Aš esu Vanagas

PRATARMĖ Kiekvienas turi savo nuomonę apie bet kurį istorinį įvykį ar istorinę asmenybę – tai susiję su šeimos istorija ir patirtimis, asmeniniais įspūdžiais, knygomis ir mokslais.

Niekas, net ir nesusipažinęs su KGB (Valstybės saugumo komitetas prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos (rus. Комитет Государственной Безопасности – КГБ, nuo 1954 m. kovo 13 d. perėmęs Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) funkcijas) virtuvės (taip Vilniuje vadino mirties bausmės vykdymo vietą) paslaptimis, niekada nepatikės, kad galima nusižudyti šešiais dūriais į akį ar ausį. Niekas nepatikės, kad tai galima padaryti užlaužtomis ir surištomis rankomis.

Prieš daugiau kaip du dešimtmečius teko kalbėtis su komunistinio saugumo požemiuose kankinimus patyrusiais žmonėmis. Vienas jų besiklausančius šiurpino leisdamas paliesti petį, kuriame nebuvo raktikaulio – sutraiškytas kankinimų metu; kitas liūdnokai juokavo, kad primuštas buvo pakabintas už rankų ir pakeltas „išsigydė“ stuburo skausmus, va, tik sąnariai liko sužaloti... KGB „daktarai“, kiekvienam kankinamam mirus, konstatuodavo savižudybę, plaučių uždegimą ar širdies ligas. Užpildami kankinimų ir mirtininkų kamerų grindis pusmetriniu betono sluoksniu tikrai negalvojo apie estetiką – galvojo, kaip nuslėpti nusikaltimų pėdsakus, nes kitaip tai gali būti per anksti demaskuota. Jie žinojo, kad turės daug gražaus laiko dokumentams sunaikinti. Kai ką sunaikino, kai ką vis tik paliko. Bet svarbiausia, kad išliko žmonės su savo atmintimi.

Prieš ketvirtį amžiaus archyvuose susidūręs su „sankcionuotų“ ir „nesankcionuotų“ kankinimų istorija net negalvojau, jog vėl teks prie jos sugrįžti. Atrodė, viskas aišku ir sąžiningai įvardyti pagrindiniai kankintojai, budeliai bei jų užsakovai.

Pasirodo, klydau. KGB pusmetriniais sluoksniais užbetonuotas kameras suradome, bet neįvertinome jų ir visos komunistinės sistemos pastangų pratinti žmones prie apgaulės, melo, dezinformacijos, kad visa tai toleruotų kuo didesnėmis dozėmis ir nebekreiptų dėmesio į nuolat paslaugiai iškeliamas apgaules. Todėl užtenka nutylėjimų ir baisių faktų užtušavimo, tariamai galinčių sukrėsti jautrių XXI amžiaus žmonių politkorektišką vaizduotę. Kaip man sakė vienas kankinimus patyręs