– O aplink tave skrrraido bimbalai! – vienu letenos mostelėjimu ginčą užbaigdavo varlės ir nustraksėdavo ieškoti Dominyko, kvaksėdamos tarpusavy: – Negi su ta karve pasiginčysi... Juk ji – paprasčiausia raguota pieno prrritvinkusi kva... kva... kva... kvanka! Mes vis tiek gerrresnės! Ir žalesnės!!!
Gandras Alfonsas ir Nataša Tiesa, pasakodami apie arklį Dominyką ir jo drauges varles, užmiršome pristatyti dar vieną ūkanotos pievos veikėją – raudonsnapį gandrą Alfonsą! Balandžio pradžioje jis grįžo iš kasmetinių atostogų Maroke ir ąžuolo viršūnėje susiremontavo pernykštį lizdą. Kai remontas ėjo į pabaigą, parskrido ir gandro žmona Birutė. Nors vasara buvo jau čia pat, naktimis vis dar užslinkdavo šalnos. Birutė buvo gerai įmitus, tad šaltis jai – nė motais. O Alfonsui atvirkščiai – motais3! Tomis rūko sklidinomis naktimis jis tupėdavo ant vienos kojos ir tirtėdavo galvą po sparnu pasikišęs. Trumpam užsnūdęs susapnuodavo Afriką ir dūsaudavo per miegus: – Ech... Šilta ten, kur mūsų nėra. Ir štai vieną ūkanotą rytą jau buvo beužsnūstąs, bet apačioj pasigirdo smagus varlių choro kvaksėjimas: – Kurrr kurrr yrrra tas mūūūsų arrrklys? Alfonso kantrybė tiesiog trūkte nutrūko! – Tuoj ateis tas jūsų arklys! – sugriežė snapu Alfukas, nusileido į rūką ir ėmė tyliai žvengti, apsimesdamas arkliu! 3 Ir dar kokiais motais!
– Va, girrrdžiu, arrrklys Dominykas netoliese žvingauja, – sukvaksėjo varlė Nataša ir iš džiaugsmo pašoko į orą4. O Alfonsas to ir telaukė: capt – ir sugavo Natašą! Plast paplast – akimirksniu į lizdą nuplasnojo, kur snaudė žmonelė, palaimingai įsitaisius ant penkių vakar padėtų kiaušinių. – Kelk, Birut, – sukleketavo Alfonsas, – užkąsk varlės šlaunelių! – Man tos tavo varlės jau va kur! – suniurnėjo gandrienė, apvertė kiaušinius ant kito šono ir buvo beužmieganti. – Ką gi, ėsiu pats, – atsiduso Alfonsas, – juk negražu maistą pro langą mėtyt! Išsižiojo, nugurkė seilę ir buvo beryjąs, tačiau šis ketinimas Birutei nepatiko dar labiau. – Duokš! Sulesiu, jeigu jau taip prašai... – gandrienė pašoko ir staigiu snapo judesiu atėmė besiskeryčiojančius pusryčius: – Paskui vėl žagsėsi pusę dienos! Jau dėsis Natašą burnon, bet toji kad spirs koja, net snapas gandrienei sutraškėjo! – Gal gali nesispardyt, kai tave valgo! – susinervino Birutė. – Nekenčiu neišauklėtų pusryčių! O varlės, pamačiusios, kas nutiko jų draugei Natašai, jau ketino rautis plaukus nuo galvos, tačiau... geriau apsižiūrėjusios prisiminė, kad plaukai varlėms neauga. Tad puolė savo varlišką prigimtį keikti ir arklį Dominyką pagalbon šauktis! – Arrrkly, arrrkly, čia mus nori prarrryt išprrrotėjęs gandrrras! – klykė Dramblota. – Domai, darrrryk ką norrrrrs... – žviegė Gabutė. – Arrklys tu arrr ne arrrklys?!! – Arklys! Ir dar koks!!! – prunkštelėjo Dominykas, išniręs iš rūko. – Kas čia ką nori praryt? – Alfonsas... Natašą... Nunešė savo Birutei... – raudojo Makabrėlė, parpuolusi purvynan. – Užkapos negyvai! – Varlėdros! – sumaurojo perpykęs Dominykas. 4 Kokį pusmetrį, o gal ir du.
10
11