Irma STASIULIENĖ. „Salos“ kodai: meno jungtys ir grėsminga žinia

PROJEKTAS „Salos“ kod meno jungtys ir g

2020-ieji Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui (KKKC) – išskirtiniai, mat šiemet įstaiga mini 15 metų veiklos sukaktį. Norą švęsti pavasarį sujaukė pasaulinė koronaviruso pandemija, teko keisti planus ir renginius perkelti į antrąją metų pusę. Jubiliejinėje KKKC programoje numatyta daugybė laike ir erdvėje pasklindančių renginių. Pirmuoju iš jų tapo meno projekto „Sala“ pristatymas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje.

Irma STASIULIENĖ

Daugiaprasmė instaliacija

Architekto Mariaus Ščerbinsko sukurta instaliacija „Sala“ – objektas su keletu užkoduotų prasminių sluoksnių, pirmiausia bylojantis ekologijos tema. Tačiau kartu „Sala“ transliuoja žinią apie Kultūros kvartalo ir kaimynystėje reziduojančių bendruomenių jungtį bei palaipsnišką artėjimą Atminties sodo – Wittės vynuogyno idėjos link.

Instaliacijos forma, atkartojanti archajiškuosius šiaudinius sodus, sufleruotų sąsajas su greta įsikūrusiu Etnokultūros centru ir kitomis Kultūros kvartalo įstaigomis, kurios savo lokacijos vieta ir veiklų pobūdžiu tarsi tas sodas nuolat tarpusavyje susipina. Taigi forma – estetiška, kaimynai, stebėdami kūrybinį procesą, džiaugėsi, kad bus gražu. O tada instaliacijoje savo vietą užėmė... šiukšlės, surinktos iš pajūrio – su savo nepatraukliu vaizdu, nemaloniu kvapu ir sąžinės graužatimi dėl niokojamos gamtos. Jas surinko neabejinga bendruomenė, į akciją pakviesta taršos mažinimo iniciaty- vos „Kieta dalelė“. Dar vėliau „Saloje“ tarp šiukšlių tarsi apleistoje dykvietėje ėmė želti augalai, kurių parūpino floristė Laima Griciūtė. Užbėgant už akių reikėtų pridurti, kad į instaliacijos pristatymą susirinkę svečiai nuoširdžiai atsiliepė į kvietimą prisidėti prie projekto ir atnešti augalų – „Sala“ tapo dar žalesnė.

Ir paskutinis štrichas, papildęs instaliaciją, – informaciniai skydai su grėsminga informacija apie klimato kaitą ir mokslinius tyrimus. Europoje klimato kaita labiausiai paveikė Lietuvą, teigia Jungtinės Karalystės „GreenMatch“ mokslininkų atliktas tyrimas. Jo duomenimis, nuo 1960 iki 2015 m. Lietuvoje jūros lygis kilo po 4,46 mm per metus, arba iš viso 24,53 cm per pastaruosius šešis dešimtmečius, o tai yra dvigubai daugiau nei Europos vidurkis (11,16 cm). Europos Komisija prognozuoja, kad dabartiniais tempais deginant iškastinį kurą oro temperatūra amžiaus pabaigoje gali papildomai pakilti net iki 5° C. Remiantis Singapūro Nanjango technologijų universiteto mokslininkų atlikto ledynų tirpsmo prognoze, 2100 metais jūros lygis gali pakilti vienu, o 2300 m. – net penkiais metrais. Šią tendenciją vizualiai iliustruoja

Instaliacija „Sala“.

„Sala“ – didžioji instaliacijos kraštinė žymi ribą, iki kur pakils Baltijos jūros lygis 2300 m., jei nieko nesiimsime.

Užuomina į būsimą sodą

O kol Klaipėdos senamiestis dar neužlietas, apie vandenį ir naująją instaliaciją kalbėjomės su Wittės kiemo šeimininkais Mažosios

PROJEKTAS

ai: rėsminga žinia

Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi dr. Jonu Geniu ir Istorijos skyriaus vedėja Zita Geniene. Pernai tuo pačiu metu šioje vietoje buvo pristatyta M.Ščerbinsko instaliacija, skirta Klaipėdos vandenims. Šiemet – „Sala“, susijusi su vandens lygio kilimu. Kodėl Klaipėdai vandenys tokie svarbūs? „Klaipėda – vandenų miestas, net žiūrint į vardo etimologiją, ar tai būtų Klaipėda – „klampi pėda“, ar Mėmelio pavadinimas, kildinamas iš hidronimo. Vanduo yra Klaipėdos gimimo pradžia ir esmė. Todėl natūralu, kad jaunimas, šiuo atveju M.Ščerbinskas, imasi temų, susijusių ir su ekologija, ne tik mitologija“, – paaiškino J.Genys.

Z.Genienė kreipė pokalbį į ateitį: „Puoselėjame idėją šiame kieme įkurti Atminties sodą – Wittės vynuogyną. Pradžia yra, du vynmedžiai jau duoda vaisių, šiemet pasodinome trečią. Šiaudinio sodo, vadinamojo reketuko, motyvas tiesiogiai susijęs su mūsų tema, bet šiuo atveju ji užkoduota ir skatina mąstyti. Nes daug kas mane klausia: „O kas

čia yra? O kam čia tos šiukšlės?“ Žmonėms kyla daug klausimų. O kai kyla klausimų ir norisi išreikšti nuomonę – gražu ar negražu, patinka, nepatinka, – tai jau yra gerai. Manau, mes savo misiją su visais kaimynais labai gražiai įgyvendiname. Kita vertus, tos instaliacijos augalai jau irgi yra užuomina į šioje vietoje būsiantį sodą.“ „Tiesą sakant, tas grožis kiekvienu atveju nėra vien tik estetinis dalykas, – papildė J.Genys. – Ši instaliacija byloja apie mūsų jūros ateitį, ekologiją, ir galbūt ►

◄ estetiškai ji nėra tai, kas paprastai priskiriama grožio kategorijai. Tos atliekos, kurias surinko menininkai proceso metu, įneša kitą pasakojimą ir tampa ne vien estetine vertybe, bet ir edukacija. Į šį projektą ir draugystę su KKKC žiūrime kaip į kintantį procesą, ir jis kasmet gali būti vis kitos formos.“ Kultūrų sluoksnių jungtis Instaliacija „Sala“ – toli gražu ne pirmas KKKC projektas gamtosaugos tema. Tiek Meno kieme, tiek Parodų rūmuose buvo surengta daugybė kūrybinių dirbtuvių ar parodų, skirtų ekologijai. Kodėl menininkams tai aktualu? Pasak KKKC direktoriaus, menotyrininko Igno Kazakevičiaus, meną ekologija domina visų pirma kaip žmoniją vienijanti tema, turinti mokslinį pagrindą. „Ekomenas ir ekodizainas neatsiranda šiaip iš niekur – tai grįsta moksliniais skaičiavimais. Kaip ir ši instaliacija – ji teoriškai nubrėžia kreivę, kur galėtų būti vandens lygis, jei nesiimsime iniciatyvos. Kyla klausimas: ar šios mūsų iniciatyvos gali realiai ką nors pakeisti? Sakoma, kad gamta pati tvarkosi, tai įrodo žolės, besiskverbiančios pro grindinį. Jeigu pasitraukia kultūra, jos vietą užima natūra. Ši instaliacija, mano manymu, labai gerai pristato tuos kultūros sluoksnius, kuriuos formuoja žmogus pakaitomis su gamta. Šiukšlių sluoksnis, kurį mes paliekame natūroje, – tai jau mūsų kultūros požymis. Po to dykvietėse, t. y. tokiose apleistose salose, atsiranda augalų – gamta skverbiasi, o žmogus ateina ir tą gamtą sukultūrina. Taip atsiranda naujas mūsų sukurtas kultūros sluoksnis. Kaip ir gėlės, kurias atnešė svečiai, prisijungę prie šios meno akcijos. Ir tai tapo naujojo ir senojo kultūrų sluoksnių jungtimi. Visas Klaipėdos senamiestis yra vien kultūros sluoksniai. O instaliacija pabrėžia viso šio Meno kvartalo jungtį, interpretuoja dangiškąjį sodą – mūsų ateities idėjas, žemiškąjį sodą – kad ir Wittės vynuogyną, kurį planuojame atkurti. „Sala“ jungia ir kitus mūsų meno ir kultūros projektus, ir aš džiaugiuosi, kad būtent šis kūrinys simboliškai pradėjo KKKC 15 metų jubiliejinę programą“, – kalbėjo

Elektrinių autobusų „Dancer” atstovas K.Taukačikas.

Instaliacijos autorius M.Ščerbinskas.

I.Kazakevičius.

Tinkamiausia kompozicija

Instaliacijos autoriaus architekto M.Ščerbinsko kūryboje šiaudinių sodų tema nuolat kartojasi. Paklausus menininko, kodėl, Marius paaiškino: „Atradau sodo formą atsitiktinai pirmojoje savo šviesų instaliacijų parodoje, eksponuotoje Parodų rūmuose. Sudėliojau sodą iš dienos šviesos lempų ir pamačiau, kad susidarė labai įdomus šešėlių žaismas. Tradiciniai šiaudiniai sodai man visuomet patikdavo. Nežinau, kodėl aš jų niekada nerišau. Nors anksčiau ir menais neužsiimdavau. Po to buvau rezidentūroje Islandijoje, kur taip pat naudojau sodų motyvus“, – pasakojo M.Ščerbinskas.

Instaliacijai „Sala“ menininkas sukūrė keletą skirtingų kompozicijų. Pasitarus su visais projekto partneriais, iš visų vizualizacijų, eskizų buvo pasirinktas būtent šis variantas – nuspręsta, kad čia jis labiausiai tinka.

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl atsirado instaliacija, yra noras kalbėti apie ekologiją. Prakalbus šia tema, M.Ščerbinsko akyse sužibo aistra: „Instaliacija „Sala“ yra elektrinių autobusų „Dancer“ inicijuotos taršos mažinimo iniciatyvos „Kieta dalelė“ trečiasis etapas. Pirmasis projektas buvo prie Parodų rūmų stovėjusi instaliacija „Kieta dalelė“ ir tuo pačiu metu veikusi Klaipėdos taršos fotografijų paroda, antrasis – šviesos instaliacija Šviesų festivalyje, – vardijo menininkas. – „Sala“ yra susijusi su organinės taršos tyrimais. Organinė yra ta tarša, kuri išmetama dyzelinių vidaus degimo variklių. Kiek tas dyzelis teršia, iš tiesų niekas iki šiol netyrė ir net nėra sukurta tokio tyrimo metodika. Todėl tyrimai, kuriuos atliekame kartu su Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutu, bus pirmieji Lietuvo

je. Šiuo metu Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune kabo taršos kaupikliai, ir vasaros pabaigoje jau turėsime rezultatus.“

Įkvėptas gamtos formų

Vienos iš pagrindinių meno projekto „Sala“ iniciatorių, įmonės „Vėjo projektai“, kuriančios elektrinius autobusus „Dancer“, generalinis direktorius Alvydas Naujėkas, paklaustas, kaip jo įmonės veikla susijusi su menais, mintimis sugrįžo į išskirtinio transporto kūrybos pradžią: „Visa mano veikla nuo menų ir prasidėjo. Kai kūrėme autobuso koncepciją, visas jo lengvumas atėjo iš gamtos. Nuo vizijos, nuo kūrybos, nuo meno, nuo eskizų, nuo pirmųjų štrichų viskas išsivystė iki vienintelio pasaulyje tokio elektrinio autobuso, įkvėpto gamtos formų ir lengvumo.“

Dažną verslininką generuoja vien noras didinti apyvartą, sukūręs produktą, tuo ir apsiriboja – gamina ir stengiasi parduoti. Autobusų „Dancer“ kūrėjui šis standartas netinka – vis nerimsta, rengia įvairias ekologines akcijas ir jose dalyvauja. Kodėl jam tai svarbu? „Labai svarbus yra visuomenės švietimas. Juk surinkęs šiukšles žmogus jau tikrai pats nebešiukšlins. Kai prasidėjo akcijos „Darom“, mes labai skatinome jose dalyvauti ir savo darbuotojus, ir šeimas. Ir pažiūrėkime

Ignas Kazakevičius:

Ši instaliacija labai gerai pristato tuos kultūros sluoksnius, kuriuos formuoja žmogus pakaitomis su gamta. į rezultatą: praėjo dešimt metų, ir plaukdami baidarėmis matome daug švaresnes upes. Pavieniai atvejai, kai kažkas gamtoje išmeta šiukšles. O anksčiau tai buvo masinis reiškinys. Tai be galo didelis progresas. Ir atsirado visuomenės nepakantumas, daugelis, pamatęs šiukšlintojus, jau nelieka abejingi – fotografuoja, viešina. Tai labai svarbu, – visuomenės pažanga džiaugėsi A.Naujėkas. – Ši akcija yra dalis mūsų veiklos. Instaliacija jungia keletą dalykų, keletą gyvenimo sluoksnių, vertybių ar gyvenimo

būdų: sportą, burlentes, perdirbimą, meną. Kartu norime parodyti: žmonės, žiūrėkime, kas darosi aplinkui! Reikia tvarkytis ir bus lengviau gyventi. Kai nešiukšlinsime, nebus ką tvarkyti, atsiras daugiau laiko rimtesniems užsiėmimams.“

Suprasti taršą

Kristinas Taukačikas, uostamiestyje gaminamų elektrinių autobusų „Dancer“ įmonės atstovas, į taršos problemą žvelgia globaliau: „Tarša ėda mūsų gyvenimą įvairiais pavidalais. Mums kyla pagunda gyventi patogiai ir maloniai, o toks gyvenimas verčia teršti gamtą. Ta tarša pasireiškia visokiais būdais: vienas dalykas yra klimato šiltėjimas ir dėl to kylantis vandens lygis. Šią klimato kaitą sukelia iškastinio kuro deginimas. Kita vertus, tarša yra tai, ką mes matome plaukiodami jūra, – plastikas nesuyra šimtus metų ir iš jo vandenyne formuojasi šiukšlių salos. Ši instaliacija sujungia daug taršos aspektų ir parodo, kas mūsų laukia ateityje, jei ir

Įmonės „Vėjo projektai” generalinis direktorius A.Naujėkas (dešinėje).

toliau gyvensime taip neatsakingai. ►

KKKC direktorius I.Kazakevičius.

Projekto floristė L.Griciūtė.

◄ O tas gyvenimas tikrai nebus nei mielas, nei gražus. Jau ir dabar nebepagaunama žuvų be mikroplastiko, ir mes jį valgome kartu su žuvimis. Tarša yra labai įvairialy

pė, ji veikia mūsų gyvenimą ir kenkia ne tik mums, bet ir planetai, tai ir norėjome parodyti, kad paskatintume teigiamiems pokyčiams.“

Pasak pašnekovo, kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie to, kad situacija neblogėtų taip dramatiškai sparčiai. „Viskas prasideda nuo kelių paprastų dalykų: nuo iškastinio kuro deginimo, elementaraus šiukšlinimo, nebūtinai metant šiukšlę gatvėje, bet lygiai taip pat ir į šiukšlių dėžę. Kiekvienas iš mūsų galime mažinti taršą imdamiesi tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, važiuoti ne automobiliu, o rinktis traukinį ar visuomeninį transportą. Klaipėdoje daugeliu atvejų autobusu nuvažiuojama greičiau nei automobiliu. Arba rinktis dviratį. Tai paprasti dalykai, kuriuos galime pradėti nuo savęs – atsakingai rinktis gyvenimą ir žiūrėti, ką perkame ir kiek vartojame“, – idėjomis dalijosi K.Taukačikas.

Taršos mažinimo iniciatyva „Kieta dalelė“, sujungusi pajėgas su kitomis uostamiesčio bendruomenėmis, išsikėlė tikslą ne tik edukuoti visuomenę, bet ir ištirti taršą. „Norint kovoti su tarša, reikia ją suprasti. Klaipėdoje tarša daugeliu atvejų yra neištirta, o jei ištirta, bendruomenės ginčija tyrimus ir sako, kad taip negali būti, nes jos mato kitus rezultatus. Susivieniję darome tam tikrus

Instaliacijos „Sala“ pristatymo visuomenei akimirkos.

nepriklausomus taršos tyrimus. Dar viena mūsų veiklos sritis – edukacija ir įvairios taršos mažinimo iniciatyvos, – pasakojo „Kietos dalelės“ atstovas. – Pavyzdžiui, meno projektui „Sala“ įgyvendinti susivienijo menininkai, KKKC, tapęs jau ne vieno mūsų projekto partneriu, ir miesto bendruomenės. Pakvietus miestiečius rinkti šiukšles, panaudotas instaliacijai, užsiregistravo pilnas autobusas žmonių. Jie surinko visas šiukšles iš miškelio Melnragės ir Girulių pajūrio ruože. „Kieta dalelė“ vienija ne tik Klaipėdos universitetą, elektrinių autobusų gamintoją „Dancer“, bet ir bendruomenes. Sulaukiame įmonių, turinčių idėjų, pasiūlymų kažką kartu padaryti. Taigi ekologijai neabejingų žmonių ratas tikrai plėsis“, – optimizmo nestokojo K.Taukačikas.

Viskas tik prasideda

Paskutinioji prie meno projekto „Sala“ prisijungė floristė L.Griciūtė. Paklausta, kaip pakliuvo į šį projektą, Laima sakė: „Labai netikėtai. Visiškai šalia noriu atidaryti savo gėlių parduotuvę. Susitikau su Mariumi, norėdama jo patarimų, o jis papasakojo apie kuriamą instaliaciją ir pasiūlė ją apsodinti augalais. Sutapo idėjos, kadangi esu baigusi Dailės akademiją, be to, man labai įdomi gamtosaugos tema, net mano baigiamasis darbas buvo susijęs su Kuršių nerijos gamta.“

L.Griciūtei kartu su komanda parūpinus lauko augalų, „Saloje“ tarp šiukšlių ėmė šnarėti įvairios smilgos, gubojos. Pamačius pastarąsias ne vienam kilo klausimas: daugybę metų jos buvo itin saugomos, taigi ar šiuo atveju nenusižengta taisyklėms? Floristė nuramino: „Kalbant apie gubojas, ilgai jas buvo draudžiama skinti. Iš pradžių išsigandau, sakau – jokių gubojų. Tačiau dabar kartą pasitikrinau – išties muilinė guboja nuo 2016 m. įtraukta į invazinių augalų sąrašą. Šioje instaliacijoje šie augalai labai tiko. Norėjau, kad vaizdas būtų lyg netvarkingos pievos, augančios visokiose statybvietėse – tarsi iš šiukšlių išlenda augalai, atsiranda gyvybė.“

L.Griciūtės dėka instaliacijoje savo vietą surado ir į pristatymą susirinkusios miesto bendruomenės atnešti dekoratyviniai augalai. Ar jie nesugadino floristės idėjos sukurti čia laukinę pievą? „Manau, kad vieni kitiems tikrai netrukdo. Bet kokia gyvybė senamiestyje tinka. Jis turi žydėti, būti gražus, kad žmonės vaikščiotų ir pamatytų, jog čia kažkas vyksta.“

Klaipėdos senamiesčio gaivinimo klausimas nuolat tampa diskusijų objektu. O kokį jį įsivaizduotų čia neseniai įsikėlusi jaunoji floristė? „Konkrečių idėjų dar neišgryninau. Bet aš įsimylėjusi Klaipėdą. Pati esu iš Kauno, tik dveji metai Klaipėdoje, bet kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad esu čia. Man šis miestas labai daug davė, ir noriu jam už tai atsilyginti. Kaip – dar nežinau. Turiu kūrybiškas rankas, noro ir jėgų daryti. Man reikia tik vietos ir augalų – ir aš galiu kurti. Tikiuosi kvietimo vėl dalyvauti kokiuose nors projektuose – aš mielai būsiu. Ir pati turiu su ekologija susijusių idėjų, bet visam tam reikia laiko. Viskas tik prasideda. “

Domo Rimeikos nuotr.