Verksnių klubas by Dominicus Lituanus

Ilona Ežerinytė į literatūrą atėjo su pasakų knyga „Šunojaus diena“, kuri 2016 metais Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse pelnė pirmąją vietą, o vėliau – Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią debiutą. Romanas „Sutikti eidą“ – kita rašytojos knyga, Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominantė, apdovanota Prano Mašioto premija kaip geriausia 2016 m. vaikų ir paauglių knyga. Jautrus žvilgsnis į jauno žmogaus pasaulį būdingas ir apysakai „Verksnių klubas“. Anot autorės, tai istorija apie liūdesį – nelaukiamą, neišvengiamą, bet būtiną kelyje į save. Internetinis leidyklos knygynas www.dominicus.lt

Ilona Ežerinytė

Verksnių klubas © Ilona Ežerinytė, 2017 © Jonas Landsbergis (dizainas), 2017 © Laura Vansevičienė (autorės nuotrauka), 2017 © Dominicus Lituanus, 2017

Ilona Ežerinytė

Verksnių klubas © Ilona Ežerinytė, 2017 © Jonas Landsbergis (dizainas), 2017 © Laura Vansevičienė (autorės nuotrauka), 2017 © Dominicus Lituanus, 2017

Iš suoliuko prie stotelės buvo likę tik metaliniai strypai be skersinio. Nuo šiukšlių dėžės šlykščiai trenkė šlapiomis nuorūkomis. Paėjo kelis žingsnius atokiau ir apsidairė – jai būtina prisėsti ir ramiai pagalvoti. Bet nepražiopsoti autobuso. Jis pro čia važiuoja maždaug kartą per valandą, nespėsi – teks vėl sukti ratus po šiukšliną parkelį.

Prisėsti nerado kur, tai tik pritūpė. Pravėrė kuprinę ir ėmė knistis. Plaukų šepetys. Telefonas. Žiebtuvėlis. Cigaretės. Ne jos. Tėvo. Iš tų atiduotų daiktų. Jiems ten negalima rūkyti. Kavos irgi. Nė juodosios arbatos. Griežtai. Ir knygas patikrina. Jei nori, skaityk Bibliją arba pasakas. Kafka ir Dostojevskis – nuodai. Prisisiurbsi – ir norėsis brūkštelti kuo aštriu per riešus. Nieko aštraus jie ten ir neturi. Ne, stalo įrankių neatima, ir arbatą jie geria iš stiklinių – iki tokio lygio dar nepriėjo nė vienas, kad kaltų į sienos kampą ir mojuotų šuke lyg skustuvu. Galų gale visi ten savo noru. Kam žudytis – bus labai sunku, tai išeis, nutrauks sutartį. Bet tada jau viskas, atgal nepriims. Tėvas tai žino. Kol kas laikosi. Tik labiau įdubę skruostai ir kietai sučiauptos lūpos išduoda, kad nelengva. Jie nesikalbėjo. Buvo tylos valandos. Lina padavė, ką atvežusi, paėmė, kas atiduodama, ir viskas. Apsikabino tik. Greitosiomis. Bet taip ir geriau. Dar kiek, ir būtų 7

ėmusi verkti. Neišlaikiusi. Ir jis būtų neišlaikęs. Jai sakė, kad kitą kartą galės aplankyti tėvą po septynių dienų. O paskui tik sekmadieniais. Jie turi jos telefono numerį, jei kas. Bet kas gi gali nutikti? Ne jis pirmas, ne jis paskutinis. Ir ji ne pirma duktė, turinti alkoholiką tėvą. Pati pasirinko su juo gyventi. Teisme jos nuomonės

paisė. Mama verkė. Gal būtų ką ir išverkusi, bet kad uždirbo minimumą nerdama tas savo staltieses. Dviem niekaip neužtektų. Neužtikrintų vaiko poreikių, kaip sakė socialinė darbuotoja. Net priskaičiavus alimentus. O tėvas uždirbo pakankamai. Gerai kalbėjo teisme. Svariai. Ramiai. Mama vis stojosi, sėdosi, stojosi, sėdosi... Atrodė nepusiausvira. Neadekvačiai reagavo į situaciją, anot jos advokatės. Lina džiaugėsi, kad nuspręsta buvo būtent taip. Nenorėjo, kad mama žinotų, kaip duktė ant jos pyksta. Baisiai. Ir tas pyktis, bent jau iš pradžių, buvo toks skaudus, kad vos galėjai ištverti. Dabar jau nieko. Ji gali su mama kalbėtis telefonu. Nutaiso ramų balsą. O širdis kala. Ir kai ragelį padeda, kala. Mama, būdavo, skambina kiekvieną savaitę. Bet ji nekelia. Tada mama skambina tėčiui. Jis supasakoja naujienas – kas mokykloje gero ir kitokius niekus. Mama nori viską žinoti. Lina – jos duktė. Juk jos irgi. 8

Tėtis pritaria – žinoma, jos irgi. Todėl ir papasakoja šį bei tą. Kiek pats žino. Ką mato, dienyną atsidaręs. Ji dėkinga jam už tai, kad neverčia bendrauti su mama. Buvo laikas, kai jis norėjo, kad jiedvi susitikinėtų. Bet iš to nieko neišėjo. Linai nieko iš motinos nereikia. Apie ką jos kalbėsis, susėdusios viena priešais kitą? Apie ką, na? Kaip sekasi mokykloje? Ačiū, gerai. Kaip

dailė? Ačiū, blogai. Gal turi kokį berniuką? Mama!!! Tai šlykštu. Kalbėtis apie tokius dalykus su ištvirkusia moterimi. Negalima šitaip apie mamą? Ooo, dar ir kaip galima! Juk tai ji dėl visko kalta. Ir kad tėvas dabar tuose namuose, ji kalta. Ir dėl sugriauto Linos gyvenimo. Dėl visko. Autobuso vis nėra. Reikės susižinoti tvarkaraštį. Geriau kitąkart paskubėti nei tupėti valandą stotelėje. Kojos visiškai nutirpo. Ir nešilta. Susižvejojo kuprinės gelmėje mėtinį saldainį. Tėvas prašė nupirkti daugiau. Neberūkys. Tai ką daryti su tom cigaretėm? Norėjo mesti į šiukšliadėžę, bet apsigalvojo – atsargiai padėjo ant šiukšlinės krašto. Ateis kas ir pasiims. Nereiks knistis po nuorūkas.

Po pamokų namo negrįžo. Paėjo pėsčiomis kokias keturias stoteles iki senojo taksi parko. Iš ten važiuos 9

į PC. Galėjo ir nuo mokyklos. Bet per daug rizikos. Dar įlips koks klasiokas. Taip jau buvo. „Kur varai?“ – „Į PC.“ – „Prekybcentrį?“ – „Aha“, – nusišypsojo ji ir atsisveikinusi išlipo. PC – Priklausomybių centras. Ne kiekvienam žinoti. Dabar nusivilko uniforminį švarkelį ir sulanksčiusi įsidėjo kuprinėn. Liko su marškinėliais, nors nekaitino. Bet taip geriau. Autobusas tuoj. Tai kol kas stovėjo ir dairėsi. Anksčiau nebuvo čia buvusi, šiame mirusios pramonės rajone. Kažkas už nugaros nejaukiai nusijuokė, ir ji nesąmoningai grįžtelėjo pažiūrėti. Pamatė ne iš karto. Juokėsi mergina. Ji sėdėjo viršutiniame kažkokio sandėlio aukšte ant metalinio karkaso, kadaise buvusio balkonu. Sėdėjo ir kalbėjo mobiliuoju. Visai nesilaikė. Kalbėjo ir juokėsi. Lina neištvėrė. – Visai kvaila gal? – riktelėjo merginai. – Tu man? – Tau. Lipk žemyn, kol neišsitėškei! – Gerai, mamyte! – ir vis dar juokdamasi mergina sumataravo rankomis, lyg netekusi pusiausvyros. Privažiavo autobusas. Reikėjo lipti. Visų kvailių neišgelbėsi. Vis dėlto pasilenkusi ji dirstelėjo pro autobuso langą – merginos ant balkono platformos nebebuvo. Su tėvu jie vaikščiojo po parką. Toliau jam negali10

ma. Šiandien buvo gerai nusiteikęs, lyg atsigavęs. Pasakojo apie savo „kolegas“, kaip juos vadino. Kiekvieno vis kitokia istorija. Štai kad ir to kunigo. „Tu manai, jų gyvenimas lengvas? Laidoji ir laidoji... Ne visi gali svetimą skausmą ištverti.“ Lina džiaugėsi, kad šiandien jis kalba. Buvo beveik toks kaip anksčiau. Nors turbūt jis niekada nebebus toks kaip anksčiau. O grįžtant nežinia kodėl jai šovė į galvą išlipti toje pramonės stotelėje. Norėjo įsitikinti, kad mergina iš balkono nežlegtelėjo žemėn? Galbūt. Prie sandėlio sienos buvo pritaisytos gaisrininkų kopėčios. Nuo jų viršaus metaline atbraila galima pasiekti balkono karkasą. Pavojinga, bet įmanoma. Kaip užsiropšti, aišku. Tik ko? Koks tikslas taip rizikuoti gyvybe? Lina stovėjo užvertusi galvą. – Ė! – riktelėjo kažkas. Iš neįstiklintos lango angos sandėlio viršuje jai mojo toji mergina savižudė. – Lipk čia! Ei, tau sakau! – dar kartą mostelėjo ranka. – Ko? – garsiai atsiliepė Lina. – Lipsi ar bijai? – vėl buvo paraginta. Lina padvejojo. Tada tvirčiau susiveržė kuprinės diržus. Sunkiausia pasiekti pirmą kopėčių skersinį. 11

Teko prisistumti į krūvą sukrautas pusplytes. Pasilypėjus jau paprasta. Jei nežiūri žemyn. Mergina dabar stovėjo ant platformos ir tiesė Linai ranką. – Šok, prilaikysiu. Lina atsiminė – pradinėse klasėse vaikai žaisdavo tokį pasitikėjimo žaidimą: griūni atbulas ir tikiesi, kad tave pagaus. Visada kas nors pagaudavo. Bet dabar reikėjo pasitikėti nepažįstama. – Aš pati, – pratarė. Ir stryktelėjo ant platformos. – Eglė, – atsuko jai tą pačią ištiestą ranką mergina. – Lina. – Einam. Į vidų patekti buvo nesunku – įmetei daiktus ir įsliuogei kiek pasispyręs. – Welcome to Lizdas, – nusijuokė Eglė. Erdvė buvo didelė. Daiktų mažai. Vidury – kažkokios dėžės. Kampe – metalinė spintelė, lyg šaltkalvių įrankiams sudėti. Ant žemės – skudurinis kilimas. Dvi antklodės, suvyniotos į ritinį. Palangės nustatytos žvakidėmis – vašku apvarvintais buteliais. Alijošius vazone. Ir buvusios baltos sienos, išmargintos kažkokiais rašmenimis. Lina žengtelėjo norėdama apžiūrėti juos iš arčiau, bet Eglė sulaikė – paėmė už rankos ir pasodino ant rytietiškų pagalvėlių. 12

– „Pasaulis tas, kurį tu palikai, / Tik balintos sienos, balintos sienos“, – uždainavo Marijoną ir vėl nusijuokė. – Ko gersi? – O kokia pasiūla? – Arbata, kava, duonos gira. O tu ką pamanei? – Tą ir pamaniau, – šyptelėjo Lina. – Vandens turi? – „Vytautas“ tiks?

– Suprantu, gyveni ne čia? – paklausė Lina dairydamasi ir gurkštelėjo. „Vytautas“. Tik nusidūkęs. – Gyvenu pilyje, – kreivai nusišypsojo Eglė. – Tai gali nesakyti, jei nenori, – gūžtelėjo pečiais Lina. Su ta nepažįstama mergina ji nesijautė puikiai, bet jos ir nebijojo. Tiesiog buvo smalsu patekus ten, kur niekada nemanė patekti. – Aš rimtai gyvenu pilyje. Žinai tą privačių namų kvartalą prie šiaurinio išvažiavimo iš miesto? Mūsų sklypas galinis. Pilis, du garažai ir lauko baseinas. – Tai kodėl tu čia, o ne savo rūmuose su freilinomis? – Todėl, kad, – ir Eglė atsidarė skardinę giros. – Turi ko valgomo? Šeimininkutė šiandien įdėjo labai jau liesus priešpiečius. – Nea, nieko. Bet tai šeimininkutė? Priešpietukai? Neblogai... – nustebusi nutęsė Lina. – Mama gaminti nemėgsta. Bet gana apie mane. Apie save papasakok. Ko triniesi aplink mano tėvo 13

sandėlius? – Tavo tėvo? Nesitrinu. Autobusų stotelė čia man. – Ir kur važiuoji? – Namo. – O iš kur? – Iš vienos vietos.

– Visi mes turim paslapčių. Nesakyk, jei nenori, – draugiškai mostelėjo Eglė. – Ką veikiam? – Nežinau. O ką tu paprastai čia veiki? – Kol šviesu, skaitau. Rašau. Čia nėra elektros. Paskui užsidegu žvakes ir buriu... – ...taro kortomis, – juokdamasi pratęsė Lina. – Kartais. O kartais iš žvaigždžių. Nori, ir tau išbursiu? – nesuprasi, Eglė juokavo ar ne. – Nagi? – šyptelėjo Lina. – Bet ne šiandien. Šiandien apsiniaukę. – O šiaip tai man metas namo, – Lina pakėlė nuo žemės savo kuprinę ir grįžtelėjo link lango. – Baik tu, einam kaip žmonės – pro duris, – timptelėjo nustebusią Liną Eglė. – Turiu visus raktus. Čia mano tėvo sandėliai, sakiau juk. Tik nenaudojami dabar, todėl tarsi ir mano.

Jos nesitarė vėl susitikti. Ir taip buvo aišku, kad Lina galės užeiti, jei norės. Dvi dienas buvo ką veikti – mokyklos visokie reikalai. O šiandien tuščia. Pamokos ir nuobodulys. Reikėtų užeiti pas tetą – jie sutarė, kad tėvui gyvenant PC Liną kuruos teta. Ji tikrai rūpestinga moteris. Ir neįkyri. Atėjusi tik atidaro šaldytuvą – ar Lina turi ko valgyti. Tada ištraukia iš krepšio kokių

gėrybių ir palieka. Nelandžioja po kambarius. Nėra reikalo. Lina moka susitvarkyti. Su pinigais irgi. Tik su savimi sunkiau. Su nuotaikomis. Todėl ir atėjo šiandien prie sandėlio. Lipti nesiryžo. Būtų nekas, jei šeimininkės nėra. Švilptelėjo. Iš angos išlindo galva. – Tu?! Maniau, Mindas švilpia, klasiokas... Gerai varai. – Turėjau šunį. – Tai lipk aukštyn, ko stovi. Ar duris atidaryt? – Užlipsiu. Nors verčiau būtų ėjusi pro duris. Kuprinė šiandien buvo sunkesnė ir bateliai lygiu padu. Pavojingiausia per tą metalinę siją. – Arbatos? – Eglė kilstelėjo didžiulį metalinį termosą. – Gerulis, – įvertino Lina sėsdamasi ant žemės. Juodu su tėvu buvo mėgėjai turistauti, įrangą pirk15

sandėlius? – Tavo tėvo? Nesitrinu. Autobusų stotelė čia man. – Ir kur važiuoji? – Namo. – O iš kur? – Iš vienos vietos.

davo kariškoje parduotuvėje. Kita kokybė. Čia panašus. – Mano tėvas medžiotojas, – paaiškino Eglė. – Namai pilni tokio gėrio ir žudikiško šlamšto. – Ir šautuvų? – Tai ne, šakutėmis žvėris užbado! Žinoma, ir šautuvų. Tik jie užrakinti spintoj. Bet man ginklai nerūpi. Aš pacifistė ir vegetarė. Lina supratingai linktelėjo. – Nekenčiu medžiotojų. Nekenčiu savo tėvo, – Eglė galėjo to nesakyti, juk Lina neklausė. Bet kažkodėl pradėjo. – Jis šaudo stirnas, fotografuoja, deda tuos žvėriškus vaizdus į feisbuką ir namo velka kruvinus mėsos gabalus. Vimdo. – Nuo mėsos? – Nuo tėvo. Lina tylėjo. Ją vimdo nuo motinos. Tik Eglei nereikia visko žinoti. – Gardi arbata. Su bergamotėmis? – tepaklausė. Turėjo ką nors pasakyti, nuplauti Eglės žodžius. – Pilkis dar. Nori riešutų? – pradarė skardinę sūdytų. – Šiandien vėl liesi priešpiečiai? – pajuokavo Lina. – Kur tu mokaisi? – „Aukselių“ gimnazijoje, – nusiviepė Eglė. Lina žinojo, kuri mokykla taip vadinama. Ir kas ten išgali mokytis, privačioje. 16

– Ir kaip ten pas jus? – Tai kaip visur, manau. Mokomės, ir tiek. Niekas dešimtukų už dyką nerašo. Mokytojai tik dažnai keičiasi. Direktorė labai griežta. Koks mokinys pasiskundė – ir nebėr mokytojo. Next! – Įdomiai... – O tu iš kurios mokyklos?

– Iš paprastos, mikrorajoninės, Aušriniškių. Aš nesureikšminu tų mokslų. – O aš sureikšminu, – paprieštaravo Eglė. – Man ypač svarbu kalbos ir istorija. Pas mus gerai išmoko. Noriu stoti į filosofiją, reikia daug dirbti. Tėvas jau šiemet apkrovė korepetitoriais – matematika, istorija, anglų... – Į filosofiją toks didelis konkursas? – Kurgi tau! Leis man tėvas... Į tarptautinius santykius stumia. Bet aš nenoriu ir nestosiu. O jei neišeis kitaip, stosiu į dvi specialybes iš karto. Slapčia mokysiuos. – Mat kaip... – sumurmėjo Lina. Štai kokia ta Eglė... Maištautoja. Bepigu maištauti, kai gyveni visko pertekęs. Jeigu, žinoma, tiesa, ką ji apie save pasakoja. Greičiausiai tiesa. Ant kilimo „Apple“ kompiuteris, telefonas prabangus, ausinės... Nereikia būti matematike, kad suskaičiuotum, kiek visa tai kainuoja. – Aš maniau, tu visai mokyklos nelankai, kad vis lizde. 17

Ilona Ežerinytė

Verksnių klubas Ežerinytė, Ilona Verksnių klubas: apysaka / Ilona Ežerinytė. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2017. – 120 p. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-9955-811-97-8 Pagrindinė kūrinio veikėja Lina, sekmadieniais lankanti priklausomybių centre besigydantį tėvą, atsitiktinai susipažįsta su mergina, įkūrusia keistą paauglių klubą. Lina tampa to klubo nare, nors ir abejoja, ar gyvenimo filosofija, kuria vadovaujasi jos naujieji draugai, teisinga... Redagavo Edita Šatkauskienė Maketavo Jonas Landsbergis Išleido UAB DOMINICUS LITUANUS Tel. +370 5 2777888 www.dominicus.lt Spausdino UAB AJSP Tel. +370 5 2780311 www.ajsp.lt Tiražas 1000 egz.