How do you use social media to showcase your work?
With my products, I invite people to cre ate together, to play in search of new ways of wearing, to contribute to solving the problem of textile waste in various ways, and so on. Although there is one person behind the name of Efukum, it is created by everyone who wears, observes, is inspired by, donates or other wise contributes to the existence of this project. Social media helps me imple ment all of this and reach the audience to whom it is relevant.
[LT] Tavo gaminiai yra įkvėpti Japonų kultūros – kas tave traukia pažvelgti į japonišką estetiką ir kaip tai keičia tavo darbo procesą ir sprendimus?
Tai taip pat buvo pirmos kolekcijos kūry bos dalis. Sugalvojusi, kad kursiu daiktus su skirtingais kiekias angų ir rankovių, ieškojau būdų kaip tai galėčiau padaryti. Netyčia atradau japonų dizaino knygą atskleidusią visą įdomiąją tos kultūros dizaino estetiką. Japonų dizain as kardinaliai skiriasi nuo Vakarietiško, nes pastarasis siekia atkartoti žmogaus figūrą dažnai ją pakoreguodamas ir kurdamas kažkokias papildomas formas, kaip pvz. klasikinis kostiumas, o japonų dizainas visiškai nepaiso žmogaus kūno ir kuria be jo. Pagrindinis jų drabužis - ki mono - puikiai tai atspindi - tiesiog plokšti audinio gabalai apgaubia žmogaus kūną kaip koks vokas. Toks požiūris keičia ir patį drabužio suvokimą, jis kuriamas kaip atskiras savipakankamas meno objektas, nepataikauja jokioms formoms ir figūrų tipams. Būdama vakarietiškos kultūros atstove, pritaikiau šią idėją savo kūrybai ir manau, kad toks požiūris toliau vystosi, nors japoniško stiliaus drabužių nebekuriu.
Ką nori, kad Efukum reprezentuotų? Kaip pasitelki socialines medijas savo darbams pristatyti? Savo gaminiais kviečiu žmones kurti kar tu, žaisti ieškant naujų dėvėjimo būdų, įvairiais būdais prisidėti prie tekstilės atliekų problemos sprendimo ir t.t. Nors už Efukum vardo stovi vienas žmogusjį kuria visi, kurie dėvi, stebi, įsikvepia, aukoja ar kitaip prisideda prie šio projekto gyvavimo. Socialinės medijos man padeda visą tai įgyvendinti ir pasiekti au ditoriją, kuriai tai aktualu.
[ENG] Why did you choose to sell prod ucts through Depop? Would you suggest for others to sell their products through this platform?
It happened more by accident. Just before creating Efukum, I used to sell my worn clothes on different platforms, Depop was one of them. I noticed that I could reach a global audience through there, so at some point I decided to try and sell my created clothes through there. That’s how things started to es calate and it became my main place of selling However, I am currently working on my own website. I think as long as you don’t have your own website, Depop is a great place to start.
What do you think sets your designs apart from the masses?
It is difficult for me to evaluate my works and to specify what sets them apart from others. I don’t have an answer, I think the people around me see it better and could specify that better.
What do you think about the future of the Lithuanian creative world? Do you see yourself associating your future with Lithuania?
Yes, I really associate my future with Lithuania. I think the conditions for creating here are excellent. While living in Vilnius, I have every opportunity to real ize myself and get to share my work with people all over the world. I’m not sure how it was before and what will happen tomorrow, but I’m happy to be able to do the job that I love without having to compromise a lot.
How do you envision Efukum in 5 years?
I see Efukum as bolder, brighter and louder in terms of my ideas and the problems it solves.
[LT] Kodėl pasirinkai pardavinėti gamin ius per Depop? Ar siūlytum savo gamin ius pardavinėti per šią platformą? Tai labiau nutiko atsitiktinai. Tiesiog dar prieš kuriant efukum pardavinėjau savo dėvimus drabužius skirtingose platformose, depop buvo viena iš jų. Pastebėjau, kad ten galiu pasiekti viso pasaulio auditoriją, tai kažkuriuo metu sugalvo jau pabandyti parduoti savo kuriamus drabužius ten. Tokiu būdu viskas pradė jo rutuliotis ir tai tapo pagrindine mano pardavimų vieta. Tačiau šiuo metu kuriu savo atskirą svetainę. Manau, kol jos neturi, depop yra puiki vieta pradėti.
Kaip manai, kas tavo dizainus išskiria iš minios? Man pačiai sunku vertinti savo darbus ir įvardinti kas juos išskiria iš kitų. Neturiu atsakymo, manau aplinkiniai žmonės geriau tai mato ir įvardintų.
Ką manai apie Lietuvos kūrybos pasaulio ateiti? Ar sieji savo ateitį su Lietuva? Taip, tikrai sieju savo ateitį su Lietuva. Manau, kad čia sąlygos kurti yra puikios. Gyvendama Vilniuje turiu visas galimy bes save realizuoti ir savo darbais dalinuosi su viso pasaulio žmonėmis. Nesu tikra, kaip buvo anksčiau ir kas bus rytoj, bet džiaugiuosi galėdama dirbti mėgstamą darbą neieškodama didelių kom promisų.
Kaip įsivaizduoji Efukum 5 metų bėgyje? Matau Efukum drąsiau, ryškiau ir garsiau kalbant apie savo idėjas ir sprendžiamas problemas.
[ENG] Firstly, could you briefly talk about how your photography journey started and what pushed you to keep creating?
My photography journey started when I was 8 years old and my parents got me a Sony Ericsson Walkman W810i phone with 2 megapixel camera. With this phone I started taking pictures: of my grandma’s turkeys, dogs and horse. In school I would take pic tures of my classmates’ legs and shoes and during the breaks we would do friend photo shoots.
In fifth grade, I met Unė Jasiukėnaitė, and her mother is a famous photographer Loreta Jasiukėnienė, in her photographs aesthetics are a huge priority - vintage, romantic, shabby chic style. While hanging out with Una, I watched her mother work, and at home I tried to create something similar with my camera, both technically, visually and aesthetically.
In school, the most popular platform was Facebook which made the visual image as important as it is now. I took photos of my classmates, acquaintances and they uploaded these photos to Facebook. Eventually, their photos were noticed by other peo ple and so I started receiving orders from strangers. From grades 9-10, I started mak ing money from photography by making por traits of people, and from grade 12, I started working with various fashion brands. I graduated from Vilnius Žirmūnai Gymnasium. I did very well in science and I wondered if I should study a more “serious” profession like medicine, economics or aviation, or lis ten to my heart and become a profession al photographer. I chose photography and started studying at Vilnius Design College. In my second year, I wanted to deepen my knowledge and studied with the Erasmus exchange program at the Royal Acade my of Arts in The Hague, the Netherlands, from which I returned totally different. My approach to the art of photography had be come deeper, more mature.
In all walks of life, I was supported by my family. My mother has taken me to various art classes since childhood and allowed me to get acquainted with dance, music and art. When they noticed my interest in photogra phy as a teenager, my parents gifted me a professional digital camera with which I still take pictures to this day. I am grateful to my family for understanding me and allowing me to discover myself and be myself.
[LT] Gal galėtum trumpai papasakoti kaip prasidėjo tavo fotografijos kelias ir kas pastūmėjo nesustoti ir kurti toliau?
Mano fotografinis kelias prasidėjo, kai man buvo 8 metai ir tėvai padovanojo Sony Ericsson Walkman W810i telefoną su 2 megapikelių fotokamera. Su šiuo telefonu pradėjau fotografuoti - įamžinau savo močiutės kalakutus, šuniukus ir arklį, o mokykloje fotografuo davau savo klasiokų kojas ir batus, per per traukas darydavome draugų fotosesijas. Penktoje klasėje susipažinau su Une Jasi ukėnaite, o jos mama yra garsi fotografė Loreta Jasiukėnienė, kurios kūryboje yra labai svarbi estetika - vintažas, romantika, "shabby chic" stilius. Bendraudama ir svečiuodamasi pas Unę stebėdavau, kaip dirba jos mama, o namie bandydavau su savo fotoaparatu sukurti kažką panašaus, tiek techniškai, tiek iš vaizdinės, estetinės pusės. Mokyklos laikais pati populiariausia socialinė platforma buvo facebook'as, kuris padarė vizualų įvaizdį tokį svarbų, koks jis yra dabar. Aš fotografuodavau savo klasiokus, pažįstamus ir jie keldavo šias nuotraukas į Face book'ą. Ilgainiui jų nuotraukas pastebėdavo kiti žmonės ir taip gaudavau užsakymų iš
nepažįstamųjų. Nuo 9-10 klasės pradėjau iš fotografijos užsidirbti darydama žmonėms portretus, o nuo 12 klasės pradėjau dirbti su įvairiais mados prekės ženklais. Baigiau Vilniaus Žirmūnų gimnaziją, mokslai man sekėsi labai gerai ir mąsčiau, ar man vertėtų studijuoti "rimtą" profesiją kaip medicina, ekonomika ar aviacija, ar klausytis savo širdies ir tapti fotografe profesio nale. Pasirinkau fotografiją ir įstojau į Vilni aus dizaino kolegiją. Antrame kurse norėjau pagilinti savo žinias ir su Erasmus mainų pro grama mokiausi Karališkoje menų akademijoje Hagoje, Olandijoje, iš kurios grįžau kitokia. Mano požiūris į fotografijos meną tapo gilesnis, brandesnis. Visais gyvenimo atvejais mane rėmė ir palaikė šeima. Mano mama nuo vaikystės mane vedė į įvairius meno būrelius ir leido susipažinti su šokiu, muzika ir daile. Paauglystėje pastebė ję mano susidomėjimą fotografija tėvai man padovanojo profesionalų skaitmeninį fotoaparatą, su kuriuo fotografuoju iki dabar. Esu dėkinga savo šeimai, kad jie mane suprasdavo ir leido atrasti save bei būti savimi.
“I advise you to start developing your inner critic that will push you to improve. Try to view creativity not as a means to surprise the world but as a tool to explore the world and the ability to share your point of view with others.”
[ENG] How would you describe your photography style?
That’s a hard question because I’m not trying to adhere to a specific style but I do always think about the visual form through which the idea is expressed. Firstly, beauty is very important to me. Don’t get me wrong, I’m not talking about the superficial beauty, an aesthetic image without any vision behind it, but beauty that emanates from the harmony of form and content.
When it comes to form, I love elegance and grace, clarity and purity, minimalism and subtlety. However, I do like to combine different things and create paradoxes. I like to combine classics with eclecticism and modernity. In fact, I like to experiment a lot and mix different styles, trying to recreate what I’ve seen. Recre ating or interpreting motives that have al ready been created by others is a way for me to discover a unique point of view and try out new angles of approach. And when it comes to content - I’m curious to look at human and era - what does it mean to be human at a particular time and place? Basically, in creating a beau tiful, aesthetic image, I try to depict the beauty of human existence.
Nostalgia and its effect are now very popular topics in advertising and television. The effect of nostalgia and the “90s Lith uania” - why do you think people are so captivated with the images reminiscent of old times and what is the future of this project?
People are interested in seeing the same images that they saw in their childhood. In childhood, a person’s consciousness, e.g the memory of the past is still empty and the first life experiences, visuals and perceived phenomena form their whole being. Therefore, @ 90s_Lithunia is an ar chive of the phenomena that defines the identity of my generation and many people identify with the content that I post there. 90s, Lithuania reminds them of the purest stage of life - childhood and helps to better understand oneself in the con text of Lithuanian culture.
I cannot yet reveal the future of this proj ect because I do not yet know it yet.
Your project “Portrait of early Generation Z” invited the viewers to take a clos er look at how young Lithuanian people are affected and connected with the en vironment that they grew up in. How did you choose the people that you wanted to photograph? What characteristics and personality traits you wanted to highlight the most?
I chose people that had their own specific areas of activity and were up-and-coming in those ares (for example: an architect, rapper, composer, architectural photog rapher, medic or forester). I find people that are similar to me in the way that they are always exploring the world through a prism of a certain science or art area very interesting.
I asked each of the Generation Z repre sentatives involved in the project what environment shaped them and contrib uted to who they are now. Their chosen location became an environment in which a portrait of each of them was taken. In this way I wanted to show the uniqueness of an individual’s history and at the same time, looking at the project as a whole, to discover the common features of the Generation Z.
Young creatives: what advice would you give to a novice photographer / creator? How to discover a unique style?
I am still a young creative myself but through my years of work I came to re alization that it is better to stop thinking about how your artwork will be perceived and what impression it will leave. Instead, I advise you to start developing your inner critic that will push you to improve. Try to view creativity not as a means to surprise the world but as a tool to explore the world and the ability to share your point of view with others. I advise you to experiment in order for you to understand what it is that your heart truly likes.
[LT] Kaip apibūdintum savo fotografijos stilių?
Sunkus klausimas, nes nesistengiu sukur ti konkretaus stiliaus, tačiau daug galvoju apie vaizdo formą, per kurią yra išreikšta idėja. Visų pirma, man labai svarbus yra grožis. Nesupraskite manęs klaidingaine paviršutinis grožis, estetiškas vaizdelis be jokios vizijos, bet grožis, sklindantis iš formos ir turinio harmonijos. Kalbant apie formą, mėgstu dailumą ir eleganciją, aiškumą ir tyrumą, minimal izmą ir subtilumą. Tačiau, man patinka derinti tarpusavyje skirtingus dalykus ir kurti paradoksus. Patinka klasiką derinti su eklektika ir modernybėm. Iš tiesų, aš daug eksperimentuoju ir miksuoju įvairius stilius, bandau perkurti tai, ką esu mačiu si. Perkūrimas ar interpretavimas motyvų, kuriuos jau yra sukūrę kiti, yra būdas, leidžiantis man atrasti savitą matymą ir išmėginti naujus požiūrio kampus. O kalbant apie turinį - man įdomu nagrinėti žmogų ir laikmetį - ką reiškia būti žmogumi tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje? Iš esmės, kurdama gražų, estetišką vaizdą bandau pavaizduoti žmogaus egzistenci jos grožį.
Nostalgija ir jos efektas dabar yra labai populiarios temos reklamose ir televizijoje. Nostalgijos efektas ir 90s Lithuania –kaip manai, kodėl žmonės yra taip sužavėti senus laikus primenančiais vaizdais ir kokia yra šio projekto ateitis? Žmonėms yra įdomu vėl pamatyti tai, ką jie yra matę vaikystėje. Vaikystėje žmogaus sąmonė, t.y. praeities atmintis, yra dar tuščia ir pirmos gyvenimo patirtys, vaizdiniai ir suvokti reiškiniai formuoja jų sąvastį. Todėl @90s_Lithunia yra mano kartos identitetą apibrėžiančių reiškinių archyvas ir daugelis žmonių gali tapatintis su turiniu, kurį aš ten keliu. Jiems 90s Lith uania primena tyriausią gyvenimo tarpsnį - vaikystę bei padeda geriau suvokti save Lietuvos kultūros kontekste. Šio projekto ateities dar negaliu atskleisti, nes dar jos konkrečiai nežinau.
Tavo projektas “Portrait of early gener ation Z” pakvietė stebėtojus iš arčiau apžiūrėti kaip jauni Lietuvos žmonės yra įtakoti ir susieti su aplinka kurioje užaugo. Kaip rinkaisi savo fotografuojamus
žmones? Kokias jų savybes ir būdo bruožus norėjai akcentuoti labiausiai?
Rinkausi žmones, kurie turi savo konk rečias veiklos sritis ir yra perspektyvūs jose (pvz.: architektė, reperis, kom pozitorė, architektūros fotografas, medikė arba miškininkas). Man įdomūs yra žmonės panašūs į mane, kurie tyrinėja pasaulį per tam tikro mokslo ar meno prizmę. Kiekvieno projekte dalyvavusio Z kartos atstovo paklausiau, kokia aplinka jį sufor mavo, prisidėjo prie to, kuo dabar jis yra. Jo atsakyta lokacija tapo aplinka, kurio je buvo įamžintas kiekvieno jo portretas. Taip norėjau parodyti individo istorijos unikalumą ir tuo pačiu, pažvelgus į visą projektą bendrai, atrasti Z kartos bendrus bruožus.
Jauni kūrėjai : kokį patarimą duotum pradedančiąjam fotografui/kūrėjui? Kaip atrasti savo stilių?
Aš ir pati dar esu jauna kūrėja, bet per savo darbo metus priėjau vieną suvokimą, kad geriau nemąstyti, kaip jūsų darbas atrodys ir kokį įspūdį darys aplinkiniams. Vietoj to patariu ugdyti vidinį kritiką, kuris skatins tobulėti. Į kūrybą žiūrėkite ne kaip į būdą nustebinti pasaulį, o kaip į priemonę pažinti pasaulį ir pasidalinti savo požiuriu su kitais žmonemis. Patariu eksperimentuoti tam, kad suvoktumėte, kas iš tiesų jūsų širdžiai patinka.
[ENG] Where do you find inspiration for new work? Do you feel strongly influenced by other photographers, mu sic or other art forms?
I draw inspiration from the everyday life, the people that surround me, the city, events, travels and from the art world and other creative. I probably experience the greatest aesthetic experience while listening to music. Since I also have a musical education (I graduated from a music school, ma joring in cello), I like to study music and discover different aesthetic forms and manners of music and think about how they can be expressed visually.
How much does the Lithuanian context affect your work? How do you feel about being a Lithuanian photogra pher in a global context? Maybe it does affect me, I feel great. Not sure quite yet.
[LT] Kur semiesi įkvėpimo naujiems darbams? Ar jautiesi stipriai paveikiama kitų fotografų, muzikos ar kitų meno formų? Įkvėpimo semiuosi ir iš kasdienio gyvenimo, aplinkinių žmonių, mie sto, įvykių, kelionių, ir iš meno pasaulio, kitų kūrėjų. Didžiausią estetinį išgyvenimą tikriausiai patiriu klausydamasi muzikos. Kadangi turiu ir muzikinį išsilavinimą (esu baigusi muzikos mokyklą, violončelės specialybę), mėgstu nagrinėti muziką ir atrasti įvairias muzikos estetines formas ir manieras bei pamąstyti, kaip jas galima išreikšti vizualiai.
Kiek daug įtakos tavo darbams daro Lietuvos kontekstas? Kaip jautiesi būdama Lietuvos fotografe globaliam kontekste? Galbūt daro, jaučiuosi gerai. Dar tiksli ai nežinau.
[ENG] Your favorite photographers that inspire you to create and why?
Rineke Dijkstra because she photographs people and nothing else. She captures person in time and space and her por traits are amazing to me for their simplic ity and persuasiveness.
I really like Andrew Miksys because his works anthropologically explore people. I like that in his works reflect his relationship with the subject - his portraits can sometimes be ironic, but they are always empathetic to the depicted subject.
I am also very inspired by Tadas Kazakev ičius, because his works are very delicate. He immortalizes the noble and pure peo ple and his humane view of the Lithuanian village turns the province into a vocal focus of our culture.
[LT] Tavo mėgstamiausi fotografai kurie įkvepia kurti ir kodėl?
Rineke Dijkstra, nes ji fotografuoja žmones ir nieko daugiau. Ji įamžina žmogų laike bei erdvėje ir jos portretai man yra nuostabūs savo paprastumu ir įtaigumu.
Man labai patinka Andrew Miksys, nes jo darbai antropologiškai tyrinėja žmones. Man patinka, kad jo darbuose jaučiasi jo santykis su fotografuojamu subjektu - jo portretai kartais tampa ironiški, tačiau visada empatiški vaizduojamam žmogui. Taip pat mane labai įkvepia Tadas Ka zakevičius, nes jo darbai yra labai sub tilūs. Jis įamžina žmones taurius ir tyrus ir jo humaniškas žvilgsnis į Lietuvos kaimą paverčia provinciją turtingos kultūros židiniu.
[ENG] “Cyber flora ” is a very bright and graphic project that feels very different from your other works in its aesthetics and colors: what pushed you to take a closer look at the flowers and what does the chosen medium of collage and digital art give to these photos?
This project was born by chance from an experiment. At the time when I started scanning flowers, I had delved into learn ing more about artificial intelligence and I listened to a lot of philosophical discus sions about the development and future of humanity. Then I had an epiphany that the flowers I was scanning symbolize
the same thing that humanity is going through now - digitalization. Mankind has reached a stage in development where it uses technology not only for practical purposes such as transport, manufactur ing, home heating or transportation, but also for self-realization purposes – for the creation of new personalities, which essentially is the creation of a new reality. Therefore, these flowers, just like humans, are undergoing a transformationfrom real, tactile, physical reality to cyber, digital, boundless reality.
I do agree, that visually this project is dif ferent because it is completely digital and many of my photographs are analog, but conceptually it still talks about humans.
[LT] “Cyber flora” labai ryškus ir grafinis projektas, kuris savo estetika ir spalvomis labai skiriasi nuo kitų tavo darbų: kas pastūmėjo iš arčiau pažvelgti į gėles ir ką šioms nuotraukoms suteikia pasirinktas koliažų ir skaitmeninio meno mediumas? Šis projektas gimė atsitiktinai iš eksperimento. Kai pradėjau skenuoti gėles, tuo metu gilinausi į dirbtinį intelektą bei klausiausi daug filosofinių diskusijų apie žmonijos raidą ir ateitį. Tuo metu kilo su vokimas, kad mano skenuojamos gėlės simbolizuoja tą patį, ką dabar išgyvena žmonija - skaitmenizaciją. Žmonija priėjo tokį raidos etapą, kuomet technologijas ji naudoja ne vien praktiniams tikslams kaip transportui, gamybai, namų šilumai ar susisiekimui, o savirealizaciniams tikslams - savo asmenybių kūrimui, kas iš esmės, yra naujos realybės kūrimas. Todėl šios gėlės, lygiai tai pat kaip ir žmonės, išgyve na virsmą - iš realios, taktilios, fizinės re alybės pereina į kibernetinę, skaitmeninę, beribę realybę. Sutinku, vizualiai šis projektas skiriasi nes jis yra visiškai skaitmeninis, o daugelis mano fotografijų yra analoginės, tači au konceptualiai jis vis vien kalba apie žmogų.
[ENG] How much does post-production interfere with your photos? How do you change the final job and its mood? It differs - sometimes I like to completely deconstruct my photos through a Pho toshop and change all the colors and
shapes (I usually do this with digital photos) and thus create my new reality. And sometimes I just adjust the colors slightly and leave the whole image as it is because I feel that if I go overboard with the edit ing, I will erase the purity and dignity of the photo (this is usually the case with analog photography because that photographic process is more conscious and solemn).
[LT] Kiek post-production įsiterpia į tavo fotografijas? Kaip keičia galutinį darbą ir jo nuotaiką? Labai įvairiai - kartais mėgstu savo fo tografijas visiškai dekonstruoti per fo tošopą ir pakeisti visas spalvas ir formas (tai dažniausiai darau su skaitmeninėmis fotografijomis) ir taip sukurti savo naują realybę. O kartais pakoreguoju šiek tiek tik spalvas ir visą kitą vaizdinį palieku tokį, koks jis yra, nes jaučiu, kad jeigu kažką per nelyg pafotošopinsiu, panaikinsiu nuotrau kos tyrumą ir orumą (tai dažniausiai būna su analoginėmis fotografijomis, nes jų fo tografinis procesas būna sąmoningesnis ir iškilmingesnis).
[ENG] What do you think about the future of the Lithuanian creative world? And how would you like to see it change?
Since the world is so open, we have many opportunities to seek wisdom abroad and bring all of it back to Lithuania, I think that the creative future of our country is bright. Lithuania and its creators are growing, so I am happy.
[LT] Ką manai apie Lietuvos kūrybos pa saulio ateitį? Ir kaip norėtum ją matyti be sikeičiant?
Kadangi pasaulis yra atviras, mes turime daug galimybių semtis išminties svetur ir visą šią patirtį parsivežti į Lietuvą, manau, kad mūsų šalies kūrybos ateitis yra šviesi. Lietuva ir jos kūrėjai auga, todėl aš džiaugiuosi. [THE END]
[ENG] Firstly, could you briefly talk about how your photography journey started and what pushed you to keep creating?
The interest in photography has followed me since my childhood, when at 6 years old I got a disposable camera as a gift, of course, at that time it was merely a toy to take a few occasional pictures because there weren’t a lot of opportunities to get film anywhere. But it was a certain start of my path, and quite a long one, towards photography that has always been close at all times. At first it was a sort of playful hobby because I didn’t even think or plan about being a photographer. My plans were set on totally non-artistic special ties such as zoology or veterinary medicine. But in 12th grade something changed and I started seeing my hobby in a different light. I also realized that I was quite knowledgeable in retouching, which I had learned for my personal enjoyment at home since I was a teenager, had read about photography the ory and enjoyed experimenting… So after my gap year I decided to study photography and realized that what makes me the happiest is creating!
[LT] Pirmiausia, gal galėtum papasakoti kada ir kodėl susidomėjai fotografija? Kas pastūmėjo jos link? Susidomėjimas fotografija manau sekė nuo pat vaikystės, kai būdamas 6-erių gavau dovanų juostinę muilinę, aišku, tuo metu, tai buvo tik žaislas kažką retkarčiais pafotogra fuoti, nes nebuvo galimybės gauti daug foto juostelių. Bet tai buvo tam tikras mano kelias ir tikrai ilgas kelias link fotografijos, kurios šiektiek būdavo šalia manes visais laikais. Tik labiau kaip pasižaidimas ir mažas pomėgis, nes net nemąsčiau ir neplanavau, kad būsiu fotografas. Planuose buvo zoologija arba veterinarija, tokios visiškai ne meninės spe cialybės. Bet 12 klasėj kažkas apsivertė ir į šį savo pomėgį pradėjau žiūrėt kitom akim. Bei supratau, kad nemažai išmokęs retušo, kurio nuo paauglystės mokiausi savo malomumui namuose, nemažai teorijos apie pačią fotografiją buvau apsiskaitęs ir pats mėgdavau eksperimentuoti..tai po gap year’o nusprendžiau studijuoti fotografiją ir tuo metu supratau, kad tai ir yra kas mane daro laimingu - kūryba!
[ENG] What do you want to convey through your photographs?
I can’t think about the messages portrayed through my photographs that abstractly. Every project is different and has a totally different message. However, many of my projects are centered around the theme of “Freedom”.
Where are you looking for inspiration? Do you feel strongly influenced by other artists, music or a certain art form?
I feel inspired by a lot of things: people, conversations, nature, films, the works of other artists and the life itself.
The relationship between the subject and the photographer: what attracts you to photograph women?
What attracts me to photograph women? It’s not like I am concentrating in taking photos of women particularly but if we’re talking about qualities that often fasci nate me in them, it’s their tenderness and their more frequent ability to be themselves.
What is your opinion about the depiction of a woman’s body in art and its correla tion with the male gaze? A frequent pho tographer walks a very thin line between the representation of a woman’s body as something more than just a mere sexual object. What interests you in a woman’s body and its portrayal?
I think the main aspect is how we understand, embrace and distinguish sexuality ourselves. Is every naked human appear ance a “sexual thing” or is it just a natural human condition, I think that goes down to how we understand it ourselves. Of course there is eroticism, pornography and there’s another branch that I don’t know how to specify at the moment, but it’s when the human form is portrayed as a statuesque sculpture form. This can be more closely compared to the Ancient Greek sculptures where the semi-nude or fully naked body was used to simply depict a human without any pornographic intentions.
Another contrasting examples are the Japanese Shunga woodblock print carv ings that began in the Edo period, de picting erotic and pornographic scenes while most of the body is covered, thus
[LT] Ką nori pasakyti savo nuotraukomis? Negaliu taip abstrakčiai pasakyti apie savo nuotraukų skleidžiamą žinutę. Kiekvienas projektas skirtingas ir vis kitą žinutę skleisti gali. Tačiau nemažai sk leidžiamų žinučių apima ‘Laisvės’ temą.
Kur semiesi įkvėpimo naujiems darbams? Ar jautiesi stipriai paveikiamas kitų fotografų, muzikos ar kitų meno formų?
O kūrybai mane isnpiruoja labai labai daug kas: žmonės, pokalbiai, gamta, filmai, kitų menininkų kūryba, pats gyven imas įkvėpia.
Santykis tarp fotografuojamo objekto ir fotografo: kas traukia fotografuoti moteris?
Klausi kas traukia fotografuoti moteris? Nėra taip, kad savo kūryboje koncentruojuosi fotografuoti būtent tik moteris, bet kaip savybės, kurios dažniau žavi, tai švelnumas ir dažnesnis mokėjimas būti savimi.
Kokia yra tavo nuomonė apie moters kūno vaizdavima mene ir to koreliacija su the male gaze? Dažnas fotografas vaikšto labai plona linija tarp moters kūno pateikimo kaip kažko daugiau negu sek sualinio objekto. Kas tave domina moters kūne ir jo vaizdavime?
Kalbant apie moters kūno vaizdavimą mene ir vadinamą ‘male gaze’ koreliaciją tarp to. Tai manau bendras aspektas yra kaip mes patys suprantame ir priimame bei skiriame seksualumą. Ar kiekvienas nuogas žmogaus pasirodymas yra ‘sex ual thing’ ar tai tiesiog natūrali žmogaus būsena, čia jau kaip mes tai suprantame patys. Aišku yra erotika, yra pornografija ir yra ta kita atšaka, kurios nežinau kaip pavadinti šiuo metu, bet labiau atskleidžiamas žmogaus skulpūriškumas. La biau lyginant su kokios senovės graikijos skulptūromis, kur naudotas apnuogin tas ar nuogas kūnas tiesiog pavaizduoti žmogų, be jokių pornografinių intencijų. Ir kitas kontrastingas variantas yra japonų shunga raižiniai, prasidėję Edo periode, kur vaizduojamos erotinės ir pornografinės scenos, nors uždengiama didžioji dalis kūno, taip norėta sukurti daugiau erotikos, nes nuogumas Japoni joj buvo natūralus ir atviras. Čia matosi
resulting in a more erotic portrayal because nudity in Japan was very casual and normal. Here the relationship between different cultures and attitudes can be seen – how the naked body is deemed acceptable differently. Personally, in my own photography I sometimes choose to reveal the statuesque human form, but sometimes a strong erot icism vibe is needed. It is true that a fre quent photographer or artist walks on a thin line of depicting a naked body where there is subtle eroticism and where a strong lust begins or bordering on that overtly sweet or even sickly sweet erotic zest.
Why are they in certain poses? What do you think about the hypersexualisation effect in photographs and its effects in a wider societal context? What principles do you apply to your photoshoots to make the models feel more at ease and safe in front of the lens – especially when being in a more vul nerable shot?
Before photographing a naked human I start with initiating a conversation, trying to find a common ground and connection first capturing portraits of them still clothed. Taking it slowly, without any stark contrasts as everyone needs some time to feel more at ease and to talk it out. My goal is that during the photoshoot, the model would feel safe in its own skin and free at the same time. That it would result in some sort of freedom and self-expression therapy.
kultūrų ir požiūrių santykis, kaip nuogas kūnas priimamas. Tai asmeniškai savo darbuose kartais noriu atkleisti žmogaus skulptūriškumą, bet kartais parodyti stiprų erotikos vibe’ą. Tiesa, kad dažnas fotogra fas ar meninkas yra ant tos plonos nuogo kūno pateikimo linijos, kur yra subtili erotika, o kur prasideda stiprus gašlumas ar tas labai labai saldus ar net per saldus erotikos prieskonis.
Kodėl jos yra tam tikrose pozose? Ka manai apie hypersexualization poveikį fotografi jose ir to poveikį plačiame visuomenės kontekste? Kokius principus taikai savo fotosesijoje, kad modelis jaustųsi patogiai ir saugiai prieš objektyvą – ypač labiau apnuogintuose kadruose?
Prieš fotografuojant nuogą žmogų prade du tiesiog nuo pokalbių, bandymo atrasti bendrą ryšį įamžinant pirma portretus dar būnant su drabužiais, viskas vyksta tikrai ne greitai ir, kad nebūtų stipraus kontrasto, visiems mums reikia apsiprasti ir išsikalbėti. Noriu, kad fotosesijos metu žmogus jaustųsi saugus savyje ir tuo pačiu laisvas. Kad tai būtų lyg kokia laisvės ir atsiskleidimo tera pija.
“Is every naked human appearance a “sexual thing” or is it just a natural human condition, I think that goes down to how we understand it ourselves.”
“My goal is that during the photoshoot, the model would feel safe in its own skin and free at the same time. That it would result in some sort of freedom and self-expression therapy.”
[LT] Tavo fotografijų serija „Flower mood“ labai subtiliai ir detaliai analizuoja augalų formas ir tekstūras. Kas tave sudomino pažvelgti į augalus iš arčiau? Pereinant prie mano fotografuotos serijos: ‘Flower mood’, tai juos tapatinau ir lyginau su žmogaus vidumi, jo nuotaikomis ir tam tikru pažeidžiamumu. Kiekviena mūsų nuotaikos išraiška yra labai skirtinga, tiek spalvomis, tiek išraiškomis. Savo serijoje naudojau labai skirtingas gėles, kad tarpusavyje pastiprinti šį kontrastą. Bet tuo pačiu parodyti, kad kiekviena emocija, ar mes traktuotumėm kaip blogą ar gerą, ji yra svarbi ir labai ‘graži’, bei galiau siai duodanti labai gražius ir laimingus ‘vaisius’. O tai mus stiprina bei daro savitais ir unikaliais.
[ENG] Your photo series "Flower mood" analyzes the shapes and textures of plants in a very subtle and detailed way. What interested you to take a closer look at the nature?
In my photographed series ‘Flower mood’ I identified and compared them to the inner world of a person, his moods and a certain vulnerability. Each expression of our frame of mind is very different, both in color and expression. In my series, I used very different flowers to enhance this contrast even further. But at the same time to showcase that every emotion, whether we treat it as bad or good, is important and very peculiarly ‘beautiful’, and, ultimately bearing prosperous and fortunate ‘fruits’. This is what strengthens us and makes us special and unique.
[LT] Ar jauti artimą ryšį su gamta? Kaip manai, kodėl jos motyvai yra ryškūs tavo darbuose? Kaip ir minėjau apie šios augalų serijos tapatinimą su žmogumi. Taip pat ir gamta man labai tapatinasi su pačiu savimi. Joje labai stipriai įžvelgiu savo vidines būsenas, kurios gamtoje mane visada žavi. Ar tai saulėta ir rami diena, ar tai audra su žaibais, tai yra būsena, kuri inspiruoja.
[ENG] Do you feel a close connection with nature? Why do you think its motives are prominent in your work? As I mentioned before, the „Flower mood“ series were about the nature‘s identification with humans. I also identify a lot with nature myself. In it I often recognise my inner states of being, which feel very fascinating in nature. Whether it’s a sunny and calm day, or a thunderstorm, it’s a state that inspires nonetheless.
[LT] Kaip vertini Lietuvos fotografi jos pasaulį? Ka manai apie jo ateitį? Ar sieji savo ateitį su Lietuvą? Mano nuomone, Lietuvos fotografija labai stipriai plečiasi šiuo metu. Tikrai turim nuo seniai labai gerų fotografų lietuvoje ir meninių/kon ceptualių, ir komercinių. Bet pas aulis vis labiau apsijungia, darosi labiau vieningas bei atsiranda daugiau galimybių pasirodyti už savo šalies ribų, neišvažiuojant iš čia. Nors savęs tikrai nelaikau vienoje vietoje, bet ir neturiu tikslios vietos, kuriai galėčiau save priskirti 100%. Ateities planai - visas pasaulis, kur gyvenimas nuneš, į kurią vietą ir kiek ten užsibūsiu, nežinia.
[ENG] How do you rate the state of the Lithuanian photography world? What do you think about its future and do you see yourself as associ ating your future with it?
In my opinion, Lithuanian photog raphy is expanding very greatly at the moment. We truly have a lot of great photographers whether artistic, conceptual or commercial. And have had them for a long time already. But the world is be coming more and more connect ed and united, thus there appear more opportunities to showcase outside your own country without ever leaving it. While I really don’t hold myself glued to one place, I also don’t have an exact one to which I can attribute myself 100%. Future plans include the whole world. Wherever the life will take me, whichever place and how long I’ll stay there I do not know.
[LT] Kaip tavo ikvepimas ir produktyvumas buvo paveikti pastaruju metu kai viskas sustojo ir neturejome galimybes susitikti su kitais ar dirbti? Is kur semeisi ideju ir ikvepimo? Kas pastumejo judeti toliau?
Karantinas buvo tikrai paveikus, ypač pati pradžia, kai uždaromi keliai kurti kartu su žmonėmis realybėje, tas labai pastūmėjo į bandymus atrasti kitus sprendimus, tok ius kaip ‘facetime’ fotosesijos ar atsigręžti į save autoportretams ir paanalizuoti savo būseną bei paieškoti aplinkoje objektų, kurie įkvėptų kaip ir mano ‘flower mood’ gėlių serija, atėjusi karantino laikotarpiu.
[ENG] How has your inspiration and pro ductivity been affected by the events of the past year when everything stopped and we didn’t have the opportunity to meet others or work? Where did you look for ideas and inspiration? What pushed you to move forward? Quarantine was really impactful, especial ly at the very beginning, when the created connections with people in real life were stopped due to it, which greatly pushed me towards different attempts to discover other solutions of connection, such as ‘facetime’ photo shoots or taking a step back to self-portraits and analyzing my own state of mind, while also looking for inspiration from objects in my own personal environment. That resulted in my “Flower mood” series during the quarantine period.
[LT] Darbų serija ar projektas kuriuo didžiuojiesi labiausiai?
Džiaugiuosi, kad galiu kurti ir taip užpildyti save. Kiekvienas projektas man yra artimas ir savaip paliečiantis.
[ENG] A series of photographs or a project that you are most proud of?
I’m glad that I can create and fullfill myself in that way. Each project is dear to me and leaves a novel impact on me in its own way.
[ENG] First of all, could you introduce your self? What you are studying? How and why did you start to connect your life with art and creative world?
I‘m Goda, 20 years old and I am a second year philosophy student at Vilnius University. I started drawing, perhaps like many – when I was a child. In the elementary school, I already knew that I liked filming, taking photos, I was constantly doodling in my drawing note books during lessons. Later, everything con tinued and I graduated from Art school.
[LT] Pirmiausia, gal galėtum prisistatyti? Ką studijuoji? Kaip ir kodėl pradėjai sieti savo gyvenimą su menu ir kūryba? Esu Goda, man 20 ir antrus metus studijuoju filosofiją VU. Piešti, galbūt kaip ir daugelis, la bai natūraliai pradėjau vaikystėje. Pradinėse jau žinojau, kad man patinka filmuoti, fotogra fuoti, nuolat keverzodavau į savo piešimo są siuvinius per pamokas. Vėliau viskas tęsėsi ir baigiau dailės mokyklą.
[ENG] How would you describe the style of your artworks and when did you start to feel like you discovered something of your own/ authentic?
Actually, I don’t feel fully formed as a creative yet - although I’d like to say that my work is an area where I feel confident and where I know where I’m going, but it’s not. Probably every creator never stops evolving and now I feel as if I‘ve just started creating yesterday. I want to improve my technical skills and ex pand into even more creative mediums, and at this stage, (a solid) style is the least of my problems. In the same way, I still have room to grow and, conceptually, to develop ideas so that they have enough weight.
[LT] Kaip apibudintum savo darbų stiliu ir kada pajautei, kad atradai kažką savo ir autentiško? Iš tikrųjų, nesijaučiu dar pilnai susiformavu si kaip kūrėja – nors ir norėčiau sakyti, kad mano kūryba yra ta sritis, kurioje jaučiuosi užtikrinta ir žinau, kur einu, taip nėra. Turbūt kiekvienas kūrėjas evoliucionuoja visą gyvenimą ir dabar jaučiuosi tarsi būčiau pradėjusi kurti tik vakar. Noriu tobulinti savo techninius įgūdžius ir plėstis į dar daugiau kūrybinių me diumų, o tokiame etape (vientisas) stilius yra mažiausia problema. Lygiai taip pat turiu dar kur augti ir konceptualiai, plėtoti idėjas, kad jos turėtų pakankamai masės.
[ENG] Where do you find inspiration?
Do you feel strongly influenced by other artists, music, poetry or a particular era?
Inspiration is a very strange thing. Sometimes it is possible to force your self to get inspired at any time, and sometimes it involuntarily arises as a question, a problem, a riddle that asks to be unraveled. Then, naturally, the piece either helps to further articulate that torturous question, or tries to answer it. So one of the main sources of inspiration for me is phi losophy, which basically accommo dates all possible questions in itself. Next, there‘s the process of raising a problem around the relationship with philosophy, language in general and analyzing it through my works. Doubting and asking questions is an infinite process and that‘s why I am inspired by everything. Of course, very often I am compelled to create by my person al feelings and experiences, abstract emotions, which I can only comprehend-absorb-release through art creation. In general, I have a passion for history, antiquity, archaicness, and often this problematic relationship between me, as a modern person, and history, especially about Lithuania’s past, is one of the essential engines of my work that pushes me forward.
Which aspect of creation interests you the most? What is most important to you in creating? What message would you like to convey to people around you through your work?
I am interested in the intuition of creation, which overwhelms me by trying to sort out and construct my own little reality in the artwork from the initial ideological chaos. It is very interest ing to spontaneously pull and lay out that mosaic out of the (sub)conscious ness, which, when you look at it later, makes it clear why one or another creative decision was made. Regarding the message, I don’t know. I absolutely do not want my works to be somehow understood by those around me, may be just to make them look enigmatic or, on the contrary, meaningless.
[LT] Iš kur semiesi įkvėpimo? Ar jautiesi stipriai paveikiama kitų menininkų, muzikos, poezijos ar tam tikro laikmečio?
Įkvėpimas yra labai keistas dalykas. Kartais įmanoma save priversti įsikvėpti bet kada, o kartais jis neval ingai iškyla kaip klausimas, proble ma, mįslė, kuri prašosi išnarpliojama. Tada natūraliai kūrinys arba padeda toliau artikuliuoti tą kankinantį klausimą, arba bando atsakyti į jį. Taip vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių man yra filosofija, kuri iš esmės savyje talpina visus galimus klausimus. To liau jau tenka suprobleminti santykį su pačia filosofija bei apskritai kalba ir per kūrybą analizuoti tai. Abejoti ir užklausti galima bet ką iki begalybės, todėl mane įkvepia viskas. Aišku, labai dažnai kurti verčia asmeniniai jausmai ir išgyvenimai, abstrakčios emocijos, kurias suvokti-įsisavinti-paleisti galiu tik kurdama. Apskritai, turiu potraukį istorijai, senovei, archajiškumui ir dažnai šitas problemiškas mano, kaip šiuolaikinio žmogaus, santykis su istorija ir ypatingai Lietuvos praeitimi yra vienas esminių mano kūrybos variklių.
Kuris kūrimo aspektas tave labiausiai domina? Kas tau yra svarbiausia kuri ant? Kokią žinutę norėtum perteikti aplinkiniams savo darbais? Mane domina kūrimo intuityvumas, kuris apninka bandant iš pirminio idėjinio chaoso sutvarkyti ir sukonstruo ti savo mažą tikrovę kūrinyje. Labai įdomu spontaniškai traukti ir dėlioti iš (pa)sąmonės tą mozaiką, į kurią vėliau pažvelgus, pasidaro aišku, kodėl buvo padaryti vienokie ar kitokie kūrybiniai sprendimai. Dėl žinutės – nežinau. Visiškai nenoriu, kad mano kūrinius aplinkiniai kažkaip suprastų, gal kaip tik, kad jie pasirodytų enigmatiški, arba priešingai – beprasmiai.
“I believe that there will always be a gap between our art, as far as it can be considered specifically Lithuanian, and the global context, because we can’t expect the world to truly understand and appreciate us - just as we can’t fully comprehend and incarnate into unexperienced contexts ourselves.”
[ENG] How much does the Lithuanian context affect your work? Have you ever wondered how you feel about be ing a Lithuanian creator in a global con text?
„Lithuanianship“ is a part of me and has strongly influenced me through the history and language of the Lithuanian people. Hence there occurs some type of heaviness, common traumas, unre solved problems, but at the same time sacredness, strength and meaning ac cumulated throughout all generations. My relationship with the past of all of us and my lineage is sentimental, but also very distinctive. As a state I view Lithuania through time and space, and the „Lithuanianship“, which is actively constructed, ironically and critically, because I hate nationalism. I believe that there will always be a gap between our art, as far as it can be considered specifically Lithuanian, and the global context, because we cannot expect the world to truly understand and appreci ate us - just as we cannot fully compre hend and incarnate into unexperienced contexts ourselves.
[LT] Kiek daug įtakos tavo darbams daro Lietuvos kontekstas? Ar esi susimąsčiusi kaip jautiesi būdama Lietuvos kūrėja globaliam kontekste? Lietuvybė yra mano dalis ir per Lietuvos žmonių istoriją bei kalbą mane veikia itin stipriai. Iš čia kyla ir kažkoks sunk umas, bendros traumos, neišspręstos problemos, bet kartu ir sakralumas, stiprybė, prasmė sukaupta per visas gyvenusias kartas. Mano santykis su mūsų visų ir mano giminės praeitimi yra sentimentalus, bet ir savitas, o į Lietu vą, kaip valstybę laike ir erdvėje, ir lietu viškumą, konstruojamą aktyviai, žiūriu ironiškai ir kritiškai, nes neapkenčiu na cionalizmo. Manau, kad pertrūkis tarp mūsų meno, tiek kiek jis gali būti laikomas specifiškai lietuvišku, ir globalaus konteksto visada bus, nes negalime tikėtis, kad pasaulis mus tikrai supras ir įvertins - lygiai kaip ir mes patys negal ime visiškai suvokti ir įsikūnyti į mūsų neišgyventus kontekstus.
[ENG] I believe that experimentation in creation is a very important aspect that frees the creator and allows him to grow and improve. How do you assess the importance of experimenta tion and its impact on your skill devel opment and creativity?
I experiment constantly in my work be cause, basically I don’t know what I’m doing, maybe it shows. When it comes to placing some ideas into shapes, I envision everything through a wide range, although it’s often scary to slip into unfamiliar waters.
Favorite artwork and
At the moment, a 4-minute film “Meditation I” created by me in February is very close to my heart. It frames some of my moods and thoughts at the time, is beautiful and cozy to me in both au dio and visual terms.
How has your inspiration and produc tivity been affected in recent years when things stopped and we didn’t have the opportunity to meet others or work? Where did you get your ideas and inspiration from? What pushed you to move on?
Paradoxically, with the coming of glob al quarantine, I gradually felt more and more free. We all became trapped together, so the belief that I had to prove something to someone decreased, it became more socially acceptable to feel anxious or depressed. That initial separation from the external public sphere allowed me to purify myself beyond performativity and it gave a fresh perspective to my work. I had a clearer view of what I cared about and what I wanted to talk about. In the beginning, out of boredom and desolation, I started experimenting with my methods of creating and changing techniques more often, going back to making videos. Probably the biggest influence made the new experiences with other people - both positive and negative - which were largely caused by quarantine.
[LT] Manau, jog eksperimentaciją kūryboje yra labai svarbus aspektas išlaisvinantis kūrėją ir leidžiantis jam augti bei tobulėti. Kaip tu vertini eksperimentacijos svarbą ir jos poveikį savo įgūdžių lavinimui bei kūrybišku mui?
Kūryboje eksperimentuoju nuolat, nes iš esmės nežinau, ką darau, galbūt tai matosi. Kai reikia patalpinti kažkokias idėjas į formą, mintys užsimoja plačiai, nors dažnai būna baisu lįsti į nepažintus vandenis.
Mėgstamiausias darbas ir kodėl? Šiuo metu man itin arti širdies yra vasarį mano sukurtas 4 minučių filmas „meditacijos I“. Jis įrėmina tam tikras tuometines mano nuotaikas ir mintis, yra man gražus ir jaukus tiek audio, tiek vizualine prasme.
Kaip tavo įkvėpimas ir produktyvu mas buvo paveikti pastarųjų metų, kai viskas sustojo ir neturėjome galimybės susitikti su kitais ar dirbti? Iš kur sėmeisi idėjų ir įkvėpimo? Kas pastūmėjo judeti toliau?
Paradoksaliai, atėjus visuotiniam karantinui, palaipsniui pasijutau vis laisvesnė. Visi bendrai tapome įstrigę, todėl sumažėjo įsitikinimas, kad turiu kažkam kažką įrodyti, tapo labiau socialiai priimtina jausti nerimą, depresyvią nuotaiką. Tas pirminis atsiskyrimas nuo išorinės viešosios sferos leido išsigryninti save anapus perfor matyvumo ir tai suteikė visiškai nau ją kvėpavimą mano kūrybai. Aiškiau suvokiau, kas man rūpi, ir apie ką no riu kalbėti. Pradžioje iš nuobodulio ir nykumo pradėjau eksperimentuoti su savo kūrimo metodu ir dažniau keitinėti technikas, grįžau prie video kūrimo. Turbūt didžiausią įtaką padarė su ki tais žmonėmis susiję nauji – pozityvūs ir neigiami – išgyvenimai, kurie didele dalimi buvo sąlygoti būtent karantino.
[ENG] What do you think is import ant in order to create something au thentic and genuine?
On the one hand, I don’t know how a creator could afford to lie - to create something that isn’t true to him in the most general sense - that would require a lot of mental gymnastics and a compromise with conscience. The problem, however, is that there is a constant struggle with (creative) thought patterns in creation that prevent the inner idea from being realized in its purest, most authentic form. Of course, it is impossible to get rid of completely external in fluences - a person never works in a vacuum, so thoughts, ideas, works do not come out of nowhere. Per haps originality as such does not exist or is very rare, so the criterion of "authenticity" is very vague. However, sometimes I seem to be haunted by clichés and certain repetitions of images that are too deeply rooted in the subconscious to produce a work that is simply a copy of a distant copy. It is probably always healthy to question your inner relationship to the content, form, and more subtle details of a piece. It is often useful to create only when you can‘t seem to create
What do you think about the future of the Lithuanian creative world? What is it missing at the moment?
I think that there are an infinite number of talented creative people in Lithuania and with enough resourc es they will do a lot more.
[LT] Kaip manai, kas yra svarbu norint sukurti kažką autentiško ir tikro?
Viena vertus, nežinau, kaip kūrėjas galėtų leisti sau meluoti – kurti tai, kas bendriausia prasme jam nėra tiesa – tam reikėtų didelės mentalinės gimnastikos ir kompromiso su sąžine. Tačiau problema tai, kad kuriant tenka nuolat kovoti su (kūry binio) mąstymo schemomis, kurios neleidžia vidinei idėjai realizuotis savo gryniausia, autentiškiausia forma. Žinoma, visiškai išorinių įtakų atsikratyti neįmanoma – asmuo niekad neveikia vakuume, tad ir mintys, idėjos, kūriniai nekyla iš niekur. Galbūt originalumas kaip toks, nee gzistuoja arba jo labai reta, todėl „autentiškumo“ kriterijus yra labai miglotas. Tačiau, kartais atrodo, kad mane persekioja klišės ir tam tikros vaizdų kartotės, kurios pernelyg giliai įsišaknijusios į pasąmonę pro dukuoja kūrybą, kuri yra tiesiog to limos kopijos kopija. Turbūt visada sveika užklausti savo vidinį santykį su kūrinio turiniu, forma ir subtilesnėmis detalėmis. Dažnai naudinga kurti tik tada, kai neišeina nekurti.
Ka manai apie Lietuvos kurybos pas aulio ateiti? Kaip manai ko jam trūks ta šiuo metu? Manau, kad Lietuvoj be galo daug tal entingų kuriančių žmonių ir turėdami pakankamai resursų jie padarys dar labai daug.
[ENG] First of all, could you tell us when and why you became interested in photography? What drew you to it?
I took interest in it in 11th grade but very minimally, and in the middle of 12th grade I realized that I probably needed to go to a university and by chance de cided that I’ll be studying photography because there were no other hobbies of mine that required any discipline. Actually, the whole basis of my decision to go to a university was based on the fact that I didn’t want to get drafted into the mandatory military service.
[LT] Pirmiausia, gal galėtum papasakoti kada ir kodėl susidomėjai fotografija? Kas pastūmėjo jos link? Susidomejau 11-tos klasės vidury labai minimaliai, o 12-tos klasės vidury su vokiau, kad reiktų stoti į universitetą ir tiesiog kažkokiu netyčiniu principu pasirinkau, kad studijuosiu fotografiją, nes nieko daugiau hobiuose kas verta kažkiek disciplinos kaip ir nebuvo. O stojau, nes bijojau eit į šauktinius, tai yra visko pagrindas.
[ENG] What is the most important thing to you when creating? I think you need to enjoy what you do. When I started there was a lot of fear and doubts, now I happen to photograph less often because, let’s just say that right now I’m in a less motivated stage, but when I can photograph, I try to seize the moment and just do what I like with out questioning it.
[LT] Kas tau yra svarbiausia kuriant?
Manau reikia megautis to ka darai. Kai pradejau kazkaip labia daug baimes ir nepasitikejimo buvo, dabar kazkaip kadangi ir reciau iseina fotkint, nes saky ciau gal dabar toks maziau motyvuotas etapas, bet kai iseina tai bandau nau dotis proga ir tiesiog daryti kas patinka ir nekvescionuoti to ka darau.
[ENG] How did going to study in the far south of England change your creative process and identification with Lithua nia?
It expanded my perspective on possi
ble objects that can be documented. However, the actual studies themselves paused my direct passion for photog raphy and I started to immerse myself more in the culture, people and experi mentation in other creative disciplines.
[LT] Kaip išvažiavimas mokytis į gilius Anglijos pietus pakeite tavo kūrybos procesą ir tapatinimasį su Lietuvą? Paplatino objektų, kuriuos galima do kumentuoti perspektyvą. Šiaip pačios studijos pristabdė tiesioginį užsidegimą fotografuoti, o labiau pradėjau mėgautis kultūra, žmonėmis ir eksperimentuoti ki tose kūrybinėse disciplinose.
[ENG] Do you feel inspired by 90s angst and nostalgia? How does this fit into the overall context of your work? I’d say that I am inspired by the past, mostly from the historical context, which is related to Lithuania and its existence. I am very interested in the Lithuanian identity concept, as it was, is, and how it exists locally or globally. It’s interesting how our generation imagines itself and what we can achieve together.
[LT] Ar jautiesi įkvėptas 90-tųjų kultūros ir nostalgijos? Kaip tai įsipina į bendrą tavo darbų kontekstą? Sakyčiau jog esu įkvėptas praeities, labiausiai iš istorinio konteksto kas susiję su Lietuva ir jos egzistavimu. Labai domiu osi Lietuviško identiteto sąvoka, koks jis buvo, yra bei kaip egzistuoja lokaliai ar globaliai. Įdomu kaip save įsivaizduoja mūsų karta ir ką galima kartu pasiekti.
[ENG] In your photographs, you often capture the themes of youth and freedom. Your subjects are presented as fragments captured in a paused mo ment. What exactly do you want to say by that and why it attracts you?
I look at photography as a kind of ar chiving of the present, I just feel satisfied being able to capture what’s going on around me, what people and culture surrounds me. The greatest satisfac tion is when you are creating merely for yourself and from what’s happen ing around you/ what you see. If other
people enjoy it or it looks atypical, that’s only a plus
[LT] Savo fotografijose dažnai įamžini jaunystės ir laisvės temas. Tavo subjektai pateikiami kaip fragmentai įamžinti sustojusioje akimirkoje. Ka tiksliai nori tuo pasakyti ir kuo tai tave traukia? Į fotografiją žiūriu kaip į savotiską dabarties archyvavimą, tiesiog jaučiu pasitenkinimą įamžinti tai kas vyksta, kokie žmonės ir kultūra mane supa. Didžiausias pasitenki nimas yra kai tai darai tik dėl savęs ir iš to kas atsitinka/ką pamatai. Jei tai patinka kitiems žmonėms ar atrodo neįprastai, tai tik pliusas.
[ENG] The photographers who in spire you the most? And why? If I’m being honest, I feel quite dis tant from photography at the mo ment and I couldn’t even tell you someone who inspires me because I’ve forgotten everything. In general I am inspired by many Lithuanian artists who are engaged in various disciplines. At the moment, Lithu ania is on a great modern artists’ wave and they are all working on various interesting projects. Generally I feel inspired by their Instagram posts whenever I see them.
[LT] Labiausiai tave įkvepiantys fo tografai? Kodėl? Jei nuoširdžiai atsakyti, tai šiuo metu esu ganėtinai atitolęs nuo fotografijos ir net nepasakyčiau, kad kažkas dabar lengvai gali ateiti į galvą iš įkvepiančių menininkų nes užmiršęs viską esu. Sakyčiau jog kalbant benrai, tai dabar esu labiausiai įkvėptas visokių Lietuvos meninkų kurie užsiima įvairiomis disciplinomis. Šiuo metu Lietuvo ja išgyvena labai gerą modernių meninkų bangą ir jie visi užsiima labai įdomiais dalykais. Mane jie visi bendrai įkvepia, ypač kai pamatau kažką Instagrame.
[ENG] Which personal project is the closest to you and why?
Probably my bachelor project, which I am working on right now. I returned to Lithua nia for the first time after a year and a half abroad. I hadn’t seen my family and home in a long time. The project is about a very personal topic which is related to young men getting drafted into the mandatory mil itary service. In -20 degrees I photographed guys in nature for an artistic project about ‘resistance’, comparing the current situa tion of men with historical comparisons of Lithuanian partisans who fought for our independence. Because I am working during quarantine, it is very important and convenient to work with archival material, and since I haven’t been home for a long time, I wanted the bachelor project to be related to both my home, personal and nation’s iden tity.
[LT] Kuris asmeninis projektas tau yra artimiausias ir kodėl?
Turbūt mano bakalaurinis darbas, prie kurio dabar ir dirbu. Jam grįžau į Lietu vą pirmą kartą po pusantrų metų. Buvau seniai nematęs namų ir šeimos. Projektą dariau irgi labai asmenine tema, kuri yra susijusi su vaikinų šaukimu į kariuomenę. -20-ties laipsnių šaltyje fotkinau vaikinus gamtoje tokiam meniškam projektui apie ‘pasipriešinimą’, lygindamas dabartinių vyrų siutaciją su istoriniais palyginimais apie Lietuvius partizanus, kurie kovojo už nepriklausomybę. Kadangi dirbu covido metu, labai svarbu ir patogu yra dirbti su archyvine medziaga, o kadangi seniai ir namuose buvau buvęs, tai norėjau, kad tas bakalaurinis būtų susijęs tiek su namų, tiek su asmeniniu, bei tautos identitetu.
[ENG] How does Lithuania inspire you in your projects? What are some motives that are close to your heart? Over time, the motifs of nature keep emerging to the surface of my projects. I think it’s crucial for me to always highlight the theme of freedom and emotions, not the location itself. I would even say that clothes are not that important to me. When you spend your time living abroad, everything that seems usual in the homeland becomes even more beautiful and interesting as soon as you are able to return or are reminded of it. I think
freedom and naturalness are simply the most important to me. Even though much of my photographic motifs are from an ur ban environment, and that has followed me from my childhood spent in the capital and my hobbies. The nature and the city keep intersecting, I am not attached to any location.
[LT] Kaip Lietuva įkevpia tave kūryboje? Kokie motyvai arčiasiai širdies? Su laiku gamtos motyvas vis labiau išlenda į paviršių. Manau man tiesiog visada svar biausia paryškinti laisvės temą ir emocijas, o ne pačią lokaciją. Net sakyciau, kad rūbai nera itin svarbu. Tiesiog pagyvenus užsienyje viskas kas įprasta tėvynėje pasidaro dar graziau ir įdomiau kai tik protrapi ais sugebi grižti ar prisimeni. Manau man tiesiog svarbiausia laisvė ir natūralumas. Nors daug mano fotkinamų motyvu kūry boje yra iš urbanistinės aplinkos, ir tai tikrai yra atėję iš vaikystės praleistos sostinėje ir mano pomėgių. Ta gamta ir miestas labai maišosi, neprisirišęs prie lokacijos esu.
[ENG] In your photos you present individu als in a very organic frame (which is what makes your photos distinctive), why does this documentary style appeal to you? Since photography started as a hobby and in one sense will always stay that way, the most important thing for me is to just document my moments the way our parents documented their own and filled out family albums with them. In order for those memo ries to remain or remind you about old times, even if you’d remember them completely different than most. For some reason, I always thought that my natural photographic style was extremely unprofessional, and I just somehow managed to press a button at the right moment and a good photo always came out. Documenting is very interesting because it allows you to brush shoulders with many different demographics and people. Being dynamic and being able to think about several things at the same time was always my goal in photography.
[LT] Savo nuotraukose pateiki žmones labai organiškuose rėmuose (kas ir suteikia tavo fotografijoms išskirtinumo), kodėl šis doku mentinis stilius tave traukia? Kadangi fotografija prasidejo kaip hobis ir viena prasme visada tuo ir liks, man visą
laiką svarbiausia tiesiog dokumentuoti savas aki mirkas taip kaip mūsų tėvai dokumentavo savo ir pildė jomis šeimos albumus. Tam, kad tie prisimi nai liktų arba juos primintum dar kitaip nei daugu ma. Kažkodėl nuo pat pradžiu galvojau, kad mano natūralus fotografinis braižas itin neprofesionalus, tačiau aš tiesiog kažkaip sugebu paspausti mygtuką teisingu momentu ir visada išeina gera nuotrauka. Dokumentuoti labai įdomu, nes tai pril eidžia prie daug skirtingų demografijų ir žmonių. Būti dinamisku ir gebėti dometis keliais dalykais tuo pačiu metu visa laiką buvo mano tikslas fo tografijoje.
[ENG] How were your inspiration and productivity affected by the events of the past year when everything stopped and we didn’t have the op portunity to meet others or work? Where did you look for ideas and inspiration? What pushed you to move forward?
Actually, this whole situation has really slowed me down and I’m just starting to get out of the rut that it put me in. I spent a lot of time just roaming online and trying to experiment with other disciplines, not just photography. I started making col lages, working more with all kinds of editing pro grams, started making music, even cooking more, and of course sleeping. I think I just naturally had to have some sort of pause in my life to figure out my immediate life priorities in order to know how to continue creating in a right way and in what direction to go towards next. Because I spent the entire pandemic abroad, I became distant from my family, and felt stuck in a very limited routine and commitments to my mundane daily tasks.
[LT] Kaip tavo įkvėpimas ir produktyvumas buvo paveikti pastarųjų metų kai viskas sustojo ir neturėjome galimybės susitikti su kitais ar dirbti? Is kur sėmeisi idėjų ir įkvėpimo? Kas pastūmėjo judėti toliau?
Iš tikro, ši visa situacija labai mane pristabdė ir aš tik dabar pradedu iš jos išlipinėti. Daug laiko praleidau tiesiog domėdamasis kažkuo internete ir bandydamas eksperimentuoti su kitokiomis disciplinomis, ne tik fotografija. Pradėjau daryti koliažus, daugiau dirbti su visokiomis editinimo programomis, pradėjau užsiimti muzika, netgi daugiau gaminti, ir, žinoma, miegoti. Manau aš tie siog natūraliai turėjau apturėti tam tikrą pauzę ir susidėlioti tiesioginius gyvenimo prioritetus, kad žinočiau kaip teisingai toliau kurti ir kokia linkme sukti. Kadangi visą pandemiją praleidau užsienyje, buvau labai atitolęs nuo šeimos, bei šiaip įkliuvęs į labai limituotą kasdienybę ir įsipareigojimus įprastam dienos darbui.
[ENG] I know that you grew up in Lazdy nai, do you feel any sentiment for this environment? What do you think about the popularity and significance of Post-Soviet aesthetics for the modern world of young artists?
Yeah, environment is extremely import ant and inspiring to me. The whole child hood spent roaming around the streets and neighborhoods every day created an extraordinary sense of security. Now whenever I manage to get back home, I always feel great satisfaction and importance in all that vast environment of the neighborhood because life in it seems extremely simple and safe. I think that the aesthetic is important for everyone because we all have our own comfort motives and familiarity with it. When you’re always near such architecture, it tends to lose its significance a bit, but, as I’ve mentioned before, after be ing away from all of it, coming back and seeing all the buildings is the greatest joy. I think buildings can perfectly con vey our culture and feelings, no matter what generation you represent. This architecture is full of identity and that is why it is important in our work, because it is safe and familiar.
[LT] Žinau, jog esi užaugęs Lazdynuose, ar jauti kažkokį sentimentą šiai aplinkai? Ką manai apie post-sovietinės estetikos populiarumą ir reikšmę šiuolaikiniam jaunų menininkų pasauliui? Jo, aplinka man yra itin svarbi ir įkvepinti. Tiesiog visa praleista vaikystė kasdien bastantis po kiemus sukūrė nepaprastą saugumo jausmą. Dabar kai tik pavyksta grįžti namo, visada jaučiu didelį pasiten kinima ir svarbą visos tos didžiulės rajono aplinkos, nes gyvenimas joje atrodo itin paprastas ir saugus.
Manau, kad ta estetika yra visiems svarbi, nes visi joje turime savų komforto motyvų ir pažįstamumo. Kai visados esi šalia tokios architekturos, ji šiek tiek praranda savo reikšmę, tačiau velgi, man atitrūkus nuo tokių pastatų, grįžti ir juos matyti yra didžiausias džiaugsmas. Manau, kad pastatai puikiai gali perteikti mūsų kultūrą bei būseną, neskaitant kokios kartos atstovas esi. La bai identiteto pilna ta architektūra ir tuo
ji ir yra svarbi musu kūryboje, nes saugi ir pažįstama.
[ENG] Since you only photograph on film yourself, it would be interesting to hear your views on the never-ending debate between film and digital photographers - are film cameras just another popular trend among young people or do they have more important, enduring value in the contemporary art world? Why did you choose to shoot with a particular film camera and which one is your favorite?
As soon as I started taking pictures, I got a film camera and just naturally grew up with it. Going forward I was only interested in analog photography. I started photographing even before the film photography trend, but at the same time I somehow don’t want to slander that trend either. These days, I’m realiz ing that I’m photographing with film not because of the look, but because of the process. I’m just used to working that way, focusing and trying to do my best. The personal style only comes later when the style of process is mastered. Although I photograph on film, I still process my photos in photoshop and oth er editing programs to achieve a level where the photos look the way I want / have envisioned them to look. I know and work with digital, and I photographed my latest project mostly on digital, but I did it for the financial convenience, as film is still a pretty expensive hobby, especially when you do it every day. I think digital is a great thing and I would really like to be knowledgeable in it and work on my techniques, but for now, I’m not trying to work on it too directly, reserving to work with disciplines that feel more natural to me, at least I think so.
[LT] Kadangi pats fotografuoji tik ant juostos, būtų įdomu išgirsti tavo požiūrį į nesibaigiantį debatą tarp juosta ir skaitmena fotografuojančių menininkų – ar juostiniai fotoaparatai tik dar viena populiari tendencija tarp jaunimo ar jie turi svarbesnę, išliekamąją vertę šiuolaikiniame meno pasaulyje? Kodėl esi pasirinkęs fotografuoti būtent juostiniu fotoaparatu?
Tik pradėjęs fotografuoti gavau juostinį fotiką ir tiesiog natūraliai su tuo užaugau. O toliau tebesidomėjau tik analogine fotografija. Aš pradėjau fo tografuoti ne to trendo metu, bet ir tuo pačiu metu kažkaip nesinori šmeižti ir to trendo. Šiomos dienomis suvokiu, kad su juosta fotkinu ne dėl įvaizdžio, o dėl proceso. Tiesiog esu įpratęs taip dirbti, susifokusuoti ir padaryti savo geriausią. Asmeninis įvaizdis ateina tik vėliau, kai darbo stilius yra įvaldytas. Nors fotkinu ant juostos, savo nuotraukas vis tiek ap dirbu photoshope ir kitose programose iki tokio lygio, kur nuotraukos atrodo taip kaip as jas noriu/tikejausi perteikti. Su skaitmena moku ir dirbu, ir savo naujausią projektą fotkinau daugiausiai ant skaitmenos, taciau tai dariau dėl finansinio patogumo, kadangi juosta vis tiek yra brangokas pomėgis, kai tai da rai kasdien. Manau skaitmena yra puikus dalykas ir tikrai norėčiau turėti daugiau žinių ir technikos, taciau kolkas, to nesiekiu per daug tiesiogiai, pasilieku dirbti su disciplinomis, kurios man savos ir sekasi naturaliai, bent jau aš taip galvoju.
[ENG] Could you reveal what future proj ects we could be expecting from you in the near future?
So far, the plans are to complete this bachelor’s project and to create some sort of digital platform for it to exist on. It looks like it should be a rather large and interesting documentary photo se ries. Later, I’m planning to experiment a lot and move to London, where I hope to find a new spark for creating as I will be in an urban environment again.
[LT] Gal galėtum atskleisti kokių projektų galėtume iš tavęs tikėtis artimiausiu laiku?
Kol kas planai yra pabaigti savo baka laurinį ir sukurti kažkokią skaitmeninę platformą jam egzistuoti. Turėtų gautis gan didelė ir įdomi dokumentinė foto serija. Vėliau žadu daug eksperimentuoti ir kraustytis į Londoną, kur tikiuosi užsidegs nauja liepsna darbams, kadangi vėl būsiu urbanistinėje aplinkoje.
[ENG] What‘s your opinion about the future of the Lithuanian creative world? Are you planning on link your future with it?
I think that right now, a very bright gen eration of artists is growing and at the same time, an interesting culture is brewing. Over the next few years, we should see a lot of new artists and projects, ideas about culture and identity. I do see Lithuania in my future, but I have left that for fate to decide when to return and start „kicking“, I still want to experiment with myself and to live abroad, see more culture and to roam around for a bit.
[LT] Ką manai apie Lietuvos kūrybos pasaulio ateitį? Ar sieji savo ateitį su Lietuva?
Manau, jog šiuo metu auga labai gera menininku karta ir bręsta įdomi kultūra. Ateinančius kelis metus turetume išvysti daug naujų meninkų ir darbų, idėjų apie kultūrą ir identitetą. Aš savo ateitį su Lietuvą sieju, tačiau esu pa likęs lemtį nuspręsti kada ten reikės grįžti ir spardytis, kolkas dar noriu su savimi paeksperimentuoti ir pagyventi uzsienyje, pamatyti daugiau kulturos ir pasiblaškyti. [THE END]
[ENG] First of all, could you introduce yourself? What you are studying? How and why did you start associating your life with design and fashion?
I’m Elma, studying fashion design at Vilnius Academy of Arts. Sometimes I think I chose fashion completely by accident, but when I start contemplating my life be fore falling asleep, I realize that it’s been following me since childhood. Starting with the fact that while being five, I out lined my legs on cardboard, cut out a few “pancakes” and glued a ribbon on topmaking my first design slippers. I sewed all the dolls myself, even though I didn’t understand how construction works, all by intuition. Probably the beginning of it all comes from the fact that my parents never hid any sharp objects from me –neither needles, scissors or other quite dangerous things since my first day on this earth.
[LT] Pirmiausia, gal galėtum prisistatyti? Ka studijuoji? Kaip ir kodėl pradėjai sieti savo gyvenimą su dizainu ir mada?
Aš Elma, studijuoju mados dizainą Vilni aus Dailės Akademijoje. Kartais pagalvoju, kad madą pasirinkau visiškai atsitiktinai, bet kai prieš miegą apgalvoju visą savo gyvenimą tai suprantu, kad jau nuo pat vaikystės šitas mane seka. Praded ant nuo to, kad penkerių iš kartoninių dėžių apsibrėžus kojas ir issikirpus pora “blynų” ir priklijavus kaspiną jau turėjau pirmąsias savo dizaino šlepetes. Visada lėlėms siūdavau pati, nors ir nesuprasdavau kaip veikia konstrukcijos, viskas iš intuicijos. Tikriausiai visko pradžia yra tas faktas, kad tėvai nuo manęs neslėpė nei adatų, nei žirklių ir kitų visai pavojingų daiktų nuo pat mano pirmos dienos šitoj žemėj.
[ENG] How would you describe the style of your designs?
All I can say is that I don’t work, I play around and have fun with it. The designs can be called my games. I also think that I’m in the experimentation stage, I’m tak ing advantage of that.
[LT] Kaip apibūdintum savo darbų stilių?
Galiu pasakyt tiek. Aš nedirbu, aš žaidžiu ir linsminuos. Darbus galima vadinti mano žaidimais. Taip pat manau, kad dabar esu eksperimentavimo laike, išnaudoju tai.
[ENG] How does your creative process look like and do you have any rituals that help you work or to find inspira tion?
I don’t like myself because I don’t have a set routine and I’m always waiting for some kind of enlightment. Some times I wake up at four in the morning and come up with my life project, head full of ideas and want to sit down and start working on it right away, but in the morning I sit and think “what now?”. I’m very inspired by movement, sometimes I sit on a trolleybus going nowhere, and then my thoughts start “moving” with me. I think the most important thing is to not exhaust yourself, because if the thoughts themselves do not come to you, then maybe you need to do some thing else.
[LT] Kaip vyksta tavo kūrimo procesas ar turi kokių nors ritualų kurie padeda dirbant ar ieškant įkvėpimo?
Aš savęs nemėgstu, nes neturiu rutinos ir visada laukiu kažkokio apšvietimo. Būna, kad atsikeliu naktį, kokią ketvirtą ir sugalvoju gyvenimo projektą ir turiu tiek daug galvoj ir norisi iškart sėst ir daryt, bet ryte sėdžiu ir galvo ju “kas dabar?”. Labai inspiruoja judėjimas, kartais sėdu į truliką ir važiuoju niekur, tada ir mintys važiuoja. Manau, kad svarbiausia savęs neprievartaut, nes jeigu mintys pačios nelenda tai gal reikia veikt kažką kitą.
[ENG] What are your favorite design ers?
A classic for all fashion students and fashion lovers - Maison Martin Margiela. Both because of history and concepts. Also if any crazy idea pops into the head, Margiela will have done it. My great love is Gucci, after Alessandro Mishele appears in that fashion house, we have something to look at and cry out for beauty. I love everything there, from clothing to communication and collaboration. Acne Studios is a texture paradise. Viviene Westwood is my rebellious side icon. Also love OLD Céline (what happened to them in 2018?).
[LT] Kokie yra tavo mėgstamiausi dizaineriai?
Visų mados studentų ir mados mylėtojų klasika - Maison Martin Margiela. Ir dėl istorijos ir dėl koncepcijų. Ir ši aip jeigu ateina į galvą kreizi idėja, tai Margiela bus tai padaręs. Mano didžioji meilė - Gucci, po Alessandro Mishele pasirodymo tuose mados namuose, mes turim į ką žiūrėt ir verkt iš grožio. Aš ten myliu viską, nuo drabužių iki komunikacijos ir kolaboracijų. Acne Stu dios yra tekstūrų rojus. Viviene West wood mano maištaujančios dalelės ikona. Taip pat meilė OLD céline (kas jiem nutiko 2018 metais?).
[ENG] What is important to you when creating? What do you want to say with your works?
It is important not to lose yourself, be cause when you lose yourself you feel as if you are lying with your designs and can no longer feel the joy of creat-
ing. Also, to not follow any trends or try to please or cater to others. There are so many serious things in the world, so with my designs I invite you to stop thinking, to break away and to be playful.
[LT] Kas tau svarbu kuriant? Ką nori pasakyti savo darbais? Svarbu nepamest savęs, nes kai pameti jauties lyg meluotum darbais ir pats nebejauti džiaugsmo kuriant. Taip pat nesekt kažkokių trendų ir nebandyt itikt kitiems. Pasauly ir taip daug rimtų dalykų, todėl aš savo darbais kviečiu negalvot, atitrūkt ir būt žaismingam.
[ENG] Fashion and pollution are now very important buzz words on the Internet, what do you think can change the habits of consumers when it comes to “fast fashion”?
Education. I am very pleased that there’s more and more information about sustainability on different plat forms on the Internet. It is also very gratifying that the interest of young people is rising, that there are profiles that inspire to be more conscious and to choose local designers or more sus tainable alternatives.
[LT] Mada ir tarša dabar yra labai svarūs žodžiai internete, kaip manai, kas gali pakeisti pirkėjų įpročius kalbant apie “greitą madą”? Edukacija. Labai džiaugiuos, kad internete yra vis daugiau informacijos apie tvarumą skirtingose platformose. Taip pat labai džiugina, kad jaunimo susidomėjimas kyla, kad yra paskyrų kurios įkvėpia tausot ir rinktis lokalius dizainerius arba tvaresnes alternatyvas.
[ENG] What do you think is important in order to create something authentic and genuine?
You need to be yourself. Don’t do things for money, do it because it makes the life worth living.
[LT] Kaip manai, kas yra svarbu norint sukurti kažką autentiško ir tikro? Reikia būt savim. Nedaryt dalykų dėl pinigo, daryt dėl to, kad darant gyvent gera.
“There are so many serious things in the world, so with my designs I invite you to stop thinking, to break away and to be playful.”
[ENG] Where do you get ideas and inspiration for your designs? Do you feel strongly influenced by other artists, mu sic, or a particular era?
Ideas - I am very sentimental and per sonal about, so very often I am inspired by the stages of my own life. I had a mini collection that I created based on my childhood memories in my native town Biržai. Sometimes it is very difficult be cause I am reminded of memories and it is so beautiful, so beautiful. Then I do ev erything while crying because it’s so nice to remember. I also explore myself more through the same process and the designs are reminiscent of things I probably wouldn’t remember otherwise. I don’t feel strongly influenced by other artists.
[LT] Kaip Lietuva įkvepia tave kūryboje? Kokie motyvai arčiausiai širdies? Aš labai labai myliu Lietuvą. Vasario 16 yra viena mano mėgstamiausių švenčių. Prieš kokius penkis metus po vienu iš savo Instagram postų rašiau “niekad nemylėsiu jokio bachūrėlio taip kaip myliu Lietuvą” ir iki šios dienos šitas dar galioja. Labai didelę įtaką, tikriausiai, padarė ilgi laiko tarpai praleisti ne Lietuvoje ilgesys namų šaliai. Lietuvos motyvai kažkaip nelenda į mano kūrybą, bet labai žaviuo si lietuvos kūrėjais - tapytojais, grafikais, architektais, kurių darbus kabinuos į savo “nuotaikų lentą”.
[LT] Kur semiesi idėjų bei įkvėpimo savo darbams? Ar jautiesi stipriai paveikiama kitų menininkų, muzikos ar tam tikro laikmečio?
Idėjos - aš labai sentimentali ir asmeniška, todėl labai dažnai mane įkvepia mano pačios gyvenimo etapai. Turėjau mini kolekciją, kurią kūriau paremtą savo vaikystės prisiminimais gimtuose Biržu ose. Kartais labai sunku, nes ilendu į prisiminimus ir taip gražu, taip gražu būna. Tada darau viska verkdama, nes gražu prisimint. Taip ir save labiau patyrinėju ir darbai primena dalykus, kurių tikriausiai kitaip neatsiminčiau. Nesijaučiu stipriai paveikiama kitų menininkų.
[ENG] How does Lithuania inspire you in your work? What motives are closest to your heart?
I love Lithuania very, very much. February 16th is one of my favorite holidays. About five years ago, under one of my Instagram posts, I wrote “I will never love any dude as much as I love Lithuania” and to this day this is still valid. The fact that I spent long periods of time outside Lithuania had a great influence on this longing for my home country. Lithuanian motives somehow don’t really fit into my designs, but I really admire Lithuanian creators - paint ers, graphic artists, architects, whose works are all over my “mood board”.
[ENG] How has your inspiration, work, and productivity been affected in recent years when things stopped and we didn’t have the opportunity to meet others or work? Where did you get your ideas and inspiration from? What pushed you to move on?
My productivity has dropped to a minimum. I completely lost motivation, there was even a want to quit everything and to never create anything again. I’ve been on academic break since 2021 because I don’t want to lose more than I have lost. I need people, freedom and as few constraints as possible. During quarantine, I am no longer able to get inspired from the environment, so dreams have helped the most.
[LT] Kaip tavo įkvėpimas, darbai ir pro duktyvumas buvo paveikti pastarųjų metų kai viskas sustojo ir neturėjome galimybės susitikti su kitais ar dirbti? Iš kur sėmeisi idėjų ir įkvėpimo? Kas pastūmėjo judėti toliau? Mano produktyvumas sumažėjo iki min imumo. Visiškai praradau motyvaciją, buvo net noras viską mesti ir niekad nieko nebekurti. Nuo 2021 metų išėjau į akademines atostogas, nes nenoriu prarast daugiau, negu praradau. Man reikia žmonių, laisvės ir kuo mažiau suvaržymų. Per karantina nebesugebu įsikvėpt iš aplinkos, todėl daugiausiai padėjo sapnai.
[ENG] What type of people do you envision when creating your designs? What do you imagine wearing your designs? A playful person who is not afraid of rib bons or other more childish accents.
[LT] Kokį žmonių tipažą įsivaizduoji kurdama savo dizainus? Ką įsivaizduoji nešiojant tavo darbus? Žaismingą žmogų, kuris nebijo nei kaspinėlių nei kitų vaikiškesnių akcentų.
[ENG] How do you see the future of Lith uanian fashion world and what direction do you think it will go into?
It is very gratifying that more and more people are choosing local design and supporting the creatives of their country. The younger generation of designers is very “different” from what Lithuania had before. We live in the age of the Internet, when creativity moves freely around the world, various platforms help not only to showcase your designs, but also to sell them and not only to the Lithuanian market. For the younger designers it isn’t as hard to find their place and to design outside the created frames (what will a Lithuanian buy?), they create whatever they want and can make a living from it. I am very happy with the Lithuanian brand EFUKUM, which is really distinctive and promising.
[LT] Kaip tu matai Lietuvos mados pas aulio ateiti ir kaip manai kokia linkme jis suksis?
Labai džiugu, kad vis daugiau žmonių renkasi lokalų dizainą ir remia savo šalies kūrėjus. Jaunosios dizainerių kartos labai stipriai ‘’kitokios” negu tos kurias prieš tai turėjo Lietuva. Gyvenam interneto amžiuje, kai kūryba laisvai juda po visą pasaulį, įvairios platformos padeda ne tik parody ti savo darbus, bet ir juos parduoti ne tik Lietuvos rinkai. Jauniesiems nebėra taip sunku užsikabinti ir kurti ne pagal sukurtus rėmus (ką pirks Lietuvis?), kuria tai kas norisi kurti ir gali iš to gyventi. Labai džiaugiuosi lietuvišku brand’u EFUKUM, tikrai labai išskirtinis ir daug žadantis.
[ENG] Could you briefly tell us how your photography journey began and what pushed you to go forward? Why did you choose photography, or did it choose you?
I fell in love at seventeen, I felt like She was helping me mature and fulfill - I wanted to thank her, or, maybe selfishly, to immortalize her for myself. It seemed nice to document her as a muse - that’s how it started, the lens was mostly meant for her.
Later, there was less photography as I chose to explore the unlimited needs of people in a resource-constrained environment (I graduated from finance), then I chose intoxicants (emptiness just keeps screaming louder if you’re neglecting your) and further explored people’s irrationality and endless greed – basically I exchanged imagination into numbers and rock ‘n’ roll. And then, I broke my heart, the girl that I fell in love with as a teenager – left. I had to try to survive - I went back to photography and writing.
[LT] Gal galėtum trumpai papasakoti kaip prasidėjo tavo fotografijos kelias ir kas pastūmėjo nesustoti ir kurti toliau? Kodėl pasirinkai fotografiją, ar ji pasirinko tave? Septyniolikos įsimylėjau, jaučiau kaip Ji man padeda bręsti ir pildytis – norėjau jai atsidėkoti, o gal savanaudiškai ją sau įsiamžinti. Atrodė būtų gražu dokumen tuoti ją kaip mūzą – tai taip ir prasidėjo, objektyvas dažniausiai buvo skirtas jai. Vėliau fotoaparato mažėjo, nes rinkausi patyrinėti neribotus žmonių poreikius ribotų išteklių aplinkoje (baigiau finansų studijas), tada rinkausi svaigalus (tuštu ma neklausant širdies tik garsiau šaukia) ir toliau tyriau žmonių iracionalumą ir ne sibaigiantį godumą – žodžiu, vaizduotę keičiau į skaičiukus ir rock ‘n’ rollą. O tada, susidaužiau širdį, mergaitė, kurią įsimylėjau dar paauglystei - išėjo. Reikėjo bandyti išgyventi – grįžau prie fotografijos ir rašymo.
“It seems to me that photography doesn’t end after capturing a moment. So, naturally, there’s a need to explore it further – it can move in music videos, fit with typography, collages, sketches or scans. All of this adds layers to the image, making it less synthetic. “
“Sometimes memories, just like time, can be mixed, combined, stretched. “
[ENG] How would you describe your pho tography style?
Style sounds so ostentatious, I don’t know if I have one. But my photography handwriting or motifs probably respond to the life going on around it, the way I see it: dreamy, melancholic, absurd, telegraphic, ever-changing. Although my friends and I joke that it could be called “Pink grunge”.
[LT] Kaip apibūdintum savo fotografijos stilių?
Stilius skamba kaprizingai, nežinau ar tokį turiu. Bet braižas ar motyvai tikriausiai atliepia aplink vykstantį gyvenimą, tokį, kokį jį matau: sapnišką, melancholišką, absurdišką, telegrafišką, amžinai kintantį. Nors tarp draugų pažvengiam, kad galėtų vadintis “Pimpaliniu grungu/Rožiniu grun gu”.
[ENG] What draws you to sharp contrasts? How much are colours important to you in your photographs? How do you use them?
Because I like eclecticism. And the colors are probably due to the complex that I can’t seem to see them all. Nicolas Winding Refn also uses a lot of sharp contrast in his films, why, I’ll let you find that out for yourselves.
[LT] Kas tave traukia prie ryškių kon trastų? Ant kiek spalvos tau yra svarbu darbuose? Kaip jas naudoji? Nes patinka eklektika. O spalvos tikriausiai dėl komplekso, kad visų jų pamatyti neišeina. Nicolas Winding Refn savo filmuose irgi naudoja daug ryškaus kontrasto, kodėl, leisiu išsiaiškinti patiems.
[ENG] Your most recent photos are high ly graphic and performative - combining photos with videos and collages. What draws you to explore a broader development of the idea by covering different mediums?
It seems to me that photography doesn’t end after capturing a moment. So, natu rally, there’s a need to explore it further – it can move in music videos, fit with ty pography, collages, sketches or scans. All of this adds layers to the image, making it less synthetic. I don’t want to create
“plastic” images. And creativity, no mat ter in what form or means, always entices me.
[LT] Tavo naujausios nuotraukos yra la bai grafiškos ir performatyvios – jungiant nuotraukas su vaizdo įrašais ir koliažais. Kas traukia prie platesnio idėjos vystymo aprepiant skirtingus mediumus?
Man atrodo, kad fotografija nepasibaigia užfiksavus akimirkai. Tai natūraliai nori si tą mediumą patyrinėti toliau – jis gali judėti muzikiniuose klipuose, kartu derėti su tekstais, koliažais, užpiešimais ar perskanavimais. Visa tai vaizdą sluoksniuoją, nubraižo, kad nebūtų toks sintetinis. Nenoriu kurti “plastikinių” vaizdų. O kūryba, nesvarbu kokioje formoje ar priemonėm bevyktų – visada vilioja.
[ENG] How much does post-production interfere with your photographs? What exactly do you use it for to highlight or hide it? How does this change the final outcome?
It differs. I don’t take off acne with photo shop, but I’m not afraid of image manip ulation. Sometimes memories, just like time, can be mixed, combined, stretched. I photograph with film, but I don’t know how to professionally develop them, so I need a computer or other means to emphasize what is important for me, to cut out the composition. Although lately I like to do it live - after printing the photo, “ca ress” it with my hands. I adjust the image so that it would look real to me and would capture what I want to say.
[LT] Kiek post-production įsiterpia į tavo fotografijas? Būtent kam išryškinti ar paslėpti jį naudoji? Kaip tai keičia galutinį darbą?
Būna įvairiai. Spuogų photoshopu ne nukrapštinėju, bet vaizdo manipuliuoti nebijau. Kartais prisiminimus kaip ir laiką galima maišyti, jungti, tempti. Fotografuoju juosta, o ryškinti jų profesionaliai nemoku, tai reikia kompiuterio ar kitų priemonių, kad užakcentuočiau, kas man atrodo svarbu, pakirpčiau kompoziciją. Nors paskutiniu metu patinka tai daryti gyvai – jau atsispausdinus nuotrauką su ja glamonėtis rankomis. O keičiu vaizdą taip, jog jis man atrodytų tikras ir įamžintų tai, ką noriu pasakyti.
[ENG] Where do you find ideas and inspi ration for your photographs? Do you feel strongly influenced by other artists, music or a particular era? There was no need to look for inspiration yet – life and curiosity naturally help out. I like to be interested in creators from all different disciplines, drug addict directors, chess players, surreal writers, rock icons, commercial creatives, space cow boys, dads of the Depression era, and so on. I’m quite nerdy – so there’s always an abundance of information and variables, it would be naïve to try and figure out who, what and how much is influenced. But if I had to name it – my thoughts often wander around the 70s punk scene, the 80s Ber lin or through the corridors of the Chelsea Hotel.
[LT] Kur semiesi idėjų bei įkvėpimo savo darbams? Ar jautiesi stipriai paveikiamas kitų menininkų, muzikos ar tam tikro laikmečio? Dar nereikėjo ieškoti įkvėpimo – gyveni mas ir smalsumas naturaliai paserviruoja. Patinka domėtis skirtingų disciplinų kūrė jais, narkomanais režisieriais, šachmatų žaidėjais, surealistais rašytojais, roko ikonomis, reklamos kūrėjais, kosmoso kaubojais, depresijos eros tėčiais ir t.t. Aš moksliukiškas – tai informacijos ir kintamųjų nemaža, būtų naivu bandyti suvesti, kas ką ir kiek ko veikia. Bet jei jau reiktų įsivardinti – tai mintys dažnai klaidžioja po 70s punk sceną, 80s Berlyną ar Chelsea Hotel kori dorius.
[ENG] I believe that experimentation in creation is a very important aspect that frees the creator and allows him to grow and im prove. How do you rate the importance of experimentation and its impact on the de velopment of your skills?
It is mandatory - as important as taking interest in David Lynch or surviving a heartache.
[LT] Manau, jog eksperimentaciją kūrybo je yra labai svarbus aspektas išlaisvinantis kūrėją ir leidžiantis jam augti bei tobulėti. Kaip tu vertini eksperimentacijos svarbą ir jos poveikį savo įgūdžių lavinimui? Privaloma – taip pat smarkiai kaip ir domėtis David Lynchu ar išgyventi širdgėlą.
[ENG] What do you think is important in order to create something authentic and genuine?
To be yourself and to stop fucking with other’s heads and, most importantly, your own. Although both liars and thieves create authentically, sometimes even when imitating they can look more real than the original, as Baudrillard says - it’s hy per-reality. I just can’t find enough arro gance in me in order to pretend that there is a one answer to this, and if we’ll start discussing all the directions there won’t be any space left for others.
[LT] Kaip manai, kas yra svarbu norint sukurti kažką autentiško ir tikro? Būti savimi ir nepisti proto kitiems, o svarbiausia sau. Nors ir melagiai, ir vagys kuria autentiškai kartais net imituojant atrodo tikresni nei originalas, kaip sako Baudrillard – tai hyper-realybė. Tiesiog man neužtenka arogancijos apsimesti, kad čia galėtų būti vienas atsakymas, o jei pradėsim aptarinėti visas kryptis kitiems po šitų rašinėliu nebeliks čia vietos.
[ENG] How has your inspiration and pro ductivity been affected by the events of the past year when everything stopped and we didn’t have the opportunity to meet others or work? Where did you look for ideas and inspiration? What pushed you to move forward? It was the most productive, cre ative-work-self-realization period. I do not think that the opportunities to meet or work had disappeared - the number of restrictions were increased, the forms, scope and speed changed. I got acquainted with what I needed to get acquainted with, I created and worked. I enjoyed the opportunity to stop and have time to talk to myself. The perception that there is nothing constant and everything is constantly changing - allows you not to be scared or feel stagnated by more unpleasant global or personal episodes. A little too much wine and cigarettes can sometimes be helpful too.
[LT] Kaip tavo įkvėpimas, darbai ir pro duktyvumas buvo paveikti pastarųjų metų kai viskas sustojo ir neturėjome galimybės susitikti su kitais ar dirbti? Iš kur sė -
meisi idėjų ir įkvėpimo? Kas pastūmėjo judėti toliau?
Produktyviausias kūrybinis-darbinis-sa virealizacinis laikotarpis. Nemanau, kad galimybės susitikti ar dirbti dingo – išaugo apribojimų skaičius, pasikeitė formos, apimtys, greitis. Susipažinau su kuo reikėjo susipažinti, kūriau, dirbau. Džiaugiausi atsiradusia proga sustoti ir turėti laiko pasikalbėti su savim. Suvokimas, jog nėra nieko pastovaus ir viskas nuolat kinta - ir leidžia neišsigąsti ir nestagnuoti nemalonesniais pasauliniais ar asmeniniais epizodais. Truputis per daug vyno ir cigarečių irgi kuriam laikui padeda.
[ENG] Which project is the dearest to you and why?
The project I am currently working ona photo book “Alone Together”. It’s the dearest because it speaks about what I see and think through diary-like visuals and scriptures.
[LT] Kuris projektas tau yra artimiausias ir kodėl?
Projektas prie kurio dirbu šiuo metu – fo toknyga “Alone Together”. Artimiausia, nes ji dienoraštiškai vaizdu ir tekstu kalba apie tai, ką matau ir galvoju.
[ENG] Since you mostly photograph on film yourself, it would be interesting to hear your views on the never-ending debate between film and digital photog raphers - are film cameras just another popular trend among young people or do they have more important, enduring value in the contemporary art world?
Someone has fun talking and arguing, other’s taking pictures. There is a lot of trends and fashion in film photography, but at the same time it seems that more and more young people are discovering and taking interest in photography as a discipline. If not for the film, maybe I would still be counting corporate finances to this day, I’m happy that I don’t have to live through this version of reality. Film fits better with what I believe in and live for. The physical imprint of a photo on a negative has more charm than the digital data. Fun are the limitations, rejection of conveyor, erroneousness and the surprise factor.
[LT] Kadangi pats fotografuoji pagrinde tik ant juostos, būtų įdomu išgirsti tavo požiūrį į nesibaigiantį debatą tarp juos ta ir skaitmena fotografuojančių me nininkų – ar juostiniai fotoaparatai tik dar viena populiari tendencija tarp jaunimo ar jie turi svarbesnę, išliekamąją vertę šiuolaikiniame meno pasaulyje? Kodėl esi pasirinkęs fotografuoti būtent juostiniu fotoaparatu ir kuris yra tavo mėgstamiausias?
Kažkam smagu kalbėtis ir ginčytis, kažkam fotografuoti. Trendo ir madiškumo juostinėje fotografijoje daug, bet tuo pat atrodo, kad fotografiją kaip discipliną atranda ir domisi vis daugiau jaunų žmonių. Jei ne juosta gal šiandi en ir toliau skaičiuočiau įmonių finan sus, džiaugiuosi, jog tokioje realybės versijoje gyventi netenka. Juosta man arčiau akies bei to, kuo tikiu ir gyvenu. Fizinis nuotraukos įspaudas negatyve turi daugiau žavesio nei skaitmeniniai duomenys. Smagūs ir apribojimai, konvejeriškumo atmetimas, klaid iškumas, netikėtumo faktorius.
[ENG] What do you think about the future of Lithuanian creativity in the world? Do you want to connect your future with Lithuania?
Lithuania has many bright and ambitious personalities who, through art share how they see or understand the world, who they hate, love, fear, seek. I think that the scene is strong and the future is bright, even in a global context. I don’t currently have any geographical desires for the future. So far, I like it here.
[LT] Ką manai apie Lietuvos kūrybos ateitį pasaulyje? Ar nori sieti savo ateitį su Lietuvą?
Lietuva turi daug ryškių ir ambicingų asmenybių, kurie mene dalijasi tuo kaip mato ar supranta pasaulį, ko nekenčia, myli, bijo, ieško. Manau, kad scena – stipri, o ateitis – šviesi, net ir vertinant tai globaliame kontekste. Šiuo metu ne turiu geografinių ateities norų. Kol kas patinka būti čia.
.
[ENG] How do you feel as a Lithuanian photographer in a global context? I don’t know, you should ask them. I don’t see myself as a photographer per se, rather I just tell stories through pictures and words.
[LT] Kaip jautiesi būdamas Lietuvių fotografu globaliam kontekste? Nežinau, jų ir reiktų paklausti. Neįsižodinu savęs kaip fotografo, greičiau tik pasakoju vaizdais ir žodžiais.
[don’t bother me. I’ve just been born. ]
Mary Oliver
