Durys 2022 04 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 BALANDIS / Nr. 4(100)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 balandis / Nr. 4 (100) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

4 psl. – Aloyzo Juzėno nuotr. ŽURNALĄ

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

ISTORIJA

REMIA

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

G.Grajauskas: da bar tai, kas reikalingi ausia

Prieš rašydama šį interviu Ivano Franko Nacionalinio akademinio dramos teatro Kyjive „Facebook“ paskyroje perskaičiau žinutę, kurioje dėkojama Klaipėdos dramos teatrui ir jo meno vadovui Gintarui Grajauskui už asmeninį prisijungimą prie jų pergalės – už paramą kovotojams Kyjivo regione. Kovo 31-ąją G.Grajauskas kvietė žmones padėti surinkti pinigų šalmų ir šarvinių liemenių siuntai Teritorinės gynybos pajėgose tarnaujančiam būriui, kurio nariai beveik vien aktoriai – pagalbos į jį kreipėsi minėto teatro Kyjive meno vadovas.

Kristina SADAUSKIENĖ

Tai gal ne visai įprasta įžanga pokalbiui su vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos poetų, dramaturgų ir Klaipėdos dramos teatro meno vadovu bei tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ sumanytoju. Tokios reikia norint pabrėžti, kad meno erdvė niekada nėra pati sau, kartais poetai ne rašo eilėraščius, o renka pinigus šalmams ir liemenėms. Lygiai taip pat meno erdvė yra esminis civilizacijos forpostas „Jei įsivaizduojame, kad kariauti galima tik pasiėmus automatą, tai anaiptol ne. Ir nebūtinai turime kurti antikarinius, agitacinius spektaklius, mes tiesiog turime kurti spektaklius, patvirtinančius ir įtvirtinančius žmogiškumo esmę. Mes esame civilizacijos pusėje, o vienas iš jos atributų – kultūra“, –karo Ukrainoje pradžioje apie teatro veiklos

svarbą kalbėjo G.Grajauskas. Planavome su juo kalbėtis apie tai, kuo gyvena teatras, bet kalba natūraliai krypo kur kas plačiau. „Pasikalbėjome daugiau apie karą nei apie

teatrą“, – reziumavo iš popieriais užversto kabineto išlydėdamas G.Grajauskas. Yra kaip yra.

Skleidžiasi visa jėga

– „Padėkos kaukė“ už geriausią metų spektaklį Klaipėdoje, metų vaidmuo ir metų aktorius – abu laureatai iš Klaipėdos dramos teatro. Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose taip pat net keturias nominacijos (tarp jų – du spektakliai už geriausią režisūrą) ir viena laureatė – Katarzyna Luzcyk už šviesas Agatos Dudos-Gracz spektakliui. Vedant kūrybinių sąskaitų balansą, kaip apibūdintumėte praėjusius metus? Iš kur toks stiprus proveržis?

– Tiesą sakant, apdovanojimus vertinu truputį skeptiškai – tiek teatrui, tiek asmeninius. Visada vengdavau visokių „Top 10“ ir kitų panašių dalykų. Tai yra tokie atskirų žmonių ratų susitarti žaidimai, dažnai turintys taisykles, kurių paprasti mirtingieji tiesiog nežino. ►

„Mes esame civilizacijos pusėje, o vienas iš jos atributų – kultūra“,

bar reikia daryti

ausia

atributų – kultūra“, – karo Ukrainoje pradžioje apie teatro veiklos svarbą kalbėjo poetas, dramaturgas ir Klaipėdos dramos teatro meno vadovas G.Grajauskas. Domo Rimeikos nuotr.

◄ Kuo apdovanojimai svarbūs? Jie svarbūs žinomumui, reklamai. Ir jei tai personalinis, asmeninis apdovanojimas – jis malonus jį gaunančiam žmogui. Be abejo, malonu, kad teatras neliko užmirštas, nes yra buvę tokių situacijų, kai būdavome keistai ignoruojami. Pavyzdžiui, puikus Oskaro Koršunovo spektaklis „Mūsų klasė“ buvo visiškai nutylėtas. Labiau vertinu ne apdovanojimus, o patį procesą. Man iš tiesų smagu, nes matau, kaip per neilgą laiką – dvejus ar trejus metus – keičiasi mūsų aktoriai. Jie tampa tikri profesionalai, sugeba dirbti su pačiais įvairiausiais režisieriais, įvairia medžiaga. Tai man yra žaviausia žinia. Žiūri į juos scenoje ir matai laisvus žmones, puikius profesionalus. Smagu, kad turime didžiulės potencijos, kuri jau skleidžiasi visa jėga.

– Iš kur kyla jūsų minimas pokytis?

– Seniau, dar abu eidami kitas pareigas, kartu su dabartiniu teatro vadovu Tomu Juočiu susitikdavome parūkyti tokiame slaptame kambariuke ir vis kalbėdavome, ką čia būtų galima teatre pakeisti ir pagerinti.

Vienas iš tokių aiškių situacijos apibrėžimų buvo toks, kad mūsų teatro trupė labai stipri ir kad svarbiausias ją stabdantis dalykas – anais laikais labai įsigalėjusi Lietuvos teatro rutina. Tas pats režisierių ratas kasmet sukasi per visus šalies teatrus. Šalis maža, režisierių nedaug, naujų jaunų irgi nėra daug, jų reikia ieškoti ir juos atrasti, tad iš esmės nuolat sukdavosi tie patys vardai. Štai šis šiemet stato Kaune, kitais

metais statys Klaipėdoje, dar kitais – Vilniuje, paskui – Šiauliuose. Ir taip nuolat, metai iš metų. Tokia ne itin perspektyvi rotacija. Ji labai užzulina aktorius, jie nebesitiki nieko naujo – žino, kad ratas apsisuks, vėl ateis tas pats režisierius su kita medžiaga, bet jau pažįstamu darbo stiliumi, su visais savo privalumais ir trūkumais. Ir jų akys dėl tos rutinos nebesužiba. Taigi viena iš mūsų idėjų buvo, kad reikia dirbti su režisieriais iš užsienio, bet ne su atsitiktiniais, reikia nusižiūrėti juos iš anksto – važinėjant ir žiūrint jų spektaklius, susirasti tokius, kurie galėtų mūsų teatro aktoriams duoti kažką vertingo. Džiaugiuosi, kad ši idėja pasiteisino, džiaugiuosi latviais – tai Elmāras Senkovas, Laura Groza ir pati pirmoji pas mus atvykusi Māra Ķimelė. Džiaugiuosi ir lenkais, jų visa plejada – šiemet jie skaičiumi jau nukonkuruos latvius. Stebėjome atvykstančius režisierius, kaip jie visai kitaip dirba su aktoriais, kaip aktoriai stebi juos, kaip atranda sau kažką naujo. Štai, sakykim, Janas Klata, pas mus kūręs „Borisą Godunovą“, dirbo mūsų aktoriams kiek įprastesniais metodais, bet taip, kaip su aktoriais dirbo A.Duda-Gracz, dar neteko matyti. Nepažįstu kito režisieriaus, sugebančio tiek daug duoti aktoriams.

Matėme, kaip keičiasi aktoriai, kaip atsiveria jų potencialas, įsisuka stebuklinga teatro mašina, atsiranda nauja gyvybė. Matai, kaip tas procesas vyksta, koks naujas organizmas gimsta, ir džiaugiesi, koks jis gyvybingas.

Vienodai svarbūs

– Gal galite kiek plačiau apimti savo darbo laikotarpį teatre? Kokius dar pokyčius išskirtumėte?

– Visi, kas susiduria su mūsų technikais, juos labai giria, sako, tokių nebūna. Ir tai atkeliavo taip pat iš mūsų su Tomu pašnekesių rūkyklėlėje, svajojant apie teatro ateitį. Kalbėdavomės, kad kiekvienas, net mažiausias atskiras teatro segmentas turi dirbti puikiai, kad technikai yra lygiai tiek pat svarbūs teatrui, kaip ir aktoriai, administracija ir vadyba.

Teatre seniau buvo tokie nerašyti kastų įstatymai – kas svarbesnis, kas mažiau svarbus. Bet reikia suprasti, kad teatras nėra tik išėjimas į sceną ir vaidinimas – teatras yra didelis fabrikas. Ir jei nori, kad jis gerai veiktų, turi gerai veikti visos jo struktūros dalys. O jų daug ir jos labai skirtingos. Vienas iš mūsų tikslų ir buvo, kad tos atskiros struktūros dalys sugebėtų puikiai dirbti savarankiškai, komunikuoti, priimti sprendimus.

Ir dabar viskas tikrai labai pasikeitę. Kai atėjau į teatrą, jame dar buvo daug sovietmečio, ir jo buvo absoliučiai visur.

– Ką sudedate po „sovietmečio“ terminu?

– Buvo daug tuščio popierizmo, buvo nereikalingo savo valdžios demonstravimo. Man bene ryškiausias sovietmečio pavyzdys

Scenos iš režisieriaus J.Klatos spektaklio „Borisas Godunovas“, pernai pastatyto Klaipėdos dramos teatre ir pelniusio Klaipėdos „Padėkos kaukę“ geriausio metų

ir prisiminimas: valytoja, valydama grindis netoli sėdinčio žmogaus ne mandagiai paprašys jo pasitraukti, o jį būtinai aprėks, kad patrauktų kojas – taip pademonstruos, kad turi valdžią. Visi, net valytojos ten vaidino didelius viršininkus ir niekino tuos, prieš kuriuos gali pasipuikuoti savo valdžia.

Sąmoningas valdžios atsisakymas gali vykti tik per asmeninį pavyzdį. Jei esi tironas, tai ir pavaldiniai tironai. Jei toks nebūsi, ir tavo pavaldiniai nebus. Autoritetas tuomet formuojasi ant visai kitokių pamatų.

Taip pat dingo nemaža dalis darbo imitavimo ir popierizmo. Buvo laikotarpis, kai iš Kultūros ministerijos gaudavome tiek raštų, kad, jei sąžiningai į juos visus būtume atsakinėję, nieko daugiau nebūtume veikę, tik pildę popierius. Kitkam tiesiog nebūtų likę laiko. Lyg teatro esmė ir pagrindas būtų tie popieriai, nors jie nieko neduoda nei būsimai premjerai, nei teatro perspektyvai po dešimtmečių.

Vivos Vocco

– Įspūdingas teatro pasiekimas – tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“. Visada pabrėžiate, kad festivalis neturi kažkokios vienijančios temos, bet jis kasmet turi savitą kreipinį. Pernai festivalio simboliu tapusio Apolono vizualinė raiška priminė memento mori tradiciją, bet kvietė BŪTI.

Šiemet jo veidas įspūdingai nyra iš sustingusio marmuro, o šūkis – Vivos Vocco. Gal galite paaiškinti šį pasirinkimą, jo priešistorę?

– Šių metų šūkis atsirado iš F.Schillerio poemos „Varpo daina“. Tai didžiulis kūrinys, pasakojantis apie varpo gimimą, jo gamybą – kaip iš molio ir purvo, per didžiulį bendrą žmonių darbą, kančias ir prakaitą gaminama jo forma, kaip liejamas varpas, kaip jis galų gale iškeliamas į bokštą ir pirmą kartą sugaudžia.

Vivos Vocco – „gyvuosius šaukiu“ – yra tik dalis frazės. „Gyvuosius šaukiu, mirusius laidoju“ – toks yra dažnai pasitaikantis užrašas ant varpo. Antros frazės pusės nenaudojame, užuomina ir taip aiški. Ta pirmoji frazės pusė, tapusi mūsų šūkiu, atsirado dar gerokai iki karo, tada ji mums buvo susijusi su jau slopstančia pandemija. Manau, kad šūkis dabar, vykstant karui, dar aktualesnis. Mes pataikėme. Tikiu, kad žmoniškumo pergalę skelbiantis varpas galiausiai bus nulietas, iškeltas ir suskambės.

– Kaip dėliojosi šiųmetė festivalio programa? Kaip ji modifikavosi karo akivaizdoje?

– Festivalis bus kiek apkarpytas. Labai gaila, kad jame nebebus Dmitrijaus Krymovo „Kostiko“, akivaizdžiai antiputinistiško spektaklio. Jis Rusijoje buvo parodytas vos kelis kartus ir garantuotai ten daugiau nebebus rodomas. Kadangi „Kostikas“ buvo kurtas Rusijos teatre, jo nebeatsivešime. Pats režisierius Rusijoje jau įtrauktas į „tau-

tos priešų” sąrašus. Mylime D.Krymovą, jis vienas iš tų retų Rusijos kultūros lauko žmonių, kurie jau 2014 m. pasirašė prieš Krymo okupaciją. Tokių visoje Rusijoje tuomet atsirado tik apie šimtą. Tada jam prasidėjo dideli nemalonumai. Rusijoje viskas paprasta, jei pasirašai „už“, – turi savo teatrą, pinigų pastatymams. Jei tu „prieš“, –neturi nieko, kad ir koks būtum genialus režisierius. Laimė, D.Krymovas spėjo išvykti iš Rusijos, šiuo metu kuria spektaklį JAV. Tikiuosi, kad pavyks į festivalį atsivežti ukrainiečių spektaklį, kuris labai aktualus šiandien – tai Nataljos Vorožbit pjesė „Blogi keliai“, režisuota Tamaros Trunovos Kyjivo akademiniame dramos ir komedijos teatre kairiajame Dnipro krante. Šio spektaklio kūrybinė grupė, jau prasidėjus karui, buvo apdovanota Taraso Ševčenkos premija –pagal svarbą ji atitinka mūsiškę Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Tarptautinėje festivalio programoje taip pat bus Alessandro Serra naujausias spektaklis pagal W.Shakespeare’o „Audrą“. Dalis žiūrovų pernai festivalyje jau matė jo režisuotą „Makbetą“ – pritrenkiamai gerą spektaklį. Jie tikrai ateis pamatyti ir naujausio A.Serra darbo.

Dar viešės lenkų režisierius Grzegorzas

Bralis su spektakliu „Andronicus – Synecdoche“, G.Bralio įkurtas teatras „Song of the Goat Theater“ labai savitas – muzikinis, esantis labai arti antikinio teatro, archaikos, senųjų misterijų vaidinimų, kurie vykdavo miestų aikštėse. ►

geriausio metų spektaklio nominacijoje.

Domo Rimeikos nuotr.

VEIDRODIS

◄ Festivalį baigsime su Ispanijoje, Barselonos teatre „El Teatre Lliure“ Oskaro Koršunovo režisuotu spektakliu – A.Čechovo „Dėde Vania“.

Prieš tarptautinę programos dalį dar įvyks Lietuvos teatro vitrina. Ji numatyta gegužės 17–22 dienomis, per šešias dienas parodysime 13 Lietuvos teatrų spektaklių.

Į ją jau užsiregistravo maždaug 50 užsienio teatrų ir festivalių atstovų.

Praskynė kelią

– Galima pastebėti sugrįžimų tendenciją –J.Klata buvo festivalyje, tada kūrė spektaklį mūsų teatre, tas pats su A.Duda-Gracz.

„TheATRIUM“ tarnauja kaip tramplynas į

Klaipėdos dramos teatrą?

– Su naujais režisieriais dažnai nėra lengva susitarti. Geri režisieriai visada atsargūs. Važiuoti į užsienį? Jie nežino, ką suras, tai didžiulė rizika – o gal pataikys pas kažkokius šarlatanus, neturinčius pajėgų rimtam darbui. Lengviau visur važiuoja „čemodaniniai“ režisieriai, kurie ir patys siūlosi, o tuos geruosius pasikviesti kebliau. Be to, jų darbų grafikai labai įtempti. A.Dudos-Gracz premjera buvo planuota kiek vėliau, bet mums paradoksaliu būdu reikalus paspartino pandemija – dėl jos buvo atidėtas vienas anksčiau planuotas šios režisierės spektaklis ir jai atsirado laiko dirbti Klaipėdoje. Jai čia

taip patiko, kad šiemet vėl sugrįš pas mus ir statys dar vieną spektaklį, kurio premjera numatyta jau spalio pradžioje.

Tikimės, kad ateityje pas mus spektaklį kurs ir mus taip sužavėjęs A.Serra – preliminariai su juo aptarta, tereikia sulaukti laiko. Minėjau, kad D.Krymovo spektaklio neatvešime, bet tai anaiptol nereiškia, kad jis pats pas mus nedirbs. Turime labai konkrečių ir labai netolimų planų.

Pirmajame „TheATRIUM“ festivalyje rodėme lenkų režisieriaus Michało Borczucho „Apokalipsę“ – laukėme penkerius metus, ir šiemet jis pas mus kurs spektaklį. Jis neseniai buvo atvažiavęs, apsitarėme, ką norėtų statyti. Netikėtai paaiškėjo, kad jis didelis Jono Meko gerbėjas, tad labai tikėtina, kad ir spektaklį kurs pagal J.Meko tekstus.

– Kokios pagrindinės kliūtys, ieškant kontaktų su užsienio kūrėjais, ir ar laikui einant tampame atpažįstami platesnėje Europos teatro erdvėje?

– Tampame. Mano supratimu, net ne tampame, o jau tapome. Iš tiesų kelią į Europą ir į užsienio festivalius mums praskynė net ne tie spektakliai, kuriuos pastatė užsienio režisieriai. Mums kelią praskynė šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, jo spektaklis „Kalės vaikai“. Vienas iš jo prisakymų mums anuomet ir buvo – vežkite šį spektaklį ir rodykite visur, kur tik galite, daug ir ilgai. Dabar tai tapo tarsi jo testamentu –„Kalės vaikai” yra paskutinis Lietuvoje pastatytas E.Nekrošiaus spektaklis.

Kalbą apie užsienio režisierius norėčiau reziumuoti taip: nėra gryno, atskiro lenkų teatro, nėra atskiro prancūzų ar vokiečių teatro – pasaulis yra atviras. Viskas jame susiję. Lenkas M.Borczuchas žavisi J.Meku. Italo A.Serra kūryboje staiga pamatai lietuvio E.Nekrošiaus spektaklių atšvaitus –ir pokalbyje išaiškėja, kad tai anaiptol ne atsitiktinumas, Alessandro nuo jaunystės žavėjosi E.Nekrošiaus spektakliais. O kokioje šalyje ir kokia kalba sukurtas spektaklis –antriniai dalykai. Nemažai žiūrovų ir teatro kritikų Lenkijoje jau matė A.Dudos-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Lenkų kritikai rašo, kad šis spektaklis – vienas stipriausių ir geriausių darbų jos kūrybinėje biografijoje. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad vieną geriausių savo spektaklių ji sukurs ne Lenkijoje, o Lietuvoje, Klaipėdoje?

Pasiimti, kas geriausia

– Prieš kurį laiką gana plačiai nuskambėjo nusiskundimas, kad lenkų režisieriai uzurpuoja Lietuvos teatrus. Štai neseniai Rokiškyje vyko festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ – ten rodytas ir Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Demonai“ (rež. D.Rabašauskas), o viena iš festivalio organizatorių interviu vietiniame laikraš-

Scenos iš A.Dudos-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, kurį ji pernai pastatė Klaipėdos

tyje kritikavo, kad, užuot auginus savus režisierius, Lietuvos teatruose dirba užsienio režisieriai. Kokia jūsų nuomonė apie tarptautiškumo fobiją?

– Keista. Kai prancūzas dirigentas stato Lietuvoje, su Lietuvos atlikėjais, itališką operą, atliekamą italų kalba, kažkodėl niekam nekyla problemų. Kai lygiai tas pats vyksta dramos teatre, – užsienio režisierius stato spektaklį su lietuvių aktoriais (ir net ne itališkai, o lietuvių kalba), kurį žiūri lietuviai žiūrovai, – kažkodėl baisu. Pasigendu logikos.

Manau, tai ksenofobijos apraiškos. Kitoniškumo, svetimo žmogaus baimė. Joje telpa daug visokių keistų dalykų. Ilgai buvome uždaryti už geležinės uždangos, atplėšti nuo pasaulio. Tai iki šiol paliko žymę – kitokio žmogaus baimę ir pasąmonėje slypintį norą visus suniveliuoti. Kad visi būtų tokie, kaip ir mes, nebandytų kuo nors išsiskirti.

Jaunus Lietuvos režisierius atidžiai stebime. Turime nusižiūrėję kai ką, vienas iš jų jau pradėjo darbus mūsų teatre. Gegužę planuojama jauno režisieriaus Jokūbo Brazio premjera „Storas sąsiuvinis“. Tai bus jo režisūrinis debiutas. Visai netrukus sulauksime dar kito jauno ir talentingo režisieriaus, su juo jau sutarėme.

Manau, kad mums reikia pamiršti vaikiškas baimes ir išmokti iš viso pasaulio pasiimti tai, kas geriausia. Pažiūrėkime į Japoniją – uždara maža sala, bet kiek daug dalykų jie perėmė iš kitų šalių. Net kai kuriuos patiekalus, pasauliui žinomus kaip

tradicinius japoniškus, – kad ir tempurą. Iš tiesų tai senas portugalų receptas, kadaise atkeliavęs į Japoniją iš Europos. Japonai truputį pakeitė pavadinimą ir priėmė kaip savo gastronominės kultūros dalį. O europiečiai įsitikinę, kad valgo originalų japoniškos virtuvės patiekalą.

Reikia mokėti susiurbti į save tai, kas geriausia, ir nebijoti, kad ateis kažkas iš šalies ir nukonkuruos. Gal ir pabandys nukonkuruoti, tai normalu, bet tai reikia priimti kaip paskatą tobulėti. Kai sukiesi užburtame uždarame rate iš dešimties gerų režisierių, va tai tikrai niekur neveda, tai neleidžia tiek aktoriams, tiek jauniems režisieriams suprasti, kad pasaulis yra didelis ir įvairus. Taip, turime labai gerą Lietuvos teatrą, bet šalia yra geras lenkų teatras. Ir latvių, ir estų, ir slovėnų, ir italų, ir vokiečių. Mes nesame nei išskirtinė krepšinio, nei išskirtinė teatro šalis, nei išskirtinė poetų šalis. Esame tiesiog puiki šalis, kurioje gyvena puikūs žmonės. Bent jau dauguma jų. Bet taip apie savo šalį galvoja bene kiekvienas žmogus visame pasaulyje.

Tėvynės meilė

– Gal tai, ką įvardijote kaip svetimo baimę, galima sieti ir su baime dėl savų vertybių. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netrūko sankirtų būtent dėl jų. Senas, gal anekdo-

tinis, bet iliustratyvus pavyzdys iš Juliaus Kelero poezijos pristatymo Klaipėdoje, klausimas iš salės: „O kur jūsų eilėraščiuose tėvynės meilė?“

– Mano pjesėje „Pašaliniams draudžiama“, beje, irgi yra panaši ironiška frazė: „Kiek kartų jūsų eilėraščiuose panaudojamas žodis „Tėvynė?“ Deja, net ir daugybę kartų eilėraštyje pakartotas žodis „Tėvynė“ visai neliudija to, kaip labai poetas myli Lietuvą. Tai tik parodo, kad jis moka manipuliuoti tam tikrų žmonių emocijomis. Ir tai visiškai neįrodo, kad jis nėra niekšas ir ateityje tos Tėvynės neparduos. Tokių pavyzdžių tikrai turime, juk Stalino saulę Lietuvai parvežė žmonės, savo kūryboje irgi labai „mylėję“ Tėvynę.

Kalbant apie tradicines vertybes, jei šaukiančių apie jas paklausime, kokios tos vertybės yra, jie nelabai žinos, ką atsakyti. Krikščioniškosios? Tai kad niekas, atrodo, labai ir nekovoja su Dekalogu, tiesiog nelabai stropiai jo laikosi. Kalba? Taip, ji neabejotina vertybė ir dėl to sutinku šimtu procentų, ją reikia puoselėti ir saugoti – nepamirštant, kad ji gyvas ir nuolat besikeičiantis organizmas, nuo XIX a. smarkiai pasikeitusi ir tebesikeičianti. Šeima? Na, tai ją ir reikia tiesiog mylėti, garsiai apie tai nešūkaujant.

Plačiau pažiūrėjus, kas dabar dažniausiai kalba apie tradicines vertybes ir jų gynimą? Gal kas ir nustebs, bet dažniausiai šį žodžių junginį naudoja Putinas ir jo Kremliaus aplinka. ►

pastatė Klaipėdos dramos teatre ir kurį režisierės tėvynainiai lenkų teatro kritikai vadina vienu geriausių iki šiol jos sukurtų spektaklių. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

VEIDRODIS

◄ Pačioje Rusijoje, vidaus rinkoje tai vadinama „duchovnyje skrepy“. O tos frazės vertimas, adaptacija Vakarų auditorijai ir yra „tradicinės vertybės“. Putinas bando sužaisti nacionalistine, ultranacionalistine korta, ekstremalų, ultradešiniųjų korta. Jo tikslas aiškus – sukiršinti kaimynus, sukurti daug mažų izoliuotų valstybėlių, kurias būtų nesunku užimti. Jo tikslas – atgaivinti imperiją. Tą, kuri buvo prie carų, ir kuri buvo SSRS, tik tuomet užmaskuota visokiais šūkiais apie komunizmą ir jo pergalę visame pasaulyje. Jis turi savo tikslą. O kokį tikslą turime mes, kaip beždžionės kartodami jo frazes? Gal labai norime atgal į tą jų imperiją? Aš nenoriu. Buvau ten – ačiū, gal be manęs.

Poveikis ribotas

– Esate ir teatro, ir literatūros pasaulio dalis. Kaip manote, ar kultūra gali padėti rasti kursą, kaip išlaviruoti iš nacionalizmo įkvėptų baimių?

– Kursas įmanomas, bet tai turi būti ilgas ir nuoseklus darbas. Jį turi dirbti ne tik kultūra, pirmiausia – švietimas. Labai svarbu išmanyti lietuvių literatūrą, bet ne mažiau svarbu suvokti, kas yra ir J.W.Goethe, ir F.Kafka, kad yra prancūzų, amerikiečių, anglų literatūra, kad yra visas pasaulis. Teoriškai tai įmanoma. Bet praktiškai, kai žiūriu į visų meno rūšių – teatro, literatūros ir kitų – poveikį... Tai labai skaudu pripažinti, bet jų poveikis ribotas. Menas visada veiks tik nedaugelį žmonių, o likusiai daliai jokie menai visai nereikalingi, kultūra jiems tik butaforija. Panašiai kaip cargo kultas. Gal žinai tą istoriją?

– Ne, neteko girdėti.

– Per Antrąjį pasaulinį karą į vieną iš uždarų, ikiindustrinių Melanezijos salų atskrido amerikiečiai, ten įkūrė savo bazę, ten leidosi ir kilo kariniai lėktuvai. Amerikiečiai dalijo vietiniams suvenyrus, mainikavo su jais. Vėliau išsikraustė. Po kurio laiko į tą salą atvykę žmonės pamatė, kad vietiniai ant nutūpimo tako pasistatė lėktuvą iš pagalių ir šiaudų ir tą lėktuvą garbina. O patys apsirengia rūbais, primenančiais amerikiečių uniformas, ir organizuoja šventes, kurios labai jau primena karinį paradą. Jie tarsi perėmė Vakarų kultūrą, bet tik patį jos

paviršių, visa tai tik simuliakras, imitacija. Viena vertus, komiška ir graudu. Kita vertus, kai įsivaizduojame, kad kultūra keičia žmones, tai tikėtina, kad taip ir keičia. Jie susikuria tokį cargo kultą. Žmonės Rusijoje mokykloje skaitė A.Čechovą, F.Dostojevskį, A.Puškiną, bet visai nebūtinai juos suprato. Nes jų tai neveikia, tiesiog imtuvuose nėra tokios bangos. Ir tai daugmaž raštingi žmonės, moka rašyti, naudotis kompiuteriu, bet galiausiai, nepaisant viso savo išsilavinimo, jie gali eiti ir užmušinėti kitus žmones, net ne karius, o civilius, grobti plakiklius, indaploves, keptuves. Ir nei „Mumu“, nei „Brisiaus galas“ čia nepadės.

Yra milžiniška dalis žmonių, kurių ta kultūra absoliučiai neveikia, ir turbūt niekada neveiks. Jie tiesiog ne jos lauke, jų nepasiekia jos bangos. Pasiekia tik labai mažą dalį. Gal ta dalis kažką ir keičia, nes tai geriausioji dalis – bet ji mažytė. O dėl likusios masės... Net nežinau, ar švietimas jai gali padėti. Geriausiu atveju jie gali išmokti mintinai „Eugenijaus Onegino“ ištrauką, ir tai viskas. Kai tai supranti, tai labai slegia ir liūdina. Kyla klausimas, ar žodžių junginys „žmonijos progresas“ nėra beprasmiška sąvoka.

Karnavalas be humoro

– Kalbant apie kultūros paveikumą, ji yra svarbus visuomenės telkimo, ideologinio nuteikimo įrankis. Rašydamas apie SSRS Stalino valdymo laiku tvyrojusį teroro laikotarpį, Karlas Schlögelis kruopščiai gretino baisių represijų ir beveik karnavališkos nuolatinės šventės vaizdinius –paradai, filmai, muzika, sporto šventės ir eitynės – juk tai taip pat dalis kultūros – ir ji neįtikėtinai paveiki.

– Po revoliucijos, sovietų valdžiai įtvirtinti ir armijai šlovinti atsiradęs agitpropas yra kur kas paveikesnis nei popkultūra. Tai –atskiras žanras. Jis keitė pavadinimus, bet niekur nedingo. Atvirkščiai – dar labiau suklestėjo. Ir iš tiesų jis labai susijęs su karnavaline kultūra. Vaidmenų kūrimu ir įtvirtinimu pasąmonėje.

Bet tai karnavalas be humoro jausmo, agitpropas susijęs su humoro jausmo nebuvimu – jame daug patyčios, neapykantos, paniekinimo. Bet ne humoro. Beje, į tą pačią Rusiją pažiūrėjus – nežinau pasaulyje kitos

tokios šalies, kuri visiems iki vieno savo kaimynams ir net daliai pačios gyventojų turėtų susigalvojusi niekinamas pravardes. Tai yra ženklas, kad kažkas su ta šalimi labai negerai. Iš esmės legitimuotas imperinis fašizmas. Skelbiama, kad mes esame geriausi, mes tokie vieninteliai. Kiti verti tik būti mūsų vergais, o jei nenori, bus sunaikinti. Ir visi tie pragariški karnavalai su vaikų perrenginėjimais karinėmis uniformomis, iš vežimėlių daromais „tankais“ – sunku suvokti, kiek žmogus viduje turi būti pažeistas, kad jis taip elgtųsi su savo paties vaiku. Žodžiu, viskas ten gerokai blogiau net nei buvo galima įsivaizduoti. Jei pasižiūrėsime giliau į istoriją, – ten gi šimtai metų panašios istorijos. Nuolat tas pats – caras, bojarinai, opričnina ir cholopai, kurie yra niekas, visiški beteisiai, praktiškai ne žmonės.

Negalima sakyti, kad Rusijos visuomenė yra monolitas, yra ir ten normalių žmonių. Man gaila tų, kurie turi smegenų ir supranta, kas vyksta. Pažįstu tokių, kurie jau nuo Putino atėjimo į valdžią išvažiavo iš Rusijos – kai mes dar gerai nežinojome, kas ten bręsta, jie jau suprato. Kai kurie liko ten. Jų situacija nepavydėtina – galima tik įsivaizduoti, ką reiškia gyventi zombių valstybėje ir nebūti zombiu.

Reziumuojant šį labai ilgą išsiplėtimą: kad ir kokia nuostabi būtų atskiros šalies kultūra, negalima atmesti kitų šalių kultūros. Negalima sakyti, kad mūsų kultūra pati geriausia, kokybiškiausia. Nes nuo to pasakymo, kad mūsų kultūra geriausia, grandinėlė neilga: mūsų geriausias baletas, mūsų geriausia literatūra, mes išskirtiniai, mes patys geriausi, mūsų armija geriausia ir mes tuoj jus visus sutraiškysime. Iš esmės leidi sau pasakyti, kad esi vertingesnis už kitą žmogų – vien todėl, kad atsitiktinai gimei tam tikroje teritorijoje. Tai nacizmo pradžia.

Atsirinkti atidžiai

– Kaip manote, kodėl rusiškasis kanonas taip stipriai įleidęs šaknis mūsų šalyje? Ar tai nekiša mums kojos, kai bandome save atskirti nuo Rusijos įtakos sferos, jei klasikai, kuriuos referuojame, labai dažnai yra rusų – nesvarbu ar literatūra, ar teatras, ar muzika? Ypač žinant, kad tas kultūrinis ryšys istorijos tėkmėje buvo forsuotas.

– Tai gal daugiau vyresnių žmonių problema – rusų kalba nuo pradinių klasių, o visi puškinai buvo grūdami į galvą gal net daugiau nei literatūra gimtąja kalba. Tad tiesa, kai kurie žmonės gal ir turi tokias, labiau rusiškas kultūrines šaknis. Nors tokių tikriausiai nedaug – retas kuris iš tiesų smarkiai domėjosi A.Puškinu. A.Čechovu ar L.Tolstojumi. Bėda gal kitur – yra nemažai pagyvenusių žmonių, kurie be rusų nemoka kitos užsienio kalbos – visą informaciją iš užsienio randa rusų kalba. Teko girdėti, kad vienu metu lietuviai neonacionalistai savo lektūrą gaudavo rusų kalba iš Rusijos. Skamba keistokai, bet kai dabar pagalvoji, tai viskas net labai logiška.

Neatsitikinai neseniai Rusijos Dūma priėmė įstatymą, kad kiekvienas, mokantis rusų kalbą, gali būti laikomas Rusijos

piliečiu. Jau pradėjau galvoti, kaip čia reikės neišsiduoti, kad ją moku.

– Kaip vertinate atsiribojimą nuo rusų kūrėjų teatre?

– Jei kalbame apie dabar kuriančius ir gyvenančius žmones, jei jie yra nuoseklūs antiputinistai, nepalaikantys režimo, su jais galime bendrauti. Tik reikia gerai atskirti tuos, kas tik dabar staiga ėmė ir tapo antiputinistais. Tokių irgi gali atsirasti. Štai garsi operos solistė A.Netrebko – ji ne tik aktyviai palaikė Putiną, bet buvo jo rinkimų štabe, aktyviai dalyvavo rinkiminėje kampanijoje. Ji prisidėjo prie to, kas dabar vyksta Ukrainoje. Dabar jau keičia poziciją, nes kontraktai Vakaruose tapo nebeįmanomi. Netrukus gal ir apskritai opozicioniere taps. Anksčiau sukurtus rusų meno kūrinius reikia sverti pagal tai, kiek juose yra didžiarusiškojo šovinizmo. Jei labai norisi tą klasikinę rusų kultūrą pažinti, rekomenduočiau skaityti neutralų A.Čechovą. Beje, turėjusį ir ukrainietiško kraujo. Lygiai taip pat juk neišmetėme visos vokiečių literatūros ir kompozitorių. Bet atsirinkti reikėtų atidžiai.

Kritinis taškas

– Neseniai savo „Facebook“ paskyroje rašėte: „Prieš karą aš irgi buvau poetas. Gana ilgai. Paskui man pasidarė vis sunkiau ir sunkiau juo būti. Aš nebegaliu rašyti. Nes tai beprasmiška, tai nieko negelbsti.“ Ar iš tiesų žodžiai išseko ir jais nebetikite? Kaip peržengiate tokius emocinius akivarus? – Žodžiai neišseko galutinai, tikiuosi. Jau anksčiau užsiminiau apie tą liūdną suvokimą, bet atrodo, kad iš esmės žmonių švietimas, bandymas juos sukultūrinti veikia tik labai mažoje jų teritorijoje, dauguma lieka už borto ir jų niekaip nepaveiksi. Net genialiausi eilėraščiai, spektakliai, romanai, simfonijos žmonių nepakeičia. Liūdna, bet reikia tai pripažinti. Menas keičia, bet visai ne tuos, kuriuos reikėtų keisti.

Ir taip, keistas laikas, užrašyti žodį, sakinį karo pradžioje buvo tiesiog fiziškai nemalonu. Rašai ir jauti, kad darai ne tai, ką reikia. Jauti, kad turi daryti kažką kita, o ne parašyti dar vieną eilėraštį ir juo paveikti skaitytojų emocijas. Žmonės ir be tavo eilėraščio puikiai žino, kokie baisūs dalykai vyksta.

Reikia bandyti kažkokiomis kitomis formomis dorotis su tuo karu, galutinai pamiršti savo ego. Tai, aišku, reikia daryti visą gyvenimą, bet dabar – kritinis taškas. Dabar reikia daryti tai, kas reikalingiausia.

– Kažką praktiško? Rinkote paramą Ukrainos kariams.

– Kad ir tai. Situacija labai simptomiška, Kyjivo nacionalinio teatro meno vadovas rašo kitos šalies teatro meno vadovui:

„Mano aktoriai kovoja teritorinės gynybos batalione. Kvailas klausimas, bet gal tu gali gauti neperšaunamų liemenių ir šalmų?“ Pagalvojau ir atsakiau, kad gal ir galiu. Pinigus pavyko surinkti labai greitai, gal per parą. Mums dabar kalbantis šarvuotos liemenės jau Kyjive, šalmai dar užstrigę Vokietijoje.

Apskritai pagalbos Ukrainai poreikis didžiulis. Nuo išorinių baterijų iki kastuvų. Nesu tas, kas gali suorganizuoti didelę struktūrą ir masinę paramą. Bet mažą, pasirodo, galiu suorganizuoti, ir gana greitai.

Vaizdžiai kalbant, esu būrio vadas, o ne armijos generolas. Reikia dirbti toje pozicijoje, kur esu.

Menas keičia, bet visai ne tuos, kuriuos reikėtų keisti.

Domo Rimeikos nuotr.

Apie nykstančią er elių

Prieš pat Tarptautinę teatro dieną, kovo 18-ąją, Klaipėdos dramos teatre pasirodė premjera – Domano Nowakowskio pjesė dviem skirtingų kartų aktoriams „Kai kurios erelių rūšys“, kurią režisavo ir vieną iš pagrindinių vaidmenų spektaklyje sukūrė aktorius Igoris Reklaitis. Jis kartu su kolega aktoriumi Jonu Baranausku žiūrovus pakvietė pasvarstyti apie masinės informacijos priemonių invaziją į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą, apie manipuliavimą tikromis ir netikromis vertybėmis.

Visada su tam tikra nuostaba ir atsargumu žiūriu į spektaklius, kuriuos režisuoja aktoriai. Ypač jei režisierius dar ir vaidina savo paties režisuotame spektaklyje. Prisipažinsiu, kad ir į šį premjerinį spektaklį ėjau su tam tikru nerimu ir abejone – ar pavyks? Įsivaizduoju, kaip turėtų būti sunku vienu metu organiškai persikūnyti į vaidinamą personažą ir kartu visą laiką matyti sceną režisieriaus akimis tarsi iš šalies, iš žiūrovų salės.

Tačiau žiūrint spektaklį „Kai kurios erelių rūšys“ skepsis pamažu tirpo, ir jam baigiantis jau galėjau lengviau atsikvėpusi reziumuoti, kad scenoje vaidinantis režisierius sugebėjo sėkmingai įvaldyti dramaturginę medžiagą, sudėti reikiamus akcentus ir sukurti įtaigų sceninį kūrinį.

Manyčiau, sėkmingo spektaklio „Kai kurios erelių rūšys“ režisūrinio darbo

priežastys buvo kelios. Pirmiausia, tai aktuali ir įdomi, pirmą kartą Lietuvoje statoma šiuolaikinio lenkų kino scenaristo, dramaturgo ir režisieriaus D.Nowakowskio pjesė. Jos siužetas nuo pirmų akimirkų žiūrovus sudomina, įtraukia, ir kartu su spektaklio herojais norisi sekti įvykių eigą iki pabaigos. Kitas labai svarbus sėkmės garantas – paties

Jūratė GRIGAITIENĖ

Režisieriaus sėkmė

Scenos iš D.Nowakowskio pjesės „Kai kurios erelių rūšys“, Klaipėdos dramos teatre pastatytos aktoriaus ir režisieriaus

elių ir žmonių rūšį

režisieriaus asmeniniai motyvai, siekiant teatro kalba išsakyti jam labai svarbią tiesą, atvirai ir aiškiai deklaruoti savo pilietinę ir (ar) grynai žmogišką poziciją. Kažkodėl visą spektaklį neapleido nuojauta, kodėl būtent šią pjesę pasirinko statyti ir jos personažo Pepe lūpomis su žiūrovais diskutuoti režisierius ir aktorius I.Reklaitis.

Intriguoja aktualumu

Lenkų dramaturgas ir spektaklio „Kai kurios erelių rūšys“ kūrėjai kalba apie televizijos ir kitų medijų žalingą įtaką, apie jų agresyvią invaziją į šiuolaikinių vartotojų smegenis, kai pradedama manipuliuoti tikromis ir menamomis vertybėmis.

Jaunas lenkas atvyksta iš nedidelio provincijos miestelio į didmiestį, kad dalyvautų populiariame TV projekte ir tiesiog per vieną dieną išgarsėtų, taptų šou žvaigžde arba bent gerai žinomu veidu gimtojoje šalyje. Ar šis kaimyninės šalies siužetas neprimena šiandieninės Lietuvos realybės, kai neretai abejotinos meninės vertės TV projektuose, socialiniuose tinkluose ►

aktoriaus ir režisieriaus I.Reklaičio. J.Baranauskas – Kuku, I.Reklaitis – Pepe. Domo Rimeikos nuotr.

◄ visiškai žali jauni žmonės, gyvenime neperskaitę nė vienos knygos, neturintys gero išsilavinimo ir elementarių kultūros ar etiketo pagrindų, siekia išgarsėti lengviausiu būdu? Tokių televizijos ar socialinių tinklų „žvaigždžių“ ir „žvaigždūnų“, gyvenimo kokybės gerintojų-trenerių, išmintingų patarėjų-guru dabar nors vežimu vežk. Suprantama, kad jaunam žmogui toje pramogų pasaulio ar socialinių tinklų maišalynėje susiorientuoti, atskirti grūdus nuo pelų darosi vis sunkiau. Šiandien tampa beveik neįmanoma suvokti, kas tikra, o kas tik akis ir sąmonę temdantis simuliakras.

Štai tokioje televizijos ir socialinių medijų realybėje spektaklyje susitinka du skirtingų kartų, įsitikinimų ir vertybių žmonės.

Spektaklis – aktorinis, be didelių režisūrinių įmantrybių, tačiau pasakojama istorija apie skirtingų kartų nesusikalbėjimą žiūrovus intriguoja nuo pirmų akimirkų.

Kartų dialogas

Scenoje susitinka gyvenimo saulėlydį po ilgų kūrybos metų pasitinkantis buvęs įvairių TV šou projektų prodiuseris Pepe ir jaunas vaikinas iš provincijos Kuku, siekiantis savo jaunatviška energija ir įsivaizduojamu talentu užkariauti visą pasaulį be didesnių pastangų per vieną naktį. Jaunasis Kuku, kurio personažą sukūrė aktorius J.Baranauskas, griebiasi įvairių priemonių savo tikslui pasiekti: šantažo, melo, įtikinėjimų, kol pats patenka į gerokai už save vyresnio žmogaus sumaniai paspęstas pinkles. Kai Kuku savo noru guli lovoje bejėgiška poza, antrankiais surakintomis rankomis, jis pradeda suprasti gerokai daugiau, nei prieš susitikimą su žymiu, bet pavargusiu, priklausomybės nuo alkoholio liūne įklimpusiu Pepe.

Filosofuojantį intelektualų menininką Pepe sukūrė aktorius ir šio spektaklio režisierius I.Reklaitis. Šis vaidmuo atrodo tarsi jo alter ego. Keistomis aplinkybėmis susitikęs (po audringo vakarėlio rytą du vyrai atsibunda vienoje lovoje) ir ilgiau pabendravęs su išgarsėti siekiančiu jaunu vaikinu, Pepe keičiasi. Pamažu keičiasi ir jo vertybinės nuostatos. Jis tampa nebe toks kategoriškas jaunesnės generacijos žmonėms, atranda naujų gyvenimo spalvų ir skonių. Pradeda trokšti ne tik pragariškai sunkaus profesinio tobulėjimo, bet ir paprastų malonumų sau. Vienas su kitu atvirai konfliktavę ir konkuravę du vyrai spektaklio pabaigoje susitaiko. Tai liudija Pepe skambutis telefonu kolegai iš televizijos, kuris galbūt atvers populiarumo duris jaunajam Kuku.

Realybės pjūvis

Dažnai keliuose televizoriaus ekranuose spektaklio metu rodoma dokumentinio filmo ištrauka iš erelių gyvenimo – tarsi savotiškas nueinančios nuo gyvenimo arenos

Tai tarsi šiuolaikinio gyvenimo metafora, kai tarp naujausių technologijų ir įrenginių pradingsta pats žmogus, tradicijos, vertybės.

kartos simbolis. Šiuo spektakliu kūrėjai bando žiūrovams pasakyti, kad nyksta ne tik didingų paukščių, bet ir amžinąsias vertybes puoselėjančių, pasaulinę kultūrą vertinančių, savo profesijai pasišventusių žmonių rūšis.

Išskirtinė šio spektaklio scenografija. Talentingo dailininko Artūro Šimonio sukurtas scenovaizdis su keliais televizoriais, aibe išraizgytų laidų, įvairių formų LED apšvietimo lempų ir kita naujausių technologijų įranga tampa ne vien kambario ar studijos dekoracija. Tai tarsi šiuolaikinio gyvenimo metafora, kai tarp naujausių technologijų ir įrenginių pradingsta pats žmogus, tradicijos, vertybės.

Tiesa, pirmajame mano matytame premjeriniame spektaklyje dar buvo nemažai vaidybos netolygumų, tempo ritmo duobių, ištęstų ir ne iki galo ištobulintų scenų, tačiau visas tas problemėles atperka įdomus, beveik detektyvinis pjesės siužetas ir aktuali, labai reikšminga tema. Spektaklį paįvairino žaismingos komiškos situacijos. Tačiau rimties suteikė tylos minutė spektaklio pabaigoje, siekiant pagerbti žuvusius kare Ukrainos didvyrius ir neužsimiršti, kokioje realybėje šiandien gyvena pasaulis.

Baleto artistė D.Verovka –apie vaidybą ir sielos rezervą

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto artistė Daria Verovka kartu su kolegomis džiaugiasi aukščiausiu uostamiesčio teatro menininkų įvertinimu: KVMT baleto trupė šiemet tituluota geriausia metų teatro meno kūrybine komanda Klaipėdoje ir apdovanota miesto „Padėkos kauke“ už vienaveiksmių šokio spektaklių diptiką – „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“ (2021). Spektaklyje „Šventasis pavasaris“ D.Verovka atlieka pagrindinės solistės vaidmenį. Trejus metus teatre dirbanti ukrainietė į Klaipėdą atvyko vos baigusi Serge’o Lifario choreografijos koledžą Kyjive. Savo veiklą uostamiestyje ji vadina sau mestu iššūkiu. Darbščiai merginai puikiai sekasi, o jos kūrybiniame bagaže kaupiasi vis įspūdingesni pagrindiniai vaidmenys geriausiuose teatro šokio spektakliuose. Ukrainą alinantis karas merginai trukdo svajoti, tad šiuo metu jos vienintelis siekis, kad jos šalis būtų laisva, o jai nereikėtų nerimauti dėl šalyje likusių artimųjų.

Žaneta SKERSYTĖ

Sunku džiaugtis

– Baleto trupei gavus „Padėkos kaukės“ apdovanojimą, šiuo sunkiu metu gal bent trumpam pajutote laimės žybsnį?

– Esu labai dėkinga ir laiminga, kad būtent KVMT baleto trupė buvo pastebėta ir

įvertinta. Man, kaip šios trupės narei, tai didžiulė garbė. Dėkoju visiems šį apdovanojimą skyrusiems. Kuriant vienaveiksmius baleto spektaklius elinge, buvo atliktas didžiulis darbas, sutelktos maksimalios ne tik baleto artistų, bet ir visų teatro darbuotojų pajėgos.

Žinoma, man sunku džiaugtis žinant, kas šiuo metu vyksta mano gimtojoje Ukrainoje. Dabar dažnai pasitaiko, kad nudžiungu, o paskui save kaltinu už tokias emocijas. Gal kažkas sakys, kad nedera savęs kaltinti... Bet taip dabar jaučiasi kone kiekvienas Ukrainoje nesantis ukrainietis, mano

kolegos baleto trupėje. Mes būsime laimingi tik tada, kai Ukraina laimės šį beprasmį karą ir įsivyraus taika. Iki tol net matydami besišypsančius ukrainiečius žinokite, kad tai tik viršelis. Mūsų sielos verkia...

– Palaikome... Jūsų atliktas pagrindinis vaidmuo šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ turbūt buvo sudėtingas ne tik gilia jausmine gama, bet ir reikalavo atsargumo, mat teko šokti vandeniu užlietoje scenoje?

– Mėgstu šokti spektaklyje „Šventasis pavasaris“, ypač man patikėtą solistės partiją. ►

Asmeninio archyvo nuotr.

◄ Esu labai dėkinga choreografo Edwardo Clugo asistentui Gajui Žmavcui, kuris pirmasis mane pastebėjo ir leido tapti viena iš solisčių, ruošusių pagrindinę partiją šiame šokio spektaklyje. Dirbdamas su visomis kandidatėmis, jis ilgai nesakė, nekomentavo, kaip šį šokį šokdavo solistės, statant spektaklį kitose šalyse. G.Žmavcas mums suteikė visišką laisvę ir galimybę E.Clugo sukurtoje choreografijoje atrasti save, pateikti savo viziją. Tai buvo nepaprasta! Pamenu, kaip mes visos paeiliui šokome solo: keturios baleto artistės –keturi skirtingi to paties šokio, tos pačios choreografijos perteikimai. Argi tai ne gyvenimo magija? Žiūrovus kviečiu kaskart ateiti ir vis naujai pamatyti šokio spektaklį „Šventasis pavasaris“.

D.Verovka šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“.

Šokio spektaklyje „Karmen“.

Margarita – šokio spektaklyje „Faustas“. Asmeninio albumo nuotr.

Marina – šokio spektaklyje „Graikas Zorba“.

Mums, artistams, patinka sudėtingos sceninės užduotys. Juk, išeidamas iš savo komforto zonos, augi kaip profesionalas. Tad šokti šiame spektaklyje man buvo labai naudinga. Niekas nesakė, kaip turiu jaustis vienoje ar kitoje scenoje, kas ir kaip vyko siužete. Choreografija tarsi pati nešė žinutę, o su kiekviena repeticija pati atrasdavau naujų potėpių: žvilgsnis, kūno padėtis, kvėpavimas – visa tai nuolat pildė mano herojės portretą.

Šokti vandens užpiltoje scenoje, kai slidu? Ar bijojau? Visa baleto trupė pradžioje to labai bijojo, bet išmoko, kaip tinkamai elgtis. Lyg maži vaikai džiaugėmės pirmomis repeticijomis vandenyje. Būdamas scenoje tiesiog negalvoji apie pavojus. Tiesiog gyveni ir kaip tikrame gyvenime tikiesi paties geriausio, maksimaliai stengdamasis padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso.

Nori apkabinti artimuosius

– Šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ sublizgėjo jūsų išskirtinumas – ilga nuosavų plaukų kasa. Retai kas tokią turi. Ar sudėtinga ją prižiūrėti? O jei kuris nors choreografas pareikalautų dėl vaidmens nusikirpti trumpai?

– Kai buvau maža, mane ir kirpdavo labai trumpai (juokiasi). Buvau panaši į mažą berniuką. Kai pradėjau lankyti pirmąją klasę, tėvų prašiau, kad nebekirptų – noriu ilgų plaukų. Ilgai jų nekirpau, plaukai buvo pasiekę kelius, tad tai, ką matote dabar, nėra maksimumas. ►

Martyno Aleksos nuotr.

Didžiausia Darios svajonė – Ukrainos laisvė.

Asmeninio albumo nuotr.

VIzItInė KOrtelė

Daria Verovka gimė 1999 m. spalio 8 d. Kyjive.

2019 m. Kyjivo savivaldybės S.lifario šokio akademijoje (dar vadinamoje S.lifario choreografijos kolegija) baigė mokslus liaudies choreografijos skyriuje (vadovas Vadimas Sabadašas), įgydama pedagogės ir ansamblio artistės diplomą su pagyrimu. ten pat 2021 m. įgijo bakalauro diplomą su pagyrimu. 2019 m. jai kaip choreografijos srities meno kūrėjai buvo skirta Ukrainos prezidento stipendija. Studijų metais pradėjo bendradarbiauti su Ukrainos nacionalinės operos baleto trupe

ir Kyjivo savivaldybės akademiniu vaikų ir jaunimo operos ir baleto teatru. Šoko Ukrainos nacionalinėje operoje Kristiano leverio 2018 m. pastatytame šokio spektaklyje „Under the tide“. nuo 2019 m. vasaros dirba KVMt, šoka šio teatro šokio spektakliuose. tarp svarbesnių jos sukurtų vaidmenų: Marina (M.theodorakio balete „Graikas zorba“), Baronienė ir liucė („Altorių šešėly“), eglės sesuo ir dukra Drebulė (e.Balsio balete „eglė žalčių karalienė“), Margarita („Faustes“), Solistė (I.Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“) ir kt.

◄ Būdama aštuntokė plaukus ėmiau trumpinti iki juosmens. Nieko sudėtingo juos prižiūrėti, net nepastebiu. Gal dėl to, kad kone visą sąmoningą gyvenimą vaikštau su kasa.

Jei koks nors choreografas paprašytų dėl vaidmens nusikirpti plaukus, paklausčiau, kodėl negaliu užsidėti peruko (juokiasi). Jei tas klausimas iškiltų labai aštriai, virstų ultimatumu – negausiu vaidmens, jei nenusikirpsiu plaukų, – tada gal sutikčiau jų atsisakyti. Kaip baleto artistė aš mėgstu iššūkius, kai tik galiu, išeinu iš savo komforto zonos. Juk jei aš nesutiksiu nusikirpti plaukų, tai padarys kita artistė.

– Šiuo metu jūsų mintys turbūt ne tik Klaipėdoje, bet ir Ukrainoje?

– Kiekviena nauja diena dabar prasideda nuo pasikeitusios rutinos: nepakylu iš lovos, kol nepasilabinu su tėvais ir seserimi, neperskaitau jų žinučių telefone. Ir mano diena baigiasi panašiu ritualu – vieni kitiems trumposiomis žinutėmis palinkime „ramios nakties“. Pastaroji frazė man šiuo metu reiškia žymiai daugiau. Socialiniuose tinkluose su Ukrainoje likusiais šeimos nariais esame susikūrę pokalbių svetainę, kurioje nuolat susirašinėjame, kartojame, kad vienas kitą mylime ir laukiame susitikimo.

Mano vyresnė sesuo Anna, mama Tamara ir tėvas Aleksandras – Kyjive, močiutė išvyko pas seserį į Vinicą, nes ten ramiau. Mama neišvyksta iš Kyjivo, nes palaiko mano tėtį, sesuo – dėl savo vyro. Dauguma mamos giminaičių liko Odesoje. Situacija sudėtinga. Man net sunku kalbėtis telefonu su artimaisiais, nes visada apsiašaroju vien dėl to, kad jie – ten, o aš – čia. Jais visais didžiuojuosi. Jie stengiasi išlikti pozityvūs, padėti savanoriams, kariškiams ir... šypsotis. Aš taip norėčiau apkabinti savo artimuosius... Man labai dėl jų baisu, kaip ir dėl visos Ukrainos. Ta neteisybė mane drasko iš vidaus, bet aš tikiu, kad Ukraina nugalės. Tai tik laiko klausimas.

Nesmagu tarsi atsiskaitinėti, ką aš darau dėl savo šalies Ukrainos. Esu tikra, kad kiekvienas ukrainietis, kad ir būdamas toli, daro viską, kas įmanoma, ką pajėgia: nuo tikros ir teisingos informacijos platinimo socialiniuose tinkluose iki pinigų aukojimo Ukrainos gynėjams ar ukrainiečiams pabėgėliams. Ar aš tai darau? Žinoma. Ar to pakanka? Nežinau. Jausmas, kad gal darau per mažai, manęs neapleidžia kiekvieną dieną.

Šokėja D.Verovka didžiuojasi savo ilgais plaukais ir kitokios šukuosenos neįsivaizduoja.

Treji metai Klaipėdoje

– Kaip kūrybinis kelias jus atvedė į Klaipėdą?

– KVMT dirbu jau trejus metus. Kaip greitai ir nepastebimai prabėgo laikas. Net nesitiki, kad tiek visko galėjo nutikti per tokį trumpą laiką.

Į Klaipėdą atvykau svajodama tobulėti kaip šiuolaikinės choreografijos atlikėja, nes S.Lifario choreografijos koledže Kyjive baigiau mokslus Liaudies choreografijos skyriuje ir priėmiau tokį iššūkį. Darbas KVMT man nuo pat pradžių buvo iššūkis sau. Džiaugiuosi, kad nusprendžiau rizikuoti, ir man pavyko.

KVMT baleto trupėje mane supa nuostabūs žmonės. Gaila, kad kasmet kažkas išvažiuoja, nes aš greitai prisirišu prie žmonių. Bet toks gyvenimas.

Mano manymu, teatro vadovams iki naujojo pastato atidarymo pavyks suformuoti puikų spektaklių repertuarą. Kokie choreografai čia stato spektaklius ir kokie dar planuoja atvažiuoti! Čia dirbančiais choreografais gali pasigirti ne kiekvienas Europos teatras, o studijuodama S.Lifario choreografijos koledže apie bendradarbiavimą su jais galėjau tik pasvajoti. Žinoma, kaip ir kiti šokėjai, kažką labiau mėgstu šokti, kažką – mažiau. Ir tai normalu.

– Neseniai tapote šokio spektaklio „Faustas“ pagrindine heroje Margarita. Nepaprasta patirtis?

– Kiekvienas baleto artistas turi savo sceninį tipažą. Vienam lengviau atskleisti dramatiškus herojų išgyvenimus, kitam – komiškus. Retai kuriam kūrėjui vienodai gerai sekasi įkūnyti abu tipažus. Aš stengiuosi gerai įkūnyti abu ir tai darysiu visą savo baleto artistės karjerą.

Įsigilinti į personažą – mėgstamiausia mano darbo dalis. Choreografas Robertas Bondara šokio spektaklyje „Faustas“ puikiai atskleidė visus veikėjus, ypač Margaritą. Choreografija, mizanscenos – viskas gerai apgalvota iki menkiausių detalių. Mėgstu tą smulkmeniškumą. Spektaklio metu įvyksta visa Margaritos asmenybės metamorfozė, kurią labai įdomu perteikti publikai. Juk spektaklio pradžioje Margarita – nekalta mergaitė, o finale – išprotėjusi mergina, nužudžiusi savo kūdikį. Žinoma, nežinau, ką reiškia toks baisus poelgis, kurio pasekmes

tenka išgyventi herojei, bet man ir nereikia to žinoti. Aš, kaip baleto artistė, savo viduje turiu rasti stiprybės, interpretuoti ir stengtis patikėti, kad tai tikrai įvyko. Galiausiai tuo įtikinti žiūrovus.

– Dramatiška ir jūsų vaizduojamos Marinos iš šokio spektaklio „Graikas Zorba“ istorija.

– Marina – pirmasis man KVMT patikėtas

pagrindinis vaidmuo. Pamenu, labai jaudinausi. Juk „Graikas Zorba“ – ne šiuolaikinis baletas. Šokdama šiame spektaklyje, turėjau įdėmiai sekti, ar taisyklingai atlieku klasikinio baleto judesius, o tai man – pati sunkiausia užduotis (juokiasi). Jei netikite, paklauskite baleto trupės meno vadovės Jelenos Lebedevos. Ji man labai padėjo paruošti šią partiją, kaip, beje, ir Margaritą iš „Fausto“. ►

D.Verovka kartu su bendramoksliais. Dalis jų taip pat dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Asmeninio albumo nuotr.

D.Verovka studentavimo metais.

◄ – O kaip sekasi šokti Liucę spektaklyje „Altorių šešėly“?

– Liucė – sudėtingas personažas, kaip ir anksčiau minėtos, nelaimingai mylėjusios spektaklių herojės. Liucė, kaip ir Margarita, spektaklyje išgyvena merginos virsmą moterimi. Tai emociškai labai sudėtinga šokio partija. Finale visada verkiu, o po spektaklio tarsi jaučiu tuštumą arba tai, kad atidaviau viską, ką turėjau. Jei žiūrovai mano, kad atlikėjams lengva persikūnyti ir vėl grįžti į save, noriu paprieštarauti. Atlikėjai už išgyvenimus scenoje moka iš savo jausmų, sielos rezervų.

Tobulėjimui ribų nėra

– Kaip naujokai įsilieja į teatro repertuarą?

– Žiūrėdami vaizdo įrašus, mokomės vaidmens „teksto“ arba judesių. Tada su mumis dirba repetitorius. Tokiu būdu „šlifuojami“ jau išmokti judesiai. Tobulėjimas niekada nesibaigia: net kai vaidmuo gerai žinomas, po spektaklio dažnai pergalvoji, ar viskas pavyko gerai. Dažnai peržiūriu vaizdo medžiagą: domiuosi, kaip šoko kitos artistų sudėtys, kaip šokau aš, ieškau, kur galėčiau kažką pakeisti, kad būtų dar geriau, kur turėčiau kitaip reaguoti, kad dar labiau įsiliečiau į spektaklio siužetinę liniją ne tik šokiu, bet ir veido mimika.

– Kokia jūs sesuo šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“?

– Šokti Eglės sesę man labai patinka. Lengva, nerūpestinga mergina. Labai šviesus vaidmuo.

– Save išreikšti šokiu sudėtinga?

– Šokis – universali kūno kalba, kuri suprantama visiems Žemės gyventojams, nepriklausomai nuo jų tautybės. Save išreikšti šokiu sunku, tačiau tai, ką mes darome, užgniaužia kvapą ne tik publikai, bet ir patiems šokėjams. Jei baleto artistas gali perteikti personažo charakterį vien choreografija, be aktorinės technikos – tai brangakmenis. Baleto artisto profesija sudėtinga, nes čia nėra lengvų dalykų (juokiasi), bet mes ją labai mėgstame.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

Baleto artistės Darios šokio karjera prasidėjo dar vaikystėje – nuo choreografijos kolektyvo vaikams „Šokių pasaulis“.

D.Verovka šoko spektaklyje „Paryžiaus liepsna“. Asmeninio albumo nuotr.

– Buvau maža, energija trykštanti mergaitė. Tokia guvi, kad visi aplinkui „ant ausų stovėdavo“ (juokiasi). Mano tėvai nusprendė mano energiją nukreipti į šokius ir nuvedė mane į kolektyvą „Šokių pasaulis“, veikusį mano bendrojo lavinimo mokykloje. Esu nepaprastai laiminga, kad į jį pakliuvau. Iki šiol draugauju su savo grupės mergaitėmis, myliu kiekvieną iš mūsų septynetuko. Čia sutiktos pedagogės Tatjana Kapacina ir Olga Zacepina ne tik mokė mus šokti, bet ir įdiegė grožio supratimą, mokė kantrybės ir kitų puikių dalykų, kurie formavo mane kaip asmenybę.

Baigusi aštuonias bendrojo lavinimo klases, rinkausi, kur mokytis toliau, – teatro mokykloje ar S.Lifario choreografijos koledže. Per stojamuosius mane pamatė S.Lifario choreografijos koledžo Liaudies choreografijos katedros vadovas Aleksandras Nesterovas ir pakvietė studijuoti jo vadovaujamoje katedroje. Pasitarusi su tėvais, sutikau, kad taip bus geriausia, nes pamaniau, kad šis pasirinkimas man atneš sėkmę.

Profesijos ypatumai

– Kas sudėtingiausia profesionalaus šokėjo kelyje?

– Rinkdamasis šią profesiją, turi suprasti, kad turi šį tą dėl jos paaukoti – savo sveikatą, laisvalaikį, asmeninį gyvenimą. Nesakau, kad šokėjai gyvena atsiskyrę, lyg vienuoliai kalnuose. Bet tenka susitaikyti, kad, jei tądien tau spektaklis, negali švęsti nei mamos, nei geriausio draugo gimtadienio, tenka praleisti šeimos šventes. Arba po vakarykštės repeticijos rytą skauda visą kūną, tačiau vėl ruošiesi į kitą repeticiją ir šoki užgniauždama skausmą. Gali pasitaikyti, kad tave kviečia į romantišką pasimatymą su pasivaikščiojimu po naktinį miestą, tačiau tu negali eiti, nes rytą suplanuota generalinė repeticija su orkestru. Tad eini namo miegoti, o draugai šauniai leidžia savaitgalį ir nesupranta, kad tau laisvadienis pirmadieniais (juokiasi). Supranti, kad negali nesitreniruoti ilgiau nei tas vienintelis pirmadienis, antraip negalėsi būti geros formos. O tai reiškia, kad tu repetuoji, šoki, treniruojiesi ir savaitgaliais. Žinoma, negali priaugti svorio, nes choreografija – pirmiausia

estetika, grožis. Jei sustambėsi, neatrodysi estetiškai, o svarbiausia – gali traumuoti savo šokio partnerį. To negali sau leisti. Taigi lieka tik disciplina. Ir aš pati bijau patirti traumą, galinčią sukliudyti šokti, įgyvendinti savo svajones, atskleisti savo potencialą.

Nesutinku su dažnai girdima fraze, kad šokėjoms karjerą gadina vaikai. Mano manymu, susilaukti vaiko – planuotas dviejų žmonių sprendimas. Jei pora nusprendė, kad nori vaikų, vadinasi jiems tai svarbu.

išgirstu: „Oi, šokiai – tai ne profesija.“ Nejaugi? Ar žmonės žino, kad, studijuodami koledže, mes ne tik šokame, bet ir mokomės prancūzų kalbos, nes šios kalbos pagrindu sukurta visa klasikinio šokio terminija, taip pat baleto, teatro, muzikos, kostiumo istorijos, studijuojame muziką ir jos istoriją, kultūrologiją, scenografiją, pedagogiką, etnografiją ir kitus sudėtingus dalykus – taigi ne tik tai, kas susiję su judesių tobulinimu.

Gal žmonėms atrodo, kad lengva tiksliai įsiminti dvi valandas trunkančio baleto šokio žingsnelius ir juos atlikti idealiai, muzikaliai, išraiškingai? Gaila, kad žmonių įsivaizdavimas, jog šokėjai – tik gražūs neišmanėliai, pagrįstas retais, bet tikrais pavyzdžiais (juokiasi). Taip būna, bet labai retai.

Baleto pasaulyje gausu pavyzdžių, kai balerinos susilaukia vieno, dviejų ar net trijų vaikų, o paskui greitai susigrąžina reikiamą fizinę formą ir išlieka ne tik garsiausių pasaulio scenų prima balerinomis, bet ir tampa nuostabiomis mamomis savo vaikams.

– Balerinos gražios ne tik išore, bet ir vidumi. Kuo domitės laisvalaikiu?

– Smagu girdėti, kad balerinos vertinamos ne tik už gražią išorę. Pokalbiuose dažnai

Mes, baleto artistai, žiūrovams atiduodame viską, ką turime, ir už tai mokame brangiai. Šokėjas – tarsi indas, kurį reikia nuolat papildyti, kad būtų kuo dalytis. Knygos, filmai, baletai – iš to mes semiamės įkvėpimo ir pildomės naujų kūrybinių idėjų.

– Kokių turite svajonių, planų?

– Buvo planų. Buvo daug svajonių... Tai buvo iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, iki karo. Dabar aš noriu tik vieno: kad karas baigtųsi Ukrainos pergale ir kaip galima greičiau.

D.Verovkos tėvai – Tamara ir Aleksandras ir sesuo Anna.

Asmeninio albumo nuotr.

Jausmas, kad gal darau per mažai, manęs neapleidžia kiekvieną dieną.

XXIX J.Pakalnio ko nkursas

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) kovo

28-ąją ir Klaipėdos Eduardo

Balsio menų gimnazijoje balandžio 1–2 dienomis įvyko

XXIX respublikinio Juozo

Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkurso finalas.

BĖKŠA Prie ištakų

Klaipėda – miestas, turintis senas ir gilias grojimo pučiamaisiais muzikos instrumentais tradicijas. Praėjo beveik 100 metų, kai Stasys Šimkus 1923-iaisiais įkūrė Klaipėdos muzikos mokyklą – Memeler Konservatorium für Musik. 1924 m. iš Prahos S.Šimkus pasikvietė joje dėstyti garsų čekų nonetą, kurio nariai ne tik dirbo pedagoginį darbą, bet ir rengė koncertus, koncertuodavo kaip solistai. Koncertai buvo gausiai lankomi, kritikų ypač gerai vertinami, pats ansamblis vadintas „orkestru be dirigento, darančiu stebuklus“.

1926 m. į Klaipėdos muzikos mokyklą mokytis atvyko 14-metis jaunuolis Juozas Pakalnis. Direktorius S.Šimkus nukreipė jį mokytis groti fleita, užrašydamas trumpą charakteristiką: „Uolus, muzikalus, daugiau koncentracijos savy, daugiau gilintis į dvasios gyvenimą...“ J.Pakalnis tapo fleitininku virtuozu, kompozitoriumi, dirigentu, pedagogu. Jo muzikavimą ne vienas kritikas įvertino kaip europinio lygio.

XX a. viduryje Lietuvoje pradėtas rengti Respublikinis aukštesniųjų muzikos, vidurinių meno ir kultūros mokyklų

jaunųjų atlikėjų konkursas. Jame dalyvavo styginių, pučiamųjų, liaudies instrumentų, fortepijono, akordeono, dainavimo ir chorinio dirigavimo specialybių jaunieji atlikėjai. Ilgus metus entuziastingų pūtikų konkurso globėju, organizacinio komiteto pirmininku buvo pasaulinio lygio klarnetininkas virtuozas profesorius Algirdas Budrys. Beje, jis tapo ir prancūziškos grojimo klarnetu mokyklos Lietuvoje ambasadoriumi.

Puoselėjant klaipėdietiškas grojimo pučiamaisiais instrumentais tradicijas, svarų indėlį įnešė ir gyvomis legendomis tapę mokytojai: trimitininkas V.Nemaniūnas ir trombonininkas J.Barakauskas. Jų mokiniai buvo nuolatiniai J.Pakalnio konkurso dalyviai, pasižymėję aukštu meniniu ir techniniu atlikimo lygiu. Kiekvienas jų paruošė daugiau nei po 70 aukštos klasės trimitininkų ir trombonininkų.

1990 m. šiam konkursui, kaip reikšmingam Lietuvos kultūros reiškiniui, suteikiamas J.Pakalnio vardas ir nuo tada jis

vadinamas Respublikiniu Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursu.

Dalyvių – arti šimto

Nuo 1991 iki 2019 m. konkursas buvo rengiamas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Jo organizavimu rūpinosi konservatorijos direktorius Kęstutis Bliujus.

Šiandien daugelio talentingiausių ir garsiausių šalies atlikėjų, pedagogų, orkestrų artistų, grojančių pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais, vardai siejami su šiuo konkursu, o jauniesiems pūtikams jis tapo tramplinu į šalies muzikinės kultūros olimpą. Tai visos Lietuvos pūtikų atlikėjiškos kultūros pamatas. Tačiau konkursas ne tik puoselėja šalies atlikimo meno pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais tradicijas, bet ir atskleidžia silpnąsias bei stipriąsias atlikimo puses, spragas, problemas.

Vidmantas

Apdovanoti varinių pučiamųjų instrumentų grupės laureatai.

nkursas Klaipėdoje

2019 m., atsižvelgiant į šiandieninius konkurso tikslus bei uždavinius, nutarta būsimus konkursus organizuoti vis kitoje mokymo įstaigoje. Traukiant burtus nustatytas Lietuvos menų gimnazijų, mokyklų, konservatorijų eiliškumas. Šios novatoriškos sistemos autorius ir iniciatorius – LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas profesorius dr. Robertas Beinaris. Tikslas – mažinti atskirtį, skatinti glaudesnį bendradarbiavimą, keistis informacija ir metodine-pedagogine patirtimi tarp šio tipo mokyklų. Taip pat siekiama spręsti vis labiau ryškėjančias netolygaus atlikėjų pučiamaisiais muzikos instrumentais specialybių balanso problemas: vienų specialybių perteklių, o kitų – trūkumą.

Dar viena naujovė konkurse – visos mokyklos dalyvauja bendroje įskaitoje: skaičiuojamos atlikėjų pasiektos pergalės. Pirmąją vietą laimėjęs atlikėjas savo atstovaujamai mokyklai pelno tris taškus, antrosios vietos laureatas – du, trečiosios – vieną.

Šį kartą konkurso finale dalyvavo arti šimto jaunųjų atlikėjų iš Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos, Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos, Vilniaus J.Tallat-Kelpšos konservatorijos, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos, Šiaulių S.Sondeckio menų gimnazijos, Panevėžio V.Mikalausko menų gimnazijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos. Konkursui jaunuosius atlikėjus paruošė būrys talentingų ir nusipelniusių Lietuvos pedagogų.

Konkurso dalyvių pasirodymus vertino autoritetinga komisija, sudaryta iš konkurse dalyvaujančių mokymo įstaigų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų metodinių grupių pirmininkų: medinių pučiamųjų – J.Janiukštienė, K.Bliujus, R.Jonaitis, D.Pocius, G.Vaznys, V.Žemaitis, V.Bėkša, A.Viduolis, varinių pučiamųjų – A.Baranauskas, V.Andriuškevičius, E.Miknius, mušamųjų instrumentų – lekt. S.Gailius, lekt.

T.Kulikauskas, A.Rekašius. Komisijų sekretorius – V.Jonušas, komisijų pirmininkas – LMTA prof. dr. R.Beinaris.

Pasirodė geriausiai

Medinių pučiamųjų instrumentų grupėje konkurse dalyvavo 45 jaunieji atlikėjai.

Fleitų grupėje profesionaliausiu, ryškiausiu, įtaigiausiu muzikavimu išsiskyrė Smiltė Asauskaitė (I grupė, I vieta, Kauno J.Naujalio muzikos gimnazija, mokyt. A.Lukoševičiūtė), Brigita Beinarytė (IV grupė, I vieta ir specialusis prizas „Už profesionaliausią pasirodymą“, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. U.Čaplikaitė ), Indrė Karbauskaitė (IV grupė, II vieta ir specialusis prizas „Už muzikaliausią pasirodymą“, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazija, mokyt. GKochanskaitė) ►

Nerijaus Jankausko nuotr.

XXIX respublikinio Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkurso akimirkos.

Nerijaus Jankausko ir Vaivos Marozienės nuotr.

◄ Obojų grupėje triumfavo Laurynas Beinaris (I grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. R.Gerasimovas), Varvara Jagodnickaja (III grupė, I vieta ir specialusis prizas „Už techniškiausią atlikimą“, Kauno J.Gruodžio konservatorija, mokyt. R.Beinaris), Marija Šumskaitė (IV grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. R.Gerasimovas).

Daugelio talentingiausių ir garsiausių šalies atlikėjų, pedagogų, orkestrų artistų, grojančių pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais, vardai siejami su šiuo konkursu, o jauniesiems pūtikams jis tapo tramplinu į šalies muzikinės kultūros olimpą.

Klarnetų grupėje geriausiai pasirodė Amelija Lapinskaitė (III grupė, I vieta ir vertinimo komisijos pirmininko specialusis prizas, Kauno J.Naujalio muzikos gimnazija, mokyt. V.Žemaitis).

Fagotų grupėje pirmos vietos laureatu netapo niekas. Antrąsias vietas laimėjo Daugirdas Rožnys (I grupė, Kauno J.Naujalio muzikos gimnazija, mokyt. T.Girskis) ir Deimantas Laurinavičius (II grupė, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. D.Stoskeliūnas).

Saksofonų grupėje nugalėjo Gabrielius Martinez Martin (I grupė, I vieta ir specialusis prizas „Jauniausiam konkurso dalyviui“ (8 metai), Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. G.Mockus) ir Rūtenis Žičkus (I grupė, I vieta, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazija, mokyt. R.Vizgaudis).

Varinių pučiamųjų grupėje varžėsi 30 jaunųjų atlikėjų.

Valtornų grupėje pirmoji vieta nebuvo skirta. Antrąją vietą laimėjo Jurgis Užpalis (Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. V.Vidzbelis).

Eufonijų grupėje laurus nuskynė Jovita Kasperavičiūtė (III grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. A.Ladyga).

Trimitų grupėje geriausiai pasirodė Gustė Bažanovaitė (I grupė, I vieta ir specialusis prizas „Už geriausiai atliktą privalomą kūrinį“, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. A.Baranauskas), Vytautas Grubliauskas (II grupė, II vieta, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazija, mokyt. Z.Šimkus), Eimis Petkus (III grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. A.Baranauskas), Justas Drakšas (IV grupė, II vieta ir specialusis prizas „Už techniškiausią atlikimą“, Šiaulių S.Sondeckio menų gimnazija, mokyt. Z.Drakšas).

Net keturios pirmos vietos

Kornetų grupė liko be pirmos vietos, tačiau Vaiva Bilevičiūtė laimėjo II vietą (IV grupė,

Medinių pučiamųjų instrumentų grupės laureatai su konkurso organizatoriais ir vertinimo komisija. Nerijaus Jankausko nuotr.

Panevėžio V.Mikalausko menų gimnazija, mokyt. S.Buitvydas).

Trombonų grupėje – dėmesio! – net keturios pirmos vietos! Jaunieji trombonininkai pademonstravo itin aukštą meistriškumo lygį ir tapo tikra sensacija varinių pučiamųjų grupėje. Tai – Ąžuolas Baronas (I grupė, I vieta, Panevėžio V.Mikalausko menų gimnazija, mokyt. M.Bražas), Adrijus Alminas (IV grupė, I vieta ir specialusis prizas „Už geriausiai atliktą kantileninę pjesę“, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija, mokyt. E.Miknius), Benas Pocevičius (IV grupė, I vieta, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija, mokyt. E.Miknius), Nojus Vaupšas (bosinis trombonas, IV grupė, I vieta, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija, mokyt. E.Miknius).

Tūba geriausiai pagrojo Laurynas Dobilevičius (II grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. A.Ladyga).

Mušamųjų instrumentų grupėje konkuravo penki atlikėjai. Pirmos vietos laureate tapo Kamilė Paulauskaitė (III grupė, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. Z.Bagavičius).

Tai Lietuvos geriausieji iš geriausiųjų, tačiau ne mažiau pagarbos ir dėmesio nusipelno visi konkurso dalyviai.

Ačiū visiems jauniesiems atlikėjams, jų mokytojams ir koncertmeisteriams už nepakartojamas muzikines akimirkas ir neišdildomus įspūdžius šioje muzikos fiestoje.

Taip pat J.Pakalnio konkurso organizacinė grupė už visą organizacinį procesą dėkinga LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrai, jos vedėjui prof. dr. R.Beinariui, konkurso partnerei Kauno J.Gruodžio konservatorijai, jos direktoriui K.Bliujui, konkurso rėmėjams – LR švieti-

mo ir mokslo ministerijai, Klaipėdos miesto savivaldybei.

Nuoširdžiausia padėka Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos direktoriui Gintautui Misiukevičiui, direktoriaus pavaduotojoms Giedrai Jonušaitei ir Jūratei Kavaliauskienei, projektų vadovei Loretai Dargužienei, dailės mokytojai Žanai Vilks, gimnazijos pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų metodinės grupės mokytojams.

Daugiau apie konkursą ir jo rezultatus –www.balsiogimnazija.lt.

Mušamųjų instrumentų grupės laureatai. Visvaldo Jonušo nuotr.

Nugalėtojų laukė apdovanojimai.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Kaligrafija be konkurencijos

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje paskutinę kovo dieną buvo atidaryta žymaus Lietuvos grafiko

Alberto Gursko kaligrafijos paroda „Tekstai Lietuvai“, veikusi iki balandžio 27-osios.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Dėstytojas ir mokytojas

Parodą organizavo VšĮ „Prof. A.Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokykla“. Šiemet visos šios mokyklos veiklos (kaligrafijos parodos Lietuvoje ir Suomijoje, A.Gursko parodos bei kūrybos albumo pristatymas ir kt.) yra skiriamos pirmajai Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodai – ji buvo surengta uostamiestyje prieš tris dešimtmečius, 1992aisiais. Svarbiausias parodos iniciatorius tuomet buvo Algis Kliševičius (1950–2008), o jo buvęs dėstytojas, mokytojas A.Gurskas palaikė šią idėją, pritarė jai ir pats parodoje dalyvavo.

Ilgametis Vilniaus dailės akademijos (VDA) profesorius A.Gurskas savo kūrybos kelyje atsiskleidė ne tik kaip pedagogas iš didžiosios raidės. Jo kūryba aprėpia įvairias sritis – grafikos, ekslibriso, plakato, logotipų, lietuviškų herbų. Tačiau ypatinga vieta joje tenka kaligrafijai. Profesorius yra pripažintas lietuviškosios kaligrafijos mokyklos kūrėjas ir puoselėtojas. Didžioji dalis šiandien kaligrafiją kuriančių dailininkų buvo jo mokiniai arba pasekėjai plačiąja tų žodžių prasme, net jei jų kuriamo rašto meno pobūdis iš pirmo žvilgsnio atrodo kitoks. Tuo, ką pats gavo dailės studijose iš puikių mokytojų – Antano Kučo (1909–1989) ir Juozo Galkaus, kurių pastangomis VDA buvo pradėti dėstyti šrifto ir kaligrafijos pagrindai, A.Gurskas dosniai dalijosi su savo studentais. Parodos anotacijoje minimi tik keli iš jų: A.Kliševičius, Rimvydas Kepežinskas, Aušra Lisauskienė, Zita Inčirauskienė, Ieva Babilaitė, Virginija Kalinauskaitė. Dar sunkiau būtų išvardyti mokinių mokinius.

Be kitų A.Gursko nuopelnų, reikia paminėti ir didžiulį darbą, kurį jis atliko, kartu su kitais kurdamas pirmąjį lituanistinį kompiuterinį šriftą „Palemonas“. Profeso-

A.Gurskas. Iš kaligrafijos ciklo „Tekstai Lietuvai“.

konkurencijos

rius taip pat aktyviai dalyvauja bendrose parodose ir rengia personalines rašto meno parodas, o jo kūrinių yra ir Lietuvos, ir kitų šalių muziejuose. Jis yra parengęs vadovėlį „Šrifto ir kaligrafijos pagrindai“ (2006), kuris 2010 m. buvo išverstas ir į anglų kalbą. 2020 m. prof. A.Gurskas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Vienijo entuziastus

Kai žengi į kaligrafijos teritorijas, pamatai, koks išties nedidelis pasaulis. Kartu suvoki

ir koks nedidelis lietuvių kaligrafų ratas ir kaip jame visi vienas su kitu susiję: mokytojai ir mokiniai, kolegos, bendraminčiai, tiesiog entuziastai, vienijami ištikimybės rašto menui. Manau, kad ir Klaipėdoje vykusios kaligrafijos parodos žymiai prisidėjo prie rašto meno sklaidos šalyje ir šioje srityje dirbančių kūrėjų vienijimo. Pirmoji, 1992 m. surengta paroda buvo spontaniška, ant bangos. Ir organizatoriai (kuratorius A.Kliševičius), ir dalyviai buvo kupini entuziazmo. Ir drąsos. Surengti respublikinę (tuo metu šalies parodos taip vadintos dar iš inercijos) kaligrafijos, keisto ir paslaptingo, daugumai paribio meno, parodą Klaipėdoje? Iš tikrųjų į

uostamiestyje kūrusių kaligrafų iniciatyvą pradėti rengti tokias parodas buvo žvelgiama skeptiškai, tarsi tai galėjo būti tik stipraus centro prerogatyva. Kur jau ten „provincijai“.

Pirmojoje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje, atidarytoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose, buvo galima pamatyti visų tuo metu kaligrafijos srityje kūrusių lietuvių dailininkų darbus: ir patyrusių šrifto meistrų (A.Kučo, A.Gursko, J.Varno, A.Kliševičiaus, Mindaugo Petrulio, kuris kūrė visų respublikinių šrifto ir kaligrafijos parodų ekspozicijas), ir tik pradedančiųjų, taip pat studentų kūrinius. Iš viso dalyvavo 18 autorių. ►

◄ Keli iš Vilniaus ir kitų šalies miestų, dauguma – klaipėdiečiai, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (dab. VDA Klaipėdos fakultetas) dėstytojai ir auklėtiniai.

Joks avangardas

Pirmoji visos šalies mastu surengta šrifto ir kaligrafijos paroda sulaukė didelio visuomenės dėmesio, nors, tiesą sakant, kaligrafijai dėmesio niekada nestigo ir nestinga. Tačiau patys dalyviai pasigedo profesionalaus įvertinimo, išsamesnių recenzijų, didesnio atgarsio šalies mastu. Po parodos buvo įsteigta Lietuvos šriftininkų draugija, kuri vilčių nepateisino. Galbūt turėjo įtakos atstumas tarp centro ir pajūrio – jo buvimą daugelis jutome ir tiesiogine, ir perkeltine to žodžio prasme. Antra vertus, smagu priminti, kad klaipėdiečių (A.Kliševičiaus, M.Petrulio, Lidijos

Skačkauskaitės ir kitų) kaligrafijos darbai tuomet buvo pavadinti avangardiniais, nors tai, kaip kūrė uostamiesčio kaligrafai XX a. 10-ojo deš. pradžioje, nebuvo joks avangardas: tiesiog jie vieni pirmųjų pas mus išbandė ir įtvirtino naujas technikas, įrankius, medžiagas, kurios žymiai keitė rašto meno raišką.

Akivaizdu, kad minint pirmosios šrifto ir kaligrafijos parodos jubiliejų, nieko negalėjo būti geriau kaip A.Gursko kūrybos pristatymas. Būtų puiku, jei jį šiemet pratęstų ir A.Kliševičiaus kaligrafijos darbų paroda, o pastarąją – ir likusių 16-os pirmosios parodos dalyvių kūrybos pristatymai.

Tekstai Lietuvai

Grįžkime prie „Tekstų Lietuvai“. Skambės paradoksaliai, tačiau tokią gyvą kaligrafinę autentiką vienoje vietoje šiandien retai bepamatysi. Eksponuoti dvidešimt šeši lakštai,

kuriuose ranka (!) išrašyti įvairūs rašytojų, poetų, filosofų, kitų kultūros žmonių tekstai. Vieni gerai žinomi, kiti mažiau girdėti. Tikrai stebina ir kelia pagarbą labai platus profesoriaus akiratis, cituojamų autorių ir interesų spektras: Juozas Brazaitis, Sigitas Geda, Algirdas Julius Greimas, Libertas Klimka, Vytautas Mačernis, Juozas Miltinis, Salomėja Nėris, Violeta Palčinskaitė, Sigitas Parulskis, Algirdas Patackas, Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė, Kazimieras Saja, Rimvydas Stankevičius, Rapolas Šaltenis, Renata Šerelytė, Vanda Zaborskaitė. Taip pat randame Vasilijaus Kandinskio, Immanuelio Kanto, Josepho Ratzingerio, kaligrafo Oldricho Menharto minčių.

Tekstų pasirinkimas toli gražu nėra formalus aktualijų ieškojimas. Ne veltui prof. Algirdas Andrijauskas, rašydamas apie A.Gursko kaligrafiją, daug vietos skyrė dailininko asmenybei. Jis atkreipė dėmesį, kad A.Gurskas priklauso tvirtų etinių principų mūsų kultūros ir meno atstovų kartai, į jai būdingą „patriarchalinėje