Birutė – skruzdžių generolė

Vytautas V. Landsbergis

Internetinis leidyklos knygynas www.dominicus.lt

Birutė – skruzdžių generolė

VILNIUS 2015

2

3

VILNIUS 2015

2

3

Burtininkės rytas

UDK 821.172-93 La241

Knygos leidimą rėmė:

Dalius Trumpa

ISBN 978-9955-811-87-9

© Vytautas V. Landsbergis, 2015 © Gediminas Pranckevičius 2015 © Dominicus Lituanus, 2015

– Jei nori ką nors šiame painiame gyvenime suprasti, pirmiausia turi žinoti – kas tu, kur tu ir kodėl? Ir kas išvis čia vyksta, – postringavo girios pranašautoja gegutė Laima, bijodama pamiršti ką nors svarbaus1. Tad kiekvieną labą rytą pradėdavo nuo prisiminimų. Štai ir šįryt atsitūpė aukščiausios Šimonių eglės viršūnėje, pasikedeno plunksneles ir ėmė kukuoti: – Aš gegutė Laima – kūkt. Tupiu aukštoj eglėj – kūkt. Aplink mane Šimonių giria – kūkt kūkt. Esu didi šios girios burtininkė – kūkt. Pranašauju ateitį, praeitį ir kitas nelaimes – kūkt kūkt. Šimonių girioj gyvena daugybė manęs nevertų gyvių – šernas Zebediejus, skruzdės Birutė, Onutė ir Magdutė... ir dar, dar... Kas dar? Prisiminiau! Meška Bobausė, savo mylimo vyro apgauta ir pamesta! Bobausis išdūmė į Suomiją ir iki šiol negrįžo. Dar – išverstakis rupūžiokas Afonijus, kurį paliko žmona Afonija... Ir gerai padarė! Ir dar, dar...

Staiga užmiršo, kas dar gyvena girioje.

– Užteks ir tiek, – numojo sparnu Laima, – kūkt. O dabar neprošal būtų prisiminti, kas gi Šimonių girioj atsitiko vakar. Kukū, kukū, proteli, kur tu? Prisiminiau: vakar trys skruzdės keliavo spyglaiviu ir vos ne vos nenuskendo, kūkt kūkt. Laimė, spėjau išgelbėti...

Kilo tokia audra, kad pati per plunksną gyva likau. Gerai, kad meškos irštvoj pasislėpiau! Bet ir ten manęs ne žemuogės laukė: patamsy vos nesutraiškė šernas Zebediejus, kad jį kur vilkai... Kūkt kūkt...

Kas dar? Aaa, prisiminiau. Zebukas2 visai išprotėjo – išardė skruzdėTai rimta burtininkų bėda – neužmiršti kam ir ką esi išpranašavęs, idant paskui susipainiojęs neišpranašautum priešingai.

2 Zebediejų miško gyventojai mėgo trumpinti, vadindavo Zebuku, Zebiu ar dar trumpiau.

1

5

Burtininkės rytas

UDK 821.172-93 La241

Knygos leidimą rėmė:

Dalius Trumpa

ISBN 978-9955-811-87-9

© Vytautas V. Landsbergis, 2015 © Gediminas Pranckevičius 2015 © Dominicus Lituanus, 2015

– Jei nori ką nors šiame painiame gyvenime suprasti, pirmiausia turi žinoti – kas tu, kur tu ir kodėl? Ir kas išvis čia vyksta, – postringavo girios pranašautoja gegutė Laima, bijodama pamiršti ką nors svarbaus1. Tad kiekvieną labą rytą pradėdavo nuo prisiminimų. Štai ir šįryt atsitūpė aukščiausios Šimonių eglės viršūnėje, pasikedeno plunksneles ir ėmė kukuoti: – Aš gegutė Laima – kūkt. Tupiu aukštoj eglėj – kūkt. Aplink mane Šimonių giria – kūkt kūkt. Esu didi šios girios burtininkė – kūkt. Pranašauju ateitį, praeitį ir kitas nelaimes – kūkt kūkt. Šimonių girioj gyvena daugybė manęs nevertų gyvių – šernas Zebediejus, skruzdės Birutė, Onutė ir Magdutė... ir dar, dar... Kas dar? Prisiminiau! Meška Bobausė, savo mylimo vyro apgauta ir pamesta! Bobausis išdūmė į Suomiją ir iki šiol negrįžo. Dar – išverstakis rupūžiokas Afonijus, kurį paliko žmona Afonija... Ir gerai padarė! Ir dar, dar...

Staiga užmiršo, kas dar gyvena girioje.

– Užteks ir tiek, – numojo sparnu Laima, – kūkt. O dabar neprošal būtų prisiminti, kas gi Šimonių girioj atsitiko vakar. Kukū, kukū, proteli, kur tu? Prisiminiau: vakar trys skruzdės keliavo spyglaiviu ir vos ne vos nenuskendo, kūkt kūkt. Laimė, spėjau išgelbėti...

Kilo tokia audra, kad pati per plunksną gyva likau. Gerai, kad meškos irštvoj pasislėpiau! Bet ir ten manęs ne žemuogės laukė: patamsy vos nesutraiškė šernas Zebediejus, kad jį kur vilkai... Kūkt kūkt...

Kas dar? Aaa, prisiminiau. Zebukas2 visai išprotėjo – išardė skruzdėTai rimta burtininkų bėda – neužmiršti kam ir ką esi išpranašavęs, idant paskui susipainiojęs neišpranašautum priešingai.

2 Zebediejų miško gyventojai mėgo trumpinti, vadindavo Zebuku, Zebiu ar dar trumpiau.

1

5

lyną! Už tai skruzdė Birutė pažadėjo jam žiauriai atkeršyt! Kūkt. Ką gi, pats kaltas... Kuilys. Kiekgi galima tyčiotis iš mūsų – trapių, švelnių moterėlių! Kiek galima mus traiškyti tamsiuose meškų urvuose.

Laikas visa tai nutraukti, išrauti ir pribaigti! Kad jį kur... khur... Įsikarščiavusi užspringo, ėmė kosėti ir net iš eglės išdribo... Laimė, keliomis šakomis žemiau voras Apolinaras Kvarbatka buvo ištempęs tamprų hamaką – Laimutė šleptelėjo į jį ir tuoj sumetė: – Apsimesiu, kad nieko nenutiko... Kitaip užjuoks negyvai.

Užsimetė koją ant kojos ir sūpuojasi pasišvilpaudama, nuduodama, kad atliko akrobatinį triuką.

– Poli, – šūktelėjo gudruolė, – matei, kaip persiverčiau kūlio?

– Laima, čia mano hamakas, – suburbėjo Kvarbatka, iškišęs galvą iš už šakos, – be to, tu baisiai stora... Dar suplėšysi.

Tačiau vargšelis tuoj ir pats suprato pasikarščiavęs, nes akimirksniu buvo prarytas ir apsilaižytas! Vienu kąsneliu.

– Pats storas, – atsirūgo Laima. – Mokai mokai tuos stačiokus, kaip su damomis elgtis, o tie... grubūs, netašyti. Ką gi, papusryčiavome, laikas užsiimti burtais! Pažiūrėsim, kaip mūsų Birutėlei seksis kovoti su niekinga šernų paderme.

Užsimerkė ir ėmė svajingai kukuoti: Kukū kukū, Man žiauriai smagu, Jaučiu, kad bus mūšis, Kur grumsis ir mušis Šios girios gyvūnai, Ropliai ir plėšrūnai, Vabzdžiai ir baisūnai,

Kol kritusių kūnai Nuklos visą girią.

Nukausim daug vyrų – Net plunksnos pastiro!!!

Taip ir prasidėjo nauja diena Šimonių girioje: gegutė suposi voro hamake ir kukavo į kairę ir į dešinę, pranašaudama kruviną aušrą Šimonių girios vyrams. O tie parpė kuo saldžiausiai ir, regis, baugiųjų Laimos kukių nė negirdėjo.

Pakukavusi dar pusę valandos, gegutė nutarė ruoštis būsimos dienos įvykiams: pakilo į eglės viršūnę ir ėmė galąsti snapą į šalia tabaluojantį kankorėžį.

Kerštas bręste bręsta Atvirai sakant, ne visi šimoniškiai tą naktį ramiai ilsėjosi. Antai skruzdė Birutė blaškėsi, dejavo sapnuodama, kad plaukia su sesėmis spyglaiviu ir krenta putotu kriokliu į prarają. Paskui sapnavo šerną Zebediejų, griaunantį gimtuosius namelius1.

O rytą atsikėlė kuo anksčiausiai, skruzdėlynui dar nepabudus.

Prisiminė žadėjusi sesutėms Magdutei ir Onutei, kad atsilygins Zebediejui be jokio gailesčio2!

Ir akyse sužibo keršto gaisai.

– Reikia telkt narsių kovotojų būrius! – ryžtingai treptelėjo koja Birutė ir išsyk pasijuto Šimonių girios generole: – Pradėkime nuo 1 2

6

Šiuos bei kitus šiurpus galite perskaityti pirmojoje knygoje apie skruzdėlytę Birutę. Įsismarkavusi net iltį grasino šernui išrauti!

7

lyną! Už tai skruzdė Birutė pažadėjo jam žiauriai atkeršyt! Kūkt. Ką gi, pats kaltas... Kuilys. Kiekgi galima tyčiotis iš mūsų – trapių, švelnių moterėlių! Kiek galima mus traiškyti tamsiuose meškų urvuose.

Laikas visa tai nutraukti, išrauti ir pribaigti! Kad jį kur... khur... Įsikarščiavusi užspringo, ėmė kosėti ir net iš eglės išdribo... Laimė, keliomis šakomis žemiau voras Apolinaras Kvarbatka buvo ištempęs tamprų hamaką – Laimutė šleptelėjo į jį ir tuoj sumetė: – Apsimesiu, kad nieko nenutiko... Kitaip užjuoks negyvai.

Užsimetė koją ant kojos ir sūpuojasi pasišvilpaudama, nuduodama, kad atliko akrobatinį triuką.

– Poli, – šūktelėjo gudruolė, – matei, kaip persiverčiau kūlio?

– Laima, čia mano hamakas, – suburbėjo Kvarbatka, iškišęs galvą iš už šakos, – be to, tu baisiai stora... Dar suplėšysi.

Tačiau vargšelis tuoj ir pats suprato pasikarščiavęs, nes akimirksniu buvo prarytas ir apsilaižytas! Vienu kąsneliu.

– Pats storas, – atsirūgo Laima. – Mokai mokai tuos stačiokus, kaip su damomis elgtis, o tie... grubūs, netašyti. Ką gi, papusryčiavome, laikas užsiimti burtais! Pažiūrėsim, kaip mūsų Birutėlei seksis kovoti su niekinga šernų paderme.

Užsimerkė ir ėmė svajingai kukuoti: Kukū kukū, Man žiauriai smagu, Jaučiu, kad bus mūšis, Kur grumsis ir mušis Šios girios gyvūnai, Ropliai ir plėšrūnai, Vabzdžiai ir baisūnai,

Kol kritusių kūnai Nuklos visą girią.

Nukausim daug vyrų – Net plunksnos pastiro!!!

Taip ir prasidėjo nauja diena Šimonių girioje: gegutė suposi voro hamake ir kukavo į kairę ir į dešinę, pranašaudama kruviną aušrą Šimonių girios vyrams. O tie parpė kuo saldžiausiai ir, regis, baugiųjų Laimos kukių nė negirdėjo.

Pakukavusi dar pusę valandos, gegutė nutarė ruoštis būsimos dienos įvykiams: pakilo į eglės viršūnę ir ėmė galąsti snapą į šalia tabaluojantį kankorėžį.

Kerštas bręste bręsta Atvirai sakant, ne visi šimoniškiai tą naktį ramiai ilsėjosi. Antai skruzdė Birutė blaškėsi, dejavo sapnuodama, kad plaukia su sesėmis spyglaiviu ir krenta putotu kriokliu į prarają. Paskui sapnavo šerną Zebediejų, griaunantį gimtuosius namelius1.

O rytą atsikėlė kuo anksčiausiai, skruzdėlynui dar nepabudus.

Prisiminė žadėjusi sesutėms Magdutei ir Onutei, kad atsilygins Zebediejui be jokio gailesčio2!

Ir akyse sužibo keršto gaisai.

– Reikia telkt narsių kovotojų būrius! – ryžtingai treptelėjo koja Birutė ir išsyk pasijuto Šimonių girios generole: – Pradėkime nuo 1 2

6

Šiuos bei kitus šiurpus galite perskaityti pirmojoje knygoje apie skruzdėlytę Birutę. Įsismarkavusi net iltį grasino šernui išrauti!

7

rupūžioko Fonios!.. Jis gi narsuolis kaip reta – vakar išgebėjo mane nepabūgęs pražūtingos audros.

Strykt pastrykt – nukurnėjo pas Afonijų. Rado jį prasmegusį pakrantės žolynuose, dėbsantį stiklinėmis akelėmis į aplinkui zyzinėjančius uodus.

– Per plonas, per storas, maliarinis, per lėtas, per liesas...

– Afonijau, būk draugas, eime į mūšį! – puolė įkalbinėti skruzdė.

– Ko aš ten nemačiau? – atsainiai burbtelėjo tas.

– Šerno.

– Nemėgstu kariauti, – numykė rupūžiokas, – nuo karų mane pykina... Uodai, musės – kitas reikalas!

Tačiau skruzdė neatstojo: – Betgi žadėjai padėti, jeigu kas...

– O kas?

– Nežinai? Vakar Zebys išardė mūsų skruzdėlyną, turiu jam atkeršyti!

– Negali būt!

– Dar ir kaip gali... Žinok, tokie piktavaliai kelia pavojų ne tik miško moteriškėms, bet ir tau pačiam!

– Pavojų? – žagtelėjo Afonijus.

– Ateis kada ir užknis negyvai!

– Nepyk, bet... Tingiu keršyti... Nemėgstu. Ypač skaniai papietavęs!

– Koks tu džentelmenas, jeigu dėl damos nepuoli į mūšį?

– Sakai, dėl damos?.. – rupūžiokas užsimerkė, sakytum, savin nugrimzdo. – Seniai neregėjau tikros damos, o štai peštukių, liežuvautojų, bambeklių – prie kiekvieno kelmo!

– Ką čia nukvarksi! Parodyk nors vieną...

8

9

rupūžioko Fonios!.. Jis gi narsuolis kaip reta – vakar išgebėjo mane nepabūgęs pražūtingos audros.

Strykt pastrykt – nukurnėjo pas Afonijų. Rado jį prasmegusį pakrantės žolynuose, dėbsantį stiklinėmis akelėmis į aplinkui zyzinėjančius uodus.

– Per plonas, per storas, maliarinis, per lėtas, per liesas...

– Afonijau, būk draugas, eime į mūšį! – puolė įkalbinėti skruzdė.

– Ko aš ten nemačiau? – atsainiai burbtelėjo tas.

– Šerno.

– Nemėgstu kariauti, – numykė rupūžiokas, – nuo karų mane pykina... Uodai, musės – kitas reikalas!

Tačiau skruzdė neatstojo: – Betgi žadėjai padėti, jeigu kas...

– O kas?

– Nežinai? Vakar Zebys išardė mūsų skruzdėlyną, turiu jam atkeršyti!

– Negali būt!

– Dar ir kaip gali... Žinok, tokie piktavaliai kelia pavojų ne tik miško moteriškėms, bet ir tau pačiam!

– Pavojų? – žagtelėjo Afonijus.

– Ateis kada ir užknis negyvai!

– Nepyk, bet... Tingiu keršyti... Nemėgstu. Ypač skaniai papietavęs!

– Koks tu džentelmenas, jeigu dėl damos nepuoli į mūšį?

– Sakai, dėl damos?.. – rupūžiokas užsimerkė, sakytum, savin nugrimzdo. – Seniai neregėjau tikros damos, o štai peštukių, liežuvautojų, bambeklių – prie kiekvieno kelmo!

– Ką čia nukvarksi! Parodyk nors vieną...

8

9

– Vieną net į namus parsivedęs buvau – Afoniją... – susijaudino rauplėtasis. – Graužė, ūdijo, o paskui pabėgo kiton upės pusėn nė raštelio nepalikus... Tikra rupkė!

– O raštelis kam?

– Atminimui, kam gi dar.

– Koks gi tu džentelmenas, jeigu žmonos be raštelio neatsimeni?

Stojo nejauki tyla. Birutei atrodė, kad pralėkė visa amžinybė, kol ir vėl pasigirdo rupūžioko balsas.

– O iš kur žinai, kad skruzdėlyną sugriovė Zebediejus? O gal audra, liūtis ar lapė... Ar kokia kita višta.

– Moterys taip nesielgia, jos vaikais rūpinasi... Namais... Kariauja tik vyrai!

– Bet... aš, tarkim, nenoriu kariauti.

– Aš ir sakau, kad tu kažkoks... Nevyriškas.

– O koks yra vyriškas?

– Karžygys, karvedys... – vardino Birutė. – Dėl damų pasiruošęs galvą paguldyti!

– Kieno galvą?

– Koks skirtumas – priešo arba savo...

Vėl tyla. Paskui: – Birute, būk gera, leisk uodą suvirškint, labai prašau. Po pietų aš linkęs ramiai patylėti.

Bet generolė taip lengvai nepasiduos: – Virškintojas atsirado... Tai bent patarimą duok.

– Neturiu...

– O kas turi?

– Gegutė... Ji visada viską žino, – prunkštelėjo Afonijus ir daugiau nieko nepridūrė.

Tik atsirūgo skaniai ir sustingo tarytum akmuo.

– Niekad nemaniau, kad tu toks bailys! – sumurmėjo Birutė nusivylusi, ir patraukė pas Laimutę. Ėjo ir patyliukais sau mąstė: – Hm... Fonia, nors ir bailys, patarimą davė gerą... Laimutė, nors ir ragana, bet tokia sava, moteriška, paslaptinga.

Kiek paėjėjusi stabtelėjo atsipūsti.

– Ką gi... Planas aiškus: Laima teišburia, kokios lemties nusipelnė tas suknistas kuilys. Paskui – kruvinoji keršto naktis!!! Paskui…

Kas paskui? Paskui Laima ir pasakys, kas paskui… O dabar svarbiausia sukurpti mūšio planą. Kokių ginklų griebsimės ir ką kviesim į pagalbą.

Taip svarstydama Birutė keliavo stačiu upelio krantu.

10

11

Širšė Matrioška Skruzdė kopė kopė, lipo lipo... Pagaliau liko tik pagalys! Persiropštė per jį Birutė ir štai – ji jau prie didžiosios eglės, kurios viršūnėje visad kukuoja gegutė. Bet kaip ją pasiekti? Ropot į eglės viršūnę? Žiūri – pro šalį zvimbia širšė Matrioška.

– Vieną net į namus parsivedęs buvau – Afoniją... – susijaudino rauplėtasis. – Graužė, ūdijo, o paskui pabėgo kiton upės pusėn nė raštelio nepalikus... Tikra rupkė!

– O raštelis kam?

– Atminimui, kam gi dar.

– Koks gi tu džentelmenas, jeigu žmonos be raštelio neatsimeni?

Stojo nejauki tyla. Birutei atrodė, kad pralėkė visa amžinybė, kol ir vėl pasigirdo rupūžioko balsas.

– O iš kur žinai, kad skruzdėlyną sugriovė Zebediejus? O gal audra, liūtis ar lapė... Ar kokia kita višta.

– Moterys taip nesielgia, jos vaikais rūpinasi... Namais... Kariauja tik vyrai!

– Bet... aš, tarkim, nenoriu kariauti.

– Aš ir sakau, kad tu kažkoks... Nevyriškas.

– O koks yra vyriškas?

– Karžygys, karvedys... – vardino Birutė. – Dėl damų pasiruošęs galvą paguldyti!

– Kieno galvą?

– Koks skirtumas – priešo arba savo...

Vėl tyla. Paskui: – Birute, būk gera, leisk uodą suvirškint, labai prašau. Po pietų aš linkęs ramiai patylėti.

Bet generolė taip lengvai nepasiduos: – Virškintojas atsirado... Tai bent patarimą duok.

– Neturiu...

– O kas turi?

– Gegutė... Ji visada viską žino, – prunkštelėjo Afonijus ir daugiau nieko nepridūrė.

Tik atsirūgo skaniai ir sustingo tarytum akmuo.

– Niekad nemaniau, kad tu toks bailys! – sumurmėjo Birutė nusivylusi, ir patraukė pas Laimutę. Ėjo ir patyliukais sau mąstė: – Hm... Fonia, nors ir bailys, patarimą davė gerą... Laimutė, nors ir ragana, bet tokia sava, moteriška, paslaptinga.

Kiek paėjėjusi stabtelėjo atsipūsti.

– Ką gi... Planas aiškus: Laima teišburia, kokios lemties nusipelnė tas suknistas kuilys. Paskui – kruvinoji keršto naktis!!! Paskui…

Kas paskui? Paskui Laima ir pasakys, kas paskui… O dabar svarbiausia sukurpti mūšio planą. Kokių ginklų griebsimės ir ką kviesim į pagalbą.

Taip svarstydama Birutė keliavo stačiu upelio krantu.

10

11

Širšė Matrioška Skruzdė kopė kopė, lipo lipo... Pagaliau liko tik pagalys! Persiropštė per jį Birutė ir štai – ji jau prie didžiosios eglės, kurios viršūnėje visad kukuoja gegutė. Bet kaip ją pasiekti? Ropot į eglės viršūnę? Žiūri – pro šalį zvimbia širšė Matrioška.

– Ei, širšele, gal galėtum padėti?

Ta apsuko ratą ir nutūpė ant pagalio galo.

– Ššžžaukei? Kaššžžžkas atsitiko?

– Nuskraidink eglės viršūnėn.

– O kas man ušššžžž tai?

– Priimsiu į kariuomenę... Galėsi pirma įkąst šernui Zebediejui į pasturgalį.

– Kur kur įkązzzt? – išvertė akis toji.

– Šernui į minkštą ir mėsingą pasturgalį.

– Na jau, ššžžžinote... Nemėgssszzztu pazzzturgalių!

– Tik nereikia susireikšminti! – supyko Birutė. – Ateis badas, nebespjaudysi į šerno pasturgalį!

– Bus badazzz, tada ir pasikalbėsim, – širšė išskleidė sparnus ir buvo beskrendanti sau.

– Pala pala, Matrioška... Juk mes, Šimonių girios moterys, turime būti kaip kumštis! Negi nepadėsim viena kitai nugalėti tų nepraustasnukių ir skeltanagių.

– O ką jie blogo padarė?

– Visos pasaulio nelaimės, visi karai per juos. Reikia pavyzdžių?

– Nepakenktų.

– Štai vakar vakarop šernas Zebediejus išardė mūsų skruzdėlyną.

Prieš gerą savaitę rupūžiokas Afonijus taip nukamavo vargšę Afoniją, kad toji turėjo nešti kudašių kiton upės pusėn. O dar: meškinas Bobausis prieš gerus metelius pažadėjo Bobausei lašišų iš Suomijos, ir ką...

– Ir ką?

– Nieko... Nei dovanų, nei Bobausio!

– Tavęs net klauzzzytis baisu!!!

– Taip kaip? Padėsi nubaust Zebediejų?

12

13

– Ei, širšele, gal galėtum padėti?

Ta apsuko ratą ir nutūpė ant pagalio galo.

– Ššžžaukei? Kaššžžžkas atsitiko?

– Nuskraidink eglės viršūnėn.

– O kas man ušššžžž tai?

– Priimsiu į kariuomenę... Galėsi pirma įkąst šernui Zebediejui į pasturgalį.

– Kur kur įkązzzt? – išvertė akis toji.

– Šernui į minkštą ir mėsingą pasturgalį.

– Na jau, ššžžžinote... Nemėgssszzztu pazzzturgalių!

– Tik nereikia susireikšminti! – supyko Birutė. – Ateis badas, nebespjaudysi į šerno pasturgalį!

– Bus badazzz, tada ir pasikalbėsim, – širšė išskleidė sparnus ir buvo beskrendanti sau.

– Pala pala, Matrioška... Juk mes, Šimonių girios moterys, turime būti kaip kumštis! Negi nepadėsim viena kitai nugalėti tų nepraustasnukių ir skeltanagių.

– O ką jie blogo padarė?

– Visos pasaulio nelaimės, visi karai per juos. Reikia pavyzdžių?

– Nepakenktų.

– Štai vakar vakarop šernas Zebediejus išardė mūsų skruzdėlyną.

Prieš gerą savaitę rupūžiokas Afonijus taip nukamavo vargšę Afoniją, kad toji turėjo nešti kudašių kiton upės pusėn. O dar: meškinas Bobausis prieš gerus metelius pažadėjo Bobausei lašišų iš Suomijos, ir ką...

– Ir ką?

– Nieko... Nei dovanų, nei Bobausio!

– Tavęs net klauzzzytis baisu!!!

– Taip kaip? Padėsi nubaust Zebediejų?

12

13

Turinys Burtininkės rytas ........................................................................................5 Kerštas bręste bręsta ..................................................................................7 Širšė Matrioška ........................................................................................ 11 Mūšio smulkmenos ................................................................................ 14 Kariuomenės telkimas ............................................................................ 18 Bobausė priimama į moteriškių kariuomenę..................................... 20 Bobausis Suomijoje ................................................................................. 23 Klasta ir spąstai ........................................................................................ 25 Karalienės rinkimai................................................................................. 29 Afonijus ir Zebediejus ............................................................................ 35 Moteriškių rietenos................................................................................. 38 Bobausė karūnuojama karaliene ......................................................... 40 Dvi kariuomenės ..................................................................................... 43 Afonijaus ir Zebio nuotykiai Australijoje .......................................... 44 Afonijos sapnai ....................................................................................... 46 Afonijus Labanoro girioje ..................................................................... 48 Taikdarė Birutė ........................................................................................ 51 Stebuklingas Afonijaus atsiradimas ..................................................... 53 Lydeka Starkė ........................................................................................... 56 Pavojinga kelionė per Baltiją ................................................................ 59 Bobausio paieška .................................................................................... 63 Varnų kariuomenė artėja ....................................................................... 65 Bobausio atkerėjimas .............................................................................. 67 Karo gaisai ................................................................................................ 71 Birutės pasaka .......................................................................................... 73

Bobausio sugrįžimas ............................................................................... 77 Laiminga pabaiga .................................................................................... 78

82

83

Turinys Burtininkės rytas ........................................................................................5 Kerštas bręste bręsta ..................................................................................7 Širšė Matrioška ........................................................................................ 11 Mūšio smulkmenos ................................................................................ 14 Kariuomenės telkimas ............................................................................ 18 Bobausė priimama į moteriškių kariuomenę..................................... 20 Bobausis Suomijoje ................................................................................. 23 Klasta ir spąstai ........................................................................................ 25 Karalienės rinkimai................................................................................. 29 Afonijus ir Zebediejus ............................................................................ 35 Moteriškių rietenos................................................................................. 38 Bobausė karūnuojama karaliene ......................................................... 40 Dvi kariuomenės ..................................................................................... 43 Afonijaus ir Zebio nuotykiai Australijoje .......................................... 44 Afonijos sapnai ....................................................................................... 46 Afonijus Labanoro girioje ..................................................................... 48 Taikdarė Birutė ........................................................................................ 51 Stebuklingas Afonijaus atsiradimas ..................................................... 53 Lydeka Starkė ........................................................................................... 56 Pavojinga kelionė per Baltiją ................................................................ 59 Bobausio paieška .................................................................................... 63 Varnų kariuomenė artėja ....................................................................... 65 Bobausio atkerėjimas .............................................................................. 67 Karo gaisai ................................................................................................ 71 Birutės pasaka .......................................................................................... 73

Bobausio sugrįžimas ............................................................................... 77 Laiminga pabaiga .................................................................................... 78

82

83

La241 Landsbergis, Vytautas V. Birutė – skruzdžių generolė / Vytautas V. Landsbergis; iliustravo Gediminas Pranckevičius. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2015. – 84 p.; iliustr.

ISBN 978-9955-811-87-9 Antroji Vytauto V. Landsbergio pasakų serijos knyga apie narsiąją Šimonių girios skruzdę Birutę, nutarusią atkeršyt šernui Zebediejui. Jai į pagalbą atskuba gegutė, meška, rupūžė, širšė. Jos nugali piktadarius – išveja juos arba įkalina meškos irštvoje. O tada susivaidija tarpusavyje. Šimonių giria atsiduria prie antrojo karo slenksčio, tačiau...

Stop! Perkaitysite šią knygą, sklidiną didvyriškų išdaigų ir linksmybių, ir patys sužinosite.

UDK 821.172-93

Vytautas V. Landsbergis

Birutė – skruzdžių generolė Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 2000 egz.

Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888, www.dominicus.lt Spausdino UAB Agentūra „Jungtinės spaudos paslaugos“ Mokslininkų g. 39, LT-12187 Vilnius, info@ajsp.lt, www.ajsp.lt

La241 Landsbergis, Vytautas V. Birutė – skruzdžių generolė / Vytautas V. Landsbergis; iliustravo Gediminas Pranckevičius. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2015. – 84 p.; iliustr.

ISBN 978-9955-811-87-9 Antroji Vytauto V. Landsbergio pasakų serijos knyga apie narsiąją Šimonių girios skruzdę Birutę, nutarusią atkeršyt šernui Zebediejui. Jai į pagalbą atskuba gegutė, meška, rupūžė, širšė. Jos nugali piktadarius – išveja juos arba įkalina meškos irštvoje. O tada susivaidija tarpusavyje. Šimonių giria atsiduria prie antrojo karo slenksčio, tačiau...

Stop! Perkaitysite šią knygą, sklidiną didvyriškų išdaigų ir linksmybių, ir patys sužinosite.

UDK 821.172-93

Vytautas V. Landsbergis

Birutė – skruzdžių generolė Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 2000 egz.

Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888, www.dominicus.lt Spausdino UAB Agentūra „Jungtinės spaudos paslaugos“ Mokslininkų g. 39, LT-12187 Vilnius, info@ajsp.lt, www.ajsp.lt

Vytautas V. Landsbergis

Internetinis leidyklos knygynas www.dominicus.lt

Birutė – skruzdžių generolė