Durys 2022 06 1 dalis

Page 1

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 BIRŽELIS / Nr. 6(102)
2
XXII tarptautinio Stasio Šimkaus konkurso atidarymas. Dainuoja Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (vad. R.Adomaitis). Konkurso laureato koncerto akimirka. Didžiojo Gintaro prizo laimėtojas Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as, JAV). Nerijaus Jankausko nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas

2022 birželis / Nr. 6 (102) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES

SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

4 psl. – Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Didysis sprogimas“ akimirka. Viktorijos Kajokaitės nuotr.

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

3
MUZIKA Algirdas ŠUMSKIS. XXII tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso aidai 4 SUKAKTIS Aris KATEILA. Žvejų rūmams – 40 metų. Epizodai 14 ŠOKIS Žaneta SKERSYTĖ. Baleto artistė O.Borodina: negaliu ir nenoriu gyventi be šokio 22 TEATRAS Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ. Materia magica. Objektai ir jų atgaivinimas Klaipėdos lėlių teatre 28 DAILĖ Irma STASIULIENĖ. Skulptorius A.Sakalauskas: laikas keičia ir mintis, ir požiūrį 32 Nijolė NEVČESAUSKIENĖ, Regina URBONIENĖ. Pamario galerijoje – L.J.Jankaus tapyba ir J.Stauskaitės gra ka 42 FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Rekonekcijos – nauja senos fotogra jos versija 46 KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Viskas iškart ir visur 52 GINTARO LAŠAI Marina KULČINSKAJA. Klaipėdos litanija 54 Jovita SAULĖNIENĖ. Romanas – paminklas tėviškei 56 Deimantė ŽUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai 57 KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (1) 59
TURINYS
ŽURNALĄ REMIA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

XXII Stasiotarptautinio Šimkaus chorų konkurso aidai

Į Klaipėdą gegužės 12–15 dienomis suvažiavo 25 chorai iš

Lietuvos ir užsienio: uostamiestyje vyko XXII tarptautinis Stasio Šimkaus chorų

konkursas.

Algirdas ŠUMSKIS Abejonių buvo daug

Su dideliu jauduliu ir nežinomybe, gerai suvokdami galimybių trapumą, bet ir atsakomybę, ryžomės jau neatidėlioti vis į didesnę nežinią, o imti ir organizuoti, surengti XXII tarptautinį Stasio Šimkaus chorų konkursą. Taip, pasaulinis fonas dėl pandemijos ir karo Ukrainoje tikrai nebuvo palankus, bet ryžomės. Ar iš to ką laimėjome, ar ne, parodys tik laikas, nes tik jis viskam yra teisėjas.

Mūsų ryžtas buvo tvirtas, juk šis konkursas yra Klaipėdos miesto chorvedžių, o ir ne tik jų, bet ir miesto kultūrinės bendruomenės pasididžiavimas ir paveldas. Numarinti jį būtų tikrai ne pats protingiau-

sias sprendimas. Juk tai miesto chorinės bendruomenės, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ daugiau nei 45 metus po kruopelytę puoselėtas, išaugintas iki tarptautinio renginio, subrandintas ryškus chorinės kultūros vaisius. Jo kūrėjų ir pa-

grindinių organizatorių – Vytauto Blūšiaus, Roberto Varno, Algio Zaboro ir dabartinės Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos – pastangomis konkursas tapo solidžiu chorinės kultūros reiškiniu, turinčiu savas tradicijas, sukaupusiu ►

MUZIKA 4
Konkurse dalyvavo kamerinis choras „Credo“ (vad. K.Tokalo) iš Ukrainos.
5 MUZIKA
Konkurso akimirka. Dainuoja Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choras „Ave vita“ (vad. K.Barisas). Nerijaus Jankausko nuotr.

◄ didžiulę patirtį, pripažintu tarptautiniu chorinio žanro renginiu, yra gerai žinomas ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, Europoje, bet ir kur kas plačiau. Kita vertus, tai vienas ryškiausių chorinės kultūros veiksnių Klaipėdoje, tai turime branginti, to neturime teisės apleisti.

Tad ir ėmėmės šio labai nelengvo ir atsakingo darbo.

Abejonių buvo daug. Pirmiausia, ar pandemijos nuvarginti chorai norės dalyvauti konkurse, ir dar tokiame atsakingame. Ypač dvejojo mūsų, Lietuvos, kolektyvai. Be to, visiškai nebuvo aiški chorų padėtis po pandemijos – kiek jų išliko po ilgo karantino ir draudimų, apribojimų dirbti, dainuoti. Buvo net keista girdėti, kai visur skelbiama apie dainavimo chore pavojingumą ir mirtinos ligos COVID-19 plitimą choriniuose kolektyvuose. Akivaizdu buvo tai, kad ši padėtis daugelį kolektyvų privedė prie veiklos vegetavimo, o nemažai atsidūrė ties žlugimo riba. Ir tai buvo jaučiama visur, ne tik Lietuvoje. Jau pirmieji organizaciniai žingsniai tai aiškiai parodė. ►

6 MUZIKA
Koncerto Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje akimirka. Dainuoja Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as, JAV). Konkurso dalyviai po koncerto „Draugai – draugams“.
Galimybė bendrauti čia ir dabar – ne mažiau svarbi nei varžytuvės.
7 MUZIKA
Akimirka iš koncerto Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Kamerinis choras „Credo“ (vad. K.Tokalo) iš Ukrainos.

◄ Tačiau buvo jaučiamas ir tam tikras atgaivos momentas, savotiškas chorinio vyksmo renesansas. Paraiškos plaukte plaukė iš įvairių šalių, plūdo paklausimai apie konkursą. Tačiau, labai gaila, ne iš Lietuvos. Daug gavome užsienio chorų paraiškų, ir tai mus džiugino. Tačiau kartu ir liūdino, nes lietuvių chorai tokio entuziazmo nerodė.

Visai kitokia padėtis buvo internetinėje erdvėje, kur mirgėte mirgėjo pranešimų ir pasidžiaugimų laimėjimais virtualiuose chorų konkursuose. Galima buvo pamanyti, kad keičiasi laikai, kad viskas pereina į virtualų gyvenimo lauką, kad labiau vertinami virtualūs reiškiniai nei gyvas žmonių bendravimas. Ir čia stebėjome daug spekuliacijų, daug ne tikro darbo su chorais, o pasiteisinimų, nenoro ar net neįgalumo dirbti, naudojant senus choro įrašus, dažnai tuo spekuliuojant ir imituojant darbą. Ar tai gerai – nežinau.

Tad ėmėmės aktyvios konkurso reklamos tarp Lietuvos chorų, rėmėmės asmeniniais kvietimais. Tai išjudino Lietuvos kolektyvus. Jau metų pradžioje turėjome daugiau nei 40 kolektyvų paraiškų, tarp jų – ir iš Lietuvos. Po truputį teigiamai buvo sprendžiami ir konkurso finansavimo, sklaidos bei kiti organizaciniai reikalai. Tačiau čia – vėl ne lemtis. Prasidėjo karas – Rusija nepateisinamai ir brutaliai užpuolė Ukrainą. Teko atsisakyti chorų iš agresyvios Rusijos ir Baltarusijos, o ir chorai iš Ukrainos dėl karo atvykti į konkursą negalėjo. Atsirado

netikrumo ir dėl kitų konkurso reikalų, juk karas visiškai šalia mūsų, o agresorius –mūsų kaimynas... Tad tokia šiemečio konkurso organizavimo preliudija.

Rungėsi ir koncertavo

Surengti jį nebuvo lengva, bet padėjo tai, kad šis konkursas garsėja aukštu meniniu lygiu, į jį atrenkami gerai žinomi ir perspektyvūs Lietuvos bei užsienio choriniai kolektyvai. Dalyvauti vertinimo komisijos darbe buvo pakviesti žymūs Lietuvos ir užsienio chorvedžiai.

Taigi XXII tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas įvyko, ir tai – mūsų visų nuopelnas. Jis vyko Klaipėdos koncertų salėje ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Rengėjai – Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“ kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe ir Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Šiemet konkurse dalyvavo 25 kolektyvai iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, JAV ir Lietuvos. Kad ir kaip būtų gaila, bet kolektyvai iš Ganos, Angolos ir Lenkijos ir daugelis chorų iš Ukrainos dėl karo ir įvairių kitų priežasčių neatvyko, o mes jų labai laukėme, ypač konkursuose, koncertuose.

Vis dėlto galime pasidžiaugti ir konkursu, ir surengtų konkurso dalyvių koncertų

skaičiumi. Jis tikrai įspūdingas: net 16 koncertų vyko Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Nidoje, Skuode, Plungėje, Kuliuose, Plikiuose. O konkurso atidarymo koncerte Klaipėdos koncertų salėje koncertavo iškilus Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, vadovaujamas Remigijaus Adomaičio.

Konkurse ir koncertuose dainavo garsūs chorai: mišrus choras „Brigham Young University Singers“ (vad. Andrew Crane’as) iš JAV, Estijos visuomeninio transliuotojo mišrus choras (vad. Hirvo Survo), Talino technologijos universiteto kamerinis choras (vad. Rihardas Zarinis), taip pat pasirodė daug kitų chorų ir vokalinių ansamblių. Padedant fondui „Stiprūs kartu“, iš Ukrainos atsivežėme bažnyčios kamerinį chorą „Credo“ (vad. Kateryna Tokalo). Išgirdome ir mūsų šalies garsius chorus: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos chorą „Ave vita“ (vad. prof. Kastytis Barisas), jauną, tačiau labai įdomų Vilniaus sakralinės muzikos chorą „Adoramus“ (vad. Imantas Jonas Šimkus, Mantvydas Drūlia). Ne mažiau stebino ir vaikų choras iš Plungės – Mykolo Oginskio meno mokyklos jaunių choras (vad. Irena Bakanauskienė). Džiugino Kauno kultūros centro mišrus choras „Gintaras“ (vad. Jovita Kulakauskienė) ir Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro vokalinis ansamblis „Raskila“ (vad. Lina Kairytė), kiti kolektyvai. ►

8 MUZIKA
Konkurso akimirka. Kuldygos 2-osios vidurinės mokyklos 2–9 klasių moksleivių choras „Skani“ (vad. J.Paipa, Latvija).
9 MUZIKA
Konkurso didžiojo Gintaro prizo nugalėtojas Brighamo Youngo universiteto choras (JAV), choro vadovas A.Crane’as su vertinimo komisijos pirmininku prof. J.Budday. Štai kaip konkursą įvertino jo komisijos narys prof. A.Dambrauskas.

◄ Be paties konkurso ir jo dalyvių koncertų, Klaipėdos koncertų salėje vyko diskusija-seminaras prie apskritojo stalo konkurso dalyviams ir svečiams. Jį vedė konkurso vertinimo komisijos narys prof. Vytautas Miškinis. O ir chorams surengta vakaronė buvo smagi ir įsimintina.

Lyderiai – amerikiečiai

Trumpai apžvelkime konkursą iš „vidaus“. Jo vertinimo komisijoje dirbo prof. Jürgenas Budday (pirmininkas, Vokietija), Valteris Soosalu (Latvija) ir gerai žinomi Lietuvos chorinės kultūros vedliai – prof. V.Miškinis,

prof. Artūras Dambrauskas, doc. Tomas Ambrozaitis. Komisija buvo reikli, juk tai puikūs chorinio meno žinovai.

Konkurso A (mišrūs chorai) kategorijoje dalyvavo 9 chorai. Chorai iš Latvijos tradiciškai būna patys stipriausi ir gausiausiai dalyvauja. Tačiau šiame konkurse nei chorų skaičiumi, nei savo meniniu lygiu

10 MUZIKA
XXII tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso apdovanojimai. Su vertinimo komisija ir organizatoriais.

latviai nedominavo ir tikrai nebuvo konkurso lyderiai. Konkurse pasirodė Verslo ir finansų mokyklos choras „Monēta“ (vad. Ilzė Feldmanė), choras „Krasts“ (vad. Reinis Maurītis), gal kiek ryškiau išsiskyrė choras „Rītu puse“ (vad. Imantas Točis). Savo pasirodymais latvių chorus lenkė chorai iš Estijos: Talino technologijos

universiteto kamerinis choras (vadovas R.Zarinis) ir Estijos visuomeninio transliuotojo mišrus choras (vad. H.Survo). Pastarojo vadovas gerai žinomas Klaipėdos publikai, konkursuose yra gavęs didįjį Gintaro prizą, dalyvavo vertinimo komisijoje. Palyginti gerai pasirodė ir Lietuvos chorai: Vilniaus sakralinės muzikos choras „Ado-

ramus“ (vad. I.J.Šimkus, M.Drūlia), pelnęs trečiąją vietą, ir ypač savo jaunatviškumu bei charizma maloniai nustebinęs Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choras „Ave vita“ (vad. K.Barisas), laimėjęs antrąją vietą. Tačiau aukštu meniniu lygiu, muzikine kultūra ir menine branda vienareikšmiškai išsiskyrė Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as) iš Jutos valstijos Provo miesto (JAV), iškovojęs pirmąją vietą A kategorijoje. Šio choro atliktas A kategorijos privalomas kūrinys – Donato Zakaro motetas „In Monte Oliveti“ – tapo kone šio kūrinio atlikimo etalonu, o ir visa choro padainuota programa paliko didžiulį įspūdį.

B kategorijoje dominavo latvių chorai: Katlakalno tautos namų moterų choras „Magone“ (vad. Baiba Āboliņa-Smirnova) ir Kuldygos kultūros centro moterų choras „Gaisma“ (vad. Jana Paipa). Abiejų chorų pasirodymai nebuvo labai aukštai komisijos įvertinti, gal kiek geriau pasirodė moterų choras „Magone“, kurį komisija rekomendavo antrajam turui.

C kategorijoje (mokykliniai chorai) taip pat staigmenų nebuvo, čia vėl dominavo latvių chorai: jaunimo choras „Ameno“ (vad. Diana Demiterė) ir Kuldygos 2-osios vidurinės mokyklos 2–9 klasių moksleivių choras „Skani“ (vad J.Paipa).

Maloniai pradžiugino vaikų chorų kategorijoje pasirodę du vaikų chorai iš Lietuvos: Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos jaunių choras (vad. I.Bakanauskienė) ir Ukmergės meno mokyklos jaunių choras ,,Rūta“ (vad. Adelė Mikalkėnienė). Plungiškiams sekėsi kiek geriau, buvo juntamos choro galimybės, pritrūko gal tik sėkmės. O ir Ukmergės mergaitės pasirodė neblogai, gal joms tik stigo konkursinės patirties, choras dar labai jaunas, sunku buvo nugalėti jaudulį, tad ir rezultatas kiek kuklesnis.

Atsirado naujų kategorijų

Sakralinės muzikos kategorijos konkursas persikėlė į sakralinę erdvę, ten, kur tokia muzika ir turi skambėti, – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią. Tai nauja konkurso organizatorių įvesta kategorija, naujas sprendimas ir tikrai puikus žingsnis konkurso istorijoje, pasiteisinęs su kaupu. ►

11 MUZIKA

◄ Čia rungėsi Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“ (vad. I.J.Šimkus, M.Drūlia), Brighamo Youngo universiteto choras iš JAV (vad. A.Crane’as), Kauno kultūros centro mišrus choras „Gintaras“ (vad. J.Kulakauskienė) ir bažnytinis kamerinis choras „Credo“ (vad. K.Tokalo) iš Ukrainos. Šios kategorijos chorai pasirodė gerai. Paminėtinas choras „Adoramus“, kurio pasirodyme buvo juntama, kad choras yra savo natūralioje aplinkoje ir gieda „savo“ repertuarą, yra savo vietoje, turi geros patirties sakralinėje muzikinėje erdvėje. Gražiai pasirodė ukrainiečių choras „Credo“ – nors ir negausus, bet savo konkursinę programą atliko gerai, jautriai muzikavo. Gražiai muzikavo Kauno kultūros centro mišrus choras „Gintaras“, tik gal jam šiemet

pristigo konkursinės sėkmės, o gal praėjęs karantinas dar neleido pasirodyti su visa energija ir kūrybine jėga.

Aišku, kad šios kategorijos favoritas buvo Brighamo Youngo universiteto choras iš JAV. Jis pademonstravo ne tik puikią programą, nuostabiai padainavo privalomą Vaclovo Augustino kūrinį „Sanctus“, įspūdingai atliko Ernesto Herreros „Agnus Dei“ ir Augustos Read Thomas „Alleluia“. Maloniai stebino choro puiki intonacija, muzikalumas, tembras, ansambliškumas, gera muzikinės formos pajauta, raiška ir jos įvaldymas, eksponavimas klausytojams.

Visada daug diskusijų kyla dėl naujai įvestos vokalinių ansamblių kategorijos. Dažnai priekaištaujama, kad ansambliai nurungs chorus, nes jie lankstesni, imlūs šiuolaikinei

muzikai ir t. t. Todėl su nerimu stebėjau jų pasirodymus ir vertinimo komisijos sprendimus. Ir jie nenuvylė – puikus buvo vokalinių ansamblių kategorijos konkursas. Gerai, gal tik kiek nedrąsiai pasirodė Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro vokalinis ansamblis „Raskila“ (vad. L.Kairytė), puikiai dainavo vokalinė grupė „Imera“ iš Latvijos (vad. I.Točis), ne ką prasčiau ir kitas latvių vokalinis ansamblis „Taka“ (vad. Arta Jurgenovska).

Į šių metų konkursą buvo įtraukta dar viena nauja kategorija, kuri irgi pasitvirtino be išlygų. Tai – folkloriniai chorai (G kategorija). Suprantama, kad joje vėl dominavo Brighamo Youngo universiteto choras iš JAV. Žinoma, ši kategorija būtų buvusi daug spalvingesnė, jei būtų atvykę chorai iš Ganos ir Angolos.

12 MUZIKA
Konkurso laureato koncerto akimirka. Dainuoja didžiojo Gintaro prizo laimėtojas Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as, JAV).

Chorinės kultūros reiškinys

Renginio šerdis – didžiojo prizo konkursas, į kurį buvo pakviesti Estijos visuomeninio transliuotojo mišrus choras (vad. H.Survo), JAV Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as), Latvijos Katlakalno tautos namų moterų choras „Magone“ (vad. B.ĀboliņaSmirnova) ir lietuviai – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choras „Ave vita“ (vad. K.Barisas). Buvo pakviestas ir Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“, tačiau jis negalėjo dalyvauti. Be abejonių, didįjį Gintaro prizą pelnė puikus Brighamo Youngo universiteto choras. Galima dar

ilgai kalbėti apie šio choro puikų dainavimą, jo muzikavimo išskirtinumą, choro vadovo talentą ir kitus privalumus, bet, kaip sakoma, geriau kartą išgirsti, nei apie tai kalbėti.

Taigi nuskambėjęs XXII tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas jau tapo istorija, kuri tik patvirtina, kad kiekvienas konkursas yra savitas chorinės kultūros reiškinys, turintis įtakos visai Lietuvos chorinei kultūrai. Tai lemia ne tik konkurso reikalavimai ir pagrindinės nuostatos, kurios daugiausia formuoja konkurso repertuarą, bet ir įvairūs, jau didelę meninę meistrystę pasiekę kolektyvai, savo pasirodymais ir koncertais palikdami neįkainojamą pėdsaką Klaipėdos kultūros vyksme.

Jie suvažiuoja parodyti savo meninės brandos, dalijasi patirtimi, taip praturtindami mus ir patys praturtėdami. Čia nėra pralaimėjusiųjų, nes menas niekada nepralaimi. Paminėtinas ir kitas svarbus konkurso aspektas – tai chorų, jų vadovų ir visų muzikų bendravimas. Galimybė bendrauti čia ir dabar – ne mažiau svarbi nei varžytuvės.

Tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas Klaipėdoje – tai klaipėdietiškų chorinių tradicijų tąsa, papildant jas šiuo nuostabiu tarptautiniu chorų konkursu. Kartu tai ir mūsų miesto chorinės kultūros sklaidos plėtros pripažinimas tarptautinėje erdvėje. Žinoma, Klaipėdos miestui tai didžiulė, išskirtinė garbė ir ne mažesnė atsakomybė.

13 MUZIKA
Nerijaus Jankausko nuotr.

Žvejų rūmams – 4 0

Klaipėdos žvejų rūmams – 40 metų. 1982 m. birželio 18-ąją klaipėdiečiai plūdo į naujo didžiausio miesto kultūrai ir sportui skirto pastato, kurio statybos truko maždaug dešimtmetį, atidarymo iškilmes. Tuomet tai buvo didžiausi kultūrinei veiklai skirti rūmai Lietuvoje.

Aris KATEILA

Į Žvejų kultūros ir sporto rūmų (tai pirmasis pavadinimas) atidarymo ceremoniją atvyko visi pagrindiniai miesto vadovai ir partiniai veikėjai – Klaipėdos Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Žalys, miesto kompartijos pirmasis sekretorius

J.Gureckas, Lietuvos profsąjungų sekretorius R.Baltrušaitis, LTSR kultūros ministro pavaduotojas R.Kibildis ir daugelis kitų. Statybininkai simbolinius raktus perdavė būsimų šeimininkų – Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo „Jūra“ direktoriui

E.Urbonavičiui, kuris kartu su J.Gurecku perkirpo simbolinę juostą, imituojančią žvejų tinklą. Per atidarymo iškilmes statytojus sveikino ir padėkos raštus teikė aukšti TSRS ir LTSR pareigūnai ir ministerijų, kolūkių atstovai, o aktyviausi miesto menininkai apdovanoti ženklais „Už pasiekimus meno saviveikloje“. Susirinkusiai publikai koncertavo J.Domarko vadovaujamas Valstybinės filharmonijos simfoninis orkestras, atlikęs J.Strausso kūrinių programą. Tądien buvo pradėta rašyti Žvejų rūmų istorija.

Masyvus 8 tūkst. kv. m raudonų plytų pastatas anuomet buvo ryški Klaipėdos architektūrinės panoramos vertikalė, kelis metrus iškilusi virš Taikos prospekto statinių. Tipinį sovietinį projektą miestui pritaikė architektas J.Baltrėnas, interjerą suprojektavo V.Mazurkevičius. Pastato ilgis –maždaug 100 m, plotis – beveik 34 m. Rūmų scena Didžiojoje salėje buvo ir iki šiol išliko viena didžiausių Lietuvoje (25 m gylio ir 24 m pločio) su 1 050 žiūrovų vietų (prieš paskutinį remontą keičiant naujas kėdes –1 127 vietos), Teatro salėje šiuo metu yra 114 vietų. Veikė dabar jau atsiskyręs sporto kompleksas (norai pastatyti dar ir baseiną bei parodų salę neišsipildė).

„Nors rūmų projektas buvo pritaikytas Klaipėdai, nenorėjome kartoti panašių statinių klaidų. Vykome į Daugpilį (Latvija), kur to paties projekto rūmai jau buvo pastatyti ir sėkmingai veikė. Peržiūrėję kolegų Daugpilyje darbo sąlygas ir pada-

rytas statybininkų klaidas, pakoregavome Didžiosios žiūrovų salės akustiką, kurią „sutvarkė“ architektas Vladas Stauskas“, –papasakojo pirmasis Klaipėdos žvejų kultūros ir sporto rūmų direktorius Edmundas Klimas.

Iškart po atidarymo rūmuose prasidėjo aktyvi koncertinė veikla. Per ne visą mėnesį renginiuose apsilankė beveik 10 tūkst. žiūrovų, o juos organizuoti padėdavo Valstybinės filharmonijos Klaipėdos skyrius.

Į naujuosius kultūros ir sporto rūmus iš kitų pastatų persikraustė nuo seno mieste veikiantys meniniai kolektyvai (šviesaus atminimo Aleksandro Ilginio dar 1970 m. įkurta dailės studija „Guboja“, Sauliaus Jokužio fotostudija) ir kūrėsi nauji. Tai Edgaro Savickio pantomimos trupė, vyrų choras (vad. Algis Zaboras), vaikų teatras „Bildučiai“ (vad. Audronė Morkūnaitė), šokių kolektyvai: jaunimo liaudies šokių (vad. Vaidotas Gilys), šiuolaikinio šokio (vad. Marina Fokina), sportinių šokių (vad. Violeta Tinkova), modernaus šokio (vad. Daiva Mondeikienė) ir kiti.

14 sukaktis
Ne vien skaičiai
Klaipėdos žvejų rūmai buvo pastatyti 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

metų. Epizodai

Vargas dėl Lenino

Atsiradus naujiems rūmams, juose vykdavo ir visi oficioziniai miesto renginiai – partiniai suvažiavimai, iškilmingi sovietinių švenčių minėjimai su meno saviveiklos kolektyvų jungtiniais koncertais. Buvusi ilgametė Klaipėdos vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė su šypsena prisiminė: „Į Žvejų rūmus iš tuomečių Kultūros rūmų (dabar Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) teko pergabenti didžiulį, kelias tonas sveriantį Lenino biustą – privalomą sovietinių švenčių scenografijos atributą. Kad jį būtų galima pakelti ir pastatyti scenoje, į pagalbą tekdavo kviesti šimtinę sovietinėje armijoje tarnaujančių kareivėlių. To vyksmo metu iš salės buvo išvaromi visi pašaliniai, galėję (ne)tyčia nufotografuoti per sceną plaukiantį už kaklo „pakartą“ šalies vado biustą... Kartą pagalbos prireikė kitam darbui. Nors scenoje buvo sukamosios grindys, per kažkurį renginį jų nepavyko išjudinti – gal buvo neapskaičiuoti pajėgumai, ant rato sutalpinus kelis šimtus choristų. Tad scenos duobėje sukti scenos ratą vėlgi teko kareiviams.“

Nuo kultūros iki mugių

Ilgai laukta ir iškovota valstybės nepriklausomybė atnešė naujų vėjų į visos šalies gyvenimą. Kardinaliai keitėsi Lietuvos kultūros laukas. Dideli pokyčiai vyko paprastų žmonių gyvenime – pinigų tuo metu daug niekas neturėjo, tad ir pramoginiai renginiai mažai kam rūpėjo. Vykstant grandioziniams pokyčiams visuomenėje, kultūra nukentėjo labiausiai. Naujieji verslininkai pinigus investavo į prekybą, bet ne į kultūrą. Pradėjus byrėti susivienijimui „Jūra“ (darbo neteko maždaug 20 tūkst. žmonių), finansavimo nebeteko ir Žvejų kultūros ir sporto rūmai. „Galvojome ne apie renginius, bet kaip išgyventi ir išsaugoti pastatą, sceną bei sales: jau turėjome kiaurą stogą, kasmet blogėjo patalpų būklė, trūko pinigų darbuotojų atlyginimams. ►

15 sukaktis
4 0
Žvejų rūmų statyba užtruko dešimtmetį. 1976 m. rugpjūtis. Komjaunuolių talka. MLIM archyvo nuotr.

◄ Tad teko pastato erdves, nors ir labai liūdna, išnuomoti prekybininkams“, – prisiminė E.Klimas. Klaipėdos miesto savivaldybės pastangomis 1996 m. Žvejų kultūros ir sporto rūmai perėjo Klaipėdos miestui. Rūmai tapo uždarąja akcine bendrove, kurios visos akcijos priklausė savivaldybei. Išlaikyti pastatą jai kainavo milijonus, tai buvo nuostolinga. Buvo paskelbtas konkursas patalpų nuomai, jį laimėjo verslininkas Antanas Sadauskas.

Verslui nepavyko

Žvejų rūmų 20-asis gimtadienis buvo paminėtas iškilmingai. „Šventinio vakaro programoje – visų rūmuose veikiančių meno kolektyvų, kultūros, sporto ir kitokių paslaugų pristatymas visuomenei. A.Sadauskas, apibendrindamas pirmąjį darbo išsinuomotuose rūmuose pusmetį, sakė: „Per tą laiką supratau, kad atgaivinti gyvybę šiame grandioziniame statinyje įmanoma, tik reikia daug tiek finansinių, tiek kūrybinių investicijų (...). Per pastarąjį pusmetį klaipėdiečiai ir miesto svečiai galėjo džiaugtis įvairiais koncertais, renginiais, filmais didžiojoje ir mažojoje salėse (...). Mūsų tikslas – sugrąžinti šiam pastatui Žvejų kultūros ir sporto rūmų paskirtį, nes būtent tam jis ir buvo pastatytas prieš 20 metų“ (J.Petronytė, „Vakarų ekspresas“, 2002 06 18).

Direktoriaus pavaduotoju dirbęs renginių organizatorius Algirdas Guzauskas prisiminė: „Skubiai sutvarkę patalpas po buvusių mugių, pradėjome aktyvią kultūrinę veiklą. Per savaitę vykdavo po 4–5 renginius, abiejose salėse buvo rodomi kino filmai. Renginiai vykdavo ir rūmų fojė. Visą dieną veikė kavinė, kurioje buvo galima papietauti. Repertuare padaugėjo užsienio atlikėjų pasirodymų, garsių artistų ir teatro trupių iš buvusių sovietinių respublikų (ypač Rusijos) gastrolių. Šie renginiai buvo anšlaginiai.“

Bet verslininko A.Sadausko ir miesto valdžios požiūris, poreikis ir lūkesčiai ne visur sutapo. Po metų veiklos, nebepajėgus mokėti (per didelio?) nuomos mokesčio, sutartis su savivaldybe buvo nutraukta. O

ši vėl ieškojo naujo administratoriaus, nes Žvejų rūmai tapo „tuščia vieta“ be jokios veiklos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. čia persikėlė savivaldybės biudžetinė įstaiga Klaipėdos muzikos centras, kuriam vadovavo Alvydas Juozas

16
sukaktis
Lenkauskas. ► Žvejų rūmų atidarymas 1982 m. birželio 18 d. Juostą kerpa Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo „Jūra“ direktorius E.Urbonavičius kartu su J.Gurecku. Simfoninio orkestro koncertas per atidarymą. Žvejų rūmų archyvo nuotr.
17 sukaktis
Scena iš Žvejų rūmų dažnai persikelia į miestą. 2020 m. Žvejų rūmų archyvo nuotr.

Naujas etapas

◄ Tokį miesto politikų sprendimą tiek kultūrinė bendruomenė, tiek savivaldybės Kultūros skyrius ir Muzikos centro darbuotojai vertino nevienareikšmiškai. Aišku buvo tik viena – kad reikės nemažų investicijų ne tik įstaigos funkcijų vykdymui, bet ir pastato, kurio būklė kasmet blogėjo, nuolatinei priežiūrai. Nors Klaipėdos muzikos centras gana sėkmingai atliko savo funkcijas visame mieste, 2005 m. balandžio 1 d. jis dar kartą buvo reorganizuotas. Atsirado dvi naujos Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos – kultūros centras Žvejų rūmai (Taikos pr. 70) ir Klaipėdos koncertų salė, kuri veiklą pradėjo vykdyti restauruotame pastate miesto centre (Šaulių g. 36). Žvejų rūmams liko vadovauti A.J.Lenkauskas. Klaipėdos muzikos centro kuruojami meno kolektyvai taip pat „pasidalijo“ – vieni liko Žvejų rūmuose, kiti išsikėlė į Klaipėdos koncertų salę.

„Žvelgiant į šią situaciją iš šiandienos perspektyvos, galima pasidžiaugti to meto politikų įžvalgomis ir sprendimu pastatą išsaugoti kultūros reikmėms. Rūmų pastatas su virš tūkstančio vietų koncertų sale buvo vienintelė tokia erdvė mieste iki atidarant „Švyturio“ areną, kuri suteikė galimybes pastaruosius dešimtmečius Klaipėdoje pristatyti stambios formos scenos menų projektus – teatro ir šokio spektaklius, klasikinės ir modernios muzikos orkestrų koncertus, populiariosios

muzikos atlikėjus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Kitas svarbus aspektas – kultūros decentralizacija. Visa miesto kultūros infrastruktūra Klaipėdoje koncentruojasi miesto centre. Žvejų rūmai savo aktyvia veikla suteikė gyvybiškumo pietinei miesto daliai. Rūmų administracija, gavusi didžiules patalpas, turėjo ieškoti naujų formų, kaip aktyviau įtraukti gyventojus. Bet tenka apgailestauti, kad politikai, anuomet žengę vieną teisingą žingsnį, sustojo. Nuo pat Žvejų rūmų perdavimo dienos nebuvo apsispręsta dėl šios kultūros įstaigos perspektyvos ir pastato remonto“, – prisiminimais ir įžvalgomis pasidalijo buvusi savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, vėliau Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė.

Pastatas ir žmonės

Pastato fasadas gali atrodyti įvairiai – vieniems patikti, kitiems ne. O pastatas „gyvas“, jei jame vyksta gyvenimas. Oficialiai skelbiama, kad Žvejų rūmų misija – puoselėti mėgėjų meno kultūrą ir tradicijas. Bet ar galime mėgėjais vadinti Klaipėdos kultūros magistrus – mišraus choro „Klaipėda“ vyriausiąjį dirigentą prof. Kazį Kšaną ar Beną Šarką? Arba Pilies teatro režisierių Alvydą Vizgirdą ir šiame teatre vaidinančius aktorius?..

Po kultūros centro Žvejų rūmų stogu šiuo metu kuria dešimt kolektyvų – keturi chorai,

keturios teatro trupės ir du šokių kolektyvai. Jų kūrybinės istorijos pradėtos rašyti gerokai anksčiau, nei atsirado pastatas. Jaunimo liaudiškų šokių kolektyvas ,,Žilvinas” (vadovė Gitana Puzinienė) susibūrė dar 1948 m., o Klaipėdos miesto mišrus choras „Klaipėda“ – 1953 m. Jaunimo teatras „Be durų“ (vadovė režisierė Angisė Juškevičienė), šiemet pasitinkantis 60-mečio jubiliejų – vienintelis repertuarinis mėgėjų teatras Lietuvoje, kiekvieną sekmadienį rodantis spektaklius vaikams. Pirmosios Klaipėdos pilies teatro premjeros datuojamos 1985 metais, o pantomimos teatras „A“ (vadovas Aleksas Mažonas) tęsia jau atidarytuose Žvejų rūmuose veikusios E.Savickio trupės tradicijas. 1989 m. dainuoti susirinko buvusieji politiniai kaliniai ir tremtiniai, įkūrę chorą „Atminties gaida“ (vadovas Vytautas Saikauskas), 1990 m. jauni dainos entuziastai susibūrė į mišrų chorą „Cantare“ (vadovas prof. Artūras Dambrauskas). Tarp stipriausių liaudiškos choreografijos žanro kolektyvų Klaipėdoje išlieka tautinių šokių sambūris „Vėlunga“ (vadovas prof. Vidmantas Mačiulskis), kurį 1986 m. įkūrė mus, deja, jau palikęs choreografas Vilius Šleinius. Na, o šimtaveidį „gliuką“ B.Šarką, tituluojamą pagrindiniu Lietuvos teatro šamanu, drąsiai galima vadinti vienu žymiausių ne tik Žvejų rūmų, bet ir Klaipėdos miesto meno ambasadorių šalyje ir pasaulyje. Pirmąjį veiklos dešimtmetį netrukus švęs jauniausias rūmų kolektyvas –vienintelis mieste moterų choras „Dangė“ (vadovė Judita Kiaulakytė). Būtina paminėti ir vieną iš rūmų budėtojų – Jurijų Nebolsiną, kuris vienintelis čia įvairiose pareigose dirba nuo pat Žvejų rūmų atidarymo.

„Pastato būklė ne visada priklauso nuo mūsų. Kiekvieną uždirbtą centą ar gautą finansinę savivaldybės investiciją pagal galimybes panaudojame rūmų erdvių –tarnybinių patalpų, žiūrovų salės ir scenos atnaujinimui, kad čia besilankantys žiūrovai jaustųsi komfortabiliai. Pėda po pėdos remontuojame, keičiame pastato veidą ir

18 sukaktis
Didžioji salė moderniai rekonstruota. Žvejų rūmų archyvo nuotr.
Iš trijų pateiktų Žvejų rūmų modernizavimo galimybių pozityviausio įvertinimo sulaukė ilgiausiai įgyvendinama, bet didžiausią naudą turėsianti atnešti alternatyva.

didiname jo patrauklumą. Bet svarbiausia –čia dirbantys žmonės. Man labai rūpi, kad kiekvienas ateitų į darbą ir grįžtų namo su gera nuotaika, išlaikytų norą organizuoti, kurti, nesavanaudiškai padėti kolegoms. Svarbūs visi – nuo valytojos iki vadybininko, iki kiekvieno meno kolektyvų nario ir vadovo“, – tvirtino Žvejų rūmų direktorius A.J.Lenkauskas.

Nuo 2012 m. Žvejų rūmams taip pat patikėtas Klaipėdos vasaros estrados valdymas. Joje vyksta dainų šventės, grandioziniai populiariosios muzikos ir roko atlikėjų koncertai.

Nuo 2015 m. Žvejų rūmai administruoja Bendruomenės namus (Debreceno g. 48), kuriuose įsikūrė nevyriausybinės organizacijos, meninę veiklą vykdo dvi dešimtys mėgėjų meno kolektyvų.

Matoma nematoma

Išvardyti, kiek Žvejų rūmuose vyksta renginių, suskaičiuoti, kiek apsilanko žiūrovų, būtų sausa statistika, kurią palikime kitiems kartams. ►

19 sukaktis
Žvejų rūmuose nuolat vyksta koncertai. Domo Rimeikos nuotr.

◄ O ir skaityti veikiausiai būtų nuobodu. Trumpai tariant, čia yra koncertavę žymiausi įvairiausių žanrų Lietuvos atlikėjai ir kolektyvai, spektaklius rodę visi šalies teatrai, gausi plejada užsienio artistų. Trumpam „pabėgę“ į kitas vietas, po žiūrovų salės atnaujinimo čia grįžta ir noriai renginius vėl siūlo prodiuserių kompanijos. Negalima pamiršti, kad Žvejų rūmai buvo ta erdvė, kuri leido čia (iš)gyventi laikinai namus praradusiam Klaipėdos dramos teatrui, o šiuo metu – Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.

„Publikai ne visada svarbu, kokiam organizatoriui dėkoti už vieną ar kitą įspūdingą renginį, į miestą pakviestą garsų atlikėją. Žvejų rūmuose (pastate) mes patys organizuojame tik apie 20 proc. renginių, visa kita – tai salės, patalpų nuoma kitiems užsakovams. Pagrindinė mūsų veikla vyksta visame mieste ištisus metus – dažniausiai atvirose erdvėse. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centras Žvejų rūmai organizuoja ir koordinuoja visų valstybinių švenčių, atmintinų datų minėjimus uostamiestyje, rūpinasi jų turiniu, menine programa. Mūsų kolektyvai nuolat dalyvauja įvairiuose kitų meno įstaigų, teatrų projektuose, atstovauja miestui šalies ir tarptautiniuose festivaliuose. Šiuolaikiniai žiūrovai įnoringi, reiklūs, tad tenka nuolat sukti galvas, kuo nudžiuginti ir nustebinti. Tačiau lengvų pramogų nesiūlome, stengiamės į mūsų organizuojamus renginius kviesti aukščiausius kriterijus atitinkančius atlikėjus“, –teigė Žvejų rūmų direktoriaus pavaduotoja Kristina Jakštė.

Dar 1985 m. prasidėjęs kaip kamerinių spektaklių šventė, pastaraisiais metais itin aukštai pakėlė kokybinę kartelę ir ne tik klaipėdiečius stebina kas dveji metai Žvejų rūmų organizuojamas tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“. Spaudoje buvo rašoma, kad dėl „Šermukšnio“ Klaipėda pagaliau pradėjo priminti Vakarų Europos miestą. Paskutinysis 21-asis festivalis sėkmingai įveiklino sutvarkyto Bastionų komplekso Jono kalnelį ir išplėtė savo geografiją regione.

Tikimasi, kad garbingą nišą šalies ir užsienio chorinės muzikos panoramoje suras tik pernai rūmų ir choro „Dangė“ iniciatyva pradėtas rengti tarptautinis moterų chorų ir vokalinių ansamblių festivalis „Vox Maris“. Tai pirmasis toks festivalis Lietuvoje bei šalyse šiapus Baltijos.

2008 m. startavo populiarus tarp žiūrovų geriausius spektaklius kasmet pristatantis šalies teatrų festivalis vaikams ir jaunimui „Jaunatis“.

Vis didėja Žvejų rūmų indėlis organizuojant Lietuvos Vakarų krašto dainų šventę.

Viltinga ateitis

Tai toks epizodiškas Žvejų rūmų keturių dešimtmečių gyvenimo ir gyvavimo periodas. Šiandien naujai kartai reikia ir kitokių erdvių. Akivaizdu, kad situacija nebetenkina nei miesto bendruomenės, nei paties kultūros centro Žvejų rūmų ir čia dirbančių bei dirbsiančių, kuriančių ir kursiančių žmonių. Šiuo metu tvarkoma aplinka, šalia kuriamas sakurų parkas.

Klaipėdos miesto savivaldybė pavasarį inicijavo Žvejų rūmų modernizavimo kūrybines dirbtuves, kuriose dalyvavo daug suinteresuotų grupių – savivaldybės ir Žvejų rūmų administracijos, bendruomenės, įvairių kultūros ir meno sričių atstovai, politikai, renginių organizatoriai ir kt.

Iš trijų pateiktų Žvejų rūmų modernizavimo galimybių pozityviausio įvertinimo sulaukė ilgiausiai įgyvendinama, bet didžiausią naudą turėsianti atnešti alternatyva. Ji apima visapusę Žvejų rūmų rekonstrukciją. Modernizavimo koncepcijoje teigiama: „Pastato architektūra gali sulaukti didesnių transformacijų: fasado keitimas ar rekonstrukcija, inžinerinių sistemų rekonstrukcija, vidaus erdvių transformacija ir stogo eksploatavimas. Kultūros centre plečiant veiklas, atsiranda galimybė plėsti pastatą priestatu ar nauju statiniu. Pastato aplinka taip pat atnaujinama visapusiškai. Viešosios erdvės atnaujinamos, atsižvelgiant į ryšius su pastatu ir artimąja aplinka, veiklų lauke poreikį. Numatomos veiklų zonos, tokios kaip vasaros paviljonas, lauko ekspozicijos, erdvės renginiams, sporto erdvės.“ Koncepcijos rengėjai MB „Bauland“ sakė, kad tai tinkamiausias scenarijus, siekiant įgyvendinti kultūros centro ambiciją tapti reprezentatyviu regioniniu kultūros centru, pasižyminčiu modernia infrastruktūra, o savo veiklomis išsiskiriančiu per jūrinę tapatybę. „Nekantriai laukiu ir linkiu kuo greitesnio virsmo visam kūrybiškam Žvejų rūmų kolektyvui ir miestui bei kviečiu politikus priimti išmintingą sprendimą“, – sakė Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų direktorius A.J.Lenkauskas.

20 sukaktis
Žvejų rūmų rengiamas tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ – uostamiesčio Teatro aikštėje. Vyto Karaciejaus nuotr.
21 sukaktis
Žvejų rūmai pagamino 77 m ilgio miesto vėliavą, kuri šiemet Kovo 11-ąją buvo nešama per Klaipėdą. Andriaus Pelakausko nuotr. Žvejų rūmų administracija, kolektyvų vadovai, kiti darbuotojai. Domo Rimeikos nuotr.
22 ŠOKIS

Baleto artistė O.Borodina: negaliu ir nenoriu gyventi be šokio

Perspektyvios jaunos ukrainietės Oleksandros Borodinos gyvenimą į dvi dalis padalijo karas Ukrainoje: ištrūkusi iš karo apimtos tėvynės, ji toliau šoka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupėje ir laukia grįžtant savo kurso draugų, ypač scenos partnerio Romano Semenenkos. Kartu jie buvo nominuoti Auksiniam scenos kryžiui kaip geriausi 2020 metų šokėjai. KVMT dirbantys ukrainiečių baleto artistai pripažinimo sulaukė už pagrindinius vaidmenis lenkų choreografo Roberto Bondaros sukurtame šokio spektaklyje „Faustas“ pagal J.W.Goethe’s dramą.

Žaneta SKERSYTĖ

Karas užklupo per egzaminus

– Kas pasikeitė jūsų gyvenime nuo tos lemtingos akimirkos, kai visas pasaulis išgirdo, kad Ukrainoje prasidėjo karas?

– Mano, kaip ir visų ukrainiečių, gyvenimas pasidalijo į dvi dalis – iki ir po 2022 m. vasario 24-osios. Aš niekada nebūčiau patikėjusi, kad XXI a. civilizuotame pasaulyje gali kilti karas. Apie karą mes žinojome iš filmų, istorijos, bet negalėjome įsivaizduoti, ką tai reiškia iš tikrųjų, kaip tai baisu ir skausminga. Prasidė-

jus karui, žodis „vertybė“ man įgijo visai kitą prasmę, nei jam teikiau iki šiol. Tyli naktis –vertybė, žinutė iš artimųjų – vertybė, turėti artimuosius šalia – neįkainojama vertybė.

– Karas jus pasivijo Kyjive?

– Prasidėjus karui, aš ir Romanas Semenenka, mano kolega, su kuriuo šokame KVMT baleto trupėje, buvome Kyjive. Į Kyjivą laikyti baigiamųjų bakalauro studijų egzaminų iš Klaipėdos atvykome vasario 10-ąją. Vasario 24-ąją turėjome laikyti paskutinį egzaminą, tačiau, kaip ir visi ukrainiečiai, penktą ryto prabudome nuo keisto jausmo, kad kažkas ne taip... Paskaitėme pranešimus internete ir paniškai puolėme krautis daiktus, jei tai galima vadinti daiktų pasiėmimu... Tiesiog metėme visus po ranka

pakliuvusius daiktus į lagaminą, paskui vėl traukėme juos lauk, nes geriau pagalvoję supratome, kad neprireiks... Buvome šoko būsenos. Atsisveikini su namais ir nežinai, ar dar kada juos pamatysi. Nusprendėme išvažiuoti iš Kyjivo, nes interneto portaluose pasirodė žinios, kad artimiausią naktį miestas bus apmėtomas bombomis.

Važiavome automobiliu visą naktį. Keliuose buvo siaubingi kamščiai, nes visi žmonės bėgo vienu metu. Gaudė sirenos. Keliais judėjo tankai ir kita sunkioji technika. Atrodė, kad ta naktis niekada nesibaigs... Mums važiuojant pasirodė informacija, kad šaukiamojo amžiaus vyrams nuo 18 iki 60 metų iš Ukrainos nebus leidžiama išvykti. Aš pažvelgiau į savo draugą Romaną ir negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Sakiau, kad jei jis negali išvykti iš šalies, tai ir aš pasiliksiu. Tačiau Romanas prašė taip nedaryti ir ragino vykti į Klaipėdą. Ar buvo lengva apsispręsti? Mane ištiko šokas!

Bendrakursiai liko Lvive

– Kaip pasiekėte Lietuvą?

– Laimė, visą tą sunkų laiką palaikėme telefoninį ryšį su KVMT vyriausiuoju choreografu Aurelijumi Liškausku ir baleto meno vadove Jelena Lebedeva. A.Liškauskas pažadėjo, kad atvyks mūsų paimti prie Lenkijos sienos. ►

23 ŠOKIS

◄ Aš su mama kirtau Lenkijos sieną, o Romano, žinoma, nebeišleido. Man atrodė, kad tai mano gyvenimo pabaiga.

KVMT baleto trupėje šoko ir daugiau egzaminus Kyjive turėjusių laikyti mano bendrakursių – Iryna Suslo, Illia Temchenka, Tymuras Orobchenka ir Anna Chekmarova. Prasidėjus karui I.Suslo ir I.Temchenka bėgo su mumis, tik kitu automobiliu. T.Orobchenka ir A.Chekmarova iš pradžių bandė likti sostinėje, nes neturėjo automobilio, bet paskui traukiniu atvyko iki Lvivo. Drauge su A.Liškausku I.Suslo

laukėme mašinoje prie Lenkijos sienos kone tris paras. Kai pamačiau Iryną, tarsi įkvėpiau tyro vilties gurkšnio. Mes ilgai verkėme ir negalėjome patikėti, kad viskas, kas vyksta aplinkui, yra realybė. Galiausiai išvykome į Klaipėdą. Amžinai būsime dėkingi A.Liškauskui už didžiulę pagalbą.

Mano mama nusprendė likti Lenkijoje, o šiuo metu jau grįžo atgal į Kyjivą, nes ten –mano tėtis, kuris niekur ir nevažiavo. Mano bendrakursiai šiuo metu gyvena Lvive, treniruojasi šokdami klasikinius šokius ir stengiasi išgyventi, nors ir labai sunku. Jie

neturi jokių pajamų, nes nedirba, tad mes jiems padedame. Kiekvieną dieną su jais bendraujame nuotoliniu būdu, palaikome jų dvasią ir labai laukiame atvykstant. Tikimės, kad taip netrukus ir bus.

Šiuo metu ukrainiečiai labai vieningi, palaiko vienas kitą, padeda. Niekada dar nesijutau tokia artima ir pasitikinti svetimais žmonėmis kaip dabar. Lietuva labai daug padeda Ukrainai ir jos žmonėms. Klaipėdiečiai tokie užjaučiantys, geri ir nori padėti. Patikėkite, Ukrainos tauta to niekada nepamirš. Mes tikime pergale ir ji ateis greitai.

24 ŠOKIS
Oleksandros studijų Kyjivo Serge’o Lifario municipalinėje šokio akademijoje (Ukraina) akimirkos. Asmeninio albumo nuotr.
Scenoje užplūsta pasitenkinimo jausmas ir laisvė, kuri apima šokant.

– Ar dirbdama galite užsimiršti?

– Muzikinis teatras publikai neseniai pristatė choreografinių miniatiūrų projektą „Dėmesio! Baletas 2022“, kuriame teko šokti. Dabar baleto trupė pamažu ruošiasi atostogoms, po kurių laukia vėl nauji darbai, nauji intensyvaus būsimo sezono užmojai.

Šoka nuo ketverių

– Ar seniai šokate KVMT?

– Prieš dvejus metus atvykau dirbti į KVMT, sulaukusi teatro vadovybės kvietimo. Prasidėjo visiškai naujas mano gyvenimo etapas. Šokti teatre – tai taip įdomu: kaskart naujas vaidmuo, vis kitokios emocijos ir nauji partneriai. ►

25 ŠOKIS
KVMT paramos Ukrainai koncerte „Už taiką ir laisvę!“. KVMT archyvo nuotr. O.Borodina ir R.Semenenka. Asmeninio albumo nuotr.
26 ŠOKIS
O.Borodina (Margarita) ir R.Semenenka (Jaunasis Faustas) šokio spektaklyje „Faustas“. Martyno Aleksos nuotr.

◄ – Kokie vaidmenys jums artimiausi?

– Iš atliktų šokio partijų labiausiai įsiminusios, tiesiog į širdį įstrigusios buvo Margarita iš „Fausto“, Džuljeta iš „Romeo ir Džuljetos“, dalyvavimas vienaveiksmiuose spektakliuose pagal G.B.Pergolesi „Stabat Mater“ ir I.Stravinskio „Šventajame pavasaryje“.

– Ar seniai šokate?

– Šokti pradėjau ketverių. Man sekėsi, tad mama nuvedė į aukštesnio lygio šokio studiją, kurioje šokau iki devintos klasės. 2013 m. pirmąkart dalyvavau profesionalaus baleto konkurse, kurio užkulisiuose supratau, kad negalėsiu ir nenoriu be to gyventi.

2016 m. įstojau studijuoti baletą Kijevo Serge’o Lifario choreografijos koledže, kurį 2020 m. baigiau. 2018 m. tobulinau žinias tarptautinėje baleto vasaros mokykloje

„M&G“ Dresdene, du kartus dalyvavau šokio festivalyje ir konkurse „Tanzolymp“ Berlyne. Studijuodama nuolat dalyvaudavau konkursuose, meistriškumo kursuose – norėjau kuo daugiau sužinoti ir išmokti.

– Kas jums yra šokis?

– Šokis man yra būdas išreikšti save, tai mano vidinio pasaulio išraiška, mano gyvenimo būdas, vadinasi, ir mano gyvenimas. Žinoma, kaip ir kiekviename darbe, taip ir baleto pasaulyje tenka susidurti su sunkumais. Kartais atrodo, kad keliamos užduotys tokios sudėtingos, kad nepavyks jų įveikti. Kartais dėl profesijos turi pamiršti savo asmeninį gyvenimą, poreikius, net problemas, kad galėtum žiūrovams padovanoti istoriją, kupiną neapsimestinių emocijų. Tačiau visa tai neužtemdo pasitenkinimo jausmo, užplūstančio scenoje, ir laisvės, kuri apima šokant.

– Ar baleto artistui būtina gera atmintis?

– Nešokantys žmonės manęs dažnai klausia, kaip atsimenu tiek daug šokio žingsnelių ir prireikus juos surenku į atliekamo personažo visumą. Manau, kad tai profesinis įprotis ar įgūdis. Kaip operos solistai treniruoja atmintį ir prireikus atsimena kūrinių tekstą, taip baleto artistai atsimena žingsnelius. Mūsų kūnas viską prisimena.

– Koks didžiausias jūsų noras?

– Norėčiau švęsti Ukrainos pergalę, apkabinti artimuosius ir draugus, su palengvėjimu atsidusti, mylėti, keliauti, šokti, tobulėti ir pamiršti, kas yra karas.

VIZITINĖ KORTELĖ

Oleksandra Borodina 2020 m. baigė baleto studijų programą Kyjivo Serge’o Lifario municipalinėje šokio akademijoje (Ukraina).

2018 m. savo žinias tobulino tarptautinėje baleto vasaros mokykloje „M&G“ Dresdene (Vokietija), 2019 m. dalyvavo „Covent Garden“ teatro Karališkojo baleto mokyklos (Didžioji Britanija) organizuojamuose kursuose „Summer Intensive 2019“. 2015 m. dalyvavo televizijos projekte, sukurtame pagal JAV laidos „So you think you can dance“ franšizę.

2016 m. užėmė pirmąsias vietas festivalyje „Totem Dance Solo“(Ukraina), tarptautiniame klasikinės ir šiuolaikinės choreografijos

konkurse „Mysl-Potok“ (Ukraina) ir tarptautiniame konkurse „Tanzolymp“ (Vokietija). 2018 m. pastarajame konkurse pelnė trečiąją vietą. Nuo 2020 m. spalio – KVMT baleto trupės artistė.

Svarbiausi vaidmenys: Sokolina („Altorių šešėly“, KVMT), Dukra Drebulė (E.Balsio „Eglė žalčių karalienė“, KVMT), Margarita („Faustas“, KVMT), Klara (P. Čaikovskio „Spragtukas”, KVMT), Satanela (N.H.Rebero ir F.Benoist „Satanella”), Svanilda (L.Delibeso „Kopelija“), taip pat vaidmenys spektakliuose „Mažoji mirtis“, „Prancūzijos siuita“, „Tarantela“, „Graikas Zorba“, „Fauno popietė“, „Don Kichotas“.

27 ŠOKIS
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistė ukrainietė O.Borodina labiausiai trokšta švęsti Ukrainos pergalę, apkabinti artimuosius ir draugus, su palengvėjimu atsidusti, mylėti, keliauti, šokti, tobulėti ir pamiršti, kas yra karas. Asmeninio albumo nuotr.

Materia magica. Objektai ir jų atgaivinimas

Klaipėdos lėlių teatre

Į lėlių teatrą paprastai vedamės vaikus, tikėdamiesi, kad jie ten bus linksminami ir mokomi gražaus elgesio ar panašiai. Nuo lėlių teatro buvau nutolusi, nes vaikai užaugo ir nebeturėjau ko linksminti. Bet tai šen, tai ten nugirsdavau apie Klaipėdos lėlių teatrą, kuriame suaugusieji kartais lankosi visai be vaikų, be to, tame teatre organizuojamos įvairios edukacijos ir net rodomi spektakliai kūdikiams. Tai gal lėlių teatras jau nebe ta vieta, kur užimami vaikai? Juk pirmieji šešėliniai, lazdeliniai lėlių teatrai, atsiradę senovės Indijoje, Kinijoje dar gerokai prieš Kristų, neturėjo lėkštų tikslų. Lėlės visada padėdavo žmonėms lengviau įsikūnyti į kitus personažus ir drąsiau, laisviau išsakyti savo mintis, kartais nelabai patogias, o tradicinės marionetės, lazdelinės ar kokios kitokios lėlės ir jų gamybos būdai vystėsi įvairiausiomis kryptimis. Siekdama išsiaiškinti, koks gi dabar Klaipėdos lėlių teatras, pirmiausia jame apsilankiau. Tiesa, kad būtų drąsiau ir neatrodyčiau tarp vaikučių kaip balta varna, pasikviečiau septynmetę anūkėlę.

Nijolė

KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ

Didysis žaidimas

Patekome į „Didįjį sprogimą“. Dabar net nežinau, kuri iš mūsų, septynerių metų anūkėlė ar aš, jos močiutė, buvome labiau nustebintos. Pirmiausia užburia scenografija, primenanti vaikų kambarį, kuriame buvo smagiai pasidarbuota: surinktos ir vėl išnarstytos įvairiausios lego kaladėlės ir ki-

tokios konstrukcijos, žodžiu, kuriame buvo kuo nuoširdžiausiai kuriamas savo pasaulis. Apie spektaklį rašoma, kad žiūrovai grąžinami į pradinę pasaulio atsiradimo padėtį, tai yra, įvyksta Didysis sprogimas, dėl kurio ir atsiranda Visata. Visai įmanomas dalykas, kad mūsų Visatą sukūrė Dievas-Vaikas, savo žaidimų aikštelėje ir toliau sėkmingai eksperimentuojantis.

Ši idėja į sceną perkelta 2020 m., o idėjos autorius ir režisierius – Zvi Saharas iš Izraelio. Scenografė ir režisieriaus asistentė Aušra Bakanaitė kūrė lėles ir organizavo „didįjį žaidimą“, nes kuo nuoširdžiausiai tikiu, kad lėlių teatro aktoriai viską pradeda

nuo žaidimo, kuris jiems kelia neapsakomai daug džiaugsmo. Jokiu būdu nemenkinu lėlininkų aktorinio meistriškumo, aktorinio trenažo ar kokių kitokių profesinių gudrybių, pagaliau patirties. Ir vis tiek lėlininkams, manau, svarbiausias yra pats žaidimo momentas, gebėjimas prisiminti ir atgaminti nuoširdų vaikišką įsijautimą į savo pasaulio kūrimą. Būtent tai, ką buvau užmiršusi ir ką prisiminiau spektaklio metu, mane sukrėtė (viltingai), privertė prisiminti, kaip nesunkiai kažkada į visus reiškinius gebėdavau pažiūrėti iš kitos perspektyvos, kito žiūros kampo, ir susirangę pienių koteliai virsdavo princesių plaukais, žolės – mišku, o smėlis – neišsemiama statybine medžiaga. 2021 m. šis spektaklis įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi, pelnęs ir Klaipėdos apdovanojimą – „Padėkos kaukę“ kaip geriausias spektaklis vaikams ir paaugliams. Vis dėlto kirba mintelė, kad net ir labiausiai įsižaidę, besidžiaugdami netikėtai besivystančiu pasauliu, aktoriai nestokoja ir suaugėliškų tikslų – ne tik papasakoti apie pasaulio sukūrimą, bet ir atskleisti jo trapumą – robotui ir jo šuneliui tenka spręsti gana sudėtingas išlikimo problemas. Mažieji filosofai katastrofos nuojautą išgyvena labai aiškiai. Tiesą sakant, spektaklis iškėlė daugiau klausimų nei atsakė į manuosius, jau anksčiau iškilusius, taigi sugalvojau pakalbinti teatro vadovę Aušrą Juknevičienę. Apie viską. Apie pačią Klaipėdos lėlių teatro pradžią ir kitus dalykus.

Sugrįžo vaikystė

– Viskas prasidėjo nuo Jūratės Januškevičiūtės idėjos realizuoti savo mintis magiš-

28 TEATRAS

komis lėlių teatro priemonėmis, – pasakojo Aušra. – Taigi 1992 m. buvo įkurtas teatras „Ku-kū“, kurį labai išplėtė 2004 m. lėlininkų kursą baigę studentai. Nuo 1997 m. organizuojamas tarptautinis lėlių teatrų festivalis, 2017 m. įgijęs „Materia magica“ vardą. Klaipėdos lėlininkai turi išskirtinį ir pagarbų požiūrį į lėlių teatro meną, koncentruojasi į objektą ir jo atgaivinimą, – tvirtino teatro vadovė.

Materia magica, objekto atgaivinimas... Kažkokie stebuklai, nusprendžiau ir apsilankiau dar viename spektaklyje. Ir... vaikystė sugrįžo.

„Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ pagal to paties pavadinimo Kate Dicamillo knygą sukurtas dar 2015 m., bet dėl režisierės Gintarės Radvilavičiūtės nuoširdumo, aktorės Renatos Kutaitės-Raudonienės ir Vytauto Kairio žaismingumo, pagaliau Donato Bielkausko muzikos jam nelemta pasenti, išeiti iš mados ar prarasti aktualumą. Tai spektaklis, kuriame, rodos, niekas nesuka sau galvos dėl žanrinio ar stilistinio vientisumo, tiesiog žaidžia, čiauškėdami visiems suprantama vaikystės kalba, jaukiai sukdami stalą, kuris atstoja visą pasaulį, o ir „artistai“ labai savi – vaikų numylėtos,

Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Didysis sprogimas“ (rež. Z.Saharas, 2020). Viktorijos Kajokaitės ir Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

nučiupinėtos lėlės, kurias šie išleido į sceną pažaisti. Vaikui tai beveik kasdienybė, bet suaugęs grąžinamas į savo žaidimų metus, kai su mama, tėčiu, močiute, draugu ar drauge žaidi, paleisdamas savo mylimuosius, su kuriais ir pats tapatiniesi, klajoti po dar nelabai pažįstamą pasaulį. Tobulas reži-

sierės sprendimas. Manau, ji pagavo būtent tą vaikystės momentą, kai kažkaip susikristalizuoja nepaaiškinamos meilės, draugystės, pagaliau savo vertės pajautimo sąvokos, kai ieškai atsakymų. Šįsyk atsakymus gauni, gauni juos būtent čia, teatre, ir pateikiami jie vaikams suprantama forma. ►

29 TEATRAS

Užsukti, o ne nusisukti

◄ Tai gal, sakau, lėlių teatras yra pranašesnis už dramos ar kokį kitą teatrą? Ar lėlė išvaduoja, ar apriboja? – vėl klausiu teatro vadovę. Ir atsakymo sulaukiu:

Lėlių teatras yra multidisciplininis menas. Žinoma, jis išlaisvina pirmiausia vaizduotę, kūrybinį potencialą. Lėlių teatre vaizdo rėmų tikrai mažiau nei dramos teatre. Vaikai yra ypatingi žiūrovai. Jie atviri, nemeluojantys. Su vaikais galima aptarti tikrumo ir empatijos jausmą. Kurti vaikams – didelė atsakomybė. Stengiamės savo žiūrovams nemeluoti ir žiūrėti į pasaulį jų akimis, pajausti jų širdimis.

– Darote teatro edukacijas. Dėl ko? Ko laukiate – tikitės – iš vaikų, suaugusiųjų?

Ką jiems duoda susipažinimas su teatro veikla, lėle? – vėl klausiu.

– Neretai vaikams informacija yra labiau suprantama, kai kalbama jiems suprantamomis priemonėmis. Šiuolaikiniai vaikai – vaizdo vaikai. Juos pasiekti tik verbaline kalba – iššūkis, tai suvokdami rengiame teatralizuotas edukacijas, kuriose apie lėlių teatro istoriją pasakojama per popierių, apie iliuzijos meną – per šviesą ir objektus, apie mechaniką – per priemones, kurios yra vaikų kasdieniame gyvenime. Edukacijoje taip pat svarbus ir

pačių vaikų prisilietimas prie lėlių. Visose edukacijose vaikai patys fantazuoja, kuria ir gamina lėles. Tai puikus patyriminis pavyzdys. Edukacijos rengiamos ir lėlių teatro meno populiarinimo tikslais. Siekiame, kad į lėlių teatrą norėtųsi užsukti, o ne nuo jo nusisukti.

– Kaip renkatės repertuarą?

– Repertuarą formuojame pagal susidariusį poreikį (pagal vaikų amžių, temas), laikmečio aktualijas. Stengiamės prisidėti sprendžiant vaikų problemas, pavyzdžiui, kalbame apie liūdesį, vienišumą, mokėjimą

prisitaikyti visuomenėje, nevengiame ir amžinų meilės, draugystės, gėrio ir blogio kovos temų.

– Kokį savo teatrą matote ateityje?

– Laimingą, kuriantį, augantį ir kitus auginantį, įdomų, nenuspėjamą, prasmingą...

Neišsemiamas arsenalas

Nešdamasi šiuos žodžius, einu žiūrėti G.Radvilavičiūtės režisuotos „Raudonkepuraitės“, turbūt visame pasaulyje dažniausiai rodomo ir keisčiausiai interpretuojamo kūrinio. Einu, tikėdamasi smurto prigimties tyrinėjimų. Tiesą sakant, „Raudonkepuraitė“ man visada kėlė dviprasmiškus jausmus. Pati Charleso Perrault pasaka ir visos jos interpretacijos. Ir nekeista, nes čia supriešinami ir bandomi sujungti du skirtingi pasauliai: naivios, atviraširdės mergaitės geranoriškumas ir vilko su mėsėde prigimtimi klasta. Bandydami išsiaiškinti žvėriškos prigimties kilmę, kūrėjai dažniausiai sužmogina vilką, padarydami jį dar baisesnį, tiesa, kartais bando pateisinti, aiškinasi smurtinės prigimties užuomazgas ir kita. Visos tos dviprasmybės masina, todėl nekeista, kad spektaklis, pastatytas dar 2012 m., sėkmingai rodomas jau gerą dešimtmetį.

Scenarijaus autorius rašytojas Mindaugas Valiukas savąjį vilką Albiną pateikia kaip vegetarą. Vis dėlto prigimtis – sudėtingas dalykas. Kitų nesuprastas grobuonis pats nežino kaip praryja ir Senelę, ir Raudonke-

30 TEATRAS
Klaipėdos lėlių teatro vadovės A.Juknevičienės teigimu, uostamiesčio lėlininkai turi išskirtinį ir pagarbų požiūrį į lėlių teatro meną, stengiasi savo žiūrovams nemeluoti ir žiūrėti į pasaulį jų akimis, pajausti jų širdimis. Modesto Ežerskio nuotr. Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Raudonkepuraitė“ (rež. G.Radvilavičiūtė, 2012).

puraitę. Ir tik meilė – ne mažesnis stebuklas už muilo burbulus – suderina prigimtinius nesusipratimus.

Atsižvelgdami į visus tuos subtilumus, turime progą žavėtis minkštomis ir labai spalvingomis veltinėmis Viktorijos Dambrauskaitės lėlėmis, su kuriomis žaidžia aktoriai Renata Kutaitė-Raudonienė ir Vytautas Kairys. Būtent tos lėlės, neblėstančios jų spalvos ir formos padeda išlaikyti pasakos paslaptį.

Būtent todėl, manau, lėlių teatro arsenalas neišsemiamas. Tuo įsitikinau pažiūrėjusi vos kelis spektaklius. Pasitelkdami šviesas ir įvairiausias medžiagas, vizualumą ir akustines galimybes, įvairius objektus, iš pirmo

žvilgsnio, atrodytų, nedaug ką bendro teturinčius su teatru, pagaliau pačius aktorius su visais jų raiškos niuansais, lėlininkai lengvai perkelia žiūrovus iš vienos erdvės į kitą, iš dabarties į praeitį, ateitį ar dar galaižin kur, užduoda kebliausius klausimus ir savaip juos lukštena. Žodžiu – lėlės teatras –tikra teatro laboratorija, kūrybinį toną nere-

tai duodanti ir dramos teatrui, ir operai, ir baletui. Turiu pastebėti, kad teatrai skolinasi vieni iš kitų išraiškos priemones. Dramos teatras neretai pasitelkia lėles, lėlių teatras įveiklina aktoriaus kūną, jo raišką. Taip, ribos trinamos, žanro grynumo ne visada laikomasi, bet, tikiu, tai į gera. Visas pasaulis visomis savo formomis globalėja, tampa beveik nevaldomai eklektiškas.

Vis dėlto kada nors, manau, eisime pasižiūrėti gerokai primiršto marionečių teatro, o gal pirštininių lėlių, gal net atgaivinsime senąsias Indijos, Kinijos teatrines raiškas, žiūrėsime tuos spektaklius pagarbiai, jausdami tolimųjų laikų dvelksmą ir grožėdamiesi savo žmogiškosios prigimties įvairove.

31 TEATRAS
Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (rež. G.Radvilavičiūtė, 2015). Donato Bielkausko nuotr. Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.
Lėlės teatras – tikra teatro laboratorija, kūrybinį toną neretai duodanti ir dramos teatrui, ir operai, ir baletui.

Skulptorius A.Sakalauskas: laikas keičia ir mintis, ir požiūrį

Šie metai skulptoriui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, Klaipėdos kultūros magistrui, Vilniaus dailės akademijos profesoriui Arūnui Sakalauskui ypatingi dvigubai: gegužę dailininkas šventė garbingą asmeninį jubiliejų, be to, šiemet jis mini ir savo kūrybinės veiklos 45-metį.

Juolab kad visi iki tol skaityti interviu su menininku buvo rimti, apie reikšmingus dalykus. Užbėgant įvykiams už akių, tenka pripažinti, kad vis dėlto ir šis pokalbis nukrypo nuo užsibrėžto tikslo juokauti. Gal taip ir turėjo būti. Nes ilgas kūrybinis kelias ir nuveikti darbai – išties solidūs. Vien stambių skulptūrų ar monumentų, pasak jo paties, A.Sakalauskas sukūrė 28. Mažesnius kūrinius jau ir pats menininkas ne visus prisimena. Bet pokalbio tikslas – ne apžvelgti skulptoriaus kūrybą, tai bus galima padaryti vartant kažkada ateityje žadamą išleisti jo kūrybos albumą. Labiau rūpėjo sužinoti, kokiomis aplinkybėmis tampama tokio masto kūrėju.

Vokiška tvarka

Paprašius skulptoriaus susitikti pokalbio, jis bandė išsisukti: turįs tiek darbo, kad sunku bus surasti laiko. „Tas laikas labai greitai prabėga, kažkur pradingsta, išnyksta. Kuo toliau, tuo daugiau prisigalvoji darbų, net ne pats prisigalvoji, bet jie tarsi patys atsiranda, ir visiškai netelpi laike“, – teisinosi. Kai pagaliau darbotvarkėje pavyko surasti laisvą valandėlę, pasiūlė: „O gal pasikalbėkime linksmai? Atšventus tokį jubiliejų, kažkaip jau norisi pradėti juokauti.“ Puiki mintis!

– Iš kur esate kilęs, kokioje šeimoje augęs? Gal iš jos paveldėjote kūrybos geną?

– Net negalėčiau atsakyti, iš kur tas genas. Giminėje praktikavusių vaizduojamąją dailę nebuvo, bet buvo muzikantų, aktorių. Senelė iš mamos pusės vaidino. Žinoma, tas Žemaitijos teatras nebuvo profesionalus, bet kai kurie jo aktoriai vėliau tapo profesionalais. Mama kilusi iš Žemaitijos, tėvas – iš Klaipėdos krašto. Jo tėvai, mano seneliai, buvo emigravę į Ameriką, tėvas ten ir gimė. Į Klaipėdą sugrįžo prieš metus iki karo, pra-

dėjo statytis namą Gėlių kvartale. Bet prasidėjus karui lietuviams liepė per 24 valandas išsinešdinti. Taip jie atsidūrė Endriejave. Įsikūrė, pasistatė namą, bet po karo tuoj pat vėl grįžo į Klaipėdą. Gyveno gatvelėje prie autobusų stoties. Aš beveik kiekvieną vasarą praleisdavau Klaipėdoje pas senelius. Buvo didelis skirtumas tarp Žemaitijos senelių, kurie man viską leisdavo, ir klaipėdiškių.

– O ko klaipėdiškiai neleisdavo?

– O Klaipėdoje viskas buvo labai griežtai, viskas ordnung (vok. įsakymas – aut. past.). Buvo vokiška tvarka. Lietuvininkų šeimose tvarka nuo pat mokyklos buvo diegiama. Valgyti – tik tam tikru metu, net maistą iš spintelės senelis išimdavo tam tikrą valandą, kad senelė galėtų pagaminti. Senelis sėdėjo kaip Hitleris su tokiais ūsais (juokiasi). Į kiemą žaisti išleisdavo irgi tik tam tikromis valandomis, aprengtą trumpomis kelnėmis ir baltomis kojinėmis iki kelių. Eidavome su kiemo bernais į senąsias kapines, kur dabar Skulptūrų parkas. Jos buvo subombarduotos, iš Sodų gatvės buvo skylė tvoroje, ir mes ten landžiojome pažaisti – vaikėzams įdomu buvo tuose krūmuose, ir tie antkapiai, ir girtuokliai – ko ten nebūdavo. Ir jeigu tas savo kojines ištepdavau, savaitės pabaigoje gaudavau rykščių. O vaikui baltos kojinės neilgai išlikdavo švarios... Rykštės būdavo pamerktos vonioje, matomoje vietoje, kaip profilaktinė priemonė. Auklėjimas buvo griežtas. Nors šiaip geri buvo seneliai. ►

32 DAILĖ
Irma STASIULIENĖ
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.