ERDVĖS

ERDVĖS Th.Manno festi tradicija, atspar

Saulėtomis šios vasaros dienomis Nidoje karaliavo būties lengvumas: visi kasdieniai rūpesčiai išsisklaidydavo dar pakeliui ir ant įkaitusio kurorto asfalto žengusį atvykėlį glėbyje suspausdavo atostogų nuotaika. Nors visiems neįprasti 2020-ieji nepašykštėjo naujų taisyklių, apribojimų bei išimčių, nepakitusi liko ir dar viena unikali Neringos vasaros tradicija – tarptautinis Thomo Manno festivalis, įveikęs koronaviruso pandemijos iššūkius ir apdovanojęs svečius turininga programa.

Valerija KIGUOLIENĖ

Bene vienintelė neįprastas aplinkybes išduodanti detalė festivalio pradžios koncerte „Ar Žemėje rojus yra?“ buvo apsauginės kaukės, dengusios klausytojų veidus. Tačiau bendrystės nuotaika, daugybę metų puoselėjama festivalyje, niekur nedingo.

Renginio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus atidarymo kalboje dėkojo visiems

Pradžios koncertą, skirtą vokalinei muzikai, kurią atliko kamerinis choras „Aidija“, dirigavo pasaulinio garso lietuvė M.Gražinytė-Tyla, parinkusi eklektišką ir emocingą programą.

festivalis: tspari iššūkiams

kultūros žmonėms, prisidedantiems prie šio išskirtinio kultūros forumo ir įkvėpimo ieškantiems amžinosiose humanizmo vertybėse.

Anot dr. Linos Motuzienės, jau 24 metus festivalį organizuojančio Thomo Manno kultūros centro direktorės, ilgametė renginio tradicija nebūtų įmanoma be gausių bendraminčių palaikymo – visus metus nuosekliai dirbančių tarptautinio festivalio kuratoriumo narių, organizatorių komandos ir savanorių.

Padėjo įdirbis

Parengti didžiulę programą ir pasiruošti renginiams, nepaisant pandemijos iššūkių, padėjo kruopštus festivalio planavimas. Ilgametis įdirbis ir tradicijos lėmė sėkmingą partnerystę su muzikos atlikėjais ir jų kolek

ktišką ir emocingą programą. tyvais, kuriems festivalio kokybės kartelė ir galimybė parengti išskirtinai šiam renginiui skirtas rečiau atliekamų opusų programas tampa maloniu profesiniu iššūkiu.

Tarp ilgamečių festivalio partnerių yra kamerinis choras „Aidija“, Kauno kvartetas, fortepijoninis trio „Kaskados“, pianistas Daumantas Kirilauskas ir kiti. „Abipusis pasitikėjimas ir aukštas muzikų profesionalumas kai kuriuos planus leidžia susiderinti net keleriems metams – šitaip įgyjame galimybę formuoti išskirtinį festivalio repertuarą ir iš anksto suplanuoti jo renginius. Tai leidžia nepriklausyti nuo nenumatytų aplinkybių, jeigu tokių atsiranda“, – akcentavo L.Motuzienė.

Tad bene vienintelis matomas pandemijos poveikis festivalio programai buvo joje šįkart dominavusios lietuvių atlikėjų bei intelektualų pavardės. Dėl visuotinio neapibrėžtumo daugelis užsienio kultūros atstovų šiuo laikotarpiu atsisakė viešnagių

kitose šalyse. Festivalyje pasirodžiusiems muzikos atlikėjams jis tapo bene pirmąja proga susitikti su publika po pavasarį užklupusio karantino.

Duoklė talentams

Pradžios koncerto dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla plačiais kūrybiniais mostais sujungė Johanno Sebastiano Bacho kūrinius ir lietuvių liaudies muziką, XX a. kūrėjų Mieczysławo Weinbergo, Eugène’o Ysaÿe kompozicijas, žiupsnį arabų lyrikos ir Erico Whitacre „Penkias žydų meilės dainas“ bei šių dienų kompozitorių Gintarės Bauerytės, kuri asmeniškai dalyvavo koncerte, ir Ola Gjeilo kūrybos intarpus.

Koncerte sklandė ypatinga šeimyniškumo ir pasitikėjimo aura. Šiuo metu antrosios atžalos besilaukianti pasaulinio garso lietuvių dirigentė improvizuotoje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios scenoje pasirodė su kameriniu choru „Aidija“, kuriam vadovauja jos tėvas Romualdas Gražinis ir akompanuoja mama pianistė Sigutė Gražinienė, o vokalinius kūrinius papildė soliniai smuiko intarpai – koncerte dalyvavo ir muzikės gyvenimo draugas, austrų smuikininkas Frankas Stadleris.

M.Gražinytės-Tylos pradėtą festivalio debiutų ciklą kitą dieną pratęsė jaunosios kartos pianistė Elžbieta Liepa Dvarionaitė, surengusi rečitalį, kuriame skambėjo jos senelio Balio Dvariono, Ramintos Šerkšnytės ir Roberto Schumanno muzika, susiliejusi į emocingą skirtingų epochų dialogą.

Ludwigo van Beethoveno, kurio muziką labai mėgo rašytojas Th.Mannas, 250-osioms gimimo metinėms buvo dedikuotas išskirtinai festivaliui parengtų trijų koncertų ciklas „Hommage à Ludwig“, kurį parengė ►

Austrijoje gyvenantys kolegos – baritonas W.Holzmairas ir iš Nidos kilusi pianistė G.Bandzinaitė – atidavė duoklę vokiškai vokalinei muzikai.

Solidų indėlį į L.van Beethoveno gimimo 250-osioms me tinėms skirtą koncertų ciklą „Hommage à Ludwig“ įnešė pianistas D.Kirilauskas.

Smuikininkė R.Mataitytė ir pianistė A.Šikšniūtė atliko A.Weberno pjeses.

◄ Kauno kvartetas, baritonas Wolfgangas Holzmairas (Austrija), pianistai Gaiva Bandzinaitė, D.Kirilauskas ir fortepijoninio trio „Kaskados“ nariai.

Klasikinės Vienos dvasią sustiprinti padėjo šio festivalio puošmena – į Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią specialiai atgabentas gražuolis „Bösendorfer“ fortepijonas, sukurtas seniausioje prabangos klasės pianinų manufaktūroje Austrijoje.

Vienam iš renginio ilgamečių draugų, kompozitoriui Vidmantui Bartuliui, mirus šių metų sausį, planai dėl Th.Manno festivaliui skirto naujo muzikinio kūrinio liko neįgyvendinti. Tačiau gausus, įvairus, intymumu ir kontempliacija pasižymintis šio neoromantiko muzikinis paveldas leido sudaryti įstabaus skambesio lietuviškos muzikos valandos koncerto programą, kurią atliko Kauno kvartetas ir pianistė Albina Šikšniūtė.

Pabaigos koncertą – orkestro „Kremerata Baltica“ atlikėjų ansamblio ir pianisto D.Kirilausko pasirodymą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje – stebėjo ne tik gausūs renginio svečiai, Neringos bendruomenės atstovai, Th.Manno kultūros centro kuratoriumo nariai ir organiza-

Ilgametė festivalio muzikos programos kuratorė dr. V.Markeliūnienė ne tik rūpinasi jos sudarymu, bet ir veda nemažai koncertų. torių komanda, bet ir kolektyvo įkūrėjas, vienas garsiausių pasaulio smuikininkų Gidonas Kremeris.

Šventinio vakaro kūriniai – muzikos programos kuratorės dr. Vytautės Markeliūnienės žodžiais tariant, vienas šviesiausių Piotro Čaikovskio opusų „Florencijos suvenyras“ ir L. van Beethoveno Ketvirtasis koncertas, drauge su kitais genijaus kūriniais įvardijamas kaip tiltas iš klasicizmo romantizmo link, – solidžiai įrėmino šiemetę programą ir nuskambėjo lyg įžanga į kitąmet laukiantį jubiliejinį XXV festivalį.

mo 250-osioms me tinėms skirtą koncertų ciklą „Hommage à Ludwig“

Festivalio finalui – orkestro „Kremerata Baltica“ atlikėjų ansamblio pasirodymas, klasikos grandų P.Čaikovskio ir L.van Beethoveno opusai.

Kauno kvartetas – ilgametis festivalio muzikos programos partneris – šiemet parengė L.van Beethoveno ir V.Bartulio kūrinių programas.

Kultūra – kaip raminamieji

Festivalio pasirinktai temai atskleisti labiausiai tinka žodžio programa, kuri ir šįkart tapo platforma sugretinti skirtingus naratyvus ir patirtis. Be tradicinių renginio įkvėpėjui Th.Mannui skirtų jo kūrinių skaitymų bei literatūrologinių akcentų, šiemetė tema „Orų ženklai“ surezonavo ir su šių metų aktualija tapusia koronaviruso pandemija – akivaizdžiai antropoceno reiškiniu.

Antropocenas, trumpai tariant, yra XXI a. stebima pasaulio ir mūsų planetos pokyčių visuma, siejama su žmogaus poveikiu gamtai. Ši problematika artima toli gražu ne vien ekologams.

Anot istoriko iš Estijos Mareko Tammo, kuris festivalyje skaitė pranešimą „Kokia istorija reikalinga antropoceno metu?“, antropocenas, be kita ko, reikalauja naujo požiūrio į istoriją, atsisakant ne tik tokių mums pažįstamų skirčių kaip gamtos arba žmonijos, tautos ar planetos istorija, bet ir įprastos linijinės istorijos sampratos. Pavyzdžiui, į istoriją galima žvelgti ir iš gyvūno – kaip rūšies ar kaip labai konkretaus padaro: tarkime, Egipto žirafos, XIX a. padovanotos Prancūzijos karaliui, – perspektyvos, tai ir mėgina daryti šių dienų mokslininkai.

Festivalio svečio vertinimu, naujoji istorijos samprata tampa tarpdisciplininė, jungdamasi su gamtos ir gyvybės mokslais. Tai esąs neišvengiamas procesas, nes tik permąstydami praeitį galime kurti geresnės ateities vizijas. Ir tiek joms subrandinti, tiek antropocenui pažinti, M.Tammo pastebėjimu, ypač tinka menas. Dokumentinis kinas ir parodos, anot jo, yra puikus būdas susipažinti su šia plačia tema.

Svečio įžvalgos labai sutapo su festivalio koncepcija: apibendrinant šiemetę renginio kino programą, parengtą drauge su Goethe’s institutu ir Lenkijos institutu Vilniuje, taip pat labai tiko antropoceno terminas. Kuršių nerijos istorijos muziejuje įrengtoje kino salėje žiūrovai išvydo filmus, keliančius žmogaus poveikio aplinkai, o drauge – ir sau, klausimus: vokiečių režisieriaus Valentino Thurno dokumentinį filmą „Taste the waste“, Rugilės Barzdžiukaitės juostą „Rūgštus miškas“, Aistės Žegulytės dokumentinį filmą-esė „Animus animalis“ ir kt. „Per karantiną grįžome į daug natūralesnį būvį“, – Th.Manno vasarnamio verandoje, skaitydamas savo esė „Žieminiai česnakai, vabzdėjimas ir judėjimo greitis“, konstatavo poetas, eseistas, redaktorius Gytis Norvilas.

Šmaikščiai nagrinėdamas šiemečio festivalio temą, jis atkreipė dėmesį, kad, ko gero, visos žmonijos bėdos kyla iš aktyvumo ►

Jaunimo esė konkursas šiemet festivalio komandos surengtas jau ketvirtąjį kartą.

Geriausiais esė konkurse pripažintų rašinių autoriai – J.Martinkus, D.Sokolovska, G.Valionytė.

Esė konkurso laimėtoja D.Sokolovska atranda save kaip autorę. Pasiektas lygis suteikia visas galimybes įkvėpimo ieškotis tiek naujausiose kultūros renginių tendencijose, tiek solidžiame patirties bagaže.

◄ ir nerimasties, nuolatinio spurdėjimo siekiant „tikslų“ ir „rezultatų“, išradimų ir atradimų, norint pagerinti savo buitį bei būtį, suvaldyti ir sureguliuoti gamtą.

O austrų poeto Thomo Bernhardo žodžiais tariant, „metai yra kaip ir metai prieš tūkstančius metų“, ir tai, panašu, bus labai įtikimai atskleidęs pavasarį mus užklupęs ir tempą pristabdęs karantinas, kurį, kita vertus, ne vienas įvertino kaip katastrofą.

Anot G.Norvilo, įprastomis aplinkybėmis raminamaisiais, apmalšinančiais žmogiškajai natūrai būdingą blaškymąsi, turėtų būti menas ir kultūra – kol skaitai knygą ar klausaisi muzikos, pasak autoriaus, negali žudyti, mažiau valgai, vartoji ir prakaituoji.

Erdvė jaunimo požiūriui

Atsigręžti į kontempliaciją festivalis kviečia ne tik liepos viduryje – Th.Manno vardu pažymėtos iniciatyvos siekia užkariauti kalendorių ir naujas auditorijas. Šio festivalio metu apdovanoti jau ketvirtąjį kartą surengto jaunimo esė konkurso laimėtojai, savo rašiniuose gvildenę pasiūlytą „Orų ženklų“ temą. 18–26 metų autorių pateiktuose darbuose ryškiai atsiskleidė jų erudicija, branda, savitas, dažnai ironiškas požiūris į supantį pasaulį ir kovos su klimato kaita problematiką.

Anot dr. L.Motuzienės, šiemet sulaukta daugiausia kūrybinių tekstų – 18-os. Pirmąją vietą konkurse pelnė Dorota Sokolovska, Vilniaus universiteto politikos mokslų studentė. Anot konkurso komisijos nario rašytojo, eseisto, vertėjo Lauryno Katkaus, jos „Traktatas apie braškes, prancūzus ir netikrą mūsų santykį su tikrove“ išskirtas „už individualų požiūrį į temą, eruditišką dėstymo būdą ir gebėjimą pasinaudoti savistaba“.

Į geriausiai įvertintų esė trejetuką taip pat pateko Justino Martinkaus „Santykio su gamta beieškant“ ir Gintarės Valionytės „Orų ženklai“. Konkurso laureatų pagerbimo renginyje savo esė pristatę autoriai atsiskleidė ir kaip įtaigūs, emocingi skaitovai bei diskutantai.

Anot dalyvių, konkursas yra proga pamiklinti plunksną, apibendrinti studijų įžvalgas ir užmegzti asmenišką ryšį su Th.Manno festivalio bendruomene: trijų geriausių esė autoriams rengėjai dovanojo savaitės trukmės viešnagę Nidoje bei kvietimą į visus festivalio renginius. „Rašydama esė konkursui, natūraliai daugiau dėmesio skyriau refleksijai, ką noriu pasakyti, nei pačiam rašymui. Norėjau tekstą pradėti nuo kiekvienam aiškių, suprantamų minčių bei nuolat girdimų frazių ir tada

imtis filosofinės prieigos prie temos, kuriai žinių pasisėmiau studijuodama, – sakė konkurso laureatė D.Sokolovska. – Manau, kad Th.Manno kultūros centras daro puikų dalyką, paskatindamas jaunus žmones susimąstyti svarbiais klausimais ir įsitraukti į kultūros bendruomenę. Tai puiki ir atvira proga išmėginti jėgas, o pasirinkta forma – sudėtinga, bet labai išlaisvinanti, jeigu perpranti esė rašymo principus.“

J.Martinkus, taip pat studijuojantis politikos mokslus ir dirbantis politikos analizės srityje, pasakojo jau kuris laikas kūrybiniam rašymui skiriantis mažiau dėmesio nei anksčiau, tačiau vis susimąsto apie skirtingų saviraiškos sričių derinimą. Tam jį paskatina ir dalyvavimas festivalyje – vaikinas teigė viešumoje pasigendantis daugiau tokių diskusijų intelektualiomis temomis, kokios vyksta Nidoje. Esė konkurse jis šiemet dalyvavo antrą kartą – pernai taip pat buvo geriausiųjų trejetuke.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje muzikos kompoziciją studijuojanti iš Klaipėdos kilusi G.Valionytė save vadina rašymo žmogumi. „Vis dėlto, kol nėra progos rašyti tekstų, nerašau – šiuo metu labai daug jėgų sudedu į savo studijas ir muzikos kūrimą. Apie esė konkursą girdėjau seniau, bet šiemet itin artima pasirodė jo tema – supratau, kad turiu rašyti ir kad tai bus smagu“, – teigė ji.

Permąstant nerijos praeitį

Ryškus šiųmečio renginio leitmotyvas – raginimas permąstyti praeitį iš kuo įvairesnių perspektyvų, dėl šviesesnės ateities fiksuojant tai, kas negrįžtamai prarasta ar tikslingai nuslėpta, ir amžinųjų vertybių reikšmę moderniame pasaulyje. Nemažai dėmesio skirta festivalio lopšiu tapusios Kuršių nerijos praeičiai.

XIX–XX a. sandūroje sutapus net keliems palankiems veiksniams, Juodkrantė iš mažo žvejų kaimelio tapo pagrindiniu Kuršių nerijos kurortu su promenadomis, viešbučiais, maudyklomis – ištisu rekreacinių paslaugų kompleksu. Čia susiformavusi rivjera su prabangiomis vilomis ir promenadomis konkuravo su Nidos dailininkų kolonijos bohemiškąja dvasia bei žvejų trobomis nendriniais stogais.

Šiandien svarstoma, kokių perspektyvų turi dabartinės Kuršių nerijos gyvenvietės, kodėl kurortuose negalėtų atsirasti SPA paslaugų centrai ir kaip savo pavidalą laikui bėgant pakeis sovietinio modernizmo architektūros pavyzdžiai.

Žodžio programos renginyje pristatant istorikės, Th.Manno kultūros centro kuratoriumo narės Nijolės Strakauskaitės knygą „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.“, kuri šiemet pasirodė ir vokiečių kalba, diskutuota ne vien apie autorės atliktą didžiulį darbą tiriant XX a. antrojoje pusėje prastu tonu laikytą temą – kurorto vokiškąją istoriją, bet ir apie tai, ką iš šio primiršto laikmečio būtų galima pritaikyti šiandien. Renginio publika itin domėjosi galimybe išsaugoti anuos laikus menantį Juodkrantės miško parką, įprasminti istoriją atminimo ženklais.

Pristatyme dalyvavęs Lenkijos Luko (Ełk) regioninio kultūros muziejaus vadovas Rafałis Żytyniecas atkreipė dėmesį ►

Poetas ir eseistas G.Norvilas konstatavo, kad visos žmonijos bėdos kyla iš aktyvumo ir nerimasties, nuolatinio spurdėjimo siekiant „tikslų“ ir „rezultatų“.

◄ ir į Rytų Prūsijos etninių mažumų – kuršių bei mozūrų – padėties ano meto visuomenėje pokyčius bei šios temos aktualumą.

Turistų bendravimui su vietiniais gyventojais kuršiais, pastarųjų vaidmeniui kurorto istorijoje N.Strakauskaitės knygoje skirta nemažai dėmesio. Anot svečio, tai esąs svarus indėlis į modernias regionų studijas. Ne ką mažiau svarbu, kad istorikų atradimai ir įžvalgos pasiektų plačiąją visuomenę, paskatintų į praeitį pažvelgti iš atskirų etninių grupių pozicijų.

Į labiausiai į Vakarus nutolusį šalies kurortą vis dažniau pažvelgiama ne tik istoriniu, bet ir ekspertiniu žvilgsniu, šitaip atveriant dar daugiau netyrinėtų klodų. Vienas iš jų – kurorto architektūra. Absoliuti dauguma poilsiautojų į Kuršių neriją atvyksta relaksuoti ir Neringą pirmiausia traktuoja kaip gamtos kampelį, o ne miestą. „Į Neringą apžiūrėti architektūros važiuoja tik architektai“, – su šypsena konstatavo vienas iš knygos „Neringa. Architektūros gidas“ autorių, architektas Martynas Mankus, festivalyje pristatęs leidinį kartu su leidėja Ūla Ambrasaite ir bendraautoriumi istoriku Vasilijumi Safronovu.

Tačiau, kaip pastebėjo pastarasis, dabartinė Neringa daugiausia yra būtent žmogaus rankų kūrinys – be kryptingų pastangų prisitaikyti pusiasalyje ir pritaikyti jį savo reikmėms ji būtų likusi smėlio dykyne. Neringos vystymasis pastaraisiais šimtme

Neringos patriotė – iš Juodkrantės kilusi istorikė dr. N.Strakauskaitė (kairėje) – publikai atskleidė įdomių faktų iš vokiškojo kurorto istorijos laikotarpio.

čiais, istoriko vertinimu, buvo skatinamas prigimtinės žmogiškosios natūros prieštaros – viena vertus, taikyti besivystančios civilizacijos standartus natūraliai aplinkai ir ją tobulinti dėl patogumo, kita vertus, pabėgti iš industrinio pasaulio į gamtos prieglobstį.

Knygos autoriai, ėmęsi veiklos, pamatė, kad šis Lietuvos kraštas kultūros požiūriu menkai tyrinėtas. Tad pirminio sumanymo į vieną architektūros gidą sudėti Klaipėdą, Palangą ir Neringą teko atsisakyti. Pastaroji pasirodė esanti verta atskiros knygos, kurią leidėjai šiuo metu tobulina ir rengia kitiems leidimams, taip pat – ir užsienio kalbomis.

Kaip iliustruoja festivalio patirtis, kultūra mėgsta perspektyvą ir rūpestingą planavimą, tad jau rugsėjį Th.Manno kultūros centro kuratoriumas rinksis aptarti kitų metų renginio apmatų. Pasiektas lygis suteikia visas galimybes įkvėpimo ieškotis tiek naujausiose kultūros renginių tendencijose, tiek solidžiame patirties bagaže.

Šiuolaikinio meno akcentas – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje veikusios menininkų ir Europos menų akademijų studentų parodos „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“ bei „SupaStore Akademija“.

Kultūros istorikas A.Švedas svarbiausiu, puoselėtinu ir saugotinu Th.Manno festivalio savitumu laiko jo kamerinę atmosferą ir poreikį svarstyti pačius svarbiausius, universalius klausimus.

Tema pataikė į dešimtuką

Aurimas ŠVEDAS, kultūros istorikas, Th.Manno festivalio kuratoriumo narys:

Kažkas iš festivalio kuratorių prieš pat prasidedant renginių maratonui pasakė, kad bene pačiu svarbiausiu šių metų festivalio įnašu į Lietuvos kultūrinį ir intelektualųjį gyvenimą bus pats jo vyksmas. Pasaulyje ir Lietuvoje esame apimti nerimo ir laikinumo jausmų, na, o bandymai pažvelgti ateities horizonto link įprastai baigiasi konstatuojant, esą „ten matyti tik tamsūs debesys“. Tokiais laikais žmogui ir visuomenei labai svarbu jausti, kad netikrumo pilkumos persmelktame pasaulyje yra nekintančių dalykų. Tikiuosi, kad Th.Manno festivalio vyksmas jo dalyviams priminė: sunkumai yra laikini, mes juos įveiksime būdami kartu, palaikydami vienas kitą, taip pat – semdamiesi tvirtybės idėjų kultūros sferoje.

Kartu labai džiugu, kad ilgametei Th.Manno festivalio kuratoriumo pirmininkei profesorei Ruth Leiserowitz pavyko labai taikliai suformuluoti festivalio temą „Kultūros kraštovaizdžiai: orų ženklai“. Mes visi jau gana ilgai jutome: pasaulis kinta, orų permainų ženklų matyti geopolitikos, ekonomikos, kultūros, gamtos sferose.

Tai, kad Th.Manno festivalio rengėjai su tema pataikė į dešimtuką, liudija ir itin

Estų istorikas M.Tammas (dešinėje) savo pranešimą skyrė antropoceno temai, kuri moksliškai rezonavo su šiųmečio festivalio tema „Orų ženklai“.

Th.Manno vasarnamis, kuriame veikia memorialinis rašytojo muziejus, – festivalio simbolis ir pagrindinė žodžio programos renginių vieta. Gintauto Beržinsko nuotr.

aktyvus jaunųjų intelektualų dalyvavimas esė konkurse. Todėl, po festivalio grįžęs į Vilnių, nuolat svarstau tą patį klausimą: kaip būtų galima Th.Manno festivalio idėjas ir vertybes kuo plačiau skleisti tarp jaunų žmonių, kurie studijuoja universitetuose arba juose baigę mokslus ieško savojo gyvenimo kelio. Kokie renginiai, kokios temos galėtų būti aktualios jaunajai festivalio dalyvių kartai?

Svarbiausiu, puoselėtinu ir saugotinu Th.Manno festivalio savitumu laikyčiau jo kamerinę atmosferą (kurią suformuoja nuostabios gamtos, išskirtinių erdvių, kuriose vyksta svarbiausi festivalio renginiai, ir rafinuotos jų programos sąveika) ir kartu poreikį svarstyti pačius svarbiausius, universalius klausimus, kurie tokie pat reikšmingi žmonėms, gyvenantiems Nidoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Varšuvoje, Berlyne ar Lisabonoje.

Keldama šiuos klausimus, Lietuva nebėra sala (kaip mes ją labai dažnai matome, tyrinėdami savąją istoriją bei dabartį), ji – integrali Europos bei pasaulio dalis. Todėl man labai svarbu, kad Th.Manno festivalis kiekvienais metais mums primena tai, kas labai svarbu – kultūros, idėjų, vertybių požiūriu Lietuva yra Europoje (pasaulyje), o Europa (pasaulis) yra Lietuvoje.