Durys 2017 11

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 LAPKRITIS / Nr. 11(47)

Š V EN T I NĖS K L A SIKOS FES T I VA L IS

GRUODŽIO 131 D. 2017

ALTERNATYVOS

08 KALĖDŲ ORATORIJA 10

18.30

Evelyn Glennie

18.30

O/Modernt String Quartet:

PENKTADIENIS

18, 24 Eur

14 KETVIRTADIENIS

18.30

18, 24 Eur

AMERIKIETIŠKI RITMAI IR KETURI SAKSOFONAI Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras Meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas Saksofonų kvartetas „Signum“ /Vokietija/: Blaž Kemperle Erik Nestler Alan Lužar Guerino Bellarosa

10, 14 Eur

15 12.00 18.30 PENKTADIENIS

Gareth Lubbe /altas/ Julian Arp /violončelė/

6 Eur

/sopranas, Latvija/

M E C E N ATA S

GLOBĖJAS

2

KETVIRTADIENIS

KLAIPĖDOS LAIKRODŽIŲ MUZIEJAUS KIEMELIS Nemokamai /Liepų g. 12, Klaipėda/

10, 14 Eur PA R T N E R I A I

SEKMADIENIS

PIRMADIENIS

Kęstutis Kačinskas, Stanislovas Žilevičius /karilionas/

18.30

Klaipėdos brass kvintetas: Sigitas Petrulis

18.30

/meno vadovas, trimitas/

Alius Maknavičius /trimitas/ Monika Miliauskienė /valtorna/ Steponas Sugintas /trombonas/ Vidmantas Liasis /tūba/ Balys Vaitkus /vargonai/

Nora Petročenko /mecosopranas/ Mikus Abaroniņš /tenoras, Latvija/ Uku Joller /bosas, Estija/ Projekto meno vadovai: ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO KOPLYČIA Alina Rotaru /Vokietija–Lietuva/, Nemokamai /SAVANORŲ G. 4, KLAIPĖDA/ Darius Stabinskas

ŠIUOLAIKINIO ŠOKIO IR MUZIKOS SPEKTAKLIS VISAI ŠEIMAI

KARALIUS GRUODIS

Klaipėdos kamerinis orkestras. Meno vadovas Mindaugas Bačkus Agnija Šeiko /choreografė, režisierė/ Artūras Šimonis /dailininkas, režisierius/

Rimas Sakalauskas /vaizdo menininkas/

Marius Pinigis /aktorius, šokėjas/ Petras Lisauskas /aktorius/ Dalyvauja Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokinys Jokūbas Sarulis

ŠVENTINIAI IR 25 31 KALĖDINIS NAUJAMETIS 28 KAPRISAI

16.00 23.30 KLAIPĖDOS KARILIONO KONCERTAI

12

Lietuvos kamerinis orkestras Meno vadovas, dirigentas ir solistas Sergej Krylov

/smuikas, Italija/

NETIKĖTI SUSITIKIMAI Dalia Dėdinskaitė /smuikas/ Gleb Pyšniak /violončelė/ Robertas Lozinskis /fortepijonas/ Marius Šinkūnas /vibrafonas/

10 Eur

19

VALSŲ SIUITA

22 DŽIAUGSMINGŲ ŠVENTŲ KALĖDŲ

18.30

Alexander Paley

18.30

/fortepijonas, JAV/

10, 14 Eur

10 Eur

29 CLAROS SCHUMANN

18.30 SALONAS. VALSO TRIUMFAS

10 Eur

PENKTADIENIS

/II smuikas/

VARIO VARGONAI

Guoda Gedvilaitė /fortepijonas/ Joris Sodeika /fortepijonas/ Justė Jankauskaitė /mecosopranas/

Laimonas Bendaravičius /tenoras/

Klaipėdos choras „Aukuras“ Meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas Lina Rastokaitė /aktorė, vokalas/ Vilimas Norkūnas /klavesinas/ Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvintetas: Angelė Čiuberkienė /I smuikas/ Rimantė Agintaitė /II smuikas/ Auksė Kaziukaitienė /altas/ Jurgis Karbauskas /violončelė/ Romas Grigaitis /kontrabosas/ Alvydas Vizgirda /režisierius/

31 AISTRINGOS MUZIKOS NAKTIS 18.30 Klaipėdos kamerinis SEKMADIENIS

Daniel Rowland

SEKMADIENIS

/meno vadovas, I smuikas/

ANTRADIENIS

Hugo Ticciati

16.00

I a. fojė

/Jungtinė Karalystė / Švedija/

Klaipėdos kamerinis orkestras. Meno vadovas Mindaugas Bačkus Kamerinis choras „Brevis“ Meno vadovas Gintautas Venislovas Solistai: Aija Veismane

PENKTADIENIS

/perkusija, Jungtinė Karalystė/

REFORMACIJOS 500-OSIOMS METINĖMS

ANTRADIENIS I a. fojė

01 PENKTADIENIS

www.koncertusale.lt

orkestras Meno vadovas Mindaugas Bačkus Solistai: Giuseppe Scigliano /akordeonas, bandonija, Italija/

Vilhelmas Čepinskis /smuikas/

30, 40 Nuolaidos netaikomos Eur KASOS TEL. (8 46) 410566 Bilietams taikomas Bilietai LT 0,80 Eur aptarnavimo mokestis.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 lapkritis / Nr. 11(47) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖ Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „BALTO print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – Isroildžono Baročio skulptūrinė keramikos kompozicija iš personalinės parodos „(Inte)gracija“ Baroti galerijoje. Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Turinys IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Kristina SADAUSKIENĖ. L.Zemlienė: mūsų knyga turi būti ne graži, o teisinga

4

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Rungtynės, aistros, intrigos ir kiti ansamblinio muzikavimo ypatumai

8

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Tamsi „Naktis“, arba alegorinis trileris prieš aušrą

12

KINAS Aivaras DOČKUS. Progresas prieš stagnaciją: skirtingų vizijų rungtynės kino aikštėje

16

fotografija Danguolė RUŠKIENĖ. Apie Klaipėdą prieš 40 metų

20

KULTŪROS MARŠRUTAIS Vaida VIČINSKIENĖ. Tautinio kostiumo metais – tarptautinis įvertinimas Mažosios Lietuvos kostiumams 26 Greta SEILIŪTĖ. Klaipėdiečių šokio teatras – prestižinėje Vašingtono scenoje 29 DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Aštuoniasdešimt, septyniasdešimt, šešiasdešimt…

30

ERDVĖS Sondra SIMANAITIENĖ. Klaipėdos skulptūrų parkui – 40 metų

36

GINTARO LAŠAI Klaidas POŽĖLA. Paslėptas gyvenimas Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai Elena KARNAUSKAITĖ. „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“ jaunuosius kūrėjus papuošė klevo lapų vainikais Mūza Olimpija SVETICKAITĖ, Emilija KUPRELYTĖ, Linas DAUGĖLA, Kasparas MATULEVIČIUS, Julija ANUŽYTĖ. Eilėraščiai Vieno eilėraščio konkurso nugalėtojai. Lukrecija GABRĖNAITĖ, Paulius PANKEVIČIUS, Miglė SOKOLOVAITĖ, Ieva Marija SOKOLOVAITĖ. Eilėraščiai

40 42 52 53 57

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Vytas ČEPULIS. Paštas Verdenė Monika VALKIŪNAITĖ. Eilėraščiai Remigijus JAŠINSKAS. Eilėraščiai

44 46 51

ATMINIMAS Virginija BURBIENĖ. A.Bezzenbergeris grįžta į Juodkrantę

58

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Klaipėdos karališkieji ženklai. Prūsijos karalienės Luizės ąžuolas Tauralaukyje (1) 60 3

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

L.Zemlienė:

mūsų knyga turi būti ne graži, o teisinga „25 metai – visai nedaug, – sakė Lolita Zemlienė, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė. – Platesnis supratimas, kas yra knyga, susiformavo tik per pirmąjį darbo dešimtmetį.“

Kristina SADAUSKIENĖ

1992-ųjų vasario 13-ąją įkurta leidykla šiemet išleido jau 2421-ąją knygą – maždaug 90 per metus. Akademinės leidyklos gyvenimas yra visai kitoks nei komercinės – ji mažiau matoma, vadovaujasi kitais principais, bet yra esminė universiteto ir viso universitetinio miesto dalis.

Vadovėliai ir kiti mokomieji leidiniai studentams, mokslinių konferencijų medžiaga, monografijos, žodynai, moksliniai žurnalai ir kt. – be leidyklos informacija nesklistų. Žinių visuomenės nariams to svarbos nereikia įrodinėti.

Per dvi interviu valandas L.Zemlienę ir mane skiriantis stalo paviršius apaugo kaugėmis knygų, kurias direktorė sklaidė, iliustruodama nueitą kelią, – apie SGD terminalą, apie Nemuno deltą, Kuršių marių vėtrunges ir kt.

4

Matematikai leidyboje

leidybinė grupė – taip vadinomės savo gyvavimo pradžioje.

Pirmieji metai mums buvo labai didelis iššūkis.

– Gal galite skaitytojams priminti leidyklos įkūrimo aplinkybes?

– Buvo 1991 m. pabaiga, nutarus steigti leidyklą, buvome dviese nusiųsti pas TEV direktorių Elmundą Žalį – pasidomėti, kas ta leidyba, kaip viskas vyksta. Nuvykę iškart ir kompiuterius pirkome, vėliau siuntėme dar kelis žmones pasimokyti.

Pati iškart supratau, kad tai bus visam likusiam gyvenimui. Esu baigusi matematikos studijas Vilniaus universitete, gali atrodyti, kad tai menkai susiję su leidyba, bet taip nėra. Maždaug dešimtmetį dirbau programuotoja, gerai išmaniau kompiuterius – šiuolaikinė leidyba nuo jų neatsiejama. Tiesą sakant, dauguma mano kolegų iš kitų akademinių leidyklų taip pat yra tiksliųjų mokslų atstovai. Mokslinė leidyba yra techniškai sudėtingas darbas. Mūsų maketuotojais dirba žmonės, baigę taikomąją matematiką, o ne dizainą. Informacija, kurią tenka dėlioti mūsų leidiniuose, yra itin specifinė.

– Kiek knygų išleidžiate per metus?

– Tais pirmaisiais metais išleidome 12 knygų. Šiandien į mūsų knygų sąrašą įvedžiau 2421-ąjį pavadinimą. 1993 m. išleidome 10 knygų, 1994 m. – 19. Pavadinimų skaičius gali klaidinti – kai kurios knygos mažytės, kitos – kelių šimtų puslapių. Geriau skaičiuoti spaudos lankais. Pavyzdžiui, 1994 m. mūsų apimtys buvo 192 spaudos lankai, 2016 m. – 980 spaudos lankų. Labai gausūs buvo keli praėjusieji metai, 2004–2015 m. išleisdavome iki 1500 spaudos lankų per metus, tai yra apie 140 pavadinimų kasmet. Šiuo metu tempas yra sulėtėjęs. Seniau leisdavome knygas ir kolegijoms, dabar joms – badmetis. Pamenu, vienais metais Aukštajai jūreivystės mokyklai išleidome net 23 knygas.

Kolegijai turėti leidyklą būtų labai didelė prabanga, ją turėti universitetui – taip pat prabanga. Bet universitetas be leidyklos tas pats kaip ir be bibliotekos. Esame visų universiteto procesų gale – studentams reikia vadovėlių, kitos mokomosios medžiagos, mokslininkams – atliekamų tyrimų publikavimo ir t. t.

– Ar pamenate pirmąją leidyklos knygą?

– Ji net tada mums patiems atrodė tragiškai. Tai buvo elementariai išleista vienos konferencijos medžiaga. Štai, galiu parodyti vieną iš pirmųjų leidinių – vieno iš dabar leidžiamų mokslo žurnalų pirmąjį tomą – „Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai“. Tuomet dar nebuvo „Photoshop“ programos, teko dirbti su „Photopaint“, bet ir ja gebėjome perteikti schemas.

Atverskime, matote užrašą? – 1993 m., Klaipėdos universiteto skaičiavimo centro

Mažėja leidybos apimtys – Minite lėtėjantį savo tempą. O kokia bendra akademinės leidybos situacija mūsų šalyje? ►

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Vytauto Petriko nuotr.

5

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ – Visai neseniai buvau Akademinių leidyklų asociacijos posėdyje, jame buvo paskelbta, kad visa leidyba Lietuvoje sumažėjo 30 procentų, o akademinė – net 50 procentų. Klaipėdos universiteto leidyklos situacija dar ne pati blogiausia – mūsų apimtys sumažėjo 20–30 procentų.

– Kokios yra to priežastys?

– Mums buvo labai naudingi įvairūs Europos Sąjungos projektai, rėmę knygų studentams leidybą. Šiuo metu yra labai mažai galimybių gauti paramą akademinių knygų leidybai.

2016–2017 m. mokslinės leidybos finansavimas yra beveik nulinis. O tos knygos, ypač jei yra didesnės, kainuoja nemažai.

Pavyzdžiui, labai trūksta pinigų redagavimui anglų kalba – jo kaina komercinė.

Tai reiškia, kad paslaugos apmokėjimas skiriasi keturis ar net penkis kartus.

Komentaras

Leidykloje lietuvių kalba redaguojantys redaktoriai gauna universiteto atlyginimą, mano nuomone, jis gėdingai mažas.

– Kokį laikotarpį įvardytumėte kaip leidyklos aukso amžių?

– Krizės keičia viena kitą, nėra nieko pastovaus. Pavyzdžiui, viena buvo 1998aisiais, kita – 2008-aisiais, šiuo metu – vėl žymus kritimas.

Kalbant apie mokslinės leidybos finansavimą, buvo geras laikotarpis, kol veikė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, – buvo išleista daug gerų, Lietuvai svarbių knygų. Mūsiškės kelios taip pat pakliuvo į tą sąrašą, tiesa, reikėjo pereiti vilniečių filtrą.

Liūdina valstybinis požiūris į mokslą, neskatinami, nepuoselėjami mokslo žmonės.

Jei kalbėsime apie pačius mokslininkus, mūsų autorius, – visus juos labai myliu. Tai itin darbštūs, pasišventę žmonės. Parašyti knygą – tik pusė darbo. Daug laiko sugaištama ir leidykloje. Reikia įdėti daug pastangų, kad rankraštis išeitų kaip knyga.

Didžiausias turtas – darbuotojai

Prof. Rimantas BALSYS Akademinės literatūros leidyba yra itin specifinė. Ir tikrai ne kiekviena leidykla to nori, o dar labiau gali, yra pajėgi imtis. Čia labai svarbus redaktoriaus darbas. Kalbu ne apie tokius redaktorius, kurie kablelius ir brūkšnelius reikiamose vietose sudėlioja, o apie tokius, kurie gerai išmano mokslinį – kultūrinį kontekstą. Tai yra „aukščiausios prabos“ redaktoriai ir jais netampama tik baigus studijas ar padirbėjus metus kitus kokioje nors „Ragų ir kanopų leidykloje”. Dar vienas svarbus dalykas – akademinė leidyba retai kada yra pelninga. Jau vien dėl to, kad akademinė leidykla yra priversta imtis bet kuriam universitetui privalomų, tačiau dėl itin mažo tiražo nuostolingų leidinių – disertacijų, jų santraukų, įvairių universiteto vidaus dokumentų (statuto, studijų nuostatų, akademinės etikos kodekso ir pan.) leidybos. Galop – Klaipėdos universiteto leidykla yra imli įvairioms mokslininkų iniciatyvoms ir jų parengtiems moksliniams projektams, kurių galutinis rezultatas – koks nors leidinys (monografija, straipsnių rinkinys, mokslinis žurnalas ir t. t.). Taip į universitetą ateina nemenkos lėšos.

6

– Gal galite plačiau papasakoti apie akademinės leidyklos darbo specifiką?

– Esame leidėjai, bet ne visa to žodžio prasme – neformuojame leidybos politikos. Yra pasaulinė praktika, kaip leidybai atrenkami tekstai, – nėra taip, kad mokslininkas įmeta rankraštį pro duris ir jį leidžiame. Visų pirma jis apsvarstomas katedroje ar institute, kiekvienas fakultetas ar mokslinis institutas turi redakcinę kolegiją, kuri vertina, kas bus leidžiama. Kiekvienas mokslinis straipsnis privalo turėti du recenzentus, mokslinis žurnalas – mokslinį redaktorių. Būna tokių temų, kurias išmano tik keli specialistai pasaulyje ir tik jie gali pasakyti, ar ta tema parašytas straipsnis yra tinkamas. Taigi patys neatrenkame to, ką leisime. Visada jaučiame atlikto darbo kokybę.

– Jūsų leidžiami leidiniai pasižymi labai plačia tematika – nuo gamtos mokslų iki istorijos. Ar leidyklos redaktoriai specializuojasi tam tikrose srityse?

– Yra tam tikras pasiskirstymas. Pavyzdžiui, viena redaktorė dirba tik su istorikais, kita – su socialinių mokslų tematikos leidiniais, dar kita – su lituanistine litera-

tūra. Bet yra dalykų, kuriuos neaišku, kam priskirti, sunku nusimanyti visose srityse.

Darbų pasiskirstymą lemia ir laikas.

Mūsų redaktoriai paprastai darbo turi dviem mėnesiams į priekį. Moksliniai žurnalai turi būti leidžiami periodiškai.

Kiekviena redaktorė turi savo žurnalus.

Bet, kiek žinau iš atsiliepimų, mūsų autoriai labai patenkinti leidyklos kolektyvu.

Niekada nedarome jokių pakeitimų be autorių žinios.

Apie leidyklos darbuotojus reikėtų pakalbėti plačiau – jie yra didžiulis turtas.

– Papasakokite apie šiuos žmones, – kuo jie turi pasižymėti, kad tiktų tokiam darbui?

– Tai – nepaprasti žmonės. Visi mūsų dabartiniai darbuotojai čia dirba jau bent dešimtmetį. Maketuotoja Danguolė Stepukonienė – nuo 1992-ųjų, redaktorės Roma Nikžentaitienė ir Vilma Urbonavičiūtė prisijungė keleriais metais vėliau. Vėliau atėjo maketuotoja Ingrida Sirvydaitė ir mano pavaduotojas Alfonsas Jankantas – jis rūpinasi knygų pardavimu, informacijos apie jas sklaida. Maketuotojas Karolis Saukantas ir redaktorė Brigita Pranevičiūtė tai pat dirba daugiau kaip dešimtmetį.

Noriu paminėti ir dailininką Algį Kliševičių – greitai bus dešimtosios jo mirties metinės.

Dalis mūsų leidžiamų mokslinių žurnalų viršelių, jų išvaizda – jo palikimas. A.Kliševičius buvo mūsų mokytojas, aišku, ir pats kažko iš mūsų išmoko. Jis padėjo suprasti, kaip turi atrodyti knyga, kas svarbu jos dizaine. Šiuo metu mūsų dailininkė – Eglė Dučinskienė.

Leidyklos komanda labai glaudi, kolegiška. Patikėkite, darbas akademinės leidybos srityje – tikrai ne kiekvienam. Čia toks darbas, kuris labai svarbus, bet juo daug kur garsiai nepasigirsi – tylus, ramus, kruopštus, tavo vardas nėra matomas.

Knygos autorius visada teisus – Jau esate užsidirbę gerą reputaciją, vardą. Kokie jūsų bendravimo su autoriais principai?

– Svarbiausias principas – mes gerbiame žmogų, kuris parašė knygą. Laikomės pozicijos, kad autorius yra visada teisus.

Mūsų darbas – jam padėti, patarti, bet niekada nepamiršti, kad knyga jo, tad lemiamas žodis – taip pat jo.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Būna, kad, pavyzdžiui, mums nepatinka pasirinktas viršelis, bet jei autorius sako, kad jis turi būti būtent toks, nesipriešiname.

Galime patarti, bet nevadovaujame. Mes suprantame, kad kartais, kai siūlome kokį nors sprendimą, o autorius jį atmeta, tai jis daro dėl objektyvių priežasčių, tai yra, jis geriau orientuojasi tos srities literatūros

Akademiniai leidėjai naujoves renkasi atsargiau, mums svarbu tai, kas išlieka. terpėje. Kartais Klaipėdos gražiausios knygos konkurse gauname pastabų dėl leidinių išvaizdos. Mūsų knyga turi būti ne graži, o teisinga. Su autoriumi deriname net šriftą – juk jis geriau jaučia, kaip skaito jo kolegos.

Aišku, mums rūpi estetika, stengiamės atkreipti dėmesį į elementus, kurie knygą daro gražią. Mokslinė literatūra turi būti išleista taip, kad ją skaityti būtų patogu, kad ji būtų suprantama, – ji neturi „braižyti akių“. Sunku šiuos niuansus paaiškinti kolegoms iš kitos srities leidyklų. Ribos, kuriose turime laviruoti, labai siauros.

– Ar susiduriate su „sunkiais“ autoriais?

– Matote, mūsų autoriai yra mokslininkai – labai inteligentiški žmonės. Pasitaiko smulkių konfliktų, nuotaikų svyravimo, bet tai – smulkmenos. Kartais kaip tik galvojame, kad jie ne viską pasako, ką norėtų pasakyti.

– Leidyboje, kaip ir bet kur, vyrauja ir keičiasi įvairios tendencijos. Ar akademinė leidyba pasiduoda madoms? Kas dabar „ant bangos“?

– Madinga tas pats, kaip ir kitose leidybos srityse, labai svarbu detalės. Bet akademiniai leidėjai naujoves renkasi atsargiau, mums svarbu tai, kas išlieka. Dalyvaudami knygų mugėse, dalį laiko skiriame būtent naujovėms stebėti, kažką parsivežame, kažką pritaikome savo darbe. Leidybos mados šiuo metu gana laisvos – galima eksperimentuoti šriftais, kompozicija.

Sunku konkrečiai įvardyti, kokie yra gražios knygos elementai. Man asmeniškai nėra gražesnės knygos nei Johano Gutenbergo Biblija, išleista dar XV a. – visi elementai sudėlioti tobulai.

Paprasti skaitytojai gal net nelabai suprastų, kas mums, leidėjams, yra graži knyga.

Tai ir numeracija, tobulai sudėliotas tekstas, tarpai tarp eilučių, šriftas. Subtilūs dalykai.

Ne visada galime būti madingi. Pavyzdžiui, moksliniai žurnalai, jų viršeliai yra nusistovėjusio dizaino – jie privalo išlaikyti savo formą. Pokyčiai turi būti labai apgalvoti. Arba kartais mums tenka rinktis „nemadingą“ popierių, bet tai darome dėl jau minėto knygos teisingumo – viską nusveria tai, kad turime labai gerai perteikti iliustracijas, kitus grafinius elementus. Negalime jų spausdinti ant sugeriančio popieriaus.

Atspindėti krašto specifiką – Kaip apibūdintumėte šios leidyklos nišą?

Tai yra, ar turite kokią nors specializaciją?

– Be jokių abejonių – tai mūsų autoriai.

Pavyzdžiui, šiemet išleidome profesoriaus Vytauto Paulausko knygą „Suskystintųjų gamtinių dujų transportavimas ir saugojimas“. Kas kitas rašys tokia tema? Manau, kad tas pats ir kituose universitetuose – yra bendros sritys ir yra specifinės.

Jau minėjau, kad esame svarbi Klaipėdos universiteto dalis. Kas leis knygas apie šį kraštą? Vilniečiai? Ar jiems tai įdomu? Pamenu, kartą nuvažiavome į Seimą, tuomet jo pirmininkė buvo Irena Degutienė, ir ji pakomentavo, kad žemaičiai atvažiavo. O šalia stovi profesorius Vladas Žulkus, kuris save laiko kuršiu, ir mokslų daktarė Silva Pocytė, save vadinanti lietuvininke.

Gal žemaičių čia daug, bet čia ne Žemaitija.

Kam kitam rūpės šis kraštas? Pavyzdžiui, neseniai Šilutės muziejui išleidome Hanso Woede knygą „Burvalčių vėtrungės“. Arba kitas pavyzdys – „Jūrų technikos, laivybos, žvejybos lietuvių–rusų–anglų kalbų žodynas“. Dar 1992–1993 m. jo sudarytojas Jurgis Banaitis atsinešė didžiules dėžes su 20 metų rinktais ant lapelių surašytais terminais. Tuomet Valstybinė lietuvių kalbos komisija nedavė aprobacijos to žodyno leidimui. Iš esmės jos neturint žodyno leisti negalima. Pati asmeniškai taip pat priešinausi šio žodyno leidimui – neturėjome leksikografo, kitų specialistų – tai milžiniškas darbas, kuriam reikėjo visos komandos.

Bet galiausiai supratau, kad leisti reikia, nes niekas kitas to nepadarys. Dabar, jei kokiai redaktorei kyla klausimų dėl specifinio termino, VLKK teikia nuorodą į šį žodyną.

Tai jautri ir aktuali tema – sunku rasti argumentų, norint paaiškinti akivaizdžius dalykus.

Komentaras

Prof. Daiva KŠANIENĖ Klaipėdos universiteto leidykla yra vienintelė mieste ir visoje Vakarų Lietuvoje mokslinės literatūros bei mokslinės informacijos produktų leidėja, atitinkanti akademinius standartus, turinti rimtos akademinės leidybos potencialą ir kompetenciją. Ji yra labai svarbi mokslo komunikacijos, mokslinių tyrimų skleidėja visame regione. Platus šios leidyklos darbų laukas – monografijos, mokslo studijos, moksliniai žurnalai, žodynai, žinynai, informaciniai leidiniai, mokomosios, metodinės knygos, konferencijų medžiaga, daktarų disertacijų santraukos, vadovėliai, meno teoriniai leidiniai ir kt. – reikšmingai prisideda, turtinant palyginti jauną Lietuvos akademinės literatūros sritį, formuojančią mokslinę kultūrą bei apskritai rodančią valstybės ir visuomenės kultūrą.

Klaipėdos universitete rengiami šio krašto specifiką suprantantys specialistai – kalbu apie kultūrą, istoriją, pačią jūrą ir pajūrį.

– Dalyvaujate knygų mugėse – pristatote savo leidinius ne tik akademinei, bet ir plačiajai visuomenei. Kokie yra jūsų skaitytojai? Ar jie skiriasi čia ir, pavadinkime, didžiojoje Lietuvoje?

– Mums visada labai smagu dalyvauti Vilniaus knygų mugėje. Ten susiburia daug žmonių, kurie domisi įvairiais dalykais.

Plačiajai visuomenei išnešame bendresnio pobūdžio knygas, o kai kurie mūsų leidiniai yra skirti tik siauram specialistų ratui. Įdomu stebėti skaitytojų skirtumus.

Jei knyga apie šio krašto specifiką, ji bus įdomesnė mūsų krašto žmonėms. Jau pastebime, kad prie mūsų stendo knygų mugėje užsuka ir nuolatinių lankytojų – atpažįstame juos iš veidų.

Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje per penkerius metus jau taip pat nusistovėjo knygų mugės tradicija. Šį rudenį joje buvo labai įdomu – atėjo daug žmonių, kurie domėjosi, rinkosi ir pirko net ne po vieną leidinį, o kelių pavadinimų knygas. ► 7

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ Matome, kad miestiečiai domisi. Supratau, kad svarbu tradicija – jei pirmaisiais metais Klaipėdos knygų mugėje laukdavome lankytojų, tai šiemet jų susirinko gana daug.

Išleisti reikia net virtualias knygas – Kaip akademinę leidyklą paliečia knygų persikėlimo į virtualią erdvę tendencija?

– Visi mūsų moksliniai žurnalai jau yra internetinėje erdvėje. Žiūriu į tai normaliai.

Man nesvarbu, kaip žmogus skaito, svarbu, kad skaito. Pamenu, dar prieš penkerius metus nenorėjau skaityti interneto portaluose – dabar naujienas skaitau juose. Prieš trejus metus vaikai padovanojo elektroninę skaityklę – skaitau be problemų.

Skaitytojams tekstai turi būti prieinami įvairiomis formomis. Smagu skaityti spausdintas knygas, bet keliaujant patogu jas turėti elektroniniu formatu.

Noriu, kad mūsų mokslininkai ir studentai taip pat turėtų visas galimybes skaityti – prieigą telefone, kompiuteryje, planšetėje, spausdintu variantu. Šiuo metu visi leidėjai sutaria, kad spausdintų knygų leidyba nebeaugs, bet ji augs kitomis formomis.

Pamenu, kai 1995–1996 m. su švedais leidome ekotechnikos biuletenį, jie akcentavo, kaip svarbu rasti gamtos ir technologijų darną. Kolegos iš Švedijos jau tada nuspėjo skaitymo ateitį – turime saugoti gamtą.

Problemą įžvelgiu suvokime. Nesvarbu, ar knyga spausdinta, ar virtualioje erdvėje, – ji turi būti atitinkamai paruošta. Bet koks rankraštis, pasirodantis internete, dar nėra knyga.

Knyga turi būti suredaguota, atitinkamai paruošta tai terpei, kurioje pasirodys.

Tai – kokybės kriterijus.

Tarybiniais laikais buvo toks dalykas – savilaida, dėl cenzūros apribojimų autoriai patys leisdavo savo tekstus. Tai – politinis gestas.

Kitaip nebuvo įmanoma. Bet kai laisvoje šalyje užsiimama savilaida, tai nėra kultūringa. Leidyklos darbas suteikia pridėtinę vertę, jis būtinas.

Kitas aktualus dalykas – elektroninių knygų apsauga nuo piratų. Nėra įstatymų nustatytos tvarkos, numatančios knygų apsaugą. Pavyzdžiui, perkant programas kompiuteriams, yra licencijos, kurios galioja tik vienam kompiuteriui. Knygų licencijos buvo pamirštos. O kai nėra licencijos – nėra ir įstatymų bazės, kuri leistų nubausti piratus.

8

Rungtynės, ais ansamblinio mu

Koncertas „Fortepijoninių duetų fiesta“, Klaipėdos koncertų salėje nuskambėjęs lapkričio 15-ąją, suintriguoti galėjo dėl kelių priežasčių. Visų pirma – tai reta galimybė vienu kartu išgirsti, palyginti, pasidžiaugti trimis skirtingais atlikėjų ansambliais, žinomais Lietuvos muzikos profesionalais. Antra – pats koncerto žanras dažnai kuria tą ypatingą šventės nuotaiką – rungtyniavimo, virtuoziškumo, varžymosi, čia dar daugiau to jausmų ir minčių kibirkščiavimo.

Danguolė VILIDAITĖ

Ir dar. Šiuo koncertu Klaipėdos publikai buvo pristatytas naujasis „Steinway“ fortepijonas, jau antrasis šioje salėje, šįkart

parinktas pianisto Jurgio Karnavičiaus.

(Sakoma, kad „Steinway“ firma ypač suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo. Kai Europos gamintojai galvojo apie išgyvenimą ir savo galimybių atkūrimą, ji ramiausiai sau tobulino ir gerino instrumentų kokybę, plėtė prekybą.)

MUZIKA

stros, intrigos ir kiti muzikavimo ypatumai

Tad skirtingi ansambliai, skirtingos grojimo manieros, Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas – Mindaugas Bačkus) ir keturi kontrastingi kūriniai – nuo baroko iki XX a. vidurio. Ir, žinoma, koncertavimo dvasia, tradiciškai būdinga šio žanro opusams.

Išlaisvinti garsais Vakaro atradimu šįkart tapo vengrų kilmės šveicarų kompozitoriaus Sándoro Varesso (iš komunistinės Vengrijos emigravo 1949-aisiais) Fantazija dviem fortepijonams ir styginiams „Hommage à Paul Klee“ (solistai – Vilija Poškutė ir Tomas Daukantas; Lietuva, Šveicarija).

Tai savotiška septynių žymaus dailininko Paulio Klee darbų iliustracija, toks tarsi

siekis garsais išlaisvinti linijas, spalvas ir formas. Kodėl kompozitorius pasirinko šias abstrakčias miniatiūras, o ne darbus, turinčius aiškius muzikinius pavadinimus, tokius kaip „Bacho stiliumi“, „Fuga raudoname“, sunku pasakyti, gal jautėsi mažiau susaistytas. Šioje modernioje kompozicijoje darniai susipina įvairios to meto kryptys ir srovės – ekspresionizmas, neoklasicizmas, sonorizmas ir t. t., gerai jaučiama jo mokytojo Bélos Bartóko įtaka. Turbūt labiausiai kūrinyje ir stebina, patraukia tas harmoningas šiuolaikiškumas, nuosaikus ir atrodo toks elementarus visų muzikos stilių ir elementų suderinimas.

Solistų partijos gal labiau žavėjo ne tradiciniu virtuoziškumu (jo čia irgi buvo su kaupu), o šių dviejų jaunų muzikų mokėjimu fortepijonu išgauti, atrasti daug

naujų tembrinių išraiškų, kartais beveik tiksliai imituojančių kokį nors orkestro štrichą, tembrą. Įsiminė barokiškas „žingsnis“ ir melizmomis išpuošta tema dalyje „Senasis garsas“, jos aistringa išraiška, ritminiai žaidimai ir mirgėjimai „Akmenukų kolekcijoje“, nostalgiškasis „Žalias žaliame“. Šiaip visos dalys labai charakteringos ir įdomios, gražūs iliustratyvūs momentai. Įspūdį stiprino dailininko piešinių videoprojekcija.

Pirmieji atradimai Johannas Sebastianas Bachas buvo vienas pirmųjų, pradėjęs rašyti koncertus klavyrui (vienam, dviem, trims ar net keturiems). ► 9

MUZIKA

◄ Didžioji jų dalis sukurta jam pradėjus vadovauti studentų draugijai „Collegium musicum“ prie Leipcigo universiteto ir skirta pačiam autoriui atlikti. Žymaus baroko meistro klavyriniai koncertai, kad ir kaip keista, yra dažniausiai kitiems instrumentams pavestų koncertų aranžuotės ar Antonio Vivaldi koncerto smuikui pritaikymas groti klavesinu (tais laikais tai nebuvo laikoma plagijavimu). Galima sakyti, kad šiuo žanru kompozitorius dar tik pradėdavo ieškoti naujų formų, instrumento išraiškos galimybių. Nes to meto orkestre (kapeloje) jis daugiau būdavo naudojamas kaip pritariamasis basso continuo.

Vakare atliktas Koncertas dviem klavyrams ir orkestrui c-moll BWV 1062 (solistai – Sonata ir Rokas Zubovai) yra žymaus dvigubo smuikų koncerto d-moll adaptacija (kompozitorius smuikų solo dalis paskirstė dešiniosioms klavesinininkų rankoms, kairiąsias pakeisdamas orkestro partijos garsais). Įdomus kūrinio „perskaitymas“, nors pačioje pradžioje man pritrūko ryškesnio fortepijono garso, energingesnio ir intensyvesnio tematinio plėtojimo, tokio būdingo pirmosioms J.S.Bacho dalims; dar norėjosi labiau ne pritariančio orkestro, o organiško jo ir solistų susiliejimo toje bendroje nuostabaus grožio muzikos tėkmėje.

„Fortepijoninių duetų fiesta“ Klaipėdos koncertų salėje: Klaipėdos kamerinis orkestras, pianistai T.Daukan

Virtuoziškumo fiesta

Pianistai S.Zubovienė ir R.Zubovas.

Jeigu baroke šio žanro kūriniuose klavyro partija dažnai nėra labai individualizuota, tai Wolfgango Amadeuso Mozarto koncertai (didesnę jų dalį kompozitorius kūrė pats sau, kad galėtų publikai pasirodyti kaip atlikėjas) – tiesiog trykšte trykšta virtuoziškumu, skirtingomis techninėmis solo partijų galimybėmis. Šį instrumentą kompozitorius pažinojo labai gerai, juo grojo ir koncertavo nuo pat vaikystės, todėl, savaime suprantama, galėjo pasireikšti ir kaip genialus kompozitorius (taip pat ir smuiko koncertuose, kuriuose dažnai atlikdavo solo partijas). Ir dar reikia prisiminti, kad tuomet scenoje jau pradėjo įsitvirtinti kitas klavišinis instrumentas – fortepijonas.

Pianistai Z.Ibelhauptas ir R.Rikterė.

10

MUZIKA

Šiuo koncertu Klaipėdos publikai buvo pristatytas naujasis „Steinway“ fortepijonas, jau antrasis šioje salėje.

ntas ir V.Poškutė.

Vytauto Petriko nuotr.

O taip W.A.Mozarto grojimo manierą vertino jo amžininkai: „...vienu metu piemuo ir karys, saldžialiežuvis ir maištininkas (...) jo melodijos dažnai susipina su aštriai kertančiu garsų žaidimu, o judėjimo grakštumas – su šėlimu. Jo genijus buvo didelis, bet jo genijaus klaida buvo veikti kontrastais“ (Hansas Georgas Nӓgelis); „...jo grojimas buvo nepamirštamas, paliečiantis širdį, o staccato skleidė tiesiog blizgantį žavesį“ (Josephas Haydnas); „Mozarto mokykla: labai ryškus grojimas, veikiau nukreiptas groti staccato nei legato; įkvėptas ir gyvas atlikimas“ (Carlas Czerny).

Tokio įkvėpto, pašėlusio muzikavimo netrūko ir šį „Fortepijoninių duetų fiestos“ vakarą. Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto interpretuojamas Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui Es-dur Nr. 10 sublizgėjo įvairiausiomis spalvomis. Užbūrė tas klasicistinei muzikai būdingas optimizmas, lengvumas ir šviesa, virtuoziški, žėrintys pasažai – tarsi perliukai, subtili lyrinė, kiek dramatizuota ir manieringa antrosios dalies kantilena, efektingos ilgos trelės, nuostabus ansambliškumo jausmas.

Tiksli šio W.A.Mozarto opuso sukūrimo data nežinoma, veikiausiai kompozitorius jį parašė tikėdamasis groti kartu su seserimi Maria Anna, švelniai vadinta Nannerle (dabar manoma, kad ji gabumais prilygo broliui), vėliau kelis kartus Vienoje atliko su mokine Josepha Auernhammer.

O finalinis šio koncerto akordas, paskutinis kūrinys – tai bendromis jėgomis, pasikeitus ansamblių partneriais atlikta efektinga modernaus prancūzų kompozitoriaus Dariuso Milhaud siuita „Skaramušas“ (Arūno Navako aranžuotė dviem fortepijonams ir styginiams) su populiariąja braziliška samba pabaigoje. Ne mažiau virtuoziška ir temperamentinga.

11

TEATRAS

Tamsi „Naktis“, arba alegorinis trileris prieš aušrą Prieš kelerius metus po ilgai trukusios rekonstrukcijos duris atvėręs Klaipėdos dramos teatras vis dar intensyviai formuoja savitą kūrybinį veidą, eidamas sudėtingu ieškojimų ir eksperimentų keliu. Teatro vadovas kartu su kūrybine komanda nuolat ieško naujų, šiuolaikinių, retai Lietuvoje statomų pjesių, kviečia jaunus aktorius bei įdomius ir perspektyvius režisierius. Eksperimentinis kelias yra progresyvus, tačiau kartu ir labai rizikingas, nepatogus, atviras ne tik meniniams atradimams, bet ir klaidoms.

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Naktis“ (rež. A.Jankevičius). Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

12

TEATRAS

Jūratė GRIGAITIENĖ

Daugiaprasmė istorija Naujojo sezono atidarymui skirtą Klaipėdos dramos teatro premjerą „Naktis“, įvykusią spalio 17 ir 18 dienomis, taip pat priskirčiau prie įdomių, tačiau gana rizikingų eksperimentinių paieškų pavyzdžių.

Kviestinis režisierius Agnius Jankevičius pasirinko itin aktualią vieno žinomiausių lenkų rašytojų Andrzejaus Stasiuko (gim.1960 m.) pjesę „Naktis“, kurioje atsispindi Rytų ir Vakarų sankirta, komplikuoti jų tarpusavio santykiai. Įdomu, kad iš pirmo žvilgsnio atrodanti paprasta pjesės istorija yra daugiasluoksnė ir daugiaprasmė, joje galima įžvelgti politinių, ekonominių, bendražmogiškų ir net metafizinių apraiškų. Todėl ją galima analizuoti

ir vertinti keliais lygmenimis – realistiniu ir alegoriniu-metaforiniu.

Realistiniu lygmeniu spektaklis primena aštraus siužeto trilerį su mistikos elementais. Jaunas automobilių vagis iš Rytų Europos žūsta, kai jį peršauna vokiečių tautybės juvelyrinės parduotuvės savininkas. Intriga ir pagrindinis konfliktas užsimezga, kai po mirties jauno vaikino širdis nelegaliai išimama ir persodinama į brandaus amžiaus juvelyro-žudiko krūtinę.

Paradoksali situacija pasiekia aukštą apibendrinimo lygmenį ir iš realistinio lygmens perauga į alegorinį-metaforinį.

Slaviška širdis, kuri asocijuojasi su jausmais, meile, atjauta, kraujo cirkuliacija ir apskritai gyvybe, tiesiogine ir perkeltine žodžio prasme tampa donorine ir atitenka sustabarėjusiam, sumaterialėjusiam ir į griežtus gyvenimo rėmus įspraustam piliečiui iš Vakarų Europos. Laukiniai ir baugūs Rytai trumpam atjaunina, pagy-

vina senstančios ir gerokai išsisėmusios senosios Europos kraujo apytaką bei kitas apmirusias gyvybines funkcijas.

Tarp būties ir nebūties Spektaklio veiksmas paraleliai vyksta ir realiame, ir metafiziniame pasauliuose.

Metafizinio pasaulio vaizdinio dramaturgija ir režisūrinis sprendimas atrodė labiau įtikinami nei pernelyg supaprastintas / suprimityvintas gyvenimiškos tikrovės atspindys.

Jau mirusio, tačiau įstrigusio tarpinėje būsenoje tarp būties ir nebūties automobilio vagies personažą įkūnijęs aktorius Jonas Baranauskas atrodo daug gyvesnis ir gyvybingesnis nei gerokai senstelėjęs, ligų, baimių bei įvairių kompleksų kamuojamas juvelyrinės parduotuvės savininkas (akt.

Kęstutis Macijauskas). ► 13

TEATRAS

◄ Gražiai nuaugusio jauno vaikino apnuogintas kūnas su tamsiu spalvikliu pažymėtomis mirtino šūvio ir širdies ploto sritimis tikrai nepriminė atšalusio velionio, tik dar labiau paryškino pagrindinę pjesės temą ir idėją. Sukuriama gana paradoksali ir kartu alegorinė situacija, kai miręs personažas „įkvepia“ gyvybę (nors ir ne savo noru), atiduodamas širdį, galima sakyti, gyvam lavonui. Liūdną mirties faktą nuolat žiūrovams primena tik šalta, statiška, niūri ir tamsi laidojimo namų atmosfera ir scenografija (scenogr.

Laura Luišaitytė): šarvojimo pakyla, centre kabantis kryžius, pamerktos baltos lelijos, gedinčios ir velionį prisimenančios dvi motinos (akt. Regina Šaltenytė ir Eglė Barauskaitė). Sunkią, slegiančią ir visiškai nefunkcionalią scenografiją „suminkštino“ ir gražiai papildė videomenininko Rimo Sakalausko sukurtos videoprojekcijos.

Viltingai ir prasmingai bendrame spektaklio kontekste suskamba vaikino ir jo Sielos moters asmenyje (akt. Toma Gailiutė) akistata. Sutrikusios Sielos desperatiškos pastangos padėti vaikinui suvokti, kad jis mirė, suteikiant paskutinį šansą dvasiškai apsivalyti prieš paskutinę kelionę į visišką užsimiršimą ir nebūtį, žiūrovus priverčia susimąstyti apie amžinuosius dalykus.

Charakterio paviršiumi Realaus pasaulio erdvėje epizoduose pasirodantiems personažams sekėsi ne taip gerai ir sklandžiai. Aktoriai Donatas Želvys ir Artūras Lepiochinas, kūrę mirusio vaikino draugelių vagišių vaidmenis, premjeros dieną, atrodo, dar nebuvo įveikę personažų charakterių paieškų fazės.

Aktoriai užčiuopė kai kuriuos charakteringus neišsimokslinusių gatvės chuliganų, vagišių bruožus, tačiau neišvengė slydi-

Ar jauno režisieriaus A.Jankevičiaus debiutas Klaipėdos dramos teatre bus tas pozityvus ir kraujo cirkuliaciją pagerinantis donorystės aktas, parodys visagalis laikas.

14

TEATRAS

mo charakterio paviršiumi, pigių citatų, nugvelbtų iš kitų spektaklių ar televizijos, punktyriškumo, sceninių štampų. Abu Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai talentingi ir įdomūs jauni kūrėjai, tad prireiks tik laiko, kad jų vaidmenys įgautų daugiau individualių atspalvių ir meninio svorio.

Jų kolegės aktorės Karolinos Kontenytės trumpas, tačiau labai efektingas ir ryškus monologas-rečitalis apie vyrų skriaudžiamos moters dalią šiandienos visuomenėje ne tik įtikino, nustebino, bet ir nepaliko abejingų – publika spontaniškai viduryje veiksmo plojimais padėkojo aktorei už jos temperamentą ir kūrybingumą.

Tiesioginės nuorodos Spektaklio „Naktis“ silpnosios pusės – tiesmukumas, neretai peraugantis į vulgarumą ir primityvų iliustratyvumą.

Nors kai kur tiesioginės nuorodos be gilesnių poteksčių pasitvirtino, buvo laiku ir vietoje. Pavyzdžiui, ekrane besisukančios Europos Sąjungos vėliavos žvaigždės ar trys širdies persodinimo operacijai pasirengę daktarai (akt. Renata Idzelytė, Mykolas Urbonas, Vaidas Jočys), savo išvaizda, kalba ir veiksmais primenantys galingiausių Europos valstybių (Vokietijos, Prancūzijos, Italijos?) lyderius. Tačiau „tikras“ kraujas ant jaunų vaikinų veidų, pabaigoje pasirodantis juodaodis su gitara ar miške atrasti ir išrauti personifikuoti putino (?) medeliai iškrito iš bendros spektaklio stilistikos. Kai kurios pasirinktos meninės priemonės pernelyg tiesmukai ir banaliai atliepė keliamą temą ir šiandienes ES aktualijas, todėl prasilenkė su meniniu skoniu ir saiku. Taip pat norėjosi, kad spektaklyje būtų išradingiau ir stipriau panaudotas masinis veikėjas Choras – kaip antikos laikus menantis įvairių visuomenės sluoksnių piliečių valią išreiškiantis gyvas balsas-ruporas.

Nepaisant kai kurių išsakytų minusų, pati pjesė ir spektaklis aktualūs, nūdieniški ir savalaikiai, keliantys svarbius politinius, bendražmogiškus ir egzistencinius klausimus. O ar jauno režisieriaus A.Jankevičiaus debiutas Klaipėdos dramos teatre bus tas pozityvus ir kraujo cirkuliaciją pagerinantis donorystės aktas, parodys visagalis laikas. Ne veltui sakoma, kad tamsiausia naktis yra prieš aušrą.

15

KINAS

Progresas prieš

Kadrai iš filmų „Nemeilė“ (rež. A.Zviagincevas), „Vėjų upė“ (rež. T.Sheridanas), „Apie kūną ir sielą“ (rež. I.Enyedi), „Kita vilties pusė“ (rež. A.Kaurismaki).

skirtingų vizijų rungtyn Kalėdos dar tolokai, o mano kelių pažįstamų kinomanų slapčiausi troškimai pildosi. Toli gražu ne tokiu būdu, kokio jie galbūt tikėjosi, kažkada garsiai pasvajoję, jog būtų gerai nepriklausomo prisiragauti neribotais kiekiais.

Nepriklausomas kinas jiems pirmiausia buvo susijęs su Europos filmų kūrėjų juostomis, kurios daug kam buvo godžiai ieškoma novatoriška eksperimentinė atsvara įgrisusioms amerikietiškosios kino industrijos formulėms. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis.

16

Aivaras DOČKUS

Amerikiečių kino kūrėjai ir vėl įrodė, koks svarbus yra progresas ir sugebėjimas talentingai pasinaudoti naujomis kitų idėjomis, įpinant jas į savo pamatines tradicijas. Jie neleido sau stagnuoti ir šiomis dienomis kas antrame filme ar seriale gausu nepriklausomo kino elementų, o kas trečias jų kūrybos kūrinys – absoliutus nepriklausomo kino grynuolis, adaptuotas platesnei auditorijai. Kas įdomiausia – galima pastebėti, jog amerikiečių kino kūrėjams vis rečiau tenka griebtis populiarių kompromisų, nes įvyko netikėtas revoliucinis šuolis – laipsniškai adaptavosi pati publika, suprasdama, kad šio progreso labiausiai reikia jai pačiai. Be jos teigiamos reakcijos į drąsius eksperimentinius pokyčius, kinas negalėtų progresuoti ir prodiuseriai būtų priversti pataikauti žiūrovams. Abipusė rizika pasitvirtino. Kad pamatytume dešimtis tirštai tamsaus turinio filmų apie keistuolius, nepritapėlius ir atskalūnus, nebeturime laukti vos poros festivalių per metus. Nepriklausomas

kinas nebėra retenybė. Jis yra neišvengiama kasdienybė. Amerikiečiai sumaniai iššifravo europietiško kino receptus ir pavertė juos reikšminga savo kodo dalimi.

Dar daugiau – jie rado metodų europietiškuosius receptus papildyti išradingiausiais autentiškais prieskoniais. Jie atsisakė stagnuoti ir progresavo. O tai reiškia, kad šiame kolegiškame kino šachmatų žaidime atėjo laikas europiečių ėjimui.

Progresyviai apie skyrybų regresą Pasvarstęs apie amerikiečių kino revoliucijas, konkretiems filmams skirtą teksto dalį pradėsiu nuo rusiško kino. Į „Scanoramos“ programą patekusi rusų scenaristo ir režisieriaus Andrejaus Zviagincevo, jau gana ilgą distanciją išliekančio nepavejamu savo šalies kino lyderiu, naujausia drama „Nemeilė“ Kanų festivalyje apdovanota žiuri prizu ir nominuota trims Europos kino apdovanojimams, kurie bus įteikti Berlyne gruodžio 9-ąją. Visų A.Zviagincevo kūrinių operatorius Michailas Kričmanas

KINAS

stagnaciją:

nės kino aikštėje jau įvertintas Europos kino akademijos statulėle už šaltai neutralią „Nemeilės“ kinematografiją, o kompozitoriai Jevgenijus ir Aleksandras Galperinai atsiims prestižinį apdovanojimą už kaulus lediniais garsų bareljefais laužančią muziką. „Nemeilė“ nėra stipriausiai sukrečiantis šio tėvynėje atvirai ignoruojamo režisieriaus ir scenaristo darbas, bet jis puikiausiai tiktų pristatyti A.Zviagincevo kino kalbą tiems, kurie nematė ankstesnių ruso filmų. Tai minimalistinis tylus vidinis

klyksmas, išsiskiriantis taupiais dialogais ir šykščiomis siužetinėmis linijomis, kurių šalutiniai pjūviai išsikeroja ne tik į vienos byrančios šeimos skaudulius, bet ir į sunkiai sergančios visuomenės žaizdas.

A.Zviagincevas palieka daugybę erdvių interpretacijoms ir keliauja prie tikslo užuominomis ir atmosferos kaitomis, tačiau scenarijaus stuburas įsmeigtas taip tvirtai, jog visos prie jo pririštos tiesės ir kreivės juda griežtai kontroliuojamomis kryptimis. Čia ir slypi esminis režisieriaus

ir scenarijaus autoriaus meistriškumas: paprastą gyvenimišką situaciją jis paverčia universalia skyrybų tragedija, kurioje telpa ir detektyvas, ir mistika, ir socialinė ironija.

Kitas meistrystės įrodymas – klaidingas įspūdis, jog siužetas dreifuoja nuliniu tempu pagal žiūrovų vaizduotės galimybes.

Kiekvieną kartą, kai iškyla rizika prarasti istorijos pusiausvyrą, režisierius charakterius ir veiksmą stumteli į jam reikalingas provėžas. Kad jie vėl galėtų judėti tariamai neprognozuojama kryptimi. ►

Kadrai iš filmų „Ledi Makbet“ (rež. W.Oldroydas) ir „Amžinai tyri“ (rež. M.Zinshtein).

17

KINAS

Kadrai iš serialų „Tarnaitės istorija“, „Ponas Mersedesas“ ir „Keisti dalykai“.

A.Zviagincevas – tyliojo šoko virtuozas, nesmerkiantis ir neteisinantis dviejų personažų, kuriems vardai nebūtini. Tai skyrybų nualinti Vyras ir Moteris, pradėję naujus gyvenimus su naujomis antromis pusėmis. Ne tik su naujomis antromis pusėmis, bet ir su naujais vaikais. Štai ir problema – kur dėti „senąjį“ bendrą vaiką, kuris niekaip neįsikomponuoja į naujų gyvenimų paveikslus? Vyras ir Moteris savaime antipatiški herojai, paskendę egoizmo ir naujų įsipareigojimų upėse, pasąmoningai nesąmoningai besielgiantys taip, kad sūnus kaip nors stebuklingai išnyktų, o tas išnykimas nepaliktų ant jų jokios kaltės dėmelės. Deja, pasaulio realybės dėsniai jų žiaurią svajonę įgyvendina bumerangu: sūnus dingsta, užtraukdamas ant savo tėvų sąžinės graužaties prakeiksmą.

A.Zviagincevas išnaudoja visas pakeliui pasitaikiusias progas, kad atvertų socialinį ir politinį Rusijos kontekstą. Jo įkandimai, kaip visada, taiklūs ir skaudūs. „Nemeilė“ pasakoja apie skyrybas su morale, žmogiškumu ir jautrumu. A.Zviagincevas stebina stabilia savo filmų kokybe ir tampa viena pastebimiausių europietiško kino figūrų.

◄

Kriminalinis vesternas sniegynuose Įdomiai sutapo, jog iš karto po „Nemeilės“ į akis papuolė darniai stilistiškai ir atmosferiškai su A.Zviagincevo filmu susišnekantis amerikiečių aktoriaus ir scenaristo Tayloro Sheridano antrasis režisūrinis darbas „Vėjų upė“. Minimalistiniai dialogai, 18

netekčių kamuojami personažai, vienas iš jų – išsiskyręs tėvas, prislėgtas kaltės dėl tragiškos dukters žūties sniegynuose. Vėl du pagrindiniai herojai, kuriems vardai nebūtini, pakanka Vyro ir Moters apibrėžimų.

Jų nesieja meilės ryšys praeityje, tačiau juos glaudžiai saisto geismas išaiškinti siaubingą žmogžudystę, sukrėtusią indėnų šeimą.

Siužetas išsitenka keliuose puslapiuose, o visaverčiu antraplaniu aktoriumi tampa žvilgsnį prikaustantys neskubrūs sniegynų vaizdai. Vyras ir Moteris, kuriuos įkūnija Jeremy Renneris ir Elizabeth Olsen, taip pat alsuoja niekinamu šalčiu supančiai aplinkai ir atgyja tik tada, kai juos motyvuoja keršto troškimas arba išgyvenimo instinktas. „Vėjų upė“ – chameleoniška kriminalinio trilerio ir žiemos vesterno žanrų samplaika, paverčianti gana standartinę nusikaltimo ir bausmės istoriją gerklėje užstringančiu sprangiu aštroko kino kąsniu, skausmingai slystančiu ir į plotį, ir į gylį. Atomazga – netyčiomis žiūrovus užklumpantis įspūdingas vesterniškas epizodas, suteikiantis herojams tik dalinę satisfakciją. Tokios „pusiau išsipildžiusios ir užsipildžiusios“ pabaigos – T.Sheridano originalus autografas, pažįstamas iš juostų „Bet kokia kaina“ ir „Sicario: narkotikų karas“.

Stagnuojantys Europos kino apdovanojimai Grįžtu į naujausio Senojo žemyno kino tyrinėjimus. Vienas Europos kino akademijos nominacijų favoritų ir „Scanoramos“ kozirių – keturiems apdovanojimams

pristatyta vengro Ildyko Enyedi komiška romantinė drama „Apie kūną ir sielą“, kai kuriose vietose sėkmingai klonuojanti „Tonio Erdmano“ humoro spalvų gamą, tačiau neperžengianti pavienių elektrifikuojančių scenų ribos ir narciziškai besimėgaujanti atskirais epizodais, nesuaugančiais į vientisą kompoziciją. „Apie kūną ir sielą“ – nuo pat pirmųjų kadrų lengvai nuspėjamas meilės romanas skerdykloje, suviliojantis nuostabiais aktorių darbais, kraupiai ironiška veiksmo vieta ir šmaikščiais dialogais. Bet kuo toliau, tuo labiau supranti, kad įsitraukei į procesą dėl proceso ir pradedi nuobodžiauti, nebelaukdamas pabaigos, kuri tau buvo įteikta pradžioje.

Dviem Europos kino apdovanojimams – už geriausią filmą ir režisūrą nominuotas suomių grando Aki Kaurismaki komiška drama pabėgėlių tema „Kita vilties pusė“ – taip pat smarkiai nuvilia. Galima suprasti prizų skirstytojų entuziazmą įvertinti juostą, sekančią karščiausiomis aktualijomis ir deklaruojančią toleranciją bei humanizmą. Bet pats filmas atrodo kaip nepriklausomo kino dinozauras iš paskutiniojo dvidešimtojo amžiaus dešimtmečio.

Kai vien sukurti tokio aritmiško tempo ir bergždžių muzikinių intarpų juostą buvo neginčijamas pasiekimas, nukreipiantis špygą į pompastiškąjį „armagedoniškąjį“ Holivudą. Bet amerikiečių kinas progresavo ir dabar stagnavusiųjų vaidmenyje vis dažniau atsiduria Senojo žemyno kino kūrėjai, įstrigę paralelinėje „tvinpyksiškoje“ praeityje. Seni triukai nebeveikia, nes akivaizdžiai išsikvėpė ir reikalauja rimto perkrovimo.

KINAS

sumanytojo Bruce’o Millerio iki išraiškingosios aktorės Elisabeth Moss.

Tikru atradimu tapo Stiveno Kingo romanų trilogijos „Ponas Mersedesas“ pirmosios dalies dešimties serijų ekranizacija su atminties tunelius raižančiais aktorių Brendano Gleesano ir Harry Treadaway sukurtais detektyvo ir žudiko portretais.

Tai nėra dar vienas iš daugelio „atspėk, kas žmogžudys“ žaidimų. Kas jis toks, sužinome jau pirmoje serijoje. Istorijos intriga – kodėl jis toks, koks jo naujausias planas – blogio šedevras ir kiek savo galimybių sienų privalo pramušti detektyvas, kad sustabdytų vaizduotės prarajos kraštais vaikštantį monstrą?

Geriausių Europos filmų sąraše keistoka matyti blogiau nei vidutiniškai suręstą „biopiką“ „Stefanas Cveigas: atsisveikinimas su Europa“, kuris primena išsivadėjusį galingų holivudinių biografinių dramų pamėgdžiojimą. Dramaturgiškai konstruktyviau sudėliota Viktorijos laikų tragedija „Ledi Makbet“ kiek pagerina slogų kandidatų į svarbiausius Europos kino apdovanojimus galutinio sąrašo įspūdį, bet kritikų į padanges iškeltas Florence Pugh vaidmuo į pagrindinį „Oskarų“ penketuką nepatektų.

Modernūs dokumentinio kino nepatogumai Nusprendžiau apsilankyti festivalyje „Nepatogus kinas“ – pasirinkau jaunos režisierės Mayos Zinshtein dokumentinį filmą „Amžinai tyri“, nukeliantį į 2012–2013 metų Izraelio futbolo sezoną, kai netolerantiškiausiais ir radikaliausiais sirgaliais garsėjantis klubas „Beitar Jerusalem FC“ į komandos gretas pakvietė du žaidėjus musulmonus iš Čečėnijos, o didžiausiu neapykantos taikiniu tapo vartininkas Arielis Harushas, išdrįsęs viešai bičiuliautis su nekenčiamais naujokais.

Prieš tai buvęs klubo vienybės simbolis ir daugybės pergalių herojus, vartų sargas susilaukė gerbėjų keiksmų ir prakeiksmų bei išdaviko vardo. „Amžinai tyri“ – aktualaus tematika, turtingo neperšamų idėjų, intriguojančio vaidybinio filmo struktūros su dramatiškais įvykiais ir konfliktais, superšiuo-

laikinio dokumentinio kino pavyzdys, nestokojantis toliaregiškų įžvalgų apie žmogiškosios prigimties, paklūstančios siauraprotiškiems religiniams įsitikinimams, kvailybę.

M.Zinshtein filmas įrodo, kokia patraukli gali būti konceptualiai ir dinamiškai sudėliota dokumentika, perauganti į socialinį eksperimentą.

Stulbinama serialų progresija Vėlyvas ruduo lepina serialų gausa.

Skyrybos su „Vaikštančiais negyvėliais“ įvyko lygiai prieš metus, tad vienas patiekalas jau sėkmingai išbrauktas iš „būtinų pamatyti“ projektų meniu. Užtat kompensavau prieš pusmetį atsvėrusią spragą – peržiūrėjau aštuonias „Emmy“ statulėles laimėjusį serialą „Tarnaitės istorija“, kuris įgyvendino seną svajonę – įsisprausti į totalitarinio režimo valstybės piliečio odą ir pajusti, kiek jo viduje esama naivaus fanatizmo, o kiek – prievartinio susitaikėliškumo, paprasčiausiai siekiant išgyventi. Pagal distopinį kanadietės Margaret Atwood romaną sukurta „Tarnaitės istorija“ išgąsdina perspėjimu, kokia trapi yra demokratija ir kaip lengva sugniuždyti prisitaikėlius, įstatymas po įstatymo paklūstančius visa traiškančios sistemos absurdiškumui. Juoką keičia nuostaba. Nuostabą keičia šokas. Šoką keičia susitaikymas. Susitaikymą keičia vergovė. „Tarnaitės istorija“ – absoliutus jos kūrybinės grupės triumfas – nuo

Stagnacija yra daug patogesnė. Ji yra komforto motina, duktė ir sesuo. Ir daugeliui ji daug gražesnė už progresą. Išoriškai.

Pabaigoje paatvirausiu – ilgai atidėliojau pažintį su antruoju „Keistų dalykų“ sezonu. Nusivylimo grėsmė dingojosi nepakeliamai didelė. Pirmoji serija dėl nepagrįstai milžiniškų lūkesčių šiek tiek sugirgždėjo. Antrosios pusiaukelėje užpylė palaiminga aiškuma, kad girgždėjimas tik pasivaideno. Nes taip sumanė serialo autoriai, gudriai paaukoję pirmosios dalies intensyvumą dėl tvaresnio tolesnio gėrio. Ir pasimokę iš kitų tęstinių projektų klaidų. „Keisti dalykai 2“ pamažu įgaus pagreitį, bet prieš tai surikiuos būtinąsias detales siužeto progresui: naujus veikėjus, naujus nežmogiškos kilmės padarus, naujas horizontalias ir vertikalias personažų virsmų ir veiksmų trajektorijas. Nusibraižys turtingą ir vertingą žemėlapį ir tik tada leis tolygiai ūžti varikliui.

Progresas reikalauja matematiškai tikslaus strategijų ir taktikų plano. Ir tam tikro gana nemažo laikino nepatogumo. Stagnacija yra daug patogesnė. Ji yra komforto motina, duktė ir sesuo. Ir daugeliui ji daug gražesnė už progresą.

Išoriškai.

19

FOTOGRAFIJA

Apie Klaipėdą

20

FOTOGRAFIJA

prieš 40 metų

R.Požerskis. Klaipėda. 1976.

Ar Klaipėda galėtų būti kauniečio fotomenininko Romualdo Požerskio miestas, sunku pasakyti, bet, kad jis jaunystėje čia lankėsi daugybę kartų, siekė suvokti ir savo fotografijose atvaizduoti charakteringiausius jo istorinės dalies – senamiesčio – bruožus, yra faktas. Klaipėdos fotografijos galerijoje KKKC Parodų rūmuose iki lapkričio vidurio veikė šio vieno žymiausių šalies fotomenininkų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato R.Požerskio fotografijų paroda „Klaipėdos senamiestis 1976–1985“. ► 21

FOTOGRAFIJA

Klaipėda. 1980.

Danguolė RUŠKIENĖ

◄ Siekiant tiksliai apibūdinti skirtingus

miestus, jie dažniausiai klasifikuojami pagal standartines kategorijas: užimamos žemės plotą, gyventojų skaičių, vystomos gamybos apimtis, universitetų ar teatrų buvimą ir t. t. Pagal griežtas priemonių grafas galima surikiuoti visus didesnius ir mažesnius Lietuvos ir pasaulio miestus. Tuo jie ir panašūs, skiriasi tik skaičiai, kurie nulemia miestų svarbą, vaidmenį, iš dalies – populiarumą.

Tačiau egzistuoja ir tai, ko negalima priskirti jokiems matavimo vienetams ar kategorijoms. Tai – garsiniai ir vaizdiniai miesto kodai, besiformuojantys vos tik įkėlus koją į jo teritoriją; įspūdžiai, kurie grindžiami momentine nuotaika, patirtimi ir asociacijomis. Kadangi kiekvieno iš mūsų jos – unikalios, kiekvienas turime savo miestą. Ir nebūtinai jis yra tas, kuriame gyvename. Tokiu miestu gali tapti bet kuris, kad ir atsitiktinai, naujai pažintas, bet kuriame pasaulio krašte.

Tačiau būtinai tas, į kurį atvykus, pirmiausia aplanko mintis „sugrįžau“.

R.Požerskio parodos eksponavimo uostamiestyje metu buvo organizuotas susitikimas su autoriumi. Šiame vakare jis papasakojo apie savo fotografijų ciklą „Lietuvos senamiesčiai 1974–1985“, kuris apima ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje, Kaune bei kituose miestuose fotografuotus vaizdus prieš 30–40 metų. Pristatė neseniai Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Kauno skyriaus išleistą savo fotografijų knygą „Neramūs keliautojai“ (sudarytojas Tomas Pabedinskas). Joje – fotografiniai vaizdai iš XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje vykusių fotografo ir jo draugų kelionių po Lietuvą ir tuometę Tarybų Sąjungą. Šis

22

leidinys kartu su jį lydinčia paroda jau buvo pristatytas Kaune. O lapkričio pradžioje Paryžiuje vykusios fotografijos meno mugės „Paris Photo“ metu, be kitų leidėjų išleistų fotografijos leidinių, buvo surengta ir R.Požerskio naujausios knygos „Neramūs keliautojai“ prezentacija.

Neramūs neramaus laiko keliautojai 1971–1975 metais, studijuodamas Kauno politechnikos institute, R.Požerskis vasaros atostogų metu kartu su savo bičiuliais, anuomet taip pat studentais, keliavo po Lietuvą, Latviją ir Estiją. Visus šiuos jaunuolius vienijo ne tik aistra motociklams ir nutrūktgalviškiems nuotykiams. Tokios kelionės tapo tam tikra laisvės idėjų išraiška, kuri nors iš dalies suteikdavo galimybę patikėti, kad nepriklausomybė įmanoma.

Anot parodos rengėjų, „naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuomečio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu“. Ir nors ši jaunuolių grupelė savęs nesiejo nė su vienu anuomet egzistavusiu ir jiems žinomu jaunimo judėjimu, tačiau alternatyvi Vakarų kultūra ir maištinga jos atmosfera jiems buvo pažįstama. Kaip ir kiti sovietmečiu

brendę žmonės, ieškoję naujų, nevaržomų patirčių, jie siekė susipažinti su Vakarų kultūra: klausėsi „The Doors“, „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“ ir panašios muzikos, skaitė Jacko Kerouaco „Kelyje“, kuri, anot R.Požerskio, jiems buvo tarsi Biblija, padariusi ypatingą poveikį visų jų gyvenimo būdui. Šie vaikinai ne tik domėjosi tuo, kuo domėjosi Vakarų jaunuomenė, bet ir siekė atrodyti panašiai kaip jie. Patys siuvosi sau motociklininkų drabužius, kutais apkarstė odines striukes, siųsdavosi sau batus ir aksesuarus iš tada tolimų ir nepasiekiamų mums užsienio šalių. Jaunos maištingos sielos išraiška puikiai derėjo su laisvės ir nepriklausomybės siekiais. Tai buvo ne tik maištas, bet ir savęs paieškos, užtrukusios vos ketverius metus ir R.Požerskį nuvedusios ten, kur jis yra dabar, t. y. prie meno ir fotografijos. Galiausiai, pardavęs savo „Jawą“, jis pradėjo intensyviau fotografuoti ir jau dabar galima pasakyti, kad kūrybai ir fotografijai paskyrė visą savo gyvenimą.

Ankstyvojoje kūryboje – Lietuvos senamiesčiai Pradėjęs fotografuoti, R.Požerskis jau po kelerių metų atkreipė į save dėmesį. Kartu su savo draugu ir bendraminčiu fotografu Virgilijumi Šonta netrukus tapo žinomu Lietuvos fotografijos lauke, atstovavo jaunajai fotomenininkų kartai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, dažniausiai – tuometės Tarybų Sąjungos respublikose. Kaip dauguma anuomečių jaunų fotografų, jis sekė vyresniosios kartos (Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus ir kitų) moderniosios reportažinės fotografijos

FOTOGRAFIJA

pavyzdžiu. R.Požerskis, kaip ir kiti, su savo fotoaparatu keliavo į Lietuvos kaimus (1974–1993 m. sukūrė žymiausią savo ciklą „Kaimo šventės“), lankėsi Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tačiau pastaruosiuose jo fotografinių tyrimų laukas dažniausiai apsiribodavo senamiesčiais. Autorius savo dėmesį koncentravo į šimtamečius yrančius pastatus, akmenimis grįstas gatves, nuo praeivių ir metų naštos išsiklaipiusius šaligatvius ir ten gyvenančius paprastus, niekuo neišsiskiriančius žmones.

R.Požerskio fotografinio vaizdo estetika taip pat, kaip ir didžiųjų meistrų, siekė atsiriboti nuo tada vyravusio socrealistinio plakatinio stiliaus, naudoto euforiškų gyve-

nimo ir darbo scenų – kaip pažangos ir laimingos ateities garanto – vaizdavimui. Šio fotomenininko prieš 30–40 metų užfiksuota gyvenamoji aplinka – reali, kasdieniška, atpažįstama, vilkinti tokį patį apdriskusį apdarą kaip ir jos šeimininkai. Čia sluoksnis po sluoksnio atsidengia natūraliai besidėvinti buitis, rutina ir monotonija, jokių modernumo požymių ar laimingos ateities pažadų. Gyvenimas mieste toks pat pilkas ir nuobodus, koks buvo Lietuvos fotografijos meistrų fiksuojamame kaime. Tiek jie, tiek jaunimas, pasipriešindami anuomet privalomoms vaizdo konstravimo nuostatoms, savo darbuose siekė sukurti tikro gyvenimo įspūdį. Ieškojo detalių, rakursų,

apšvietimo, laukė tinkamo momento, kad galėtų tiksliai pavaizduoti nesumeluotą, neišgalvotą ir nepagražintą gyvenimą su visais jo garsais, kvapais ir spalvomis. Jie siekė ne tik vaizdo realumo, bet ir atmosferos, patirto jausmo autentiškumo.

Istorinės miesto dalies ir laikmečio liudijimai 1976-aisiais, kai R.Požerskis jau porą metų važinėjo po Lietuvą ir kūrė savo fotografijų seriją „Lietuvos senamiesčiai“, jis ypač dažnai lankėsi uostamiestyje. ►

Vizitinė kortelė

Klaipėda. 1981.

Romualdas Požerskis gimė 1951 m.

Vilniuje.

1975 m., baigęs tuometį Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar – LFS) Kauno skyriuje.

1976 m. tapo LFS nariu.

Nuo 1980 m. buvo laisvas fotografas ir ruošė fotografijas Lietuvos bei užsienio spaudai.

1990 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

1994 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Apdovanotas keturiais didžiaisiais prizais, trimis aukso, vienu sidabro, dviem bronzos medaliais, pelnė daugiau nei 60 kitų apdovanojimų.

2004 m. už indėlį į Europos kultūros paveldo puoselėjimą ir saugojimą jam Vienos universitete (Austrija) įteikta mecenato Alfredo Toepferio premija.

Nuo 1993 m. – VDU Menų fakulteto Menotyros katedros lektorius, nuo 2011 m. – Šiuolaikinių menų katedros profesorius.

Svarbiausi fotografijų ciklai: „Pergalės ir pralaimėjimai“ (1974–1976), „Ligoninėje“ (1976–1982), „Lietuvos senamiesčiai“ (1974–1985), „Kaimo šventės“ (1974–1993), „Atminties sodai“ (1977–1993), „Paskutinieji namai“ (1983–1990), „Mūzos“ (1988– 2001), „Miražo dosjė“ (2002– 2003), „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“ (1992–2003).

R.Požerskis yra surengęs maždaug tris dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose, kituose fotografijos renginiuose.

23

FOTOGRAFIJA

◄ Savo dėmesį sutelkęs į istorinį šio

miesto centrą ir čia gyvenančių žmonių aplinką, jis ieškojo kadrų, kurie ne tik iliustruotų čia gyvenančiųjų būtį, bet

Klaipėda. 1982.

24

ir išryškintų kasdienybės briaunas – kartais groteskiškas, kartais komiškas ar net sentimentalias. Jis jau tada gebėjo iš kasdienybės sudedamųjų dalių gausos

išsirinkti ir akcentuoti tuos elementus, kurie taikliausiai atitikdavo jo subjektyvų įspūdį. Be didesnių pastangų atpažindavo ir įvaizdindavo tik tam laikui ir vietai būdingą atmosferą, taip savo fotografijose konstruodamas charakteringus Lietuvos miestų paveikslus.

R.Požerskis savo dienoraštyje (197612-24) rašė: „Keičiasi kartos. Vaikai gimsta, žaidžia, išmoksta gyventi tarp namų ir gatvių, po mažu dangaus lopinėliu. Mūro kvadratas žmogų atpratina mylėti gamtą. Plytos, gatvės, šaligatviai, šviestuvai, telefonų būdelės, bažnyčių bokštai (kai kurie be kryžių) žmogų vis skubina, verčia sparčiau judėti. Pagreitis didėja ir tampa... vis agresyvesnis.

Išsitiesti pievelėje, įkvėpti žolės kvapo, aprėpti akimis bekraštį dangų, susilieti su pilka žeme. Pajusti miesto pulsą, jo esmę, suvokti savo vietą gyvenimo džiugesyje. Visa tai ir yra senamiesčio fotografija.“ Stebina, kad gimęs ir augęs

FOTOGRAFIJA

Konstatuodamas kintantį ir permainingą gyvenimą, R.Požerskis kartu parodo, kad niekas iš esmės nesikeičia – nei žmonės, nei jų jausmai, nei jų norai. mieste, vos 25-erių autorius jau gebėjo itin atidžiai analizuoti aplinką ir jautriai vertinti jos pokyčius. Akivaizdu, kad jo jaučiamas artumas gamtai yra prigimtinis, o jau tada kurtas fotografinis vaizdas – ne tik „nuogas“ liudijimas, bet ir subjektyvūs apmąstymai, filosofiniai svarstymai apie tai, kaip besikeičiant aplinkai keičiamės mes patys.

Kad jam rūpi senosios tautos tradicijos ir jos senoliai kaip autentiški

Klaipėda. 1983.

praeities liudininkai itin ryškiai atsiskleidė vėliau žymiausiose R.Požerskio fotografijų serijose „Kaimo šventės“ (1974–1993), „Atminties sodai“ (1977–1993) ir kitose, kuriose jis fiksavo religines šventes, charakteringiausius tautiečių tipažus. Tačiau apžvelgiant visą R.Požerskio fotografinę kūrybą akivaizdu, kad prie to jis ėjo pamažu. Serijoje „Lietuvos senamiesčiai“ galima aptikti kryptingos kūrybos pėdsakų ir nuspėti kur link jie veda. Jau tada paprastuose kasdieniškuose epizoduose jis surasdavo gyvenimo dramą, ironiją, būties tragizmą ar vizualią absurdo charakteristiką.

Jo fotografijoje buvo vaizduojamas tas gyvenimas, kurį jautė kiekvienas. Jo žmogus – visuomet jam artimoje, giminingoje erdvėje. O vidinis to žmogaus pasaulis atsiskleidžia per natūralias, charakteringas mimikas, gestus ir įprastas situacijas. Šioje fotografijoje, kaip ir realybėje, apstu visko – džiaugsmo,

tikėjimo, meilės ir skausmo. Bet net ir sunkiausiomis, dramatiškiausiomis situacijomis paliekama vilties. Humanistinė pasaulėžiūra, susiformavusi jau ankstyvuoju šio autoriaus kūrybos periodu, išliko dominuojanti iki pat dabar visoje jo fotografinėje kūryboje.

Konstatuodamas kintantį ir permainingą gyvenimą, R.Požerskis kartu parodo, kad niekas iš esmės nesikeičia – nei žmonės, nei jų jausmai, nei jų norai.

Kintanti aplinka koreguoja įpročius, judėjimo trajektorijas, kažkiek – minčių vingius, tačiau žmogus išlieka toks pat.

Jam vis tiek reikia dangaus ir saulės, reikia žolės ir pilkos žemės. Jam tiesiog reikia tikro gyvenimo. Tai dalykai, kurie nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo vietos. Būtent čia etnografinė dokumentika susijungia su universaliais, bendražmogiškais dalykais ir įgyja naujų simbolinių prasmių, kuriomis pasidengia visa R.Požerskio fotografinė kūryba.

Klaipėda. 1984.

25

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Tautinio kostiumo met įvertinimas Mažosios Paskutinį spalio savaitgalį Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojos lankėsi spalvingoje Kroatijoje. Kelionės tikslas – pristatyti Mažosios Lietuvos tautinius kostiumus tarptautiniame renginyje „Atsinaujinantis paveldas: rekonstruotų tautinių kostiumų apžvalga“, vykusiame Zagrebe (Kroatija).

Vaida VIČINSKIENĖ

Pelnė antrąją vietą Šiemet jau septintą kartą surengtame konkurse pristatyti ne tik dešimties Kroatijos etnografinių regionų, bet ir kaimyninių tautų regioniniai kostiumai iš Makedonijos, Slovėnijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos, Serbijos bei klaipėdiečių atvežti Mažosios Lietuvos tautiniai kostiumai. 22 Europos regionams atstovaujančias 37 kostiumų rekonstrukcijas vertino reikli tarptautinė komisija, sudaryta iš tautinių kostiumų tyrėjų, ekspertų, etnologų. Nepamirštamo, įkvepiančio ir įdomaus renginio metu buvo proga susipažinti su puošniais ir ryškiaspalviais Balkanų pusiasalio tautų regioniniais kostiumais. Pristatyti Mažosios Lietuvos tautiniai kostiumai rekonstruotų užsienio šalių liaudies kostiumų kategorijoje pelnė garbingą antrąją vietą. Šią vasarą vykusio tarptautinio nematerialaus kultūros paveldo festivalio „Lauks26

Pasijonių gausa ir raukiniai formuoja lietuvio akiai neįprastų, baleto šokėjų aprangą primenančių kroatų tautinių kostiumų siluetus.

nos“ metu Klaipėdoje lankėsi svečiai iš Kroatijos – grupė „Sinovi Atara“. Festivalis tapo naujos tarptautinės draugystės tarp Klaipėdos ir Zagrebo jungtimi. Zagrebo mieste veikiantis Tradicinių kostiumų rekonstravimo, išsaugojimo ir sklaidos

centras bei folkloro ansamblis „Lovor“ iš Trnjanio ir pakvietė klaipėdiečius dalyvauti jų tarptautiniame renginyje. Šiuo konkursu norima pristatyti pagal autentiškus pavyzdžius ir ikonografiją rekonstruotus tautinius kostiumus. ►

KULTŪROS MARŠRUTAIS

tais – tarptautinis Lietuvos kostiumams

Renginio akimirka. Kostiumų demonstravimas vyko grupėmis, vienoje iš jų pasirodė ir merginos su Mažosios Lietuvos tautiniais kostiumais.

Mažajai Lietuvai atstovavę ir garbingą įvertinimą konkurse Kroatijoje laimėję lietuvininkių kostiumai.

Po apdovanojimų. Barbara Koledić, Elena Matulionienė, Matea Vinarić.

27

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Spalvinga šventė

Įspūdingai nėriniuotos bei ryškiaspalvės skarelės stebino ryšėjimo įmantrumu ir formuojamos galvos dangos variantų išraiškingumu.

◄ Spalio 28-ąją sausakimšoje Trnjani salėje podiumu žengė Balkanų pusiasalio tautų ir Klaipėdos krašto kostiumais pasipuošę vyrai ir moterys. Konkretų regioną pristatė vienas, du arba trys rekonstruoti kostiumai. Konkurse kostiumai vertinti

dviejose kategorijose. Nominacijos buvo skiriamos už geriausią rekonstruotą Kroatijos regioninį kostiumą ir geriausią kitos šalies tradicinio kostiumo rekonstrukciją.

Akį džiugino įvairiaspalviai ornamentai, netikėti spalviniai deriniai, įspūdinga galvos danga, aukštuomenės damų siluetus atkartojantys platūs, raukti, ilgi, prabangių audinių ar sniego baltumo kiauraraščiai, aukso spalva siuvinėti sijonai ir baleto šokėjų aprangą primenantys trumpi sijonėliai su gausybe prirauktų pasijonių. Šioje kostiumų šventėje Mažajai Lietuvai atstovavo du moteriški kostiumai: ankstyvasis (XVIII a. pab. – XIX a. pr.) su išskirtinėmis rankų darbo detalėmis (jaunamartės kyku, siuvinėta drobule ir sermėga, raštuotomis pirštuotomis pirštinėmis), atkurtomis remiantis ikonografija, ir vėlyvasis (XIX a. pab. – XX a. pr.), sukomplektuotas iš muziejuose išsaugotų originalų kopijų ir rekonstrukcijų.

Tikra egzotika Kroatijos tautinių kostiumų terbos ir maišai – šiandieninių kuprinių prototipai.

Prabangi kostiumo dalių apdaila ir aksesuarų gausa suteikia iškilmingumo ir solidumo.

Kroatijos Trnjani vietovės regioniniai kostiumai savo puošnumu ir formomis artimi baroko aukštuomenės damų aprangai.

Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

28

Rekonstruotų kostiumų pirminius šaltinius ir jų gamybos procese naudotas technologijas vertinimo komisijai dar prieš renginį pristatė kiekviena konkurse dalyvavusi delegacija ir kostiumus gaminę arba komplektavę dailininkai etnologai. Mažosios Lietuvos kostiumus, jų komplektavimo motyvaciją, gamybos technologijas ir dėvėjimo ypatumus pristatė ir į komisijos narių klausimus atsakė Klaipėdos etnokultūros centro dailininkė, tautinio kostiumo ekspertė Elena Matulionienė.

Renginio metu tariamas Lietuvos ir Klaipėdos vardas kas kartą sulaukdavo gausių plojimų, nes margame kaimyninių šalių kostiumų kontekste svečiai iš Lietuvos – tikra egzotika. Klaipėdos etnokultūros centro specialistės didžiuojasi, kad šiais, Lietuvoje paskelbtais Tautinio kostiumo metais, galėjo pristatyti išskirtinį Mažosios Lietuvos kostiumą Kroatijoje bei pažinti dalį šios įvairiaspalvės šalies kultūros. Viešnagės metu aplankytas Zagrebo etnografijos muziejus, Tradicinių kostiumų rekonstravimo, išsaugojimo ir sklaidos centras, Travno bendruomenės kultūros centras, pasigrožėta Zagrebo senamiesčio gamtinėmis ir kultūrinėmis įžymybėmis. Didžiausias Kroatijos turtas – atviraširdžiai, šilti, savo tradicinę kultūrą gerbiantys ir puoselėjantys žmonės.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Klaipėdiečių šokio teatras – prestižinėje Vašingtono scenoje Paskutinę spalio savaitę Vašingtono kultūros ir meno erdvėse vyko Europos Sąjungos delegacijos JAV dešimtus metus organizuojamas „Kids Euro festival“, talentingiausių Europos menininkų kūrinius pristatantis mažiesiems Vašingtono žiūrovams. „Kids Euro festival“ plakatas – su spektaklio „Pamirštos princesės“ fotoakimirka.

Greta SEILIŪTĖ

Viename didžiausių Amerikoje scenos menų festivalių, kuriame apsilanko daugiau kaip dešimt tūkstančių žiūrovų, dalyvavo ir Lietuvos atstovai. Uostamiesčio šiuolaikinio šokio teatras „PADI DAPI Fish“ festivalyje pasirodė jau antrą kartą, šiemet – su šokio spektakliais „Apkabinsiu tave“ ir „Pamirštos princesės“, kuriuos išvydo tūkstantis vaikų. Šokio spektakliui „Pamirštos princesės“, kuris Lietuvoje 2016 m. buvo įvertintas „Padėkos kaukės“ bei Auksinio scenos kryžiaus nominacijomis, tai buvo ne tik pirmosios užsienio gastrolės, bet ir ypatinga proga pasirodyti J.F.Kenedžio scenos menų centre (J.F.Kennedy Center for Performing Arts), kuris laikomas viena prestižiškiausių scenų Amerikoje. Centro priimamiems pasirodymams taikomi itin aukšti kokybės ir profesionalumo kriterijai. „Pasirodyti J.F.Kenedžio centre – kiekvieno atlikėjo svajonė, todėl labai didžiuojamės, jog šokio teatro „PADI DAPI Fish“ choreografės Ingos Kuznecovos spektaklis sulaukė puikių atsiliepimų. Ypač gausiai savo įspūdžiais dalijosi Amerikoje gyvenantys lietuviai. Jiems matyti Lietuvos vardą tokio lygio scenoje buvo jaudinanti akimirka“, – gastroles pakomentavo teatro vadovė Agnija Šeiko.

Amerika. Klaipėdiečiai šokėjai Vašingtone, prie J.F.Kenedžio scenos menų centro.

J.F.Kenedžio scenos menų centre šokio teatras „PADI DAPI Fish“ parodė spektaklius vaikams „Pamirštos princesės“ ir „Apkabinsiu tave“. „PADI DAPI Fish“ archyvo nuotr.

29

DAILĖ

Aštuoniasdešimt, septyniasdešimt, šešiasdešimt...

Trys žinomi Klaipėdos dailininkai, trys jubiliejai ir ta proga surengtos trys įspūdingos parodos šį rudenį meno gerbėjus viliojo užsukti į tris uostamiesčio parodines erdves.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

V.Jakštys: santūrusis štricho riteris Jubiliejinė grafiko Vytauto Antano Jakščio paroda „Emocijos“, nuo spalio 5 d. iki lapkričio 9 d. veikusi „Klaipėdos galerijoje“, deja, jau pasibaigė. Bet tokio įvykio negalima nepaminėti. Ir ne tik todėl, kad V. Jakštys yra daug nusipelnęs XX a. pabaigos lietuvių grafikos menui, jau nekalbant apie jo kūrybos svarbą Klaipėdos miesto dailės raidai.

Yra dar vienas aspektas, kodėl šį gražų kūrėjo 80-metį žymėjusi paroda tapo tikru atradimu. Kas parodoje lankėsi, tas žino.

Prisipažinsiu, buvau nustebinta išgirdusi, kad V.Jakštys eksponuos pasteles: kodėl ne grafika, kodėl ne retrospektyva, kas čia dabar? Parodoje viskas stojo į savo vietas – puikios pastelės ir grafiko gebėjimas 30

keistis. Dabartiniais visuotinio jaunėjimo ir jauninimosi laikais daugeliui nuoširdžiai nuostabu, tiesiog visiškai neįtikėtina, kad „toookio amžiaus“ dailininkai dar kuria. Žinoma, kad kuria. Ir kūrė visais laikais. Ir kurs. Tai yra išskirtinė, nuo jokių valdžių nepriklausanti kūrėjų privilegija – kurti, nesvarbu, ar tau jau moka ir kaip seniai moka pensiją. Kad tik turėtum idėjų. Kad tik ranka būtų tvirta. Amžius kūrybai niekada nebuvo kliūtis ar koks likiminis slenkstis. Tai pavydėtina dailininko profesijos privilegija.

Iš tikro stebėtis reikia dėl spalvų, kurios pasklido grafiko V.Jakščio jubiliejinės parodos kūriniuose. Visą gyvenimą nespalvotą grafiką oforto, akvatintos ar sausosios adatos technikomis kūręs dailininkas pastaruosius septynerius metus atsidėjo pastelei. Bet „jakštiškosios“ grafikos dvasia prasimuša ir per pastelės spalvingumą. Pasak tapytojo Juozo Vosyliaus (jis prikalbino kolegą parodai ir rūpinosi jos surengimu kaip tikras kuratorius), spalva V.Jakščio kūriniams suteikia dar stipresnę plastinę įtaigą ir jėgą.

Gal dėl vešlių antakių ar skvarbaus žvilgsnio iš po jų V.Jakštys savo gausiems mokiniams (Adomo Brako dailės mokykloje piešimą dėstė 1969–1978 m.) ir studentams (visaip iki šiol vadintame Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos fakultete akademinį piešimą dėstė 1979–2011 m., 1979–1981 m. ėjo katedros vedėjo pareigas) kartais atrodydavo labai rimtas ar net rūstus. O gal tiesiog itin atsakingai žvelgė į piešimo, visų menų pa-

grindo, mokymą? Daugybė dailės studijas pasirinkusių jo mokinių patvirtina puikius pedagoginius grafiko gebėjimus. O kolegos puikiai žino, kad jis yra šiltas, humoro jausmo nestokojantis žmogus.

Klaipėdoje V.Jakštys gyvena ir kuria nuo 1969-ųjų – taigi priklauso pirmajai jaunų dailininkų „desanto“ bangai, atkviestai į perspektyvų, bet tuomet mažai ką bendra su kultūra turėjusį uostamiestį. Priminsime, kad grafikas gimė 1937 m. spalio 24 d. Šakių rajone, Steponkiškių kaime, mokėsi Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume, 1958–1964 m. studijavo grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. VDA). Tik baigęs mokslus pradėjo dalyvauti parodose, o jau 1967 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) nariu. Tad netruko įsilieti į tuomet nedidelį Klaipėdos dailininkų būrelį ir jau po pirmųjų prisistatymų bendrose parodose atkreipti dėmesį savo grafikos darbais: aštroku, beveik lygiagrečiai tolygiu štrichu, sukuriančiu sidabriškai pilkšvą atspaudo paviršių, plokštuminiu motyvo traktavimu, apibendrinimu ir stilizacija. Sidabriškumas iš ankstyvųjų linoraižinių išliko ir akvatintos ar sausosios adatos technikomis sukurtuose jo estampuose. Kaip ir iš karto pamėgti pajūrio ir pamario motyvai – valtys, laivai, žuvėdros, miškeliai, vandenų plotai ir dangaus erdvės – tapo svarbiausiomis kūrybos temomis.

Ritmišku aštroku štrichu kuriamas apibendrintas formas V.Jakštys paprastai derindavo su aklinomis juodos spalvos dėmėmis, tuo pasiekdamas išraiškingą kontrastą. ►

DAILĖ

V.Jakščio pastelės iš autorinės parodos „Emocijos“ „Klaipėdos galerijoje“.

31

DAILĖ

Kiekvieno iš trijų dailininkų kūryba atskleidžia savitus laimingų, nes kuriančių, žmonių pasaulius ir požiūrius į būties prasmę. ◄ Kruopštus ir pedantiškas (gal dirbant su tradicinėmis grafikos technikomis kitaip neišeina), dailininkas gana greitai suformavo savitą braižą.

Gaila, kad parodoje „Emocijos“ nebuvo nors dviejų, trijų grafikos darbų palyginti ir pamatyti, kaip įprastas dailininkui plokštuminis formos charakteris išlaikomas kita atlikimo technika ir tampa puikiu pagrindu spalviniams sluoksniams. Pastelėse išlieka dailininkui būdinga racionali, nepajudinama kompozicinė struktūra su aiškiu motyvų dėstymu keliose plokštumose.

Ryški, veik akinanti šviesa ir / ar spalva neretai tampa jungiamuoju kelių planų, motyvų sandu, o vyraujanti šalta spalvų gama pasižymi ypatingu vaiskumu.

S.Bertulis: emalio upių valdytojas 2017 m. spalio 20-oji, penktadienis, dailininkui Sauliui Bertuliui turėjo būti labai nelengva diena. Ne juokas atidaryti dvi parodas, kurių viena kuruojama (5-oji respublikinė mažosios plastikos paroda, šiemet dedikuota Klaipėdos skulptūrų parko 40-mečiui), o kita – personalinė ir dar jubiliejinė (70-mečio!) metalo plastikos paroda. Saulius galėtų atsikirsti, – o ką, manote, tokias parodas rengti ir parengti buvo lengva? Žinoma, kad ne. Tik vaikštant po Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmus apie sunkumus net minties nekilo. Tiesą sakant, nuo spalio 20 d. iki lapkričio 12 d., kol veikė abi minėtos ir dar trečioji paroda, nepaprastai įdomiai dokumentavusi skulptūrų simpoziumų, iš kurių išaugo Skulptūrų parkas, šventadienius ir kasdienybę, – visos rūmų erdvės skambėjo įvairiais mažosios plastikos ritmais. ► 32

S.Bertulio metalo plastikos parodoje „Sąsajos“ KKKC Parodų rūmuose.

DAILÄ–

33

DAILĖ

◄ Ši simpoziumų retrospekcija, apimanti XX a. 7–10 deš., esmingai papildė 5-osios mažosios plastikos parodos kontekstą – buvo galima įvertinti kartų skirtumus, tradicijų perimamumą, ano meto kūrinių modernumą ir originalumą bei jų įtaką XXI a. pr. lietuvių mažajai skulptūrinei plastikai. Taigi rudens viduryje mažoji plastika užliejo Parodų rūmų sales kaip srauni upė su daug skirtingų intakų, su tamsiomis gelmėmis, neišvengiamomis seklumomis ir su vaikišku atradimo džiaugsmu, nors atrandami dalykai jau kadais žinomi. S.Bertulio nuo 2005 m. kuruojamos mažosios plastikos parodos neprarado aktualumo, neišseko idėjų ir entuziazmo. Vaizdžiai kalbant, jų vaga neišdžiūvo, o šiemetės parodos apimtis, dalyvių skaičius ir pavienių dailininkų pateiktų kūrinių skaičius nuteikė labai optimistiškai. Nepailstantis kuratorius skulptorius S.Bertulis nusipelnė pagyrimų ir padėkos žodžių už tai, kad nenuleido rankų ir nepametė parodų idėjos pusiaukelėje.

Vilniuje 1947 m. gimęs S.Bertulis mokėsi M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (dab. Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla), o ją baigęs 1967–1972 m. studijavo metalo plastiką Talino taikomosios dailės institute (dab. Estijos dailės akademija). Nuo 1972 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje, taigi priklauso tai pačiai, kaip ir V.Jakštys, uostamiesčio naujakurių dailininkų kartai.

1990 m. tapo LDS, o 1998 m. – FIDEM (Tarptautinė medalio meno federacija) nariu. Skulptorius visada buvo ir yra aktyvus, nuolat dalyvauja medalių kūrėjų, skulptūros ir emalio meno pleneruose, stovyklose, simpoziumuose, rengia ir kuruoja parodas. Jo darbų yra ir Lietuvos, ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose. Kurdamas daug metų dirbo pedagoginį darbą – dėstė skulptūrinę plastiką VDA Klaipėdos fakultete, A.Brako dailės mokykloje (2001–2006).

Personalinėje parodoje „Sąsajos“ S.Bertulis, patyręs pedagogas, pirmiausia žiūrovams pateikė išsamiai parengtą kūrybinės veiklos aprašymą vaizdais. Kompaktiškoje sienoje, kaip savotiškoje garbės lentoje, sutilpo visos dailininko kūrybos sritys (medaliai, skulptūrinė plastika, emalio menas, juvelyrika), naudojamos medžiagos ir technikos (metalas, emalis, akmuo, medis), svarbiausi motyvai (paukštis, moteris, vyras, laivas, angelas, dangaus šviesuliai, mitologiniai simboliai). Perpratęs visas metalo paslaptis, dailininkas puikiai geba jungti metalą su akmeniu, medžiu, išnaudoti prigimtines visų šių medžiagų savybes, 34

spalvas ir tekstūras, derinti ar priešinti matinius ir blizgius paviršius, taip pat jų atspalvius. Nors tarp dailininko kūrinių yra ir erdvinių objektų, vis dėlto vyrauja plokštuminis sprendimo būdas ir reljefo principas, vaizdą kuriant planais-sluoksniais, daugiau ar mažiau išlaikant paveiksliškumą.

Kai emalis įvedamas į kompozicijas intarpo principu, autorius išnaudoja šios išskirtinės technikos teikiamą spalvingumą. O kurdamas vientisas kompozicijas iš emalio, labiau akcentuoja subtilius spalvinius perėjimus.

Paroda „Sąsajos“ dar kartą patvirtino, kad S.Bertulio mažosios plastikos kūriniai yra pavyzdingai subtilios prabangos, meniškumo ir skonio objektai, tikra klasika.

I.Barotis: (inte)gracija, gracija, gracingumas „Integracija gali būti suvokiama kaip statiškas arba kaip dinamiškas reiškinys, kaip

išdava ir kaip vyksmas“, – skelbė užrašas ant sienos Isroildžono Baročio jubiliejinėje parodoje. Išties, kokių tik integracijos formų ir etapų per kūrybinį gyvenimą teko įveikti 1957 m. tolimojoje Tadžikijoje gimusiam I.Baročiui. 1979 m. pradėjęs keramikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, pirmiausia integravosi į kitą kultūrinę, kalbinę, papročių aplinką ir į vakarietiškąjį meno pasaulį. Atvykęs 1985 m. gyventi į Klaipėdą, integravosi į nedidelį, bet gana spalvingą miesto menininkų būrį, kuriame taip stigo taikomosios dailės atstovų. Kitas žingsnis – dailininkas ne tik sėkmingai integravosi į XX a. 8–10 deš. lietuvių keramikos atsinaujinimo procesus, bet ir dėl iš Rytų atsineštos keramikos tradicijos esmingai juos praturtino. Tuo pačiu metu integravo Klaipėdos ir visos Lietuvos dailininkus į dailės galerijos veiklos ratą, 1992 m. įkūręs privačią, pirmąją mieste ir iki šiol produktyviai veikiančią Baroti galeriją. Tą pačią, kurioje nuo spalio 13 d. iki lapkričio 15 d. veikė jubiliejinė (60-mečio!) paroda

I.Baročio keramikos skulptūrų parodos „(Inte)gracija“ Baroti galerijoje fragmentai.

DAILĖ

„(Inte)gracija“. Ar tai viskas? Negalėčiau tvirtinti, nes paties autoriaus negalėjau paklausti – rašant tekstą, jis integravosi Indijos meno aplinkoje kaip didelio tarptautinio plenero dalyvis, vienas iš penkių Lietuvos atstovų. O kad dailininko įvairialypėmis veiklomis pažymėtos ir paminėtos integracijos kryptys buvo sėkmingos ir „kaip išdava, ir kaip vyksmas“, patvirtina šiemet I.Baročiui suteiktas garbingas Klaipėdos miesto kultūros magistro vardas.

Bet šios itin lakoniškos, minimalistinės parodos proga norėčiau išryškinti žodžio integracija antrąją pusę – gracija, o dar labiau – gracingumą. Šiuo atveju jis neturi nieko bendro nei su išoriniu dailumu, nei su grakščiu vaikščiojimu ant pirštų galiukų, t. y. pataikavimu žiūrovų skoniui.

Priešingai – parodos personažai, tie keli žmogeliai, sėdintys, stovintys, pasvirę į sieną, į vienas kitą, į save, nesurastas gyvis ar visiškai likimo valiai pasidavęs avinėlis – nėra nei dailūs, nei fotogeniški, o tai, kokias prasmes į juos sudeda autorius ir ko-

kias perskaito žiūrovai, taip pat nepanašu į hedonistinį abiejų pusių pasilinksėjimą.

Tarp šešių parodoje pristatomų kompozicijų lyg ir nėra akivaizdžių sąsajų.

Atsidūrusios vienoje erdvėje, kiekviena jų savaip įsijungia į bendrabūvio procesą ir tuomet atsiranda naratyvas. Kaip bandomieji tyrimo pavyzdžiai, nugriebti iš paslaptingos laboratorijos, sublizga keliaspalviai „Žemės sluoksniai“ iš „tarkuotos“ molio masės. Aptakios, desperatiškos, nuo žiūrovų nusigręžusios, matinėmis ir blizgančiomis glazūromis dengtos akmens masės figūrėlės tampa ištisa charakterių „iš nugaros“ serija, naudinga krizinės situacijos elgsenų tyrimui. „Kelionės į nežinią“ avinėlis, nulietas iš tvirtos bronzos, nesaugus trapiame nedegtos akmens masės laivelyje, susižvalgo su akiai maloniu, atrodo, visai nepavojingu „Nesurastu gyviu“.

Visi parodos kūriniai pasižymi lakoniška, jaukia ir minkšta plastika, subtiliais spalviniais deriniais, blizgiais ir matiniais paviršiais. Išskirtiniu ženklu tampa žmogaus

pirštų palikti įspaudai-ženklai ar rupūs, sauso oro prisodrinti molio siūlai. Kuo čia dėtas gracingumas? XX a. britų istorikas Peteris Burke’as, teigdamas, kad jau XV a. ir XVI a. Italijos renesanso menininkai gana aiškiai įvardijo, kokias problemas jie bando išspręsti savo kūriniuose, tarp kitų paminėjo „išoriškai lengvą kūrybinių kliūčių įveikimą“ ir „gracingumą“. Tolokai esame nuo tų laikų. Bet tai, kad meno kūrinyje neturi būti juntami ilgų mokymosi, ieškojimų, „prakaito“ metai, kad jis turi alsuoti kūrimo proceso „nepakeliama lengvybe“, tiesa nesenstanti. Manau, kad parodos „(Inte)gracija“ kūrinių ypatumas slypi vidiniame paprastume, plastikos aiškume, idėjos ir formos vieningume, taip pat autoriaus gebėjime perprasti ir atskleisti medžiagos savybes ne deklaravime, o išgyvenime to, ką vaizduoja.

Integracija, sąsajos, emocijos... Kiekvieno iš trijų dailininkų kūryba atskleidžia savitus laimingų, nes kuriančių, žmonių pasaulius ir požiūrius į būties prasmę.

Vytauto Petriko nuotr.

35

ERDVĖS

Klaipėdos skulptūrų Klaipėdos skulptūrų parkas ženklina lietuvių skulptūros 15-os metų modernėjimo kelią.

Jeigu vertintume Smiltynės granito simpoziumuose (1977–1991) sukurtus darbus atsietai nuo vietos, kur buvo statomos iškaltos skulptūros, – ten, kur 150 metų buvo senosios Klaipėdos miesto kapinės, – turėtume vieną vertės matą – estetinį. Dabar gi, sakydami Skulptūrų parkas, galvojame apie kitokį vertės matą – kaip parke sugyvena skulptūros ir vėlės, ar jos apskritai gali būti vienoje teritorijoje.

Sondra SIMANAITIENĖ

Du aspektai 2020-aisiais sukaks 200 metų, kai buvo įkurtos Miesto kapinės, todėl Klaipėdos miesto Paveldosaugos skyrius paskelbė konkursą Skulptūrų parko techniniam projektui parengti. Projektą vykdyti ryžosi architektė Margarita Ramanauskienė. Į komandą ji pasikvietė dizainerį Kęstutį Mickevičių ir kraštovaizdžio architektę Ritą Goliakovienę.

Anot dizainerio K.Mickevičiaus, skulptūros ir vėlės negali sugyventi ir todėl yra

neteisingai formuojamas dviejų tapatybių mitas – kapinių ir skulptūrų parko. Ar tikrai? Gal nėra jau taip sunku atrasti panašumų tarp skulptūros ir kapinių? Juk skulptorius dažniausiai maitina antkapinių paminklų kalimas. O jeigu užsakovas pasitaiko kūrybinga asmenybė ir nevaržo menininko, tai paminklas tampa skulptūros meno objektu. Tad formaliai žiūrint, tarp skulptūros ir vėlės tiesioginio priešiškumo nėra.

Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, kuri dalyvavo Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje organizuotame seminare spalio 20-ąją, vaikščiodama po parką, pastebėjo, kad beveik visos skulptūros turi memorialinį aspektą, kuris aiškiai atliepia parko istorijos temą. Nors parkas buvo kuriamas

kaip dekoratyviosios skulptūros ekspozicija, tačiau dekoratyvumo aspektas yra labiau prislopintas nei memorialinis.

Kai kurios skulptūros, pavyzdžiui, Justo Mickevičiaus „Torsas“ (1979), anot skulptoriaus, buvo sukurtas kaip pasipriešinimas tuometei sistemai, kuri ribojo nuogo kūno vaizdavimą. Nors, kita vertus, matome profesoriaus Juozo Kėdainio skulptūrą „Šeima“ (1984), kuri vaizduoja atletiškus nuogus moters, vyro ir vaiko kūnus. Tačiau šios dvi kūniškumo sampratos yra skirtingos – „Torsas“ tarnauja Erotui, o „Šeima“ – Atlantui.

Sakyčiau, kad parke lygiavertiškai egzistuoja du aspektai – memorialinis, kurį išreiškė skulptoriai, norėję atliepti kapinių praeitį, ir modernusis, kurį suformulavo skulptoriai,

Spalio 20-ąją Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje vykusiame seminare, skirtame Klaipėdos skulptūrų parko 40-mečiui, apie Smiltynės granito kalimo simpoziumus – skulptorių mokyklą prisiminimais dalijosi skulptoriai D.Matulaitė ir K.Musteikis.

36

ERDVĖS

parkui – 40 metų norėję provokuoti ir žaisti. Juk vienas iš pagrindinių modernizmo bruožų – nustebinti netikėtu sprendimu, patraukti dėmesį, iškelti klausimą. Todėl Algirdo Boso skulptūros „Martynas Mažvydas“ (1980) sugrąžinimas į pirminę vietą – prie įėjimo į Skulptūrų parką iš Mažvydo alėjos – būtų parodęs, kad mes jau priaugome iki konceptualesnio požiūrio į parką. O ne tik patinka ar nepatinka.

Juolab kad skulptūrą „paslėpti“ tada įsakė komunistinė nomenklatūra iš Vilniaus.

Pagal projektą...

Skulptūrų parko problematiką sukuria ne mūzų ir vėlių nesusikalbėjimas, bet miesto kapinių sunaikinimo faktas, kurį toliau kvestionuoja kai kurie miesto istorikai.

Kur tai veda? Kiek sprendžiu pagal projektą, prie parke atsirasiančių kapinių ženklų: bus atkurti dveji kapinių vartai pagal nuotraukas, pastatyti akmeniniai kryžiai kariams, išeksponuoti antkapiniai paminklai, šalia kurių žmonės galės iš naujo iškalti savo artimųjų pavardes ant plokščių. Toks, sakyčiau, „čaižus“ apreiškimas – jūs įžengiate į kapines – paveiks parko lankytojus

ir skulptūros bandys lygiai taip pat čaižiai klykti – mes už laisvę, tik kitaip.

Dabartinio parko sutvarkymo projekto rengėjai nepasistengė nustebinti modernumu, neieškojo kūrybinio santykio su istorija, šiuolaikinių priemonių paveldo naratyvui atskleisti, papasakoti apie Johaną Zembrickį ir daugybės čia palaidotų giminių istorijas. Jie pasirinko išryškinti karinį aspektą – pažymėti karių kapus, pavaizduoti teisybės atkūrimą – leisti žymėti artimųjų kapus simbolinėje vietoje, nekreipiant dėmesio, kad bus sukurtas ilgalaikis memorialas keliems žmonėms, nors jau nuo 2000 m. žmonės galėjo pažymėti savo artimųjų kapus specialiomis plokštėmis autentiškoje palaidojimo vietoje, tik norinčiųjų atsirado vos keli.

Klaipėdos skulptūrų parkas yra šalies lygmens vertybė tiek dėl kapinių paveldo statuso, tiek dėl moderniosios skulptūros ekspozicijos (61 skulptorius profesionalas, 10 Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, 116 skulptūrų), tiek dėl naujai atsirandančių memorialų. Todėl prie Skulptūrų parko sutvarkymo projekto turėjo darbuotis ne tik architektai, bet ir miesto tyrėjai, skulptoriai, istorikai. Vieša idėjų kūrimo platforma Skulptūrų parke būtų galėjusi pa-

Pranešimą „Klaipėdos skulptūrų parkas – įsimintinai svarbus Lietuvos dailės istorijos puslapis“ skaitė menotyrininkė dr. R.Rachlevičiūtė.

Zitos Maziliauskaitės nuotr.

mokyti mus bendruomeniškumo ir pagarbos skirtingoms nuomonėms. Tokia proga buvo reali, nes tai parodė 2011 m. muziejuje vykusios kūrybinės dirbtuvės, kuriose trys komandos kūrė Skulptūrų parko ir kapinių sugyvenimo vizualinius scenarijus, galimas ateities vizijas. Jei ne tos dirbtuvės, manyčiau, kad klystu ir tai neįmanoma. Nors skirtingų sričių ir patirčių specialistų darbas prie vieno objekto pasaulyje yra norma.

Tačiau atrodo, kad Klaipėdoje tai dar nėra net siekiamybių akiratyje.

Skulptūrų parko 40-mečiui dedikuotas seminaras muziejuje atskleidė miestiečių susirūpinimą dėl kovarnių populiacijos parke, dėl kertamų medžių, atsirasiančių naujų memorialinių objektų, paskatino vilniečius skulptorius suformuluoti savo abejones dėl parko tvarkymo sprendimų ir jas pateikti Klaipėdos miesto savivaldybei.

Šventinis akcentas Šventiniu Skulptūrų parko 40-mečio paminėjimo akcentu tapo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta 5-oji respublikinė mažosios plastikos paroda, skirta šiai sukakčiai (Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, parodos kuratorius – Saulius Bertulis).

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus jai parengė istorinę retrospektyvinę ekspoziciją, kurios koncepcija – eksponuoti Skulptūrų parko darbų maketus, mažosios plastikos kūrinius, kurie atitinka parke esančių darbų temas, taip pat dovanas, padėkas iš asmeninių skulptorių archyvų.

Pavyzdžiui, skulptorius Algirdas Kuzma ne tik specialiai parodai išliejo savo tėvo Stanislovo Kuzmos skulptūros „Žemė“ gipsinę kopiją, bet ir surado tėčio diplomą bei seną rusišką žurnalą „Tvorčestvo“ su Klaipėdos skulptūrų parko nuotraukomis.

A.Bosas nuliejo skulptūros „Torsas“ vaškinį modelį, o Sofija Kanaverskytė pagal dukros dizainerės Agnės Kanaverskytės prisiminimus ir Bernardo Aleknavičiaus nuotrauką atkūrė 1978 m. dingusią simpoziumų vėliavą. ► 37

ERDVĖS

◄ Skulptoriaus Dmitrijaus Jefremovo dirbtuvėse pamačiau didelę seną nuotrauką su 1972 m. jo skulptūra „Raitužėlis“. Ši skulptūra stovėjo skverelyje prie Liepų gatvės, kai dar Skulptūrų parko nebuvo, bet jau prie cerkvės buvo pradėtas kurti šamotinių skulptūrų parkas.

D.Jefremovo dirbtuvėse atradome ir išsaugotą šamotinę Violetos Skirgailaitės skulptūrą „Karaliai“. Ją taip pat eksponavome Parodų rūmuose kaip Skulptūrų parko priešistorę.

Skulptorė Dalia Matulaitė ekspozicijai paskolino 1984 m. Alfonso Žalio jai kaip atlygį už skulptūrą „Dvylika brolių“ padovanotą auksinį laikrodėlį ir Londone išleistą majų kultūros albumą.

Smagus skulptoriaus Vytauto Balsio eksponatas – jis nusiėmė nuo galvos kepurę sakydamas: „Jai daugiau kaip 30 metų, eksponuokite ją, ji dalyvavo simpoziumuose.“ Ksenija Jaroševaitė parodai pateikė 9,5 cm aukščio bronzinę autorinę „Įkyrių minčių“ išlieją. Jos vyras Vladas Urbanavičius ekspozicijai pasiūlė 1979 m. skulptūros „Lapai“ maketą. Šios skulptūros jam neleido realizuoti, nors, ji atrodo visiškai „nekenksminga“ – trys besiverčiančios pailgos plokštumos. Buvo pasakyta, kad ji pernelyg nutolusi nuo realizmo. Ir kadangi jam neleido jos kalti, Mindaugas Navakas ir K. Jaroševaitė, tais metais protestuodami prieš cenzūrą, išvyko iš granito simpoziumo kartu su V.Urbanavičiumi.

Parodos ekspoziciją papildė nuotraukos, daugiausia – iš B.Aleknavičiaus fondo, kurį saugo I.Simonaitytės biblioteka, taip pat filmuota medžiaga, skulptūrų 3D video-, kurį parengė Registrų centro Klaipėdos filialas drauge su Klaipėdos valstybine kolegija. Ši istorinė retrospektyva organiškai įsiliejo į šiuolaikinės mažosios plastikos parodą.

38

Klaipėdos skulptūrų parko 40-mečiui dedikuotos parodos atidarymo KKKC Parodų rūmuose akimirkos.

45 autoriai iš visos šalies.

ERDVĖS

Vieša idėjų kūrimo platforma Skulptūrų parke būtų galėjusi pamokyti mus bendruomeniškumo ir pagarbos skirtingoms nuomonėms.

5-osios mažosios plastikos parodos ekspoziciją sudarė dvi dalys: istorinė retrospektyva ir per 80 šiuolaikinės mažosios plastikos kūrinių, kuriuos pateikė Nerijaus Jankausko nuotr.

39

Gintaro lašai

Paslėptas gyvenimas Tomas Kavaliauskas. Originalas. Romanas. Alma littera, Vilnius, 2017, 168 p.

Klaidas POŽĖLA

Pirmą kartą bulgarų menininko Dogu Bankovo (1884–1970 m.) koliažų paroda pavadinimu „Nenušaukite padavėjo prieš pietus“ Lietuvoje buvo surengta 2010 m.

Renginio reikšmę liudija faktas, kad parodos atidaryme dalyvavo ne tik žymūs menotyrininkai ar Bulgarijos ambasadorius, bet ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Antroji paroda pavadinimu „Romeo gali būti druskos kruopelė, o Džiuljeta – žemėlapis“ buvo surengta 2015 m. – ir vėl su ne ką mažesniu trenksmu. Tačiau kas gi yra tas D.Bankovas, taip ir liko neaišku, todėl 2017 m. rašytojas ir meno filosofas Tomas Kavaliauskas parašė romaną „Originalas“, narpliojantį paslaptingojo menininko gyvenimo ir kūrybos gijas.

D.Bankovas – vienas iš neįžymiausių visų laikų menininkų. Apie jį nėra girdėję nei meno studentai, nei dėstytojai, nei išprusę kultūros gerbėjai. Net patys bulgarai – jie irgi nieko nežino. Apie šį kūrėją informacijos tiek mažai, kad pagrįstai abejota jo egzistavimu. Kurį laiką net manyta, kad D.Bankovas – norvegų dailininko ir parodų kuratoriaus Giorano Ohldiecko pseudonimas ir meninė išmonė. Tačiau pastaruoju metu daugėja šią versiją paneigiančių įrodymų, ypač po to, kai 2016 m. Budapešte, kuriame D.Bankovas praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus, renovuojamame daugiabutyje rasti įmūryti keturi paveikslai ir užrašų sąsiuvinis. Šie užrašai nepasirašyti, be to, juose kalbama trečiuoju asmeniu, tačiau – apie D.Bankovą. Medžiagų autentiškumo tyrimai nustatė, kad radinių amžius atitinka 40

menininko gyvenimo laikotarpį Vengrijoje. Kadangi iki šiol nerasta kitų D.Bankovo rašysenos pavyzdžių, kol kas negalima teigti, kad tai – jo paties užrašai. Jie galėjo priklausyti ir jį artimiau pažinojusiam žmogui. Bet kokiu atveju – šis dokumentas kol kas yra išsamiausias menininko biografijos šaltinis. Daug klausimų kelia ir niekieno nepasirašyti paveikslai – pats D.Bankovas netapė, arba apie šią jo kūrybinę veiklą dar nėra žinoma.

Rasti užrašai netrukus buvo publikuoti vengrų kultūriniame žurnale „Irodalom és művészet“ ir sukėlė didelį ažiotažą.

Juose kalbama apie D.Bankovo gyvenimo būdą ir kasdienybę, tačiau užrašai primena ne dienoraštį, o instrukcijas, kaip gyventi nematomą gyvenimą arba

tiksliau – kaip gyventi D.Bankovo gyvenimą.

Jis niekada nerašė laiškų, o gautus vos perskaitęs sudegindavo. Bendraudamas dažniausiai prisistatydavo išgalvota pavarde, nieko apie save nepasakodavo ir kitų neklausinėdavo. Jei kas norėdavo užmegzti su juo pokalbį, jis kalbėdavo tik bendromis temomis, atkartodamas laikraščių antraštes ar radijo pranešimus, pagarbiai atsiprašydavo pašnekovo ir pasišalindavo. Jis gyveno konspiracinį gyvenimą, nuolat persirenginėdavo, maskuodavosi perukais, ūsais, barzda ir kita teatrine atributika. Buvo imlus kalboms, kalbėdavo be akcento, tai leisdavo jam manipuliuoti savo tautybe. Niekada nesiskolindavo, neprašydavo pagalbos net pačiais sunkiausiais savo gyvenimo momentais. Reguliariai keisdavo gyvenamąją vietą, niekada nekviesdavo svečių.

Jei tai skamba keistai, tuomet ką pasakytumėte apie šiuos įpročius? Žiemą išėjęs pasivaikščioti nuošaliomis Paryžiaus, kuriame gyveno didžiąją savo gyvenimo dalį, gatvėmis jis nešdavosi mažą šluotelę, kad galėtų paslėpti savo pėdsakus.

Naktimis jis niekada neįjungdavo šviesos, kad niekas nežinotų jį esant namie.

Sirgdamas jis nesikreipdavo į gydytojus, kad nereikėtų viešinti savo asmeninių duomenų. Jis vaikščiodavo su skrybėle ar kitu galvos apdangalu, kad niekas nematytų jo tikrosios plaukų spalvos (kuri, kaip matyti mokyklos laikų nuotraukose, buvo paprasčiausia ruda). Šį vengrų spaudoje pasirodžiusį straipsnį išsivertė „The New Yorker“ ir publikavo 2016 m. liepos mėnesį. Įdomu, kad praėjus dviem savaitėms straipsnis dingo iš elektroninio archyvo.

gintaro lašai

D.Bankovo kūryba toliau plėtė anonimiškumo ribas: savo paveikslų jis nepasirašinėjo, nežymėjo datų, kartais tyčia suardydavo stiliaus ar naudojamų elementų vientisumą, kad būtų sunkiau nustatyti kūrinių autorystę. Be to, jis kūrė koliažus, nes tai leido jam naudoti svetimus, o ne jo paties kurtus elementus, – fotografijas, žurnalų iškarpas, medžiagų skiautes, siūlus, sagas, ažūrinius nėrinius, skambaliukus, vielas, gyvūnų kaulus, kortas ir kt. Savo darbų nesaugojo, kiek įmanoma greičiau atiduodavo arba parduodavo, jei atsirasdavo pirkėjas. Sandorio metu prisistatydavo kaip tarpininkas, pardavinėjantis kito menininko darbus.

D.Bankovas pasižymėjo dar viena įdomia savybe: jis bodėjosi originalo samprata, todėl dažnai perkurdavo savo kūrinius.

Pavyzdžiui, koliažą „Juodasis teatras“ iš identiškų elementų jis yra sukūręs net 17 kartų. Iki šiandien išlikę (rasta) 12 darbų ir jie kaip atskira paroda buvo pristatomi Miuncheno ir Liono meno galerijose. Ši ekspozicija sulaukė didelio pasisekimo ne tik vizualiniu, bet ir filosofiniu aspektu: įsivaizduokite, kad egzistuoja 12 „Monos Lizos“ originalų. Visi nutapyti Leonardo da Vinčio. Visiems didiesiems pasaulio muziejams po vieną ir dar liktų.

Internete apie šį menininką nerasite jokios informacijos; D.Bankovo meno fondas, įsikūręs Norvegijoje, gražiuoju arba bloguoju šalina beveik visus su juo susijusius straipsnius. Kai kurių šalių visuotinėse enciklopedijose – pavyzdžiui, Lenkijos, Italijos ir Vokietijos, – apie šį kūrėją yra užsimenama vos keliais sakiniais, nurodant gimimo, mirties metus ir veiklos sritį. Lietuvių enciklopedijoje jis apskritai neminimas.

Europoje apie D.Bankovą tėra parašytos trys monografijos (po vieną – Vengrijoje, Čekijoje ir Bulgarijoje), tačiau nė viena iš jų nėra publikuota ar prieinama skaitmenine versija.

Sunku paaiškinti, kaip XXI a. vis dar įmanoma nuslėpti informaciją, ypač jei ji nėra valstybinės paslaptys arba nelegalūs verslo manevrai. Tačiau aišku viena: D.Bankovas tapo intriguojančiu iššūkiu šiuolaikinei beatodairiško viešinimosi kultūrai.

T.Kavaliauską galima pagirti nebent už tai, kad jis atkreipė dėmesį į šią išskirtinę asmenybę, įdomią ne tik savo kūriniais, bet ir gyvensena. Deja, tuo visi „Originalo“ privalumai ir baigiasi, o štai trūkumams išvardyti turbūt neužtektų ir viso žurnalo.

Geriau nė nepradėti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Daiva Molytė-Lukauskienė – dailininkė, poetė, rašytoja. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 1986−1989 m. mokėsi Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas), įgijo dailininko apipavidalintojo specialybę. 1993–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje menų krypties vizualinių komunikacijų dizainą, 1999–2001 m. – magistrantūroje, gavo menų magistro laipsnį.

Pirmieji eilėraščiai publikuoti 1988 m. žurnale „Moksleivis“, vėlesni kūriniai – almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Baltija“, „Varpai“, „Dorė“, leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“, „Gintaro lašai“, „Respublika Nowa“ (Lenkija), „Baltika“, „Paralelės“ (Rusija), „Naujoji Romuva“, „Merkio kraštas“ ir kitur.

Parašė ir pati iliustravo poezijos knygas „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2002), „Baltas kvadratas juodame fone“ (2006), „Persodintos gėlės“ (2007), „Baltojo kiro giesmynai“ (2012). Almanacho „Baltija 2011“ sudarytoja.

Surengė ne vieną personalinę tapybos darbų parodą įvairiuose Lietuvos miestuose.

Darbai eksponuoti užsienyje – Vokietijoje, Rusijos sostinėje Maskvoje.

2002 m. jos knyga „Natiurmortas su gudobelės šaka“ apdovanota knygos meno konkurse „Vilnius 2002“ (dailininkas A.Kliševičius, iliustracijos – autorės). 2003 m. gavo Zigmo Gėlės premiją už geriausią metų poetinį debiutą, 2010 m. – „Varpų“ almanacho prizą, 2014 m. – Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už eilėraščių rinkinį „Baltojo kiro giesmynai“, 2014 m. – Neringos savivaldybės Atminimo medalį. 2016 m. jai įteiktas „Panevėžio literatūrinės žiemos“ prizas „Literatūrinė lapė“ už natūraliausią poezijos žvilgesį eilėraščių knygoje „Baltojo kiro giesmynai“.

D.Molytės-Lukauskienės eilėraščiai išversti į vokiečių, rusų, baltarusių, lenkų kalbas. ► 41

GINTARO LAŠAI

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

Mano miestas – mano prieglauda Susilieja turgavietės balsai Ir pravažiuojančios mašinos Nutaško balų vandenimis, Sprogdindamos tylą.

Mano miestas – mano prieglauda, Leidžianti patikėti Žvaigždėtomis vitražų ugnimis, Spalvotomis šviesomis kelyje.

Mirguliuojantys toliai nepasiekiami.

Pusiaukelėje kažkas laukia.

Ar galėsiu keliauti namo Vėlyvą lapkritį?

Lango atspindy matau veidą, Girdžiu nepažįstamojo juoką.

Senoj akmeninėj uostamiesčio sienoj, Žaliuojantys vijokliai susupa paukščius.

Mano miestas – mano prieglauda, Leidžianti patikėti Žvaigždėtomis vitražų ugnimis, Spalvotomis šviesomis kelyje.

42

*** Užlipę ant senos, medinės tvarto kiemo tvoros, mes žaidėme su kiaulėmis: mėtėme joms obuolių nuograužas ir garsiai šaukėme tetų ir dėdžių vardais: – Jonai, Jonai, margi šonai...

Mums buvo linksma stebėti kriuksinčius gyvulius vasaros kaitroj, kieme, prie šulinio, mindančius purvą ir bėgančius, gaudančius sukandžiotus obuolius tarsi svajonių kamuolius, nuspalvintus visomis spalvomis; Gelsvus, rusvus, taškuotus, lygiašonius ar ruplėta oda, sudaužytais kraštais, kritusius nuo šakų, po medžiais.

Dzūkijos kaime Spengiančios atminos iš vaikystės kiemo, ir užpustyti kuršių kaimai.

Užversto laiko gyvenimų

neišsaugotos istorijos.

Sunykusios žemdirbių ir valstiečių godos.

Kartu su nugeltusiais marškiniais ir apavu, puodais, šaukštais ir samčiais, medinėmis vežėčiomis, ratais ir pakinkais, metaliniu plūgeliu ir mediniu grėbliu, nuaustų divonų raštais.

Kartų istorijos – sunaikintos būtyje.

Įlipau aviu juodus batus lakuotomis nosimis juos sukūrė žymus dizaineris vaikštinėju išdaužytais naujamiesčio keliais ištrupėjusio cemento plytomis pakeliu galvą ryškiaspalvės alyvų šakos linksta tiesiu ranką norėdama nusiskinti

GINTARO LAŠAI

įlipu į šuns šūdą čia pat po daugiabučio namo langais čiuožiu žalia žole slysta padai gegutė garsiai kvatoja neturiu kišenėje nė vieno cento nė vienos kapeikėlės kuri skambtelėjusi išpranašautų turtingus metus tik smarvė ir alyvų kvapai užgožiantys iš nežinia kur atskriejantį keiksmažodį

***

Autobuse

Ir Vilniaus nėra.

Nėra jame tavęs.

Nėra mūsų.

Ji atsuka Mineralinio vandens Buteliuką.

Miesto nėra.

Nusišypsau kreivai.

Be tavęs jo nėra.

Nėra mūsų...

Atmintis viską ištrina, Sunaikina it nuotraukų failus.

Užmiršti saugyklų slaptažodžiai.

Visiems trūksta pinigų.

Velniškai stinga eurų, dolerių, svarų.

Aukso, sidabro ar šiaip brangakmenių.

Pirkti, parduoti, parsiduoti.

Toje inovatyvioje programėlėje, Tobulai sudėlioti akcentai; Palietus tašką, nebus taško.

***

Po to Atsisuka pati Ir suka. Suka sūka.

Lovoje Užmiega katė Pilnatvė

Grakštūs lašeliai ištykšta It ašaros ant Mano skruostų.

***

Kai ji atsisuka Ir vis dar suka.

Suka sūka. *** Lyg voverė ji išlukštena Dvi tabletes nuo nėštumo, Ir drebančiais pirštais deda Ant balto liežuvio.

Ir jaučia tirpstančio rudens skonį.

Nemigos saldybėmis ir kartybėmis Kliuksi neišgerto laiko taurėje vanduo.

Iš spalvoto paveikslo Žvelgia sutuoktinių pora. Šalia šventovės maldų ir atgailų, Raudonų plytų koplyčioje, Du laimingieji susiglaudę: Prieš daugelį metų.

Prieš ir po.

V.B. Mes visi tarsi užmiršom tą karštantį senį, Nutolusį jūrininką, vandenų begalinėj erdvėj, Žydinčiame sode, motinos nuaustame.

Užmiršom jo gyvenimo žingsnius ir kalbėjimą, Buvimą gilioje vienišystėje.

Kai jis vaikštinėdavo pajūrio miško takais, Klausydamas paukščių giesmių Ir vėjų brazdėjimo, suvargusių medžių šakose.

Kartą prasitarė, kad norėtų nusipirkti riedučius Ir lazdas, kad atsispyręs galėtų nusiirti tolyn, Toliau už buvimą tarp mūsų senų kūnų, Kurie lyg sarkofagai saugo gyvastį...

Daivos Molytės-Lukauskienės nuotr.

O tu rašyk ilgais sakiniais, kad jie tarsi visatos keliai Išsivestų iš šios orbitos. Rašyk, – įsakmiai paliepdavo.

Nenorėjau jo klausyti. Buvau užsispyrus. Žinojau kaip paprastu teptuko prisilietimu, Aiktelėjimu ar atodūsiu bendrauti su augalais ir gyvūnais, Ir visais tais, kurie stebi mus iš aukštybių.

Viską žinojau. O dabar ar žinau?

Tik rašau ilgais gyvenimo sakiniais ir žodžiais, Ant baltų popieriaus lapų, ir be jokios graužaties Ir sąžinės priekaištų išmetu ten, Kur niekas niekada jų nesuras.

Ar ieškos?

43

Paštas GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Vytas ČEPULIS

Iš pradžių atsimerki ir matai, kad švinta.

Kaukolėje jauti smegenų formos metalinę kempinę pridžiūvusiems maisto likučiams šveisti. Tu ką tik stovėjai virtuvėje, o tavo mylimoji lipo ant tavo draugo kelių. Bet dabar išgirsti žadintuvą. Jis spiegia beveik visą minutę, jis pradėjo spiegti tavo sapne.

Paskutinė diena iš penkių dienų kitiems, po jos – dvi dienos sau. Penkios dienos kitiems. Dvi dienos sau. Visą gyvenimą.

Autobuse žmonės tyli. Sėdžiu keturvietėje, priešais mane pasitempusi mergina.

Kelis kartus ji kelioms minutėms užsimerkia. Stengiuosi nespoksoti. Jeigu atsimerks ir pamatys, kad stebiu, bus nejauku tiek jai, tiek man, o kelio dar yra nemažai. Šalia užsimerkusios merginos sėdi moteris, kuri nesigėdija į mane spoksoti. Vakar gėriau, kad nereikėtų gerti šiandien ir prapisti šeštadienio bei sekmadienio. Ta moteris žiūri į mane kaip į neprižiūrėtą vaiką. Kodėl stiklai nerasoja?

Stotelė, takas, žmonės, cigaretė, vitrinos, žmonės, takas. Paštas. Ką aš čia veikiu? Ką aš veikiu pašte už minimumą? Viršininkė kasryt mato, kad į darbą atvykstu dešimčia minučių anksčiau.

Pavyzdingas darbuotojas. Kiekvienas žmogus yra norėjęs susprogdinti visą pasaulį velniop. Viršininkė sveikinasi savo baltu švarkeliu ir aukso spalvos metaliniais akinių rėmeliais. Kodėl mes keikiame žudikus, bent kartais patys trokšdami žudyti? Labas rytas, sakau ir šypsausi; aš moku šypsotis. Salingeris norėjo tikrumo ir gavo žmogžudžius.

Nuo aštuntos maždaug valandą dėliojiesi laiškus pagal tai, kokia kryptimi eisi.

Iš pradžių eina paprasti, nes registruotų skirstytojos dar nespėjo sudėti. Virš mano stalo skaičius: 17. Valerija artėja senatvės link, jos plaukai šviesūs, o dantys išpuvę.

Kartais bekalbėdama ji atsikosėja šviežia dvėseliena. Valerija kasryt sako, jog šis 44

darbas sunkus, nes reikia kalbėtis su žmonėmis. Valerijai dvylika metų priklauso 18-oji apylinkė. Valerijai dantys išpuvo nuo minčių apie pensiją. (Galbūt ji svarsto apie savižudybę?) Labas rytas, Valerija, sakau, ir ji linksėdama kosi: labas.

Manto gatvė, Liepų, Manto, Aušros, Aušros – į kitą krūvelę, Valčių gatvė – dar į kitą. Manto 92, 94, tuomet Liepų: 2, 4, 6, 8. Aušros – į kitą krūvelę. Oksana juokiasi savo durnu juoku, bet Valerija nepakeldama akių toliau meldžiasi ir dėlioja laiškus: „Tas ten, tas čia, čia, ten, ten.“ Žinoma, Oksana šiokius tokius papus turi, bet prie jos lenda vien todėl, kad ji čia geriausiai išsilaikiusi. Ji sako: „Nu, baikit, durniai.“ Tuomet girdi Artūro ir Arūno juoką. Vienas storas, kitas durnas. Trispalvis juokas užlieja Centrinio pašto skirstymo skyrių, ir staiga aš suprantu, kodėl egzistuoja masinės žmogžudystės.

– Ir jie dar verčia mus dirbti šeštadieniais. Už minimumą! – sako rusė bendradarbė iš kairės.

Rusai drąsi tauta. Lietuviai prisibijo garsiai reikštis, nes žino apie galimas pasekmes.

– Nu... nežinau. Po vieną nepašokinėsi, – sako lietuvė bendradarbė.

– Po vieną nepašokinėsi, tai turi visi eiti ir reikalauti.

Lietuvė bendradarbė jaučia gėdą dėl savo menkumo ir sako: – Nežinau, man visai gerai. Aš nesiskundžiu. Man gerai. Man tikrai gerai.

– O man negerai. Nori kokių nors svečių pasikviesti penktadienį, tai negali, nes šeštadienį – darbas. Normaliai neišsimiegosi.

Ir dar minimumas! Ir kaip jie tuos etatus sustato? Pas mane nulis septyni penki.

Kaip įmanoma laiškininkams etatą pridėti?

Jie sako: dirbk iki trijų, o laiškai sako: dirbk iki šeštos. Humoras, ką? Šveitimo kempinė su metaliniu abrazyvu „Lisa“ iš kaukolės nusileido į vidurius ir ten pradėjo šveisti per naktį pridžiūvusius nešvarumus. Rytą sėdėjau, bet įstengiau tik suprakaituoti. O dabar kempinė

dirba visu pajėgumu. Paprasti laiškai sudėlioti, beliko pasiimti registruotus ir susidėlioti juos. Prie kabinetuko, kuriame yra visų apylinkių dėžutės registruotiems, stoviniuoja kiti laiškininkai. Kai kurie spokso į telefonus, kai kurie sėdėdami snūduriuoja. Stoviniuoja ir Valerija: ji intensyviai stebi kiekvieną skirstytojų rankų mostą. Vadinasi, turiu šiek tiek laisvo laiko.

Antra rytinė cigaretė tiek supykina, tiek paleidžia vidurius. Rytinis šaltis taip pat prisideda. Pro pravirą langą pasigirsta monotoniški pypsėjimai. Tokį garsą išleidžia skeneris, nuskaitęs registruoto laiško barkodą: tuomet adresatas internete mato, kad jo laiškas ar siuntinys sėkmingai atkeliavo į Centrinį paštą ir tuoj pat vienas iš mūsų jam tą laišką ar siuntinį atneš.

Langas virš mano galvos, bet aš vis tiek žinau, kas vyksta viduje: mano kolegos laiškanešiai, apspitę skenuotojų stalus, kruopščiai dėliojasi registruotus laiškus, suveržia juos gumelėmis ir palieka eilutėje ant stalo skenavimui. Reikia paskubėti – tinkamiausias laikas darbo metu išsituštinti yra iškart po registruotų laiškų išdalijimo: kai visi užsiėmę rūšiavimu. Visi nori kuo anksčiau išeiti, nes taip kuo anksčiau gali grįžti namo.

Kai einu į registruotų laiškų ir skenuotojų kabinetuką, pro duris iš vidaus išpuola Oksana su surištais laiškais rankoje ir žiūri į mane. Nesu gyvenime jai žodžio ištaręs ir nežadu palūžti. Ji žiūri į mane ir galvoja, kad aš labai paslaptingas – kad aš daug paslaptingesnis nei jos bendradarbiai, kurie lenda kiekvieną rytą, kurie vienas po kito atsisėda puse užpakalio ant stalo krašto ir spokso į ją. Moterims labai patinka dėmesys, bet labiausiai joms patinka ignoravimas. Oksana nori man šypsotis. Arba aš jai patinku, arba ji kažkaip sužinojo, kad ką tik išleidau savo vidurius į tualetą.

Iš tikrųjų visos pašte dirbančios moterys yra susitraukusios arba išpampusios, o ši tiesiog klasiška. Natalija. Ilgomis bangomis ant pečių krentantys sodriai rudi plaukai, aptempti žalsvos spalvos marškiniai, tamsus sijonas. Beveik tarp krūtų sidabrinis pakabukas – spėju, vyro dovana. Natalija stebi mane, skenuodama mano registruotus laiškus. Ir jos žvilgsnis naikina mane.

Jos žydros akys naikina mane. Skeneris pypsi. Kartais Natalija kalba telefonu atskirame kabinetuke ir persisveria per

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

palangę, kad peržvelgtų, kas vyksta lauke.

Pypsi. Tuomet jos tamsaus sijono medžiaga įsitempia. Pypsi. Ir aš tai matydamas einu prie savo stalo, virš kurio skaičius: 17.

Pypsi. „Visada žiūrėk, kad čia būtų nuliai, – Natalija rašiklio galu veda per popieriaus lapą, – tu nesi kvalifikuotas imti pinigus.“ Gerai, Natalija, sakau. Ir ji keistai pažvelgia į mane. Rytais sveikinuosi tik su Valerija ir Natalija.

Devintoji kalba be sustojimo, ir jai visiškai nusispjauti, ką ji kalba. Ji kalba vienodu tonu tiek su draugėmis laiškininkėmis, tiek su drauge manikiūrininke telefonu: atšalo staigiai – šiandien pranašavo lietų –„Gausoj“ radau va šitą bliuskę, nebloga, ką? – klausau? Nu, ką tu čia man pasakoji? Tikrai? Netikiu. Žodžiu, aš dabar dirbu, negaliu kalbėti – skambinėja čia darbo metu – tu jau išeini? Nu, sėkmės – vakar baigiau apie ketvirtą.

Devintoji berniukiškais juodais plaukais, žema, susenusi. Ir kiekvienas jos išleistas garsas plėšo viršugalvį tikslia linija – nuo kaktos, per pakaušį, iki sprando. Diena po dienos devintoji plėšo mano galvą to nežinodama.

Tarnybinės patalpos – tai sovietinis koridorius, kartais atsiduodantis kalkėmis.

Suskilusias grindų plyteles nuolat klijuoja pašto ūkvedys – senukas suskilusiais akiniais ir tamsiai mėlynu kombinezonu.

Eidamas vis prasilenkiu su moterimis, kurias matau retai, nes jų darbas – sėdėti prie kompiuterių atskiruose kabinetuose antrame aukšte. Ir šįkart ne aš nesisveikinu, o jos. Jei mano darbo vieta būtų antrame aukšte, aš taip pat eičiau į tualetą sovietiniame koridoriuje, nes čia esančių žmonių darbai ir taip šūdini. Pravėrus plačias duris, atsiveria pagrindinės pašto salės vaizdas. Pirmieji ryto klientai, vis dar lėtai judančios kasininkės. Virš pagrindinio išėjimo didelis mechaninis laikrodis: 09:37.

Atsilieku nuo savo susikurto grafiko. Ir vėl raižo žarnas.

Iš pradžių duris atidaro jauna moteris su kūdikiu rankose. Kūdikis tiesia į mane savo mažus kumštelius ir juokiasi. Sakau, kad jums atėjo ilgai lauktas siuntinys – internetu užsakytos šiltos kojinytės mažyliui.

Tada duris atidaro žvairuojanti moteris, ji su basutėmis ir jos kojų nagai peraugę, įaugę ir apipuvę. Klausiu, ar jos vyras gyvena šiame bute ir ar ji galėtų priimti vyrui registruotą laišką iš banko. Moteris sako,

kad ne, ir užtrenkia duris. Lyg ir girdžiu ją kelis kartus atryjančią gleivinėje užsilikusius snarglius ir spjaunančią ant savų durų iš vidinės pusės, bet per daug nesigilinu – užrašau: „10:34“, ateisiu rytoj su prašymu atsiimti laišką Centriniame miesto pašte.

Galiausiai duris atidaro žavi senutė, ir aš klausiu, ar ji galėtų už savo anūkę pasirašyti registruotą laišką. Ji klausia: „Nuo ko?“ ir šypsosi, kaip tas pirmosios moters vienintelis kūdikėlis. Aš sakau: „Iš Klaipėdos apylinkės teismo.“ Po pietų jau esu išprakaitavęs beveik visą vakarykštį alkoholį. Jaučiuosi geriau nei rytą, bet pradedu silpti ir galvoju, kad nevalgiau nuo ryto: pusę pusiau išvirto kiaušinio. Alkį marinu cigaretėmis: viena, antra, šešta. Marinu tol, kol pradeda pilti vėsus prakaitas ir rodytis neaiškios dėmės.

Garšvai išprotėti padėjo rūkymas, galbūt man rūkymas padės numalšinti alkį?

Traukiu tol, kol pasidaro taip bloga, kad tebesugebu mąstyti apie tai, kaip man bloga, o ne apie tai, kad geriau pasidarytų tik sočiai papietavus.

Kartais smarkiai lyja visą dieną. Tada vaikštau sulindęs į ryškiai geltoną vienkartinį lietpaltį, kurį man parūpino pašto viršininkė. Gera moteris ta pašto viršinin-

kė. Lietpaltis yra beveik permatomas, iš vidinės pusės aptempiu juo laiškus ir bandau įskaityti adresus. Bet šiandien šviečia saulė, ir papūtus vėjui savo antakiuose jaučiu vėstančius prakaito lašus; jie susilieja su kakta riedančiais prakaito lašais ir krenta ant popieriaus lapo, kuriame – registruotų siuntų suvestinė, Natalijos atspausdinta. Manto 94, 47 butas. Tiksliai žinau tą namą: viena laiptinė, dvylikos aukštų, po penkis butus kiekviename aukšte. Vadinasi, keturiasdešimt septynis daliju iš penkių: devyni kablis keturi. Dešimtas aukštas. Modernus liftas, spaudžiu apvalų mygtuką 10. Siuntinys iš Kinijos, registruotas kažkokiai Editai. Ant siuntinio angliškai užrašyta: Contents: bikini set. Šiandien kažkokia Edita iš Manto gatvės 94–47 priešais veidrodį matuosis naujutėlaitį bikinį, ir aš jai jį dabar keliu į dešimtą aukštą. Moderniuose liftuose yra geras apšvietimas ir veidrodis per visą sieną.

Lašai kaupiasi ant įkaitusios kaktos – daug skubu. Ir apvalutis gelsvas spuogas tarp tų lašų. Pirmame aukšte man duris atidarė apsimiegojusi šešiolikinė, ir pagalvojau, kad šiandien man pasiseks, kaip Bukowskiui baltų arklių atneštose pasakose, nes šiaip jau visai nieko atrodau. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

45

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Šešiolikinė pasirašė ir, užsižiūrėjusi į mano kaktą, šyptelėjo. Maniau: tegul mato, kaip sunkiai dirbu. Apvalutis gelsvas spuogas. Ir, aišku, keturiasdešimt septintas durų man neatidaro. 12:48.

Sugaišta minutė reiškia minutę vėliau namo.

Po Manto, Liepų ir panašiai ateina Aušros, Ruonių ir panašiai. Tame rajone gyvena arba turtingi, kurie turi problemų su teisėsauga, arba neturtingi, kurie turi problemų su įvairiomis vaikų apsaugos tarnybomis. Iš pradžių eina turtingi: triaukščiai namai žydrais, rudais, raudonais stogais. Kai kurie susimetę su draugais, ir namas skeltas į du butus; kai kurie triaukštį pastatą pasistatę vien sau. Spaudžiu vieną, kitą skambutį.

Niekas nesirodo. Visiems, kurie gyvena pastatuose žydrais, rudais ar raudonais stogais, yra nusispjaut, kad antstoliai ar teismai jų ieško. Po to prasideda sugriuvusios lūšnos, kurios yra dviaukštės ir kuriose – po aštuonis butus. Iš pašto dėžučių gali labai daug spręsti apie buto gyventojus ir apskritai apie asmenybes.

Grūdu laišką į aprūdijusią vos vos žalsvą dėžutę. Grūdu todėl, kad ji perkimšta reklamų ir kitų laiškų. Bute gyvenantiems žmonėms giliai nusišikti ant laiškų. Iš po dangtelio išlindę laikraščiai per du mėnesius nuo lietaus pavirto į košę, o nuo karščio – į storą kartoną. Laiškai vis tiek eina Jelenai ir Igoriui, ir aš juos vis tiek turiu grūsti. Moteris rožinėmis baseino tapkėmis pribėga prie manęs ir klausia, kuriam butui laiškai. Kartu su ja pribėga ir mažas šuva, kuris skardžiai loja ant manęs. Jelenai, sakau. Jelena mirusi, sako moteris ir rožine tapke trenkia šuniui per snukį.

Pradėjus loti vienam šuniui, pradeda loti visas lūšnynas. Einu per kaitrą ir atrodo, kad esu apsuptas garsiakalbių.

Registruotų laiškų išklotinė visa šlapia ir aš ją šluostau į striukę. Pabandau įsivaizduoti Valeriją, einančią tuo pačiu taku dvylika metų, ir matau žemo ūgio, smulkią moterį peroksido sugadintais plaukais. Ji eina ir kosi, ir keikia saulę, keikia lojančius šunis. Valerija tebesako: „Čia, prašau, vardas, pavardė ir šalia parašiuką.“ Ir visi pažiūri į ją antrą kartą ir labai įdėmiai, kai ji paprašo parašyti visą vardą, o ne pirmąją raidę. Jie varto akis ir, parašę visą vardą, traukia siuntinį iš Valerijos rankų. Kai kartais su Valerija 46

pietaujam Klaipėdos naftos bazės valgykloje (ten susiduria mudviejų apylinkės), ji man pasakoja apie tokius nutikimus. Ji man sako: – Nu, bet kas tu turi būti per žmogus, kad tik pirmą raidę rašytum? I. Kas I? Irena? Inreta? Indrė?

– Indrė galėtų būti, – sakau valgydamas.

– Nu, bet taigi čia dokumentas. Taigi čia valstybinės įstaigos dokumentas. Man jį reikia priduoti, atsiskaityti. O po to, nėra vardo, tai ieškok to žmogaus, skambink vėl į duris, barškinkis.

– Valerija, – tada aš kiekvieną kartą sakau, – jūs per daug pergyvenat. Niekam čia niekas nerūpi, ar Irena, ar Indrė pasiėmė tą laišką.

– Nu, bet taigi kaip aš galiu nepergyventi, nu? Tai čia dokumentas. Apačioj mano parašas, kad aš padaviau. O kaip po to atsiskaityti, kam aš padaviau? Sakys: „Pati pasiėmei.“ Valerija moderniame lifte geru apšvietimu ir veidrodžiu per visą sieną išlupa siuntinį, ant kurio parašyta Contents: bikini set.

Valerija kyla į dešimtą aukštą ir matuojasi kažkokios Editos naujutėlaitį bikinį, užsakytą internetu.

Valerija pasirašo už Editą, nes nori ja tapti.

– Žinot, Valerija, – sakau vėl. – Jūs per daug rimtai žiūrit į visa tai. Niekas nieko jums nepadarys. Čia tik darbas.

Valerija težiūri į „I“ raidę lape ir negirdi manęs. Ji nesupranta, kad tai tik darbas.

Valerija prieš keturis mėnesius pasiėmė atostogų tris savaites, bet grįžo po keturių dienų. Šunys tebeloja, saulė tebespigina ir kažkoks mažas šūdžius pribėga ir kanda man į čiurną. Atsisuku, o jis, pasilenkęs ir išsirietęs, savo spiegiančiu balsu rėkia ant manęs. Noriu spirti jam tiesiai į žandikaulį, bet tada atbėga vyras sulipusiais ūsais ir, pamatęs neaiškų lapą ir neaiškius laiškus mano rankose, šaukia, ką aš čia veikiu. Šaukiu jam atgal, kad renku parašus dėl alkoholio ir šunų uždraudimo Lietuvoje. Šiandien prisigersiu, ir man nusispjaut, kad prapisiu šeštadienį bei sekmadienį.

Verdenė Monika VALKIŪNAITĖ

Konstatavimas I Bevardžai šventieji Kasdien Supas mėnuliuos Surūko tris vynuogių lapų Kilogramus. Švenčiausieji Siuva kelnes Po tiltais pabunda Kasryt Po kitu medžiu.

Kol Penktas šventasis Susidegina vynuogyne Išrūksta virš tiltų Lapojančio medžio Pilnatyje.

Konstatavimas II kiauksintį turiu dienoraštį sulietu viršeliu aplamdytą puslapiuos pririštą prie kojos sintetine virvele atvertus ratais plaukioja jame marinuotos silkės žvynais mirksėdamos šviesoforu mosikuoja plėvėtomis rankomis ties viršutiniais pelekais susiūtą turiu dienoraštį jame rašau vakarais rašau dailyraščiu dienorašty žuvys murkso užsimerkia susidūrusios burbuliuoja

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

mano dienoraštis kapsi marinuotu rašalu

Konstatavimas III Rūkas iš sapno buvo raudonas Raudonas su žaliais pakraštėliais Turėjo penkis pirštus Neplautas pėdas Rūkas iš sapno valgė jogurtą Ant mano močiutės palangės

Konstatavimas IV vasara sprogo, žudiko apsivilkus paltą, nučiupta už kaklo ties arterijų galiukais, tvinksėjimuos po liepžiedžių skėčiu nusmaugta. rašyti laiškai, nugulę pašto ženklų kūneliais, nustumti nuo tilto krito vis pasisupdami palinguodami – lėktuvėliai danguj – vandeny. atsiguliau vasaros saulėj, bėgančias vienišas avis karalių akis drakonų letenas nukirstas galvas skaičiavau. smėlis po manim išdubo berankiu angelu, tysančiu šuva prie bangų slenksčio. sumedėjau, įleidau šaknis sūriu vandeniu mitau šimtametėm mintim būdama. liepos pakelėse sužydėjo – susiūta, subadyta, liepžiedžiais, sudygusias plaučiuos išsprogau.

Konstatavimas V mėnulis kiauras Mėnulis mano – dušliakas devyniasdešimtskylis. plastmasinis mėnulis apvaliu dugnu ritasi padebesiais, pasišokinėja, žybsi baltai. apsikloju dangaus pašvaistėmis – mano mėnulis dušliakas – Mėnulis kiauras Mėnulis mano – žybsi įkapėm.

Sankaupoj žalėsių Ant samanojančios Pamato pradžios – Kai man liūdna, aš tiesiog einu: Koja už kojos, Sliūkinu liūliuoju tavo Skūpuos vėjuos, Vilniau, Ir sakau turiu namus kur grįžti Nenoriu – Daugiau jau niekados Seku žvilgsniu Galvojimus Ir kai liūdna Išsitreškiu dėme Pelėsiuos sienos, Nusiritu ant grindinio Tiesiog Einu tolyn Ieškot kitos minties Ir net Pradžios

Paieškos I dangaus neturiu varvančio mėlynėm o skėtis karbatkuotas – pasilpo – svirduliuoja jo šonus pakando grindinės pelės – kampe gavo akin kumštį vėjo, sukas aplik nėrinius, nulekia aukštyn, ieško ateivių. o mėlynas dangus už baltų pinčerių armijos kali, kosėja kibirkštimis. guli, laukia skėčio susikaupęs.

Paieškos II Išsitėškė sienon Gličia dėme galvojimai

Išpažinimas gurkšniai aplink praranda skonį tarp lūpų prėksta limpa girgžda tarpdančiuos smėliu krenta ant batų – dvidešimt treji mėnuliai po mano kojom traška, sukasi. einu pasišokinėdama, kąsdama alkūnes savo vis einu. kramtau lėtai lyg būtų kraujo, gyvybės prisrūta į lūpas. labai noriu mylėti, bet visą meilę visut visutėlę atidaviau vėjams miškams, lapų šlamesiui pakalnėj. ► 47

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

„mylėkite, ačiū“ I ◄ blankūs rytiniai tekstai – mano senelis neišėjo į karą, močiutei niekada nereikėjo gintis beprotybės. ji turėjo akis tiesiam žvilgsniui – nevaikščiojo prieš vėją nusimetusi šlepečių su pūkuotom triušių galvom. išblukę rytiniai tekstai – kai įsimyli negali suturėti – naktys ima atrodyti bespalvės ir nutilusios, užčiauptos mirties – išdegintos pievos pavasariais su nealsuojančiomis pelėmis po velėna ir basomis mano kojomis neaiškaus juodžemio trupiniais panagėse, spengimu, tyla žiūrėjime –

neseniai nebuvo miglotai įvardintų žvilgsnių į akis ir pro šalį į akis ir į šalį dar turėjau akis tiesiam žiūros taškui kur nuvogti rytiniai tekstai nenublanko giedrose dienose kuriose rožės ir kitokios gėlės simbolizavo neblėstančią meilę – ties mano dienom – jos būna šiaip šiaip tik ant staltiesių ir paklodžių baltų kapituliacijos vėliavų vėjuotuose praeito šimtmečio bokštuose, nes mano močiutė nevaikščiojo basomis prieš vėją, senelis nežuvo kare, aš dar netekėjau – negavau kraičiui poros paklodžių su rožėmis ir kitokiomis gėlėmis.

„mylėkite, ačiū“ II norėjau pasakyti – visai gražios akys matau jose pušis, dangų saulėlydžiuose.

48

ten bėga skruzdėlės nešdamos ryšuliuos gyvenimą gabalėliais – gyvybė vyniojasi čiuptuvėliais pažvelgus. tik jaučiuosi sena, jaunystė srūva akių kampučiais, stingstu cementu ir bijau jog skruzdėlės akyse – netikros – aš apakau dar prieš tau pažiūrint.

Inertiškas įvardžiu „mes“ sapnuoju neturiu teisės byloti visų vardu kalbėdama užmingu. nemiegu stogais prieš vakarus vaikščioju pamišus. po mėnuliu atsimerkus akys vokus skelia. lygiai upes dalija mėnesienos.

žengiu lubom – nušokus pasikloju lovą pasieny, skruzdėmis rašau paklodėse.

Vėjai svyra nendrėm pavėjui viršūnės tu tesi vėjas smilgose tau leista pasivaikščioti pačiais pirštų galiukais tankmėj ištįsusios girios bepaukštės belizdės saugomos geležinės lapės svyra nendrėm vėjų viršūnės aš esu tik vėjas smilgose man leista pasivaikščioti pirštų galiukais po plaukus girioj

Neįvardytas po kalnu žemės ledų sniegu užsiklojęs lig pat nosies viršūnės slėpėsi nuo šalčio. ant pirštų galų

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

pasistiebė užverti dukters pradaryto lango kad nesušaltų blakstienų. siūbuodamas sofoje laiveliu laukė jūrų mūšio mojavo vėliava – nepuls piratai. ne vakar ir gal net ne šiandien ir... to juk užtenka.

Troškulys išsižiok – užsičiaupk žuvies galva kvėpuoji pridusti raivaisi krante kadaise užsikabinai ant meškerės kaire žiauna keturis kartus suplakei uodega palikai bangą užsiveržei valo kilpą. dabar tu vidurinėj miesto aikštėj kadaruoji mėsgaliu viduramžių veidu raivaisi

ištraukta ant saulės. tu – žuvis prieš pusmetį gurktelėjai smėlingos žemės aplink visa džiūva virsta pustoniais muiliniu tragizmu eilėraštyje kur žodžiai nesuteikia prasmės, švytėjimo vien vientisą belviltiškumą jo – apsčiai jis kuria lauželį užkampy išvirkščiai įsiūtos sielos, dūmai rūksta – išrūkytų – pagaliau kas nupirktų padvėsusią žuvį išsižiojusią įkvėpti truputį oro

po pievų debesis bliauna beee beeeeee per rytinę sumą niekuomet nebūtą bet ša ša, niekas nežino telieka kartoti garbė jėzui kristui ir sūnui ir šventajai dvasiai kaip kartoja mantras Tibete, kaip kasdien griūva kalnų keteros, sustoja virš kūnų nutilusio bliovesio. o dabar eikite, surinkite avis.

Viduje

Pasidavimai žėručiais pabarsto – galvos nuliksta garbė jėzui kristui ir sūnui ir šventajai dvasiai, ramybė su jumis eikite į ganyklas, surinkite mano avis. pabirusios jos

vilnys banguoja pasišiaušdamos išsiriečia katėmis ties mano praverto balkono pertvara įniršusios susitaršiusiais kailiais katės puola draskyti letenų grėbliais virš po many kyla cunamiai nuteka moterų vandenimis kraujas plūsta kačių letenėlėm nešasi žemę florą – fauną homo sapiens pro balkoną krisiu susitaršiusia kate nešiu žemę savy

Ričardo Šileikos nuotr.

► 49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Neužmigta ◄ Miškai nupilkėjo lavonmedžiais – Vėjo vyniojamos šaknys Susisupa Kampuotais kamienais – Prakiurusiom vilnonėm antklodėm Nukapotom ties žeme Iškasta duobių tvėrėjų –

Atkeliavo iš Praėjusų dienų mitų – Nebekvėpuoja.

Jei išgirsti šnopavimą Mirusiam miške Atsigulk vidurin Laužyk sau pirštus – Nužudysi mišką Pagaliau Galėsi užmigti.

CV mano eilės vaikystėje tuščias kalbėjimas vienatvėje nusivylimai išėjus tolyn mano kartėlis atsikandus augimo durų trankymas paauglystėje tyla šaukiantis spengimo ausyje aš esu sunerta kaip kojinių poros dailiai sulankstyta kaip kelnės sukišta į pirmą lentyną tarp baltųjų rūbų minkštai esu didžiulis po akmenimi besiraivantis vikšras ištįstu – susitraukiu skambu kaip armonika mano paakiai pažaliuoja paraudonuoja kartais verkiu iš akiduobių byra pupos apačioje užauga eglės spyglius mindžioja stirnos ir briedžiai negirdi traškančio dejavimo dejonė atropoja 50

iki miestų ten suprasta jog esu nariuota kirmėlė apaugusi trumpučiais plaukeliais močiutės darže ir viliuosi nebūsianti užmušta raudono molio plyta prašanti būti ištraukta pati iš savęs

Uždės girliandą Ant kaklo Žybsinčią Šokančią blyksniais Skersvėjuose linguosiu Pirmyn – atgal Šiaurę – pietus Vakarus – rytus Losiu Balseliu Iš puselių Ketvirtadalėlių

Ateitys – praeitys Trupu perlaužta Puselėmis Ketvirtadalėliais Byru sustipusiom snaigėm Išsklaido pūgomis vėjai Į svetimųjų rankų Delnus Išvirstu kalėdinių eglučių Žaisliukais Palangėmis ropinėjant Snaigėms Prieš šventes Pakabins mane ant vinies Girgždančios Trobos priemenėj Viršdury

Aš aš aš šnabždu rytais pasakas aš jų neklausau neturiu veido ir rankų aššš nesu bet girdima kalbėjimu tylomis įkūniju save ašššš dedu dvi raides skaičių nepažįstu raidžių nėkart neregėjau aš šąlu į raides

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

tarpblakstienines akių galaktinėse platumose aš šąlu šnabždesių „ša“ ašarėjime skruostuose

Bus Liks tiktai lietūs Srūvantys medžiais Suklijuojantys Paukščių sparnus Tik jie kris į jūrą Mataruodami kojom Tėkšis Vandeny palikę sielas Plunksnų galus Užlijus lietui Jūros žvilgsnius Suraibuliuos Nukritę

Remigijus JAŠINSKAS

**

Obeluže, Kai pumpuras plyšta – ar skauda?

D.Kajokas

Vėsuma užslinkus ant pievų Ir kojų manų Skruzdės sušlapusios Aplipo vaisvandenio buteliuką.

Taip šalta prieš Žydėjimą Pumpurai lyg nėščios Moterys Kiek riksmų tylių Neišgirstamų pavasarį.

Likimo potvyniai

Vandens.

Nesu Mozė Ar su dieviškom Jėgom.

Vandens tako nepraskirsiu Nebent paskęsčiau Daugiau Kaip ir nieko nemoku Stebėt kaip mus užlieja Ir kristi į dugną ** Odos susilietimų Istorija mums puikiai žinoma Drėgmės ir šilumos terpė Palanki aistrai Tamsa tik tamsa Gali mus apgaubti paslaptimis Aš jaučiu kaip tu verki Iš laimės Tavo troškimas likti kaip fotografija Likome tik atsiminimai Bėgantys vaizdai. ** Jeigu mergina dalijasi savo maistu, yra tik dvi to priežastys – arba ji labai myli, arba maistas buvo nukritęs ant žemės.

Čia buvo krantas Dabar liko Uždususios žolės Paskendusios gėlės Nespėta išgelbėti.

Per naktį užlieta.

Išplautos pėdos Žingsniai ant

Mylėti galima Ir nuo žemės Paimant savo vyrui Maisto į nasrus Vyras nesupras Tu tik šypsokis Plačiai išrietus užpakalį Apsvaigusios akys Godžiai suris balandėlių Likučius iš po vakar Ir jeigu vyras dalinasi Dienos įspūdžiais Vadinasi jis dar neturi Meilužės kuri jam Paduotų maistą nuo Žemės.

Tau laiškas

Ričardo Šileikos nuotr.

Vis randu įrodymų Apie tavo egzistavimą Pagalvė prisunkus tavo kvapu Ir ašarų drėgniu ► 51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Palikta šviesa Atdaras langas Kavos puodelis su tirščiais Atitraukta kėdė Cigaretės nuorūka Dar rusena Vis randu įrodymų Jog buvome Bet nebesame

Eilėraštis apie lietų

Kosmosas

**

Gatvės turi savo saules Uodų kometos zuja aplink jas O aš girtas asteroidas skrendu Į galaktiką namų Kur manęs laukia Viską ryjanti Skylė juodoji

Urbanizacija Iškirtus medžius Išasfaltavo aikštelę – Daugiau paukščių ir Savo vaikystės nemačiau. ** Kai miega visi Aš keliauju Žiūriu į medžius, Kažko išsigandę, per ramus Man jie.

Sustoju ir klausiu – ko jūs tokie?

Medžiai – Atsako tyla.

Atėjęs Užmiegu Ir miegantys keliasi, Žiūri per langą.

Prisnigęs Kiemas šįryt.

52

Kartais Jis Verkia Kartais Taip Stipriai Pasikūkčiodamas Žaibais.

Mano kaimynė stovi balkone ir rūko Nuoga ir aš žiūriu Žiūriu į jos krūtis Įdegusias lyg kopų smėlis Ir žiūriu aš į jos rankas Į jos sulenktą ranką kuri laiko nakties Žiburį tamsoje Žiūriu į jos ištreniruotas kojas Bėga mat kas vakarą ratus aplink namus ir mano Kaimynė stovi balkone ir rūko Ir aš krentu netrukus užsimušiu Nelaimė man. Turbūt

Sapnas neregys ieško merginos bare kurčias vis klauso ir klauso iš kur pareina aukštakulnių kaukšėjimas viskas dėl tų merginų net ir sapnas ** Nusileidus į rūsį šaltis gelia kaulus – glamonėja lyg mirusį karste, jau esu miręs – tuščiomis akimis be vilties einantis į rūsį paimti bulvių, ir mintys apie nusibaigimą (ar mirtį) spaudžia visą mano vidų, visą būtį ir nebūtį krūtinėje. jei galėčiau numirti tai mirčiau be skausmo, tyloje nes labiau bijau (ne)gyvenimo triukšmo kančioje

„Moksleiv

jaunuosius kū Kasmet Palangos senojoje gimnazijoje vyksta tradicine tapusi šventė-konkursas „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“. Šventėje dalyvauja moksleiviai iš viso Žemaitijos regiono. Šiais metais sulaukta svečių iš Skuodo Pranciškaus Žadeikio, Gargždų ,,Vaivorykštės“, Kretingos pranciškonų gimnazijų, Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos bei Palangos Vlado Jurgučio ir ,,Baltijos“ pagrindinių mokyklų. Jaunieji kūrėjai į Palangos senąją gimnaziją rinkosi jau 19-ąjį kartą.

Elena KARNAUSKAITĖ

Anot idėjos autorės mokytojos Jūratės Galinauskienės, šventė užgimė 1998 metais, siekiant paminėti gimnazijų judėjimo 10-metį ir įprasminti humanitarinę tradiciją mokykloje.

Konkursui jaunieji kūrėjai paprastai pateikia po 5–10 eilėraščių, iš kurių 2–3 šventės metu patys skaito garsiai. Atskirai vyksta vieno eilėraščio konkursas. Eilėraščius vertina palangiškė poetė Elena Karnauskaitė ir kviestinis svečias, poetas, kritikas arba tiesiog kultūros žmogus. Šiemet jaunųjų kūrėjų darbų vertinti buvo pakviesta kultūros ir meno žurnalo „Durys“ redaktorė Rita Bočiulytė. Šiais metais šventė buvo skirta pasaulinio garso mokslininkui, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjui Algirdui Juliui Greimui (1917–1992), kurio idėjos sulaukė atgarsio ne

GINTARO LAŠAI

ių poezijos ruduo Palangoje“

ūrėjus papuošė klevo lapų vainikais

19-ojo „Moksleivių poezijos rudens Palangoje“ laureatai.

tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Mokslininko žodžiai „kelti prasmės klausimą“ tapo poezijos šventės-konkurso leitmotyvu, o Palangos senosios gimnazijos biblioteka ta proga įsteigė specialią nominaciją jaunajam kūrėjui už prasmės paieškas poezijoje. Šį apdovanojimą laimėjo tos pačios mokyklos moksleivė, 4 klasės gimnazistė Beatričė Karpovič.

Konkurse pirmąją vietą laimėjo 7 klasės moksleivė Mūza Olimpija Svetickaitė iš V.Jurgučio pagrindinės mokyklos, dvi antrąsias vietas – Emilija Kuprelytė (3 klasė) iš Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ir Kretingos pranciškonų gimnazijos devintokas Linas Daugėla. Trečioji vieta atiteko Kasparui Matulevičiui (1 klasė), iš Skuodo P.Žadeikio gimnazijos ir 4 klasės gimnazistei Julijai Anužytei iš Gargždų.

Vieno eilėraščio konkurse iš visų išsiskyrė ir laureatais tapo Ieva Marija Sokolovaitė (1 klasė), Miglė Sokolovaitė (4 klasė) ir Paulius Pankevičius (1 klasė) iš Palangos senosios gimnazijos bei Lukrecija Gabrėnaitė iš Palangos V.Jurgučio pagrindinės mokyklos.

Laureatai buvo apdovanoti vertingomis knygomis ir vainikuoti klevo lapų vainikais.

Organizatorių nuotr.

Mūza Olimpija SVETICKAITĖ

iš visų geriausių pasaulio gėrių geriausias yra šis būti nupušusiam labai lengva ir paprasta svarbiausia pigu va eini kur keliu šalia jūros Palangoj išlindęs iš basankės naktį gerai pasitūsinęs prašvitus sumąstęs nusimaudyt kopose užtikęs kokią gerą chebrikę persimetęs pora žodžių pora kumščių pora mėlynių žingsniuodamas kairėn dešinėn kad ilgiau pasivaikščiotum nežiūrėdamas į taką negi mažvaikis nepaklysi eini žiūri medis galvoji praeisi navigacija kliūčių nerodo čia tiktai durnius eisi ir parodysi iš kur šakos dygsta rodai o nereaguoja programa nepasiteisina nieko neįvyksta visiškai nieko tik taip ir lieki amžiams nupušęs Dieve, ačiū už šį gėrį

► 53

GINTARO LAŠAI

Pokalbis. Dialogo dalis Nr. 1 Pagal Jareko Puczelo paveikslą „Agnieszka, Agnieszka“ ◄ O, labas, seniai matyta,

prieš mėnesį skambinau, nebuvo ryšio.

Gal užsieny buvai? Aišku.

Kaip tavo Liucija? Sportuoja dar? Šaunuolė.

Tai jau į olimpiadą važiuos? Maladiec, gerą vaiką užauginai. O Jacekas?

Toliau padebesiais vaikšto? Visas į tėvą.

Ir dar piešia? Nu, jau atleisk, bet bernams rankose ne teptuką, o plaktuką reikia laikyt.

Nu, pas mane lyg ir nieko, neblogai.

Uljana stojo architektūron. Sunku ten. Sakiau: Ulka, ten daug braižybos, tikslumo, kruvinas darbas.

O jinai vis tiek savo. Bet kol kas lyg ir nieko, tik baisu, kad nemestų.

Gina jau antram kurse, tekstilėj. Sekas jai, dėstytojai giria.

Aš tai jos kilimų nesuprantu. Va imtų, gėlyčių pasiuvinėtų, gražaus ką nors. O dabar – marazmai kažkokie, dulka galerijose, o paskui nėr kur dėt. Negi kabinsi namuose, baisiai atrodo.

O, klausyk, kaip pas tave trešnės? Nenušalo? Rimtai?

Tai gal laužą kūrėt? O mes nepažiūrėjom prognozių, nieko nedarėm. Ryte atsibundam – košmaras! Viskas nušalę, dabar jokių uogų.

Dabar pas tėvus pjaunam rugius, šiemet viskas gerai. Daug darbo, bet labai geras biznis.

Tik blogai, kad dukros moksluos, pačios sesijos, negrįžta padėt. Ginkos jau antri metai nėr, bet mažai ką ji padėdavo, gležnutė tokia, lepūnėlė, menininkė atseit.

Paskutiniais metais tik sėdėdavo ir žiūrėdavo.

Bet Ulia visada daug dirbdavo. Pati žinai, mergiotė iš stuomens ir iš liemens, darbo nebijo.

O dabar tėvai patys nebegali su rugiais tvarkytis, sveikata neleidžia. Mes su Andžėjum irgi senstam, jėgos nebe tos. Reiks darbininką samdyt, pijokėlį kokį. Už porą butelių kad padirbtų, ir gerai. Rimtai? Liusia galėtų? Kaip būtų puiku.

Plaukikė negali būt nestipri, aišku, kad stipri.

Mes pamokėtume. Kur jau nereikia, reikia.

Ant naujų sportbačių. Ačiū labai.

Gerai, gerai, bėk pas tą Jaceką, dar užsimuš su teptuku. O Liuską ant kokių keturių atsiųsk. Ačiū.

Nu, gerai tada, laimingai, iki.

54

parazitai mes ruberoidiniai partizanai užsitrenkę savo bunkeriuose jau tris mėnesius mirštam neturėdami kuo misti kovojam prieš nuolatos zyziančias vėjo jėgaines rungtyniaujam kuris surengs daugiau kibernetinių atakų kuris sukurs sudėtingesnį algoritmą kuris gaus daugiau bitkoinų mes ruberoidiniai partizanai kenksminantys save norim pažeisti vienas kito kompiuterius savo mikroschemas ir kietuosius diskus saugom ir kraunam ant jų daugybę saugos priemonių ot išsigimėliai pasakytų žmonės gyvenę prieš aštuoniasdešimt metų ot parazitai

patikrinamasis ar jau blogai jei galvoj girdi balsus naguose per mažai juodymų kad išmoktum melstis akys nebeužkopia į zenitą vos sušvebeldžiuoji savo vardą nepameni kaip jis rašomas pamiršti pamaitinti žiurkėną stimpa vargšas narvely grauždamas virbus nekenti saulės į mėnulį žiūri su tamsintais akiniais vasarą lindi namuos žiemą gastroliuoji lig vidurnakčio pavasarį būni pumpurų išminuotoja rudenį maudais lietuj klevo lapai vietoj vantų kiauras dienas šoki su bodžangliu miegi su geršvino plokštelėm vietoj pagalvių nenori valgyti nenori gerti gyveni tik poezija šauki odisėją skambini homerui nežinai kur jis dabar klausi ar jau blogai? ne tik drabužių nebepirk tramdomų marškinių ir taip atveš Emilija KUPRELYTĖ

Neprisimink Ar prisimeni mus, Kai rūke vidur lauko šnopuoja Pelėda, panaši į mane?

GINTARO LAŠAI

Ar prisimeni, Vandeniui žliaugiant veidu, Mano rankas?

O kai lauko gale, Palei mišką, pradėsi bijoti – Ar tai panašu į mane?

O jei ne?

Negi saulė pamirš patekėti, ir naktis pagalvos, kad diena...

Tai ar prisiminsi mane?

Aš tai ne...

Tūkstantis upių Tūkstantis upių, Viešpatie, O tinklo – nė vieno.

Ir tu sakai – merk savo saujom Į vandenį. Metas atėjo.

Ir dar tūkstantis upių Iš mano akių ištekėjo. „Tūstantis upių, žmogau, O žvejo – nė vieno.“

Aš – varna Aš – varna, Juodasparnė sesuo balto vėjo Ir balsas rūke.

Galulaukėj Dar vieni metai Praėjo, O tu vis dar čia?

Girdėjau šaukei Iš už lauko Ir spėjai mano vardus.

Bet man Per toli tu, O eit – Mirtinai pailstu.

Aš juk varna – Baltaakė dukra Juodo lauko, tik sapnavus tave ne laiku.

Linas DAUGĖLA

trapumą

Duženos 1 kai jis vėl sugriovė mano ateities tikslus banaliai pasiteisino aš netyčia 2 tas kvapas tualetinio popieriaus dabar supratau kad šūdo o gal gyvenimas šūdą po kojom pametė 3 miškų vis mažiau – baisu pagalvoti kad savo vaikams turėsiu sekti pasakas apie popierių kaip apie stebuklų šalį

*** kai paverskim jei –

Konkurso akimirkos.

suprasime

4 skindamas plukę špygą parodei ►

Organizatorių nuotr.

55

GINTARO LAŠAI

◄ kam? tyčia? netyčia?

5 postmodernizmas – pataikavimas žmonių durnumui – sutirština spalvas kaip pomidorų sultis 6 pušys rodo vidurinį pirštą o gal vieną teturi?

7 ant lovos atkaltės sąsiuvinis su atkaltais žodžiais ir tavo žodžiai kuriuos visą vakarą kalei kad reikia iškalti 8 kodėl žinodamas kad susimoviau bijojau (ne)žinoti nors žinojau kad galas negaluodamas pasidaviau nežinomybei 9 miestas – skruzdėlynas po šimts! kaip žmonės laksto susenusį kaštoną benzinu margu taško ir jiems gerai kasdien taip dergti kasdienybę kaštonui juk vis vien kankintis skruzdėlyne 10 kadais turėjau mažai proto dabar turiu mažai laiko

56

proto liko tiek pat 11 kai nemokėjau kurti kūriau ciklus ir poemas

ima.

Antai vaikystė Purvina taip įnirtingai prausias purvo baloje.

kai išmokau – parašiau eilutę

Julija ANUŽYTĖ

Kasparas MATULEVIČIUS

Spąstai

***

Ar mandagu žiūrėt į atspindžius žmonių veidų, Nes aš norėčiau Tave į spąstus įvilioti, Kur veidrodžiais pulsuoja Ir stiklai švytuoja kirviais kritę.

Septynios trisdešimt. Šachmatų partija baigta. Žirgelis ėjo paskutinis.

Karaliui – šachas, o Karalienė nuversta.

Bet viskas tik dėl to, Kad Rikis nelauktai suklupo...

Nedužo. Dar viltis nedužo, Nes pėstininkas meldžiasi aistringame lentos kampe. *** Miražas virpa ir atspindi tavo veidą; širdies šviesoj sudygsta ir užauga balta tiesa.

Kažkas kaip savą ima ją.

Nesiseka.

Nėra. Nereikia. *** Lietus ir siena iš lietaus matys išklydusį iš kelio mišką, kvepiantį rasa. Vandens čia tiek, kad paskutinės saujos žemių nebelieka.

Tokia diena susuko galvas ežerams; į krantą lipa atkakliai, po to nusiskandint mėgina.

Mane tik juokas

Stebėčiau ir nugludinčiau žvilgsniu paviršius.

Kuriuose spindi Tavo veido sluoksniai.

Išėjimai Pastirę tiltai plaštakų siaurų, Išgverę dangų remiančios palangės. Šalta graviūra, delnu ateinu, O ąžuoluos atgimsta numarintos snaigės.

Sukepęs takas panagės grioviuos, Ištirpęs kelias, pamesti atstumai. Šaltai sapnuoju, nukrenta nuogos Nuogos padangės sutepti kostiumai.

Draudimai Antrąja sauja saulę pagavai.

Kaip skardžiai skleidžias susuktas vijoklis. Žiūrėjom, kaip į šieną krenta aitvarai – Jų sklandūs mostai priminė vilioklę.

Kartojai, jog su smilga debesis vaikai, Kol nugalėjusi valia tau paliepia sustoti.

Tavuos plaukuos bolavo žiedlapis – žaidei.

Dar svetimas troškimas nedraudė plasnoti.

GINTARO LAŠAI

Vieno eilėraščio konkurso nugalėtojai Lukrecija GABRĖNAITĖ

Paulius PANKEVIČIUS

Ieva Marija SOKOLOVAITĖ

Artemidė

Akrostichas

Tėve mano

Nieko tas nepakeitė many, Net strėlės auksinės Niobės vaikų širdy.

Deivę savo myliu aš taip pat, Kerštinga ir šalta nors ji yra.

Prasidėjo ruduo.

Atsirado daug lapų. Ūžė smarkus vėjas.

Lapai krito nuo medžių, Ir lapų buvo įvairių spalvų.

Užplaukė tamsūs debesys, Smarkiai pradėjo lyt, Patvino upeliai.

Atšalo oras, Neliko noro Keltis rytais, Eit į mokyklą, Valgyt valgykloj.

Ir šiaip kodėl neteisybė Čia tokia?

Ilga pavardė mano, Už ką aš taip kenčiu, Sakykit jūs?

Tėve mano, kuris stovi priešais mane, teesie tavo vardas nesuteptas mano sąmonėje, teateinie tavo pasaulis, teesie tavo valia ir tebūnie, kaip tu nori, tik jeigu suprastum, žinotum, kad aš tenoriu tik tiek, kad nesibaigtų ši akimirka, kad nesuskiltų trapus švelnumas, kad nesibaigtum tu, kasdienės ramybės duok man šiandien, rytoj, visada ir atleisk man mano kaltes, atleisk man viską, kaip ir aš atleidžiu tau, ir neleisk man pražūti, ir gelbėk nuo pikto, gelbėk mane, neleisk ramybei numirti dar kartą, nežudyk mūsų laiko, meldžiu.

Akys mėnesienos spalvos, Nepriėmė gailestingų sprendimų niekados.

Artemidė liks tokia visada, Ir tik šalia jos laiminga būsiu aš! Šypsena jos veide pasirodo gan retai, Ir tik ji pati lemia tatai.

Pulkas medžiotojų seka jai iš paskos, Davusios priesaiką skaistybės amžinos.

Kai kurių sprendimų gal ir nesuprantu, Bet dėl to deivės aš nesmerkiu.

Juk todėl mirtingieji ir nėra dievai, Negalim mes suvokti visko tobulai.

Nakties šaltą orą įtraukus krūtinėn, Staiga jos ranka nuslysta strėlinėn.

Užuodė deivė jau kažką, Tuoj ir medžiotojos išgirdo garsą keistą.

Vienos išsitraukė medžioklinius peilius, Kitos strėles ir lankus. Štai prabėgo kiškis, stirna, lapė, Bet ne to sustingusios jos laukė.

Pagaliau išlindo monstras tas baisus, Išvartė jis aplink medžius.

Prasidėjo strėlių liūtis, Pasruvo kraujas į visas šalis... Šįkart apsieita be aukų, Gaila tiktai medžių tų žalių.

Medžioklė truko gan trumpai, Laimingi vėl medžiotojų veidai.

Miglė SOKOLOVAITĖ

Prasmės ieškojimai Prasmė kaip – Logika – Kai yra – Niekam nereikia Ir gali ji stovėti kampe Kaip sena šluota – Bet vos dingsta – Visi puola ieškoti Kaip pamišę – – Kur ji pradingo?!

– Kur nukišau ją, tą Prakeiktą gyvenimo prasmę?!

Vieni gyvena be – Prasmės, kiti – Ieško.

Treti giriasi Radę...

Naivuoliai.

Tėve mano tėve, nesakyk nieko, siurbčiok mugės alų ir šypsokis, man daugiau nieko nereikia, pabūk toks, koks esi dabar, dar keletą sekundžių, minučių toks sufokusuotas, ramus, pabūk toks, kad galėčiau įrašyti tavo paveikslą į savo mintis, įrėžti krauju, jeigu reikės, išsaugoti amžinai, paversti alegorine figūra, įrėminti kaip ikoną ir pasikabinti garbingiausioje smegenų vietoje, pabūk toks, tėve mano tėve, nieko nesakyk, žiūrėk ir šypsokis. amen amen amen

57

ATMINIMAS

A.Bezzenberger čia jis tyrinėjo baltų kalbas ir etnografiją, vykdė archeologinius Kuršių nerijos ir Klaipėdos krašto kasinėjimus.

Paminklas pastatytas vietos mecenato, Neringos forumo pirmininko, seniūnaičio Viktoro Valcerio iniciatyva ir lėšomis, talkinant skulptoriams Kęstučiui ir Vytautui Musteikiams, idėją palaikius L.Rėzos kultūros centro tarybai (kuratoriumui) ir pritarus Neringos savivaldybei.

Iškilmės prasidėjo ypač informatyvia Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) doc. dr. Nijolės Strakauskaitės paskaita „Profesoriaus Adelberto Bezzenbergerio nuopelnai lituanistikai ir Kuršių nerijos savitumo išsaugojimui“ L.Rėzos kultūros centre.

klo kūrėjas skulptorius K.Musteikis, mecenatas V.Valceris bei Neringos meras Darius Jasaitis. Profesoriaus A.Bezzenbergerio užrašytas lietuvninkų dainas atliko L.Rėzos kultūros centro folkloro ansamblis „Aušrinė“ (vad. Ramunė Pečiukonytė). Iškilmėse dalyvavo ir Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys.

Prasminga ir vertinga, kai piliečių iniciatyva atsiranda atminimo ženklai daug nusipelniusioms Lietuvos kultūrai asmenybėms, taip įprasminant jų veiklą ir indėlį į mūsų kultūrinį ir tautinį identitetą.

A.Bezzenbergeris buvo žymus vokiečių mokslininkas, etnografas, archeologas, kultūros istorikas, akademinės baltistikos pradininkas, didžiulį dėmesį skyręs Rytų Prūsijos, Prūsų Lietuvos ir ypač Kuršių nerijos istorijos ir kalbos tyrinėjimams. Su šiuo regionu jis susisaistė nuo 1880 m., kai tapo Karaliaučiaus universiteto profesoriumi. Jo moksliniai darbai – svarus indėlis į lituanistinės tradicijos plėtotę Karaliaučiaus universitete.

Lapkričio 11-ąją juodkrantiškiai pakvietė į atminimo paminklo žymiam kalbininkui, indoeuropiečių kalbų tyrėjui, Ten, kur stovėjo vila baltistikos pradininkui, istorikui, archeologui ir etnogra- Skulptūrinės kompozicijos atidengimo fui, Karaliaučiaus universite- iškilmės vyko prie viešbučio „Kuršių kiemas“, šalia kurio iki Antrojo pasaulinio to rektoriui, vienam pirmųjų karo stovėjo profesoriaus vila „Villa Lilly“.

Nusipelnė Kuršių nerijai Atidengiant paminklą kalbėjo Vytauto įsteigto Lietuvos (vėliau universiteto doc. dr. Arūnas VaiceVytauto Didžiojo) universite- Didžiojo kauskas, Lietuvių kalbos instituto direktorė, Prof. A.Bezzenbergeris laikomas akadeto garbės daktarui Adalbertui L.Rėzos kultūros centro kuratoriumo pirmi- minės baltistikos pradininku: analizavo Bezzenbergeriui (1851–1922) ninkė prof. dr. Jolanta Zabarskaitė, pamin- įvairius lietuvių kalbos klausimus, prūsų atidengimo ceremoniją, kurią organizavo Liudviko Rėzos kultūros centras.

Virginija BURBIENĖ

Piliečių iniciatyva Šios europinio masto asmenybės veikla susijusi su Juodkrante, kurioje profesorius praleido beveik 40 vasarų, turėjo čia savo vasarnamį, sudegusį per bombardavimus; 58

Atminimo paminklo prof. A.Bezzenbergeriui atidengimo iškilmės Juodkrantėje.

ATMINIMAS

ris grįžta į Juodkrantę lietuvių tarmes, Kuršių nerijos žvejų (kuršininkų) kalbą. Kaip archeologas Prūsų Lietuvos teritorijoje, daugiausia Semboje ir Klaipėdos krašte, yra tyrinėjęs porą dešimčių kapinynų ir pilkapynų. Jis rinko tautosakinę bei etnografinę su šiuo kraštu susijusią medžiagą. Nuo 1881 m. iki pat savo mirties jis lankėsi ir vasaras praleisdavo Juodkrantėje, kuri mokslininką žavėjo ne tik savo gamta, bet ir kalbine, istorine, etnografine praeitimi. Profesoriaus dėka apie Kuršių neriją surinkti kalbiniai, etnografiniai duomenys pateko į europinį kontekstą, jo įvairialypiai tyrinėjimai nepraranda aktualumo ir šių dienų mokslinėje aplinkoje.

Klaipėdos universiteto BRIAI direktorės, Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo narės 2011 m. doc. dr. Silvos Pocytės įsitikinimu, A.Bezzenbergerio mokslinės intencijos Kuršių nerijoje, jo asmeninės ir profesinės sąsajos su Juodkrante neabejotinai suponuoja būtinybę čia įamžinti profesoriaus vardą.

Prof. A.Bezzenbergerio darbai buvo svarbūs ir įvertinti jo gyvenimo laikotarpiu: 1907 m. jis buvo išrinktas Lietuvos mokslo draugijos garbės nariu, 1922 m.

Lietuvos universitetas suteikė jam garbės profesoriaus vardą.

L.Rėzos kultūros centro archyvo nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Klaipėdos karališkieji že Luizės ąžuolas Tauralauk Bėgantis laikas neša ne tik mūsų gyvenimus, bet ir nenumaldomai tolina mus nuo praeities įžymių asmenybių, jų epochų. Iš tų amžių tolumų arba ryškinamas tų žmonių darbų bei žygių didingumas, arba jie nugramzdinami į nebūtį. Laiko patikrinimą atlaikė Prūsijos karalienė Luizė, kurios biografija artimai susijusi su Klaipėda. Šiemet sukanka 220 metų, kai ji tapo karaliene, o prieš 210 m. karališkajai šeimai apsistojus Klaipėdoje, uostamiestis tapo laikinąja Prūsijos sostine. Tai svarbus miesto karališkosios istorijos tarpsnis, apie kurį reikėtų žinoti.

Ne mažiau reikšminga pažinti ir karališkuosius tų laikų ženklus, kurių senojoje Klaipėdoje buvo nemažai. Tarp jų – ir gamtos paminklai.

Paminklas karalienei Luizei Tauralaukyje. Maždaug 1900 m. R.Schmidto leidyklos atvirukas 60

Jovita SAULĖNIENĖ

Istoriniai medžiai XIX a. buvo graži tradicija istorines asmenybes įamžinti, išrinktiems medžiams suteikiant jų vardus. Vokietijos pirmajam kancleriui Otto von Bismarckui Rytprūsiuose buvo skirti du ąžuolai. Vienas jo 70-mečio proga pasodintas Rasytėje, kitas – maždaug 40 m aukščio ir 5 m kamieno storio ąžuolas tebeošia Pjauluose prie Wilhelmo kanalo. Tebežaliuoja ir kaizerio Vilhelmo I ąžuolas Smiltynėje. Daugeliui žinoma karalienės Luizės liepa Piktu-

KULTŪROS ISTORIJA

enklai. Prūsijos karalienės kyje (1) pėnuose, ant aukščiausio Drangowskio kalnelio Tilžėje Prancūzijos ir Rusijos draugystę simbolizuojanti Napoleono dvikamienė liepa. Šie ir kiti nepaminėti medžiai – tai istoriniai gamtos paminklai, saugantys daug paslapčių.

Turėtume didžiuotis ir Tauralaukyje žaliuojančiu karalienės Luizės ąžuolu, prie kurio ji mėgo pabūti, suburti svečius arbatėlei, klausytis čia jai skirtų poezijos posmų. Dar karalienei tebebūnant Klaipėdoje ąžuolas imtas vadinti jos vardu. Šis istorinis, ne vieną šimtmetį skaičiuojantis karalienės Luizės ąžuolas – Klaipėdos miesto karališkosios istorijos paminklas.

Anksčiau miestiečiai suprato jo vertybinę prasmę. Nūnai ošiantis ąžuolas – užmarštyje. Daugeliui nežinoma jo vieta, nepažymėtas vardas, nežinomi matmenys.

Iš tikrųjų to medžio istorija susijusi su karališkosios šeimos pamėgtu Tauralaukiu.

Karališkosios išvykos Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė, 1807–1808 m. apsistoję Klaipėdoje, pabuvojo ne vienoje užmiesčio vietovėje. Klaipėdos apylinkėse vaikštinėjanti karalienė Luizė net buvo nutapyta berlyniečio dailininko Friedricho Stalhio (1863–1840) paveiksle, kabojusiame Centrinio pašto rūmuose.

Vis dėlto gražiausia vieta karališkajai porai buvo Tauralaukis, kur ji rasdavo atgaivą sielai. Pasak karalienės, šio pamėgto gamtos kampelio „romantiški vaizdai ir sodrios spalvos“ išvaikydavo „visą sielvartą ir liūdesį iš sielos“. Todėl jie dažnai čia iškylaudavo. Karalienė Luizė mėgo vaikščioti Danės pakrante ir žiūrėti į srovenančius upės vandenis. Kartu su kitais dvariškiais ji apžiūrinėjo mitinį Velnio akmenį.

J.Zembrickio teigimu, karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize čia apsilankė dešimt kartų. ►

Karalienės Luizės ąžuolas Tauralaukyje. Interneto nuotr.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Pasak karalienės, šio pamėgto gamtos kampelio „romantiški vaizdai ir sodrios spalvos“ išvaikydavo „visą sielvartą ir liūdesį iš sielos“. ◄ Išties tų išvykų būta gerokai daugiau.

Ne kartą karališkoji pora vyko pasisvečiuoti ir pas vaišingus Tauralaukio gyventojus. Jie lankėsi pas dvarininką Mirbachą, amtmoną Kolbą, lietuvius Lipšius ir Pilkus.

Tačiau labiausiai karališkoji pora buvo pamėgusi medžiais apsodintą, jazminų krūmų ir gėlių kvapų prisotintą Karališkąją aikštę, šalia kurios netoliese viliojo restoranas, altana, aikštelės su poilsio suolais.

Karališkoje aikštėje Nūnai sunkiai atpažįstamoje buvusioje Karališkoje aikštėje tebeošia išlakūs medžiai, tarp kurių išlikę karalienės Luizės ąžuolas ir karaliaus Frydricho Vilhelmo III pamėgtoji liepa. Karališkoji pora

Prie karalienės Luizės ąžuolo 1890 m. rugpjūčio 25 d. lietuvės tautiniais drabužiais, atjojusios ant žirgų, pasveikino Vokietijos kaizerį Vilhelmą II. 62

su dvariškiais įsitaisydavo čia „didingų ąžuolų paunksmėje“ ir užkandžiaudavo, gerdavo arbatą, gėrėdavosi gražia gamta.

Ne kartą į Tauralaukį jie buvo atvykę ir su aukštais oficialiais kitų šalių asmenimis.

Tikriausiai ne vienas rimtas klausimas čia buvo aptartas.

1807 m. rugpjūčio 3 d. aikštėje buvo švenčiamas karaliaus Frydricho Vilhelmo III gimtadienis, pasak grafienės Voss, susirinkus „pasidabinusiems svečiams“ ir „žiūrovų kompanijai“, kuri buvo „padoriai rami“. Vėliau šios šventės atminimui buvo pastatytas kuklus obeliskas su užrašu: „1807 rugpjūčio 3-iosios atminimas.“ Gražinimo sąjunga vietoj nugriuvusio obelisko 1900 m. pastatė paminklą karalienei Luizei. Jis nugriautas maždaug 1960 m.

XIX a. karališkajame dvare buvo paplitusi tradicija žaisti įvairius žaidimus. Uždarose patalpose buvo populiarūs žaidimų stalai, mėgtas komers, žiedo dalijimas...

Karališkoje aikštėje prie pamėgto ąžuolo 1807 m. rugpjūčio 11 d. buvo linksmai atšvęstas Luizės brolio Georgo gimtadienis, kurio metu, pasak karalienės, „pavalgius imtasi žaidimų: užrištomis akimis mėginta sudaužyti puodą, ir jis (karalius) vienintelis pataikė! Kadangi akys šiaip ar taip užrištos, nejučia šis žaidimas virto „akla višta“ sukantis ratelyje“.

Karališkąją aikštę buvo pamėgę ir Prūsijos karališkosios šeimos vaikai. Princams buvo smagu pasikarstyti po aukštaūgius medžius, linksmybių suteikdavo karuselė.

Net mažosios princesės Scharlottė su Alexsandra įsitaisydavusios karuselės dviejose kėdėse, kurias ratu suko du žirgai. Ant jų atsisėsdavę princai Friedrichas Wilhelmas ir Wilhelmas, būsimieji šalies valdovai... Šio jaukaus kampelio karalienės Luizės vaikai niekada neišbraukė iš savo širdies ir, atvykę į Klaipėdą, jame apsilankydavo.

Princesė Scharlottė, 1817 m. vykdama į savo jungtuves su kunigaikščiu Nikolajumi I Peterburge, stabtelėjo Klaipėdoje. Tada miestas nepagailėjo 2 631 talerio nuotakos palydoms, kurių iškilmės vyko Tauralaukyje. Tai buvo plačiai aprašyta.

Karališkoji tradicija aplankyti Tauralaukio Karališkąją aikštę išliko ilgam. 1890 m. rugpjūčio 25 d. Vokietijos kaizerį Vilhelmą II Tauralaukyje pasveikino ant žirgų atjojęs būrys lietuvių merginų tautiniais drabužiais ir sugiedojo nacionalinį himną lietuvių kalba.

(Tęsinys – kitame numeryje)

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8