Durys 2018 05

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 GEGUŽĖ / Nr. 5(53)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 gegužė / Nr. 5(53) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 4 psl. – Aktorius Aurimas Pintulis Klaipėdos pilies teatro monospektaklyje „Fabijonas“ (rež. Alvydas Vizgirda).

Pilies teatro archyvo nuotr. ŽURNALĄ REMIA

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Klaipėdos muzikos pavasaris: antrasis žingsnis Laima SUGINTIENĖ. Aštuonios valandos scenoje

4 10

VEIDRODIS Žaneta SKERSYTĖ. B.Ignatavičiūtė: nieko nedaryčiau kitaip

16

TEATRAS Danutė PETRAUSKAITĖ. Dovana Lietuvos šimtmečiui – J.Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“

22

Jūratė GRIGAITIENĖ. Pilies teatro „Fabijonas“ – tarp politikos, aistros ir beprotybės

26

ŠIUOLAIKINIS MENAS Mindaugas KLUSAS. Apie laisvę ir jos sluoksnius. Meno projekto „3FREE“ kuratorių diskusija

30

Vidas POŠKUS. Apie laisvę (mene ir gyvenime)

35

Skaistė MARČIENĖ. Perteklius ir egzistencinis nerimas. Pokalbis su menininke M.Vosyliūte

38

KINAS Aivaras DOČKUS. Naujoji neapokaliptinė krizė kino tylos zonoje

44

Klaipėdietės režisierės sėkmė Paryžiuje

47

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Žaisti ar nežaisti

48

Ramūnas ČIČELIS. Iš eilėraščių rinkinio „Siena“

49

Alma RIEBŽDAITĖ. Netikra meilė

51

Nijolė KLIUKAITĖ. Eilėraščiai

55

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Eglė POŠKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

57

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Žalioji oazė senojoje Klaipėdoje. Skverai ir aikštės

60 3

MUZIKA

Klaipėdos muzik antrasis žvilgsnis Trys paskutinieji šių metų akademinės muzikos festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ koncertai buvo skirti simfoninei muzikai, įžymiausiems XIX a. kūrėjams, ryškiausiems jų opusams – tai svarbiausias šio festivalio antrosios pusės akcentas.

Danguolė VILIDAITĖ

Klaipėdos koncertų salėje išgirdome Ludwigo van Beethoveno, Johanneso Brahmso, Antono Brucknerio simfonijas, lenkų kilmės kompozitoriaus Henryko Wieniawskio koncertą smuikui. Gražiai šią galeriją papildė ir kelios modernesnės kompozicijos, Grażynos Bacewicz, Alberto Ginasteros ir Peterio Vasko kūriniai.

Virtuoziški arfos (Joana Daunytė), vokalo (Milda Tūbelytė – mecosopranas, Lietuva, Vokietija), smuiko (Dalia Kuznecovaitė) ir violončelės (Marta Sudraba, Latvija, Austrija) solo šiems vakarams suteikė daugiau žavesio, blizgesio ir subtilumo.

Tad kokia ta baigiamoji „Klaipėdos muzikos pavasario“ dalis, koncertai, praleisti kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius), Lietuvos nacionaliniu ►

„Varšuvos simfonija“: orkestras „Sinfonia Varsovia“, dirigentas D.Runtzas, solistė – smuikininkė D.Kuznecovaitė.

4

os pavasaris:

MUZIKA

5

MUZIKA

◄ simfoniniu orkestru (LNSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) ir „Sinfonia Varsovia“ (direktorius ir vyriausiasis dirigentas – Januszas Marynowsky’s), drauge su kviestiniais dirigentais Dawidu Runtzu (Lenkija) bei Georgu Marku (Austrija)? Trumpai apžvelkime, kas čia buvo svarbiausia.

Simfonijos, akcentai, idealai Pirmiausia turbūt reikėtų paminėti Varšuvos orkestro pasirodymą (koncertas „Varšuvos simfonija“). Vienu iš įsimintiniausių festivalio momentų būtent ir tapo jo atlikta L.Beethoveno simfonija Nr. 7 A-dur. Na, pats kūrinys irgi efektingas, ypač nepamirštama antroji jo dalis Allegretto (visada norėjosi išgirsti „gyvai“), kartais koncertinėje praktikoje grojama net atskirai.

Dabar sunku patikėti, kad opusas, kuriuo L.Beethovenas didžiavosi ir laikė vos ne vienu geriausių savo kūryboje, amžininkų buvo labai kritikuotas. Jo modernumas, kompozicijos naujovės vadintos ekstravagantiškomis apkurtusio menininko fantazijomis, autoriui net siūlyta pasigydyti, teigta, jog jis jau „pribrendęs durnių namams“. Vėliau, supratus šio opuso unikalumą ir didingą grožį, atsirado kitokių vertinimų. Herojiškas maršas, siautulingas šokis, gedulinga procesija yra svarbiausi šio kūrinio muzikiniai vaizdai.

Svečių interpretacijoje išgirdau tą žymaus prancūzų rašytojo, kompozitoriaus biografo R.Rollando minimą nuoširdumo, laisvės ir kolosalios energijos prasiveržimą, tą visą „užtvindančią, užliejančią džiaugsmo upę“.

Gal keli dinaminiai efektai mano klausai ir buvo pernelyg ekspresyvūs, bet tikrai imponavo dirigento D.Runtzo jaunatviškas temperamentas, profesionalumas ir tai, kad orkestrą jis gali vesti nesinaudodamas partitūra – toks retas šiais laikais faktas. Muzikui tik 26-eri, mokslus Varšuvos Frederico Chopino muzikos universitete baigė 2016aisiais, o pernai oficialiai pradėjo dirbti Lenkijos karališkosios operos teatre – stebėtinas ir visai suprantamas, žinant, ką šis dirigentas geba, šuolis jo karjeroje.

Taip jau sutapo, kad kitas ryškiausias antrosios festivalio pusės akcentas irgi susijęs su vokiečių kompozitoriumi, daug laiko gyvenusiu ir kūrusiu Austrijoje. J.Brahmso 6

simfonijos Nr. 1 c-moll premjera taip pat įvyko Vienoje, tik praėjus šiek tiek daugiau nei 60 metų, 1874-aisiais. „Aš niekada neparašysiu simfonijos! – galvodamas apie klasicizmo genijų, rašė jis laiške. – Tu net neįsivaizduoji, kiek reikia turėti drąsos, kad tam ryžtumeisi, kai nuolat už savęs girdi giganto žingsnius.“ Bene 20 kūrybinės kančios metų pagaliau išsiliejo aistringoje 50 minučių kom-

Išmintingas žmogus tokius dalykus turėtų vertinti, išmintinga tauta – puoselėti. pozicijoje, jos kontrastuose, „iš tamsos į šviesą“ polėkiu, lyriniais antrosios dalies solo (smuiko, obojaus, valtornos) epizodais, herojišku finalu. Ypač gražiai LNSO interpretacijoje (koncertas „Violončelės garsų magija“), vadovaujant G.Markui (irgi be partitūros), suskambo skaidrūs, kamerinio plano epizodai, atrasta daug subtilių orkestro išraiškos galimybių.

Nors šis opusas nėra programinis, kompozitorius visada griežtai pasisakydavo prieš bet kokį siužetų „priklijavimą“, kiekviena jo dalis išreiškia labai konkretų vaizdinį, turi aiškią funkciją. L.Beethoveno poveikis stiliui, mąstymo būdui čia akivaizdus, gali net išgirsti populiariausių jo simfonijų tematinius elementus, paliktus galbūt sąmoningai, siekiant priminti jau pamirštus idealus. ►

„Muzikos grožis ir galia“: Lietuvos valstybinis simfoninis

MUZIKA

orkestras, dirigentas G.Rinkevičius, solistės – mecosopranas M.Tūbelytė, arfininkė J.Daunytė.

7

MUZIKA

Sudėtingiausi ir virtuoziškiausi ◄ A.Brucknerio simfonija Nr. 4 Es-dur,

„Romantiškoji“, kurią festivalyje atlikti pasirinko LVSO (koncertas „Muzikos grožis ir galia“), parašyta tais pačiais metais ir tame pačiame mieste, kuriame pirmą kartą nuskambėjo ką tik paminėta J.Brahmso simfonija. Tik A.Brucknerio simfonijos premjera, deja, įvyko po septynerių metų (vėliau padarytos dar kelios jos redakcijos).

Autoriaus kūrybinis likimas buvo gana komplikuotas. Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad tuo laikmečiu jis labiau buvo vertinamas kaip vargonininkas virtuozas ar muzikos pedagogas, bet ne kaip kompozitorius. Tikro pripažinimo šioje srityje sulaukė tik būdamas 60-ies. Vienoje, simpatizuojančioje J.Brahmsui, jis tapo tikra opozicija, kritikos objektu. Juolab kad pats rėmėsi ne tik klasikiniu simfonizmu, reiškėsi toje pačioje srityje.

Sakoma, kad A.Bruckneris – tai F.Schubertas, sukaustytas varinių pučiamųjų šarvais, papildytas J.S.Bacho polifonijos elementais, persmelktas R.Wagnerio „tristaniškos“ harmonijos ir įspraustas į L.Beethoveno devintosios simfonijos rė-

mus. Jam perprasti, anot žymaus Lietuvos batutos meistro Jono Aleksos, viso gyvenimo neužtenka.

Kiekviena A.Brucknerio simfonija yra tarsi epinis pasakojimas, akmens monolitas, kuriame dirigentas gerai turi žinoti, ką ir kaip „nuskelti“, išryškinti. To tokio vieningo turinio ir formos supratimo, „perskaitymo“ šioje interpretacijoje kiek ir pritrūko. Suprantama, juk pats kūrinys

monumentalesnis ir sudėtingesnis nei anksčiau minėti. Įsiminė gražios, dainingos, plataus alsavimo antrosios dalies temos, fanfaromis žėrinti scherzo dalis (bravo variniams pučiamiesiems), efektinga pabaiga ir paties maestro G.Rinkevičiaus įsijautimas.

Puikiai suskambo ir tą patį vakarą atliktas įžymaus XX a. Argentinos kompozitoriaus A.Ginasteros koncertas arfai ir orkestrui op. 25. Toks netipiškas šiam

„Violončelės garsų magija“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas G.Markas, solistė – violončelininkė M.Sudraba.

8

MUZIKA

instrumentui, ekspresyvus, su netikėtais jausmų prasiveržimais, užgriūnančiomis garsų kaskadomis, atonalumu, net pastuksenimais į deką. Tai toli gražu ne ta mūsų įsivaizduojama romantiška, banguojančiais glissando pasipuošusi arfa. Nors ir to čia netrūko. Tikras jaunos muzikės J.Daunytės meistriškumo išbandymas ir įrodymas. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje jau turime tokio plano, tarptautinio lygio atlikėją.

Bei visa kita, kas sužibo, sužaižaravo Kiti „Klaipėdos muzikos pavasario“ antroje dalyje skambėję opusai – tai latvių kūrėjo P.Vasko koncertas violončelei ir styginių orkestrui Nr. 2 „Būtis“ (M.Sudraba, LNSO), W.A.Mozarto, Ch.Gounod ir J.Massenet operų fragmentai (M.Tūbelytė, LVSO) bei

koncerte „Varšuvos simfonija“ pagroti G.Bacewicz koncertas styginių orkestrui ir H.Wieniawskio koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 d-moll („Sinfonia Varsovia“, D.Kuznecovaitė).

D.Kuznecovaitės interpretuojama paskutinė paminėta kompozicija sužibo, sužaižaravo visomis įmanomomis, romantiniam smuikui būdingomis išraiškomis: gražiu garsu, efektingu virtuoziškumu, jausmingu melodingumu.

Bisui atlikta J.S.Bacho sonatos smuikui Nr. 2 a-moll Andante dalis – kitokio plano, vėlgi opusas atskleidė menininkės polifoninio mąstymo galimybes. Ugningas temperamentas ir elegancija – šią atlikėją prisiminsiu tokią.

Pabaigoje galiu tik pažymėti, kad „Klaipėdos muzikos pavasaris“ yra vienintelis festivalis šiame mieste, aiškiai orientuotas į akademinę orkestrinę muziką, suteikiantis galimybę gal tik vieną kartą gyvenime išgirsti rečiau atliekamus sudėtingus simfoninius kūrinius, prisiliesti prie vadinamo pasaulinės muzikos aukso fondo. Išmintingas žmogus tokius dalykus turėtų vertinti, išmintinga tauta – puoselėti.

Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

9

MUZIKA

Aštuonios val Gegužės 12-ąją 12 val. Klaipėdoje startavo kamerinės muzikos maratonas „Klasikos viražai“. Finišavo 21 val. Renginio iniciatorius ir meno vadovas – Lietuvoje gerai žinomas pianistas iš JAV Aleksanderis Paley su skirtingais partneriais scenoje praleido net aštuonias valandas. Dalelę to, ką jis jau beveik tris dešimtmečius organizuoja savo festivalyje Prancūzijoje, muzikas adaptavo Lietuvos masteliui. „Ten mes tai darome šešias dienas iš eilės“, – paaiškino fortepijono virtuozas. Taip buvo realizuota sena jo svajonė.

Laima SUGINTIENĖ

Kitas amplua ir formatas A.Paley Lietuvoje labiausiai žinomas kaip solistas, grojantis rečitalius, arba kaip koncertų su kameriniu ar simfoniniu orkestrais dalyvis.

Šįkart regėjome jį kitame amplua – kaip įvairių sudėčių kamerinių ansamblių narį.

Ankstesniais metais skambinęs su žmona, pianiste iš JAV Pei Wen Chen (keturiomis rankomis, dviem fortepijonais), sugrojęs keletą kūrinių įvairiuose ansambliuose, šįkart savo scenos partneriais, be minėtos atlikėjos, jis pasirinko smuikininką, buvusį bendramokslį Maskvoje Raimondą Butvilą, violončelininką, nuolatinį ilgametį scenos kolegą projektuose su Klaipėdos

Klaipėdoje surengto kamerinės muzikos maratono „Klasikos viražai“ akimirka.

10

kameriniu orkestru (KKO) Mindaugą Bačkų, altininkę Ugnę Petrauskaitę ir kontrabosininką iš Latvijos Guntį Kolertą.

Kiekvienas maratono koncertas augo atlikėjų skaičiumi (duetai, kvartetai, kvintetas), kiekvienas turėjo savo „veidą“: 12 val. startavęs E.Griego sonatomis smuikui, violončelei, popietės muziką skyrė W.A.Mozarto ir L. van Beethoveno kameriniams opusams bei transkripcijoms operos „Užburtoji fleita“ temomis,

Indrės Pix / „Prokadras.lt“ nuotr.

MUZIKA

andos scenoje

Pianistas A.Paley.

Tik prisilietęs prie dievinamo instrumento jis iš tiesų gyvena. Jis, fortepijonas, yra jo varomoji jėga, jo „įkrovos“ stotelė.

17 val. pakvietė pasiklausyti F.Schuberto ir C.Debussy, o maratono juostelę kirto su S.Rachmaninovo kūriniais. Kartą pianistas yra prasitaręs, kad jam patinka diriguoti (jis tai daro prie fortepijono): „Norisi pasijusti diktatoriumi.“ Šiuos žodžius ne kartą prisiminiau maratono koncertų

Redakcijos archyvo nuotr.

metu (klausiausi dviejų paskutiniųjų) – jis užtikrintai ėmėsi lyderio vaidmens, mimika, kūno judesiais ir gestais, valdingu kvėpavimu ryžtingai vadovavo muzikiniams procesams.

Ilgų distancijų muzikas A.Paley Lietuvos publikai jau pažįstamas gerą dešimtmetį, čia turi ištikimų klausytojų ratą, gausų bičiulių būrį. Jiems visiems žinomas menininko polinkis į konceptualias, labai apgalvotas, išsamias ir dideles, tiesiog gigantiškas, paprastai monografines koncertų programas: jei F.Chopino valsai, – tai visi, sąrašą tęsia J.S.Bacho, visi

P.Čaikovskio, S.Rachmaninovo koncertai.

Rekordas – visi W.A.Mozarto koncertai fortepijonui, šis ciklas truko net trejus metus. Būta net trijų dalių (su dviem pertraukomis) koncerto. Beje, pertraukų labiau reikėjo klausytojams, o ne pianistui.

Apie jo ištvermę ir fenomenalią atmintį jau sklando legendos. Štai kartą vieno koncerto metu, kaip viesulas įsiveržęs į salę, jis neišėjo į užkulisius sutartoje programos vietoje, ir mano taip logiškai ir protingai sudėlioti sakiniai liko nepasakyti, o ir programa liko nepaskelbta.

Didžiausia kankynė jam buvo 20 min. pertrauka, kurios metu pianistas nuolat klausinėjo: ar dar ne? Jis tuo metu man priminė bulių koridoje prieš išleidžiant jį į areną... ► 11

MUZIKA

Kamerinės muzikos maratone „Klasikos viražai“.

12

MUZIKA

Indrės Pix / „Prokadras.lt“ nuotr.

13

MUZIKA

Pianistų A.Paley ir P.W.Chen koncertas Palangos kurhauze tapo savotiška maratono preambule. ◄ Tad maratono idėja gali stebinti tik tuos, kurie nepažįsta šio nuo fortepijono priklausomo žmogaus: tik prisilietęs prie dievinamo instrumento jis iš tiesų gyvena.

Jis, fortepijonas, yra jo varomoji jėga, jo „įkrovos“ stotelė. Ne tušti žodžiai maestro kvietime: „Muzika yra mano gyvenimas.“ Tačiau net žinodami apie protu nesuvokiamus muziko energijos resursus, pripažinkime: aštuonios valandos scenoje – nemenkas iššūkis.

Maratono preambulė Savotiška maratono preambule laikytinas koncertas Palangos kurhauzo salėje gegužės 5-ąją, ten viskas nuo S.Rachmaninovo ir prasidėjo.

Programą muzikas pradėjo penkiomis šio genialaus rusų kompozitoriaus ir pasaulinio masto pianisto preliudijomis, kurias jis derino kontrasto principu.

Atlikėjas kaip visada meistriškai valdė garsą, kerėjo savo subtiliu piano, ins14

trumentas tiesiog dainavo po A.Paley pirštais. Sudėtingos S.Rachmaninovo faktūros povandeninės srovės pakluso pianisto minčiai, buvo meistriškai išausti visi šiam kompozitoriui būdingi pobalsiai. Pasirodymą pradėjęs mažiau populiariais opusais (D-dur ir c-moll), jis perėjo prie lyrinės, elegiškosios gis-moll op. 32, Nr. 12, itin dramatiškai suskambo populiarioji g-moll op. 23 Nr. 5, o solinę pasirodymo dalį virtuozas efektingai užbaigė kompozitoriaus jaunystės periodo preliudijos cis-moll op. 3 Nr. 2 interpretacija. Ji buvo itin savita, originali, laužė nusistovėjusias tradicijas. Kulminacinėse vietose trumpastygis „Bechstein“ firmos fortepijonas vos atlaikė muziko temperamentą. Prisijungus A.Paley scenos ir gyvenimo partnerei P.W.Chen, išgirdome retai skambančias Šešias pjeses fortepijonui keturioms rankoms op. 11. Netikėtai džiaziškai suskambo Skerzo, plačia kantilena alsavo Barkarolė, Rusiška daina ir Romansas, praskriejo grakščiai – subtilus valsas, patetiška pjese – himnu Slava su galingais akordais – varpais abiejų pianis-

Tado Suginto nuotr.

tų partijose ansamblis įspūdingai baigė pirmąjį šio vizito Lietuvoje pasirodymą. „Kokia nuotaika?“ – klausiau prieš koncertą. „Tuoj pamatysim“, – atsakė. Bisui paskambinta – išjausta, išdainuota – P.Čaikovskio Barkarolė iš ciklo „Metų laikai“ išdavė – nostalgiška. Kodėl afišoje paminėtas tik jis? „O tik dabar nusprendėme pagroti kartu“, – šiame sakinyje visas A.Paley: nenuspėjamas, pasiduodantis akimirkos nuotaikai, kiekvieną kartą vis kitoks.

Du iš keturių Koncerte, prasidėjusiame 17 val., pianistų ansamblis paskambino F.Schuberto Fantaziją f-moll keturioms rankoms ir C.Debussy simfoninės poemos „Jūra“ transkripciją fortepijonui keturioms rankoms. Užtruko, kol ausis prisijaukino pirmąkart netradicinėje erdvėje skambančią muziką, ir jau impresionistinė „Jūra“ suspindo visomis spalvomis: skleidėsi tem-

MUZIKA

brų ir harmonijų grožis, liejosi įvairiausių faktūrų piešiniai. Prisijungus styginiams, buvo atliktas vienintelis F.Schuberto Fortepijoninis kvintetas A-dur op. 119, dar vadinamas „Forelių kvintetu“ dėl 4-ojoje dalyje panaudotos jo paties dainos „Forelė“. Šį kūrinį bene prieš dešimtmetį A.Paley jau atliko su KKO styginių kvartetu. Geras ansamblio pojūtis (sužavėjo variacijos), ypač subtilios alto ir violončelės partijų pynės. Tuo metu dar nežinojau, kad M.Bačkus griežia nauju, antikvariniu instrumentu, tačiau pasižymėjau – gražus tembras. Kažin ar tai vien naujos violončelės nuopelnas.

S.Rachmaninovo muzika pianistai užbaigė savo koncertinį turą. Efektingai ir prasmingai užbaigė. Tik šįkart buvo parinkti stambių žanrų kūriniai: paskutinio, ketvirtojo, maratono koncerto metu jie atliko dvi siuitas fortepijonui keturioms rankoms op. 15 ir op. 17 bei „Simfoninius šokius“ op. 45 dviem fortepijonams. Beje, rašydamas orkestrui,

Šis renginys įvyko tik solidžiai remiant verslui.

Daugiau tokių – verslo ir meno – susiliejimų! kompozitorius lygiagrečiai kūrė versiją ir dviem fortepijonams. Simboliška, kad maratoną ansamblis vainikavo paskutiniu, parašytu 1940 m., S.Rachmaninovo kūriniu, kurį pats autorius labai brangino ir kurį jis pats privačioje aplinkoje atliko su legendiniu pianistu W.Horovizu. Šis kūrinys – tarsi savotiškas gyvenimo apmąstymas: jame – citata iš į gilią depresiją panardinusios I simfonijos, jame – Dies Irae (mirties simbolio) tema, o jo koda – Alleluja užbaigė mintį optimistine gaida.

Beje, kūrinys turėjo ir programinius dalių pavadinimus, susijusius su maratono idėja: „Vidurdienis“, „Prieblanda“, „Vidurnaktis“. Šį sudėtingą, išskirtinio pianizmo ir minties reikalaujantį kūrinį skambindama skirtingų firmų instrumentais („Bösendorfer“ ir „Yamaha“), atlikėjų pora demonstravo pavydėtiną ansamblio pojūtį, juos tarsi siejo „bendra kraujotaka“: mezgėsi meistriški, lygiaverčiai dialogai, ryškėjo prasmingas vaidmenų pasiskirstymas

(fonas ir solo), galingai drauge įveiktos dramatiškos kulminacijos. Maratono juostelė kirsta aidint ovacijoms.

Dailė „gyvai“ Šalia A.Paley visas aštuonias valandas kūrė dar vienas menininkas – uostamiesčio dailininkas Simas Žaltauskas. Maratono metu jis nutapė penkis įspūdingo dydžio – 4 kvadratinių metrų – itin kontrastingų nuotaikų paveikslus. Kaip sakė pats dailininkas, jis mėgsta didelius formatus, tačiau šie darbai – patys didžiausi. A.Paley sutiko savęs vertą partnerį. Ši muzikos ir dailės sąjunga kėlė daug minčių. Pavyzdžiui: juk muzikos klausymas – tai visada procesas o suvokėjo santykis su daile iš esmės kitas – mes mėgaujamės (arba ne) rezultatu. Arba: ar viešas tapymas, t. y. procesas sukelia menininkui tokį pat jaudulį, kokį daugiau ar mažiau patiria visi muzikai? O interpretacijos? Muzikai neturi galimybės grįžti ir „pataisyti“ nepavykusios vietos, o dailininkas visų mūsų akivaizdoje trynė, dailino, šlifavo, gludino ir t. t., kol pirminis variantas pakisdavo neatpažįstamai. Vienu metu buvo tapomi net du paveikslai – tai kurį kompozitorių jis atliepė? O koncerto metu, skambant muzikai galvoti apie tai?

Supratau, kad dalis mano muzikinės „Jūros“ buvo užlieta raudonos (Negi kraujo?

Kodėl kraujo? – vėl kyla klausimų.) spalvos, kurioje mačiau autostrados žiedus, nuovažas, transporto mazgus. Kodėl taip garsiai tapo, kai skamba piano vieta? Taip muzikinį impresionizmą kuriam laikui (kuriam?) užgožė impresionizmas drobėje.

Dailininkas prisipažino, kad impresionizmas jam „prie širdies“, tačiau labai jau greitai baigėsi kūrinys, ir jis realizavo tik 80 proc. sumanymo. Muzikas negalėtų po kurio laiko sugroti dar 20 proc.

Paaukota ar investuota?

Kad svajonė būtų realizuota, kad mintis taptų kūnu, menininkams reikia bendraminčių ir pinigų. Taip, taip, ir nemažų. Šiandien, nejaukiame politikų ir verslo susiliejimo skandalo fone atsiranda prasmingų iniciatyvų. Šis renginys įvyko tik

solidžiai remiant verslui. Daugiau tokių – verslo ir meno – susiliejimų! Investuotos (ne paaukotos) lėšos duoda ilgalaikę grąžą, tegu ir sunkiai pamatuojamą ekonominėmis kategorijomis. Ši grąža – tai kultūringa visuomenė. Muzikos istorijoje nemažai pavyzdžių, kai tik remiami kompozitoriai galėjo kurti. Visiems žinomas F.Liszto dosnumas, o P.Čaikovskio nuolatinės mecenatės, geležinkelio magnato našlės N. von Meck parama leido kompozitoriui nebedėstyti konservatorijoje ir atsidėti vien kūrybai. Kiek šedevrų nebūtų išvydę dienos šviesos, jei ne ši išmintinga moteris? Ji rėmė ir maratone skambėjusios „Jūros“ autorių prancūzą C.Debussy. Jis kelias vasaras viešėjo jos sodyboje, mokė jos vaikus skambinti fortepijonu, buvo jos namų muzikavimo partneris, lydėjo mecenatę užsienio kelionėse. Renginio vedėjos J.Skiotytės-Norvaišienės pakalbintas, proga padėkoti pasinaudojo ir M.Bačkus.

Dėkojo devyniems neįvardytiems asmenims už vokišką violončelę, kuria griežė maratono metu, ir kuri, jei ne šie mecenatai, galėjo būti išvežta iš Lietuvos.

Viena šio maratono bendraminčių yra ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė, kuriai nuoširdžiai dėkojo pats renginio idėjos autorius A.Paley. O ji dėkojo visiems, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusiems prie pirmojo maratono organizavimo, ypač išskirdama „Promo Plius“ indėlį.

„Rytoj negrosiu“ „Rytoj negrosiu“, – prisipažino A.Paley, po maratono paklaustas apie ateities planus.

O poryt repetuosiąs C.Saint-Saënsą, mat laukia koncertai gimtojoje Moldavijoje, Kišiniove. Ir vardijo toliau: Prancūzija, Kinija, Urugvajus, Japonija ir vėl Prancūzija. Tai vis šalys, kuriose jis gastroliuos.

Lietuva? „Žinoma! Atgaivinsime drauge su V.Masalskiu statytą N.Rimskio-Korsakovo operą „Mozartas ir Saljeris“, dalyvausiu Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro jubiliejiniame koncerte“, – atskleidė ateities planus. Prisipažino jau turįs ir kitų metų Prancūzijos festivalio temą. Tai BACH – skambės muzika tų kompozitorių, kurių pavardės prasideda šiomis raidėmis. Gal sumažintu masteliu festivalio aidas pasieks ir mus.

15

VEIDRODIS

B.Ignatavičiūtė tiki sėkme, bet ja nepasikliauja. Dainuodama, kurdama vaidmenis teatre, ji įdeda labai daug pastangų ir darbo, kad publika tai įvertintų.

Rasos Misevičiūtės nuotr.

16

VEIDRODIS

B.Ignatavičiūtė:

nieko nedaryčiau kitaip Paketės vaidmenį L.Bernsteino operetėje „Kandidas“ šios vasaros festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ ruošianti Beata Ignatavičiūtė – viena ryškiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solisčių. Stebėdami jos pasirodymus scenoje, žiūrovai sulaiko kvapą ne tik dėl puikaus balso, moteriško žavesio, bet ir dėl netikėtų, kone kaskadinių triukų. Pavyzdžiui, miuzikle „Boni ir Klaidas“ Beata leidžiasi iš antro pastato aukšto, įsikibusi į stulpą, ir aukštakulniai jai nesutrukdo... Vaikiškų spektaklių gerbėjai negali pamiršti jos Elfės personažo „Tinginėlių kaime“ – gausu išdaigų, repavimo ir kitų smagumų. Ir rimtas pokalbis su charizmatiškąja B.Ignatavičiūte neįmanomas – pozityvaus požiūrio į gyvenimą bei aplinką nepaslėpsi, nes garsioji solistė ką tik susižadėjo ir ruošiasi vienam gražiausių moters gyvenimo momentų.

Žaneta SKERSYTĖ

Pirmasis „krikštas“ – Esate kilusi iš Šiaulių. Kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias? Kaip pasirinkote Klaipėdą?

– Mano muzikiniame gyvenime svarbų vaidmenį visada turėjo mama. Ji sugalvojo, kad mane reikia vesti į 12-ąją vidurinę mokyklą (dabar ,,Juventos“ progimnazija), kurioje buvo sustiprintas muzikinis mokymas. Ten ir prasidėjo mano kelias. Pradėjau mokytis groti fortepijonu, dainuoti solo. Kai buvau 14-os ir baigiau aštuntą klasę, mama surežisavo mano atvykimą į Klaipėdą. Įstojau į S.Šimkaus konservatoriją, mokiausi pas Valeriją Balsytę. ► 17

VEIDRODIS

◄ Sėkmingai baigusi konservatoriją, tęsiau mokslus Klaipėdos universiteto Menų fakultete, profesorės Valentinos Vadoklienės dainavimo klasėje, ten gavau ir muzikos magistro diplomą.

Svajonės būti dainininke neturėjau. Šis suvokimas atsirado labai vėlai. Kuo labiau gilinau žinias, tuo darėsi įdomiau ir smalsiau pačiai. Esu dėkinga mamai už tikėjimą manimi ir padrąsinimą. Esu laiminga, kad mama nepraleidžia nė vieno mano koncerto ar spektaklio ir po jų dalijamės įspūdžiais.

– Gal įsiminė jūsų pirmas vaidmuo Klaipėdos muzikiniame teatre? Kuris vaidmuo brangiausias?

– Į teatrą atėjau, kai vyko atranka į Z.Liepinio muzikinę dramą ,,Adata“.

Atrankos metu teko „susileisti“ narkotikų, „numirti“, bėgioti teatro koridoriais, gauti antausį nuo Aurelijaus Liškausko ir sudainuoti dvi dainas. ,,Adata“ ir buvo mano pirmasis „krikštas“ – pirmas rimtas vaidmuo profesionalioje scenoje. Nors tai jau praeityje, tas spektaklis gyvena manyje ir tikiu, kad jis neišblės dar ilgai.

Tai buvo ne tik susipažinimas su teatru kaip mechanizmu. Tai buvo pažintis iš arčiau su teatro žmonėmis – dainininkais, režisieriais, šokėjais. Tiesiog perėjau į kitą barikadų pusę: pamačiau teatrą ne kaip žiūrovė, o kaip atlikėja. Šio pastatymo

Velma Kelly – J.Kanderio miuzikle „Čikaga“ (2017).

Jurga – V.Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“ (2012).

18

metu naujai pažinau net save, atradau savyje daug spalvų, emocijų ir net sau pačiai netikėtų dalykų. Dėl to tas spektaklis man toks brangus.

Kad tave pamatytų – Kiek jums kaip profesionalei svarbūs santykiai su kolektyvu?

– Man bendravimas, bendradarbiavimas yra vienas svarbiausių dalykų kolektyve. Jei tave priima šiltai, tu ir jautiesi gerai. Aš labai vertinu nuošir-

VEIDRODIS

dumą ir atvirumą, nes jei bartumėmės ar nesutartume, kažin ką mes galėtume sukurti?.. (juokiasi) – Ar pakanka vien repeticijų teatre? O gal ruošiatės spektakliams ir namuose, profesionaliai atliekamais kūriniais pradžiugindama ir kaimynus?

– Būti atlikėja labai sunku. Tų valandų, kurias mes skiriame repeticijoms, tikrai neužtenka. Reikia išmokti, pakartoti tekstus, įsisavinti muzikinę medžiagą, o kur dar mizanscenos ir šokiai. Tad ruoštis spektakliams tenka ir namie, einant gatve ar važiuojant automobiliu.

– Nuo ko priklauso artisto kūrybinis kelias: nuo gabumų ar aplinkybių, netikėtos sėkmės? Kiek svarbu mokėti „save parduoti“?

– Viskas tarpusavyje susiję. Posakis ,,pasirodžiau tinkamoje vietoje tinkamu laiku“ čia labai tinka (juokiasi). Kartais to ir užtenka, kad tave kažkas kažkur pamatytų.

Tačiau iki to vadinamo pasirodymo tu privalai įdėti labai daug darbo, kad parodytum gerą rezultatą. Tad sakyti, kad tai buvo sėkmė ar atsitiktinumas, negalima, nors aš tikiu, kad taip būna.

– Atlikėjai, aktoriai dažnai dalyvauja menkaverčiuose televizijų ►

Sesuo Ona Roberta – D.Goggino miuzikle „Šounuolynas“ (2015).

Vizitinė kortelė Beata Ignatavičiūtė – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistė – solistė dainininkė.

Gimė Šiauliuose, 2005 m. baigė Šiaulių ,,Juventos“ progimnaziją, 2009 m. – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.

Dainavimo meną studijavo Klaipėdos universitete, įgijo muzikos bakalauro (2013 m.) ir magistro (2015 m.) laipsnius. Įvertinimai: 2008 m. – trečioji vieta respublikiniame jaunųjų dainininkų konkurse; 2010, 2011, 2012 m.

Elzbietos Kardelienes dainininkų konkurse – antroji vieta ir Rektoriaus premija, 2013 m. – pirmoji vieta; 2011 m. – trečioji vieta jaunųjų dainininkų konkurse ,,Vox Rotary“; 2012 m. – antroji vieta, 2015 m. – trečioji vieta Mykolo Kleopo Oginskio tarptautinio kamerinės muzikos atlikėjų festivalio konkurse ,,Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai”; 2013 m. – antroji vieta XIII tarptautiniame konkurse ,,Muzika be sienų“; 2014, 2015, 2016 m. – pirmoji vieta tarptautiniame konkurse-forume ,,XXI a. menas ir švietimas“; 2009 m. buvo nominuota Klaipėdos „Padėkos kaukei“ už Kristos vaidmenį Z.Liepinio muzikinėje dramoje „Adata“.

Sukurti vaidmenys Klaipėdos muzikiniame teatre: Hodelė – J.Bocko miuzikle ,,Smuikininkas ant stogo“ (premjera – 2000), Serpina – G.B.Pergolesi operoje ,,Tarnaitė ponia“ (2006), grafienė Gabrielė Cedlau – J.Strausso operetėje ,,Vienos kraujas“ (2008), gėlių pardavėja Ana – vodevilyje ,,Sveikas, Čarli” (2012), Jurga – V.Ganelino miuzikle ,,Velnio nuotaka” (2012), Krista – Z.Liepinio muzikinėje dramoje ,,Adata”, Džuljeta – W.Shakespeare’o dramoje ,,Romeo ir Džuljeta“ (2013), grafienė Fedora Verdje – I.Kalmano operetėje „Cirko princesė“ (,,Misteris X“), Elfė – muzikinėje pasakoje ,,Tinginėlių kaimas“, Spagečių karalienė – A.Kučinsko „Makaronų operoje“ (2014), mis Krumholc – F.Loesserio ir A.Burrowso miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, sesuo Ona Roberta – D.Goggino miuzikle ,,Šounuolynas“ (2015), Blanša Berou – F.Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“, Miuzetė – G.Puccini operoje „Bohema“ (2016), Susan Barbieri – „Ispaniškojoje sarsueloje“, Velma Kelly – J.Kanderio miuzikle „Čikaga“ (2017), Nomeda – G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ (2018).

19

VEIDRODIS

Tai – tarsi liga – Jums artimesni lyriniai ar komiški, linksmi vaidmenys?

– Aš į visus vaidmenis žiūriu labai atsakingai ir kiekvieną stengiuosi atlikti kiek galėdama geriau, profesionaliau. Visiškai skirtingi personažai – tai tarsi savęs „spalvinimas“: ieškojimas spalvų, charakterio savybių, fizikos. Smagu vaidinti vaikams – į įvairias veido grimasas jie aktyviai reaguoja. Tačiau būti dama irgi labai smagu – ne kiekvieną dieną paimi vėduoklę, kai darosi karšta ir norisi atsigaivinti (juokiasi).

Tad į visus vaidmenis, nesvarbu, jie maži ar dideli, lyriniai ar komiški, stengiuosi įdėti 101 procentą darbo.

Krista – Z.Liepinio muzikinėje dramoje „Adata“ (2013).

Jei vidus tuščias, galima išorę gražinti įvairiausiais būdais, vis tiek ji nežibės.

– Ruošiatės svarbiam koncertui ar spektakliui: su niekuo nebendraujate, nekalbate, nes tausojate balsą, daug miegate?

– Miegas yra svarbiausia. Prieš pasirodymą labai svarbus poilsis, susikaupimas.

Spektaklio rytas – tylos rytas. Bet negaliu sakyti, kad tai darau dėl balso, tiesiog norisi save ,,surinkti“. Namiškiai jau įpratę, kad iki spektaklio aš esu tarsi kosmose... Mintyse kartoju tekstus, vartau natas... Ruošiuosi būsenai, kurios man tą vakarą prireiks.

Fedora Verdje – I.Kalmano operetėje „Cirko princesė“ („Misteris X“, 2014).

Šokio ir muzikos misterijoje „Išėjusio laiko ženklai“ (2015).

◄ projektuose, siekdami bet kokia kaina

čia nuo požiūrio priklauso. Mano nuomone, viską galima pasiekti tik sunkiu darbu, o tie greiti žybtelėjimai greitai gali ir užgesti.

save pateikti plačiajai visuomenei... Arba aktyviai viešina savo asmeninį gyvenimą.

Ką apie tai manote? Ar tai tikrai būtina, siekiant pripažinimo scenoje?

– Dabar tokie laikai: jaunimas nori greito pripažinimo, pasinaudoti savo šansu, parodyti save. Manęs tie TV šou projektai, nežinau kodėl, bet neužkabina. Bent jau kol kas. Nežinia, kas bus vėliau. Galbūt 20

– Užsienio toliai ir galimybės paviliojo...

Tikiuosi, tai ne apie jus?

– Šiuo metu ne apie mane. Kol jaučiuosi reikalinga čia, tokių planų ir minčių neturiu. Bet niekada negali žinoti...

– Scenos baimė ar meilė? Kas tai yra jums?

– Dar nėra buvę, kad nejausčiau virpesiuko prieš išeidama į sceną. Yra sakoma, kad jei nejauti baimės, tada geriau visai neiti į sceną. Man scenos baimė ir meilė susipynę tarpusavyje: „bijau, bet noriu“.

– Ne paslaptis, kad solistų atlyginimai nėra dideli. Kas jus kaip jauną žmogų motyvuoja šioje profesijoje?

– Sunku pasakyti... Teatras turi vieną blogybę... Nors svarbu, kaip į tai pažiūrėsi. Teatras, scena tave įtraukia ir tu kaip voverė rate pradedi suktis ir nebegali sustoti. Darbas darbą veja, neturi laiko net pagalvoti... Jis užburia ir tu pradedi tuo gyventi... Tai – tarsi liga, kuria visi teatralai serga. Visi esame tokie...

VEIDRODIS

B.Ignatavičiūtė – viena iš „The Beatles Show“ (2017) atlikėjų.

Nomeda – G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ (2018).

Eglės Sabaliauskaitės, Vidmanto Kirklio, Vytauto Petriko ir Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Nerti į gylį

per daug įtikinamai išreiškiate meilę kolegai?

– Na, per daug įtikinamai tikriausiai nebūna (juokiasi). Vaidinti būtina įtaigiai. Taip, neneigiu, kad mano draugui nepavyko nuslėpti nepasitenkinimo, kai atėjo į spektaklį ,,Boni ir Klaidas“, nors aš jį jau buvau paruošusi, ko gali tikėtis. Tačiau jokių nesutarimų ar pavydo priepuolių nėra. Jis per daug protingas. Supranta, kad darbas yra tik darbas.

– Ką reiškia meilė jūsų gyvenime?

– Meilė? Labai mėgstu tą būseną, kai esu mylima ir mylinti. Visai neseniai įspūdingai ir netikėtai susižadėjome. Sužadėtuvės įvyko užsienyje, neįprastoje vietoje – po vandeniu. Kadangi abu mėgstame ekstremalius bei naujus pojūčius, nusprendėme išbandyti nardymą. Abiem tai buvo pirmas kartas. Pirmą kartą nėrėme į keturių metrų gylį, po valandos – jau į dešimties metrų. Ir šis pasinėrimas po vandeniu tapo įsimintinas ne tik dėl gylio... Dėl mūsų tolimesnės ateities. Dešimties metrų gylyje jis paprašė mano rankos. Norėjosi rėkti, šaukti iš laimės, bet teko save tramdyti ir išlikti ramiai.

Bet tai buvo labai sunku (juokiasi). Norint išreikšti susikaupusias emocijas, teko laukti, kol išnirsime į paviršių...

– Aktyvus artisto gyvenimas ir šeima – ar tai įmanoma suderinti?

– Manau, suderinti visada viską įmanoma, tik reikia turėti noro, ryžto ir užsispyrimo.

Nesakau, kad tai turėtų būti lengva, tačiau yra puikių pavyzdžių, jog tai įmanoma.

– Esate žavinga moteris, teatre vaidinanti viliokes... Ar nekyla problemų, jei scenoje

– Kokiose srityse, be muzikos, jaučiatės stipri?

– Prieš kelerius metus atradau sau dekupažą. Toks mano antrasis užsiėmimas. Po dainavimo ir vaidybos. Dekupažas – tai susikoncentravimas ir poilsis. Tačiau suktis virtuvėje ir išbandyti kokį nors naują receptą – aš visada „už“.

– Kokios Beatos grožio paslaptys?

– Kadangi esu nenustygstanti vietoje, tai, kalbant apie stilių, renkuosi visada patogius, nevaržančius rūbus. Aukštakulniai? Scenoje – visada! Kasdienybėje – mieliau be jų.

Grožio procedūros ir makiažas: stengiuosi savęs neskriausti, tačiau nepersistengiu, nes žmogus turi spinduliuoti grožį iš vidaus. Jei vidus tuščias, galima išorę gražinti įvairiausiais būdais, vis tiek ji nežibės (juokiasi). Tad mieliau renkuosi turtinti ir gražinti vidų.

– Mėgstamiausia laisvalaikio veikla – tai?..

– Žinoma, laisvalaikio nėra tiek, kiek norėtųsi, tačiau, kai tik turiu galimybę, važiuoju pas savo namiškius į Šiaulius.

Jei to padaryti nepavyksta, prisigalvoju įvairiausios veiklos: gamta, jūra, pasivaikščiojimai parke su šuniuku, riedučiai, dviratis, kartingai. Abu su draugu mėgstame keliauti, o dar paskutinės kelionės metu atradome naują pomėgį – nardymą. Tad vasarą planuojame išlaikyti nardymo kursus. Taip laisvalaikiu veiklos bus dar daugiau.

– Kokia yra didžiausia, begėdiškiausia prabanga, kurią sau leidžiate? Mėgstate apsipirkinėti?

– Išduosiu paslaptį, ką kone kasdien perku... Niekaip neatspėsite. Įvairiausių popierinių servetėlių. Kam man jos? Atsakau: tai mano laisvalaikio praleidimo būdui – dekupažui. Mano gyvenime viskas susiję tarpusavyje (juokiasi).

– Ką ištaisytumėte, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?

– Tikrai nieko. Dėl nieko nesigailiu ir nieko nedaryčiau kitaip.

– Koks jūsų kredo?

– „Beata, tu liūtas!“ (juokiasi) 21

TEATRAS

Dovana Lietuvos šim J.Karnavičiaus opera Lietuvai švenčiant savo jubiliejų, Kauno valstybinis muzikinis teatras pakvietė žiūrovus į premjerą – Jurgio Karnavičiaus operą „Radvila Perkūnas“. Spektakliai buvo rodomi vasarį, kovą ir balandį. Šis pastatymas yra išskirtinis kauniečių repertuare, kuriame vyrauja operetės ir miuziklai, be to, tai naujai atgimęs užmirštas tarpukario Lietuvos kūrinys.

Operos programėlė.

22

Danutė PETRAUSKAITĖ

Sukūrimo istorija Kauno muzikiniame gyvenime J.Karnavičius (1884–1941) pasirodė 1925-aisiais, tačiau į atvykėlį iš sovietinės Rusijos, nemokėjusį lietuvių kalbos, pradžioje buvo žiūrima šnairomis.

Kompozitoriui prireikė ne vienų metų, kol jis savo pastangomis įrodė, kad yra vertas Lietuvos pilietybės, pedagoginio darbo Kauno konservatorijoje ir pripažinimo Valstybės teatro scenoje. Autoritetą pavyko pelnyti savo kūriniais. Vienas jų buvo opera „Radvila Perkūnas“, sukurta pagal

Dirigentas J.Janulevičius ir režisierius K.S.Jakštas.

Balio Sruogos libretą, paremtą istoriniais įvykiais. Jo pagrindas – Kristupo Radvilos, dėl staigaus būdo vadinamo Perkūnu, nesantaika su Vilniaus kaštelionu Jeronimu Katkumi, abiem siekiant garbės, turto ir valdžios, vos nesibaigusi pilietiniu karu. Šeimų kivirčą aštrino ir konfesinė priešprieša: Katkai garsėjo kaip aršūs katalikai, o Radvilos – kaip karingi protestantai.

Siekdamas politinės konfrontacijos atsvaros, rašytojas sukūrė Sofijos Olelkaitės ir Jonušo Radvilos meilės istoriją, primenančią Romeo ir Džuljetos legendą, tik su laiminga pabaiga. Tad operoje niekas nemiršta, o priešininkai susitaiko.

1933 m. rudenį buvo baigtas keturių veiksmų (septynių paveikslų) libretas ir parašyti pirmieji klavyro puslapiai. Ka-

TEATRAS

tmečiui – „Radvila Perkūnas“

dangi J.Karnavičiaus netenkino B.Sruogos didelės apimties eiliuotas tekstas, pačiam kompozitoriui teko jį koreguoti. 1935 m. opera buvo suinstrumentuota, o jos premjera numatyta kitų metų vasario 16 d., tačiau teatrui nespėjus kūrinio parengti, pastatymas buvo nukeltas dar vieniems metams.

Valstybės teatro scenoje „Radvilos Perkūno“ premjera įvyko 1937 m. vasario 15 d. Pagrindinius vaidmenis atliko ryškiausi to meto artistai, spektaklį režisavo Petras Oleka, dirigavo Mykolas Bukša. Jau po kelių dienų „Lietuvos aide“ išspausdintoje recenzijoje Vladas Jakubėnas iškėlė ir teigiamus, ir neigiamus šio kūrinio ypatumus. ►

Scenos iš J.Karnavičiaus operos „Radvila Perkūnas“ Kauno muzikiniame teatre.

23

TEATRAS

◄ Muzikos kritikui operoje pritrūko

įtaigesnių muzikinių charakteristikų, polėkio ir erdvės pagrindiniams herojams pasireikšti, labiau apgalvotos stilistikos, didesnių kontrastų. Pastatymą įvertino ir Konradas Kaveckas, Jonas Kardelis, Jeronimas Kačinskas. Visi recenzentai vieningai sutarė – „Radvila Perkūnas“ J.Karnavičiui pavyko labiau nei jo pirmoji opera „Gražina“. Joje būta mažiau liaudies dainų citatų, pasirinktos melodijos labiau stilizuotos, tik ne visur tinkamai panaudotos, pvz., liaudiškos intonacijos skamba net didikų rūmuose. Kai kurie kritikai pripažino – natūraliai perteikti lietuviškos muzikos dvasios kompozitoriui nepavyko dėl priklausomybės rusiškajai Peterburgo kompozicijos mokyklai. Nepaisant to, visi nutarė, kad kūrinį įdomu žiūrėti bei jo klausytis ir įvertino teigiamai. Tačiau muzikos autorius atlikimu liko nepatenkintas. Labiausiai jis kaltino M.Bukšą, anot kompozitoriaus, nepakankamai išstudijavusį operos partitūrą, ir kreipėsi į teatro direkciją su prašymu pakeisti dirigentą, tačiau teigiamo atsakymo nesulaukė. Priešingai – po dešimties spektaklių, kuriuose apsilankė daugiau nei 5 000 žiūrovų, opera vadovybės nutarimu buvo išimta iš repertuaro ir užmiršta.

Po aštuonių dešimtmečių Kauno muzikinio teatro meno kolektyvo sprendimas paminėti atkurtos Lietuvos šimtmetį, grąžinant į sceną „Radvilą Perkūną“, buvo išties išmintingas. Didžiausias darbo krūvis atiteko dirigentui Jonui Janulevičiui ir režisieriui Kęstučiui S.Jakštui.

Jie kūrinį gerokai sutrumpino. Kupiūros buvo neišvengiamos, norint sutilpti į trijų valandų spektaklį ir išryškinti pagrindines siužetines linijas – meilės istoriją ir politinę Lietuvos padėtį. Balandžio 20 d. spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliko: Radvilos Perkūno – Tomas Ladiga; Jonušo – Mykolas Stanevičius; Sofijos – Raminta Vaicekauskaitė; Vilniaus kašteliono Jeronimo Katkaus – Raimondas Baranauskas; jo žmonos – Rūta Zaikauskaitė; Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio – Kęstutis Alčiauskis; Bružio, Katkų bajoro – Ramūnas Urbietis; Bildžiaus, Radvilų bajoro – Andrius Apšega; Rutkos, jėzuitų vienuolio – Žanas Voronovas; Sofijos draugės Agnės – 24

Marija Arutiunova; Magdės, Katkaus rūmų šeimininkės – Ieva Vaznelytė; Skarijaus, Vilniaus žydo – Gediminas Maciulevičius; Elgetos – Danielius Vėbra ir kiti.

Visų balsai skambėjo puikiai – tiek solistų, tiek choro (chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė), bylodami apie gerą lietuvišką vokalo mokyklą. Kauniečiai gali džiaugtis profesionalia operos trupe – darniai skambančiu orkestru, meistriškais

Kauniečiai gali džiaugtis profesionalia operos trupe – darniai skambančiu orkestru, meistriškais baleto šokėjais bei dainininkais, kurie yra ir puikūs aktoriai. baleto šokėjais bei dainininkais, kurie yra ir puikūs aktoriai. Čia nemažas režisieriaus K.S.Jakšto ir choreografo Dainiaus Bervingio nuopelnas – jie šiame pastatyme pasistengė apgalvotomis mizanscenomis bei judesių plastika perteikti Lietuvos didikų ir Bažnyčios atstovų manieras, Vilniaus gatvių šurmulį, karių, miestiečių laikyseną. Įspūdį dar labiau sustiprino vaizduojamą epochą stilizuojantys kostiumai (dailininkai Danas Zinkevičius, Kristina Valančiūtė) ir dekoracijos (dailininkai Gintaras Makarevičius, Dainius Liškevičius). Per pertraukas tarp paveikslų demonstruojamos vaizdo projekcijos pateikė istorinių tekstų fragmentų, priartindamos meninį kūrinį prie tikrovės ir giliau panardindamos žiūrovus į barokinį Lietuvos laikmetį.

Kauno publika šiltai priėmė naujai pastatytą operą, kurioje parodytos valstybės valdymo ydos – lyderių nesantaika, tautos vieningumo stoka, išorinių grėsmių neįvertinimas, – būdingos ir šių dienų Lietuvai.

Kur dingo partitūra? Šią trumpą informacinę apžvalgą galima būtų baigti tais pačiais žodžiais, kuriais savo recenziją prieš 81 metus užbaigė V.Jakubėnas: „Spektaklis buvo tikrai šventiškos nuotaikos.“ Tuomet centrinėje ložėje sėdėjo Lietuvos prezidentas

Antanas Smetona, o šį kartą – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Tik galvoje kirbėjo mintis, kur galėjo dingti operos partitūra, dailininko Mstislavo Dobužinskio eskizai, kodėl iš karto nepavyko surasti jos libreto. Apie tai skelbė masinės informacijos priemonės ir pats dirigentas J.Janulevičius, atlikęs titanišką darbą, – iš pavienių partijų atkūręs didžiąją partitūros dalį. Šie klausimai kilo ir kitiems muzikologams.

Ilgai ieškoti neteko. Paaiškėjo, kad B.Sruogos libretas, išleistas atskira knygele, yra saugomas Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, Klaipėdos universiteto Retų spaudinių sektoriuje, o antrasis leidimas – ir Kauno viešojoje bibliotekoje, partitūra bei scenografijos eskizai – Teatro, muzikos ir kino muziejuje. Tad neaišku, kodėl operos statytojai neapsilankė nei vienur, nei kitur. Juk M.Dobužinskis, tuomet gyvenęs Londone, ieškodamas istoriškai teisingo meninio sprendimo, specialiai atvyko į Vilnių, kad susipažintų su Radvilų laikų autentiška medžiaga.

Jei partitūros nepavyko rasti pas kompozitoriaus anūką, vis dėlto vertėjo pasidomėti Lietuvos muziejais ir archyvais, paskaityti išsamią muzikologės J.Burokaitės monografiją „Jurgis Karnavičius“, išleistą Vilniuje 2004 m., kurioje tiksliai nurodyta veikalo saugojimo vieta. Nežinia, ar būtų skyręsi operos statytojų galutiniai darbo rezultatai, jei būtų naudotasi partitūra kaip kūrinio visuma, o ne atskiromis partijomis. Gal jie atrodytų tokie patys, tačiau tuomet nebūtų reikėję beprasmiškai gaišti laiką, atkuriant egzistuojančią operą, ir transliuoti klaidingą žinią apie jos dingimą.

Keliaus po Lietuvą Lietuvos jubiliejus tęsiasi. Ta proga „Radvila Perkūnas“ liepos 6 d. bus parodytas Kauno pilyje, liepos 8 d. – Rokiškio dvare, rugpjūčio 3 d. – Biržų pilyje, rugsėjo 7 d. – Kėdainiuose vyksiančiame festivalyje „Radviliada“, rugsėjo 15 d. – Mykolo Oginskio festivalyje Plungėje, spalio 24 d. – Vilniuje, LDK valdovų rūmuose. Atviros erdvės, nežinomos scenos atlikėjams gali kelti naujų iššūkių, tad belieka palinkėti jiems sėkmės, o žiūrovams – gražių įspūdžių.

TEATRAS

Sofija Olelkaitė (R.Vaicekauskaitė) ir Vilniaus kaštelionas Jeronimas Katkus (R.Baranauskas).

Radvilos Perkūno vaidmenyje – T.Ladiga.

Jeronimas Katkus – Vilniaus kaštelionas (R.Baranauskas).

Sofija Olelkaitė (R.Vaicekauskaitė) su drauge Agne (M.Arutiunova).

Jonušo vaidmenyje – M.Stanevičius.

Dvi Sofijos – Katkuvienė (R.Zaikauskaitė) ir Olelkaitė (R.Vaicekauskaitė).

Martyno Aleksos nuotr.

25

TEATRAS

Pilies teatro „Fabi tarp politikos, aist

Jūratė GRIGAITIENĖ Klaipėdos pilies teatre šį pavasarį pasirodė naujas monospektaklis – „Fabijonas“ pagal to paties pavadinimo Santykiai su praeitimi Rimanto Šavelio apysaką.

Inscenizaciją sukūrė pats jo Koks šiandien mūsų santykis su praeirežisierius Alvydas Vizgirda, timi, su sovietmečio palikimu ir tuo laikotarpiu kūrusiais autoriais? Natūralu, vaidinti patikėjęs aktoriui kad savotišką nostalgiją aniems laikams Aurimui Pintuliui. Patikėjo dažniausiai jaučia tuo metu gimę, augę ir, svarbiausia, gražiausio gyvenimo peir neapsiriko.

26

riodo – jaunystės džiaugsmus, dramas ir klystkelius išgyvenę dabar jau brandaus amžiaus sulaukę žmonės. Jaunuolių, gimusių po nepriklausomybės paskelbimo, santykis su netolima praeitimi gana komplikuotas, jau visiškai kitoks arba joks. Todėl jie negali laisvai reflektuoti ir emociškai adekvačiai suvokti to sunkaus, slegiančio, bet kartu ir labai įdomaus sovietinio laikotarpio, nes jo paprasčiausiai neišgyveno asmeniškai, priima jį tik kaip tam tikrą savo tėvų ar senelių gyvenimo tarpsnį.

TEATRAS

jonas“ – ros ir beprotybės Pilies teatro režisierius A.Vizgirda jau nebe pirmą kartą sugrįžta prie sovietmečio temų, aktualijų, traumų, statydamas tuo laiku kūrusių autorių pjeses. Su didžiuliu pasisekimu jau porą metų Pilies teatre rodomo spektaklio „Varšuvos melodija“ pjesė, sukurta 1966 m. rusų dramaturgo Leonido Zorino, neprarado aktualumo ir šiandien. Spektaklyje du jauni, gražūs, vienas kitą mylintys žmonės negali būti kartu, nes juos amžiams išskiria absurdiškas įstatymas, uždraudęs tarybiniams piliečiams tuoktis su užsieniečiais. Šiemet kovą įvykusioje premjeroje „Fabijonas“ pagal to paties pavadinimo R.Šavelio apysaką režisierius taip pat iškelia absurdišką sovietinio režimo gniaužtuose įkalinto žmogaus situaciją. R.Šavelio apysakoje paprasto kaimo žmogelio Fabijono dramatizmas užkoduotas didingos svajonės ir brutalios realybės neatitikime. Maištininkai, keistuoliai, inteligentijos šviesuoliai, nepritapę prie visuomenės, neatitinkantys jos standartų, turėjo būti eliminuojami iš „pažangiosios“ visuomenės dalies, todėl jų buvo pilna psichiatrijos ligoninėse, kalėjimuose ar sustiprinto režimo lageriuose.

Neturi kur pasislėpti Tema aktuali ir svarbi šiandien, nes šiuolaikinė vartotojiška visuomenė taip pat nėra visiškai laisva, ja manipuliuojama gerokai subtiliau ir įmantriau, tačiau ne mažiau pavojingais metodais. Vienodų standartų turi būti laikomasi visose gyvenimo srityse, todėl žmonių pasirinkimas ir darbe, ir aprangoje, ir buityje yra apribotas įvairių ne tiek išorinių, kiek vidinių draudimų ir tabu.

Sovietmečiu troškome būti kitokie, siekėme aukštesnių tikslų ir idealų, tačiau ►

Akimirkos iš Klaipėdos pilies teatro monospektaklio pagal R.Šavelio apysaką „Fabijonas“ (rež.

A.Vizgirda, 2018). Fabijonas – aktorius A.Pintulis.

Pilies teatro archyvo nuotr.

27

TEATRAS

◄ negalėjome to padaryti. Esame laisvi ir viską galime, tačiau nebenorime gyventi prasmingai, veikiau – vien pragmatiškai, siekdami materialios naudos sau.

Pirmą kartą Pilies teatre vaidmenį kuriantis aktorius A.Pintulis – ne naujokas scenoje ir uostamiestyje. Klaipėdos universitete 2007aisiais jis baigė vaidybos studijas pas režisierių ir pedagogą Povilą Gaidį, vėliau dirbo Šiaulių dramos teatre aktoriumi. Prieš metus atvykęs į Klaipėdos dramos teatrą, sukūrė Kristijono personažą Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Kalės vaikai“ pagal rašytojo ir dramaturgo Sauliaus Šaltenio romaną.

Galima sakyti, kad šį jauną aktorių atrado režisierius A.Vizgirda, nes „Kalės vaikuose“ jam tekęs Kristijono vaidmuo buvo simbolinis, gal net kiek techninis, pareikalavęs daugiau fizinės ištvermės ir kantrybės nei vaidybos gebėjimų. Visą

28

spektaklį aktorius turėjo gulėti lovoje mirties patale, kartais nežymiai sujudėdamas, ir tik pabaigoje, išmetęs sunkų kelmą aukštai į viršų, tarti keletą apibendrinančių žodžių publikai. Monodrama „Fabijonas“, kaip, beje, ir visi kiti šio žanro spektakliai, reikalauja maksimalios aktoriaus fizinių ir psichinių jėgų koncentracijos. Monospektaklyje vaidinantis aktorius privalo išlaikyti žiūrovų dėmesį, būdamas scenoje vienui vienas ir neturėdamas galimybių nei pailsėti, nei pasislėpti už partnerio.

Prasmių paieškos A.Pintulis kaimo keistuolio Fabijono istoriją publikai perteikia žodžiais, garsais, tylos pauzėmis, įdėmiu žvilgsniu

ir santūriais judesiais bei gestais, išlaikydamas balansą tarp brechtiško atsiribojimo ir psichofizinio teatro. Kartais subtiliai atsitraukia ir akies krašteliu stebi personažą (personažus) iš šalies, kartais neria į personažo gelmę, tačiau nepameta pagrindinės istorijos gijos ir neužmiršta žiūrovų. Žinoma, pati medžiaga tinkama, labai kinematografiška ir teatraliai sodri.

Ne atsitiktinai pirmiausia pagal R.Šavelio scenarijų buvo sukurtas filmas „Bilietas į Tadž Mahalą“ (1990), o tik vėliau gimė apysaka.

Spektaklyje istorija išguldyta sklandžiai, nuosekliai ir kone identiškai tai, kokia buvo parašyta prieš daug metų, todėl jauniems žiūrovams gana keblu įžvelgti sovietinio periodo prasmes, susiejant jas su šiandienos gyvenimu.

Premjerą stebėję teatrologijos magis-

TEATRAS

trantai pripažino aktoriaus įtaigą ir meistriškumą, tačiau pasigedo šiuolaikinio konteksto, atliepiančio nūdienos problemas ir aktualijas.

O prasmių tikrai būta. Fabijoną, kuriam terūpėjo pasodinti bulves ir laiku išmėžti mėšlą, iš esmės permaino atsitiktinai apleistoje kaimyno troboje ant grindų rasta atversta knyga apipelijusiais viršeliais ir joje pamatyta nereali nuotrauka – baltų rūmų, kurie buvo tokie įstabūs, kad, rodos, kabojo ore nesiekdami žemės, besvoriai, lengvi lyg žaisliukas. Matytas vaizdas Fabijoną tiesiog užbūrė, užvaldė jo mintis ir sąmonę, apversdamas jo nykią buitį ir gyvenimą aukštyn kojom. Kilusi galvoje beprotiška idée fixe – bet kokia kaina pamatyti labai toli nuo gimtinės esančius nuostabiuosius rūmus – Fabijoną priveda prie šeimos griūties, fizinės bei moralinės degradacijos. Konfliktą pagilina to meto socialinė realybė (politinis įtarumas, geležinė uždanga, standartų bei taisyklių lūžiai, įvairūs apribojimai) ir totalus nesusikalbėjimas su buities rūpesčiuose paskendusia žmona Valerija, kuri apysakoje ne tokia arši ir brutali kaip šiame spektaklyje.

Tema aktuali ir svarbi šiandien, nes šiuolaikinė vartotojiška visuomenė taip pat nėra visiškai laisva. statė didingą tvirtovę-mauzoliejų savo mylimai žmonai Mumtaz, būtų dar labiau išryškinta teatro kalba. Tada svarbiausi tematiniai-idėjiniai akcentai būtų sutvirtinti užtikrintai ir nekeltų pašalinių klausimų bei abejonių, ypač tarp jaunesnės kartos žiūrovų. Dabar gi ne toks aktualus politinis motyvas išlieka dominuojantis veiksnys. O aistra įgyvendinti kad ir beprotiškiausią savo gyvenimo svajonę,

neatnešančią jokios materialinės naudos, kiek nugrimzta į antrą planą. Aktorius svarbiausią didingos meilės monologą išsako rečitatyvu, kone išdainuodamas, pasikeičia scenos atmosfera, kūno plastika ir akustinė-ritminė gama, nuolat pertraukiama vieno leitmotyvo, – ar tik suspės, ar tik suspės, ar tik suspės...

Deja, nesuspėjo... Tačiau iki šiol įstabiu grožiu ir tobulomis proporcijomis turistų iš viso pasaulio nepaliauja stebinti baltasis Indijos perlas – Tadž Mahalo rūmai, kur amžinybėje ilsisi beprotiškai vienas kitą mylėję du žmonės – vyras ir moteris. Argi tokia graži tikėjimo ir meilės, stipresnės už mirtį, baladė gali kada nors pasenti ir nebejaudinti, nepaisant to, kad apysaka „Fabijonas“ sukurta gūdžiu sovietmečiu?

Ašis ir akcentai Iškalbinga režisūrinė detalė, kai pabaigoje fiziškai ir moraliai sunaikintas Fabijonas iš paties nugertų butelių atsargiai stato paslaptinguosius meilės rūmus, kurie nesiliauja jaudrinę jo karščiuojančios vaizduotės ir kurių jam taip ir neteko išvysti realybėje. Norėjosi, kad centrinė spektaklio ašis – legenda, kaip šachas Džehanas, aistros užvaldytas, dieną naktį 29

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Apie laisvę ir j Meno projekto „3FREE“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) surengta ir gegužės 18-ąją KKKC Parodų rūmuose atidaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos šiuolaikinio meno paroda „3FREE“ yra meno lauko dalyvių – menininkų, kuratorių ir organizatorių, žurnalistų ir apžvalgininkų, menotyrininkų ir meno kritikų, meno gerbėjų, stebėtojų ir vertintojų pokalbis apie laisvės schemą ir hierarchiją.

Laisvės temą asmeninėse parodose apmąsto lietuvių grafikė Jūratė Rekevičiūtė, latvių menininkė Vika Eksta ir estas Alas Paldrokas, žinomas meniniu pseudonimu Anonymous Boh. Projekto jungtinėje parodoje savo kūrinius eksponuoja dešimt

I.Kazakevičius.

30

Baltijos šalių autorių: Severija Inčirauskaitė, Kristina Inčiūraitė, Žygimantas Augustinas (Lietuva), Kristapas Epneras, Ivaras Drulle, Vilnis Putrāmas ir Vladimiras Jakushonokas (Latvija), Taje Tross, Leonhardas Lapinas ir Peeteris Allikas (Estija).

Projekto „3FREE“ kuratoriai Liena Bondarė (Latvija), A.Paldrokas (Estija) ir Ignas Kazakevičius (Lietuva) surengė diskusiją apie laisvės fenomeno ir meno ryšį. Ją vedė šio projekto iniciatorius I.Kazakevičius.

L.Bondarė.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

jos sluoksnius kuratorių diskusija Laisvės dimensija I.Kazakevičius: Ar laisvė – tai kultūra, žemė, teritorija ir jas siejantis laikas? T. y. visa tai, kas sudaro istorinę dimensiją?

L.Bondarė: Aš tikiu, kad galima jausti vidinę laisvę net ir esant labai nepalankioms išorinėms aplinkybėms ir atvirkščiai. Tai liudija labai daug dabarties ir praeities situacijų. Kartais brutali politinė sistema, diktatūra paskatina labai stiprios pogrindžio kultūros susiformavimą, pavyzdžiui, kaip dabar Rusijoje arba kaip buvo tarybiniu laikotarpiu. Kalbant apie kultūrą, teritoriją ir laiką mūsų projekto kontekste, mano pasirinkimas

pagrįstas labai konkrečiu Latvijos žmonių jausmu žemei ir jų kultūros bei laiko suvokimu. Mano nuomone, ypač ryškus to pavyzdys yra V.Ekstos ir K.Epnero meno kūriniai.

I.Kazakevičius: Kas yra laisvė – ieškojimas ar siekiamybė? Tai kelias „į“ ar kelias „iš“? Galbūt laisvė yra santykio teorija, susitarimo reikalas, dalies savo įsitikinimų aukojimas dėl laisvės?

L.Bondarė: Tam tikromis aplinkybėmis tai yra ir viena, ir kita.

A.Paldrokas: Tiesą sakant, aš to net nelaikau aukojimu. Iš tiesų aš esu čia tam, kad galėčiau kiek įmanoma padėti visuomenei. Jei pacientas bijo gydymo ir mėgina sustabdyti jam atliekamą operaciją, gydytojas privalo tai padaryti prieš jo valią.

Laisvės iliuzija I.Kazakevičius: Kiek ir ko negrįžtamai turėtume atiduoti, išmainyti, prarasti dėl laisvės?

L.Bondarė: Jei šį klausimą užduotume asmeniui, kurio gyvybei nuolat gresia pavojus, nes jis gyvena karų draskomoje teritorijoje, koks, jūsų nuomone, būtų jo atsakymas? Ar kito asmens gyvybės paaukojimas dėl laisvės yra laisvė?

I.Kazakevičius: Koks būtų pirmas asociatyvus žodis, kurį parašytumėte šalia žodžio „laisvė“? Galbūt laisvė – tai daugialypis kompleksas, kuris leidžia mums tiesiog suvokti ir kiekvieną kartą naujai išgyventi dabartinę epochą? ►

A.Paldrokas.

31

ŠIUOLAIKINIS MENAS

I.Drulle (Latvija). Ulmanis. 2014. Instaliacija.

Ž.Augustinas (Lietuva). Palikuonio projektas. 2018. Instaliacija.

32

V.Eksta (Latvija). Iš fotografijų ir instaliacij Darbas”. 2014.

jų ciklo „Dievas. Gamta.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

S.Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Lietuva). Donaldo nuotykiai. 2016. Instaliacija. Originalūs kramtomosios gumos „Donald“ popierėliai, kibirai, gręžimas, siuvinėjimas kryželiu.

Devil Girl (Estija). Grupės „Non Grata“ performansas.

33

ŠIUOLAIKINIS MENAS

padaryti pasaulį geresnį. Meno grupės „Non Grata“ tikslas buvo ir tebėra sukurti tokią aplinką, kurioje žmonės galėtų laisvai paklausti savęs ir kitų: „Ką aš iš tiesų galvoju? Ko aš iš tiesų noriu?“

Laisvė ir menas

J.Rekevičiūtė (Lietuva). Meilė. Iš ciklo „Laisvė: vaizdas, žodis, rūbas”. 2018. Mišri technika.

L.Bondarė: „Liberté, égalité, fraternité“ – laisvė, lygybė, brolybė. Tačiau iš esmės tai yra trumpalaikė iliuzija, kad galime patys rinktis ir susidoroti su savo pasirinkimo pasekmėmis.

A.Paldrokas: Mūsų meno grupės „Non Grata“ koncepcija yra nuolat kelti klausimus, nes būtent tai visuomenėje atskiria meną nuo pramogų. Aš užaugau viename iš autoritarinių režimų ir mačiau, kaip jis žlugo. Augant tokioje aplinkoje, žmogaus realybės suvokimas yra iškreiptas. Visi žino, kad egzistuoja realus gyvenimas, kurį jie gyvena kartu su savo draugais ir šeima, tačiau kartu egzistuoja oficiali dirbtinė realybė, kurioje asmuo dalyvauja už savo namų ribų. Greičiausiai būtent dėl šios patirties man susiformavo skeptiškas požiūris į visus paviršutiniškus dalykus.

◄

Laisvės formos I.Kazakevičius: Galbūt laisvė yra ne poreikis, o mada? Gal ji – tai žmonių sąmonėje išreikštas priklausymas savo laikmečiui, o ne šaliai, jos istorijai ir su tuo susijusioms vertybėms?

L.Bondarė: Aš nemanau, kad laisvė gali būti įsprausta į siaurus nacionalizmo rėmus, trumpą laiko tarpsnį ar istorinį laikotarpį. Tai labiau yra tam tikros žmogaus galimybės, kurias galima plėtoti nepaisant išorinių aplinkybių.

34

Galbūt laisvė – tai daugialypis kompleksas, kuris leidžia mums tiesiog suvokti ir kiekvieną kartą naujai išgyventi dabartinę epochą?

I.Kazakevičius: Ar laisvę galima sutapatinti su sąvokomis „Informacija“, „Tiesa“, „Lygybė“, „Technologijos“, „Kapitalas“? Mes žinome, kad laisvė gali būti politinė, asmeninė, akademinė, ekonominė, susirinkimų, asociacijų, masinės informacijos, religijos išpažinimo, žodžio, kūrybinė, sąžinės. Kurio tipo laisvė jums svarbiausia ir kodėl? Kuri laisvės forma turi būti svarbiausia mums visiems?

L.Bondarė: Visos išvardytos laisvės rūšys yra svarbios, pageidaujamos ir būtinos, jei jos nepažeidžia kitų gyvų būtybių laisvės.

A.Paldrokas: Didžiausia šių dienų pasaulio problema yra savicenzūra asmeniniu lygmeniu – žmonės nebetiki, kad gali patys asmeniškai rinktis ir įgyvendinti savo svajones.

I.Kazakevičius: Ar kūrybinė laisvė yra lygi meno laisvei?

L.Bondarė: Ne. A.Paldrokas: Meno vertė yra tai, kad jis gali pasiūlyti netradicines strategijas, kurias asmuo gali panaudoti savo kasdieniame gyvenime. Menininkas stengiasi

I.Kazakevičius: Gal menas yra laisvė savaime?

L.Bondarė: Kaip neribota minties forma menas tikrai yra laisvė.

A.Paldrokas: Menas suteikia galimybę pasijusti laisvam ir siunčia visuomenei signalus, kad jis gali būti galinga priemonė visoms gyvybės formoms ir disciplinoms, tokioms kaip socialinės struktūros, istorija, asmeniniai jausmai, nacionalizmas, mūsų fiziniai ir psichiniai poreikiai, raštiški ir neraštiški susitarimai, antropologija, geografija, filosofija, garsai, kvapai, troškimai, sintezė. Ir mes savo grupės veikloje stengiamės panaudoti visa tai ar kiek įmanoma daugiau.

I.Kazakevičius: Ar menas galėtų būti atskaitos taškas, ribojantis mūsų galimybes iškilti aukščiau arba nukristi žemiau nustatyto lygmens, kai prarandame laisvę?

L.Bondarė: Menas gali paskatinti mus pažvelgti į pasaulį kitaip, kaip niekas kitas nepaskatino to padaryti anksčiau ir kaip mes net nebūtume įsivaizdavę.

A.Paldrokas: Menas yra nuolat besitęsiantis procesas. Kaip ir alchemija, turėjusi tikslą iš akmens padaryti auksą, o buvo atrasti tokie šalutiniai produktai kaip medikamentai, sprogiosios ar cheminės medžiagos, dažai, įrankiai, technologijos ir įvairūs mechaniniai įrenginiai. Tą patį galima pasakyti ir apie meną, kur proceso metu sukurti objektai yra tik šalutinis rezultatas. Pasaulis iš tiesų kinta tik dėl globalaus kūrybinio proceso. Todėl kasdienybės realybėje iškelta pradinė idėja atlieka antraeilį vaidmenį, nes paprastai ji tik inicijuoja tam tikrą procesą.

I.Kazakevičius: Kaip nustatyti realų „laisvės kiekį“ visuomenėje? Menas įkūnija ar sukuria laisvę, o gal – tik jos iliuziją?

L.Bondarė: Pats žmogus sukuria laisvę ir meną.

A.Paldrokas: Pasaulis yra eksperimentinė erdvė, o menas yra niekada nesibaigiantis kūrybinis procesas.

Parengė Mindaugas KLUSAS

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Apie laisvę

(mene ir gyvenime) Menotyrininko dr. Vido Poškaus esė yra skirta trijų Baltijos valstybių atkūrimo šimtmečio minėjimo projektui „3FREE“.

Projektas „3FREE“ – tai diskusija apie laisvės sluoksnius ir jų aktualumą mums asmeniškai, mus supantiems žmonėms ir tiems, su kuriais stengiamės užmegzti ryšį. Tai pokalbis apie įvairių laisvės sluoksnių vertingumą ir vertinimą, matuojant laiko perspektyvos parametrais. Todėl V.Poškaus tekstas eksponuojamas kaip meno kūrinys Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmų salėje. Parodą „3FREE“ galima aplankyti iki birželio 24-osios.

Vidas POŠKUS

Vieną saulėtą kovo rytą (tai buvo dvyliktoji diena) ėjau į savosios 11-osios vidurinės šeštąją klasę ir jaučiausi tarytum atsitiko kažkas ypatingo, nepakartojamo. Į akis švietė saulė, žemę buvo sutraukęs gruodas, po kojomis traškėjo ledukai.

Atrodė, kad visas pasaulis pasikeitęs, pasikeitęs ir aš pats. Ir nepamenu tų oro sąlygų – galbūt buvo visiškai priešingai. Gal buvo apsiniaukę ir drėgna, tačiau nuotaika ir pojūtis tikrai tokie. Tai buvo devyniasdešimtųjų metų kovas, pirmoji diena po Nepriklausomybės atkūrimo. Ryte mus su seserimi pažadinęs tėvas pranešė apie vėlų vakarą nutikusį istorinį įvykį (nors mes patys jau ir taip buvome apimti euforijos dėl minėtojo veiksmo garanto – Landsbergio išrinkimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, to fakto liudininkais tapome žiūrėdami į anomis dienomis nuo ryto iki vakaro įjungtą televizorių ir per jį rodomas tiesiogines transliacijas).

Pamenu, kad mokykloje aršiai susiginči-

jau su savo klasės draugais. Jie, be abejo, kartodami savo tėvų mintis ir veikiami jų nuotaikų, apgailestavo, kad pirmininku išrinktas ne Brazauskas (provincijoje ar bent jau proletariniame gimtajame mieste buvo populiaresnis dėl savo „paprastumo“), o aš buvau apstulbintas keisto prioritetų susidėliojimo. Nelabai kam ir rūpėjo tas Nepriklausomybės atkūrimas!

Netrukus viską pasiglemžė mokyklinė ir buitinė rutina. Tačiau jausmas liko (jis gana greitai – po gerų metų – atsigamino Maskvoje pralaimėjus pučistams ir imperijai pradėjus byrėti it kortų nameliui – bent tuomet taip atrodė). Iki šiol pamenu tą euforiją ir nuotaiką, mintyse dainuojamus žodžius: „Mes jau laisvi!“ Dabar regisi, kad tai buvo taip naivu, be galo ir be proto vaikiška. Bet taip buvo.

Jau vėliau, kai studijavau Dailės akademijoje, viena iš pasirenkamų disciplinų buvo instaliacijos menas, ją dėstė šios srities specialistas, aukščiausios klasės ir prabos menininkas. Nedaug ką prisimenu. Turbūt dar ne visai subrendęs protelis nepajėgė suvokti, kad tai, ką jis kalba (o šnekėjo apie dalykus, parem-

tus savąja patirtimi), yra ne tik įdomu, bet ir vertinga, nes tiesiog autentiška.

Didesnę abejonę ir net pasipriešinimą sukėlė praktiniai patarimai, kaip reikia kurti instaliacijas. Lektorius aiškino, kad egzistuoja tam tikros taisyklės (dėstė tai punktais ir net remdamasis visokiausiais matematiniais skaičiavimais), kuriomis vadovaujantis galima padaryti „gerą instaliaciją“. Širdau ir mąsčiau: „Bet palaukite – o kur čia kūrybinė laisvė?“ Didžiausią nepasitenkinimą kėlė tai, kad buvo kalbama apie instaliaciją. Ne tapybą, ne fotografiją, ne audimą ir puodų žiedimą. Bent jau anuomet galvojau, kad instaliacija, kaip ir akcija, performansas, hepeningas, yra tie naujojo meno žanrai, kuriuose pirmuoju smuiku groja atsitiktinumas, ekspromtas, absoliuti ir totalinė laisvė (jeigu ne tikroji, tai bent įsikalbėta, galop – suvaidinta). Nežinau, kaip yra iš tiesų. Laisvės (bet kartu ir disciplinos ar tiesiog sveiko proto – tegul ir darant beprotiškiausius dalykus) reikia visame kame. Net buitiniuose dalykuose. Apie meną ar socialinius santykius turbūt neverta net šnekėti. ► 35

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Keliais žodžiais – apie laisvės ir disciplinos santykį. Gal tai nebus geriausias pavyzdys. Kai lankiausi Paryžiuje, vakarais (o ir dienomis) regėdamas kompanijas, sėdinčias ant Senos kranto ir laisvai gurkšnojančias vyną (viena pažįstama, gyvenanti buvusioje pasaulinėje meno sostinėje ir dirbanti tenykštėje prestižinėje galerijoje, paniekinamai mestelėjo, kad tai daro tik turistai ir „bomžai“), bandžiau įsivaizduoti tokius dalykus mūsų platumose. Tiesą sakant, kažką pamenu iš žaliosios savo vaikystės. Atšilus orams ir prasikalus pirmajai žolytei, prasidėdavo vadinamasis „žaliųjų ferankų“ sezonas. Kai kurie darbus fabrikuose, gamyklose ir kombinatuose baigę vyrai neskubėdavo namo pas savo deficitinio „servilato“ ilgose parduotuvinėse eilėse po nuožmių grumtynių iškovojusias žmonas ar iš lopšelių-darželių tų pačių antrųjų pusių parvestus bamblius.

Jie nusipirkdavo kilkių pomidorų padaže (tokie konservai) ir „rašalo“ (toks vynas, bet ne iš Bordo regiono) ir leisdavo sau atsipalaiduoti po sunkios ir monotoniškos darbo dienos. Galbūt net pabėgti nuo slogios sovietinės tikrovės (kaip sakytų koks nors dabartinių laikų sociologaspsichologas-kultūrologas). Bet tai nebūtų visiška tiesa, kadangi daugeliui visai patiko gyventi anomis dienomis, kai valdžia apie viską pagalvodavo ir nereikėdavo dėl daug ko sukti galvos. Žinoma, tai galiodavo tik tuo atveju, jeigu tenkindavo standartinis vidurkis. Nes valkatoms, propaguojantiems laisvą gyvenimo būdą (pavadinkime

Taje Tross (Estija). Lygsvara. 2011. Objektas.

36

jį tokiu – šiuo atveju pavyzdžiu galėtų būti kad ir Rimas Burokas), ar mąstantiems žmonėms (todėl savaime laisvamaniams) toje sistemoje buvo ne vieta. Tad štai – po vieno antro „vaisiuko“ buteliuko ne vienas iš tų pavakarių ant žolės propaguotojų neabejotinai pasijusdavo labai laisvai.

Tada tokie pradėdavo: 1) viešai myžti, nekompleksuodami dėl savo sugėrovų ar praeivių; 2) užkabinėti pastaruosius – dorai skubančius namo; 3) muštis ar galynėtis tiek su butelių partneriais, tiek su tais pačiais skubančiaisiais. Menama laisvė čia pasisukdavo rusiškos ruletės būgneliu ir baigdavosi arba laimingai (namuose, blaivykloje, permiegant ant tos pačios žolės), arba nelabai – su liūliu po nosimi, mėlyne po akimi, gal net peiliu šone. Neetiška ir neteisinga lyginti dvi tikroves ir du geografinius taškus, tačiau vyno gėrimas Liutecijoje regėjosi kitaip. Gal tai lėmė turistams būdingas atsipalaidavimas ar valkatiškas pacifizmas, tačiau bet kuri prie vandens platanų pavėsyje sėdinti kompanija neatrodė nei agresyviai (nors buvo juntamas atsipalaidavimas), nei kaip nors baisiai (nors daug kas, išgėręs baltojo-raudonojo-rausvojo, kalbėjo pakeltais balsais).

Tokia ta riba tarp šiurkštaus, chamiško laisvės įsivaizdavimo, kenkiančio kitų laisvėms, ir tikros laisvės, kurios principas – netrukdyti, nekenkti kitiems.

Vėl galima peršokti prie meno. Perfrazuodamas Leniną, teigusį, kad „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“ (regis, kad proletariato vadas omenyje turėjo ne

tik kiną, bet ir cirką), deklaruočiau, jog man tokia yra tapyba. Kodėl – nesiplėtosiu, nes suprantu, kad tai – asmeninio pasirinkimo reikalas. Šiuo metu dirbdamas savo alma mater – toje pačioje Dailės akademijoje, kurioje kadaise klausiausi paskaitų apie instaliacijas ir mąsčiau apie laisvės ribas ar net galimybę, savo nuostabai išskyriau du tapybos dėstytojų tipus.

Turbūt tai nėra visiškai teisinga binarinė opozicija, gal tik mano paties fantazijos

Kas yra laisvas menininkas? Bijau, kad nežinau apie tokius. Taip, jų yra, tačiau sunku tokius identifikuoti. vaisius, subrendęs žvelgiant į studentiškus darbus ar girdint profesorių pasisakymus bei analizuojant konkrečius jų veiksmus (nes juk žodžiai yra viena, o poelgiai – kita). Tačiau esama tokių dėstytojų, kurie suteikia studentams laisvę klysti. Kartais klystama iki nuklydimų, iki totalių kliedesių. Kiti tai griežtai draudžia. Jų mokintiniai yra tikri ir teisingi. Neklystantys lyg ant pjedestalų pastatytos Tiesos ir Teisybės skulptūros. Savaime aišku, turbūt niekas, nei studentai, nei jų autoritetai, niekuomet nepri(si)pažins, kad taip yra. Man regisi, kad laisvė visuomet yra susijusi su ieškojimais. Su tam tikru ribų čiupinėjimu.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

O tai savaime lemia klaidas ir kitokias nesėkmes. Bet be jų nebūtų laisvės. Ne tik kokioje nors mokykloje arba tapyboje, bet apskritai gyvenime.

Vėlgi gal ir ne visai vykęs palyginimas iš to paties dešimtojo dešimtmečio. Taku, kuriuo kovo dvyliktą dieną, jau po Nepriklausomybės paskelbimo, ėjau į mokyklą, ta pačia kryptimi vaikščiodavo ir kiti mano „kolegos“. Tai nebuvo toji diena, bet metų laikas, o ir istorinis periodas – tas pats. Lūžio laikais šeštokai ar septintokai turėdavome dėvėti atsibodusias bei nepatogias sovietines uniformas. (Labai džiaugiausi, ir ne aš vienas, kai buvo leista nebesiuniformuoti – bent kurį laiką ir kai kurių pamokų metu regėjosi, kad esame kažkur, bet ne mokykloje.) Plisuoti mergaičių „žiurstai“ ir siuvinėti bei krakmolyti „kalnieriai“ buvo visiška tragedija, tačiau ir vilnoniai (su sintetika) berniukų kostiumėliai – ne ką geriau. Vienintelis jų pranašumas – kad gerai smilkdavo ir leisdavo bjauriasmarvius dūmus pavasariais juos deginant didinamaisiais stiklais. Taigi vienas iš mano bendraklasių – Marius, protestuodamas prieš unifikuojančią drabužių madą, mokyklinę ir sovietinę sistemą, visuomet vaikščiodavo rankas giliai susikišęs į uniforminių kelnių (beje, regis, kad madingai pasiaurintų) kišenes. Neišleisdavo iš jų savo plaštakų net pamokų metu. Kaimyninėje mūsų vidurinei statybininkų profesinėje mokykloje (kur viskas buvo šiurkščiau ir dar pavojingiau) tokiais atvejais sakydavo: „Ką ten žaidi su stalo

teniso kamuoliukais?“ Ir toks mokytojiškas humoras, o ne koks nors korektiškas sudrausminimas priversdavo ištraukti rankas iš kišenių. Mariaus poziciją pedagogai kažkaip ignoravo. Gal buvo kalta besikeičianti santvarka? Tad vieną giedrą rytą jis kaip visada žirgliojo į pirmąją pamoką, rankas giliai sukišęs į kišenes. Nežinau, kas pakišo koją – kovo ledukas ar sušalęs grumstas, tačiau staiga Marius driokstelėjo, užvertęs kojas aukštyn, per visą savo ilgį. Pargriuvo. Vargšelio rankos buvo kišenėse, tad žiebėsi veidu tiesiai į asfaltą.

Visa laimė, fizionomijai nieko neatsitiko, tačiau kelnės sprogo kaip koks pripučiamas balionas (dėl to ir pats nekenčiau tų uniforminių pantalonų – esu kelis kartus apsigėdinęs, kai siauresnis klynas neatlaikydavo nekalto pritūpimo ir iširdavo per visą siūlę). Kelnių galima sakyti nebeliko.

Mums juokiantis, tiesiog žvengiant, nelaimėlis raudonu veidu smuko namo. Dabar, iš daugybės metų atstumo, mąstau, kad tos kelnės kažkokiu iškreiptai metaforiniu ar alegoriniu būdu simbolizuoja tylią individo kovą prieš unifikuojančią sistemą.

Kokiu būdu? Tokiu, kad, kaip pastebėjo, tvirtino ir nuolat kartojo Albertas Camus, jis susidūrė su absurdu. Kokio masto tas absurdas? Gal ne tokio dydžio, kaip teisėjas Vikšras iš Alano Parkerio filmo „Siena“ (pagal to paties pavadinimo „Pink Floyd“ albumą), tačiau absurdo esmė slypi tame, kad jis yra absurdiškas net ir būdamas aguonos grūdelio dydžio. Laisvei ar laisvės kovai tai dažnai ne pagal jų dantis...

Kad šie samprotavimai apie laisvę neatrodytų labai pesimistiški, grįžkime prie laisvės mene temos. Kas yra laisvas menininkas? Bijau, kad nežinau apie tokius. Taip, jų yra, tačiau sunku tokius identifikuoti. Menininkai yra egoistai ir egocentrikai, liguisti savimylos. Tačiau tarp jų yra tokių bepročių, kvailių ir net idiotų, kuriems laisvė yra labai svarbi.

Paprastai tai nebūna žymūs ir žinomi menininkai. Tai daugiau prasigėrę ar natūraliai nukvakę marginalai, gyvenantys savuose pasaulėliuose. Tuo jie yra žavūs.

Bent man. Kažkada, dirbant gidu viename muziejuje, teko diskutuoti su vienu įtakingu ir apsukriu advokatu. Tokiu, kuris kolekcionavo meną ir nuo kurio šiomis dienomis žagsi ne vienas politikėlis. Buvau papasakojęs istoriją apie tai, kaip vienas amžiumi jau garbus ir žymus tapytojas prisipažino neparduodantis kai kurių savo darbų, nes saugo, laiko (žinodamas vertę) juos vaikams. „Nėra neparduodamų dalykų“, – man į veidą nusijuokė teisininkas ir metė banalią frazę: „Viskas priklauso nuo kainos.“ „Pone, jūs akivaizdžiai nesate susidūręs su tikrais menininkais“, – pagalvojau aš, tačiau garsiai to neištransliavau. Nes vis dėlto tikiuosi, kad pažįstu ne vieną tokį autorių.

Galbūt šiek tiek hipį ar panką, valkatą ar „bomžą“, genijų ar beprotį. Nežinau, kaip derėtų jį pavadinti – neparsiduodančiu?

Gal tiesiog laisvu žmogumi? Bet ar tikrai tokių yra? Ir gal tai – tik persenusio romantizmo tvaikas?

Nerijaus Jankausko nuotr.

37

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Perteklius ir egzist Pokalbis su menininke Iki birželio 1-osios galerijoje „Si:said“ Klaipėdoje (Daržų g.

18) veikia Martos Vosyliūtės kūrinių paroda „Second hand kultūra Lietuvoje“. Ji aktualizuoja second hand (dėvėtų rūbų ir naudotų daiktų) parduotuvių bei komisų tinklą ar net sistemą, tarsi voratinkliu apraizgiusią visą šalį.

Skaistė MARČIENĖ

Second hand kultūra Apie second hand reiškinį, tapusį tokia kasdienybe, galima sakyti, „perku-parduodu-mainau-ieškau“ kultūra, Lietuvoje kalbama mažai. Čia svarbus ne tiek finansinis (gauni prekę pigiau), kiek socialinis bei ekonominis aspektas plačiąja tų žodžių

prasme. „Vintažas“, „antikvarinis“, „anksčiau priklausė“, „mažai naudotas“ ‒ second hand pasaulis apima tiek pavidalų ir požiūrių, kiek apibūdinimų galime surasti.

Paprastai tokio tipo parduotuvėse ieškome kažko pigaus, galinčio pabrėžti išskirtinumą arba stilių. Vis dėlto, kas slypi už stiliaus ir išgyvenimo strategijos? Skirtinguose pasaulio kampuose, turtinguose ir skurdžiuose, rūbų, tekstilės ir perdirbimo sektoriai atlieka svarbų vaidmenį.

Naudotos prekės neabejotinai keičia mažmeninį vartojimą bei socialinius

M.Vosyliūtės parodos „Second hand kultūra Lietuvoje“ „Si:said“ galerijoje Klaipėdoje fragmentas.

38

įgūdžius. Pasak britų mokslininko Andrew Brookso, „tekstilės perdirbimas nėra toks paprastas, tai šiuolaikinė kolonizacija, nevaldoma kapitalizmo ekspansija į visus kraštus, aplinkos teršimas chemikalais, ribotų geriamojo vandens išteklių naudojimas, pigios darbo jėgos išnaudojimas arba jos paieškos, „greitos mados“ per lėtas keitimas „protinga ilgalaike“ mada ir taip toliau“. Taigi už iš pirmo žvilgsnio „nekaltos“ prekybos slypi greitos mados pirkliai ir labdaringos organizacijos, kurios iš tiesų įtvirtina skurdą. Apie tai ir daug daugiau kalba M.Vosyliūtė parodoje.

Scenografė, tapytoja, kultūros kritikė, piešėja M.Vosyliūtė (gim. 1976) 1999aisiais Vilniaus dailės akademijoje įgijo scenografijos bakalauro diplomą, 2001aisiais ten pat baigė magistrantūros, o 2006-aisiais – meno aspirantūros studijas.

Nuo 2000 m. dalyvauja parodose. Gyvena ir dirba Vilniuje. ►

ŠIUOLAIKINIS MENAS

tencinis nerimas M.Vosyliūte

39

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Trečiasis laipsnis ◄ – Marta, jau dešimtmetį vystai darbų ciklą „second hand“ (liet. naudota, dėvėta, iš antrų rankų). Buvo laikotarpis, kai kultūriniame lauke kalbėta apie vartotojiškumą, masinę produkciją, dabar kalbama apie antropoceną, ekologiją. Bet prieš dešimtmetį niekas apie tai išvis nesvarstė. Kas paskatino susidomėti second hand tema?

– Pats gyvenimas padiktavo šią temą, nes nuo sienų atidarymo momento mus užplūdo labdara. Be globalizacijos, krikščioniško pasidalijimo temų, man įdomiausias ‒ postkolonializmas, nes tu gauni tai, ką gauni, ir nesirenki.

Taip, second hand mus išlaisvino nuo sovietinių uniformų, įkvėpė dizainerius, nuolat padeda teatro dailininkams rasti tai, ko reikia, tačiau vis tiek tai yra svetimos išnaros.

Kaip J. fotografavo besimatuojančią rūbą M. Tą rytą mes skrodėme Lietuvą automobiliu, buvo saulėtas, švelniai šaltas spalio sekmadienis, ir šešėliai laižė žemę. Prienų turgus, toks neaprėpiamas ir spalvotas, laukė mūsų iki pietų. Ilgai žiūrėjome, mažai matavomės, nuotrauka išliko čia. Ne, veidrodžių mums neužteko. Dabar tas nedėvimas rūbas guli bijodamas kandžių.

Išmesti negaliu – o jei bus blogiau?

Taip, second hand mus išlaisvino nuo sovietinių uniformų, įkvėpė dizainerius, nuolat padeda teatro dailininkams rasti tai, ko reikia, tačiau vis tiek tai yra svetimos išnaros.

Ir taip, ekologija vėl madinga, nes visokios šiukšlės tiesiog tvindo visos Europos ir pasaulio erdvę. O kognityvinis disonansas atsiranda prisiminus, kad vos prieš dvi kartas žmonės visada viską rūšiuodavo ir taip. Mada gerai, bet ji parodo, kad mes patys nebeturime natūralaus susivokimo.

– Tavo kūryboje sąvoka „second hand“ įgauna daugiau prasmių nei mums įprastos: pigūs, naudoti rūbai, daiktai. Ji tampa būdvardžiu Lietuvos kultūrai. Gal galėtumei plačiau tai pakomentuoti?

– Dėl to paroda yra sąmoningai marga, per marga, per didelė, per spalvota, eksponuojama tai rūsyje, tai palėpėje, tai buvusioje aktų salėje. Kad pamatytume, kaip second hand kultūra mus persmelkusi. Pagrindinė idėja, aišku, yra „Second hand kultūra Lietuvoje“, kad atkreiptume į tai dėmesį. ► 40

Tikroji Pelenės suknelė. Rasta Šiaudadūšės kaime Marijampolės rajone 1925 m. Audinys: vilkolakio kailis ir žuvies žvynai blizgučiams.

Globalizacija iš kosmoso aukščio.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Autoportretas skuduryno matavimosi kabinoje Nr. 1.

Žuvėdros. Tai yra gražiausia, ką nuo senų laikų turime Klaipėdoje.

Be pavadinimo.

Skudurų piliakalnis, kaip pasakytų grupė „Post Ars“.

Autoritetų šiukšlynas. 33 šekspyrai.

Kai neišsirenki.

41

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Ramūs A.Kuro tapyti šiukšlynai ir neramūs mūsų laikų išmetami daiktai. Ši serija remiasi tapytojo A.Kuro tapybos motyvais (chaki spalvos žolė, prarijusi sovietinį aktualumą ultramarininio dangaus fone), bet mūsų dabarties šiukšlynai nėra tokie taikūs ir darnūs su aplinka – nes akis jau drasko kompiuteriai, skalbimo mašinos ir kiti plastiko daiktai.

Atostoga, kai staiga baigėsi visi duraceliai (piešta pagal vieną Andriaus Užkalnio nuotrauką).

Naujos prekės, amžinos eilės.

42

Bobos, senos kaip Prūsija (arba kodėl pusė adekvačių moterų sako: „Tik nevadinkit manęs feministe.“).

Tuščia kaip danguje.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Gyvenimo klegesys, kvapai, taktiliniai malonumai iš erdvinių dalykų tampa dviejų dimensijų tapybos ant drobės paveikslais, plokštuma. Ir kai vėliau juos užtapysiu (nes visų vis tiek nenusipirks meno įstaigos ar gerbėjai), tai taps jau trečiuoju second hand laipsniu.

Perviršis ir būtis

Maudymukai visiems gyvenimo atvejams.

2017 m. Kanto gimtadienį švenčiau Karaliaučiaus krašte. Ten darėm visokius menus, ekologinius irgi. Pirmiausia kompiuteriu sukūriau sudėtingą piešinį, jį atspaudžiau ant 100 % sintetikos ir tada daviau darbo auksinei siuvėjai. Vėliau parodai pristačiau atvirukus ir uždarus maudymosi kostiumėlius moterims ir maudymosi šortus vyrams su Kanto tekstų faksimilėmis ir banaliuoju „I(c)kant“ motyvu bei Prūsijos žemėlapiais. Manęs neareštavo ir tai buvo svarbiausia. Žolė prie Kanto namo, kaip ir kasmet, buvo mano ūgio. Grįžusi namo, iš likusio audinio pasisiuvau suknelę, kurią skubiai noriu parduoti. Tai autorinis vienetinis kūrinys, 100 Eur. Kiekvieną kartą, pamačiusi nenupjautą žolę, galvoju apie Kantą.

– Tavo kūryboje persidengia daugybė kultūrinių ir socialinių sluoksnių. Drobėse matome pastarojo dešimtmečio Lietuvos antropologinius pjūvius. Ar kūryba sieki sukrėsti žiūrovus, ar tikiesi pasyvaus kūrėjo ir žiūrovų santykio?

– Kai atlikau tą didelį sociologinį tyrimą, po to duomenis pamiršau, kad sukurčiau menus. Vilniuje per tas kelias ekskursijas su žiūrovais pasisakė ir tekstilės pramonėje dirbę žmonės, ir šiaip jautrūs žmonės, kuriems atsivėrė akys, kokiame keistame pasaulyje gyvename. Kiti pasibaisėjo patys, kad pusė dabar jų dėvimų rūbų yra naudoti. Tai yra graudusis skurdo aspektas, kurį patys norime pamiršti. Kaip vienoje recenzijoje parašė menotyrininkė Erika Grigoravičienė, „guodžia tik tai, kad vakariečiai rūbus atiduoda iš pertekliaus“, tai yra neverčiami.

Veda egzistencinis nerimas ir suvokimas, kad esame natūrali Europos ir pasaulio dalis, esame sistemoje, suskaičiuoti, įrašyti, valdomi, priklausomi...

– Marta, tavo kūryba išsiskiria netikėtu humoru, ironija, puikiu pasakojimu, joje persidengia laiko kilpos. Iš kur semiesi įkvėpimo kurti?

– Juodasis humoras yra mano sudėtinė dalis. Tai man jau dabar, po 20 metų praktikos, išeina natūraliai. Tekstai skamba mano kalboje, kai galvoju pavadinimą, bet jis irgi gimsta planuojant darbą, ne po to.

Ir angliški pavadinimai dažniausiai su lietuvišku variantu flirtuoja, ginčijasi, mušasi.

– Pabaigai ‒ kokie tavo ateities planai?

– Noriu išleisti second hand kūrinių albumą su skaitmeniniu vaizdo disku, visą knygą su tekstais apie perdirbimo mastus, apie kovas, konkurentus, kvotas, apimtis, finansuotą turtingų ir vis paramą gaunančių perdirbimo įmonių grantais. Dar planuoju surengti parodą second hand parduotuvėje. Padaryti karnavalą, po to viską sukarpyti, susiūti, paversti skiautiniais ir neduoti jų kinų menininkui Ai Weiwei’jui. O pertapytos drobės bus dar kitas second hand.

M.Vosyliūtės parodą „Second hand kultūra Lietuvoje“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

„Si:said“ galerijos archyvo nuotr 43

KINAS

Naujoji neapokali krizė kino tylos z Nereikia bijoti kūrybinių krizių. Jos – vienos svarbiausių ląs- Aivaras DOČKUS telių pakeliui į evoliucinius ir revoliucinius proveržius. Jeigu krizė užsitęsė, galima pradėti džiaugtis. Nes jau visai nebetoli kažkas nepatirta, nauja ir didinga. Krizė – natūralus užsiAukštakulnė platforma stovėjusio vandens rūgimo procesas, skatinantis apsivalyti ir konvejerio sindromas žarnyną nuo blogųjų – senųjų bakterijų pertekliaus. Krizės Kaip kantri žiūrovė ji krestelėjo į kėdę praištinka kompozitorius, dailininkus, sporto komandų treneėjusio kino sezono pradžioje (santykinai rius ir kino kūrėjus. Jei tai – ne santuokos krizė, ji – pamatuokime taip: nuo priešpaskutinių iki užtikrintai nepavojinga. Kuo krizė gilesnė, tuo ryškesnis paskutinių „Oskarų“ plius porą mėnesių išsivadavimo pliūpsnis, apdovanosiantis ilgai lauktais atradi- po jų), užsikėlė koją ant kojos, užsitraukė cigarą ir maloniai ketina čia dar kurį laiką mais ir išradimais. Kūrybines krizes galima ne tik suvaldyti, užsibūti, kol ją į nežinią nublokš kuris nors bet ir iš jų išspausti apčiuopiamą kiekį psichologinės naudos. didingas kino kūrinys. Bet dabar ji jaukiai siūbuoja, sugerdama visas „blokbasterinio“ Krizėse įmanoma gana patogiai įsitaisyti ir pasimėgauti jų ir nepriklausomo kino idėjas į smarkiai teikiamu neveiklumu. Nereikalauti iš savęs staigių judesių ir apipelijusį dulkių siurblį. Scenaristai akrobatinių apsivertinėjimų. Su krizėmis geriausia susitaikyti išgyvena siužetų badmetį, galbūt dėl to, jog jų pateikinėti. Kuo krizė platesir net susibičiuliauti. Tokiu būdu jos nustoja kenkti ir kartais nebespėja nė, tuo daugiau vidutiniškų kino juostų jai praneša apie savo pasitraukimą. Krizes reikia prisijaukinti reikia, kad užkimštų žiojinčią tuštumos gerklę. Idėjos kartojasi, perkramto pačios ir nelaikyti priešėmis ar katastrofomis. Krizė tėra būsenos save ir ratas sukasi iš naujo. atkarpa prieš postūmį. Gyvybiškai svarbi pačiam postūmiui.

Didžiojo apgaulės meno industrija geba Be jokio kartaus prieskonio pakalbėkime apie krizę kine. meistriškai sukurti įvaizdį, jog viskas tviska

Kadrai iš filmų „Tylos zona“ ir „Įžeidimas“.

44

KINAS

ptinė onoje raudonais kilimais. Kino gamyba – nenutrūkstamas konvejeris, kiekvieną savaitę ekranus pasiekia dešimtys premjerų.

Tačiau jau ilgai filmų žiūrėjimas yra virtęs tiesiog madingu kinomanišku ritualu. Krizė. Nuo Holivudo iki tolimiausių skandinaviško kino užkaborių. Serialų pramonė taip pat prėskokai girgžda, nes pirmas antras šviežias sezonas daugeliu atveju virto penktuoju šeštuoju sugižusiai nuobodžiais pirmųjų sėkmės receptų pasikartojimais arba dėmenų perstumdymais vietomis.

Neatmeskime prielaidos, kad prie šios krizės prisidėjo dūzgiantis „Netflixo“ fabrikas, kuo toliau, tuo labiau primenantis kokybę dėl produktyvumo aukojantį Bessoną. „Netflixo“ platforma pritraukia žymiausius scenaristus, režisierius ir aktorius, išpučia biudžetus iki 80–100 milijonų eurų ir jau atvirai konkuruoja su kompanijomis, tiekiančiomis ilgametražius filmus didiesiems ekranams. Iš pradžių „Netflixo“ sukurti filmai ir serialai buvo kokybės standartas ir tyrinėtina retenybė. Dabar – kasdienybė, kurioje nelengva įžvelgti aukštesnės nei vidutinės kokybės kūrinių. Svarbiausia – aukštakulniai ir plačiabryliai biudžetai, masinantys garsiausius aktorius ir smalsius masinio kino vartotojus. Įrodinėdamas sau ir jums kino krizę, pasiblaškysiu po ką tik peržiūrėtas juostas.

Vidutiniški produktai pagal senus receptus Škotės Lynne Ramsey trileris „Tavęs niekada čia nebuvo“ stilingai-atmosferiškai pasivaikščioja tiltu tarp „Senio“ ir „Džono Viko“, pasisavindamas po kruopelytę iš dar dešimties rezonansinių juostų. Mozaika gana organiškai sulimpa, tačiau, vos perpranti ►

Kadrai iš filmų „Tavęs niekada čia nebuvo“, „Iš niekur“, „Žaidimų vakaras“.

45

KINAS

◄ žaidimo taisykles, reginys virsta pusfabrikačiu, kurio neišgelbsti net charizmatiškasis Joaquinas Pheonixas ir šiokios tokios – autentiškai kitokios scenaristinės korekcijos. Per vėlu. Patiekalas – atšalęs.

Dedame į mikrobangę.

O iš jos išimame „Auksinį gaublį“ geriausio užsienio filmo kategorijoje iškovojusią turkų kilmės vokiečių režisieriaus ir scenaristo Fatiho Akino kriminalinę dramą „Iš niekur“. Teroro aktas, netektis, skausmas, teisinės sistemos bejėgiškumas, keršto troškimas. Šeši esminiai pastoliai, kurie turėtų būti nepajudinamai tvirti, tačiau filmas svyruoja į visas puses, paslysdamas ant logikos ir sprendimų neįtaigumo dėmių.

Per stebuklą juostos konstrukcija nenugarma skradžiai. Tas stebuklas – triuškinanti ir kaulus smelkianti Dianos Kruger vaidyba, išlaikanti dėmesį iki šokiruojančios atomazgos. Bet pasakojimo branduolys nuo pirmo sukrečiamo įvykio iki paskutinių minučių sudarytas iš tuščiavidurės substancijos.

Nepriklausomi skoliniai ir holivudiniai žaidimai Libaniečių režisieriaus ir scenaristo Ziaido Doueri kino kūrinys „Įžeidimas“ buvo nominuotas „Oskarui“, ir galima suprasti, kodėl. Tipiška tautinių, kultūrinių ir religinių skirtumų apsėstų dviejų vyriškių konflikto istorija, įsiplieskusi dėl paprasto buitinio gedimo ir persikėlusi į priešingus visuomenės sluoksnius. Pats vystymasis ir charakteriai darniai papildo vieni kitus, o rutuliojimasis sklandžiai atveria daugybę šiuolaikinio pasaulio skaudulių.

Bet pats variklis su senais degalais, įpiltais dar iš 2002-ųjų Rogerio Michello dramos „Skiriamoji juosta“ su Benu Afflecku ir Samueliu L.Jacksonu.

Johno Franciso Daley ir Jonathano Goldsteino kriminalinė komedija „Žaidimų vakaras“ kritikų recenzijų distancijoje rinko aukštus balus, nors didžiausias šio žanrų ir skolinių kratinio privalumas – pašėlęs tempas, neleidžiantis susigaudyti, koks sumanymas pavyko, o kuris – ne, iš kur atrisnojo vienas ar kitas epizodas, kokiame filme buvo girdėta citata ir kaip sėkmingai naujai įvyniotas laiko patikrintas triukas. „Žaidimų vakaras“ nestokoja originalaus žavesio, bet jis dažnai nublanksta per duokles ir pasikartojimus.

46

Be abejo, daugelis gali laidyti susižavėjimo šūksnius dėl epinių reginių „Keršytojai. Begalybės karas“ arba „Ugnies žiedas: sukilimas“, bet man tai – „programiniai“ klonai, kurių niekaip nepavyksta įvertinti ir belieka nustumti į sektorių „galima žiūrėti arba galima nežiūrėti, ir nieko nebūsi praleidęs“. Pažįstamo skonio produktai.

Jie išlenda iš tylos zonos Kad ir kokia būtų krizė, ją visada praskaidrina vienas netikėtas kūrinys tarsi „iš niekur“. Be jokių pradinių lūkesčių.

Taip išniro Johno Krasinski (jis – ir vienas pagrindinių aktorių) režisuotas siaubo trileris „Tylos zona“. Jo triumfo priežastis – scenaristų Bryano Woodso, Scotto Becko ir to paties J.Krasinski apokaliptiškai išgrynintas siužetas, kuris remiasi vienu žaibišku idėjos blyksniu ir keliais skaidriai išrikiuotais jo akcentais arba poakcenčiais. „Tylos zona“ – dviejų bičiulių ir vienos šeimos projektas. 2014-aisiais J.Krasinski į rankas pakliuvo gerų draugų, visas istorijas rašančių kartu, – B.Woodso ir S.Becko siužetas, kuris iš karto prikaustė dėmesį.

Susėdę su šauniuoju duetu, jie ėmėsi nedidelių procesinių scenarijaus korekcijų.

J.Krasinski nuosekliai purtėsi režisieriaus kėdės – į siaubo ūkus jam dar nebuvo tekę žengti. Bet čia pasirodė įžvalgioji ir garsiojo Johno žmona – britų aktorė Emily Blunt.

Dirstelėjo per vyro petį į scenarijų, nebyliai susižvalgė su juo ir dviem kolegomis – viskas greitai tapo aišku. J.Krasinski buvo taip

Didžiojo apgaulės meno industrija geba meistriškai sukurti įvaizdį, jog viskas tviska raudonais kilimais. įsitraukęs į vis dar tebekuriamą istoriją, kad apie geresnį režisierių nepasvajotum.

Ilgi vakariniai pokalbiai išdavė, kad jis jau turi gana aiškią viziją: apokaliptinį filmą gestų kalba, kuriame moderniai susijungia klasikinės „Svetimo“, „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ ir „Miegamajame“ detalės. Dar – jam reikėjo įtikinamų monstrų,

kurie šmėkštelėtų trumpai, bet taip efektyviai, jog žiūrovams iš netikėtumo sutrūkinėtų galūnės. Pabaisų pavidalai gimė iš vaisingų diskusijų su gamybos dailininku Jeffrey Beecroftu. Kažko trūko. J.Krasinski ir E.Blunt prisiminimų apie antrojo vaiko laukimosi periodą ir pirmuosius trapius mėnesius jam gimus. „Tylos zonos“ idėjos ašimi tapo tėvų troškimas apsaugoti vaikus pavojingame į garsą reaguojančių pabaisų pasaulyje. Kai esminiai akcentai buvo sudėlioti, E.Blunt paklausė vyro, galbūt jis ją regi viename pagrindinių vaidmenų. Ar jis galėjo atsisakyti? Skamba lietuviškai suokalbiškai, bet šįkart sąmokslo teorija suveikė neužsikirsdama. E.Blunt ir J.Krasinski duetas sukuria glaudų vyro ir žmonos ryšį, kuris laiko visas siužetines gijas. Papildoma sėkmė – nebyli aktorė Millicent Simmonds, kuri dažnai tampa centrine juostos figūra, stingdančiai paskendusi refleksijose apie neišmatuojamą pabaisų siaubiamos planetos blogį, pulsuojantį kiekviename baimės sukaustytame judesyje. „Tylos zonos“ struktūrinis stuburas – vientisas pasivaikščiojimas nebyliu minų lauku. Garsas prilygsta sprogimui ir nutrauktai kūno daliai. Scenaristai, režisierius ir aktoriai iš kiekvienos scenos išspaudžia visus įmanomus litrus sukrėtimo ir įtampos sulčių. Nesibaigiantis adrenalino potvynis, nestokojantis aštrių socialinių žinučių, trumpas ir taiklus žanro šedevras. Galima pasidžiaugti, kad jo kūrėjai atsisakė pradinės minties susisiekti su „Projektas: monstras“ filmų serijos prodiuseriais ir įtraukti „Tylos zoną“ į jų kūrinių ešeloną. J.Krasinski juosta turi neabejotinai daug paralelių su minėtu kino industrijos prekės ženklu, tačiau būtų praradusi unikalų savarankiškumą, o gal net ir sulauktų reikalavimo prilipdyti kokią nors netikėtą pabaigą. „Tylos zonai“ kitokios atomazgos nereikia. Visa istorija plėtojama organiškai, nenuklystant į šalutines sudėtingybes ir išlaikant paprastą esmę. Kad ir kaip būtų keista, tokių paprastų ir paveikių filmų pasitaiko nedaug. Pradėjęs ieškoti „kabliukų“, lengvai suprastum, jog „Tylos zona“ leistųsi apraizgoma gausybės papildomų linijų ir niuansų. Bet jų nereikia. Viskas taip glaudžiai sulimpa, jog visa kita būtų kaip žaidimo pratęsimas rungtynėse, kurių nugalėtojas jau aiškus. Viskas čia pasakyta ir papasakota. Nors, ko gero, stipriausiai į atmintį įsispaudžia baimės, nežinomybės ir pasmerktumo pojūčiai, kuriuos nustelbia instinktas kovoti, išgyventi ir gyventi.

KINAS

Klaipėdietės režisierės sėkmė Paryžiuje Gegužės 4–6 dienomis Prancūzijos sostinėje Paryžiuje vykusiame XIII Europos nepriklausomo kino festivalyje (ECU – European Independent Film Festival) sėkmė lydėjo jaunos klaipėdietės režisierės Emilijos Rivière debiutinį trumpametražį meninį filmą „Möbius“.

Jis pelnė prizą už geriausią kinematografiją (vyriausiasis operatorius / kinematografas Narvydas Naujalis). N.Naujalis jau seniai nusipelnė kokio nors tarptautinio apdovanojimo. Jis – talentingas, bet kuklus žmogus, ilgai buvęs Lietuvos kinematografijos grandų šešėlyje.

Skirdama prizą, ECU festivalio žiuri ypač pabrėžė „Möbius“ inovatyvią vizualią raišką. E.Rivière filmo vizualumą labai išgyrė Scottas Hilleris, festivalio prezidentas, pats – garsus kinematografas, „Oskaro“ premijos laureatas.

Filmą „Möbius“ sukūrė kino gamybos kompanija „Tremora“, remiant Lietuvos

Filmo plakatas.

kino centrui, prodiuseriai – Ieva Narvilienė, Ramūnas Povilanskas ir Elena Rožukaitė. „Möbius“ – mokslinis fantastinis filmas apie merginą, kuri ima jausti kūno simptomus, liudijančius daugialypę visatos formą.

E.Rivière taip pat dalyvavo festivalio metu surengtame forume #sheshoots, kuriame ECU festivalio dalyvės moterys

režisierės diskutavo apie moterų kuriamą kiną, diskriminaciją ir sunkumus, su kuriais susiduria moterys režisierės kino pasaulyje, kuriame dominuoja vyrai. Pasak Emilijos, „jei moteris režisierė filmavimo aikštelėje kelia griežtus reikalavimus kūrybinei komandai, ji laikoma isterike, o jei griežtus reikalavimus kūrybinei komandai kelia režisierius vyras, jis laikomas talentingu kūrėju“.

E.Rivière (Povilanskaitė) – lietuvių kino režisierė. Gimė 1997 m. Klaipėdoje.

Profesinį išsilavinimą kino srityje įgijo JAV – Niujorko universiteto Kūrybinių ir vaizduojamųjų menų mokykloje, kurioje 2013 m. baigė scenaristų, o 2014 m. – kino režisierių kursus. 2016 m. ji baigė menų bakalauro programos kursus Niujorko kino akademijoje (New York Film Academy).

Pirmąjį trumpametražį vaidybinį filmą „Kolekcionierius“ E.Rivière sukūrė 2014 m. S.T.Kondroto novelės motyvais.

Jaunos talentingos kūrėjos debiutas neliko nepastebėtas – jos filmas apkeliavo ir A lygio tarptautinių festivalių ekranus, o Los Andželo tarptautiniame studentų kino festivalyje JAV buvo pripažintas geriausiu.

Iki tol ji bandė kurti muzikinius klipus, iš kurių vienas – „The Other Way“ – buvo gerai įvertintas ir Vermonto (JAV) tarptautiniame studentų filmų festivalyje.

▪

Kadrai iš E.Rivière filmo „Möbius“.

47

GINTARO LAŠAI

Žaisti ar nežais Eugen Fink. Laimės oazė: esė apie žaidimo ontologiją. Apostrofa, Vilnius, 2018, 113 p.

Dainius VANAGAS

Tu esi sportininkas ir daug treniruojiesi.

Kasdien, savaitgaliais, per šventes, atsikvepi tik tada, kai norisi griūti, bet ir tai – trumpam. Tu, žinoma, nesiskundi, nes tokia sportininko dalia: karjera trumpa, kūnas greitai susidėvi, o visam gyvenimui skirtos gyvybinės jėgos išeikvojamos per kelis dešimtmečius. Bet tu kantrus, nes žinai, kad talentas sporte atsiskleidžia spontaniškai. Vienuolikmetė gali būti gimnastikos vunderkindė, nors jai dar neprasidėjo menstruacijos. Penkiolikmetis gali pagerinti plaukimo rekordą, nors dar mokosi dešimtoje klasėje. Niekas tokio amžiaus netampa žinomais gydytojais, finansininkais ar inžinieriais. Bet gali tapti žinomais plaukikais, čiuožėjais ar bėgikais. Tačiau gydytojai, finansininkai ir inžinieriai neturi gerbėjų – o tu turi. Tu esi šalies ambasadorius, tu stumi rutulį, tu bėgi, tu keli, tu meti ar spiri ir taip garsini savo šalį kitose šalyse, kuriose taip pat yra stumiančiųjų, bėgančiųjų, keliančiųjų, metančiųjų ir spiriančiųjų.

Tačiau kartais, kai raumenims skaudant nugriūni į lovą, tau kyla minčių. Nepagrįstų, bet baugių: iš tavęs ima interviu, tavimi domisi, rodo per televiziją. Kas tie žmonės, galvoji tu. Kodėl jiems įdomu?

Nes tau nebūtų, o jie štai žino ir skaito, žiūri, seka.

Juk čia tik žaidimas. Jiems, ne tau. Tu iš to, tuo ir taip gyveni. Tu užsiėmęs nuo ryto iki vakaro, neturi laiko skaityti naujienų, sekti kitų žmonių pasiekimų, o jei kartais laiko liktų, tai jėgų – tikrai ne. O žiūrovai, tu stebiesi, turi ir laiko, ir jėgų.

Tai ką jie veikia? Arba ko jie neveikia? Jie perka bilietus, spokso į televizorius, jie rašo komentarus, nusidažo veidus, stūgauja, jie tiki žaidimu ir sportu net labiau nei tu pats, nes jie jaučia aistrą, azartą, 48

savipakankamą prasmę, o tu matai savo asmeninį kelią, pašaukimą ir atsakomybę.

Bet tu nesi naivus, tu supranti – jei žiūrovų nebūtų, tai, ką darai, netektų prasmės.

Todėl kai rytais keliesi ir geri energinį kokteilį, tu jautiesi gerai. Treniruotėse jautiesi gerai. Po jų jautiesi pavargęs, bet tas nuovargis irgi geras, nes turi tikslą. Tu žinai dar iš vaikystės turnyrų, kad pergalės jausmas yra vertas pastangų. Visų.

Taigi tu treniruojiesi, dirbi su kvalifikuotais treneriais, jie tave motyvuoja, sudarinėja planus, programas. Tu žinai, kad rezultatai neateina per naktį. Kartais reikia pralaimėti šimtą turnyrų, kad šimtas pirmajame triumfuotum – taip, tu žinai daugybę įkvepiančių istorijų, daugybę pavyzdžių, įrodančių, kad niekada nereikia pasiduoti.

Ir tu nepasiduodi, stengiesi iš visų jėgų.

Vykdai nurodymus, laikaisi režimo, prižiūri kūną. Palyginti su bendraamžiais, daug ko atsisakai, gyveni asketiškai, kartais atrodo, kad niekas tavęs nesupranta. Žinoma, tu jų nekaltini – tarp jų daug tavo draugų. Ir vis dėlto jauti turįs aukštesnę misiją, kai tavo bičiuliai jos dar tik ieško, o keli gal ir apskritai niekada neras.

Tu pažabojai vėją, pasirinkai kryptį, o kiti tik blaškosi į visas puses.

Dalyvauji turnyre po turnyro, kartais pasiseka labiau, kartais prasčiau. Po prasčiau tu su treneriais aptari padarytas klaidas ir iš jų pasimokai. Po labiau jūs pasirenkate naują tobulėjimo kryptį ir pasidžiaugiate pasiekta pažanga.

Bėga laikas. Tavo uolumas ir pastangos nemažėja, tačiau tavo besiblaškantys draugai jau nebesiblaško. Anksčiau jie neturėjo jokių pasiekimų – dabar pradeda turėti. Tiesa, televizija jų dar nekalbina, bet greitai pradės. Tavo rezultatai, teisybės dėlei, irgi neprasti. Štai užėmei šeštą vietą, tada aštuntą, o neseniai devintą; varžeisi su stipriais varžovais, todėl šie pasiekimai verti dėmesio. Prieš

metus? Prieš metus buvai daug silpnesnis ir prasčiau pasiruošęs. Dabar tavo kūnas daug tvirtesnis, tu psichologiškai atsparesnis. Treneriai sako, kad lūžis arti.

Kad persilaužimas gali įvykti bet kuriame turnyre, tereikia mažo postūmio, vienos pergalės, ir tuomet tau užaugs sparnai.

Tačiau neužauga, nes tu nelaimi. Treniruojiesi, lieji prakaitą, tačiau neišlieji nieko tvaraus: turnyrus laimi kiti. Tie kiti, žinoma, yra tavo kolegos. Nors ir būdami varžovai, jūs vienas kitą drąsinate, guodžiate ir sveikinate, kadangi plaukiate vienoje valtyje.

Praėjus dar keleriems metams tavo nuotaika vis prastesnė. Draugai, tapę pažįstamais, savo pasiekimais tave jau pranoko. Jie šį tą jau laimėję: reikšmingą postą, mokslinį laipsnį, šeimą ar vaiką. O tu vis dar lauki sėkmės – vis dar tikėdamas, vis dar atkakliai siekdamas savo svajonių, bet jau nebeturėdamas joms pagrindo. Ir treneriai kažkokie santūresni, jie vis dažniau skatina tave nenusiminti, užuot kantriai ir be atvangos tave muštravę kaip anksčiau, kai jauteisi tarsi geležine kuoka glostomas gladiatorius.

Seniau tu nusileisdavai vyresniesiems ir labiau patyrusiesiems – ir tai atrodė natūralu. Tu turėjai tikslą, vijaisi, tai buvo iššūkis ir argumentas. Tu buvai jaunas, talentingas, perspektyvus sportininkas.

Dabar gi tu pradėjai nusileisti ir jaunesniems už save. Ne, tu nepavydi – bet tai neteisinga. Jie dar tiek mažai prakaito praliejo, tiek mažai kentėjo, tiek mažai verkė, o jau džiaugiasi pergale. O tu vis penktas, aštuntas ar dvyliktas. Ar keturioliktas.

Valstybė į tave vis dar investuoja, turi ir privačių rėmėjų, galų gale ir turnyrų priziniai fondai, net ir užėmus ne pačias aukščiausias vietas, vis tiek leidžia tau išgyventi. Todėl tu tęsi, ką pradėjęs, toliau sunkiai dirbi. Tiesa, jau su kitais treneriais ir kitoje šalyje, nes ankstesni

GINTARO LAŠAI

sti treneriai nemokėjo tavęs paruošti. Gal jie ir visai niekam tikę buvo. O štai nauji, tu jauti, sustatys viską į savo vietas.

Taip ir nutinka. Tu blyksteli ir iškovoji trečią vietą. Prizinę! Tu trini rankomis, tu jau šalia, kvėpuoji į nugaras, varžovai ima tave gerbti. Tačiau iš tiesų – ne.

Iš tiesų – turnyre nedalyvavo daugybė stiprių konkurentų, dėl traumų, dėl ligų, dėl menkos turnyro reikšmės, todėl jame varžėsi tik tokio kalibro sportininkai, su kuriais varžantis užimti žemesnę nei trečia vieta neįmanoma. Tu tai žinai, bet stengiesi nežinoti.

Galiausiai ateina laikas, kai supranti, kad jau niekada nelaimėsi. Jei kas klaustų, sakytum, kad nesigaili pasirinkęs sportininko kelią – nes, jei sakytum kitaip, tai reikštų, kad priėmei netinkamus sprendimus, o šitaip galvoti skauda per daug.

Tavęs jau niekas nebelaiko perspektyviu atletu – tačiau ilgai laikė, todėl žiūrovų ir sirgalių širdyse tu vis tiek palikai įspaudą.

Juk buvai geras, malonus ir taktiškas, žmonės iki šiol mėgsta tavo kompaniją, kalba apie pavyzdingą tavo darbo etiką ir atsidavimą. Tik ne apie pergales. Kartais jie tyliai pasvarsto: o jei didesnėje šalyje, jei anksčiau, jei geresnėmis sąlygomis, su geresniais treneriais ir geresniu finansavimu – viskas būtų kitaip.

Imi galvoti apie pasitraukimą. Bet vis nedrįsti, nes nežinai, ką po to reikės veikti. Todėl lieki, kol dar gali judėti.

Dabar, praėjus tiek metų, tu jau žinai: sportui, bet kuriam sportui pergalė tokia pat reikalinga kaip ir pralaimėjimas. Vieni sportininkai įkūnija pergalę, kiti – pralaimėjimą, ir dabar jau nekyla klausimų, ką įkūniji tu. Tavo dalyvavimas reikšmingas, tu būtinas, kad geriausi iš geriausių turėtų ką įveikti. Juk jie negali vienui vieni bėgioti stadionuose, plaukioti baseinuose, mėtyti į krepšį ar svaidyti disko.

Juk svarbu ne tai, kiek centimetrų jie nusviedžia ar nušoka, o tai, kad aplenkia

Iš eilėraščių rinkinio „Siena“ Ramūnas ČIČELIS

***

tave ir kitus. Tavo fone, tavo sutriuškinimo fone jie gali tapti žvaigždėmis, nes be tavęs jų rezultatai nieko nereikštų, jų nebūtų galima palyginti, nebūtų galima sukurti legendos ir antraščių, sutraukti milijoninių auditorijų ir išplėšti širdžių iš krūtinių.

Tu esi tas, kurį galima aplenkti. Tu esi tas neišmatuojamas ir neaprėpiamas skirtumas tarp gero ir puikaus. Tu esi tas skirtumas, kuriame puikus tampa reikšmingas, kuriame talentas tampa vaisingas, kuriame pergalė tampa saldi, kuriame pralaimėjimas tampa kartus.

Tokios žaidimo taisyklės, ir tu, patyręs profesionalas, jas gerbi. Todėl kartą, užėmęs dvidešimtą vietą, tu tiesiog baigi karjerą. Be sąžinės graužimo, mat jau užaugo nauja pralaimėtojų karta; savo užduotį tu jau atlikai.

Ir tikrai niekas nesakys, kad nebandei.

Niekas nesakys, kad suklydai. Niekas nesakys, kad buvai naivus, kvailas ir netalentingas.

Bet visi taip galvos.

O tau, stebint televizoriaus ekrane, kaip kažkas stumia, bėga, kelia, meta ir spiria, beliks galvoti apie patį žaidimą – žaidimą, kurio pažaisti progos taip ir neturėjai, nes privalėjai jį kurti. Apie nereikšmingą reikšmingumą. Apie „laimės oazę nuolatinio laimės siekimo ir paieškų dykynėje“.

Ir apie milijonus žmonių, kurie žaidžia, nes nežaisti nenori, nemoka, negali.

Kava Stalas Pokalbis Apie Raštą Žmonės Vienas Tu Toks Gilus Jaudina Žodis Veria Siena Aklina Pramušti Kakta *** Rytas Trys Smūgiai Akys Veda Žvilgsnį Į Stulpą Gėda Truputį Prieš Tave ► 49

GINTARO LAŠAI

◄

***

Malonė Sutikti

Puodelis Žolės Saujoje Išvykimas Toli Į Niekur

Tave Skersgatvyje

Nežinia Kankina Ne mane.

Gyju Žaizdos Žaidimas Ruletė Rusiška

***

Būgnelis Ausų

Kepurė Sniegas

***

Baltumas Tigro

Knyga Be

Gabrielės Venckutės akvarelė.

50

Kristau ***

Žodžio Žvilgsnis Pro Plyšį Į nugarą Ietis *** Ola Tavyje Be Tavęs Šokis Su Tavimi Dangus

GINTARO LAŠAI

*** Ausis Neklauso Lietimas Girdi *** Knygos, Raštas. įsakymas – Įsakymas.

Palauksiu, kol atrasiu Tave.

Jau atradau, Buvau praradęs.

Kelias Į Tave – Be akmenų.

Aukštyn kojomis Pasaulis Apvirto *** Gailestis Ne dėl tavęs – dėl savęs Ir dėl palikto medžio.

Vynas ant Stalo.

Pajusiu tavo prisilietimą – Atstumsiu Dėl Tavęs. *** Beržas Ne lietuviškas Nesu Laukinis Bėgu Dega Vynas.

Netikra meilė Alma RIEBŽDAITĖ

Galiu tarti, jog aš, Misisipė, gerai pažįstu save. Aš tik nežinau, kodėl tėvai man davė tokį keistą vardą. Man atrodo, kad jie buvo išprotėję svajotojai. Mažvaikiai, kokių reta. Mažvaikiai, norintys, kad kiti darytų taip, kaip jie nori, o jeigu ne, tuos kitus, mažus ir didelius neūžaugas mokantys tobulai nubausti. Aš irgi tokia buvau. Bet dėl išvystyto kritinio mąstymo apie trisdešimt šeštuosius metus pradėjau įtarti, jog kitas yra kitas, o aš esu aš, ir užduoti sau gana pavykusius klausimus. Man atrodo, kad ir mano tėvai yra šiek tiek užaugę. Gal net gerokai. Jiems jau per šešiasdešimt.

Pastebiu juose vis daugiau gerų savybių ir suprantu, kad neturiu jokios teisės iš jų ko nors reikalauti, kad jie yra tokie, kokie yra, ir turi teisę tokie būti, net jeigu tai man labai nepatinka. Mano mamai greitai septyniasdešimt, poilsį jai suteikia ne tik kryžiažodžių sprendimas, bet ir kompiuteriniai žaidimai telefone. Mes visi mėgstame dėlioti puzlius ir sprogdinti burbulus. Labai retai, bet kartais tai darau net ir aš, Misisipė, visais atžvilgiais tobulas žmogus, žinantis, kaip viskas yra teisinga ir kaip reikia gyventi. Na, puikiai suprantate, kad aš nė velnio neraukiu, kaip reikia gyventi. Ir tai yra nuostabu, nes yra, kas žino. Pavyzdžiui, jūs. Tai yra gera proga kartu susėsti prie arbatos puodelio ir nuoširdžiai pašnekėti tris valandas.

Ką jau ką, bet šnekėti aš mėgstu. Galiu jums išpūsti visą verbalinį pasaulio burbulą ir lygiai taip pat galiu klausytis ir valandų valandas žiūrėti į jūsų burbulą ir medituoti sąlyčio taškus.

Nežinau, kaip yra su tikra meile, bet esu tikra, jog netikra meilė vis dėlto egzistuoja. Patyriau ją daugybę kartų ir degu karštu beribiu troškimu jums papasakoti apie nuostabią nepakartojamą netikrą meilę. Meilė man patinka, net ir netikra patinka, kažkaip patinka, yra įdomu, bet dažniausiai vargina, nes man patinka būti efektyviai ir gerai jaustis. O kai aš įsimyliu, man kažkas atsitinka. Na, turiu omeny tą netikrą meilę. Bet aš save gerai pažįstu. Žinau, kad tai truks dvi arba vieną savaitę, todėl susitelkiu ir ištempiu.

Ir paskui tai praeina. Aš pratūnau tą laiką, ištveriu, stengiuosi neišsiduoti, nerodyti jokių ženklų ir, reikalui esant, atsitraukti, nes puikiai žinau ir suprantu, jog esant jusliniam objekto dirginimui, mano kančios užsitęs. Visada randu būdą, kaip nutraukti kankinantį bendravimą. Tikiuosi, jog niekas niekada šioje srityje manęs neperkąs, nesupras, kaip su manimi elgtis.

Turiu tokią viltį. Man patinka svajoti, aš užsimerkiu ir pasineriu į buvimą su slaptu savo meilės objektu, nusikeliu į erotines fantazijas. Man tai įprastas buvimo būdas.

Aš suprantu, kad tai yra šlykštu. Man tai yra šlykštu. Aš bandydavau tai nutraukti, išsivaduoti iš to tūkstančius kartų. Deja, nesėkmingai, žinoma.

2027 metų pabaigoje... Ak, ne, dar ne apie tai. Truputį per anksti ryškinti siužeto liniją. Na, aš nelabai moku rašyti, nes esu dailininkė, o kelerius paskutinius metus iš viso buvau praradusi žadą. Taip, taip, nieko negaliu pasakyti apie gyvenimą, nors tu ką. Nieko nebežinau nei apie prasmę, nei apie laimę. Jeigu ne piešimas, būčiau išprotėjusi. Niekas to nežino, bet piešimas yra tai, kas man išgelbėjo gyvybę. Piešiant, kaip ir rašant, galima kurti maginę tikrovę ir viską pakeisti, išsikviesti visokias saugančias jėgas ir taip toliau. Nutrinti, kas nepatinka. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Pripiešti tai, ko reikia. Padėti sau, modeliuojant savo psichinę tikrovę.

Tikrai. Žmonės galvoja, kad kūryba yra kažkas šiaip sau, į ką paspoksai, ko pasiklausai. Nieko panašaus. Kūryba turi maginę kuriančią galią. Tai va, netekusi žado, supratau, kad piešimas iš manęs nereikalauja jokios loginės pasakojimo struktūros, neprašo, kad aš kažką pasakyčiau protingo ar kvailo, gražaus, ritmingo. Žodžiai kartais dingsta, o vaizdas visada yra, todėl aš visa galva pasinėriau į vaizdus ir išsinėriau iš žodžių. O štai šiandien – tas jausmas, kad vėl galiu kalbėti, na, kai prabyli po kelerių metų tylėjimo, nereikia tikėtis, kad čia kažkas gražiai, tobulai suskambės. Ne... Nieko panašaus. Negrabus komiškas verbalinis sirtakis ir tiek.

Na, bet aš vis tiek kiekvieną dieną Dievui dabar dėkoju už visas man skirtas dovanas ir resursus, kaip tarnas dėkoja šeimininkui už duotus talentus ir stengiasi žūtbūt neužkasti jų į žemę. Dievas mane myli. Tokį kelią dovanojo. Visko išmokė, gražiai mane atstatė, atskyrė nuo kitų, padarė asmeniu. Nesvarbu, kad kiti, už mane protingesni žmonės sako, kad aš užsiauginau skūrą, storą odą ir panašiai. Na, protingi yra protingi, o aš tik turinti kelis talentus, besiblaškanti tarp jų ir vadinanti visa tai, kas vyksta mūsų gyvenime, individuacijos procesu, na, taip, taip, prisiskaičiau aš to Jungo. Pala, kas ten kieno galvą apšiko nuodėminguose psichiatrijos grando prisiminimuose?

Juk jei nežinotum, kad žymus psichiatras, galvotum, išprotėjęs žmogelis ir tiek. Atsivėrė dangus ir nukrito kaka ant galvos. Jei Dievas nori įteikti tau dovaną, jis ją įvynioja į problemą. Žmonės sako, kad yra gera ir bloga karma. O aš visiems guru ir šiaip joga užsiimantiems įžūliai tvirtinu, kad nėra nieko geresnio už blogą karmą, turėkime omeny, kad pagal nutylėjimą gera karma laikome sėkmę, turtus, padėtį, prestižą, genialumą ir t. t. Dieve atleisk, kaip šokinėja mano mintys. Na, tikėtis, kad vos tik atgavus žadą mintys sklandžiai dėliosis į nuoseklią seką, yra mažų mažiausiai naivu.

Arba, kaip prasmė sutekėjo į mano gyvenimą. Sunku patikėti. Aš iš viso, jei ne mano pačios patyrimai gyvenime, apskritai niekuo negalėčiau patikėti, ypač savo gyvenimo istorija. Jei pati nebūčiau patyrusi ir kas nors man papasakotų tokią istoriją, kaip mano, aš tikrai nepa52

tikėčiau. Galvočiau, melagis, išprotėjęs, o dar geriau – išprotėjęs melagis. Dabar jau tikiu kitais žmonėms, žinau, kad gyvenime visko gali atsitikti, pačių keisčiausių dalykų. Žinau, kaip greitai gali tapti elgeta, atsidurti kalėjime. Viens du, ir, žiūrėk, jau kaliūzėj. Apie skyrybas ir trečią santuoką iš viso nekalbu. Na, taip, paima ir suteka ta prasmė, lėtai ir gražiai kaip upė, ir dar kai be žodžių suteka, tai tokia neišjudinama tampa, yra ir tiek, nors tu ką. Jeigu būtų mėsa, galėtum išplėšti, o dabar ne mėsa. Nežinau, kaip paaiškint tą procesą, bet, kadangi Dievas visai neatėmė iš manęs loginio sprendimo galios, tai prasmė didžiausia srove suteka be žodžių į mus, kai mes netenkame išorinių prasmės davėjų. Mes esame įpratę gyventi dėl kažko, o man pyst tuos kuolus ir išmušė iš po kojų. Nebeliko nieko, dėl ko galėčiau gyventi, atėmė, kas brangiausia buvo. Ir pizė man buvo. Tokia beprasmybė, jog išvis nebesusivokiu.

Ir ką, pradėjau kristi. Taip baisu buvo.

Kritau gal pusmetį, o gal mažiau ir staiga nepajutau, kaip lėtai, kaip gražiai į mane sutekėjo prasmė. Ir klausimo prasmės neliko, ir viskas gražu, prasminga atrodo.

Ir žmonėms nėra ko pasakyti. Dėl ko gyvenu. Aš, Misisipė, nežinau, dėl ko gyvenu. Bendrauju su žmonėmis, kurie man patinka, veikiu dažniausiai tai, kas teikia malonumą. Persidirbu. Pavargstu.

Gražiausia man muzika – ugnies, nebeprireikia net meditacinių om ir zen garsų.

Tapau siaubingai primityvi. Dažnai sakau žmonėms – mažiau gilinkis, o asmeniškai tai iš viso nieko nereikia priimti, net ką nuosavas vaikas tau sako ar mama tikroji, nereikia priimti asmeniškai. Kiekvienas transliuoja savo tikrovę, kuri, patikėk, su tavimi turi tiek pat bendro, kiek krokodilas su kolibriu. Aišku, yra išmintingų žmonių, pasiklausai ir priimi. Anksčiau bandžiau rašyti eilėraščius, dabar perskaičiau ir taip nusivyliau savimi. Gerai, kad tokio briedo niekas nespausdino.

Dabar jau visai kitaip žiūriu į pasaulį, brandžiai. Žmonės dažnai sau patinka jaunystėje ir sendami vis labiau nusivilia savimi, nes sensta, negražėja, negrabėja, atbunka, o man viskas priešingai. Man vis geriau, džiaugsmingiau viskas, vis labiau ir labiau sau patinku, net ir save jauną mergaitę pradėjau su meile priimti. Žodžiu, natūralūs procesai, sendama suprimityvėjau ir suskydau, daug gyvų

būtybių dabar suprantu. Pavyzdžiui, vakar supratau vieną nepaprastą dalyką, kuriuo labai noriu su jumis pasidalyti. Gal praturtins, sakau, mus visus, ar pamačys. Senas toks dalykas, žinomas, bet man daug džiaugsmo suteikė. Vakar mano gimtadienis buvo, gal čia ir buvo pati didžiausia dovana. Man vis atrodydavo, kad nemyli ar atstumia dėl to, kad aš kažką ne taip padariau ar pasakiau. Galvojau, kad čia esmė. Keturiasdešimt metų taip galvojau.

Ne, ne čia. Jeigu nori, ir per galvą verskis, atlik tobulus cirko akrobato triukus, jeigu nepriima, tai ir nepriima, ir jokie aukso žodžiai ir meistriški judesiai čia nepadės.

Ir jeigu aš jau padarysiu ar pasakysiu kažkaip gražiai ir gerai viską, tai susimils, apkabins mane ir pamylės. Nieko nereikia daryti, kad tave mylėtų, nes mes mylime ir viskas, ir mylime nė už ką. Todėl nereikia stengtis, nereikia kišti dovanų, ką aš, Dieve, šitaip apdovanota, mėgstu daryti. Aš taip mėgstu dovanoti. Jeigu turėčiau viso pasaulio pinigus, visiems pripirkčiau dovanų, kiekvienam, kas ko nori: gražią suknelę, pistacijų, knygų, piešimo reikmenų, aliejinių dažų, makiažo reikmenų, visokių priemonių kvailiojimams: karnavalinių drabužių, grimo, kaspinų, batų, žinoma, skalbimo mašiną, mineralinio vandens, kramtomosios gumos, geros dantų pastos, daug vaisių ir daržovių. Kartais paklausčiau, o ko nori pats žmogus. Su meile dovanočiau ir nieką.

Aš, Misisipė, buvau geras ir tebesu labai geras žmogus, tik dabar užsiauginau šarvus ir storą odą. Puikią, nuostabią odą. Apie ką tavoji kritika? Argumentai?

O, taip, teisingai, puiku, aš nesu tobula, galiu suklysti. Galiu? Kaip miela. Na, paploti už gražius žodžius ir meistriškus judesius kiti tai gali. Prisiminiau. O pats gali aplodismentus ir paplekšnojimus net su meile sumaišyti. Aš maišydavau, ir dažnai, kauliukus su meile.

Geroji žinia yra ta, jog visos mano baimės išsipildė. Atsitiko viskas, ko aš labiausiai bijojau. Sako, kai tavo svajonės stipresnės už tavo baimes, jos turi tikimybę išsipildyti. O taip, aš esu subrendęs žmogus, žinantis daug protingų frazių. Tai va. Tai, kas atsitiko dvidešimt septintųjų metų pabaigoje, gal ir nėra taip svarbu, nes juk niekam nebus įdomu, kaip aš čia imsiu ir apsiverksiu.

Kitaip tariant, man atsitiko tai, kad teko turėti reikalų su antstoliu. Supran-

GINTARO LAŠAI

tate, pačiu baisiausiu žmogumi ne tik Žemės rutulyje, bet ir visoje visatoje.

Antstolių visi nekenčia ir bijo, ne išimtis buvau ir aš. O kadangi mano nervų sistema jautri, aš jų ypač bijojau. Aš daug ko bijojau – policijos, teismų, psichiatrų, vaikų teisių – ir su visais teko susidurti.

Na, ir liko paskutinis, antstolis. Atsisakyti tokios likimo dovanos, kaip būti akistatoje su antstoliu, aš jau nepajėgiau.

Aš, Misisipė, puikiai supratau, kad tokia proga gali daugiau nepasitaikyti, todėl stačia galva nėriau į susitikimą su antstoliu. Kai jis mane paėmė, aš nežinojau, nei kaip jis atrodo, nei kiek jam metų, nei kas jam patinka, nieko, bet aš jam pradėjau rašyti laiškus. Rašyti laiškus nepažįstamam žmogui man visai patiko. Dabar supratau, kodėl. Tai žadina vaizduotę, o man patinka visokiausi dalykai, žadinantys vaizduotę. Todėl rašykite man laiškus, matyti jūsų aš nelabai noriu.

Laiškus rašyti antstoliui, kaip žmogui, kurio valioje aš atsidūriau, man patiko. Santykis su antstoliu man iš karto pasirodė įdomus, jau po pirmo mano isteriško skambučio iš karto sulaukiau numerio, kuriuo galėčiau kreiptis dėl tolesnių savo klausimų nagrinėjimo. Tai buvo labai mandagu, etiška ir geranoriška iš antstolio pusės. Žinoma, santykyje su antstoliu tikėjausi patobulėti, taip ir atsitiko, bet apie tai vėliau. O gal niekada, nes čia mano, Misisipės, tekstas apie netikrą meilę.

Kai jie trise įėjo į mano butą, buvo su kaukėmis, nes buvau juos perspėjusi, kad sergu. Man buvo įdomu, kam aš rašiau laiškus, todėl antstolis nusiėmė kaukę ir mūsų žvilgsniai susitiko. Tai buvo aukštas, visai simpatiškas vyras su pilvuku. Dar ir dabar matau antstolio tipo vyrukų, į tokius anksčiau neatkreipdavau dėmesio. Dažniausiai pliktelėję,

kepurė su smuktelėjusiu laciuku, turi odinį krepšį dokumentams. Tokio tipo žmonės dažniausiai yra intelektualūs biuro darbuotojai, einantys geresnes nei vidutines pareigas, pasižymintys matematiniais ir loginiais gabumais, gali užimti vadovų postus. Mano antstolis skaičiuoti mokėjo tobulai. Jis suskaičiavo ne tik mano praeities, bet ir ateities skolas, jis buvo toks geras, jog net norėjo mane išgelbėti iš ateities skolų, bet jam nepavyko. Na, tiek to, išties nuostabus žmogus. Na, čia tokia taktinė maloni smulkmena, neturėjusi lemiamos reikšmės mano jausmams.

Po antstolio vizito mano bute man teko imtis iniciatyvos ir šliaužti į antstolio kontorą. Labai viliojo varžytinių galimybė. Nenorėjau prarasti progos tai patirti, bet supratau, kad jų gali tekti labai ilgai laukti, tad tos galimybės teko su giliu liūdesiu atsisakyti. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

53

GINTARO LAŠAI

Antstolis buvo su manimi labai malonus ir iš karto mane pakvietė į savo kabinetą. Jų kontora buvo įsikūrusi nuostabiame gamtos kampelyje ant jūros kranto. Tikra Dievo skolų išieškojimo kontora. Ir kai aš atsisėdau prieš jį, atsitiko nepaprastas dalykas. Aišku, aš viena akimi apžvelgiau visą jo kabinetą, krūvas bylų, po kuriomis slėpėsi žmonių likimai, mačiau ant stalo įmonės skundą, nukreiptą prieš antstolio veiksmus.

Išties akimirksnį pagalvojau, kokia turi būti antstolio charakterio tvirtybė. Turėti šitiek jėgos niekam nepatikti ir, aišku, gerai jaustis. Aš viską apžiūrėjau, nes esu labai smalsi.

Na, tada ir prasidėjo. Sakyčiau, tokie stulbinami, nedovanotini dalykai, kurie net už mane stabilesnį žmogų mano situacijoje, manau, išvestų iš pusiausvyros.

Jis pradėjo manimi rūpintis. Aš, žinoma, pradėjau stulbti, tik iš paskutiniųjų stengiausi to neparodyti ir, manau, man pavyko, nes pasižymiu gebėjimu slėpti jausmus.

Pala, kaip jis ten sakė. „Ar turėsite, kur parsivesti vaikus?“ Na, gerai, čia dar nieko. Kulminacinis taškas pokalbio metu buvo pasiektas, kai jis manęs paklausė tokio nereikšmingo dalyko kaip: „Ar jūs turėsite galimybę iš savo naujos gyvenamosios vietos važiuoti į darbą?“ Na, patys suprantate, niekas gyvenime dar nebuvo parodęs tokio dėmesio mano poreikiams, kaip antstolis. Mano mama niekada to nėra manęs klaususi ir niekada neklaus.

Esu tikra. Anei draugai. Mano poreikiai neįdomūs ne tik mylimiems rašytojams, bet ir mano mylimam tantros mokytojui.

Niekam.

Aš, Misisipė, moku slėpti savo jausmus ir retai kada prarandu gebėjimą kalbėti argumentuotai. Viską gražiai paaiškinau.

Dėl antstolių baimės ir jau paties antstolio buvau labai patobulėjusi, tik perduota antstoliams, iš karto išdrįsau pardavinėti savo paveikslus ir kitas paslaugas. Na, ne intymias, žinoma. Pardavinėti savo paslaugų niekada neturėjau drąsos, bet, kai supratau, kad esu suriesta į ragą, atradau savyje dar Dievo instaliuotų talentų. Gali būti, jog iškrapščiau visus iki paskutinio cento. Ir išgyvenau. Tik krūtinę labai spaudžia, dūstu, galvoju, ar tik nebus man džiova. Aišku, kad man nieko nėra.

Tai tik polinkio periodiškai mirti poetinė išraiška.

◄

54

Grįžusi iš antstolio atsiguliau, nes labai sirgau. Kosėjau iki pamėlynavimo ir būdavo toks jausmas, kad nualpsiu, bet draugė suorganizavo antibiotikų, sesė atvežė maisto ir vaistų dar, mama atsiuntė šimtą eurų. Taip, aš buvau labai patobulėjusi, buvau užsidirbusi, bet dėl ligos nebegalėjau atlikti užsakymų ir pinigai greitai išsibaigė... Jeigu ne liga, aš nebūčiau pritrūkusi pinigų, niekada.

Aš net pasakiau sau, tada, kai mane perduos antstoliams, aš turėsiu piniginėje tiek pinigų, kiek dar niekada nesu turėjusi. Taip ir atsitiko. Dar ir dabar jaučiu kažkokią baimę laikyti pinigus sąskaitoje. Aš niekada nežinau, ar prieš mane nėra vėl pradėtas koks nors teismo procesas, kuriame neturėsiu jokios galimybės dalyvauti.

Dabar mane ištinka dienos, kuriomis paskutiniaisiais metais buvo kažkas nutikę baisaus. Aš prisimenu praėjusį gimtadienį, per kurį man kaip dovana buvo įteiktas kaltinamasis aktas, ir man keista, kad vakar buvo kitokia gimimo diena, rami, šviesi, džiaugsminga.

Aš ramiai pasitinku Valentino dieną ir ji praeina ramiai, visai ne taip, kaip pernai, kai mane paliko jaunas ir gražus mylimasis. Aš galvojau, kad meilė tarp mūsų, o jis, – kad tik seksas. Nesutapo požiūriai. Ir eina tos dienos, ir nieko nebeatsitinka, ir nesikartoja jos taip bjauriai tobulai.

Na, kai grįžau iš antstolio, iš karto atsiguliau, palindau po kaldra ir guliu tamsoje. Ir staiga negaliu patikėti: toje tamsoje į mano galvą, prikabintą prie sergančio mano kūno, pradėjo lįsti mintys apie antstolį. Visokios švelnios erotinės mintys apie antstolį. Vaikau ir vienaip, ir kitaip, nepadeda. Galvoju, kam tu, durne, tuos laiškus rašei, užmezgei ryšį?

Kam? Ko dabar raitais, ką, kaip šuniui kaulą numetė, dėmesį parodydamas?

Pasiraičiau savaitę su puse tose kančiose. Atsisveikindama su antstoliu, visam biurui padovanojau rožių puokštę ir dar geram, mylimam ir gerbiamam antstoliui žadu padovanoti paveikslą, jeigu priims.

Jeigu ne, tesižino. Tą, kurį buvau pradėjusi piešti, kai lankėsi mano bute. Kaip ir jam priklauso. Na, žinoma, dovanoju ir savanaudiškais tikslais, paprašysiu rekomendacijų arba tokią raudų ir skundų vietą pasiūlysiu papuošti kito pasaulio ženklais, paveikslais, idant Dievo skolų

išieškojimo kontoroje dar skaisčiau šviestų teisingumo saulė.

Aš, Misisipė, labai patobulėjau. Pakeičiau gyvenimo nuostatas, išmokau pardavinėti savo paslaugas. Įsisąmoninau, jog šiame gyvenime svarbiausia yra ne pinigai, o pridėtinės vertės kūrimas.

Paskutinis mano argumentas profesijos pasirinkimo svarbai skamba taip: su kitais žmonėmis, net ir pačiais artimiausiais, gali tekti išsiskirti, o su savimi niekada neišsiskirsi. Nežinau, čia žinia geroji ar blogoji. Na, aš pagal savo asmenybės natūrą tai jau aišku, kad vientiso profesinio kelio nesurasiu. Dabar lyg ir norėčiau būti menininke, bet visai galimas dalykas, kad poryt pradėsiu siūti.

Sutikite, antstolio gerumas yra stulbinamas dalykas. Dėl to buvo verta eiti į akistatą su antstoliu. Galiu tik dėkoti sau, bet už viską labiausiai esu dėkinga savo buvusiam vyrui.

Bet tai ne viskas. Po to kažkas atsitiko.

Mano netikra meilė antstoliui labai graži, nes paskutinė. Kažkas atsitiko. Kažko pasidarė per daug. Na, kodėl, kodėl aš įsimyliu žmones, kurie mane skriaudžia, kaip jūros banga kilo klausimas toj tamsoj po ta kaldra. Aš dusau, tikriausiai dusau tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, per mėnesį iš savo algos gavusi šimtą keturiasdešimt eurų ir iš to turėdama išgyventi. Ir, žinote, kažkas sulūžo many. Kažkaip žiūriu dabar į vyrus ir matau juos, matau ir viskas, ir daugiau nieko. Tas pats ir su moterimis, tiesą sakant. Kažkas išsijungė. Filmas nutrūko. Gal dėl to, kad pradėjau tiesiog labai gerai gyventi. Bendrauju su žmonėmis, su kuriais man patinka bendrauti ir darau tai, kas man patinka. Man labai patinka meistrauti, kažką daryti rankomis, eksperimentuoti, sukurti, pagaminti. Patinka procesas, kai atsiranda kažkas iš nieko.

Esu viena geriausių sukūrimo iš nieko specialisčių Lietuvoje. Duokite man nieko gabaliuką ir aš būtinai iš jo kažką padarysiu.

O, o jeigu rimčiau, aš, Misisipė, gerai save pažįstu, esu rimtas ir liūdnas žmogus, tik kartais mėgstu labai pasijuokti, tai galvoju, visada mėgau tai daryti, tik dabar nelabai, ir vis tiek kartais pagalvoju. Žmogaus turėjimas dar nereiškia ryšio. Kartais iš žmogaus atėmęs viską atiduodi jam esminį nieką.

Aš esu Misisipė.

GINTARO LAŠAI

Nijolė KLIUKAITĖ

Karusės lipimas pupa Štai lipa Karusė į dangų ir mąsto: dangaus nekuria niekas, jis esti savaime, ogi aš, dangaus sukurta, lipu štai į dangų...

Apie pupą galvoju, kurią anądien pasėjau ir patręšiau sočiai, pagirdžiau – tai auga ir kelia mane vis aukštyn, kad rasčiau danguj, kur prasideda mano buvimas ir pupos ankšties apmatai, nes visa juk turi būti kažkur užrašyta, turi būti tie juodraščiai, kur ir josios – Karusės – pavidalas, nubraižytas taškučiais kaip mįslių labirintas, gimęs išgalvoto Dievo galvoj. Kaip norėtų ji susitikt tą Karusę, kuri Dievo galvoj visa nuo pradžios iki galo, su sidabro sege at lape ir vario klaustukais plaukuos...

O kas, jeigu JIS – nagi Dievas – ją visai kitaip išgalvojo? Kaip atras tą Karusę? Tą tikrą? Sukurtą pirmiausia...

Dar prieš jos žaidimus „Trečias bėga“, slėpynes nuo savęs ir skendimą myli mužio akivare? Kai gerai pagalvoji, visai ji šitos, pupa lipančios štai dabar nepažįsta su visu jos dialek tiniu nacizmu, antologiniu narcisizmu ir kitais, išburtais iš sluoksniuotų san tvarkų dantiraščių bei dantytų užmarš ties minklių, išdžiaustytų vietoj užuolaidų tarp vėjo ledinių pirš tų, visai nepažįsta

Širdies mikroschema

Aukštai

Klausės klausės savo širdies Karusė ir sugalvojo, kad jos širdies mikro schema tobula, šitaip beldžia į šon kaulius, tarytum ištrūkti norėtų, tarytum būt prisukta ligi galo, užsi čirškavusi iki pažaliavimo. Stropi josios širdis, o Karusės šone štai stirkso at sarginis raktelis (jei lipant į Dangų, mechanizmas sustotų). Bet dar sukasi, čirškia, daužosi, dar nestoja, užtat ją visi ir giria. Jūsų pagyrimai ir papeikimai nieko bendra NETURI SU KRITIKA, sako Karusė, nes šiandien ji žino, kad KRITIKA – tai žolė, prasikalusi pro ledo grindis ir cementą – tą sentimen talų gyvenimo prieskonį, kurio ji ne šiojasi su savimi šitiek daug, kad mielai atiduotų kitam kam su visu savo klaidų bagažu. Tik širdies mikro schema, neleidžia, pirma, sako, išmok čiuožti basa

Taip aukštai užlipo Karusė, kad jau nebežino, ar yra. Nežino net, ar galvoja, ar galvą ji turi, ar tik kasą, labai bijančią Dievo, bet prisiminė, kad vaikystėje buvo išmokusi vaikščiot lynu, ištemptu tarp dviejų laukimo valandų (darželyje laukdavo, kol pietums duos agrastų kompoto ir kol ateis pasiimti mama), vėliau lyną tempdavo vis aukščiau ir au kščiau, įstrižai ir įžambiai, virš gėlės žiedo ir paukščio kojos, lėktuvo uodegos ir bučinio, vienądien, mąstė Karusė, galės eiti virš savo laimės irgi nelaimės, pati ir nu spręs, kur jai kristi. Bet nenusprendė.

Vėjas ją išrengė, išlukšteno kaip pupą iš ankšties – jos sijono, batelius nuavė ir liepė šokti ant lyno pagal jo dūdą, negrabiai susuktą iš papuvusios tošies, tai susikaupė Karusė ir krito tiesiai į nelaimių lauką, kuriame tiek daug laiko kilpų, užsiveržiančių apie riešus, kulkšnis, ►

Gabrielės Venckutės akvarelė.

55

GINTARO LAŠAI

Pasičirškavimai Progresas! Tegyvuoja progresas! – čirškė žvirblis, kairiojo sparno apo logetas. – Išmokysim skristi lapus ir taip suformuosime endeminius armijos padalinius, ribotai mobilius ir neemigruojančius žiemai į šiltes nius ir sotesnius kraštus.

Tegyvuoja mobilizacija! Endeminė Socialinė integracija ir visuotinė re Emigracija! – klykavo ilganosė kuolinga, profsąjungų raudonkepuraitė.

Kairė dešinė ir ekonominės policijos, ne, poliklinikos, sukultūrinimas, – ulbavo uldukas, purtomas nekantros drebulio.

O tada jau visa lapų armija ima ir pa kyla masinio skraidymo pratyboms pro mano ir tavo skiemeninį čirška vimą artikuliuotos sėkmės link.

◄ kaklą (vienoje kilpoje ji – sekretorė, perrašinėjanti savo vyro gyvenimą dailyraščiu ir sakinių aptakumais, išbraukanti neištikimybes ir kitokius būties niekus; kitame – kapinių pri žiūrėtoja, kruvinais pirštais grėbian ti nuo antkapių surūdijusį laiką). Ji krito ilgai. Kokia laimė, džiaugės te tutė Malvina, kad tik koją sulūžai, kad sapnų sąvaduos išlikai su gyslų deltomis, slenksčiais ir prieslenks čiais. Galvos, džiaugės Malvina, tai niekada ir neturėjai. Ypač gerai tai matyti, kai žiūri iš apačios – rodos, plaukia rausvas balionėlis virš virvės ir tiek. Džiugina ne visada.

P.S.: nukritus Karusė prisiminė, kad niekada to vyro, kurio gyvenimą perrašinėti jai teko, nė neturėjo. Kokia Laimė.

Iš kitos varpinės Ir kitu lynu vaikštinėjo Karusė – ištemptu tarp dviejų širdžių, kai nuo vienos ligi kitos ne sudėvima mylia. Baisiausia, kad vis ilgėjanti, tokia jau ta meta medžiaga – tempiasi iš nebuvimo.

Dar juokingiau (arba baisiau), kad kuo labiau jos nėra, tuo tampresnis ryšys, apraizgantis visokiais įsipareigojimais, paskolom ir palūkanom, rin kimų rezultatais ir perrinkimo neišvengiamybėmis – viskas atrodo būtina, nes, kai nėra pamatų, išrandami visokie pastoliai ir rišamosios medžiagos. Kai jau buvo Karusė nuėjusi pusę lyno kelio link anos pririštosios šir dies, ėmė ir paklausė: – Ar myli?

Baisiai juokingas klausimas, 56

Iš Karusytės dainynėlio Gabrielės Venckutės akvarelė.

kai supiesi ant lyno. Juokingai baisus klausimas, kai supiesi.

Jis kažką rėkė iš savo varpinės, kaltino ją nanostruktūrų pasi savinimu, spektro klastotėmis ir kitokiomis širdies perkrovo mis, bet ji nesiklausė, suprato, kad nuo šiolei kariaus, nes tironui negalima palikti val džios, net ir nanovirvėm pri rištos prie svetimos patirties.

Lygybės zomša Ir krito Karusė nelygioje kovoje už lygybę, išreikštą dviem lygia greičiais minuso ženklais. Krisdama savo užaugintas pupas suskaičiavo – kiekvienoj pupos ankšty po penkias puseles (nesulipdomas, nepadalijamas).

Dar karališkas sostas. Pilnas tuštybės minkštai sėdėti ant zomšos. Tik kam Karusei ta zomša. Neturi ji laiko.

O ir už pupų auginimą meile niekas ne Sumokės.

1.

Kai aš – Karusė – buvau lietum ir ploviau sužvarbusius veidus, ir taip arti tavęs aš buvau, kaip tu man būti teleidai.

Norėjau kiaurai tave prasigraužt, pro lietpaltį, netgi odą, paskui tik pšt... – išdžiūvau, nešuosi tave kaip kodą virš miestų, upių irgi šalių, kurių tu visai nepažįsti, matai, žmogau, būdama lietumi, klaidas taisai, paskui vėl suklysti...

2.

Aš užkeiksiu tave kukuoti, būti labiau nei čia, labiau nei dabar.

Aš užkeiksiu tave riaumoti, garsiau nei čia, garsiau nei dabar.

Aš atkeikčiau tave Judo bučiniu. Bet saldu man.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Eglė POŠKEVIČIŪTĖ

*** žodžiai trečioj aky spaudžia kaip sviestą ašaras nesu mačiusi kaip spaudžia sviestą nesu melžusi karvės nebridau aukšta žole upelio link neturėjau tik savo seno ąžuolo šakos neturėjau progos pažinti mano gimtojoj degtukų dėžučių girioj kerta paskutines gyvybės liepas o aš kartoju žingsnius kaip mantras užčiuopiu liūdesio cistą plautyje atleisk mama neturiu valios ištraukti maudausi seserų menstruacijų kraujyje ir nešvarėju krešuliai nusėda ausų sraigių nameliuose meldžiuosi hinduizmo dievams kartoju harė krišna gaja skambina atsiliepiu sakau sori dabar negaliu kalbėti žodžiai sminga dzeno vienuolių strėlėmis į kepenis įkvepiu paskutinį kartą rama harė *** ačiū už rūpestį bet nieko nereikia viskuo aprūpintas guliu ant šieno kupetos skrolinu arklį senelė sakė neskrolink arklio tik neskrolink arklio senele man atrodo aš obuolį vėl nuskinčiau jei uždraustų

velionio pusryčiai

Algirdo Darongausko nuotr.

garsiakalbis mikčioja pa paguoda mūsų vieš vieš viešpatyje ramybę sie siela ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ randa sekam raudono siūlo pakraščiu tiek ir tedarom teisingai kvėpuojam išmetamojo vamzdžio smilkalu šlaunis trinam pelenais

valomės valomės broliai valomės

vieš viešpatyje ramybė siela randa falafelinę vokiečių gatvėj piniginės nėra viešpats šlovina alų pakelk ranką pa paliesk šoną mano procesija atveda į žydų gatvę levandose palieka klūpoti ačiū augale šventas kad būni tarp mūsų tėvo ir fizikos dėstytojo pavidalu išpažįstu save rytoj melskimės *** įkvėpti iškvėpti ir taip tūkstančius kartų kol stebės iš dangaus tyros akys suskirdusios lūpos kol stebės paklydusi stirna gimtajam miške kol sraigė neras namų kol degs žibalinė lempa verandoj kol lauks naktinės tuštinimosi valandos pusė trijų ir nieko tušti šlapimtakiai ir musių kapinės ant suskirdusios palangės atidaryti langą po dvylikos metų įkvėpti iškvėpti ir vėl dygsta paminklai

kalanta yra kultūrinė patirtis už vieną tašką tradicinės struktūros būtis ir pabaiga tampa ironiška adresatas varo į kapus apaštalus pabaigoj nemoralizuokit kai reikia apibendrinimo 58

už šablonišką esatį mirtis alyvų sode jie stengėsi bet neturės kur atsiskleist gal baigiam pataikauti tiems kurie nieko nedirba // urbanistinė tapo visuomenė ir kuo jūs būsit apkaltinti? patirties trūkumu prie rojaus vartų patirties trūkumu

malonumai kurorte stora boba pagurklio rinkių kolekcionierė lauko kavinėje rūko pati save savižudė kiaulė nutukęs ruonis adomo triūsikus išsinuomojęs moterų pliaže neria pas žilviną draugelį iš technikumo turbūt todėl rankoje laiko butelį *** neplauti ridikų lapai kibiro apačioj žalios braškės kirmėlėti šparaginiai žirniai rūgštūs antaniniai obuoliai krituoliai labai skanūs paragaukit išsitraukia kišeninį peilį ir tikiu perbraukia burokiniais pirštais ilgus riebaluotus plaukus atgal šitaip atrodo jėzus kristus pardavinėja lenkiškas braškes su lietuviška etikete senelis rytiniam turgaus šurmuly mauroja ar kriaušės miškinės ar paprastosios anūkui dantis iškrito vakar neįkąs visai kaip senelis traukia nuotrauką iš dviskyrės piniginės rodo ereliuką ir šešiametį blondiną jėzus rūko importines cigaretes visada galvojau kad kamelį ar pirksi jei ne dink yra laukiančių nušvitimo ar braškių šypteliu ir einu rūgštynių link

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

*** prisivalgęs plastiko kaip paskutinis durnius ieškau kažko dvasiško konteineriuose stiklo neradęs peno vėl bėgu pas mamą geriu kefyrą lieka ūsai balti virš supjaustytų lūpų // šiuo metu aš šiek tiek nusiminęs vaikštau po ūkininkų turgų nieko neperku šiuo metu šį gyvenimą

*** nu atsiprašau mes nupirkom vainiką mokėjom didelius pinigus ir nebus jokio šou jokio žvakių gesinimo ašaromis ir lavono kaktos bučiavimo jokių giedotojų ir nuo chrizantemų kvapo alpstančių velionio kaimynių nu dovanokit bet ne to čia atėjom lydėt per lietų kilometrą iki bažnyčios karstą dėl kavos puodelio su sausainiu aš namie dar geresnės atsigert ramiai galėjau tikrai negražu šitaip negerbt mirusio būtų gyvas jonas dabar tikrai ir duonos atriektų ir dešrytės atpjautų geras žmogus buvo tik gėrė daug nabagas

metai be ramybės varpams suskambus visada surandu mus ištroškusius skruostai pabalę slepiamės už šiaulių katedros melsdami kiekvieną kartą kai suskamba varpai sparnus išskleidžia angelai klūpime ant sudrėkusios rudens žolės pasitiesę norfos maišelį tikime mišios ties amen nesibaigs varpai toliau skamba ignoruodami įspėjamuosius ženklus ir šėtonai nežada trauktis nuo klebono antkapio slysta krušos gabaliukai surandu vėžlius bijančius sušlapti pro bažnyčios kiemo tvoros plyšį snapą kiša gaidys varpai nutyla tačiau prabunda smegduobė atidavę žemei batus liekam basi išvargę tačiau sotūs ir pasiruošę kovai beveik laimingi išnykstam miesto smoge dabar ilsėsimės nes kitą rudenį vėl slėpsimės vėl žaisim karą

Algirdo Darongausko nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Žalioji oazė senojoje Klai Senojoje Klaipėdoje daug Jovita SAULĖNIENĖ dėmesio buvo skiriama aikščių, skverų, dažniausiai tada vadintų parkais, kūriPriminė didingus laikus mui. Želdiniai ne tik sulaikė Skverai buvo skirtingos paskirties ir plasmėlį. Kūrėjai siekė, kad nuojami tikslingai. Vienas iš pirmųjų įkurmiestiečius trauktų pasitas buvusių senųjų kapinių vietoje 1820 m. vaikščioti po tas „akmeninės Tai nedidelis tarp karalienės Luizės gimnazijos, Simono Dacho mokyklos ir miesto dykumos žaliąsias Baptistų bažnyčios atsiradęs Naujasis paroazes“. Aktyvų gyvenimo kas, vėliau pavadintas Klaipėdos mokyklų patarėjo Kurzinos vardu. Čia daugiausia būdą mėgstantiems klaipėkaraliavo mokiniai. Tačiau skverų buvo diečiams tai labai pritiko. daug ir įvairių. Miestiečiai galėjo rinktis, Aikštės, skverai, vardiniai kuriuose lankytis.

Bene svarbiausias Klaipėdos istorinis medžiai, įvairiaspalviai Luizės skveras buvo sukurtas prieš rotušę gėlynai džiugino širdis. O ir po to, kai 1908 m. ten buvo atidengtas „Borusijos“ paminklas (skulptorius senoji Klaipėda vėrėsi tarsi P.Breueris), skirtas pergalės prieš Napopaveikslas... leoną bei Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės buvimo

Ernstas Hermannas Dienzas (1891–1980). Klaipėdos prieplauka.

60

Klaipėdoje 100-mečiui. Skvere pasodinti medžiai, gėlės, sutvarkytos Danės krantinės. Miestiečiai brangino šią vietą, primenančią jiems didingus istorinius laikus, kai karališkoji šeima visomis išgalėmis kovojo už savo šalies išlikimą. Nūnai paminklinė lenta ant išlikusio istorinio pastato informuoja, jog 1807–1808 m. jame gyveno karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė. Istorinių laikų virsmuose neišliko „Borusijos“ paminklo. Į užmarštį nugrimzdęs ir Luizės skveras. Ne kiekvienas žino, jog vietoj „Borusijos“ stovi 1971 m. atidengta „Žvejo“ skulptūra...

Pamėgti ir užmiršti Kai XX a. pradžioje buvo užstatomos I.Kanto ir Pievų (dabar J.Janonio) gatvės, netoli dabartinių S.Daukanto ir Herkaus Manto gatvių sankirtos atsirado parkas su orkestrine koncertams, baseinu. Vaikų žaidimams čia buvo pastatytos sūpynės ir čiuožynė, todėl vadinta Vaikų žaidimų aikšte, tačiau žmonėse prigijusi Kačių parko pavadinimu. Vakarais čia netrūko jaunimo. Anot Heinricho A.Kurschato, „po audringos šokių nakties sėdėdavome čia ant baltai nudažyto suolo, kai jau ir veikliausi katinai bei katės murkė už koklinės krosnies“... Dabar – tai nutolę į praeitį gyvenimai. Tik atmintyje atgyja kadaise miestiečių pamėgtas skveras.

Mieste būta ir nepopuliarių skverų. Toks buvęs Stoties parkas, kur, kaip liudija amžininkai, „veją baigė užkariauti piktžolės, o gyvatvorės bergždžiai šaukėsi sodininko žirklių. Ant mažos, bet gana stačios dirbtinės kalvelės stovėjo pavėsinė. Joje sėdėjo nebent kartais koks nors ūkininkas, valandėlę per anksti atėjęs į stotį ir ant suoliuko išskleidęs kuklius savo priešpiečius“.

Viena iš paskutiniųjų Klaipėdoje prieš karą kurtų žaliųjų oazių – Manheimo skverelis. Ant buvusių pylimų, kadaise priklausiusių Kūlių Vartų gynybiniams įtvirtinimams, formuotas nedidelis parkas. Buvo pasodinti pirmieji medžiai.

Tolesnius darbus nutraukė prasidėjęs karas. Po daugelio metų H.A.Kurschatas

KULTŪROS ISTORIJA

pėdoje. Skverai ir aikštės parašė: „Kai pasivaikščiojimai nuvesdavo mus į Manheimo gatvę, ir pailsėti prisėsdavome dar tik kuriamame parke, nenujautėme, koks lemtingas ReinoNeckaro metropolis taps mums, tėvynės netekusiems klaipėdiškiams.“ Nenujautė, jog įsismelkęs į širdį tėviškės ilgesys jų neapleis nė akimirkai.

Aikštės – poilsiui Senojoje Klaipėdoje nebuvo reprezentacinės aikštės. Tiesa, planuota tokią aikštę sukurti priešais geležinkelio stotį. Vėliau galvota apie Liepojos (dabar Lietuvininkų), 1939 m. pervadintą Hindenburgo vardu, aikštę. Beje, intriguojanti Paulo von Hindenburgo, 1925–1934 m. ėjusio Vokietijos prezidento pareigas, asmenybė.

Pirmojo pasaulinio karo metu jis ilgokai prabuvo Lietuvoje. Įdomu, už ką Lietuvos Respublikos prezidentas A.Smetona slaptu dekretu apdovanojo P.Hindenburgą Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu?

Viena senesnių mieste, atsiradusi XVIII a. ir XIX a. sandūroje prieš 1865 m. pastatytą Šv. Trejybės katalikų bažnyčią, buvo Ferdinando aikštė. Iš pradžių ji buvo apvalios formos, vėliau perplanuota. Tai buvo rami žalioji poilsio vieta, atsiverianti į Bokštų gatvę, akis traukė „savotiški nameliai, kurių statyboms

Kurtas von Rozynski (1864–1940). Parkas rudens dieną. 1919 m.

vadovavo senų gerų laikų ranka, vienas ar kitas dar su priestatu, beveik kaip Dancige“.

Nemažai sentimentų jausta Liepojos aikštei, kuri tiesiog skendo žalumoje: daug pavėsingų medžių, dekoratyvinių krūmų, o palei žvyru išpiltus takus – jau „birželio pradžioje pražysdavusių rožių plačios lysvės“. Šią aikštę mėgo tiek „jaunos mamytės ir auklės su vaikais“, tiek „pagyvenę vyreliai ir moterytės iš netoliese buvusių senelių namų“. Niekas tada negalėjo pamanyti, jog čia kažkada stovės grėsminga patranka – sovietinių laikų paminklas. Tik

Karlas Brendelis (1877–1945). Sekmadienio iškyla raitomis. 1911 m.

VšĮ „Nidden“ kolekcijos paveikslų nuotr.

atgautos nepriklausomybės metais vietoj jo iškils paminklas pirmosios lietuviškos knygos autoriui M.Mažvydui.

Turgaus tikslams Prūsijos miestų akcentas – turgus, jo šurmulys. Daugelio nuomone, pats stilingiausias, spalvingiausias, margiausias turgus ir buvo „senojoje, gerojoje, gražiojoje Klaipėdoje“ (J.Zembrickis). Ne viena aikštė mieste atsirado turgaus tikslams. ►

Ernstas Bischoffas-Culmas (1870–1917). Jauna pora pakeliui į bažnyčią. Maždaug 1904 m.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Carlas Barthas (1896–1976). Skulptūros parke.

Frida von Itzenplitz (1869–1921). Parko peizažas.

VšĮ „Nidden“ kolekcijos paveikslų nuotr. ◄ Ryškus pavyzdys – Teatro aikštė, kurioje, 1819 m. užpylus vandens griovius, prasidėjo turgaus istorija. 1860 m. pastatyta turgaus halė. Aikštėje sudėtas grindinys.

Jokios žalumos, tačiau aikštė – gyvybės pilna. Čia karaliavo iš įvairiausių vietovių suplaukusios įvairias gėrybes parduoti pasiruošusios moterys. Tai profesionaliai užfiksavo H.A.Kurschatas. Jo žodžiais, turguje „dominavo Klaipėdos krašto valstietės su naminiais austais klostuotais sijonais ir daugybe apatinių sijonų, po smakrais pasirišusios tamsias skareles. Nuo jų aiškiai skyrėsi žemaitės, kurios savo baltas ar gėlėtas medvilnines skareles mazgu rišdavo ant sprando. Be vargo galėjai atskirti ir augalotas žvejų moteris iš Kuršių nerijos 62

Carlas Wagneris (1906–1941). Svyrantys gluosniai prie upelio.

kaimų, jos baltas skareles dėvėjo susirišusios po smakrais“. O kiek išliko įvairiausių linksmų istorijų iš klaipėdietiškų jomarkų!.. Ne mažiau pasakojimų ir iš kasdienio turgaus kribždėlyno.

1912 m. Teatro aikštėje iškilo skulptoriaus A.Künne’s paminklas S.Dachui. Tada jau atsirado kita Teatro aikštės paskirtis ir visiškai kitokios istorijos radosi...

Panašiai klostėsi ir Aleksandro aikštės istorija. Paskutiniaisiais XIX a. metais dabartinės Liepų gatvės pradžioje buvo suformuota Aleksandro aikštė. Ten veikė žąsų turgus, vykdavo ir miesto renginiai.

Netrūko klegesio ir kasdien. Aikštėje stovėjo vieša vandens pompa. Kai Klaipėdoje dar nebuvo vandentiekio, geriamąjį vandenį miestiečiai nešėsi iš čia. O kiek kalbų pleškesio buvo prie tos vandens pompos!

Suplaukdavo sutekėdavo visos miesto naujienos ir išliejamos jos buvo kaip tas vanduo iš pompos...

Kai pirklio W.Pietscho lėšomis 1896 m. aikštėje pastatytas skulptoriaus R.Baerwaldo paminklas Prūsijos karaliui Vilhelmui I, kuriam valdant Vokietija nugalėjo Prancūziją, ši miestiečių pamėgta vieta imta vadinti Paminklo aikšte.

Padvelkė istorinė atmosfera... Priminta ir karališkoji gatvės istorija.

Sporto aikštės Iki stadiono Bomelsvitėje atsiradimo mieste populiarios buvo dvi sporto aikštės. Viena jų plytėjo Parko (dabar K.Donelaičio) gatvės ir Liepų alėjos sankirtoje, dabar-

Aikštėje stovėjo vieša vandens pompa. Kai Klaipėdoje dar nebuvo vandentiekio, geriamąjį vandenį miestiečiai nešėsi iš čia. tinės K.Donelaičio aikštės vietoje. Čia buvusios Augustės Viktorijos gimnazijos auklėtinės „susipažino su gimnastikos mokytojo Jahno juokingomis figūromis“.

Sporto aikštė atliko savo tikrąją paskirtį, kol apaugo aukštais tankiais medžiais.

Vėliau šią aikštę pamėgo aplinkinių gatvių gyventojai bei netoliese buvusių kapinių lankytojai. Amžininkai teigia, jog „aikštės viduryje vietos užteko mažiems berniukams ir mergaitėms, žaidusiems su lėlėmis ir mediniais arkliukais, su besisukančiais vilkeliais ir smėlio formelėmis“.

Antroji, vadinamoji Senoji žaidimų ir sporto aikštė, buvo šalia Vynerio promenados pradžios, už dabartinės Lietuvininkų aikštės. Ji anksti prarado savo paskirtį. Iškylautojai, grįždami namo iš pasivaikščiojimų ir kavos gėrimų Karališkojoje giraitėje, neretai prisėsdavo pailsėti ant suoliukų. Amžininkų liudijimu, ten „kartais popietėmis buvo galima išvysti besigalynėjančias dvi laukines mokyklų komandas, ir neretai sportinis susitikimas peraugdavo į įnirtingas muštynes su lazdomis ir akmenimis, jų metu besipešančius priešininkus vos pajėgė išskirti vešlios alyvų gyvatvorės ir platus griovys“. Taigi apie sportą nežinome nieko.

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8