Briedis Eugenijus Uogieninas by Dominicus Lituanus

Briedis Eugenijus Uogieninas

Vytautas V. Landsbergis

Briedis Eugenijus Uogieninas (pasakos apie meil4 ir kitus nesusipratimus)

Antras, papildytas leidimas Dailininkė Dalia Karpavičiūtė

2015

UDK

821.172-93 La241

ISBN 978-9955-811-88-6

skiriu Augustui

Turinys Eugenijus ir lydeka / 9 Upėtakis Igoris ir musė Zvimblytė / 18 Eugenijus ir lakštingala / 24 Kelionė upės viduriu / 30 Lydekos Ifigenijos keršto planas / 33 Briedžio Eugenijaus sapnas / 40 Lakštingala ir nelaimingasis Jurgis / 49 Izabelės pasaka apie Saulę ir Mėnulį / 54 Grumtynės dėl Izabelės / 58 Žvėriškas briedžio Eugenijaus skausmas / 62 Briedis ir pelėda Barbora / 66 Žvėriška briedžio Eugenijaus šiurpė / 70 Eugenijaus pavydas / 74 Briedžio ir pelėdos pokalbis apie meilę / 78 Eugenijaus meilėraštis / 80 Briedis randa lakštingalą / 81 Dar vienas briedžio Eugenijaus sapnas / 87 Briedis Eugenijus patenka bėdon / 90 Briedis Eugenijus zoologijos sode / 94 Izabelė narvelyje / 98 Izabelės ir Barboros pokalbis / 101 Izabelė sveika ir laisva / 106 Lydekos Ifigenijos poezija / 109 Skriaudikų ašaros ir maldos / 113 Narsioji gelbėtoja / 121 Išsvajotoji laisvė / 122 Tvanas / 125 Pabaiga / 128

Eugenijus ir lydeka Vieną vakarą Labanoro girioje ganėsi jaunas, stiprus briedis Eugenijus Uogieninas1. Stovėjo pamiškėje aukštai iškėlęs raguotą galvą ir skabė neseniai išsprogusius pušų ūglius. Kramsnojo juos ir patenkintas čepsėjo storomis lūpomis: – Tai gardumėlis, tai šviežios pušų salotos! Prisišveitęs iki kaklo, užsimanė Eugenijus gerti. Netoliese kaip tik tekėjo Lakajos upė, kurios vanduo buvo itin švarus ir skanus. Atkėblino prie upės, įsibrido ir pasilenkęs jau gers... Bet netikėtai upelio veidrodyje išvydo raguotą savo veidą! – Ir kodėl aš toks negražus, kodėl toks raguotas, – nusiminė Eugenijus, žvelgdamas į niaurų atvaizdą skaidriame vandenyje. – Gal todėl ir esu toks žvėriškai vienišas? Užvertė Uogieninas plačiaragę galvą ir užbaubė graudžią vienišų briedžių dainą: Aš vienišas briedis, Stiprus ir paėdęs, Tačiau nelaimingas – Kažko man vis stinga.

Uogieninu šį briedį miško žvėrys praminė todėl, kad jis be saiko vartojo uogas – spanguoles, bruknes ir mėlynes. Kartais išlįsdavo Eugenijus Uogieninas iš pelkių net apsvaigęs iš laimės, o snukis visas mėlynas mėlynas, atsiprašant… (Kišk. past.)

Manęs neramina Nei kvapas jazminų, Nei varnų krankimas, Nei upės šniokštimas. Taip skaudžiai kankina Raguotas likimas, Jog noris mauroti Ir pelkėj drybsoti. Jei meilę sutikčiau, Jos balsą išgirsčiau – Per kalnus nulėkčiau, Vis bėgčiau ir bėgčiau. Kol ją susirasčiau, Iš žemių iškasčiau, Jai širdį išliečiau, Karštai pamylėčiau. Netoliese plaukiojo lydeka Ifigenija, kuri turėjo puikią klausą ir girdėdavo viską, kas tik vyko aplinkui Lakajos upę. Išgirdusi širdį draskančią briedžio aimaną, Ifigenija priplaukė prie liūdinčio Eugenijaus kojų ir švelniai prisiglaudė1. Grakščioji aštriasnukė buvo didelė svajotoja ir visą gyvenimą troško 1

Derėtų pastebėti, kad ši Lakajos lydeka (panašiai kaip ir briedis Eugenijus) buvo gana vieniša būtybė, jos nemylėjo nei gružliukai, nei raudės. Mylėjo nebent tik žvejai su savo tinklais bei spiningais, bet lydeka netikėjo jų meile. Ifigenija jau buvo pakankamai išmintinga, kad suprastų, jog tokia meilė dažniausiai baigiasi keptuvėje!

sutikti savo svajonių milžiną! O briedis Eugenijus pasirodė kaip tik toks ir esąs. Be to, jis buvo su ragais, kurie Ifigenijai priminė girių karaliaus karūną. – Jeigu šis žvėris mane pamils ir ves, aš tapsiu Labanoro girios karaliene Eugenija Ifigenija, – pamanė lydeka, ir iš tos laimės jai net žvynai pašiurpo. Iškišo galvą iš vandens – žiopt žiopt – jau sakys briedžiui ką nors gero ir meilingo, bet nė vienas, net pats menkiausias meilės žodelytis jai iš burnos neišsprūdo. Tik keli beprasmiai oro burbulai upės paviršiumi nuburbuliavo. Ir nuliūdo Ifigenija prisiminusi, kad žuvys kažkodėl negali nei kalbėti, nei čiulbėti, nei riaumoti... – Et, – atsiduso ji, ir dar pora liūdnų burbulų nuburbuliavo, – ir kodėl vieni padarai, pavyzdžiui, žmonės, asilai ar avinai, gali kiauras dienas plepėti, bliauti, pliurpti visokias nesąmones, o mes, lydekos, – ne?! Staiga aštriadantė Ifigenija prisiminė seną senų šamų patarlę: „Kas kalba – nežino, o kas žino – nekalba.“ Ir nusiramino. – Užtat seni šamai niekada ir neužkimba meškeriotojams ant niekingai blizgančių blizgių, – palingavo galvą Ifigenija ir prisidūrė: – Be to, pasauly juk yra ir daugiau viską žinančių, bet apie tai neplepančių padarų. Tai medžiai, akmenys, debesys... Bet ne, – ūmai ėmė ginčytis pati su savimi, – juk debesys kartais ima ir prabyla! Griaudėja perkūnais, žaibais svaidosi! Tad debesys panašesni į žmones, karves ir asilus, o lydekos – į akmenis, medžius bei kitus mąstytojus1. 1

Mąstytojai – tai tokie keisti padarai, kurie nori būti panašūs į medžius. Jie daug nekalba, leidžia gilias minčių šaknis, o užaugę šakojasi bei kankorėžiais mėtosi.

Briedis Eugenijus, sudainavęs meilės dainą, atsiduso ir staiga pajuto, kad upelyje kažin kas burbuliuoja. Palenkė raguotą galvą ir išvydo vandeny įnirtingai žiopčiojančią lydeką. – Vargšė žuvytė! Matyt, nori pakvėpuoti, bet jai trūksta oro, – pamanė geraširdis girių karalius ir iš visų jėgų papūtė į lydeką. Pakilo vietinės reikšmės viesulas ir lydeka, galingo gūsio pagauta, nuskriejo iki pat upės vidurio. – Jis mane pastebėjo, briedis atkreipė į mane savo žvėrišką dėmesį! – Ifigenija net apsiašarojo iš laimės. Aistringai žiopčiodama, ji vėl link Eugenijaus nusiyrė, pakeliui svarstydama: – Kaip čia gudriau pasielgti, kad jis manimi susižavėtų ir mane pamiltų? Ir nutarė lydeka svajonių briedžiui nusišypsoti – iškišo snukį iš vandens ir plačiai plačiai išsiviepė. O Eugenijus kaip tik vėl lenkėsi prie upės, nes buvo žvėriškai ištroškęs. Tik žiūri – kažkieno burna kyšo, pilna smailiausių, aštriausių dantų! – Niekada nemaniau, kad Lietuvoj yra krokodilų, – gūžtelėjo nustebęs Eugenijus. – Šis alkanas padaras labai jau nedraugiškai šiepiasi, matyt, nori nugraužt man koją! Pyktelėjo briedis ne juokais ir taip treptelėjo kanopa, kad Lakajoj kilo devynių balų vandens drebėjimas! O vargšė lydeka, didžiulių cunamio1 bangų pagriebta, nuskriejo į krantą. Šokinėja dusdama aukštose žolėse, blaškosi it koks pagalys ir kad ims žiopčioti: 1

Cunamis yra milžiniška banga. Tai nieko gero. Nuoširdžiai patariu: klausykit tėvelių ir mamyčių, valykitės dantis ir susitvarkykit kambarius.

– Gelbėkit! Padėkit! Vandens! Bet staiga vėl prisiminė, kad lydekos negali kalbėti. Tad sukando dantis ir susitaikė su žiauriu nebyliu likimu1. Šokinėja Ifigenija tyliai, daužosi iš paskutiniųjų – tarsi mirštanti gulbė2 – ir nelinksmai sau mąsto: – Kas kalba – nežino, kas žino – nekalba. Kas myli – tas kenčia, kas nemyli – tas nekenčia. Eugenijus atsargiai prisliūkino ir šį kartą išvydo nebe krokodilą, o graudžiai mirštančią lydekaitę... Žvelgiančią ašarų kupinomis akimis! – Tai ką, miršti, lydeka? – paklausė briedis. Ifigenija nustojo šokinėti ir liūdnai palingavo galva. – Gal tau gyvenimas nemielas? – suraukė antakius Eugenijus. Ifigenija išsyk nutaisė tokį ilgesingą žvilgsnį, kad net aklas būtų supratęs, jog gyvenimas šiai žuviai mielas, ir net labai! Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, Eugenijus ūmai suvokė, jog ši ilgesinga lydeka nemoka kvėpuoti gaiviu miško oru! Pasigailėjo briedis beprasmiškai žūstančios žuvies ir švelniai kanopa nurideno ją iki pat Lakajos. O tada – vienu spyriu į sraunius upės vandenis nuspyrė. Įkvėpė Ifigenija pilnus plaučius gaivaus vandens, pliaukštelėjo porą kartų uodega ir jos širdį užplūdo džiaugsmo banga: – Jis du kartus mane pastebėjo! Briedis jau dukart atkreipė savo karališką snukį! Trečias kartas nemeluos... 1

Likimas – tai pokštas. Ne veltui Labanoro apylinkėse sakoma: „Šakutė pakutė triokšt pokšt – nulūžo.“ Toks gražus pasakymas, ir tiek. Mirštančios gulbės nešokinėja.

Staiga lydekos veidą nutvieskė dar platesnė šypsena! Į kaulėtą makaulę švystelėjo netikėta mintis: jei negali jausmų išsakyti žodžiais, reikia parodyti ženklais1! Žaibo greitumu nuplaukė į ramią įlankėlę už posūkio – ten augo baltosios vandens lelijos! Nuskynė vieną ir tuoj pat sugrįžo prie girių karaliaus kojų. O briedis tuo metu jau darė kasrytinę mankštelę. – Į kairę, į dešinę – paskui eisim trešnių... Pritūpt, prisėst – už tai gausim ėst... O dabar pasilenkiam ir atsigeriam! Ūmai vandens paviršiuje Eugenijus išvydo... – Lelija! Pusrytėlis!!! Niam niam... Matote, Eugenijau, kai padarote mankštą – gaunate dovanų! Čiupo leliją dantimis, užsimerkė ir jau kramtys, bet jaučia, kad lelija keistokai spurda. Nustebęs briedis atsimerkė. O kitame lelijos gale tabaluoja ta pati lydeka, kurią jis ką tik į upės vandenis nuspyrė! – Atiduok! Aš mankštą dariau, ne tu... Lelija mano, elniai griebtų! Eik, pasigauk aukšlių! Bet Ifigenija nepaleidžia, laiko išsiviepus ir pati sau mano: – Nenoriu aukšlių, noriu briedžio... – Aha, nedėkingoji! Aš tau gyvybę išgelbėjau, o tu mano lelijos gviešiesi, – įsiutęs Eugenijus smarkiai papurtė leliją į visas puses. 1

Meilės ženklų yra labai daug rūšių. Būna aukščiausios rūšies meilės ženklai, paskui – pirmos rūšies ir antros rūšies ženkliukai... Tarkim, gėlių dovanojimas, indų plovimas, eilėraščių rašymas, gebėjimas atleisti – tai aukščiausios rūšies meilės ženklai; pinigų, mašinų dovanojimas – pirmos rūšies, o liežuvio ar špygos rodymas – tai jau antros rūšies meilės ženklas.

Lydeka dar bandė laikytis – bet kur tau! Netrukus vėl į upės vidurį pūkštelėjo... Še kad nori... Ir trečias kartas melavo1. Nusivylusi, įsižeidusi Ifigenija nugrimzdo į dugną, įsikniso į šlamančias skarotas žoles ir sustingo it įmirkęs pernykštis pagalys. Paskui susirado nulūžusį nendrės galą ir eilėmis ant smėlio Lakajos upės dugne išliejo skausmingąją savo patirtį: Aš noriu mylėti, Svajoti, kentėti, Galbūt ištekėti, Galbūt praturtėti… Man briedis patinka, Jo žvilgsnis įsminga Man tiesiai į širdį, Bet nieks to negirdi… Guliu sau nuliūdus, Prie dugno prigludus, Tik ašara rieda – Man liūdna ir gėda.

Ir koks asilas pasakė, kad trečias kartas nemeluoja? Jei esi geras melagis, tai visi kartai gerai pasiseka...

La241 Landsbergis, Vytautas V. Briedis Eugenijus Uogieninas / Vytautas V. Landsbergis; iliustravo Dalia Karpavičiūtė. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2015. – 132 p.; iliustr. ISBN 978-9955-811-88-6 „Briedis Eugenijus Uogieninas“ – žaisminga Vytauto V. Landsbergio pasakų knyga, kupina meilės trikampių ir keturkapių, kurie supančiojo beveik visus Labanoro girios gyventojus: lakštingalą Izabelę, upėtakį Igorį, lydeką Ifigeniją, briedį Eugenijų ir net užkietėjusį Pažeimenio kaimo senbernį Jurgį Jurgutį. Knyga tinkama ne tik pradedantiems įsimylėjėliams, bet ir įpusėjusiems ar baigiantiems. Ir visiems kitiems, susipainiojusiems meilės tinkluose arba žadantiems painiotis ateityje. UDK 821.172-93

Vytautas V. Landsbergis Briedis Eugenijus Uogieninas Dailininkė Dalia Karpavičiūtė Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 1500 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A , LT-08217 Vilnius www.baltoprint.com