Stebuklingas Dominyko brangakmenis by Dominicus Lituanus

Vytautas V. Landsbergis

Metų knyga vaikams (2011).

STEBUKLINGAS DOMINYKO BRANGAKMENIS

„Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ – trečioji Vytauto V. Landsbergio knyga apie arklį Dominyką. Tai intriguojanti detektyvinė istorija apie pavogtą Dominyko mylimosios amžinai šildantį brangakmenį. Kartu tai ir kupinas graudžios ironijos pamokomas pasakojimas apie meilę, pavydą ir pasiaukojimą.

9 789955 811985

Trečioji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių rugiagėlę

2017 2

Trečioji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių rugiagėlę

2017 2

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Trečias leidimas

ISBN 978-9955-811-98-5

Barabas – Prrr... trrrr... brrrr... – kažkas garsiai užplerpė. Varlės persigando, užsikimšo ausis ir nėrė upelin! Šlumšt, plumšt, klumšt! Pasislėpė po lelijų lapais ir plūduriuoja kvapą sulaikiusios. Netrukus plerpimas liovėsi – nutilo taip pat staiga, kaip ir buvo prasidėjęs. – Pasala! – sumurmėjo varlė Makabrėlė. – Tyko, kol išnersim, – iškošė Nataša. – Tylos! – sukomandavo Gabutė, kuri baisiai mėgo vadovauti. – Įsakau sustingt! Varlės pakluso, kitos net kvėpuoti nustojo – niurkso pažaliavusios it kurkulai ir nė nemirksi. – Protestuoju! – Nataša neiškentė nė minutės. – Negi visą gyvenimą taip ir tupėsim po vandeniu it kokios raudės?! Gabutė įsižeidė. – Aš – ne raudė! – pareiškė ji. – Einu žvalgybon! – O jeigu ten erelis žuvininkas? – sunerimo bičiulės. – Tave suės! – Nesijaudinkit, būsiu atsargi! – kurktelėjo narsuolė. – O jeigu kas – neminėkit bloguoju... – Neminėsim... neminėsim... Gabutė iškišo iš vandens akį – ant lelijos lapo tupi karkvabalis ir lekuoja. Apsuko akį ratu – nei žuvininko, nei gervės, nei gandro. Ramu... Po vandeniu likusios varlės timptelėjo žvalgę už kojos ir įsitraukė pas save. – Ką ten matei, kva? – Karkvabalį, – pasakė toji. – Mūsiškis? Ąžuolinis, kva? – Ne, svetimas, nematytas. – Gal suėdam? – O jeigu nuodingas? – Nataša net nusipurtė. – Prieš savaitę prarijau čiuožiką iš Nemuno. Vėmiau tris dienas. Dar dabar bloga... – O man čiuožikai patinka, – apsilaižė Makabrėlė, – ypač Nemuno. Makabrėlei toptelėjo puiki mintis: – Siūlau paklausti paties karkvabalio – nuodingas jis ar ne.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Trečias leidimas

ISBN 978-9955-811-98-5

– Tu visai kvankt, – Gabutė pasukiojo pirštą prie smilkinio, – taip jis tau ir pasakys! Į pokalbį įsiterpė labai gandrobaiminga varlė, vardu Dramblota: – Vardan gandro... Nataša teisi – turime žinoti, ką valgome! Palaukit, tuoj išbursiu. Nusiskynė baltą leliją ir ėmė skabyti žiedlapius: – Suėsti, nesuėsti, suėsti, nesuėsti, suėsti, nesuėsti... Nesuėsti! Ne, žaliosios, šio karkvabalio mes neėsim. – Nesąmonė, – vyptelėjo Gabutė, – tik bailės tiki visokiais burtais, o aš to karkvabalio nebijau! Žiūrėkit, kaip elgiasi narsūs varliagyviai! Norėdama sugėdinti drauges, ji kyštelėjo galvą iš vandens ir mandagiai paklausė: – Kas tamsta toks, kva? Tyla. Po pauzės: – Karkvabalis Barabas... Brrr... – Koks keistas vardas, kva! – Nieko čia keista... Brrrr... Dar mamos pilvely būdamas prrradėjau labai garsiai burgzti, brrrrr, užtat tėvai ir praminė Barrrabu... Brrr... Matydama, kad vabalas nusiteikęs draugiškai, Gabutė išsiropštė ant lelijos lapo ir apžiūrėjo svečią iš visų pusių. Karkvabalis atrodė pasiligojęs – smarkiai dūsavo ir kretėjo. – Tamsta, regis, sergi, – tarė ji. – Tik žiūrėk, nenugaišk čia, tamsta. – Pasistengsiu, – išstenėjo vabalas ir nuvirto ant šono. – Gal pakviesti tamstos artimuosius? Ar turi brolių, seserų, kva? – Turiu du broliukus – Tarrrabą ir Parrrabą, bet jie... – graudžiai sugargaliavo karkvabalis. – Juos kas nors sulesė, kva? – Ne sulesė, o apipurškė... Grrrrr... Barabas suėmė save į kojas, įsisiūbavo... Op – ir apsivertė ant pilvo! Nusišluostė ašaras ir papasakojo Gabutei šiurpią istoriją, šįryt nutikusią jo šeimai.

Brolių karkvabalių tragedija – Buvome trrrys brrroliai, brrr, – suburzgė Barabas, vartydamas akis. – Trys drrrąsūs, šarvuoti karrržygiai. Ypač aš... Du buvo protingi, o aš, jaunėlis, – pats prrrotingiausias. Gyvenom Nemuno įlankoje, tankiam pakrrrantės karklyne... Skraidėm padebesiuos, burrrzgėm, karrriavom ir vargo neregėjom. Iš po lelijos kyštelėjo galvą Dramblota: – O su kuo tamsta kariavot? – Su kuo su kuo... – išpūtė krūtinę Barabas. – Karrržygiais mūsuose vadinami tie, kurie žygiuoja prieš karves! – Bet... vardan lydekos... kuo gi jums užkliuvo karvės? – Ne karvės, o karvių smarvė! Ypač kai po mūsų karklu jos palieka krūvas smirrrdančių pyragų... Brrr... – Smirdančių pyragų nebūna, – išpūtė žandus Dramblota. – Gal ten mėšlagūbriai, kva? – Matot, gerbiamosios, aš gerai išauklėtas karrrržygis, o tikrrri karrržygiai niekad nevarrrrtoja smirdančių žodžių! Vietoj jų mes sakom „pyrrragas“, „bandelė“. O kai visai blogai, sakome – „tortas“! – Nagi nagi, tamsta, pasakok, nesikarščiuok, – mandagiai paprašė Gabutė. – Aš irrr pasakoju, po šimts torrrtų... Taigi... Šį rrrytą atsitiko baisi nelaimė... Brrrr... Brrraidžiojam su brrrroliukais po rasotą pievą, džiaugiamės ryto gaiva. Staiga šlumšt! Ant mūsų nukrenta milžiniškas pyrrragas! – Man bloga, – sumurmėjo Dramblota ir nėrė vandenin, o Barabas lyg niekur nieko tęsė: – Mums net akyse aptemo! Apsidairėm ir matom – ne viskas prarasta, yra šviesa tunelio gale! Puolėm brrrautis išėjimo link, ropšdamiesi viens per kitą, bet čia pasigirdo paskutiniai Tarabėlio žodžiai: – Įklimpau iki ausų, broliai... Birbkit iš čia, kiek jėgos neša... trrr... O mano dainelė jau sudainuota... Tik paskutinis posmelis beliko... – ir lūžtančiu balsu uždainavo:

Dvokia mūsų marškinėliai, Mumi labai bloga bloga bloga... Išsikrapštę iš to prrrakeikto pyrago, mudu su Parrrabu nusiprausėm pakrantės baloje, išsidžiovinom sparnus ir movėme į visas dvi puses... Ir štai aš čia, ant lelijos lapo! – Siaubinga istorija, kva, – pasibaisėjo Gabutė, – Gerai, kad ne man taip, – pridūrė Dramblota. – Kaži ar besutiksiu savo brrrolius, – sriūbavo pasakotojas. – Kaži ar srėbsim darrr kada mašalų sriubą Nemune po liūties...

Dramblota pasakoja Barabui apie pievą

Saulele motule, užtekėk užtekėk, Mes – maži vabalėliai,

Gabutė pliaukštelėjo letena per vandenį. – Ei, sesės žaliakasės, lįskit paviršiun! Vabalas visai nebaisus! Varlės įsidrąsino. Netrukus aplink Gabutę plūduriavo daugybė mirksinčių žalių galvyčių. – O, kiek čia jūsų! – neramiai apsidairė Barabas. – Ką ketinate daryti? – Ketinom tamstą suėsti, – apuostė vabalą Nataša, – bet pabūgome, kad esi nuodingas. – Gerai padarėt, kad neėdėt, – pagyrė varles karkvabalis, – nes išties dar nežinau – prisiragavau tų karvės nuodų ar nespėjau... – Nieko, luktelsim porą dienų ir pamatysim. Jei nenugaiši, vadinasi, esi nenuodingas, – nuramino karkvabalį Makabrėlė ir žaliaakės linksmai sukvaksėjo. – Neišvarysit manęs? – lengviau atsiduso Barabas. – Galiu pas jus prisiglausti? – Glauskis!.. – leido žaliosios. – Bet ne prie mūsų, o prie lelijos lapo! Ir buvo beneriančios savais keliais. – Palaukit, nepalikit manęs vieno... – Ko drebi, karžygy? – Ar čia yra karvių? – susigūžęs apsidairė svetys. – Ne, tik arklys Dominykas.

Dramblota pasakoja Barabui apie pievą

Saulele motule, užtekėk užtekėk, Mes – maži vabalėliai,

Dramblota nėrė upelio dugnan ir paliko karkvabalį vieną. Pūstelėjo žvarbus vakaris. Vabalas pašiurpo, apsidairė ir pamatė tolumoj šakomis mojantį ąžuolą. – Skrisiu, mažu susirasiu ąžuole kokį plyšelį pernakvot, – tarė sau ir nuzvimbė pažeme, kad Alfonsas nepastebėtų.

– O siaube! – Barabas net akis užsidengė. – Jis turbūt irgi pyragus kepa? – Ne... – nusijuokė Makabrėlė. – Tik bandeles... – Dideles? – Dramblota, nuramink svečią, – įsakmiai kvaktelėjo Gabutė, – papasakok apie pievą, gėles! Ir nėrė į dugną. – Kodėl aš, kva? – nustebo Dramblota. – Nes tu labai dramblota, – nusijuokė Nataša ir niurktelėjo Gabutei iš paskos. – Visada aš ir aš... – bambėjo varlė. – Ir nesu aš taip labai dramblota... Į save pasižiūrėk, kvanka!!! Bet Dramlota buvo nuolanki, gerai išauklėta varlė, tad ilgai nesiginčijusi ėmė Barabui porinti: – Visų pirma, čia gyvename mes, varlės. Visų antra – netoliese gyvena arklys Dominykas. Visų trečia – pernai prie ąžuolo jis pamatė rugiagėlę ir tik per plauką jos nesuėdė. Visų ketvirta – įsimylėjo. Visų penkta, rudenį jinai sušalo ir arklys ją palaidojo po akmeniu. Visų šešta – jis nukeliavo į Afriką, o pavasarį grįžo, rugiagėlę išsikasė ir pasodino į kurmiarausį. Visų septinta – ji prigijo. Visų aštunta, arklys Dominykas labai susirūpino, kad rugiagėlė šiemet nesušaltų vėl. Visų devinta, praėjusią naktį jis nuskrido į kosmosą ir pargabeno stebuklingą brangakmenį, kuris šildo žiemą vasarą. Visų dešimta, šįryt arklys išrausė duobę ir užkasė tą brangakmenį po rugiagėlės šaknimis. Visų vienuolikta, Dominykas mus perspėjo, kad niekam apie tai – nė kvakt, nes prisišauksim nelaimę! Taigi – apie brangakmenį aš tau nieko nesakiau... Visų dvylikta – viskas... Ne, dar ne viskas! Visų trylikta, pievos vidury auga didelis ąžuolas, kurio viršūnėj gandras Alfonsas susisuko lizdą. Beje, pernai jis vos nesurijo mano pusseserės Natašos... Visų keturiolikta – būk atsargus, kad neprarytų ir tavęs, nes tu svetimšalis. – Jeigu svetimšalis, tai būtina suvalgyt? – burbtelėjo Barabas. – Mūsų pievoje galioja taisyklė: saviškių nevalgyti! Toks arklio Dominyko įsakymas. – O atvykėlius? – Atvykėliai – skonio reikalas! Visų penkiolikta – viso gero! Man metas plaukti.

Artėdamas prie ąžuolo, karkvabalis užuodė svaigų kvapą. – Koks dieviškas aromatas!!! – išplėtė šnerves. – Man sukasi galva... Kvapas vis stiprėjo. Netrukus Barabą net į šonus mėtyt pradėjo! Jis dūzgė zigzagais aukštyn žemyn, suko mirties kilpas, kol išvydo po savim neregėto grožio gėlelę. – Štai kur svaigumas! – apsidžiaugė vabalas ir ėmė leistis, bet... nepataikė ant žiedo! Nudribo šalimais ir išsimušė dantį. Guli ant nugaros, mataruoja kojom – nevalioja atsikelt. – Brrrrr... Ne veltui mamutė sakydavo: nekilk aukštai, Barrrabėli, nes žemai pulsi. Po šimts pyrrragų... Ūmai Barabas pajuto, kad po juo juda žemė. – To dar betrūko, žemės drebėjimas! Kad jį kur torrrtas! Barabui po nugara iškilo milžiniškas kurmiarausis ir prasidėjo tikrų tikriausia kalnų griūtis! – Gelbėkit! – suriko vabalas, riedėdamas kūlversčiais kartu su grumstų lavina. Bet šįsyk pavyko nukrist ant visų šešių. – Kas čia? Ogi po nosim išmuštasis dantis besivoliojąs! Įsigrūdo burnon, nusibraukė nuo ūsų dulkes ir dairosi. Mato – aukštai aukštai, mėlyno dangaus fone, vėjelis sūpuoja dieviškai kvapnų žiedą. – Lipsiu, – apsilaižė karkvabalis. – Siek nepasiekiamo, kaip sakydavo mano tėtis. Nusivalė mundurą ir užsikabarojo koteliu ant rugiagėlės žiedo. – Kas jūs, gražuole? – Rugiagėlė, o ką?

Barabas susidraugauja su rugiagėle

– Kuo jūs vardu, o kvapioji! – Aš – arklio Dominyko Svajonė, – nusilenkė mėlynžiedė. – O jūs – kieno svajonė? – Esu karrržygis Barabas, nuolankus jūsų gerbėjas. Nesupyksit, jei tamstą pauostysiu? – Neskaniai kvepiu? – nustebo toji. – Šiandien prausiausi rasos lašeliais... – Kvepiate puikiai, – saldžialiežuvavo Barabas, lenkdamasis prie žiedo, – net galva svaigsta... – Pala pala... Taip elgtis nemandagu! – Kaip, o kvapioji? – Atskrendate ir išsyk puolate uostyti. Karkvabalis nesutriko: – Aš, tarkim, tik džiaugčiausi, jei mane kas nors trokštų pauostyt! Bet rugiagėlės šie žodžiai neįtikino: – Mandagus kilmingas padaras, susipažinęs su mandagia kilnia dama, pirmiausia pasako ką nors gražaus – padainuoja arba padeklamuoja ditirambą! – Pirmąsyk girdžiu. – Matosi... – Karvės niekad neprašydavo jokių ditirambų, jas gali uostyti, kiek tinkamas! – Gerbiamasis! – pakraupo rugiagėlė. – Juk ne apie karves susirinkome šnekėti... – O taip... Jos tik savo pyragėlius kepti sugeba! Rugiagėlė suprato, kad atvykėlis, deja, neišauklėtas, prastų manierų. Reikšmingai patylėjusi ji sušlamėjo: – Gal mokate kokį nors ditirambą, skirtą rugiagėlėms? – Moku, tikrai moku... tik nežinau, kas tai yra... Būtumėt labai maloni, jei primintumėt! – Ditirambai – tai eiliuoti prakilnūs pagyrimai karalienėms, princesėms, varlėms ir gėlėms...

Turinys Barabas ..................................................................................................................... 5 Brolių karkvabalių tragedija ................................................................................... 8 Dramblota pasakoja Barabui apie pievą ................................................................ 9 Barabas susidraugauja su rugiagėle ......................................................................11 Dominyko ir Barabo žodžių dvikova .................................................................... 15 Lenktynės.................................................................................................................16 Dominyko gelbėjimo operacija ...............................................................................18 Barabas bando užkariauti rugiagėlės širdį........................................................... 20 Varlės nuramina įsikarščiavusį Dominyką .......................................................... 23 Dominykas keliauja į pasaulio galą ...................................................................... 24 Boružėlė Dada ....................................................................................................... 27 Ilga kelionė per marias .......................................................................................... 28 Dominykas ir raganosis ..........................................................................................31 Dominykas atsisveikina su Dada.......................................................................... 33 Dominykas grįžta namo ........................................................................................ 34 Dominyko sapnas................................................................................................... 35 Vagystė .................................................................................................................... 38 Rugiagėlė pabunda ................................................................................................ 39 Bobų vasara ............................................................................................................ 42 Pasitarimas ............................................................................................................ 44 Kur kurmis? ............................................................................................................ 45 Kurmio tardymas ................................................................................................... 48 Stirnos medžioklė ................................................................................................... 50 Ežys ir jo riešutai.................................................................................................... 52 Lapė ........................................................................................................................ 55 Pasala ..................................................................................................................... 57 Atsisveikinimo vakaras .......................................................................................... 59 Dominykas ruošiasi į kelionę .................................................................................61 Barabo pasaka apie tris kilbukus .......................................................................... 63 Naktis Plutone ........................................................................................................ 66

Dominykas drakonių mergvakaryje ..................................................................... 69 Dominykas vėl namie ............................................................................................ 71 Žiemos pradžia....................................................................................................... 72 Labai kilnus Dominyko ditirambas .......................................................................74 Nelaukti svečiai ...................................................................................................... 78 Rugiagėlės pasaka apie baltą varną ...................................................................... 79 Pavasaris ................................................................................................................ 86

Stebuklingas Dominyko brangakmenis / Vytautas V. Landsbergis ; iliustravo Gediminas Pranckevičius . – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2017 . – 96 p. : iliustr. ISBN 978-9955-811-98-5 „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ – trečioji Vytauto V. Landsbergio knyga apie arklį Dominyką.Tai intriguojanti detektyvinė istorija apie pavogtą Dominyko mylimosios amžinai šildantį brangakmenį. Kartu tai ir kupinas graudžios ironijos pamokomas pasakojimas apie meilę, pavydą ir pasiaukojimą.

Vytautas V. Landsbergis

Stebuklingas Dominyko brangakmenis Trečias leidimas Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius www.baltoprint.com