Page 1

TIKRAI, KAS?

Sassas Henno, rašytojas

TOKIA KNYGA GALI IŠGELBĖTI GYVENIMUS. Jimas Ashilevis, rašytojas

TAI JAUNIMO ROMANAS PAČIU GERIAUSIU POŽIŪRIU. Peeteris Helme, literatūros kritikas, rašytojas

Iš probleminės šeimos kilusiam ir prastą mokyklą lankiusiam septyniolikmečiam Johanesui pasiseka įsiprašyti į vieną elitinę Talino mokyklą, bet savo naujojoje klasėje jis tampa atstumtasis. O kai iš po pamatų išsprūsta visi trys kertiniai akmenys, ant kurių laikosi Johaneso pasaulis – namai, draugai ir mokykla, – jis pasijunta atsidūręs nuliniame taške, tokiame, kur prieš akis vaikinui nieko nebėra. Ir visgi Johanesas randa jėgų nepalūžti.

TOKIOS KNYGOS MAN LABAI TRŪKO PAAUGLYSTĖJE. Eia Uus, rašytoja

KARU Margusas Karus (Margus Karu) gimė 1984 metais Taline. Po kino režisūros studijų dirbo reklamos ir filmų prodiuseriu. 2008 m. Margusas susipakavo daiktus ir porą metų bastėsi po svetimas šalis. Tuo metu ir parašytas pirmasis jo romanas „Nulinis taškas“.

Internetinis leidyklos knygynas www.dominicus.lt

KARU

• Na, pavyzdžiui, aš nesu aklas. • Neprivalau kiekvieną dieną suvalgyti dviejų kibirų šūdų. • Turiu dvi rankas, dvi kojas. • Mano kūnas ne ištisai šašuotas. • Man neniežti kiauras dienas. • Negyvenu su dideliu kuolu subinėj. • Neprivalau valgyti savo senelės kojų nagų. • Nesu daržovė. • Mano šalyje nevyksta karas. • Nesu nuolat alkanas. • Nesu liliputas. • Didelis žvėris nėra bandęs sudraskyti man veido. • Aš negyvenu urve. • Neprivalau gerti niekieno myžalų. • Nesu nei albinosas, nei plikis. • Mano kiaušai nusileido laiku. • Mano pilve nėra šakutės. • Neprivalau visą laiką valgyti be galo sūriai. • Manęs netroškina. • Ausyse negirdžiu amžino riksmo.

AŠ IŠ VISOS ŠIRDIES DŽIAUGIUOSI, KAD MARGUSAS TAPO MANO KOLEGA LITERATŪROS PASAULYJE. ESU TIKRAS, NE AŠ VIENAS. „NULINIS TAŠKAS“ JUMS ATSKLEIS, KODĖL.

NULINIS TAŠKAS

KAS MANO GYVENIME ŠIUO METU YRA GERO?

KARU

NULINIS TAŠKAS

Pagal knygą sukurtas filmas „Lūžio taškas“. Filmą, subtitruotą lietuvių k., galite įsigyti iTunes.


NULINIS TAÅ KAS Karu

Vilnius 2016


UDK 821.511.113-93 Ka487

Versta iš:

Margus Karu NULLPUNKT Kirjastus Pegasus, 2010

ISBN 978-9955-811-92-3

© Karu, tekstas, 2010 © Mart Raun, iliustracijos, 2010 © Johannes Naan, viršelis, 2010 © Kristina Bykovienė, vertimas, 2016 © „Dominicus Lituanus“, 2016


Dėkoju: Kaupui Karelsonui, Katei Kilk, Johannesui Naanui, Annelei Lepp, Helenai Tootsi, Marekui Tiidui, Martui Raunui, Lauri Vanamölder, Jimui Ashileviui, Annai Stepanovai, Helenai Tammeleht, Maarjai Pärsim, Sassui Hennui, Kairei Vihman, Kristei Heinlai. Autorius


Kรกirei


Aš nenoriu. Aš nenoriu. Aš nenoriu. Aš nenoriu. Aš nenoriu šitos akimirkos. Nenoriu šitos savaitės. Nenoriu šito kambario. Nenoriu šitos šeimos. Šito gyvenimo. Aš nenoriu šito gyvenimo. Šito aš nenoriu. Noriu naujo. Noriu visko naujo. Visko. Tai ne mano gyvenimas. Ne mano. Tai ne mano gyvenimas. Ne mano. Noriu namo. Noriu dingti iš čia. Dingti iš čia. Dingti. Kojos šąla. Kaip aš čia atsidūriau? Kodėl aš čia? Stoviu sniege. Ką aš čia darau? Ką? Nežinau, ką. Aš nenoriu šokti žemyn. Aš nenoriu grįžti atgal. Aš nežinau, ką man daryti. Nežinau. Ar man nušokti? Ar nušokti? Ar šokti? Ar šokti? Šokti? Ar šokti? Šoksiu. Taip, šoksiu. Ne, nežinau. Šoksiu! Ne. Nenoriu. Aš nenoriu. Aš nieko nenoriu. Aš nieko nenoriu. Aš nieko nenoriu. Nulipu nuo balkono turėklo. Uždarau balkono duris. Užsimaunu džinsus. Apsivelku megztinį. Atitraukiu nuo durų stalą. Laikau pakėlęs durų rankeną. Mama bando įeiti. Aš jai laikau duris. Aš stipresnis. Tada atidarau. Pastūmęs nugriaunu motiną. Prieškambaryje čiumpu sportbačius. Išlekiu pro duris. Laiptais – žemyn. Bėgu basas per sniegą. Tarp namų. Bėgu. Dabar jau viskas gerai. Tam kartui. Apsiaunu. Einu į autobusų stotelę. Viskas bus gerai.


–17

Aptrinti džinsai, mini sijonai, raudonos velvetinės kelnės, kadaruojančios virvelės, skimbčiojančios grandinėlės, prekių ženklų emblemų margumynas, raudona, taškuota, geltona, languota, ruda... Ir nė vienų juodų kelnių! O kiek aš privargau, kol radau pirkti nors kiek padorius, sykiu tėvų kišenei įkandamus juodus džinsus, nes Popova man liepė šiandien ateiti kaip tik su tokiais. Jei ji išvis Popova, nes apie juodas kelnes šioje mokykloje primelavo. Ryte tarp savo skurdžių drabužėlių susiradau pačius stilingiausius, kartu ir pačius brangiausius marškinėlius – solidūs, juodi, šiek tiek blizgantys, apgludę kūną, gal jie atrodytų ir visai šauniai, jei turėčiau krūtinės ar bent jau kokius nors raumenis, tačiau visas mano raumenynas subliuško per pastarąjį pusmetį, praleistą Rostoje besitrinant ganyklose ir spoksant į atrajojančias karves. Tuos marškinėlius įsigijau pagrindinės mokyklos baigimo proga, bet kadangi dabar sveriu kokiais septyniais kilogramais daugiau – ir ne dėl raumenų masės, drabužis mano menkai treniruotą kūną aptempė taip, kad nelengva save įtikinti, jog šiaip jau aš visai nieko bičas. Nors vis dėlto gal ir toks. Jaunimas čia atrodo prašmatniai. Nesu pratęs būti tokioje prekinių ženklų maišalynėje. Viena pana šiandien, matyt, švenčia gimtadienį, nes susivilko visus savo geriausius drabužius. Visus vienu metu. Ant kelnių – sijoną, ant jo, regis, – suknelę, po ja – golfą, o ant šios kupetos – dar ir švarką. Visą šį margumyną dar labiau paryškina gigantiškos brendų emblemos, kuriomis didžiuotųsi bet kuri didmiesčio centrinės gatvės parduotuvė. Mano


12

K A RU

marškinėliai irgi su ženklu – „Baltman“. Aš nežinau, ar, norėdamas čia patekti, privalai pereiti tam tikrą feiskontrolę, tačiau jausmas tikrai toks, kad šią mokyklą lanko tik tos panos, kurias gali pamatyti blizgančių žurnalų, tokių kaip „Stina“, viršeliuose, ir tik tie vaikinai, kurie... aš nežinau, kokių žurnalų viršeliuose puikuojasi populiarūs gražiai besirengiantys bičai. Kad ir kaip ten būtų, naujausių madų tendencijos čia visiems žinomos. Gal aš ne taip nugirdau? Gal ji pasakė kažką, kas skamba kaip „juodos kelnės“? Bet ne, – niekas neskamba taip pat, kaip „juodos kelnės“, nesuprantu, kodėl ji manęs to paprašė. Drabužinė čia tebeatrodo lyg Rytų Europos nepilnamečių kolonijos karceris, kaip ir įprasta Estijos mokyklose. Ir visgi, žinodamas, kad tai viena iš geriausių mokyklų Estijoje, koridoriuje labiau tikėjausi pamatyti eilę dailių raudonų spintelių, kokių esu matęs seriale „Pagaliau skambutis“, o ne klasikinį akmenų ir grotų variantą. Nuo Lasnos1 skiriasi tik tuo, kad ten mokyklos sienas 1980-ųjų pradžioje rusų darbininkai surentė iš betono, o čia jos kadaise, vienuoliams mojuojant bizūnu, sudėtos iš senovinio kalkakmenio. Bet senovės kvapo beveik nebeliko – jį nustelbė sniego prisigėrusių striukių ir šlapių batų aromatas. – Ko ieškai, berniukas? O Dieve, kas čia per balsas? Jei susumuotum visus vaikystės filmukų raganų balsus ir padalytum juos iš tų raganų skaičiaus, tai ir gautum šitą, kuris dabar pradės manęs kažko klausinėti. Tokį statistiškai vidutinį gerulį – gergždintį ir truputį švokščiantį – raganos balsą. Tai karcerio tetulytė – sėdi savo nutrintame apdriskusiame fotelyje ir dėbso į mane iš padilbų. Karcerio tetulytės, o jei mandagiau – drabužininkės, mokyklose turi daug galios, jos čia itin svarbios, todėl su jomis tiesiog 1

Lasna – Lasnamiajės, vieno Talino miegamojo rajono, trumpinys.


N U L I N IS TA ŠK A S

13

privalai gerai sutarti. Ir nors ta galia siekia tik tavo viršutinius drabužius, geri santykiai labai praverčia, sakykim, prispyrus reikalui po penktos pamokos, kai tuo metu kiti rašo rusų kalbos kontrolinį iš imenitelnyj padež, išeiti paimti tariamos pusseserės iš darželio. – Ką sakėt? – dėl visa ko pasitikslinu. – Tu nesimokai šitoje mokykloje! – Mokausi. Šiandien mano pirmoji diena čia. – Jergutėliau, pradedi lankyti mokyklą vasario mėnesį, gal tu koks nevisprotis? – paklausia kikendama. Šitos tetulės ne tik balsas raganiškas – išvaizda tokia pat. Tai ne ta klasikinė – liesa it kartis – ragana, veikiau ta, kuri gyvena tankiame miške marcipaniniame namelyje ir užkandžiauja vaikais, todėl laikui bėgant visai sustorėja (greičiausiai, ji dar paslapčia ir savo namelį palaižo). Tad ir tetulės darbovietę lengva paaiškinti – mokyklos drabužinėj gerai prieinami vaikai, o elitinių mokinukų mėsytė dar ir minkštesnė, sotesnė. – Aš – Johanesas. Mane čia pervedė iš Rostos. Pradedu lankyti vienuoliktą c. Švedų kalbos klasę. – Aa, šaunu. O ką, buvusi mokykla nepatiko? – Ne visai... Kur čia vienuoliktos c drabužinė? Tetulė mosteli į kamerą tolimiausiame karcerio kampe. Tai štai kur ji laiko neklaužadas vaikus... Nurodytoje drabužinėje kuičiasi dvi panos. Ta, kuri aukštesnė, norit tikėkit, norit ne, negana to, kad prisivilkusi daugybę sluoksnių drabužių Hello Kitty tema 2 , vargšė dar ir apsikirpusi mullet stiliumi3. – Labas rytas. Aš – Johanesas. Jūsų naujas klasiokas, – šūkteliu į grotuotą narvą. – Labukas. Irka minėjo, kad šiandien turėtum pasirodyti. Aš – Rėlika, – skambiu balsu atsako man žemesnė gyvybinga blondi2

3

Hello Kitty – išgalvotas baltos katės su raudonu kaspinu personažas, sukurtas japonų dizainerės Yuko Shimizu. Plaukų kirpimo stilius, kai viršuje ir šonuose plaukai nukerpami trumpiau, o gale paliekami ilgesni.


14

K A RU


N U L I N IS TA ŠK A S

15

nė ir su kažką panašaus į šypseną man dovanojančia Makgaivere pajuda prie išėjimo. O dėl mullet – žinau, kad mada sukasi ratu, ir visgi reikės dar keletą metelių palaukti, kol ši morališkai pasenusi šukuosena vėl taps aktuali. Gal net tuziną metų. Deja, tiek laiko neturiu, todėl greitai užmetu striukę ant kabliuko, įkišu kojas į savo nudėvėtus pakaitinius batus, kas man, kaip buvusiam Lasnos mokiniui, yra dar vienas itin keistas reikalavimas, ir nuskuodžiu paskui panas. – Aš su jumis, nes nelabai žinau, kur eiti. – Okey. Judėdami laiptų link, praeiname kelias dešimtis moderniojo meno kūrinių, sukabintų vienas šalia kito ant sienos. Greičiausiai juos piešė buvę šios mokyklos auklėtiniai, nes pačią seniausią Baltijos šalių gimnaziją lankė nemažai ir tų, kurie vėliau tapo garsūs. Paveikslų eilės pabaigoje prie pat laiptų – dailus iš vidaus apšviestas stiklinis fontanas. Ar jie mokykloje turi fontaną? Lasnoje pliaupiant lietui pro langų plyšius vidun purkšdavo vanduo, tad žiemą nelikdavo nieko kito, kaip tik pamėginti save įtikinti, kad tai, kas su manimi dabar vyksta, visai ne drebulys, o tiesiog grūdinimasis – o jie štai čia turi fontaną! Akivaizdu, savivaldybė turi savo prioritetus, kaip, kur ir kam leisti pinigus. Patys laiptai, kaip ir priklauso senamiestyje, aristokratiški, per vidurį gerokai nudilę, menantys visas tas mažas kojeles, kurios semtis žinių čia bėgiojo pirmyn atgal, kol galiausiai, jau išaugusios didelės, nė neatsigręždamos iškeliavo. Ir taip kokius keturis šimtus metų. Šauni mokykla! Labai džiaugiuosi, kad mane čia priėmė. – Pas mus Rostoje tokių dalykų nebuvo, – lipdamas laiptais mėginu su panom užmegzti pokalbį. – Kokių? – Na, fontanų, paveikslų ir... – Aš manau. Bet juk ten... nelabai kokia mokykla. O kaip tave čia taip... staiga vidury mokslo metų priėmė? – pasidomi Rėlika. Ji ir toliau šypsosi, tačiau iš veido matyti, kad jie su klase ilgai tai aptarinėjo, ir dabar jai pirmai, privilegijuotajai, teko proga viską


16

K A RU

sužinoti iš pirmų lūpų. Nors aš ir buvau nusiteikęs tam, kad man teks visiems viską aiškint. Ta dam, di dam, aš visai nesinervinu. Visiškai nesinervinu. Nesinervinu. Tuoj tuoj drąsiai nuspausiu rankeną, o ją nuspaudęs dar drąsiau ištarsiu: „Laba diena, ar galėčiau pasikalbėti su direktoriumi?“ Tuoj aš visa tai padarysiu. Tuoj nuspausiu rankeną. Ant durų užrašyta „Direktorius“, taigi čia tikrai direktoriaus kabinetas, tačiau jei paties direktoriaus paklausiu, ar galėčiau pasikalbėti su direktoriumi, žmogus dar įsižeis, – pasirodys, kad manau, jog jis nepanašus į direktorių... Taigi pradžioje reikėtų pasakyti kažką neutralaus. „Laba diena“, pavyzdžiui. Dar truputį pamąstau. Jau tuoj. Rankeną žemyn – ta dam! – Laba diena, ar galėčiau pasikalbėti su direktoriumi? – Labas, o kas jo klausia? – atsako solidi dama, savimi pasitikinti kur kas labiau nei aš – veikiausiai direktoriaus sekretorė. Žinau, nes direktoriaus vardas yra Hilaras. Kaip žinau ir tai, kad Hilaras – vyriškas vardas. Ne pats gražiausias vyriškas vardas pasaulyje, bet visgi vyriškas. Visuomet pasižymėjau geru loginiu mąstymu. – Aš – Johanesas Tamas, norėčiau susitikti su ponu Hilaru Alandu. – Minutėlę, – sako ponia Raginiai Akinių Rėmeliai ir atsikėlusi palydi mane iki direktoriaus durų. – Čia vienas jaunuolis nori su tavimi pasikalbėti. – Užeik, – nepakeldamas žvilgsnio atsako direktorius. – Laba diena, esu Johanesas Tamas, šiuo metu lankau Rostos gimnaziją ir turiu bėdą, kurią jūs galėtumėt man padėti išspręsti. – Po šio sakinio Alandas pakelia akis ir smalsiai mane nužvelgia. Pradžia padaryta, kelio atgal nebėra. – Sėskis ir kalbėk, – ištaria man stambus, aukštas, pagarbią baimę keliantis žilas vyras. Sėduosi ir pradedu kalbėti. – Rudenį įstojau į Rostos gimnaziją. Tikėjausi, bus gera vieta pradėti naują mokyklinio gyvenimo etapą, nes anksčiau lankiau vieną iš-


N U L I N IS TA ŠK A S

17

ties prastą Lasnamiajės mokyklą. Tokią, kuri net tarp kitų tokių kaip ji turi prastą reputaciją. Taip susiklostė, kad mūsų klasė virto ta, į kurią sukišdavo visus antramečius, jaunąsias mamytes ir pačius baisiausius vandalus, kad paralelinėse klasėse būtų galima nors kiek normaliau mokytis. Norėjau iš ten ištrūkti ir pamaniau, kad internatinė mokykla – geriausias sprendimas. Ten žadėjo nemokamai apgyvendinti, šiaip geras sąlygas. Tačiau iš tikrų jų visi laukdavo tėvų finansinės paramos, nes tie pinigai, kuriuos skiria Švedija, jau eina į pabaigą. Nuosmukio pradžia, matyt... Nežinau... O gyvenimas bendrabutyje reiškia nuolatinį balių, nors tose ganyklose ir nėra daugiau ką veikti, kaip tik gerti ir lėbauti. Izoliacija nuo pasaulio dar labiau tą paskatina. Tai gera vieta kaimo mokyklų vunderkindams, bet man... aš nežinau... Pramiegojau ten pusantrų savo jauno gyvenimėlio metų ir nebenoriu taip tęsti. Todėl aš čia. Kaip suprantat, ieškau galimybių iš Rostos išeiti, o kadangi švedų gimnazijos, vienintelės Taline, mokymosi programa nors kiek panaši, tai kitų galimybių aš lyg ir neturiu... Sakinio nepabaigiu, jaučiu, reikia trumpam sustoti, kad dabar ponas direktorius galėtų ką nors pasakyti. Aš nežinau, kaip ilgai kalbėjau, bet, regis, viską, kas svarbiausia, pasakiau. – Na, ir?.. Dėdė dar nesudėjo dėlionės iki galo – loginė minčių tąsa, matyt, nėra jo stiprioji pusė. – Mano klausimas būtų toks – ar yra nors kokia galimybė perkelti mane į Talino švedų gimnaziją? Pauzė. Alandas žiūri į mane, tada žvilgsnį nuduria į tušinuką savo delne, tarsi anas žinotų atsakymą, o tuomet savo žvilgsnį nukreipia už lango, į pilkus senamiesčio mūrus. Pauzė tęsiasi ir aš nežinau, ar turėčiau šią tylą užpildyti ditirambais apie save, ar protingiau dabar bus tiesiog leisti direktoriaus mintims ramiai pasimakaluoti iš vieno smegenų kampo į kitą, o tada, jau visiškai pasirengusioms, išlėkti iš burnos. – Ar turi išrašą su pažymiais? – galiausiai paklausia.


18

K A RU

– Dabar ne, – atsakau apgailestaudamas. Dar nedrįsau Rostoje jo išsiimti – ir kas gi norėtų atsidurti tokioje bauginančioje situacijoje, kai mokslo metų viduryje oficialiai nesi įtrauktas nė į vienos mokyklos sąrašus? – Tai tada pats pasakyk, kokie tie tavo pažymiai, Johanesai. – Ketvertai ir penketai4 . Daugiau ketvertų nei penketų. Šiaip jau aš visai sumanus. Ir visi tie kiti dalykai – drausmė, kruopštumas ir panašiai – irgi gerai. Pagrindinės mokyklos išleistuvėse sakiau kalbą... – Gerai, – direktorius mane nutraukia. – Situacija tokia: vienas mūsų mokinys neseniai perėjo iš švedų kalbos klasės į tikslių jų mokslų klasę, todėl, nors šiaip jau visos mūsų klasės perpildytos, šiuo metu kaip tik yra viena laisva vieta švedų kalbos klasėje. Entuziastingai šypsausi. Nemanau, kad dabar laikas ką nors sakyti. – Tad iš principo tu jau rytoj gali pradėti lankyti mūsų mokyklą, jei iš tiesų esi toks šaunus, kaip sakai. – Esu. Ir labai noriu lankyti šitą mokyklą. – Labai gerai. Kiek užtruksi, kol susitvarkysi dokumentus ir galėsi čia pradėti? – Rytoj galiu nuvažiuoti į Rostą ir jau poryt ateičiau į mokyklą. – Na, kadangi poryt – šeštadienis, tai geriau atidėkime tai pirmadieniui, – pajuokauja Alandas, tačiau taip, kad nekyla jokių abejonių, jog jis čia autoritetas, o aš – viso labo menkutis paauglys. – Tada ir supažindinsiu tave su Popova. Irina Popova – tavo naujoji klasės auklėtoja. Taigi sutarėme – iki pirmadienio. – Aišku. Labai dėkui. Tikrai, – sakau stodamasis. Aš ir esu labai dėkingas. Tikrai. Išeinu iš kabineto. Apsvaigęs iš laimės, sutrikęs. Man ką tik nuskilo patekti į vieną iš geriausių Estijos mokyklų. Ir tik dėl gražių kalbų bei garbės žodžio. Neįtikėtina! Dieve mano! Kiti čia tris dienas prakaituoja laikydami stojamuosius, turėdami penki kablelis penki vidurkį ir mokėdami užsimerkę tobulai groti mažiausiai trim instrumentais, o aš 4

Penkiabalė pažymių sistema..


N U L I N IS TA ŠK A S

19

galiu paprasčiausiai po dvidešimties minučių nenutrūkstamos kalbos, kurios dar dalis buvo blefas, ir žodžiu pateiktų pažymių pagrindu ateiti ir mokslo metus pradėti vasario vidury. Juhūūūūūūūūūūūūūūū! Likit sveikos, ganyklos, pasitikit mane, didmiesčio žiburiai! Atgavęs sveiką nuovoką susigriebiu, kad prie miesto halės netyčia įsėdau ne į tą tramvajų ir nuvažiavau į Baltijos stotį. O gyvenu aš visai kitoje pusėje. Su Rėlika ir Mulete užlipę laiptais aukštyn prieiname chemijos kabinetą. Per visą tą laiką Muletė taip ir nepratarė nė žodelio, o aš ir nepristojau, maža ką, o jei ji nebylė, tai bent apsijuokčiau pačią pirmą dieną mokykloje, primygtinai mėgindamas prakalbinti nebylę. Mano naujieji klasės draugai koridoriuje mažomis grupelėmis – kas stovi, kas sėdi – ir laukia mokytojos. Kai kas sklaido vadovėlį, kai kas šiaip plepa. Kas žino, gal šiandien koks kontrolinis ar kas nors tokio, bet jei ir taip, man vis viena jo rašyti nereikės. Tarp visų pastebiu ir vieną pažįstamą veidą. Tai ta ilgais šviesiais plaukais panelė, kuri tupi šalia durų su chemijos vadovėliu rankose ir įdėmiai jį skaito. Ir kur aš ją, velniai rautų, mačiau? Graži. Ji į mane įsmeigia tokį pat tiriantį žvilgsnį, kuriuo aš į ją žiūriu pastarąsias dvidešimt dvi sekundes, ir mandagiai nusišypso, kaip padorios panelės ir šypsosi, jei kas nors pernelyg ilgai į jas įsispokso. Prisiminiau! Tai Ėva. Kad ir kaip juokingai skambėtų, su Ėva susipažinome tokiame Lindakivės kultūros centro seminare kaip „Probleminis vaikas 2000“. Buvo 1999-ieji. Metai, pagarsėję tuo, kad visoms konferencijoms, internetinėms prekėms, programinėms įrangoms ir kitiems panašiems dalykams prie pabaigos visuomet prikabindavo skaičių „du tūkstančiai“, kas tikriausiai pakeldavo jų vertę, nes jei renginį pavadinsi paprasčiausiai „Probleminis vaikas“, skambės kažkaip apgailėtinai. O dabar atrodo it kokios tarptautinės varžybos, kurių metu ir paaiškės, kas gi


20

K A RU

tas problemiškiausias tūkstantmečio vaikas. Jėga! Be to, 1999-ieji dar ir tie metai, kai visi buvę miegamų jų rajonų kino teatrai staiga virto kultūros centrais. Tąkart mūsų abiejų klasės auklėtojos privertė mus dalyvauti minėtame renginyje. Jo esmė buvo filmuoti problemų turinčius vaikus, samprotaujančius skirtingomis temomis, kad taip jie galėtų save analizuoti ir pagerintų socialinius įgūdžius. Mano socialiniai įgūdžiai nebuvo itin blogi, tik mano namai buvo probleminiai, bet, auklėtoja, regis, ne taip suprato renginio pavadinimą. Mano mama būtų galėjusi ten dalyvauti, deja, ji jau nebe vaikas. Šiaip ar taip, aš ten buvau, buvo ir Ėva. Neabejojau, kad ir ji į tą renginį pateko atsitiktinai arba todėl, kad reikėjo, nes tikrai neatrodė asociali. Be to, ji tokia velniškai graži, tokia graži, kad tu paprasčiausiai negali būti visuomenės atstumta, kai esi tokia. Stropiai atsėdėjau visą konferenciją, tariau žodį kitą narkotikų, prievartos ir kitomis panašiomis temomis, kuriomis mokyklos psichologai retkarčiais paprašo jaunimo pasisakyti. Paskui peržiūrėjau filmuotą medžiagą: nors vilkėjau pačiais paprasčiausiais drabužiais ir buvau tik prieš kokį pusvalandį išlipęs iš lovos, atrodžiau visai neblogai, o ir bendravau gana laisvai. Taigi, kad ir kaip ten buvo, renginys nepraėjo veltui. Kai mus, probleminius vaikus, paleido, priėjau prie Ėvos ir paprašiau jos telefono numerio. Ji man davė, o kadangi nei popieriaus, nei kuo rašyti neturėjau, numerį stiklo šuke išsibraižiau ant diskelio. Taip, taip. Tuo metu dar naudojome diskelius, į kuriuos tilpdavo vienas kablis keturi megabaitų. Ir kad pridurčiau dar daugiau tų laikų detalių, paminėsiu ir tai, jog tai buvo laikai, kai skambindavome laidiniais telefonais. Nors nebeilgai. Tada aš Ėvai kartais pasukdavau – iš taksofono, nes nenorėdavau, kad namiškiai mane girdėtų, – ir savo šauniuoju humoro jausmu mėgindavau ją pakerėti. Taip, ji juokdavosi, tačiau kad ir kaip nėriausi iš kailio mėtydamas užuominas – į savo gimtadienį manęs nepakvietė. Bet aš ten nuėjau. Tada Ėvai sukako keturiolika. Gimtadienyje buvo dvi nerealaus grožio panelės grakščiomis kojomis ir bemaž neįžiūri-


N U L I N IS TA ŠK A S

21

mais mini sijonais, viena – Ėva, kita – Kiartė, ir banda nepilnamečių arba vos vos tą ribą peržengusių skustagalvių Lasnamiajės treninguočių. Kaip tik toks kontingentas, nuo kurio aš jau po metų pabėgau į Rostą. Kaip ir priklauso klasikiniam Lasnos vakarėliui, jame visi smarkiai gėrė, mažumėlę palaužė baldus, švilpė iš tėvų baro alkoholį, šiek tiek kits kitą patalžė iki kraujų, o tada grįžo namo pas tėvus ir toliau vaidino cacas sūnelius: „Ne, ne, mama... visi kiti gėrė, aš tai ne...“ Asmeniškai man tą vakarėlį prisiminti gėda, kaip ir savo indų plovimą pasigėrus. Nuo to karto su Ėva nebesusiskambinome. Ir štai dabar ten sėdi ji – mano pirmoji gyvenimo nesėkmė meilės fronte. Labai norėčiau, kad manęs neprisimintų. Juk paauglystėje žmonės smarkiai keičiasi, ir tas vaikinas, kuris dabar čia laukia chemijos pamokos, seniai jau nebe tas mažvaikis, kuris apsisnarglėjęs ir apsvaigęs nuo alkoholio šlaistydavosi po Lasnamiaję. Pasirodė mokytoja. Klasikinė vidutinio amžiaus chemijos mokytoja su cheminiu sušukavimu, tačiau draugiškai nusiteikusi, kas šiaip jau tokioms kaip ji nebūdinga. Įsmunku sykiu su kitais į klasę ir laukiu, kol visi susės. Tikriausiai nereikia čia tikėtis kokio nors supažindinimo, kad štai mūsų klasėje yra naujokas vardu Johanesas, atvyko jis iš Rostos, tada kiti pasakys „Labas, Johanesai“, o mokytoja paklaus, kas nori su šiuo šauniu vaikinu sėdėti, ir visai atsitiktinai šalia kiečiausio klasės bičo atsiras laisva vieta, ir vėliau mes tapsime geriausiais draugais, ir kitą vasarą sėdėsim drauge ant tilto, ir jis man papasakos, kaip mažas prarado brolį ir kaip dabar aš jam jį atstoju, ir tada aš kišeniniu peiliuku prasipjausiu pirštą, jis padarys tą patį ir mudu tapsime kraujo broliais. Nieko panašaus laukti neverta, nes visi jau susėdo ir mokytoja pradeda tikrinti namų darbus. Visi dursto mane žvilgsniu: kas, velniai rautų, šitas nepažįstamas vaikinas, todėl sėduosi į pirmą suolą vienas, nes visi kiti jau susėdę po du, o be to, pradžioje reikia būti labai apdairiam – dar atsisėsi šalia kokio locho, ir taip prie tavęs paties prilips locho etiketė iki pat mokslo metų pabaigos.


22

K A RU

Su chemija mano reikalai tokie, kad gerus pažymius iš šio dalyko aš gaudavau tik dėl savo nepakartojamos charizmos, šeimos reputacijos ir, aišku, nepaliaujamo nusirašinėjimo. Vienas mano brolis – čia pridursiu, kad turiu du brolius ir dvi seseris – kurio išvaizda ir elgesys visiškai kaip mano, tik kad anas septyniolika centimetrų aukštesnis ir tikras tiksliųjų mokslų asas, Lasnamiajės mokykloje visai mūsų šeimai laidavo gerus chemijos pažymius iki gyvenimo pabaigos. Sykį jau tikrai maniau, kad ketvirtyje5 iš chemijos man išves dvejetą, tačiau kažkaip išvedė ketvertą. Nesuprantu, kaip. Ta mokytoja dar norėjo išsiųsti mane į chemijos olimpiadą, nes nė kiek neabejojo mano šio dalyko žiniomis. Neįsivaizduoju, kaip ji galėjo susidaryti tokią klaidingą nuomonę, nes lygiai taip pat sėkmingai galėjau dalyvauti jodliavimo varžybose, ir pastarosiose, matyt, man būtų pasisekę kur kas geriau. O Rostoje man išvis nereikėjo mokytis chemijos – tenykštė mokytoja lygiai tokias pačias kontrolinių darbų užduotis duodavo visose apskrities mokyklose, ir kadangi Rosta buvo pats tolimiausias užkampis, į kurį ji penktadieniais atidardėdavo savo baltuoju folksvageno golfu, iki to laiko visa kita vakarų žemė tą kontrolinį jau būdavo parašiusi, tad mums likdavo tik susižymėti teisingus atsakymus. Tai būdavo testai su galimais atsakymų variantais, ir mokytoja nė neįtardavo, kad mūsų klasė įprastai per pamokas yra visiškų besmegenių masė, nes per kontrolinius mes visuomet pasirodydavome nepriekaištingai. Ličio hidroksidas + sieros rūgštis = ličio (II) sulfatas + vanduo Spręsdamas šį uždavinį beprotiškai užsimanau ličio hidroksido; užsipilčiau šilto padažiuko ir godžiai sušlamščiau. Ir kas per velnias tas ličio hidroksidas? Iš tiesų šiandien dar neprivalau gilintis, tai mano pirmoji diena čia. Niekas iš manęs to ir nereikalauja. Ir visgi vaidinu susikaupusį. 5

Estijos mokyklose gali būti ir semestrai, ir trimestrai, ir ketvirčiai.


N U L I N IS TA ŠK A S

23

Klasėje labai daug mokinių. Iš viso turėtų būti trisdešimt šeši, daugelis jų, sakykim, du trečdaliai, panos, kaip ir įprasta humanitarinėse klasėse. Merginos gražios. Apie vaikinus dar nieko negaliu pasakyti. Suprakaitavęs tipas riebaluotais plaukais, dėl kurio mūsų klasės išvaizdos vidurkis krenta kokiais trylika balų, pabaksnoja man į petį ir paduoda lapelį, kuriame – informacija apie savaitgalį planuojamą klasės išvyką. Labai gerai. Vyksime į Aegvytą, reikia turėti gėrimų, kaina vienam – šešiasdešimt kronų. Draugiškai šypsausi. – Kas renka pinigus? – klausiu pašnabždomis. – Bianka, – atsako vaikinas. Savo mina jam parodau – aš čia naujokas, todėl neturiu žalio supratimo, kuri čia Bianka. Vaikinas susigaudęs ranka mosteli į raudonplaukę gražuolę, kuri sėdi galiniame suole ir šypsodama man moja. Ryškių bruožų šviesiaveidė Bianka čia – it gražiausias brangakmenis karūnoje. Jei Kaili Minoug ir Keitė Mos galėtų turėti vaiką, tai jis ir būtų Bianka. Vakarėlis yra gerai. Kaip ir tai, kad jau pačią pirmąją savaitę mane į jį pakvietė. Turėsiu galimybę pasirodyti. Įrašau savo vardą tarp tų, kurie dalyvaus, – sąraše jau penkiolika galvų. Žiūriu į jį ir bandau įsivaizduoti, kas yra kas. Who the fuck is Stinvaldas. Ištiesiu lapą atgal riebaluotajai galvai ir matau, kaip Bianka kelia savo dailų gracingą kūną nuo suolo ir švysčiodama kojomis pajuda prie lentos. Susikaupk, Johanesai. Susikaupk! Tetra fosforo deka oksidas + vanduo = fosforo rūgštis Reik manyti, kad be šių žinių pabaigęs mokyklą niekaip neišsiversiu. Prisiekiu: jei kada nors man nuskils to tetra fosforo deka oksido iš kur nors gauti ir jei tada man kils noras ant jo užpilti vandens – nors kol kas aš dar nežinau, kodėl turėčiau to užsimanyti – aš tą suknistą fosforo rūgštį išgersiu.


24

K A RU

Dieve, kaip lėtai slenka laikas! Mokykla yra geras išradimas, nes dėl jos pailgėja mūsų jaunos dienelės. Tikriausiai teko girdėti, kad kai linksma, laikas tiesiog lekia? O mokyklos jau pati priedermė tokia, kad ji neteikia malonumo, todėl laikas čia tempiasi ir jaunystė pradeda atrodyti ilgesnė. Ačiū tau, mokykla. Kai jau būname teoriškai sujungę anglį su deguonimi ir sumaišę ličio (II) oksidą su anglies trioksidu ir atitinkamai gavę anglies dioksidą ir ličio (II) sulfatą ir sukūrę dar neaprėpiamą skaičių nepažįstamų, niekam nereikalingų junginių, pagaliau ateina pertrauka. Mano naujoji chemijos mokytoja, kurios vardas ir pavardė Tyju Sal, o gal Syju Tal – tikrai neįsidėmėjau – pageidauja su manimi persimesti dar keliais žodeliais. – Na, kaip tau chemija? – klausia ji. – Gerai. Įdomus mokslas, – nors iš tiesų dzin man ta chemija. – Kokį pažymį turėjai Rostoje? – Penketą, – nedetalizuoju kodėl. – Šaunuolis, taip ir toliau, – sako Syju Vyju ir paglosto mane. Nuo to laiko, kai man sukako keturiolika, nebeišmanau, kaip reaguoti į glostymus: jie vienu metu ir žemina, ir pamalonina. Prižadu mokytojai ir toliau taip tęsti, nors netikiu, ar ji tikrai norėtų, kad aš ir toliau visus kontrolinius nusirašyčiau. Ir išlekiu iš klasės, nes dar reikia Popovai nunešti lapą su pažymiais. Kol nulipu iš trečio aukšto į pirmą, kur Irkos klasė, ji jau spėjusi kitų pasiklausinėti apie mane. Anas yra tylus ir drovus – tas naujokas. O tai negi ji tikėjosi, kad per chemijos pamoką pradėsiu kelti bangas ir megzti draugystes visam gyvenimui? Juk tai būtų buvę nelabai gražu. Popovai patinka lengvai bendraujantys ir gražiai besirengiantys žmonės – tą ji man pasakė savo gražiuoju slavišku akcentu. Pati ji irgi labai komunikabili ir itin patenkinta savo apranga, nors man ji primena ketvirtą dešimtį bebaigiančią moterį, kuri vis dar labai norėtų atrodyti kaip dvidešimtmetė. Kol mudu šnekamės, ji visuomet man taiso marškinių apykaklę arba plaukus – net tada,


N U L I N IS TA ŠK A S

25

kai apykaklė guli idealiai, o dėl šukuosenos galiu garantuoti – ji nepataisoma. Iš motinos pusės, kur visi turėjo tamsius, tarsi vielytės į visas puses styrančius plaukus, paveldėjau išskirtinai stiprius plaukų raumenis, dėl kurių kiekvienas mano plaukelis šauna tiesiai į viršų, taip, kad galiu drąsiai smaigstyti tušinukus ir jie liks ten stovėti. Popovos skonio supratimą galima apibendrinti šūkiu „Kuo daugiau, tuo geriau!“, ir jei ji turėtų įkvėpėjų mūzų, šių vardai būtų Aukselis, Blizgutis ir Žėrutis. Taigi Popovos nuomonė apie aprangą manęs tikrai nedomina – ne, ne! Be to, ji per daug lenda į mano asmeninį gyvenimą. Ar aš turįs draugę? Tai vienas iš pirmųjų klausimų, kurį ji man uždavė būdama visiškai svetima. Ne, neturiu. Tik štai nežinau, ar šis faktas, Popovos manymu, yra pliusas, ar minusas, bet tikrai žinau, kad jeigu aš ką nors susirasčiau, tamsta mokytoja būtų išties labai pamaloninta, jei išsyk jai ir apie mūsų pirmąjį bučinį, ir apie seksą raportuočiau. Man neatrodo, kad mudu su Popova galėtume tapti geriausiais draugais, bet aš jai pažadu, kad dabar pat einu į istorijos kabinetą ir pradedu ten su visais pažindintis. Klasės durys atlapos, prieš mane – įprastas pertraukos vaizdelis. Ką gi, metas pradėti. Juk sako, kad pirmas įspūdis svarbiausias. Prie manęs pasisveikinti prieina griežtos išvaizdos tamsiaplaukė panelė. – Tu – Johanesas, taip? Mano vardas Lyza, ateik, supažindinsiu su svarbiais žmonėmis. Kol Lyza visa tai susako, nesujuda nė vienas jos mimikos raumuo, galintis išduoti nors kokią nors emociją. Ryškiai, susidūriau ne su tokia mergina, kuri savo veidą norėtų praturtinti juoko raukšlelėmis, o sakinius – perdėtais epitetais, nebent jų prireiks mokykliniam rašiniui. Jos balse – jokių nešvarių natų, jokių abejonių, tą patį galima pasakyti ir apie išvaizdą – nieko erzinančio, nieko, kas nebūtina. Staiga ji savo plonais pirštais įsikimba man į riešą ir nusiveda į klasės vidurį. Aš vypteliu, išsigandęs žvelgiu į ją. Lyzos rankos neįtikėtinai šaltos, kaip ir jos grožis. Žinau, kad


26

K A RU


N U L I N IS TA Å K A S

27


28

K A RU

ji graži, bet tai grožis, kuris netraukia, atvirkščiai, verčia laikytis kuo atokiau. Įdomu, kad šioje klasėje visi žino, kas svarbus, o kas ne... Vis dėlto, bandau šį mandagumo gestą priimti su šypsena. – Ten prie lentos – Raimas ir Mihkelis. Mihkelis, matyt, dailiausias vaikinas klasėje. Arba bent jau vienas iš dailiausių. Šviesus veidas, aiškūs taisyklingi bruožai, modelio kūnas. O Raimas... Raimas man primena drambliuką Dambo – iš jo spinduliuoja maždaug tiek pat pozityvumo. Na, bent jau pirmas įspūdis toks, nes kai Raimas savo aštriais apyrečiais dantimis nusišypso, pradeda labiau priminti Stičą. Juk žinote tą Disnėjaus filmuką apie Havajuose gyvenančią mergaitę Lilo ir apie jos draugą ateivį Stičą didžiuliais žabtais ir aštriais kaip adatos dantim. – Šalia jų, ta su „Billabong“ megztiniu, Kerlė, – Lyza tęsia pažintį su „svarbiais žmonėmis“. – Tikras mokytojų siaubas. Varo juos iš proto. Labai protinga. Sportininkė. Įdomu, ar Lyza mane pažindina su žmonėmis eilės tvarka pagal svarbumą, atsižvelgiant į klasės hierarchiją, ar bet kaip? Kad ir kaip ten būtų, į Kerlę aš jau atkreipiau dėmesį, nes kai įėjau į klasę ji priešais visus kažką šūkaliojo. Berniukiška smarki panelė, kuri aiškiai nėra iš švaistančiųjų laiką tokioms tuštybėms kaip makiažas ir panašiai. Regis, nieko gero nebus, jei su ja nesutarsiu, nes kiti sėdi ir išsižioję klauso, ką Kerlė kalba – savo juokeliais ji visus tiesiog pakerėjo. Šiuo metu ji klasę užbūrė skeču apie naujų pavardžių davimą. Na, kai sudėjęs pirmąją vardo raidę ir pavardę gauni ką nors labai juokingo. Pavyzdžiui, Lembitas Ol tarptautinių varžybų metu švieslentėje visuomet užrašomas L. Ol – cha cha! Lentoje jau užrašyti Danielis Urnas, Albertas Blomas ir Pėteris Apas. Pridedu ir aš savo juokelį: sudėjęs Lyzos pirmąją vardo raidę su pavarde, kurios nė nežinau, gaunu žodį „lubrikantė“. Genialu? Oi ne, – šis pokštas buvo visai ne vietoje, nes Lyza susiraukia kaip devynios pėtnyčios, tarsi nykštukinė kengūra jai į gerklę būtų pritrėškusi savo kakučių. Panieką ji puikiai moka išreikšti. Įdomu, kas nutiktų, jei pamėgintų nusi-


N U L I N IS TA ŠK A S

29

šypsoti? Greičiausiai veidą dėl jo nemankštintų raumenų impulsų sutrauktų mėšlungis ir vargšelę dar suparalyžiuotų. Todėl geriau pradėti nuo šypsnio. O dar geriau – nuo minties apie šypsnį. – Šita aukšta panelė – Marilėna. Marilėna atrodo taip, tarsi viskas, ką Kerlė darytų, yra taip neįtikėtinai juokinga, nors krisk negyvas ir toliau juokis karste. Ir negali jos kaltinti, nes Kerlė iš tiesų juokinga. Man kliūva tik tai, kad čia kažkas kitas visus juokina, o tokioje vietoje norėčiau būti aš. Taip jau yra, kad privalau visiems patikti, nes kitaip jaučiuosi nieko vertas. Sakysit, pernelyg ãtvira, bet taip jau yra. – Ta blondinė prie durų – Ėva, klasės mamytė, sporto meistrė, badmintonininkė, bajeristė, – šauni mergina. – Ėva stovi prie durų ir mojuoja. – Ilga garbana – tai Karmas. Ištvirkėlis. Karmui nusišvilpt į šitą komentarą – vos dirsteli, ir tiek. – Sveikas, ištvirkėli! – pasilabinu. Bet Karmui vienodai – šiuo metu jis kabina raudonplaukę gražuolę. – Ta raudonplaukė – Bianka. Mūsų vaivorykštė. – Vaivorykštė daug žadantis apibūdinimas, tačiau sykiu ir visai nieko nesakantis, teks pačiam išsiaiškinti, ką Lyza turėjo omeny. Prie durų pasigirsta kostelėjimas ir vidun įeina istorijos mokytoja. Kilni, aristokratiškai liekna dama, kurią lengva įsivaizduoti vaikštinėjant ir filosofuojant apie pasaulį senovės Romoje, tačiau kadangi keliauti laiku neįmanoma, o jei ir būtų įmanoma, esu tikras, kad anais laikais moterims pasivaikščiojimai ir filosofavimai būdavo draudžiami, toji vargšė trapi būtybė turėjo susitaikyti su esama padėtimi ir šviesti šios mažytės Šiaurės Rytų Europos valstybės jaunimėlį. Kokia neteisybė. Kerlė greitai nutrina nuo lentos savo humoristinį vardų ir pavardžių skečą, kiti irgi baigia savo kalbas bei pasiplepėjimus ir visi nuskuba į savo suolus. Apsidairau norėdamas susirasti vietą, tačiau, matyt, man ir vėl teks sėstis priešais mokytojos stalą – taip jau yra, kai į klasę ateini paskutinis.


30

K A RU

– Gali šiandien sėstis prie manęs, mano suolo draugas dabar kelionėje, – sušnabžda Lyza, pastebėjusi mano sutrikimą. Pasisekė. Svarbių žmonių ratas, regis, jau peržvelgtas, o Lyza jame, aišku, viena iš svarbiausių. Sėduosi šalia jos ir mane apima jausmas, kad gal aš jau ir priimtas į populiariųjų draugiją. Ar bent jau mano anketa svarstoma. Šiuo metu dar turiu naujo ir įdomaus vaikinuko reputaciją, bet ji greitai gali dingti ir virsti kokia kita. Na, kaip nors susitvarkysiu. Visuomet susitvarkydavau. Priešais Lyzą sėdi Karmas su Mihkeliu, už mūsų – Marilėna ir Kerlė. Įdomu, kur man reikės sėstis, kai Lyzos suolo draugas sugrįš... Vienas sėdi tik bičas riebaluotais plaukais – panašus į džiovininką, į ūsuotą akvariumo dugno valytoją, ir šiuo metu man atrodo, kad gal protingiau bus sėdėti vienam, nei rizikuoti užmegzti draugystę su juo. – Ar tu neseniai atsikraustei į Taliną? – paklausia Kerlė pašnabždomis per petį, kol istorijos mokytoja ieško konspektų. – Mano tėvai visada čia gyveno. Čia tik aš nusprendžiau suskelti bajerį ir kurį laiką pagyventi Rostoje. – Kodėl? Aš kilęs iš Lasnamiajės, tarp tų pilkų kaladėlių prabėgo mano vaikystė, formavosi draugų ratas, kompanijos. Kiti, išgirdę Lasnamiajės pavadinimą, pagalvoja apie kažką bedvasio ir atgrasaus, o man šis mikrorajonas asocijuojasi su vaikystės nostalgija. Net ir pačiose baisiausiose, pačiose negražiausiose vietose vaikai randa, ką smagaus nuveikti. Iki šeštos klasės buvau sumanus ir mandagus mokinukas iš daugiavaikės šeimos, kurį nuolatos apipildavo penketais ir pagyrimo raštais ir kuris siuntinių iš giminių Švedijoje dėka atrodė kietokai, taip, kad net buvo pats populiariausias vaikis klasėje. Mūsų liežuvautoja klasės auklėtoja kas keturis mėnesius surengdavo mums „anoniminę“ apklausą; reikėdavo pažymėti, kuri mergaitė klasėje tau labiausiai patinka, o jei buvai mergaitė, – kuris berniu-


N U L I N IS TA ŠK A S

31

kas. Jaunieji seksualinių mažumų atstovai tame klausimyne turėdavo blefuoti. Šiaip ar taip, būdavau stabilus nugalėtojas, ir kai atėjo laikas rinkti Lasnamiajės pagrindinės mokyklos Misterį, kitiems bičams konkursas atrodė visiškai bereikalingas, nes juk nugalėtojas jau seniai buvo aiškus. Visgi konkursas įvyko, o kai jau pažadėjau savo įsivaizduojamą milijoną kronų paaukoti vaikų namams ir su savo geru draugu, knyga ir kišeniniu peiliuku vykti į negyvenamą ją salą, paaiškėjo, kad likau antroje vietoje. Nugalėtoju – ir mano, ir jo paties nuostabai – tapo mano geriausias draugas Marekas, beje, dabar jis aukšto pripažinimo Estijoje sulaukęs jaunasis dešimtkovininkas. Esu tikras, kad kalta buvo prasta taškų sistema, – tiesiog mano gerbėjai nemokėjo gerai skaičiuoti, nes ten kiekvienas turas buvo vertinamas atskirai, paskui tie taškai sumuojami... Maždaug tada ir prasidėjo mano nuosmukis. Prieš motinos ligą buvome didelė laiminga pavyzdinė šeima. Buvusi Sovietų Są jungos sporto meistrė, tamsiaplaukė rudakė motina didvyrė ir toks labai vyriškas šviesiaplaukis, du aukštuosius baigęs tėvas inžinierius – kaip iš socialistinio atviruko, ar ne? Gyvenome naujame keturių kambarių bute su visais patogumais ir blizgančiu parketu, turėjome šiltą vandenį, o dėl mamos įpročio dažnai gimdyti pirmieji mikrorajone gavome laidinį telefoną. Kartais sulaukdavome žurnalistų iš leidinių, tokių kaip „Mūsų namai“, kuriems nepabosdavo fotografuoti mūsų daugiavaikę šeimą naujajame Lasnamiajės bute su visais patogumais ir blizgančiu parketu. Kaip jau minėjau, turiu dvi seseris ir du brolius: Olavą, Egę, Paulių ir savo dvynę Kretę. Kretė gimė keturiasdešimt septyniom minutėm anksčiau, dėl ko šeimoje esu jauniausias vaikas, nors mama ir be mano atėjimo į šį pasaulį jau būtų gavusi motinos didvyrės medalį. Sumaišius tamsios šiurkščiaplaukės mamos ir šviesaus baltapūkio tėčio genų turtus, išėjo penki – nors labai jau neaiškių plaukų ir akių spalvos, bet visai neblogos išvaizdos vaikai. Bet laikui bėgant nubluko ir mūsų blizgantis parketas, ir mūsų šeimos harmonija. Mano šizofreniška motina darėsi vis mažiau pakenčiama, ji vis daužė ir daužė mūsų šeimos laimę į virtuvės sieną, o kai nebeliko ką


32

K A RU

daužyti, nuo sienos nubyrėjo ir plytelės. Ji taip mokėdavo sumazgyti ir prie žemės pritrėkšti visą mano vaikišką esybę, kad, užuot išėjęs į mokyklą septintą ryte, atsikvošėdavau drebantis prieškambaryje ant grindų. Galiausiai išsigrynino mano tvirta ir išbandyta pabėgimo iš namų schema. Nors gyvenome devintame aukšte, liftu negalėjau pasinaudoti, nes kol jo laukdavau, klykianti motina spėdavo mane parsitempti atgal. Reikėdavo bėgti laiptais žemyn ir pasislėpti vaikų žaidimo aikštelėje, nes jei bėgdavau iš karto į autobusų stotelę, mama mane visuomet ten rasdavo ir tada prasidėdavo mano kelionės atgal – gėdingos ir labai triukšmingos, – per kurias turėdavau progą savo išprotėjusią motiną pademonstruoti visam mikrorajonui. Dabar patekęs į tokią padėtį, žinoma, mokėčiau elgtis kur kas geriau, tačiau vienuolikamečiam berniukui – nesvarbu, kokiu išmaniu ir suaugusiu jis save tada laikė – atlaikyti psichiškai nesveikos motinos isterijos priepuolius būdavo per sunku tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Visas mano gyvenimas buvo perpildytas chaoso. Iki kraštų sklidinas skysto chaoso, kuris visur besiskverbdamas suparalyžiuodavo mano jausmus, ir aš blaškydamasis, nuolatinės panikos apimtas, nebesuprasdavau, kurioj pusėj yra oras, todėl vis galva trenkdavausi į dugną. Aš skendau ir niekur nebuvo matyti nieko, kas tą čiaupą užsuktų. Mama sukniso man visas emocijas. Po ligos priepuolių kulminacijos susivokdavau esąs nušiurusiuose namuose atsilaupiusiais tapetais, o pervargę motinos griaučiai iš savo kambario išsvirduliuodavo tik tam, kad verkdami išsikeptų avižinių dribsnių su aliejumi ir cukrumi. Olavas išsikraustė taikdariu į Bosniją, Paulas mokosi Tartu universitete, o Kretė pradžioje išsikėlė pas Egę, o ten gyvenant jai pavyko gauti stipendiją į kažkokią Tailando internatinę mokyklą. Egė liko Taline ir dažniausiai aš bėgdavau pas ją, tačiau tvirtesnės atramos taškų, į kuriuos nors kiek būčiau galėjęs atsiremti, nebeturėjau. Mano atmintis šlubavo, gebėjimas mokytis krito, dažnai praleisdavau pamokas, paprastai dėl šeiminių aplinkybių. Valkiojausi su įtartinais tipais. Alternatyva mokyklai buvo nusipirkti keturis butelius


N U L I N IS TA ŠK A S

33

viskio ir iš pat ryto eiti pas klasiokę Jesę gerti. Visa tai truko dvejus metus – kol neturėjau nei normalių namų, nei normalių draugų, nes ir vienus, ir kitus buvau išmainęs į labai pavojingus dalykus. Man reikėjo ką nors keisti. Ir Rosta, ir Talino švedų gimnazija yra mokyklos, kuriose mokoma švedų kalbos. Rostoje todėl, kad tose vakarų pakrantėse kadaise gyveno švedai, ir nors jie jau seniai iškeliavo atgal per jūrą, veiklos ten ėmėsi tradicijų puoselėjimu suinteresuoti estai. Jų vadovaujama ir Švedijos valstybės padedama dabar ten veikia ir internatinė mokykla. O Talino švedų gimnaziją įsteigė Švedijos karalius, darykim iš to savo išvadas... Rostoje švedų kalbos mokosi visi, o Talino gimnazijoje tėra švedų kalbos klasės. Švedų kalbą mokytis man taip pat nuobodu, kaip ir kalti chemiją ar kokį kitą dalyką, ir aš tikrai neįsivaizduoju, kad kada gyvenime prabilčiau šia kalba. Į Rostą bėgau visai dėl kitų priežasčių, tikrai ne todėl, kad buvau labai susidomėjęs švedų kalba. Nors mokėjau ją bemaž geriausiai ir gaudavau vien penketus. Čia Taline mus moko mokytoja, kuri sudarė mokymo programas visoms trims švedų kalbos mokančioms Estijos mokykloms. Vietoje keturių savaitinių pamokų Rostoje čia yra šešios švedų kalbos pamokos, todėl aš šiek tiek baiminuosi dėl savo žinių lygio. Kalbų namai – kitoje akmenimis grįstos Didžiosios vienuolyno gatvės, ir aš pėdinu per šlapdribą su kuprine rankoje tenais. Šis pastatas renovacijos dar nematęs – viskas smarkiai nušiurę, nudilę, girgžda, bilda. Kabinetas mažas, stalai sustatyti ratu, aš ir vėl sėduosi arčiausiai mokytojos suolo, šalia Rėlikos. Mano kalbų grupėje iš, taip sakant, svarbių žmonių yra Kerlė, Lyza, Marilėna, Ėva ir Raimas. Kitų vardų dar nežinau. Iki šiol nelankiau tokios didelės klasės, kurioje net trisdešimt šeši mokiniai, todėl kai vaikštinėju po mokyklą, dar tiksliai nežinau, kurie yra mano klasiokai ir su kuriais turėčiau pasisveikinti.


34

K A RU

– Hej! Hur är du idag?6 Į klasę įėjo trečią dešimtį bebaigianti aukšta tamsiaplaukė smarkaus būdo bohemiška mokytoja. – Gud, tack7, – atsako visi vienu balsu. – So vi har en ny student här8. Pagaliau turiu progą prisistatyti, – švedų kalbos pamokoje, bet vis viena. – Vad heter du?9 – Johanesas. – Sä du kommer från Roosta?10 – Ja11. – Var din lärare Gea eller Helene?12 – Mus mokė Gėja, su kita mokytoja mes nebūtume susišnekėję, – sakau jau estų kalba, nes mano švediški žodžiai išseko, o kad kitiems būtų aiškiau, priduriu: Helenė yra švedė ir ji visai nekalba estiškai. – Vi pratar bara svenska här i klassrummet13, – subara mokytoja. – Aa, förlåt14,– atsiprašau ir pagalvoju, kad šiose pamokose man tikrai lengva nebus. Mokytoja keičia temą ir padalija mums lapus su atšviestu nevienprasmiu tekstu Karin går på bio, kurį pradedame kartu skaityti ir versti. Netrukus paaiškėja, kad Karina – tai švedė mergaitė, kuri mėgsta per pavasario išpardavimus vaikščioti po parduotuves, o radusi laiko ir į kino teatrą užsuka. Tekstas, laimei, nėra labai sunkus ir kiekvienam tenka išversti tik po porą sakinių, taigi, 6

Labas! Kaip jums šiandien sekasi? Ačiū, gerai. 8 Taigi, turime naują mokinį. 9 Koks tavo vardas? 10 Tad atvykai iš Rostos? 11 Taip. 12 Tavo mokytoja buvo Gėja ar Helenė? 13 Čia, klasėje, kalbame tik švediškai. 14 A, atsiprašau. 7


N U L I N IS TA ŠK A S

35

kol ateina mano eilė, sudėtingiausių žodžių jau esu Rėlikos pasiklausęs ir du paskutinius sakinius išsiaiškinęs. Chuch. Baigdama pamoką Pilė – tai mokytojos vardas – užduoda man parašyti poros dešimčių sakinių rašinį apie save, jį kitą savaitę turėsiu perskaityti prieš klasę ir už tai gausiu pažymį, kurio labai reikia norint mane įvertinti dar šiame ketvirtyje. Drabužinėje paprašau Lyzos paskolinti sąsiuvinį, kad galėčiau nusižiūrėti nuo jos pasakojimo. Jaučiu, šis rašinys viršija mano jėgas. Rostoje kalbos mokymasis labiau priminė linksmą laisvalaikį, Gėjai labiau patikdavo su mumis juokauti ir jaukiai draugiškai bendrauti, o ne lavinti mūsų kalbą. Regis, teks pradėti rimtai mokytis... Per pertrauką bandau laikytis šalia Rėlikos, nors ji ir ne iš tų „svarbiųjų“, bendrauti su ja kur kas paprasčiau ir maloniau. Paaiškėja, kad Muletė visgi ne nebylė ir kad turi vardą – Paula, tačiau man su ja bendrauti nepatinka lygiai taip pat, kaip nepatinka ir jos šukuosena, todėl geriau jau jos vengiu. Daug kam tenka paaiškinti, kodėl išvykau į Rostą ir kodėl iš ten išvykau. Paaiškėjo, kad viena mano buvusi klasiokė yra Lyzos, Marilėnos ir Pėpo – man dar nepažįstamo Lyzos bendrasuolio – buvusi klasiokė ir draugė iš Mustamiajės. Su ta klasioke ne itin gerai sutariau... Truputį erzina, kad negaliu čia visko pradėti kaip baltame popieriaus lape, na, bet Estijoje taip jau yra: kad ir į kokį užkampį atsikraustytum, bendrų pažįstamų dėka apie tave jau bus susidarytas žiupsnelis nuomonės. Esu nenuorama. Jei man kas nors nepatinka, visuomet bandau tai pakeisti. Nežiūriu į ateitį ir retai apgailestauju dėl praeities, nes niekada nežinai, kas gali išeiti į gera. Tas išvykimas į Rostą – kai ten du mėnesius buvau praleidęs tarp karvių ir ganyklų ir kai pagaliau išblėso nepamirštamų fuksų krikštynų įspūdžiai – man visai nebeatrodė išmintingas sprendimas, bet jei žiūri dabar: esu gan tikras, kad stojamųjų į švedų gimnaziją aš tikrai nebūčiau įveikęs. O jei visai atvirai – prie jų manęs nė nebūtų prileidę. Aš turėjau trejetą ketvirtyje. Iš matematikos. Tos mano kalbos apie


36

K A RU

vien ketvertus ir penketus tebuvo vienas iš savų teisybės pagražinimų ir mėginimų įsiprašyti kalbantis su Alandu, tą aš jau minėjau anksčiau. Tad iš visos širdies turiu dėkoti seseriai, kuri prieš išvykdama į Tailandą mane nukreipė į Rostą. Velnias, ir kaipgi aš jos ilgiuosi! Tarp manęs su Krete tikra telepatija, mes vienas kitą suprantame be žodžių. Kartais mudu žaidžiame žaidimą „Aš žinau, ką tu šiuo metu galvoji“. Tą truputį sunku paaiškinti tiems, kurie neturi dvynio. Sykiais „susišviečia“, tarsi Kretė man siųstų signalus ar žinutes – ir tai vyksta visiškai nesąmoningai ir nenoromis. Tarkim, pajuntu, kad Kretė nori išfotografuoti paskutinius juostelės kadrus fotoaparate ir tą juostelę nunešti išryškinti. Aš jai paskambinu ir sakau: „Labas, žinau, ką dabar galvoji.“ Šie sakiniai tėra minčių, kurias žinom mes abu, įgarsinimas. Nors, aišku, būna, kad šitaip bežaisdami iš per didelio pasitikėjimo savimi nugrybaujame. Na, bet dabar aš mokyklos sąrašuose, ir vargu ar pats Alandas labai jau knisasi po tuos pažymėjimus – be to, matiekos pažymys kažkur kampe apačioje, taigi per daug dėl to nesijaudinu. Blogiausia, kuo mano blefavimas galėjo baigtis – manęs čia nebūtų priėmę, bet kad jau priėmė, nė kiek nesigailiu dėl to mažyčio realybės pagražinimo. Chuch! Sužinojau, kad visų tų dalykų, kurių Rostoje nebuvo, turėsiu išmokti savarankiškai, o tai: psichologija, šeimos ir bendruomenės mokslai, informatika, meno istorija ir rusų kalba. Tas ilgas sąrašas reiškia, kad kol prisivysiu klasiokus, kasdien turėsiu mokytis valandą ilgiau. Visa kita kaip nors, bet rusų kalba – Dievuliau tu mano! Vemt norisi. Mokiausi jos ketverius metus, be to, gyvenu Lasnoje, ką išgirdę visi išsyk pamano, kad rusiškai aš kalbu laisvai, nes kaipgi be to, jei tokiame mikrorajone nori likti gyvas. Bet mano smegenys tarsi užblokuotos, – jos tiesiog neįsileidžia rusų kalbos, aš net skaityti rusiškai gerai nemoku, o dar tie šnypštikai, mat, susigalvojo sau atskirą abėcėlę – gali nupro-


N U L I N IS TA ŠK A S

37

tėti nuo visų tų šnypščiančiųjų priebalsių. Kuznečik. Tai vienas iš tų nedaugelio žodžių, kurį moku laisvai ištarti – kas nežino, tai reiškia žiogą, o priežastis, kodėl jį žinau, yra vienas eilėraštis tuo pačiu pavadinimu, kurį pagrindinėje mokykloje turėjau išmokti atmintinai. Kitas žodis, kurį besimokydamas užtrukau jau ilgiau ir sugadinau kur kas daugiau nervų, privertė mane patikėti, kad rusų kalba iš tiesų yra ta kalba, kuri gyvenime atveria duris – сосед. Šito žodžio mokymosi istorija susijusi su tais vienakalbiais – aš jau trisdešimt metų dirbu tame pačiame ceche ir neprivalau mokytis estiškai, nes vargu, kad „Norma“ kada nors bankrutuos, juk atšvaitų žmonėms reikės visados, ir netikiu, kad išras mašiną, kuri automatiškai gamina atšvaitus, tad manęs iš ten niekada neatleis, – kurie kartą manęs neįleido į mano paties namus. Nors esu jaunas, būnu gerokai išsiblaškęs. Sykį pas sesę Egę pamiršau savo lauko durų raktus. Egė gyvena Mardu miestelyje ir dėl tokios smulkmenos trenktis ten autobusu atgal tikrai nenorėjau. Todėl paspaudžiau kaimynų durų skambutį, kad jie mane įleistų. Ilgai kuitęsis kaimynas pagaliau atsibrazdino prie lauko durų ir pro neatidarytas apsimiegojusiu balsu paklausė: „Кто там?“15 Aš: Tai aš, jūsų kaimynas. Jis: В каком смысле kaimynas? Кто „kaimynas“?16 Aš: Nu kaimynas gi, šalia jūsų gyvenu. Jis: Я не знаю никаких „kaimynas“17. Aš: Kaip nežinote, pamiršau raktus, tai gal galite mane įleisti, buto durų raktus aš turiu. Jis: Пожалуйста уйдите!18 O tuomet vėl pasigirdo netvirti kambarinių šlepečių žingsniai ir uždaromos buto durys. Aš vėl paspaudžiu durų skambutį. Nieko. Spaudžiu ir spaudžiu, nes labai noriu namo. Kitą dieną reikėjo į mokyklą, 15 16 17 18

Kas ten? Kaip kaimynas? Koks kaimynas? Aš nepažįstu jokių „kaimynas“. Prašom eiti iš čia.


38

K A RU

tėvai buvo Suomijoje, ir jei vėl būčiau važiavęs pas seserį, tą patį vakarą iš ten nebebūčiau grįžęs. Kai dar kurį laiką palaikiau nuspaudęs skambučio mygtuką, už durų sugrįžo kaimynas, kurio vardo dėl kalbos barjero aš, žinoma, nežinojau. Vyrukas buvo kaip reikiant suirzęs. Jis: Kто ты такой? Уйди отсюда, придурок!19 Aš: Na, aš tavo neighbour’as, aš naapuri’s, – mėginu varijuoti savo užsienio kalbų žiniomis ir išnaršau visus savo smegenų užkaborius ieškodamas ten reikalingo rusiško žodžio. Ne-a, nieko. Jis: Я не знаю вас! Если ви неуйдёте, я вызову полицию!20 Aš: Policiją? Jis: Да! Уйди отсюда!21 Mūsų balsai vis garsėjo ir piktėjo, tad už durų pasigirdo ir išsigandęs moters balsas. Moteris vyrui: Кто там так кричит? 22 Vyras jau irgi šiek tiek išsigando: Kaimynas. Moteris: Какой ещe „kaimynas“? Mы незнаем никаких „kaimynas“23. Vyras: Наверное мафия... Если ты сэйчac же не уйдёш, я тебя убью!24 Nenorėjau nei policijos, nei mirti, todėl grįžau pas seserį. Kitą dieną teko praleisti pamokas dėl šeiminių aplinkybių, nes mano rusų kalbos mokytoja nepasivargino manęs išmokyti žodžio „сосед“. Šiaip jau pagrindinėje mokykloje mano rusų kalbos mokytoja buvo rusė, tą kalbą gerai mokanti nuo gimimo, kalbanti ja su savo tėvu ir motina. Tad rusiškai ji kalbėjo nepriekaištingai ir sklandžiai, deja, nebuvo tokia pat kieta pedagogė. O ir mūsų grupė buvo neklaužadų banda ir jei tik ta ruskė būtų pamėginusi pernelyg at19 20 21 22 23 24

Kas tu? Dink iš čia, idiote! Aš jūsų nepažįstu! Iškviesiu policiją, jei neišeisite! Taip! Eik iš čia! Kas ten taip rėkauja? Koks dar „kaimynas“? Mes nepažįstam jokių „kaimynas“. Tikriausiai mafija... Jei tuojau pat nedingsi, aš tave užmušiu!


N U L I N IS TA ŠK A S

39

kakliai mus mokyti savo dalyko, mes būtume ją nulinčiavę. Taigi dažniausiai pamokų metu mes paprasčiausiai sėdėdavome, žaisdavome kortomis ir kalbėdavomės apie ateivius. Estiškai. Kartais, aišku, reikėdavo šiek tiek pasimokyti, pavyzdžiui, papasakoti apie Maskvos metro, kuris yra samoje krasivoje v mire, ar apie Peterburgo dostopremečatelnosti. Pažymiai už šiuos pasakojimus priklausė visų pirma mano tėčiui, kuris tuos tekstus man parašydavo, kad galėčiau juos, kaip ir tą kuznečiką, iš pradžių iškalti atmintinai, o tada pateikti. Dėl ko protingesnis tikrai nesidariau, todėl nepaprastai džiaugiausi išsilaisvinęs iš pagrindinės mokyklos agonijos, džiaugiausi ir kad vėliau Rostoje man rusų kalbos pamokų nebebuvo. Bet, deja, aš ir vėl laikau rankose rusų kalbos vadovėlį, o netrukus – šios pamokos pradžia. Viltis, kad jie šiame dalyke nėra taip pat toli pasistūmėję, kaip švedų kalboje, beveik nulinė, nes per pusantrų mokslo metų išmokstama labai daug. Jaučiu, bus nelengva. Penkios minutės po skambučio į pamoką laiptais žemyn su mini sijonu ir aukštakulniais atkaukši Popova – ji atsiprašo, nes su Tyju šiek tiek užsišnekėjo begerdamos kavą chemijos kabinete. Labai jau mokytojiška ir disciplinuota. Tada pataiso muletinę Paulos šukuoseną ir pasiunčia Marilėną į tualetą - skruostų skaistalų atnaujinti, pataisyti ar dar ką ten jiems padaryti, mat šiems kažkas nutiko. Ir tik tada atidaro klasės duris. Patalpa maža, o kadangi čia vyks rusų kalbos pamokos, verkiant reikia susirasti gerą vietą nusirašinėti, tačiau nė kiek nenustembu, kad visos tinkamiausios vietos jau užimtos. Eilėje prie lango, kur ir mokytojos stalas, sėdima dviviečiuose suoluose, tas pats ir su eile prie sienos, per vidurį – keturviečiai suolai. Man ir vėl tenka susitaikyti su pirmu suolu – laimė, nors vidurinėje eilėje, kur jau sėdi Ėva su Rėlika. Ėva patraukia nuo kėdės šalia savęs kuprinę ir draugiškai duoda suprasti, kad visiškai OK, jei aš čia atsisėsiu – seni geri draugai, taip sakant. – Juokinga čia tave matyti, – sako ji, man pradedant išsiiminėti daiktus.


40

K A RU

– Tai visgi pažinai mane? – Aišku. – Nežinau, gerai čia ar ne. Paskutinį kartą matėmės per tavo gimtadienį, taip? – Tikriausiai, – atsako Ėva šypsodama. – Bet aš jau išaugau iš tos fazės, kai prisigėręs eini plauti indų. Iš visos Lasnamiajės fazės jau išaugau. Matau, ir tu persilaužei, prasiveržei į elitą... Ėva bando kažką atsakyti, bet Popova demonstratyviai pakelia balsą, sakydama, kad turime atsiversti rabočij tetradj šešiasdešimt šeštą puslapį ir pradžioje savarankiškai atlikti pratimą. Rabočij tetradj, tikriausiai tai pratybų sąsiuvinis. AAAAAaaaaaachhhhhhhhhhhh! Jau dabar jaučiu, kaip mano širdies ir kraujagyslių sistema susisuka į kamuoliuką ir dreba iš baimės, palikdama smegenis be deguonies, o mane – visai be proto akis į akį su pratimu. Matau, kiti irgi atsiverčia pratybų sąsiuvinius, ir mintyse save pagiriu, nes suprasti užduotį – jau pusė pergalės. Nors iš tiesų tik kokia viena šešiasdešimtoji, nes atsiversti sąsiuvinį – ne visai tai, ką mokytoja liepė padaryti, ir vėliau ji vertins tikrai ką kita. Oo, mano baisiausieji košmarai, oo, šėtono biblija, kodėl tu ir vėl turi pradėti mane kankinti su tais idiotiškais tekstais? Kodėl, kodėl, kodėl? 15 puslapis, 3 pratimas Предложный падеж (о ком? о чём? где?) Наш класс был ………......…………………….(экскурсия) ………………………………………………….(Швеция). Эта песня …….........………………………………………. (дружба и друзья) Мы поехали в Тарту ………………………………(поезд). Сестра читала…….....……………………….(комната) рассказ о……………………………….(маленькая собака). Оля хорошо играет…………………………….(скpипка).


N U L I N IS TA ŠK A S

41

……..........………………………………………………….................… (чистая тарелка) бутерброды. Дедушка был …………………………………….(магазин), а бабушка была……………………………………….(аптека). Мы смотрели передачу……..............…………………….. (молодёжные проблемы). Девочки думают часто …………………………………… (косметика и одежда). ………………….(лес) растут грибы и ягоды. Я хочу рассказать……………………………… (бывшие одноклассники). ………....................……….(газета) была статья о ………………………………….(новые ученики). Журналист написал ……………………………(Эстония) и …………………………… (эстонцы). Марина видела фильм ……………………………………. (весёлый клоун). Дима хорошо играет ………………………….(гитара). Tai kas gi čia yra? Naš klass byl25... O gal galima viską taip ir palikti? Ekskursija... ekskursijam26 ... Į Švediją? Eikit šikt. Gal kitiems čia žinomų ir ką nors reiškiančių ženklų seka bežiūrint įgauna prasmę, bet mano akims kirilicoje maždaug tokia pat prasmė, kaip Egipto hieroglifuose. Sprendžiu visa tai kartkartėmis persisverdamas maldaujančiu veidu Ėvos link, o tada su mokytoja užduotį tikriname. Девочки думают часто o косметикe и одеждe 27. ... tai mano sakinys ir aš jį visai sklandžiai išskiemenuoju. Jei išvis skiemenuoti galima sklandžiai, nes kažkaip šie du žodžiai vie25 26 27

Mūsų klasė buvo... Ekskursija... Ekskursijoms... Mergaitės dažnai galvoja apie kosmetiką ir drabužius.


42

K A RU

nas kitam prieštarauja. Jei kiti numanytų, kaip man rusų kalbos pamokoje iš įtampos sproginėja smegenys, jie skirtų man pažymius jau vien už tai, kad aš apskritai išlieku gyvas, tačiau šis procesas vyksta mano didelėje kaukolėje ir kiti mato tik mano sutrikusias klaidžiojančias akis. Kitas pratimas – klausymosi užduotis. Teta iš magnetofono kažką švebeldžiuoja, o mums reikia įrašyti tinkamus žodžius. Atrodo, kažkas ir vėl lankėsi Peterburge. Liūdnai žvelgiu į pratimą. Jis susideda iš sakinių, kurių beveik nesuprantu, o tarp tų sumaištį skleidžiančių sakinių dar daugiau sumaištį skleidžiančių tarpų, kuriuos turėčiau užpildyti. Kankinuosi, stengdamasis rasti panašių žodžių pratybų sąsiuvinyje ir kalbančios tetulės pasakojime, ir netgi mėginu į vieną kitą tarpelį ką nors įkišti, bet bėda ta, kad norėdamas sėkmingai gliaudyti tokias ar į ją panašias užduotis tu turi rusų kalbą suprasti, nes kas iš to, kai bandai įbrukti visiškai nesuprantamus žodžius. Klausomės užduoties dar sykį ir dabar aš jau neabejoju, kad kažkas ir vėl lankėsi Peterburge. Jie ten dažnai lankosi – tie rusai iš pratybų sąsiuvinių. Tačiau šis žinojimas man nepadeda ir aš mėginu ką nors nusirašyti nuo Ėvos. Bet tam nelabai yra laiko, be to, sėdžiu pirmame suole, kas nusirašinėjimą dar labiau apsunkina. Netrukus pradedame užduotį tikrinti. Mano sakinys yra: B Санкт-Петербургском метро … станции, длина линий более 120 км. Gerai suprantu žodį метро ir... Jei atvirai, tik šį vienintelį žodį ir suprantu, deja, tai ne raktažodis, todėl tarpelis po žodžio lieka tuščias. Skaitydamas šioje vietoje stabteliu ir apsimetu, kad kažką analizuoju. Įgarsinu tai mykimu, kol atsakymas nukris iš dangaus. – Cюда надо ответ вписать28 , – sako Popova. – ... oтвет вписать, – entuziastingai pakartoju, tarsi suprasčiau, ką ji sako, ir pabaigiu skaityti sakinį. 28

Čia reikia įrašyti atsakymą.


N U L I N IS TA ŠK A S

43

Laimė, mane išgelbėja mergina, atidariusi duris ir pasikvietusi Popovą į koridorių. – Izvenite29. – Ką jūs, ką jūs, ponia, neatsiprašinėkite! Netgi labai gerai, kad išeinate! Aišku, klasė išsyk ima klegėti. – Garantuoju, ir vėl kokia nors giminaitė nori patekti į šitą mokyklą, – ištaria Paula. – Kaip? – paklausiu atsisukęs į ją. – Niekam ne paslaptis, kad Irka prastūminėja čia visokius savo pažįstamus. – Pavyzdžiui, Robertas Velingas, bičas, kvailas kaip bato aulas, ir ką? Nieko! Atėjo į mūsų klasę. Jo mama ir Irkos draugė dirba viename darželyje ar kur ten, todėl Robį priėmė. Suprask, baisus švedų kalbos fanas. – Be ryšio visai, kad į tokią mokyklą, kaip Talino švedų gimnazija, galima tiesiog imti ir įsitrinti, – priduria Paula žvelgdama iš po antakių, visi kiti šypsosi. Suprantu, kad tai skirta man. Tačiau aš ir neketinu prieštarauti. Juk tikra tiesa, kad čia patekau be stojamųjų, ir nėr man čia ko stebėtis ar reikalauti teisybės. Irka grįžta, ir kitą pamokos dalį galiu pasyviai imituoti, kad mokausi. Pamokai pasibaigus paskubomis susikraunu krepšį ir dumiu iš klasės, nes neturiu jokio noro bendrauti su Popova. Dar įpirš kokią papildomą užduotį, kaip per švedų kalbos pamoką. Ilgoji pertrauka, ir kadangi diduma klasiokų patraukia valgyti, matematikos kabinetą nutariu susirasti pats. Tačiau kai kokias septynias minutes prasiblaškau nieko nepešęs, kelio pasiklausiu vienos panelės gražiu veideliu ir didele sėdimąja. – Ką, ar staiga pamiršai, kur tavo matiekos kabinetas? Vasario viduryje? – nustemba ji. – Taip. Bibliotekoje už kažko užkliuvau ir laiptais nusiritau į 29

Atleiskite


44

K A RU

pirmą aukštą. Dabar nebežinau, nei kas aš toks, nei iš kur kilęs, bet jaučiu nepaaiškinamą fizinę trauką matematikos kabinetui – man atrodo, kad aš iš ten. Panelė juokiasi, taip, kad visas jos kūnas dreba, ir man jau pradeda atrodyti, kad tai niekada nesiliaus. – O jei rimtai, aš pakeičiau mokyklą. Šiandien mano pirmoji diena čia ir aš dar nesigaudau, kas kur, – paaiškinu šiai liulančiai mamutei. – Ok. Matiekos kabinetas trečiame aukšte. Kas tavo mokytoja? Patraukiu pečiais. – Na, šiaip ar taip, visi matematikos kabinetai viename aukšte, einam, palydėsiu, – pasako ir mudu pradedame lipti laiptais aukštyn. – Kuo tu vardu? – mėginu įforminti mūsų pažintį. – Káirė. – Kokių mokslų klasėje mokaisi? – Pagrindinėje mokykloje dar niekas nieko neskirsto. – Gal juokauji, – ar tu dar pagrindinėje mokykloje? – Kairė atrodo daug vyresnė, buvau tikras, kad net už mane vyresnė. – Yep. Devinta a, – kikena. – Negaliu patikėti. – Na, yra ir mažiau tikėtinų dalykų, pavyzdžiui, ta istorija, kaip tu dardėjai laiptais žemyn. Tad tai, kad aš devintokė, kur kas realiau. Tavo kabinetas... matiekos kabinetas – šitame koridoriuje. – Ačiū. Kairė nusišypso ir aš pasijuntu kaltas, kad pradžioje pastebėjau tik jos didelę subinę... Regis, visai smagi mergiotė. Vilkdamas kojas einu prie kabineto durų, linkteliu keliems ten kėpsantiems klasiokams. Atsisėdęs ant savo kuprinės mėginu dairytis aplinkui neva reikšminga mina, kas yra pernelyg sudėtinga, nes iš tiesų mano veidui nėra ką pasakyti, ir keista pačią pirmąją dieną mėginti kam nors čia ką nors įrodyti, tenoriu, kad pamokos jau pasibaigtų. Na, dar truputį. Dar truputį ir jau riedėsiu autobusu į Lasnamiaję...


N U L I N IS TA ŠK A S

45

– Ar žinai, kas išrado pirmąją snieglentę? Aha, sveikas, mano vardas Johanesas, o tavo, ar mes jau pažįstami, arba bent jau ne sykį kalbėjomės apie snieglentes ir jų kilmę, – norėčiau paklausti. Tačiau viską sudedu į universalų klausimą: – A? – Ar tu žinai, kas išrado pirmąją snieglentę? – jaunuolis pakartoja klausimą. Čia tas juokingas, panašus į dugną valančią žuvį tipas, kuris daugelyje pamokų sėdi vienas. – O tu ar žinai, kas išrado antrąją snieglentę? – mėginu iš keistos situacijos išsisukti juokaudamas. – Ką? – nesuvirškina klausimo klasiokas. Keturių sakinių pokalbyje pasiekėme tašką, iš kurio nė vienas nebesugebame išjudėti toliau, juo labiau kad aš ir nelabai noriu. Po truputį imu susigaudyti, kodėl šitas bičas sėdi vienas. Jis nėra pasaulyje geriausias pašnekovas, ir, deja, tai ne didžiausias jo trūkumas. Vaikino galvoje – patys didžiausi pasaulyje pleiskanų gabalėliai. Ne, ne gabalėliai – luitai. Tokie dideli, kad net gali įžiūrėti jų struktūrą, ir jei peiliuku juos šiek tiek paapvalintum, galėtum mėtyti vietoje skraidančių lėkščių. Kažkur girdėjau, kad, netrenkant galvos tris mėnesius, pradeda veikti kažkas panašaus į savęs valymosi sistemą. Drįstu teigti, kad šis jaunuolis nuolat balansuoja ant pustrečio mėnesio ribos. – Ne, aš nežinau, kas išrado pirmąją snieglentę. – Džeikas Bartonas. – OK. – Jis iš JAV. – Mmm. Ar dabar turėčiau labiau pasidomėti Džeiku ir jo lenta? – Šiaip tai aš Johanesas, o koks tavo vardas? – Stinvaldas. Jėzusmarija. Stinvaldas, aišku... – Tavo vardas Stinvaldas? Retokas, ar ne? – Pilnas – Stinvaldas Ivoras Karu.


46

K A RU

Mielai vėl pakartočiau tą jėzusmarija. Įdomu, ar Stinvalduko tėvai negalėjo apsispręsti, kas gražiau – Stinvaldas ar Ivoras? – Stinvaldas! – Ne, Ivoras! – Stinvaldas! – Ivoras! – Žinai, motin, gal sukvailiokime ir duokime jam abu vardus. – Gera mintis! – Aš – komis, – tęsia Stinvaldas. Ar galiu trečiąkart pavartoti frazę jėzusmarija, ar jau bus per daug? Bet sutikite, tai nėra tas sakinys, kurį itin dažnai išgirsti. Pritrenkiantis tipas. – Didžiai gerbiamas komi Stinvaldai Ivorai, kodėl klausei manęs apie snieglentę? – Šiaip sau, man patinka viskuo domėtis. – Ir man patinka, bet ar tas klausimas apie snieglentę nebuvo šiek tiek random? – Kodėl? Na štai, ir vėl akimirka, kai aš nežinau, ką toliau sakyti. Laimei, suskamba skambutis ir jau galima eiti į klasę. Matematikos pamokoje man ir vėl kliūva atsisėsti šalia Lyzos, tema – trigonometrija, mokytoja – Mis Griuvėsiai 2002. Šiaip jau Mis Griuvėsiai turi pavardę – Korma, ir dar ji turi ant galvos peruką. Jaučiu, šitai vargšelei keltis rytais daug sunkiau negu man, nes jai šis mokyklinis gyvenimas labiau nei atgrasus: aš suolą be reikalo trinu dešimt metų, o ji šitai daro, matyt, pusę amžiaus, ir tam jau išeikvojo visas savo jėgų, nervų ir plaukų atsargas. Naują temą ji dėsto sėdėdama užmerktomis akimis, ir tokiu balsu, tarsi mėgintų iš mūsų, nuodėmingųjų, išvaryti šėtoną. Aš nežinau, ar ji taip elgiasi iš nuovargio, ar iš didžiulio savo pasibjaurėjimo mokiniais, tačiau kas nors turėtų iškviesti vaikų ar gyvūnų teisių apsaugos tarnybą ir šitą vaikus ugdantį puszombį iš čia išmėžti.


N U L I N IS TA ŠK A S

47

– Visos jūsų matematikos pamokos tokios? – paklausiu Lyzos. – Yep. – Tikriausiai nesukelia didelio entuziazmo semtis žinių? – Ne. Ne. Bet tu stebėk. Kiekvienos pamokos pabaigoje Korma susiima ir nusišypso. Tai jau tapo tradicija. Pamatysi. Nekantriai laukiu Kormos šypsenos, dėmesys matematikai kažkur nuplaukia. Susižavėjęs stebiu šį pritrenkiantį charakterį: matyti, kad kadaise buvo graži moteris, nesunkiai ją įsivaizduoju vilkint teniso sijonėlį ir su drauge juokiantis per pasivaikščiojimą kažkur Laulasmos pušyne. Tačiau dabar neliko nei tų prisiminimų, nei to žmogaus. Įdomu, kas gi nutiko? Ne tą profesiją pasirinko? Šūdinas vyras? Vaikai idiotai, vedę dar idiotiškesnes žmonas, prisigimdę visą tuntą kvailelių vaikų ir pasiėmę pernelyg didelę paskolą, dėl ko Korma dabar turi savo didingą pensinį amžių leisti čia mokykloje, iščiulpusioje iš jos visą esybę? Aš šito nežinau. Kaip ir nežinau to, kodėl girdžiu savo vardą ir kas jį ištarė. Apsidairęs pamatau, kaip Korma klausiamai į mane žvelgia. – Atsiprašau, užsisvajojau ir negirdėjau. – Kas jūsų burnoje? – Ką? – Ką jūs žiaumojate, jaunuoli? – paklausia Korma puse lūpų, dėl ko drąsesni, tai yra Kerlė su Raimu, pradeda juoktis. – Ką? Aš nežinau... Pajuntu, kad burnoje tikrai kažką turiu. Išsiimu, pasirodo, tai rausvas polietileno gabalėlis, kurį pats to nepastebėdamas nuplėšiau nuo aplankalo ir susikišau į burną. Nežinau, kodėl taip elgiuosi. Tikrai nežinau. To tikriausiai nežino ir mano klasiokai, dabar jau visi prapliupę juoktis. – Nieko tokio, mopsiuk. Juk kartais nutinka, kad imi ir suvalgai savo sąsiuvinį – būna, pasitaiko. Netgi geriausiai išdresuotiems gyvūnėliams, – šiuo komentaru Kerlė apibendrina, kas įvyko. Nusišypsau ir gan drąsiai nužingsniuoju iki šiukšlių dėžės ir ten išmetu polietileno gabalėlį. Kažką reikia Kerlei atsakyti.


48

K A RU

– Sorry, pas mus kaime būdavo galima žiaumoti viską, ką tik burna pasiekia. Ne pats geriausias komentaras. Atsisėdu atgal šalia lūpas suspaudusios Lyzos. – Ar tu debilas, ką? – paklausia ji. – Ką tu tuo nori pasakyti? Ar ką nors tokio apie mane girdėjai? – Taip, girdėjau. Kas čia per pisliava? A? Paklausiu to ir Lyzos, aišku, praleisdamas žodį „pisliava“. Lyza nieko neatsako, ji pageidauja toliau mokytis. Aš irgi susitelkiu į pamoką, nors ką tik įmečiau porą akmenų į maišą su užrašu „Mūsų naujokas trenktas“, tačiau tokie dalykai lengvai pataisomi, ir jie dar pamatys, kad keistumai žmones puošia, o ne gadina. Ilgai laukęs pagaliau išvystu tą tradicinę Kormos šypseną. Taip, tikrai buvo verta laukti, ir tai puikiai tinka pamokos pabaigai. Vos tik mokytojos veidą ir vėl aptraukia apsauginė negyvėlės kaukė, išsyk subirbia skambutis į laisvę. Greitai pirmas nuvarau į drabužinę, nes kažkodėl nebeturiu jokio noro bendrauti. Atsisveikinu su kažką šūkaliojančia karcerio bobule nuostabiu Ledės vardu. Tas ženklelis su vardu, prisegtas prie jos raudono kelninio kostiumo, verčia šypsotis, ir spėkit iš trijų kartų, kuri Kriso de Burgo daina man visą kelią namo įkyriai lenda į galvą.


Ka487

Karu Nulinis taškas / Karu ; iliustravo Mart Raun. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2016. – 344 p. : iliustr. UDK 821.511.113-93 Iš probleminės šeimos kilusiam ir prastą mokyklą lankiusiam septyniolikmečiam Johanesui pasiseka įsiprašyti į vieną elitinę Talino mokyklą, tačiau susiklosto taip, kad savo naujojoje klasėje jis tampa atstumtasis. O kai iš po pamatų išsprūsta visi trys kertiniai akmenys, ant kurių laikosi Johaneso pasaulis – namai, draugai ir mokykla, – jis pasijunta atsidūręs nuliniame taške, tokiame, kai esamas gyvenimas pasirodo tiesiog nebepakeliamas. Ir visgi Johanesas randa jėgų nepalūžti.

ISBN 978-9955-811-92-3

NULINIS TAŠKAS Karu Iš estų kalbos vertė Kristina Bykovienė Dailininkas Mart Raun Redaktorė Bronė Vinevičienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 1000 egz. Išleido leidykla „Dominicus Lituanus“ www.dominicus.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ www.spindulys.lt


TIKRAI, KAS?

Sassas Henno, rašytojas

TOKIA KNYGA GALI IŠGELBĖTI GYVENIMUS. Jimas Ashilevis, rašytojas

TAI JAUNIMO ROMANAS PAČIU GERIAUSIU POŽIŪRIU. Peeteris Helme, literatūros kritikas, rašytojas

Iš probleminės šeimos kilusiam ir prastą mokyklą lankiusiam septyniolikmečiam Johanesui pasiseka įsiprašyti į vieną elitinę Talino mokyklą, bet savo naujojoje klasėje jis tampa atstumtasis. O kai iš po pamatų išsprūsta visi trys kertiniai akmenys, ant kurių laikosi Johaneso pasaulis – namai, draugai ir mokykla, – jis pasijunta atsidūręs nuliniame taške, tokiame, kur prieš akis vaikinui nieko nebėra. Ir visgi Johanesas randa jėgų nepalūžti.

TOKIOS KNYGOS MAN LABAI TRŪKO PAAUGLYSTĖJE. Eia Uus, rašytoja

KARU Margusas Karus (Margus Karu) gimė 1984 metais Taline. Po kino režisūros studijų dirbo reklamos ir filmų prodiuseriu. 2008 m. Margusas susipakavo daiktus ir porą metų bastėsi po svetimas šalis. Tuo metu ir parašytas pirmasis jo romanas „Nulinis taškas“.

Internetinis leidyklos knygynas www.dominicus.lt

KARU

• Na, pavyzdžiui, aš nesu aklas. • Neprivalau kiekvieną dieną suvalgyti dviejų kibirų šūdų. • Turiu dvi rankas, dvi kojas. • Mano kūnas ne ištisai šašuotas. • Man neniežti kiauras dienas. • Negyvenu su dideliu kuolu subinėj. • Neprivalau valgyti savo senelės kojų nagų. • Nesu daržovė. • Mano šalyje nevyksta karas. • Nesu nuolat alkanas. • Nesu liliputas. • Didelis žvėris nėra bandęs sudraskyti man veido. • Aš negyvenu urve. • Neprivalau gerti niekieno myžalų. • Nesu nei albinosas, nei plikis. • Mano kiaušai nusileido laiku. • Mano pilve nėra šakutės. • Neprivalau visą laiką valgyti be galo sūriai. • Manęs netroškina. • Ausyse negirdžiu amžino riksmo.

AŠ IŠ VISOS ŠIRDIES DŽIAUGIUOSI, KAD MARGUSAS TAPO MANO KOLEGA LITERATŪROS PASAULYJE. ESU TIKRAS, NE AŠ VIENAS. „NULINIS TAŠKAS“ JUMS ATSKLEIS, KODĖL.

NULINIS TAŠKAS

KAS MANO GYVENIME ŠIUO METU YRA GERO?

KARU

NULINIS TAŠKAS

Pagal knygą sukurtas filmas „Lūžio taškas“. Filmą, subtitruotą lietuvių k., galite įsigyti iTunes.

Nulinis taškas  

Iš probleminės šeimos kilusiam ir prastą mokyklą lankiusiam septyniolikmečiam Johanesui pasiseka įsiprašyti į vieną elitinę Talino mokyklą,...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you